Pagal įvestus paieškos parametrus įamžinimų nerasta


ABRAITIS BLAŽIEJUS [1899 08 16 Tupikuose (Šakių r.) – 1975 06 17 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], gydytojas histologas, medicinos mokslų daktaras.

1928–1975 m. gyveno Kaune (išskyrus 1936–1938 metus, kai mokėsi užsienyje).

1933 m. baigė VDU Medicinos fakultetą. Nuo 1934 m. pradėjo dirbti Kauno universiteto Medicinos fakulteto Histologijos katedroje asistentu. 1939 m. tapo docentu, 1946 m. – profesoriumi. 1939–1971 m. vadovavo Histologijos-embriologijos katedrai.
Be veiklos katedroje, profesorius B. Abraitis daugelį metų dirbo administracinį darbą: 1944–1946 m. jis buvo Kauno universiteto Medicinos fakulteto prodekanas, 1946–1947 m. ir 1951–1952 m. – Kauno universiteto (vėliau KMI) dekanas, 1947–1950 m. ir 1958–1964 m. – prorektorius.
Profesoriaus B. Abraičio iniciatyva buvo įsteigta Lietuvos TSR anatomų, histologų ir embriologų mokslinė draugija.
Parašė knygas: „Lęšio pasaitai, jų vystymasis, struktūra ir reikšmė“ (1938), „Žmogaus embriologija“ (1962), „Žmogaus odos struktūros skirtingumai kai kuriose kūno paviršiaus vietose“ (1939).
1959 m. jam buvo suteiktas nusipelniusio Lietuvos mokslo veikėjo vardas, o 1967 m. paskirta Lietuvos valstybinė premija.

nuotrauka 1988 12 07 prie namo (Vydūno al. 67) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1951–1975 m. gyveno medicinos daktaras, profesorius Blažiejus Abraitis“ (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33 p.; tekstas lietuvių ir rusų kalbomis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Blažiejus Abraitis. – Iliustr. – Bibliogr.: 4 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 9–10.
2. Brėdikis, Jurgis. Jis buvo kupinas meilės ir mokslui // Kauno diena. – 1999, rugpj. 17, p. 18.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


ADAMKUS VALDAS (iki 1955 m. Voldemaras Adamkavičius) [gimė 1926 11 03 Kaune], ekologas, inžinierius, visuomenės veikėjas, Lietuvos prezidentas per 1998–2003 m. ir 2004–2009 m. kadencijas.

1926–1944 m. gyveno Kaune.

Gimė ir augo Kaune. 1933–1939 m. lankė J. Jablonskio pradinę mokyklą. 1939–1944 m. mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje. Vokiečių okupacijos metu priklausė Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai. Kartu su kitais aktyvistais leido pogrindinį laikraštį „Jaunime, budėk!“, platino VLIK‘o leidinius „Laisvės kovotojas“, „Nepriklausoma Lietuva“.
1944 07 16 su tėvais pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. – į JAV.
1972 m. pirmą kartą po išvykimo apsilankė gimtajame name (V. Kudirkos g. 4). Nuo to karto dažnai atvykdavo į Kauną. Aktyviai rėmė vandenvalos statybą, aplinkos monitoringo plėtojimą. 1989–1996 m. buvo VDU atkuriamojo senato narys. Prezidentas – dažnas svečias Kauno mokyklose. Asmeninius pinigus aukojo paminklinės Kristaus prisikėlimo bažnyčios atstatymui; 2005 m. su žmona Kauno karilionui padovanojo didžiausią (924 kg) varpą „Kaunas“ (jų vardai įamžinti ant varpo briaunos). 2003 m. tapo Kauno „Rotary“ klubo Garbės nariu. 2004 m. dail. Jonas Jarmalavičius sukūrė voką, skirtą V. Adamkaus 2-ajai kadencijai pažymėti. 2006 m. švenčiant 80-metį, jubiliatui buvo dedikuoti varpų koncertai. Dienraščio „Kauno diena“ skaitytojai penkerius metus jį rinko populiariausiu Metų žmogumi Lietuvoje. Šalies gyventojai prezidentą išrinko populiariausiu 2007 metų žmogumi. 2009 m. jam įteikta „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“ ir Kauno apskrities viršininko garbės ženklas. 2010 10 16, minint 69-ąsias lakūno A. Gustaičio žūties metines, už istorinės aviacinės atminties saugojimą įteiktas jo vardo medalis. 2013 m. sukurtas dokumentinis filmas „Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus“ (rež. Edita Kabaraitė).
Išleistos V. Adamkaus knygos: „Likimo vardas – Lietuva (Kaunas, 1997, 1998) ir „Be nutylėjimų: dienoraščiai, vertinimai, pastabos paraštėse“ (Vilnius, 2004), „Paskutinė kadencija : prezidento dienoraščiai“ (Vilnius, 2011). Apie jį išleista: „Lietuva prie Adamkaus: dedikacijos prezidentui“ (Vilnius, 2002), „Penkeri darbo metai: kalbos, interviu, laiškai“ (Vilnius, 2002), „Prezidentas Valdas Adamkus“ (Vilnius, 2003). 2011 m. sporto žurnalistė Marytė Marcinkevičiūtė parengė knygą „Valdas Adamkus – sporto žmogus“, skirtą prezidento 85-erių metų jubiliejui bei Almos ir Valdo Adamkų vedybinio gyvenimo 60-mečiui paminėti.

1992 m. buvo įsteigta jo vardo 5000 Lt aplinkosaugos premija, skiriama iš Valdo Adamkaus asmeninių lėšų.

1998 01 28 išrinktas KTU garbės daktaru. Regalijos įteiktos birželio mėn. 26 d.
Prieiga per internetą: http://www.ktu.lt/lt/apie_universiteta/daktarai.asp   [žiūrėta 2010 07 08]

1999 06 15 jam suteiktas LŽŪU garbės daktaro vardas „Už didelius nuopelnus atkuriant bei stiprinant Lietuvos valstybingumą, už nuolatinį rūpestį aplinkos apsauga, už pagalbą Lietuvos aplinkosaugos studijoms ir institucijoms“.

2001 12 18 už nuopelnus Lietuvai ir universitetui V. Adamkui buvo suteiktos VDU politikos mokslų garbės daktaro vardas.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html  [žiūrėta 2010 07 08]

2004 05 21 kadenciją baigusiam Lietuvos Respublikos Prezidentui suteiktos LKKA garbės daktaro regalijos „už nuopelnus plėtojant kūno kultūros bei sporto humanizmo idėjas Lietuvoje ir pasaulyje“.

2006 m. Valdas Adamkus įsteigė 300 Lt vardinę stipendiją. Pirmą kartą ją įteikė dviems KMU studentams iškilmingame senato posėdyje, pažymint šios aukštosios mokyklos 55-erių metų jubiliejų.

2006 11 30 LR Prezidentui V. Adamkui suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 07 08]

nuotrauka 2011 m. Kaune įsteigtas „Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus“ (S. Daukanto g. 25), remiantis JAV nusistovėjusia buvusių prezidentų palikimo saugojimo ir sklaidos forma. Biblioteka-muziejus toliau tęsia 2012 m. likviduoto Lietuvių išeivijos instituto veiklą.
Prieiga per internetą: http://adamkuslibrary.lt/  [žiūrėta 2014 09 12],  http://www.kaunas.lt/index.php?3739130694  [žiūrėta 2014 09 12],  http://www.kaunas.lt/index.php?53756109  [žiūrėta 2014 09 12]

2014 04 27 Vilkijos (Kauno r.) Šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje, šalia visuomeninio sambūrio „Gerumo ąžuolas“ garbės nario V. Adamkaus sodinto ąžuoliuko, atidengtas memorialinis akmuo su prezidento bareljefu ir iškaltais jo žodžiais: „Kaip šio ąžuolo šaknys įsitvirtinusios į šventą Lietuvos žemę, privalu, kad ir mūsų šaknys neatitrūktų nuo savo tautos!”.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Akmuo įamžino V. Adamkaus nuopelnus gamtosaugai. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2014, bal. 29, p. 3.
2. 80 varpo dūžių – Prezidento jubiliejui. – Iliustr. // Kauno diena, 2006, lapkr. 3, p. 16.
3. Bulota, Šarūnas. Kaune prigijo JAV prezidentų tradicija. – Iliustr. // 15 min. – 2011, rugpj. 24, p. 4.
4. Dešimt populiariausių šalies žmonių: „Kauno dienos“ skaitytojai populiariausiu žmogumi Lietuvoje pripažino Prezidentą Valdą Adamkų. – Iliustr. // Kauno diena. – 1999, gruod. 31, p. 1, 3.
5. Genys, Laimutis. Kadenciją baigiančio Prezidento širdis – Kaune. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2003, vas. 18, p. 1–2.
6. Į kelionę per laiką ir įvykius – su V. Adamkumi. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2011, lapkr. 4, p. 17.
7. Jokūbaitis, Stasys. Ant tautos pripažinimo pakylos – žinomiausi žmonės: metams baigiantis „Kauno dienos“ skaitytojai surikiavo populiariausių Lietuvos asmenybių dešimtuką. – Portr. // Kauno diena. – 2006, gruod. 30, p. 1, 2.
8. Jokūbaitis, Stasys. Žmonių pripažinimo nenusipirksi // Kauno diena. – 2002, gruod. 31, p. 1, 2.
9. LR Prezidentui V. Adamkui – KTU garbės daktaro regalijos. – Iliustr. // Mokslas ir technika. – 1998, Nr. 7–8, p. 20.
10. Milkova, Vaida. V. Adamkaus muziejuje – ir Valentino dienos atvirukas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2010, gruod. 18, p. 30–31.
11. Prezidentai – VDU garbės daktarai // Kauno diena. – 2001, gruod. 20, p. 2.
12. Prezidentui – ir pagarba, ir įžeidžiantys žodžiai: Kauno garbės piliečių sąrašą papildė šalies vadovas Valdas Adamkus. – Portr. // Kauno diena. – 2006, gruod. 1, p. 5.
13. Ramoška, Gytis. A. Gustaičio medalis – už nuopelnus Lietuvos aviacijai. – Iliustr. // Draugas. – 2010, lapkr. 17, p. 10.
14. Stanišauskas, Gediminas. Prezidentas įteikė dvi vardines stipendijas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, saus. 6, p. 4.
15. Sveikiname su antrąja kadencija! – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 2004, liep. 13, p. 3.
16. V. Adamkaus akmuo – pagarbos gamtai simbolis. – Iliustr. – KD inf. // Kauno diena. – 2014, bal. 28, p. 3.
17. V. Adamkui – garbės daktaro regalijos // Kauno diena. – 2004, geg. 21, p. 17.
18. Vaitkūnienė, Erika. Prezidento varpas – didžiausias : V. Adamkus iš asmeninių lėšų parėmė kariljoną. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2005, gruod. 9, p. 1–2.
19. Valdo Adamkaus akmuo – gamtosaugos idėjoms stiprinti. – Iliustr. – pagal Kauno rajono savivaldybės informaciją // XXI amžius. – 2014, geg. 3, p. 14.


AISTIS JONAS, tikroji pavardė Aleksandravičius [1904 07 07 Kampiškėse (Kauno r.) – 1973 06 13 Vašingtone; 2000 m. perlaidotas Rumšiškių kapinėse, antkapinį paminklą sukūrė skulpt. Antanas Kmieliauskas], poetas, publicistas, filosofijos daktaras.
Savo raštus pasirašinėjo slapyvardžiais: Jonas Kossu-Aleksandravičius, Jonas Kuosa-Aleksandriškis, Jonas Aistis [nuo 1952 m.]

1919–1936 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1919–1927 m. mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 1927 m. įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Dirbo įvairiose įstaigose. Bendradarbiavo su žurnalais: „Ateitis“, „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Vairas“. Gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, 1936–1940 m. literatūros studijas tęsė Grenoblio universitete Prancūzijoje.
Kaune išleido eilėraščių rinkinius: „Eilėraščiai“ (1932), „Imago mortis“ (1934), „Intymios giesmės“ (1935), „Užgesę chimeros akys“ (1937), „Poezija“ (1940). Už eilėraščių rinktinę „Užgesę chimeros akys“ 1938 m. jam buvo įteikta Valstybinė literatūros premija. 1939 m. paskutinį kartą lankėsi Kaune.
Išleistos dvi knygos, skirtos Jonui Aisčiui: Vytauto Kubiliaus „Jonas Aistis: gyvenimas ir kūryba“ (Vilnius, 1999), Stanislovo Abromavičiaus ir Gražinos Meilutienės „Mėlynieji vaikystės šilai: Jono Aisčio 100-osioms gimimo metinėms“ (Kaunas, 2004). Be to, atskira knyga išleisti J. Aisčio 648 laiškai „Laiškai, 1929–1973“ (Vilnius, 2004).
2004 m. iš serijos „Žymūs žmonės“ išleistas 1 Lt vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).

1988 11 06 J. Aisčio tėviškėje Dovainonyse pastatytas stogastulpis (tautodail. Leonas Juozonis).

nuotrauka 1994 07 03 minint 90-ąsias poeto gimimo metines, Rumšiškėse pastatytas paminklinis biustas (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Stasys Petrauskas).

1996 04 18 įsteigtas J. Aisčio muziejus Rumšiškėse (J. Aisčio g. 1). Atidarytas 1997 07 12.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Kaisiadorys/Rumsiskiu_muziejus.htm  [žiūrėta 2010 08 04]

1997 m. viena iš Vaišvydavos gatvių pavadinta J. Aisčio vardu (Kauno m. valdybos 1997 11 18 sprend. Nr. 858). Tais pačiais metais jo vardu pavadinta gatvė Rumšiškėse (Kaišiadorių rajono Tarybos 1997 02 20 sprend. Nr. 281).

2004 m., švenčiant poeto 100-ąsias gimimo metines, Kaišiadorių rajono savivaldybė sugrąžino literatūrinę premiją (įsteigtą sovietmečiu), teikiamą kiekvienais metais birželio mėnesį už Jono Aisčio kūrybos tyrinėjimą ir sklaidą, už aistiškos dvasios puoselėjimą kūryboje (Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos 2004 02 27 sprend. Nr. 378).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. J. Aisčio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 16.
2. Kauno miest gatvių sąrašas 2003 m.
3. Laurinavičius, Jonas. Jonas Aistis ir Rumšiškės. – Kaišiadorys, 1992. – 25 p.
4. Rumšiškių Jono Aisčio muziejus. – [ Kaišiadorys, 2000]. – 1 lankstinys (4 p.) : iliustr.
5. Jono Aisčio premija – Jonui Juškaičiui // Metai. – 2004, Nr. 8/9, p. 189.


ALEKSA JONAS PRANAS [1879 12 25 Obelupiuose (Vilkaviškio apskr.) – 1955 04 22 Svetlozelionoje (Tomsko sr., Rusija; 1990 m. palaikai prvežti į Lietuvą ir palaidoti Palangoje], Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, agronomas, sociologas, filosofas, ekonomistas.

1918–1940 m. gyveno Kaune.

1900–1907 m. Maskvos universitete studijavo gamtos mokslus, agronomiją bei sociologiją, o 1914–1915 m. – Varšuvos aukštojoje žemės ūkio mokykloje. 1918 m. grįžo į Kauną. 1918–1920 m. buvo Žemės ūkio departamento direktorius, 1920–1923 m. – Žemės ūkio ir valstybės turtų ministras, 1924–1927 m. – Lietūkio tarybos pirmininkas, 1925–1940 m. – VDU Žemės ūkio ekonomikos docentas, vėliau – profesorius. 1925 m. vienas iš Ūkininkų partijos įkūrėjų, 1925–1927 m. – žurnalo „Žemės ūkis“ redaktorius, 1926–1927 m. – Žemės ūkio rūmų pirmininkas, 1926–1935 m. – Žemės ūkio ministras, 1928–1936 m. – organizacijos „Ūkininkų vienybė“ pirmininkas. 1926 m. išrinktas į Lietuvos Respublikos III Seimą. SSRS okupavus Lietuvą, NKVD suimtas, 1940–1941 m. kalintas Marijampolėje bei Kaune. Prasidėjus karui iš kalėjimo pabėgo, tačiau 1942 m. jį suėmė ir kalino gestapas, vėliau ištrėmė į Vokietiją. 1948 m. ten jį suėmė NKVD ir ištrėmė į Sibirą.
J. Aleksa buvo ūkininkiškosios ideologijos kūrėjas, pirmasis Lietuvoje žemės ūkį tyręs kompleksiškai (plėtros teorijos požiūriu) bei propagavęs žemės ūkio kooperaciją. Svarbiausi jo darbai: „Lietuvos šios dienos žemės ūkis ir jo ateitis“ (1924), „Lietuvių tautos likimo klausimu“ (2 t. 1925–1933), „Lietuvos ūkininkai ir Lietuvos valstybė“ (1926), „Kuriuo keliu eisime“ (1927), „Mano testamentas lietuvių tautai“ (1951 m., išleista 1999 m.).
1931 m. apdovanotas DLK Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu.
1999 m. išleista Mečislovo Reinio sudaryta knyga „Jonas Aleksa. Ūkio, mokslo ir valstybės baruose“, 2003 m. – Vlado Žuko „Margi gyvenimo puslapiai : Salomėja ir Jonas Aleksos“ (Vilnius), 2011 m. – „Valstybininkas ir mokslininkas Jonas Pranas Aleksa: žvilgsnis iš dabarties“ (Akademija (Kauno r.), 2013 m. – Valentino Aleksos ir Jono Jasaičio parengta studija „Profesorius Jonas Pranas Aleksa ir jo idėjos ateities Lietuvai“ (Vilnius).

 

1929 10 29 už ypatingą atsidavimą Lietuvos žemės ūkiui, LŽŪA taryba J. P. Aleksai suteikė agronomijos garbės daktaro vardą.

1990 12 28 viena Vilijampolės mikrorajono gatvė pavadinta J. ir K. Aleksų vardu (Kauno m. mero 1990 12 28 potv. Nr. 897).

nuotrauka 2009 03 11 minint 130-ąsias gimimo metines ant Lietuvos Žemės ūkio rūmų pastato Kaune (K. Donelaičio g. 2) iškilmingai atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Lietuvos žemės ūkio universiteto garbės daktaras, profesorius Jonas Pranas Aleksa (1879–1955), Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, agronomas, ekonomistas, sociologas filosofas, 1920–1923 m. žemės ūkio ir valstybės turtų ministras, 1926–1935 m. žemės ūkio ministras, žemės ūkio rūmų įkūrimo 1926 m. iniciatorius ir jų pirmasis vadovas, už patriotinę veiklą kalintas caro žandarų, sovietų ir nacių okupantų. Mirė Sibire“ (skulpt. Stasys Žirgulis).
Prieiga per internetą: http://www.suduvosgidas.lt/index.php?cid=1739&new_id=77237  [žiūrėta 2010 08 09]

nuotrauka 2011 02 15 VDU Ekonomikos ir vadybos fakultete (S. Daukanto g. 28, 4 a. fojė) parengtas stendas.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. J. ir K. Aleksų g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 18–19.
2. Planutytė, Akvilė. VDU atidengta profesoriaus Jono Prano Aleksos atminimo stela. – Iliustr. // Ūkininko patarėjas. – 2011, vas. 17, p. 1.
3. Valentino Aleksos informacija.


ALEKSA KONRADAS JUOZAS [1881 02 19 Kumetiškiuose (Kalvarijos apskr.) – 1956 11 06 Kaune; palaidotas Eigulių kapinėse], veterinarijos gydytojas, visuomenės veikėjas.

1938–1941 m., 1944–1956 m. gyveno Kaune.

1903 m. baigė Varšuvos veterinarijos institutą. 1938 m. buvo vienas iš Lietuvos veterinarijos akademijos (LVA) steigėjų, 1944–1956 m. – LVA Specialiosios zootechnikos katedros vedėjas, profesorius, 1944 –1946 m. – prorektorius. Sovietmečiu studentams slaptai skaitydavo uždraustą genetikos mokslo kursą. Dėl genetikos, privatinės nuosavybės, Vakarų mokslininkų pripažinimo buvo sovietų valdžios kritikuojamas ir persekiojamas. Rašė straipsnius leidiniams: „Veterinarija ir zootechnika“, „Dirva“, „Kultūra“, „Talka“, „Žemės ūkis“ ir kt.
Pirmasis Lietuvoje tyrė Veršvų, Kapitoniškių kapinynuose žirgų griaučių liekanas, nustatė jų amžių, lytį, ūgį.
Svarbiausi mokslo darbai: „Trumpa naminių gyvulių fiziologija“ (1924), „Naminių gyvulių anatomija“ (1928), „Paveldėjimas gyvulininkystėje“ (1928), „Gyvulių anatomijos ir fiziologijos pagrindai“ (1930), „Naminių gyvulių veisimas“ (1954).
1928 m. apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.

1941 m. Konradui Juozui Aleksai suteiktas Lietuvos veterinarijos akademijos garbės daktaro vardas.

nuotrauka 1986 m. ant namo (Savanorių pr. 177) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1938–1956 m. gyveno veterinarijos daktaras, profesorius Konradas Aleksa“ (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 sprend. Nr. 33). Tekstas lietuvių ir rusų kalbomis).

1990 12 28 Vilijampolės mikrorajono gatvė pavadinta J. ir K. Aleksų vardu (Kauno m. mero 1990 12 28 potv. Nr. 897).

2011 11 18 LSMU Veterinarijos akademijos 4-uosiuose rūmuose (Tilžės g. 18) 2-ajai auditorijai suteiktas Konrado Juozo Aleksos vardas.
Prieiga per internetą: http://web.lva.lt/en/node/2268  [žiūrėta 2012 01 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Aleksa, Valentinas. Lietuvos veterinarijos akademijos garbės daktaras. – Portr. // Žemės ūkis. – 2006, Nr. 3, p. 11.
2. J. ir K. Aleksų g. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 19.
3. Karaliūnas, Valentinas. Pagerbs profesorių K. J. Aleksą. – Iliustr. – Asmenybės // Naujos tėviškės žinios. – 2011, lapkr. 18, p. 4.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Valentino Aleksos informacija.


ALEKSANDRAVIČIUS ANTANAS [1885 12 03 Gluosninkuose (Alytaus r.) – 1970 02 04 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], dailininkas, profesionaliosios skulptūros pradininkas Lietuvoje.

1913 m., 1922–1970 m. gyveno Kaune.

Mokėsi Varšuvoje, Čikagoje, Peterburge pas įvairius meistrus. 1913 m. atvykęs į Kauną su kunigu P. Januševičium įsteigė Dailiųjų amatų dirbtuvę-mokyklą, pavadino ją Vaikelio Jėzaus vardu ir jai vadovavo. 1914 m. vasarą A. Aleksandravičius iš Kauno išvyko.
1922 m. iš Marijampolės visam laikui persikėlė į Kauną. Sukūrė apie 800 skulptūrų, biustų ir bareljefų: K. Petrausko (1923 m. atlietą bronzinį biustą viešai padovanojo Kauno valstybės teatrui, kur jis tebestovi iki šiol), J. Naujalio (1923), S. Šimkaus (1913), A. Sodeikos (1923), J. Jablonskio (1923), Maironio, J. Tumo-Vaižganto (1933, karo metais žuvo) A. Smetonos, M. Šalčiaus (1936) J. Tallat-Kelpšos (1958) bei daugelio kitų. Sukūrė Kristaus ir kitų Šventųjų skulptūras bažnyčioms.
Pagal jo projektus pastatyti realistiniai paminklai J. Basanavičiui (1935 m., iki dabar išlikę Kaune ir Birštone). 1924 m. A. Aleksandravičius sukūrė Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių biustų seriją (4 iš jų eksponuojami Vytauto Didžiojo karo muziejuje). Drožė Lietuvos miestų herbus bei daug kitų kūrinių iš medžio. 1925 m. miesto sode prieš Valstybės teatrą buvo pastatytas jo sukurtas Č. Sasnausko paminklinis biustas (1993 m. konservuotas skulptorių Prano Bartulio ir Vlado Žuklio tebestovi ir dabar). 1928 m. ant didžiausios ir moderniausios to meto „Spindulio“ spaustuvės stogo (Gedimino g. 10) buvo pastatyta betoninė skulptūra „Šviesos nešėja“ (1990 m. restauruota). Beveik visus 1930-uosius metus darė vien tik Vytauto Didžiojo įvairių rūšių atvaizdus.
1925 m. ir 1928 m. Kaune surengtos A. Aleksandravičiaus personalinės parodos. 1923 m. išėjo skulptoriaus parengtas vadovėlis „Piešinėliai ir brėžinėliai pradžios mokykloms“ bei jo darbų atvirukų rinkinys. A. Aleksandravičiaus kūrinių yra beveik visuose Lietuvos muziejuose.
Dukra Ramunė Korsakienė išleido knygelę „Ars longa vita brevis“ (Kaunas, 2005), kuri buvo pristatyta Kauno karininkų ramovėje įvykusiame minėjime.

nuotrauka 2005 12 03 120-osioms skulptoriaus gimimo ir 35-osioms mirties metinėms pažymėti Žaliakalnyje ant namo (P. Vaičaičio g. 10) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1940–1962 m. gyveno žymus skulptorius Antanas Aleksandravičius“ (dail. Mečislovas Ostrauskas, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. administracijos direktoriaus 2005 11 09 įsak. Nr. A-4198).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Antanas Aleksandravičius. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 60.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Paminėtas biustų kūrėjas: [žinutė Konrado naujienose] // Kauno diena. – 2005, gruod. 17, p. 18.


AMBRAZEVIČIUS-BRAZAITIS JUOZAS (iki 1955 m. Ambrazevičius) [1903 12 09 Trakiškiuose (Marijampolės sav. t.) – 1974 11 28 South Orange (JAV); 2012 05 20 palaikai perlaidoti Kaune, Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje], politikos ir visuomenės veikėjas, literatūros tyrinėtojas, profesorius.

1922–1944 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1922–1927 m. studijavo Lietuvos universitete.
1927–1943 m. buvo Kauno „Aušros“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, 1933–1943 m. – VDU dėstytojas, 1941–1943 m. – filosofijos fakulteto profesorius, 1938–1940 m. Ateitininkų sendraugijų bei Lietuvių kalbos mokytojų sąjungos pirmininkas, 1939 m. – Kauno valstybinio dramos teatro repertuaro komisijos ir Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys, 1939–1940 m. Lituanistikos instituto Literatūros skyriaus patarėjas, 1938–1940 m. Tautosakos komisijos narys.
1923–1927 m. dirbo „Lietuvos“ dienraščio, 1936–1940 m. – religinio laikraščio „XX amžius“ redakcijoje.
1940–1941 m. buvo vienas antisovietinio pasipriešinimo ir LAF vadovų; 1941 06 23–08 05 Lietuvos laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas, Švietimo ministras, vienas iš neginkluoto antinacistinio pasipriešinimo vadovų. Bendradarbiavo antinaciniame pogrindiniame laikraštyje „Į laisvę“ (1942–1944).
1944 m. pasitraukė į Vakarus.
Kaune parašė vadovėlius: „Literatūros teorija. Poetika“ (1930), su J. Griniumi ir A. Vaičiulaičiu – „Visuotinės literatūros teoriją“ (1933), studiją „Vaižgantas“ (1936), straipsnių rinkinį „Lietuvos rašytojai“ (1938) ir kt.
2000 m. apie jį išleista knyga „Ugninis stulpas: be Juozo Brazaičio: laiškai, dokumentai, liudijimai“ (Kaunas, 2000).
2009 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (po mirties).
2012 m. sukurtas dokumentinis filmas „Likau gyvenimo paraštėje“ (rež. Algis Kuzmickas).

1994 12 09 Panemunės mikrorajono gatvė pavadinta J. Ambrazevičiaus-Brazaičio vardu (Kauno m. mero 1994 12 09 potv. Nr. 862).

2007 06 22 VDU Humanitarinių mokslų fakultete (K. Donelaičio g. 52) profesoriaus vardu pavadinta 608-oji auditorija.

nuotrauka 2009 06 20 VDU (K. Donelaičio 52) II a. vestibiulyje atidengti bareljefai ir atminimo lenta: „Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas 1941 m. birželio 23 d. ginkluotas sukilimas išreiškė tautos valią atkurti laisvą ir nepriklausomą valstybę ir paskelbė laikinosios vyriausybės sudėtį. Svarbiausi lietuvių aktyvistų fronto vadovai buvo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai ir studentai Vytautas Bulvičius, Adolfas Damušis, Juozas Vėbra, Leonas Prapuolenis, Pilypas Narutis. Lietuvos laikinajai vyriausybei vadovavo Juozas Ambrazevičius“ (skulpt. Stasys Žirgulis).
Prieiga per internetą: http://www.balsas.lt/naujiena/296796/vdu-bus-iamzintas-birzelio-sukilimo-vadu-atminimas  [Žiūrėta 2010 02 13 ]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. J. Ambrazevičiaus-Brazaičio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 20–21.
2. Pocius, Kasparas. Ar tikrai LAF – ne nacių kolaborantai? // Šiaurės Atėnai. – 2009, liep. 10, p. 8.
3. Prof. Juozas Ambrazevičius-Brazaitis // Lietuvių frontas / Mindaugas Bloznelis. – Kaunas, 2008. – P. 384.


ANDREJEVAS ROSTISLAVAS [1907 01 24 Kaune – 1967 06 05 Maskvoje, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], dainininkas (tenoras), režisierius.

1907–1967 m. gyveno Kaune.

Gimė ir užaugo Kaune, inteligentų šeimoje. Pirmojo pasaulinio karo metais su šeima pasitraukė į Maskvą. Grįždamas į tėvynę, pargabeno carinės okupacijos metu iš Lietuvos pagrobtus šventovių varpus. 1934 m. baigė VDU teisių fakultetą, tačiau pasirinko dainininko kelią. Mokėsi Kauno konservatorijoje pas garsius dainavimo pedagogus O. Marinį ir N. Karnavičienę. 1935 m. debiutavo kaip operos dainininkas. 1937–1939 m. vokalą tobulino Paryžiuje. Nuo 1940 m. buvo Valstybės teatro solistas. Sukūrė per 40 vaidmenų. Atliko pagrindiens partijas operose „Traviata“, „Borisas Godunovas“ bei daugelyje kitų. Labiausiai žiūrovus žavėjo jo atliekamas Lenskio vaidmuo operoje „Eugenijus Oneginas“. R. Andrejevas buvo aukšto lygio profesionalas, išvaizdus ir elegantiškas. 1944 m. Kauno muzikinės komedijos teatras pradėjo veikti savarankiškai ir R. Andrejevas jame sukūrė apie 30 pagrindinių vaidmenų: ypač pavykę F. Leharo, I. Kalmano bei J. Štrauso operetėse.
Nuo 1951 m. dainininkas tapo Kauno muzikinio teatro režisieriumi, pastatęs Dž. Verdžio operą „Rigoletas“. 1957–1967 m. buvo vyr. režisierius. Pastatė 30 spektaklių, tarp jų – pirmąjį Lietuvoje miuziklą F. Lou „Mano puikioji ledi“. Buvo realistinio meno šalininkas. Jo režisuotus pastatymus: Dž. Verdžio „Rigoletas“ (1951) bei „Simonas Bokanegra“ (1960), P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, A. Rubinšteino „Demonas“ ir kt. gerai įvertino muzikinė visuomenė. Prie teatro R. Andrejevas įkūrė studiją, ruošiančią operečių atlikėjus.
Už nuopelnus buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medaliu (1928) ir DLK Gedimino ordinu (1932). 1960 m. jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas. 1967 m. netikėtai žuvo su reikalais nuvykęs į Maskvą.
100-ųjų gimimo metinių proga jam atidengta atminimo lenta, Kauno muzikinio teatro fojė surengta fotografijų paroda, maestro atminimui paskirtas miuziklas „Mano puikioji ledi“, pristatytas Linos Stankevičiūtės sudarytas proginis teatro leidinėlis „Rostislavas Andrejevas“ (Kaunas, 2007).

nuotrauka 2007 01 26 Žaliakalnyje ant namo (Seinų g. 17) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1945–1967 metais gyveno solistas ir režisierius Rostislavas Andrėjevas“ (skulpt. Algimantas Šlapikas; privatus užsakymas).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Inytė, Vėjūnė. Aristokratų palikuonis ragavo ir juodadarbio duonos: provakarietiškų pažiūrų menininkas žuvo po tarnybinio Kremliaus automobilio ratais. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2007, saus. 27, p. 9.
2. Kanopkaitė, Rūta. Amžinojo grožio tarnas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2007, saus. 27, priedas „Santaka“, p. 11.


ANTINIS ROBERTAS (vyresn.) [1898 12 03 Kaldabrunoje (Latvija) – 1981 11 20 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Kapas pažymėtas mediniu stogastulpiu (skulpt. Sigitas Straigis)], dailininkas, skulptorius.

1921–1940 m. – su pertraukomis; 1940–1981 m. pastoviai gyveno Kaune.

1922–1927 m. mokėsi Kauno meno mokykloje. 1940–1951 m. dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Parengė Salaspilio (1963), Kauno IX forto (1970), memorialinių paminklų projektų, sukūrė skulptūrinių portretų.
Reikšmingiausi kūriniai: dekoratyvinės skulptūros – „Eglė žalčių karalienė“ (1958), „Kanklininkas“ (1968), „Kova“ (1970), „Bičiulystė“ (1981), „Ateitis“ (1969) ir kt. 1977 m. Kaune, prie Menininkų namų, įrengtas tėvo ir sūnaus Antinių skulptūrų skveras.
1969 m. skulptorius apdovanotas LSSR valstybine premija, o 1973 m. jam suteiktas Lietuvos liaudies dailininko vardas.
1988 m. ryšių ministerija skulptoriaus garbei išleido meninį ženklintą pašto voką, kurio kompozicijoje – dailininko L. Zaicevo sukurtas R. Antinio portretas vienos garsios skulptūros fone, su atminimo tekstu rusų ir lietuvių kalbomis. Išleista G. Jankevičiūtės sudaryta knyga „Robertas Antinis, 1898–1981: jubiliejinis parodos katalogas“ (Vilnus, 1991).

nuotrauka 1988 12 02 prie namo (Laisvės al. 48) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1944–1972 m. gyveno LTSR liaudies dailininkas, skulptorius Robertas Antinis“ (skulpt. Robertas Antinis jaun.).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Robertas Antinis // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 61 –62.
2. Chobotjevas, Valerijus. Lietuvių skulptoriui atminti // Vakarinės naujienos. – 1988, gruod. 19, p. 2.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Kur skulptoriaus gyventa. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1988, gruod. 3, p. 1.


ARMINAITĖ VLADISLAVA [1894 02 24 Marijampolėje – 1966 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse], pedagogė, skautininkė, pogrindžio veikėja.

1922–1966 m. gyveno Kaune.

1922–1939 m. dirbo pavyzdinėje mokykloje prie „Saulės“ mokytojų seminarijos, o nuo 1939 m. vadovavo 2-ajai pradinei mokyklai Šančiuose, kuri buvo laikoma didžiausia ir pavyzdingiausia. Mokykloje įkūrė vaikų teatrą, kuriam pati rašė pjeses.
B. Arminaitė buvo Vytauto Didžiojo komiteto Šančių skyriaus narė. 1933–1936 m. ji vadovavo Lietuvos skautėms. Šančiuose įkūrė jaunesniųjų skautų draugovę. 1935 m. tapo Skaučių Seserijos vyr. skautininke, organizavo skaučių vadovių kursus 1941 m. gegužės 1-ąją „Saulutės“ slapyvardžiu pasirašytą V. Arminaitės kalbą paskelbė pogrindžio radijas. 1943 m., įkūrus Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), į jo veiklą įsitraukė ir V. Arminaitė.
1922 m. parengė ir išleido knygelę „Blaivaus jaunimo auklėjimo klausimu“. Rašė straipsnius pedagoginei spaudai.
Už kūrybinę pedagoginę ir skautišką veiklą V. Arminaitė buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu.

nuotrauka 2000 12 08 ant pastato (Sandėlių g. 7), kur prieš karą buvo įsikūrusi V. Arminaitės vadovaujama Šančių pradinė mokykla, mokytojos atminimui atidengta memorialinė lenta: „Šiame pastate buvusios 2-osios pradžios mokyklos vedėja 1938–1941 metais dirbo žymi pedagogė, skautų vadovė, vyresnioji skautininkė Vladislava Arminaitė (1894–1966)“ (skulpt. Konstantinas Bogdanas; Kauno m. mero 2000 01 19 potv. Nr. 13).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengta atminimo lenta žymiai pedagogei. – Portr., iliustr. // Liet. aidas. – 2000, gruod. 12, p. 11.
2. Važnevičiūtė, Alberta. Paminėta žymi mokytoja. – Iliustr. // XXI amžius. – 2000, gruod. 15, p. 16.
3. Voverienė, Ona. „Ji ... buvo mūsų kelio švyturys“. – Portr. // XXI amžius. – 2002, geg. 8., p. 6.


AUGUSTAITIS PRANAS [1883 04 25 Mažučiuose (Vilkaviškio r.) – 1941 08 11 Vilniuje], literatūros tyrinėtojas, visuomenės veikėjas, filosofijos mokslų daktaras.

1922–1940 m. gyveno Kaune.

1905 m. baigęs Seinų kunigų seminariją studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, Friburgo universitete. Nuo 1922 m. buvo Lietuvos universiteto Anglų kalbos ir literatūros katedros docentas, nuo 1923 m. – Humanitarinių mokslų fakulteto sekretorius (dabartiniu terminu – prodekanas).
Bendradarbiavo antifašistiniame žurnale „Literatūra“ (1936–1937), „Lietuviškoje enciklopedijoje“. Parašė keletą knygelių, studiją „Lietuvybės elementai lenkų romantizme“ (1921), pjesę „Karės metu“ (1915), literatūros, kultūros istorijos straipsnių.
Buvo Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti valdybos narys.

nuotrauka 1979 09 17 prie namo (K. Donelaičio g. 7A) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1924–1940 m. gyveno literatūros, filosofijos mokslų daktaras, profesorius Pranas Augustaitis“ (tekstas lietuvių ir rusų kalbomis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Pauliukevičienė, Nijolė. Padagogas ir švietėjas. – Portr. // Kauno tiesa. – 1983, bal. 26, p. 5.


AUGUSTAUSKAS VYTAUTAS (AUGUSTAITIS) [1904 04 09 Lygumų miestelyje (Pakruojo r.) – 1958 06 27 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], pedagogas, sporto organizatorius, mokslininkas.

1932–1958 m. gyveno Kaune (išskyrus 1941–1944 m.)

1931 m. baigė VDU Humanitarinių mokslų fakultetą. 1932 m. buvo Kauno apskrities mokyklų inspektorius, 1934–1940 m. – Kūno kultūros rūmų ir Aukštųjų kūno kultūros kursų direktorius.
Organizavo Kūno kultūros rūmų ir Kauno sporto halės statybą. 1937 m. išrinktas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pirmininku vadovavo VDU Kūno kultūros katedrai. 1945 m. dirbo Kūno kultūros instituto Psichologijos–pedagogikos katedros vyr. dėstytoju, o 1947–1949 m. – katedros vedėju.
1938 m. kartu su kitais Kaune surengė pirmąją Pasaulio lietuvių tautinę olimpiadą.
Bendradarbiavo su prieškario spaudos leidiniais: „Švietimo darbas“, „Vairas“, „Lietuvos aidas“. 1931–1940 m. redagavo žurnalą „Fiziškas auklėjimas“.
Nuo 1920 m. – Šaulių sąjungos narys, Tautininkų sąjungos atsakingasis sekretorius.
V. Augustausko-Augustaičio gyvenimas ir veikla plačiai tyrinėta prof. Stanislovo Stonkaus išleistoje, 100-osioms gimimo metinėms skirtoje monografijoje „Vytautas Augustauskas-Augustaitis (1904–1958)” (Kaunas, 2003).

nuotrauka 1994 03 29 Lietuvos kūno kultūros akademijos (dabar KKA) rūmų fojė (Sporto g. 6) atidengta memorialinė lenta: „Šiuose rūmuose 1934–1940 m. dirbo Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pirmininkas, Kūno kultūros rūmų direktorius Vytautas Augustauskas“ (skulpt. ir archit. Algimantas Šlapikas; Kauno m. mero 1992 07 02 potv. Nr. 1343).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Balčiūnas, Algimantas. Lietuva ir pasaulio olimpinis judėjimas. – Iliustr. // Kauno diena. – 1994, kovo 30, p. 3.
2. Jakštas, Arvydas. Negandos palaužia ir stiprų žmogų. – Portr. // Lietuvos sportas. – 1994, bal. 12, p. 2.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


AVIŽONIS PETRAS [1875 04 17 Pasvalyje – 1939 10 17 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], gydytojas oftalmologas, mokslininkas, profesorius.

1920–1939 m. gyveno Kaune (Maironio g. 35)

1895–1897 m. studijavo Sankt Peterburgo universitete, 1900 m. baigė Dorpato (dabar Tartu) universitetą. 1920 m. atvyko į Kauną ir pradėjo dirbti Karo ligoninės akių ligų skyriaus vedėju. 1920–1922 m. įsteigė ir vadovavo Kauno aukštųjų kursų medicinos skyriui, taip pat dėstė studentams. 1922–1923 m. buvo Lietuvos universiteto medicinos fakulteto dekanas, profesorius (1922), 1924–1925 m. – prorektorius, 1925–1926 m. – rektorius.
1922–1939 m. įsteigė ir vadovavo VDU oftalmologijos katedrai. 1923 m. įkūrė Lietuvos universiteto akių ligų kliniką. 1932–1939 m. įsteigė ir vadovavo Lietuvos akių ligų draugijai.
Paliko 134 mokslinius darbus, knygų ir straipsnių, parašytų lietuvių, latvių, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Stambiausias jo veikalas – „Akių ligų vadovas“ (1940).
1932 m. apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu. Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje saugomas Vlado Karatajaus tapytas profesoriaus portretas.
1999 m. išleista Margaritos Karkauskaitės sudaryta bibliografijos rodyklė "Profesorius Petras Avižonis" (Kaunas, 1999).

1939 m. artimieji įsteigė prof. P. Avižonio vardo pašalpų fondą neturtingiems VDU universiteto studentams medikams šelpti.

nuotrauka 1986 m. kur buvo Akių klinika (Vytauto pr. 49) atidengta memorialinė lenta: „Šiame pastate, buvusioje akių ligų klinikoje, 1930–1939 m. dirbo profesorius, medicinos daktaras Petras Avižonis“ (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 sprend. Nr. 33p.; tekstas lietuvių ir rusų kalbomis).

[1996 m.] KMUK Akių ligų klinikos (Eivenių g. 4) didžioji auditorija pavadinta prof. Petro Avižonio vardu.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Gaigalaitė, Aldona. Petras Avižonis. – Portr. – Bibliogr.: 20 pavad. // Žiemgala. – 1998, Nr. 1, p. 15–18.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. KMU atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Petras Avižonis /1875–1939/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – P. 116–117.
5. Petras Avižonis. – Iliustr. – Bibliogr.: 14 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 11–15.
6. Prof. Avižonio fondas // Lietuvos žinios. – 1939, spal. 21, p. 10.


BABICKAITĖ-GRAIČIŪNIENĖ UNĖ (Une Baye) [1897 05 01 Laukminiškiuose (Kupiškio r.) – 1961 08 01 Kaune], aktorė, režisierė.

1918–1919, 1936–1950, 1953–1961 m. gyveno Kaune.

Baigusi Peterburgo Imperatoriškąją konservatoriją ir Polako dramos kursus atvyko į Kauną. 1918–1919 m. sėkmingai vaidino ir režisavo „Dainos bei scenos“ draugijoje. 1919 m. su pirmąja Lietuvos diplomatine misija išvyko į Ameriką. JAV lietuvių kolonijose rengė spektaklius, organizavo dramos kursus. Une’s Baye pavarde dalyvavo keliuose filmuose. Nuo 1924 m. vaidino amerikiečių teatruose Čikagoje, Niujorke, Vašingtone.
1928 m. su vyru V. A. Graičiūnu išvyko į Europą. Iki 1931 m. vaidino ir režisavo Londone bei Paryžiuje. 1936 m. sugrįžusi į Kauną iki 1939 m. vadovavo Šaulių sąjungos teatrui, radiofone deklamavo poeziją. 1948–1950 m. vadovavo Kauno universiteto Statybos fakulteto dramos būreliui.
1951 m. Unė Babickaitė su vyru buvo suimti ir po tardymų Maskvoje nuteisti: Unė – 5, Vytautas Andrius – 10 m. lagerių, kur jis netrukus žuvo. 1953 m. Unė buvo amnestuota ir grįžo Kauną. Iš pradžių apsigyveno Obuolių gatvėje Daujotų kieme esančiame ūkiniame pastate-skalbykloje, vėliau – Domo Kaubrio name (A. Mackevičiaus g.) pragyveno iki mirties.
U. Babickaitė-Graičiūnienė visą gyvenimą rinko eksponatus Balio Sruogos kurtam Teatro muziejui Kaune. Didelis aktorės fondas (nuotraukos, afišos, laikraščių iškarpos, knygos, kt.) saugomas Teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje. Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas atskiras Unės Babickaitės-Graičiūnienės archyvas.
Linas Broga su žmona parengė ir išleido Unės Babickaitės knygas „Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai“ (Vilnius, 2001) bei „Laiškai, amžininkų atsiminimai“ (Vilnius, 2005).

nuotrauka 1998 09 03 m. prie namo (Vaižganto g. 14) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1935–1951 m. gyveno žymus vadybos mokslininkas, Lietuvos vadybos draugijos įkūrėjas, Vytautas Andrius Graičiūnas ir Šaulių sąjungos teatro režisierė, aktorė Unė Babickaitė-Graičiūnienė“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. mero 1998 08 18 potv. Nr. 308. Papildytas 1999 03 05 Nr. 85).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Andriuškevičius, Arūnas. VDU paminėtos 100-osios vadybos pradininko gimimo metinės. – Iliustr. // Kauno diena. – 1998, rugs. 4, p. 5.
2. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 127.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Vytauto Didžiojo universitete bus pagerbtas žymusis vadybos mokslininkas. – Iliustr. // Kauno diena. – 1998, rugs. 2, p. 4.


BABICKAS PETRAS [1903 05 12 Laukminiškiuose (Kupiškio r.) – 1991 08 27 Dugue de Caxias (Brazilija); perlaidotas Rio de Janeire; 2006 06 09 palaikai parvežti ir perlaidoti Petrašiūnų kapinėse], rašytojas, visuomenės veikėjas, fotografas.

1923–1944 m. gyveno Kaune.

1923–1930 m. studijavo literatūrą ir istoriją Lietuvos universitete. 1926–1931 m. dirbo Kauno radiofone, buvo pirmasis Lietuvos radijo pranešėjas. Nuo 1933 m. – Vytauto parko direktorius. Švietimo ministerijai įsteigė filmoteką, sukūrė filmų apie M. Jankų, J. Šliūpą, A. Jakštą, G. Petkevičaitę-Bitę, generolą J. Bulotą. 1943 m. Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejuje, įkūrė Raudonojo teroro muziejų.
Redagavo žurnalus „Mūsų Vilnius“, „Foto mėgėjas“. Bendradarbiavo periodiniuose leidiniuose „Vairas“, „Židinys“, „Naujoji Romuva“, „Trimitas“ ir kt.
Petras Babickas – vienas žymiausių prieškario Lietuvos fotografų, spaudoje ėmęs rengti fotoreportažus. 1932 m. Kaune surengė pirmąją Lietuvoje personalinę meninės fotografijos parodą, kurioje eksponavo daugiau nei 300 nuotraukų. 1933 m. sausio 15 d. su kolegomis įkūrė Lietuvos fotomėgėjų sąjungą, dalyvavo jos rengiamose parodose, pelnė apdovanojimų. 1937 m. eksponavo savo fotografijas Paryžiaus pasaulinėje meno ir technikos parodoje (apdovanotas aukso medaliu).
1944 m. pasitraukė į Vakarus. 1995 m. jachtos „Laisvė” kapitonas I. Miniotas į Kauną pargabeno dalį P. Babicko archyvo, kuris perduotas Maironio literatūros muziejui. Čia taip pat saugomi jo laiškai broliui Kaziui. 2006 m. LTV-2 Kauno žurnalistai apie jį sukūrė dokumentinį filmą „Sugrįšiu“. Nuo 2002 m. gruodžio 24 d. Laukminiškių kaime rašytojo Petro Babicko ir aktorės Unės Babickaitės tėvų namuose veikia memorialinis muziejus.
Kaune išleisti eilėraščių rinkiniai „Geltona ir juoda“ (1930), „Žmogaus remontas“ (1934), apsakymas „Vakar“ (1931), apybraiža „Gintaro krantas“ (1932; 1938), apysakos vaikams „Nuostabi Jonuko kelionė“ (1929), „Murziukas“ (1933), straipsniai „Gyvenimas – laimė“ (1940). Aldona Ruseckaitė parengė leidinį „Petras Babickas. Archyvai“ (Kaunas, 2010).

1998 m. Panemunės mikrorajono gatvė pavadinta P. Babicko vardu (Kauno m. valdybos 1998 02 10 sprend. Nr. 68).

2012 m. įsteigta Petro Babicko premija (3000 Lt), skiriama radijo ir televizijos žurnalistams už brandžius eterio kūrinius, transliuotus per praėjusius metus.
Prieiga per internetą: http://www.kaunozurnalistai.lt/19645/  [žiūrėta 2012 05 14],  http://www.lzs.lt/lt/konkursai/petro_babicko_premija.html  [žiūrėta 2012 05 14]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. P. Babicko g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 21–22.
2. Kauno miesto gatvių sąrašas.


BABILIUS VINCAS [1903 01 07 Kalnėnuose (Jurbarko r.) – 1986 04 25 Kaune], inžinierius, liejininkystės specialistas.

1936–1986 m. gyveno Kaune.

1936–1940 m. dirbo Ginklavimosi valdyboje ir Tyrimų laboratorijoje. 1940–1946 m. dėstė Kauno universitete, 1946–1948 m. Celiuliozės ir popieriaus technikume, 1953–1955 m. dirbo „Nėries“ gamyklos vyriausiuoju inžinieriumi, 1955–1961 m. dėstė Žemės ūkio akademijoje, 1957–1960 m. – Mašinų remonto ir metalų technologijos katedros vedėjas, 1961–1977 m. – KPI docentas.
Parašė knygas: „Metalininko žinynas“ (su kt., 1961), „Kaip taupyti metalą“ (1963) ir kt. Paskelbė daugiau kaip 20 mokslinių darbų metalininkystės klausimais.

nuotrauka 1998 02 22 KTU Mechanikos fakulteto, Metalų technologijos katedros liejininkystės mokslo laboratorijoje (AB „Kauno ketaus liejykla“, R. Kalantos g. 49) atidengta memorialinė lenta su bareljefu (skulpt. Vladas Žuklys).

1998 02 23 V. Babiliaus vardas suteiktas KTU Liejininkystės mokslo laboratorijai.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Ostaševičienė, Aušra. Liejykloje pagerbtas ministro tėvas. – Iliustr. // Laik. sostinė. – 1998, spal. 23, p. 3.
2. KTU atminimo įamžinimo žmonių sąrašas.


BACEVIČIUS VINCAS [1875 05 16 Ardzijauskuose (Kazlų Rūdos sav.) – 1952 12 22 Kaune, palaidotas Višakio Rūdos kapinėse], muzikas, pedagogas.

1923–1952 m. gyveno Kaune.

1893 m. baigęs Veiverių mokytojų seminariją, kurį laiką mokytojavo Sūduvoje. 1899 m. paskirtas dirbti į Lodzę (Lenkija). Baigė profesoriaus T. Hanickio muzikos mokyklą ir įgijo muzikinį išsilavinimą. Dalyvavo Lodzės miesto muzikiniame ir visuomeniniame gyvenime. Sukūrė čia šeimą.
1923 m. iš Lenkijos nelegaliai grįžo į Lietuvą. Dirbo Kauno 36-osios pradinės mokyklos vedėju-mokytoju, 1923–1931 m. dėstė muziką Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, kur įsigijęs instrumentų, suorganizavo tuo metu vienintelį mieste moksleivių pučiamųjų ir styginių orkestrą. Vadovavo chorams. Vėliau dirbo 6-ojoje (Žaliakalnyje) ir 20-ojoje (Šančiuose) pradinėse mokyklose. Nuo 1940 m. – Kauno miesto švietimo skyriaus inspektorius, 1947–1952 m. – Kauno 23-osios pradinės mokyklos vedėjas.
Parašė kūrinių fortepijonui, styginių kvartetui ir instrumentinių pjesių. Rengė muzikos vadovėlius. Harmonizavo lietuvių liaudies dainas ir kūrė savas kompozicijas chorams.

nuotrauka
2011 06 16 Kauno Žaliakalnio pradinei mokyklai (Savanorių pr. 91) suteiktas Vinco Bacevičiaus vardas (Kauno m. savivaldybės tarybos 2011 05 19 sprend. Nr. TR-366).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?2812186402  [žiūrėta 2011 07 08]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Pakeitė pavadinimą. – Iliustr. // Kauno diena. – 2011, birž. 20, p. 3.


BACEVIČIUS VYTAUTAS [1905 09 09 Lodzėje (Lenkija) – 1970 01 15 Niujorke (JAV)], kompozitorius-modernistas, pianistas, dirigentas, pedagogas.

1926–1939 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1926–1927 m. studijavo Lietuvos universitete. Vėliau kaip kompozitorius ir pianistas virtuozas su pagyrimu baigė Paryžiaus konservatoriją. 1931–1939 m. Kauno muzikos mokykloje (nuo 1933 m. konservatorijoje) dėstė fortepijoną, kompoziciją ir estetiką. 1933 m. redagavo žurnalą „Muzika ir teatras“, rašė straipsnius ir recenzijas lietuvių ir užsienio spaudai.
1923–1939 m. Europos miestuose surengė apie 300 rečitalių, dalyvavo Ysaye pianistų konkurso (Belgija) žiuri komisijoje, buvo Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos (ISCM) Lietuvos sekcijos pirmininkas.
Sukūrė operą „Vaidilutė“ (1931), baletą „Šokių sūkuryje“ (past. 1933 m. Kaune). Parašė „Astralinę poemą“ fortepijonui (1927), „Elektrinę poemą“ simfoniniam orkestrui (1932), 6 simfonijas, kitų simfoninių kūrinių, 4 koncertus fortepijonui ir orkestrui, 4 styginių kvartetus, kūrinių vargonams ir kt.
Nuo 1940 m. gyveno Niujorke. Buvo apdovanotas Belgijos karaliaus Leopoldo III ordinu. Šiuo metu jo kūriniai plačiai atliekami visame pasaulyje. 100-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms Jūratė Landsbergytė parengė pirmąjį pilną jo kūrinių leidimą „Kūriniai vargonams“ (Vilnius, 2004). 2005 m. išleistas dvitomis „Vytautas Bacevičius“: „Gyvenimo partitūra “, t. 1 (sudarytoja Ona Narbutienė) ir „Išsakyta žodžiais“, t. 2 (sudarė Edmundas Gedgaudas). 2007 m. ir 2012 m. išleisti kompozitoriaus kompaktiniai diskai.

nuotrauka 1991 04 22 prie namo (E. Ožeškienės g. 19) atidengta atminimo lenta: „Šiame name 1931–1939 m. gyveno kompozitorius, pianistas Vytautas Bacevičius“. 2004 m. lenta pavogta.
2005 09 16 šimtosioms gimimo metinėms atidengta nauja memorialinė lenta: „Šiame name 1931–1939 m. gyveno kompozitorius, pianistas, muzikologas, Kauno ir Niujorko konservatorijų profesorius Vytautas Bacevičius. Mirė 1970 m. JAV“ (skulpt. Algimantas Šlapikas; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsak. Nr. A-2729).

2006 m. Romainiuose V. Bacevičiaus vardu pavadinta nauja gatvė (Kauno m. sav. tarybos 2006 01 26 sprend. Nr. T-18).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno miesto gatvių sąrašas.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Ramanauskienė, Alina. Kūryba kaip iššūkis. – Portr. // Kauno diena. – 2005, rugs. 24, pried. „Santaka“, p. 12.


BAGDONAS JUOZAS [1866 04 06 Slibinuose (Vilkaviškio r.) – 1956 06 08 Cleveland (JAV); palaikai perlaidoti Kudirkos Naumiestyje], gydytojas, visuomenės veikėjas, publicistas, varpininkas.

1919–1944 m. gyveno Kaune.

1919–1922 m. – Sveikatos departamento direktorius, 1922–1935 m. – VDU profesorius, 1922–1924 m. – Medicinos fakulteto dekanas.
1935 m. su kitais įsteigė Lietuvos blaivinimo sąjungą, jai vadovavo; redagavo „Blaiviają Lietuvą“ (1937–1938), „Blaivybę ir sveikatą“ (1938–1940).
Parašė knygas: „Įvadas į vidaus mediciną“ (1926), „Iš mūsų kovų ir žygių“ (2 dalys, 1930–1931).

nuotrauka 2001 04 13 minint 135-ąsias gimimo metines, prie namo (A. Mickevičiaus g. 30) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1933–1944 m. gyveno knygnešys, varpininkas, Blaivybės sąjungos steigėjas ir pirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, medicinos daktaras Juozas Bagdonas“ (dail. Algis Maciulevičius, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 2000 03 03 potv. Nr. 52).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atminimo lenta – Juozui Bagdonui // Kauno diena. – 2001, bal. 14, p. 5.
2. Juozas Bagdonas. – Iliustr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 19.
3. Miknevičienė, Elena. Didysis mokytojas. – Portr. // Ave vita. – 2001, bal. 11, p. 7.
4. Miknevičienė, Elena. Lietuvių dvasios ir kūno gydytojas // XXI amžius. – 2001, bal. 25, p. 7.
5. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


BALČIKONIS JUOZAS [1885 03 24 Ėriškiuose (Panevėžio r.) – 1969 02 05 Vilniuje], kalbininkas, vertėjas, akademikas.

1924–1940 m. gyveno Kaune.

1924–1931 m. Lietuvos universiteto docentas, 1930–1944 m. – „Lietuvių kalbos žodyno“ vyriausiasis redaktorius. Redagavo žodyno I ir II tomus (iš dalies ir III tomą), buvo M. Valančiaus raštų redaktorius. Surinko ir paskelbė J. Jablonskio raštus (5 t., 1933–1936). Bendradarbiavo su lietuviškais periodiniais leidiniais, išvertė į lietuvių kalbą daug pasakų. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas išleido Juozo Balčikonio „Rinktinų raštų“ dvitomį (Vilnius, 1978–1982).
1979 m. sukurtas kalbininko biustas (skulpt. Mindaugas Navakas), 1985 m. – vokas su J. Balčikonio portretu (dail. J. Bajoriūnaitė). Išleista Vytauto Vitkausko knyga „Juozas Balčikonis“ (Kaunas, 1985), „Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną : atsiminimai apie kalbininką Juozą Balčikonį“ (Vilnius, 2006), Aldono Pupkio monografija „Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“ (Vilnius, 2013).

nuotrauka 1990 10 30 Aleksote, prie namo (Amerikos lietuvių g. Nr. 9) prikabinta atminimo lenta: „Šį namą 1932 m. pasistatė poetas prelatas Jonas Mačiulis-Maironis. Čia 1932–1940 m. buvo „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcija, gyveno kalbininkas akademikas Juozas Balčikonis. Pastato projekto autorius – architektas K. Reisonas” (Kauno LDT VK 1990 01 15 potv. Nr. 13p.). 1994 m. lenta dingo.
2005 12 23 buvo pakabinta nauja memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1940 m. buvo „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcija, gyveno kalbininkas akademikas Juozas Balčikonis. Namą pagal architekto Karolio Reisono projektą 1932 m. pastatė prelatas Jonas Mačiulis-Maironis“ (skulpt. Algimantas Šlapikas; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 09 26 įsak. Nr. A-3418).

2013 03 21 naujai gatvei Aleksote suteiktas J. Balčikonio vardas (Kauno m. savivaldybės tarybos 2013 03 21 sprend. Nr. T-165).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?2497961121  [žiūrėta 2013 03 15]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juozas Balčikonis /1885–1969/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 138–139.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Rūkienė, Danutė. Statytas muziejui, atiteko redakcijai, liko darželiui // Diena. – 1995, bal. 8, priedas „Kaunas ir kauniečiai“, p. 10.
4. Ruseckaitė, Aldona. Pasvarstymai nejubiliejinio gimtadienio proga. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1989, lapkr. 12, p. 1–2.


BALUTIS BRONIUS KAZYS [1880 01 05 Seirijuose – 1967 12 30 Londone], Lietuvos diplomatas, Steigiamojo Seimo atstovas, visuomenės veikėjas.

1920–1928 m. gyveno Kaune.

1920 m. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM) Politikos departamento direktorius, 1920–1921 m. – URM viceministras, 1921–1927 m. – Vakarų ir Politikos departamentų direktorius, 1927 m. – URM generalinis sekretorius. Pasirašant Suvalkų sutartį, vadovavo Lietuvos delegacijai derybose su Lenkija.
1924 m. išrinktas Neo-Lithuania garbės nariu. 1928–1934 m. buvo Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru JAV, nuo 1934 m. – Olandijoje ir Didžiojoje Britanijoje.
2008 m. dail. Antanas R. Šakalys jo atminimui išleido portretinį voką; Juozas Skirius – knygą „Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880–1967): tėvynei paaukotas gyvenimas“ (Vilnius, 2001).

nuotrauka 1995 05 14 prie namo (S. Daukanto g. 19 ) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1922 m. gyveno Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras, Nepaprastasis pasiuntinys JAV (1928–1934 m.), Didžiajai Britanijai ir Olandijai (1934–1967) Bronius Kazys Balutis. Mirė Londone 1967 m.“ (archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1994 12 30 potv. Nr. 940)

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Paminėta Steigiamojo Seimo sukaktis . – Iliustr. // Kauno laikas. – 1995, geg. 16, p. 6.


BANAITIS SALIAMONAS [1866 07 15 Vaitiekupiuose (Šakių r.) – 1933 05 04 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], Vasario 16- osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, spaustuvininkas, leidėjas, visuomenės veikėjas.

1904–1933 m. gyveno Kaune.

1905 m. Kaune įsteigė pirmąją lietuvišką spaustuvę, kurioje spausdino knygas ir lietuvišką periodiką. Iki 1914 m. išspausdino apie 1,3 mln. egz. knygų bei brošiūrų ir 1,7 mln. egz. laikraščių. Pirmojo pasaulinio karo metais iš okupacinės nacių valdžios gavo leidimą steigti lietuvišką gimnaziją, pats atidarė 12 pradinių mokyklų Kaune, organizavo Lietuvos prekybos ir pramonės banką, buhalterijos kursus. Nuo 1915 m. lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbomis leido laikraštį „Kauno žinios“.
1918 m. vasario 16 d. S. Banaitis dalyvavo pasirašant Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Jis įkūrė Lietuvos garlaivių akcinę bendrovę, Lietuvos žemdirbių sąjungą, redagavo jos laikraštį „Žemdirbių balsas“. Bendradarbiavo leidiniuose „Žvaigždė“, „Vilniaus žinios“. Išvertė ir išleido „Japonų pasakas“ (1907).
2001 m. jo atminimui iš serijos „Lietuvos Nepriklausomybės diena“ išleistas 1 Lt vertės pašto ženklas (dail. Jokūbas Zovė). Tėviškėje jo atminimui pastatytas stogastulpis bei paminklinis akmuo. Šakiuose S. Banaičio vardas suteiktas gatvei, Zanavykų muziejuje įrengta jam skirta ekspozicija. Jo vardas įamžintas Sintautų bažnyčioje bei Signatarų namuose Vilniuje.
Apie S. Banaitį išleistos dvi Viliaus Užtupo knygos: "Saliamono Banaičio spaustuvė" (Vilnius, 1996) ir "Saliamonas Banaitis: spaustuvininkas, kultūros veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras" (Vilnius, 2002).

nuotrauka 1996 02 15 prie namo (Rotušės a. 23), kuriame leidėjas gyveno, atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name gyveno Nepriklausomybės akto signataras Saliamonas Banaitis, įkūręs čia pirmąją Kaune lietuvišką spaustuvę, veikusią 1905–1918 m.“ (skulpt. Kazimieras Švažas, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1995 12 08 potv. Nr. 806).

1997 10 02 Linkuvos mikrorajono gatvė Vilijampolėje pavadinta S. Banaičio vardu (Kauno m. valdybos 1997 12 02 sprend. Nr. 905).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Banaičio Saliamono spaustuvė (1905–1918) // Lietuvos spaustuvės / Vilius Užtupas. – Vilnius, 1998. – P. 149–153: iliustr.
2. Jančauskaitė, Kristina. Įamžino Saliamono Banaičio atminimą. – Iliustr. // Garsas. – 1996, vas. 20, p. 4.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Saliamono Banaičio atminimas. – Iliustr. // Saliamonas Banaitis / Vilius Užtupas. – Vilnius, 2002. – P. 209–212.
5. Šauniam vyrui atminti. – Portr. // Kauno pirmadienis. – 1996, vas. 19–25, p. 4.
6. Užtupas, Vilius. Saliamonas Banaitis ir pirmoji lietuviška spaustuvė Kaune // Iš lietuvių knygnešystės ir periodikos istorijos. – Vilnius, 1994. – P. 23–24.


BARANAUSKAS ANTANAS [1835 01 17 Anykščiuose – 1902 11 26 Seinuose (Lenkija)], poetas, kalbininkas, vyskupas.

1865–1897 m. gyveno Kaune.

1865 m. A. Baranauskas paskirtas Kauno katedros vikaru, 1866–1884 m. Kauno kunigų seminarijos homiletikos ir lietuvių kalbos bei dogmatinės teologijos profesoriumi, 1874 m. – seminarijos inspektoriumi, 1879 m. – kanauninku, 1883 m. – prelatu, 1884–1897 m. – Žemaičių pavyskupiu. Dėstydamas seminarijoje susidomėjo lietuvių tarmėmis, sudarė pirmąją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, paskelbė ją knygoje „Zametki o litovskom jazyke i slovare“ (1898). 1870 m. išvertė A. Schleicherio lietuvių kalbos gramatiką ir jos pagrindu parašė gramatiką „Kalbamokslis lietuviškos kalbos“, sukūrė orginalią rašybą, kalbotyros terminų. Domėjosi matematika, tyrė pirminių skaičių savybes. Reikšmingiausias kūrinys – romantinė poema „Anykščių šilelis“.
2003 m. suvenyrinių vokų ciklo „Iškiliausios tautos asmenybės“ išleistas vokas, skirtas A. Baranauskui (dail. Antanas Šakalys).
2012 m. išleista „Vyskupo Antano Baranausko anketa dvasininkams (1898 m.)“ (Vilnius).

1924 m. Kauno gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. Tarybos 1924 04 14 nut. Nr. 23). A. Baranausko vardu pavadintos Kauno r. gatvės Garliavoje, Ežerėlyje bei Rumšiškėse (metai nežinomi).

nuotrauka 1938 m. Rumšiškių pradžios mokykla buvo pavadinta vyskupo A. Baranausko vardu. 1940 m. vardas atimtas.
1994 06 16 Rumšiškių vidurinei mokyklai grąžintas vyskupo A. Baranausko vardas. 1994 m. prie mokyklos atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „1850–1851 m. Rumšiškių raštininkų dvimetėje mokykloje mokėsi poetas A. Baranauskas. 1936 m. Rumšiškių šešių skyrių pradinė mokykla pavadinta vyskupo A. Baranausko vardu. 1994 06 16 Rumšiškių vidurinei mokyklai grąžintas vyskupo Antano Baranausko vardas“ (skulpt. Vladas Žuklys). Mokyklos vestibiulyje kabo Andriaus Ermino sukurtas pano „Antanas Baranauskas“.

1967 m. Rumšiškėse pastatytas paminklinis akmuo su bareljefu (skulpt. Vladas Žuklys).
Prieiga per internetą: http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=676  [žiūrėta 2010 08 09]

nuotrauka 1973 m. prie namo (Rotušės a. 10) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1884–1897 m. gyveno Antanas Baranauskas“ (skulpt. Kazimieras Švažas).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Laurinavičius, Jonas. Rumšiškių vidurinei mokyklai grąžintas vysk. A. Baranausko vardas // Kaišiadorių aidai. - 1994, birž. 22, p. 1.
2. Levandauskas Vytautas ir kt. Kauno Rotušės aikštė. – Vilnius, 1981. – P. 88–89.
3. KAA, f. 219, ap. 1, b. 187, lap. 9, 37.
4. KAA, f. 218, ap. 1, b. 461, lap. 129.
5. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
6. Šaltenis, Rapolas. Mūsų Baranauskas. – Vilnius, 1985. – P. 88–89.


BARŠAUSKAS KAZIMIERAS [1904 05 13 Gižuose (Vilkaviškio r.) – 1964 05 24 Vilniuje; palaidotas Petrašiūnų kapinėse. 1965 m. pastatytas antkapinis paminklas (archit. Tadas Baginskas, skulpt. Vladas Pleškūnas)], fizikas, akademikas, profesorius.

1925–1964 m. gyveno Kaune.

1930–1950 m. su pertraukomis dirbo Kauno universitete: 1941–1942 m., 1944–1946 m. – Fizikos katedros vedėjas; profesorius (1941 m.); 1946–1947 m. – Technologijos, 1947–1950 m. – Elektrotechnikos fakulteto dekanas. 1950–1964 m. – Kauno Politechnikos instituto rektorius.
1960 m. KPI įkūrė ultragarso probleminę laboratoriją. Parašė knygas: „Fizikos praktikos darbai“ ( su kt., 1938), „Kosminiai spinduliai“ (1946), „Fizika klausimais ir atsakymais“ (1947), vadovėlių vidurinėms mokykloms. Paskelbė daugiau nei 60 mokslinių straipsnių. Jis buvo vienas Lietuvos Respublikos „Žinijos “ draugijos kūrėjų, 12 metų vadovavo jos Kauno skyriui.
1956 m. išrinktas LMA akademiku. 1964 m. K. Baršauskui suteiktas LTSR nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas.
1965 m. jo atminimas įamžintas KPI instituto kino mėgėjų sukurtame dokumentiniame filme „Žmogus, pasilikęs širdyse“, o 2004 m. KTU išleistas dokumentinio filmo „Jis Baršauskas: amžininkų prisiminimai“ kompaktinis diskas (scenarijus, režisūra – Jonas Klemėnas, operatorius, montažas Vladas Dekšnys). Tais pačiais metais sukurtas jam skirtas medalis „Akademikui K. Baršauskui – 100 metų“ (skulpt. Stasys Žirgulis).
Apie jį išleistos knygos: „Kazimieras Baršauskas“ (Kaunas, 1969) ir Juozo Stražnicko „Profesorius Kazimieras Baršauskas: meilės galia“ (Kaunas, 2003).
2004 m. profesoriaus jubiliejui sukurtas medalis „Akademikui K. Baršauskui – 100 metų“ (aut. Stasys Žirgulis).

1965 m. KPI ultragarso probleminei laboratorijai suteiktas K. Baršausko vardas ir atidengta memorialinė lenta. 1999 m. pertvarkius KTU ultragarso mokslo centrą, įkurtas prof. K. Baršausko ultragarso mokslo institutas.
Prieiga per internetą: http://www.ktu.lt/lt/mokslas/moksliniai_tyrimai/mt2004/bar.pdf  [žiūrėta 2010 08 09]

1965 m. KPI centriniuse rūmuose (Donelaičio g. 73) atidarytas prof. K. Baršausko memorialinis kambarys, kuriame saugomas KPI dailininko doc. Alfonso Janulio sukurtas bronzinis K. Baršausko bareljefas.

1965 m. Tunelio gatvė Dainavos mikrorajone, KPI miestelio teritorijoje, pavadinta K. Baršausko vardu.

1965 m. Nemuno laivininkystės valdybos nutarimu keleivinis 232 vietų laivas pavadintas „Kazimieras Baršauskas“. Plaukiojo Kuršių mariomis ir Nemuno žemupiu.

nuotrauka 1965 m. KPI Elektronikos rūmų (dabar KTU, Studentų g. 50) kiemelyje atidengtas K. Baršausko biustas (skulpt. Vladas Pleškūnas). 2004 m. kiemelis pavadintas jo vardu.

1966 m. geležinkelio viadukui Petrašiūnuose suteiktas profesoriaus Kazimiero Baršausko vardas.

1970 m. prie namo (Kauko al. 20) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1956-1964 m. gyveno akademikas, fizikos-matematikos mokslų daktaras, prof. Kazimieras Baršauskas“.

nuotrauka 2004 05 14 prie KTU Mechanikos fakulteto pastato (A. Mickevičiaus g. 37, dabar Tarptautinių studijų centras) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiuose rūmuose 1925–1964 m. mokėsi ir dirbo pirmasis Kauno politechnikos instituto Rektorius akademikas Kazimieras Baršauskas“ (skulpt. Stasys Žirgulis).
Tą pačią dieną, pažymint ilgamečio rektoriaus, Fizikos katedros vedėjo K. Baršausko 100-ąsias gimimo metines, KTU Fundamentaliųjų mokslų fakultete atidaryta Fizikos laboratorija (Studentų g. 50, 225 kab.).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. K. Baršausko g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 27.
2. Bielskis B. Mokslininkui atminti // Kauno tiesa. – 1965, geg. 23.
3. Dailidė R. Laivas „Kazimieras Baršauskas“ // Komj. tiesa. – 1964, liep. 29, p. 1.
4. Dėl K. Baršausko atminimo įamžinimo // Tiesa. – 1965, saus. 16; Kauno tiesa. – 1965, saus. 17.
5. Jo atminimas – mūsų darbuose: institutas pažymėjo rektoriaus akad. prof. dr. K. Baršausko mirties metines. – Iliustr. // Už tarybinį mokslą. – 1965, geg. 27.
6. Kibirkštienė, Aldona. Pagarba pirmajam rektoriui. – Iliustr. // Kauno diena. – 2004, geg. 15.
7. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
8. Pagerbiant mokslininko atminimą // Tiesa. – 1965, geg. 25.
9. Prof. K. Baršausko atminimą įamžinant: K. Baršausko gatvė – KPI miestelio teritorijoje. Toks išaugs marmuro antkapis. – Iliustr. // Už tarybinį mokslą. – 1965, vas. 25.
10. Senojo viaduko renesansas. – Iliustr.// Kauno diena. – 2005, birž. 11, p. 18.


BARZDA-BRADAUSKAS JUOZAS [1896 01 13 Muniškiuose (Kauno r.) – 1953 10 07 Novočiunkoje (Irkutsko sr.)], Lietuvos kariuomenės generolas, inžinierius. [Reng. pastaba - skirtingi šaltiniai pateikia nevienodas gimimo ir mirties datas]

1922–1947 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

Mokėsi Kauno berniukų gimnazijoje. 1922 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus. 1919–1926 m. buvo kuopos vadas bei bataliono vado padėjėjas; 1926–1927 m. – Technikos pulko Mokomojo bataliono vadas, pulko teismo pirmininkas, 1928–1930 m. (su pertraukomis)– Karo technikos štabo, o 1929–1940 m. – Karo butų skyriaus viršininkas. 1938 m. jam suteiktas brigados generolo laipsnis.
Per nacių okupaciją dirbo ekonominėse bendrovėse. 1945–1947 m. buvo Kauno Valstybinio universiteto Transporto mašinų katedros vedėjas.
Apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu (1928), Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu (1930), Savanorių medaliu (1928), Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (1929), Lietuvos ir Estijos ugniagesių garbės ženklais.

nuotrauka 1993 06 23 prie namo (Savanorių pr. 65) atidengta memorialinė lenta : „ Šį namą statė ir jame 1938–1947 m. gyveno generolas Juozas Barzda–Bradauskas, miręs tremtyje 1953 m.“ (Kauno m. mero 1993 03 29 potv. Nr. 379).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 126.
2. Gulmanas, Viktoras. Generolas Juozas Barzda-Bradauskas. – Portr. // Kauno diena. – 1993, liep. 3, p. 14.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Marcinauskas, Kazys. Dviračiu po Vidurio ir Šiaurės Lietuvą. – Kaunas, 1998. – D. 6, p. 37.


BAUBLYS PETRAS [1914 05 23 Lydoje (Baltarusija) – 1973 12 16 lėktuvo katastrofoje], gydytojas pediatras.

1931–1944 m. gyveno Kaune.

1931m. baigė Kauno I gimnaziją, 1936 m. – VDU Medicinos fakultetą. Po universiteto baigimo P. Baublys dirbo Raudonojo kryžiaus Tuberkuliozės sanatorijoje, o nuo 1937 m. VDU Medicinos fakulteto vaikų katedroje asistentu, 1942–1944 m. – Kauno kūdikių namų direktoriumi. Nacių okupacijos metais gydytojas, rizikuodamas bendradarbių, šeimos ir savo gyvybėmis iš Vilijampolės geto išgelbėjo keliasdešimt žydų ir kitų tautybių vaikų.
1944 m. persikėlė į Vilnių, vadovavo VU Vaikų ligų katedrai. 1954 m. jam suteiktas docento vardas, o 1969 m. apgynė kandidatinę disertaciją. Įvertinant doc. P.Baublio nuopelnus medicinai, jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelnusio gydytojo vardas.
1977 m. Petrui, Sergejui ir Jadvygai Baubliams po jų mirties, Izraelyje, Yad Vashem muziejuje, buvo iškilmingai įteikti Pasaulio Tautų Teisuolio medaliai ir diplomai nacizmo aukoms atminti, Teisuolių alėjoje auga medis, pasodintas Petro Baublio garbei; jo vardu Izraelyje pavadinta gatvė.
1993 m. (po mirties) apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

nuotrauka 1994 m. Vilijampolėje prie kūdikių namų (Lopšelio g. 10) atidengta memorialinė lenta: „Čia buvusiuose kūdikių namuose „Lopšelis“, 1942–1944 m. žymus vaikų gydytojas Petras Baublys su bendradarbiais gelbėjo Kauno žydų geto vaikus“ (Kauno m. mero 1994 06 24 potv. Nr.451; tekstas lietuvių ir hebrajų kalbomis).

1996 m. jam suteiktas (po mirties) Lietuvos žydų bendruomenės garbės nario vardas.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Ištikimybė Hipokrato priesaikai. – Iliustr. // Lietuvos Jeruzalė. – 1999, liep. – rugpj. (Nr. 3–4), p. 6.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Petras Baublys. – Iliustr. – Bibliogr.: 8 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 29–30.
4. Šulgienė, Nijolė. Gydytoją humanistą Petrą Baublį prisimenant. – Iliustr. // Universitas Vilnensis. – 2004 m. birželis, p. 5.


BIČIŪNAS VYTAUTAS [1893 09 01 Klovainiuose (Pakruojo r.) – 1942 10 30 Sverdlovske], Steigiamojo Seimo narys, rašytojas, dailininkas, literatūros ir dailės kritikas, teatro veikėjas.

1920–1941 m. gyveno Kaune.

1920–1923 m. buvo krikščionių demokratų partijos atstovas Steigiamajame ir Pirmajame seimuose. Dirbo Mandatų patikrinimo, Žemės reformos ir Krašto atstatymo komisijose. 1922–1939 m. buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys, oro skautų globėjas.
1920–1923 m. buvo „Vilkolakio“ ir Tautos teatrų aktorius, scenografas, dramaturgas. Nuo 1920 m. su grafikos kūriniais dalyvavo dailės parodose, iliustravo knygas. Vadovavo savo įsteigtoms teatro trupėms „Vytis“ (1927–1928) ir „Žvaigždikis“ (1931–1932).
Dėstė dailę įvairiose Kauno mokyklose. 1940 m. dėstė rusų kalbą ir piešimą Kauno 9-ojoje vidurinėje mokykloje, bet rugpjūčio mėn. iš pareigų atleistas. 1941 m. suimtas ir ištremtas iš Lietuvos.
Parašė knygas: „M. K. Čiurlionis“ (1927), „Vinco Krėvės „Likimo keliais“ (1930), „Mano apysakos“ (1928), istorinę apybraižą „Kaunas, 1030–1930“ (1930), monografiją „Kun. Juozas Katelė ir jo laikai“ (1934), dramos kūrinių: pjesę „Žalgiris“, „Vilkolakio“ teatro scenarijai. Išleido vadovėlių, patarimų knygą scenos mėgėjams „Liaudies teatras“ (1936) ir kt. Parašė daug straipsnių literatūros kritikos ir meno klausimais, teatro recenzijų.

nuotrauka 1993 09 13 prie namo (Vytauto pr. 93) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1938–1941 m. gyveno Steigiamojo seimo narys, rašytojas, teatralas, dailininkas, Vytautas Bičiūnas. Bolševikų sušaudytas 1942 m. Sverdlovske“ (skulpt. Giedrius Plechavičius; Kauno m. mero 1993 04 02 potv. Nr. 405).

2008 m. jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. sav. tarybos 2008 07 17 sprend. Nr. T-361).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 125.
2. Gustaitytė, Violeta. Prisimenant Vytautą Bičiūną. – Iliustr. // Kauno laikas. – 1993, rugs. 14, p. 1.
3. Kauno m. gatvių sąrašas.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. „Prieš šimtą metų...“. – Iliustr. // Kauno diena. – 1993, rugs. 14, p. 1.
6. Valentukonis, Juozas. Aštuonių amatų meistras // Laikinoji sostinė. – 1995, liep. 6–12, p. 6.


BIELINSKIS FELIKSAS [1904 02 18 Vynupėje (Panevėžio r.) – 1986 02 18 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], statybos inžinierius, Lietuvos nusipelnęs architektas, meno mokslų daktaras.

[1927]–1986 m. gyveno Kaune.

Studijuodamas Kauno universitete dirbo techniku su žymiausiais to meto architektais: M. Songaila ir V. Dubeneckiu. 1929, 1932–1935 m. lankė prof. M. Dobužinskio meno studiją. 1932 m. baigė VDU Technikos fakultetą ir dirbo Statybos inspekcijoje. 1938–1940 m. – Kauno m. savivaldybės architektas bei projektavimo dalies vedėjas. Buvo nepralenkiamas mokyklų projektuotojas. Iki 1940 m. suprojektavo apie 20 mokyklų. Geriausiu savo kūriniu laikė Kėdainių gimnaziją (susprogdinta 1944 m.). 1941–1944 m. F. Bielinskis buvo Vyriausiosios statybos valdybos Projektavimo skyriaus viršininkas ir Technikos mokyklos dėstytojas. 1948 m. jam suteiktas mokslinis docento laipsnis.
1944–1948 m. F. Bielinskis – Kauno m. vyriausiasis architektas. Tuo pačiu metu dėstė KU, 1951–1963 m. – KPI, buvo Architektūros fakulteto dekanas. Be dėstytojavimo, 1951–1956 m. dirbo Technikos, o 1963–1980 m. – Statybos ir architektūros institutuose (pastarąjį pats ir įkūrė).
1954 m. apgynė disertaciją iš lietuvių liaudies architektūros ir gavo menotyros mokslų kandidato vardą. Buvo vienas Lietuvos architektų sąjungos steigėjų. 1974 m. jam suteiktas nusipelniusio architekto vardas. Dalyvavo 12-oje konkursų, kur 7 projektai buvo įvertinti pirmosiomis premijomis.
Pagal jo projektus Kaune pastatyta: S. Nėries vidurinė mokykla, J. Gruodžio konservatorija, įmonės „Kauno vandenys“ pastatai, Raudonojo Kryžiaus ligoninė, stadionas prie LKKA, modernūs gyvenamieji namai. Jau prieš kelis dešimečius F. Bielinskis brandino idėją sujungti du didžiuosius Lietuvos miestus į vieną ir pavadinti jį Vilniakauniu. Tai užfiksuota rankraščiuose, esančiuose Architektūros muziejuje.
Rusų kalba išleido knygą „Lietuvių liaudies architektūra“ (1960). Kartu su kitais parengė albumus: „Lietuvių liaudies menas: Architektūra“ (2 kn., 1957–1965) ir „Lietuvių liaudies menas: Mažoji architektūra“ (1970), paskelbė nemažai straipsnių architektūros klausimais. 1968 m. apdovanotas LTSR respublikine premija.

nuotrauka 2004 12 16 prie namo (Vaižganto g. 37) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1964–1986 m. gyveno ir kūrė architektas Feliksas Bielinskis (1904–1986)“ (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 12 02 įsak. Nr. A–3268).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kančienė, Jolita. Lietuvos statybos ir architektūros meistrai: Feliksas Bielinskis // Statyba ir architektūra. – 1989, Nr.6, p. 26.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


BIELIONIS JONAS [1909 06 05 Seirijuose – 1957 09 11 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse. 1969 m. pastatytas antkapinis paminklas (archit. Eugenijus Čigriejus)], kompozitorius, choro dirigentas, pedagogas, vargoninkas.

1930–1939 m. ir 1944–1957 m. gyveno Kaune.

1930–1935 m. mokėsi Kauno muzikos mokykloje ir konservatorijoje. 1946–1957 m. Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje dėstė choro dirigavimą ir teorines disciplinas, 1947–1948 m. direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams. 1947–1952 m. Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Kaune redaktorius.
J. Bielionis dirigavo Kauno miesto dainų šventėse, vadovavo Kauno saviveikliniams chorams. Surinko apie apie 3000 liaudies dainų ir dalį jų harmonizavo, sukūrė 80 dainų chorams, romansų, sonatą fortepijonui, styginių kvartetą.

nuotrauka 1988 m. (pirma lenta 1972 m.) prie namo (Kurpių g. 7A, buv. V. Kuzmos g. 56A) atidengta atminimo lenta: „Šiame name 1944–1957 m. gyveno kompozitorius, pedagogas Jonas Bielionis“ (Kauno m. LDT VK 1970 12 23 sprend. Nr. 648). 2003 m. lenta dingo.
2011 11 11 atidengta nauja memorialinė lenta: „Šiame name 1944–1957 m. gyveno kompozitorius, choro dirigentas, pedagogas Jonas Bielionis“ (Kauno m. savivaldybės tarybos 2011 06 28 įsak. Nr. A-2343).
Prieiga per internetą: http://kaunas.lt/index.php?484156873  [žiūrėta 2011 11 11]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jonas Bielionis. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 9.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


BIELIŪNAS JUOZAS [1890 12 04 Kraštuose (Rokiškio r.) – 1955 05 17 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], dainininkas (baritonas), pedagogas.

1920–1955 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1920–1926 m. dėstė dainavimą Kauno muzikos mokykloje. 1920–1926 m. ir 1930–1933 m. Valstybės teatro solistas (baritonas). Dainavo Barono partiją pirmajame Kauno operos teatro spektaklyje Dž. Verdžio „Traviata".
1933–1938 m. vadovavo Kauno radiofonui. 1941–1949 m. dėstė Kauno konservatorijoje. 1946 m. suteiktas docento vardas. 1949–1955 m. Kauno muzikos mokyklos dainavimo klasės vedėjas.
Svarbiausi vaidmenys: Demonas (A. Rubinšteino „Demonas“), Figaro (Dž. Rosinio „Sevilijos kirpėjas“), Eskamiljo (Ž. Bizė „Karmen“).

nuotrauka 1988 01 12 prie namo (A. Mickevičiaus g. 22/32) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name gyveno: 1938–1949 m. – operos solistas, režisierius, pedagogas Petras Oleka, 1938–1955 m. – operos solistas, pedagogas Juozas Bieliūnas, 1950–1976 m. – operetės solistas Vytautas Rimkevičius“. (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33 p.). 2004 m. lenta dingo.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juozas Bieliūnas // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 153.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


BINGELIS PETRAS [1943 01 03 Mardasave (Varėnos r.)], dirigentas, Kauno valstybinio choro vadovas, pedagogas, profesorius.

Nuo 1969 m. gyvena Kaune.

Baigęs Vilniaus konservatoriją, 1969 m. Kaune subūrė valstybinį profesionalų mišrų chorą ir nuo rugsėjo 10 d. yra jo meno vadovas ir dirigentas. 1970 m. gruodžio 31 d. pradėjo rengti tradicinius naujametinius koncertus. Pirmasis įvyko Įgulos bažnyčioje, tuometinėje Vitražo ir skulptūros galerijoje. Nuo tada apie 80 jo vadovaujamų choristų dainuoja geriausiose Lietuvos ir užsienio šalių salėse su kameriniais ir simfoniniais orkestrais bei garsiausiais pasaulio dirigentais. Balsai lankstūs, gera artikuliacija, atlieka sudėtingus klasikinius ir šiuolaikinių autorių kūrinius.
Kauno valstybinis choras populiarina Lietuvos kompozitorių J. Gruodžio, B. Dvariono, J. Naujalio, A. Kačanausko, S. Šimkaus ir kt. kūrinius, daugelis jų įrašyti plokštelėse. Nuo 1970 m. P. Bingelis – Lietuvos ir pasaulio lietuvių dainų švenčių ir kitų reikšmingų renginių vyr. dirigentas. Kaune subūrė kamerinį orkestrą. Išleido J. Haidno „Pasaulio sutvėrimo“ bei L. Van Bethoveno IX simfonijos kompaktines plokšteles.
1974 m. P. Bingeliui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas; 1979 m. jo vadovaujamam chorui – nusipelniusio kolektyvo garbės vardas. 1977 m. maestro įkūrė Kauno kamerinį simfoninį orkestrą ir jam vadovavo. 1979–1981 m. buvo J. Gruodžio aukštesniosios mokyklos vyr dėstytojas, nuo 1982 m. – Lietuvos meno akademijos docentas, 1987–1988 m. – Kauno muzikinio teatro, nuo 1995 m. – Pažaislio muzikos festivalio meno vadovas. 1996 m. tapo profesoriumi. Aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje: yra Kauno m. savivaldybės tarybos narys, Kauno m. simfoninio orkestro įkūrimo iniciatorius, M.K. Čiurlionio draugijos pirmininkas ir kt. Neretai diriguoja simfoninės ir kamerinės muzikos koncertams.
Apdovanotas nacionaline kultūros ir meno premija (1993) ir DLK Gedimino 4-ojo laipsnio (1995) ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ (2003). 2004 m. paskelbtas įsimintiniausiu Kauno menininku, jo vardas įrašytas „Sparnuotoje kolonoje“. 2005 m. apdovanotas 1-ojo laipsnio Santakos garbės ženklu. 2013 m. jam įteiktas LR Kultūros ministerijos garbės ženklas "Nešk šviesą ir tikėk" už Lietuvos kultūrai įžiebtas idėjas ir iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, asmeninę poziciją ir atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką.

2008 05 23 Petrui Bingeliui suteiktas Kauno m. garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 07 08]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bingelis, Petras. – Portr. // Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas / Boleslovas Zubrickas. – Vilnius, 1999. – P. 85–86.
2. Įvertino. – Naujienos trumpai // Kauno diena. – 2008, geg. 24, p. 7.


BINKIENĖ SOFIJA [1902 09 24 Balsiuose (Pakruojo r.) – 1984 04 05 Vilniuje], žurnalistė, vertėja.

1927–1945 m. gyveno Kaune.

Apsigyvenusi su vyru, poetu ir dramaturgu Kaziu Binkiu Kaune, rūpinosi namų ūkiu, vaikais. 1927–1930 m. dirbo laikraščio „Mūsų rytojus“ redaktore, 1941 m. sausio–birželio mėn. – žurnaliste ir vertėja Lietuvos telegramų agentūroje „Elta“. Susirgus K. Binkiui, rašomąja mašinėle perrašinėdavo rankraščius, užrašinėjo jo diktuojamą pjesę „Atžalynas“.
Karo metais kartu su šeima savo bute (dab. Vydūno al. 45) slėpė žydus, ieškojo jiems slapstymosi vietų. Binkių namai vokiečių okupacijos metais neoficialiai buvo vadinami „žydų viešbučiu“.
Po karo S. Binkienė su šeima persikėlė į Vilnių. Dirbo Lietuvos radijuje, laidų vaikams redaktore.
Sofija Binkienė, viena pirmųjų žydų gelbėtojų iš Lietuvos, dar 1967 m. pripažinta Pasaulio tautų teisuole ir 1968 m. pakviesta į Jad Vašem muziejų Jeruzalėje, kur jai buvo įteiktas Pasaulio tautų teisuolio medalis, diplomas ir Teisuolių sode jos garbei pasodintas medelis (Nr. 660). 1993 m. S. Binkienė Lietuvos valstybės apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties). 2011 10 02 Padujos (Italija) Tautų teisuolių sode, sukurtame pagal Jad Vašem pavyzdį, už nuopelnus gelbstint Kauno žydus vokiečių okupacijos metu S. Binkienės garbei pasodintas svarainio medelis.
1967 m. Vilniuje išleista S. Binkienės sudaryta knyga „Ir be ginklo kariai“ – išsigelbėjusių per karą žydų atsiminimai, liudijimai, dokumentai.
„Gyvybę ir duoną nešančios rankos“ 4-oji knyga (2009) apie žydų gelbėtojus skirta Sofijos Binkienės atminimui.

nuotrauka 2013 11 28 Žaliakalnyje, ant namo (Vydūno al. 45) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name hitlerinės okupacijos metais gyveno poetas, dramaturgas, žurnalistas Kazys Binkis (1893–1942) ir jo žmona Sofija Binkienė (1902–1984), gelbėję žydus ir už tai pripažinti pasaulio tautų teisuoliais. Sofija Binkienė 1999 m. [turėtų būti 1993 m. – reng. pastaba] Lietuvos valstybės apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“ (Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2013 11 29 įsak. Nr. A-3219).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?625908875  [žiūrėta 2013 11 29]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Marcinkevičienė, Danutė. Atidengta atminimo lenta Sofijai ir Kaziui Binkiams, gelbėjusiems žydus // XXI amžius. – 2013, gruod. 6, p. 10.
2. Sofijos Ligijos Makutėnienės (S. Binkienės anūkės) informacija.


BINKIS KAZYS [1893 11 16 Gudeliuose (Biržų r.) – 1942 04 27 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse, antkapį sukūrė skulpt. Juozas Burneika], rašytojas.

1919–1942 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

Avangardistinės „Keturių vėjų“ grupės iniciatorius ir vadovas, 1924 m. kartu su kitais bendraminčiais (J. Petrėnu, S. Šemeriu, J. Tysliava ir kt.) įkūrė žurnalą „Keturi vėjai“. Buvo Lietuvių rašytojų draugijos valdybos narys. Dirbo žurnalistu, redagavo įvairius leidinius, rašė populiarias brošiūras, straipsnius, prisidėjo prie laikraščio „Literatūros naujienos“ leidimo.
Parašė poezijos rinkinius: „Eilėraščiai“ (1920), „100 pavasarių“ (1923); humoristines ir satyrines poemas: „Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos“ (1928), „Ir t.t.“ (1931); kūrinius vaikams: „Atsiskyrėlis Antanėlis“ (1930), „Meškeriotojas“ (1935), „Dirbk ir baiki“ (1936) ir kt.; pjeses: „Atžalynas“ (1937), „Generalinė repeticija“ (1940). Išvertė A. Puškino, I. Krylovo, M. Gorkio kūrinių.
Karo metais savo bute su žmona Sofija slėpė žydus. Izraelio Yad Vashem muziejuje, Teisuolių alėjoje, pasodintas medis skirtas Sofijos ir Kazio Binkių garbei (Nr. 660).
Išleista Vinco Kuzmicko „Knyga: gyvenimo ir kūrybos apybraiža“ (Kaunas, 1977, 1985), 2013 m. – Laimono Inio biografinė apysaka „Kiekvienoje kišenėj pavasarių šimtas : jaunasis Kazys Binkis“.

nuotrauka 1967 m. Žaliakalnyje prie namo (Vydūno al. 45) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1941–1942 m. gyveno rašytojas Kazys Binkis“.
2013 11 28 atidengta nauja memorialinė lenta: „Šiame name hitlerinės okupacijos metais gyveno poetas, dramaturgas, žurnalistas Kazys Binkis (1893–1942) ir jo žmona Sofija Binkienė (1902–1984), gelbėję žydus ir už tai pripažinti pasaulio tautų teisuoliais. Sofija Binkienė 1999 m. Lietuvos valstybės apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“ (Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2013 11 29 įsak. Nr. A-3219).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?625908875  [žiūrėta 2013 11 29]

1983 m. tuometiniam Kauno profsąjungų kultūros rūmų teatrui suteiktas Kazio Binkio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kbteatras.lt/about.php  [žiūrėta 2014 01 27]

1993 06 18 Aleksoto mikrorajono gatvė pavadinta Kazio Binkio vardu (Kauno m. mero 1993 06 18 potv. Nr. 615).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Abromavičius V. Butas, tapęs prieglobsčiu. – Iliustr. // Vakarinės naujienos. – 1967, liep. 22.
2. Kazys Binkis. – Iliustr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 29-30.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Marcinkevičienė, Danutė. Atidengta atminimo lenta Sofijai ir Kaziui Binkiams, gelbėjusiems žydus // XXI amžius. – 2013, gruod. 6, p. 10.


BIRŽIŠKA MYKOLAS [1882 08 24 Viekšniuose (Mažeikių r.) – 1962 08 24 Los Andžele (JAV)], Nepriklausomybės Akto signataras, profesorius, lietuvių literatūros istorikas.

1922–1940 m. gyveno Kaune.

1922–1939 m. – Lietuvos universiteto profesorius, 1922–1925 m. ir 1937–1939 m. – Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, 1926–1927 m. – rektorius, 1922–1930 m. – „Aušros” berniukų gimnazijos direktorius, nuo 1932 m. – „Lietuviškosios enciklopedijos” viceredaktorius. Parašė ir išleido daug knygų, tarp kurių – „Vilniaus Golgota” (B. Šėmio slapyvardžiu, 1930), „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” (1938), „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos. Kn. 1-2” (1931–1938) ir kt.
Nuo 1949 m. gyveno JAV.
1997 m. serijoje „Lietuvos Nepriklausomybės diena” išleistas 1 Lt vertės pašto ženklas (dail. Jokūbas Zovė). 2007 m. Signatarų namuose Vilniuje įrengtas M. Biržiškos memorialinis kambarys. Vygintas Bronius Pšibilskis apie jį parengė knygą „Mykolas Biržiška ir Vilniaus universitetas: veiklos studija ir atsiminimų publikacija“ (Vilnius, 2005, 2008) bei monografiją „Mykolas Biržiška: patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo ir veiklos pėdsakai“ (Vilnius, 2009).

1932 09 23 M. Biržiškai suteiktas VDU garbės daktaro vardas.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/lt/apie-vdu-kaune/garbes-daktarai-ir-profesoriai/  [žiūrėta 2014 08 08]

1990 12 28 Dainavos mikrorajone Biržiškų vardu pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1990 12 28 potv. Nr. 897).

1994 m. Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete (Muitinės g. 8) įkurta prof. M. Biržiškos vardo auditorija. Ją puošia guašu pieštas M. Biržiškos portretas ir grafikos technika sukurtas jo gimtojo namo paveikslas.
1997 m. dekano doc. dr. A. Šalčiaus iniciatyva įsteigta Mykolo Biržiškos vardinė stipendija.

2001 04 25 VDU (K. Donelaičio g. 52–217) atidaryta Mykolo Biržiškos profesorių skaitykla. 2008 m. ji reorganizuota.

nuotrauka 2007 m. Centre ant namo (Trakų g. 8) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1931–1940 m. gyveno Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, literatūros ir kultūros istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius profesorius Mykolas Biržiška. Mirė 1962 m. Los Andžele“ (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 07 04 įsak. Nr. A-2295).

nuotrauka 2013 02 14 KTU II rūmų (K. Donelaičio g. 20) II aukšto fojė atidengta atminimo lenta su užrašu: „1929–1939 m. šiame pastate dirbo 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras, švietimo ministras, Lietuvos universiteto rektorius, Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. Mykolas Biržiška (1882–1962)”.
Prieiga per internetą: http://ktu.lt/naujienos/ktu-iamzino-vasario-16-osios-akto-signataru-atminima  [žiūrėta 2013 02 14]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidaryta profesorių skaitykla. – UVM inf. – Iliustr. // Universitas Vytautas Magni. – 2001, Nr. 4, balandis–gegužė, p. 3.
2. Atminimo lentos signatarams // Vakaro žinios. – 2013, vas. 15, p. 2.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Masalskienė, Janina. Universiteto dėstytojams ir mokslo darbuotojams // Darbai ir dienos. – T. 26 (2001), p. 303.
5. Mykolas Biržiška /1882–1962/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 126–127.
6. Pribušauskaitė, Albina. Įamžinamas profesorių Biržiškų atminimas // Kauno diena. – 1997, bal. 28, p. 18.
7. Vasario 16-osios Akto signatarų atminimo lentos // XXI amžius. – 2013, vas. 22, p. 12.
8. Vytauto Didžiojo universitetas: garbės daktarai, 1922–1992. – [Kaunas, 1992], 1 lap. sulankst. į 4 p.: iliustr.


BIRŽIŠKA VACLOVAS [1884 12 02 Viekšniuose (Mažeikių r.) – 1956 01 02 Waterbury (JAV)], bibliografas, kultūros istorikas, profesorius.

1920–1944 m. gyveno Kaune, Trakų g. 3.

1922–1925 m. mokytojavo „Aušros“ gimnazijoje, dirbo Karo mokykloje ir Aukštuosiuose karininkų kursuose, prisidėjo prie kariuomenės bibliotekų steigimo. 1922–1924 m. buvo Lietuvos universiteto Teisės fakulteto docentas, nuo 1929 m. – profesorius, 1933–1935 m. – fakulteto dekanas, 1923–1944 m. – Lietuvos bibliotekos direktorius. Parašė svarbius spaudos istorijos ir bibliografijos veikalus: „Lietuviškų knygų istorijos bruožai“ (1930), „Lietuvių bibliografija, 1547–1910“ (1924–1939, 4 tomai), „Iš mūsų laikraščių praeities“ (1932).
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. apsigyveno JAV.
2009 m. serijoje „Žymūs žmonės“ jo garbei išleistas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė), leidinys „XX nacionalinė konferencija „Vaclovo Biržiškos skaitymai“: bibliotekininkystė ir informacijos mokslai: praktinė veikla, studijos ir moksliniai tyrimai“ (Vilnius, 2009), 2012 m. – Vlado Žuko „Gyvenimas knygai : Vaclovas Biržiška“ (Vilnius).

1939 m. suteiktas VDU garbės daktaro vardas.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html  [Žiūrėta 2010 08 09]

1990 12 28 Dainavos mikrorajone Biržiškų vardu pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1990 12 28 potv. Nr. 897).

nuotrauka 1996 12 02 KTU bibliotekoje (buvę VDU rūmai, K. Donelaičio g. 20) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiai bibliotekai 1923–1944 metais vadovavo jos kūrėjas, įžymus lietuvių bibliografas, spaudos ir kultūros istorikas, Kauno ir Vilniaus universitetų profesorius, akademikas Vaclovas Biržiška. Mirė 1956 m. Voterberyje” (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. mero 1996 11 28 potv. Nr. 780).

2003 01 31 minint VDU bibliotekos 80-metį, Didžioji skaitykla (K. Donelaičio g. 52) pavadinta Vaclovo Biržiškos vardu.
Prieiga per internetą: http://biblioteka.vdu.lt/?q=node/73  [žiūrėta 2012 01 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Baliukonytė, Genovaitė. Įamžintas žymaus bibliografo vardas. – Iliustr. // Diena. – 1996, gruod. 7, p. 12.
2. Zinkevičienė, Norita. Lietuvos universiteto bibliotekos sukaktis // Darbai ir dienos. – T. 33 (2003), p. 233–234.
3. Vytauto Didžiojo universitetas: bibliografijos rodyklė. – Vilnius, 1998. – D. 1., Kn. 1, p. 113–114.


BIRŽIŠKA VIKTORAS [1886 02 23 Viekšniuose (Mažeikių r.) – 1964 01 27 Čikagoje (JAV)], matematikas, profesorius, pulkininkas leitenantas.

1922–1940 m. gyveno Kaune.

1922–1924 m. dėstė matematiką, fiziką bei lotynų kalbą „Aušros“ berniukų gimnazijoje, nuo 1923 m. – fiziką Suaugusiųjų gimnazijoje, o 1923–1924 m. – aukštąją matematiką Aukštuosiuose karininkų kursuose. Nuo 1924 m. skaitė mokslo populiarinimo paskaitas V. Kudirkos liaudies universitete. 1922 m. buvo pakviestas į Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakultetą dėstyti tikimybių teorijos. 1922–1926 m. vadovavo Lietuvos kariuomenės Artilerijos tiekimo skyriui. 1928 12 14 tapo LU profesoriumi, nuo 1931 01 02 – Matematikos analizės katedros vedėju. Lietuviškajai enciklopedijai parašė daugiau kaip 180 straipsnių apie matematiką. 1934 m. buvo išrinktas Lietuvos gamtininkų draugijos matematikų sekcijos pirmininku, vadovavo ir Lietuvių-ukrainiečių draugijai.
1940 m. persikelė į Vilnių, 1944 m. pasitraukė į Vakarus, o nuo 1950 m. gyveno JAV.
Parašė teorinės ir taikomosios matematikos darbų, redagavo „Lietuviškos enciklopedijos“ matematikos ir mechanikos skyrių, parengė 3 matematikos vadovėlius.

1990 12 28 Dainavos mikrorajone Biržiškų vardu pavadinta (buvusi J. Aleksonio) gatvė (Kauno m. mero 1990 12 28 potv. Nr. 897).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Pribušauskaitė, Albina. Įamžinamas profesorių Biržiškų atminimas // Kauno diena. – 1997, bal. 28, p. 18.
2. Viktoras Biržiška // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 33–34.


BIZAUSKAS KAZYS [1892 02 15 Paviluostoje (Latvija) – 1941 06 26 prie Byhosavo stoties (netoli Červenės, Baltarusija)], Nepriklausomybės Akto signataras, diplomatas, Lietuvos valstybės veikėjas.

1920–1922, 1931–1940 m. gyveno Kaune.

1920–1922 m. Stegiamojo Seimo atstovas, Švietimo ministras. 1931–1932 m. ir 1938–1939 m. įgaliotasis ministras prie Užsienio reikalų ministerijos, 1932–1938 m.Užsienio ministerijos Teisės ir administracijos departamento direktorius. 1935 m. Ateitininkų federacijos vyr. valdybos pirmininkas. 1939–1940 m. ministro pirmininko pavaduotojas.
1925 m. Kaune įsteigė knygų leidimo bendrovę „Žinija“. XXVII knygos mėgėjų draugijos ir Lietuvių-britų draugijos vienas steigėjų.
Bendradarbiavo su spauda, vertė grožinę literatūrą iš lenkų ir kitų kalbų, parašė originalių kūrinių.
1940 07 NKVD suimtas, 1941 m. nužudytas.
1993–1994 m. Chicagoje išleistos dvi knygos dalys „Kazys Bizauskas, 1893–1941“ (Chicago, 1993–1994).
2002 m. iš pašto ženklų serijos „Lietuvos Nepriklausomybės diena“ išleistas 1 Lt vertės pašto ženklas.

1993 04 30 prie namo (Vydūno al. 2) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1933–1940 m. gyveno Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Kazys Bizauskas. Bolševikų sušaudytas 1941 m.“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. mero 1993 01 12 potv. Nr. 35).

nuotrauka 1996 12 14 Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose (Vydūno al. 2) atidarytas jo memorialinis kambarys.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Kaunas/galauniu_namai.htm  [žiūrėta 2010 08 09]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atminties archeologija. – Portr. // Kauno diena. – 1993, geg. 1.
2. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 127.
3. Kazys Bizauskas: Lietuvos politikos ir kultūros švyturys. – [Kaunas], 1998. – 14 p.: iliustr.
4. Kazio Bizausko memorialinis kambarys. – Iliustr. // Adelės ir Pauliaus Galaunių namai. – Kaunas, 1996. – P. 18–20.
5. Skromskis, Juozas. Atminimo rožė prie gęstančio veido. – Iliustr. // Kauno diena. – 1998, sausio 28, p. 21.
6. Volodka M. Nepriklausomybės akto signataro Kazimiero Bizausko šimtmetis // Kauno laikas. – 1993, geg. 1, p. 1.


BLUŽAS JUOZAS [1928 03 31 Tendžiogaloje (Raseinių r.) – 2006 09 14 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], gydytojas kardiologas, mokslininkas, profesorius.

1946–2006 m. gyveno Kaune, išskyrus darbo metus Rusijoje.

1946–1952 m. mokėsi KMI, kurį baigęs buvo paskirtas terapeutu į Pskovą. Po trijų metų grįžęs įstojo į aspirantūrą. 1958 m. ją baigė ir dėstė KMA iki 1992 m. 1968 m. apsigynė daktaro disertaciją. Tais pačiais metais bendradarbiaujant su KPI, pradėjo tyrimus ultragarsiniu interferometru. 1971 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.
J. Blužo pastangomis padėti pamatai KMI Kardiologijos klinikai ir Kardiologijos institutui, sukurtos reabilitacinio gydymo mokslinės-praktinės bazės Elektrėnuose ir Viršužiglyje. Su bendradarbiais pagamino tromboelastografą kraujo krešumui tirti ir kitą originalią medicinos aparatūrą bei kompiuterines analizės sistemas.
1970–1975 m. J. Blužas buvo KMI Kardiologijos instituto direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams, 1975–1999 m. – direktorius. 1980–1992 m. – Respublikos vyriausiasis kardiologas. Nuo 1984 m. – Lietuvos kardiologų draugijos pirmininkas. 1992 m. – KMA konsultantas, Staigios mirties prognozavimo mokslinės grupės vadovas, Tarptautinės programos MONICA (MONItoring of trends and determinants in Cardiovaskular disease) Kauno centro vadovas.
Daugiau kaip 50 metų profesorius skyrė administraciniam, mokslo ir pedagoginiam darbui. Jam vadovaujant apginta apie 30 daktaro disertacijų. Prof. J. Blužas yra 6 išradimų, 526 mokslo darbų autorius. Daugelį metų buvo Europos kardiologų kongresų mokslinių darbų ekspertų komisijos narys. 1984–1999 m. vadovavo Lietuvos kardiologų draugijai. Pirmasis iš Lietuvos gydytojų išrinktas Europos kardiologų draugijos (ESC Fellows) garbės nariu.
1968 m. ir 1984 m. apdovanotas Lietuvos valstybine premija.
J. Blužas su dukra Ina sudarė ir išleido prisiminimų knygą, skirtą neseniai mirusiai žmonai „Dar būnant kartu“ (Kaunas, 2006). Kolegos parengė išsamų leidinį „Profesoriaus Juozo Blužo fenomenas“ (Kaunas, 2007).

2004 06 03 prof. Juozui Blužui suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 07 06 ]

2005 m. sausio mėn. KMU Kardiologijos klinikoje atnaujintų auditorijų kompleksas (Eivenių g. 2) pavadintas prof. Juozo Blužo vardu.

nuotrauka 2007 09 21 KMU Kardiologijos institute (Sukilėlių g. 17) profesoriaus atminimui iškilmingai atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame pastate 1985–2006 m. dirbo Kauno miesto garbės pilietis, Kardiologijos instituto kūrėjas ir ilgametis direktorius, profesorius, habilituotas daktaras Juozas Blužas“ (skulpt. Stasys Žirgulis).

2012 10 25 vienai Kauno gatvei suteiktas J. Blužo vardas (Kauno m. savivaldybės tarybos 2012 10 25 sprend. Nr. T-573, Kauno m. savivaldybės tarybos 2012 12 20 sprendimas Nr. T-737).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Andriuškevičius, Arūnas. Garbingiausių miestiečių gretas papildė medikas: Kauno garbės piliečio vardas suteiktas profesoriui Juozui Blužui. – Iliustr. // Laik. sostinė. – 2004, birž. 4, p. 3.
2. Cemnolonskienė, Elena Romana. Garbųjį Lietuvos kardiologą prisimenant. – Portr. // XXI amžius. – 2011, spal. 19, p. 7.
3. Cemnolonskienė, Elena Romana. Pagerbtas Lietuvos kardiologijos kūrėjas. – Iliustr. // XXI amžius. – 2007, spal. 31, p. 9.
4. Juozas Blužas. – Iliustr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 31–32.
5. Kardiologijos institutas. – Kaunas, 1999. – 58 p., iliustr.
6. Naujausi Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimai // Kauno diena. – 2012, lapkr. 2, p. 16.
7. Skliutaitė, Iveta. Atnaujintos auditorijos gavo vardą // Laik. sostinė. – 2004, gruod. 29, p. 5.


BORUTA JONAS [1915 02 24 Kūlokuose (Marijampolės sav. t.) – 1996 04 17 Kaune; palaidotas Seniavos kapinėse], inžinierius, rezistentas.

1937–1948, 1956–1996 m. gyveno Kaune.

1940 m. baigė VDU Technologijos fakultetą. Mokydamasis bei vėliau dėstydamas VDU, jis aktyviai įsijungė į Ateitininkų sąjungos veiklą, buvo vienas iš „Grandies“ korporacijos vadovų. 1941–1942 ir 1944–1945 m. dirbo Kauno statybinių medžiagų tresto inspektoriumi, skyriaus viršininku. 1940–1948 m. dėstė VDU plytininkystę ir Kauno politechnikume statybinių medžiagų technologiją, 1956–1992 m. dirbo Rokų keramikos gamyklos inžinieriumi, vėliau cecho viršininku, konstruktoriumi.
1947 m. Linonio slapyvardžiu pasirašė Lietuvos inteligentų kreipimąsi į Jungtines Tautas dėl neteisėto Lietuvos prijungimo prie SSRS, suklastojus 1940 m. Seimo rinkimų rezultatus. Tais pačiais metais buvo išrinktas Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) prezidiumo pirmininku bei Suvalkijos partizanų veiksmų koordinatoriumi. 1948 m. suimtas ir nuteistas 25-eriems metams.
1956 m. grįžo iš tremties ir apsigyveno brolio (rašytojo) Kazio sodyboje Rokuose. Daug prisidėjo prie Rokų gyvenvietės tvarkymo, jo iniciatyva pasodintas gražus parkas. Rašydamas Rokų keramikos gamyklos istoriją, aktyviai bendradarbiavo su kraštotyrininkais.
2003 m. išleista knyga „Laiškai iš Šiaurės: monografija apie Joną Borutą“ (Kaunas, 2003).

1997 m. Rokų gyvenvietės gatvei suteiktas Jono Borutos vardas (Kauno m. valdybos 1997 07 29 sprend. Nr. 584).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bendrovė Rokų keramika: Nuo Bernardinų iki dabar...400. – [Kaunas, [2003]. – 24 p.: iliustr.
2. Jonas Boruta. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 35–36.
3. Taluntytė, Nijolė. Rokai ir jų gatvėvardžiai // Kauno diena, 1997, gruod. 6, p. 23.


BRAZDŽIONIS BERNARDAS [1907 02 02 Stebeikėliuose (Pasvalio r.) – 2002 07 11 Los Angeles; palaidotas Petrašiūnų kapinėse; skulpt. Algimantas Sakalauskas ir Prienų drožėjai], poetas, literatūros kritikas.

1929–1944 m. gyveno Kaune. 1991–2001 m. vasaromis lankydavosi Kaune.

1929–1934 m. VDU Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą; dalyvavo studentų akademiniuose būreliuose: ateitininkų „Šatrijos“ draugijoje, studentų humanitarų draugijos literatūros sekcijoje, nuo 1931 m. jai vadovavo. Baigęs universitetą, lietuvių kalbą dėstė įvairiuose kursuose ir mokyklose. Nuo 1937 m. dirbo „Sakalo“ knygų leidykloje. 1940–1944 m. vadovavo Maironio literatūros muziejui. Redagavo leidinius: „Ateities spinduliai“ (1932–1940), „Pradalgės“ (1934–1935), „Dienovidis“ (1938–1939), „Literatūros metraštį“ (1942), lietuvių rašytojų metraštį „Tremties metai“ (1947).
Kaune išleido poezijos rinkinius: „Amžinas žydas“ (1931), „Krintančios žvaigždės“ (1933), „Ženklai ir stebuklai“ (1936), „Kunigaikščių miestas“ (1939), „Šaukiu aš tautą“ (1941), „Iš sudužusio laivo“ (1943), „Viešpaties žingsniai“ (1943), „Per pasaulį keliauja žmogus“ (1943).
Vytės Nemunėlio slapyvardžiu išleido poezijos knygelių vaikams: „Mažųjų pasaulis“ (1931), „Drugeliai“ (1934), „Kiškio kopūstai“ (1936) ir kt.
1993 m. B. Brazdžionis buvo apdovanotas DLK Gedimino ordinu. 1997 m. sukurtas dokumentinis filmas „Bernardas Brazdžionis. Sugrįžimas“ (rež. Algirdas Tarvydas), o 2001 m. – vaizdo įrašas tuo pačiu pavadinimu. Jo garbei išleista knyga „Poetas Bernardas Brazdžionis grižta į Lietuvą: fotografijos, eilėraščiai, straipsniai“ (Vilnius, 2002). 2003 m. iš suvenyrinių vokų ciklo „Iškiliausios tautos asmenybės“ poeto atminimui paskirtas vokas (dail. Antanas Rimantas Šakalys). Minint 100-ąsias gimimo metines, serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas 1 Lt vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė) ir poezijos rinktinė „Protėvių dvasia“ (Vilnius, 2007).
Poeto asmeninis archyvas saugomas Maironio literatūros muziejuje Kaune, kurio darbuotojos Jūratė Ivanauskienė ir Reda Rėklytė parengė leidinį „Bernardas Brazdžionis. Archyvai“ (Kaunas, 2007). Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas išleido straipsnių rinkinį „Per pasaulį keliauja žmogus: Bernardo Brazdžionio šimtmečiui“ (Vilnius, 2008). Režisierius Vytautas Balsys sukūrė DVD „Vėtrose nepaklydęs“ (Kaunas, 2007). 2011 m. Petras Palilionis išleido knygą „Tautos šauklio aidai : etiudai apie poetą Bernardą Brazdžionį“ (Kaunas), už kurią buvo apdovanotas pirmąja B. Brazdžionio premija.

1994 03 09 Bernardui Brazdžioniui suteiktas VDU garbės daktaro vardas.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html  [žiūrėta 2010 08 11]

1995 09 21 poetui suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2011 08 11]

nuotrauka 2003 07 11 prie namo (Taikos pr. 21), kuriame jis gyveno 1936–1944 m., o nuo 1991–2001 m. atvažiuodavo kiekvieną vasarą, atidengtas paminklinis biustas (skulpt. Virginija Babušytė-Venckūnienė, archit. Alfredas Jakučiūnas; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 03 26 įsak. Nr. A-204).
Prieiga per internetą: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030716/atmi_01.html  [žiūrėta 2010 08 11]

2006 m. Romainiuose B. Brazdžionio vardu pavadinta nauja gatvė (Kauno m. sav. tarybos 2006 01 26 sprend. Nr. T-18).

2007 02 02 100-osioms gimimo metinėms VDU Humanitarinių mokslų fakultete (Donelaičio g. 52–609) atidaryta Bernardo Brazdžionio vardo auditorija, o joje – paroda, atspindinti poeto studijų laikotarpį.

2011 01 20 Kauno miesto savivaldybė įsteigė Bernardo Brazdžionio premiją (10 tūkst. litų), kasmet skiriamą rašytojams, literatūrologams už per paskutinius dvejus metus parašytus aukšto lygio kūrinius (Kauno m. savivaldybės tarybos 2011 01 20 sprend. Nr. T-2).
Prieiga per internetą: http://svietimaskultura.kaunas.lt/index.php?1920025876  [žiūrėta 2014 02 27]

2013 06 06 Kauno „Versmės“ vidurinei mokyklai (Partizanų g. 22) suteiktas Bernardo Brazdžionio pagrindinės mokyklos vardas (Kauno m. savivaldybės tarybos 2013 06 06 sprend. Nr. T-349), nuo 2014 04 10 – Kauno Bernardo Brazdžionio mokykla-daugiafunkcis centras (Kauno m. sav. tarybos 2014 04 10 sprend. Nr. T-222).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?2829743837  [žiūrėta 2013 09 03],  http://www.kaunas.lt/index.php?159951515  [žiūrėta 2013 09 03],  http://www.brazdzionis.kaunas.lm.lt/mokyklos-istorija/  [žiūrėta 2014 02 27]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jau metai, kai tarp mūsų nėra Bernardo Brazdžionio: [dailininko Antano R. Šakalio sukurtas vokas, skirtas poetui] // Lietuvos aidas. – 2003, liep. 12, p. 3.
2. Jokūbaitis, Stasys. Bernardui Brazdžioniui suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas // Kauno diena. – 1995, rugs. 22, p. 1, 3.
3. Kanopkaitė, Rūta. Poetas pasitiks prie savo vartelių. – Iliustr. // Kauno diena. – 2003, liep. 12, p. 4.
4. Kaune atidengiamas paminklas poetui Bernardui Brazdžioniui // Respublika. – 2003, liep. 11, p. 19.
5. Kaune įsteigta Bernardo Brazdžionio premija // Nemunas. – 2011, saus. 27 – vas. 2, p. 2.
6. Kauno miesto gatvių sąrašas.
7. Naujųjų mokslo metų pradžią Kaune laistė lietus. – Iliustr. // Kauno diena. – 2013, rugs. 3, p. 5.
8. Savičiūnaitė, Vida. B. Brazdžionis – devintas Kauno miesto garbės pilietis // Lietuvos rytas. – 1995, rugs. 22, p. 7.
9. Striogaitė, Enrika. Skirta Tautos šaukliui, vis labiau virstančiam aidu. – Iliustr. // Kauno diena. – –2011, gruod. 23, p. 30–31.


BRAZYS TEODORAS [1870 11 20 Memelhofe (dabar Mazzalve, Latvija) – 1930 09 10 Miunchene], muzikologas, kompozitorius, choro dirigentas, vargonininkas, kunigas.

1923–1930 m. gyveno Kaune.

1923 m. – Žemaičių vyskupijos Kunigų seminarijos profesorius. 1924–1930 m. – Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto docentas, bažnytinės muzikos ir muzikos istorijos dėstytojas. Vadovavo universiteto ir Kunigų seminarijos chorams, dėstė J. Naujalio vargonininkų kursuose. Publicistinius straipsnius spausdino laikraštyje „Rytas“, redagavo mėnesinį laikraštį „Muzikos aidai“, kuriame pats daug rašė. Sukūrė dainų ir giesmių, ketverias mišias, surinko apie 2 tūkst. lietuvių liaudies melodijų. Palaidotas Kaišiadorių bažnyčios šventoriuje.
Gyvendamas Kaune, parengė vadovėlius: „Choralo mokykla“ (1926), „Harmonija“ (1926).

1990 m. Kaišiadoryse Tarybų gatvės dalis prie Katedros pavadinta T. Brazio vardu.

nuotrauka 2001 11 17 Kauno Senamiestyje prie namo (Vilniaus g. 3) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1923–1930 gyveno prelatas, kompozitorius Teodoras Brazys“ (skulpt. Pranas Bartulis). 2004 m. apatinė lentos dalis buvo nuplėšta.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:


1. Teodoras Brazys. – Portr. // Kaišiadorių krašto žmonės: 100 biografijų / Jonas Laurinavičius . – Kaunas, 2002. – P. 34–36.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Šaknys, Ričardas. Sugrįžęs iš užmaršties. – Iliustr. // XXI amžius. – 2001, lapkr. 30, p. 5.


BUDRYS DZIDAS [1903 05 12 Paskynuose (Jurbarko r.) – 1971 05 15 Vilnius], ekonomistas, profesorius, MA narys.

1922–1940 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1922 m. rudenį atvykęs į Kauną dirbo raštininku Geležinkelių valdyboje. Per metus pasiruošė iš dviejų paskutinių gimnazijos klasių kurso ir kitą pavasarį eksternu išlaikė brandos egzaminus. Tų pat metų rudenį Dz. Budrys įstojo į LU Teisių fakulteto Ekonomikos skyrių, kurį 1927 m. baigė. 1926–1929 m. dėstė Kauno aukštesniojoje komercijos mokykloje ir „Aušros“ gimnazijoje. 1928–1935 m. dirbdamas Lietuvos banko Informacijos skyriuje ruošė užsienio ir Lietuvos ekonomikos apžvalgas Lietuvos banko biuleteniui. 1932–1940 m. dėstė VDU. Bendradarbiavo su „Lietuviškos enciklopedijos“ redakcija, rašė straipsnius „Žiežirbai“, „Aušrinei“, „Lietuvos žinioms“, „Kultūrai“ ir kt.
Didvyrių kaime (Kauno r.) esančiame Lomankos miško pakraštyje 1937 m. ekonomikos profesorius nusipirko sodybą, o jo sūnus rašytojas Rimantas Budrys čia įkūrė dendrologinį parką, kuriame auga apie 110 rūšių medžių ir krūmų. 1938 m. Dz. Budrys apgynė ekonomikos mokslų daktaro disertaciją "Trumpalaikio žemės ūkio kreditavimo principai ir sistemos", o 1939 metų pavasarį - habilitacijos darbą "Centrinių bankų atviros rinkos politika" ir tapo Kauno universiteto politinės ekonomijos ir statistikos katedros privatdocentu.
1940 m. kartu su A. Rimka parengė mokomąją priemonę „Statistika“.

nuotrauka [1980 m.] prie namo (Gedimino g. 31) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1928–1932 m. gyveno ekonomistas akademikas, profesorius Dzidas Budrys“ (tekstas lietuvių ir rusų kalbomis; 2004 m. lenta pavogta).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


BUČAS BERNARDAS [1903 11 18 Naurašiliuose (Panevėžio r.) – 1979 12 21 Kaune; palaidotas Romainių kapinėse; antkapinio paminklo aut. Danutė Danytė (Varnauskienė)], skulptorius.

1937–1979 m. gyveno Kaune.

Besimokydamas Panevėžio gimnazijoje, 1923–1925 m. dalyvavo pinigų projektų, pašto ženklų, kortų konkursuose ir laimėjo daugumą premijų. 1926 m., skulptoriaus J. Zikaro paskatintas ir globojamas rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės, išvyko studijuoti dailės į Romą, kur 1927 m. laimėjo J. Adomaičio-Šerno paminklo konkursą Čikagoje. Vėliau studijavo Briuselio dailės akademijoje, o 1936 m. gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, tobulinosi Paryžiuje. Čia susituokė su poete Salomėja Nėrimi. Po studijų menininkai įsikūrė Palemone, pagal B. Bučo projektą statytame name, kuriame gyveno 1937–1941 m. Skulptorius mūriniame priestate buvo įsikūręs dirbtuvę. 1962 m. Palemone įkurtame Salomėjos Nėries memorialiniame muziejuje (S. Nėries g. 7) yra eksponatų, skirtų B. Bučo atminimui.
1940–1941 m. skulptorius dėstė Kauno prekybos vidurinėje mokykloje. Ilgus metus vadovavo „Dailės“ kombinato meno tarybai.
Iliustravo liaudies pasakas, sukūrė Maironio antkapinį horeljefą prie Kauno arkikatedros bazilikos sienos (1934), bareljefus Žemės banko fasadui. 1938–1939 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus užsakymu sukurti S. Žukausko, V. Putvinskio, M. Jankaus, P. Vileišio biustai, skulptūra „Sėjėjas“ (1935, II variantas – 1939). 1955 m. karo muziejaus sodelyje pastatyta antkapinė poetės Salomėjos Nėries skulptūra 1992 m. perkelta į Petrašiūnų kapines.

nuotrauka 2012 02 10 Žaliakalnyje, prie namo (Seinų g. 5) atidengta skulptūra-atminimo lenta: „Šiame name 1951–1979 m. gyveno ir kūrė skulptorius Bernardas Bučas“ (skulpt. Danielius Sodeika; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 06 28 įsak. Nr. A-2343).
Prieiga per internetą: http://kaunas.lt/index.php?2068127039  [žiūrėta 2012 03 13]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengta atminimo skulptūra – lenta Bernardui Bučui / Kauno miesto savivaldybės informacija. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2012, vas. 18, p. 8.
2. Atminimo ženklas B. Bučui. – Iliustr. // Kauno diena. – 2012, vas. 11, p. 4.
3. Įamžintas atminimas / Eltos inf. // Naujos tėviškės žinios. – 2012, vas. 15, p. 6.
4. Neįprastai pagerbtas : [žinutė] // Vakaro žinios. – 2012, vas. 14, p. 4.


BŪGA KAZIMIERAS [1879 11 06 Pažiegėje (Zarasų r.) – 1924 12 02 Karaliaučiuje; palaidotas Senosiose Kauno kapinėse, kurias panaikinus palaikai perkelti į Petrašiūnų kapines], kalbininkas, profesorius.

1920–1924 m. gyveno Kaune.

1920 m. dirbo Švietimo ministerijoje, nuo 1922 m. – Lietuvos universiteto profesorius. 1920 m. ėmė organizuoti „Lietuvių kalbos žodyno“ leidimą. 1924 m. išleido pirmąjį „Lietuvių kalbos žodyno“ sąsiuvinį. Antrasis jo parengtas sąsiuvinis išėjo po K. Būgos mirties. Kalbininkas buvo sukaupęs apie 617 000 lapelių į žodyno kartoteką. Redagavo A. Juškos žodyną.
Paskelbė šimtus lietuviškų žodžių etimologijų. Išaiškino ir chronologizavo seniausius lietuvių ir kitų baltų kalbų skolinius iš slavų ir germanų kalbų. Pirmasis pradėjo tyrinėti lietuviškus asmenvardžius, nustatė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vardų lietuviškas formas, išaiškino garsų transkribavimo rusų metraščiuose dėsnius, kai kurias dvikamienių lietuviškų vardų darybos taisykles. Išleido lietuvių kalbos mokslui svarbią knygą „Kalba ir senovė“.
Remdamasis lietuviškais vietovardžiais, ypač hidronimais, sugriovė hipotezę, kad Lietuvoje ir Baltarusijoje gyventa keltų. Sukūrė naują versiją apie baltų genčių įsikūrimą Pabaltijyje, kurią patvirtina ir šių dienų mokslininkai. Parašė istorinių fonetikos ir morfologijos darbų, tyrinėjo lietuvių kalbos kirčio ir priegaidės istoriją, nagrinėjo baltų mitologijos problemas, ugdė literatūrinę lietuvių kalbą, normino vartoseną ir rašybą, apgynė nemažai lietuviškų žodžių, kurie buvo gujami iš lietuvių kalbos. 1958-1962 m. buvo surinkti ir išleisti trys K. Būgos „Rinktinių raštų“ tomai, sudaryti prof. Z. Zinkevičiaus.
1979 m. jo garbei sukurtas medalis (dail. Petras Repšys), VU pastatytas biustas (skulpt. Mindaugas Navakas). Dusetose (Zarasų r.) K. Būgos vardu pavadinta gatvė, paveikslų galerija, mokykla ir biblioteka. 1981 m. miestelio centre pastatytas paminklas (skulpt. Bronius Vyšniauskas). 2004 m. iš serijos „Žymūs žmonės“ išleistas 1 Lt vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).
Išleista Liucijos Būgaitės-Baubonienės atsiminimų knyga „Proskynos“ (Utena, 2002) bei dvi Zigmo Zinkevičiaus knygos: „Kazimieras Būga: gyvenimas ir darbai“ (Vilnius, 1979), „Kalbininkas K. Būga“ (Kaunas, 1981).

1933 m. Kipro Petrausko gatvė Kauno Naujamiestyje buvo pervadinta K. Būgos vardu.

nuotrauka 1977 m. prie namo, kuriame gyveno (J. Jablonskio g. 6, Maironio gimnazijos kiemas) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1921–1924 m. gyveno kalbininkas Kazimieras Būga“ (Kauno m. LDT VK 1977 07 20 sprend. Nr. 368). 2002 10 dėl dvikalbio teksto nuimta.
2005 08 atminimo lenta atstatyta: „Šiame name 1921–1924 m. gyveno kalbininkas prof. Kazimieras Būga“ (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 03 01 įsak. Nr. A-733).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. K. Būgos g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 36–37.
2. KAA, f. 219, ap. 1, b. 808, lap. 116–117.
3. Kazimieras Būga /1879–1924/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 122–123.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


BUKŠA MYKOLAS [1869 04 16 Vilniuje – 1953 03 07 Vilniuje], dirigentas.

1927–1948 m. gyveno Kaune.

1900 m. baigė Sankt Peterburgo konservatoriją. 1927–1944 m. Valstybės teatro dirigentas. 1944–1948 m. dėstė Kauno konservatorijoje.
Valstybės teatre pastatė 21 operos ir baleto spektaklį. Pirmasis lietuviškų operų: J. Karnavičiaus „Gražina“ (1933) ir „Radvila Perkūnas“ (1937), A. Račiūno „Trys talismanai“ (1936), S. Šimkaus „Kaimas prie dvaro“ dirigentas. M. Bukša sukūrė instrumentinės muzikos kūrinių, choro dainų, romansų.
1948 m. iš Kauno perkėlus valstybinį operos ir baleto teatrą, sugrįžo į Vilnių.

nuotrauka 1970 m. prie namo (K. Donelaičio g. 26), pastatyto 1932 m. pagal archit. A. Šalkausko projektą, atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1938–1948 m. gyveno dirigentas Mykolas Bukša“.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Mykolas Bukša. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 13–14.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Marcinauskas, Kazys. Dviračiu po vidurio ir Šiaurės Lietuvą. – Kaunas, 1998. – D. 4, p. 164.


BULAVAS JONAS [1903 07 24 Ginotuose (Rokiškio r.) – 1984 10 07 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], agronomas, selekcininkas.

1957–1983 m. gyveno Kaune.

1928 m. baigė Žemės ūkio akademiją. 1931 m. Švedijoje studijavo selekciją. 1940–1983 m. (išskyrus 1941–1944 m.) dėstė LŽŪA. 1956–1962 m. – LŽŪA rektorius, 1957–1976 m. – Augalininkystės katedros vedėjas, o nuo 1977 m. – šios katedros profesorius-konsultantas.
J. Bulavas išvedė net 25 kviečių ir miežių veisles. Pirmasis pradėjo kryžminti rugius su kviečiais, sukūrė kvietrugius. 1957 m. jo iniciatyva netoli Kauno, Noreikiškėse, pradėti statyti nauji akademijos rūmai.
1956 m. J. Bulavas išrenkamas SSRS žemės ūkio mokslo akademijos ir LSSR mokslų akademijos nariu korespondentu. 1961 m. Jam buvo suteiktas profesoriaus laipsnis, o 1965 m. – Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1966 m. buvo išrinktas Lietuvos genetikų ir selekcininkų draugijos prezidentu, kuriai vadovavo 10 metų. 1968 m. už selekcinio darbo rezultatus jam suteiktas habilituoto daktaro laipsnis.
Išleido vadovėlius „Augalų selekcija ir sėklininkystė“ (1963) ir „Bendroji augalų selekcija“ (1970). Parašė daugiau nei 120 mokslinių straipsnių.
2003 m. apie jį išleista knyga „Profesorius Jonas Bulavas“ (Kaunas, 2003).

1984 10 19 švenčiant LŽŪA 60-metį, prie memorialinio prof. Jono Bulavo Augalininkystės ir selekcijos kabineto atidengta atminimo lenta.

1985 m. LŽŪA Selekcijos ir sėklininkystės kabinetas (Studentų g. 11, 403 kab.) pavadintas Augalininkystės katedros vedėjo, akademijos rektoriaus Jono Bulavo vardu.

[1990 m.] prie namo (Vaižganto g. 35) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1960–1984 m. gyveno selekcininkas profesorius Jonas Bulavas“ (Kauno m. LDT VK 1986 06 13 potv. Nr. 237 p.).

nuotrauka 2003 06 26, minint 100-ąsias gimimo metines, LŽŪA skvere prieš centrinius rūmus esančioje Rektorių alėjoje atidengtas paminklinis biustas „Profesorius Jonas Bulavas“ (skulpt. Marijus Petrauskas).
Prieiga per internetą: http://www.lzuu.lt/pradzia/lt/24494  [žiūrėta 2010 08 11]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bėčius Kazimieras, Kažemėkas Osvaldas. Profesorius Jonas Bulavas. – Iliustr. // Universitetinio žemės ūkio mokslo raida Lietuvoje. – Kaunas, 1999. – P. 323–327.
2. Buvo paprastas, tikrai žemės žmogus. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2003, liep. 17–rugs. 10, p. 16–17.
3. Jagaitė, Rasa. Jono Bulavo šimtųjų gimimo metinių minėjimas. – Iliustr. // Ūkininko patarėjas. – 2003, birž. 28, p. 4.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. „Lietuvos žemės ūkio akademijos ir sėklininkystės kabinetas...“. – (Ministerijose) // Žemės ūkis. – 1985, Nr. 7, p. 30.
6. Motuzas, Algirdas. Gerbiamas rektorių atminimas. – Iliustr. // Ūkininko patarėjas. – 2009, lapkr. 7, p. 21.
7. Motuzas, Algirdas Juozas. Rektorių alėja. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2010, kovo 4, p. 13.
8. Petrulis, Juvencijus. Ryškūs pėdsakai Noreikiškėse. – Faks. // Žemės ūkis. – 2003, Nr. 7, p. 30.


BUTKEVIČIUS LIUDAS [1881 10 28 Vištytyje (Vilkaviškio r.) – 1963 10 25 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], Nepriklausomybės ir rezistencijos kovų dalyvis, pulkininkas, tremtinys.

1918–1963 m. (su pertraukomis) gyveno Kaune.

1918 m. grįžęs į Lietuvą, įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1918 11 30 paskirtas organizuojamo 1-ojo pėstininkų pulko ūkio viršininku. 1919 11 23 suteiktas kapitono laipsnis. Aktyviai dalyvavo nepriklausomybės kovose su vokiečiais, bolševikais, bermontininkais ir lenkais. 1922 09 01 pakeltas į majorus. 1923 12 31 paskirtas III karo apygardos intendantu. 1925 05 20 suteiktas pulkininko leitenanto, 1930 11 23 – pulkininko laipsnis. 1937 11 18 išėjo į atsargą.
1926–1937 m. dirbo kariuomenės tiekimo valdybos ūkio inspektoriumi. Šiuo laikotarpiu buvo nuolat renkamas Karininkų ramovės seniūnų tarybos nariu-iždininku. 1938–1940 m. dirbo Ekonominės karių bendrovės direktoriumi Kaune. 1938 m. dalyvavo steigiant Pasitikėjimo bendrovę „Veikla“. Daug dėmesio skyrė žmogaus globos draugijai, globojo kurčių-nebylių mokyklą internatą. Padėdavo moksleiviams, studentams, nepasiturintiems asmenims. Išėjęs į atsargą dirbo įvairiose kooperatinėse bendrovėse, komisijose, komitetuose.
Kilus Vokietijos–SSRS karui, L. Butkevičius aktyviai dalyvavo Birželio sukilime, buvo Kauno gynybos vadas, LAF propagandos skyriaus viršininkas. 1944 m. vasario mėn. už pogrindinę veiklą gestapo suimtas ir kalintas Kauno VI forte. Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai taip pat buvo suimtas ir tardytas.
1945 m. kartu su bendražygiais Skardupiuose (Marijampolės apskr.) įkūrė „Tauro“ partizanų apygardą. Dėl išdavystės suimtas. 1946 07 20 nuteistas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Kalėjo Karagandos, Spasko ir kt. Kazachstano lageriuose.
1955 12 12 grįžo į Lietuvą. Neturėdamas pastovios gyvenamosios vietos, apsistodavo pas giminaičius. Gyveno Marijampolėje, vėliau – Kaune (Amaliuose). Rašė atsiminimus, eilėraščius, drožinėjo. 1961 m. namuose atlikus kratą buvo atimti L. Butkevičiaus rankraščiai, eilėraščiai ir kt.
Apdovanotas: 1926 m. – II rūšies Vyties kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, 1928 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 1930 m. – Savanorių kūrėjų medaliu, 1932 m. – DLK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, 1937 m. – Šaulių žvaigžde, DLK Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (1999 m. po mirties).

nuotrauka 2013 12 18 Žaliakalnyje, ant namo (Lietuvių g. 15) atidengta memorialinė lenta: „Čia 1937–1945 m. gyveno Nepriklausomybės ir rezistencijos kovų dalyvis, Vyčio Kryžiaus ordinų kavalierius, pulkininkas Liudas Butkevičius (1881–1963)“ (skulpt. Balys Gudas; Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2013 11 29 įsak. Nr. A-3219).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?531823147  [žiūrėta 2013 12 18]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Marcinkevičienė, Danutė. Įamžintas rezistencijos dalyvio atminimas // XXI amžius. – 2014, saus. 4, p. 9.


CIRTAUTAS GASPARAS FELIKSAS [1841 06 21 Aisėnų kaimo dalyje, Padumblyje (Klaipėdos r.) – 1913 09 17 Berlyne; palaidotas Kauno arkikatedros bazilikos požeminėje kriptoje], Žemaičių vyskupas, profesorius.

1868–1877, 1888–1913 m. gyveno Kaune.

1868–1877 m. Žemaičių kunigų seminarijoje dėstė lotynų kalbą, Šventajį raštą ir dogmatinę teologiją. 1888–1897 m. – Žemaičių kunigų seminarijos rektorius, 1897 m. paskirtas Žemaičių vyskupo sufraganu ir Kastorijos tituliniu vyskupu. Nuo 1908 m. – Žemaičių vyskupijos valdytojas, o nuo 1910 m. – Žemaičių vyskupas.
G. Cirtautas daug padėjo švietimą platinusioms Šv. Kazimiero, „Saulės”, Blaivybės, Šv. Juozapo, Moterų ir kitoms draugijoms, dalyvavo visuotiniuose jų susirinkimuose, rėmė laikraščių leidybą ir knygų platinimą. G. Cirtautas buvo humanistas, daug dėmesio labdarai skyręs dvasiškis.
Apie 1913 m. Onos Vitkauskytės knygynas Kaune išleido G. Cirtauto fotografinį atviruką.

nuotrauka 1926 m. Arkikatedroje bazilikoje (Vilniaus g. 1) atidengta memorialinė lenta su bronziniu bareljefu: „Gasparas-Pelicijonas Cirtautas. Žemaičių vyskupas 1910–1913. Ilgametis kunigijos mokytojas. Pikta gerumu nugalėti stengėsi“ (skulpt. Juozas Zikaras).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Informacija iš Kauno arkivyskupijos Bažnytinio meno muziejaus.
2. Jankevičiūtė, Giedrė. Dailė ir valstybė : dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940. – Kaunas, 2003. – P. 255.
3. KPTA atminimo įamžinimo ojektų sąrašas.
4. Levandauskas, Vytautas. Kauno Rotušės aikštė. – Vilnius, 1981. – P. 49.
5. Šinkūnaitė, Laima. Memorialiniai ženklai. – Iliustr. // Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika. – Kaunas, 2008. – P. 129.
6. Visuomenės ir kultūros veikėjai. – Iliustr. // Sugrįžimai / Aldona Zimnachaitė. – Kaunas, 2001. – P. 79.


CVIRKA PETRAS [1909 03 25 Klangiuose (Jurbarko r.) – 1947 05 02 Vilniuje], rašytojas, vertėjas.

1926–1940 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1926–1930 m. mokėsi Kauno meno mokykloje. 1930–1931 m. bendradarbiavo literatūriniame antifašistiniame žurnale „Trečias frontas“. 1927–1939 m. vienas ir kartu su kitais autoriais iš prancūzų ir rusų kalbų išvertė 9 knygas ir 34 mažesnius kūrinius.
Kaune parašė apsakymų rinkinius vaikams „Rainiukai“ (1934), „Cukriniai avinėliai“ (1935), romanus „Frank Kruk“ (1934), „Žemė maitintoja“ (1935), „Meisteris ir sūnūs“ (1936), apsakymų rinkinį „Kasdienės istorijos“ (1938).
1959 m. buvo išleistas jam skirtas pašto ženklas (dail. S. Savjalovas). 1968 m. pagal Rimtauto Šilinio scenarijų sukurtas dokumentinis filmas „Cvirka“ (rež. Robertas Verba), išleista nemažai knygų: Petras Bražėnas „Petras Cvirka“ (Vilnius, 1998), „Petras Cvirka - mūsų amžininkas“ (Vilnius, 1979), „Atsiminimai apie Petrą Cvirką“ (Vilnius, 1969); Juozas Jusaitis „Petras Cvirka“ (Kaunas, 1979,1989) ir kt.

1949 05 09 prie namo (K. Donelaičio g. 13) atidengta memorialinė lenta: „Šių namų rūsyje 1934–1935 m. gyveno Petras Cvirka“.

1949 m. Naujamiestyje Trakų gatvė buvo pavadinta P. Cvirkos vardu. (Po 1988 m. pavadinimas pakeistas į Trakų gatvę). Taip pat P. Cvirkos vardu pavadinta gatvė Kauno r. Kulautuvos miestelyje.

1951 03 20 atidarytas (įsteigtas 1948 m.) P. Cvirkos memorialinis muziejus (K. Donelaičio g. 13). 1991 m. uždarytas.

1957 m. prie namo Aukštojoje Fredoje (K. Grybausko g. 3) atidengta memorialinė lenta: „Šiuose namuose 1935–1940 m. gyveno Petras Cvirka. Čia buvo baigta rašyti „Žemė maitintoja“, ir parašytos knygos „Cukriniai avinėliai“, „Meisteris ir sūnūs“, „ Kasdieninės istorijos“.

nuotrauka 1959 m. prie namo (K. Donelaičio g. 13) pastatytas P. Cvirkos paminklinis biustas (skulpt. Viktoras Palys).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengta memorialinė lenta P. Cvirkai // Liter. ir menas. – 1957, geg. 11.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Liaudžiūnas, V. Memorialinė Petro Cvirkos lenta // Tarybų Lietuva. – 1949, geg. 11.
4. Petro Cvirkos paminklas – biustas // Tiesa. – 1959, geg. 5; Pergalė. – 1959, Nr. 6, p. 189.
5. Vairas-Račkauskas, Karolis. Pagerbė P. Cvirką // Kauno tiesa. – 1957, geg. 8.
6. Vilnonytė, Valerija; Lukošiūnas, Algimantas. Petras Cvirka: bibliografija. – Vilnius, 1974. – P. 536–562.


ŠAKENIS KONSTANTINAS [1881 11 27 Veleniškiuose (Biržų r.) – 1959 07 07 Troškūnuose (Anykščių r.)], inžinierius, pedagogas, visuomenės veikėjas.

1912 m., 1919–1925 m., 1927–1940 m. gyveno Kaune.

1912 m. dirbo inžinieriumi Kaune prie „Saulės“ draugijos namų statybos, vėliau persikėlė į Vilnių. 1919–1925 m. dirbo Susisiekimo ministerijos Geležinkelių valdyboje, buvo vienas Lietuvos technikų draugijos ir Aukštųjų kursų Kaune steigėjų, dėstė fiziką ir geležinkelių kursą Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, atstovavo Lietuvą įvairiose konferencijose. Nuo 1926 m. buvo Tautos pažangos partijos valdybos narys, tautininkų atstovas III Lietuvos Seime, kol jis buvo paleistas.
1927–1934 m. K. Šakenis užėmė Švietimo ministro pareigas. Jam vadovaujant įvestas visuotinis privalomas pradinis mokymas, įkurta Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazija. Labai trūko mokykloms patalpų; 1929 m. ministras atidarė naujai pastatytus Kaune V. Kudirkos pradinės mokyklos rūmus. Kaune įsteigta konservatorija, daug mokyklų pastatyta kaimuose, pagyvėjo amatų mokyklų raida. 1930 m. K. Šakenis buvo vienas Lietuvių tautininkų fondo steigėjų, Vytauto Didžiojo komiteto pirmininkas, nuo 1934 m. – VD ordino tarybos pirmininkas, o 1934–1940 m. – valstybės kontrolierius. Nuo 1936 m. buvo Seimo narys ir jo pirmininkas, 1937 m. – Lietuvos inžinierių draugijos pirmininkas. Už darbus mokslo, literatūros bei meno srityje 1930 m. buvo išrinktas Tarptautinės viduramžių studijų asociacijos nariu korespondentu.
Kūrė fizikos terminiją, 1918–1919 m. parašė 3 dalių Fizikos vadovėlį gimnazijai, kurio leidimas buvo pakartotas 5 kartus. Į lietuvių kalbą išvertė A. Mickevičiaus „Poną Tadą“ (1924), parašė knygą „Aušra“ ir jos gadynė“ (1933), memuarus „Vaizdai ir mintys nelaisvėje“ (Vilnius, 1992). 1935 m. išleido monografiją apie Vabalninką. Rašė straipsnius leidiniams „Viltis“, „Vairas“, „Lietuvių balsas“, skatino mokslo veikalų leidybą.
1940 m. apsigyveno tėviškėje, o 1941 06 14 suimtas ir išvežtas į Sibirą ir be teismo kalintas Kraslage, vėliau nuteistas 10 metų kalėti. Tapo invalidu ir paleistas iš lagerio gyveno su šeima.
1956 m. be leidimo grįžęs į Lietuvą su šeima apsigyveno Troškūnuose, kur ir mirė.
Išleistos jo knygos: „Fizika“ (Kaunas, 1920), „Vaizdai ir mintys nelaisvėje“ (1995), „Iki „Vaizdų ir minčių nelaisvėje“ (Vilnius, 1997).
Skulpt. Juozas Zikaras sukūrė inžinieriaus bareljefą ir portretinį medalioną (sukūrimo metai nežinomi).

1998 m. viena Dainavos mikrorajono gatvė pavadinta jo vardu (1998 02 10 Kauno m. valdybos sprend. Nr. 69).

nuotrauka 2006 12 04 125-ųjų gimimo metinių proga Centre ant namo (Vytauto pr. 89/9) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1930–1940 m. gyveno žymus visuomenės ir tautininkų sąjungos veikėjas, Švietimo ministras (1927–1934 m.), valstybės kontrolierius (1934–1940 m.), seimo pirmininkas (1936–1940), Sibiro lagerių kalinys ir tremtinys Konstantinas Šakenis“ (Kauno m. administracijos direktoriaus 2006 12 04 įsak. A-3030).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 127.
2. K. Šakenio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Vilnius, 2001. – P. 152.
3. Prisimintas žymus tarpukario veikėjas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, gruod. 5, p. 5.
4. Valentaitė Z. Susitikimas su istorija: Paminėtos Konstantino Šakenio 125-osios gimimo metinės. – Portr. // Dainavos apžvalga. – 2006, Nr. 7, spalis, p. 2.


ŠALČIUS MATAS [1890 09 21 Čiudiškiuose (Prienų r.) – 1940 05 27 Guajamerine (Bolivija)], mokytojas, keliautojas, žurnalistas, dokumentinės prozos pradininkas.

1907–1908 m., 1919–1929 m., 1933–1936 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

Vienerius metus mokėsi „Saulės“ kursuose Kaune. Nuo 1908 m. mokytojavo Kauno gubernijos mokyklose. 1914 m. Peterburge vykusiame Rusijos mokytojų suvažiavime griežtai pasisakė prieš rusinimo politiką Lietuvos mokyklose. Po to prarado teisę mokytojauti ir buvo ištremtas iš Kauno gubernijos. Vengdamas karinės tarnybos, 1914 m. išvyko į JAV.
Grįžęs 1919 m. mokytojavo „Aušros“ gimnazijoje, buvo paskirtas Švietimo reikalų redakcijos sekretoriumi, vėliau – Užsienio reikalų ministerijos Lietuvos spaudos biuro bendradarbiu. Buvo Mokytojų profesinės bei Šaulių sąjungos kūrėjas, Generalinio štabo propagandos skyriaus vedėjas. Bendradarbiavo „Lietuvos žiniose“, „Lietuvos ūkininke“ ir kituose leidiniuose. 1922 m. buvo ELTOS direktorius. 1920–1926 m. redagavo „Trimitą“. 1924–1928 m. studijavo ekonomiką LU Teisių fakultete, bet diplomo neįgijo. Buvo dienraščio „Lietuva“ bendradarbis, Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotojas, 1928–1929 m. – „Lietuvos aido“ redaktoriaus pavaduotojas. 1929 m. įkūrė „Lietuvos turizmo sąjungą“, „Jaunųjų ūkininkų“ ratelius ir su A. Poška motociklu išvyko į Indiją.
1933 m. grįžęs po 4 m. trukusios kelionės išleido 6 atsiminimų tomus „Svečiuose pas 40 tautų“, už kuriuos apdovanotas Spaudos fondo premija. Suformavo kelioninės žurnalistikos pagrindus; tapo įsisteigusio „Rotary“ klubo nariu. Dirbo mokytoju, vadovavo Rašytojų ir žurnalistų sąjungai, parašė mokslo populiarinimo knygelių, aritmetikos vadovėlį, tautosakos rinkinėlį, išvertė pasakų ir kt. 1936 m. išvyko į JAV. 1940 m. Pietų Amerikos džiunglėse staiga susirgo maliarija ir mirė.
Jo dukra Raminta Savickienė sutvarkė tėvo archyvą ir dalį jo perdavė saugoti Nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai bei Vytauto Didžiojo karo muziejui. Jai padedant keliautojo 100-osios metinės iškilmingai paminėtos Pedagogikos muziejuje Kaune. 2005 m. minint 115-ąsias gimimo ir 65-ąsias mirties metines „Klajūnų klubas“ organizavo moksleivių rašinių konkursą „Matui Šalčiui atminti“ bei ekspediciją „Bolivija-Peru’05“, kurios nariai, vadovaujami G. Babravičiaus, keliavo paskutiniuoju M. Šalčiaus maršrutu, nustatė palaidojimo vietą ir bareljefu ant bažnyčios sienos (dail. Gediminas Piekuris) įamžino jo atminimą. Buvo fotografuojama, renkama medžiaga filmams apie keliautoją, ekspedicijos medžiaga parodyta per Lietuvos televiziją laidoje „Keliaukim“. Knygų serijoje „Baltoskandijos tiltai“ išleista M. Šalčiaus knyga „Tiltas į šiaurę“ (2007). 2011 m. keliautojo garbei surengta ekspedicija į M. Šalčiaus lankytas Filipinų salas.
Išleista Ramintos Savickienės ir Benedikto Šetkaus knyga „Matas Šalčius, 1890–1940“ (Vilnius, 1990) bei „Šalčius Matas, 1890–1940: bibliografijos rodyklė“ (Vilnius, 2000). Gerimantas Statinis parengė monografiją „Pasiklydęs Amazonijoje: Mato Šalčiaus klajonių pėdsakais“ (Vilnius, 2008).

1919 m. buvo isteigtas Mato Šalčiaus Kauno partizanų būrys, kuris vėliau veikė kaip Sporto sąjungos šaulių skyrius.

1985 m. Čiudiškiuose (Prienų r.) įrengtas visuomeninis memorialinis muziejus.
1986 10 06 tėviškėje Mato Šalčiaus garbei pastatytas medinis stogastulpis, vaizduojantis keliautoją su gaubliu rankoje (skulpt. Leonas Juozonis), o 1993 m. prie gimtojo namo broliams pagerbti pritvirtinta memorialinė lenta.

nuotrauka 1990 09 09 Žaliakalnyje prie medinio namo (Minties ratas 53) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1925–1936 m. gyveno žurnalistas keliautojas Matas Šalčius“.

1990 m. pradėjo veikti atkurtas Mato Šalčiaus sporto klubas (S. Daukanto g. 12), kuris oficialiai buvo įteisintas 1992 m. Jo siekis – plėtoti pedagogo, keliautojo ir žurnalisto idėjas.

1983 m. 13-oje vidurinėje mokykloje Panemunėje (Vaidoto g. 11) įkurtas Mato Šalčiaus memorialinis muziejus; 1998 05 12 mokyklai suteiktas Mato Šalčiaus vardas. 2005 09 01 šio vardo mokykla neteko, nes buvo pertvarkyta į Šv. Mato katalikiškąją vidurinę mokyklą (Kauno m. 2005 07 14 tarybos sprend. T-410).

2005 m. įsteigta Mato Šalčiaus premija vėliau panaikinta. 2009 m. atkurta ir teikiama kasmet per keliautojo gimtadienį už metų bėgyje žiniasklaidoje paskelbtus autorinius darbus kelionių tema.

2006 m. vienai Romainių gatvei suteiktas brolių Mato ir Petro Šalčių vardas (Kauno m. administracijos direktoriaus 2006 05 04 įsak. Nr. T-182).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dobkevičius K. Kauno Mato Šalčiaus mokyklos vardynos ir krikštynos // Kauno žinios. – 1998, gruod. 8, p. 6.
2. Kauno miesto gatvių sąrašas.
3. Kirlys, Jonas. Kauno,Vilniaus universitetų profesorius Petras Šalčius // Lietuvos aidas. – 2006, bal. 6, p. 6.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Marčiukaitis, Vitas. Mato Šalčiaus 110-ojo gimtadienio proga. – Iliustr. // Žemaičių saulutė. – 2000, rugs. 29, p. 3, 8.


ŠALČIUS PETRAS[1893 01 25 Čiudiškiuose (Prienų r.) – 1958 04 22 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], ekonomistas, kooperacijos teoretikas ir praktikas, profesorius.

1918–1940 m. gyveno Kaune.

Baigęs Maskvos universitetą grįžo į Lietuvą ir pasišventė kooperacijos idėjos įgyvendinimui. 1919 m. Prekybos ir pramonės ministerijoje įsteigė Kooperacijos departamentą, kūrė kooperatyvus bei kooperacijos sąjungas, rengė metodiką. Jo parengtas „Kooperacijos bendrovių ir jų sąjungų įstatymas“, priimtas 1919 m., veikė iki 1940 m. 1919–1940 m. redagavo kooperatininkų žurnalą „Talka“. 1919–1925 m. buvo Lietuvos kooperacinių bendrovių sąjungos valdybos pirmininkas, taip pat – Lietuvos kooperatininkų draugijos steigėjas ir ilgametis pirmininkas, Prekybos, pramonės ir amatų rūmų narys, Kooperacijos banko valdybos narys, Lietuvių-švedų draudijos pirmininkas. 1931 m. tapo Tarptautio kooperacijos instituto nariu. 1939 m. priimtas į Žurnalistų sąjungą.
Nuo 1922 m. buvo LU Teisių fakulteto Ekonomikos katedros docentas, nuo 1935 m. – profesorius. 1939 m. jam suteiktas mokslinis daktaro laipsnis. 1940 m. tapo KVU prorektorium, o 1942 m. – LMA akademiku. Jo „Kooperacijos paskaitos“ (1928), „Kooperacija“ (1989) ir kt. aktualūs ir šiandien. Stambesni veikalai „Tautos ūkis ir kooperacija“ (1934), „Kas yra Lietūkis“ (abu 1938). Jis paskelbė apie 600 originalių ir verstų publikaciujų ir apie 20 liko nespausdinta. Jo kūrybinis palikimas saugomas Vilniaus universiteto ir Kauno apskrities viešojoje bibliotekose, bei LMA centriniame archyve. Išleisti Petro Šalčiaus „Raštai“, 4 t. (Vilnius, 1989–1998) bei monografijos „Lietuvos žemės ūkio istorija“ bei „Lietuvos prekybos istorija“ (abi Vilnius, 1998).
Nuo 1940 m. dirbo Vilniuje. Iki vokiečių okupacijos pabaigos ėjo Lietuvos teisės ir ūkio istorijos instituto direktoriaus pareigas. 1946 m. išrinktas Ekonomikos instituto vyr. moksliniu bendradarbiu. 1945–1950 m. dirbo Kauno universitete, o vėliau buvo apkaltintas ir atleistas iš darbo, nes kritikavo kolūkinę santvarką. Lietuvos vartotojų kooperatyvų sąjunga išleido „Petras Šalčius: bibliografinė rodyklė“ (Kaunas, 1992), o Vincentas Lukoševičius – monografiją „Profesorius Petras Šalčius: jo kooperacinė, pedagoginė ir mokslinė veikla“ (Vilnius, 2004).

1993 m. Šalčių sodyboje Čiudiškiuose (Prienų r.) Mato Šalčiaus ir jo brolio ekonomikos mokslų daktaro Petro garbei atidengta memorialinė lenta. Prienų kraštotyros muziejuje veikia mokslininko prof. Dr. Petro Šalčiaus ekspozicija.

nuotrauka 1994 10 28 Centre ant namo (V. Putvinskio g. 12) iškilmingai atidengta memorialinė lenta: „Čia 1922–1958 m. gyveno žymiausias Lietuvos kooperacijos teoretikas ir praktikas, ūkio istorijos tyrinėtojas, ekonomikos mokslų daktaras profesorius akademikas Petras Šalčius ir rašytoja Ananina Gustaitytė-Šalčiuvienė“ (Kauno m. mero 1994 03 10 potv. Nr. 176).

2006 m. viena Romainiųgatvė pavadinta brolių M. ir P. Šalčių vardu. (Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2006 05 04 įsak. Nr. T-182).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kiek daug pamirštų vardų. – Iliustr. // Kauno diena. – 1994, lapkr. 9, p. 9.
2. Kirlys, Jonas. Kauno, Vilniaus universitetų profesorius Petras Šalčius // Lietuvos aidas. – 2006, bal. 6, p. 6.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Parėjo ir Petras. – Iliustr. // Tėviškės žinios – 1993, birž. 19, p. 5.
5. Strukčinskas, Mindaugas. Akademiko Petro Šalčiaus 110 metų gimimo sukaktis. – Portr. // Mokslo Lietuva. – 2003, saus. 23, p. 15.


DALINKEVIČIUS JUOZAS [1893 06 13] Pamūšio k. (Ukmergės r.) – 1980 02 26 Kaune], geologas, astronomas, akademikas, profesorius.

1925–1941 m., 1962–1980 m. gyveno Kaune.

1911-1912 m. studijavo astronomiją Sankt Peterburgo universitete, 1912-1919 m. geologiją Sankt Peterburgo kasybos institute. 1925–1948 m. dirbo VDU. 1940 m. šiame universitete įkūrė Inžinerijos geologijos katedrą ir jai vadovavo iki 1948 m. Tais pačiais metais jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. 1941 m. išrinktas Lietuvos MA nariu korespondentu.
J. Dalinkevičius yra Lietuvos geologinio žemėlapio pradininkas. Parengė ir išleido šiuos mokslo veikalus: „Kalnų geometrija“ (1923), „Lietuvos kreida“ (1934) ir kt.
1965 m. skulptorius Vladas Žuklys sukūrė metalinį bareljefą „Geologas, astronomas profesorius dr. Juozas Dalinkevičius“. 1991 m. Sekstanto žvaigždyno žvaigždė pavadinta Juozo Dalinkevičiaus vardu.

nuotrauka 1992 11 13 prie namo (Rūtų g. 16 / Radastų g. 5) su nedideliu observatorijos kupolu atidengta memorialinė lenta ir bareljefas: „Šiame name 1938–1941 ir 1962–1980 m. gyveno astronomas, Lietuvos geologijos pagrindų kūrėjas, geologijos ir minerologijos mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius, akademikas Juozas Dalinkevičius” (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero potv. 1992 07 02 Nr. 1343).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Baltrūnas, Valentinas. Suvokęs bekraštę erdvę, supratęs begalinį laiką – Portr., iliustr. // Mokslas ir gyvenimas. – 2003, Nr. 6, p. 24 – 26.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


ŠALKAUSKIS STASYS [1886 05 16 Ariogaloje (Raseinių r.) – 1941 12 04 Šiauliuose], filosofas ir pedagogas, profesorius.

1921–1940 m. gyveno Kaune.

1920 m. Šveicarijoje apgynęs diplominį darbą ir gavęs filosofijos mokslų daktaro laipsnį, grįžo į Lietuvą. Nuo 1921 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune. 1922 m. buvo LU Filosofijos katedros docentas, vėliau – ekstraordinarinis profesorius. Dėstė logiką, estetiką, filosofiją bei pedagogiką, buvo vienas iš Lietuvos katalikų mokslo akademijos (LKMA) steigėjų. 1927 m. išrinktas Ateitininkų federacijos vadu. Nuo 1928 m. buvo ordinarinis profesorius, Pedagogikos katedros vedėjas. 1933 m. tapo LKMA akademiku, 1938–1940 m. buvo akademijos pirmininkas.
Rašė straipsnius leidiniams „Logos“, „Naujoji Romuva“, „Tiesos kelias, „Židinys“. Pastarąjį 1932–1934 m. redagavo. Paskelbė studijas „Kultūros-filosofijos metmenys“ (1926), „Visuomeninis auklėjimas“ (1932), „Lietuvių tauta ir ideologija“ bei „Ateitininkų ideologija“ (abu 1933) „Jaunuomenė ir gyvoji dvasia“ (1938). 1939 m. birželį išrinktas VDU rektoriumi. Okupavus Lietuvą atleistas iš pareigų, pašalintas iš profesorių ir niekur negalėjo gauti darbo. Jį išlaikė žmona – bibliotekininkė. 1941 m. paskirtas Vilniaus universiteto rektoriumi, tačiau dar nepradėjęs eiti pareigų, mirė Šiauliuose.
Išleisti S. Šalkauskio „Raštai“ (Vilnius, 1990) „Rinktiniai raštai“ (Vilnius, [1992]), serijoje „Filosofijos klasika“ – „Pedagoginiai raštai“ (Kaunas, 1991).
110-ųjų filosofo gimimo metinių proga Šiauliuose organizuota mokslinė konferencija, kurios medžiaga paskelbta Lietuvos MA žurnale „Sociologija/ Filosofija“ (1996, Nr. 4). 2006 m. išleistas meninis vokas su jo portretu (dail. Antanas R. Šakalys). 1960 m. užsienyje prof. Juozas Eretas parengė monografiją „Stasys Šalkauskis“. Išleista Julijos Šalkauskienės atsiminimų knyga „Į idealų aukštumas“ (Vilnius, 1998; 2000). 2010 m. VDU filosofijos studentų draugija „Agora“ pradėjo rengti universiteto futbolo turnyrą S. Šalkauskio taurei laimėti. 2011 m. iš serijos „Žymūs žmonės“ išleistas 2,90 Lt vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).

1991 m. įsteigta Stasio Šalkauskio premija už tautos kultūros, meno ir filosofinės minties ugdymą, kas antri metai skiriama jo gimimo dieną (gegužės 16 d.).

1991 m. Dainavos mikrorajone buv. Komunos gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1991 12 13 potv. Nr. 2039).

nuotrauka 1996 05 03 minint 100-ąsias gimimo metines KTU administravimo fakultete (K. Donelaičio g. 20, II a.), atidengta memorialinė lenta: „Filosofas, pedagogas Stasys Šalkauskis, Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universiteto profesorius, rektorius dirbo šiuose rūmuose 1929–1940 metais“.

2001 m. VDU teologijos skaityklai (Papilio g. 5) suteiktas filosofo vardas.
Prieiga per internetą: http://biblioteka.vdu.lt/stasio-salkauskio-teologijos-skaitykla  [žiūrėta 2014 08 08]

2007 m. balandžio mėn. Kauno aukštesnioji katechetų mokykla, buvusi Religinių studijų kolegija pavadinta Stasio Šalkauskio vardu.
Prieiga per internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/Stasio_%C5%A0alkauskio_kolegija  [žiūrėta 2010 08 18]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. KTU atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Nistelienė, Apolonija. Šiauliečių Stasio Šalkauskio premija. – Iliustr. // XXI amžius. – 2005, birž. 15, p. 6.
4. S. Šalkauskio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 152–153.
5. Stasys Šalkauskis: 1886 05 16–1941 12 04 // Lietuvos aidas. – 2006, geg. 17, p. 10.
6. Stasys Šalkauskis. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 144–145.
7. VDU atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


DAMBRAUSKAS JONAS [1892 06 04 Pamusiuose (Širvintų raj.) – 1982 03 08 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Antkapinio paminklo archit. Jonas Jucaitis, bareljefo autorius dail. P. Baronas], kompozitorius, choro dirigentas.

1920–1982 m. gyveno Kaune (ilgus metus gyveno Savanorių pr. Nr. 63-8).

1917 m. baigė Varšuvos muzikos institutą (vargonų klasę). 1921 m. – Mergaičių amatų mokyklos muzikos mokytojas, 1922–1946 m. – Valstybės teatro orkestro artistas, dirigentas, chormeisteris, 1923–1939 m. – Kauno Įgulos bažnyčios Lietuvos kariuomenės reprezentacinio choro vadovas, 1926–1931 m. – Radiofono kvarteto vadovas, 1946–1950 m. – Kauno universiteto studentų choro dirigentas, 1950–1952 m. – Kauno politechnikos instituto choro vadovas.
1922 m. J. Dambrauskas įsteigė „Gabijos“ draugiją, buvo išrinktas jos pirmininku ir choro vadovu. Dirigavo Kauno miesto dainų šventėse. Sukūrė operą „Valdovas“ (1943, neišliko), oratoriją „Pro hominibus“ (1936), choro ir solo dainų, giesmių, harmonizavo liaudies dainų. Taip pat parašė muziką dramos spektakliams, perkūrė K. Petrausko operą „Eglė žalčių karalienė“.

nuotrauka 1987 06 09 prie namo (Rotušės a. 1) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1920–1929 m. gyveno ir kūrė kompozitorius, choro dirigentas, LTSR nusipelnęs meno veikėjas Jonas Dambrauskas“.

nuotrauka 2014 03 11 Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje (Nepriklausomybės a. 14A) atidengtas bareljefas: „1923–1939 m. Įgulos bažnyčioje vadovavo chorui ir rengė simfoninius koncertus kompozitorius dirigentas Jonas Dambrauskas. / Įamžinimo sumanytojas dirigentas prof. Petras Bingelis / fundatorius Arvydas Garbaravičius / skulptorius Stasys Žirgulis“.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dambrauskas, Vytautas. Kompozitorius Jonas Dambrauskas. – Kaunas, 2002. – 194 p.
2. Įamžintas atminimas // Literatūra ir menas. – 1986, rugpj. 2, p. 3.
3. Kovo 11 d., antradienį Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje... : [skelbimas] // Kauno diena. – 2014, kovo 10, p. 3.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Skučaitė, Virginija. Pagerbti sakralinės muzikos sklaidos atstovai / Virginija Skučaitė. – Iliustr. // Kauno diena. – 2014, kovo 14, priedas „Santaka“, p. 2.


DAMBRAUSKAS LIUDAS [1921 04 25 Kuronyse (Kėdainių r.) – 2003 11 25 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], chemikas, mokslų daktaras, rezistentas, rašytojas ir publicistas.

1942–1945 m., 1955–1973 m., 1984–2003 m. su pertarukomis gyveno Kaune.

1941 m. sukilimo dalyvis. 1942 m. baigęs Kėdainių gimnaziją, įstojo į VDU cheminės technologijos fakultetą ir mokytojavo Kaune. Dalyvavo antinacinėje veikloje, prisidėjo prie Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) įkūrimo. 1944 m. su kitais įkūrė Lietuvos išlaisvinimo tarybą ir buvo jos vadovas.
1945 04 07 nuteistas ir kalintas Spasko Lageryje (Kazachija), ten susirgo tuberkulioze. 1955 m. grįžo į Kauną, dirbo fabrike. 1962 m. neakivaizdiniu būdu baigė Maskvos politechnikos institutą, 1969 m. apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją. Iki 1973 m. dirbo „Inkaro“ gamykloje Kaune, o 1973–1984 m. – Vilniuje. Paskelbė per 50 mokslinių darbų, iš kurių 21 laikomi išradimais. Rašė straipsnius į nelegalius leidinius. 1984 m. buvo suimtas ir iki 1987 m. kalintas Mordovijoje. 1990 m. buvo JAV lietuvių fondo „Į laisvę“ vienas steigėjų ir tarybos pirmininkas, o 1993 m. – rezistencinio paveldo bendrijos „Atmintis“ steigėjas ir vadovas.
1996 m. apdovanotas DLK kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. Išleistos jo knygos: „Gyvenimo akimirkos: atsiminimai“ 2 d., (1990), „Baravykų raistas“ (1997), „Žvilgsnis į dabartį“ (1992), „Politinių aistrų sukūry“ (1994), „Spingsulė tamsaus tunelio gale“ (1995), „Praeities aidai“ (1997), „Svetimų nepalaužtas, savų nepaklupdytas“ (1999), Kovo 11 tragizmas“ (2001), „Išeinančiojo mintys: dienoraščiai“ (2005).

2000 05 18 jam suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 07 08]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

Garbės piliečių vardai E. Viskantai ir L. Dambrauskui // Tėviškės žinios. – 2000, geg. 19, p. 14.


DAMIJONAITIS JUOZAS [1871 08 15 Beržiniškėse (Kazlų Rūdos sav. t. – 1926 12 06 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], pedagogas, vadovėlių autorius.

1918–1926 m. gyveno Kaune.

1918 m. mokytojavo Aleksoto pradinėje mokykloje. 1919 m. dirbo Kauno miesto ir visos apskrities švietimo sekretoriumi, o vėliau – inspektoriumi (nuo 1923 m. – Kauno miesto pradžios mokyklų inspektorius). J. Damijonaitis rūpinosi pradinių mokyklų tinklo plėtimu Kauno mieste ir jo priemiesčiuose, parengė visų pagrindinių dalykų vadovėlius pradinei mokyklai.
Kaune išleido vadovėlius: „Aritmetikos uždavinynas“ (3 d., 1922–1923), „Vaikų darželis“ (1922), „Krašto mokslo skaitymų rinkinys“ (1926), „Lietuvių kalbos gramatika“ (1920) ir kt.

1933 m. Aleksoto gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. Tarybos 1933 10 10 nut. Nr. 355).

1937 m. už didelius nuopelnus švietimui naujai pastatytai Aleksoto mokyklai buvo suteiktas J. Damijonaičio vardas. 1944 m. vokiečiai mokyklą susprogdino.

nuotrauka 1996 m. jo giminaitė Birutė Bytautienė įkūrė privatų J. Damijonaičio butą-muziejų, kuriame saugomas buvusių šeimininkų atminimas, priimami pavieniai lankytojai.
1999 09 01 prie namo (A. Mickevičiaus g. 16) buvo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name gyveno profesorius keramikas Liudvikas Strolis 1905–1996. Pedagogė muzikologė Birutė Otilija Damijonaitytė-Strolienė 1906–1997. Pedagogas, kalbininkas Juozas Damijonaitis 1871–1926“ (skulpt. Leonas Žuklys).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juozas Damijonaitis. – Portr. // Aleksote paliktos pėdos / Aldona Kairienė – Kaunas, 2002. – P. 27–28.
2. KAA, f. 219, ap. 1, b. 187, lap. 31–38.
3. Skučaitė, Virginija. Butas, kuriame sustojęs laikas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, rugs. 30, priedas „Santaka“, p. 12.
4. Šeima, skleidusi šviesą. – Iliustr. // Kauno diena. – 1999, rugs. 2, p. 3.


DAMIJONAITYTĖ-STROLIENĖ BIRUTĖ OTILIJA [1906 12 13 Zaviercėje (Petrakovo gub., Lenkija) – 1997 06 29 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse], pianistė, žymi pedagogė muzikologė.

1919–1997 m. gyveno Kaune.

Tėvas – mokytojas, daugelio pradžios mokyklos ir gimnazijos vadovėlių autorius. Dirbo Zaviercės miestelyje, Lenkijoje. Į Lietuvą kartu su tėvais Damijonaitytė-Strolienė sugrįžo tik atkūrus nepriklausomybę. Kaune baigė „Aušros“ gimnaziją, įstojo į Kauno universiteto Teisės fakultetą, vėliau į Valstybinę muzikos mokyklą, kuri vėliau tapo Kauno valstybine konservatorija.
1933 m. Konservatorijoje baigusi profesoriaus Vladimiro Ružicko fortepijono klasę, pradėjo dėstyti privačiai. 1941–1944 m. dirbo fortepijono muzikos mokytoja Meno reikalų valdybos Kauno muzikos kursuose. 1944 m. buvo pakviesta į Konservatoriją dėstyti privalomąjį fortepijono kursą, kur dirbo iki 1949 m., kol Konservatorija persikėlė į Vilnių. Tais pačiais metais pradėjo dėstyti specialųjį fortepijono kursą J. Gruodžio muzikos mokykloje (iki 1970 m.). 1969–1986 m. dirbo J. Naujalio muzikos gimnazijoje, dėstė specialųjį fortepijono kursą, 1950–1985 m. vadovavo Fortepijono skyriui.
Per 45-erius pedagoginio darbo metus muzikologė išugdė didelį būrį mokinių. Daugelis jų šiandien žinomi menininkai, pianistai arba pedagogai: Saulius Sondeckis, Balys Vaitkus, Julius Andrejevas, Albinas Petrauskas, Ilona Šiugždinytė, Ligija Rinkevičienė ir kt.

nuotrauka 1999 09 01 prie namo (A. Mickevičiaus g.16) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name gyveno profesorius keramikas Liudvikas Strolis 1905–1996. Pedagogė muzikologė Birutė Otilija Damijonaitytė-Strolienė 1906–1997. Pedagogas kalbininkas Juozas Damijonaitis 1871–1926“ (skulpt. Leonas Žuklys).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Anilionytė, Jūratė. Atidengta memorialinė lenta. – Iliustr. // Kauno žinios. – 1999, rugs.7, p. 9.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. „Nuoširdžiai kviečiame...“ // Kauno diena. – 1999, rugpj. 30, p. 4.
4. Šeima, skleidusi šviesą. – Iliustr. // Kauno diena. – 1999, rugs. 2, p. 3.


DAMUŠIS ADOLFAS tikroji pavardė Domaševičius [1908 06 16 Toščicoje (Baltarusija) – 2003 02 27 Vilniuje, palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse], inžinierius chemikas, visuomenės veikėjas.

1928–1944 m. gyveno Kaune (1937–1938 m. tobuliniosi Vokietijoje).

1928–1934 m. LU Technikos fakultete studijavo chemiją. Dar 1924 m. įsitraukęs į ateitininkų veiklą, studijų metais buvo renkamas į vadovų postus. Uždraudus ateitininkų draugiją, veikė slaptai. Už aktyvią veiklą 1931 m. pusę metų kalėjo Varnių koncentracijos stovykloje. 1932 m. įkūrė inžinierių ateitininkų korporaciją „Grandis“ ir jai vadovavo.
1934 m. baigęs studijas dirbo VDU Technologijos fakulteto laborantu. 1935–1939 m. vykdė kalkinio akmens tyrinėjimus Jiesios slėnyje ir Skirsnemunėje. Tobulinosi Vakarų Europoje, padarė cemento gamybos Lietuvoje projektą, įgalinantį panaudoti vietines medžiagas. 1940 m. apgynė daktaro disertaciją „Aliuminio geležies deginių įtaka į portlandcemento susitraukimą“, už kurį buvo suteiktas docento laipsns. 1942 m. A. Damušis buvo KU Technologijos fakulteto dekanas. 1940–1941 m. dalyvavo pasipriešinimo sovietams kovoje, peraugusioje į 1941 m. birželio sukilimą. Buvo paskirtas Lietuvos laikinosios Lietuvos vyriausybės pramonės ministru. 1941–1944 m. pasipriešinimo judėjime atstovavo Lietuvių frontą. 1944 06 14 gestapo suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą Vokietijoje, kol išlaisvino JAV armija.
1947 m. su šeima pasitraukė į JAV. 1964 m. tapo Lietuvos katalikiškosios mokslų akademijos akademiku. 1981 m. laimėjo S. Šalkauskio premiją, o 1984 m. už katalikišką veiklą buvo apdovanotas Jono Pauliaus II Šv. Silvestro ordinu. 1994 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu.
Į tėvynę atvyko po 45 metų. 1989 m. Kaune pasirašė VDU atkūrimo aktą. 1997 06 12 grįžo gyventi į Lietuvą. Jo archyvas saugomas Lietuvos išeivijos institute Kaune.
Išleistos A. Damušio knygos: „Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario (1940–1959) metais“ (Kaunas, 1991), „Lithuania against Soviet and Nazi aggression“ (Brooklyn, 1998) ir „Žvilgsnis, nukreiptas į idealų aukštumas: Adolfo Damušio tekstai“ (Vilnius, 2009).

1997 03 26 jam suteiktas VDU garbės daktaro vardas.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html  [žiūrėta 2010 08 12]

2004 m. prie Ateitininkų šalpos fondo buvo įkurtas Adolfo Damušio atminimo fondas, skirtas jo kūrinių leidimui ir platinimui.

nuotrauka 2005 06 16 KTU Cheminės technologijos fakultete (Radvilėnų pl.19), dalyvaujant žmonai ir dukrai, atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Prof. Dr. Adolfas Damušis, 1908–2003 m., pirmasis Lietuvoje cheminės technologijos mokslų daktaras, Technologijos fakulteto dekanas, iškilus visuomenės veikėjas, nacionalinio pasipriešinimo dalyvis“ (skulpt. Stasys Žirgulis).

2009 06 20 VDU (K. Donelaičio 52) II a. vestibiulyje atidengti 6 bareljefai ir atminimo lenta: „Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas 1941 m. birželio 23 d. ginkluotas sukilimas išreiškė tautos valią atkurti laisvą ir nepriklausomą valstybę ir paskelbė laikinosios vyriausybės sudėtį. Svarbiausi lietuvių aktyvistų fronto vadovai buvo Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai ir studentai Vytautas Bulvičius, Adolfas Damušis, Juozas Vėbra, Leonas Prapuolenis, Pilypas Narutis. Lietuvos laikinajai vyriausybei vadovavo Juozas Ambrazevičius (skulpt. Stasys Žirgulis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dobkevičius, Kazimieras. Savo darbais įrodęs meilę tėvynei. – Iliustr. // XXI amžius. – 2005, birž. 23, p. 1, 6.
2. Pagerbtas mokslininko ir visuomenės veikėjo atminimas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2005, birž. 17, p. 9.
3. Prof. Dr. Adolfo Damušio atminimo fondas // XXI amžius, priedas jaunimui „Žvilgsniai“, Nr. 3. – 2004, kovo 12, p. 4.
4. Prof. Adolfas Damušis // Lietuvių frontas / Mindaugas Bloznelis. – Kaunas, 2008. – P. 388–389.
5. Voverienė, Ona. Tarnavęs mokslui, Lietuvai ir savo tautai: iš rengiamos spaudai knygos „Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai“ – apie profesorių chemiką Adolfą Damušį. – Portr. // Lietuvos aidas. – 2006, saus. 24, p. 7.


ŠAPOKA ADOLFAS [1906 02 13 Grybeliuose (Utenos r.) – 1961 03 09 Toronte (Kanada)], istorikas, profesorius.

1925–1940 m. gyveno Kaune (išskyrus 1930–1931 m.).

1925 m. gerais pažymiais baigęs Panevėžio gimnaziją, įstojo į LU Humanitarinių mokslų fakultetą. 1929 m. įgijo istoriko kvalifikaciją apgynęs diplominį darbą „Naminės kovos Lietuvoje XVII a. gale ir XVIII a. pradžioje “. Pasitobulinęs užsienyje, 1932 m. užėmė VDU Lietuvos istorijos katedros asistento-doktoranto pareigas. Rinkdamas medžiagą disertacijai, dirbo Centriniame valstybės, Kauno arkivyskupijos, VDU bibliotekos rankraščių skyriuje bei Vilniuje.
Nuo 1934 m. dalyvavo Lietuvos istorijos draugijos veikloje. Tuo pat metu su kitais parengė ir 1936 m. išleido „Lietuvos istoriją“, kuri buvo svarbi ir novatoriška šalies istoriografijai. Ją redagavo ir didesniąją dalį parašė A. Šapoka. Taip pat jis redagavo ir kitą jaunų istorikų darbą „Jogaila“ (1935), skaitė paskaitas, rašė straipsnius įvairiems leidiniams, vadovavo seminarams ir kursiniams darbams.
1937 m. vedė stomatologę A. Stanionytę. 1938 m. apgynė disertaciją „Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos“, kurios originalas saugomas Monrealyje. Šio darbo autoriui buvo suteiktas istorijos mokslų daktaro laipsnis. A. Šapoka publikavo straipsnius žurnaluose „Praeitis“, „Senovė“, „Vairas“, Židinys“ ir kt. 1939 m. vasarą apgynė habilitacinį darbą „Švedai Lietuvoje 1655–1956 metais“.
1940 m. Istorijos fakultetą perkėlus į Vilnių, važinėjo skaityti paskaitų, bet vasarą tapo bedarbiu. Šeimą išlaikė žmona, turėjusi Kaune dantų gydymo kabinetą. Netrukus atsirado darbo Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje ir Vaclovas Biržiška pakvietė į „Lietuviškos enciklopedijos“ redakciją. Vokiečių okupacijos metais vėl dirbo Vilniaus universitete iki jo uždarymo 1943 m. A. Šapoka 1944 m. su šeima pasitraukęs į Vokietiją mokytojavo, rašė straipsnius, rūpinosi nauju „Lietuvos istorijos“ (1950) leidimu. 1948 m. emigravo į Kanadą. Čia iki mirties redagavo „Tėviškės žiburius“, bendradarbiavo Bostone leidžiamoje „Lietuvių enciklopedijoje“, dalyvavo visuomeninių lietuviškųjų organizacijų veikloje.
Tėviškėje 1993 m. istorikui pastatytas stogastulpis (tautodail. Pranas Kaziūnas); 1997 m. jo vardu pavadinta Utenos gimnazija, kurioje 2001 m. atidarytas memorialinis kambarys. Pažymint 100-ąsias metines išleistas jam skirtas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė) bei portretinis vokas. Birutė Kairienė parengė leidinius „Istoriko Adolfo Šapokos gyvenimas ir veikla“ (Utena, 2002), su Jolita Baltuškiene – „Adolfui Šapokai – 100 metų“ (Utena, 2006). Mindaugas ir Gintautas Šapokos sudarė leidinuką „Istorikas Adolfas Šapoka ir jo darbų bibliografija“ (Punskas, 2006). Autorių kolektyvas išleido knygą „Nemuno krantai gražesni...: istoriko Adolfo Šapokos atminimui“ (Utena, 2007).

2006 m. Romainių mikrorajone jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. sav. tarybos 2006 01 26 sprend. T-18).

2006 02 14 VDU (K. Donelaičio g. 52–508) iškilmingai atidaryta prof. Adolfo Šapokos auditorija.
Prieiga per internetą: http://knyga.kvb.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=180  [Žiūrėta 2010 08 18]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Akmenytė, Vilma. Lietuvos prieškario istoriografija: Adolfo Šapokos karta: Konferencija, skirta Adolfo Šapokos 100-osioms gimimo metinėms // Kauno istorijos metraštis. – [T.] 8 (2007), p. 337–339.
2. Bulota Šarūnas. A. Šapokos vardas įamžintas vienoje Romainių gatvėje // Laikinoji sostinė. – 2006, vas. 14, p. 2.
3. Adolfas Šapoka /1906–1961/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – P. 174–175.


ŠARAUSKAS JUOZAS [1894 01 20 Komariškiuose (Kėdainių r.) – 1941 06 26 Červenėje (Baltarusija)], Lietuvos kariuomenės savanoris, pulkininkas.

1920–1941 m. gyveno Kaune.

1918 m. pabaigoje su dviem broliais įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1919 m. už sėkmingą Kėdainių gynybą Juozas apdovanotas 5-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu su kardais ir paskirtas Kėdainių srities karo komendantu. 1920 m. jam suteiktas kapitono laipsnis. Spalio mėn. suformavo 12-ąjį pėstininkų pulką ir buvo paskirtas 2-ojo bataliono vadu Kaune. 1921 m. vedė, 1922 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus. 1923 m. dalyvavo vaduojant Klaipėdą, gavo majoro laipsnį. Nuo 1924 m. dirbo Lietuvos kariuomenės gen. štabo Operacijų skyriuje, vėliau – Karo mokslų valdyboje, įsitraukė į Šaulių sąjungos veiklą.
1925 m. buvo Topografijos skyriaus geodezininkas ir Susisiekimo skyriaus ypatingų reikalų karininkas. Tais pačiais metais įstojo į LU Teisių fakultetą, tačiau dėl sveikatos studijas nutraukė. 1926 07 23 J. Šarauskas paskirtas Karo muziejaus konservatoriumi. 1928–1940 m. buvo Kariuomenės štabo spaudos ir švietimo skyriaus viršininkas, rūpinosi karinės spaudos kokybe ir platinimu.
1934 m. J. Šarauskas – Vytauto Didžiojo karo muziejaus kolegijos narys, dažnai pavaduodavo gen. V. Nagevičių, per radiją vedė kariuomenės pusvalandžius, rūpinosi muziejaus statyba ir eksponatais. Būdamas Lietuvos vyr. skautininku, 1935–1940 m. aktyviai organizavo skautų stovyklas, ekskursijas, paskaitas ir kt. Sovietams okupavus Lietuvą, buvo paskirtas Kariškai istorinio muziejaus direktoriumi. J. Šarauskas ilgai priešinosi muziejaus likvidavimui: slėpė P. Lukšio ir A. Juozapavičiaus biustus, stengėsi išsaugoti Knygnešių sienelę ir kt.
1940 m. atleistas iš kariuomenės, 1941 m. suimtas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Birželio 23 d. pervežtas į Minską, pėsčiomis su kitais kaliniais varomas į Červenę susmuko ir miške buvo nušautas. Apdovanotas Vyčio Kryžiaus II rūšies 3-ojo laipsnio ordinu be kardų (1928), DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu (1929), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių bei Nepriklausomybės medaliais (1928), „Plieno sparnų“ garbės ženklu (1938), Šaulių žvaigžde bei įvairiais skautų apdovanojimais.

nuotrauka 1994 m. Žaliakalnyje prie namo (Dainavos g. 2) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1941 m. gyveno Lietuvos kariuomenės savanoris, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, Skautų sąjungos brolijos vadas, pulkininkas Juozas Šarauskas. Bolševikų sušaudytas Červenėje 1941 06 26“ (Kauno m. mero 1994 01 24 potv. Nr. 57).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengta memorialinė lenta skautų vadui Juozui Šarauskui // Kauno diena. – 1994, rugpj. 24, p. 1.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Markūnas, Algirdas. Šauliui, savanoriui, skautui, muziejininkui – 110. – Iliustr. // Trimitas. – 2004, Nr. 2, p. 20–22.
4. Poniškaitis, Jonas. Kauniečiai prisiminė liūdną sukaktį – Ribentropo-Molotovo pakto 55-ąsias metines. – Iliustr. // Tėviškės žinios. – 1994, rugpj. 25, p. 1.


DARIUS STEPONAS, tikroji pavardė Jucevičius, Jucius [1896 01 08 Rubiškėse (Klaipėdos r.) – 1933 07 17 Pszczelniko miške (prie Soldino, dabar Mysliborzo, Lenkija); 1964 m. palaidotas Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse], karo lakūnas, kapitonas, Atlanto nugalėtojas.

1920–1927 m. gyveno Kaune.

1920 07 17 atvyko į Kauną. 1921 m. įstojo į Karo mokyklą, kurioje įgijo leitenanto laipsnį, ir pradėjo lankyti aviacijos karininkų kursus. Nuo 1922 m. tarnavo aviacijoje, pradėjo savarankiškai skraidyti. 1924 m. jam suteiktas karo lakūno vardas, 1927 m. – kapitono laipsnis. 1926 12 17 kartu su kitais aviacijos karininkais dalyvavo valstybės perversme. 1927 m. buvo vienas iš Lietuvos aeroklubo steigėjų, vadovavo Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungai, Lietuvos sporto, futbolo ir beisbolo lygoms. 1927 m. parengė Lietuvos aeroklubo įstatus. Paruošė pirmojo Lietuvos stadiono projektą ir 1924–1926 m. vadovavo jo statybai Kaune. Buvo laikraščio „Lietuvos sportas“ redakcijos narys.
Parašė knygeles: „Beisbolo žaidimas“ (1924), „Basketbolo žaidimas (krepšiasvydis)“ ir „Lietuvos sporto lygos oficialės basketbolo taisyklės 1926–1927 metams“ (1926).
1927 m. išvyko į JAV. 1933 m. kartu su Stasiu Girėnu perskrido Atlantą ir dėl galutinai nenustatytų priežasčių patyrė avariją.
S. Darius apdovanotas „Purpurinės širdies“ ordinu ir „Didžiojo karo už civilizaciją“ medaliu už sužeidimą Prancūzijos fronte, Pirmajame pasauliniame kare, Vyčio Kryžiaus V laipsnio ordinas, Šaulių sąjungos žvaigždė ir Lietuvos skautų ordinas jam suteikti po mirties.
1933 m. sukurta kino apybraiža „Atlanto nugalėtojai – Darius ir Girėnas“ (oper. Stasys Vainalavičius ir kt.). Tais pačiais metais sukurtas dail. Domicelės Tarabildienės medalis „Lituanicos“ skrydžiui įamžinti. 1934 m. išleista šešių oro pašto ženklų serija „Lituanikos“ skrydžiui atminti (dail. Domicelė Tarabildienė, Juozas Gaučas, Algirdas Jakševičius).
1984 m. „Lituanikos“ katastrofos 50-mečiui ir 2008 m., skrydžio 75-ųjų metinių paminėjimui, išleisti suvenyriniai vokai su lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno portretais (dail. Antanas Rimantas Šakalys), pašto ženklas (dail. Henrikas Ratkevičius). 1983 m. sukurtas dokumentinis filmas „Lituanikos sparnai“ (rež. Robertas Verba), o 1993 m. – vaidybinis filmas „Skrydis per Atlantą“ (rež. Raimondas Vabalas), pagamintas S. Dariaus ir S. Girėno medalis (aut. Petras Garška), skirtas pagerbti asmenis, ypač nusipelniusius Lietuvos aviacijai. Tais pačiais metais išleista proginė 10 Lt moneta (dail. Petras Garška) ir pašto ženklas (dail. Kostas Katkus), skirti S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą 60-osioms metinėms. 1993 m. ir 1997 m. išleisti 10 Lt banknotai, kurio dešinėje pusėje – S. Dariaus ir S. Girėno portretai (dail. Giedrius Jonaitis).
S. Dariaus ir S. Girėno atminimas Lietuvoje įamžintas labai plačiai (daugiau kaip 300 gatvių, aikščių, 18 tiltų, 8 mokyklos ir t.t.).
1935 m. Čikagoje išleista Petro Jurgėlos dokumentinė knyga „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“ (pakart. leid. Vilnius, 1990), 1991 m. Nijolės Dariūtės-Maštarienės parengta knyga ir albumas „Darius ir Girėnas“, 1993 m. – Vytauto Dovydaičio „Sparnus jam davė Lietuva“. 2005 m. išleista Stepono Gečo monografija „Steponas Darius kariuomenėje ir Lietuvos sporte“ (Kaunas, 2005), 2013 m. – Gražinos Sviderskytės knygelė „Darius ir Girėnas : istorija ir legenda“ ir t.t.
2013-ieji paskelbti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą metais. Šiais metais J. Čepas ir S. Dargis sukūrė dokumentinį filmą „Lituanica“ nemari atminties šviesoje“, rež. Remigijus Sabulis – „Lituanica paslaptis“. 2013 07 20 išleistas 2,90 Lt nominalo vertės pašto ženklas „S. Dariaus ir S. Girėno skrydžiui per Atlantą – 80 metų“ ir pirmosios dienos vokas (dail. Arūnas Banionis). Jubiliejiniams metams paminėti Kaune įvyko daug renginių. 2014 09 28 Kauno Kameriniame teatre įvyko „ID: D&G“ šiuolaikinio šokio spektaklis, skirtas legendiniams Lietuvos lakūnams bei jų žygdarbiams paminėti.

1933 m. Aleksoto mikrorajono gatvė pavadinta S. Dariaus ir S. Girėno vardu (Kauno m. tarybos 1933 10 10 nut. Nr. 355). Taip pat jo vardu pavadinta gatvė Garliavoje (Kauno r.).

1933 07 27 Karo muziejuje atidaryta pirmoji istorinė „Lituanikos“ likučių ir lakūnų asmeninių daiktų ekspozicija (1936, 1958, 1983, 1993 ir 2013 m. atnaujinta).
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Kaunas/karo_muziejus.htm#ekspozicija   [žiūrėta 2010 08 12].

nuotrauka 1933 10 01 Babtuose pastatytas S. Dariaus ir S. Girėno paminklas. 1965 m. nugriautas, 1989 07 16 naujai atstatytas (archit. Edmundas Kondratas).

1935 02 10 Vilijampolėje, Panerių g., atidaryti S. Dariaus ir S. Girėno kultūros namai (inž. Jurgis Okunis). Juos pastatė Vilijampolės lietuvių žemės sklypų ir namų savininkų draugija. Rūmuose buvo 600 vietų salė, biblioteka, vaikų darželis ir kt.

1936 12 25 Kauno kapinėse pastatytas S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejus (archit. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis). 1937 11 01 čia buvo palaidoti balzamuoti lakūnų palaikai (1941 m. S. Dariaus ir S. Girėno palaikai buvo paslėpti VDU Medicinos fak. rūsio nišoje, 1964 m. palaidoti Aukštųjų Šančių karių kapinėse). 1958 m. mauzoliejus nugriautas, 1996 m. atkastas, 2004 m. užkonservuotas.

1968 07 17 Šančių kapinėse atidengtas antkapinis paminklas su užrašu: „Steponas Darius, Stasys Girėnas „Lituanikos“ skrydžiu nugalėję Atlantą, žuvo nepasiekę Tėvynės 1933.VII.17“ (skulpt. Vytautas Mačiuika, archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai).

1971 m. Kauno aerouosto stoties interjerą (dabar Lietuvos aviacijos muziejus, Veiverių g. 132) papuošė dolomito bareljefas „Atlanto nugalėtojai S. Darius ir S. Girėnas“ (skulpt. Kazys Švažas).

nuotrauka 1990 m. prie namo (Lakūnų pl. 44) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1925–1927 m. gyveno lakūnas Steponas Darius, 1928–1940 m. lakūnas aviakonstruktorius Antanas Gustaitis“.

nuotrauka 1992 m. Ąžuolyno sporto kompleksas pavadintas S. Dariaus ir S. Girėno sporto centru (Kauno m. mero 1992 07 02. potv. Nr. 1343).

1992 11 20 Lietuvos kultūros fondo Kauno skyriaus siūlymu įsteigtas S. Dariaus ir S. Girėno fondas.

1993 m. Aleksoto aerodromui (Veiverių g. 132) suteiktas S. Dariaus ir S. Girėno vardas.

nuotrauka 1993 07 17 prie Ąžuolyno atidengtas S. Dariaus ir S. Girėno paminklas (skulpt. Juozas Šlivinskas, inž. Kęstutis Linkus).

nuotrauka 1993 m. KMU (A. Mickevičiaus g. 9) požemiuose, prie lifto šachtos, kurioje buvo paslėpti S. Dariaus ir S. Girėno palaikai, įrengta S. Dariaus ir S. Girėno ekspozicija. Prie koplyčios ir kriptos yra atminimo lentos: „Čia – Vytauto Didžiojo universiteto u-to / anatominės katedros / koplyčioje / 1934.IV.15–1937.XI.1 / 1940.XII.17–1944.III.18 / buvo pašarvoti / Stp. Darius ir St. Girėnas“ ir „Transatlantinių lakūnų / Stepono Dariaus / ir / Stasio Girėno / palaikų slaptavietė-kripta / 1944.03.18–1964.08.10“.

nuotrauka 1997 09 08 šalia S. Dariaus ir S. Girėno sporto centro atidengtas paminklinis akmuo Steponui Dariui, kuriame iškalti žodžiai: „Šioje vietoje 1920–1927 m. sportavo ir veikė LFLS pirmininkas, Atlanto nugalėtojas Steponas Darius“ (archit. Algimantas Mikėnas).

1998 12 22 Kauno 4-ajai vidurinei mokyklai (nuo 2002 m. gimnazija) suteiktas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vardas (Kauno m. valdybos 1998 12 22 sprend. Nr. 1239).
Prieiga per internetą: http://www.darius-girenas.kaunas.lm.lt/istorija.htm  [žiūrėta 2012 01 12]

2000 11 17 Lietuvos karo aviacijos memoriale (Veiverių g. 132) atidengta atminimo lenta S. Dariui : „Av. kpt. Steponas Darius 1896 I 8–1933 VII 17 Lietuvos karo aviacijos lakūnas žuvo su S. Girėnu perskridęs Atlantą“ (archit. Algimantas Mikėnas).

2003 07 11 Lietuvos aviacijos muziejuje, S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome (Veiverių g. 132) atidaryta didžioji muziejaus salė su įrengta ekspozicija, skirta šiam skrydžiui įamžinti. Atminimo kriptoje eksponuojami S. Dariaus ir S. Girėno karstai, kuriuose žuvę didvyriai pargabenti į Lietuvą, nuotraukos, dokumentai. Šalia kriptos stovi V. Kensgailos sukurta „Lituanicos" replika.

nuotrauka 2013 07 20 Aleksote, S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome vykusios aviacijos šventės metu, atidengtas memorialinis akmuo, žymintis lakūnų sutikimo vietą.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?1112193506  žiūrėta 2013 06 10,  http://www.lam.lt/lt/naujienos.html  žiūrėta 2013 07 29

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Barkauskas, Egidijus, Stonys, Tomas. Mažoji Babtų enciklopedija. – Kaunas, 1994. – P. 56–57.
2. Darius ir Girėnas. – Kaunas, 1991. – 160 p.
3. Dariūtė-Maštarienė, Nijolė. Darius ir Girėnas. – Vilnius, 1991. – 320 p.: iliustr.
4. Gamziukas, Algirdas. Praeities žygiai padeda auklėti šiandieninę kartą. – Iliustr. // Mokslas ir technika. – 1988, Nr. 7, p. 34–35.
5. Įsteigtas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno fondas // Kauno diena. – 1992, lapkr. 25, p. 2.
6. Jacevičienė, Irena. Atminimo ženklas. – Iliustr. // Kauno diena. – 1997, spal. 6, p. 4.
7. KAA. F. 219, ap. 1, b. 187, lap. 31–38.
8. Karpavičiūtė, Daiva. „Lituanika“: Atlanto mirties nugalėtojams nusilenkia tauta // Kauno laikas. – 1993, liep. 20, p. 3.
9. Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vidurinė mokykla // Kauno apskrities gimnazijos. – Kaunas, 2000. – P. 22–26.
10. Lietuvos pašto ženklai : pašto ženklų katalogas : Nepriklausoma Respublika (1918–1940). – Vilnius, 1991. – P. 150–152.
11. Skučaitė, Virginija. Lakūnų kauniečiai laukė dainuodami. – Iliustr. // Kauno diena. – 2013, liep. 15, p. 2–3.
12. Vakar atidaryti Dariaus-Girėno namai Vilijampolėje. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 1935, vas. 11.


DAUGIRDAITĖ-SRUOGIENĖ VANDA [1899 08 16 Piatigorske (Šiaurės Kaukazas) – 1997 02 10 Lemonte (JAV)], istorikė, pedagogė.

1919–1944 m. gyveno Kaune (išskyrus 1921–1923 m., kai studijavo Berlyne).

1919 m. vasarą iš Šiaulių atvykusi į Kauną, dirbo dienraščio „Lietuva“ redakcijoje ir spaudos biure. 1920 m. derybų su lenkais metu iš Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos narių ėmė interviu, rengė lenkų ir prancūzų spaudos apžvalgas.
Nuo 1921 m. tęsė studijas Vokietijoje. 1924 m. ištekėjo už rašytojo Balio Sruogos ir grįžo į Kauną. 1929 m. baigė LU Humanitarinių mokslų fakultetą įgijusi istorikės specialybę, tapo Lietuvos istorikų draugijos nare. 1927–1939 m. dėstė istoriją 3-ojoje gimnazijoje.1935 m. dirbo šios gimnazijos inspektore. 1938 m. kartu su vyru Žaliakalnyje (Ramioji g. 9) pasistatė namą.
1929–1939 m. buvo laikraščio „Vyturys“, žurnalo bei kalendoriaus „Motina ir vaikas“ redaktorė. Skelbė staripsnius leidiniuose „Lietuvos žinios“, „Naujoji Romuva“, „Lietuvos aidas“ ir kt., bendradarbiavo „Lietuvių enciklopedijoje“. Išleido knygas: „Lietuvos istorijos vadovėlis gimnazijoms“ (1935), „Žemaičių bajorų ūkis I pusėj XIX šimtmečio“ (1938), chrestomatiją „Lietuvos istorijos vaizdai ir raštai“ (1939) ir kt.
1939 m. V. Daugirdaitė-Sruogienė apdovanota LDK Gedimino ordinu. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, su vyru persikėlė į Vilnių. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, tikėdamasi išvaduoti B. Sruogą iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, tačiau jis jau grįžo į Lietuvą. Vokietijoje tobulinosi ir tapo filosofijos mokslų daktare.
1949 m. rudenį persikėlė į JAV. Emigracijoje parašė didelės apimties „Lietuvos istoriją: Lietuva amžių sukūry“ (1956 m.). Rūpinosi B. Sruogos atminimo išsaugojimu. Kartu su dukra Dalia parengė knygą „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“ (1974, Lietuvoje išleista 1996). Išleista jos parašyta „Lietuvos istorija“ (Vilnius, 1990).
Savo namų slenskstį Kaune V. Sruogienė po daugelio metų peržengė tik 1976 m. Pirmosios jai skirtos parodos muziejuje surengtos minint 90-ąsias (1989) ir 95-ąsias (1994) jos gimimo metines.

nuotrauka 1966 m. įkurtas Balio Sruogos muziejus (B. Sruogos g. 21) 1993 06 01 tapo Maironio lietuvių literatūros muziejaus filialu, kuris 1997 m. buvo pavadintas Balio ir Vandos Sruogų memorialiniu namu-muziejumi. Jame įrengtas istorikės memorialinis kambarys, kuriame eksponuojami jos rankraščiai, knygos, baldai ir kiti asmeniniai daiktai. Kasmet vasario 9 d. čia minimos rašytojo gimimo ir jo žmonos mirties metinės. 2007 m. senoji atminimo lenta pakeista kita: „Šiame name 1938–1940 m. gyveno ir kūrė rašytojas Balys Sruoga, istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė“ (archit. Jonas Lukšė; Kauno m. administracijos direktoriaus 2006 10 10 įsak. Nr. A-3885).
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/kaunas/sruogu_muz.htm   [žiūrėta 2010 08 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Galnaitytė, Angelė. „Aš visada svajojau apie Lietuvą“. – Iliustr. // Kauno diena. – 1999, rugpj. 17, p. 21.
2. Gustaitienė, Marytė. Rašytojas, juokesis pro ašaras // XXI amžius. – 2006, vas. 1, p. 6–7.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Vieno namo istorija: [pokalbis su Balio ir Vandos Sruogų namo-muziejaus vedėja A. Galnaityte]. – Portr. // Esu toks, koks esu / Laimonas Inis. – Kaunas, 2000. – P. 55–82.


DAUGIRDAS TADAS [1852 02 27 Torbine (Novgorodo sr.) – 1919 11 01 Kaune; palaidotas Ariogaloje, Daugirdų šeimos koplyčioje], muziejininkas, dailininkas, archeologas, kraštotyrininkas bei visuomenės veikėjas.

1907–1919 m. gyveno Kaune.

1870–1872 m. studijavo Sankt Peterburgo, 1872–1876 m. Miuncheno dailės akademijoje. Nuo 1907 02 08 Kauno miesto muziejuje dirbo konservuotoju, nuo 1909 01 23 – direktoriumi. Muziejui dovanojo didelį archeologinės bei etnografinės medžiagos rinkinį. Jo dėka, iš atsitiktinių radinių sandelio Kauno m. muziejus virto pavyzdingu kraštotyros muziejumi.
1910–1914 m. daug prisidėjo prie lietuvių dailės parodų organizavimo Kaune. Pirmojo pasaulinio karo metais saugojo muziejų, parašė išsamų kaizerinės okupacijos laikotarpio dienyną. Rašė periodiniuose leidiniuose „Draugija“, „Viltis“, „Lietuvos ūkininkas“, „Lietuva“, „Vienybė“ ir kt. Vien Pirmojo pasaulinio karo metais periodikoje pasirodė daugiau kaip 130 jo publikacijų.
Buvo nuoseklus mokslininkas, sistemingai tvarkė medžiagą, rašė tyrinėjimų dienoraščius ir juos iliustravo. Registravo kultūros paminklus. Tyrinėjo kapinynus, piliakalnius ir kitus istorinius paminklus įvairiose Lietuvos vietovėse. 1911 m. ištyrė Lauksvydų kapinyną Kauno r.
T. Daugirdas paliko nemažai tapybos darbų, iš kurių pažymėtini paveikslai: „Auštant“, „Dubysa“, „Pūga“, „Kiemas“ ir kt. Taip pat kūrė bažnyčių vitražus, spektaklių dekoracijas ir kostiumus, Lietuvos miestų herbus. 1917 m. dalyvavo komisijoje kuriant lietuvišką vėliavą. Buvo priimtas jo pasiūlymas šalia raudonos ir žalios spalvos įvesti geltoną.
1919 m. tapo Valstybės archeologijos komisijos (VAK) pirmininku. Tų pačių metų vasario 17 d. išleisti pirmieji lietuviški spalvoti pašto ženklai, išspausdinti Berlyne, kurių dailininkai – K. Šimonis ir T. Daugirdas.
2012 m., mokslininko 160-ųjų gimimo metinių proga, išleista dr. Kazio Račkausko knyga „Tautos atminties sargybiniai“ (Vilnius).

1923 m. Pranciškonų gatvė Kauno senamiestyje pavadinta jo vardu (Kauno m. tarybos 1923 06 05 nut. Nr. 55).

nuotrauka 1978 m. buvo atidengta pirmoji memorialinė lenta (Rotušės a. 19): „Šiame name 1908–1919 m. gyveno archeologas, dailininkas, muziejininkas Tadas Daugirdas“ (Kauno m. LDT VK potv. Nr. 173 p.). 1993 m. atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu (skulpt. Vytautas Narutis).

2006 m. Tėvynės pažinimo draugija įsteigė Tado Daugirdo premiją, skiriamą už nuopelnus puoselėjant tautos paveldą.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Elekšis, Juozas. Profesorė O. Voverienė – pirmoji Tado Daugirdo premijos laureatė. – Iliustr. // Lietuvos aidas, 2007, vas. 22, p. 9.
2. Galaunė, Paulius. „Ir sušvitęs gyvenimo noras...“ // Kultūros barai. – 1977, Nr. 2, p. 63–64. 3. KAA, f. 100, ap. 1, b. 80, lap. 67–70.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Tadas Daugirdas. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 71–72.
6. T. Daugirdo g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 46–47.


DAUGVILIENĖ ELŽBIETA [1886 11 19 Kaune – 1959 03 27 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse], tautodailininkė-skulptorė.

1886–1959 m. gyveno Kaune.

Gimė ir visą laiką gyveno Kaune. Tėvas buvo teismo valdininkas, o motina – 1863 m. sukilėlio dukra. Mokėsi sunkiomis sąlygomis ir baigė tik keturias gimnazijos klases. Pablogėjus motinos sveikatai, Elžbieta įsidarbino moteriškų skrybėlaičių dirbtuvėje, mokėsi modistės amato. Laisvalaikiu užsiėmė rankdarbiais, bandė piešti. Vieno kaukių baliaus metu (1912 m.) to meto visuomenės dėmesį patraukė išradingai pagamintomis kaukėmis „Dvidešimtas amžius“ ir „Aukso veršis“. Minėtieji darbai žuvo Pirmojo pasaulinio karo metu.
Apie 1940 m. pradėjo kurti reljefus ir horeljefus savita autorine technika (ant drobės siuvo medžio žievės gabalus, juos sutvirtindavo viela arba mediniu karkasu, drobės apačią – klijų ir molio mišiniu).
Kauno valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje eksponuojami E. Daugvilienės darbai: „Baudžiavinė priespauda“, „Sukilėliai“, „Sukilėlio žmona“, „Osvencimas“, „Lenkaitės dalia“ ir kt. Visi sukurti 1945–1955 m.

nuotrauka 1989 m. prie namo (Kauko al. 7) atidengta memorialine lenta: „Šiame name 1925–1959 m. gyveno ir kūrė liaudies meistrė Elžbieta Daugvilienė“ (tekstas lietuvių ir rusų kalbomis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:
1. Eimaitytė, Elena. ...Nes esu skolinga Lietuvai. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1989, geg. 1, p. 5.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990 m.). – Vilnius, 1993. – P. 212.


DAUNYS PRANAS [1900 09 29 Paneveržyje (Utenos r.) – 1962 07 13 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse; 1996 m. antkapinis paminklas atnaujintas (skulpt. Stasys Žirgulis)], rašytojas, kompozitorius, Lietuvos kariuomenės savanoris.

1923–1962 m. gyveno Kaune.

1919 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Beraščius kareivius mokė rašto. 1921 m. jam suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis. 1923 01 06 mūšyje buvo sužeistas ir prarado regėjimą. Gyvendamas karo invalidų bendrabutyje Kaune išmoko kankliuoti. 1925–1926 m. komiteto Karo invalidams šelpti pasiųstas mokėsi muzikos Rygos aklųjų institute. Grįžęs rengdavo fortepijono koncertus. Sukūrė dainų ir pjesių fortepijonui.
1926 m. Liaudies namuose akluosius sukvietė į suvažiavimą, kurio metu buvo įkurta Lietuvos Aklųjų sąjunga, patvirtinti jos įstatai. Valdybos nariu P. Daunys išbuvo 1926–1930 m. Daug nuveikė steigiant Kauno aklųjų institutą, kuriame 1927–1929 m. dirbo muzikos mokytoju. Lietuvių kalbai pritaikė L. Brailio abėcėlę. Rūpinosi aklųjų švietimu ir jų integracija į visuomenę. 1938 m. buvo vienas iš Lietuvos kurčnebylių globos draugijos ir instituto įkūrėjų. 1944–1945 m. – Kauno aklųjų įmonės direktorius. Pokario metais dirbo namudininku Kauno aklųjų kombinate, gyveno skurdžiai. Mirė nuo insulto.
1928 m. P. Daunys buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu ir dviem medaliais. Parašė grožinės literatūros kūrinius: „Vargo keliais“ (1933), „Ties likimo sostu“ (1937), „Benius Vanagas arba taip augo Lietuvos savanoris“ (1940) ir kt. Išleisti Prano Daunio „Raštai“ (Vilnius, 1996; 2005 m. – garsinis įrašas). 1997 m. Kaune buvo surengta ir jam dedikuota paroda akliesiems. 100-osioms gimimo metinėms išleistas jam skirtas meninis pašto vokas su užrašu Brailio raštu (dail. Viktoras Jasanauskas). Gimtinėje pastatytas koplytstulpis (tautodail. Pranas Kaziūnas).
Katalikiškasis P. Daunio fondas išleido Valentino Toločkos parengtą knygą „Skleidęs šviesą tamsoje : Lietuvos kariuomenės kūrėjui-savanoriui, aklųjų organizatoriui Pranui Dauniui 100 metų : atsiminimai, straipsniai, laiškai, dokumentai“ (Vilnius, 2000) bei jos garsinį įrašą. Knyga išėjo ir Brailio raštu (Vilnius, 1999). Lietuvos aklųjų biblioteka išleido jo jubiliejui skirtos tarptautinės konferencijos medžiagą „Nacionalinės Brailio raštijos plėtra ir dabartis“ (Vilnius, 2000; gretut. tekstas anglų kalba) bei Valentino V. ir Stasės Toločkų sudarytą bibliografinę rodyklę „Pranas Daunys“ (Vilnius, 2001).

1992 03 05 buvo įkurtas jo vardo fondas akliesiems remti. 1993 m. vasarą visuotinio narių susirinkimo sprendimu jis tapo katalikiškuoju Prano Daunio fondu. 1994 m. KPDF tapo tarptautinės katalikiškų organizacijų federacijos (FIDACA) nariu.
Prieiga per internetą: http://www.kpdf.lt/apie_fonda.htm  [žiūrėta 2010 08 12]

nuotrauka 1996 06 12 ant daugiabučio pastato (Savanorių pr. 204), kur įsikūrusi Kauno aklųjų biblioteka, buvo atidengta memorialinė lenta: „Šioje vietoje savo name 1924–1962 metais gyveno Pranas Daunys. Lietuvos kariuomenės savanoris, aklųjų ir kurčiųjų švietimo organizatorius, kanklininkas, rašytojas“.

nuotrauka 2010 09 16 Kauno apskrities aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras (Taikos pr. 6A) pavadintas Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centru (Kauno m. savivaldybės tarybos 2010 09 16 sprend. Nr. T-522).
2014 06 05 greta centro esančiame skvere Pranui Dauniui atidengtas paminklas (skulpt. Jonas Gencevičius, archit. Laimis Kaziukonis). Liedamas bronzą skulptorius paslėpė nedidelį Brailio rašto tekstą, kurį galima perskaityti liečiant skulptūrą. Greta paminklo įrengta kompozicija iš granitinių plokščių, lauko riedulių, simbolizuojanti Brailio raštą. Paminklo pastatymo iniciatorius – Katalikiškasis Prano Daunio fondas.
Prieiga per internetą: http://www.kasuc.lm.lt/  [žiūrėta 2011 02 17],  http://zaliakalnis.kaunas.lt/index.php?2358877495  [žiūrėta 2014 06 05],  http://www.kaunas.lt/index.php?1849769341  [žiūrėta 2014 06 05]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimai // Laikinoji sostinė. – 2010, rugs. 25, p. 8.
2. Petrauskaitė, Žilvinė. Pirmą kartą Lietuvoje eksponatus galima (ir reikia) liesti // Kauno diena. – 1997, geg. 16, p. 1, 3.
3. Smolienė, Agnė. Paminklas, kurį būtina paliesti. – Iliustr. // Kauno diena. – 2014, birž. 7, p. 3.
4. Vainoras, Andrius. Vokas su užrašu Brailio raštu. – Iliustr. // Mūsų žodis. – 2000, Nr. 8, p. 9.
5. Valenta, Alvydas. Tylioji gyvenimo pusė // Katalikų pasaulis. – 1996, Nr. 3, p. 10–11.
6. Valentukevičius, Juozas. Šventė, skirta Pranui Dauniui. – Iliustr. // Mūsų žodis. – 1996, Nr. 7, p. 3.


DEGUTYTĖ JANINA [1928 07 06 Kaune – 1990 02 08 Vilniuje], poetė.

1928–1948 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

Gimė ir užaugo Žemuosiuose Šančiuose. Porą metų gyveno Kėdainiuose, trejetą – Telšiuose. Būdama dešimties, su tėvais grįžo į Kauną. 1948 m. baigė Kauno VII gimnaziją. Pragyvenimui užsidirbo pati. Mama sirgo alkoholizmu. Remiama klasės auklėtojos Antaninos Dragūnaitės, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių filologiją. Po pusantro mėnesio susirgo reumatu ir turėjo gydytis. 1955 m. baigusi studijas dirbo Tauragėje ir Nemenčinėje. 1958 12 18 buvo priimta į Rašytojų sąjungą. Tais pačiais metais persikėlė gyventi į Vilnių.
Išeido 9 eilėraščių rinkinius. Rašė pasakas bei eilėraščius vaikams. Į lietuvių kalbą išvertė V. Briusovo, M. Cvetajevos, R. M. Rilkės ir kitų poetų kūrybos. 1968 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureate, buvo apdovanota Lietuvos valstybine premija.
Kauno valstybiniame lėlių teatre režisierius S. Ratkevičius pastatė spektaklį pagal J. Degutytės kūrinį „Aš ieškau fleitos“. Literatūrologė Viktorija Daujotytė apie ją parašė 2 knygas „Janina Degutytė“ (Vilnius, 1984) bei „Janina Degutytė: atsakymai, nebaigta autobiografija“ (Vilnius, 1998). Mokytojų A. Raižytės ir R. Šmitienės iniciatyva išleista knygelė „Čia kelio pradžia: apie poetės Janinos Degutytės ryšius su Kaunu, Šančiais“ (Kaunas, 2005).

nuotrauka 2005 03 21 Žemuosiuose Šančiuose ant gimtojo namo (Kranto 6-oji g. Nr. 3) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1928–1948 metais gyveno poetė Janina Degutytė“ (skulpt. Algimantas Šlapikas; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsak. 2005 03 01 Nr. A-733).

Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/sanciai-pagerbe-poete-janina-degutyte-26702  [Žiūrėta 2010 08 12]

2006 09 01 prie Šančių vidurinės mokyklos (Vokiečių g. 164a), kurioje mokėsi Janina Degutytė, poetės garbei atidengta medinė skulptūra (skulpt. Viktoras Žilinskas). 1973 m. įkurtame mokyklos muziejuje įrenga jai skirta ekspozicija.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kanopkaitė, Rūta. Šančiai pagerbė poetę Janiną Degutytę. – Iliustr. // Kauno diena, 2005, kovo 22, p. 6.
2. Kmitaitė, Laima. Pokalbis su Janinos Degutytės pusesere Lilijana Žukauskiene. – Iliustr. // Čia kelio pradžia: apie poetės Janinos Degutytės ryšius su Kaunu, Šančiais. – Kaunas, 2005. – P. 45–50.
3. Pagerbta poetė Janina Degutytė // Kauno diena. – 2005, kovo 24, p. 19.
4. Skliutaitė, Iveta. Kaune į mokyklos suolą sėda vis mažiau vaikų: tačiau nmaujaisiais mokslo metais ugdymo įstaigos žada ir gerų permainų. – Iliustr. // Laikinoji sostinė, 2006, rugs. 1, p. 1,2,6.
5. Žulys, Benjaminas. Šviesus Šančių poetės atminimas // XXI amžius. – 2005, kovo 25, p. 5, 16.


ŠEINIUS IGNAS tikroji pavardė Jurkūnas [1889 04 03 Šeiniūnuose (Širvintų r.) – 1959 01 15 Stokholme (Švedija)], lietuvių ir švedų rašytojas modernistas, publicistas ir diplomatas.

1907–1908 m., 1933–1935 m. gyveno Kaune.

1907–1908 m. mokėsi „Saulės“ mokytojų kursuose Kaune. 1911–1915 m. studijavo Maskvoje, 1916–1919 m. buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centrinio komiteto įgaliotinis Stokholme. Kaune lankydavosi epizodiškai. Susikūrus nepriklausomai Lietuvai, 1923–1927 m. buvo Lietuvos ministras Skandinavijos šalims. 1927 m. panaikinus Lietuvos pasiuntinybę Stokholme, švedė žmona Gerdruda Sydoff nesutiko važiuoti į Lietuvą, todėl I. Šeinius liko gyventi Švedijoje.
Grįžęs į Kauną, 1933–1935 m. redagavo dienraštį „Lietuvos aidas“, dirbo teatro direktoriumi, atstovavo švedų įmonėms, gaminusioms degtukus, asfaltą, laivus. Nuo 1936 m. dirbo patarėju Klaipėdos krašto spaudos reikalams. Atgavus Vilnių, buvo Lietuvos „Raudonojo kryžiaus“ įgaliotinis. Prasidėjus sovietizacijai kelis mėnesius stebėjo įvykius Lietuvoje, 1940 08 10 pasitraukė į Švediją, kur su šeima gyveno iki gyvenimo pabaigos. Tą laikotarpį pavaizdavo romane „Raudonasis tvanas“ (1940).
Švedų kalba parašė apybraižą „Lietuvių kultūra“ (1917) ir novelių knygas „Vasaros vaišės“, „Bangos siaučia“, „Nakties žiburiai“ (visos 1914), rinkinį „Naktis ir saulė“ (1918). Kaune išleisti jo kūriniai „Aš dar kartą grįžtu“ (1937) ir komedija „Diplomatai“ (1937). 1938 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu. I. Šeiniaus romanas „Kuprelis“ (1913, 1932) įtrauktas į bendrojo lavinimo mokymo programas. Išleistas jo „Raštų“ tritomis (Vilnius, 2001). Minint Lietuvos ir Švedijos diplomatinių santykių atkūrimo dvidešimtmetį, Lietuvai perduota dalis diplomato archyvo. Dalyvaujant vaikaičiui Ignui Šeiniui, Lietuvos URM surengta dokumentų paroda „Ignas Šeinius tarp Lietuvos ir Švedijos“.
Janina Žėkaitė parengė monografiją „Ignas Šeinius“ (Vilnius, 1999). Atskira knyga išleista mokslinės konferencijos medžiaga „Ignas Šeinius: prozininkas, dramaturgas, politikas“ (Vilnius, 2001). Sigutė Radzevičienė apie jį parengė metodinę medžiagą studentams (Vilnius, 2006), o po 15 m. tyrinėjimų išleido monografiją „Neatrastasis Ignas Šeinius“ (Vilnius, 2011).

1993 m. Aleksoto mikrorajone, Birutėje, jo vardu pavadinta nauja gatvė (Kauno m. mero 1993 06 18 potv. Nr. 615), taip pat gatvės Širvintose ir Vilniuje.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno m. gatvių sąrašas.
2. Šeiniaus g. – Portr. // Kaunas, gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 153–154.


DIDŽIOKAS VLADAS [1889 09 01 Vilniuje – 1942 10 07 Kaune, palaidotas Kruonio kapinėse], tapytojas, grafikas, scenografas.

1919–1940 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1911–1915 m. studijavo Sankt Peterburgo A. Štiglico techninio piešimo mokykloje. 1919 m. grįžo į Kauną, dirbo Prekybos ir pramonės ministerijoje braižytoju, vėliau – Valstybės teatro dailininku-dekoratoriumi. 1922–1940 m. Kauno meno mokykloje dėstė piešimą ir dekoratyvinę tapybą. Nutapė lyrinių ir epinių peizažų („Kaunas žiemą“, 1931; „Sieliai Neryje“, 1936), natiurmortų, portretų. Valstybės teatre sukūrė dekoracijas operoms: Dž. Verdžio „Rigoletas“ (1921), Š. Guno „Faustas“ (1921), R. Leonkavalio „Pajacai“ (1922), Ž. Bize „Karmen“ (1924) ir kt.
Nuo 1936 m. vasarodavo, o vėliau ir gyveno savo sodyboje Dovainonyse (Kaišiadorių r.).
2009 m. išleista Jono Laurinavičiaus knygelė „Dailininkai Barbora ir Vladas Didžiokai Dovainonyse“ (Kaišiadorys).

nuotrauka 1924 04 11 Meno mokyklos direktoriui mokiniai įteikė marmurinę atminimo lentą su užrašu „Lietuvos / Meno Mokyklos Įsteigėjui / ir jos pirmajam Direktoriui / Justinui Vienožinskiui / Už pakeltą triūsą šį rūmą statant, / taip - pat / pirmajai Mokytojų tarybai / P. Čiurlioniui, V. Didžiokui, A. Galdikui, / P. Galaunei, P. Kalpokui, J. Šileikai, / K. Škleriui ir Ign. Šlapeliui. / Už nenuilstamą darbą sunkiose aplinkybėse / Mokyklai besikuriant / tariame širdingą ačiu. / Meno Mokyklos Klausytojai. / Kaunas / MCMXXIV / Balandžio II d.“, kuri ir dabar puošia Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto 2-ajame aukšte esančios salės sieną.

[1977] m. Dovainonių kaimo sodyboje (Kaišiadorių r.), kurioje gyveno dailininkas, atidengta memorialinė lenta. Apie 1986 m. lenta dingo.

nuotrauka 1988 12 09 prie namo (A. Mackevičiaus g. 43) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1930–1933 m. gyveno dailininkas Vladas Didžiokas (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33 p.). Dėl namo rekonstrukcijos lenta nuimta.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. K. B. Lietuvos Meno Mokyklos iškilmės // Lietuva. – 1924, bal. 14, p. 5.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Laurinavičius, Jonas. Užmirštoji sodyba // Literatūra ir menas. – 1987, gruod. 5, p. 16.
4. Vladas Didžiokas. – Portr. // Kaišiadorių krašto žmonės: 100 biografijų / Jonas Laurinavičius. – Kaunas, 2002. – P. 51–52.


ŠILEIKA JONAS [1883 07 02 Jadagonyse (Kauno r.) – 1960 10 27 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], tapytojas, pedagogas, profesorius.

1921–1960 m. gyveno Kaune, išskyrus 1940–1941 m., kai dirbo Vilniuje.

Gimė ir užaugo Kauno rajone. Pradžios mokyklą baigė Mikituose. Jo mama ir senelis buvo garsūs audėjai. Piešti pamokė tėvo brolis – kaimo puodžius. 1900 m. J. Šileika išvyko į JAV. Užsienyje mokėsi įvairiose meno mokyklose, palaikė ryšius su Lietuvių dailės draugija, nuo 1909 m. dalyvavo jos rengiamose parodose. 1921 m. grįžęs į Lietuvą iškart įsitraukė į dailės gyvenimą. 1922–1940 m. buvo Kauno meno mokyklos, 1941–1951 m. – Taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto dėstytojas, nuo 1944 m. – profesorius. Išugdė kelias menininkų kartas. Gyvenęs netoli Meno mokyklos, karo metais savarankiškai ją saugojo.
Tapė portretus, tėviškės vaizdus, dalyvavo parodose. Kaune surengė 4 personalines parodas (1958, 1959, 1973, 1983). Domėjosi savo krašto istorija. Kai kurias legendas laikė tikrais įvykiais. Nutapė apie 100 darbų: Maironio (1923), J. Basanavičiaus, J. Naujalio (abu 1924), B. Dauguviečio (1927) ir kt. portretus; peizažus „Nemuno slėnis ties Jundakalniu“ (1922), „Žiema Kaune“ (1924), „Kaunas iš Žaliakalnio“ (1937), „Kaunas ties Marvele“ (1943), „Kaunas ties Aleksotu“ (1956) ir kt. Jo kūriniai saugomi įvairiuose muziejuose, įstaigose ir asmeninėse kolekcijose.
1928 m. apdovanotas Nepriklausomybės dešimtmečio jubiliejiniu medaliu. Vokiečiams traukiantis iš Kauno saugojo nespėtą išgrobstyti Meno mokyklos turtą. 1947 m. gavo Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo, o 1958 m. – nusipelniusio liaudies dailininko vardą. Dailininko gimtinė su atminimo kryžiumi įtraukti į Kauno r. lankytinų vietų sąrašą.
Išleistas „LTSR liaudies dailininko profesoriaus J. Šileikos 75 metų amžiaus sukakčiai paminėti dailės darbų parodos katalogas“ (Kaunas, 1958), 15 atvirukų rinkinys „Jonas Šileika“ bei 16 reprodukcijų aplankas (abu Vilnius, 1971).

nuotrauka 1924 04 11 Meno mokyklos direktoriui mokiniai įteikė marmurinę atminimo lentą su užrašu „Lietuvos / Meno Mokyklos Įsteigėjui / ir jos pirmajam Direktoriui / Justinui Vienožinskiui / Už pakeltą triūsą šį rūmą statant, / taip - pat / pirmajai Mokytojų tarybai / P. Čiurlioniui, V. Didžiokui, A. Galdikui, / P. Galaunei, P. Kalpokui, J. Šileikai, / K. Škleriui ir Ign. Šlapeliui. / Už nenuilstamą darbą sunkiose aplinkybėse / Mokyklai besikuriant / tariame širdingą ačiu. / Meno Mokyklos Klausytojai. / Kaunas / MCMXXIV / Balandžio II d.“, kuri ir dabar puošia Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto 2-ajame aukšte esančios salės sieną.

nuotrauka 1928 m. Žaliakalnyje tapytojas pasistatė namą (Žalioji g. 31), kuriame gyveno iki mirties. Aštuntajame dešimtmetyje ant jo buvo pritvirtinta memorialinė lenta: „Šiame name 1928–1960 m. gyveno dailininkas Jonas Šileika“. Lenta dingo.

2000 10 Jadagonių kaime (Kauno r.) esančioje gimtojoje sodyboje dailininko J. Šileikos atminimui pastatytas medinis kryžius.
Prieiga per internetą: http://www.culture.lt/daile/01(2)/n.htm  [Žiūrėta 2010 08 18]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jonas Šileika. – Iliustr. // Novužės krašto vaikai / Bernardas Aleknavičius, Vincentas Aleknavičius. – Marijampolė, 1999. – [D.] 2, p. 66–67.
2. Jonas Šileika. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 124–125.
3. K. B. Lietuvos Meno Mokyklos iškilmės // Lietuva. – 1924, bal. 14, p. 5.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


ŠILINGAS STASYS [1885 11 23 Vilniuje – 1962 11 13 Kelmėje; 1999 08 27 perlaidotas Ilguvos kapinėse (Šakių r.)], teisininkas, visuomenės veikėjas, literatas.

1919–1941 m. gyveno Kaune.

1919 01 02 Lietuvos Vyriausybei persikėlus iš Vilniaus į Kauną, S. Šilingas su šeima įsikūrė laikinojoje sostinėje. 1919–1920 m. ėjo Lietuvos Valstybės tarybos pirmininko pareigas. 1920–1926 m. dirbo advokatu. 1922–1926 m. – I ir II Seimo Lietuvos ūkininkų sąjungos atstovas, 1926–1928 m. ir 1934–1938 m. – Teisingumo ministras, 1928–1938 m. – Lietuvos Respublikos Valstybės tarybos pirmininkas. Jo iniciatyva parengti Teismų santvarkos, Tautai ir valstybei saugoti, Spaudos ir kt. įstatymai. Laikomas vienu pagrindinių 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos parengėjų.
S. Šilingas visada domėjosi ir rūpinosi Lietuvos kultūra, menu, jų paveldu. Nuo 1920 m. Kaune rengė meno parodas. Pats buvo sukaupęs daugiau kaip 100 dailės kūrinių. 1920 m. buvo vienas pagrindinių Lietuvos meno kūrėjų draugijos iniciatorių ir organizatorių, žurnalo „Menas“ redakcinės komisijos narys. Draugija inicijavo Operos ir Dramos vaidyklų, M. K. Čiurlionio meno galerijos, Meno mokyklos steigimą. Organizavo dailės parodas, rinko tautodailės dirbinius ir t.t. S. Šilingas buvo išrinktas Meno rūmų komisijos nariu. 1921 m. kartu su kanauninku J. Tumu-Vaižgantu ir kt. įsteigė Lietuvai pagražinti draugiją. 1922 m. tapo Lietuvos Šaulių sąjungos narys, vėliau išrinktas jos valdybos vicepirmininku ir pirmininku. 1925 m. kartu su M. Biržiška, A. Žmuidzinavičiumi ir kt. Kaune įsteigė Vilniui vaduoti sąjungą. 1927 m. buvo Lietuvių-estų draugijos steigėjas, valdybos narys, kurį laiką – pirmininkas. 1930 m. aktyviai dalyvavo Vytauto Didžiojo jubiliejaus komitete ir renginiuose. 1933 m. kartu su V. Krėve, B. Sruoga, M. Dobužinskiu ir kt. įsteigė Lietuvos teatro draugiją. 1935 m. VDU skaitė valstybės teisės paskaitas. Dėl savo iškalbos buvo vadinamas „šiaurės Ciceronu“. 1938 m. iš valstybės tarnybos pasitraukė.
Savaitgaliais ir vasarą su žmona ir devyniomis dukromis apsistodavo 1925 m. pirktame Ilguvos dvaro Misiūnų palivarke (Šakių apskr.). Rusams okupavus Lietuvą, 1941 06 14 su žmona Emilija ir dukra Raminta iš Misiūnų ištremtas į Krasnojarsko krašto lagerius. 1954 m. vasarą grįžo į Kauną, bet praėjus vos trims savaitėms buvo suimtas ir ištremtas į Žitomiro srities (Ukraina) psichiškai nesveikų invalidų namus. Į Lietuvą S. Šilingas grįžo 1961 m., tačiau nepraėjus nei metams mirė ir buvo palaidotas Kelmėje, bet vykdant paskutinę jo valią, 1999 m. drauge su iš Sibiro pargabentais žmonos ir dukros palaikais perlaidotas Ilguvos kapinėse.
Už nuopelnus lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei 1931 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ir Šaulių žvaigždės ordinais, 1938 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu bei Italijos Karūnos ordino Didžiuoju Riterio Kryžiumi, 1939 m. – Šaulių žvaigždės ordino medaliu.
1922 m. „De jure“ laidoje išleistas pašto ženklas su Lietuvos Tarybos prezidiumo narių – J. Staugaičio, A. Smetonos ir S. Šilingo atvaizdais (dail. Adomas Varnas); sukurtas teisininko reljefinis portretas (skulpt. J. Zikaras). Minint 120-ąsias gimimo metines išleistas dailininko Jono Jermalavičiaus kolekcinis vokas.
1999 m. išėjo S. Šilingo „Tautos dainų genezė“ (Vilnius), Albino Vaičiūno knygelė „Stasio Šilingo gyvenimo kelias“ (Vilnius, 2005), 2010 m. – Ramunės Dranseikaitės „Stasio Šilingo politinė ir visuomeninė veikla (1885–1962)“ (Vilnius) ir Vyto Urbono monografija „Stasys Šilingas. Gyvenimas tautai ir valstybei“ (Vilnius).

1999 10 14 įsteigta Stasio Šilingo draugija, kurios tikslas – plačiau supažindinti su šia asmenybe, jos politine, visuomenine ir kultūrine veikla, rūpintis S. Šilingo atminimo įamžinimu.

2010 m. vienai gatvei Rokuose suteiktas S. Šilingo vardas [Kauno m. sav. tarybos 2010 05 20 sprend. Nr. T-242].

nuotrauka 2012 02 15 Senamiestyje, ant pastato (T. Daugirdo g. 4) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1919–1941 m. gyveno Valstybės Tarybos pirmininkas, Seimo narys, teisingumo ministras, Sibiro kankinys Stasys Šilingas (1885–1962)“ (skulpt. Vytautas Narutis; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 11 04 įsak. Nr. A-4136).
Prieiga per internetą: http://kaunas.lt/index.php?2980938493  [žiūrėta 2012 02 17]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Duobaitė-Bumbulienė, Rasa. Lietuvos valstybininkui Stasiui Šilingui atminti. – Iliustr. // Tremtinys. – 2012, vas. 24, p. 4.
2. Juozas Zikaras. – Kaunas, 2009. – P. 145.
3. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimai // Laikinoji sostinė. – 2010, geg. 29, p. 9.
4. Kilpys, Valdas. Pagerbti iškilūs šauliai. – Iliustr. // Trimitas. – 2012, Nr. 1, p. 21.
5. Kolekcionierių kampelis : Stasys Šilingas (1885 11 11–1962 11 13) : [kolekcinis vokas]. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 2005, lapkr. 12, p. 3.
6. Lietuvos pašto ženklai : pašto ženklų katalogas : Nepriklausoma Respublika (1918–1940). – Vilnius, 1991. – P. 65–67.
7. Stasys Šilingas (1885–1962) / Albinas Vaičiūnas. – Portr. // Lietuvos valstybės kūrėjai. – Vilnius, 2006. – T. 2, p. 95–96.
8. Tumėnienė, Nijolė. Petras Kalpokas : [albumas]. – Vilnius, 1983. – P. 138.
9. Urbonas, Vytas. Stasys Šilingas. Gyvenimas tautai ir valstybei : monografija. – Vilnius, [2010]. – P. 227.
10. Zemlickas, Gediminas. Stasys Šilingas – tarsi iš ilgos nebūties būtų sugrįžęs (1). – Iliustr. – B. d. // Mokslo Lietuva. – 2012, kovo 8, p. 1, 6–7.


ŠIMKUS JONAS [1873 04 25 Sūrupyje (Telšių r.) – 1944 06 04 Maironiškiuose (Kauno m.); palaidotas Kauno senosiose kapinėse, vėliau kapas perkeltas į Petrašiūnų kapines], chemikas, ekonomistas, ministras, rektorius, profesorius.

1918–1944 m. gyveno Kaune.

1918 m. pab. grįžo į Lietuvą. 1918 12 26–1919 03 12 buvo II ministrų kabineto ir 1919 04 12–1919 10 07 IV ministrų kabineto prekybos ir pramonės ministras, o 1921 04 11–1922 02 02 – VI ministrų kabineto krašto apsaugos ministras.
1922 02 13 Lietuvos vyriausybės paskirtas universiteto ordinariniu profesoriumi ir pirmuoju Lietuvos universiteto rektoriumi (iki 1923 09 01). 1922–1940 m. buvo Organinės chemijos technologijos katedros vedėjas, dėstytojas, pasižymėjo moksline ir organizacine veikla. Profesorius buvo vienas pirmųjų Lietuvos mokslininkų ir pedagogų, kurie gilinosi į vadybą ir administravimą.
1924 m. J. Šimkus buvo Lietuvių-latvių draugijos pirmininkas, 1926–1940 m. – Norvegijos garbės konsulas, 1931 m. – vienas Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos, Mokslinės vadybos bei kt. draugijų steigėjas, vienas lietuvių verslininkų sąjūdžio pradininkų.
Parašė: „Cheminė technologija, I d., Kuras ir vanduo“ (1923), „Chemijos karas“ (Kaunas, 1928), „Psichotechnika ir jos reikšmė darbo tvarkymui = La science psychotechnique et son importance dans l'organisation scientifique du travail“ (Kaunas, 1928), „Priešdujinė apsauga“ (1928), „Privatinis ūkio mokslas“ (Kaunas, 1931), „Kaučukas“ (Kaunas, 1933), daug rašė cheminės technologijos, psichotechnikos, verslo, ekologijos ir kt. klausimais „Technikoje“, „Lietuvos ūkyje“, „Kosmos“, „Logos“ ir kt.

1989 02 15 Antano Sniečkaus politechnikos instituto Organinės technologijos katedroje (dab. KTU Cheminės technologijos fakultetas, Radvilėnų pl. 19) atidengtas Jonui Šimkui skirtas bareljefas (skulpt. Vladas Žuklys).

1998 m. KTU Organinės technologijos katedros Polimerų chemijos laboratorija pavadinta prof. J. Šimkaus vardu.

nuotrauka 2003 04 25, minint profesoriaus 130-ąsias gimimo metines, VDU (K. Donelaičio g. 52, 422 a., IV a.) buvo atidaryta jo vardo auditorija.

nuotrauka 2013 05 16 ant namo (Nepriklausomybės a. 7) atidengta memorialinė lenta su užrašu: „Šiame pastate 1933–1940 m. veikė Norvegijos Karalystės konsulatas, kuriam vadovavo prof. Jonas Šimkus (1873–1944), pirmasis Lietuvos universiteto Kaune rektorius, Lietuvos Respublikos prekybos ir pramonės ministras“ (skulpt. Jonas Venckūnas; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 02 08 įsak. Nr. A-465).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?1268299700  [žiūrėta 2013 05 17]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bačiulis, Jonas. Pirmajam rektoriui atminti // Kauno tiesa. – 1989, kovo 17, p. 7.
2. Gražulevičius, J. V. Pirmasis Lietuvos universiteto rektorius // Kauno diena. – 1998, bal. 21, p. 32.
3. Jokubauskienė, Živilė. Pirmojo rektoriaus auditorija // Darbai ir dienos. – 2003. – [T.] 34, p. 350–351.
4. Marcinkevičienė, Danutė. Atminimo lenta prie buvusio Norvegijos konsulato // XXI amžius. – 2013, geg. 31, priedas „XXI amžiaus horizontai“, p. 2.
5. Pabedinskas, Tomas. Jono Šimkaus gimimo metinės. – Iliustr. // Draugas. Mokslas, menas, literatūra. – 2003, geg. 3, p. 3.
6. Paminėtos prof. Jono Šimkaus gimimo metinės. – Iliustr. // Universitas Vytauti Magni. – 2003, Nr. 4, gegužė–birželis (Nr. 4), p. 17.


ŠIMKUS STASYS [1887 02 04 Motiškiuose (Jurbarko r.) – 1943 10 15 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse. 1964 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Simonas Ramunis)], chorvedys, kompozitorius, pedagogas, profesorius, lietuvių muzikos klasikas.

1897–1900 m., 1920 m., 1930–1943 m. gyveno Kaune.

Pastebėję gabumus muzikai, dešimtmetį sūnų iš Seredžiaus tėvai atvežė į Kauną. Trejus metus jis lankė J. Naujalio vargonininkų ir dirigentų kursus, giedojo Arkikatedros chore. Po to vargonavo Čiobiškyje, Skirsnemunėje ir kitose vietovėse. Užrašinėjo liaudies dainas, organizavo bažnytinius chorus, o atgavus spaudos laisvę – vaidinimus ir koncertus. Vėliau mokėsi Vilniuje, Varšuvoje ir Peterburge. Penkerius metus gyveno JAV.
1920 m. grįžęs į Kauną atgaivino suirutės metais pakrikusį „Dainos“ chorą ir jam vadovavo. Lenkams užpuolus Lietuvą, važinėjo su koncertais, skleidė patriotines idėjas. 1922 m. buvo Lietuvos meno kūrėjų draugijos valdybos pirmininkas. Rengė pirmąsias Dainų šventes ir joms dirigavo. Nuo 1925 m. buvo Chorvedžių draugijos meno komiteto narys. Kompozicijos žinias gilino Vokietijoje. Klaipėdoje įkūrė muzikos mokyklą, sukūrė dainą „Lietuviais esame mes gimę“ (žodžiai Jurgio Zauerveino), kuri tapo Mažosios Lietuvos himnu.
1927 m. Aleksote iš M. K. Čiurlionio brolio nusipirko namą, pasodino 2 ha sodą, laikė bites, vargonininkavo Fredos bažnyčioje. Nuo 1930 m. Kaune dirbo Valstybės teatro dirigentu, 1933–1936 m. – VDU mišraus choro vadovu ir Švietimo ministerijos muzikos inspektoriumi-patarėju. 1937 m. gavo 600 Lt. pensiją ir ūkininkavo Birutėje esančioje sodyboje. 1941 m. buvo pakviestas dėstyti Kauno konservatorijoje, 1942 m. tapo profesorumi. Parašė operą „Pagirėnai“ (1942 m. pastatyta Kaune pavadinimu „Kaimas prie dvaro“), kantatų, simfoninę poemą „Nemunas“. Surinko apie 1200 lietuvių liaudies melodijų, harmonizavo apie 200, parašė daugiau kaip 50 originalių dainų. Išleido 5 „Lietuvių liaudies dainų“ sąsiuvinius (1936–1937).
1972 m. jo tėviškėje atidengtas paminklinis akmuo su bareljefu (skulpt. A. Ambraziūnas, archit. V. Kugevičius). Muzikologė Dana Palionytė parengė knygas „Stasys Šimkus: straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai (Vilnius, 1967) ir „Stasys Šimkus“ (Vilnius, 1988). 2012 m. iš serijos „Žymūs žmonės“ išleistas 2,90 Lt vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).

1954 m. Žaliakalnyje esanti Kauko alėja pavadinta S. Šimkaus vardu (Kauno m. DŽDT VK 1954 10 27 sprend. Nr. 655). 1994 m. alėja atgavo senąjį pavadinimą. 1994 m. Aleksoto mikrorajone Birutėje kompozitoriaus vardu pavadinta nauja gatvė, jungianti Vaivorykštės ir Katiliškio gatves (Kauno m. sav. tarybos 1994 10 06 sprend. Nr. 649).

1958 m. įsteigta kasmetinė Stasio Šimkaus vardo premija už geriausias dainas saviveiklos kolektyvams.

1970 m. ant Aleksoto mikrorajone Birutėje esančio namo (Bitininkų g. 45) prikabinta atminimo lenta lietuvių ir rusų kalbomis: „Čia gyveno ir kūrė kompozitorius Stasys Šimkus, 1927–1943“ (Skulpt. Bronius Petrauskas). Nuo 1979 m. jame veikė memorialinė ekspozicija, kuri minint 100-ąsias kompozitoriaus gimimo metines 1987 m. buvo atnaujinta.
2006 10 06 ant S. Šimkaus namo atidengta nauja memorialinė lenta. JAV gyvenantis sūnus Neris tėvo sodybą padovanojo Kauno jėzuitų gimnazijai, kurioje mokėsi ir liko dėkingas už suteiktas žinias.
Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/valstybes-pavainike-tures-seimininka-41514   [žiūrėta 2010 05 18]

Nuo 1975–ųjų kas antri m. organizuojamas tarptautinis Stasio Šimkaus vardo chorų konkursas.

nuotrauka 1987 m. Miesto sode prie muzikinio teatro kompozitoriaus garbei pastatytas paminklinis biustas (skulpt. Mindaugas Šnipas, archit. Jonas Jucaitis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Burokaitė J. S. Šimkaus memorialinė ekspozicija // Muziejai ir paminklai. – 1982, [Nr.] 4, p. 38–39.
2. Jėzuitų gimnazija dovanų gavo sodybą. – Iliustr. // 15 min. – 2006, spal. 6, p. 7.
3. Kauno m. gatvių sąrašas.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. „Prisimink mane, čiulbuonėlį“ // Stasys Šimkus / Dana Palionytė. – Vilnius, 1988. – P. 73–84.
6. Ragulskienė, Elena. Kviečia naujas kultūros židinys // Kauno tiesa. – 1979, gruod. 9, p. 5.
7. S. Šimkaus g. – Portr. // Kaunas, gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 154–155.
8. Stasys Šimkus: 1887–1943 / Leidinį parengė Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė, Vida Bingelienė. – Kaunas, 2007. – 32 p. : iliustr.
9. Stasys Šimkus. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 49–51.


ŠIMOLIŪNAS JONAS [1878 05 21 Jusėnuose (Panevėžio r.) – 1965 02 11 Čikagoje (JAV)] statybos inžinierius, visuomenininkas, profesorius.

1919–1944 m. gyveno Kaune.

1918 m. vadovavo Lietuvių evakuacijos komitetui ir iš suomių gautu laivu pargabeno apie 2000 karo pabėgėlių. Grįžęs į tėvynę, pirmąjame Lietuvos ministrų kabinete buvo susisiekimo ministerijos valdytojas. 1918 12 26–1919 06 12 vadovavo Susisiekimo ministerijos darbui. Su kitais įsteigė Lietuvos komercinį banką. M Yčui išvykus, ėjo susisiekimo ministro pareigas ir evakavo valstybines įstaigas iš Vilniaus į Kauną.
Įsteigė Kelių ir geležinkelių valdybą, Jachtklubą (1921) ir buvo pirmasis jo komandoras. Vadovavo Lietuvos technikų draugijai. Buvo Lietuvių-suomių, Lietuvių-švedų, Lietuvai pagražinti draugijų narys, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus pareigūnas.
Organizavo priėmimą ir apsaugą iš JAV atvykusiai karinei Maitinimo komisijai, kai buvo nušautas sargybinis Pranas Eimutis. 1920–1922 m. buvo Aukštųjų kursų Technikos skyriaus vedėjas ir lektorius. Įsikūrus LU, ėjo ekstraordinarinio profesoriaus pareigas, vadovavo Statybos katedrai, dėstė kelių, hidrotechnikos įrengimų, tiltų, uostų statybos disciplinas, rūpinosi jaunųjų dėstytojų rengimu, buvo vienas iš lietuviškos techninės literatūros ir terminologijos kūrėjų.
1924–1936 m. ėjo Susisiekimo ministerijos vyr. inspektoriaus ir Klaipėdos bei Šventosios uostų statybos viršininko pareigas. Išleido knygas „Šventosios uostas: istorija, ekonominė reikšmė, uosto statyba“ (1933) ir „Klaipėdos uostas“ (1939).
1928 m. apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio, 1936 m. – Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinais. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1950 m. – į JAV. 1949–1960 m. vadovavo Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungai, yra jos garbės narys.

1995 m. Aleksoto mikrorajono gatvė, susikertanti su Kalkinės ir S. Kolupailos gatvėmis, pavadinta J. Šimoliūno vardu (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno m. gatvių sąrašas.
2. Lukauskaitė, Audra. Jonas Šimoliūnas ir jo knyga „Šventosios uostas“ – Portr. // Vakarinė Palanga. – 1998, geg. 20–23, p. 6.
3. J. Šimoliūno g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 155.


ŠIMONIS KAZYS [1887 08 25 Starkonyse (Kupiškio r.) – 1978 06 05 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse; jo atminimui 1981 m. pastatytas medinis dail. Algirdo Pakeliūno stogastulpis], dailininkas, nusipelnęs meno veikėjas.

1907–1909 m., 1918–1926 m., 1928–1978 m. gyveno Kaune.

1907 m. mokėsi „Saulės“ mokytojų kursuose. Piešimo ir tapybos – pas T. Daugirdą ir A. Varną. 1918 m. apsigyveno Kaune. 1920–1921 m. dėstė „Aušros“ gimnazijoje ir J. Damijonaičio mokytojų kursuose. Piešė lietuviškus ornamentus, rinko liaudies meną. Nuo 1920 m. rengė parodas šalyje ir užsienyje, aktyviai dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų draugijos veikloje. Nuo 1934 m. buvo Kauno meno mokyklos bibliotekininkas, vėliau – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto muziejaus vedėjas.
1951–1959 m. dirbo KPI Architektūros katedros laborantu, dėstė piešimą. Sukūrė apie 2000 grafikos ir tapybos darbų, iliustravo knygas. Kūrė peizažus, portretus, ekslibrisus, plakatus, pašto ženklus, spektaklių dekoracijas. Jo paveikslai puošė Maironio, Vydūno ir kitų žymių žmonių namus. Istorinę ir meninę vertę turi jo senovės architektūros ir meno paminklų piešiniai. Mėgiama tema – piliakalniai.
K. Šimonio darbai visada žavėjo plačiuosius visuomenės sluoksnius, ypač Amerikos lietuvius. Didelė kūrinių dalis saugoma M. K. Čiurlionio dailės galerijoje, nemažai – kraštotyros muziejuose ir pas privačius asmenis. Dailininkas rinko lietuvių liaudies meno pavyzdžius, rašė straipsnius etnografijos klausimais. Kolekcionavo įrašus apie Lietuvą, padarytus iki XV a., bei spaudos draudimo laikų knygas.
Surengė 47 personalines parodas. Parašė poetinės prozos knygą „Girių giesmės“ (1936) ir atsiminimus „Gyvenimo nuotrupos“ (1959, 1966).
Bibliografinėmis retenybėmis tapo reprodukcijų albumai „Kazio Šimonio kūryba“ (Marijampolė, 1938) bei „Senasis Kaunas“ (Kaunas, 1967). Sudaryti 13 jo atvirukų aplankai (1967, 1975) ir 12 atvirukų rinkinys „Lietuvos rašytojų portretai“ (Kaunas, 1997)“. 1997 m. surengta jubiliejinė kūrybos paroda , išleistas katalogas „Kazys Šimonis, 1887–1978“ (Kaunas, 1997). 2007 m. minint 120-ąsias gimimo metines, K. Šimonio gimtinėje pastatytas stogastulpis (tautodail. Jonas Šmigelskis, Leonas Perekšlis bei Gintautas Bernadickas). Menotyrininkė Nijolė Tumėnienė sudarė reprodukcijų albumą „Kazys Šimonis“ (Vilnius, 2006), poetas R. Keturakis parengė: dailininko poezijos rinkinį „Kas tu esi?“ (Kaunas, 2006), „K. Šimonis – sakmės, poezija, poetinė proza“ (Kaunas, 2007), Kazys Šimonis „Istoriniai ir etnografiniai užrašai“ (Kaunas, 2009) .
Danutė Jedzinskienė išleido monografiją „Kazys Šimonis“ (Vilnius, 1986).

nuotrauka 1985 m. ant namo, kuriame gyveno, prikabinta pirmoji atminimo lenta. 1992 m. lenta nuplėšta.
1996 01 25 Centre (Kęstučio g. 68) atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1960–1978 m. gyveno žymus dailininkas Kazys Šimonis“ (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1996 01 15 potv. Nr. 30) [Pasak dailininko anūkės Rūtos Šimonytės-Mikučionienės, K. Šimonis name, adresu Kęstučio g. 68, gyveno 1965–1978 m. – reng. past.].

[1997] m. įkurtas Kazio Šimonio paramos fondas, siekiantis surinkti ir publikuoti visą dailininko palikimą. Rengiami jo vardo Aukštaitijos menininkų parodos-konkursai.

2007 12 11 minint 120-ąsias gimimo metines, prie KTU Elektronikos ir valdymo inžinerijos fakulteto pastato (Studentų g. 48) atidengta memorialinė lenta: „1951–1959 metais universiteto (Kauno politechnikos instituto) Architektūros katedroje dirbo Kazys Šimonis (1887–1978), dailininkas, rašytojas, mąstytojas“ (skulpt. Arūnas Sakalauskas).

2008 m. jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. sav. tarybos 2008 07 17 sprend. Nr. T-361).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Gedminienė, Violeta. Įamžintas Kazio Šimonio atminimas. – Iliustr. // Studijų aidai. – 2007, gruod. 20, p. 1, 8.
2. Inytė, Vėjūnė. Dėl duonos kąsnio dailininkas savo principų neišdavė. – Portr. // Laikinoji sostinė. – 2007, gruod. 29, p. 9.
3. Kazys Šimonis. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. P. 126–127.
4. Navardauskas, Ramutis. Rastas paveikslas tarsi ant sparnų parskrenda // Diena. – 1995, geg. 20.
5. Prezidentas pagerbė dailininką. – Iliustr. // 15 min. – 2007 gruod. 3, p. 3.


ŠIUGŽDINIS VACLOVAS [1911 08 16 Kaune – 1988 11 22 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], pedagogas, poetas, vertėjas.

1911–1988 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1921 m., šeimai sugrįžus į Lietuvą, V. Šiugždinis mokėsi „Vyturėlio“ pradinėje mokykloje. 1932 m. baigė Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Kauno gimnaziją suaugusiems. 1925–1933 m. „Spindulio“ spaustuvėje dirbo raidžių surinkėju, 1933–1938 m. – korektoriumi. 1933–1934 m. mokėsi Karo mokykloje. 1938–1940 m. dirbo Kauno jėzuitų gimnazijos mokytoju, o vokiečių okupacijos metais būdamas jos direktoriumi slėpė žydaitę su vaiku, kuriuos naktimis vesdavo pasivaikščioti ant gimnazijos stogo. Nuo 1932 m. studijavo romanistiką VDU Humanitarinių mokslų fakultete. Gavęs stipendiją, 1938–1939 m. tobulinosi Nansi ir Bezansono (Prancūzija) universitetuose, įgijo teisę mokyti prancūzų kalbos ir literatūros. 1939–1971 m. mokytojavo Kauno ir kitų miestų mokyklose, dėstė finansiniame technikume, mokytojų seminarijoje ir kt. Nuo 1944 m. dirbo leidyklose.
V. Šiugždinis buvo poliglotas. Vertė iš prancūzų, ispanų, lenkų, rusų, lotynų, graikų kalbų poezijos ir prozos kūrinius, dramos veikalus. Išskirtinę vietą vertėjo palikime užėmė poeto Oskaro Milašiaus kūryba, kurios vertimams jis paskyrė paskutinius dešimt gyvenimo metų.
1936 m. išleistas pirmasis V. Šiugždinio poezijos rinkinys „Amžini stabai“ (Kaunas). 1998 m. pasirodė antroji poezijos knyga „Stabai sudužo“ (Kaunas).

nuotrauka 2009 m. ant namo Žaliakalnyje (Tulpių g. 10) dukros Dalios Loretos Šiugždinytės iniciatyva atidengta atminimo lenta: „Čia gyveno / Šiugždiniai / Vaclovas nuo 1980–1988 m. / mokytojas, poetas, vertėjas / Vanda nuo 1980–2009 m. / mokytoja, vertėja“.

2013 02 07 vienai iš Kauno gatvių Šilainių mikrorajone suteiktas Vaclovo Šiugždinio vardas (Kauno m. sav. tarybos 2013 02 07 sprend. Nr. T-43).

nuotrauka 2014 02 17 ant namo Laisvės al. 101 atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1942–1980 m. gyveno poetas, vertėjas, mokytojas Vaclovas Šiugždinis“ (skulpt. Danielius Sodeika; Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2013 10 28 įsak. Nr. A-2908).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4179401466  [žiūrėta 2014 02 17]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atminimo lenta poetui, vertėjui, mokytojui Vaclovui Šiugždiniui // XXI amžius. – 2014, vas. 14, p. 16.
2. Navakas, Kęstutis. Chrestomatiniai Kauno žmonės. – Portr. – Rubrika: Kitoks žvilgsnis // Kauno diena. – 2011, spal. 15, p. 6.


ŠIURKUS TELESFORAS [1908 11 28 Gulbinuose (Akmenės r.) – 1974 11 05 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse, antkapinio paminklo skulptorė Dalia Palukaitienė], chirurgas, profesorius, medicinos mokslų daktaras.

1929–1974 m. gyveno Kaune, išskyrus 1938 m.

1929 m. baigęs Šiaulių gimnaziją, įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakultetą. 1936 m. su pagyrimu baigė VDU ir Vlado Kuzmos kvietimu liko medicinos fakultete. Dirbo Vidaus ligų klinikoje, vėliau – Ligonių kasų ambulatorijoje. 1938 m. tobulinosi Austrijoje. Nuo 1940 m. buvo KU Chirurgijos katedros asistentas. Vokiečių okupacijos metu pašalintas iš universiteto, dirbo Kauno 3-ojoje poliklinikoje.
1944 m. išrinktas KU Bendrosis chirurgijos katedros vedėju, vėliau – docentu. 1946 m. apgynė disertaciją „Ligonių kraujospūdžio pakitimai operacijų metu“. Sergantiems tuberkulioze kasmet padarydavo apie 300 tarakoplastinių operacijų. Pokario metais trūkstant gydytojų vienu metu ėjo Raudonojo kryžiaus ligoninės direktoriaus, Chirurgijos skyriaus vedėjo, Medicinos mokyklos direktoriaus ir katedros vedėjo pareigas.
Nuo 1950 m. dirbo Kauno srities, vėliau – miesto vyriausiuoju chirurgu. Domėjosi medicinos isorijos klausimais. Inicijavo Raudonojo kryžiaus ligoninės mokslo darbų tritomio išleidimą, parašė apie 120 teorinių darbų. Išugdė daug gabių chirurgų, vadovavo jų moksliniams ir praktiniams darbams. Gerai mokėdamas vokiečių kalbą ir spausdindamas referatus, sovietmečiu padėjo kolegoms susipažinti su naujausiais pasaulio medicinos pasiekimais. Aktyviai dalyvavo visuose chirurgų suvažiavimuose.
1965 m. jam suteiktas nusipelniusio gydytojo, 1969 m. – profesoriaus vardas. Tais pačiais metais išrinktas Kauno zonos chirurgų mokslinės draugijos pirmininku.
Parašė originalų lietuvišką vadovėlį „Bendroji chirurgija“ (Kaunas, 1965, 1975), knygas „Bendrosios chirurgijos praktikos darbai“ (1969, 1971), „Skydliaukės ligos“ (1972) ir kt. T. Šiurkus yra vadovėlio „Klinikinė chirurgija“ bendraautorius. 1959 m. su broliu Juozu išleido knygą „Kraujo perpylimas“, 1967 m. – monografiją apie savo mokytoją „Vladas Kuzma“.

nuotrauka 1988 12 07 Žaliakalnyje (Žemaičių g. 12) prikabinta memorialinė lenta: „Šiame name 1954–1974 m. gyveno chirurgas, profesorius Telesforas Šiurkus“ (Kauno LDT VK 1985 01 31 sprend. Nr. 33 p.; tekstas lietuvių ir rusų kalbomis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Telesforas Šiurkus. – Iliustr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 137–138.
3. Vaškelis, Valdas. Profesoriui Telesforui Šiurkui būtų sukakę 90... // Kauno diena. – 1989, lapkr. 24, p. 18.


ŠKĖMA ANTANAS [1911 11 29 Lodzėje (Lenkija) – 1961 08 11 Yst Kokalike (JAV)], išeivijos rašytojas-modernistas, dramaturgas, aktorius ir režisierius.

1925–1940 m. gyveno Kaune.

1925–1929 m. mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, kurią baigęs įstojo į LU Medicinos fakultetą. 1931 m. perėjo į VDU Teisių fakultetą.
1929 m. dienraštyje „Lietuvos aidas“ išspaudino savo pirmąją novelę „Baimė“. 1935 m. įstojo į Vlado Sipavičiaus dramos studiją. 1936–1940 m. buvo Vaidilos ir Valstybės teatrų aktorius ir režisierius, vaidino beveik visuose tuo metu statytuose spektakliuose. Dalyvavo 1941 m. birželio sukilime.
1940 m. su režisieriaus R. Juknevičiaus grupe persikėlė į Vilnių. 1941–1944 m. rašė tekstus radijo vaidinimams valstybiniame radiofone. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1947 m. išleido novelių rinkinį „Nuodėguliai ir kibirkštys“. 1949 m. emigravo į JAV. Žuvo autokatastrofoje.
Amerikoje išleido novelių rinkinius „Šventoji Inga“ (1952) bei „Čelesta“ (1960), romaną „Balta drobulė“ (1958), kuris įtrauktas į Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų programas. Kūriniai autobiografiški, juose dažnai minimas Kaunas. Išleisti trys A. Škėmos „Raštų“ tomai (Chicago, 1985). Lietuvoje išleistas „Rinktinių raštų“ dvitomis.
Leidykla „Baltos lankos“ išleido Loretos Mačianskaitės parengtą studiją „Antanas Škėma“ (Vilnius, 2003).

1993 m. Aleksoto mikrorajone buvusi Vairo gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1993 06 18 potv. Nr. 615).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno gatvių sąrašas.
2. Škėmos g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 155–156.


ŠKIRPA KAZYS [1895 02 18 Namajūnuose (Pasvalio r.) – 1979 08 18 Vašingtone (JAV); 1995 06 16 palaikai perlaidoti Petrašiūnų kapinėse], diplomatas, politikas, pirmasis Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, pulkininkas.

1919–1920 m., 1922 m., 1925–1926 m. gyveno Kaune.

1918 m. grįžęs į Lietuvą savanoriu įstojo į kuriamą Lietuvos kariuomenę. 1919 01 01 dalyvavo iškeliant Lietuvos trispalvę Gedimino pilies bokšte Vilniuje. Sausio 6 d. persikėlęs į Kauną perėmė karo komendanto padėjėjo pareigas. Organizavo atskirąjį batalioną, pavadintą Vilniaus vardu, kuriam vadovavo iki 1920 m. rudens. 1920–1921 m. buvo Steigiamojo Seimo valstiečių liaudininkų frakcijos atstovas, daugiausia dirbo krašto apsaugos komisijoje.
Grįžęs iš Ciuricho 1922 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune ir buvo pasiųstas į Briuselio karo akademiją. Ją baigęs 1925 m. paskirtas kariuomenės Generalinio štabo 2-ojo (Žvalgybos) skyriaus viršininku, dėstė bendrosios taktikos dalykus Kauno karo mokykloje ir Aukštuosiuose karininkų kursuose. 1926 m. tapęs Generalinio štabo viršininku reformavo armiją, bandė pasipriešinti valstybės perversmui, bet nesėkmingai.
Nuo 1927 m. diplomatinį darbą dirbo Vokietijoje ir kitose Europos valstybėse. 1937 m. pasitraukė iš karinės tarnybos ir buvo paskirtas nuolatiniu Lietuvos atstovu prie Tautų Sąjungos Ženevoje. Parengė planą, kaip prasidėjus karui Lietuva galėtų susigrąžinti Vilnių. Atsisakė pripažinti okupaciją. 1940 m. buvo vienas LAF steigėjų; 1941 m. birželio 23 d. – sukilimo vadovas, paskirtas Lietuvos laikinosios vyriausybės ministru-pirmininku. 1944 m. Vokietijos vyriausybei K. Škirpa įteikė memorandumą, reikalaujantį atšaukti Lietuvos okupaciją.
Berlyne buvo suimtas, po karo evakuotas į Paryžių. Nuo 1946 m. gyveno Airijoje; 1949 m. persikėlė į JAV, dirbo Kongreso bibliotekoje, vadovavo VLIK’ui. Rašė straipsnius karo ir politikos temomis, nesiliovė rūpintis Lietuvos išlaisvinimu. Apdovanotas Vyčio kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu su kardais bei kitų valstybių ordinais ir medaliais.

1991 m. Eigulių mikrorajone buvusi Vairo gatvė pavadinta K. Škirpos vardu (Kauno m. mero 1991 12 13 potv. Nr. 2039).

nuotrauka 2001 11 23 Centre (Gedimino g. 25) atidengta memorialinė lenta: „Šiuose rūmuose 1925–1926 m. dirbo Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, Nepriklausomybės kovų dalyvis, Steigiamojo seimo narys, štabo viršininkas, diplomatas, Lietuvos aktyvistų fronto įkūrėjas ir vadovas, Lietuvos Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas, Vyčio kryžiaus kavalierius, generalinio štabo pulkininkas Kazys Škirpa (1895–1979)“ (Kauno m. mero 2001 02 23 potv. Nr. 65).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Antanaitis J. A. Kaune pagerbtas karvedys ir politikas Kazys Škirpa. – Iliustr. // 1941 m. birželio sukilimas – tautos valios vykdymas: reportažai ir pranešimai iš 1941 m. birželio sukilimo 60-mečio minėjimų. – Kaunas, 2002. – P. 113–118.
2. Kauno miesto gatvių sąrašas.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. K. Škirpos g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 156–157.


ŠMULKŠTYS (PAPARONIS) ANTANAS [1886 02 16 Gudiškiuose (Marijampolės r.) – 1951 02 27 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], kunigas, politikas, rašytojas.

1920–1927 m., 1931–1951 m. gyveno Kaune.

1920 m. krikščionių demokratų partijos išrinktas į Steigiamąjį, I, II ir III seimus. Dirbo Švietimo ir Krašto atstatymo komisijose, vadovavo Lietuvos gynimo komiteto propagandos skyriui. Buvo aktyvus Lietuvos meno kūrėjų draugijos narys. Nuo 1904 m. bendradarbiavo leidiniuose: „Draugija“, „Šaltinis“, „Tėvynės sargas“, „Viltis“ ir kt. Paparonio slapyvardžiu rašė dramas, eilėraščius ir kitus kūrinėlius jaunimui. 1923 m. redagavo dienraštį „Laisvė“. 1925–1927 m. vadovavo „Minties“ bendrovei, leidusiai dienraštį „Rytas“. 1927–1931 m. gyveno JAV.
Po karo vertė iš lotynų, anglų ir rusų kalbų. Vokiečių okupacijos metais bendradarbiavo antinacinėje spaudoje. Neturėdamas kitų pragyvenimo šaltinių, A. Šmulkštys laikė pamaldas Kristaus Prisikėlimo ir Įgulos bažnyčiose. 1946 m. saugumas siekė juo pasinaudoti, kuriant nuo Vatikano atskilusią „tautinę“ bažnyčią. 1949 m. už anktesniųjų metų politinę veiklą saugumo buvo siunčiamas į Rusnę, tačiau jam pavyko apsigyventi Birštone. Pablogėjus sveikatai, savavališkai grįžo į Kauną, kur ir mirė.
Parašė kūrinius: „Kas yra atlaidai ir kaip jais naudotis?“, (1909), „Tikėk“ (1910). „Nevystantis vainikas“ (1907), „Lietuvos istorija“ (1910). Išleido knygas „Kaip praamžis lėmė“ (1920), „Eilių rinkinys“ (1921). XX a. penktajame dešimtmetyje parašė lietuvišką epą „Pasakų atošvaistos“, primenantį estų „Kalevalą“ ar latvių „Lačplėsį“.
1997 m. ab spaustuvė (Domeikava, Kauno r.) išleido A. Šmulkščio-Paparonio „Rinktinius raštus“.

nuotrauka 1999 07 02 Žaliakalnyje ant jo namo (Vaižganto g. 10) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1928–1951 m. gyveno ir kūrė rašytojas, kunigas, Nepriklausomos Lietuvos Seimų narys Antanas Šmulkštys-Paparonis /1886–1951/“ (Kauno m. mero 1998 03 05 potv. Nr. 83; archit. Jonas Lukšė).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Akstinas, Domas. Lietuvai pasidarbavusius dažnai prisiminsime // Kauno tiesa. – 1991, geg. 14, p. 5.
2. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 128.
3. Baltušnikaitė Živilė. Kadaise Lietuvą švietęs. – Iliustr. // Kauno diena. – 1999, liep. 3, p. 11.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Laukaitytė, Regina. Šmulkštys Antanas. – Portr. // Steigiamojo seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas. – Vilnius, 2006. – P. 381–383.


DOBKEVIČIUS JONAS [1866 12 06 Mieliūnuose (Rokiškio r. sav.) – 1934 07 23 Medemrodės dvare (Akmenės r. sav.); palaidotas Kauno senosiose kapinėse, vėliau perlaidotas Panemunės kapinėse], ekonomistas, politikos ir visuomenės veikėjas.

1918–1934 m. gyveno Kaune.

1918 m. pradžioje grįžo į Lietuvą. Nuo 1919 m. vasaros dirbo Finansų, prekybos ir pramonės ministerijoje. 1920 03 01 paskirtas viceministru ir Biudžeto patikrinimo komisijos pirmininku, 1922 02 02–1922 08 23 – ministru. Kurį laiką ėjo Lietuvos valstybės banko organizatoriaus, Finansų ministerijos patarėjo ir prekybos departamento direktoriaus pareigas. Buvo Susisiekimo tarifų komisijos pirmininkas, 1925–1934 m. – Prekybos ir pramonės rūmų direktorius, 1933–1934 m. – Vengrijos generalinis konsulas Lietuvoje.
J. Dobkevičius aktyviai dalyvavo rengiant tarptautines prekybos sutartis, buvo ne vienos lietuvių prekybinės-diplomatinės delegacijos į užsienį pirmininkas ar narys. Kurį laiką buvo Lietuvos šachmatininkų sąjungos pirmininkas, priklausė Vytauto Didžiojo muziejaus komitetui. Padėjo įsteigti Lietuvos aeroklubą.

nuotrauka 2013 03 12, minint Lietuvos karinių oro pajėgų dieną, Naujamiestyje, ant namo (K. Donelaičio g. 11), atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1925–1932 m. veikė Vengrijos Karalystės konsulatas, kuriam vadovavo Jonas Dobkevičius (1866–1934), Lietuvos Respublikos finansų ministras, pirmasis Lietuvos prekybos ir pramonės rūmų pirmininkas. 1920–1926 m. čia gyveno pirmasis Lietuvos aviakonstruktorius ir karo lakūnas Jurgis Dobkevičius (1900–1926)“ (Kauno m. savivaldybės Administracijos direktoriaus 2013 02 08 įsak. Nr. A-466).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?285485052  [žiūrėta 2013 03 13]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kaune įamžintas karo lakūno, aviakonstruktoriaus vyr. ltn. Jurgio Dobkevičiaus atminimas. – Iliustr. – KOP inf. // Krašto apsauga. – 2013, Nr. 5 (kovo 12–29), p. 25.
2. Marcinkevičienė, Danutė. Atminimo lenta Jonui ir Jurgiui Dobkevičiams. – Iliustr. // XXI amžius. – 2013, bal. 26, p. 5.
3. Skučaitė, Virginija. Ką mena medinukas K. Donelaičio gatvėje? – Iliustr. // Kauno diena. – 2013, kovo 27, p. 13.


DOBKEVIČIUS JURGIS [1900 03 23 Sankt Peterburge (Rusija) – 1926 06 08 Kaune; palaidotas Panemunės kapinėse], karo lakūnas, aviacijos inžinierius, lėktuvų konstruktorius.

1919–1926 m. gyveno Kaune (išskyrus 1923–1925 m., kai mokėsi Paryžiuje).

1919 m. J. Dobkevičius apsigyveno Kaune, mokėsi Lietuvos karo aviacijos mokykloje, kur po baigimo jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis.
1919 08 07 įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1919–1920 m. lenkų fronte vykdė kovines užduotis. 1920 m. J. Dobkevičiui suteiktas karo lakūno vardas. Tų pačių metų lapkričio 1 d. jis buvo paskirtas vadovauti Oro eskadrilei (vėliau pavadintai Pirmąja).
J. Dobkevičius įvaldė akrobatinį pilotažą, sukonstravo 3 lėktuvus „Dobi“, kuriuos pats ir išbandė. Pirmasis Lietuvoje atliko „mirties kilpą“. 1920 m. buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio, o 1923 m. – 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinais. 1926 m. J. Dobkevičius buvo paskirtas Karo aviacijos mokyklos jaunesniuoju inžinieriumi.
1926 06 08 tragiškai žuvo, bandydamas savo sukonstruotą lėktuvą „Dobi – 3“ Aleksoto aerodrome. Jo garbei dail. Antanas R. Šakalys išleido portretinį voką „Jurgis Dobkevičius (1900–1926). Irena Jacevičienė išleido knygą „Lietuvos sakalai: sakmės apie“ Jurgį Dobkevičių, Antaną Gustaitį ir skrydžio aplink Europą dalyvius“ (Kaunas, 2004).

1934 m. jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. tarybos posėdžio 1934 06 07 nut. Nr. 726; pavadinimas panaikintas 1946 12 12 Kauno m. DŽDT VK nut. Nr. 638). 1990 08 16 buv. Aviacijos gatvė Aleksote pavadinta J. Dobkevičiaus vardu (Kauno m. mero 1990 08 16 potv. Nr. 246).

nuotrauka 1981 m. atidengta memorialinė lenta (K. Donelaičio g. 11) su įrašu: „Šiame name 1920–1926 m. gyveno aviakonstruktorius, aviacijos inžinierius, lakūnas Jurgis Dobkevičius“ (Kauno m. LDT VK 1977 07 20 sprend. Nr. 368). 1994 m. lenta dingo. 2013 03 12, minint Lietuvos karinių oro pajėgų dieną, atidengta nauja memorialinė lenta: „Šiame name 1925–1932 m. veikė Vengrijos Karalystės konsulatas, kuriam vadovavo Jonas Dobkevičius (1866–1934), Lietuvos Respublikos finansų ministras, pirmasis Lietuvos prekybos ir pramonės rūmų pirmininkas. 1920–1926 m. čia gyveno pirmasis Lietuvos aviakonstruktorius ir karo lakūnas Jurgis Dobkevičius (1900–1926)“ (Kauno m. savivaldybės Administracijos direktoriaus 2013 02 08 įsak. Nr. A-466).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?285485052  [žiūrėta 2013 03 13]

nuotrauka 1990 11 23 pastatytas paminklinis akmuo (V. Čepinskio g. 7) su įrašu: „Šioje vietoje 1926 06 08 bandydamas savo konstrukcijos lėktuvą DOBI III mirtinai susižeidė pirmasis lietuvių aviakonsruktorius vyr. ltn. Jurgis Dobkevičius. 1900–1926“.

1993 03 20 Kauno 17-ajai vidurinei mokyklai (V. Čepinskio g. 7) suteiktas Jurgio Dobkevičiaus vardas. 1988 m. mokykloje buvo įsteigtas muziejus; memorialinė ekspozicija.
Prieiga per internetą: http://www.dobkevicius.kaunas.lm.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=4&Itemid=4  [ žiūrėta 2010 08 12]

2000 03 Kauno J. Dobkevičiaus vidurinėje mokykloje įkurta Jurgio Dobkevičiaus draugija.

nuotrauka 2000 11 17 Aleksote atidarytame Lietuvos karo aviacijos memoriale (Veiverių g. 132) pritvirtinta atminimo lenta su įrašu: „Av. vyr. ltn. Jurgis Dobkevičius 1900 III 23–1926 VI 8 Karo lakūnas, Nepriklausomybės kovų dalyvis, lėktuvų DOBI–I, II, III konstruktorius“ (archit. Algimantas Mikėnas).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. J. Dobkevičiaus g. – Portr. // Kaunas – gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 49.
2. J. Dobkevičiaus vidurinė mokykla: Mokyklos istorija 1951–2001. – [Kaunas, 2001]. – 31 p.: iliustr.: portr.
3. Juozapavičius, Pranas. Kaunas ir jo apylinkės. – Kaunas, 1980. – P. 103.
4. Jurkštas V. Čia gyveno Lietuvos „Ikaras“ // Švyturys. – 1974, Nr. 24, p. 30.
5. KAA, f. 219, ap. 1, b. 187, lap. 38.
6. Kaune įamžintas karo lakūno, aviakonstruktoriaus vyr. ltn. Jurgio Dobkevičiaus atminimas. – Iliustr. – KOP inf. // Krašto apsauga. – 2013, Nr. 5 (kovo 12–29), p. 25.
7. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
8. Lukas, Dainoras. Įamžintas lakūnų atminimas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2000, lapkr. 18, p. 4.
9. Marcinkevičienė, Danutė. Atminimo lenta Jonui ir Jurgiui Dobkevičiams. – Iliustr. // XXI amžius. – 2013, bal. 26, p. 5.
10. Skučaitė, Virginija. Ką mena medinukas K. Donelaičio gatvėje? – Iliustr. // Kauno diena. – 2013, kovo 27, p. 13.


DOBUŽINSKIS MSTISLAVAS [1875 08 15 Novgorode (Rusija) – 1957 11 20 Niujorke (JAV), palaidotas Paryžiuje], rusų ir lietuvių scenografas, grafikas, tapytojas.

1925 m., 1929–1939 m. gyveno Kaune.

1923 m. atvyko į Kauną dalyvauti Lietuvių meno kūrėjų draugijos Plastikos sekcijos surengtoje parodoje. 1925 m. Valstybės teatro kvietimu atvyko kurti dekoracijų P. Čaikovskio operai „Pikų dama“. Nuo 1929 m. rugpjūčio mėn. apsigyveno Kaune. 1929–1930 m. vadovavo Kauno meno mokyklos grafikos ir dekoratyvinės tapybos studijoms. 1930 m. Maironio gatvėje įkūrė privačią meno studiją, kuri veikė iki 1933 m.
Nuo 1931 m. Valstybės teatre dirbo dailininku-scenografu. Sukūrė dekoracijas ir kostiumus apie 40 operos ir baleto spektaklių, kurie įėjo į lietuvių meno aukso fondą. Tai Š. Guno „Faustas“, V. A. Mocarto „Don Žuanas“, A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“, J. Karnavičiaus „Radvila Perkūnas“, A. Glazunovo „Raimonda“, L. Delibo „Kopelija“ ir kt.
1933 m. dalyvavo kuriant lietuvišką herbą, vėliavą, ordinus, pašto ženklus. Sukūrė savitos stilistikos Kauno ir kitų miestų peizažų, portretų, išraiškingų knygų iliustracijų. Parašė studijas „Apie Vytauto ženklą“ (1932), „Vytis: Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės herbo istorinių variantų bruožai“ (1933). Kaip komisijų narys dalyvavo senovės paminklų apsaugos bei restauravimo darbuose. 1938 m. lapkričio 23 d. Karo muziejuje buvo atidaryta jo išdekoruota Vytauto Didžiojo niša. M. Dobužinskis Kaune nusipirko žemės sklypą ir ketino statytis namą. 1939 m. Antrasis pasaulinis karas užklupo jį Anglijoje besiruošiant parodai. Į Lietuvą nebegrįžo.
Per 1000 jo darbų saugoma Vilniaus teatro ir muzikos muziejuje, likusi dalis – kituose Vilniaus ir Kauno muziejuose. Išleista medžiaga tarptautinės konferencijos, skirtos dailininko 120-osioms metinėms, „Dobužinskis ir Lietuva“ (Vilnius, 1998). E. Čiudakovos fondas parengė Inesos Makovskajos parengtą ir gausiai iliustruotą knygelę rusų kalba „Mstislavas Dobužinskis: 130-osioms gimimo metinėms“ (Vilnius, 2006). Šalia kitų įamžinimo objektų joje atsispindi ir M. Dobužinskio veikla bei jo įamžinimas Kaune. Živilė Ambrasaitė sudarė M. Dobužinskio darbų leidinį „Scenografija Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkiniuose“ (Vilnius, 2006). Lietuvos dailės muziejus išleido jo kūrinių katalogą „Senoji Lietuva“ (Vilnius, 2007).

nuotrauka 1970 m. ant namo (Maironio g.13) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1929–1939 m. gyveno dailininkas Mstislavas Dobužinskis“.

1995 m. Kauno centre jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1995 06 16 potv. Nr. 365).

2005 m. kovo pradžioje Kauno rusų vaikų ir jaunimo estetinio lavinimo centrui (Krėvės pr. 54) suteiktas Mstislavo Dobužinskio rusų kultūros ir estetinio lavinimo centro pavadinimas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?3125794753  [žiūrėta 2010 08 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dobužinskio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 50.
2. Dviejų kultūrų jungtis // Kauno diena. – 2005, kovo 12, p. 14.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Mstislavas Dobužinskis. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 75–76.


ŠOCIKAS ALGIRDAS [1928 05 14 Žaliame Ostempe (Kaišiadorių r.) – 2012 11 21 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], daugkartinis sunkaus svorio bokso čempionas bei treneris.

1938–2012 m. gyveno Kaune.

Kaišiadorių r. miškininku dirbęs tėvas, išėjęs į pensiją, su šeima persikėlė į Kauną ir apsigyveno Šančiuose. Čia Algirdas lankė pradinę, nuo 1944 m. – amatų mokyklą ir pradėjo sportuoti. 1946 m. dirbo šaltkalviu-įrankininku Kauno laivų remonto gamykloje, kur buvo įtrauktas į Lietuvos delegaciją, dalyvavusią sportininkų parade Maskvoje. Ten susipažino su patyrusiu boksininku ir treneriu A. Zaboru, nulėmusiu jo likimą. 1947–1951 m. lankė vakarinę suaugusiųjų vidurinę mokyklą. Iki 1959 m. buvo Kauno „Žalgirio“ sporto draugijos boksininkas-instruktorius.
1954–1959 m. neakivaizdiniu būdu studijavo KKI. 1959–1975 m. buvo Kauno „Žalgirio“ bokso mokyklos vyr. treneris, nuo 1977 m. – KKI dėstytojas, nuo 1978 m. – docentas. Ringe praleido 11 metų, dalyvavo 128 kovose ir pasiekė 118 pergalių. Pasižymėjo tobula technika ir džentelmeniškumu. 1953 m. nugalėjo savo ilgametį varžovą N. Koroliovą. 1955 m. pripažintas nusipelniusiu sporto meistru, 1964 m. – nusipelniusiu treneriu. Išugdė Lietuvos čempionus: J. Juocevičių, N. Jerofejevą, R. Tamulį, A. Zurzą ir kt. 1956 m. buvo apdovanotas V. Lenino ordinu ir iš ringo pasitraukė. Yra bokso federacijos narys, 1983 m. jam suteiktas sąjunginės kategorijos bokso teisėjo vardas.
1994 m. boksininkas apdovanotas DLK Gedimino 5-ojo, 1998 m. – 2-ojo laipsnio ordinais. 1995 01 09 Vokietijoje pirmą kartą CIFP Garbės diplomas buvo įteiktas Lietuvos atstovui - dukart Europos (1953 m. ir 1955 m.) bei šešiskart SSRS bokso čempionui A. Šocikui.
Su K. Andziuliu parašė knygas: „Sporto taisyklės ir sportinės aistros“ (1964), „Ringe ir už jo“ (1966), „Ketvirtas raundas“ (1984), su kitais parengė metodikos leidinius: „Pradedančiųjų boksininkų mokymo metodika“, „Bokso taktika“ (abi 1978), „Boksininkų treniruočių metodika“ (1986) ir kt.
Nufilmuotos įdomiausios A. Šociko kovos ringe. V. Steponaitis išleido knygą „Šocikas“ (Vilnius, 1951), Viktoras Ogurenkovas ir Saliamonas Vaintraubas – „Šocikas ringe“ (Vilnius, 1961). 2008 m. gegužės 17 d. Kauno sporto halėje, pasibaigus A. Šociko bokso turnyrui, paminėtas jo 80-metis.

1991 m. įsteigtame Lietuvos sporto muziejuje (Kaunas, Muziejaus g. 7) saugomas A. Šociko biustas (skulpt. Vladas Žuklys), jo pergales liudijantys eksponatai, nuotraukos ir kt. Nuo 1996 m. Kaune kasmet rengiamas tarptautinis jo vardo bokso turnyras, kurio nugalėtojai apdovanojami medaliais bei stiklinėmis A. Šociko bokso pirštinėmis.

1997 09 11 jam suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 08 18]

2013 m. Kauno bokso federacijos prezidento Rimanto Rutkausko, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Kauno apskrities tarybos atsakingojo sekretoriaus Prano Majausko bei S. Dariaus ir S. Girėno sporto centro direktoriaus Vyto Snarskio iniciatyva prie Kauno sporto halės pasodintas ąžuoliukas, priminsiantis, kad šioje arenoje kovojo Lietuvos bokso legenda A. Šocikas.

2014 06 19 Šančių mikrorajone esančiai Siūlų gatvės daliai suteiktas A. Šociko pavadinimas (Kauno m. sav. tarybos 2014 06 19 sprend. Nr. T-341).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. „Ringo džentelmenas“: apie Algirdą Šociką // Lietuvos vyrai ringe / Rimgaudas Tirilis. – Vilnius, 1999. – P. 82–87.
2. Algirdas Šocikas // Šančių praeities takais / Jurgis Vanagas. – Kaunas, 2009. – P. 187–190.
3. Atsiras A. Šociko gatvė. – BNS inf. // Kauno diena. – 2014, birž. 9, p. 4.
4. Miodušanskas, Jonas. Legendinio Algirdo kovas dabar galima pamatyti kino ekrane. – Iliustr. // Sportas. – 2002, kovo 4, p. 2.
5. Poderys, Romas. Šociką primins ir ąžuolas // Kauno diena. – 2013, geg. 6, p. 9.
6. Ringo džentelmenas – Algirdas Šocikas. – Iliustr. // Bokso milžinai: iš pasaulio ir Lietuvos bokso istorijos / Skirmantas Leonas Karalevičius. – [Kaunas, 2007]. – P. 161–282.
7. Saulius Tvirbutas, Romas Poderys. Bokso legenda iškeliavo oriai kaip tikras vyras. – Iliustr. // Kauno diena. – 2012, lapkr. 23, p. 1–3.
8. Vaitkutė, Audronė. Kauno garbės piliečių sąrašas ilgėja // Kauno žinios. – 1997, rugs. 24, p. 1, 3.


DOLSKIS DANIELIUS [1891 04 13 Vilniuje – 1931 12 03 Kaune, palaidotas Žaliakalnio žydų kapinėse, (Radvilėnų pl.; antkapis restauruotas 2000 m. pagal archit. Živilės Mačionienės projektą)], dainininkas, lietuvių estrados pradininkas.

1929–1931 m. gyveno Kaune.

Pakviestas smuikininko D. Pomeranco, iš Rygos atvyko į Kauną. Buvo eruditas, turėjo teisininko išsilavinimą, mokėjo daug kalbų. Gana greitai išmoko ir lietuvių kalbą. Dainavo „Versalio“, „Metropolio“ restoranuose bei „Konrado“ kavinėje. Dainoms žodžius rašė pats ir juos pritaikydavo populiarioms, madingoms to meto melodijoms. Užsienietiškiems šlageriams kūrė ir atliko gyvas, šmaikščias ir aktualias, iš gyvenimo paimtas miniatiūras: „Su armonika į Braziliją“, „Gegužinė“ bei monologus „Kaip mes su Jonu operą žiūrėjom“, „Amerikos lietuvių priėmimas Kumpiškiuose“ ir kt.
Savo kūryba pelnė didelį pasisekimą ir greitai tapo Kauno estrados legenda. Iš kitų atlikėjų išsiskyrė elegantiška laikysena, žaižaruojančiu humoru, scenine kultūra bei mokėjimu pavergti publiką. Jis buvo vieno artisto teatro pradininkas Lietuvoje ir vadintas „žmogumi, kuris linksmina Kauną“.
Kipro Petrausko paskatintas Berlyne ir Londone įrašė savo kūrybos dainas. Tai buvo 16 plokštelių, tapusių estradinės muzikos klasika ir iki šiol išlieka populiarios. D. Dolskio įrašai turėjo didžiulį pasisekimą, tačiau Kauno radiofonas jų netransliavo. Nežiūrint to, dainos „Palangos jūroj“, „Kariškas vaizdelis“, „Lietuvaitė“ ir kt. gerai žinomos iki šiol, plokštelės saugomos KAVB Muzikos leidinių skyriuje (K. Donelaičio 8). 2007 m. įrašų studija „Bomba“ išleido kompaktinį diską „Danielius Dolskis – 1929–1931 metų įrašai“.

nuotrauka 2007 11 11 Laisvės alėjoje prieš „Metropolio“ restoraną, Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA lėšomis ir V. Kernagio iniciatyva, pastatytas žmogaus dydžio paminklas (skulpt. Romas Kvintas).
Prieiga per internetą: http://www.pramogurulete.lt/index.php?cid=1&nshow=997&lang=lt  [žiūrėta 2008 01 07],  http://www.lrytas.lt/?id=11947918051194323213&view=4  [žiūrėta 2008 01 07]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Danielius Dolskis. – Portr. // Garsūs Lietuvos žydai. – Vilnius, 2008. – P. 27.
2. Mikalčiūtė, Raimonda. Skulptūra D. Dolskiui. – Iliustr. // 15 min. – 2007, lapkr. 7, p. 4.
3. Oginskaitė, Rūta. – Iliustr. // Kabaretas „Kabaretas tarp girnų – sustabarėjusio laiko žiežirba // Lietuvos rytas, priedas „Mūzų malūnas“. – 2007, gruod. 11, p. 1.
4. Skučaitė, Virginija. Akmenėliai ant D. Dolskio kapo. – Iliustr. // Kauno diena. – 2007, gruod. 4, p. 4.
5. Skučaitė, Virginija. Prie D. Dolskio kojų – plokštelės. – Iliustr. // Kauno diena. – 2007, gruod. 6, p. 24.
6. Skudienė, Rūta. Legendiniai mažosios scenos artistai [D. Dolskis]: tarpukario Lietuva, Kaunas. – Iliustr. // Žydų kultūros paveldas Lietuvoje. – [Vilnius], 2005. – P. 108–111.
7. Stanišauskas, Gediminas. Į alėją sugrįžo Dolskis. – Iliustr. // Kauno diena. – 2007, lapkr. 12, p. 1, 4.


ŠOPAUSKAS JONAS [1900 06 19 Žemaičių Kalvarijoje (Plungės r.) – 1968 11 26 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse; antkapinio paminklo skulpt. Vladas Vildžiūnas, archit. Vytautas Brėdikis)], fiziologas, higienistas, nusipelnęs gydytojas, profesorius.

[1922]–1968 m. gyveno Kaune, išskyrus 1934–1935 m.

1924–1929 m. studijavo LU Medicinos fakultete, kurį baigęs dirbo V. Lašo vadovaujamoje Fiziologijos katedroje laborantu bei asistentu. Nuo 1934 m. dėstė ir tobulinosi Vakarų Europoje. 1936 m. apgynęs daktaro disertaciją „Nervo jaudrumo parametrų kitimai nuo sužalojimo“, tapo medicinos daktaru, docentu, Higienos katedros vedėju, nuo 1941 m. – profesoriumi.
34 metus vadovavo KMI Higienos katedrai; 1941–1960 m. lygiagrečiai vadovavo ir VU Fiziologijos katedrai. Profesorius domėjosi aplinkos poveikiu organizmui, urbanizacijos įtaka sveikatai. Tyrinėjo senovės lietuvių sanitarinę kultūrą bei mitybą, Nemuno ir Nėries upių bei Kauno oro užterštumą, želdinių reikšmę miestui.
1940–1941 m. ir 1953–1955 m. buvo KMI Gydomosios medicinos fakulteto dekanas, įvairių mokslinių tarybų narys KMI bei kituose institutuose, Sveikatos ministerijoje, Vilniaus universitete, Lietuvos MA. 1963–1965 m. buvo KMI mokymo reikalų prorektorius, 1966–1968 m. – Lietuvos fiziologų draugijos pirmininkas.
Parašė apie 80 mokslinių straipsnių. Vadovavo, konsultavo ir oponavo daugiau kaip 50 disertacijų. Su prof. V. Lašu parašė vadovėlius „Fiziologijos praktikos darbai“ (1931), su kitais – „Higiena“ (1966) bei „Fiziologijos pratybas“ (1954, 1967).

nuotrauka 1986 m. Žaliakalnyje (E. Fryko g. 1/34A) atidengta pirmoji atminimo lenta: „Šiame name 1955–1968 m. gyveno profesorius medicinos daktaras Jonas Šopauskas“ (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33 p.) 1996 m. prikabinta nauja memorialinė lenta iš granito.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jonas Šopauskas. – Iliustr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 145.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Obelenis, Vytautas. Profesoriui Jonui Šopauskui – 100 metų // Medicina. – [Nr.] 36 (2000), t. 6, p. 529–533.


DOVYDAITIS PRANAS [1886 12 02 Runkiuose (Kazlų Rūdos sav. t.) – 1942 11 04 Sverdlovske (Rusija)], profesorius, Lietuvos ministras pirmininkas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.

1916–1940 m. gyveno Kaune.

1916–1922 m. dirbo „Saulės“ gimnazijos direktorium. 1918 02 16 pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. 1919 03 12–1919 04 12 dirbo LR 3-osios Vyriausybės ministru pirmininku.
1920–1922 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune. 1922 m. tapo Lietuvos universiteto Teologijos–filosofijos fakulteto profesoriumi, nuo 1928 m. – ordinariuoju profesoriumi. 1935 m. jam suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. P. Dovydaitis – aktyvus visuomenės veikėjas: 1925 m. – vyriausiasis ateitininkų vadas, nuo 1927 m. – garbės pirmininkas. 1934–1940 m. buvo Lietuvos krikščionių darbininkų profesinės sąjungos vienu iš steigėjų, o 1934–1940 m. – jos pirmininku. Nuo 1931 m. – Katalikų veikimo centro pirmasis vicepirmininkas.
Redagavo „Ateitį“, „Naująją vaidilutę“, „Logos“, „Soter“. Buvo „Lietuviškosios enciklopedijos“ viceredaktorius (1931–1940 m.). Parašė mokslo darbų kultūros, religijos, filosofijos temomis.
1940 m. bolševikų okupacinės valdžios atleistas iš universiteto, apsigyveno prie Čekiškės, bandė ūkininkauti, bet 1941 m. birželį buvo ištremtas į Uralą. Kalėjo Sverdlovsko srities Gari lageryje Nr. 47. 1942 11 04 prof. P. Dovydaitis buvo sušaudytas Severouralsko lageryje Nr. 35. Palaidojimo vieta nežinoma.
1922 m. „De jure“ laidoje, skirtoje paminėti faktui, kad daugelis pasaulio šalių oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę, išleistas lietuviškas 2 auksinų vertės pašto ženklas (dail. Adomas Varnas) su P. Dovydaičio atvaizdu. 1995 02 16 Lietuvos Vyriausybė įamžino Vasario 16-osios Akto signatarų atminimą, išleisdama kiekvienam specialius 0,20 Lt vertės pašto ženklus iš serijos „Lietuvos Nepriklausomybės Diena” (dail. Jokūbas Zovė).
2000 05 07 P. Dovydaitis Popiežiaus Jono Pauliaus II buvo paskelbtas Lietuvos naujuoju kankiniu ir įrašytas į bažnyčios Dvidešimtojo amžiaus martirologiją. Aldona Vasiliauskienė apie jį parašė monografiją „Akmenuotas patrioto kelias“ (Vilnius, 2001).

nuotrauka 1938 10 23 „Aušros“ gimnazijos vestibiulyje (Laisvės al. 95) atidengta memorialinė lenta. 1940 m. nuimta. 1993 09 01 atkurta lenta su įrašu: „Profesorius / Pranas Dovydaitis / 1886–1942 / 1916–1922 m. pirmosios lietuviškos / gimnazijos Kaune direktorius” (archit. Jonas Liaudanskas).

1990 m. atsikūrusi Lietuvių katalikų mokslo akademija, pagerbdama pirmąjį „LOGOS“ žurnalo leidėją ir redaktorių P. Dovydaitį, įsteigė jo vardo premiją, kuri teikiama kas dveji metai geriausiam žurnalo debiutantui.

1993 03 11 Kaune įsteigtas P. Dovydaičio fondas, skirtas studentijai remti. Steigėjai – Lietuvos ateitininkų federacija bei tautiečiai išeivijoje.

1995 m. buv. V. Jacenevičiaus gatvė Žaliakalnyje pavadinta P. Dovydaičio vardu (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233)

nuotrauka 1996 02 16 Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje atidengtas paminklinis biustas (skulpt. Arūnas Sakalauskas; archit. Linas Jurgaitis).

1996 m., minint P. Dovydaičio 110-ąsias metines, Čekiškės bažnyčios šventoriuje (Kauno r.) atidengtas paminklinis kryžius, kuriame įrašyta: „Paminklas Nepriklausomybės Akto signatarui, Ministrui pirmininkui (1919), filosofui, teisininkui, žurnalų redaktoriui, profesoriui Pranui Dovydaičiui (1886–1942)“ (tautodail. Albinas Fokas). Jam pastatytas paminklas ir klebonijos skverelyje.

2002 05 Prienų kaime (Kauno r.), buv. P. Dovydaičio sodybos vietoje, kurioje jis gyveno 1935–1941 m., atidengtas paminklinis akmuo.

2002 05 02 Kauno r. Čekiškės vidurinei mokyklai suteiktas P. Dovydaičio vardas.

nuotrauka 2013 02 14 VDU Katalikų teologijos fakulteto (Gimnazijos g. 7) II aukšte atidaryta prof. Prano Dovydaičio auditorija ir KTU II rūmų (K. Donelaičio g. 20) II aukšto fojė atidengta atminimo lenta su užrašu: „1929–1940 m. šiame pastate dirbo 1918 m. Vasario 16-osios akto signataras, ministras pirmininkas, Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto prof. Pranas Dovydaitis (1886–1942)”.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/lt/naujienos/universiteto-gimtadienio-proga-iskilmingi-renginiai  [žiūrėta 2013 02 15],  http://ktu.lt/naujienos/ktu-iamzino-vasario-16-osios-akto-signataru-atminima  [žiūrėta 2013 02 15]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atminimo lentos signatarams // Vakaro žinios. – 2013, vas. 15, p. 2.
2. Čekiškė: [1600–2000]. – Kaunas, 2000. – 30, [2] p.: iliustr.
3. Čekiškė // Kauno rajono miestai ir miesteliai: praeitis ir dabartis. – Kaunas, 2002. – P. 6–7.
4. Inis, Laimonas. Galerija: [apie Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje pastatytą biustą P. Dovydaičiui]. – Iliustr. // Laisvės alėja. – 1996, Nr. 1, p. 14.
5. Įsteigtas naujas fondas // Katalikų pasaulis. – 1993, Nr. 5, p. 11.
6. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
7. Lietuvos pašto ženklai : pašto ženklų katalogas : Nepriklausoma Respublika (1918–1940). – Vilnius, 1991. – P. 65–67.
8. Pranas Dovydaitis. – Iliustr. // Novužės krašto vaikai / Bernardas Aleknavičius, Vincentas Aleknavičius. – Marijampolė, 1999. – D. 2, p. 102–105.
9. Prano Dovydaičio pėdsakai gimtinėje. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 2006, gruod. 6, p. 4.
10. Universiteto auditorija pavadinta profesoriaus Prano Dovydaičio vardu. – Portr., iliustr. // XXI amžius. – 2013, vas. 26, p. 6.
11. Vasario 16-osios Akto signatarų atminimo lentos // XXI amžius. – 2013, vas. 22, p. 12.


ŠTARAS IPOLITAS [1905 02 23 Noreikiuose (Panevėžio r.) – 1966 12 17 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], agronomas-selekcininkas.

[1926–1927 m.], 1932–1936 m., 1939–1966 m. gyveno Kaune.

Mokėsi Paberžės pradinėje mokykloje, 1926 m. baigė Kėdainių gimnaziją. Norėdamas tapti gydytoju, įstojo į KU, tačiau pritrūkęs pinigų studijas nutraukė. 1928 m. įstojo į Žemės ūkio akademiją Dotnuvoje, kurią 1932 m. pabaigęs, 1935–1936 m. dirbo smulkiųjų žemės ūkio šakų instruktoriumi Žemės ūkio rūmuose Kaune. 1936 m. buvo paskirtas mokytoju į žemės ūkio mokyklą Klaipėdos krašte.
1939 m. vokiečiams užėmus Klaipėdą, grįžo į Kauną ir iki 1948 m. dirbo Fredos aukštesniojoje sodininkystės ir daržininkystės mokykloje. Nuo 1947 m. dėstė LŽŪA Agronomijos fakultete. 1948–1951 m. dirbo Kauno sodininkystės ir daržininkystės technikumo direktoriaus pavaduotoju bei dėstytoju. Sodo augalų selekcijos darbus pradėjo 1940 m. savo sode Birutėje (Sodininkų g. 9/2) ir tęsė Vytėnuose. Augino hibridinius sėjinukus, išvedė naujas kriaušių, obelų veisles: „Birutės pepinas“, „Vytėnų vasarinis“, „Noris“, „Auksis“, „Kaunis“; braškių – „Vaiva“, „Vytė“, „Svaja“ ir kt.; juodųjų serbentų – „Derliai“, „Juodžiai“, „Vytėnai“; vyšnių – „Kauno rožinė“.
1951–1955 m. buvo Lietuvos žemdirbystės instituto Vytėnų bandymų stoties asistentas; 1951–1955 m.– direktoriaus pavaduotojas, 1955–1964 m. – mokslinis bendradarbis. 1962 m. tapo Žemės ūkio mokslų kandidatu. 1965 m. buvo paskirtas Sodo augalų selekcijos skyriaus vedėju. Jo išvestos veislės gerai žinomos ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
I. Štaras rašė straipsnius leidiniams: „Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto mokslo darbai“, „Naujoji sodyba“, „Mūsų sodai“ ir kt. Už nuveiktus darbus 1965 m. jam suteiktas žemės ūkio mokslų kandidato laipsnis ir nusipelniusio agronomo garbės vardas. Su V. Venskutoniu parengė veikalą „Sodininkystė“ (1956, 1959).

1969 m. Vytėnų stotyje selekcininko garbei J. Štaro su kitais išvesta obelų veislė pavadinta „Štaris“; 1975 m. naujai išvesta slyvų veislė – „Štaro vengrinė“.

1998 m. Sargėnuose jo vardu pavadinta gatvė (Kauno miesto valdybos 1998 07 07 sprend. Nr. 689).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Lukoševičius, Algirdas. Ipolitas Štaras – mūsų pasididžiavimas. – Portr. // Mūsų sodai. – 1995, Nr. 2, p. 5.
2. Štaro g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 158–159.


DUBAS VLADAS [1887 06 18 Žaliojoje (Vilkaviškio r.) – 1937 08 03 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], romanistas, literatūrologas, profesorius.

1918–1937 m. gyveno Kaune (1921 m. ir 1929 m. tobulinosi Italijoje ir Prancūzijoje.

1918 m. iš Maskvos grįžęs į Kauną, kur gyveno jo tėvai, dirbo prancūzų ir lotynų kalbos mokytoju, dėstė visuotinę literatūrą „Saulės“ ir „Aušros“ gimnazijose. Pastarojoje buvo direktoriaus pavaduotojas ir trumpai – direktorius. 1920 m. Aukštuosiuose kursuose pradėjo skaityti Vakarų Europos literatūros paskaitas. Įsikūrus LU, jame dėstė romanistiką ir lotynų kalbą. 1924 m. jam buvo suteiktas docento, o 1928 m. – ekstraordinarinio profesoriaus laipsnis.
Rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuva“, „Literatūra“, „Pradai ir žygiai“, „Studentų dienos“ ir kt. 1931 m. redagavo ateistinį žurnalą „Vaga“. Išleido vadovėlį aukštosioms mokykloms „Įvadas į bendrą literatūrą“ (1923, 1931) bei „Prancūzų literatūros istorijos“ dvitomį (1929–1930), monografijas apie F. R. Šatobrianą (1925), A. Francą (1928), Volterą (1932), Š. Bodlerą (rankraštis), įdomiai skaitė viešas paskaitas visuomenei.
Neatsigavo po skaudžios vienturčio sūnaus netekties. Parašė biografinę apysaką „Vytukas: vieno berniuko istorija“ (1934), novelių bei recenzijų. Palaužtas ligos, mirė eidamas 51 metus, palikęs daug rankraščių ir neįgyvendintų planų. Jo darbai labai informatyvūs ir lengvai skaitomi. Asmeninis V. Dubo archyvas saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje bei Lietuvių kalbos ir literatūros institute.

nuotrauka 2007 06 18 minint profesoriaus 120-ąsias gimimo metines Žaliakalnyje ant jo namo (Aušros g. 37, dab. Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos „Aušros“ filialas) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1933–1937 m. gyveno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, literatūrologas Vladas Dubas“ (Kauno m. administracijos direktoriaus 2007 05 09 įsak. Nr. A-1554).
Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/naujienos-trumpai-48190  [žiūrėta 2010 08 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bartkus, Gvidonas. Vladas Dubas – literatūros ir kultūros istorikas: gimimo 100-ąsias metines minint // Kultūros barai. – 1987, Nr. 6, p. 56–59.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Vladui Dubui – 120 // Laikinoji sostinė. – 2007, birž. 16, p. 10.
4. [Namas Aušros g. 37 įtrauktas į vietinės reikšmės istorijos paminklų sąrašą] // Lietuvos respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990). D. 1. – Vilnius, 1993. – P. 198.


DUBENECKIS VLADIMIRAS [1888 09 06 Zmejinogorske (Altajaus kr., Rusija) – 1932 08 10 Karaliaučiuje; palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse; 1933 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Juozas Zikaras, archit. Mykolas Songaila)], architektas, dailininkas, scenografas, pedagogas, profesorius.

1919–1932 m. gyveno Kaune.

Gimė lietuvio tremtinio šeimoje. 1906–1914 m. studijavo architektūrą Peterburgo dailės akademijoje, vėliau joje ir dirbo. 1917 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. 1919 m. atvyko į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje, tais pačiais metais persikėlė į Kauną. Pirmaisiais gyvenimo Kaune metais tarnavo Prekybos ir pramonės ministerijoje, 1920–1923 m. – Amerikos lietuvių (Amlito) akcinėje bendrovėje statybos skyriuose. Buvo vienas Lietuvių meno draugijos steigėjų, Valstybės archeologijos komisijos, Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungos steigėjas ir pirmininkas. V. Dubeneckis rūpinosi architektūros paminklų apsauga. 1927–1929 m. profesoriavo, dėstė kompoziciją ir perspektyvą Meno mokykloje. 1930–1931 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete.
Reikšmingiausi jo projektuoti pastatai Kaune: Kauno meno mokykla (1922–1923), Valstybės teatro rūmų Kaune rekonstrukcija (1923–1925, su M. Songaila ir V. Žemkalniu), kino teatras „Metropoliten“ (dabartinis Dramos teatras; 1928–1929), M. K. Čiurlionio dailės muziejus (1930), Vytauto Didžiojo karo muziejus (1934) ir kt.
Be architektūrinių projektų V. Dubeneckis kūrė dekoracijas spektakliams: V. Krėvės „Skirgaila“ (1924), Š. Guno „Romeo ir Džuljeta“ (1925), Ž. Offenbacho „Hofmano pasakos“ (1925), R. Vagnerio „Lohengrinas“ (1926), Moljero „Tartiufas“ (1927) ir kt. Kaip dailininkas yra sukūręs grafikos darbų, lietuvių liaudies kostiumų eskizų; parašęs straipsnių architektūros klausimais.
1931 m. Juozas Zikaras sukūrė V. Dubeneckio medalioną ir bareljefą, o 100-osioms dailininko gimimo metinėms 1988 m. skulptorius Petras Baronas pagamino medalį „Vladimiras Dubeneckis, 1888–1932“.

nuotrauka 1938 m. Vytauto Didžiojo karo muziejuje atidengta memorialinė lenta: „Dail. architektas Dubeneckis, V. D. Karo muziejaus rūmų meninės kompozicijos autorius”.

nuotrauka 1988 09 05 prie namo (Vilniaus g. 72) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1922–1932 m. gyveno architektas, dailininkas, profesorius Vladimiras Dubeneckis“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. LDT VK 1988 05 25 potv. Nr. 173; tekstas lietuvių ir rusų kalbomis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Arch. Dubeneckiui atidengiama paminklinė lenta // Lietuvos aidas. – 1938, lapkr. 10, p. 10.
2. „Minint architekto Vladimiro Dubeneckio, vieno iš atgimusios Lietuvos architektūros korifėjų, 100-ąsias gimimo metines...“. – Iliustr. // Statyba ir architektūra. – 1989, Nr. 1, p. 21.
3. Miškinis, Algimantas. Gyvenimą ir kūrybą susiejęs su Kaunu: architekto Vladimiro Dubeneckio gimimo 100-osioms metinėms. – Iliustr. // Kauno tiesa – 1988, rugs. 4, p. 4–5.
4. Vakar iškilmingai pašventintas arch. Dubeneckio paminklas // Lietuvos aidas. – 1938, lapkr. 27, p. 4.
5. Vladimiras Dubeneckis. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos /Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 77–78.
6. Vladimiras Dubeneckis: šimtmečio akcentai. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1988, rugs. 6, p. 1.


DULKSNYS KOSTAS [1901 01 11 Naiviuose (Kupiškio r.) – 1941 07 30 nužudytas Maskvoje], Lietuvos nepriklausomos kariuomenės generalinio štabo pulkininkas.

1919–1941 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1919 m. gruodžio mėn. baigė Karo mokyklą Kaune ir tarnavo įvairiuose daliniuose. 1925 m. baigė Aukštųjų karininkų kursų bendrajį skyrių. 1926 sausio mėn. buvo paskirtas 1-osios kuopos jaunesniuoju karininku, rugpjūčio mėn. jam suteiktas kapitono laipsnis. 1927 m. baigė Kauno „Pavasario“ suaugusiųjų gimnaziją, 1931 m. – Prahos generalinio štabo akademiją ir buvo paskirtas gen. štabo majoru.
1931–1933 m. tarnavo vyriausiajame štabe; 1933–1934 m. – 9-ajame pėstininkų pulke bataliono vadu, priklausė Lietuvos slaptosioms tarnyboms. 1932–1939 m. dėstė Vytauto Didžiojo generalinio skyriaus karininkų kursuose ir Aukštojoje karo mokykloje, rašė straipsnius leidiniams: „Kardas“, „Mūsų žinynas“, „Korys“, „Trimitas“, „Lietuvos aidas“.
1934 m. K. Dulksniui suteiktas gen. štabo pulkininko leitenanto laipsnis. 1935 m. jis paskirtas eiti generalinio štabo II žvalgybos skyriaus viršininko pareigas. 1936 09 08 pakeltas generalinio štabo pulkininku.
Apdovanotas Vyčio kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu (1920), Vyčio kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (1923), Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu (1923), DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1928), Latvijos Trijų žvaigždžių 3-ojo laipsnio ordinu (1935), Prancūzijos Garbės legiono 4-ojo laipsnio ordinu (1936), Švedijos kalavijo 3-ojo laipsnio ordinu (1937) ir Lenkijos Atgimimo 3-ojo laipsnio ordinu (1939).
1940 m. liepos 8 d. pulkininkas K. Dulksnys paskirtas Lietuvos liaudies kariuomenės karo mokyklos lektoriumi, o liepos 18 d. – suimtas, tardytas ir kalintas Kauno, Minsko bei Maskvos kalėjimuose. 1941 07 30 sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

1996 m. plk. Kosto Dulksnio vardu Aleksoto mikrorajone, Kazliškiuose pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1996 01 09 nut. Nr. 42).

nuotrauka 2011 03 29 ant pastato (Gedimino g. 38/Nepriklausomybės a.) atidengta grupinė atminimo lenta: „Čia buvusioje Lietuvos kariuomenės generalinio štabo II skyriaus būstinėje dirbo Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos pulkininkai Kostas Dulksnys, Juozas Matusaitis ir Petras Kirlys. 1940 m. vasarą sovietų okupantų jie buvo suimti ir 1941 m. sušaudyti Maskvoje“ (Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 03 09 įsak. Nr. A-968).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?3096699962  [žiūrėta 2011 03 30]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Plk. Dulksnio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 53.
2. Nedveckaitė, Jūratė. Pulkininkas Konstantinas Dulksnys liko užmirštas. – Iliustr. // Kupiškėnų mintys. – 2000, liep. 15, p. 1, 6.


DULSKIS ROMUALDAS [1893 m. Starkuose (Marijampolės r.) – 1956 m. Čikagoje (JAV)], teisininkas, finansininkas.

1920–1943 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1920 m. dirbo Vidaus reikalų ministerijoje (VRM) piliečių apsaugos, vėliau – Bendrųjų reikalų departamentų direktoriumi. 1922 m. iš einamų pareigų pasitraukė. 1920–1923 buvo Kauno miesto tarybos narys, jos pirmininkas. 1921 m. buvo renkamas Kauno burmistru, tačiau miesto taryba jo kandidatūros nepatvirtino.
Nuo 1922 m. – Ūkio banko juriskonsultas. 1922–1924 m. ėjo vicedirektoriaus pareigas, buvo vienas iš akcinės bendrovės „Palemonas“ steigėjų. 1924–1927 m. dirbo Žemės banko valdyboje kaip Centralinio ūkininkų banko atstovas. 1927 m. padėjo steigti Ateitininkų sendraugių sąjungą. Bedirbdamas baigė Kauno universitetą ir 1925 m. gavo teisininko diplomą.
1927 m. R. Dulskis priimtas į Lietuvos banką ir paskirtas vadovauti Biržų, vėliau Kybartų vietiniam banko skyriui. 1934–1941 m. dirbo juriskonsultu Lietuvos centriniame banke. 1941–1943 m. vadovavo banko juridinei tarnybai.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV.

nuotrauka 2001 09 21 ant namo Naujamiestyje (Trakų g. 18) atidengta memorialinė lenta: „Šį namą 1937 m. pasistatė teisininkas Romualdas Dulskis (1893–1956). Čia 1938–1940 buvo JAV pasiuntinybė. Pastatą projektavo archit. S. Kudokas“ (Kauno m. mero 2001 09 17 potv. Nr. 364).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Romas Dulskis // Lietuvos bankininkai: Gyvenimų ir darbų pėdsakai 1918–1940 / Vladas Terleckas. – Vilnius, 2001. – P. 183–185.


DUMČIUS STASYS [1906 06 26 Eiciūnuose (Šakių r.) – 1942 05 16 Archangelske (Rusija); 1992 m. sauja žemės iš bendro kapo atvežta ir palaidota Petrašiūnų kapinėse], brandmajoras.

1922–1941 m. gyveno Kaune (išskyrus metus, kai buvo grįžęs į tėviškę, ir savanoriu atliko karinę prievolę Marijampolėje).

Pradžios mokyklą, aplinkinių vadinamą „Dumčiaus akademija“, baigė savo tėvo namuose. 1922–1927 m. mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje.
1931–1933 m. studijavo VDU Teisės fakultete. Kad užsidirbtų pragyvenimui, įstojo į Kauno savivaldybės savanorių ugniagesių komandą. 1933–1940 m. dirbo Kauno savivaldybės ugniagesių viršininko pavaduotoju, vyriausiuoju brandmeisteriu, vėliau – brandmajoru. Tuo pačiu metu vadovavo ir sukarintai Kauno savivaldybės ugniagesių-šaulių I rinktinės „Pilies“ kuopai. Jo iniciatyva kuopa buvo aprūpinta naujausia technika. Ugniagesybos reikalais lankėsi Latvijoje, Estijoje, Čekoslovakijoje, palaikė ryšius su šių šalių ugniagesiais ir draugijomis.
S. Dumčius nuolat dalyvavo visuomeninėje ir politinėje veikloje: buvo skautų, „Geležinio vilko“ organizacijų, VDU Neolituanų korporacijos, „Humanitas“ ir kt. bendrijų narys, „Jaunosios Lietuvos“ Kauno centro valdybos pirmininkas. Skaitė paskaitas ugniagesybos ir karybos klausimais, platino laikraštį „Ugniagesys“. 1938 m. inicijavo ir administravo Kauno miesto skautų sanitarijos ir priešcheminės apsaugos kursus. Įkūrė laboratoriją gaisrų priežastims tirti. Už aktyvų darbą ugniagesyboje ir Šaulių sąjungoje buvo apdovanotas pasižymėjimo ženklais ir medaliais.
Atleistas iš tarnybos dirbo cukraus akcinėje bendrovėje, vėliau dėstė Kauno technikume.
1941 06 14 S. Dumčius suimtas ir su šeima ištremtas į Sibirą. Mirė išsekintas tardymų, bado ir sunkaus darbo. Palaidotas bendrame Archangelsko srities Plesecko r., Puksaozero lagerio, 10-osios zonos žuvusiųjų kape.
Brandmajoro atminimas įamžintas Kauno Ugniagesybos muziejuje (I. Kanto g. 1).
2011 m. išleista Vito Rimkaus knyga „Lietuvos ugniagesybos organizatorius, švietėjas, Kauno savivaldybės brandmajoras Stasys Dumčius, 1906–1942“ (Vilnius).

nuotrauka 2011 05 04 Šv. Florijono, Ugniagesių gelbėtojų dieną, ant Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pastato (Nemuno g. 2) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiuose rūmuose 1931–1940 m. gyveno ir dirbo vienas iš Lietuvos ugniagesybos organizatorių, Kauno savivaldybės brandmajoras, Šaulių sąjungos Pilies būrio vadas Stasys Dumčius (1906–1942). Mirė lageryje Archangelsko srityje“ (archit. Jonas Lukšė ir skulpt. Erikas Daugulis; Kauno m. savivaldybės admin. direktoriaus 2010 09 28 įsak. Nr. A-3159).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?473971752  [žiūrėta 2011 11 14]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Perėjęs karščiausią ugnį. – Portr., iliustr. – Rubrika: Projektas „Iškiliausi tarpukario kauniečiai“ // Kauno diena. – 2011, bal. 30, p. 30.


DVARIONAITĖ–MONTVYDIENĖ JULIJA [1893 12 19 Ylakiuose (Skuodo r.) – 1947 09 24 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse], dainininkė, aktorė, režisierė.

1921–1947 m. gyveno Kaune.

1921–1931 m. buvo Valsybės teatro solistė. Atliko pagrindinius koloratūrinio ir lyrinio soprano vaidmenis: Violetą ir Džildą Dž. Verdžio operose „Traviata“ ir „Rigoletas“, Roziną ir Mikaelą Dž. Rosinio „Sevilijos kirpėjuje“ ir Ž. Bizė operoje „Karmen“, Džiuljetą ir Margaritą Š. Guno operose „Romeo ir Džiuljeta“ bei „Faustas“, Mimi Dž. Pučinio „Madam Baterflai“ ir daugybę kitų vaidmenų. Keletą metų pagrindines operų partijas dainavo drauge su Kipru Petrausku.
1931–1933 m. dirbo režisieriaus padėjėja. Koncertuodama apkeliavo visus didesnius Lietuvos miestus. 1933 m. Julija Dvarionaitė-Montvydienė iš teatro pasitraukė. 1930–1932 m. dirbo Kauno vaikų teatro draugijos aktore ir režisiere. Vėliau mokytojavo ir vaidino Kauno jaunimo teatre. Nuo 1936 m. ji – N. Rericho draugijos Lietuvoje pirmininkė.

nuotrauka [1972 m. lapkričio mėn.] prie namo Žaliakalnyje (Lietuvių g.18) pritvirtinta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1939–1946 m. gyveno operos solistė, režisierė Julija Dvarionaitė. Istorijos paminklas“ (skulpt. Kazys Švažas, dail. Gediminas Pempė; Vykdomojo komiteto 1970 12 23 sprend. Nr. 648). [Memorialinėje lentoje neteisingai nurodyti mirties metai – reng. past.]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Julija Dvarionaitė-Montvydienė. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 162–163.
2. KPTA atminimo įamžinimo paminklų sąrašas.


DVARIONAS BALYS [1904 06 19 Liepojoje (Latvija) – 1972 08 23 Vilniuje], kompozitorius, pianistas, dirigentas, pedagogas.

1926–1949 m. gyveno Kaune.

1926 m., baigęs mokslus Vokietijoje, apsigyveno Kaune. 1926–1933 m. dėstė Kauno muzikos mokykloje (fortepijono klasėje), 1933–1949 m. – Kauno konservatorijos pedagogas. 1945 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.
Nuo 1928 m. B. Dvarionas, kaip pianistas, koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. 1931 m. jo diriguojama pirmą kartą nuskambėjo M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“. 1935–1938 m. B. Dvarionas buvo Kauno radijo simfoninio orkestro dirigentas. 1941 m. dirigavo pirmuosiuose simfoniniuose koncertuose Kaune. 1946–1965 m. buvo visų respublikinių švenčių vyr. dirigentas.
Sukūrė aukšto meninio lygio kūrinių: operą „Dalia“ (1957), baletą „Piršlybos“(1933), 2 koncertus fortepijonui ir orkestrui. Taip pat parašė koncertą valtornai ir orkestrui, uvertiūrų, maršų, sonatą-baladę smuikui ir fortepijonui, pjesę „Prie ežerėlio“ smuikui ir fortepijonui; choro ir solo dainų: „Sesuo, žydroji Vilija“ (S. Neries ž.), „Žvaigždutė“ (L. Stepanausko ž.), daug dainų ir muzikos dramos spektakliams bei lietuviškiems kino filmams. Spaudoje paskelbė daugiau kaip 40 straipsnių.
B. Dvarionas išugdė daug gabių muzikų: J. Gaudrimą, R. Geniušą, A. Jurgelionį, G. Ručytę-Landsbergienę, H. Znaidzilauskaitę ir kt.
1947 m. jam suteiktas Nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. 1949 m. apdovanotas SSRS valstybine, o 1960 m. – Lietuvos valstybine premijomis. 1970 m. Jadvyga Janulevičiūtė sukūrė dokumentinį filmą „Balys Dvarionas“. Juozas Gaudrimas parašė knygą „Balys Dvarionas“ (Vilnius, 1982).

nuotrauka 2004 06 18 ant namo (Donelaičio g. 9) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1932–1949 m. gyveno ir kūrė žymus pianistas, kompozitorius, dirigentas, profesorius Balys Dvarionas“ (skulpt. Algimantas Šlapikas; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 06 10 įsak. Nr. A-1413).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:
1. Armonaitė, Liucija. Balio Dvariono muzikos šviesa. – Iliustr. // Liet. žinios. – 2004, birž. 19, p. 6.
2. Balys Dvarionas. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 15–18.
3. Ramanauskienė, Alina. Retrospektyvinė mozaika. – Iliustr. // Kauno diena. – 2004, birž. 23, p.19.


ŠVEDAS JONAS [1908 10 09 Liepojoje (Latvija) – 1971 10 15 Vilniuje], kompozitorius, dirigentas, pedagogas, profesorius.

1930–1940 m., 1943–1944 m. gyveno Kaune.

1930 m. uždarius muzikos mokyklą Klaipėdoje, persikėlė į Kauną. Grojo trombonu Kauno radiofono ir Valstybės teatro simfoniniuose orkestruose. Rašė metodinius straipsnius, Radiofone skaitė muzikos populiarinimo paskaitas. 1933 m. subūrė jaunimo pučiamųjų orkestrą. Nuo 1935 m. „Aušros“ gimnazijos berniukus mokė dainavimo ir muzikos. 1936 m. Kauno konservatorijoje dėstė trombono ir tūbos specialybę bei metodikos disciplinas. Lygiagrečiai vadovavo berniukų chorui, redagavo jaunalietuvių leidžiamą muzikinių pjesių ir maršų rinkinį. Organizavo skudutininkų būrelius, pritaikydavo jiems kūrinius. Dalyvavo Lietuvos muzikų draugijos veikloje.
1939 m. vadovavo Kauno konservatorijos trombono klasei. Savo lėšomis išleido vadovėlį „Skudučiuok“ (1936). Su J. Banaičiu parengė 5 dalių vadovėlį vidurinėms mokykloms „Muzika“ (1938–1940). 1940 m. prie Vilniaus filharmonijos organizavo legendinį liaudies dainų ir šokių ansamblį „Lietuva“ ir jam vadovavo. 1943 m. J. Švedas dirbo trombonininku ir Kauno jaunojo žiūrovo teatro muzikinės dalies vedėju, parašė muziką spektakliams „Kaimynai“ ir „Eglė – žalčių karalienė“. Gyvendamas Kaune subrendo kaip atlikėjas, pedagogas, meno vadovas ir kompozitorius. 1944 m. su šeima išvyko į Šakius. Nuo 1945 m. gyveno Vilniuje.
Harmonizavo apie 200 lietuvių liaudies melodijų, parašė daugiau nei 100 originalių dainų chorams bei ansambliams, įvairių muzikinių pjesių, koncertą trombonui su fortepijonu. Buvo respublikinių Dainų švenčių vyr. dirigentas, žiuri pirmininkas, meninių komisijų narys ir konsultantas, Kompozitorių sąjungos narys.
Apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos (1954) ir Garbės ženklo (1957) ordinais, garbės raštais ir medaliais. Didelė dalis jo kūrinių įrašyta plokštelėse. Rengiami respublikiniai ir tarptautiniai Jono Švedo tautinių instrumentų atlikėjų konkursai. Apie jį sukurtas TV filmas.
Algirdas Vyžintas parengė leidinius „Jonas Švedas: teoriniai-metodiniai darbai, straipsniai, laiškai, amžininkų atsiminimai“ (Vilnius, 1978) bei „Ateities kartoms: naujas žvilgsnis į Jono Švedo gyvenimą ir veiklą“ (Vilnius, 2008). 2012 m. išleista knyga „Jonas Švedas – egzodo kompozitorius“ (Vilnius).

nuotrauka 1988 10 07 kompozitoriaus 90-mečio proga Senamiestyje (L. Zamenhofo g. 12), P. Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejaus kiemelyje pastatytas paminklinis biustas (skulpt. Virginija Venckūnienė; archit. Virgilijus Juozaitis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Išlikęs muzikoje. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1988, spal. 12, p. 1.
2. Jonas Švedas. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 52–53.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Švedas Jonas // Lietuvių kompozitoriai: enciklopedinis žinynas / Boleslovas Zubrickas. – Vilnius, 2004. – P. 368–372.


ČAPLIKAS JULIUS [1888 06 01 Ryliškiuose (Alytaus r.) – 1941 07 30 Maskvoje], savanoris, generolas.

1920–1940 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1920–1921 m. paskirtas kunigaikščio Vaidoto 8-ojo pėstininkų pulko vadu. 1927–1928 m. – Kauno miesto ir apskrities viršininkas bei Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungos pirmininkas. 1931–1932 m. ėjo II Karo apygardos ir Kauno įgulos viršininko pareigas. 1935–1938 m. buvo vidaus reikalų ministras. 1935 02 16 jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis. 1936–1940 m. – Lietuvos Seimo narys. Apdovanotas Vyčio kryžiaus 5-ojo laipsnio (1919), DLK Gedimino 3-ojo laipsnio, Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio (1933) ordinais, Savanorio medaliu (1928), Nepriklausomybės medaliu (1928).

1996 m. Aleksoto mikrorajono gatvė pavadinta Juliaus Čapliko vardu (Kauno m. mero 1996 01 09 sprend. Nr. 42).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Gen. J. Čapliko g. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 39–40.


ČARNECKIS VALDEMARAS VYTAUTAS [1893 01 09 Pajiesyje (Marijampolės apskr.) – 1942 11 04 Sverdlovske (dabar Jakaterinburgas)], diplomatas, Steigiamojo Seimo narys.

1919–1921, 1924–1925, 1939–1941 06 14 gyveno Kaune.

1919 04 15–1920 06 19 dirbo susisiekimo ministru. 1920 m. išrinktas į Steigiamąją Seimą krikščionių demokratų partijos atstovu, dirbo Užsienio reikalų komisijos sekretoriumi. Kaip Lietuvos delegacijos narys 1920 m. spalio 7 d. dalyvavo pasirašant sutartį su Lenkija Suvalkuose. 1921–1923 m. – Lietuvos atstovas Vašingtone. Jo veiklos dėka JAV 1922 m. liepos 28 d. pripažino Lietuvą de jure. 1924–1925 m. buvo užsienio reikalų ministras dešimtajame A. Tumėno ir vienuoliktajame V. Petrulio ministrų kabinetuose. 1925–1939 m. Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Romoje. 1939–1940 m. – Užsienio reikalų ministerijos Teisių ir administracijos departamento direktorius. Sovietams okupavus Lietuvą, minėta ministerija buvo likviduota, V. Čarneckis pradėjo dirbti Maisto pramonės komisariate konsultantu, vėliau – Tiekimo skyriaus vedėjo pavaduotoju.
1941 m. birželio 14 d. suimtas ir išvežtas į Sverdlovsko sritį. Apkaltintas kontrevoliucine veikla lageryje ir 1942 m. lapkričio 4 d. sušaudytas Sverdlovsko kalėjime.

1993 m. Aleksoto mikrorajono gatvė pavadinta V. Čarneckio vardu (Kauno m. mero 1993 06 18 potv. Nr. 615).

nuotrauka 2004 01 09 minint 110-ąsias gimimo metines, prie namo (Putvinskio g. 49) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1939–1941 m. gyveno Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo narys, užsienio reikalų ministras, diplomatas Valdemaras Vytautas Čarneckis (1893–1942), sovietų sušaudytas Sverdlovske. 2000 m. katalikų Bažnyčios paskelbtas Naujuoju kankiniu“ (skulpt. Vytautas Narutis; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 11 21 įsak. Nr. A-1914).
Prieiga per internetą: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20040121/atmi_02.html   [žiūrėta 2010 09 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Andriuškevičius, Arūnas. Pagerbtas buvęs užsienio reikalų ministras. – Iliustr. // Kauno diena. – 2004, saus. 10, p. 5.
2. Atminimo lenta – diplomatui. – Iliustr. // Tremtinys. – 2004, saus. 15, p. 15.
3. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 127.
4. V. Čarneckio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės . – Kaunas, 2001. – P. 40–41.


ČEPĖNAS PRANAS [1899 04 04 Veleikiuose (Zarasų r.) – 1980 10 03 Worcesteryje (JAV); 1998 m. perlaidotas Petrašiūnų kapinėse], pedagogas, istorikas, visuomenės veikėjas.

1922–1944 m. gyveno Kaune.

Dirbo pedagoginį darbą Kauno pradžios mokykloje, J. Tumėno brandos kursuose. 1924–1926 m. skaitė paskaitas V. Kudirkos liaudies universitete. 1931–1940 m. dirbo „Lietuviškosios enciklopedijos“ sekretoriumi, 1940–1944 m. – vienu iš redaktorių. 1935 m. kartu su Kaziu Boruta ir Albina Sirutyte-Čepėniene parengė Tarptautinių žodžių žodyną (1936).
1944 m. pasitraukė į Vakarus.

nuotrauka 1995 07 26 Prano Čepėno šeimos lėšomis prie namo (Vydūno al. 61) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1944 m. gyveno istorikas, visuomenės veikėjas, profesorius Pranas Čepėnas. Mirė 1980 m. Worcesteryje, JAV“ (Kauno m. mero 1995 07 26 potv. Nr. 426).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Pagerbtas Prano Čepėno atminimas. – Iliustr. // Kauno diena. – 1995, spal. 4, p. 4.
3. Vasiliauskienė, Aldona. Pranas Čepėnas: gyvenimo ir veiklos bruožai. – Bibliogr.: 73 pavad. // Istorija: Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. – Nr. 45 (2000), p. 35–45.


ČEPINSKIS VINCAS [1871 05 03 Dargaičiuose, (Šiaulių r.) – 1940 08 22 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], fizikas, chemikas, profesorius, visuomenės veikėjas.

1920–1940 m. gyveno Kaune.

1894 m. baigė Sankt Peterburgo universiteto Matematikos ir gamtos fakultetą, įgijo fizikochemiko specialybę. 1920–1922 m. dėstė fiziką Aukštuosiuose kursuose Kaune. 1922–1936 m. – VDU profesorius, 1922–1923 m. ir 1928–1929 m. – prorektorius, 1923–1924 m. ir 1929–1933 m. – rektorius, 1922–1926 m. – Fizikos katedros vedėjas, 1926–1936 m. – Fizikos-chemijos katedros vedėjas. 1926 m. – Lietuvos švietimo ministras.
Parengė ir išleido knygas: „Fzikos paskaitos“ (7 sk., 1923–1926 m), „Atomas“ (1924), „Branduolio chemija“ (1937), „Fizinė chemija“ (4 d., 1928–1933), monografiją „Elektroninė valentingumo teorija“ (1928) ir kt.
Apie 1934–1936 m. sukurtas Vinco Čepinskio portretinis medalionas (skulpt. Juozas Zikaras), 1982 m. – atminimo medalis (dail. Skaistė Žilienė). Serijoje „Lietuvos mokslo paminklai“ išleista Zenono Mačionio ir Jono Čepinskio knyga „Profesorius Vincas Čepinskis“ (Vilnius, 1992).

1933 m. viena iš Aleksoto mikrorajono gatvių pavadinta jo vardu. 1987 m. buv. P. Morozovo gatvei grąžintas V. Čepinskio vardas (Kauno m. LDT VK 1989 05 24 sprend. Nr. 197).

nuotrauka 1967 m. prie namo (V. Putvinskio g. 25) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1936–1940 m. gyveno fizikas ir elektrochemikas prof. V. Čepinskis“.

nuotrauka 1987 m. V. Čepinskio vardas suteiktas KPI Cheminės technologijos fakulteto Fizikinės chemijos ir elektrochemijos laboratorijai (Radvilėnų pl. 19), kurioje atidengta memorialinė lenta su bareljefu (ketus, bronza; skulpt. Leonas Žuklys).

[1991 m.] VDU įsteigta V. Čepinskio stipendija, skirta labai gerai besimokantiems Informatikos ir Gamtos mokslų fakultetų studentams.

2001 05 03 VDU tiksliųjų mokslų skaitykla ir Fizikinės cheminės analizės laboratorija (Vileikos g. 8) pavadintos prof. V. Čepinskio vardu.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Čepinskis Vincas /1871–1940/ // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 112–113.
2. KAA, f. 219, ap. 1, b. 808, lap. 80.
3. Kauno miesto gatvių sąrašas 2003 m.
4. KPTA įamžintų objektų sąrašas.
5. VDU Gamtos mokslų fak. dekano D. Mickevičiaus pateikta informacija.
6. Vytauto Didžiojo universitetas. – Kaunas : Vytauto Didžiojo universitetas ; Vilnius : Versus aureus, 2014. – P. 105.


ČERBULĖNAS KLEMENSAS [1912 07 24 Spalviškiuose (Panevėžio apskr.) – 1986 01 04 Kaune; palaidotas Eigulių kapinėse] – etnografas, muziejininkas, dailėtyrininkas, architektūros istorikas, pedagogas.

1933–1986 m. gyveno Kaune.

1933 m. pradėjo studijuoti VDU Humanitariniame fakultete, kurį (perkeltą į Vilniaus universitetą) baigė 1941 m. ir įgijo istoriko specialybę. Universitete priklausė studentų skautų korporacijai „Vytis“.
1936–1942 m. buvo Kultūros muziejaus Kaune Etnografijos skyriaus vedėjo pavaduotojas, 1942–1944 m. – Kultūros paminklų apsaugos įstaigos Etnografijos skyriaus vedėjas. 1945–1950 m. ėjo įvairias pareigas M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. 1951–1952 m. – Istorijos instituto, 1956–1986 m. Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto Architektūros istorijos skyriaus vyr. mokslinis bendradarbis.
1945–1972 m. dėstė Kauno ir Vilniaus aukštosiose bei specialiosiose vidurinėse mokyklose, mokytojavo Garliavos vidurinėje mokykloje. 1958 m., 1973 m. apgynė istorijos mokslų daktaro disertacijas, bet daktaro laipsnis jam nesuteiktas.
1970–1974 m. K. Čerbulėnas vadovavo Liaudies buities muziejaus Rumšiškėse detalizuoto generalinio plano parengimui, rūpinosi muziejinių-eksponatinių pastatų atrinkimu ir perkėlimu. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje-švietėjiškoje veikloje. Priklausė „Žinijos“ draugijai, Dailininkų sąjungai, Liaudies meno draugijai, LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kauno skyriui. Tyrė lietuvių liaudies ir monumentaliosios architektūros, ypač baroko istoriją, dailę ir tautodailę. Paskelbė įvairių mokslinių, kritinių, apžvalginių, didaktinių ir kt. straipsnių. 1970 m. jam suteikta valstybinė premija už mokslinį tiriamąjį darbą.
K. Čerbulėnas su bendraautoriais parengė knygas: iš serijos „Lietuvių liaudies menas“ – „Architektūra“ (kn. I 1957, kn. II 1965) ir „Mažoji architektūra“ (kn. I 1970), „Lietuvių liaudies architektūra“ (T. I 1965, T. II 1968), „Lietuvių liaudies architektūros paminklai: Zervynų kaimas“ (1974), „Vilniaus architektūra“ (1985), „Lietuvos architektūros istorija“ (2 t.), „Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija“ (1987).
1941 m. išleista K. Čerbulėno parengta studija „Kaimo skrynios Užnemunėje“, 1970 m. – monografija „Jonas Prapuolenis“.
1984 m. parengta „Klemensas Čerbulėnas : bibliografija“ (Kaunas).

2013 02 07 vienai iš Kauno gatvių suteiktas Klemenso Čerbulėno vardas (Kauno m. sav. tarybos 2013 02 07 sprend. Nr. T-43).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Masiokaitė, Rasa. Trūksta gatvių pavadinimų / M. Patašiaus nuotr. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2013, vas. 9, p. 3.


EIMUTIS PRANAS [1897 m. Rajinciškėse (Raseinių r.) – 1919 03 18 Kaune; palaidotas Eigulių kapinėse], Lietuvos kariuomenės savanoris.

1919 01 11–1919 03 18 gyveno Kaune.

1919 01 11 įstojo savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas į Kauno miesto ir apskrities komendantūros mokomąjį būrį. Lietuvai kuriant nepriklausomą valstybę, joje pradėjo lankytis Santarvės (Antantės) misijos, turėjusios tirti Lietuvos ekonominę būklę. 1918 m. pirmoji į vokiečių okupuotą miestą atvyko JAV maitinimo komisija ir buvo apgyvendinta „Metropolio“ viešbutyje. Lietuviškoji Kauno komendantūra jai paskyrė viešbučio apsaugą.
1919 03 18 apie 15 val. prie viešbučio susirinko 40–50 vokiečių kareivių, atvažiavo automobilis. Iš jo išlipęs seržantas norėjo patekti į viešbutį, tačiau įėjimą saugoję lietuviai kariai pastojo kelią. Seržanto H. Zasso pastumtas P. Eimutis kilstelėjo šautuvą. Vokiečių karininkas du kartus paleido kulką į sargybinį ir jį nukovė. Savanoris iškilmingai palaidotas Kaune, Vytauto pr. buvusiose karių kapinėse, o 1958 m. perlaidotas Kauno Eigulių kapinėse.
1923 m. už drąsą ir pasiaukojimą karys Pranas Eimutis apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu (po mirties).
1928 m. Lietuvos karo invalidų Vyčių brolija išleido 4 atvirukų seriją su pirmųjų Nepriklausomybės kovose žuvusių karių atvaizdais. 1 atvirukas paskirtas P. Eimučiui. Po portretu užrašyta: „A.a. kareivis Pranas Aimutis“.

1924 m. jo vardu buvo pavadinta gatvė (pavadinimas panaikintas Kauno m. DŽDT VK 1946 12 12 nut. Nr. 638). 2003 m. senamiestyje J. Jablonskio gatvės dalis pavadinta Prano Eimučio vardu (Kauno m. savivaldybės tarybos 2003 10 16 sprend. Nr. T-423).

1927 m. Prano Eimučio vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos (LKKSS) Kauno skyrius.

nuotrauka 1934 03 18 pažymint P. Eimučio žuvimo 15-ąsias metines, prie „Metropolio“ viešbučio pagrindinio fasado durų buvo pritvirtinta juodo marmuro atminimo lenta. 5-ojo dešimtmečio 2-ojoje pusėje vietos valdžios nurodymu lenta buvo nukabinta. 1990 03 18 memorialinė lenta su bareljefu atkurta ir atidengta prie įėjimo į „Metropolio“ restoraną (Laisvės al. 68). Joje įrašyta: „Čia 1919 03 18 garbingai žuvo Kauno komendantūros kareivis Pranas Eimutis gindamas Jungtinių Amerikos Valstijų misiją“ (skulpt. Algimantas Šlapikas; Kauno m. LDT VK 1990 02 15 sprend. Nr. 59).

nuotrauka 1999 m. Kauno jaunimo mokykla (V. Krėvės pr. 50) pavadinta žuvusio savanorio vardu (Kauno m. valdybos sprend. Nr. 995). 2012 m. reorganizuota prijungiant ją prie Kauno Aleksandro Puškino gimnazijos (Kauno m. savivaldybės tarybos 2012 04 05 sprend. Nr. T-178).
2009 03 26 minint Prano Eimučio žūties ir Lietuvos kariuomenės 90-ąsias metines, prie mokyklos buvo pastatytas paminklinis akmuo, parengta paroda.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Abelkis, Pranas. Pagerbtas Lietuvos kariuomenės savanorio P. Eimučio atminimas // Kauno žinios. – 1999, kovo 30, p. 12.
2. Banionis J. P. Eimučio memorialinė lenta, Laisvės al. 68. – Iliustr. // Nukentėję paminklai. – Vilnius, 1994. – P. 44–45.
3. Dobkevičius, Kazimieras. Įamžintas Lietuvos kario žygdarbis. – Iliustr. // XXI amžius. – 2009, kovo 25, p. 1, 8.
4. KAA, f. 218, ap. 1, b. 461, lap. 129.
5. Kauno miesto gatvių sąrašas 2003 m.
6. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
7. Lietuvos karo invalidų Vyčių brolijos leisti tvirukai // Kauno atvirukai 1918–1940: Katalogas / Algimantas Miškinis, Kęstutis Morkūnas. – Vilnius, 2001. – P. 67.
8. Skučaitė, Virginija. Pirmoji Lietuvos armijos auka. – Iliustr. // Kauno diena. – 2009, kovo 27, p. 24.
9. Veilentienė, Audronė. Kaune pagerbtas savanorio kūrėjo Prano Eimučio atminimas. – Iliustr. // Krašto apsauga. – 2011, Nr. 7 (bal. 8–22), p. 30.


ČIURLIONIENĖ-KYMANTAITĖ SOFIJA [1886 03 13 Joniškyje – 1958 12 01 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse, 1960 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Dalia Palukaitienė, archit. Jaunutis Makariūnas)], rašytoja, visuomenės veikėja, vyresnioji skautininkė.

1910–1914, 1919–1958 m. gyveno Kaune.

1910–1914 m. dėstė Kauno „Saulės“ mokytojų kursuose, 1925–1938 m. VDU – dėstė lietuvių kalbą ir lietuvių kalbos dėstymo metodiką. 1930–1934 m. buvo skaučių vadė. 1926–1937 m. savo namuose priiminėjo vertėjų – „kalbos šeštadienių“ dalyvių – sambūrį. 1933–1934 m. redagavo žurnalą „Gimtoji kalba“. 1929–1937 m. kaip Lietuvos Respublikos delegacijos narė dalyvavo Tautų sąjungos posėdžiuose Ženevoje, bendradarbiavo su tarptautinėmis organizacijomis. Vokiečių okupacijos metais gelbėjo žydus. 1991 m. už žydų gelbėjimą apdovanota Pasaulio Tautų teisuolio atminimo medaliu ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (1999 m.).
Parašė romaną „Bundanti žemė“, eseistikos knygą „Lietuva“ (1910), prozos kūrinėlių žemaičių kalba, komedijas „Vilos puošmena“ (1932), „Didžioji mugė“ (1939), „Pinigėliai“ (1920), apysaką „Šventmargė“ (1937), pjesę-pasaką „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ (1931) ir kt.
[1930 m.] apdovanota antros rūšies 3-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. Dukra Danutė Čiurlionytė-Zubovienė parašė knygą “Patekėjo saulė: atsiminimai apie Motiną“ Kn. 1 (1996); Kn. 2 (2007).

1971 03 13 name (Žemaičių g. 10), kuriame gyveno 1932–1958 m., atidarytas memorialinis kambarys.

nuotrauka 1974 04 14 prie namo (Žemaičių g. 10) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1958 m. gyveno rašytoja Sofija Kymantaitė–Čiurlionienė “ (skulpt. Dalia Palukaitienė).

1993 m. viena iš Aleksoto mikrorajono gatvių pavadinta S. Čiurlionienės-Kymantaitės vardu (Kauno m. mero 1993 06 18 potv. Nr. 615).

nuotrauka 2006 02 03 Žaliakalnyje ant taip vadinamo „profesorių namo“ (Žemuogių g. 6) atidengta kolektyvinė atminimo lenta: „Šiame name gyveno žymūs Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai: 1926–1929 m. prof. Kazys Pakštas, 1927–1938 m. prof. Balys Sruoga, 1927–1929 m. prof. Vladimiras Šilkarskis, 1928–1929 m. prof. Levas Karsavinas, 1930–1933 m. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, 1935–1940 m. Gotlieb Studerus“ (archit. Jonas Lukšė, Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 12 09 įsak. Nr. 4682).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kanopkaitė, Rūta. Šviesios dvasios namas Žemuogių gatvėje. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, vas. 4, p. 13.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. LTSR literatūros muziejus ir jo filialai. – Vilnius, 1976. – P. 14.
4. Milkova, Vaida. Slenkstis, kur baigiasi valstybės rūpestis Čiurlionio palikimu. – Iliustr. // Kauno diena. – 2011, birž. 29, priedas „Santaka“, p. 6–7.


ELKESAS CHAIMAS CHANONAS [1879 m. Žemaičių Kalvarijoje (Plungės r.) – 1944 10 17 Landsbergo (Vokietija) koncentracijos stovykloje], gydytojas, medicinos mokslų daktaras, žydų tautos šviesuolis, Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininkas.

1920–1944 m. gyveno Kaune.

Gavęs visapusišką žydišką išsimokslinimą, baigęs medicinos studijas Karaliaučiaus universitete ir atitarnavęs mediku Rusų armijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, 1920 m. Ch. Elkesas apsigyveno Kaune. Vadovavo Kauno žydų ligoninės Vidaus ligų skyriui. Kęstučio gatvėje pasistatė namą, kuriame įsirengė privačią kliniką. Čia ir gyveno. Gydė Lietuvos elitą, tačiau neatstumdavo ir neturtingųjų. Buvo aktyvus, plataus humanitarinio ir medicininio išsilavinimo sionistas. Su daktaru Moiše Švabe įkūrė Ivrito gimnaziją.
1941 m. Vilijampolėje buvo įkurtas Kauno getas, kurio vyresniųjų taryba (Judenratas) savo seniūnu išsirinko daktarą Ch. Elkesą. Visą 1941–1944 m. laikotarpį jis stengėsi išgelbėti kuo daugiau žydų. Vardan kitų atsisakė pasiūlymų gelbėti savo gyvybę ir 1944 m. buvo išvežtas į koncentracijos stovyklą Vokietijoje.
1948 m. Landsbergo žydų kapinėse dukros pastangomis jam pastatytas paminklinis antkapis. Apie pasiaukojamą Ch. Elkeso veiklą Avraham Tory aprašė knygoje „Kauno getas: diena po dienos“ (Vilnius, 2000).

nuotrauka 1994 07 13 pažymint Kauno žydų geto sunaikinimo sukaktį, ant dr. Elkeso statyto namo (Kęstučio g. 8) atidengta memorialinė lenta lietuvių ir hebrajų kalbomis: „Šiame name 1930–1941 m. gyveno medicinos mokslų daktaras Chonelis Elkesas, Kauno žydų geto tarybos pirmininkas. Žuvo 1944 m. Dachau koncentracijos stovykloje“ (Kauno m. mero 1994 06 24 potv. Nr. 451).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atviras laiškas Kauno m. merui V. Katkevičiui: [kreipimasis dėl dr. Ch Elkeso vardo suteikimo jo pasatytai klinikai] // Lietuvos aidas. – 1996, saus. 18, p. 5.
2. Chaimas Chanonas Elkesas. – Iliustr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 41.
3. Jokūbaitis, Stasys. Tarsi išblaškyti vieno lizdo paukščiai // Kauno diena. – 1994, liep. 14, p. 1.
4. Vaičiulis, Juras. Žydų kančiai atminti // Tėviškės žinios. – 1994, liep. 16, p. 1.


ERETAS JUOZAS (JOZEPH EHRET) [1896 10 18 Bazelyje (Šveicarija) – 1984 03 13 Bazelyje], lietuvių ir šveicarų visuomenės veikėjas, publicistas, literatūrologas, profesorius.

1919–1941 m. gyveno ir dirbo Kaune.

1919 10 15 atvyko į Kauną ir buvo paskirtas užsienio reikalų ministro padėjėju spaudos reikalams. Čia įkūrė spaudos biurą ir tapo jo direktoriumi. 1920 m. įsteigė Lietuvos telegramų agentūrą ELTA. Vadovavo 14 jos skyrių Lietuvoje ir užsienyje. Lenkams užėmus Vilnių, įstojo į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 1-ojo savanorių pulko vado K. Škirpos adjutantu.
1919–1922 m. buvo pakviestas organizuoti Kaune Aukštųjų kursų Humanitarinį skyrių, kuriame vėliau dėstė vokiečių kalbą ir literatūrą. Įkūrus Lietuvos universitetą, buvo išrinktas Teologijos-filosofijos fakulteto profesoriumi, vadovavo Visuotinės literatūros katedrai. 1922 m. J. Eretas gavo Lietuvos pilietybę ir tapo Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) nariu. J. Tumo-Vaižganto paskatintas atkūrė Valančiaus blaivybės judėjimą. Kartu su K. Dineika įkūrė Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją (LGSF), prisidėjo prie Lietuvos sporto lygos įkūrimo. Padėjo leisti leidinius „Sportas“ bei „Jėga ir grožis“. Įsteigė katalikišką kaimo jaunimo švietėjišką organizaciją „Pavasaris“ ir 1923–1928 m. buvo jos valdybos pirmininku. Kaip Krikščionių demokratų partijos narys, buvo išrinktas į II Seimą. Prof. J. Eretas buvo vienas iš studentų ateitininkų „Šatrijos“ meno draugijos iniciatorių, o nuo 1932 m. – globėjas. 1939 m. išrinktas LKMA akademiku; 1935 m., 1937 m., 1940 m. redagavo Suvažiavimų darbus.
Gyvendamas Kaune išleido veikalus: „Vokiečių literatūros istorija“, „J.V. Gėtė“, „L. Rėzos santykiai su J.V. Gėte“, „Menas kalbėti“. Publikavo straipsnius žurnaluose „Logos“, „Židinys“, „Soter“, „Naujoji Romuva“, „Athenaeum“ (pastarąjį 1930–1939 m. redagavo).
1941 03 22 su šeima išvyko į savo pirmąją tėvynę Šveicariją ir tęsė kovą už Lietuvos išlaisvinimą. 1996 m. minint 100-ąsias profesoriaus gimimo metines, į Kauną buvo atvykę jo šeimos nariai ir VDU padovanojo didelę dalį J. Ereto asmeninio archyvo: nuotraukų, knygų, laiškų.
Išleistos jo knygos: Juozas Eretas-Jakaitis „Užmirštieji baltai“ (Kaunas, 2001) bei „Kazys Pakštas: tautinio šauklio odisėja, 1893–1960“ (Vilnius, 2002). 2003 m. serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas 1,30 Lt vertės pašto ženklas su prof. J. Ereto atvaizdu (dail. Aušrelė Ratkevičienė) ir suvenyrinis vokas su pirmos dienos antspaudu.

nuotrauka 2001 10 18 VDU Katalikų teologijos kiemelyje (Gimnazijos g. 7) pastatytas ir pašventintas, profesoriaus ir jo žmonos atminimui skirtas medinis stogastulpis su įrašu: „Lietuvos dukrai mokytojai iš Pakorbudžių Onai Jakaitytei-Eretienei 1898–1954. Šveicarijos sūnui Lietuvos patriotui Juozui Eretui–Jakaičiui 1896–1984“ (tautodail. Ipolitas Užkurnys).

nuotrauka 2006 10 12 pažymint 110-ąsias gimimo metines ant namo (Rotušės a. 23/2), dalyvaujant atvykusiems iš Šveicarijos sūnui ir jauniausiajai dukrai, atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1937 m. gyveno literatūros istorikas, žurnalistas, politikas, Lietuvos kariuomenės savanoris, Lietuvos katalikų mokslų akademijos akademikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Juozas Eretas. Mirė 1984 m. Šveicarijoje“ (dail. Leonas Adomkus; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 09 25 įsak. Nr. A-3648).
Prieiga per internetą: http://archyvas.bernardinai.lt/index.php?url=articles/57314  [žiūrėta 2010 08 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Lietuviai pagerbia profesorių Juozą Eretą (1896–1984). – Iliustr. // Voruta. – 1997, kovo 22–23, p. 10–11.
3. Skučaitė, Virginija. Meilės Lietuvai pakerėtas: Rotušės aikštėje prie 23-uoju numeriu pažymėto namo, atidengta paminklinė lenta prof. Juozui Eretui. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, spalio 14, p. 14, 16.
4. Vasiliauskienė, Aldona. Konferencijos, skirtos prof. Juozui Eretui. – Iliustr. // Istorija. – Nr. 49 (2000), p. 122–123.


FROMAS-GUŽUTIS ALEKSANDRAS [1822 12 12 Raseiniuose – 1900 08 21 Gongailiškiuose (Raseinių r.; dab. Aušgiris Jurbarko r.); palaidotas Girkalnyje (Raseinių r.)], rašytojas, pirmasis lietuvių dramaturgas.

Kada gyveno Kaune – tikslių duomenų nėra.

Baigęs Kražių kolegiją, apie 1840-uosius metus dirbo raštininku Kauno gubernatoriaus raštinėje, platino draudžiamas knygas ir laikraščius. Lietuviškai pradėjo rašyti paskatintas Mečislovo Davainio-Silvestraičio ir Simono Stanevičiaus.
Nuo 1853 m. iki mirties gyveno Gongailiškiuose. Nuo 1884 m. periodiniuose leidiniuose „Aušra“, „Vienybė lietuvninkų“ ir kt. spausdino dramas ir apsakymus. Stambiausi prozos kūriniai: „Vargdieniai“ (1893), „Patėviai“ (1885) ir „Mūsų dabarties ir ateities paslaptys“ (1894).
Kaip dramaturgas pasireiškė tada, kai legaliai ir nelegaliai buvo rengiami vaidinimai. Parašė daugiau kaip 10 įvairaus pobūdžio pjesių: istorinų-mitologinių („Kauno pilies išgriovimas 1362 m.“, „Gedimino sapnas“, „Vaidilutė“, „Žemaičių krikštas“, „Vytautas Krėvoje“), tautosakinio siužeto dramų („Eglė – žalčių karalienė“, „Palocius ežero dugnuose“, „Jūratė marių karalienė“) bei buitinių („Ponas ir mužikai“, „Baisioji gadynė„, „Gudri našlė“) Taip pat rašė eilėraščius, publicistinius straipsnius, išvertė A. Mickevičiaus poemos I, II ir IV dalis.
Lietuvių literatūros institutas išleido rinkinį „Žemaičių bajorų teatro dramaturgija: Aleksandro Fromo-Gužučio kūryba“ (Vilnius, 2007).

1934 m. Vilijampolėje F. Gužučio vardu pavadinta gatvė (Kauno m. tarybos 1934 06 07 nut. Nr. 726).
1991 m. Vilijampolės mikrorajone, Paneryje esanti gatvė pavadinta A. Fromo-Gužučio vardu (Kauno m. mero 1991 08 13 potv. Nr. 1270).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. A. Fromo-Gužučio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 54–55.
2. KAA, f. 219, ap. 1, b. 187, lap. 38.
3. Kauno miesto gatvių sąrašas.


FRYKAS EDMUNDAS ALFONSAS [1876 03 10 Kaune – apie 1944 m. Vokietijoje], inžinierius, architektas.

1876–1897, 1920–1941 m. gyveno Kaune.

Edmundas Alfonsas Frykas lankė Kauno gimnaziją, vėliau studijavo ir dirbo Rusijoje ir Gruzijoje. Į Lietuvą su gruzine žmona grįžo apie 1920 m. 1924 m. gavo Lietuvos pilietybę, dirbo Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriaus vedėju.
Pagal jo projektus Kaune pastatyti Teisingumo ministerijos rūmai (1925–1928 m., dab. Filharmonija), studentų korporacijos „Neo-Lithuania“ rūmai (1928 m., dab. Vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmai), Ugniagesių rūmai (su A. Jokimu 1929–1930 m.), Lenkų gimnazija (1931 m.), užbaigti „Saulės“ gimnazijos rūmai (1925 m.), Lenkų smulkaus kredito draugijos pastatas (1932 m.), daug privačių namų.
Karo pradžioje E. Frykas su žmona pasitraukė į Vokietiją.

1935 m. Fryko vardu vadinosi Ąžuolyno kalno gatvė (pavadinimas panaikintas Kauno m. DŽDT VK 1946 12 12 nut. Nr. 638). 1991 m. buv. M. Lermontovo gatvė pavadinta E. Fryko vardu (Kauno m. mero 1991 05 03 potv. Nr. 666).

1937 m. E. Fryko suprojektuoti laiptai, nuo Bažnyčios g. vedantys į Žaliakalnį, neoficialiai vadinami jo vardu.

nuotrauka 1996 m. ant vieno gražiausių lietuviško moderno pastatų Kaune (Parodos g. 26) atidengta memorialinė lenta: „Šiuos rūmus 1928 m. pastatė lietuvių studentų tautininkų korporacija Neo-Lithuania, pašventino J. Tumas Vaižgantas, kad jie tarnautų pro Patria. Projekto autorius E. Frykas“ (aut. Birutė Tranauskienė).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. E. Fryko g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 54.
2. KAA, f. 219, ap. 1, b. 990, lap. 75.
3. Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė. Frykų dvarelis laikmečio lūžiuose. – Iliustr. // Kauno istorijos metraštis. – Kaunas, 2002. – T. 3, p. 93–97.
4. Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė. Frykų „dvarelis“ K. Būgos g. 8. – Iliustr. // Kauno diena. – 1996, saus. 20, priedas „Santaka“, p. 23.


GALAUNĖ PAULIUS [1890 01 25 Pageležiuose (Ukmergės r.) – 1988 10 18 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], dailės istorikas ir kritikas, lietuvių profesionalios muziejininkystės pradininkas, nusipelnęs meno veikėjas.

1919–1988 m. gyveno Kaune.

1919–1923 m. dirbo Valstybės muziejuje. 1920 m. kartu su kitais įkūrė Lietuvių meno draugiją ir buvo jos narys. 1924–1936 m. dirbo M. K. Čiurlionio galerijos vedėju. 1936–1944 m. – Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus, 1944–1949 m. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius. 1925–1940 m. VDU dėstė meno istoriją, tautodailę, muziejininkystę. 1930 m. buvo vienas iš XXVII knygos mėgėjų draugijos įkūrėjų.
Per 1941–1945 m. karą rūpinosi muziejaus vertybių išsaugojimu. 1949 m. iš muziejaus direktoriaus pareigų buvo atleistas, nors 1955–1957 m. jam vėl trumpai leista dirbti muziejuje, ruošiant Lietuvos liaudies meno albumus.
Svarbiausi P. Galaunės veikalai: „Lietuvių kryžiai“, „Ex-librisas Lietuvoje“ (1926), albumas „Lietuvių liaudies menas“ (6 kn., 1956–1968), M. K. Čiurlionio, M. Bulakos, A. Galdiko kūrinių katalogai.
Už nuopelnus P. Galaunė buvo apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono (1930), Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio (1931), Latvijos Trijų Žvaigždžių (1932) bei Švedijos karaliaus Vazos 3-ojo laipsnio (1938) ordinais. 1970 m. už albumų seriją „Lietuvių liaudies menas” apdovanotas LSSR valstybine premija.
1961 m. skulptorius Vladas Žuklys iš ąžuolo išskaptavo biustą „Prof. P. Galaunė“, o 1972 m. Juozas Kėdainis atliejo bronzinį medalį „Paulius Galaunė“. Lietuvos kino studijoje apie jį buvo sukurtas dokumentinis filmas „Paulius Galaunė” (rež. Stasys Dargis). 1990 m. 100-ųjų gimimo metinių proga buvo paskelbtas konkursas P. Galaunės atminimo medaliui sukurti. I-oji vieta atiteko skulptoriui Petrui Gintalui. Pagal jo projektą Kauno dailės bendrovei „Medalis” buvo užsakyta pagaminti 1000 medalių, kurie išdalinti šventinių renginių metu. Zita Žemaitytė parašė monografiją „Paulius Galaunė“ (Vilnius, 1988).

nuotrauka 1924 04 11 Meno mokyklos direktoriui mokiniai įteikė marmurinę atminimo lentą su užrašu „Lietuvos / Meno Mokyklos Įsteigėjui / ir jos pirmajam Direktoriui / Justinui Vienožinskiui / Už pakeltą triūsą šį rūmą statant, / taip - pat / pirmajai Mokytojų tarybai / P. Čiurlioniui, V. Didžiokui, A. Galdikui, / P. Galaunei, P. Kalpokui, J. Šileikai, / K. Škleriui ir Ign. Šlapeliui. / Už nenuilstamą darbą sunkiose aplinkybėse / Mokyklai besikuriant / tariame širdingą ačiu. / Meno Mokyklos Klausytojai. / Kaunas / MCMXXIV / Balandžio II d.“, kuri ir dabar puošia Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto 2-ajame aukšte esančios salės sieną.

1976 m. Lietuvos kultūros ministerija įsteigė Respublikinę Pauliaus Galaunės vardo premiją, skirtą geriausiems Lietuvos tautodailininkams.

nuotrauka 1990 01 25 ant 1932 m. pagal A. Funko projektą pastatyto jo namo (Vydūno al. 2) atidengta memorialinė lenta su įrašu: „Šiame name 1932–1972 m. gyveno dailėtyrininkas, muziejininkas, pedagogas Paulius Galaunė, 1932–1962 m. operos solistė Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. LDT VK 1990 m. potv.).

1993 m. Aleksoto mikrorajone, Birutėje, jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1993 06 18 potv. Nr. 615).

1996 12 14 atidarytas memorialinis muziejus Adelės ir Pauliaus Galaunių namai (Vydūno al. 2).
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Kaunas/galauniu_namai.htm   [žiūrėta 2010 08 12]

2000 11 23 Kauno ekslibrisininkų klubui suteiktas lietuvių ekslibriso patriarcho Pauliaus Galaunės vardas (2000 11 23 Ekslibrisininkų klubo protokolas Nr.1).

nuotrauka 2012 02 15 Senamiestyje, ant pastato (T. Daugirdo g. 4) atidengta grupinė memorialinė lenta: „Čia gyveno žymūs lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjai Jonas Garalevičius, Paulius Galaunė, Vladas Putvinskis, Juozas Tallat-Kelpša“ (skulpt. Vytautas Narutis; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 11 04 įsak. Nr. A-4136).
Prieiga per internetą: http://kaunas.lt/index.php?2980938493  [žiūrėta 2012 02 17]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Adelės ir Pauliaus Galaunių namai: ekspozicijos vadovas. – Kaunas, 1996. – 48 p. – Santr. anglų kalba.
2. Duobaitė-Bumbulienė, Rasa. Lietuvos valstybininkui Stasiui Šilingui atminti. – Iliustr. // Tremtinys. – 2012, vas. 24, p. 4.
3. Galaunienė, Kazimiera. Paminėta Pauliaus Galaunės 100 metų sukaktis // Muziejai ir paminklai. – Nr. 9 (1991), p. 168–173.
4. Kanopkaitė, Rūta. Namas Ąžuolyne vėl sušvinta kultūrine ir žmogiškąja šviesa. – Iliustr. // Kauno diena. – 1996, gruod. 16, p. 1, 2.
5. K. B. Lietuvos Meno Mokyklos iškilmės // Lietuva. – 1924, bal. 14, p. 5. 6. KPTA atminimo įamžinimo paminklų sąrašas.
7. Paulius Galaunė: talentas, atiduotas tautai // Lietuvos rytas. – 1990, saus. 25, p. 2.
8. P. Galaunės g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 55–56.
9. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Praeitis – tikrasis kelio rodytojas. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1990, saus. 25, p. 3.


GALAUNIENĖ-NEZABITAUSKAITĖ ADELĖ [1895 01 15 Baidotuose (Skuodo r.) – 1962 04 25 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse. 1962 m. pastatytas antkapinis paminklas pagal P. Galaunės projektą], dainininkė.

[1914]–1962 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1915 m. baigė Kauno mokytojų seminariją ir išvyko mokytis į Maskvą. 1920–1931m. – Valstybės teatro solistė. 1920 12 31 pirmajame lietuviškos operos spektaklyje Dž. Verdžio „Traviata“ atliko pagrindinį vaidmenį. Sudainavo apie 25 pagrindines soprano partijas daugelyje operų: Džildą – Dž. Verdžio „Rigoletas“, Margaritą – Š. Guno operoje „Faustas“, Mikaelą – Ž. Bizė „Karmen“, Roziną – Dž. Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“ ir kt.
1931 m. Nezabitauskaitė-Galaunienė iš Valstybės teatro pasitraukė. 1931–1940 m. koncertavo ir mokytojavo Švč. Jėzaus širdies kongregacijos mergaičių gimnazijoje. Nuo 1947 m. dėstė Kauno konservatorijoje ir J. Gruodžio muzikos mokykloje, vadovavo saviveiklos rateliams.
Jos natų archyvas saugomas KAVB Muzikinių leidinių skyriuje (K. Donelaičio g. 8).

nuotrauka 1988 01 13 ant namo (Vydūno al. 2) atidengta pirmoji memorialinė lenta. 1990 01 25 atidengta antroji memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1972 gyveno dailėtyrininkas, muziejininkas, pedagogas Paulius Galaunė, 1932–1962 operos solistė Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. LDT VK 1990 m. potv.).

1995 m. Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose Kaune (Vydūno al. 2) atidarytas memorialinis muziejus.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Kaunas/galauniu_namai.htm  [žiūrėta 2010 08 11]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Adelės ir Pauliaus Galaunių namai: ekspozicijos vadovas – Kaunas, 1996. – 48 p.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Praeitis – tikrasis kelio rodytojas. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1990, saus. 25, p. 3.


GALVANAUSKAS ERNESTAS [1882 11 19 Zizonyse (Panevėžio r.) – 1967 07 24 Aix les Boins (Prancūzija)], politikas, visuomenės veikėjas.

1919–1924 ir 1939–1940 m. gyveno Kaune.

1919 10 07–1920 06 19 – Lietuvos vyriausybės ministras pirmininkas. Tuo pačiu metu ėjo finansų, prekybos ir pramonės ministro pareigas. 1922 02 12–1923 02 22 buvo ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras. Jo vadovaujamas ministrų kabinetas siekė Lietuvoas modernizavimo, 1922 02 13 ryžtingai nutarė atidaryti universitetą Kaune.
E. Galvanausko, politiko ir diplomato dėka, Klaipėdos kraštas išsikovojo nepriklausomybę. Tačiau tik po pusantrų metų sunkaus darbo pergalė buvo įtvirtinta 1924 05 17 Kaune pasirašius Klaipėdos konvenciją. Po to jo vadovaujama vyriausybė atsistatydino.
1924–1927 m. M. Galvanauskas buvo Lietuvos atstovas Londone, 1927–1929 m. – Klaipėdos uosto valdybos pirmininkas. 1929 m. pasitraukė iš valstybinės tarnybos ir dirbo privačiose struktūrose, visomis priemonėmis stengdamasis neutralizuoti vokiečių kolonizavimo planus.
1939–1940 m. bandė padėti Lietuvai sutikęs būti finansų, prekybos ir pramonės ministru. Okupavus Lietuvą, pasitraukė į Klaipėdą, o 1944 m. – į Prancūziją, kur aktyviai dalyvavo Lietuvos išlaisvinimo veikloje.
1922 m. „De jure“ laidoje, skirtoje paminėti faktui, kad daugelis pasaulio šalių oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę, išleistas lietuviškas 4 auksinų vertės pašto ženklas (dail. Adomas Varnas) su E. Galvanausko atvaizdu.
Parašė knygas: „Valstija ir mokesčiai“ (1909), „Pologne et Lithuanie“ (1923), „Atsiminimai“ (1925), „Bendrasis įmonių ūkio mokslas“ (3 t., 1937–1938) ir kt.

2001 m. Vytėnuose jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. savivaldybės valdybos 2001 10 09 sprend. Nr. 1354).

2002 m. Klaipėdos universitete įsteigta Ernesto Galvanausko vardo stipendija, skiriama geriausiam socialinius mokslus studijuojančiam studentui; universiteto miestelyje jam pastatytas paminklas.
Prieiga per internetą: http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2002/078/078ped.html  [žiūrėta 2010 08 12]

nuotrauka 2013 03 13 VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto (S. Daukanto g. 28) IV-ajame aukšte atidengta stela.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/lt/naujienos/universitete-atidengta-stela-e-galvanauskui  [žiūrėta 2013 03 13]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Gustatytė, Violeta. Pavadinimai naujoms gatvėms Vytėnuose // Kauno diena. – 2001, spal. 10, p. 5.
2. Kauno miesto gatvių sąrašas 2003 m.
3. Lietuvos pašto ženklai : pašto ženklų katalogas : Nepriklausoma Respublika (1918–1940). – Vilnius, 1991. – P. 65–67.
4. Trainys, Vygandas. Lito pribuvėjas užsuko pirmųjų reformų smagratį: valstybės statybos darbams vadovavęs E. Galvanauskas išvaikė dykinėjančius valdininkus. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2005, lapkr. 12, p. 9.


GARASTAS VLADAS [gimė 1932 02 08 Linkuvoje], krepšinio treneris.

1952–1956 m. ir nuo 1979 m. gyvena Kaune.

1952 m. įstojo ir 1959 m. baigė LKKI. 1979–1989 m. – Kauno „Žalgirio“ vyrų krepšinio komandos vyriausiasis treneris. Jam vadovaujant Lietuvos krepšininkai 3 kartus tapo SSRS čempionais, dalyvavo Europos šalių taurės turnyrų finale; 1986 m. Argentinoje laimėjo garbingą tarpžemyninę R. V. Džonso taurę. 1992 m. ir 1996 m. jo treniruojama komanda iškovojo bronzos medalius Barselonos ir Atlantos olimpinėse žaidynėse. 1998 m. įsteigė „Dzūkijos“ V. Garasto krepšinio centrą, tapo Lietuvos trenerių asociacijos viceprezidentas. 2003 m. ir 2007 m. buvo išrinktas Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu ketverių metų kadencijai.
Parašė knygas: „Lietuvos krepšinis mūsų džiaugsmas, pasididžiavimas ir meilė“ (2001) ir „Krepšinio trenerio užrašai“, 2 t. (2002).
Apdovanotas DLK Gedimino 1-ojo ir 3-iojo laipsnio ordinais, Garbės ženklu „Už nuopelnus olimpiniam judėjimui“ ir Olimpine žvaigžde. 2000 m. tarp kitų geriausių šimtmečio sportininkų bei sporto organizatorių buvo paskelbtas ir Vladas Garastas. Jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio kūno kultūros ir sporto darbuotojo vardas, o 2007 m. įteiktas pirmojo laipsnio Santakos garbės ženklas. 65-ųjų gimimo metinių proga apie nusipelniusį trenerį Marytė Marcinkevičiūtė išleido knygą „Vladas Garastas: dokumentinė apybraiža“ (Vilnius, 1997). 2011 m. vykusiuose Sporto vadybos apdovanojimuose „Penki olimpiniai žiedai” Vladui Garastui įteiktas specialus apdovanojimas už nuopelnus sporte.

1990 m. pradėtas rengti Vlado Garasto taurės krepšinio turnyras.
Prieiga per internetą: http://www.eurobasket.lt/lt/naujienos/6482  [žiūrėta 2012 10 04]

2002 01 24 už indėlį vystant krepšinio sportą ir visame pasaulyje garsinant Kauno miestą bei Lietuvos valstybę V. Garastui suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [Žiūrėta 2010 08 12]

2003 12 18 jam suteiktas LKKA garbės daktaro vardas.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kubilius, Giedrius. Tradicinis V. Garasto taurės krepšinio turnyras žiūrovų antplūdžio nesulaukė. – Iliustr. // Šiaurės rytai. – 2001, rugs. 4, p. 4.
2. V. Garasto titulų sąrašą papildė dar vienas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2003, gruod. 19, p. 8.
3. Pagerbtas Vladas Garastas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2002, vas. 11, p. 8.
4. Staniulis, Alvydas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2002, saus. 24, p. 1, 9.


GENEROLAS VĖTRA, tikrasis vardas – kpt. Jonas Noreika [1910 10 08 Šukioniuose (Pakruojo r.) – 1947 02 26 Vilniuje], kariškis-juristas, Lietuvių tautinės tarybos (LTT) įkūrėjas ir vadas.

1929–1943 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1929–1931 m. mokėsi Karo mokykloje. 1934 m. perėjo tarnauti į DLK Algirdo 2-ąjį pėstininkų pulką Kaune ir įstojo į VDU Teisių fakultetą. 1938 m. jį baigė teisininko diplomu, buvo pakeltas kapitonu ir nukreiptas darbui į kariuomenės teismą. Taip pat paskirtas lektoriumi į Pirmojo Lietuvos prezidento vardo Karo mokyklą Kaune. J. Noreika redagavo žurnalą „Kariūnas“, bendradarbiavo leidiniuose „Kardas“, „Karys“, „Lietuvos aidas“.
Okupavus Lietuvą, 1940 10 28 išleistas į atsargą iš karto perėjo į antitarybinės rezistencinės kovos pogrindį. 1941 06 23 paskelbė per radiją, kad sudaryta Laikinoji vyriausybė. Liepos mėn. įsteigė slaptą organizaciją „Žemaičių legionas“. Pogrindyje vadovavo Lietuvių frontui. 1943 03 17 ne pirmą kartą buvo suimtas ir atvežtas į gestapo būstinę Kaune. Iš čia kartu su kitais 45 Lietuvos inteligentais išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
1945 m. grįžęs į Lietuvą dirbo Lietuvos MA juriskonsultu, bandė suvienyti pasipriešinimą sovietinei valdžiai. Įkūrė Lietuvių tautinę tarybą (LTT) ir pasiskelbė Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadu Generolu Vėtra. 1947 m. kovo mėn. buvo suimtas, sušaudytas Vilniuje ir užkastas masinėje Tuskulėnų kapavietėje.
1997 m. Vasario 16-osios proga, 50 metų po mirties, kpt. Jonas Noreika apdovanotas Vyčio Kryžaus 1-ojo laipsnio ordinu (ordinas įteiktas dukrai Daliai, atvykusiai iš JAV).
Viktoras Ašmenskas išleido knygą „Generolas Vėtra“ (Kaunas, 1998).

1996 m. miestui prijungus dalį Kauno r. teritorijos, viena gatvė Aleksoto mikrorajone, Narsiečiuose, pavadinta Gen. Vėtros vardu (Kauno m. mero 1996 01 09 nut. Nr. 42; Kauno m. valdybos 2000 02 15 sprend. Nr. 158 iš Gen. Vėtros į Generolo Vėtros g.).

nuotrauka 1997 04 04 Panemunėje (Vaidoto g. 209) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Čia buvusioje Pirmojo Lietuvos prezidento karo mokykloje 1934–1939 m. dėstė kapitonas Jonas Noreika – generolas Vėtra, vienas iš Lietuvos rezistencijos vadų. 1946 m. lapkričio 22 d. bolševikų nuteistas mirties bausme ir nužudytas“ (skulpt. Vladas Žuklys; Kauno m. mero 1996 05 08 potv. Nr. 320).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengta memorialinė lenta. – Iliustr. // Kauno žinios – 1997, bal. 9, p. 1.
2. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 128.
3. Buškevičienė, Angelė. Nėra aukos, kuri būtų per didelė Tėvynei // XXI amžius. – 1997, bal. 11, p. 5-6, iliustr.
4. Generolo Vėtros g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 57–58.
5. Kpt. Jonas Noreika // Lietuvių frontas / Mindaugas Bloznelis. – Kaunas, 2008. – P. 398–399.
6. KPTA atminimo įamžinimo paminklų sąrašas.
7. Riauka, Damijonas. Kapitonas Jonas Noreika – 7. Generolas „Vėtra“ 1910–1947. – [Kaunas, 1997] – 1 lankstinys (6 p.) – Portr.


GENYS KĘSTUTIS [1928 11 03 Kaune – 1996 12 15 ten pat; palaidotas Petrašiūnų kapinėse; antkapinio paminklo skulpt. Algirdas Kuzma, archit. M. Šaliamoras], aktorius, režisierius, poetas, Sąjūdžio tribūnas.

Nuo gimimo iki mirties gyveno Kaune (išskyrus 5 studijų metus Maskvoje).

Mokėsi J. Jablonskio pradžios mokykloje bei „Saulės“ gimnazijoje. 2 metus studijavo filologiją Kauno universitete, vėliau – Maskvos Lunačiarskio teatrinio meno institute.
1952–1990 m. – Kauno dramos teatro aktorius. Vaidino kino filmuose, sukūrė vaidmenis pjesėse: Almavivą P. O. de Bomaršė „Figaro vedybos“, Protasovą L. Tolstojaus „Gyvasis lavonas“, Martyną J. Avyžiaus „Kaimas kryžkelėje“, Žygimantą Augustą J. Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė“, Lebedevą A. Čechovo „Ivanovas“, Herėją A. Kamiu „Kaligula“ ir daugelį kitų. Režisavo spektaklius: A. Griciaus „Ir ūsai nepadėjo“, Č. Aitmatovo „Mano tuopelė raudona skarele“, K. Choiskio „Nakties istorija“. Per 38 kūrybinio darbo metus sukūrė apie 500 vaidmenų.
Eiles rašyti pradėjo paauglystėje, tačiau tik sulaukus Atgimimo pasirodė jo poezijos rinkiniai: „Ugnies kryžius (1988 m., išspausdinta pogrindyje), „Lietuva – tai sąžinė“ (1990), „Poezija“ (1993), „Neišduokim Lietuvos“ (1994), „SOS“ (1995), „Po svarstyklių ženklu“ (1996). Kone Atgimimo himnu tapo jo eilėraštis „Pabudome ir kelkimės“.
K. Genys – Lietuvos atgimimo dainius, Lietuvos „Sąjūdžio“ Kauno miesto tarybos narys, priklausė Prisikėlimo bažnyčios atstatymo komitetui: gautus honorarus skyrė bažnyčios ir Vytauto Didžiojo paminklo atstatymui. Šis talentingas ir drąsus žmogus sovietmečiu nesutiko aukoti savo įsitikinimų dėl garbės ar karjeros. Apdovanotas „Sąjūdžio“ dešimtmečio medaliu. 1998 m. Lietuvos nacionalinės televizijos filmų studijoje buvo sukurtas dokumentinis filmas „Kęstutis Genys“ (rež. Tomas Ribaitis). 2008 m. pažymint Sąjūdžio 10-metį, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje K. Genio atminimui buvo surengta paroda.

nuotrauka 1997 12 17 pažymint pirmąsias mirties metines ant namo (Daubos g. 6), kur menininkas gyveno, atidengta memorialinė lenta su bareljefu: “Šiame name 1972–1996 m. gyveno ir kūrė aktorius, poetas, Lietuvos atgimimo dainius Kęstutis Genys“ (skulpt. Vladas Žuklys; Kauno m. mero 1997 11 05 potv. Nr. 430.)

1997 12 17 Žaliakalnyje esanti Daubos gatvė, kurioje yra jo namai, su čia įrengtu aktoriaus memorialiniu kambariu, pavadinta Kęstučio Genio vardu (Kauno m. valdybos 1997 11 18 sprend. Nr. 858).
Prieiga per internetą: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20011219/atmi_01.html  [žiūrėta 2010 08 12]

2006 12 18 pažymint aktoriaus 10-ąsias mirties metines, Kauno valstybiniame dramos teatre europarlamentaras V. Landsbergis atidengė aktoriaus biustą su įrašu: „Laisvės šauklys, aktorius poetas Kęstutis Genys, 1928–1996. Pabudome ir kelkimės“ (skulpt. Mindaugas Jurėnas). Įvyko renginys „Laisvės šauklys“ (pagal sūnaus Gintauto Genio parengtą tekstą).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juškaitė A. Dėl Kęstučio Genio įamžinimo // Kauno diena. – 1997, saus. 15, p. 3.
2. Kanopkaitė, Rūta. Scenos riteris, Sąjūdžio tribūnas: vakar Kaune vyko renginiai, dedikuoti žymaus aktoriaus ir poeto Kęstučio Genio (1928–1996) atminimui. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, gruod. 19, p. 5
3. Savičiūnaitė, Vida. K. Genio buvimo sala atsivėrė lankytojams // Liet. rytas, priedas „Mūzų malūnas“. – 1997, gruod. 30, p. 5.
4. Staškevičius, Antanas. Duris atvėrė poeto muziejinis kambarys... // XXI amžius. – 1998, saus. 21, p. 4.
5. Storyk, Nijolė. Atgimimo šauklio namų dvasia. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2008, liepos 29, p. 16–17.
6. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Gatvė, kurioje gyveno Žygimantas Augustas ir kiti. – Iliustr. // Kauno diena. – 1997, gruod. 18, p. 4.


GERULAITIS ZENONAS [1894 12 22 Paežeriuose (Vilkaviškio r.) – 1945 04 20 Taišeto lageryje (Rusija)], nepriklausomos Lietuvos savanoris, divizijos generolas.

1920–1941 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1919 11 10 savanoriu įstojo į besiformuojantį 1-ąjį pėstininkų pulką. Pasibaigus kovoms su Raudonąja armija ir Lenkijos kariniais daliniais, Z. Gerulaitis gavo kapitono laipsnį ir buvo išsiųstas į Aukštuosius karininkų kursus Kaune. 1922 m. baigęs kursus, mokslus tęsė Briuselio karo akademijoje, kurią baigė 1924 m. Dar besimokant akademijoje jam suteiktas majoro laipsnis. Vadovavo 1923 m. įkurtai Karo mokslų draugijai. 1924–1926 m. buvo Generalinio štabo Opertyvinio skyriaus viršininko padėjėjas, vėliau – viršininkas. 1927 m. pakeltas į pulkininkus.
1929–1934 m. – Generalinio štabo valdybos viršininkas. 1931 m. Z. Gerulaičiui suteiktas generolo-leitenanto laipsnis ir jis trejiems metams išsiųstas dirbti karo atašė į Prancūziją ir Belgiją. 1937 m. gįžo į Lietuvos kariuomenės štabą dirbti tiekimo viršininku. 1939 m. jam suteiktas divizijos generolo laipsnis.
Z. Gerulaitis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu (1923), vėliau – Gedimino 3-ojo (1929) ir Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio (1930) ordinais.
1941 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Z. Gerulaitis suimtas, tardytas ir ištremtas į Norilską. Mirė lageryje nuo išsekimo.

nuotrauka 1994 12 15 pažymint l00-ąsias gimimo metines, ant namo Panemunėje (Gailutės g. 9) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1936–1941 m. birželio 14 d. gyveno Lietuvos kariuomenės savanoris, divizijos generolas, karo atašė Prancūzijai ir Belgijai Zenonas Gerulaitis. Žuvo 1945 m. balandžio 20 d. Taišeto lageryje“ (dail. V. Gerulaitis; Kauno m. mero 1994 08 24 potv. Nr. 553).

2006 Panemunėje jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. tarybos 2006 06 08 sprend. Nr. T-253).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 126.
2. Gulmanas, Viktoras. Dezertyru niekad nebuvau ir nebūsiu // Kauno diena. – 1994, gruod. 21, p. 13.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. „Minint įžymaus Lietuvos karininko Z. Gerulaičio 100-ąsias gimimo metines...“ : [Žinutė] // Respublika. – 1994, gruod. 16, p. 7.


GIMBUTIENĖ MARIJA [1921 01 23 Vilniuje – 1994 02 02 Los Angeles (JAV); 1994 05 08 perlaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse, paminklinio antkapio autorius – Vladas Vildžiūnas], archeologė, archeomitologijos pradininkė.

1931–1940 m. gyveno Kaune.

1931 08 31 iš Vilniaus su tėvais persikėlė į Kauną. 1938 m. baigusi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją pradėjo studijas VDU Humanitariniame fakultete. 1938–1939 m. dalyvavo priešistorinių kapinynų kasinėjimo darbuose Kaune. Tai žymiausia pasaulyje lietuvių mokslininkė, tyrinėjusi priešistorinę Europos raidą. 1940 m. išvyko į Vilnių, vėliau – į Vokietiją, o 1949 m. pasiekė JAV.
M. Gimbutienė parašė 23 knygas. Lietuvių kalba išleistos: „Senoji Europa“ (1996), „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“ (1994), „Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai“ (2002), „Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija“ (1985), „Laimos palytėta“ (2002).
1995 m. išleista Renatos Andrašiūnaitės-Strakšienės sudaryta bibliografinė rodyklė „Marija Gimbutienė: 1938–1995“ (Vilnius, 1995), o 2005 m. išleista knyga „Marija Gimbutienė... iš laiškų ir prisiminimų“ (Vilnius, 2005). Joje pateikiami M. Gimbutienės prisiminimai, jos ir vyro Jurgio Gimbuto laiškai, giminių, artimųjų, bičiulių atsiminimai.
1999 m. suvenyrinių vokų cikle „Iškiliausios tautos asmenybės“ buvo išleistas vokas, skirtas M. Gimbutienės atminimui (dail. Antanas Šakalys). 2006 m. serijoje „Išgarsėję lietuviai užsienyje“ meninį voką jos garbei sukūrė tas pats dailininkas.
2003 m. kanadiečių režisierė Donna Read sukūrė dokumentinį filmą „Signs out of time. The story of archeaeologist Marija Gimbutas“ (liet. „Ženklai už laiko ribų“).

1993 01 27 Marijai Gimbutienei suteiktas VDU etnologijos garbės daktarės vardas.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/lt/simplepages/810/tid/798/gallery/221  [žiūrėta 2012 01 12]

1995 06 29 Kauno Jūros pr., Petrašiūnuose M. Gimbutienės vardu pavadinta gatve (Kauno m. mero 1994 06 29 potv. Nr. 461).

nuotrauka 1995 07 22 prie namo (A. Mickevičiaus g. 15) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1932–1940 m. gyveno archeologė, filosofijos mokslų daktarė, pasaulinės reikšmės mokslininkė, Kalifornijos universiteto profesorė, Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktarė Marija Alseikaitė-Gimbutienė. Mirė 1994 m. Los Andžele“ (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1995 02 08 potvarkis Nr. 94).

2002 02 14 VDU Humanitarinių mokslų fakulteto auditorija (K. Donelaičio g. 52–211, 2 a.) pavadinta prof. Marijos Gimbutienės vardu, kurioje yra ir profesorės bareljefas (autorius – Vladas Žuklys).
Prieiga per internetą: http://www.lnb.lt/lnb/selectPage.do?docLocator=B017244B1E6D11E09EA0746164617373&inlanguage=lt&pathId  [žiūrėta 2011 03 22]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kibirkštienė, Aldona. Marija Gimbutienė: „Man gyvybės vanduo buvo Lietuva...“. – Portr. // Kauno diena. – 1993, birž. 12, p. 1–2.
2. Kibirkštienė, Aldona. Universitetas švenčia. – Iliustr. // Kauno diena. – 2002, vas. 15, p. 4.
3. Kirkilaitė, Irena. Reto talento, darbštumo mokslininkei atminti. – Iliustr. // Kauno diena. – 1995, liep. 24, p. 3.
4. Plavičienė J. Įamžino Marijos Gimbutienės atminimą. – Iliustr. // Kauno laikas. – 1995, liep. 25, p. 4.


GIRA LIUDAS [1884 08 27 Vilniuje – 1946 07 01 Vilniuje], rašytojas, vertėjas, Lietuvos MA tikrasis narys (1946).

1919–1940 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

Nuo 1919 m. pabaigos buvo Krašto apsaugos ministerijos Žvalgybos skyriaus vadovas Kaune. 1922–1926 m. – Valstybės teatro direktorius, 1927–1934 m. – Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijos sekretorius. 1936–1937 m. ir 1938–1939 m. buvo Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas. 1937–1938 m. redagavo laikraštį „Literatūros naujienos“.
Kaune išėjo jo eilėraščių knygos: „Žiežirbos“ (1921), „Žygio godos“ (1928), „Šilko gijos“ (1929), „Amžių žingsniai“ (1929).
Sudarė lietuvių rašytojų kūrinių apie žemę rinktinę „Mūsų Tėvynė“ (1930), Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio proga knygą „Sveika Nepriklausomoji“, pirmąją religinių eilėraščių antologiją „Šventoji Lietuva“ (1930). Spaudai parengė Prano Vaičaičio, Ksavero Sakalausko-Vanagėlio, Lazdynų Pelėdos raštus.

[1977 m.] prie namo (K. Būgos g. 3) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1933–1940 m. gyveno liaudies poetas Liudas Gira“ (tekstas lietuvių ir rusų kalbomis). 2004 m. lapkr. mėn. lenta pavogta.

Kauno r. Kulautuvos miestelio gatvė pavadinta L. Giros vardu.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Marcinauskas, Kazys. Dviračiu po vidurio ir šiaurės Lietuvą. – Kaunas, 1998. – D. 4, p. 171.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


GLINSKIS KONSTANTINAS (KASTANTAS) [1886 07 25 Jurbarke – 1938 12 03 Kaune. Jo palaikai sudeginti ir palaidoti Petrašiūnų kapinėse; antkapinio paminklo autorius Mstislavas Dobužinskis)], aktorius, režisierius, pedagogas.

1920–1938 m. gyveno Kaune.

1907 m. baigė Kauno gubernijos gimnaziją, vėliau dirbo ir mokėsi Jurbarke, Peterburge ir Vilniuje. 1920 05 16 Kaune įsikūrė vaidilų bendrovė „Anga“, kuri sujungė J. Vaičkaus ir K. Glinskio trupes. Nuo 1921 04 29 jis buvo dramos ir operos vaidyklų administratorius, o nuo l922 m. – Valstybės teatro režisierius ir aktorius. 1924–1934 m. dirbo pedagoginį darbą Valstybės teatro vaidybos mokykloje. Jo mokiniai – garsūs teatro žmonės: S. Čaikauskas, V. Derkintis, G. Jakavičiūtė, S. Jukna, J. Miltinis ir kt.
K. Glinskis režisavo dvi pirmąsias Kaune pastatytas operas: Dž. Verdžio „Traviatą“ ir M. Petrausko „Birutę“. Dramos vaidykloje ir Valstybės teatre pastatė 31 spektaklį (visuose ir vaidino). Iš geriausiai pavykusių pasatymų pažymėtini B. Šo „Atskalūnas“ (1923) bei A. Ostrovskio „Miškas “(1925).
Jo talentingai sukurti vaidmenys: Krūšna V. Mykolaičio-Putino dramoje „Valdovo sūnus“, Poza F. Šilerio „Don Karlosas“, daktaras Stokmanas H. Ibseno „Visuomenės priešas“ bei daugybė kitų.
Sceninio darbo 30-mečio proga, 1937 m. įsteigė savo vardo stipendijų fondą, skirtą paskatinti gabius žmones studijuoti scenos meną. Tam paaukojo didelę pinigų sumą, kuri jam mirus, liko nepanaudota.
1931 m. už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje yra K. Glinskio daiktų ekspozicija, kurią sudaro daugiau negu 300 eksponatų. 1994 m. jo gimtojoje sodyboje Jurbarke buvo įkurtas memorialinis muziejus. A. Vengris parašė knygą „Kastantas Glinskis“ (Vilnius, 1965).

1988 01 13 prie jo namo Linksmadvaryje (Žvaigždžių g. 18), statyto garsaus architekto M. Songailos, atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1931–1938 m. gyveno režisierus, aktorius, pedagogas Konstantinas Glinskis“ (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33 p). Lenta dingusi.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Konstantinas Glinskis. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 163–165.
3. Savičiūnaitė, Vida. Supratęs savo skausmus ir tikslą (Kastantui Glinskiui – 105). – Iliustr. // Kauno laikas. – 1991, liep. 25, p. 4–5.


GOLDBERG LEA (Lija Goldbergaitė) [1911 05 29 Karaliaučiuje (Rytų Prūsija) – 1970 01 15 Jeruzalėje (Izraelis)], žydų literatūros klasikė, poetė, dramaturgė, mokslininkė bei vertėja.

1911–1914, 1918–1930 m. gyveno Kaune, Kęstučio g. 18–12 (sena numeracija).

Gimus dukrai, tėvai iš Karaliaučiaus persikėlė į Kauną, kuriame gyveno ne viena jų šeimos karta. Čia prabėgo L. Goldberg vaikystė. Pirmojo pasaulinio karo metais šeima buvo priversta trauktis į Rusiją. Grįžusi 1918 m., būsimoji poetė mokėsi Kauno rusų komercinėje mokykloje.
Nuo 1920 m. tęsė mokslus Kauno žydų gimnazijoje, kur pradėjo rašyti pirmuosius eilėraščius. 1928 m. baigusi Švabes hebrajų gimnaziją, įstojo į Lietuvos universitetą. 1930–1933 m. studijavo Vokietijos universitetuose. Grįžusi į Lietuvą, Raseinių Tarbut gimnazijoje dėstė hebrajų kalbą bei literatūrą. 1934 m. Bonoje apgynė semitų lingvistikos daktaro laipsnį. 1935 m. emigravo į Palestiną.
Išleido 9 poezijos, 6 mokslines knygas, 2 romanus, 20 knygų vaikams, 3 pjeses ir kt. Į hebrajų kalbą išvertė nemažai lietuvių liaudies dainų: „Benamių daina“, „Išvykimas“, „Mergelės (Nuotakos) daina“, „Trys sūnūs“, „Žąsis“ ir kt.

nuotrauka 2010 04 11 dalyvaujant delegacijai iš Izraelio, ant buvusio Švabės gimnazijos pastato (dabar Karaliaus Mindaugo pr. 11 – Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras) atidengta memorialinė lenta: „Šiuose rūmuose veikusioje žydų (hebrajų) gimnazijoje mokėsi ir ją 1928 metais baigė Izraelio premijos laureatė, poetė Lea Goldberg (1911–1970)“. Lentos tekstas lietuvių, hebrajų ir anglų k. (skulpt. Balys Gudas; Kauno m. sav. admin. direktoriaus 2010 02 04 įsak. Nr. A-431).
Perskaičius eilėraštį „Pušis“, autorės atminimui prie mokyklos pasodinta pušaitė.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Fotoakimirkos. – Nuotr. // 15 min. – 2010, bal. 12, p. 3.
2. Zweifache Heimat. Zu einem Sonett von Lea Goldberg. – Bibliogr. išnašose // Von Kaunas bis Klaipėda / Karin Lorenz-Lindemann. – Fernwald, 2007. – P. 83–92.


GOMOLICKIS ALEKSANDRAS[1895 08 08 Kėdainiuose – 1942 11 05 sušaudytas Kansko kalėjime (Rusija)], laisvės kovų dalyvis.

1920–1941 m. gyveno Kaune, Savanorių pr. 128.

Baigęs Kijevo universitetą, nepritardamas revoliucinėms idėjoms, grįžo į tėviškę. Savanoriu įstojęs į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo nepriklausomybės kovose. 1920 m. vedė ir su žmona persikėlė į Kauną.
1923 m. išėjęs į atsargą dirbo miesto savivaldybėje. Buvo patriotiškai nusiteikęs, aktyviai dalyvavo judėjime už Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimą ir stačiatikių bažnyčios veikloje.
Pirmosios Sovietinės okupacijos metu 1941 m. suimtas ir ištremtas į Krasnojarsko lagerius, o šeima – į Altajaus kraštą. Kansko kalėjime A. Gomolickiui įvykdyta mirties bausmė; palaidojimo vieta nežinoma. Atminimo lentoje pažymėta netiksli mirties data. 2008 06 26 jam išduotas Laisvės kovų dalyvio pažymėjimas (po mirties).

nuotrauka 2008 10 ant jo namo (Savanorių pr. 130) dukters pastangomis pagaminta ir atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1922–1941 m. gyveno Lietuvos laisvės kovų dalyvis Aleksandras Gomolickis, sovietų sušaudytas Kansko kalėjime 1942 09 19“ (Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2008 09 17 įsak. Nr. A-3333).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

Dukters Galinos Savkinos atsiminimai.


GRAIČIŪNAS VYTAUTAS ANDRIUS [1898 08 17 Čikagoje (JAV) – 1952 01 09 Olžerase (Rusija); palaidojimo vieta nežinoma], tarpukario vadybos specialistas, tarptautinės vadybos konsultantas.

1926–1927 m., 1935–1951 m. gyveno Kaune.

1926 m. dirbo Kaune brolių Šmitų fabrike ir „Metalo“ fabrike techniniu vedėju. Savininkui nepritarus jo vadybos idėjoms, 1927 m. išvyko į Vakarų Europą ir dirbo vadybos patarėju įvairiose šalyse. 1933 m. Prancūzijoje anglų, prancūzų ir vokiečių kabomis paskelbtas jo teorinis darbas „Organizacijos vidiniai ryšiai“ (vėliau publikuotas JAV). Taip buvo sukurta V. A. Graičiūno valdymo apimties teorija ir formulė, įėjusi į pasaulinės vadybos klasiką.
1935 m. V. A. Graičiūnas galutinai apsigyveno Kaune, dirbo vadybos patarėju Krašto apsaugos ministerijos įstaigose. Tais pačiais metais apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. 1936–1939 m. dirbo Ginklavimo valdyboje, Aviacijos dirbtuvėse, Lietuvos filmo bendrovėje, organizavo vadybos kursus įmonių specialistams. Kartu su 14 bendraminčių 1938 06 01 įkūrė Lietuvos Mokslinės vadybos draugiją ir buvo pirmasis jos pirmininkas. Tarptautinį žodį menedžmentas pakeitė savo sugalvotu vykusiu naujaru vadyba.
1940–1941 m. buvo Liaudies komisarų tarybos Vietinės pramonės techninio skyriaus viršininkas. 1941–1944 m. – Verslų ūkio generalinės direkcijos vadybos patarėjas. 1944 m. kaip daugelis inteligentų nepasitraukė į Vakarus, o kartu su žmona Une Babickaite pasiliko Kaune.
1945 m. dėstė VDU Statybos fakultete. Mokymo procese pirmasis panaudojo dalykinius žaidimus, su studentais dosniai dalijosi turtinga patirtimi. Laikinai ėjo „Lietstatprojekto“ tyrimų skyriaus vedėjo pareigas. 1948 m. buvo atleistas iš universiteto ir vėl ėmėsi vadybos patarėjo darbo – tobulino „Kotono“ ir „Silvos“ fabrikų darbo organizavimą.
1951 04 19 buvo suimtas, apkaltintas šnipinėjimu, nuteistas 10 metų pataisos darbų. Žuvo 1952 01 09 Kemerovo srities Kamyševo lageryje. Reabilituotas 1988 08 15.
1970 m. V. A. Graičiūnas buvo išrinktas į pasaulio vadybos teorijos kūrėjų dešimtuką ir iki šiol yra vienas dažniausiai cituojamų Lietuvos mokslininkų. Matematinius metodus jis sėkmingai panaudojo socialinių klausimų analizei. KTU vyksta Vytauto Andriaus Graičiūno vardo jaunųjų vadybininkų ir ekonomistų konkursai.
Jonas Rudokas išleido knygą „Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire: Vytautas Andrius Graičiūnas„ (Vilnius, 1989).

1998 m. Aleksoto mikrorajone, Birutėje, V. A. Graičiūno vardu pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233).

1998 m. KTU Vadybos ir ekonomikos fakultete (Laisvės al. 55) jo vardu pavadinta 504 auditorija, jos stenduose parengta ekspozicija. Kasmet organizuojamas respublikimis V. A. Graičiūno vardo jaunųjų vadybininkų ekonomistų konkursas 11–12 kl. moksleiviams.
Prieiga per internetą: http://www.ekonomika.evf.ktu.lt/content/konferencijos/graiciunas.html?tpl=konf1  [žiūrėta 2010 08 12]

nuotrauka 1998 09 03 prie namo (Vaižganto g. 14) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1935–1951 m. gyveno žymus vadybos mokslininkas Lietuvos vadybos draugijos įkūrėjas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Vytautas Andrius Graičiūnas ir Šaulių sąjungos teatro režisierė, aktorė Unė Babickaitė-Graičiūnienė“ (skulpt. Stasys Žirguls; Kauno m. mero 1998 03 05 potv. Nr. 85).

1998 09 03 VDU auditorija (S. Daukanto g. 28) pavadinta jo vardu.
2003 11 25 garsiausias Lietuvos vadybininkas paskelbtas „Verslo šlovės galerijos“ laureatu, jam skirtas trofėjus buvo įteiktas VDU prorektoriui ir papuošė V. A. Graičiūno vardo auditoriją.
Prieiga per internetą: http://www.lja.lt/naujas/verslo_sloves_galerija/laureatai_2003.htm  [žiūrėta 2010 08 12]

2006 m. Tarptautinei aukštajai vadybos mokyklai (AVM) Kaune suteiktas garbingas V. A. Graičiūno vardas.
Prieiga per internetą: http://www.avm.lt/  [žiūrėta 2010 08 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Andriuškevičius, Arūnas. VDU paminėtos 100-osios vadybos pradininko gimimo metinės. – Iliustr. // Kauno diena. – 1998, rugs. 4, p. 5.
2. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 127.
3. Kavaliauskas, A. Sugrįžtantis iš praeities : V. A. Graičiūnui – 100. – Portr. // Lietuvos ūkis, 1989, Nr. 1/2, p. 42–44.
4. KPTA įamžintų objektų sąrašas.
5. Rudokas, Jonas. Lietuva prisiminė savo įžymųjį sūnų // Mokslas ir gyvenimas. – 1999, Nr. 1, p. 12.
6. Rudokas, Jonas. Lietuvos vadyba vakar ir šiandien. – Portr. // Kauno diena. – 1998, geg. 18, p. 25.
7. Tvarijonavičius, Petras. V. A. Graičiūno draugija // Gimtasis kraštas. – 1989, liep. 13–19, p. 4–5.
8. V. A. Graičiūno g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 62–63.
9. Vytautas Andrius Graičiūnas /1898–1952/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 162–163.


GRAVROGKAS ANTANAS [1880 05 18 Šeduvoje – 1958 04 01 Kaune; Petrašiūnų kapinėse], inžinierius mechanikas, visuomenės veikėjas, siaurojo geležinkelio direktorius.

1920–1958 m. gyveno Kaune.

1920 m. iš Rusijos grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Pradėjo dirbti geležinkelių sistemoje. 1922–1924 m. ir 1944–1950 m. Kauno universiteto Technikos fakulteto Technologijos katedroje dėstė metalų technologiją, vėliau studentams mechanikams – medžio technologiją ir malūnus. Nuo 1930 m. – VDU docentas.
Pasižymėjo kaip aktyvus visuomenės veikėjas. Ilgus metus buvo Lietuvos šaulių sąjungos vicepirmininkas. 1923 m. buvo vienas pagrindinių Klaipėdos krašto sukilimo organizatorių. 1932–1933 m. ėjo Kauno miesto burmistro pareigas. Po karo dėstė KVU (nuo 1950 m. – KPI). 1952 m. jam suteiktas KPI docento vardas.
Rašė straipsnius „Varpui“, „Skardui“, „Naujajai gadynei“, fakulteto žurnalui „Technika“, taip pat „Vilčiai“, „Trimitui“ (pastarąjį redagavo), „Lietuvos aidui“. Parašė studijas: „Lietuvos pramonė“ (1925), „Reaktingųjų vandens turbinų darbo rato apskaičiavimas“ (1939), „Reaktyvinių vandens turbinų analitinio skaičiavimo būdas“ (1945), vadovėlį „Metalų technologija“ (1926).
Apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu (1928), Klaipėdos krašto išvadavimo sidabriniu skydu, Šaulių žvaigžde.

1990 m. Dainavos mikrorajone buv. P. Varkalio gatvė pavadinta A. ir J. Gravrogkų vardu (Kauno m. mero 1990 12 28 potv. Nr. 897).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Antanas Gravrogkas. – Portr. // Aleksote paliktos pėdos / Aldona Kairienė. – Kaunas, 2002. – P. 69–70.
2. A. ir J. Gravrogkų g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 63.
3. Strikulienė, Olava. Broliai Antanas ir Julijonas Gravrogkai. – Iliustr. // Kauno laikas. – 1991, vas. 9, Nr. 27, p. 3.


GRAVROGKAS JULIJONAS [1885 02 05 Telšiuose – 1968 02 11 Clevelande (JAV)], mechanikas-inžinierius, profesorius, VDU rektorius.

1920–1944 m. gyveno Kaune.

1920 m. įkūrė Technikos mokyklą Kaune ir buvo jos direktorius iki 1940 m. Nuo 1922 m. dirbo Lietuvos universitete. 1934–1944 m. vadovavo Mechanikos katedrai. 1941–1944 m. buvo KU rektorius. Priklausė socialdemokratų, ateitininkų bei kitoms partijoms ir organizacijoms.
Parašė darbus: „Jėgų lygiagretainis ir dviejų lygiagrečių jėgų atstojamosios tiesiosios padėtis“ (1929), „Nuo nejudamo eterio iki reliatyvistinės mechanikos“ (1931), „Keletas pastabų materialinio taško judėjimo klausimu“ (1933), „Laivų stabilizacijos klausimais“ (1944) ir kt. Mokslinius straipsnius skelbė žurnaluose: „Naujoji Romuva“, „Technika“. Katalikiškoje spaudoje rašė ir pasaulėžiūros klausimais.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. – į JAV.

1990 m. Dainavos mikrorajone buv. P. Varkalio gatvė pavadinta A. ir J. Gravrogkų vardu (Kauno m. mero 1990 12 28 potv. Nr. 897).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. A.ir J. Gravrogkų g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 63–64.
2. Julijonas Gravrogkas – inžinierius, pedagogas. – Portr. // Žvilgsnis į Kauno fizikus nuo Aleksoto kalno / Aldona Kairienė. – Kaunas, 2000. – P. 82.
4. Kauno miesto gatvių sąrašas 2003 m.
5. Strikulienė, Olava. Broliai Antanas ir Julijonas Gravrogkai. – Iliustr. // Kauno laikas. – 1991, vas. 9. Nr. 27, p. 3.


GRIGAS NAPALYS [1896 02 07 Svideniuose (Kupiškio r.) – 1972 07 14 Kaune; palaidotas Romainių kapinėse], kalbininkas, žodynininkas, rašytojas, vertėjas.

[1925]–1926 m., 1931–1972 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1925 m. Kaune, Lietuvos universitete, studijavo lietuvių kalbą ir pedagogiką. Buvo J. Jablonskio sekretorius. 1926 m. studijas nutraukė.
1931 m. kalbininkas J. Balčikonis pakvietė jį dirbti į „Lietuvių kalbos žodyno“ redakciją sekretoriumi. „Žodyno“ kartoteką papildė 5000 žodžių iš gyvosios kalbos ir 4500 iš raštų. 1941 m. iš redakcijos pasitraukė ir 1942–1944 m. ūkininkavo Ražiškių kaime prie Rokų.
1945–1947 m. dirbo redaktoriumi Kaune įsteigtoje Enciklopedijų, žodynų ir mokslinės literatūros leidykloje. Suredagavo J. Barono „Rusų-lietuvių kalbų žodyno“ naują leidimą, kartu su kitais parengė „Lietuvių kalbos rašybos žodyną“ (1948). 1947 m. Lietuvių kalbos institutas Kaune įsteigė „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ redakciją, kurioje N. Grigas pradėjo dirbti nuo pirmųjų dienų. Iš pradžių su A. Lyberiu rengė „Lietuvių kalbos žodyno“ 1–2 tomus (surinko keliasdešimt tūkstančių žodžių kortelių ir per du metus parengė pirmosios redakcijos rankraštį). 1954 m. „Žodyną“ pabaigė vienas A. Lyberis, nes N. Grigas nepakluso sovietinės vadovybės reikalavimui jį taisyti.
Iki 1956 m., kol išėjo į pensiją, N. Grigas su A. Lyberiu išleido „Lietuvių kalbos rašybos žodyną mokykloms“. Nuo 1926 m. rašė žurnalams „Kalba“, „Kardas“, „Kultūra“, „Naujoji Romuva“ ir kt. Paskelbė atsiminimų apie K. Būgą, J. Balčikonį, J. Jablonskį ir kt. Vertė grožinės literatūros kūrinius į esperanto kalbą.
1960 m. persikėlė gyventi į Vilnių. 1972 m. žuvo kelyje netoli Kauno. 1976 m. skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė sukūrė bronzinį biustą „Kalbininkas Napalys Grigas“.

1997 m. Rokuose kalbininko vardu pavadinta gatvė (Kauno m. valdybos 1997 07 29 sprend. Nr. 584).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. N. Grigo g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 65.
2. Nepalaužtasis kalbininkas. – Iliustr. // Rokai ir jų apylinkės penkių amžių įkandin / Vanda Mažeikienė. – Kaunas, 2004. – P. 48–50.
3. Taluntytė, Nijolė. Rokai ir jų gatvėvardžiai // Kauno diena, 1997, gruod. 6, p. 23.


GRINIUS KAZYS [1866 12 17 Selemos Būdoje (Kazlų Rūdos sav. t.) – 1950 06 04 Čikagoje (JAV)], gydytojas, visuomenės veikėjas, Lietuvos Respublikos Prezidentas.

1920–1943 07 13 gyveno Kaune.

1920 m. buvo Lietuvos Steigiamojo ir vėlesnių seimų narys. Aktyviai dalyvavo rengiant Konstituciją. 1920 06 19–1922 02 01 – ministras pirmininkas. 1922–1935 m. vadovavo Kauno savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriui. Nuo 1923 m. vadovavo „Pieno lašo“, o nuo 1924 m. ir „Kovos su tuberkulioze“ draugijoms.
1926 06 07 Valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų blokui laimėjus rinkimus į Lietuvos seimą, jų lyderis Kazys Grinius išrinktas LR Prezidentu.
Po 1926 12 17 valdžios perversmo buvo priverstas atsistatydinti ir dirbo ankstesnėse Medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėjo pareigose iki 1935 m. rugsėjo mėn. 1927 m. buvo išrinktas Valstiečių sąjungos centro valdybos pirmininku. Vokiečių okupacijos metu, už protesto rašto dėl Lietuvos piliečių žydų žudymo įteikimą, vieneriems metams buvo ištremtas į Ąžuolų Būdą. Po tremties vėl dirbo ankstesnėse pareigose.
K. Grinius redagavo leidinius: „Sveikata“, „Lietuvos žinios“, „Kova su džiova“, „Pieno lašas“. Parašė botanikos, medicinos, istorijos veikalų.
1944 07 13 pasitraukė į Vokietiją, 1947 m. – į JAV. 1994 10 08 urna su jo palaikais parskraidinta į Lietuvą ir palaidota tėviškėje prie paminklo netoli Selemos.
1922 m. buvo išleistas jam skirtas pašto ženklas, 1926 m. Šilutės r. pastatytam tiltui į Rusnę suteiktas K. Griniaus vardas, o 1939 m. – jo garbei sukurtas medalis (skulpt. Antanas Aleksandravičius). Istorinėje LR prezidentūroje Kaune (Vilniaus g. 33) eksponuojami dailininkų Apolinaro Šimkūno (1926), Vlado Didžioko (1927) bei vengrų dailininko Josefo Senyei (1934) nutapyti prezidento portretai. 1994 m. pagamintas K. Griniaus atminimui skirtas medalis (dail. Juozas Kalinauskas). 1996 02 02 serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas 0,40 Lt pašto ženklas su Kazio Griniaus portretu (dail. Aušrelė Ratkevičienė).
Alfonsas Eidintas išleido knygą „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“ (Vilnius, 1993). Gediminas Ilgūnas parašė monografiją „Kazys Grinius“ (Vilnius, 2000).

1926 12 11 m. 60-ųjų gimimo metinių proga, valstybės ir visuomenės veikėjui K. Griniui VDU Medicinos fakulteto taryba suteikė garbės daktaro laipsnį.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html  [žiūrėta 2010 08 12]

nuotrauka 1926 m. 60-osioms K. Griniaus gimimo metinėms buvo sukurtas biustas (skulpt. Antanas Aleksandavičius), kuris vėliau buvo saugomas Vičiūnuose, 1930 m. įkurtoje Tuberkuliozės sanatorijoje. Dabar jis yra Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje, kuriam biustą perdavė 40 metų sanatorijoje išdirbusi vyr. gydytoja E. Makauskienė.

1931 m. viena Vilijampolės mikrorajono gatvė pavadinta jo vardu (pavadinimas panaikintas Kauno m. DŽDT VK 1946 12 12 nut. Nr. 638). 1991 m. buv. K. Giedrio gatvė Vilijampolėje pavadinta K. Griniaus vardu (Kauno m. mero 1990 11 23 potv. Nr. 690).

1937 06 30 draugija „Kova su džiova“ Vičiūnuose esančią tuberkuliozės sanatoriją pavadino K. Griniaus vardu. Sovietmečiu ji buvo vadinama J. A. Domaševičiaus tuberkuliozės sanatorija.
1991 01 29 sanatorijai grąžintas 1937–1947 m. vardas. Šiuo metu čia yra Kazio Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė (Kruonio g. 9).

1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje (K. Donelaičio g. 64) pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įamžinti 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių. 2-ojoje lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ greta kitų įrašyta: „Grinius Kazys, gydytojas“. 1950 m. paminklas nugriautas. 1997 06 07 atstatytas (archit. Liucijus Dringelis).

nuotrauka 1991 12 17 minint 125-ąsias gimimo metines, prie namo Žaliakalnyje (Aukštaičių g. 39) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1926–1941 m. gyveno Lietuvos respublikos prezidentas dr. Kazys Grinius (skulpt. Vytautas Narutis; Kauno m. mero 1991 03 11 potv. Nr. 378). 2001 11 27 lenta buvo pavogta, vėliau atrasta ir 2006 m., pažymint 140-ąsias gimimo metines, atstatyta.

1995 m. buvo įsteigta metinė prezidento Kazio Griniaus vardinė bakalauro ir magistro stipendija studentams, pasižymėjusiems medicinos mokslų stityje.
Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=134072  [žiūrėta 2010 08 12]

nuotrauka 1996 02 16 Istorinės LR prezidentūros kiemelyje Kaune (Vilniaus g. 33), šalia kitų dviejų Nepriklausomos Lietuvos prezidentų, pastatytas paminklas K. Griniui (skulpt. Stasys Žirgulis, archit. Kęstutis Mikšys).

1998 10 08 Kauno 44-ajai vidurinei mokyklai (Šiaurės pr. 97) suteiktas Kazio Griniaus vardas. 1996 m. įsteigtame mokyklos muziejuje garbingo vardo suteikimo proga atidaryta K. Griniui skirta ekspozicija. 2004 m. mokykla reorganizuota į pagrindinę.
Prieiga per internetą: http://www.grinius.kaunas.lm.lt/index.php?option=com_content&view=category&layout=blog&id=31&Itemid=   [žiūrėta 2010 08 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Garbaravičienė, Birutė. Vasario 16-oji: praeities dvasios gyvybę turi išsaugoti dabarties darbai. – Iliustr. // Kauno diena. – 1996, vas.17, p.1–2.
2. Grąžintas senas pavadinimas // Kauno tiesa. – 1991, vas. 6, p. 1.
3. KAA, f. 219, ap. 1, b. 990, lap. 76.
4. Kazys Grinius. – Iliustr. – Bibliogr.: 6 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 47–50.
5. Kazys Grinius /1866–1950/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 102–103.
6. K. Griniaus g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 66.
7. Kazys Grinius. – Portr. // Šimtas knygnešių: Knygnešių sienelės vardai. – Vilnius, 1998. – P. 15, 51.
8. Lietuvos pašto ženklai : pašto ženklų katalogas : Nepriklausoma Respublika (1918–1940). – Vilnius, 1991. – P. 65–67.
9. Marcinkevičienė D. Mokyklai suteiktas Kazio Griniaus vardas // Kauno žinios. – 1998, spal. 16, p. 7.
10. Naudinga įstaiga gavo garbingą vardą: Panemunės džiovininkų sanatorija pavadinta K. Griniaus vardu. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 1937, birž. 30.


GRINKEVIČIŪTĖ DALIA [1927 05 25 Kaune – 1987 12 25 Kaune; palaidota Eigulių kapinėse; 2004 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Jonas Jagėla)], gydytoja, memuaristė.

1927–1941 m. ir 1956–1960 m. gyveno Kaune.

Gimė ir iki 14 m. augo Kaune. Sovietų armijai okupavus Lietuvą, Grinkevičių šeima 1941 06 14 naktį buvo ištremta į Jakutiją, Trofimovsko salą Laptevų jūroje.
1949 m. D. Grinkevičiūtė trumpam pabėgo ir su sergančia mama grįžo Kauną. Čia mirusią mamą palaidojo, o tremtyje rašytus dienoraščius bei kitus rankraščius sudėjo į stiklainį ir užkasė sode. Besirūpindama dokumentais vėl buvo suimta, apkaltinta pabėgimu ir uždaryta į kalėjimą A. Mickevičiaus gatvėje. Čia ją mėgino užverbuoti į saugumo agentus. Nepavykus to pasiekti, buvo nuteista ir 1953 m. vėl ištremta.
1954 m. pradėjo studijuoti mediciną Omske. 1956 m. grįžo į gimtinę ir įstojo į KMI III kursą. 1960 m. gavo aukštąjį medicininį išsilavinimą ir paskyrimą dirbti gydytoja Laukuvoje, kur gyveno nuolat persekiojama sovietinio saugumo. Nesitikėdama rasti užkastųjų dienoraščių, slapta rašė prisiminimus. 1972 m. juos pavyko perduoti akademiko A. Sacharovo žmonai J. Boner, kuri pasirūpino, kad tie rankraščiai būtų išleisti užsienyje lietuvių, rusų, anglų ir ispanų kalbomis.
1988 m. žurnale „Pergalė“ pasirodė D. Grinkevičiūtės memuarai „Lietuviai prie Laptevų jūros“. 1997 m. išleista rinktinė, į kurią pateko visi jos parašyti darbai: atsiminimai, miniatiūros, laiškai. Pataisyta ir naujai išleista „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (Vilnius, 2005). Aktorė R. Staliliūnaitė 75-osioms D. Grinkevičiūtės gimimo metinėms parengė programą „Sofoklis ir lietuviškoji Antigonė“.

nuotrauka 1996 06 15 Žaliakalnyje prie namo (Perkūno al. 60), atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1939–1941 m. gyveno gydytoja Dalia Grinkevičiūtė, 1941 metų tremtinė, tautos kančių liudytoja, sukrėtusi Lietuvą memuarais „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (Kauno m. mero 1993 03 29 potv. Nr. 379).

2012 05 28 Lietuvos universitetų moterų sambūrio iniciatyva, Kauno Maironio universitetinėje gimnazijoje (Gimnazijos g. 3), atidaryta buvusios gimnazijos auklėtinės (mokėsi tuometinėje Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje) Dalios Grinkevičiūtės vardo auditorija.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?2715751114  [žiūrėta 2012 06 04],  http://www.maironis.kaunas.lm.lt/Pranesimai_199.aspx  [žiūrėta 2012 06 04]

2013 12 05 vienai Kauno gatvei suteiktas D. Grinkevičiūtės vardas (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 12 05 sprend. Nr. T-654).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 126.
2. Baliutavičienė, Dalia. Gydytoja, tremtinė, kovotoja: Gydytojos Dalios Grinkevičiūtės 10-ąsias mirties metines minint. – Portr. // Medicina. – T. 33 (1997), Nr. 12, p. 1199–1200.
3. Dalia Grinkevičiūtė. – Iliustr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 53–54.
4. Įamžintas knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorės D. Grinkevičiūtės atminimas // Kauno diena. – 1996, birž. 17, p. 3.
5. Kauno miesto savivaldybės nutarimai // Kauno diena. – 2013, gruod. 16, p. 18.
6. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
7. Maironio gimnazijoje – D. Grinkevičiūtės auditorija // XXI amžius. – 2012, birž. 15, p. 6
8. Puodžius, Jonas. Dalios Grinkevičiūtės vardas Kauno gatvei. – Portr. // Tremtinys. – 2012, geg. 25, p. 5.


GRUŠAS JUOZAS [1901 11 29 Žadžiūnuose-Kalniškiuose (Šiaulių r.) – 1986 05 12 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse, antkapinio paminklo skulpt. Leonas Strioga, archit. Algimantas Kančas], rašytojas, dramaturgas, prozininkas.

1924–1941 m. ir 1949–1986 m. gyveno Kaune.

1924–1931 m. mokėsi VDU Teologijos–filosofijos fakultete. 1928 m. buvo „Šatrijos“ draugijos pirmininkas. 1931 m. dėstė lietuvių kalbą ir istoriją žydų mokytojų pedagoginiuose „Tarbut“ kursuose Kaune.
1931 m. kartu su B. Sruoga inicijavo Lietuvos rašytojų draugijos (LRD) įsteigimą. 1937–1938 m. buvo jos pirmininkas. 1928–1939 m. redagavo katalikišką savaitraštį „Mūsų laikraštis“. 1940–1941 m. dirbo Valstybinėje leidykloje Grožinės literatūros skyriaus atsakinguoju redaktoriumi. 1945 m. tapo LTSR rašytojų sąjungos nariu.
Pirmoji knyga „Ponia Bertulienė“ pasirodė spaudoje 1925 m., o didžiausią populiarumą pelnė romanas „Karjeristai“ (1935). Nuo šeštojo dešimtmečio J. Grušas tapo produktyviausiu Lietuvos dramaturgu. Parašė buitines ir istorines dramas: „Dūmai“ („Smalkės“, 1956), „Herkus Mantas“ (1957), „Švitrigaila“(1975), „Unija“(1977), „Gintarinė vila“ (1979), tragikomediją „Meilė, džiazas ir ir velnias“ (1967). Daugelis jų pastatytos Kauno dramos teatre. Šimtmečio spektakliu pripažinta „Barbora Radvilaitė“ (1972).
1980–1981m. buvo išleisti penki J. Grušo „Raštų“ tomai. 1984 m. išėjo pjesių rinkinys „Mykolas Glinskis“, o 1986 m. – apsakymų ir novelių rinkinys „Gyvų sienojų namai“.
1957 m. jam paskirta Valstybinė premija už tragediją „Herkus Mantas“, o 1976 m. – už pjeses „Švitrigaila“, „Barbora Radvilaitė“ ir „Pijus nebuvo protingas“. 1962 m. J. Grušui suteiktas LTSR nusipelniusio meno veikėjo, o 1971 m. – Liaudies rašytojo garbės vardas. 1976 m. Lietuvos kino studijoje sukurtas dokumentinis filmas „Laimingasis – tai aš“ (scenarijaus autoriai Petras Palilionis ir Vytenis Imbrasas). Tais pačiais metais skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė sukūrė biustą „Dramaturgas Juozas Grušas“, o 1981 m. skulpt. Leonas Strioga – sėdinčio J. Grušo skulptūrą iš granito. 2001 m. minint 100-ąsias rašytojo gimimo metines, buvo išspausdintas plakatas (dail. Romualdas Čarna), išleistas vardinis pašto vokas (dail. Gediminas Pempė ir Romualdas Čarna). Aktorė Rūta Staliliūnaitė parengė jam skirtus skaitymus: „Norime pažinti didijį teatro kunigaikštį“ ir „Tai pasiutęs antimiesčionis“.
Apie jį Algis Samulionis parengė knygą „Neramios šviesos pasauliai“ (Vilnius, 1976). Jonas Lankutis parašė „Etiudai apie Juozą Grušą“ (Vilnius, 1981) bei „Monografiniai etiudai“ (Vilnius, 1987). Petras Palilionis išleido knygą „Svajojęs gražų gyvenimą: apmatai Juozo Grušo portretui“ (Vilnius, 2001).

1987 m. Šilainių mikrorajone, Milikonyse, J. Grušo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. LDT VK 1987 03 25 sprend. Nr. 97).

nuotrauka 1989 m. name (Kalniečių g. 93), kuriame rašytojas gyveno nuo jo pastatymo 1938 m., pradėjo veikti Maironio lietuvių literatūros filialas – Juozo Grušo memorialinis muzejus, kur po kapitalinio remonto 2001 m. lapkričio mėn. atidaryta nuolat veikianti ekspozicija. 2011 m., minint dramaturgo 110-ąsias gimimo metines, ekspozicija atnaujinta.
2009 m. prie įėjimo pastatytas stilizuotas horeljefas su įrašu: „Šiame name 1938–1946 m. ir 1948–1986 m. gyveno ir kūrė rašytojas Juozas Grušas“ (skulpt. Leonas Strioga).
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Prev_vers/Kaunas/gruso_virtuali_paroda.htm  [žiūrėta 2010 08 12],  http://www.maironiomuziejus.lt/page.php?id=1312  [žiūrėta 2012 02 06]

1998 m. jo vardu pavadinta 50-oji vidurinė mokykla (Šarkuvos g. 30). Čia įkurtas mokyklos istorijos muziejus su dramaturgui skirta ekspozicija. Nuo 2010 07 09 Kauno m. savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-368 mokyklai suteiktas Juozo Grušo meno vidurinės mokyklos vardas. 2003 m. buvo įsteigta J. Grušo vardo premija, teikiama už mokslo, kūrybinės raiškos pasiekimus garsinant mokyklos vardą Kaune ir šalyje.
Prieiga per internetą: http://www.grusas.kaunas.lm.lt/muziejus/  [žiūrėta 2010 08 12]

2001 10 25 suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas (po mirties).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 07 08]

2001 m. atnaujinta Juozo Grušo premija, skiriama kasmet už originaliausius dramaturgijos kūrinius.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atminimo įamžinimas // Svajojęs gražų gyvenimą / Petras Palilionis. – Vilnius, 2001. – P. 475–476.
2. J. Grušo g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 68.
3. Juozo Grušo memorialinis muziejus: kambariai, ekspozicija. – 1 lankstinys (10 p.): Iliustr.
4. Gustaitytė, Violeta. Literatūros klasikui – Kauno miesto garbės piliečio vardas – Iliustr. // Kauno diena. – 2001, spal. 26, p. 5.


GRUODIS JUOZAS [1884 12 20 Rokėnuose (Zarasų r.) – 1948 04 16 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse; 1960 m. jam pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Vytautas Dičius)], lietuvių muzikos klasikas, kompozitorius, dirigentas, pedagogas, profesorius.

1920 m., 1924–1948 m. gyveno Kaune.

1920 m. grįžęs iš Rusijos, Kaune surengė savo kūrinių koncertą. Gavo Švietimo ministerijos stipendiją ir išvyko studijuoti į Leipcigo konservatoriją. 1924 m. ją baigė ir trejus metus dirbo Lietuvos valstybės operos antruoju dirigentu. Nuo 1926 m. dėstė Kauno muzikos mokykloje. 1927 m. buvo šios mokyklos direktorius ir Teorijos–kompozicijos klasės vedėjas. 1933 m. muzikos mokyklą reformavus į konservatoriją, J. Gruodis iki 1937 m. direktoriavo. Taip pat vadovavo kompozicijos klasei ir dėstė kelias teorines disciplinas. 1936 m. už pedagoginę veiklą jam buvo suteiktas profesoriaus laipsnis. Garsūs jo mokiniai: A. Budriūnas, J. Juzeliūnas, V. Klova, J. Nabažas, A. Račiūnas ir kt. 1937 m. J. Gruodis atsisakė konservatorijos direktoriaus pareigų, liko tik kompozicijos klasės profesoriumi ir visiškai atsidavė kūrybai.
Jis vienas pirmųjų Lietuvoje ėmėsi kurti stambiuosius muzikos žanrų kūrinius: baletą „Jūratė ir Kastytis“ (1933), simfonines poemas „Gyvenimo šokis“ (1928) ir „Iš Lietuvos praeities“ (1939), „Variacijas liaudies dainų temomis“ (1945), dvi siuitas simfoniniam orkestrui, smuikui (1936), siuitą „Šarūnas“ chorui ir simfoniniam orkestrui (1930). Savo kūriniuose siejo lietuvių liaudies melodijas su naujomis muzikinės raiškos priemonėmis.
J. Gruodis padėjo organizuoti dainų šventes, rengti koncertus, rašė muzikos klausimais spaudoje. 1929 m. jam buvo įteiktas „Italijos karūnos“ ordinas. Memorialiniame muziejuje išliko raštas apie šį valstybinį apdovanojimą (medalis iš ekspozicijos dingo). 1944 m. jam suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas. 1945 m. skulpt. Petras Rimša sukūrė kompozitoriaus 60-mečiui skirtą medalioną. Kas dveji metai organizuojamas Kauno ir kitų šalies miestų muzikos ir meno mokyklų Juozo Gruodžio vardo jaunųjų dirigentų konkursas.
Apie jį parengė knygas: muzikologas Algirdas Ambrazas „Kompozitorius Juozas Gruodis“ (Kaunas, 1960), „Juozo Gruodžio gyvenimas ir kūryba“ (Vilnius, 1981) bei „Juozas Gruodis epochų sankirtose: straipsniai, atsiminimai, dokumentai“ (Vilnius, 2009); žmona Stasė Gruodienė „Iš mūsų gyvenimo knygos“ (Vilnius, 1984). Ona Narbutienė sudarė leidinį „Juozas Gruodis“ (Vilnius, 1984), Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė parengė leidinį iš Petrauskų lietuvių muzikos muziejus rinkinių: „Juozas Gruodis, 1884–1948“ (Kaunas, 2004). Dainuolė Kazlauskienė sudarė bibliografinę rodyklę „Juozas Gruodis“ (Vilnius, 1984).

1948 04 17 po kompozitoriaus mirties Kauno muzikos mokyklai suteiktas Juozo Gruodžio vardas. Nuo 1993 09 01 mokykla vadinama Juozo Gruodžio konservatorija. 1969 m. dėstytoja E. Navickaitė-Martinonienė čia įkūrė mokyklos muziejų su kompozitoriaus memorialine ekspozicija. II aukšto fojė kabo jo portretas-mozaika (dail. Boleslovas Klova).

1953 m. buv. Ugniagesių gatvė Kauno senamiestyje pavadinta J. Gruodžio vardu (Kauno m. DŽDT VK 1953 03 26 sprend. Nr. 192).

nuotrauka 1967 m. ant namo (Salako g.18) atidengta memorialine lenta: „Šiame name 1932–1948 m. gyveno ir kūrė kompozitorius Juozas Gruodis“. 2003 m. lenta dingo. 2004 12 20 120-ųjų metinių proga atidengta nauja lenta (skulpt. Algimantas Šlapikas; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 08 12 įsak. Nr. A-1413).
1974 m. čia įsteigtas J. Gruodžio memorialinis muziejus, kuris 1977 m. tapo K. Petrausko memorialinio muziejaus filialu. 1984 12 20 atidaryta pirmoji ekspozicija, 1994 m. atnaujinta, papildyta iki tol neskelbta archyvine medžiaga.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Kaunas/muzikos_muziejus.htm  [žiūrėta 2010 08 12 ]

nuotrauka 1984 m. 100-ųjų gimimo metinių proga, Kauno valstybinio muzikinio teatro sodelyje (Laisvės al. 91) pastatytas paminklinis biustas iš granito: „Kompozitorius J. Gruodis“ (skulpt. Konstantinas Bogdanas, archit. Jonas Jucaitis), paskelbtas vietinės reikšmės dailės paminklu (Kultūros ministerijos 1987 12 22 nut. Nr. 222).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Andrejaitis, Vytautas, Minkevičius, Jonas. Salako g. 18. – Iliustr. // Kauno diena. – 1996, spal. 28, p. 17.
2. Biliūnas, Mantas. Juozo Gruodžio atminimas // Kauno tiesa. – 1984, gruod. 19, p. 3.
3. J. Gruodžio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 67–68.
4. Juozas Gruodis. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 21–24.
5. Juozas Gruodis, 1884–1948. – Kaunas, 2004. – 32 p.: iliustr., lygiagr. tekstas anglų k.
6. Juozo Gruodžio atminimo įamžinimas / Vytautas Blūšius. – Iliustr. // Kauno Juozo Gruodžio konservatorija, 1920–2000. – Kaunas, 2000. – P. 223–240.
7. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
8. Mikuličiūtė-Vaitkūnienė, Kristina. „Mano darbas taurus“ // Kauno diena. – 1995, geg. 23, p. 17.
9. Nusilenkimas iškiliam kompozitoriui // Kauno diena. – 2004, gruod. 17, priedas „Pramogų alėja “, p. 2.


GRYBAS VINCAS [1890 10 03 Peleniuose, Šakių r. – 1941 07 03 Rotuliuose, Jurbarko r.], skulptorius.

1923–1925 m. gyveno Kaune.

1923 m. įstojo laisvu klausytoju į Kauno meno mokyklą, kur studijavo skulptūrą pas Kajetoną Sklėrių. Pradėjo dirbti mokyklos gipso liejyklos instruktoriumi. Gyveno sargo palėpėje.
Studijų metais sukūrė du portretinius reljefus, skirtus M. Valančiui ir S. Daukantui atminti (1925) Kauno „Saulės“ gimnazijos fasade, 1924–1925 m. – pelėdas ir vazas ant Kauno meno mokyklos tvoros ir vartų, dvi dekoratyvines skulptūras „Pegasas“ (neišliko), kuriomis ketinta papuošti Kauno valstybės teatro sodelio ir Meno mokyklos vartus. Kartu su R. Antiniu dekoratyviniais reljefais papuošė M. K. Čiurlionio galerijos pastato portalą.
Gavęs stipendiją skulptūros studijoms užsienyje, V. Grybas 1925 m. rudenį išvyko į Paryžių. Keliavo po Europą. 1928 m. grįžo į Lietuvą. Nepavykus įsikurti Kaune, apsigyveno Jurbarke. 1936 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą, vėliau dalyvavo jos parodose.
Sukūrė nemažai skulptūrų, paminklų: Simono Daukanto (Papilė,1928–1930); Vytauto Didžiojo (Kaunas, 1931), Vinco Kudirkos (Naumiestis, 1934) ir „Žemaičio“ (Raseiniai, 1933–1934), portretų (Simono Daukanto, Petro Vileišio (abu 1931), Sintautų bažnyčios altorių, antkapinių paminklų, paminklų projektų, medalių ir kt.
1941 07 03 vokiečių sušaudytas kartu su kitomis genocido aukomis.
1959 m. išleista Tado Adomonio monografija „Vincas Grybas“, 2004 m. – Nijolės Tumėnienės „Vincas Grybas : gyvenimo ir kūrybos drama“.

2013 m. Vilijampolės mikrorajone esančiai gatvei suteiktas V. Grybo akligatvio pavadinimas (Kauno m. savivaldybės tarybos 2013 06 06 sprendimu Nr. T-343).
Prieiga per internetą: http://vilijampole.kaunas.lt/index.php?4011155672  [žiūrėta 2013 09 21]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Naujausi Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimai // Laikinoji sostinė. – 2013, birželio 15, p. 8.


GRYBAUSKAS KAZIMIERAS [1886 09 02 Dotenėnuose (Švenčionių r.) – 1953 09 02 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], profesorius, nusipelnęs mokslo veikėjas, farmacininkas, botanikas, pedagogas.

1924–1952 m. gyveno Kaune.

1924 m. pradėjo dirbti Kauno botanikos sode. Čia įkūrė vaistinių augalų skyrių. Nuo 1930 m. dirbo VDU laborantu, asistentu, dėstė studentams farmacininkams ir biologams. 1932–1935 m. aktyviai dalyvavo steigiant pirmąsias Lietuvoje vaistažolių augintojų ir perdirbėjų draugijas. 1932–1935 m. pirmasis išbandė kai kurių techninių augalų auginimą, garsino Lietuvą tarptautiniuse mokslininkų kongresuose.
1940–1952 m. ėjo Kauno botanikos sodo direktoriaus pareigas. 1940 m. Kaziui Grybauskui suteiktas docento vardas. 1942 m. jis apgynė disertaciją „Fenologinis žiedadulkių kritulių spektras“. 1944 m. K. Grybauskas buvo paskirtas Kauno universiteto Botanikos ir farmakognozijos katedros vedėju. 1945 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.
Jis buvo pirmasis medikas Lietuvoje, gydymą žolėmis pagrindęs mokslu. Nuo 1948 m. – Farmacininkų draugijos pirmininkas. Paskelbė 17 atskirų mokslo darbų, daugiau nei 230 straipsnių farmakognozijos ir botanikos teoriniais klausimais. Iš jų pažymėtini „Vaistingieji Lietuvos laukų augalai ir jų pritaikymas (1927), „Lietuvos vaistingųjų augalų sąrašas (1935), „Farmakognostinė mikroskopija“ (1941), „Lietuvos TSR miškų sumedėję augalai“ ir „Lietuvos TSR vaistingosios daržovės“ (1946). Antrojo pasaulinio karo metais K. Grybauskas Kauno botanikos sodą išgelbėjo nuo sunaikinimo.

1953 m. Aleksoto mikrorajone, Fredoje, Kazio Grybausko vardu pavadinta gatvė (Kauno m. DŽDT VK 1953 11 18 sprend. Nr 767).

1970 m. ant namo (Liūdesio al. 4) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1931–1953 m. gyveno botanikas Kazys Grybauskas“ (Kauno m. LDT VK 1965 12 08 sprend. Nr. 712). Lenta dingo.

1979 m. vienai iš selekcininkės Onos Skeivienės 1957–1970 m. išvestų 3 naujų bijūnų rūšių suteiktas pavadinimas „Profesorius K. Grybauskas“. Ji ypatinga tuo, kad sudžiovintus žiedus galima naudoti sausoms puokštėms. K. Grybausko vardu buvo pavadinta ir augalų alėja, kurią žymėjo masyvi (apie 1,5 m) ąžuolinė lenta, įrėminta metale.

nuotrauka 1986 m. KMU centriniuose rūmuose, prie Farmacinės chemijos ir Farmakognozijos katedros (A. Mickevičiaus g. 9), 100-ųjų gimimo metinių proga atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „LTSR nusipelnęs mokslo veikėjas biologijos mokslų daktaras, profesorius Kazys Grybauskas 1886–1953“ (skulpt. Kazys Švažas). Katedros sieną puošia didelis drobėje tapytas K. Grybausko portretas (dail. Eugenijus Survila).
1986 m. analogiška atminimo lenta buvo atidengta ir Kauno botanikos sode, prie Vaistinių augalų laboratorijos pastato. Lenta dingo, išliko tik gipsinė jos kopija.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kazimieras Grybauskas. – Iliustr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 55–56.
2. K. Grybausko g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 65.
3. KMU atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Savickas, Vytautas. Įžymiam mokslininkui atminti // Kauno tiesa. – 1986, spal. 4, p. 5.


GUDYNAS PRANAS [1900 01 12 Mauručiuose (Prienų r.) – 1929 Kaune; palaidotas Veiveriuose], aviacijos kapitonas, premjero prof. A. Voldemaro adjutantas.

1920–1929 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1920 09 15 įstojo į Karo mokyklą. 1921 m. ją baigė turėdamas leitenanto laipsnį ir gavo paskyrimą į 8-ąjį pėst. pulką.
1924 m. perkeltas į Autobatalioną, o 1925 12 22 – į Kariuomenės teismą valstybinio gynėjo sekretoriaus padėjėju. Nuo 1924 m. mokėsi VDU Teisių fakultete. 1926 m. pakeltas į vyr. leitenantus. Tų pačių metų rugsėjo mėn. perkeltas į karo aviaciją oro žvalgu.
1927 m. baigė Aukštųjų karininkų kursų Aviacijos skyrių ir buvo paskirtas 4-osios oro eskadrilės lakūnu. Aktyvus 1926 m. valdžios perversmo dalyvis. 1927 m. pradžioje tapo tuometinio Lietuvos Respublikos premjero ir laikinai einančio užsienio reikalų ministro pareigas, prof. Augustino Voldemaro adjutantu. 1929 05 06 žuvo Kaune prie Valstybės teatro durų savo kūnu užstojęs ministrą pirmininką per pasikėsinimą jį nužudyti.
1928 m. P. Gudynas buvo apdovanotas DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu bei Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 1929 05 08 (po mirties) apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu ir pakeltas į kapitonus, o 1931 m. buvo apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu.

nuotrauka [1929 m.] jo žūties vietoje prie Valstybės teatro durų (dabar Kauno valstybinis muzikinis teatras), grindinyje buvo įmūryta atminimo plokštė su įrašu: „Šioje vietoje 1929.V.6 žuvo kapitonas Pranas Gudynas, lydėdamas ministerį pirmininką“. Sovietmečiu plokštė dingo.
2011 05 06 miesto sode, prie Muzikinio teatro, atidengta nauja atminimo plokštė: „Šioje vietoje 1929 m. gegužės 6 d. žuvo adjutantas kapitonas Pranas Gudynas saugodamas ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą“ (autorius Balys Gudas; Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 03 09 įsak. Nr. A-967).
Prieiga per internetą: http://kaunas.lt/index.php?205939826  [žiūrėta 2011 05 09]

1934 m. jo vardu pavadinta gatvė (1934 06 07 Kauno miesto tarybos nut. Nr. 726). Prieš Antrąjį pasaulinį karą viena centrinių gatvių Kaišiadoryse (dabar Gedimino g.) vadinosi jo vardu. 1991 m. viena iš Aleksoto mikrorajono gatvių pavadinta P. Gudyno vardu (Kauno m. valdybos 1991 10 22 potv. Nr. 255-v).

1937 m. pastatyti šaulių namai Veiveriuose (Prienų r.) buvo pavadinti Prano Gudyno vardu.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Balčiūnas, Jonas. Prano Gudyno gatvė // Kauno diena. – 1991, gruod. 11, p. 4.
2. Deksnys, Gintautas. Lietuvos karo aviacijos lakūnui kpt. Pranui Gudynui atminti. – Iliustr. // Krašto apsauga. – 2011, Nr. 10 (geg. 23–birž. 6), p. 19.
3. Gudyno g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 69.
4. KAA, f. 219, ap. 1, b. 187, lap. 38.
5. Kaminskas, Raimundas. Prof. A. Voldemaro likimo keliais. – Vilnius, 2012. – P. 71–72.
6. Skučaitė, Virginija. Pasikėsinimas į Premjerą arba kapitono žūtis. – Iliustr. // Kauno diena. – 1999, geg. 6, p. 10.
7. Šiumbrevičiūtė, Jūratė. P. Gudyno šaulių namai. – Iliustr. // Gyvenimas. – 2006, rugpj. 26, p. 4.
8. Veiveriai: 250 metų sukakčiai paminėti. – Alytus, 1994. – 27 p.: iliustr.


GUSTAITIS ANTANAS [1898 03 26 Obelinės k. (Marijampolės sav. t.) – 1941 10 16 sušaudytas Maskvoje; 2008 04 12 Marijampolės savanorių kapinėse atidengtas jo kenotafas], lakūnas, aviacijos konstruktorius, Lietuvos karo aviacijos viršininkas, brigados generolas.

1919–1941 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1919 m. baigė Karo aviacijos mokyklą Kaune ir gavo inžinerijos leitenanto laipsnį. 1922 m. baigė aukštojo pilotažo kursus, įgydamas karo lakūno vardą. 1923 m. pakeltas į vyr. leitenantus. 1924–1940 m. sukonstravo ir Karo aviacijos dirbtuvėse pastatė 9 tipų ANBO lėktuvus: sportinius, mokomuosius, žvalgybinius, bombonešius.
1928 m., įgijęs aviacijos ir mechanikos konstrukcijų inžinieriaus diplomą Paryžiuje, paskirtas Lietuvos karo aviacijos štabo viršininku. 1933 m. atliko pirmąjį skrydį žvalgybiniu lėktuvu ANBO-IV, o 1934 06 25-07 19 vadovavo 3-jų šių lėktuvų eskadrilės skrydžiui aplink Europą. Grįžęs iš kelionės, paskirtas Karo aviacijos viršininku. 1937 m. jam suteiktas brigados generolo laipsnis. 1939 m. serijinei gamybai paleistas A. Gustaičio sukurtas ir išbandytas lengvasis bombonešis ANBO-VIII, laikomas to meto vienu geriausiu tokio tipo lėktuvų pasaulyje.
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, A. Gustaitis buvo paskirtas Likvidacinės komisijos pirmininku ir pasirašius likvidavimo aktą, iš kariuomenės paleistas. Kurį laiką dėstė VDU Technikos fakultete. 1941 03 06 bandant pereiti valstybės sieną buvo prie Šeštokų suimtas NKVD ir uždarytas į Kauno kalėjimą. Vėliau išvežtas į Maskvą. 1941 10 16 sušaudytas Butyrkų kalėjime.
Apdovanotas „Plieno sparnų“ garbės ženklu (1932), II rūšies Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (1927), Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio (1939) ir 4-ojo laipsnio (1930) ordinais, DLK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu (1934), Šaulių žvaigždės ordinu, Italijos Karūnos 3-iojo laipsnio ordinu (1934), Prancūzijos Garbės legiono 4-ojo laipsnio ordinu (1934) ir kt.
100-mečio jubiliejui Lietuvos televizijoje rež. Bronius Talačka sukūrė dokumentinį filmą „ANBO“. Tėviškėje pastatytas simbolinis paminklas. 1998 03 26 Lietuvos paštas į apyvartą išleido du pašto ženklus (dail. Gediminas Pempė) ir voką (dail. Antanas R. Šakalys), kurie Kauno centriniame pašte buvo žymimi specialiu pirmosios dienos antspaudu. Algirdas Gamziukas parašė knygą „Antanas Norėjo Būti Ore“ (Vilnius, 1997). 2010 03 26 įsteigtas Antano Gustaičio medalis (pagal Gyčio Ramoškos projektą), skirtas pagerbti didžiojo Lietuvos aviatoriaus atminimą ir pažymėti asmenis, nusipelniusius ugdant Lietuvos aviaciją.

nuotrauka 1990 12 01 ant namo (Lakūnų pl. 44) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1925–1927 m. gyveno lakūnas Steponas Darius, 1928–1940 m. lakūnas aviakonstruktorius Antanas Gustaitis“.

1991 m. Aleksoto mikrorajone A. Gustaičio vardu pavadinta gatvė (Kauno m. valdybos 1991 10 22 potv. Nr. 255-v).

1998 m. atidengta memorialinė lenta (J. Bakanausko g. 29 E): „Lietuvos karo aviacijos viršininkas, brig. generolas inž. Antanas Gustaitis, gimęs 1898 m., nužudytas soviet. okupantų 1941 m.“; „Šioje vietoje veikusiose 1923–1940 m. karo aviacijos dirbtuvėse vyko jo sukurtų lėktuvų „ANBO“ serijinė gamyba“ (skulpt. Konstantinas Bogdanas).

nuotrauka 2000 11 17 Aleksote atidarytame Lietuvos karo aviacijos memoriale (Veiverių g. 132), atidengta atminimo lenta su įrašu: „Brig. Gen. inž. Antanas Gustaitis 1898 III 26–1941 X 16 Karo lakūnas, Lietuvos karo aviacijos viršininkas 1934–40 m., lėktuvų „ANBO“ konstruktorius nužudytas sovietinių okupantų“ (archit. Algimantas Mikėnas).

2001 m. Karinių oro pajėgų štabo rūmų reprezentacinė salė (Gedimino g. 25) pavadinta brigados gen. Antano Gustaičio vardu.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atminimas // Gyvenimas skrydžiui: Skiriama lėktuvų konstruktoriaus, lakūno, Lietuvos karo aviacijos viršininko, brigados generolo Antano Gustaičio šimtosioms gimimo metinėms. – Vilnius, 1999. – P. 255.
2. Byčienė, Dalia. Simbolinis kapas lėktuvų kūrėjui. – Iliustr. // Respublika. – 2008, kovo 31, priedas „Gyvenimas“, p. 21.
3. A. Gustaičio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 69–70.
3. Antanas Gustaitis /1898–1941/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 160–161.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Lietuvoje paminėtas A. Gustaičio jubiliejus // Lietuvos rytas. – 1998, kovo 27, p. 6.
6. Zemlickas, Gediminas. Vardas, telkiantis darbui. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 1998, bal. 7, p. 1–2.
7. Ramoška, Gytis. A. Gustaičio medalis – už nuopelnus Lietuvos aviacijai. – Iliustr. // Draugas. – 2010, lapkr. 17, p. 10.


GUSTAITYTĖ-ŠALČIUVIENĖ ANTANINA [1895 03 04 Rutkiškėse (Prienų r.) – 1958 09 23 Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse šalia vyro], rašytoja, pedagogė, visuomenės veikėja.

[1910]–1914, 1919–1920 m., 1945–1958 m. gyveno Kaune.

1913 m. baigė N. G. Losickos privačią mergaičių gimnaziją Kaune. Vienerius metus papildomai mokėsi, kad gautų leidimą dirbti mokytoja. Vėliau pedagogiką studijavo Maskvoje. Nuo 1919 m. Kauno gimnazijoje dėstė gamtos mokslus ir geografiją. 1920–1921 m. tobulinosi Berlyne. 1922 m. ištekėjo už Petro Šalčiaus.
Nuo 1911 m. rašė leidiniams „Ateitis“, „Šaltinis“, „Sandara“, „Lietuvos aidas“, „Talka“ ir kt. 1921–1922 m. redagavo laikraštį „Lietuvos aboliucionistas“. Parašė romanus: „Laiko laiptai“ (1931), „Vingiai“ (1932), „Juozukas“ (1933), „Voras“ (1935), novelių rinkinį „Dvejopa meilė“ (1934). Parengė geografinių pasakojimų knygą „Afrika“ (1923), vadovėlį „Pradedamoji geografija“ (1924, 1927).
Dalyvavo aukštąjį mokslą baigusių moterų draugijos veikloje, 1937 m. buvo tos bendrijos pirmininkė. 1945–1946 m. KVU Istorijos-filologijos fakultete dėstė rusų kalbą ir literatūrą, buvo Rašytojų sąjungos narė, bet pašalinta kaip nepatikima. Daug jos rankraščių nebuvo spausdinama ir jų likimas nežinomas. V. Daujotytės knygoje „Parašyta moterų“ (Vilnius, 2001) ji minima kaip feministinės literatūros autorė. A. Šalčiuvienė išsaugojo vienintelį savo dėdės, poeto M. Gustaičio raštų egzempliorių, kuris saugomas nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje.
1943 m. skulptorius Juozas Zikaras sukūrė portretinį medalioną.

nuotrauka 1994 10 28 Centre ant namo (V. Putvinskio g. 12), 1930 m. suprojektuoto V. Landsbergio-Žemkalnio, iškilmingai atidengta memorialinė lenta: „Čia 1922–1958 m. gyveno žymiausias Lietuvos kooperacijos teoretikas ir praktikas, ūkio istorijos tyrinėtojas, ekonomikos mokslų daktaras profesorius akademikas Petras Šalčius ir rašytoja Ananina Gustaitytė-Šalčiuvienė“ (Kauno m. mero1994 03 12 potv. Nr. 176).
Prieiga per internetą: http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=4247  [Žiūrėta 2010 08 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengiama paminklinė lenta Šalčiams // Kauno diena. – 1994, lapkr. 18, p. 3.
2. Kiek daug pamirštų vardų. – Iliustr. // Kauno diena. – 1994, lapkr. 19, p. 3.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Vanagienė, Virginija. Memorialinė lenta įamžinimui // Diena. – 1994, lapkr. 22, p. 3.


GUŽAS PETRAS [1892 10 15 Kreipšiuose (Kupiškio r.) – 1945 01 24 Rokiškyje], Lietuvos savanorių kūrėjų sąjungos pirmininkas, pulkininkas leitenantas.

1919–1944 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1919 01 06 Vilniaus komendantūra buvo sujungta su Kauno ir savanoris P. Gužas paskirtas šios komendantūros adjutantu. Jis darbavosi kuriant kariuomenės dalis ir palaikant tvarką Kaune. 1919 11 25 jam suteiktas leitenanto laipsnis. 1922 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus ir buvo perkeltas į Kavalerijos divizijos štabą. Neatsitraukdamas nuo tarnybos baigė kooperatininkų kursus. 1925 m. gavo kapitono laipsnį, 1927 03 02 buvo perkeltas į Kariuomenės teismą kandidatu. 1928 m. baigė VDU Teisių fakultetą ir buvo paskirtas teismo vyr. kandidatu.
1930 m. pakeltas į pulkininkus-leitenantus ir pačiam prašant, išleistas į atsargą. Nuo 1931 m. aktyviai veikė būdamas Lietuvos kūrėjų savanorių sąjungos pirmininku. Visą tarpukario laikotarpį ši sąjunga atliko stabilizuojantį vaidmenį šalyje. 1931–1940 m. P. Gužas Kaune dirbo advokatu. Nuo 1933 m. vedė bylas Valstybės tribunole. Atsargos karininkų sąjungoje vadovavo Savanorių-kūrėjų sąjungai. Parašė studiją apie lemtingus Lietuvai 1939–1941 m., tačiau šis darbas nepasirodė, nes sovietinė valdžia rankraštį surado ir sunaikino.
Karo metais P. Gužas slapstėsi Suvalkijoje, Kaune, o 1944 m. gale atvyko pas šeimą į Rokiškį, kur netrukus mirė nuo širdies smūgio.
Apdovanotas Vyčio kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu (1921), Vytauto Didžiojo (1938) bei DLK Gedimino 3-ojo laipsnio (1936) ordinais, taip pat Šaulių žvaigždės ordino ir Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais (1939), Prancūzijos Garbės legiono 5-ojo laipsnio ordinu (1938).

nuotrauka 1992 10 15 minint 100-ąsias gimimo metines, sūnaus Leonardo rūpesčiu prie namo (K. Donelaičio g. 61) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1934-1940 m. gyveno Lietuvos savanorių kūrėjų sąjungos pirmininkas, pulkininkas-leitenantas Petras Gužas“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. mero 1992 10 12 potv. Nr. 1866).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Aleksandravičius, Arnoldas. Žmogus, dukart iškėlęs trispalvę virš Gedimino pilies // Kauno laikas. – 1992, spalio 16, p. 1.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


HARRISAS SAMUELIS J. (Harris Samuel J.) [1896 12 24 Šipensburge (JAV) – 1920 02 24 Kaune; palaidotas Vašingtone], JAV karininkas, Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris.

1920 01 01–1920 02 24 gyveno Kaune.

1919 09 06 savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenėje formuojamą amerikiečių brigadą, į kurią atvyko 19 karininkų. 1920 01 01 S. Harisas atvažiavo į Kauną ir tarnavo plk. ltn. Petro Kubiliūno vadovaujamame štabe. 1920 02 23 vyko vaduoti bolševikų užimto Aleksoto aerodromo. Kairiojoje Nemuno pusėje, kopiant į Linksmakalnį, leitenatas buvo sunkiai sužeistas ir sekančią dieną mirė. 1920 02 27 jis buvo išvežtas į JAV.
Žuvusiam kariškiui paskirtas Lietuvos valstybinis ordinas buvo įteiktas jo motinai.
1922 m. Arlingtono kapinėse Amerikos lietuviai jam pastatė balto marmuro antkapinį paminklą.

1923 m. Elenos gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. tarybos 1923 06 04 nut. Nr. 55. Pavadinimas pakeistas Kauno m. DŽDT VK 1946 12 12 nut. Nr. 638). 1993 m. Aleksoto mikrorajone buv. Šlaito gatvei grąžintas S. Harriso vardas (1993 06 18 Kauno m. mero potv. Nr. 614).

nuotrauka 1927 08 01 Aleksoto kapinėse (Veiverių g.) iškilmingai atidengtas ir pašventintas 6 metrų paminklas iš terakotos „Pieta“ kariams savanoriams, žuvusiems už Lietuvos laisvę, kur šalia kitų, buvo įrašyta ltn. Samuelio Harriso pavardė ir mirties data (skulpt. Antanas Aleksandravičius). Dalis paminklo išliko iki šių dienų.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Aleksoto žuvusiems kovose už Lietuvos nepriklausomybę paminklo iškilmingas pašventinimas. – Iliustr. // Trimitas. – 1927, Nr. 31, p. 989.
2. Dundzila, Antanas. Amerikos leitenantas, žuvęs už Lietuvą // Kauno laikas, 1995, vas. 21.
3. S. Harriso g. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 70.
4. KAA, f. 100, ap. 1, b. 80, lap. 66–70.
5. Kauno miesto gatvių sąrašas 2003 m.
6. Masiokaitė, Rasa. Už Lietuvą galvą padėjusių karių paminklas baigia dūlėti. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2005, kovo 12. p. 9.


HERBAČIAUSKAS JUOZAPAS ALBINAS (Jozef Albin Herbaczewski) [1876 10 20 Lankeliškiuose (Vilkaviškio r.) – 1944 12 03 Krokuvoje (Lenkija)], literatūrologas, lietuvių ir lenkų rašytojas modernistas, vertėjas bei visuomenės veikėjas.

1923–1933 m. gyveno Kaune.

Baigęs Marijampolės gimnaziją, mokėsi ir dėstė lietuvių kalbą Krokuvoje. 1923 m. grįžęs į Lietuvą, LU dėstė lenkų kalbą ir literatūrą. Rašė straipsnius žurnalams „Aušrinė“, „Gaisai“, „Baras“, „Lietuvos žinios“, „Naujoji Lietuva“ ir kt. Ankstyvąsias publikacijas pasirašydavo slapyvardžiu Jaunutis Vienuolis, atitikusiu to meto nuotaikas. Parašė straipsnius „Mūsų literatūros pagrindiniu klausimu“ (1928), „Vincas Krėvė-Mickevičius ir mūsų laikai“, „Mūsų gyvenimo kuriozai“ (abu 1930). Bendradarbiavo ir lenkų spaudoje.
Aktyviai dalyvavo Kauno bohemos susibūrimuose ir debatuose, dažnai vykusiuose Laisvės al. buvusioje „Konrado“ kavinėje. Augęs Lietuvoje, jaunystę praleidęs Lenkijoje, J. A. Herbačiauskas ieškojo būdų kaip suartinti abi tautas bei sumoderninti lietuvių literatūrą. Okultizmo idėjas skleidė esė rinkinyje „Dievo šypsenos“ (1929 m.). Parašė dramatizuotus kūrinius: „Tyrų vienuolis“ (1930), „Lietuvos griuvėsių himnai“, „XIII kapinynų simfonija“ (1925) ir kt. Išleistas jo esė rinkinys „Erškėčių vainikas“ (1908, 1992).
1925 m. skulptorius J. Zikaras sukūrė profesoriaus portretą iš gipso. 2011 m. Kauno valstybiniame dramos teatre (KVDT) rež. Gytis Padegimas pastatė spektaklį „JAH“ (pavadinime užkoduoti J. A. Herbačiausko inicialai), kuriame atsiskleidžia rašytojo gyvenimo istorija.
Literatūros kritikė Eugenija Vaitkevičiūtė apie šią spalvingą asmenybę parengė monografiją „Žinomas nežinomas Juozas Albinas Herbačiauskas“ (Kaunas, 2007).

nuotrauka 2011 01 28 miesto centre ant namo (Kęstučio g. 58) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1929–1932 m. gyveno žymus lietuvių ir lenkų kultūrų ir visuomenės veikėjas, rašytojas, literatūros kritikas, tautinio lietuvių atgimimo puoselėtojas Juozapas Albinas Herbačiauskas (1876–1944)“ (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 07 21 įsak. Nr. A–2537). Lentos tekstas lietuvių ir lenkų kalbomis (skulpt. Stasys Žirgulis).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?2052281012  [žiūrėta 2011 01 28]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kanopkaitė, Rūta. Literatūros donkichoto pamokos // Kauno diena. – 2008, vas. 22, p. 11.
2. Kauno karuselė / parengė Aurina Venislovaitė. – Iliustr. – Rubrika: Spektras // Nemunas. – 2011, saus. 27–vas. 2 (Nr. 4), p. 12.
3. Meškauskaitė, Audronė. Juozapo Albino Herbačiausko atminimo ženklai. – Iliustr. // Nemunas. – 2011, vas. 3–9, p. 2, 9.


HIKSOS: PRANAS IR IRENA
HIKSA PRANAS [1897 05 23 Verkių dvare (dab. Vilniaus miesto dalis) – 1966 04 04 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], pirmasis karo lakūnas lietuvis, automobilininkas, inžinierius.
SOLLOMINAITĖ-HIKSIENĖ IRENA [1909 03 29 Kaune – 1996 05 11 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse], pedagogė.

1919–1923 m., 1928–1940 m., 1955–1966 m. P. Hiksa gyveno Kaune.
1909–1928 m., 1932–1940 m. 1955–1996 m. I. Hiksienė gyveno Kaune.

Studijavęs ir karinę tarnybą atlikęs Rusijoje, 1917 m. Pranas Hiksa baigė Anglijos Karališkųjų oro pajėgų aviacijos korpuso (angl. Royal Flying Corps) mokyklą ir įgijo aviacijos leitenanto laipsnį. Kilus revoliucijai Rusijoje, grįžo į Lietuvą.
1919 m. buvo paskirtas į Lietuvos karo aviacijos I orlaivių kovos būrį lakūnu. Netrukus jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis, tapo aviacijos mokomojo būrio viršininku, nuo 1920 04 16 – oro eskadrilės vadu, nuo 1922 06 03 – kapitonu. Jo mokiniai buvo J. Dobkevičius, A. Gustaitis, J. Mikėnas ir kt. 1922 m. išėjęs į atsargą, įstojo į LU studijuoti mechanikos, bet trumpai pasimokęs, pradėjo dirbti „Ūkio banke“ įgaliotiniu „Maisto“ fabriko statybai, vėliau paskirtas gamybos direktoriumi. 1924–1928 m. dirbo „Maisto“ fabriko atstovu, eksporto-importo makleriu Čekoslovakijoje ir kt. Europos šalyse. 1928 m. Prahoje įgijo inžinieriaus specialybę. Čia buvo įkūręs ir savo firmą „P. Hiksa, Praha 2, Příčná 9“, atstovaujančią lietuviškam „Maistui“ Čekoslovakijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Austrijoje. Grįžęs dirbo Kauno „Metalo“ fabrike vyr. inžinieriumi. 1939 m. laikinai paskirtas karo aviacijos 1-ojo autobūrio vadu. Vėliau dirbo inžinieriumi.
1928–1940 m. buvo Lietuvos aeroklubo viceprezidentas ir Lietuvos automobilių klubo narys, 1931 m. ir 1932 m. – pirmųjų automobilių ralių „Aplink Lietuvą“ nugalėtojas ir LR prezidento Antano Smetonos įsteigtos taurės laimėtojas. 1933 m. ir 1935 m. kartu su žmona Irena dalyvavo tarptautinėse Monte Karlo ralio varžybose.
1932 m., po studijų Vienoje (Austrija), grįžusi Irena Hiksienė dirbo korespondente-vertėja vienoje Kauno kontoroje. Nuo 1955 m. dėstė rusų ir vokiečių kalbas 5-ojoje vidurinėje mokykloje, 1959–1964 m. – vokiečių kalbą KMI.
Po P. Hiksos mirties našlė atrinko nuotraukas, mašinėle perrašė jo rusiškai rašytus atsiminimus, o dukra Rita Šniukienė išvertė į lietuvių kalbą. Šeimos rūpesčiu išleista knyga „Gyvenimas kaip skrydis“ : dokumentinis, iliustruotas dviejų pasaulinių karų ir pokarių, kuriuos pragyveno autorius, aprašymas. Asmenys, vietovės ir įvykiai tikri“ (Vilnius, 1996). Knygos aštuonis egzempliorius pasidalino keturios dukros ir vaikaičiai, dvi knygos padovanotos aviacijos muziejui ir Lietuvos nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai. Šios knygos pagrindu 2014 m. išleista „Gyvenimas kaip skrydis : karo lakūno, inžinieriaus ir automobilininko atsiminimai“ (Vilnius).
1999 m. Prano Hiksos atminimui sukurtas portretinis pašto vokas (dail. Gediminas Karpavičius).

nuotrauka 2000 11 17 Aleksote, S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome (Veiverių g. 132) atidarytame Lietuvos karo aviacijos memoriale atidengta memorialinė lenta su įrašu: „Av. kpt. Pranas Hiksa 1897 V 10–1966 IV 4 Pirmasis Lietuvos karo lakūnas – lietuvis nepriklausomybės kovų dalyvis“ (archit. Algimantas Mikėnas).

nuotrauka 2012 03 12, P. Hiksos 115-ųjų gimimo metinių ir atkurtų Lietuvos karinių oro pajėgų 20-ečio proga, ant namo (K. Donelaičio g. 5) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name nuo 1955 m. gyveno pirmasis lietuvis karo lakūnas Pranas Hiksa (1897–1966) ir jo žmona pedagogė Irena Hiksienė (1909–1996)“ (autorius Balys Gudas, Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 03 05 įsak. Nr. A-818).
Prieiga per internetą: http://kaunas.lt/index.php?321119556  [žiūrėta 2012 03 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Ignatavičius, Stasys. Memorialas Lietuvos karo aviacijai ir jos pradininkams. – Iliustr. // Trimitas. – 2000, Nr. 12, p. 27.
2. Kažemėkaitytė, Jolanta. Įamžinti Lietuvos aviatorių vardai. – Iliustr. // Ūkininko patarėjas. – 2000, lapkr., 18, p. 3.
3. Marcinkevičienė, Danutė. Įamžino lakūną ir autolenktynininką. – Iliustr. // XXI amžius. – 2012, geg. 4, p. 7.
4. Milkova, Vaida. Prikelti namą antrajam gyvenimui. – Nuotr. // Kauno diena. – 2009, birž. 27, p. 38.
5. P. Hiksa : gyvenimo pojūtis ant ratų ir sparnų // Laikinoji sostinė. – 1997, gegužės 9, p. 3.
6. Rozga, Leopoldas. Pirmasis Lietuvos karo lakūnas – Zubovų augintinis. – Iliustr. // Vienybė. – 2008, kovo 15, p. 4.


HOPENAS ČESLOVAS [1955 04 06 Kaune – 1974 01 29 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], nukentėjęs kovoje už Lietuvos nepriklausomybę.

Nuo gimimo iki mirties gyveno Kaune.

Jo senelis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, o tėvas, irgi Česlovas Hopenas – aktyvus 1991 m. sausio mėn. Lietuvos nepriklausomybės gynėjas.
Iki 1972 m. gegužės 14 d., kai Miesto sode susidegino Romas Kalanta, Česlovas Hopenas (jaunesnysis) dirbo automotoristu 6-ojoje Kauno ATI ir mokėsi vakarinėje vidurinėje mokykloje. R. Kalantos susideginimo metu sušuko: „Okupantai, lauk iš Lietuvos!“. Po įvykio milicijos, saugumo ir armijos padaliniai užblokavo Kauno centrą, suiminėjo jaunuolius, atiminėjo dokumentus ir gabeno į milicijos poskyrį. Po apklausos jaunuoliai turėjo praeiti tamsiu koridoriumi, kur iš abiejų pusių išsirikiavę kareiviai juos mušė guminėmis lazdomis.
Česlovui Hopenui atmušė inkstus. Po 1,5 metų jis mirė neturėdamas nė 19 metų.

nuotrauka 1994 m. prie namo mažoje Dainavos mikrorajono gatvelėje (Vienybės g. 29) pritvirtinta memorialinė lenta: „Šiame name gyveno R. Kalantos įvykių Kaune dalyvis, KGB auka Česlovas Hopenas. 1955–1974“ (dail. Algirdas Maciulevičius; 1994 10 12 Kauno m. mero potv. Nr. 669). Lenta pakabinta giminių pastangomis ir lėšomis.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Čaplikas, Albinas. Tėvas ir sūnus. – Portr. // Kardas. – 1995, Nr. 3–4, p. 26.
2. Jankus, Gediminas. Jų negalima užmiršti // Kauno diena. – 1996, geg. 27, p. 12.


INDRA JUOZAS (iki 1943 m. Juozas Padleckis) [1918 03 18 Pavietavoje (Jurbarko r.) – 1968 03 14 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse; antkapinis paminklas pastatytas 1978 m., archit. M. Jakimavičienė], dainininkas (tenoras), kompozitorius, dirigentas.

1938–1968 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1938–1945 studijavo solinį dainavimą, kompoziciją ir dirigavimą Kauno konservatorijoje pas E. Vitingą, P. Oleką, V. Jakubėną, prof. J. Gruodį. 1943 m. metais kaip dainininkas debiutavo Vilniuje. Po II pasaulinio karo grįžo į Kauną. Čia tęsė studijas, koncertavo.
1945 m. buvo suimtas ir išvežtas į Rytus už tai, kad karo metais grojo kariniame orkestre. Grįžęs iš tremties, 1948–1953 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. Nuo 1954 m. – Kompozitorių sąjungos narys.
1954–1965 m. J. Indra buvo Kauno muzikinio teatro vyr. dirigentas, o 1965–1968 m. – dirigentas. Dirigavo per 30 įvairių operų ir operečių spektaklių, daug koncertavo. 1956 m. parašė žymiausią savo kūrinį – baletą „Audronė“, kuris 1957 m. pelnė Respublikinę premiją.
1960 m. sukūrė simfoniją „Griuvėsių miestas“. Parašė 12 originalių dainų bei romansų, choro ir solo dainų, harmonizavo apie 150 liaudies dainų („Aš išdainavau visas daineles“, „Ant kalno rugiai“, „Žveng žirgelis lankoj“ ir kt.), apie 20 kamerinių instrumentinių, 10 simfoninių kūrinių, muziką 8 dramos spektakliams bei kino filmams ir kt.
1959 m. sukurtas J. Indros biustas (paskutinis skulpt. Antano Aleksandravičiaus darbas) dabar saugomas M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje. Muzikologė Ona Narbutienė išleido knygą „Juozas Indra“ (Vilnius, 1975).

nuotrauka 1998 m. ant namo (Laisvės al. 81) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name, 1954–1968 m. gyveno kompozitorius, dirigentas ir dainininkas Juozas Indra“ (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. 1988 05 25 LDT VK potv. Nr. 173 p.)

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juozas Indra. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 25.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


IVANAUSKAS TADAS [1882 12 16 Lebiodkoje, Varanavo r., (dab. Baltarusija) – 1970 06 01 Kaune, palaidotas Tabariškių kapinėse (Kauno r.). 1976 m. pastatyto antkapinio paminklo autoriai: archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, skulpt. Stepas Šarovas], gamtininkas, biologas, profesorius, akademikas.

1919–1970 m. gyveno Kaune.

1919 m. liepos 15 d. padedant prof. P. Matulioniui, įsteigė Gamtos tyrimų stotį ir Zoologijos muziejų, kuriam vadovavo iki 1945 m. 1920 m. dalyvavo Aukštųjų kursų atidaryme Kaune. 1922–1940 m. buvo LU (nuo 1930 m. – VDU) profesorius, Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedros vedėjas.
Su žmona Honorata organizavo pirmąją „Nacionalinę paukščių dieną“ bei „Medžių sodinimo šventes“, kurių metu pasodinti Petrašiūnų, Panemunės, Lampėdžių pušynai, apželdinti Nemuno šlaitai. 1921–1939 m. – „Taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugijos“ įkūrėjas ir pirmininkas, 1927–1938 m. redagavo žurnalą „Medžiotojas“.
1929 m. Obelynėje (Kauno r.) įkūrė kailinių žvėrelių fermą, o 1938 m. – Zoologijos sodą Kaune. 1940 m. tapo biologijos mokslų daktaru. Organizavo mokslines ekspedicijas į 12 pasaulio šalių.
1941 m. buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu. 1945 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1952–1954 m. T. Ivanauskas buvo LŽŪA Miškininkystės katedros vedėjas, 1954–1965 m. – KMI Bendrosios biologijos katedros vedėjas, 1954–1970 m. tos katedros profesorius.
Parašė 37 knygas ir brošiūras. Svarbiausias jo veikalas – „Lietuvos paukščiai“ (3 kn.), už kurį 1959 m. buvo apdovanotas respublikine premija. Taip pat parašė 2 vadovėlius, 15 mokslinių veikalų, daugiau nei 600 straipsnių periodiniuose leidiniuose: „Kosmos“, „Kultūra“, „Trimitas“, „Mūsų rytojus“, „Mūsų girios“, „Tautos ūkis“ ir kt.
T. Ivanausko vardu pavadinta nauja vabzdžių gentis Ivanauskella. Už Zoologijos muziejaus įkūrimą apdovanotas Gedimino ordinu, įvairiais raštais, medaliais ir kitais apdovanojimais.
1963 m. Lietuvos televizijos užsakymu sukurtas dokumentinis filmas „Iš dainų atskridę paukščiai“ apie Žuvinto rezervato įkūrėją Tadą Ivanauską (rež. Petras Abukevičius). Apie 1930 m. profesoriaus garbei buvo sukurtas medalis. 1977 m. Aloyzas Janušauskas sukūrė jam skirtą bronzinį medalį, 1978 m. J. Grybauskas iš Betygalos išdrožė medinį profesoriaus biustą, kuris saugomas Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje Kaune. 1998 04 25 serijoje „Žymūs žmonės“ jo garbei išleistas 0,5 Lt pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė), o 2002 m. – proginis vokas .
Išėjo knygos: Algirdo ir Mindaugo Navasaičių „Obelynė“ (Vilnius, 1980), Petro Zajančkausko „Gamtininkas Tadas Ivanauskas: 1882–1970“ (Vilnius, 2002), „Akademikas Tadas Ivanauskas ir Obelynė“ (Kaunas, 2002) bei fotografijų albumas „Akademikas Tadas Ivanauskas: gyvenimo ir kūrybinės veiklos akimirkos“ (Vilnius, 2007).

nuotrauka 1970 12 16 Zoologijos muziejui (Laisvės al. 106) suteiktas jo įkūrėjo vardas. 1981 m. čia atidengtas prof. Tado Ivanausko paminklinis biustas iš bronzos ir marmuro (skulpt. Stasys Žirgulis).
1982 12 16 muziejuje atidarytas memorialinis kambarys, parengtas atminimo albumas su 326 nuotraukomis.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Kaunas/ivanausko_muziejus.htm  [žiūrėta 2010 08 13]

[1973 m.] po profesoriaus mirties Obelynėje (Kauno r.), įdukros Eleonoros Baltuškevičienės iniciatyva įrengta T. Ivanausko memorialinė sodyba-muziejus, kurioje profesorius gyveno 1920–1970 m. 1997 m. ant namo-muziejaus sienos atidengta medinė atminimo lenta su bareljefu: „Akad. Tadas Ivanauskas (1882 12 16–1970 06 01) Visą savo gyvenimą ir darbą pašvenčiau Lietuvai“ (tautodail. Leonas Juozonis).

nuotrauka 1979 m. ant namo (V. Putvinskio g. 33) pritvirtinta pirmoji memorialinė lenta. 1991 m. – atidengta antroji memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1952–1970 m. gyveno akademikas Tadas Ivanauskas“ (skulpt. Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė, dail. Gediminas Pempė).

1982 m., minint mokslininko 100-ąsias gimimo metines, už svarbius biologijos bei gamtosaugos mokslo darbus įsteigta vardine T. Ivanausko premija, kurią kas ketveri metai skiria Lietuvos MA.
Lietuvos ornitologų draugija tai pat įsteigė T. Ivanausko premiją už paukščių tyrimo ir apsaugos darbus.

1991 m. Česlovui Kudabai pasiūlius, buvo įsteigta T. Ivanausko mokinių ir bendraminčių brolija. Ji renkasi kasmet T. Ivanausko gimimo ir mirties dienomis, lankosi Tabariškėse ir Obelynėje, rūpinasi profesoriaus knygų leidimu, siekia išsaugoti T. Ivanausko idėjas.

1992 12 11, minint T. Ivanausko 110-ąsias gimimo metines, LŽŪA Miškininkystės ir gamtos apsaugos katedroje Miško žvėrių ir paukščių biologijos kabinetui (centr. rūmai Nr. 412) buvo suteiktas profesoriaus vardas.

1992 m. Fredoje jo vardu pavadinta nauja gatvė (Kauno m. valdybos 1992 02 07 potv. Nr. 1347). 1998 m. vienai iš Ringaudų gyvenvietės gatvių suteiktas prof. T. Ivanausko vardas (Kauno r. savivaldybės 1998 08 26 sprend. Nr. 50).

nuotrauka 2001 10 10 Kauno zoologijos sode (Radvilėnų pl. 21) atidengtas biustas su įrašu: „Zoologijos sodo įkūrėjas profesorius akademikas Tadas Ivanauskas“ (skulpt. Algimantas Šlapikas, archit. Algimantas Mikėnas).

2002 12 12 minint 120-ąsias gimimo metines, LŽŪU bibliotekoje (101 kab.) atidaryta akademiko T. Ivanausko asmeninė biblioteka-muziejus.

2009 m. Šilainių vidurinė mokykla (Vėtrungės g. 1) pavadinta Tado Ivanausko vardu.
Prieiga per internetą: http://www.ktim.lt/  [žiūrėta 2011 11 29 ]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dėl Tado Ivanausko atminties įamžinimo // Tiesa. – 1971, saus. 28, p. 3.
2. Gaidienė, Elena. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus: 1919–1999. – Vilnius, 1999. – 111 p.
3. Jakimavičius, Algimntas. Iškilus Lietuvos gamtininkas, akademikas profesorius Tadas Ivanauskas // Ekologija. – 2003, Nr. 3, p. 40–44.
4. Kučinskaitė, Kristina. Fotografas santaupas paaukojo paminklui. – Iliustr. // Respublika. – 2001, spal. 12, p. 4.
5. Kudaba, Česlovas. Tako tęsinyje. – Kauno tiesa. – 1992, saus. 24, p. 4.
6. Prie T. Ivanausko namo – paminklinė lenta. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 1997, birž. 4, p. 39.
7. Tadas Ivanauskas. – Portr. // Miškininkystės katedrai – 80 metų. – P. 21–22.
8. Tadas Ivanauskas /1882–1970. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – P. 130–131.
9. T. Ivanausko g. – Portr. – Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 71–72.
10. Šarlauskienė, Lina. Tado Ivanausko asmeninė biblioteka [LŽŪU] // Tarp knygų. – 2003, Nr. 10, p. 16–17.
11. Zajančkauskas, Petras. Gyvas – kol atsimenama // Tėviškės gamta. – 1996, Nr. 9, p. 4.


IVINSKIS LAURYNAS [1810 08 15 Bambaluose (Šilalės r.) – 1881 07 17 Milvyduose (Šiaulių r.)], liaudies švietėjas, mokslininkas ir literatas.

[1846–1847 m.] ir 1864 10 20–1866 05 01 gyveno Kaune.

1941 m. įsigijo namų mokytojo teises, o 1847 m. birželio mėn. Kauno gimnazijos pedagogų taryboje išlaikė privalomus egzaminus miesto mokytojo teisėms gauti. Siekdamas aukštesnio išsilavinimo, mokėsi savarankiškai. Mokytojavo Kauno gubernijos dvaruose.
1846 m. išleido pirmąjį lietuvišką kalendorių „Metu skajtlus ukiniszkas ant metų Wieszpaties 1846“. Uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis, L. Ivinskis buvo pakviestas dirbti lietuviškų raštų transkribavimo rusiškais rašmenimis komisijoje.
1964 m. spalio mėn. atvyko į Kauną. 1865-ųjų m. kalendorių teko rengti tuoj pat. Be kalendoriaus L. Ivinskis kartu su S. Mikuckiu ruošė spaudai mokyklinį elementorių, pirmą lietuvišką knygą, išspausdintą kirilica.
Per pusantrų darbo metų komisijoje jis parengė 1865-ųjų, 1866-ųjų ir 1867-ųjų metų kalendorius rusiškais rašmenimis (taip vadinama „graždanka“). Valdžia jo darbu nebuvo patenkinta, todėl 1866 04 01 L. Ivinskis atsistatydino ir buvo skubiai išleistas į pensiją, neatsiskaičius už darbą Kaune.
1846–1867 m. išleido 20 kalendorių. Juose teikė gamtos mokslo, medicinos, sodininkystės žinių, praktiškų patarimų valstiečiams. 1881 m. baigė rašyti veikalą „Gydymai žmogaus ir gyvulių paprastų ligų“, kurio rankraštis (perrašytas ne Ivinskio ranka) saugomas KMU bibliotekoje. Paliko mokslinį veikalą „Prigimtumenė“, įvairių augalų piešinius su aprašais, nebaigtų žodynų ir kitų veikalų. Nuo 1849 m. kalendoriuose pradėjo spausdinti tautosakos ir kitus litertūros kūrinius. Iš dalies kalendoriai atstojo to meto periodinę spaudą.
1958 m. sukurtas L. Ivinskio biustas, Kuršėnuose pastatytas paminklas (skulpt. Petras Aleksandravičius, archit. Simonas Ramunis). 2010 m. minint jo gimimo 200 m. jubiliejų, ant Žemaičių vyskupystės muziejaus pastato Varniuose atidengta memorialinė lenta, įamžinanti vyskupo Valančiaus, L. Ivinskio bei kitų, nusipelniusių Lietuvos kultūrai žmonių atminimą.
Danutė Petkevičiūtė išleido monografiją „Laurynas Ivinskis“ (Vilnius, 1988).

1924 m. Aukštuosiuose Šančiuose L. Ivinskio vardu pavadinta gatvė (Kauno m. valdybos posėdžio 1924 01 17 nut. Nr. 118).
Vienai Kulautuvos (Kauno r.) gatvių taip pat suteiktas L. Ivinskio vardas.

1990 m. buvo įsteigta kasmetinė 1000 Lt Lauryno Ivinskio premija, teikiama geriausio metų kalendoriaus sudarytojui.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Siauliai/kursenu_kalendoriu_muziejus.htm#kitos_zinios  [žiūrėta 2010 08 13]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KAA, f. 218, ap. 1, b. 461, lap. 129.
2. Laurynas Ivinskis /1810–1881/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 78–79.
3. L. Ivinskio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 72–73.


IVINSKIS ZENONAS [1908 05 25 Kaušėnuose (Plungės r.) – 1971 12 24 Bonoje (Vokietija)], istorikas, profesorius, filosofijos daktaras, akademikas.

1925–1940 m. gyveno Kaune, išskyrus 1929–1932 m., kai tobulinosi Vokietijoje.

1925 m. baigęs Telšių gimnaziją įstojo į LU istorijos fakultetą. 1920 m. įstojęs į ateitininkų organizaciją, 1927–1929 m. buvo Studentų ateitininkų sąjungos sekretorius ir pirmininkas. Gavęs valstybinę stipendiją, 1929–1932 m. tobulinosi užsienyje. Daktaro vardui gauti apgynė mokslinį darbą „Lietuvos valstiečių luomo istorija nuo seniausių laikų iki VI a. pradžios“, išleistą vokiečių kalba jį galima rasti beveik visose Europos universitetų bibliotekose.
1933 m. grįžęs į Kauną dėstė istoriją VDU, buvo Teologijos-filosofijos fakulteto privatdocentas, kartu Kaune atlikdamas ir karinę tarnybą. Iš Europos archyvuose surinktos medžiagos 1933 m. apgynė habilitacinį darbą „Lietuvių ir prūsų prekybiniai santykiai pirmojoje XVI a. pusėje“. 1935 m. buvo docentas, Visuotinės istorijos katedros vedėjas, nuo 1940 m. – profesorius. 1940 m. pavadavo laikraščio „XX amžius“ redaktorių. Z. Ivinskis rašė straipsnius „Lietuvių enciklopedijai“, leidiniams „Atheneaum“, „Naujoji Romuva“, „Soter“, „Židinys“ ir kt., buvo aktyvus ateitininkas, Lietuvos bei Katalikų MA, tarptautinių istorikų konferencijų narys.
Sovietmečiu uždarius Teologijos-filosofijos fakultetą, sekretroriavo VDU, dirbo Lietuvos kultūros paminklų apsaugos konservatoriumi, profesoriavo Vilniaus universitete. 1941 m. Laikinoji vyriausybė gražino jį į Kauno universitetą ir paskyrė naujai įkurto Filosofijos fakulteto dekanu. 1942 m. Z. Ivinskis atsistatydino iš dekano pareigų.
1944 m. rudenį pasitraukė į Vokietiją, tačiau veiklos nenutraukė. Lietuvos istoriją dėstė lietuviškose gimnazijose (nuo 1963 m. Bonos universitete), iš pirminių šaltinių ją tyrė Romos ir Vatikano archyvuose. Dalyvavo lietuvių politinėje veikloje, bendravo su VLIK’u, vadovavo Baltų institutui. Dar gyvendamas Kaune propagavo objektyvią lietuvybę užsienyje, kovojo su istorijos ideologizavimu ir iškraipymu.
Parašė studijas „Jogaila. Jo santykiai su Kęstučiu ir Vytautu“ (1935), „Šventasis Kazimieras“ (1955), „Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva“ (1955), „Lietuvos istorija: iki Vytauto Didžiojo mirties“ (1978), „Lietuvos istorijos šaltiniai“ (1995), daugybę mokslinių straipsnių apie didžiuosius Lietuvos kunigaikščius ir kt. Romoje leidžiami profesoriaus „Rinktiniai raštai.“ Iki išvykimo sukaupta jo knygų kolekcija saugoma Žemaičių dailės muziejuje Plungėje; užsienyje sukauptas archyvas – didžiosiose mokslinėse bibliotekose Vilniuje. 2008 01 19 ser. „Žymūs žmonės“ išleistas jam skirtas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).

nuotrauka 2008 10 16, minint 100-ąsias gimimo metines, VDU Katalikų teologijos fakultete (Gimnazijos g. 7) Z. Ivinskio vardu pavadinta auditorija, kurią puošia profesoriaus portretas (dail. G. Grickevičius); jo garbei surengta tarptautinė mokslinė konferencija.

nuotrauka 2008 10 17 Žaliakalnyje ant namo (P. Višinskio g. 46) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1936–1944 m. gyveno istorikas, filosofas, Vytauto Didžiojo, Vilniaus ir Bonos universitetų profesorius Zenonas Ivinskis“ (Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2008 03 26 įsak. Nr. A-1067).
Prieiga per internetą: http://knyga.kvb.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=232  [žiūrėta 2008 10 20 ]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kačerauskienė, Aldona. Zenonas Ivinskis: mokslininkas, visuomenininkas, šviesios sielos žmogus // XXI amžius. – 2008, geg. 21, p. 9.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Zenono Ivinskio asmeninės bibliotekos, surinktos iki 1944 m. Lietuvoje, 1994 m. padovanotos Žemaičių dailės muziejui, spaudinių abėcėlinis katalogas. – Plungė–Vilnius, 1998. – 64 p.
4. Prof. Zenonas Ivinskis // Lietuvių frontas / Mindaugas Bloznelis. – Kaunas, 2008. – P. 391.


JABLONSKIS JONAS (slapyvardis Rygiškių Jonas) [1860 12 30 Kubilėliuose (Šakių r.) – 1930 02 23 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse; 1966 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Petras Aleksandravičius)], lietuvių kalbininkas, vertėjas, profesorius.

1919–1930 m. gyveno Kaune.

1919 m. vasarą J. Jablonskis iš Vilniaus persikėlė į Kauną. Nors buvo paralyžiuotas, skaitė paskaitas „Saulės“ draugijos mokytojų kursuose bei organizavo lietuvių kalbos kursus. Savo bute (dabar J. Jablonskio ir Vilniaus g. kampas) 2 k. per savaitę skaitydavo paskaitas studentams, juos egzaminuodavo. Čia kartais vykdavo fakulteto tarybos posėdžiai bei pasitarimai. Vienu tarpu J. Jablonskis vadovavo Rašybos komisijai, vėliau – Terminologijos komisijai. Taip dirbo iki 1926 m. rudens.
Per 10 metų savo talkininkams padiktavo apie 234 straipsnių. Iš jų ypač vertingi kalbos norminimo klausimais. Sukūrė daug naujadarų. Kasmet išleisdavo originalių knygų bei vertimų. J. Jablonskio darbai ir veikla buvo ypač reikšminga lietuvių literatūrai pereinant nuo tarmių prie bendrinės kalbos vartosenos. Svarbiausi veikalai: „Lietuvių kalbos gramatika“ (1922), „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (1925), „Linksniai ir prielinksniai“ (1928). Redagavo J. Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės, J. Biliūno ir kitų rašytojų kūrinius. Kartu su mokiniais vertė vadovėlius bei grožinę literatūrą. Išugdė didelį būrį lietuvių kalbos mokytojų, kalbininkų, kurie tobulino bendrinę lietuvių kalbą.
1928 05 15 buvo apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu. Mirė Kauno karo ligoninėje.
Jonas Palionis sudarė J. Jablonskio „Rinktinius raštus“ (T. 1–2, Vilnius, 1957–1959). Serijoje „Lietuvos mokslo paminklai“ išėjo „Jono Jablonskio laiškai“ (Vilnius, 1985) bei „Straipsniai ir laiškai“ (Vilnius, 1991).
1923 m. sukurtas skulpt. Antano Aleksandravičiaus J. Jablonskio biustas karo metais prapuolė. 1957 m. skulpt. Petras Aleksandravičius sukūrė sėdinčio kalbininko skulptūrą, o 1982 m. – jauno gimnazisto J. Jablonskio biustą. Suvenyrinių vokų cikle „Iškiliausios tautos asmenybės“ buvo išleistas kalbininkui skirtas vokas (dail. Antanas Rimantas Šakalys). 1992 m. Marijampolėje pastatytas paminklas (skulpt. P. Aleksandravičius). 2010 01 16 serijoje „Žymūs žmonės“ jo garbei išleistas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).
Arnoldas Piročkinas parengė knygelę „Jonas Jablonskis: gyvenimas ir kūryba“ (Kaunas, 1980); Kazimieras Skebėra – atsiminimų knygą „Prisimenu ir amžininkai pasakojo“ (Kaunas, 1998). Lietuvos nacionalinis muziejus išleido Eglės Lukėnaitės-Griciuvienės sudarytą leidinį „Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima: atsiminimai ir laiškai“ (Vilnius, 2009). 2010 m. išleista Giedrės Čepaitienės ir Lionės Lapinskienės sudaryta knyga „Atsiminimai apie Joną Jablonskį : šaltiniai“ (Vilnius).

1922 03 15 kalbininkui buvo suteiktas VDU garbės profesoriaus vardas.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html  [žiūrėta 2010 08 11]

1923 m. buvusi Simono gatvė Senamiestyje pavadinta jo vardu (Kauno m. tarybos 1923 06 04 nut. Nr. 55).

1930 m. įkurtas Jono Jablonskio fondas, kurio tikslas – remti lietuvių kalbos mokslą, teikiant stipendijas, leidžiant knygas ir periodiką.

1931 10 09 naujai pastatytai pradinei mokyklai Žaliakalnyje (Aušros g. 3) suteiktas J. Jablonskio vardas (dabar Jono Jablonskio gimnazija).
Prieiga per internetą: http://www.jablonskis.kaunas.lm.lt/  [žiūrėta 2010 08 14]

1934 m. sukurtas profesoriaus paminklo projektas (skulpt. Vincas Grybas); 1941 m. nutapytas jo portretas (dail. Vladas Didžiokas). Šiuo metu jie saugomi istorinėje LR prezidentūroje Kaune (Vilniaus. g. 33).

nuotrauka 1978 m. ant namo Senamiestyje (Vilniaus g. 29 / J. Jablonskio g. 2) buvo pakabinta atminimo lenta: „Šiame name 1919–1924 m. gyveno kalbininkas Jonas Jablonskis. 1920–1922 m. gyveno lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė-Mickevičius (Kauno m. LDT VK 1977 07 20 sprend. Nr. 368). Lenta dingo.
2010 09 17 atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame pastate 1919–1924 m. gyveno ir dirbo bendrinės lietuvių kalbos puoselėtojas Jonas Jablonskis“ (skulpt. Erikas Daugulis, archit. Jonas Lukšė) (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 07 21 įsak. Nr. A-2538).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4176493822  [žiūrėta 2010 09 17]

nuotrauka [2000 m.] VU Kauno humanitarinio fakulteto auditorija, esanti restauruotame „Napoleono“ name (Muitinės g. 8) įsikūrusioje Lietuvių filologijos katedroje, pavadinta Jono Jablonskio vardu.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. J. Jablonskio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 74–75.
2. Jonas Jablonskis /1860–1930/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 98–99.
3. Jono Jablonskio kultūros fondas // Trimitas. – 1930, Nr. 26, p. 530.
4. Juršė, Bronius. Kur mūsų kalbos tėvo gyventa // Kauno tiesa. – 1988, saus. 3, p. 4, 5.
5. KAA, f. 100, ap. 1, b. 80, lap. 66–70.
6. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
7. Storyk, Nijolė. Jono Jablonskio namai – gimtoji kalba. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2010, spal. 5, p. 16–17.


JABLONSKIS KONSTANTINAS [1892 08 23 Jelgavoje (Latvija) – 1960 07 28 Vilniuje], teisininkas, istorikas, profesorius, akademikas.

1919–1941 m. gyveno Kaune.

1919–1921 m. dirbo Teisingumo ministerijos raštų-archyvų tvarkytoju: vertė į lietuvių kalbą įstatymus ir kitus teisės aktus, tyrinėjo Lietuvos istoriją. Sudarė lietuviškų teisinių terminų žodynėlį, redagavo „Laikinąsias vyriausybės žinias“. 1919–1920 m. rūpinosi Lietuvos archyvų organizavimu bei knygų ir archyvinės medžiagos iš Lietuvos dvarų pargabenimu į Kauną.
1921–1925 m. pirmininkavo Archeologijos komisijai. Rengė kultūros paminklų apsaugos įstatymus, rūpinosi jų įgyvendinimu. Kaune, Žemuosiuose Petrašiūnuose, surado vieną pirmųjų akmens amžiaus stovyklų. Nuo 1923 m. redagavo žurnalą „Mūsų senovė“. 1922–1939 m. dirbo Kauno apygardos teismo teisėju. 1928 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu. 1929 m. drauge su kitais įsteigė Lietuvos istorikų draugiją, kuri leido tęstinį leidinį „Praeitis“.
1933 m. baigė VDU Teisių fakultetą. 1934 m. – neetatinis universiteto lektorius, 1935–1940 m. – VDU profesorius. Humanitarinių mokslų fakultete dėstė rusiškąją Lietuvos paleografiją, diplomatiką ir istoriją. Laisvalaikiu rinko ir aprašinėjo Kauno apylinkių augalus. Sudarytą herbariumą perdavė Kauno botanikos sodui. 1938–1940 m. – Valstybės tarybos narys, dirbo kodifikavimo ir arbitražo darbą. 1940 m. gavo daktaro laipsnį ir tapo Centrinio valstybinio archyvo Pažaislyje vedėju. 1941 04 01 buvo paskirtas KU Valstybės ir teisės istorijos katedros profesoriumi. 1941 04 25–1944 05 15 vadovavo Lietuvos MA Istorijos institutui. Pasitraukus vokiečių kariuomenei, persikėlė gyventi į Vilnių. 1956 m. tapo akademiku.
Gyvendamas Kaune parašė: „XVI amžiaus belaisviai kaimynai Lietuvoje“, „Apie vergus Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje XVI amžiaus pradžioje“ (1930), pirmąją istorinių šaltinių publikaciją „XVI a. Lietuvos inventoriai“ (1934), „Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje“ (D. 1, 1941). Rinko medžiagą apie M. Daukšą, M. Mažvydą, J. Zablockį, S. Rapalionį, A. Kulvietį, LDK didikus.
Vladas Žukas parengė „Prof. K. Jablonskio bibliografiją“ (Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai, t. 4, 1965). Pašto serijoje „Vilniaus universitetui 400 metų“ išleistas vokas „Prof. Konstantinas Jablonskis 1892–1960“. Vytautas Merkys parašė knygą mokiniams „Konstantinas Jablonskis“ (Kaunas, 1991). Lietuvos istorijos institutas išleido Edmundo Rimšos sudarytą straipsnių rinkinį „Konstantinas Jablonskis ir istorija“ (Vilnius, 2005). Lietuvos nacionalinis muziejus išleido Eglės Lukėnaitės-Griciuvienės sudarytą leidinį „Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima: atsiminimai ir laiškai“ (Vilnius, 2009).

nuotrauka 1978 m. ant namo (Parodos g. 11) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1931–1941 m. gyveno istorikas, teisininkas, LTSR Mokslų Akademijos akademikas, profesorius Konstantinas Jablonskis (Kauno m. LDT VK 1977 07 20 sprend. Nr. 368).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


JAŠINSKAS PETRAS [1914 10 20 Šniuriškiuose (Biržų r.) – 1986 04 26 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse; 1987 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Stasys Žirgulis)], nusipelnęs gydytojas rentgenologas-radiologas, ilgametis Kauno akademinių klinikų vadovas.

1933–1939 m., 1941–1986 m. gyveno Kaune.

1933–1939 m. VDU studijavo iš pradžių Biologijos, vėliau – Medicinos fakultete. Baigęs mokslus dirbo Vilkaviškyje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui atvyko į Kauną ir dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje rentgenologu.
Nuo 1945 08 01 iki gyvenimo pabaigos – Kauno klinikinės ligoninės vyriausiasis gydytojas. 1956–1971 m. – dar ir KMI Rentgenologijos-radiologijos katedros vedėjas. Jam vadovaujant buvo atstatytos karo nuniokotos klinikos, suorganizuoti pirmieji Lietuvoje specializuoti skyriai ir centrai, pastatyti nauji korpusai, sujungti požeminiu tuneliu, pagerintos sąlygos darbuotojams. Klinikos tapo pažangiu diagnostikos, medicinos mokslo ir mokymo centru.
1956 m. P. Jašinskas apsigynė kandidatinę disertaciją. 1957 m. jo iniciatyva sukurta rentgenologų ir radiologų mokslinė draugija, kurios pirmininku buvo iki 1972 m. 1963 m. jam suteiktas docento vardas. Tais pačiais metais buvo išrinktas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatu, tapo Kovos už blaivybę draugijos pirmininku.
P. Jašinskas buvo 5 mokslų kandidato disertacijų vadovas, daugelio mokslinių konferencijų organizatorius. Parašė mokslinį darbą apie veido ir kaklo aktinomikozės gydymą rentgenu, navikų spindulinę terapiją. Su I. Kornevu parašė ir rusų kalba išleido knygą „Skrandžio viršutinės dalies vėžio kombinuotas ir spindulinis gydymas“ (1972), paskelbė per 100 mokslinių straipsnių. Surinko medžiagą mokslų daktaro (habilitaciniam) darbui, kurio apginti nebespėjo.
Apie jį išleista Juozo Stražnicko monografija „Daktaras: Petras Jašinskas – Kauno klinikų vyriausiasis“ (Kaunas, 2006).

nuotrauka 1986 10 20 ant namo Žaliakalnyje (Širvintų g. 7) atidengta juodo marmuro memorialinė lenta su įrašu lietuvių ir rusų kalbomis: „Šiame name nuo 1951 metų iki 1986 metų gyveno Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Socialistinio darbo didvyris, Lietuvos nusipelnęs gydytojas Petras Jašinskas“. 2014 m. rugpjūčio mėn. vietoj esamos atminimo lentos šeimos lėšomis įrengta nauja lenta: „Šiame name 1951–1986 m. gyveno nusipelnęs Lietuvos gydytojas rentgenologas-radiologas, ilgametis Kauno klinikų vadovas Petras Jašinskas“ (Kauno m. sav. admin. direkt. 2014 07 11 įsak. Nr. A-1944).

1986 m. Respublikinė Kauno klinikinei ligoninei bei netoliese esančiai gatvei buvo suteiktas P. Jašinsko vardas. 1990 m. pavadinimai pakeisti.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Daktaravičius, Stasys. Gyvenimas, paskirtas darbui: Spalio 20-ąją ilgametis klinikų vadovas dr. Petras Jašinskas būtų šventęs 90 metų jubiliejų // Ave vita. – 2004, spal. 22, p. 1, 3.
2. Įtempta styga. – Iliustr. // Daktaras / Juozas Stražnickas. – Vilnius, 2006. – P. 328–329.
3. Jokūbaitis, Stasys. Atidengta memorialinė lenta. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1986, spal. 21, p. 2.
4. KPTA įamžintų objektų sąrašas.
5. Michelkevičienė, Nijolė; Martusevičius, Henrikas. Dėl Kauno klinikos vardo // Kauno tiesa. – 1989, geg. 3, p. 4.
6. Petras Jašinskas. – Iliustr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 63.
7. Respublikinė Kauno klinikinė ligoninė. – Kaunas, 1990. – P. [3]: iliustr.


JAKŠTAS ADOMAS, tikroji pavardė Dambrauskas Aleksandras [1860 09 08 Kuronyse (Kėdainių r.) – 1938 02 19 Kaune; palaidotas šalia Arkikatedros bazilikos, kur pastatyta antkapinė plokštė su bareljefu], filosofas, visuomenės veikėjas, poetas, literatūros kritikas, profesorius, prelatas.

1881–1938 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1881 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, buvo seminarijos bibliotekininkas. 1884 m. išsiųstas tęsti mokslų į Peterburgo dvasinę akademiją. 1895 m. paskiriamas Kauno kalėjimo kapelionu, o 1898 m. – kariuomenės nuodėmklausiu. 1898 m. tapo Kauno kunigų seminarijos Šv. Rašto ir bažnytinės teisės dėstytoju, o 1900 m. – Žemaičių vyskupo M. Paliulionio sekretoriumi. 1902 m. išvyko profesoriauti į Petrapilio dvasinę akademiją.
1906 m. grįžęs į Kauną įsteigė Šv. Kazimiero knygų leidimo draugiją ir iki mirties jai vadovavo. Redagavo klerikalinius žurnalus: „Draugija“, „Ateitis“, „Garnys“ ir kt. 1911 m. su kitais įkūrė ateitininkų organizaciją. 1914 m. buvo pakeltas į prelatus. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, ištremtas iš Kauno. Kaizerinės okupacijos metu grįžo ir Kunigų seminarijoje dėstė filosofiją. 1922 m. su kitais įsteigė Lietuvių katalikų mokslų akademiją (LKMA) ir buvo jos pirmininkas, o nuo 1933 m. – akademikas. 1928 m. apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu.
Lietuvių, lenkų, rusų bei kitomis kalbomis rašė straipsnius ir studijas literatūros ir meno klausimais („Mūsų naujoji literatūra“ (1923–1924, 2 t.), „Ekspresionizmas dailėje ir poezijoje“ (1921), „Meno kūrybos problemos“ (1931), filosofijos („Mokslas ir tikėjimas“ (1930), „Pikto problema“ (1935), „Aukščiausias gėris“ (1937), matematikos („Naujos trigonometriškos sistemos“ (1922), teologijos, politikos bei kalbotyros klausimais. Parašė biografinių apybraižų rinkinį „Užgesę žiburiai“ (1930); eilėraščių rinkinius: „Dainų skrynelė“ (1894), „Nakties matymai“ (1906), „Lyrika“ (1930), feljetonų rinkinį „Šypt–šypt“ (1931) ir kt. Bendradarbiavo su pagrindiniais to meto periodiniais leidiniais. Buvo reiklus, kategoriškas meno kūrinių vertintojas ir kritikas bei aktyvus esperanto kalbos propaguotojas. 1890 m. išleido pirmąjį esperanto kalbos vadovėlį, 1918 m. įkūrė Lietuvos esperantininkų sąjungą, o 1922–1926 m. redagavo žurnalą „Litova stelo“.
Iki 1911 m. Onos Vitkauskytės knygynas išleido fotografinį atviruką „A. Jakštas“. Skulpt. Antanas Aleksandravičius sukūrė natūralaus dydžio jo biustą, kurio likimas nežinomas. Buvo išleistas Adomo Jakšto „Raštų“ tritomis (Vilnius, 1995–1997). Maironio lietuvių literatūros muziejus parengė informacinį leidinėlį „Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas, 1860–1990“ (Kaunas, 1992). 2001 m. pradėtoje leisti serijoje „Dvasiškiai – laisvosios Lietuvos kūrėjai“ išleistas meninis vokas su jo portretu (dail. Antanas R. Šakalys).

1919 04 19 Rečnaja gatvė pavadinta jo vardu.
1998 m. Karaliaus Dvaro gatvei suteiktas A. Jakšto vardas (Kauno m. valdybos 1998 02 17 sprend. Nr. 93).

1922 10 15 už žymius nuopelnus mokslui jam suteiktas LU garbės profesoriaus vardas. 1928 12 14 Gamtos ir matematikos fakultetas suteikė garbės daktaro vardą. 1932 01 29 garbės daktaru jį išrinko VDU Humanitarinių mokslų fakultetas.
1999 11 17 A. Jakštas-Dambrauskas pripažintas KTU garbės daktaru.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html  [žiūrėta 2010 08 10],  http://www.ktu.lt/lt/apie_universiteta/daktarai.asp  [žiūrėta 2010 08 10]

nuotrauka 1998 05 06 ant namo, kur daugelį metų veikė jo vadovaujama Šv. Kazimiero draugija ir kurio antrajame aukšte gyveno ir mirė (Rotušės a. 23), atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1906–1938 m. gyveno kultūros ir visuomenės veikėjas, rašytojas, Petrapilio dvasinės akademijos ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, prelatas Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas“ (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1997 11 26 potv. Nr. 460). Lenta atidengta giminių lėšomis ir pastangomis.
Prieiga per internetą: http://www.lcn.lt/bzinios/bz9810/810bl7.html   [žiūrėta 2009 11 20]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bloznelis, Mindaugas. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas grįžta // Kauno diena. – 1998, geg. 4, p. 4.
2. Jakšto g. – Portr. // Kaunas: Gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 74–75.
3. KAA, f. 219, ap. 1, b. 27, lap. 1–4.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Šinkūnaitė, Laima. Memorialiniai ženklai. – Iliustr. // Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika. – Kaunas, 2008. – P. 131.
6. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Filosofo, teologo, poeto atminimui... – Portr. // Kauno diena. – 1998, geg. 7, p. 3.


JAKUBĖNAS VLADAS [1904 05 15 Biržuose – 1976 12 13 Čikagoje (JAV)], lietuvių kompzitorius, pianistas, muzikologas.

1920–1924 m., 1932–1944 m. gyveno Kaune.

1920 m. atvyko į Kauną. 1920–1922 m. lankė „Aušros“ gimnazijos šeštą ir septintą klases. Tuo pačiu metu mokėsi J. Naujalio muzikos mokykloje – E. Bilminiūtės-Čiurlienės fortepijono bei J. Tallat-Kelpšos harmonijos klasėse. 1924 m. sukūrė pirmąją dainą „Gėlės iš šieno“ (K. Binkio ž.). Studijas tęsė Rygoje ir Berlyne. 1928 m. Kaune surengė pirmąjį savo kūrinių koncertą.
1932–1943 m. dėstė Kauno konservatorijoje. Kaip pianistas koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. 1937 m. kartu su kompozitoriais V. Bacevičium ir J. Kačinsku įkūrė pažangių muzikų draugiją, kuri prisijungė prie Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos. V. Jakubėnas dalyvavo tarptautiniuose muzikos festivaliuose: Paryžiuje (1937), Londone (1938), Varšuvoje (1939). 1940–1941 m. dirbo Kompozitorių sąjungos organizacinio komiteto atsakinguoju sekretoriumi.
Sukūrė baletą „Vaivos juosta“ (1944, klavyras), 3 simfonijas (1932, 1939, 1942), rapsodiją simfoniniam orkestrui (1937), preliudą ir fugą (1929), styginių kvartetą (1930), sonatą, dvi rapsodijas fortepijonui, serenadą violončelei ir fortepijonui (1936), poemą solistams, mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui „Mano pasaulis“ (V. Mykolaičio-Putino ž., 1944), instrumentinių pjesių, chorų, dainų, romansų. Harmonizavo lietuvių liaudies dainas, giesmes. Daugiausia solinių dainų parašė dirbdamas Kaune. Jo Antrąją simfoniją pirmą kartą 1938/1939 metų sezonu atliko jungtinis operos ir radiofono orkestras, diriguojamas B. Dvariono. Rašė muzikos kritikos ir publicistikos straipsnius bei recenzijas periodiniams leidiniams „Lietuvos aidas“, „N. Romuva“, „Vairas“ ir kt. 1939 m. buvo apdovanotas Latvijos Trijų žvaigždžių 4-ojo laipsnio ordinu.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. – į JAV.
1993 m. Lietuvoje įsteigtas Vlado Jakubėno draugijos (įkurtos 1981 m. Čikagoje) Lietuvos skyrius. Išleistas Vlado Jakubėno dvitomis „Straipsniai ir recenzijos“ (Vilnius, 1994) ir Irenos Skomskienės sudaryta monografija „Vladas Jakubėnas: dokumentai, laiškai, straipsniai, atsiminimai, kūrybos apžvalga“ (Kaunas, 1999). Publikuojant V. Jakubėno kūrybinį palikimą, daug nusipelnė Kaune gyvenantis leidėjas Jonas Petronis, dar 1944 m. bendravęs su kompozitoriumi.

nuotrauka 1992 05 27 ant namo (A. Mickevičiaus g. 45) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1939–1944 m. gyveno kompozitorius, pianistas, muzikologas Vladas Jakubėnas. Mirė 1976 m. Čikagoje“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. mero 1992 05 26 potv. Nr. 417-v.)

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Šernaitė, Kristina. Vladas Jakubėnas // Tarp knygų. – 2004, Nr. 5, p. 29–36.
3. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Į Lietuvą, prie savo šaknų // Kauno tiesa. – 1992, geg. 30, p. 4.
4. Vladui Jakubėnui atminti // Kauno laikas. – 1992, geg. 30, p. 2.


JANKAUSKAS KAZYS [1906 11 24 Šiauliuose – 1996 05 01 Kaune; palaidotas Eigulių kapinėse (antkapio autorius – sūnus archit. Aleksandras Jankauskas, bareljefo autorė – skulpt. Jadvyga Klemkienė)], prozininkas, vertėjas, pedagogas, bibliotekininkas, politinis kalinys.

1929–1940 m., 1946–1951 m., 1955–1996 m. gyveno Kaune (taip pat laikotarpis, kai mokėsi Kauno karo mokykloje).

1929 m. baigęs Šiaulių suaugusiųjų gimnaziją, studijavo rusų kalbą ir literatūrą VDU, mokslus tęsė VU. 1943–1944 m. buvo vyriausiasis literatūros almanacho „Varpai“ redaktorius ir sudarytojas. 1946–1951 m. dirbo Valstybinės grožinės literatūros leidykloje verstinės literatūros redakcijos vedėju.
1951 m. suimtas ir už keletą apsakymų nuteistas kalėti Sibiro lageriuose. Grįžęs 1955 m., kurį laiką dirbo lietuvių kalbos žinovu Kauno „Žemprojekto“ institute, 1956–1966 m. – bibliotekininku Kauno 13-oje vidurinėje mokykloje (dab. Šv. Mato gimnazija). Išėjęs į pensiją, atsidėjo vertėjo darbui.
Parašė: romaną „Jaunystė prie traukinio“ (1936) ir „Vieškelyje plytų vežimai“ (1938), apysaką „Juodojo milžino žmonės“ (1939; 1949 m. išleista 2-oji jos redakcija pavadinimu „Beržėnų stoties kūrikas“,), romaną „Žygyje“ (1940), trilogiją „Ne pirmas kartas“ (1988–1993), apsakymų ir apysakų rinkinius – „Dulkini batai“ (1938), „Krito kaštonai“ (1959), „Stogas ir žvaigždėtas dangus“ (1984), „Dvi galaktikos“ (1990), „Šermukšnis prie ežero“ (1995) ir kt.
Skulpt. Jadvyga Klemkienė sukūrė biustą, dail. Vytautas Klemka – kelis portretus.

nuotrauka 2012 12 19 Žaliakalnyje, ant namo (Seinų g. 8–2) atidengta memorialinė lenta su užrašu: „Šiame name 1964–1996 m. gyveno ir kūrė rašytojas, literatūrinio almanacho „Varpai“ pirmasis redaktorius, vertėjas, politinis kalinys Kazys Jankauskas (1906–1996)“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 11 15 įsak. Nr. A-4269).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?3918543659  [žiūrėta 2012 12 20],  http://www.rasytojai.lt/lt/naujienos/88-lrs-kaunas/naujienos/551-memorialines-lentos-kaziui-jankausk  [žiūrėta 2013 01 11]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atminimo lenta Kaziui Jankauskui. – Iliustr. // Nemunas. – 2013, sausio 10–16 (Nr. 1), p. 16.


JANKUS MARTYNAS [1858 08 07 Bitėnuose (Šilutės r.) – 1946 05 23 Flensburge (Vokietija)], spaudos darbuotojas, visuomenės veikėjas.

1939–1944 m. gyveno Kaune.

Mažojoje Lietuvoje turėjo spaustuvę ir sandėlį. Redagavo, leido ir platino lietuviškus leidinius, žadinančius tautinį atgimimą. 1883 m. pasirodžius „Aušrai“, ją platino ir rėmė finansiškai, o 1884–1885 m. – redagavo. 1888–1892 m. buvo „Varpo“ administratorius ir atsakingasis sekretorius. 1885 m. su bendraminčiais Tilžėje įsteigė lietuviškas draugijas „Birutė“ ir „Lietuvos žvaigždės“.
Aktyviai siekė prijungti Klaipėdos kraštą prie Didžiosios Lietuvos, todėl vadintas Mažosios Lietuvos patriarchu. 1928 m. apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ir Italijos karūnos 3-ojo laipsnio ordinais, o 1938 m. – Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu.
Vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, 1939 m. iš Bitėnų persikėlė į Kauną. Atsivežė ir „Amžinąją Rambyno kalno knygą“, kurią gavo dovanų 70-ųjų metinių proga už nuopelnus prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. M. Jankus prisiglaudė Žaliakalnyje pas J. Šarauską, kuris per karą knygą saugojo. Vėliau inžinieriaus V. Narutavičiaus namo mansardoje (Aukštaičių g. 29)M. Jankus išsinuomavo trijų kambarių butą, kur su vaikais gyveno iki 1944 m. Į devintąją dešimtį įkopęs lietuvių kultūros veteranas mėgo vaikščioti po miestą, nuvykdavo į Palemoną. Jį lankydavo buvę bendražygiai ir kiti mieste likę inteligentai. Karo muziejui užsakius sukurti kelių to meto visuomenės veikėjų biustus, pozavo skulptoriui B. Bučui.
M. Jankus buvo apdovanotas DLK Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde bei Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 1944 m. grįžo į Bitėnus, bet buvo priverstas emigruoti į Vokietiją, kur 1946 m. mirė. Palaikai sudeginti ir palaidoti Flensburge. 1993 m. parvežti į Lietuvą ir perlaidoti Bitėnų kapinėse.
Patriarcho nuopelnai lietuvybei neužmirtšti: jo vardu pavadintos gatvės, mokyklos, įvairios organizacijos, kurių nariu jis buvo. 2008 01 19 ser. „Žymūs žmonės“ išleistas jam skirtas pašto ženklas.
Kanadoje išėjo Pr. Alšėno parengtas leidinys „Mažosios Lietuvos patriarchas: gyvenimas, darbai ir likimo lemties vingiai“ (Torontas, 1967). Saulius Sodonis parengė leidinį: „Senasis Rambynas ir jo vaidila: skiriama Martyno Jankaus atminimui“ (Šilutė, 2005). Giedrė ir Eugenijus Skipičiai išleido bukletą „Martyno Jankaus muziejus Bitėnuose: skiriama muziejaus veiklos 25-mečiui“ (Klaipėda, 2006). 2008 m. VU Komunikacijos fakultetas išleido studiją „Martynas Jankus: tautinio atgimimo spauda ir spaudos veikla: tarptautinės knygotyros konferencijos programa, skiriama M. Jankaus 150-mečiui“. 2011 m. parengta Domo Kauno ir Audronės Matijošienės knyga „Auszros“ archyvas: Martyno Jankaus rinkinys“ (Vilnius) – 2008 m. netikėtai atrastos „Auszros“ archyvo dalies istorija.

1924 m. Žaliakalnyje jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. tarybos 1924 04 14 nut. Nr. 23).

nuotrauka 1939 11 23 Lietuvos skautų iniciatyva Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje, dalyvaujant pačiam M. Jankui, atidengtas paminklinis biustas (skulpt. Bernardas Bučas). 1942 m. nugriautas ir išsaugotas Karo muziejuje. 1989 06 09 atstatytas su įrašu: „Martynas Jankus. 1858–1946. Dirbsime ir vilties nenustosime“ (archit. Algimantas Sprindys).

1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje (K. Donelaičio g. 64) pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įamžinta 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių. 2-ojoje lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ greta kitų pavardžių įrašyta: „Jankus Martynas, ūkininkas“. 1950 m. paminklas nugriautas. 1997 06 07 atstatytas (archit. Liucijus Dringelis).

nuotrauka 1988 m. prie namo Žaliakalnyje (Aukštaičių g. 29) pritvirtinta memorialinė lenta: „Šiame name 1939–1944 m. gyveno visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus“ (Kauno m. LDT VK 1986 06 13 sprend. Nr. 237 p.). 1992 m. lenta dingo. 2008 09 19, minint patriarcho 150-ąsias gimimo metines, atstatyta. Ta proga Kauno miesto muziejuje parengta paroda, įvyko mokslinė konferencija „Aktualioji tautos istorija“.

2006 m. vaikaitės Ievos iniciatyva įsteigta Martyno Jankaus vardo kasmetinė premija, skiriama už nuopelnus saugant Mažosios Lietuvos paveldą.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KAA, f. 219, ap. 1, b. 187, lap. 9, 37.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Martynas Jankus /1858–1946/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 94–95.
4. Martyno Jankaus paminklas // Nukentėję paminklai. – Kaunas, 1994. – P. 56–57.
5. Martynas Jankus. – Portr. // Šimtas knygnešių: Knygnešių sienelės vardai. – Vilnius, 1998. – P. 15, 57.
6. Rūkienė, Danutė. Spaustuvininkas iš Bitėnų // Kauno tiesa. – 1988, gruod. 31, p. 3.
7. Saugomas Mažosios Lietuvos patriarcho M. Jankaus atminimas. – Iliustr. // 15 min. – 2008, rugs. 25, p. 4.
8. Žulys, Benjaminas. „Nepamiršk, kad esi lietuvis...“ // XXI amžius. – 2008, spal. 1.


JANUŠKEVIČIUS ZIGMAS [1911 10 03 Tbilisyje (Gruzija) – 1984 05 26 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], gydytojas kardiologas, akademikas, profesorius.

1929–1936 m., 1940–1941 m., 1944–1984 m. gyveno Kaune.

1929–1935 m. studijavo mediciną VDU. Vienerius metus stažavosi Kauno miesto ligoninėje. Vėliau dirbo Kuršėnuose. 1940 m. persikėlė į Kauną ir dirbo Vidaus ligų klinikos ordinatoriumi. 1942–1944 m. tarnavo mediku 16-oje Lietuviškoje šaulių divizijoje, tyrė psichinės įtampos poveikį kraujospūdžiui. Nuo 1944 m. spalio mėn. – KVU Vidaus ligų katedros dėstytojas, asistentas, vėliau – docentas ir Medicinos seserų mokyklos direktorius. 1946–1947 m. buvo Medicinos fakulteto prodekanas, 1947 m. paskirtas dekanu. 1947 m., apibendrinęs fronto laikų tyrimus, apsigynė pirmąją pokario metų medicinos mokslų kandidatinę (daktaro) disertaciją.
1953–1972 m. vadovavo KMI Hospitalinės terapijos katedrai. 1953–1984 m. – KMI rektorius. 1954 m. apgynė medicinos mokslų daktaro (habilitacinį) darbą. 1955 m. jam suteiktas profesoriaus vardas, o 1961 m. – Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas. 1964 m. Z. Januškevičius įkūrė Respublikinę kardiologų draugiją, buvo ilgametis jos prezidentas.
1969 m. dvi Centrinės mokslinės laboratorijos reorganizuotos į Širdies ir kraujagyslių sistemos fiziologijos ir patologijos mokslinio tyrimo institutą prie KMI su filialu Palangoje. Instituto steigėjas ir neformalus vadovas – KMI rektorius akademikas Z. Januškevičius. Čia sukurta sergančiųjų išemine liga atstatomojo gydymo sistema, už kurią profesorius buvo apdovanotas valstybinėmis premijomis (1968, 1969, 1984). Z. Januškevičius yra 7 išradimų ir 11 racionalizacinių pasiūlymų autorius, daugiau kaip 70 disertacijų vadovas. Paskelbė 480 mokslo darbus, parašė 7 monografijas ir 5 vadovėlius, sukūrė Kauno kardiologų mokyklą, vykdė mokslinius tyrimus.
Už nuopelnus Zigmas Januškevičius apdovanotas ordinais bei 6 medaliais. 1961 m. buvo išrinktas SSRS Medicinos MA nariu-korespondentu, 1967 m. – tikruoju nariu, 1968 m. – LMA nariu. 1968 m. apdovanotas Lietuvos valstybine premija. Buvo renkamas Tarptautinės terapeutų organizacijos, SSRS aukščiausiosios atestacinės komisijos, Valstybinių mokslo ir technikos premijų skyrimo komiteto, Lietuvos „Žinijos“ draugijos nariu, PSO prie JT ekspertu.
Prano Grušnio tapytas profesoriaus portretas saugomas Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje Kaune. Išleista Marijos Jarašauskienės sudaryta bibliografinė rodyklė lietuvių ir rusų kalbomis „Zigmas Januškevičius“ (Kaunas, 1985). 2011 m. išleista Tauro Meko sudaryta knyga „Akademikas Zigmas Januškevičius (1911–1984)“, skirta gydytojo kardiologo šimtosioms gimimo metinėms (Kaunas).

1975 m. buvo sukurtas jo biustas (skulpt. Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė), kuris saugomas Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje (Rotušės a. 28).

1984–1992 m. Širdies ir kraujagyslių sistemos fiziologijos ir patologijos mokslinio tyrimo institutas prie KMI vadinosi jo vardu.

nuotrauka 1984 m. ant namo Žaliakalnyje (Tulpių g. 22) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1954–1984 m. gyveno gydytojas kardiologas, medicinos mokslų daktaras, akademikas Zigmas Januškevičius“.

1984 m. prie Kauno medicinos instituto klinikų esanti Eivenių gatvė pavadinta Z. Januškevičiaus vardu (Kauno m. DŽDT VK 1984 11 14 Nr. 427) 1991 m. jai grąžintas senasis pavadinimas (Kauno m. mero 1991 12 13 potv. Nr. 2039).

1986 m. KMU klinikų centriniame korpuse III a. (Eivenių g. 2) prie Pulmonologijos klinikos (buvusios Hospitalinės terapijos katedros) atidengtas bareljefas su įrašu: „Akademikas Zigmas Januškevičius (1953–1972)“ (skulpt. Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė).

[2002] m. KMU mokomojo laboratorinio korpuso posėdžių salė (Eivenių g. 4) pavadinta Z. Januškevičiaus vardu.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Grąžino skolą profesoriui Z. Januškevičiui. – Iliustr. // Kauno diena. – 2011, lapkr. 29, p. 14.
2. Instituto įkūrimo istorija. – Iliustr. // Kardiologijos institutas. – Kaunas, 1999. – P. 8, 23.
3. KMU įamžintų objektų sąrašas.
4. KPTA atminimo įmažinimo objektų sąrašas.
5. Zigmas Januškevičius. – Iliustr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 61–62.


JANULAITIS AUGUSTINAS [1878 03 31 Malavėnuose (Šiaulių r.) – 1950 05 22 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], knygininkas, istorikas, profesorius, publicistas, teisės mokslų daktaras, akademikas.

1919–1950 m. gyveno Kaune.

1919 m. apsigyveno Kaune. 1919–1925 m. buvo Vyriausiojo Tribunolo teisėjas, 1924 m. – pirmininkas, vėliau dirbo advokatu. 1920–1922 m. dėstė Lietuvos teisės istoriją Aukštuosiuose kursuose. Įsikūrus LU, buvo Teisių fakulteto Lietuvos teisės istorijos katedros vedėjas, nuo 1924 m. – ordinarinis profesorius, mokslo darbų redaktorius. 1932 m. jam suteiktas teisės mokslų daktaro laipsnis. Nuo 1935 m. buvo Teisių fakulteto dekanas, taip pat lektoriavo Aukštuosiuose karininkų kursuose.
A. Janulaitis buvo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Kauno tarybos kandidatas. Pirmasis išvertė į lietuvių kalbą K. Markso ir F. Engelso „Komunistų partijos manifestą“. 1922 m. iš partijos pasitraukė ir visas jėgas skyrė istorijos mokslui. Savo tiriamuosiuose darbuose aiškino socialinės ir politinės kovos reikšmę, pirmasis panaudojo archyvinius dokumentus, ieškojo raštų lietuvių kalba. 1928 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu.
Svarbūs jo istoriniai kūriniai: „Simonas Daukantas“ (1913), „1863–1864 m. sukilimas Lietuvoje“ (1921), „Žydai Lietuvoje“ (1923), „Užnemunė po Prūsais“ (1928), „Baudžiavos Lietuvoje panaikinimo sumanymai“ (1929), „Napoleono teisynas“ (1930), „Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX amžiuje (1795–1863)“ (1936) ir kt. Viso apie 665 darbai.
A. Janulaitis buvo atskiro istorinio archyvo kūrimo iniciatorius; sukaupė vertingą asmeninę biblioteką, kurios didelė dalis saugoma Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Lietuvos mokslo paminklų serijoje išleista: A. Janulaičio raštų knyga „Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai“ (Vilnius, 1989), „Emilija Pliateraitė: lenkmečio karžygė, 1806–1831“ (Vilnius, 1991).

1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje (K. Donelaičio g. 64) pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įamžinta 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių. 2-ojoje lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ greta kitų pavardžių įrašyta: „Janulaitis Augustinas, studentas“. 1950 m. paminklas nugriautas. 1997 06 07 atstatytas (archit. Liucijus Dringelis).

nuotrauka 1978 m. ant namo, kuriame gyveno (Kęstučio g. 48B) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1950 m. gyveno teisininkas, istorikas, LTSR Mokslų akademijos akademikas, profesorius Augustinas Janulaitis (Kauno m. LDT VK 1977 07 20 sprend. Nr. 368).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Augustinas Janulaitis. – Portr. // Šimtas knygnešių: Knygnešių sienelės vardai. – Vilnius, 1998. – P. 15, 58.
2. Blaževičius, Kazys. Jų buvo ne šimtas, bet tūkstančiai šimtas // Kauno diena. – 1998, kovo 16, p. 23.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


JASAITIS ALGIRDAS [1907 11 24 [Kaune] – 1923 01 15 Klaipėdoje, palaidotas senosiose miesto kapinėse (Vytauto pr., dabar Ramybės parkas)], moksleivis, šaulys-savanoris.

Mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje. Įstojo į Šaulių sąjungą. Tėvams nežinant, prisijungė prie Klaipėdos krašto sukilėlių ir žuvo vaduojant Klaipėdą.
Po mirties apdovanotas 3-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu.

1924 m. A. Jasaičio vardu buvo pavadinta gatvė (1924 01 17 Kauno m. valdybos posėdžio nut. Nr. 118. Pavadinimas panaikintas 1946 12 12 Kauno DŽDT VK nut. Nr. 638). 1990 m. Žaliakalnyje buvusiai J. Greifenbergerio gatvei vėl suteiktas ankstesnysis pavadinimas (1990 11 23 Kauno m. mero potv. Nr. 690).

nuotrauka 1938 10 23 minint Lietuvos kariuomenės įkūrimo 20-metį, „Aušros“ gimnazijoje atidengta ir pašventinta kolektyvinė atminimo lenta su įrašu: „V. Dovydaitis žuvo 1919. X. 19 kovodamas Vilniaus fronte prie Valkininkų, užpultas lenkų raitelių; A. Jasaitis žuvo vaduojant Klaipėdos kraštą 1923. I. 15; S. Staniulis žuvo Kaune 1926. IV. 30 eidamas šaulio pareigas.“ 1940 m. lenta nuimta.
1993 09 01 atidengta nauja grupinė atminimo lenta, kurioje be Algirdo Jasaičio įrašytos dar dešimties Nepriklausomybės kovose žuvusių moksleivių pavardės.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Algirdas Jasaitis. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 76.
2. Algirdas Jasaitis. – Portr. // Lietuvos karių, partizanų, ir šaulių kapai: atlasas, 1919–1940. – Vilnius, 2003. – P. 53, 59.
3. Aušrokai – okupantų aukos. – Iliustr. // Prisimenam „Aušrą“. – Toronto, 1990 – P. 188–189.
4. KAA, f. 218, ap. 1, b. 461, lap. 29.
5. Kauno miesto gatvių sąrašas 2003 m.
6. Netektys // Kauno „Aušros“ Berniukų gimnazijos 1938 metų abiturientų keliai keleliai. – Kaunas, 2000.– P. 55, 75.


JAUNIUS KAZIMIERAS [1848 05 18 Lembe (Šilalės r.) – 1908 03 09 Peterburge; palaidotas Kauno miesto kapinėse, 1914 m. jam pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Antanas Aleksandravičius), vėliau palaikai perkelti į Petrašiūnų kapines], teologas, lietuvių kalbos tyrinėtojas.

1866–1869 m., 1871–1875 m., 1879–1892 m. gyveno Kaune.

1866–1869 m. mokėsi Kauno gubernijos gimnazijoje, kur buvo dėstomos lotynų ir graikų kalbos, bet jos nebaigė. 1871–1875 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Antano Baranausko paskatintas pradėjo domėtis kalbos reikalais. 1875 m. įšventintas į kunigus išvyko studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją. Ją baigęs 1879 m. tapo pirmos klasės teologijos magistru ir buvo paskirtas Kauno katedros vikaru. Nuo 1880 m. buvo Kunigų seminarijos lotynų ir lietuvių kalbų, katekizmo dėstytojas, Mergaičių gimnazijos kapelionas, Žemaičių vyskupo sekretorius. 1885–1886 m. – lietuvių kalbos ir homiletikos (pamokslų sakymo teorijos) profesorius.
1892 m. už per didelį domėjimąsi kalbotyra iš Kauno kunigų seminarijos atleistas. Vėliau, profesoriaudamas Kazanės ir Peterburgo Dvasinėse akademijose, tęsė lietuvių kalbos tyrinėjimus, bendravo su žymiausiais to meto kalbininkais. K. Jaunių, susirgusį psichine liga, J. Juškytė parvežė į Lietuvą. 1895 m. kurį laiką jis gyveno Kaune pas istoriką Konstantiną Gukovskį. Nuo 1898 m. profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1908 m. mirė skurde.
K. Jaunius susistemino lietuvių kabos tarmes, aprašė priegaides, kūrė naujus gramatikos terminus, tyrė lietuvių kalbos ryšius su kitomis kalbomis. Nuo l906 m. jo tyrimus užrašinėjo Kazimieras Būga, paskirtas asmeniniu K. Jauniaus sekretoriumi (K. Būgos užrašytas kalbinis palikimas saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje).
1908 m. K. Būga išleido Jauniaus įtakotus „Aistiškus studijus“, o 1911 m. – „Lietuvių kalbos gramatiką“, kurią 1916 m. išvertė į rusų kalbą. Tas vertimas iki šiol tebėra svarbus šaltinis, iš kurio užsieniečiai semiasi žinių apie lietuvių kalbą. Per K. Būgą, J. Jablonskį bei kitus žymius kalbininkus K. Jauniaus kalbinė veikla turėjo ypatingą rekšmę literatūrinei lietuvių kalbos raidai.
Apie 1919 m. Onos Vitkauskytės knygynas Kaune išleido fotografinį atviruką su 1913 m. skulpt. Antano Aleksandravičiaus sukurto ovalo formos bareljefo reprodukcija. Vincentas Drotvinas ir Vladas Grinaveckis išleido knygą „Kalbininkas Kazimieras Jaunius“ (Vilnius, 1970), Stasys Skrodenis sudarė „Kalbininko Kazimiero Jauniaus rankraštinį palikimą“ (Vilnius, 1972) bei „Kazimieras Jaunius – tarmėtyrininkas ir kalbos istorikas: Konferencijos, pranešimai, tezės (Vilnius-Kvėdarna, 2003).

nuotrauka 1970 m. prie Maironio gimnazijos pastato (Gimnazijos g. 3) atidengta memorialinė lenta: „Čia 1873–1883 m. mokėsi poetas Jonas Mačiulis-Maironis. Šio pastato kieme, buvusiame name 1904–1908 m. gyveno kalbininkas prof. Kazimieras Jaunius“. 2004 m. spalio mėn. lenta pavogta.
2005 m. atstatyta su patikslintu įrašu: „Šioje gimnazijoje 1873–1883 m. mokėsi poetas Jonas Mačiulis-Maironis, 1866–1869 m. mokėsi kalbininkas prof. Kazimieras Jaunius" (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 03 01 įsak. Nr. A-733).

1998 m. buvusi A. Jakšto-Dambrausko gatvė Aleksote pavadinta K. Jauniaus vardu (Kauno m. valdybos 1998 04 28 sprend. Nr. 412).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno miesto gatvių sąrašas 2003 m.
2. K. Jauniaus g. – Portr. // Kaunas:gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 77.
3. Mockevičiūtė, Genė. Prašneko šimtametė byla. – Portr. // Kauno diena. – 1996, kovo 21, p. 29.
4. Visuomenės ir kultūros veikėjai. – Iliustr. // Sugrįžimai / Aldona Zimnachaitė. – Kaunas, 2001. – P. 80.


JODELĖ PRANAS [1871 02 13 Kupriuose (Rokiškio r.) – 1955 12 08 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], inžinierius technologas, profesorius, VDU rektorius.

1920–1955 m. gyveno Kaune.

Nuo 1920 m. dirbo Kauno miškų departamente. 1921–1922 m. buvo vienas iš Lietuvos aukštųjų kursų organizatorių, jų lektorius, profesorius. 1922 02 16 su kitais įkūrė Lietuvos universitetą. 1922–1927 m. buvo pirmasis Technikos fakulteto dekanas, įkūrė Statybos ir statybinių medžiagų katedrą ir jai vadovavo. 1927 m. paskelbė cemento kietėjimo teoriją. 1927–1928 m. ir 1932–1940 m. buvo VDU prorektorius, 1928–1929 m. – rektorius. Jam vadovaujant pastatytos VDU klinikos, Medicinos fakulteto rūmai. P. Jodelė suorganizavo Lietuvos mineralinių žaliavų tyrimą, vadovavo Energijos komiteto žemės turtams tirti komisijai, buvo Technikos draugijos pirmininkas, nuo 1924 m. – Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungos vadovas. Tyrė statyboms tinkamų žaliavų išteklius Lietuvoje, rekomendavo statyti namus iš plytų.
1940 m. išėjo į pensiją, tačiau įsteigus Statybos medžiagų pramonės tresto laboratoriją, pakviestas jai vadovauti. Iki 1941 m. vasaros buvo Lietuvos geologinių tyrinėjimų ir statybinių medžiagų tresto konsultantas. 1944 m., būdamas 73 metų amžiaus, vėl įsitraukė į mokslinį ir pedagoginį darbą. 1945 m. profesoriui suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1947–1949 m. jis užėmė Kauno valstybinio universiteto Neorganinės technologijos katedros vedėjo pareigas. Su jo vardu siejama Lietuvos cemento pramonė.
Svarbiausieji mokslo darbai: „Geologiniai tyrinėjimai su Lietuvos geologijos daviniais“ (1922), „Statybos medžiagų technologija“ (1923), „Cemento kietėjimo technologija“ (1927), „Statybinės medžiagos“ (1948) ir kt. 1924–1928 m. organizavo ir redagavo LU mokslo darbų leidinį „Technika“, rašė leidiniams: „Švietimo darbas“, „Tautos ūkis“, „Ūkis“, „Lietuvos aidas“, „Laisvamanis“.
1928 m. buvo apdovanotas 3-ojo laipsnio, o 1932 m. – 2-jo laipsnio DLK Gedimino ordinais. 1979 m. skulptorius Leonas Žuklys sukūrė jo medinį biustą (saugomas Lietuvos dailės muziejuje). Serijoje „Lietuvos mokslo paminklai“ išleista monografija „Profesorius Pranas Jodelė“ (Vilnius, 1996).

1940 06 19 suteiktas garbės daktaro vardas ilgamečiam VDU prorektoriui prof. P. Jodelei už nuopelnus kuriant mokymo ir klinikines bazes Medicinos fakultetui (1998 02 13 KMA iškilmingame posėdyje buvo patvirtintas Restitucijos aktas, kuriuo VDU Medicinos fakulteto Tarybos 1923–1940 m. išrinkti garbės daktarai skelbiami KMA garbės daktarais).

1971 02 12 pažymint 100-ąsias prof. P. Jodelės gimimo metines, įvyko respublikinė mokslinė-techninė konferencija statybinių medžiagų klausimais. KTU Silikatų technologijos katedros laboratorijos buvo pavadintos jo vardu.

nuotrauka 1991 m. ant namo Fredoje (K. Grybausko g. 12) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1923–1955 m. gyveno statybinių medžiagų technologijos ir cemento pramonės Lietuvoje pradininkas, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Pranas Jodelė“ (skulpt. Vladas Vildžiūnas, Algimantas Šlapikas; Kauno m. mero 1991 03 11 potv. Nr. 378).

nuotrauka [1992 m.] KTU Silikatų technologijos katedros koridoriuje (Radvilėnų pl. 19) pakabinta memorialinė lenta su bareljefu: „Prof. Prano Jodelės (1871–1955) silikatų technologijos laboratorijos“. Katedros vedėjo kabinete yra bareljefas su užrašu „Prof. Pr. Jodelė“ (skulpt. Leonas Žuklys).

1995 m. Aleksoto Birutės mikrorajone Pr. Jodelės vardu pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233).
Į pietus nuo Marvelės upelio, šalia Kazliškių esanti gyvenvietė, plečiantis LŽŪU pradėjusi kurtis aplink profesoriaus sodybą, vadinama Juodelyne.

nuotrauka 2010 09 01 ant LSMU klinikų (Eivenių g. 2) centrinio pastato atidengta memorialinė lenta: „1940 m. liepos 1 d. šiame pastate pradėjo veikti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto klinikos. Statybų iniciatorius prof. Vladas Lašas. Pastato architektas Urbain Cassan. Statybų komisijos pirmininkas prof. Pranas Jodelė“.
Prieiga per internetą: http://www.kmu.lt/avevita/text.php?str_id=3543  [žiūrėta 2010 12 28]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KMU atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. KTU atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Mackevičius, Lukas. Nuo cemento iki rūmų statybų: profesorių Praną Jodelę prisimenant. – Iliustr. // Tėviškės žinios. – 1996, vas. 10, p. 7.
5. P. Jodelės g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 78.
6. Sasnauskas, Kęstutis. Jo kelias buvo Lietuvos mokslo kelias // Kauno tiesa. – 1991, vas. 13, p. 4.
7. Skučaitė, Virginija. Tylios naujakurės. – Iliustr. // Kauno diena. – 2000, liep. 18, p. 1, 18.
8. Kulvietienė, Džiuljeta. Jubiliejus įpareigoja tikslui – irtis į gilumą. – Iliustr. // Ave vita. – 2010, nr. 28, rugs. 10, p. 1, 2.


JOKŪBAUSKIS STANISLOVAS [1880 05 01 Puškoriškių vienkiemyje (Kelmės r.) – 1947 02 03 Kaune; palaidotas prie Arkikatedros bazilikos, kurios sienoje įtvirtinta antkapinė plokštė], prelatas, pedagogas.

1907–1947 02 03 su pertraukomis gyveno Kaune.

Nuo 1907 m. mokytojavo Kauno mergaičių gimnazijoje. 1911–1915 m. buvo „Saulės“ mokytojų kursų, nuo 1918 m. – „Saulės“ (nuo 1924 m. „Aušros“) berniukų gimnazijos kapelionas. Iki 1932 m. dėstė „Aušros“ gimnazijoje.
1931 m. paskirtas Kauno kapitulos kanaunininku. 1932 m. pakeltas į prelatus. Buvo kunigų sąjungos misijoms remti ir tikėjimui platinti pirmininkas. Kunigų seminarijoje dėstė lotynų kalbą, teologijos įvadą, buvo profesorius ir vicerektorius. Skelbė publikacijas pedagogikos ir katechetikos klausimais. 1932 02 15 apdovanotas DLK 3-ojo laipsnio Gedimino ordinu.
Nuo 1944 m. – Kauno arkivyskupijos kurijos valdytojas ir Kunigų seminarijos vicerektorius. Po Antrojo pasaulinio karo paraginęs partizanus nutraukti ginkluotą kovą, užsitraukė bažnyčios nemalonę.
Vokiečių okupacijos metais iš Vilijampolės žydų geto S. Jokūbauskis išgelbėjo apie 20 vaikų. Už šį žygdarbį 1999 04 02 (po mirties) Izraelyje, Yad Vashem muziejuje, apdovanotas Pasaulio Tautų Teisuolio diplomu ir medaliu nacizmo aukoms atminti, kurie saugomi Kauno kunigų seminarijoje. 2001 m. už žygdarbį, atliktą nacių okupacijos metu, apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties).
Judelis Beilesas atsiminimų knygoje „Judkė“ (Vilnius, 2001) aprašė prelato veiklą gelbėjant žydų vaikus.

nuotrauka 2002 12 16 prie Arkikatedros bazilikos (Vilniaus g. 1/2) atidengta ir pašventinta memorialinė lenta su įrašu: „Jeruzalėje 1999 m. kun. St. Jokūbauskiui buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas už žydų vaikų gelbėjimą“ (skulpt. Vytautas Narutis; archit. Regina Žukauskienė).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Chmieliauskas, Darius. Prelatas, gelbėjęs žydų vaikus // XXI amžius. – 2003, saus. 15, p. 5, 16.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Šinkūnaitė, Laima. Memorialiniai ženklai. – Iliustr. // Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika. – Kaunas, 2008. – P. 132.


JONYNAS IGNAS [1884 01 24 Atesninkuose (Alytaus r.) – 1954 07 14 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], istorikas, diplomatas, profesorius.

1920–1940 m. nuolat gyveno Kaune, 1940–1954 m. – dirbo Vilniuje, bet laisvu nuo darbo laiku grįždavo į Kauną, kur gyveno šeima.

1920 m. po L. Želigovskio įsiveržimo į Vilnių, I. Jonynas atsidūrė Kaune ir buvo paskirtas Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Tautų Sąjungos karinėje kontrolės komisijoje, turėjusioje išspręsti ginkluotą Lietuvos–Lenkijos konfliktą. Čia dirbo iki 1922 m. 1922–1924 m. Užsienio reikalų ministerijoje buvo Tautų Sąjungos ir Lenkų departamento direktorius, o 1924–1929 m. – laisvai samdomo darbuotojo teisėmis pavaduodavo įvairių departamentų vadovus. Buvo išsilavinęs, mokėjo kelias užsienio kalbas, todėl dalyvavo daugelyje tarptautinių derybų ir konferencijų. 1929 m. su kitais įsteigė Lietuvių draugiją TSRS tautų kultūrai pažinti, buvo jos valdybos narys, sekretorius, bibliotekininkas, o 1938–1939 m. – pirmininkas.
1924–1932 m. – KU Lietuvos istorijos katedros lektorius, nuo 1929 06 07 – docentas. 1931 m. gale tapo katedros vedėju, 1932 m. – profesoriumi. Skaitė Rusijos, Lenkijos, Prancūzijos, Latvijos, Prūsijos istorijos kursus, bet įdomiausios buvo Lietuvos istorijos paskaitos, kurias studentai litografiniu būdu išleido trimis tomeliais. Nuo 1931 m. leidžiamai Lietuviškai enciklopedijai rašė straipsnius apie kunigaikščius, didikus, politinius veikėjus ir sutartis, istorijos šaltinius. Parašė studijas apie Mykolą Lietuvį ir „Apie totorių, lietuvių ir Maskvėnų papročius“ , tačiau didžiausias jo darbas – „Vytauto šeimyna“ (1932). 1933 m. vadovavo Lietuvos istorijos mokytojų kursams. Vienas gabiausių jo mokinių – Adolfas Šapoka.
I. Jonynas ėmėsi kurti Kaune mokslinę biblioteką. Sukomplektavo gerą asmeninį istorinės literatūros rinkinį, kuris 1960 m. atiteko Lietuvos MA centrinei bibliotekai. 1944–1946 m. dirbo ir Vilniaus, ir Kauno universitetuose, vėliau – tik Vilniuje.
Minint profesoriaus 100-ąsias gimimo ir 30-ąsias mirties metines, serijoje „Lietuvos mokslo paminklai“ buvo išleista knyga: „I. Jonynas. Istorijos baruose“ (Vilnius, 1984).

nuotrauka 1991 m. Žaliakalnyje ant jo namo (Rūtų g. 3) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1927–1954 m. gyveno istorikas, profesorius Ignas Jonynas“ (Kauno m. LDT VK 1986 06 13 sprend. Nr. 237 p.).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


JONYNAS VYTAUTAS KAZIMIERAS [1907 03 16 Ūdrijoje (Alytaus r.) – 1997 12 04 Vilniuje], JAV lietuvių dailininkas-grafikas, tapytojas, skulptorius, vitražistas, profesorius, JAV nacionalinės akademijos narys.

1923–1944 m. su pertaukomis gyveno Kaune.

1923–1929 m. mokėsi Kauno meno mokykloje. Tapybos jį mokė Adomas Varnas, o grafikos – Adomas Galdikas. Po 1929 m. streiko mokykloje, turėjo ją palikti ir verstis atsitiktiniais darbais. 1931–1934 m. studijavo Paryžiuje.
1935–1940 m. dėstė grafiką ir medžio skulptūrą Kauno meno mokykloje. 1936–1941 m. dirbo Lietuvos kultūros paminklų apsaugos inspekcijos konservatoriumi, vėliau – viršininku. 1936 m. buvo Pasaulinės parodos Paryžiuje Lietuvių sekcijos reikalų vedėjas, 1937 m. – Tarptautinės žiuri komisijos Kultūros sekcijos narys. 1937 m. pasaulinėje parodoje jo medžio raižiniai ir plakatai buvo apdovanoti Aukso medaliu, o baldų projektai – Garbės diplomu.
Dalyvavo Nepriklausomųjų dailininkų draugijos ir „Ars“ grupės veikloje. 1936 m. įstojo į XXVII knygos mėgėjų draugiją. Sukūrė jai vinjetę, išraižė J. Tumo-Vaižganto, M. K. Čiurlionio ir kt. portretus. Dar besimokydamas iliustravo knygas, kūrė viršelius, nuliejo apie 400 akvarelių. 1939 m. V. K. Jonynas buvo apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono ordinu. 1940 m. – pirmąja Taupomųjų valstybės kasų premija už K. Donelaičio „Metų“ (1938–1939) iliustracijas.
Nuo 1941 m. buvo Kauno taikomosios dekoratyvinės dailės instituto direktorius ir dėstytojas. 1943 m., vokiečių okupantams uždarius institutą, grįžo prie kūrybinio darbo, ėmėsi iliustruoti J. V. Gėtės romaną „Jaunojo Verterio kančios“. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1951 m. – į JAV. Labiausiai pasireiškė kaip grafikas – kūrė knygoms iliustracijas, estampus, ekslibrisus, pašto ženklus, plakatus, taip pat skulptūras, interjerus, vitražus. Iš lietuvių dailininkų daugiausiai užsienyje yra dekoravęs bažnyčias.
Surengė daugybę parodų, jo kūriniai saugomi garsiausiuose pasaulio muziejuose. Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, 1993 m. V. K. Jonynas buvo apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. Didžiąją dalį savo kūrybinio palikimo bei asmeninę biblioteką perdavė Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui ir jo padaliniui – V. K. Jonyno galerijai Druskininkuose, kur menininkas praleido paskutiniąsias savo gyvenimo vasaras. 100-ųjų gimimo metinių paminėjimui išleistas jam skirtas 1 Lt. vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).
Apie jį išleista Tomo Sakalausko knyga „Kelionė: dailininko Vytauto K. Jonyno gyvenimas“ (Vilnius, 1991) bei Rasos Andriušytės-Žukienės monografija „Akistatos. Dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas pasaulio meno keliuose“ (Vilnius, 2007).

nuotrauka [2002 m.] Kauno centre ant namo (Krėvos g. 11) pakabinta memorialinė lenta: „Šiame name 1938–1944 m. gyveno žymus lietuvių dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas“.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Vytautas Kazimieras Jonynas /1907–1997/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 178–179.


JUCYS ADOLFAS [1904 09 12 Klausgalvų Medsėdžiuose (Kretingos r.) – 1974 02 04 Vilniuje], teorinės fizikos pradininkas Lietuvoje, fizikos-matematikos mokslų daktaras, profesorius, akademikas.

1927–1940 m. gyveno Kaune.

1927 m. įstojo į LU Matematikos-gamtos fakultetą. 1931 m. apgynė diplominį darbą „Triodinė lemputė“ ir gavo VDU baigimo diplomą. 1931–1933 m. tarnavo kariuomenėje, Šančiuose dislokuotame Ryšių batalione.
1933–1935 m. buvo VDU Fizikos katedros jaunesnysis, o 1935–1936 m. – vyresnysis laborantas. 1936 m. paskelbė pirmąjį mokslinį straipsnį. Nuo 1937 m. dirbo jaunesniuoju, o nuo 1938 m. – vyresniuoju Fizikos katedros asistentu. Jis savarankiškai įsisavino matematinius kvantinės mechanikos metodus. 1938–1940 m. gilino teorinės fizikos žinias Mančesterio ir Kembridžo universitetuose. Stažuotės metu A. Jucys baigė spausdinti savo disertaciją ir išsiuntė ją į Kauną.
Antrasis pasaulinis karas mokslininką užklupo užsienyje. Nuo 1940 m. karjerą jis tęsė Vilniaus universitete.
Romualdas Karazija parašė knygą „Žalias teorijos medis: Akad. A. Jucys, gyvenimas ir mokslinė veikla“ (Vilnius, 2003). 2004 m. serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas jam skirtas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė) bei monografija „Lietuvos mokslas: Akademikas Adolfas Jucys“ (Vilnius, 2004). Jo atminimas įamžintas Vilniuje ir Plungėje.

1979 m. ant namo Aleksote (Erdvės g. 5) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1935–1940 m. gyveno fizikos-matematikos daktaras, akademikas Adolfas Jucys“. 1993 m. lenta dingo.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


JUOZAPAVIČIUS PRANAS [1917 09 15 Vėžionių k. (Prienų r.) – 1988 02 29 Kaune; palaidotas Karmėlavos kapinėse], kraštotyrininkas, muziejininkas, pedagogas.

1953–1988 m. gyveno Kaune.

1928–1931 m. mokėsi Vėžionių pradinėje mokykloje, vėliau – Alytaus amatų mokykloje, Vilniaus amato mokytojų institute. 1950 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos-filologijos fakultetą ir įgijo istoriko specialybę.
1948–1952 m. dirbo Vilniuje, Istorijos-revoliucijos muziejaus skyriaus vedėju, 1958–1977 m. – Respublikinio pedagoginio muziejaus (dab. LŠIM) Kaune skyriaus vedėju. Čia dirbdamas jis surinko šimtus eksponatų, pasakojančių apie švietimą Lietuvoje nuo pirmųjų mokyklų iki 1940 m., daugiau kaip 300 pedagogų atsiminimų, dokumentų bei mokyklų istorijų. 1962–1968 m. buvo Kauno kraštotyrininkų draugijos atsakingasis sekretorius, 1981 m. išrinktas jos Garbės nariu.
Į kraštotyrinę veiklą įsitraukė dar 1930 m., rinkdamas medžiagą ir eksponatus gimtajame Vėžionių kaime, vėliau visoje Lietuvoje, ypač Kaune ir jo apylinkėse. Pr. Juozapavičiaus kraštotyrinį palikimą sudaro: knygelės – „Per Kaukazą : turistinio maršruto keliais“ (Vilnius, 1963), „Adomas Mickevičius Kaune“ (Vilnius, 1970), „Dzindzakės žemei prabilus : Vėžionys“ (Vilnius, 2009), daugiau nei 450 darbų, straipsnių, studijų ir kt. Svarbiausi rankraščiai – monografija „Iš liaudies lobyno (Vėžionys)“ (Kaunas, 1966), straipsnių rinkinys „Iš švietimo-kultūros istorijos“ (Kaunas, 1980), „Kaunas ir jo apylinkės: nuo seniausių laikų iki šių dienų“ (Kaunas, 1980) – išsamus Kauno mikrorajonų, priemiesčių, atskirų gatvių sąvadas, prie kurio jis dirbo 25-erius metus. Iki Pr. Juozapavičiaus nei vienas kraštotyrininkas taip nuodugniai teritoriniu principu netyrinėjo Kauno ir jo apylinkių.
1981 m. išleista „Pranas Juozapavičius : bibliografija“ (Kaunas), 1989 m. J. Laurinavičius parengė „Pranas Juozapavičius : [muziejininkas] : (biografinė rodyklė)“ (Vilnius).

nuotrauka 2011 09 15 ant namo (V. Putvinskio g. 34) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1957–1988 m. gyveno Kauno kraštotyrininkas, muziejininkas, pedagogas Pranas Juozapavičius /1917–1988/“ (archit. Jonas Lukšė, Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 06 28 įsak. Nr. A-2343), kurios iniciatoriai – Kauno apskrities viešosios bibliotekos ir Kraštotyros draugijos Kauno rajono skyrius.
Prieiga per internetą: http://kaunas.lt/index.php?2982606010  [žiūrėta 2011 09 16]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Trabuševskienė, Vilma. Memorialinė lenta Jiezno kraštiečiui, kraštotyrininkui Pranui Juozapavičiui. – Iliustr. // Naujasis Gėlupis. – 2011, rugs. 24, p. 15.


JURGELIONIS ANTANAS [1894 04 14 Anikstoje (Latvija) – 1976 10 22 Vilniuje], sportinės medicinos gydytojas, pulkininkas leitenantas, epidemiologas, gerontologijos pradininkas Lietuvoje.

1918–1939 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

Nutrūkus medicinos studijoms Rusijoje, 1918 m. grįžo į Kauną ir įsidarbino Krašto apsaugos departamente. 1920 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę sanitaru. Mūšyje nesunkiai sužeistas. 1921–1925 m. pasiųstas tęsti medicinos mokslų į Sorbonos universitetą.
1926 m. grįžo į Lietuvą susižavėjęs profilaktine kūno kultūros reikšme ir kūrė fizinio lavinimo sistemos planą. Nuo 1924 m. apie tai nuolat rašė spaudoje. Kaune pradėjo dirbti Karo sanitarijos valdyboje fizinio lavinimo inspektoriumi ir dėstyti S. Daukanto mokytojų seminarijoje. 1926–1929 m. vadovavo Lietuvos sporto lygai, koordinavusiai sportinį judėjimą. 1928 m. A. Jurgelionis – Lietuvos sportininkų delegacijos vadovas Amsterdamo olimpinėse žaidynėse, taip pat buvo išrinktas į pasaulinio sporto medicinos gydytojų kongreso organizacinį komitetą.
1929 m. prie Švietimo ministerijos organizavo fizinio auklėjimo referentūrą ir pats buvo referentas. Subūrė „Fizinio auklėjimo draugiją“, kuri tapo metodiniu centru, paskelbė draugijos įstatus, išleido vadovėlį. Publikavo straipsnius leidiniuose „Lietuvos aidas“, „Karys“, „Kūno kultūra ir sveikta“. 1931–1934 m. leido žurnalą „Fiziškas auklėjimas“. Parengė kūno kultūros įstatymą, patvirtintą 1932 m. A. Jurgelionis subūrė jaunuomenės sąjūdį „Sporūta“, didelį dėmesį skyrusį higienai, mankštai, organizmo grūdinimui bei patriotiniam auklėjimui. 1932 m. tapo pirmuoju Kūno kultūros rūmų direktoriumi Kaune (Totorių g. 12). Jo rūpesčiu Ąžuolyne pastatyti ir 1934 m. atidaryti nauji rūmai. Prie jų suorganizavęs Aukštuosius kūno kultūros kursus (AKKK), direktoriaus pareigas perdavė V. Augustauskui. Pats skaitė paskaitas, įkūrė pažangią fiziologijos ir medicinos kontrolės laboratoriją. 1936 m. parengė valstybinio kūno kultūros ženklo nuostatus. 1938 m. uždarius AKKK, dirbo VDU kūno kultūros katedros vyr. asistentu. Išleido knygas: „Kariuomenės fiziškas lavinimas“ (Kaunas, 1929), „Fiziškas lavinimas: paskaitos, skaitytos Vytauto Didžiojo metais kūno lavinimo ir medicinos kontrolės kursuose“ (Kaunas, 1930), „Sporūta: Kūno kultūros rūmų sporto talka“ (Kaunas, 1933), apie 100 jo straipsnių publikuota periodikoje. A. Jurgelionis apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio (1921), DLK Gedimino 4-ojo laipsnio (1929) ordinais bei Čekoslovakijos „Baltojo liūto“ 5-ojo laipsnio ordinu su kardais (1927) ir Lietuvos Nepriklausomybės 10-ties metų jubiliejaus medaliu.
1939 m. paskirtas Vilniaus apskrities gydytoju. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius pašventė gerontologijos problemų tyrimui. 1964 m. jam suteiktas Respublikos nusipelniusio gydytojo vardas.

nuotrauka 1995 08 03 LKKA vestibiulyje (Sporto g. 6) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Jurgelionis Antanas (1994–1976) Kūno kultūros rūmų steigėjas (1932) ir direktorius (1932–1934), Aukštųjų kūno kultūros kursų lektorius (1934–1938)“, (skulpt. Algimantas Šlapikas).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Balčiūnas, Algimantas. Sporto pradininkams ir puoselėtojams pagerbti. – Iliustr. // Kauno diena. – 1995, rugpj. 4, p. 1.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


JURGUTIS VLADAS [1885 11 05 Palangoje – 1966 01 09 Vilniuje], kunigas, ekonomistas, finansininkas, pedagogas, profesorius, akademikas.

1902–1940 m. su pertarukomis gyveno Kaune.

1902–1906 m. mokėsi Žemaičių seminarijoje Kaune. 1909 m. įšventintas į kunigus. Tęsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje. Diplominį darbą apsigynęs pas Jurgį Matulaitį, išvyko į Vokietiją studijuoti ekonomiką. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui į Kauną grįžo kaip išsilavinęs ekonomistas, turintis teologijos magistro laipsnį. 1914–1920 m. Kunigų seminarijoje profesoriavo su nedidelėmis pertraukomis. Nuo 1918 m. ėjo prefekto pareigas. Pamažu įsitraukė į pasaulietinę veiklą.
1919–1921 m. buvo Krikščionių demokratų partijos Centro komiteto narys. 1920 m. išrinktas Steigiamojo seimo nariu, vadovavo Finansų ir biudžeto komisijai, dalyvavo derybose su Lenkija. 1922–1923 m. – E. Galvanausko vadovaujamo Ministrų kabineto Užsienio reikalų ministras. Jam teko aktyviai dalyvauti sprendžiant Klaipėdos krašto problemą. 1926 m. V. Jurgutis buvo vienas iš Lietuvos cukraus pramonės akcinės bendrovės steigėjų.
Nuo 1922 m. – Lietuvos banko valdytojas. Jo vadovaujamas Lietuvos bankas 1922 10 02 įvedė litą – tvirtą nacionalinę valiutą, padengtą auksu. Jo rūpesčiu 1929 m. K. Donelaičio ir Maironio gatvių kampe pastatyti puikūs rūmai. Nors bankas klestėjo, 1929 08 06 V. Jurgutis įteikė atsistatydinimo raštą, nes įsitikinimai neleido paklusti neskaidriems A. Voldemaro vyriausybės reikalavimams. Atsisakė pasiuntinio vietos užsienyje ir nutarė pasišvęsti ekonomistų rengimui.
1925–1940 m. profesoriavo VDU, Teisių fakultete skaitė finansų pagrindų kursą. Parašė veikalus „Finansų mokslo pagrindai“, „Pinigai“ (1938, perleista 1996) bei „Bankai“ (1940). 1929–1940 m. bendradarbiavo Valstybės Taryboje, rengė ekonominio pobūdžio įstatymų projektus. Už darbą Lietuvos banke 1927 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo, 1934 m. – DLK Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu.
Nuo 1940 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1943 m. buvo nacių ištremtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 1946 m. sirgdamas grįžo į Vilnių, vienerius metus profesoriavo, bet buvo atleistas iš pareigų ir paliktas be pragyvenimo šaltinio.
1997 01 23 serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas jam skirtas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė). 2001 m. pradėtoje leisti serijoje „Dvasiškiai – laisvosios Lietuvos kūrėjai“, išleistas vokas su jo portretu (dail. Antanas R. Šakalys). Egidija Laumenskaitė parengė monografiją „Vladas Jurgutis“ (Vilnius, 1994). Išleistas papildytas ir pataisytas 2-asis leidimas „Vladas Jurgutis: didis ekonomistas ir mokytojas“ (Vilnius, 2008).

1990 m. Lietuvos valstybinis bankas įsteigė kasmetinę minimalaus mėnesinio atlyginimo dydžio Vlado Jurgučio vardo stipendiją.
Prieiga per internetą: http://www.lb.lt/vlado_jurgucio_stipendija  [žiūrėta 2012 01 12]

nuotrauka 1995 11 08 Lietuvos banko Kauno skyriaus vestibiulyje (Maironio g. 25) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiuose rūmuose dirbo pirmasis Lietuvos banko valdytojas /1922–1929 m./, profesorius, akademikas Vladas Jurgutis“ (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1995 10 05 potv. Nr. 561).
Prieiga per internetą: http://www.lb.lt/v_jurgucio_biografija  [žiūrėta 2012 01 12]

1997 m. minint Lietuvos banko ir lito 75-metį, banko valdyba įsteigė kasmetinę 20 tūkst. litų jo vardo premiją už reikšmingus darbus Lietuvos pinigų ir bankininkystės srityje. Ji įteikiama lapkričio mėn. per Vlado Jurgučio gimimo dieną.
Prieiga per internetą: http://www.lb.lt/vlado_jurgucio_premija  [žiūrėta 2012 01 12]

nuotrauka 2000 12 05 ant namo (Rotušės a. 14) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1925–1940 m. gyveno pirmasis Lietuvos banko valdytojas, Lietuvos pinigų – lito sistemos kūrėjas, profesorius Vladas Jurgutis“ (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1995 05 05 potv. Nr. 277).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dobkevičius, Kazimieras. Pagerbtas pirmasis banko valdytojas. – Iliustr. // XXI amžius. – 2000, gruod. 8, p. 1.
2. Gečiauskienė, Vėjūnė. Įamžintas bankininko atminimas. – Iliustr. // Laik. sostinė. – 2000, gruod. 6, p. 3.
3. Įsteigta V. Jurgučio premija. – Portr. // Aljansas. – 1997, Nr. 4, p. 12.
4. Kanapickienė, A. Prof. Vladui Jurgučiui atminti // Kauno diena. – 1995, lapkr. 9, p. 3.
5. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
6. Martinaitis, Albinas. Žymaus bankininko atminimui. – Iliustr. // Aljansas. – 1996, Nr. 1, p. 62–64.
7. Vladas Jurgutis /1885–1966/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 140–141.


JURSKIS ALFONSAS [1894 08 04 Akmenytėje (Panevėžio r.) – 1966 07 31 Filadelfijoje (JAV)], inžinierius-radiotechnikas, Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas.

1919–1923 m., 1924–1944 m. gyveno Kaune.

1919 11 07 iš Anglijos grįžęs į Kauną, įstojo į Lietuvos kariuomenės Elektrotechnikos batalioną laisvai samdomu radijo inžinieriumi. Organizavo Elektrotechnikos dirbtuves. Nuo 1921 m. ryšių kursuose dėstė elementariosios radiotechnikos pagrindus. 1923–1924 m. gilino žinias Paryžiaus aukštojoje elektrotechnikos mokykloje, kur gavo antrąjį, inžinieriaus radijo elektriko diplomą.
1924 m. grįžęs į Kauną buvo paskirtas į Aukštuosius karo technikos kursus. Čia vadovavo savo įsteigtai Radijo laboratorijai, dėstė radiotechniką bei matematiką. Iki 1940 m. šias disciplinas dėstė ir Karo mokykloje. Ryžtingai užbaigė užsitęsusią radijo stoties statybą, kuri 1926 m. birželio 12 d. buvo paleista. 1928–1930 m. vadovavo Kauno radijo stočiai. 1927–1929 m. jis buvo Radijo tarybos sekretorius. Tarybos rūpesčiu buvo sprendžiama, kaip panaudoti radiją kultūros švietimo ir meno reikalams Lietuvoje ir už jos ribų (1930 m. abonentų skaičius siekė 16 000).
Visą laiką A. Jurskis dirbo pedagoginį darbą. Nuo 1926 m. buvo VDU radiotechnikos lektorius, nuo 1940 m. – docentas, Radijo katedros vedėjas. 1940–1944 m. – Technologijos fakulteto prodekanas. Dėstė radiotechniką, radioakustiką, elektromagnetinį spinduliavimą.
A. Jurskis buvo vienas iš Radijo mėgėjų draugijos steigėjų bei jos vadovas, Lietuvos radijo inžinierių sąjungos pirmininkas, Lietuvos jūrininkų sąjungos, įsteigtos 1923 m., pirmosios valdybos sekretorius. Buvo Vytauto Didžiojo paminklo statybos komisijos narys. Pirmininkavo komisijai, kuri rūpinosi Karo muziejaus technikos skyriumi. 1934 m. jam suteiktas inžinerijos karininkų korpuso pulkininko leitenanto laipsnis. Nuo 1938 m. – leidinio „Karo technikos dalių dvidešimtmetis 1919–1939“ redakcinės komisijos pirmininkas.
Parašė vadovėlį „Radiotechnika. Pirmoji knyga: Radiotelegrafija“ (1927), kurį papildė antrasis vadovėlis „Radiotelefonijos pagrindai“ (1929). Buvo išspausdinta apie 20 jo straipsnių, daugiausia savaitraštyje „Bangos“. 2012 m. išleista A. Jurskio knyga „Sudiev, Tėvyne, priešo pavergtoji!“ (Kaunas).
Už ypatingus nuopelnus Lietuvai 1928 m. A. Jurskis apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės 10-ies metų sukakties medaliu, 1929 m. – DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. 1944 10 07 pasitraukė į Vakarus. Grįždama gyventi į Kauną, jo dukra Snieguolė Jurskytė-Akstinienė parvežė Lietuvos radijo archyvą, kurį buvo sukaupęs jos tėvas. 1989 m. tėviškėje pastatytas stogastulpis (tautodail. Jonas Matulis). 2006 m. pažymint Lietuvos radijo 80-metį, visuose renginiuose buvo pagerbtas A. Jurskio atminimas.
Apie jį Aldona Zimnachaitė parašė knygelę „Neišėjusiojo sugrįžimas“ (2001, Kaunas). 2012 m. dukra Snieguolė Akstinienė ir sūnus Liutaveras Jurskis išleido A. Jurskio dienoraščių knygą „Sudiev, Tėvyne, priešo pavergtoji!..“.
2012 08 04 Alfonso Jurskio ir jo žmonos Onos Tallat-Kelpšaitės Jurskienės palaikai perlaidoti Karūžiškės dvaro giminės kapinaitėse, Laukuvos parapijoje, Medvėgalio šlaite (Šilalės r.).

1994 08 08 pažymint 100-ąsias gimimo metines, jo vaikai, pagerbdami tėvo atminimą, įsteigė kasmetinę profesoriaus Alfonso Jurskio vardinę stipendiją, skiriamą pažangiam KTU Telekomunikacijų ir elektronikos fakulteto dieninių studijų studentui, kilusiam iš provincijos.
Prieiga per internetą: http://ktu.lt/tef/naujienos/profesoriaus-alfonso-jurskio-vardine-stipendija  [žiūrėta 2012 10 02]

nuotrauka 1996 07 31 pažymint 30-ąsias mirties metines, ant namo Aukštuosiuose Šančiuose (L. Ivinskio g. 38) jo vaikų lėšomis buvo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1934–1944 m. gyveno radijo stoties viršininkas, diplomuotas inžinierius, VDU docentas pulkininkas leitenantas Alfonsas Jurskis /mirė 1966 m. Filadelfijoje/. Jam vadovaujant 1926 m. birželio 12 d. pradėta transliuoti Lietuvos radijo programa“ (archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1996 06 24 potv. Nr. 485).

nuotrauka 2002 m. rudenį KTU Radioelektronikos fakultete (Studentų g. 50) atidaryta gerai įrengta jo vardo auditorija; iškilmingai atidengtas inžinieriaus bareljefas (skulpt. Vladas Žuklys), įrengtas istorinių dokumentų stendas.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dobkevičius, Kazimieras. Įamžintas Alfonso Jurskio atminimas. – Iliustr. // XXI amžius. – 2002, lapkr. 13, p. 10.
2. Girdvainis, Jonas. Pagerbtas atminimas. – Iliustr. // Diena. – 1996, rugpj. 3, p. 7.
3. Kauno miesto mero Potvarkis Nr. 485 // Kauno diena. – 1996, birž. 28, p. 4.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. KTU atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
6. Mičiulienė, Jūratė. Paminklinė lenta A. Jurskiui. – Iliustr // Kalba Vilnius. – 1996, rugpj. 9–16 (Nr. 32), p. 4.
7. Pagerbtas A. Jurskio atminimas. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 1996, rugpj. 1, p. 9.
8. Skučaitė, Virginija. Sukūręs Lietuvos radiją ir kolektyvinį išeivijos portretą. – Iliustr. // Kauno diena. – 2013, saus. 4, priedas „Santaka“, p. 2.
9. Zimnachaitė, Aldona. Neišėjusiojo sugrįžimas: Alfonsas Jurskis ir Lietuva. – Kaunas, 2001. – 78 p.: iliustr.


KAČANAUSKAS ALEKSANDRAS [1882 05 31 Kaune – 1959 11 16 Vilniuje; palaidotas Petrašiūnų kapinėse; antkapinio paminklo skulpt. Klemensas Jarašiūnas, archit. A. Bastys ir J. Kriaučiūnas], kompozitorius, dainininkas, vargonininkas, chorvedys, pedagogas, nusipelnęs meno veikėjas.

1882–1900 m. ir 1920–1949 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

Gimė ir augo Kaune, giedojo Katedros bazilikos berniukų chore. Muzikos pagrindų jį mokė J. Naujalis. Vėliau dirbo ir mokėsi Latvijoje bei Petrograde. 1920 m. grįžęs į gimtąjį miestą, mokytojavo Kauno muzikos mokykloje. Dėstė solfedžio, privalomąją fortepijono discipliną, solinį dainavimą, vargonavimą, choralą bei liturgiją. Pastarąsias disciplinas dėstė ir kunigų seminarijoje.
Jam priklauso lietuviškos operos kūrimo idėja, bet atvykęs į Kauną K. Petrauskas perėmė iniciatyvą ir 1920 m. pastatė pirmąją lietuvišką operą, kurioje A. Kačanauskas dainavo Žermono partiją. Aktyviai dalyvavo draugijos „Daina“ kultūrinėje-patriotinėje veikloje. Vadovavo „Dainos“ draugijos, „Perkūno“, Kunigų seminarijos klierikų, Respublikinės ligoninės ir kt. chorams. 1921 m. A. Kačanausko dėka suskambo varpų muzika Kauno istorijos muziejaus sodelyje. 1924 m. subūrė „Lietuvių menininkų muzikų draugiją“, padėjo organizuoti pirmąją bei vėlėsniąsias Dainų šventes. 1925 m. įkūrė Šv. Cecilijos draugiją, puoselėjusią bažnytinę ir pasaulietinę muziką. 1928 m. subūrė A. Kačanausko vardo mišrų chorą, su kuriuo koncertavo Latvijoje ir Estijoje. 1933 m. ir 1936 m. surengė pirmuosius vargonų koncertus didžiosiose Kauno bažnyčiose. 1948 m. perkeltas dirbti į Vilniaus valstybinę konservatoriją.
A. Kačanauskas sukūrė ir harmonizavo apie 450 įvairių žanrų ir tematikos kūrinių: solo ir choro dainas, romansus, operetę „Jaunoji našlė“ (J. Linarto libretas, pastatyta 1908 m. Rygoje). Už dainą „Kur bėga Šešupė“ (Maironio ž.) pirmajame lietuviškų kūrinių konkurse laimėjo Pirmąją premiją.
1928 m. buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu. 1938 m. už nuopelnus plėtojant muzikos meną Lietuvoje, apdovanotas LDK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. 60-osioms gimimo metinėms jam buvo suteiktas profesoriaus vardas, o 1957 m. – nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas.
Tarpukariu „Švyturio“ bendrovė ir Lietuvos muzikos centras Kaune leido jo solo ir choro dainas: „Liaudies garsai: harmonizuotos liaudies dainos“ (1934), „Pradalgiuose“: Daina balsui ir fortepijonui“ (1944) ir kt. Dukros A. Zaborienės rūpesčiu Kauno leidykloje „Neo-Lithuania“ išleistas jo kūrybos palikimas – „Kūrinių rinktinė I: Originalios ir harmonizuotos solo dainos“ (Sudarytojas V. Juodpusis, 1994), „Kūrinių rinktinė II: Harmonizuotos ir originalios choro dainos“ (Sudarytojas D. Kučinskas, 1995). Aldona Kačanauskaitė-Zaborienė parašė knygelę „Aleksandro Kačanausko asmenybės bruožai ir muzikinė veikla: atsiminimai“ (Kaunas, 1992) bei sudarė kompozitoriaus darbų leidinį „Instrumentiniai kūriniai“ (Kaunas, 1995).

nuotrauka 1972 m. namas, kuriame gyveno Senamiestyje (J. Gruodžio g. 9), buvo kapitališkai suremontuotas, ant jo pritvirtinta pirmoji memorialinė lenta. 1991 05 08 atidengta antroji lenta: „Šiame name 1935–1944 m. gyveno kompozitorius Aleksandras Kačanauskas“ (skulpt. Merūnas Varnauskas, archit. Jurgis Bučas).

[1982] m. Kauno muzikinio teatro fojė pastatytas bronzinis biustas „Kompozitorius Aleksandras Kačanauskas, lietuviškos operos sumanytojas“ (skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė).

1992 04 23 2-oji vaikų muzikos mokykla (Aušros g. 32) 20 metų jubiliejaus proga pavadinta jo vardu.

1997 m. buvusi Progreso gatvė Žaliakalnyje pavadinta kompozitoriaus vardu (Kauno m. valdybos 1997 11 18 sprend. Nr. 858).

2004 m. priestate (Aušros g. 32), esančiame šalia Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos, kompozitoriaus vaikų bei muzikos mokyklos vadovų rūpesčiu įkurtas memorialinis muziejus, kuriame vienas eksponatų – bronzinis kompozitoriaus biustas. Gipsinis jo biustas saugomas Kipro ir Miko Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje (skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Aleksandras Kačanauskas. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 26–28.
2. A. Kačanausko g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P.79–80.
3. „Kauno 2-oji muzikos mokykla balandžio 23 d....“ // Kauno laikas. – 1992, bal. 24, p.2.
4. Kibirkštienė, Aldona. Kviečia naujas kultūros židinys: Kaune atidarytas kompozitoriaus Aleksandro Kačanausko memorialinis muziejus. – Iliustr. // Kauno diena. – 2004, spalio 23, p. 4.
5. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
6. Muzikos gatvė. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1991, geg. 9, p.1.


KAČINSKAS JERONIMAS [1907 04 17 Viduklėje (Raseinių r.) – 2005 09 15 Bostone], dirigentas, kompozitorius, pedagogas, muzikologas.

1924 m., 1931–1932 m., 1936 m., 1938–1940 m. gyveno Kaune.

1924 m. rudenį įstojo į J. Naujalio vadovaujamą muzikos mokyklą. Klaipėdoje pradėtas fortepijono studijas tęsė pas mokytoją L. Dauguvietytę-Malko, harmonijos mokė J. Bendorius. 1925 m. grįžo į Klaipėdą.
1931 m. po studijų Prahos konservatorijoje atvykęs į Kauną vadovavo Jaunimo sąjungos simfoniniam orkestrui, dirbo muzikos mokykloje bei Valstybės teatre.1931 m. lapkričio 3 d. debiutavo kaip simfoninio orkestro dirigentas. Su kitais pradėjo leisti žurnalą „Muzikos barai“. 1932 m. jo inicatyva buvo įkurta Muzikininkų progresistų draugija Lietuvoje, kuri 1937 m. priimta į Tarptautinę šiuolaikinės muzikos draugiją. 1932 m. dėl etatų mažinimo atleistas iš Valstybės teatro išvyko į Klaipėdą.
1936 m. buvo pakviestas dirbti Kauno valstybės teatro dirigentu-akomponuotoju, tačiau 1937 m. to darbo atsisakė ir grįžo į Klaipėdą.1938 m. persikėlė į Kauną ir iki 1940 m. vadovavo radiofono simfoniniam orkestrui bei chorui, vėliau dirbo Vilniuje.
J. Kačinskas – modernizmo pradininkas Lietuvoje. Gyvendamas Kaune kūrė Styginių kvartetus (1930, 1931), etiudus kameriniams instrumentiniams ansambliams, tokius kaip Nonetas pučiamiesiems ir styginiams, kuris 1938 m. buvo atliktas Londone. „Muzikos barų“ priede išleido savo dainų ir giesmių.
1944 m. pasitraukė į Čekoslovakiją, o 1949 m. – į JAV. Daug jo kūrinių žuvo karo metais, o pokariu jo muzika nepasiekdavo Lietuvos klausytojų. Nuo 1990 m. yra Lietuvos kompozitorių sąjungos Garbės narys, 1991 m. apdovanotas Lietuvos Nacionaline premija. Muzikologė Danutė Petrauskaitė parengė monografiją „Jeronimas Kačinskas: gyvenimas ir muzikinė veikla“ (Vilnius, 1997).

nuotrauka 2007 11 30 pažymint 100-ąsias gimimo metines, miesto sode prie Kauno muzikinio teatro atidengtas jo paminklinis biustas (skulpt. Algimantas Šlapikas). Karininkų ramovėje jo operą „Juodas laivas“ apie Simą Kudirką, ieškojusį politinio prieglobsčio amerikiečių laive, pirmą kartą Lietuvoje atliko Kauno valstybinis choras ir solistai bei miesto simfoninis orkestras. Algimantas Šlapikas
Prieiga per internetą: http://www.durys.daily.lt/?lt=1198316390  [žiūrėta 2010 08 16]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Grigalevičius, Tomas. Įamžintas žymaus kūrėjo atminimas. – Iliustr. // 15 min. – 2007, gruod. 3, p. 3.
2. Kačinskas Jeronimas. – Portr. // JAV lietuviai: biografijų žinynas.– Vilnius, 1998. – T. 1, p. 430–431.
3. Ramanauskienė, Alina. „Juodas laivas“ išskleidė bures: Kompozitoriaus J. Kačinsko vienintelės operos premjera nuskambėjo Karininkų ramovėje // Kauno diena. – 2007, gruod. 7, p. 12.
4. „Šimtmetis. Minint garsaus kompozitoriaus Jeronimo Kačinsko (1907–2005) jubiliejų...“ – Iliustr. // Kauno diena. – 2007, gruod. 1, p. 7


KAIKARIS ALFONSAS [1922 11 30 Žagarėje (Joniškio r.) – 1997 12 19 Kaune, palaidotas Panemunės kapinėse], farmacijos istorijos tyrėjas, docentas, muziejininkas.

1942–1997 m. (išskyrus 1943 m.) gyveno Kaune.

1942 m. sausio mėn. pradėjo studijuoti KU Medicinos fakultete. Okupacinei valdžiai uždarius universitetą, dirbo Mažeikių vaistinėje asistentu. Nuo 1944 m. tęsė farmacijos studijas. 1947 m. įgijęs chemiko-vaistininko diplomą, pradėjo dirbti Vaistų formų ir Galeno preparatų technologijų katedroje. Dėstė farmacinio darbo organizavimą bei farmacijos istoriją. Reorganizavus universitetą, nuo 1951 m. dėstė KMI. 1957–1963 m. buvo Farmacijos ir stomatologijos fakulteto prodekanas, nuo 1978 m. – docentas.
1963 m. A. Kaikaris atsisakė prodekano pareigų ir savo gyvenimą paskyrė farmacijos istorijos tyrinėjimui. 1964–1987 m. buvo Farmacininkų mokslinės draugijos valdybos narys, Farmacijos istorijos sekcijos vadovas. Į jo rankas pateko nedidelė dalis prieškario Lietuvos vaistininkų draugijos kolekcijos. Eksponatai buvo laikomi A. Kaikario kabinete. 1973 m. KMI patalpose stikline pertvara atitvėrus holo dalį, susidarė nedidelė patalpa muziejui. Ant jos durų buvo pritvirtintas užrašas „Muzaeum pharmaceutikum Lithuaniae“. 1975 09 26 buvo organizuotas oficialus prasiplėtusio muziejaus atidarymas. 1987 11 05 Lietuvos farmacijos istorijos muziejus įsikūrė Senamiestyje, restauruotame XVI amžiaus pastate (Rotušės a. 28). Jame surinkta daugiau nei 4000 eksponatų, knygų, nuotraukų, mikrofilmų, išrašų iš archyvinių bylų ir kt.
A. Kaikaris paskelbė apie 90 mokslinių bei populiariųjų straipsnių bei pranešimų įvairiose konferencijose. Iki pat mirties docentas dirbo moksliniu konsultantu. Dėka jo asmeninių savybių, buvo įkurtas muziejus, išsaugotas farmacijos istorinis palikimas Lietuvoje, sukurta farmacijos istorijos tyrinėtojų mokykla.
1989 m. už ilgametį darbą renkant, tyrinėjant ir saugojant farmacijos istorijos paminklus jis buvo apdovanotas Paulio Stradinio vardo Latvijos medicinos istorijos muziejaus premija. 2002 m. 80-osioms jo gimimo metinėms buvo sukurtas dokumentinis filmas: „Docentas Alfonsas Kaikaris: vaistininkas, muziejininkas, humanistas“ (rež. Stasys Dargis). Muziejaus administracinėse patalpose kabo 1992 m. dail. Stasės Medytės, o posėdžių salėje – 1998 m. dail. Prano Griušio nutapyti A. Kaikario portretai.
Po jo mirties kolegos pabaigė ir išleido Alfonso Kaikario knygą „Lietuvos farmacijos istorija: atsiminimai“ (Kaunas, 2000).

1997 m. buvo sukurti 2 A. Kaikario bareljefai (skulpt. klaipėdietis Gintautas Jonkus). Vienas iš jų kabo Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus bibliotekoje, kur docentas mėgo dirbti.

nuotrauka 1998 09 25 muziejaus vestibiulyje prie įėjimo atidengta marmurinė atminimo lenta su bareljefu: „Doc. Alfonsas Kaikaris – muziejaus įkūrėjas“ (skulpt. Gintautas Jonkus). Čia saugomas ir Prano Grušnio nutapytas docento portretas.

2003 01 21 Lietuvos vaistinių sąjunga įsteigė Alfonso Kaikario labdaros ir paramos fondą.
Prieiga per internetą: http://www.paramastudentams.lt/page.php?20  [žiūrėta 2009 12 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dičkutė, Jolanta „Laimingi buvo jį pažinojusieji...“. – Iliustr. // Ave vita. – 1998, rugs. 30, p. 2.
2. Gudienė, Vilma. Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje. – Iliustr. // Gydymo menas. – 2000, rugsėjis, priedas „Farmacija +“, Nr. 1, p. 44.
3. Rulinskas, Liudvikas. Docento Alfonso Kaikario 80-ųjų gimimo metinių minėjimas. – Portr. // Lietuvos farmacijos žinios. – 2002, Nr. 5-6, p. 28.


KAIRYS STEPONAS, tikroji pavardė Tumasonis [1879 01 02 Užunvėžiuose (Anykščių r.) – 1964 12 16 Niujorke (JAV); 1996 07 18 urna su jo palaikais perlaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse, Leonų šeimos kape], politikas, inžinierius, profesorius.

1919–1944 m. gyveno Kaune.

1906, 1907 m. lankėsi Kaune renkant atstovus į Rusijos dūmą. 1918 02 16 dalyvavo Vilniuje pasirašant Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Buvo Steigiamojo ir kitų Lietuvos seimų narys, Socialdemokratų frakcijos pirmininkas. 1919 m. išrinktas Lietuvos vyriausybės tiekimo ir maitinimo ministru, priklausė masonų ložei. 1919–1933 m. redagavo „Socialdemokratą“; rašė straipsnius „Naujajai gadynei“, „Skardui“ ir kitiems leidiniams politikos, technikos bei literatūros klausimais.
1922 m. Kauno m. savivaldybė jam pavedė imtis miesto vandentiekio ir kanalizacijos statybos. 1923–1938 m. S. Kairys dirbo Kauno vandentiekio ir kanalizacijos skyriaus vedėju, rengė projektus. 1924 m. jam vadovaujant pradėti Kauno kanalizacijos tiesimo darbai, o 1928 m. – Kauno vandentiekio statyba. Prieš tai S. Kairys kartu su kitais kruopščiai ištyrė miestą bei apylinkes ir sudarė išsamų parengiamųjų darbų planą. 1933 m. P. Vileišio aikštėje atidarytos vandentiekio stoties inžinerinę dalį suprojektavo S. Kairys, architektūrinę – S. Kudokas.
1923–1939 m. buvo Lietuvos universiteto Technikos fakulteto Hidrotechnikos katedros privatdocentas ir dėstė vandentiekio ir kanalizacijos disciplinas. 1939 m. jam suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus vardas. 1940 m. Kauno universiteto Technikos fakultete susikūrė Miestų sanitarijos katedra, kuriai S. Kairys vadovavo. Tais pačiais metais jam suteiktas inžinerijos daktaro laipsnis. 1941–1943 m. buvo Statybos fakulteto dekanas. 1939 m. išleido vadovėlį „Miestų kanalizacija“. 1943 m. įsijungė į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK) Kaune ir buvo išrinktas jo pirmininku. 1944 m., prisidengęs ūkininko J. Kaminsko pavarde, pasitraukė į Vakarus, 1951 m. – į JAV.
1995 02 16 serijoje „Lietuvos nepriklausomybės diena“ išleistas jam skirtas pašto ženklas (dail. Jokūbas Zovė). Parašytos monografijos: Juozo Stražnicko „Žygis: Steponas Kairys – inžinierius, mokslininkas, kūrėjas“ (Kaunas, 1999) bei Gedimino Ilgūno „Steponas Kairys“ (Vilnius, 2003).

1940 m. už sanitarinių įrengimų statybą Lietuvoje, jam suteiktas Kauno universiteto garbės daktaro vardas.

nuotrauka 1996 05 12 ant namo miesto centre (K. Donelaičio g. 77) buvo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1929–1943 m. gyveno Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, Steigiamojo Seimo narys, žymus vandentiekio ir kanalizacijos specialistas, VDU profesorius, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas Steponas Kairys. Mirė 1964 m. Niujorke“ (skulpt. Kazys Švažas, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233).
Tą pačią dieną atminimo lenta buvo atidengta ir ant S. Kairio vasarnamio Fredoje (Gamtos g. 7; skulpt. Kazys Švažas, archit. Jonas Lukšė). Pasikeitus savininkams ir rekonstruojant namą, lenta laikinai nuimta.

nuotrauka 1996 07 18 Žaliakalnyje (Aukštaičių g. 43) prie specialiosios paskirties bendrovės „Kauno vandenys“ jam pastatytas paminklinis biustas (skulpt. Stasys Žirgulis). Buvo pavogtas, 2003 m. atstatytas.

1997 m. viena Aleksoto mikrorajono gatvė Birutėje pavadinta S. Kairio vardu (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233).

1999 01 06 pažymint 120-ąsias Stepono Kairio gimimo metines, KTU Cheminių technologijų fakulteto Inžinerinės technologijos katedroje (Radvilėnų pl. 19) atidaryta Aplinkos tyrimų laboratorija. Jo garbei atidengtas skulptūrinis ženklas (skulpt. Robertas Antinis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bielinis, Jurgis. Tau, Lietuva. – Portr. // Kauno diena. – 1996, saus. 8, p. 17.
2. Kairienė, Vida. Įamžintas žymaus prieškario Lietuvos veikėjo prof. Stepono Kairio atminimas // Kauno diena. – 1996, geg. 15, p. 8.
3. S. Kairio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 80–81.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Misevičius, Vilius. Prisiminkime Lietuvos nepriklausomybės akto signatarą profesorių Steponą Kairį. – Portr. // Kauno diena. – 1998, gruod. 30, p. 26.
6. Pabaiga žygiui // Žygis: Steponas Kairys – inžinierius, mokslininkas, kūrėjas / Juozas Stražnickas. – Kaunas, 1999. – P. 339.


KALANTA ROMAS [1953 02 22 Alytuje – 1972 05 14 Kaune; palaidotas Romainių kapinėse; antkapinio paminklo aut. Teklė Šešelgienė], rezistentas, paaukojęs savo gyvybę už Lietuvos laisvę.

1963–1972 m. gyveno Kaune.

1971 m. turėjo baigti 18-ąją vidurinę mokyklą, bet neišlaikęs keleto egzaminų perėjo į vakarinę mokyklą. Dirbo „Aido“ fabrike. R. Kalanta buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara. Domėjosi hipių judėjimu ir pats atrodė kaip hipis. Norėjo stoti į kunigų seminariją.
1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu iš 3 l stiklainio ir užsiliepsnojo sušukęs „Laisvę Lietuvai!“. Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. KGB R. Kalantą palaidojo anksčiau numatyto laiko. Į laidotuves pavėlavęs jaunimas pasipiktino, nešė ir dėjo gėles jo žūties vietoje.
Mieste prasidėjo antisovietinis bruzdėjimas. Milicininkai guminėmis lazdomis nepajėgė išvaikyti protestuojančiųjų, todėl iškvietė vidaus kariuomenės dalinius, pasitelkė gamyklų draugovininkus. Protesto akcijos dalyviai buvo gaudomi, nukerpami plikai, tardomi, mušami, atimami jų dokumentai (kad būtų galima persekioti), aktyvesnieji – įkalinami. Kai kurie buvo išvežti ir paleisti už kelių dešimčių kilometrų. R. Kalanta apšauktas psichikos ligoniu.
Šis įvykis sukėlė didžiulį rezonansą ir skatino Lietuvos išsivadavimo siekį, kuris, susiklosčius palankioms aplinkybėms, peraugo į Sąjūdžio judėjimą. Kiekvienais metais kauniečiai paminėdavo gegužės 14-ąją. Užsienyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius bendruomenių susibūrimo vietose.
2000 07 04 R. Kalanta apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. 1990 12 27 buvo patvirtintas įsakymas jo kapą laikyti vietinės reikšmės istorijos paminklu. 2005 m. R. Kalantai suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.
1990 m. pastatytas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“ (rež. Raimundas Banionis ir Andrius Šiuša); išleisti leidiniai: Gintauto Iešmanto poezijos knygelė „Kauno elegija“ (Kaunas, 1997, Juozo Grušio-Žilvinio „Po ugnies ženklu“ (Kaunas, 1999), „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (Vilnius, 2002). 2002 m. pažymint kalantinių 30-metį, buvo išleistas R. Kalantai skirtas meninis vokas (dail. Antanas Rimantas Šakalys), sukurtas muzikinis projektas „Tribute to 1972“ (kompozitorius Mindaugas Urbaitis). VDU organizuota konferencija „Kaunas 1972: alternatyvioji kultūra, politinis protestas ir kultūrinė rezistencija“. Remiantis jos medžiaga išleistas „Kauno istorijos metraštis, t. 4“ (Kaunas, 2003).
2006 05 14 istorinėje LR prezidentūroje pristatytas meninis vaizdo dokumentas DVD pavidalu „Kauno pavasaris 1972 m.“, atkuriantis to laikotarpio muziką ir nuotaiką, (videomenininkas Henrikas Gulbinas), istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus parengtas lankstinukas lietuvių ir anglų kalbomis bei ugnies ir muzikos instaliacija vidurnaktį prie paminklo, jo susideginimo vietoje. 2008 m. išleistas vokas, skirtas R. Kalantos 55-osioms gimimo metinėms pažymėti, 2012 m. jo 40-ųjų aukos metinių proga, kolekcijoje „Iškiliausi Lietuvos žmonės“ – paauksuotas medalis. Tais pačiais metais išleistas Edmundo Janušaičio bruko dainų albumas „Tamsa lengva“, skirtas R. Kalantai atminti.

1972 m. birželio mėn. naktį autostrados Kaunas–Klaipėda paplentėje, netoli Ariogalos, ant Dubysos šlaito, slapta buvo pastatytas metalinis kryžius su užrašu: „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą“. Pasitelkę techniką, valdžios atstovai netrukus paminklą sunaikino.

1989 05 14 susideginimo vietoje ant grindinio jo atminimui atidengta šlifuoto granito memorialinė plokštė su įrašu: „Romas Kalanta 1972.V.14“.

nuotrauka 1990 02 14 ant namo (Panerių g. 34) atidengta memorialinė lenta: „Čia nuo 1963 iki 1972 gegužės 14 dienos gyveno Romas Kalanta“ (skulpt. Vytautas Ledas; Kauno m. LDT VK 1990 02 15 potv. Nr. 50 p.). Šalia namo pastatytas paminklinis akmuo, kurio aplinką prižiūri bendruomenės jaunimas.

1990 m. buvusi I. Černiachovskio gatvė Petrašiūnuose pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1990 11 23 potv. Nr. 690).

1992 05 14 Kryžių kalnelyje prie VI forto pastatytas medinis kryžius su užrašu: „Brangus lietuvi, Romas Kalanta prieš 20 metų trokšdamas laisvės nušvito gyvu fakelu“ (tautodail. Albinas Fokas).

1997 m. minint R. Kalantos susideginimo 25-ąsias metines, sodelyje prie Muzikinio teatro pastatytas „muzikinis paminklas“ – atliktas muzikinis kūrinys „Auka laisvei“ (projekto aut. Vidmantas Bartulis, prodiuseris ir dirigentas Julius Vilnonis; atliko Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestras ir roko grupė „Rebelheart“).

1998 m. Kauno IX forto muziejaus Okupacijų skyriuje (Žemaičių pl. 73) įrengta ekspozicija „Romas Kalanta – Laisvės šauklys“. Čia eksponuojamos fotonuotraukos, asmeniniai R. Kalantos daiktai, ekspertizės išvados apie jo mirtį ir kt.
Prieiga per internetą: http://www.9fortomuziejus.lt/ekspozicijos/  [žiūrėta 2013 01 17]

nuotrauka 2002 05 14 dalyvaujant prezidentui V. Adamkui, atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“ (skulpt. Robertas Antinis jaun.; archit. Saulius Juškys).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. R. Kalantos g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 81.
2. Kauno pavasaris: Romas Kalanta. – Portr. // Šalis ta Lietuva. – Vilnius, 2009. – P. 636.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Kryžius Romui Kalantai atminti // Kauno laikas. – 1992, geg. 15, p. 1.
5. Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990). D. l. – Vilnius, 1993. – 222 p.
6. Muzikinis paminklas Romui Kalantai. – Iliustr. // Kauno diena. – 1997, geg. 19, p. 3.
7. Petrauskaitė, Žilvinė. Patriotizmo testas – kalantinės. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, geg. 13, p. 1, 9.
8. Romas Kalanta /1953–1972/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 204–205.
9. Romo Kalantos aukos reikšmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui ir įtaka Lietuvių bei kitų sovietų imperijos tautų disidentinei veiklai ir aktyviam pasipriešinimui. – Iliustr. // Po ugnies ženklu / Juozas Grušys-Žilvinis. – Kaunas, 1999. – P. 11–12.
10. Romui Kalantai atminti. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 2002, geg. 17, p. 1.
11. Tragiško įvykio sukakčiai. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1989, geg. 16, p. 3.
12. Vaičenonis, Jonas. Kaunas 1972–2002 // Kauno istorijos metraštis. – [T.] 4 (2003), p. 205–207.


KALASIŪNAS JUOZAS [1899 m. Kluoniškiuose, Kauno r. – 1919 01 11 Kaune; manoma, kad palaidotas Panemunės kapinėse], Lietuvos kariuomenės savanoris.

1919 01 06 – 01 11 gyveno Kaune.

1919 01 05 Kaune įkurta karo komendantūra, kuriai vadovavo karininkas Juozas Mikuckis. Buvo paskelbta visuotinė mobilizacija. 1919 01 06 J. Kalasiūnas, atvykęs iš Zapyškio valsčiaus, savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenės 2-ąjį pėstininkų pulką, dislokuotą Aukštojoje Panemunėje. Kaune šeimininkavo užsilikę vokiečiai, besiformuojantys bolševikai, bermontininkai ir visokie plėšikai.
1919 01 11 grupelė savanorių: Juozas Kalasiūnas, Kazys Švelnys, Antanas Zambacevičius ir Saliamonas Žilaitis, vadovaujami vyresniojo Jurgio Sutkaus, apsirengę savais drabužiais, bet su uniforminėmis kepurėmis, patruliavo Geležinkelio stoties rajone. Apie 19 val., eidami Vytauto prospektu pamatė vokiečių kareivį su atstatytu šautuvu ir ramiai žygiavo toliau. Nuaidėjus pirmajam šūviui, kraujo klane parkrito Juozas Kalasiūnas, po antrojo – Antanas Zambacevičius. Likusieji savanoriai buvo suimti, nuginkluoti ir nuvaryti į belaisvių stovyklą.
Kauno komendantūra veikė ryžtingai: netrukus 3 suimtieji kariai buvo paleisti, vokiečių vadovybė priversta atsiprašyti ir pripažinti, kad jų kariai buvo neblaivūs.

nuotrauka 1999 m. Kauno centre (Vytauto pr. 49) atidengta memorialinė lenta: „Šioje vietoje 1919 m. sausio 11 d. eidami tarnybines pareigas garbingai žuvo Lietuvos kariuomenės antrojo pėstininkų pulko savanoriai Juozas Kalasiūnas ir Antanas Zambacevičius“ (Kauno m. mero 1999 04 14 potv. Nr. 115).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. „Atidengta memorialinė lenta 1919-ųjų sausio 11-ąją žuvusiems...“ – Iliustr. // Kauno žinios. – 1999, geg. 14, p. 6.
2. Augustaitis, Stasys. Pirmasis savanorių kraujas pralietas Vytauto prospekte. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 1997, saus. 9, p. 9.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Sadauskas A. Pirmoji auka – iš mūsų rajono // Tėviškės žinios. – 1995, vas. 11, p. 12.


KALPOKAS PETRAS [1880 03 31 Miškinės vienkiemyje (Biržų r.) – 1945 12 05 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse; 1946 m. pastatytas antkapinis paminklas (dail. Rimtas Kalpokas], dailininkas-tapytojas, profesorius.

1921–1945 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1920 m., po 20 metų klajonių ir mokymosi pas garsius Europos dailininkus, grįžo į Lietuvą. 1921 m. pradėjo dėstyti J. Vienožinskio įsteigtuose piešimo kursuose. 1922 m. įsikūrusioje Kauno meno mokykloje dėstė piešimą ir tapybos technologiją. 1929–1940 m. vadovavo Tapybos studijai, dėstė piešimą, freską ir mozaiką. 1930 m. išleido „Tapybos technikos vadovėlį“, iki šiol nepraradusį savo vertės. 1941–1945 m. dėstė tapybą Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1945 m. tapo profesoriumi. Jo mokiniai: M. Cvirkienė, V. Palaima, V. Mackevičius, I. Trečiokaitė-Žebenkienė ir kt. Nuo 1905 m. dalyvavo parodose. Tapė peizažus, buitines kompozicijas, portretus.
Žymiausi darbai: „Autoportretas“, „Alkoholikas“, „Palangos kurpius“, kalbininko J. Jablonskio, pedagogo J. Talmanto, O. Dubeneckienės portretai. „Metropolio“ restorano užsakymu reprezentacijų salei 1921 m. nutapė drobę su trijų Didžiųjų kunigaikščių: Gedimino, Kęstučio ir Vytauto portretais. J. Tumo-Vaižganto pakviestas, Vytauto Didžiojo bažnyčiai sukūrė dvi didžiules drobes: „Vytauto Didžiojo padėka Šv. Mergelei Marijai po Vorkslos mūšio“ (1921) ir „Pieta“ (1927). Arkikatedros bazilikos koplyčią papuošė jo drobė „Šv. Zita“. Kartu su sūnum P. Kalpokas išdekoravo Centrinio pašto salės operacijų langelius lietuviškų pašto ženklų atvaizdais. Su J. Januliu, V. Didžioku, O. Dubeneckiene sukūrė 20 figūrinių kompozicijų plafoną Kauno banko rūmuose. Piešė karikatūras, iliustravo knygas, kūrė plakatus, dekoracijas kai kuriems Valstybės teatro spektakliams. 1938 m. Pramonės, prekybos ir amatų rūmams (K. Donelaičio g. 8)sukūrė monumentalias freskas: „Sielininkai“, „Darbas“, „Amatai“, „Kanklininkas“, „Žemės ūkis“.
1928 m. surengė didelę personalinę parodą Kaune. Ta proga Lietuvių dailės draugija išleido „Petro Kalpoko apžvalginės parodos katalogą“. Nemaža dalis jo kūrinių saugoma M. K. Čiurlionio dailės galerijoje Kaune. Pranas Gudynas ir Rimtas Kalpokas parengė albumą „Petras Kalpokas“ (Vilnius, 1956). Pranas Gudynas išleido knygelę „Petras Kalpokas“ (Kaunas, 1962). Nijolė Tumėnienė parengė albumą „Petras Kalpokas“ (Vilnius, 1983). 2005 01 08 serijoje „Žymūs žmonės“ jo atminimui išleistas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).

nuotrauka 1924 04 11 Meno mokyklos direktoriui mokiniai įteikė marmurinę atminimo lentą su užrašu „Lietuvos / Meno Mokyklos Įsteigėjui / ir jos pirmajam Direktoriui / Justinui Vienožinskiui / Už pakeltą triūsą šį rūmą statant, / taip - pat / pirmajai Mokytojų tarybai / P. Čiurlioniui, V. Didžiokui, A. Galdikui, / P. Galaunei, P. Kalpokui, J. Šileikai, / K. Škleriui ir Ign. Šlapeliui. / Už nenuilstamą darbą sunkiose aplinkybėse / Mokyklai besikuriant / tariame širdingą ačiu. / Meno Mokyklos Klausytojai. / Kaunas / MCMXXIV / Balandžio II d.“, kuri ir dabar puošia Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto 2-ajame aukšte esančios salės sieną.

1955 m. Žaliakalnio gatvė, kurioje P. Kalpokas gyveno, buvo pavadinta jo vardu (Kauno m. DŽDT VK potv. 1955 03 28).

nuotrauka 1968 m. ant 1929 m. jo paties statyto namo (Žemaičių g. 74) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1931–1945 gyveno dailininkas Petras Kalpokas“ (Kauno m. LDT VK 1965 12 08 sprend. Nr. 712).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. K. B. Lietuvos Meno Mokyklos iškilmės // Lietuva. – 1924, bal. 14, p. 5.
2. KPTA atminimo įamžinimo paminklų sąrašas.
3. P. Kalpoko g. – Portr. // Kaunas gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 81–82.
4. Petras Kalpokas. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 89–91.


KARNAVIČIUS JURGIS [1884 05 05 Kaune –1941 12 22 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], kompozitorius.

1927–1941 m. gyveno Kaune.

Gimė Kaune, bet trijų mėnesių amžiaus su tėvais išvažiavo į Vilnių. Mokėsi ir dirbo Peterburge. Dažnai lankydavosi netoli Babtų esančiame Kampų dvare. 1927 m. galutinai persikėlė į Kauną. Valstybės teatre buvo pradėtas repetuoti jo baletas „Gražuolė“. Mokytojavo muzikos mokykloje, kuri 1933 m. buvo perorganizuota į Kauno konservatoriją. Dėstė teorines disciplinas, privačiai mokė kompozicijos. 1938 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Tais pačiais metais buvo priimtas į Prancūzų kompozitorių draugiją. Griežė altu Valstybės teatro orkestre, dirbo Muzikinės dalies vedėju.
1932 m. sukūrė operą „Gražina“ (K. Inčiūros libretas pagal to paties pavadinimo A. Mickevičiaus poemą), kurios premjera Kauno Valstybės teatre įvyko 1933 m. vasario 16 d., minint 15-ąsias Lietuvos nepriklausomybės metines. Joje panaudota apie 40 lietuvių liaudies melodijų. 1937 m. buvo pastatyta jo opera „Radvila Perkūnas“ (libretas B. Sruogos). J. Karnavičius sukūrė vienaveiksmius baletus: „Barocco“ (1938), „Apsišaukėlis“ (1940), „Jaunimas žaidžia“ (1941), 3 simfonines poemas, 4 styginius kvartetus ir kitų instrumentinės bei vokalinės muzikos kūrinių. 1941 m. redagavo nebaigtą M. Petrausko operą „Eglė, žalčių karalienė“, atrinktą Lietuvių meno dekadai Maskvoje.
1933 m. J. Karnavičius apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. 1938 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. 1984 m., pažymint 100-ąsias gimimo metines, jo atminimui lietuvių ir rusų kalbomis buvo išleistas SSRS pašto vokas. Apie kompozitorių Jūratė Burokaitė parengė monografiją „Jurgis Karnavičius“ (Vilnius, 2004).

nuotrauka 1967 m. ant namo (Kęstučio g. 57) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1937–1941 m. gyveno kompozitorius Jurgis Karnavičius“. 2004 m. lenta pavogta.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jurgis Karnavičius. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 29.
2. Kompozitoriaus atminimui // Kauno tiesa. – 1984, geg. 13, p. 2.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


KARSAVINAS LEVAS [1882 12 14 Sankt Peterburge (Rusija) – 1952 07 20 Abezės lageryje (Komijos ASSR)], istorikas, religijos filosofas, profesorius.

1928–1940 m. gyveno Kaune.

1927 m. atsisakęs vykti į Oksfordą priėmė bendramokslio A. Voldemaro pasiūlymą dėstyti visuotinės istorijos kursą Lietuvoje. 1928 m. iš Paryžiaus atvyko į Kauną, kur LU Humanitarinių mokslų fakultete buvo išrinktas Visuotinės istorijos katedros vedėju, ordinariniu profesoriumi. Skaitė paskaitas ir vedė seminarus rusų k. ir intensyviai mokėsi lietuvių kalbos. Po metų jau dėstė lietuviškai; aktyviai dalyvavo Lietuvos filosofų sąjungos veikloje.
1935–1938 m. redagavo VDU mokslo žurnalą „Senovė“. Gyvendamas Kaune parašė ir išleido knygas: „Apie asmenybę“ (rusų k., 1929), „Istorijos teorija“ (lietuvių k., 1929), penkiatomį „Europos kultūros istorija“ (lietuvių k., 1931–1939). 1933 m. pradėtai leisti „Lietuvių enciklopedijai“ ir žurnalams parašė apie 70 straipsnių. 1938 m. VDU dėstė filosofijos istorijos kursą, pradėjo rašyti „Įvadą į visuotinę literatūrą“, rašė „Europos kultūros istorijos “ VI tomą.
1940 m. persikėlė į Vilnių. 1949 m. už savo pažiūras buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti. 1947 m. skulpt. Petras Aleksandravičius sukūrė L. Karsavino portretinį biustą. 2000 m. filosofas buvo įrašytas į Bažnyčios martirologą (naujųjų kankinių sąrašą).
Apie jį išleistos knygos: „Tai tu mane kvietei“, „L. Karsavino archyvas“ (abi Vilnius, 2001) bei Povilo Lasinsko „Levo Karsavino fenomenas“ (Vilnius, 2009).

nuotrauka 1992 12 14 minint 110-ąsias gimimo metines, Kauno centre ant namo (Krėvos g. 7) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1935–1940 m. gyveno istorikas, religijos filosofas, profesorius Levas Karsavinas. Mirė 1952 m. Abezės lageryje“ (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1992 12 10 potv. Nr. 2164).

1994 11 03 sujungus 11-ąją ir 19-ąją vidurines, naujoji mokykla Žaliakalnyje (Širvintų g. 15) iki 2008 06 27 buvo pavadinta Levo Karsavino vardu (dabar Žaliakalnio pagrindinė mokykla).

nuotrauka 2006 02 03 Žaliakalnyje, ant taip vadinamo „profesorių namo“ (Žemuogių g. 6) atidengta kolektyvinė atminimo lenta: „Šiame name gyveno žymūs Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai: 1926–1929 m. prof. Kazys Pakštas, 1927–1938 m. prof. Balys Sruoga, 1927–1929 m. prof. Vladimiras Šilkarskis, 1928–1929 m. prof. Levas Karsavinas, 1930–1933 m. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, 1935–1940 m. Gotlieb Studerus“ (archit. Jonas Lukšė; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 12 09 27 įsak. Nr. 4682).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 126.
2. Dabulevičienė, Paulina. Levas Karsavinas // Tarp knygų. – 2002, gruodis, p. 28–30.
3. Genys, Arvydas. Prof. Levo Karsavino mįslės, arba dabartis suteikia istorijai prasmę. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2003, geg. 15, Nr. 10, p. 14, 15.
4. Kanopkaitė, Rūta. Šviesios dvasios namas Žemuogių gatvėje. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, vas. 4, p. 13.
5. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
6. Vaitiekūnaitė, Ramutė. „Žmogus pergyvena savo Mirtį...“ – Iliustr. // Kauno diena. – 1992, gruod. 15, p. 1.


KARUŽA JURGIS [1866 03 30 Karužuose (Marijampolės r.) – 1953 10 28 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], karo gydytojas, venerologas, profesorius.

1920–1953 m. gyveno Kaune.

1920 m. atvykęs į Kauną, vadovavo Karo ligoninės Odos ir veneros ligų skyriui, organizavo mieste medicinos tarnybą. 1920–1922 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose. Nuo 1920 m. buvo žurnalo „Medicina“ redkolegijos narys. 1922 m. rūpinosi LU Dermatovenerologijos katedros ir klinikų steigimu.
Nuo 1923 m. buvo LU profesorius, Odos ir veneros ligų katedros vedėjas. 1930 06 06 jam suteiktas VDU ordinarinio profesoriaus vardas. Taip pat 1920–1932 m. dirbo Susisiekimo ministerijos geležinkelio valdybos vyriausiuoju gydytoju, sanitarinės tarnybos viršininku.
1935 m. subūrė Lietuvos dermatovenerologų draugiją ir jai vadovavo. Tais pačiais metais J. Karužos ir jo kolegų rūpesčiu buvo priimtas įstatymas, leidžiantis didinti valstybės biudžeto lėšas ir steigti odos ir veneros ligų ambulatorijas. Žinomi jo mokiniai: V. Juškys, M. Vaitėnas, J. Lelis ir kt. 1936 m. vadovavimą Dermatovenerologijos katedrai perleido savo mokiniui prof. B. Sidaravičiui.
Parašė ir išleido knygas: „Lekcijos apie sifilį“ (1923), „Odos ligos“ (1926), „Paskaitos apie vyrų ir moterų gonorėją ir ulcus molle“ (1934). Spausdino straipsnius periodiniuose leidiniuose „Lietuvos aidas“, „Rytas“ ir kt. 1928 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu bei Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejaus medaliu.

nuotrauka 1993 10 28 ant namo miesto centre (Maironio g. 6) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1939–1944 m. gyveno medicinos mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Juozas Zubkus. Čia 1944–1953 m. gyveno medicinos mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Jurgis Karuža“ (Kauno m. mero 1993 10 07 potv. Nr. 908).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jurgis Karuža. – Iliustr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 67–68.
2. Karpavičiūtė, Daiva. Lėtas gijimas nuo atminties praradimo. – Iliustr. // Kauno laikas. – 1993, spal. 29, p. 5.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


KATILIŪTĖ MARCĖ [1912 04 24 Ivoškiuose (Joniškio r.) – 1937 04 05 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse; 1972 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Juozas Kėdainis)], grafikė, tapytoja, knygų iliustratorė.

1928–1937 m. gyveno Kaune.

1928 m. mokėsi „Saulės“, vėliau – „Aušros“ gimnazijoje. 1929–1935 m. Kauno meno mokykloje studijavo grafiką, o nuo ketvirtojo kurso – dar ir tapybą. 1933 m. lapkričio 1 d. M. Katiliūtė tapo Lietuvos moterų tarybos lietuviško taikomojo audimo ir rankų darbo meno kursų lektore, dėstė spalvų derinimą. 1937 m. dirbo konservatore M. K. Čiurlionio meno muziejuje Kaune.
Gyveno iš atsitiktinių užsakymų. Norėjo studijuoti Prancūzijoje, tačiau valstybinė stipendija jai nebuvo paskirta. Neturėdama sąlygų visiškai atsidėti kūrybai, Marcelė nusižudė, palikdama apie 500 darbų: linoraižinių, eskizų, piešinių, paveikslų. Sukūrė iliustracijas knygoms: V. Tamulaičio „Kiškelio užrašai“, P. Cvirkos „Napalys bailys“, I. Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimas“ ir kt. Vertingiausi yra jos lino raižiniai „Motina“, „Ties medžiu“, „Urtė“, „Bulves skuta“, „Autoportretas“ ir kt.
1937 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje geriausieji jos grafikos darbai buvo apdovanoti aukso medaliu (po mirties). 1940 m. Kaune buvo surengta personalinė M. Katiliūtės darbų paroda, 2004 m. iš didžiosios kūrybinio palikimo dalies, saugomos M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, buvo surengta paroda Vilniaus „Vartų“ galerijoje. Dalis M. Katiliūtės dienoraščių saugoma Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraštyne.
Išleistos knygos: 1940 m. parodos katalogas, „M. Katiliūtė: reprodukcijų rinkinys“ (Kaunas, 1957), Akvilės Mikėnaitės biografinė apybraiža „M. Katiliūtė“ (Vilnius, 1963). Serijoje „Šiaurės Lietuvos žmonės“ Juozas Brazauskas išleido monografiją „Dailininkė Marcė Katiliūtė“ (Kaunas, 2006), kurioje pateikta jos kūrinių bibliografija, reprodukcijų katalogas, užrašai, dienoraščiai ir laiškai.

nuotrauka 1970 m. Žaliakalnyje ant medinio namo (Širvintų g. 64), atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1935–1936 m. gyveno dailininkė Marcė Katiliūtė“ (Kauno m. LDT VK 1969 02 27 sprend. Nr. 97).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Marcė Katiliūtė. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 93–94.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


KAVECKIS MYKOLAS [1889 06 02 Orenburge (Rusija) – 1968 02 28 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos, mineralinių žaliavų tyrimų Lietuvoje pagrindėjas, profesorius.

1921–1968 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1921 m. atvykęs iš Ukrainos į Kauną, buvo Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos akcizo kontrolierius, Aukštųjų kursų asistentas. 1922 m. atidarytame LU buvo Mineralogijos katedros asistentas, nuo 1923 m. – docentas. 1929–1940 m. M. Kaveckis – Mineralogijos ir Geologijos katedrų vedėjas, nuo 1929 m. – profesorius. 1926–1931 m. organizavo kelias LU geologines ekspedicijas ir joms vadovavo. 1928–1934 m. tyrė Andrioniškio ir Žemaitkiemio meteoritus. Nuo 1932 m. buvo Lietuvos gamtininkų draugijos narys. 1933–1937 m. jam vadovaujant sudarytas Lietuvos kvartero žemėlapis, įėjęs į tarptautinį Europos kvartero nuogulų žemėlapį. Nuo 1940 m. dirbo Vilniuje.
1948–1958 m. buvo KPI Inžinerinės geologijos katedros profesorius ir vedėjas antraeilininkas, o nuo 1960 m. ėjo pagrindines pareigas. Dėstė geologines disciplinas, vadovavo disertacijoms. Atliko Lietuvos inžinerinį geologinį rajonavimą. Dalyvavo sudarant Lietuvos naudingų iškasenų kadastrą. M. Kaveckis – hidrogeologinių ir hidrocheminių tyrimų Lietuvoje pradininkas. Buvo KPI, VVU, Lietuvos MA Geologijos instituto mokslinių tarybų bei Respublikinio mokslo ir technikos premijų komiteto narys. 1959 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas.
Leidiniuose „Kosmosas“, „Medicina“, „Naujoji Romuva“, „LU Matematikos ir gamtos fakulteto darbai“ publikavo per 30 straipsnių. Sudarė 6 geologinius žemėlapius, surinko turtingą mineralų ir uolienų kolekciją. 1965 m. su kolegomis išleido pirmąjį lietuvišką inžinerinės geologijos vadovėlį. 1928 m. buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu. Dail. Mečislovas Ostrauskas (1968) ir dail. Gintarė Uogintaitė (1985) nutapė M. Kaveckio portretus.
Antkapinis paminklas ir namas Kaune, kuriame gyveno, paskelbti vietinės reikšmės istorijos paminklais.
1969 m. išleista „Lietuvos geologija ir profesorius Mykolas Kaveckis“, 2012 m. – „Profesorius Mykolas Kaveckis – inžinierius, mineralogas, geochemikas“.

nuotrauka 1989 m. ant namo centre (K. Būgos g. 18) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1931–1968 m. gyveno geologijos-mineralogijos mokslų daktaras, profesorius Mykolas Kaveckis“. Tekstas lietuvių ir rusų kalbomis.

1989 m. Kačerginėje (Kauno r.) prie vasarnamio (J. Janonio g. 37), kuriame nuo 1939 m. atostogaudavo, pažymint 100-ąsias profesoriaus gimimo metines, dukra pastatė koplytstulpį su įrašu: „Geologui, profesoriui Mykolui Kaveckiui“ (tautodail. Petras Petronis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990). – D. 1. – Vilnius, 1993. – P. 165, 212.
3. Paminėtos prof. Mykolo Kaveckio gimimo metinės. – Iliustr. // Geologijos akiračiai. – 1999, Nr. 3, p. 73–77.
4. Profesorius Mykolas Kaveckis – inžinierius, mineralogas, geochemikas. – Vilnius, 2012. – P. 31–32.


KAVOLIS VYTAUTAS [1930 09 08 Kaune – 1996 06 26 Vilniuje], kultūros sociologas, filosofas, profesorius.

1930–1944 m. gyveno Kaune.

Gimė ir augo Kaune. 1936–1940 m. mokėsi Kauno katalikiškoje vidurinėje mokykloje. 1944 m. kartu su tėvais pasitraukė į Vakarus. Nuo 1949 m. JAV universitetuose studijavo ir dėstė sociologiją. Nuo 1992 m., kai pradėjo lankytis nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, buvo kviestiniu VDU sociologijos profesoriumi: skaitė kultūros istorijos ir sociologijos kursą, vedė seminarus.
1993 m. V. Kavolis apdovanotas Lietuvos meno ir kultūros nacionaline premija už knygas „Sąmoningumo trajektorijos: lietuvių kultūros modernėjimo aspektai“ (1991) bei „Epochų signatūros“ (1991).
Lietuvoje išleistos jo knygos: „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“ (1992), „Žmogus istorijoje“ (1994), „Civilizacijų analizė“ (1998), straipsnių rinkinys „Kultūrinė psichologija“ (1995), „Nepriklausomųjų kelias: publicistikos straipsniai“ [Vilnius, 2006] ir kt.
Rita Kavolienė ir Darius Kuolys sudarė leidinį „Vytautas Kavolis: asmuo ir idėjos“ (Vilnius, [2000]). Leonidas Donskis parašė knygą „Tapatybė ir laisvė: trys intelektualiniai portretai“ (Kaišiadorys, 2001). Ramutis Karmalavičius parengė knygą „Vytautas Kavolis: humanistika vs liberalia: Vytauto Kavolio 75-osioms gimimo metinėms skirtos mokslinės konferencijos 2005 09 08 pagrindu parengtas straipsnių rinkinys“ (Vilnius, 2005).
Po profesoriaus mirties Rita Kavolienė nusprendė V. Kavolio archyvą perduoti VDU.

1997 m. VDU Socialinių mokslų fakultete įsteigtas tarpdisciplininis jo vardo studijų centras, kuriame įkurta V. Kavolio asmeninė knygų ir archyvų biblioteka.

nuotrauka 2001 03 09 vienoje Žaliakalnio gatvių ant namo (Tulpių g. 22) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1939–1944 gyveno ilgametis „Metmenų“ žurnalo redaktorius, sociologijos profesorius Vytautas Kavolis, 1930–1996“ (dail. Edmundas Frėjus, archit. Algimantas Kančas; Kauno m. mero 2001 02 23 potv. Nr. 64).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Išeivijos palikimas sugrįžta namo. – Iliustr. // Kauno diena. – 2001, kovo 10, p. 3.


KAZOKAS LEONARDAS (tikroji pavardė Kazakevičius) [1905 07 27 Kaune – 1981 08 15 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], dailininkas tapytojas, nusipelnęs meno veikėjas.

1905–1914 m., 1921–1981 m. gyveno Kaune.

Gimė ir augo Kaune. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui šeima pasitraukė į Peterburgą. 1921 m. grįžęs į Kauną apsigyveno Šančiuose, įsidarbino mokiniu „Šimkūno fotografijoje“, kurioje iš nuotraukų darydavo spalvotus potrtretus. Tais pačiais metais pradėjo lankyti piešimo kursus Liaudies namuose, vėliau įstojo mokytis skulptūros. Dažnai V. Kazokas lipdydavo galvą, o V. Grybas – visą figūrą. Dalyvavo Kauno meno mokyklos statyboje, lankė J. Vienožinskio studiją. 1929 m. baigė Kauno meno mokyklos aukštąjį skyrių.
1930 m. su kitais įkūrė Nepriklausomųjų dailininkų draugiją, buvo jos vicepirmininku. 1933–1939 m. dėstė piešimą Kauno trečiojoje gimnazijoje. Vasaros atostogų metu daug keliavo po Europą ir natūraliai į lietuviškąją dailę įvedė užsienio peizažo motyvą. Kelionėse tapė Paryžiaus vaizdus, peizažus: „Karaliaučius. Senamiestis“, „Bakūžė“, „Punia“ ir kt. Nutapė temines kompozicijas: „Šieno grėbėja“, „Vargšas amatininkas“, J. Savickio, O. Milašiaus, F. Kiršos, J. Miltinio ir kitų portretus, natiurmortus. Nuo 1934 m. Kaune surengė 6 personalines parodas.
Eksternu baigęs Vilniaus dailės akademiją 1944–1951 m. dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, vadovavo piešimo katedrai, globojo studentų mokslinę draugiją, skaitė paskaitas mokslinėse konferencijose, aktyviai dalyvavo parodose. Jo mokiniais buvo gerai žinomi dailininkai Augustinas Savickas, Sofija Veiverytė, Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė ir kt. 1951–1961 m. L. Kazokas dirbo dailininku Kauno dailės kombinate.
1961 m. sunki liga jį prikaustė prie lovos, atėmė dešiniąją ranką. Įkvėpimo pagautas tapė kairiąja. Mirė Kaune 1981 m. Jo antkapinis paminklas ir namas, kuriame gyveno, paskelbti vietinės reikšmės kultūros paminklais. 2005 07 29–09 04 Kauno paveikslų galerijoje L. Kazoko 100–osioms gimimo metinėms surengta didelė jo darbų paroda.
Gintaras Baltinas išleido knygą „Tapytojas Leonardas Kazokas, 1905–1981: laikmetis, žmogus, paveikslai“ (Vilnius, 2008).

nuotrauka [1985 m.] ant namo Centre (K. Donelaičio g. 26) pakabinta memorialinė lenta: „Šiame name 1938–1981 m. gyveno dailininkas Leonardas Kazokas (1985 01 31 Kauno m. LDT VK sprend. Nr. 64). Tekstas lietuvių ir rusų kalbomis.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dulinskaitė, Agnė. Neblėstanti talento šviesa. – Iliustr. // Kauno diena. – 2005, rugpj. 13, p. 12.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990). – Vilnius, 1993. – D. 1, p. 156, 212.


KIRŠA FAUSTAS [1891 02 13 Sendvario vienkiemyje (Zarasų r.) – 1964 01 05 Bostone (JAV)], poetas-simbolistas, kultūros ir visuomenės veikėjas.

1919–1944 m. gyveno Kaune.

1919 m. iš Vilniaus persikėlė į Kauną. 1919–1920 m. buvo Karo mokyklos vakarinių karininkų kursų lietuvių kalbos ir literatūros lektorius, dienraščio „Lietuva“ redakcijos narys, literatūrinio priedo „Sekmoji diena“ redaktorius. Tuo pat metu buvo Vyriausiojo kariuomenės štabo apžvalgininkas ir pranešimų redaktorius. Kartu su kitais organizavo Lietuvos šaulių sąjungą.
1920 m. su kitais įkūrė Lietuvių meno kūrėjų draugiją, buvo pirmasis sekretorius bei valdybos narys, o 1927–1929 m. jos pirmininkas. Redagavo žurnalą „Menas“, su B. Sruoga leido literatūros ir meno lapus „Dainava“. Kartu su kitais organizavo dramos, operos vaidyklas bei satyros teatrą „Vilkolakis“. Pastarojo spektakliams 1921–1925 m. rašė tekstus, kurį laiką teatro vaidybos studijoje dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, redagavo žurnalus „Baras“, „Pradai ir žygiai“. Nuo 1926 m. – literatūros atstovas Švietimo ministerijos meno taryboje. 1930 m. buvo Vytauto Didžiojo komiteto narys, „Lietuvos aido“ kultūros skyriaus bei „Gaisų“ redaktorius. Nuo 1933 m. – naujai sukurtos Lietuvos rašytojų draugijos narys ir valdybos pirmininkas; Rašytojų metraščio, leidinių „Naujoji Romuva“, „Varpai“ redkolegijų narys.
1941 m. būdamas ELTA atstovu Maskvoje sutiko žinią apie Lietuvos prijungimą prie SSRS. 1941–1942 m. dirbo Valstybės bibliotekoje Kaune, dalyvavo neoficialiai veikusios Rašytojų draugijos veikloje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. – į JAV.
Reikšmingiausias kūrinys – satyrinė poema „Pelenai“ (1930). Kaune išleistos jo eilėraščių knygos: „Aidų aidužiai“ (1921), „Suverstos vagos“ (1926), „Giesmės“ (1929), „Maldos ant akmens“ (1937) „Piligrimai“(1939) ir kt. Į lietuvių kalbą F. Kirša išvertė J. I. Kraševskio „Vitolio raudą“ (1924), Z. Krasinskio „Nedievišką komediją“ (1928), L. Tolstojaus pasakas, operų libretus ir kt.
Dailininkas Leonardas Kazokas nutapė jo portretą, kuris pirmą kartą buvo eksponuotas 1944 m. Lietuvių dailės parodoje Vilniuje. M. K. Čiurlionio paveikslų galerijoje saugomas K. Sklėriaus tapytas poeto portretas, o Lietuvos dailės muziejuje – dail. V. K. Jonyno sukurti portretai: „Poetas Faustas Kirša“ ir „Faustas Kirša Niujorke“. Skulpt. Juozas Zikaras sukūrė portretinį medalioną (sukūrimo metai nežinomi).

1997 Panemunės mikrorajone Vaišvydavoje jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. valdybos 1997 11 18 sprend. Nr. 858).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. F. Kiršos g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 85.


KLIMAS PETRAS [1891 02 23 Kušliškiuose (Kalvarijos sav. t.) – 1969 01 16 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse; antkapinio paminklo skulpt. Vladas Vildžiūnas], istorikas, diplomatas, Lietuvos Tarybos narys, Nepriklausomybės Akto signataras.

1919–1923, 1944–1945, 1954–1969 m. gyveno Kaune.

Buvo Lietuvos Tarybos narys. 1918 11 25–1925 02 18 saugojo Vasario 16-osios Akto dublikatą, pasirašytą visų signatarų. Jį perdavė Prezidento kanceliarijos archyvui Kaune, kur buvo saugomas iki 1940 06 15. 1919–1923 m. ėjo įvairias pareigas Užsienio reikalų ministerijoje. 1921–1922 m. buvo neoficialus užsienio reikalų ministras, dalyvavo Paryžiaus Taikos konferencijoje vykusiose politinėse derybose, 1920 m. – derybose su Rusija. 1920–1923 m. buvo Lietuvos delegacijos Genujoje narys, rengė dokumentus dėl rytinės Lietuvos sienos nustatymo. Buvo „Lietuvos aido“ pirmasis redaktorius. Iki išvykimo į Romą, Aukštuosiuose kursuose ir LU skaitė Lietuvos istorijos kursą. 1923 m. paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje, 1925–1940 m. – Prancūzijoje, Belgijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Liuksemburge tuo pačiu metu. 1940 m. Prancūzijos URM įteikė notą, kurioje prašė nepripažinti Lietuvos okupacijos.
1943 m. P. Klimą suėmė ir 9 mėn. kalino gestapas. 1944 03 19 jis buvo atvežtas į Kauną ir paleistas dėl įkalčių stokos. Apsigyveno svainės Barboros Lesauskienės namuose. Karo metais dirbo prof. T. Ivanausko ūkyje. 1945 09 19 buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti.
1954 m. grįžęs iš tremties vėl apsigyveno pas Lesauskius. Jam nebuvo leista išvykti į Prancūziją, kur gyveno šeima. Nors ir silpnos sveikatos, tęsė savo dar 1919 m. pradėtą Lietuvos valstybės atkūrimo istorijos dvitomį, parašė knygą „Iš mano atsiminimų“ (1990). Svarbiausi jo kūriniai: „Lietuvių senobės bruožai”, „Lietuvos valstybės kūrimas iki laikinosios vyriausybės sudarymo (abi 1919), „Le gouvernement de Kowno“ (prancūzų k., 1919), „Istorinė Lietuvos valstybės apžvalga” (1922), „Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919–1940“ (1991) ir kt. Bendradarbiavo leidiniuose: „Aušrinė“, „Praeitis“, „Naujoji Romuva“.
Kaune diplomatas buvo apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo (1928 m.) ir 1-ojo (1938) laipsnio bei Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio (1934) ordinais. 1999 02 16 serijoje „Lietuvos Nepriklausomybės diena“ išleistas jam skirtas pašto ženklas.
1999 m. „Lietuvos teatrų pavasario“ šventėje Kaune Vilniaus jaunimo teatras parodė Liudviko Jakimavičiaus ir Juozo Pociaus spektaklį „Signataras“, pastatytą P. Klimo biografijos motyvais. 2000 m. jo sūnus, gyvenantis Prancūzijoje, perdavė Lietuvai dalį P. Klimo archyvo.

1993 m. Aleksoto Birutės mikrorajone jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1993 06 18 potv. Nr. 615).

nuotrauka 1998 04 24 prie namo Žaliakalnyje (Vaižganto g. 26) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1955–1969 m. gyveno Nepriklausomybės akto signataras, diplomatas, istorikas Petras Klimas. Kalintas nacių ir bolševikų lageriuose“ (Kauno m. mero 1998 04 22 potv. Nr. 160).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 127.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Marcinkevičienė, Danutė. Petro Klimo atminimui. – Iliustr. // Kauno žinios. – 1998, bal. 29, p. 2.
4. Marcinkevičienė, Danutė. „Aš savo sąžinės už rublius neparduosiu“. – Iliustr. // Kauno diena. – 1998, bal. 28, p. 22.
5. P. Klimo g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 86.


KOLUPAILA STEPONAS [1892 09 14 Tuminiškėse (Latvija) – 1964 04 09 South Bende (JAV)], hidrologas, bibliografas, profesorius.

1921–1944 m. gyveno Kaune.

Iki 1918 m. studijavo Maskvos žemės kio akademijos inžineriniame skyriuje. 1921 m. atvykęs į Lietuvą dėstė Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, o nuo 1922 m. – LU Hidrotechnikos katedroje. Dėstė hidraulikos, hidrometrijos, skaičiavimo technikos dalykus bei drėkinimo kursą. 1923 m. jam suteiktas docento, 1926 m. – ekstraordinarinio profesoriaus, 1940 m. – ordinarinio profesoriaus vardas. 1923 m. S. Kolupaila įsteigė Plentų ir vandens kelių valdybos hidrometrinį biurą ir jam vadovavo iki 1930 m. Čia pradėjo Lietuvos upių tyrimus. 1931–1933 m. buvo Kauno miesto tarybos narys. 1935–1940 m. – VDU Statybos fakulteto dekanas bei Lietuvos energijos komiteto Vandens jėgų skyriaus vedėjas. 1937 04 21 buvo paskirtas VDU Hidrotechnikos katedros vedėju. 1940 m. jam suteiktas technikos mokslų daktaro laipsnis, o 1941 m. išrinktas Lietuvos MA Gamtos mokslų skyriaus tikruoju nariu. 1941–1944 m. buvo KU Hidrologijos ir hidraulikos katedros vedėjas. Taip pat buvo studentų skautų „Vytis“ ir „Plienas“ korporacijų narys, Lietuvos geografijos draugijos vicepirmininkas, Fotomėgėjų draugijos pirmininkas. Bibliografavo lietuviškąją hidrologinę spaudą.
Iki 1944 m. paskelbė 96 mokslinius darbus, daugiausia apie Lietuvos upių hidrometriją. Upių debitams skaičiuoti pasiūlė naują metodą, kuris buvo plačiai taikomas. Sukūrė Lietuvos upių hidrologiją ir pristatė ją pasauliui. Redagavo žurnalus: „Technika“ (1925–1928), „Dotnuvos almanachas“ (1934), „XX amžius“ (1940), buvo Lietuviškųjų enciklopedijų ir periodinių leidinių bendraautorius. Išleido knygas: „Logaritminė linijuotė“ (1932 m.), „Nevėžis“ (1936), „Nemunas“ (1940), su smulkiu upių ir jų pakrančių aprašymu, bei dvitomę monografiją-vadovėlį „Hidrometrija“ (Kaunas, 1940).
1928 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1948 m. – į JAV. Jurgis Gimbutas ir J. Danys apie jį išleido knygą „Steponas Kolupaila“ (Chicago, 1974). Kęstutis Kilkus parašė monografiją „Profesorius Steponas Kolupaila: gyvenimas skirtas Nemunui“ (Vilnius, 2002).

nuotrauka 1992 09 17 prie namo Fredoje (K. Grybausko g. 28) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1925–1944 m. gyveno hidrologijos pradininkas Lietuvoje, akademikas Steponas Kolupaila, 1892–1964“ (skulpt. Jūratis Zalensas).

1992 m. 100-ųjų profesoriaus gimimo metinių proga jo dukra Evelina Kolupailaitė ir žentas Bronius Masiokas įsteigė prof. S. Kolupailos premiją, skirtą studentams-hidrologams už laimėjimus studijuojant geodezijos, hidrologijos arba hidraulikos srityje.

1995 m. viena Aleksoto gatvė Birutėje pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. S. Kolupailos g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 87.
3. Pagerbtas profesoriaus S. Kolupailos atminimas // Kauno diena. – 1992, rugs. 18, p. 1.
4. Prof. Stepono Kolupailos fondo stipendininkai. – Iliustr. // Profesorius Steponas Kolupaila: gyvenimas, skirtas Nemunui / Kęstutis Kilkus. – Vilnius, 2002. – P. 82.


KONČIUS IGNAS [1886 07 31 Purvaičiuose (Plungės r.) – 1975 02 19 Putname (JAV)], fizikas, terminologas, etnografas, profesorius.

1926–1944 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1926 m. iš Dotnuvos persikėlęs į Kauną, dėstė fiziką ir meteorologiją Aukštuosiuose karininkų kursuose, buvo LU Gamtos ir matematikos fakulteto docentas. 1932 m. tapo ekstraordinariniu profesoriumi, pradėjo vadovauti VDU Eksperimentinės fizikos katedrai. 1930–1940 m. buvo Matematikos fakulteto tarybos sekretorius, „Darbų“ redaktorius, taip pat žurnalo „Gamta“ redakcinės komisijos narys, Valstybės archeologijos bei Mokyklų reformos komisijų narys.
Keliaudamas po Vakarų Lietuvą registravo ir fotografavo žemaičių kryžius ir koplytėles, spausdino straipsnius leidiniuose „Soter“, „Gimtasis kraštas“, „Lietuvių enciklopedija“, „Kultūra“ ir kt. Sudarė žodyną „Terminai fizikos reikalams“, „Meteorologijos vadovėlį“ (abu 1924), „Ūkininko dangus“ (1925), su K. Avižoniu ir S. Kolupaila – vadovą turistams „20 kelionių po Kauno apskritį“ (1937), su P. Brazdžiūnu parengė „Fizikos praktikos darbus“ (1938). o su A. Juška „Fizikos kursą (1941).
Aktyviai dalyvavo Lietuvių skautų sąjungos veikloje bei prisidėjo kuriant Kaune Tėviškės (Oro) muziejų ir Zoologijos sodą. 1936 m. buvo apdovanotas LDK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.
1941 m. buvo suimtas ir nuvežtas į Baltarusiją sušaudyti. Išliko gyvas ir grįžo į Kauną. 1942–1944 m. vadovavo Savitarpinės pagalbos vyriausiajam komitetui. Igno Končiaus surinktas fondas saugomas Kauno M. K. Čiurlionio meno muziejuje, o jo padarytos Žemaitijos kryžių ir Šventųjų nuotraukos – Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Išleistos jo knygos: „Kelionė į Červenę ir atgal“ (1993), „Žemaičio šnekos“ (1996), „Mano eitasis kelias: atsiminimai“ (2001).

nuotrauka 1996 09 10 Centre prie namo (Karo ligoninės g. 7) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1929–1944 m. gyveno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, žymus kraštotyrininkas ir visuomenės veikėjas, Červenės tremtinys Ignas Končius. Mirė Putname (JAV)“ (Kauno m. mero 1996 06 12 potv. Nr. 454).

1999 m. įsteigta Igno Končiaus vardinė stipendija, skirta geriausiam KTU studentui fizikos mokslų srityje.
Prieiga per internetą: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/node/551?page=0%2C1  [žiūrėta 2010 08 16]

2003 m. KTU fundamentaliųjų mokslų fakultete (Elektronikos rūmai, 235 kab.) atidaryta profesoriaus vardo optikos ir atomo fizikos laboratorija.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 126.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Milius, Vacys. Paminėtos Igno Končiaus 110-osios gimimo metinės // Lietuvos istorijos metraštis, 1996–1997. – P. 479–480.
4. Misevičius, Vilius. Prisimename profesorių tremtinį Igną Končių // Studijų aidai. – 1996, rugs. 12, p. 3.


KRĖVĖ VINCAS, tikroji pavardė Mickevičius [1882 10 19 Subartonyse (Varėnos r.) – 1954 07 07 Springfylde (JAV)], rašytojas, lietuvių literatūros klasikas, visuomenės veikėjas, profesorius, akademikas.

1920–1940 m. gyveno Kaune.

1920 m. grįžęs iš Baku, įsikūrė Kaune. Dirbo Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos sekretoriumi. Vadovavo Šaulių sąjungai. 1922–1940 m. profesoriavo LU, 1925–1937 m. buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Redagavo tęstinius leidinius: „Tauta ir žodis“, „Darbai ir dienos“, „Mūsų tautosaka“, „Skaitymai“ ir kt., dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų bei Lietuvių rašytojų draugijų veikloje. Pastarajai vadovavo 1939–1940 m. Rinko liaudies kūrybą, ją publikavo, vadovavo VDU tautosakos komisijai.
Šalia kūrinių: „Šarūnas“ (1911) „Žentas“ (1922) , „Skirgaila“ (rusų k., 1922), „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912), „Raganius“ (1939), apsakymų rinkinio „Šiaudinėj pastogėj“ (1922), parengė tautosakos rinkinius: „Dainavos krašto liaudies dainos“ (1924), „Sparnuočiai liaudies padavimuose“ (1933), „Patarlės ir priežodžiai“ (3 t., 1934–1937 m.) ir kt. Buvo išleisti V. Krėvės „Raštai“ (10 t., 1921–1930). Nuo 1907 m. iki gyvenimo pabaigos rašė Biblijos motyvais pagrįstą kūrinį „Dangaus ir žemės sūnūs“.
Suartėjo su antifašistiniais rašytojais, buvo žurnalo „Literatūra“ redaktorius, draugijos SSRS kultūrai pažinti valdybos narys. 1940 m. ėjo ministro pirmininko pavaduotojo ir užsienio reikalų ministro pareigas marionetinėje Lietuvos vyriausybėje, tačiau įsitikinęs savo bejėgiškumu – atsistatydino. 1941 m. paskirtas Lietuvos MA pirmuoju prezidentu. Nuo 1940 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1944 m. pasitraukė į Austriją, 1947 m. – į JAV.
Kaune buvo pastatytos jo dramos: „Skirgaila“ (1924), „Šarūnas“ (1929, 1979). 1960 m. skulpt. Petras Aleksandravičius sukūrė jo bareljefą „V. Krėvė 1882–1954“.
Apie jį išleistos knygos: Petrė Česnulevičiūtė „Vincas Krėvė“ (Kaunas, 1982), „Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje“ (Vilnius, 1983), Jonas Vėlyvis „Neleisk mūsų gundyti: Krėvės 1940 metų vasara“ (Vilnius, 2002), Andrius Baltuonė „Vincas Krėvė: gyvenimas ir kūryba“ (Vilnius, 2003), Albertas Zalatorius „Vincas Krėvė: nebaigta monografija“ (Vilnius, 2003), Mindaugas Tamošaitis „Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija : rašytojo tragedija politikoje“ (Vilnius, 2012).
1960 m. ir 1973 m. sukurti jo bareljefai (skulpt. Petras Aleksandravičius). 1983 m. pagamintas jam skirtas medalis (skulpt. Algirdas Bosas), 1985 m. sukurtas skulptūrinis portretas iš medžio (skulpt. Leonas Žuklys).

nuotrauka [1967 m.] ant rašytojo namo Žaliakalnyje (Vydūno al. 47) pakabinta atminimo lenta: „Šiame name 1926–1940 m. gyveno rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius“ (Kauno m. LDT VK 1965 12 08 sprend. Nr. 712).
1978 m. ant namo Senamiestyje (Vilniaus g. 29) atidengta memorialinė lenta su įrašu: „Šiame name 1919–1924 m. gyveno kalbininkas Jonas Jablonskis. 1920–1922 m. gyveno lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė-Mickevičius“ (Kauno m. LDT VK 1977 07 20) sprend. Nr. 368). Lenta dingusi.

1989 m. buvęs TSRS 50-mečio prospektas Dainavos mikrorajone pavadintas jo vardu (Kauno m. LDT VK 1989 10 25 sprend. Nr. 402).

1997 12 18 minint rašytojo 115-ąsias gimimo metines, Lietuvos MA įsteigė Vinco Krėvės literatūrinę premiją. Pirmuoju jos laureatu tapo Albertas Zalatorius.

[2002 m.] VDU Humanitarinių mokslų fakultete (Donelaičio g. 52) 322 auditorija buvo pavadinta Vinco Krėvės-Mickevičiaus vardu.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. V. Krėvės pr. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 89–91.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Pastarnokas J. Čia gimė „Raganius“. – Nuotr. // Vakarinės naujienos. – 1967, bal. 15, p. 4.
4. VDU atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


KRIAUČELIŪNAS LEONAS [1919 11 28 Žyniuose (Vilkaviškio r., Marijampolės apskr.) – 1997 11 25 Lemonte (JAV)], veterinarijos gydytojas, išeivijos visuomenininkas.

1940–1944 m. gyveno Kaune.

1940–1944 m. studijavo Lietuvos veterinarijos akademijoje (LVA). 1944 m. liepos mėn. pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. emigravo į JAV, kur aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeniniame, kultūriniame ir politiniame gyvenime.
1992 m., L. Kriaučeliūno apsilankymo LVA metu, kilo sumanymas padėti aukštajai mokyklai, kurioje studijavo. Jo iniciatyva ir asmeninėmis lėšomis rekonstruotas LVA pastatas bei finansuota technologija, įrankiai, aparatūra ir instrumentai smulkiųjų gyvūnų klinikai.
1996 m. apdovanotas Šaulių sąjungos išeivijos Šaulių sąjungos žvaigžde ir diplomu bei Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.
2007 m., minint 10-ąsias L. Kriaučeliūno mirties metines, išleista knyga „Tai mano Lietuva…“ (Vilnius).

1995 03 22 L. Kriaučeliūnui suteiktas LVA garbės daktaro vardas.

nuotrauka 1996 06 20 atidaryta dr. Leono Kriaučeliūno vardu pavadinta smulkiųjų gyvūnų klinika (Tilžės g. 18).
Prieiga per internetą: http://www.kriauceliunoklinika.lt  [žiūrėta 2013 04 30]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Karvelienė, Birutė. Smulkių gyvūnų klinika mini 15 metų sukaktį. – Iliustr. // Veterinarijos informacija. – 2011, Nr. 4, p. 6–7.
2. Tai mano Lietuva… – Vilnius, 2007. – P. 22, 40–55, 60–61.
3. Volkavičius, Virginijus. Klinika, kokios Lietuvoje dar nebuvo. – Iliustr. // Gimtasis kraštas. – 1996, Nr. 14, p. 9.


KRIAUČIŪNAS JONAS [1864 06 18 Liepalotėliuose (Bundzuose, Šakių r.) – 1941 02 05 Kaune], spaudos darbuotojas, visuomenės veikėjas, lietuviškos savimonės ir patriotizmo žadintojas.

[1916]–1941 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

Iki spaudos draudimo panaikinimo redagavo pagrindinius lietuviškosios periodikos leidinius. Dirbdamas Kybartuose 1896 m. už lietuvišką veiklą buvo suimtas ir metus kalintas Kauno kalėjime. Pirmojo pasaulinio karo metais iš Tilžės atvyko į Kauną ir dirbo leidinio „Dabartis“ redakcijoje.
Nepriklausomos Lietuvos politiniame gyvenime aktyviai nedalyvavo. Neilgai dirbo Naumiesčio notaru, o išėjęs į užtarnautą poilsį, gyveno vienišas Kaune, Aušros take ir K. Donelaičio gatvėje. Gavo visuomenės veikėjo pensiją, vertėsi prekyba. Dalyvavo Kauno konferencijoje, nusiuntusioje Popiežiui memorandumą apie Lietuvos padėtį.
Savo prisiminimus spausdino periodiniuose leidiniuose: „Lietuva“, „Rytas“, „Lietuvos aidas“, „Naujoji Romuva“, „Mokslo dienos“, „Kovos keliai“. Išleido knygelę „Mano praeities vaizdeliai“ (1936).
Mirė Raudonojo Kryžiaus ligoninėje dėl skrandžio ligos, palaidotas Ilguvos bažnyčios šventoriuje. Ten jo atminimui pastatyta Ipolito Užkurnio medinė skulptūra.

nuotrauka 2001 05 19 miesto centre ant namo (K. Donelaičio g. 51) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1939–1941 m. gyveno Lietuvos visuomenės veikėjas „Varpo“, „Šviesos“, „Ūkininko“ redaktorius Jonas Kriaučiūnas, 1864–1941“ (archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 2001 04 27 potv. Nr. 185 ).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:
1. Dobkevičius, Kazimieras. Pagerbtas žymus spaudos veikėjas. – Iliustr. // XXI amžius. – 2001, birž. 6, p. 7.
2. Kudirkaičių spiečius. – Iliustr. // Kauno diena. – 2001, birž. 1, p. 15.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Šiaurienė, Angelė. Kas išsaugojo Lietuvą ir lietuvybę. – Iliustr. // Tremtinys. – 2001, birž. 7, p. 13.


KRIŠČIUKAITIS-AIŠBĖ ANTANAS [1864 07 24 Paežeriuose (Vilkaviškio r.) – 1933 10 30 Kaune; palaidotas senosiose miesto (Karmelitų), perlaidotas Petrašiūnų kapinėse], rašytojas, teisininkas, profesorius.

[1919]–1933 m. gyveno Kaune.

1918 m. iš Rusijos grįžo į Lietuvą ir likusią gyvenimo dalį čia kūrė teisinės valstybės pagrindus. Organizavo Teisingumo ministeriją, Lietuvos Aukščiausiąjį teismą ir iki mirties ėjo Lietuvos Vyriausiojo tribunolo pirmininko pareigas. 1920 m. įregistravo Lietuvos teisininkų draugiją ir 13 metų jai vadovavo. Redagavo draugijos leidžiamą žurnalą „Teisė“, kūrė lietuvišką teisinę terminiją.
Nuo 1923 m. buvo LU Teisių fakulteto profesorius, baudžiamosios teisės dėstytojas. Parengė Baudžiamojo proceso įstatymo projektą ir baudžiamojo proceso kursą studentams. Redagavo 1930 m. Kaune išleistą Teisingumo ministerijos leidinį “Lietuvos teismas 1918–1928 m.“, pirmininkavo pirmajam lietuvių-latvių-estų teisininkų kongresui, įvykusiam Kaune 1931 05 21–23 d.
Aišbės slapyvardžiu rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuviškasis balsas“, „Vienybė lietuvninkų“, „Garsas“, „Varpas“, „Nemuno sargas“ ir kt. Parašė apsakymų rinkinį „Kas teisybė, tai ne melas“ (1892, 1974), trumpų satyros vaizdelių ir feljetonų rinkinį „Satyros trupiniai“ (1928), išvertė nemažai garsių pasaulio rašytojų kūrinių.
1931 m. gavo aukščiausią Lietuvoje apdovanojimą – Vytauto Didžiojo 1-ojo laipsnio ordiną. Gimtuosiuose Paežeriuose pastatytas jam skirtas stogastulpis (tautodail. Leonas Juozonis).

1934 m. Skerdyklos gatvė buvo pavadinta jo vardu (Kauno m. Tarybos 1934 06 07 nut. Nr. 726). 1991 m. Vilijampolės mikrorajone buvusiai E. Šimaitės gatvei suteiktas A. Kriščiukaičio vardas (Kauno m. mero 1991 08 13 potv. Nr. 1269).

nuotrauka 1997 07 24 Kauno centre prie namo (Trakų g. 5) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1933 m. gyveno rašytojas, Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas, Teisininkų draugijos kūrėjas ir pirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Antanas Kriščiukaitis-Aišbė“ (archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1997 03 14 potv. Nr. 117).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juškienė, Dalia. Įamžinimo dovana gimtadienio proga. – Iliustr. // Kauno diena. – 1997, liep. 25, p. 5.
2. KAA, f. 219, ap. 1, b. 187, lap. 38.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. A. Kriščiukaičio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 91.


KRIŠČIŪNAS JONAS [1888 01 05 Stebuliškėse (Kalvarijos sav. t.) – 1973 07 02 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse; 1965 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Petras Aleksandravičius)], agronomas, bitininkas, profesorius, akademikas.

1945–1973 m. gyveno Kaune.

1920 m. buvo išrinktas Steigiamojo Seimo Valstiečių liaudininkų sąjungos atstovu. 1926–1941 m. Žemės ūkio akademijoje dėstė specialiąją žemdirbystę, bitininkystę, meteorologiją. Nuo 1928 m. vadovavo Specialiosios žemdirbystės, vėliau – Augalininkystės bei Žemdirbystės katedroms. 1940 m. J. Kriščiūnui suteiktas profesoriaus ir žemės ūkio mokslų garbės daktaro vardas. 1940–1941 m. ir 1944–1945 m. jis buvo LŽŪA rektorius, vėliau – prorektorius mokslo reikalams. 1947–1962 m. J. Kriščiūnas – Augalininkystės ir Žemdirbystės katedros vedėjas. LŽŪA dėstytojavo iki pat mirties.
1927 m. su kitais įsteigė Lietuvos cukrinių runkelių augintojų ir Bitininkų draugijas. Įkūrė mokomąjį bityną, o 1930 m. – kooperatinę draugiją „Sėklininkas“. 1932–1941 m. organizavo neakivaizdinius bitininkų kursus. 1945 m. J. Kriščiūnui suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1946 m. jis buvo išrinktas Lietuvos MA tikruoju nariu. Nuo 1970 m. – LŽŪA profesorius-konsultantas. Apdovanotas 4 ordinais bei kitais pasižymėjimo ženklais.
Išleido 13 knygų. Svarbiausios iš jų: „Augalų ligos“ (1912), „Bitininkystė“ (1933, vėliau kelis kartus perleista), „Augalininkystė“ (1959). Parašė apie 300 brošiūrų ir straipsnių žemės ūkio klausimais. Jo rankraštinis palikimas saugomas Lietuvos MA Centrinėje ir Vilniaus universiteto bibliotekose. 1982 m. skulpt. Petras Aleksandravičius nulipdė jo portretinį biustą ().
Prof. Petras Vasinauskas apie jį sudarė knygas: „Akademikas Jonas Kriščiūnas: gyvenimas, darbai, amžininkų atsiminimai“ (Vilnius, 1979), „Akademiko Jono Kriščiūno entomologinė veikla“ (Vilnius, 1976). 1998 06 04-05 dienomis Kaune buvo surengta tarptautinė mokslinė konferencija, skirta akademiko J. Krikščiūno 110-osioms gimimo metinėms paminėti.

1974 10 26 švenčiant LŽŪA 50-metį, Kėdainių r. Dotnuvos-Akademijos gyvenvietės Gėlynų gatvė pavadinta J. Kriščiūno vardu. 1993 m. Aleksoto mikrorajone, Birutėje jo vardu buvo pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1993 06 18 potv. Nr. 615).

1974 m. LŽŪA įsteigta Jono Kriščiūno vardo premija, kasmet mokama konkursą laimėjusiam studentui už gerą mokslinį-tiriamąjį darbą bitininkystės, sėklininkystės ar augalininkystės tema. Agronomijos fakultete, Augalų apsaugos katedroje jo vardu pavadintas bitininkystės kabinetas.

nuotrauka 1984 10 19 švenčiant LŽŪA 60-metį, centriniame Noreikiškių skvere buvo pastatytas paminklinis biustas „Akademikas Jonas Kriščiūnas“ (skulpt. Bronius Vyšniauskas).
Prieiga per internetą: http://www.lzuu.lt/pradzia/lt/24494  [Žiūrėta 2010 08 11]

nuotrauka 1988 01 12 ant namo centre (Kęstučio g. 27) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1950–1973 m. gyveno akademikas, profesorius, agronomas Jonas Kriščiūnas“ (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33 p).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. J. Kriščiūno g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 91–92.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. LŽŪA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


KRUKAUSKAS STASYS [1890 04 20 Vabalninke (Biržų apskr.) – 1976 09 20 Kaune; palaidotas Panemunės kapinėse], majoras.

1922–1976 m. gyveno Kaune (išskyrus 1941–1944 m., kai dirbo Biržuose).

1919 m. mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas Kariuomenės tiekimo skyriaus raštvedžiu (karo valdininku). 1920 m. perkeltas į Kariuomenės intendantūrą. 1924 m. paskirtas Administracijos skyriaus viršininku. 1927 m. jam suteiktas administracijos (B) vyr. leitenanto laipsnis, o 1927 08 01 pakeltas į kapitonus. 1928 m. kartu ir Intendantūros ūkio viršininkas. 1932 m. pakeltas į majorus. Kilus Vokietijos ir SSRS karui iš Raudonosios armijos pasitraukė. Nuo 1946 m. pab. dirbo Vyr. autotransporto valdybos Kauno kontoros vyr. buhalteriu, nuo 1957 m. lapkričio mėn. – Kauno autobusų parko kartotekininku, vėliau buhalteriu.
1926 m. apdovanotas II rūšies Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu, 1928 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

nuotrauka 2010 11 15 Šančiuose, ant namo (L. Ivinskio g. 50), dukros Elenos Pavalkienės iniciatyva atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1929–1976 m. gyveno Nepriklausomybės kovų dalyvis, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius majoras Stasys Krukauskas“ (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 05 28 įsak. Nr. A-1909).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Krukauskas Stasys : [1890 04 20– 1976 09 20]. – Iliustr. – Bibliogr. str. gale // Lietuvos karžygiai / Kavaliauskas, Vilius. – Vilnius, 2011. – T. 3, p. 384–837.
2. Stasio Krukausko dukters Elenos Pavalkienės informacija.


KRUPAVIČIUS MYKOLAS JERONIMAS [1885 10 01 Balbieriškyje (Prienų r.) – 1970 12 04 Čikagoje (JAV); 2006 09 23 palaikai perlaidoti Kauno Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje], prelatas, visuomenės veikėjas, VLIK’o pirmininkas.

1919–1929 m. gyveno Kaune.

Nuo 1919 m. pradžios dirbo prie Valstybės tarybos, Vidaus reikalų bei Žemės ūkio ministerijose. 1923–1926 m. buvo žemės ūkio ministras. Jo įgyvendintos žemės ūkio reformos metu buvo išdalinta 418 tūkst. ha dvarų žemių. Gavę jų, daug Lietuvos savanorų, bežemių ir mažažemių valstiečių tapo savarankiškais ūkininkais. M. Krupavičius buvo Steigiamojo, I, II ir III seimų narys ir vienas pirmųjų ateitininkų sąjūdžio kūrėjų. 1919–1923 m. ir 1926–1927 m. – Krikščionių demokratų partijos pirmininkas, Popiežiaus Leono XII fondo įsteigėjas ir valdybos pirmininkas.
Po 1926 m. valdžios perversmo atsidūrė opozicijoje. 1927–1929 m. studijavo Prancūzijoje. Nuo 1930 m. buvo Garliavos vikaras, Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius, Veiverių bei Kalvarijos parapijų klebonas. 1948 m. jam buvo suteiktas prelato titulas.
M. Krupavičius redagavo leidinius: „Krikščionis demokratas“, „Laisvoji Lietuva“, „Tėvynės sargas“, bendradarbiavo daugelyje periodinių leidinių, parašė 25 knygas. Kaune išleista: „Žemės klausimas Lietuvoje“ (1919), „Į kovą už žemę ir laisvę“ (1920), „Liaudies tarnyboje“ bei „Kova už žemę ir ūkininką“ (abi 1928).
Protestuodamas prieš žydų naikinimą, Lietuvos žemių kolonizavimą bei turto nacionalizavimą, vokiečių okupacinei valdžiai įteikė du memorandumus. 1942 m. buvo suimtas, kalintas Eitkūnų bei Tilžės kalėjimuose, vėliau internuotas Vokietijoje. Amerikiečių išlaisvintas, pasiliko ten gyventi. 1945–1955 m. pirmininkavo Visos Lietuvos Išlaisvinimo komitetui (VLIK), vadovavusiam Lietuvos išlaisvinimo kovai užsienyje. 1950 m. iki gyvos galvos išrinktas Pasaulio lietuvių krikščionių demokratų sąjungos pirmininku. 1957 m. persikėlė į JAV. 1963 m. VLIK’as jam suteikė Garbės nario vardą. 2006 02 16 jis apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.
Vienuolė Ada Urbonaitė, remdamasi kunigo J. Šalčio surinkta medžiaga, 1977 m. sudarė ir mašinėle atspausdino knygą „Prelatas Mykolas Krupavičius: biografinė apybraiža“, kuri 1985 m. išėjo pogrindyje nedideliu tiražu (perleista 2001 m. ir 2006 m.). Tais pačiais metais pradėtoje leisti serijoje „Dvasiškiai – laisvosios Lietuvos kūrėjai“ išleistas meninis vokas su jo portretu (dail. Antanas Rimantas Šakalys).
JAV išėjo Petro Maldeikio knyga „Mykolas Krupavičius“ (Chicago, 1975 m.) bei prisiminimų knyga „Valstybininkas politikos sukūriuose, 1885–1970“ (Chicago, 1980). Pasaulio lietuvių bendruomenės lėšomis 1975 m. jam pastatytas antkapinis paminklas Čikagoje.
M. Krupavičiaus 120-ųjų gimimo ir 35-ųjų mirties metinių paminėjimui Lietuvoje 2005 m. susibūrusi iniciatyvinė 12 asmenų grupė organizavo įvairius renginius: literatūros parodas, mokslines konferencijas su prelato vardu susijusiose vietovėse, jaunųjų krikdemų dviračių žygį ir kt. Sukurtas dokumentinis filmas „Prelatui Mykolui Krupavičiui – 120“ (aut. Dalius Ramanauskas), kuriame buvo panaudota medžiaga iš prieš pat mirtį Čikagoje filmuotos vaizdajuostės „Šeši“. Išleista jubiliejinės konferencijos Prienuose medžiaga „Jo širdyje sutarė Dievas ir žmogus“, Mykolo Krupavičiaus „Atsiminimai“ (Vilnius, 2006). Valdas Sasnauskas ir Antanina Venckūnienė parengė knygą „Prelatas Mykolas Krupavičius: gyvenimas ir veikla“ (Kaunas, 2005); Aldona Vasiliauskienė ir Edvardas Kriščiūnas sudarė leidinį „Prelatas Mykolas Krupavičius: straipsnių rinkinys“ (Vilnius, 2007). 2010 01 16 serijoje „Žymūs žmonės“ jo garbei išleistas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).

1992 m. Balbieriškyje (Prienų r.) jo atminimui pastatytas stogastulpis: „Kunigui, prelatui, profesoriui Mykolui Krupavičiui, 1885–1970, pirmąjam nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministrui. Balbieriškiečiai, 1992 “ (tautodail. Algimantas Sakalauskas, archit. Kęstutis Akelaitis).
2005 06 11 minint 120-ąsias gimimo ir 35-ąsias mirties metines, pastatyta ir pašventinta medinė stela (skulpt. Algimantas Sakalauskas) su įrašu: „Mykolo Krupavičiaus alėja“. Balbieriškio žemės ūkio mokyklai suteiktas Mykolo Krupavičiaus vardas.
Prieiga per internetą: http://www.savivaldybes.lt/zinios/index.php?lang=lt&gr=naujienos&id=2170  [žiūrėta 2010 08 16]

1997 m. Panemunės mikrorajone, Rokuose jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. valdybos 1997 11 18 sprend. Nr. 858).

nuotrauka 2006 10 02 Kauno centre ant namo (A. Mickevičiaus g. 50/K. Donelaičio g. 48) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1923–1929 m. gyveno Steigiamojo Seimo narys, Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, Lietuvos žemės ūkio ministras, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, prelatas Mykolas Krupavičius“ (skulpt. Juozas Šlivinskas; 2005 12 09 Kauno m. savivaldybės direktoriaus įsakymas Nr. A-4683).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Adomaitis, Justinas. Iškilmės prelato Mykolo Krupavičiaus gimtinėje. – Iliustr. // Naujos tėviškės žinios. – 2005, birž., 15, p. 3.
2. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 117.
3. Dėdė Mykolas Krupavičius. – Iliustr. // Sūduvos krašto šviesuoliai. – Marijampolė, 2003. – P. 36–69.
4. Filmas apie M. Krupavičių // Gyvenimas. – 2005, liep. 9, p. 2.
5. M. Krupavičiaus g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 92–93.
6. Mykolas Krupavičius /1885–1970/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 134–135.
7. Vaičiulionis, Lionginas. Prelato Mykolo Krupavičiaus įamžinimas // XXI amžius. – 2005, birž. 8, p. 8.
8. Vasiliauskienė, Aldona. Prelato Mykolo Krupavičiaus atminimas – dailininko Antano Rimanto Šakalio voke // Lietuvos aidas. – 2006, kovo 18, p. 7.


KUBERTAVIČIUS PETRAS [1879 06 22 Vartuose (Lazdijų r.) – 1964 02 14 Vilniuje; palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse], aktorius.

1919–1964 m. gyveno Kaune.

1919 m. su J. Vaičkaus Skrajojamuoju teatru atvyko į Kauną ir vaidino pagrindinius vaidmenis dar Vilniuje sukurtuose spektakliuose. Šiam teatrui prisijungus prie K. Glinskio teatro studijos, 1920 12 19 Kaune susikūrė Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos vaidykla. P. Kubertavičius vienas iš pirmųjų pasirašė darbo sutartį.
1920–1952 m. ir 1959–1963 m. buvo vienas pagrindinių Kauno dramos teatro aktorių. 1929 m. sukūrė legendinį vaidmenį V. Krėvės dramoje „Šarūnas“, scenoje talentingai perteikė kaimo žmonių charakterius (A. Vienuolio „Prieblandoje“, V. Krėvės „Žentas“, J. Baltušio „Gieda gaideliai“ ir kt.). 1952–1959 m. aktorius dirbo Kauno jaunojo žiūrovo teatre, vėliau grįžo į Valstybinį dramos teatrą. Per visą kūrybinį laikotarpį sukūrė apie 200 vaidmenų.
1936–1947 m. buvo Vaidybos studijų pedagogas ir režisierius. Kauno valstybiniame dramos teatre pastatė J. Grušo „Tėvą“ (1944), K. Inčiūros „Gimtąją žemę“ (1943), J. Baltušio „Gieda gaideliai“ (1948, 1958), R. Blaumanio „Sūnų palaidūną“ (1957) ir kt.
1935 m. P. Kubertavičius buvo apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. 1945 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas. Apie jį išleista knygelė: „Lietuvos TSR nusipelniuio artisto Petro Kubertavičiaus 40 metų sceninio darbo jubiliejus“ (Kaunas, 1958) bei Antano Vengrio monografija „Petras Kubertavičius“ (Vilnius, 1970).

nuotrauka 1987 m. ant namo Kauno centre (I. Kanto g. 21) atidengta paminklinė lenta: „Šiame name gyveno: 1925–1940 m. – LTSR liaudies artistas Petras Kubertavičius; 1925–1973 m. – LTSR liaudies artistė Antanina Vainiūnaitė-Kubertavičienė (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33 p.). Lenta nuimta.
2007 m. atidengta nauja memorialinė lenta: „Šiame name gyveno žymūs aktoriai: 1936–1940 m. – Petras Kubertavičius, 1936–1973 m. Antanina Vainiūnaitė-Kubertavičienė (Kauno m. sav. administracijos dir. 2007 05 09 įsak. Nr. A-1554).

[1958 m.] Kauno valstybinio dramos teatro fojė pastatytas jo bronzinis biustas (skulpt. Antanas Aleksandravičius).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Aktorius Petras Kubertavičius // Petras Kubertavičius / Antanas Vengris. – Vilnius, 1970. – P. 15.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Petras Kubertavičius. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 172–173.


KUDOKAS STASYS [1898 09 29 Kapinėje (Panevėžio r.) – 1988 10 06 Los Angeles (JAV)], architektas.

1920–1944 m. gyveno Kaune (išskyrus 1924–1930 m., kai studijavo Romoje).

1920–1924 m. dirbo susisiekimo ministerijos kelių valdyboje. Tuo pačiu metu mokėsi Kauno meno mokykloje. Architektūros daktaro laipsniu baigė studijas Romos Karališkojoje aukštojoje architektūros mokykloje ir vienintelis iš Lietuvos architektų apsigynė teisę projektuoti Italijoje ir kitose Vakarų Europos valstybėse. 1930 m. grįžęs į tėvynę, dirbo architektu Kauno miesto savivaldybėje.
1933–1944 m. Aukštojoje technikos mokykloje dėstė architektūrą. 1938–1944 m. buvo VDU technikos fakulteto Architektūros katedros vedėjas. 1938 m. reorganizuotoje Lietuvos inžinierių ir architektų draugijoje išrinktas Architektūros sekcijos pirmininku. 1940 m. jam suteiktas mokslinis docento laipsnis.
Tarpukario Lietuvoje suprojektavo apie 140 pastatų. Žymiausi iš jų: Karininkų Ramovė (1937, su K. Krikščiukaičiu), Aukštesnioji technikos mokykla (1938), VI gimnazijos rūmai A. Šančiuose (1938), Pigių butų kolonija (1934, K. Petrausko g. 26). Tai pastatai, sovietiniais laikais pripažinti architektūros paminklais. Kuklesni jo darbai: Šančių ugniagesių rūmai (1932–1934), Kleboniškio elektros stotis (1935, per karą subombarduota, dabar atstatyta), sunykęs Kurhauzas J. Basanavičiaus šile Panemunėje ir kt. Kūrė gyvenamųjų namų ir bažnyčių projektus. Jo projektuota pradinė S. Dariaus ir S. Girėno mokykla Aleksote (karo metu susprogdinta) tarpukaryje buvo laikoma gražiausia Kaune, o Šančių gimnazija – moderniausia Lietuvoje. Keletą metų S. Kudokas vadovavo Žaliakalnio vandentiekio stoties statybai, rekonstravo Garliavos bažnyčią, suprojektavo Pažėrų bažnyčią (Kauno r.). Pagal jo detalųjį planą pastatyti Kauko laiptai (1936). Modernizmą jis siejo su architektūros tradicijomis, plačiai panaudojo arkas, užėmė reikšmingą vietą tarpukario Kaune ir darė įtaką tolesnėms architektų kartoms.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. – į JAV.

nuotrauka 1998 10 23 pažyminint 100-ąsias gimimo metines, iš Centro į Vytauto parką vedančių laiptų aikštelėje šalia jo namo atidengta memorialinė plokštė: „Namą V. Mykolaičio-Putino g. 11 projektavo, statė ir jame 1938–1944 m. gyveno žymus architektas dr. S. Kudokas. Mirė 1988 m. Los Andžele“ (skulpt. Virginija Babušytė-Venckūnienė; Kauno m. mero 1998 07 07 potv. Nr. 276).

nuotrauka 2002 04 23 Karininkų Ramovės vestibiulyje (A. Mickevičiaus g. 19) pakabinta atminimo lenta: „Lietuvos Karininkų Ramovės pagrindinis projekto autorius architektas dr. Stasys Kudokas“ (skulpt. Stasys Žirgulis). Ją atidengiant dalyvavo Lietuvos respublikos prezidentas V. Adamkus.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Abelkis, Pranas. Memorialinės lentos architektams // Kauno žinios. – 1998, lapkr. 3, p. 9.
2. Juškienė, Regina. Architekto Stasio Kudoko kūryba Kaune. – Iliustr. // Kauno istorijos metraštis. – [T.] 7 (2006). – P. 153–171.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Žmonėms, mylėjusiems Kauną ir talentingai jį kūrusiems. – Iliustr. // Kauno diena. – 1998, spal. 24, p. 1, 3.


KUČINGIS ANTANAS [1899 10 18 Veiveriuose (Prienų r.) – 1983 07 07 Kaune, palaidotas Romainių kapinėse; antkapio autorius Juozas Adomaitis], Lietuvos kariuomenės savanoris, atsargos majoras-topografas, dainininkas (bosas), tremtinys.

1920 m., 1923–1948 m.,1956–1983 m. gyveno Kaune.

1920 m. įstojo į Kauno karo mokyklą, kurioje sporto ir muzikos instruktoriumi dirbo dainininkas ir režisierius P. Oleka, subūręs kariūnų chorą. Šiame chore A. Kučingis diriguodavo, kankliuodavo ir dainuodavo solo. Baigęs karo mokyklą buvo perkeltas į Alytų. 1922 m. grįžo į Kauną, sukūrė šeimą. Iki 1937 m. dirbo Kariuomenės generalinio štabo topografu. 1923–1927 m. mokėsi Kauno muzikos mokyklos A. Kutkaus solinio dainavimo klasėje. Karinę tarnybą derino su menininko polinkiais.
K. Petrausko rekomenduotas, 1924 m. buvo pakviestas į teatrą perklausai ir po mėnesio gavo pasiūlymą dirbti. Debiutavo Gremino vaidmeniu P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Onieginas“. Po dešimties metų atkaklaus darbo Lietuvos armijos majoras tapo vienu pajėgiausių Valstybės teatro operos solistų. Gastrolių maršrutai nusidriekė per visą Vakarų Europą. Š. Guno operoje „Faustas“ A. Kučingis Mefistofelio partiją dainavo apie 50 metų (paskutinįjį kartą – jau būdamas 78 metų).
Prasidėjus sovietinei okupacijai, dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. Nuo 1944 m. dainavo Vilniaus valstybiniame operos ir baleto teatre. 1945 m. jam buvo suteiktas LSSR nusipelniusio artisto vardas, tačiau 1948 02 11 po vyriausybinio koncerto dainininkas buvo areštuotas. Po pusmečio tardymų Kauno saugumo rūsiuose, dešimčiai metų buvo ištremtas į Sibirą.
1956 m. grįžęs į tėviškę, dainavo Vilniuje bei Kaune ir buvo sutinkamas didelėmis ovacijomis. Valdžia bijojo, kad jo pasirodymai nevirstų protesto demonstracijomis, todėl Vilniaus valstybinis operos ir baleto teatras 1961 m. A. Kučingį paskubomis išlydėjo į pensiją. Tačiau jis dainavo Kauno muzikiniame teatre ir su koncertais važinėjo po Lietuvą. Vieną tamsų vakarą grįžtant namo buvo sumuštas ir netrukus mirė.
1971 m. apie jį buvo sukurtas dokumentinis filmas „Aš, vargšas karalius“ (rež. Henrikas Šablevičius), kuriame įrašytos kai kurios jo atliekamos operų arijos bei liaudies dainos. Muzikologė Ona Narbutienė parašė ir išleido knygą „Antanas Kučingis“ (Vilnius, 1971, 1993). 2012 m. pasirodė Kristinos Mikuličiūtės-Vaitkūnienės knyga „Antanas Kučingis: laiškai, dokumentai, atsiminimai“ (Kaunas).

[1979 m.] Kauno muzikinio teatro fojė jo garbei pastatytas biustas (skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė).

1989 m. Veiveriuose (Prienų r.) jo vardu pavadinta Meno mokykla, įsikūrusi buvusiame Mokytojų seminarijos pastate, kuriame vaikystėje A. Kučingis su tėvais pragyveno 10 m. Čia pastatytas dainininko biustas (skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė). Jo garbei prie mokyklos pasodintas ąžuolas.

nuotrauka 1989 10 17 90-ojo gimtadienio išvakarėse Žaliakalnyje, prie namo (Aušros g. 13), kuriame gyveno 1928–1948 m. ir 1956–1983 m. buvo atidengtas biustas: „Lietuvos operos dainininkas Antanas Kučingis“ (skulpt. Stasys Žirgulis).

nuotrauka 1999 m. prie Kauno muzikinio teatro atidengtas paminklinis biustas: „Antanas Kučingis“ (skulpt. Stasys Žirgulis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Lietuvos respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990). D. 1. – Vilnius, 1993. – P. 152.
3. Mikuličiūtė-Vaitkūnienė, Kristina. Antanas Kučingis: laiškai, dokumentai, atsiminimai. – Kaunas, 2012. – P. 399–400.
4. Mikuličiūtė-Vaitkūnienė, Kristina. Antanas Kučingis paminėtas Veiveriuose – Iliustr. // Kauno žinios. – 1999, spal. 29, p. 2.
5. Vaitkutė, Audronė. Įamžintas operos solisto atminimas. – Iliustr // Kauno žinios. – 1999, spal. 20, p. 2.


KUMPIS JUOZAS [1901 02 17 Šiauliuose – 1920 10 10 Varėnoje], savanoris, karo lakūnas, leitenantas.

1919–1920 m. gyveno Kaune.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, iš Rusijos grįžo į Lietuvą. 1919 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, mokėsi Kauno aviacijos mokykloje. Ją baigė leitenanto laipsniu ir buvo paskirtas Aviacijos dalies 1-osios oro eskadrilės lakūnu.
Dalyvavo kovose su lenkų okupantais. 1920 10 04 6 lėktuvų būrys turėjo surasti Varėnos stotyje į lenkų apsuptį patekusį šarvuotą traukinį „Gediminas“ ir jį sunaikinti. Bombardavimo metu J. Kumpis buvo sužeistas į galvą; jo pilotuojamas lėktuvas LVG C. VI nukrito. Sunkiai sužeistas leitenantas su žvalgu J. Pranckevičiumi pateko į lenkų nelaisvę. Po savaitės J. Kumpis mirė nuo žaizdų Varėnos ligoninėje. Palaidotas gimtuosiuose Šiauliuose.
Po mirties buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties kryžiumi su kardais, o 1930 m. – Savanorių medaliu.

1934 m. Kaune ltn. J. Kumpio vardu pavadinta gatvė (1934 06 07 Kauno m. Tarybos nut. Nr. 726; pavadinimas panaikintas 1946 12 12 Kauno m. DŽDT VK nut. Nr. 638). 1990 m. Aleksoto mikrorajone buvusiai V. Čkalovo gatvei grąžintas J. Kumpio vardas (Kauno m. mero 1990 08 16 potv. Nr. 246).

nuotrauka 2000 11 17 Aleksote atidarytame Lietuvos karo aviacijos memoriale (Veiverių g. 132) atidengta atminimo lenta: „Av. ltn. Juozas Kumpis 1901 II 17–1920 X 10 Karo lakūnas, pirmasis žuvęs Nepriklausomybės oro kovose“ (archit. Algimantas Mikėnas).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KAA, f. 219, ap. 1, b. 187, lap. 38.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. J. Kumpio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 95.


KUNČIUS ANICETAS [1935 03 10 Kaune – 1990 11 11 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse; antkapinio paminklo aut. Sigitas Straigis], dainininkas (baritonas).

Nuo gimimo iki mirties gyveno Kaune (išskyrus studijų metus Vilniuje).

Dar besimokydamas vidurinėje mokykloje dirbo statistu Kauno muzikiniame teatre. Vėliau studijavo Vilniaus valstybinėje konservatorijoje. Būdamas paskutiniąjame kurse, 1961 m. Kauno muzikiniame teatre parengė įsimenantį vaidmenį A. Rubinšteino operai „Demonas“.
Per 30 darbo sezonų sukūrė apie 90 vaidmenų nuo operos ir operetės iki miuziklo ir vodevilio. Įspūdingi jo vaidmenys operose: Eskamilijo Ž. Bizė „Karmen“, pagrindiniai vaidmenys Dž. Verdžio „Traviata“ ir „Simonas Bokanegra“, Mefistofelis Š. Guno „Faustas“, grafas Almaviva V. A. Mocarto „Figaro vedybos“ ir daugelyje kitų. Nepamirštami jo sukurti komiški vaidmenys: Papandopula B. Aleksandrovo operetėje „Vestuvės Malinovkoje“, Agamemnonas Ž. Ofenbacho „Gražioji Elena“, Rotmistras L. Salino vodevilyje „Damos ir husarai“, Lui Filipas I. Kalmano „Bajaderė“ ir kt.
1985 m. už nuopelnus muzikos ir teatro menui bei aktyvią visuomeninę veiklą jam buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio artisto garbės vardas.

nuotrauka 2000 11 11 Kauno centre ant namo (Laisvės al. 110) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1975–1990 m. gyveno Kauno Valstybinio muzikinio teatro solistas Anicetas Kunčius“ (skulpt. Stasys Žirgulis“; Kauno m. mero 2000 08 03 potv. Nr.189).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Atminties ženklas artistui. – Iliustr. // Kauno diena. – 2000, lapkr. 14, p.19.


KUPČINSKAS JUOZAS [1906 03 25 Parausiuose (Vilkaviškio r.) – 1971 01 26 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse, 1975 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Dalia Palukaitienė, archit. Alfredas Paulauskas)], gydytojas-terapeutas, medicinos mokslų daktaras.

1924–1941 m., 1944–1971 m. gyveno Kaune.

1924 m. įstojo į LU Gamtos, matematikos ir biologijos skyrių. 1928 m. perėjo į trečiąjį Medicinos fakulteto kursą. 1933 m. gavo medicinos gydytojo diplomą ir beveik 5 m. dirbo Vidaus ligų katedros jaunesniuoju asistentu. 1934 m. buvo priimtas į Kauno medicinos draugiją. 1934–1935 m. tobulinosi Paryžiuje. 1937 05 11 apgynė pirmąją Lietuvoje disertaciją iš vidaus ligų. 1938 m. buvo išrinktas Vyresniuoju asistentu. 1940 m. jam suteikiamas mokslinis docento vardas, o nuo 1941 m. sausio tapo Kauno universiteto Vidaus ligų katedros profesoriumi. 1941 m. pašalintas iš pareigų įsidarbino Vilniaus tuberkuliozės sanatorijoje.
1944 m. jis buvo Vidaus ligų katedros vedėjas ir KU prorektorius, o 1946–1950 m. – rektorius. Pertvarkius universitetą, 1951–1953 m. buvo pirmasis KMI direktorius ir Vidaus ligų katedros vedėjas, o nuo 1954 m. iki mirties – Fakultetinės terapijos katedros vedėjas. Jo iniciatyva 1948 m. atkuriama Kauno miesto terapeutų mokslinė draugija, kuriai jis vadovavo visą gyvenimą. Jam vadovaujant apgintos 34 kandidatinės ir 8 daktarinės disertacijos. J. Kupčinskas sukūrė reumatologų mokyklą, tuberkuliozės diagnostikos bei efektyvius reumato gydymo būdus, nagrinėjo ir suklasifikavo alergijos reiškinius. Už tai buvo apdovanotas respublikine premija.
Paskelbė 88 darbus, skirtus reumatologijai, 30 – alergologijai, 20 – širdies ir kraujagyslių patologijai, 32 – virškinamojo trakto ligoms. Vienas ir su bendraautoriais parašė 17 monografijų ir vadovėlių: „Reumato etiologijos ir patogenezės klausimu“ (1937), „Apkrečiamos ligos“ (1941), „Plaučių tuberkuliozė“ (1948), „Širdies ir kraujagyslių susirgimai“ (1960), „Medikamentinė alergija“ (1968, su B. Vasiliausku), „Vidaus ligos“ (1967, 1973, su kitais). Dalis jo darbų publikuoti įvairiomis užsienio kalbomis. Su bendradarbiais yra dviejų atradimų autorius.
J. Kupčinskas apdovanotas keliais ordinais ir medaliais. 1966 m. jam paskirta respublikinė premija, suteiktas nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas. Jo darbus tęsia sūnus Limas. Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje saugomas Vlado Karatajaus tapytas nusipelniusio gydytojo portretas. Išleistas straipsnių rinkinys „Juozas Kupčinskas“ (Vilnius, 1983).

nuotrauka 1976 m. Kauno centre ant namo (M. Dobužinskio g. 5/34) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1957–1971 metais gyveno LTSR nusipelnęs mokslo veikėjas, prof., medicinos mokslų daktaras Juozas Kupčinskas“ (Lietuvos KP CK ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nut. Nr. 259).

nuotrauka 1986 m. KMU klinikų centriniuose rūmuose (Eivenių g. 2) II a., prie įėjimo į Nefrologijos ir reumatologijos kliniką, atidengtas bareljefas su įrašu: „Šioje klinikoje 1944–1971 m. dirbo Lietuvos TSR nusipelnęs mokslo veikėjas, profesorius, med. mokslų daktaras Juozas Kupčinskas“ (skulpt. Dalia Palukaitienė).

2007 03 08 naujai pastatytos šiuolaikinės KMU bibliotekos ir sveikatos mokslų informacijos centro III aukšte esanti skaitykla pavadinta prof. J. Kupčinsko vardu. Ant sienos prikabinta lenta: Prof. Dr. Juozas Kupčinskas (1906 03 25–1971 01 26) mokslininkas, pedagogas, gydytojas. 1947–1951 Kauno valstybinio VDU rektorius, 1951–1953 KMU direktorius. Lietuvos reumatologijos mokyklos kūrėjas, Valstybinės mokslo premijos laureatas (1966).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juozas Kupčinskas. – Iliustr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 79–81.
2. Kauno medicinos universiteto biblioteka ir sveikatos mokslų informacijos centras. – [Kaunas, 2007]. – 1 lankstinys [6 p.]: iliustr.
3. KMU atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


KUPREVIČIUS VIKTORAS [1901 01 27 Tioplyj Stane (Rusija) – 1992 04 01 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], kompozitorius, pianistas, varpininkas, pedagogas, nusipelnęs meno veikėjas.

1921–1992 m. gyveno Kaune.

1921–1924 m. mokėsi Kauno muzikos mokykloje. 1923–1943 m., dirbdamas atsakinguoju sekretoriumi Kauno valstybiniame istorijos muziejuje, kartu su P. Galaune organizavo ir dalyvavo liaudies meno tyrimų ekspedicijose; kuravo Kauno radiofono ir kino studijos darbų muzikinį apipavidalinimą.
1943–1950 m. buvo Kauno jaunojo žiūrovo teatro koncertmeisteris, muzikinės dalies vedėjas ir dirigentas. 1946–1950 m. buvo KU dėstytojas, o 1952–1957 m. – J. Jablonskio vidurinės mokyklos mokytojas bei meno saviveiklos kolektyvų vadovas. 1956 m. restauravo Karo muziejaus bokšto karilioną ir nuo 1957 m. iki mirties skambindavo jo varpais kartu su sūnumi Giedriumi. Kaune jį visi pažinojo kaip varpų maestro ir dainų kūrėją.
V. Kuprevičius parašė apie 400 kūrinių. Žymiausi iš jų: vaikų opera-pasaka „Žiogas ir skruzdės“ (1942), vaikų operetės „Paukščių koncertas“ (1942) bei „Pasoga“ (1943), baletas „Piemenaitė ir kaminkrėtys“ (1955), muzikinė pasaka „Batuotas Katinas“ (2000), 300 dainų, muzika kino apybraižoms ir radijo spektakliams, kūriniai varpams.
1932 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino ordinu. 1971 m. jam suteiktas LSSR nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. Taip pat apdovanotas penkiais ordinais, pasižymėjimo ženklais, konkursų ir apžiūrų diplomais, garbės raštais.

1991 09 26 m. jam suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 07 08]

1995 m. Viktoro Kuprevičiaus vardu pavadinta Kauno 32-oji vidurinė mokykla (Kovo 11-osios g. 94), kurioje 2001 m. vyko kompozitoriaus vardu pavadintas Kauno mokyklų chorų festivalis, rengiami jo gimimo dienos paminėjimai.
2003 m. mokyklos pirmojo aukšto fojė įrengtas stendas su memorialine ekspozicija, pakabintas kompozitoriaus bareljefas iš odos (dail. Gražina Kuprevičienė).
Prieiga per internetą: http://www.kuprevicius.kaunas.lm.lt/  [žiūrėta 2010 07 08]

nuotrauka 2001 m. Karo muziejaus sodelyje (K. Donelaičio g. 64) ant Varpų bokšto atidengta memorialinė lenta: „Šiame bokšte įrengtu kariljonu 1957–1992 m. skambino Kauno miesto garbės pilietis, kompozitorius Viktoras Kuprevičius, 1901–1992 (skulpt. Stasys Žirgulis, archit. Jonas Lukšė).

2003 m. sūnaus Giedriaus iniciatyva įsteigta kasmetinė V. Kuprevičiaus vardo stipendija, skiriama VDU gabiems ir darbštiems studentams paremti bei paskatinti Kauno tarpukario kultūros tyrinėjimus.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/wp-content/uploads/2009/11/4.pdf  [žiūrėta 2014 05 07]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Buškevičienė, Angelė. Padovanojęs Kaunui savo varpų muziką: minint kompozitoriaus Viktoro Kuprevičiaus 100-ąsias gimimo metines. – Iliustr. // XXI amžius. – 2001, gruod. 14, p. 5.
2. Čepienė, Leonarda. Varpininko garbei dainavo vaikų chorai. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2002, saus. 30, p. 7.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Savičiūnaitė, Vida. Šimtmečio proga – nauji faktai // Lietuvos rytas. – 2001, saus. 26, priedas „Savaitgalis“, p. 11.


KURAITYTĖ-VARNIENĖ MARIJA [1886 08 26 Bakaičiuose (Raseinių r.) – 1982 10 10 Čikagoje (JAV)], pedagogė, Montessori auklėjimo pradininkė Lietuvoje.

1921–1944 m. gyveno Kaune (išskyrus laikotarpį, kai mokėsi užsienyje).

1906 m Peterburge baigė Ginekologijos institutą. Gyvendama užsienyje susidomėjo žaidimų pedagogika. 1919 m. Vilniuje susituokė su dailiniku A. Varnu, o 1921 m. persikėlė į Kauną pas vyrą. Iš pradžių dėstė pedagoginius žaidimus H. Ivanauskienės organizuotuose žaidimo aikštelių vedėjų paruošimo kursuose. Susidūrusi su inercija ir ignoravimu darbo atsisakė. 1923 m. Prahoje baigė ritminės gimnastikos kursus pagal Dalc Rose metodą. Grįžusi į Kauną metų gale susirgo. Prof. J. Herbačiauskas paaiškino, kad nepasveiks, kol negrįš prie mėgiamo darbo, todėl 1927 m. pradėjo dirbti Karininkų šeimų vaikų darželyje. Vėl liko nesuprasta ir buvo atleista. Tada įsteigė privatų vaikų darželį savo bute.
1930 m. Romoje baigė pusės metų tarptautinius Montessori kursus. Grįžusi sirgo anemija. 1932 m. įsteigė metinius kursus 24 klausytojoms. 1934 m. panašius kursus su savo mokine D. Petrutyte lankė Nicoje. Ten M. Montessori gerai įvertino M. Varnienės mokykloje pagamintas mokymo priemones, taip pat suteikė įgaliojimą jos pedagogiką atstovauti Lietuvoje. Grįžusi vedė kursus, seminarus tėvams.
1934 m. buvo įsteigta Lietuvos Montessori draugija. 1936 m., šios organizacijos remiama, prie savo „Vaikų namelių“ M. Varnienė įsteigė pradinę mokyklą. 1937 m. dalyvavo tarptautiniame Montessori kongrese Kopenhagoje, kur A. Varnas skaitė pranešimą apie neeilinius vaikų pasiekimus piešimo srityje naudojant Montessori metodą. 1939 m. M. Varnienė tobulinosi Olandijoje. Apie Montessori sistemos kilmę ir pagrindus rašė straipsnius leidiniams: „Tautos mokykla“, „Vairas“, „Židinys“ ir kt. Tais pačiais metais kartu su vyru išleido 3 knygeles: M. Montessori veikalą „Bendrieji mano metodo dėsniai“, „Kuo skiriasi Montessori metodas nuo kitų“, „Kodėl M. Montessori metodas gali būti naudojamas Lietuvoje“.
1940 m. draugijos veiklą nutraukė okupacija, tačiau jos vaikų darželis veikė iki 1944 m. Juose dirbo pati M. Varnienė ir auklėtojos D. Petrutytė bei O. Matulaitytė-Keturkienė.
1944 m. su vyru pasitraukė į Vokietiją. 1946 m. Ravensburge įsteigė vaikų namelius ir pradinę mokyklą. 1949 m. persikėlė į JAV, kur 1958 m. jos iniciatyva buvo atkurta lietuvių Montessori draugija, o po metų ji gavo draugijos įgaliojimą atstovauti Montessori metodui Amerikos lietuvių tarpe.

nuotrauka 1994 m. miesto centre ant namo (Trakų g. 12) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1930–1941 m. gyveno Lietuvos Montessori draugijos įkūrėja pedagogė Marija Kuraitytė-Varnienė čia įsteigusi pavyzdinę pradžios mokyklą. Mirė 1982 m. Čikagoje“ (Kauno m. mero 1994 04 21 potv. Nr. 277).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Marija Varnienė. – Portr. // Trys gyvenimai, pašvęsti vaikui: Marija Montessori, Marija Varnienė, Domicelė Petrutytė. – Kaunas, 1997. – P. 12–19.


KURKAUSKAS VLADAS [1895 08 27 Taškente (Uzbekistanas) – 1970 02 15 Kaune, palaidotas Kurtuvėnų kapinėse (Šiaulių r.)], Lietuvos kariuomenės atsargos kapitonas, buvęs Klaipėdos krašto gubernatorius.

1921–1970 m. (išskyrus 1935–1936 m., 1940–1968 m.) gyveno Kaune.

1919 03 22 buvo pašauktas karininku į Lietuvos kariuomenę. Dalyvavo nepriklausomybės kovose. 1920 m. pakeltas į kapitonus. Atliko Generalinio štabo inžinierinės ir susisiekimo dalies viršininko pareigas, kol buvo paskirtas Vilniaus komendantu. 1921–1922 m. dėstė Aukštuosiuose Karininkų kursuose Kaune. Gegužės mėn. išėjo į atsargą kapitono laipsniu ir pasinėrė į Lietuvos ekonomikos kūrimą.
Organizavo pienines, buvo žėmės ūkio kooperatyvų sąjungos „Gamintojas“ skyriaus vedėjas, 1927 m. – Lietuvos naminių paukščių ir gyvulių draugijos pirmininkas. Tais pačiais metais išrinktas į Žemės ūkio rūmus kaip pieno perdirbimo bendrovių sąjungų atstovas. 1932 m. tapo tų rūmų pirmininku. 1935 m. kurį laiką buvo kainų tvarkytojas. 1935–1936 m. – Klaipėdos krašto gubernatorius. 1936–1940 m. – Prekybos, Pramonės ir Amatų rūmų pirmininkas, 1938 m. – Lietuvių-britų draugijos pirmininkas.
1928 m. už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu su kardais ir Nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu, o 1932 m. – Latvijos Trijų žvaigždžių ordinu.
Okupavus Lietuvą, 1940 08 01 V. Kurkauskas atleistas iš pareigų, persekiojamas prisiglaudė pas V. ir O. Landsbergius, vėliau nelegaliai kirto Vokietijos sieną. Grįžęs į Lietuvą, 1941–1944 m. ūkininkavo savo ūkyje (Šiaulių apskr.)
1944 m. bandė trauktis į Vakarus, bet buvo fronto atkirstas ir grįžo. 3 metus slapstėsi. Jo žmoną Kotryną Zubovaitę išniekino ir nušovė sovietų kariai. Tačiau karininkas Račenko, kurį V. Kurkauskas buvo išgelbėjęs, padėjo jam legalizuotis. Nuo 1954 m. dirbo agronomu, mechaniku, statybos techniku kolūkiuose, net ir tame, kuris naudojo jo paties žemę. Nuo 1969 m. sunkiai sirgdamas gyveno pas dukrą Eleną Kaune. Čia ir mirė.

nuotrauka 1995 07 25 pažymint 100-ąsias gimimo metines, Kauno apskrities viešosios bibliotekos vestibiulyje (K. Donelaičio g. 8) Vytautas Landsbergis ir Elena Kurkauskaitė-Slavinskienė atidengė memorialinę lentą su įrašu: „Čia 1939–1940 m. buvusiuose Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, pirmininku dirbo Lietuvos kariuomenės savanoris, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, Klaipėdos krašto gubernatorius Vladas Kurkauskas“ (Kauno m. mero 1995 07 25 potv. Nr. 400).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kanapickienė, Audronė. Lietuvos prekybos ir pramonės rūmai: 1925–1995. – Iliustr. // Kauno diena. – 1995, liep. 27, p. 1, 2.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Markūnas, Algis. Tėvynei ir pareigai ištikimas. – Portr. // Kauno laikas. – 1995, rugs. 1, p. 8.


KUZMA VLADAS [1892 10 15 Rėkliuose (Panevėžio r.) – 1942 06 08 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], chirurgas, medicinos daktaras, profesorius, akademikas.

1920–1942 m. gyveno Kaune.

Pirmasis pasaulinis karas nutraukė 4 metų medicinos studijas Dorpato (Estija) universitete. Nors ir be diplomo, 1920 m. atvykęs į Kauną įsidarbino Valstybinėje miesto ligoninėje, lankė Aukštuosius kursus, dėstė Gailestingųjų seselių kursuose be atlyginimo. 1923 m. išlaikė valstybinius egzaminus į LU Medicinos fakultetą ir buvo priimtas dirbti asistentu Chirurgijos katedroje. 1924 m. vedė seselę E. Taraškevičiūtę ir iki 1926 m. gyveno viename ligoninės kambaryje kaip gydytojas, kurį galima bet kada išsikviesti. 1925 m. tobulinosi Vienoje bei Paryžiuje.
1923 m. pirmasis Lietuvoje perpylė kraują, propagavo kraujo konservavimą. Tyrė tulžies pūslės akmenligę, operacinį jos gydymą, išrado originalų skrandžio operavimo būdą. Nagrinėjo reumatologijos, ortopedijos, kaulų tuberkuliozės, onkologijos klausimus. 1932 m. apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją. 1933 m. jam buvo suteiktas docento vardas. Išoperavo apie 20 000 ligonių, daugeliui išgelbėdamas gyvybę. Neturtingus gydė nemokamai. Skaitė pranešimus Vakarų Europos konferencijose. Buvo chirurgas-virtuozas, novatorius, daugelio chirurgijos krypčių pradininkas, dalyvavo Kauno Rotary klubo veikloje. 1937 m. apsigyveno naujai pastatytame name Poškos g. (archit. Stasys Kudokas). Pirmajame aukšte gyveno su šeima, o antrajame įsteigė modernią 10 lovų ligoninę.
Nuo 1940 m. buvo profesorius, I chirurgijos klinikos vedėjas, Lietuvos MA narys. 15 metų dėstė bendrąją chirurgiją. Išugdė daug puikių specialistų: T. Šiurkų, V. Paprocką, A. Mačiūną ir kt. Vokiečių okupacijos metais atleistas iš KU dirbo miesto ligoninėje. Mirė 49-nerių metų savo darbo vietoje.
Publikavo apie 70 mokslo darbų ortopedijos, traumatologijos, onkologijos, urologijos neurochirurgijos temomis žurnaluose „Medicina“, „Kova su džiova“ ir kt. Išleido knygas: „Žvilgsnis į biologinės krypties išsivystymą klinikos ir praktikos medicinoje (1926), „Inkstų ir šlapimo takų atstatymo klausimu“ (1932), „Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų bei vėžligės chirurgiško gydymo klausimu“ (1940), „Skausmas ir skausmo malšinamosios priemonės“ (1948) ir kt. Liko nebaigtas rašyti bendrosios chirurgijos vadovėlis studentams.
Šeimos draugas skulptorius J. Zikaras padarė V. Kuzmos ir jo žmonos portretus (medalionus), nuėmė jo pomirtinę kaukę, 1979 m. skulpt. S. Kuzma sukūrė jo skulptūrinį portretą. Telesforas Šiurkus apie jį parašė knygą „Vladas Kuzma“ (Vilnius, 1967), dukra Vida Kuzmaitė-Kivilšienė išleido „Gyvenimo prasmė: biografinė apybraiža apie chirurgą Vladą Kuzmą“ (Kaunas, 2002). 1998 m. jam pastatytas paminklas Panevėžyje.

 

nuotrauka 1968 m. Senamiestyje, prie buvusios Kauno miesto ligoninės pastato (Muitinės g. 2), buvo pritvrtinta memorialinė lenta: „Šiame name 1919–1940 m. gyveno ir dirbo chirurgas prof. Vladas Kuzma“. Lenta dingo. 1977 m. prie namo (D. Poškos g. 14) pakabinta atminimo lenta: „Čia 1937–1942 m. gyveno chirurgas, LTSR akademikas Vladas Kuzma“. Lenta nuimta.
2002 m. minint 110-ąsias gimimo metines atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1937–1942 m. gyveno ir dirbo chirurgas profesorius akademikas Vladas Kuzma“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. mero 2002 09 20 potv. Nr. 378).

1982 m. KMUK centriniuose rūmuose (Eivenių g. 2), III aukšte prie įėjimo į Kardiologijos ir torokalinės chirurgijos kliniką atidengtas metalinis bareljefas su įrašu: „Akademikas chirurgas Vladas Kuzma, 1892–1944“ (skulpt. Leonas Žuklys).

1986 m. KMUK Chirurgijos klinikoje atidengtas jo biustas su įrašu: „Pirmasis chirurgijos klinikos vadovas profesorius dr. Vladas Kuzma, 1892–1942“ (skulpt. Vladas Žuklys). Patinuota gipsinė kopija saugoma Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje.

1988 m. buvusi Panevėžio gatvė Kauno Senamiestyje pavadinta jo vardu (Kauno m. LDT VK 1988 07 28 sprend. Nr. 273).

nuotrauka 2001 m. Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje Kaune (Rotušės a. 28) buvo parengta jam skirta ekspozicija. Salėje „Medicina Lietuvos respublikoje 1918–1940 metais“ eksponuojamas V. Kuzmos darbo kabinetas ir jo asmeniniai daiktai: darbo stalas, portretas; nišose sudėti profesoriaus chirurginiai įrankiai, dokumentai, nuotraukos.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Giedraitienė, Loreta. Profesoriaus Vl. Kuzmos atminimo įamžinimas Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje. – Iliustr. // Ave vita. – 2001, vas. 7, p. 1.
2. KMU atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Vladas Kuzma. – Iliustr. – Bibliogr.: 3 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 83–85.
5. V. Kuzmos g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 96.
6. Post mortem. – Iliustr. // Gyvenimo prasmė / Vida Kuzmaitė-Kivilšienė. – Kaunas, 2002. – P. 153.


KUZMICKIS ZIGMAS [1898 03 10 Rembove (Lenkija) – 1976 07 30 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], pedagogas, literatūros tyrinėtojas.

1919–1937 m., 1941–1976 m. gyveno Kaune.

1919 11 20 baigė buhalterijos ir kooperacijos kursus prie Švietimo ministerijos. 1920–1921 m. Lietuvos kariuomenėje dirbdamas raštininku-vertėju, lankė J. Jablonskio lietuvių kalbos kursus ir apsisprendė tapti lietuvių kalbos mokytoju. 1922–1926 m. studijuodamas LU Humanitarinių mokslų fakultete, 1924–1933 m. „Aušros“ gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą , psichologiją bei logiką. 1933–1937 m. buvo Švietimo ministerijos inspektorius, dėstytojavo keliuose Lietuvos pedagoginiuose institutuose. 1941–1943 m. buvo VIII (dabar „Saulės“) gimnazijos direktorius. 1943 m. pervestas dirbti į IX (dabar Jėzuitų) gimnaziją. 1946–1950 m. KU, o 1951–1971 m. KPI dėstė lietuvių ir rusų kalbas, lietuvių literatūros istoriją; organizavo lituanistų kursus, juose skaitė lietuvių literatūros mokymo metodikos kursą.
1926 m. redagavo dienraščio „Lietuva“ priedą „Iliustruotoji Lietuva“, 1927 m. almanachą „Gubos“. Išleido vadovėlius: „Lietuvių kalbos sintaksė (1930), „Lietuvių literatūra“, 5d. (1931–1934), „Lietuvių skaitymai vidurinėms ir aukštesniosioms mokykloms (1932), „Lietuvių kalbos gramatika“ (1933), „Mokyklos skaitymai“ (1937). Periodiniuose leidiniuose publikavo straipsnius lietuvių literatūros istorijos, kalbos, pedagogikos ir kt. klausimais. Parašė lietuvių kalbos rašybos vadovėlį (su J.Talmantu ir A. Kalniumi, 1938), straipsnių apie J. Jablonskį, P. Vaičaitį ir kt. Išvertė V. Bielinskio raštus. Yra parašęs vaizdelių, humoreskų, pasakėčių. 1966 m. apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją.
1933 02 16 jis buvo apdovanotas Gedimino ordino 4-ojo laipsnio garbės ženklu.
Teresė Bukauskienė ir Ramutis Karmalavičius serijoje „Mokslo žmonės“ išleido knygelę „Zigmas Kuzmickis“ (Kaunas, 1991). Buvo išleista Z. Kuzmickio knyga „Tikėjęs gimtuoju žodžiu: Iš kūrybinio palikimo“ (Kaunas, 1991), Paulės Mikelinskaitės parengta „Z. Kuzmickis: bibliografija, 1921–1997: 100-osioms gimimo metinėms“ (Kaunas, 1998) bei jam skirtas lankstinukas.

nuotrauka 1990 07 30 miesto centre prie namo (V. Putvinskio g. 41) buvo atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name nuo 1972 m. gyveno ir 1976 m. mirė pedagogas, literatūrologas Zigmas Kuzmickis“ (skulpt. Vladas Žuklys).

1993 m. Žemuosiuose Šančiuose buvusiai Garažo gatvei suteiktas jo vardas (Kauno m. mero 1993 03 30 potv. Nr. 381).

1995 05 26 išeivių Linartų padovanotame name Žaliakalnyje (Raseinių g. 26) atidaryta Zigmo Kuzmickio vardo biblioteka-muziejus (Kauno m. tarybos kultūros ir švietimo nuolatinės komisijos 1992 03 09 sprend. Nr. 11).
Pirmajame pastato aukšte įsikūrė Kauno miesto savivaldybės V. Kudirkos viešosios bibliotekos filialas, o antrajame – literatūrologo memorialinis muziejus. Jame kabo Alfonso Janulio sukurtas J. Kuzmickio bareljefas.
Prieiga per internetą: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2005/08/17/atmi_02.html  [žiūrėta 2010 08 16]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Z. Kuzmickio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 95–96.
3. Litvinavičius, Vilius. Jauniausias muziejus Kaune? – Iliustr. // XXI amžius. – 1996, saus. 19, p. 3, 4.
4. Litvinavičius, Vilius. Iki paskutinio atodūsio gyvenęs lietuvių kalba. – Portr. // Lietuvos aidas. – 2005, geg. 26, p. 4.


KVEDARAS ANTANAS [1887 10 03 Žiuriuose (Joniškio r.) – 1967 04 12 Kaune, palaidotas Aukštosios Panemunės kapinėse, kur 1970 m. jam pastatytas antkapinis paminklas], nusipelnęs Lietuvos miškininkas, mokslininkas, visuomenininkas.

1923–1967 m. gyveno Kaune (išskyrus 1941–1944 m., praleistus evakuacijoje).

1923 m., jau būdamas 36-erių, baigė Dotnuvos žemės ir miškų ūkio technikumą ir dirbo miškininku Panemunės miškų urėdijoje. Netrukus buvo pakviestas į Miškų departamentą. Pradžioje dirbo girininku, o 1924–1940 m. – Miškų departamento eksploatacijos skyriaus referentu.
1940–1941 m. buvo Miškų departamento direktorius. 1944–1946 m.– Lietuvos SSRS miško pramonės liaudies komisaro, 1946–1947 m. miško pramonės ministro pavaduotojas, 1947–1950 m. – Miškų ūkio ministras, vėliau – ministro pavaduotojas. Jam vadovaujant buvo užgesinti miško gaisrai, sustiprėjo apsauga nuo savivaliavimų, išspęstos miško paruošų problemos, sodinami miškai.
1950 m. numatyta įsteigti Lietuvos MA Miškų ūkio institutą, kuris įsikūrė Kaune (Laisvės al. 53). Tai atlikti pavesta A. Kvedarui. Jis įkūrė ir vadovavo institutui 1950–1961 m., kol išėjo į pensiją. Nuolat rūpinosi mokslinių problemų kryptimis, tyrimo rezultatų įgyvendinimu, žurnalo „Mūsų girios“ bei Instituto mokslo darbų leidyba. Savo straipsnius miškų ūkio klausimais publikavo daugelyje to meto periodinių leidinių.
1964 m. instituto direktoriaus ir bendradarbių pastangomis ant Kauno marių kranto įkurta nauja miškinikų gyvenvietė – Girionys. Tais pačiais metais A. Kvedarui, pirmajam iš miškininkų, buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio miškininko garbės vardas. 1929 m. jis buvo apdovanotas DLK Gedimino 4-ojo laipsnio, o sovietmečiu – Lenino ir Darbo raudonosios vėliavos ordinais.
1958 m. sukurtas A. Kvedaro biustas (dabar jau apgadintas; skulpt. Vladas Žuklys) saugomas Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje. Leonardas Kairiūkštis ir Benediktas Kančys išleido knygelę „Antanas Kvedaras“ (Vilnius, 1970). 1987 m. Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institutas išleido L. Skuodienės parengtą lankstinuką „Antanas Kvedaras (1887–1987)“.

1967 m. Kauno Miškų technikumas buvo pavadintas A. Kvedaro vardu. 1987 m. surengta mokslinė gamybinė konferencija ir medelių sodinimo šventė, skirta 100-osioms A. Kvedaro gimimo bei 60-osioms technikumo įkūrimo metinėms pažymėti. 1991 m. technikumas reorganizuotas į Kauno aukštesniąją miškų mokyklą. Dabar ši mokykla Girionyse vadinama Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija, kurios muziejuje įrengta kukli A. Kvedaro atminimui skirta ekspozicija.

nuotrauka 1968 m. Aukštojoje Panemunėje ant namo (Vaidoto g. 18) atidengta memorialinė lenta su įrašu: „Šiame name nuo 1927 m. iki mirties gyveno Lietuvos TSR nusipelnęs miškininkas Antanas Kvedaras“ (Kauno m. LDT VK 1965 12 08 sprend. Nr. 712). 1978 m. žmona E. Kvedarienė ir Lietuvos miškų institutas pasirašė sutartį apie jam skirto memorialinio muziejaus ar kambario įsteigimą. 1980 m. buvo parengtas projektas, kuris nebuvo įgyvendintas.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Poderys, Romas. Nereikalinga dovana. – Iliustr. // Tėviškės žinios. – 1989, bal. 29, p. 3.
3. Profesinė-visuomeninė veikla. – Iliustr. // Antanas Kvedaras / L. Kairiūkštis, B. Kančys. – Vilnius, 1970. – P. 39.


LAŠAS VLADAS [1892 01 13 Paupėje (Rokiškio r.) – 1966 01 02 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse, 1983 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Dalia Palukaitienė)], gydytojas fiziologas, profesorius akademikas, visuomenės veikėjas.

1920–1966 m. gyveno Kaune.

1915 m. baigė Tartu universiteto Medicinos fakultetą. 1920 m. išrinktas Steigiamojo, vėliau – I seimo nariu. 1921–1922 m. Aukštuosuose kursuose dėstė fiziologiją. 1922 m. buvo Lietuvos universiteto profesorius, Medicinos fakulteto Fiziologijos ir fiziologinės chemijos katedros vedėjas.
1924 m. išvyko stažuotis į Lozanos universitetą pas Morisą Artiusą. Ten jis įsisavino anafilaksijos tyrimų metodus ir atliko tyrimus, kuriuos grįžęs į Lietuvą papildė ir apibendrino. 1926 m. V. Lašas išleido monografiją „Anafilaksija“ (eksperimentiniai tyrimai), kurią pirmasis Lietuvoje apgynė kaip disertaciją medicinos mokslų daktaro laipsniui įgyti.
1924–1940 m. VDU, o 1944–1946 m. KVU dekanas. Jam vadovaujant buvo pastatyti Medicinos fakulteto rūmai A. Mickevičiaus gatvėje (1933), Akių ir Ausų-nosies-gerklės ligų klinikos Vytauto prospekte (1930; dabar Karo ligoninė) ir Klinikinė ligoninė (1940).
1940–1941 m. – Kauno universiteto prorektorius. 1945 m. Kauno valstybinio universiteto, nuo 1951–1966 m. Kauno Medicinos instituto Fiziologijos katedros vedėjas.
1945 m. V. Lašui suteiktas LSSR nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1946 m. jis buvo išrinktas LSSR Mokslų akademijos tikruoju nariu, o 1948 m. SSRS Medicinos mokslų akademijos nariu korespondentu.
Jis vienas ir su kitais autoriais yra parengęs daugiau kaip 120 mokslo darbų – monografijų, vadovėlių, straipsnių, brošiūrų, apžvalgų, tarp kurių – stambus vadovėlis „Žmogaus fiziologija“ (1965). Bendradarbiavo leidiniuose „Aušrinė“, „Lietuvos ūkininkas“, „Jaunimas“, „Kultūra“.
Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje Kaune saugomas A. Varnaitės sukurtas biustas bei Prano Grušnio tapytas profesoriaus portretas. 1980 m. serijoje „Žymieji Tarybų Lietuvos mokslininkai“ išleista monografija „Akademikas Vladas Lašas“ (Vilnius, 1980).

nuotrauka 1967 m. KMU Centriniuose rūmuose (A. Mickevičiaus 9), II a., prie Fiziologijos katedros, atidengtas V. Lašo bareljefas su užrašu: „Čia 1921–1966 m. dirbo TSRS MA narys-korespondentas, LTSR MA akademikas prof. med. m. dr. Vl. Lašas (1892–1966)“ (skulpt. Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė).

1969 m. Žaliakalnio mikrorajono gatvė pavadinta V. Lašo vardu.

nuotrauka 1970 m. ant namo (Aukštaičių g. 37) atidengta pirmoji atminimo lenta. 1992 07 02 atidengta antroji memorialinė lenta: „Šiame name 1926–1966 m. gyveno Kauno klinikų įkūrėjas, medicinos mokslų daktaras, profesorius, akademikas Vladas Lašas“ (skulpt. Vytautas Narutis; Kauno m. valdybos 1992 m. kovo mėn. potvarkis Nr. 144-v).

1990 m. KMU Centrinių rūmų didžioji auditorija pavadinta prof. V. Lašo vardu.

nuotrauka 1992 m. prie KMU klinikų Centrinių rūmų (Eivenių g. 2) pastatytas paminklinis biustas (skulpt. Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė, archit. Jonas Putna).

nuotrauka 2010 09 01 ant LSMU klinikų (Eivenių g. 2) centrinio pastato atidengta memorialinė lenta: „1940 m. liepos 1 d. šiame pastate pradėjo veikti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto klinikos. Statybų iniciatorius prof. Vladas Lašas. Pastato architektas Urbain Cassan. Statybų komisijos pirmininkas prof. Pranas Jodelė“.
Prieiga per internetą: http://www.kmu.lt/avevita/text.php?str_id=3543  [žiūrėta 2010 12 28]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KMU atminimo įamžinimo sąrašas.
2. KPTA atminimo įamžinimo paminklų sąrašas.
3. Kulvietienė, Džiuljeta. Jubiliejus įpareigoja tikslui – irtis į gilumą. – Iliustr. // Ave vita. – 2010, Nr. 28, rugs. 10, p. 1, 2.
4. Padegimas, Bernardas ir Abraitis, Romualdas. Akademikas Vladas Lašas – įžymus Lietuvos mokslininkas, organizatorius ir pedagogas. – Iliustr. – Santr. angl. // Medicina. – T. 38 (2002), Nr. 2, p. 231–233.
5. V. Lašo g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 98–99.
6. Vladas Lašas. – Iliustr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 87–88.
7. Vlado Lašo atminimui // Kauno tiesa. – 1992, birž. 5, p. 1.


LAŠIENĖ-MACKEVIČAITĖ JANINA[1897 04 11 Maralynės dvare prie Baisogalos(Radviliškio r.) – 1993 07 09 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse], patologė-anatomė, profesorė.

1919, 1922–1993 m. gyveno Kaune.

1919 m. atvykusi į Kauną pradėjo dirbti Kauno miesto ligoninėje. 1922 m. baigė Berlyno universitetą. Nuo 1922 m. dirbo Kauno universitete. Čia su kitais suorganizavo Patologinės anatomijos katedrą, kurioje dirbo vyresniąja asistente. 1941 m., 1944–1965 m. buvo tos katedros vedėja.
1954 m. įsteigė Respublikinę patologų anatomų mokslinę draugiją; 1954–1965 m. buvo tos draugijos pirmininkė ir viena pataloginės anatomijos pradininkių Lietuvoje. Suklasifikavo kraujodaros organų navikines ligas. Buvo aktyvi Kauno medicinos draugijos (nuo 1919 m.) kovai su tuberkulioze ir vėžiu bei Ypatingosios komisijos fašizmo žvėriškumams okupacijos metais tirti draugijų narė.
1957 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusios gydytojos vardas, 1967 m. – Lietuvos nusipelniusios mokslo veikėjos vardas. 1972 m. jai paskirta Lietuvos valstybinė premija.
Paskelbė mokslinių straipsnių apie kraujo gaminamojo audinio navikus, vaikų patologiją, funkcinę endokrininių liaukų morfologiją. Yra šių knygų bendraautorė: „Naujagimio endokrininės liaukos“ (1969), „Trumpa žmogaus anatomija, fiziologija ir higiena“ (1930), „Patologinė anatomija“ (1973).
1997 m. išleista Elenos Stalioraitytės sudaryta knyga „Aš pati: profesorė Janina Mackevičaitė-Lašienė (1897 04 11–993 07 09): gyvenimas ir veikla“ (Kaunas, 1997).

1997 04 10 Kauno KMU Patologinės anatomijos klinikos auditorijai (Eivenių g. 4) suteiktas Janinos Lašienės vardas.

nuotrauka 1997 04 10 ant namo (Aukštaičių g. 37) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1926–1993 m. gyveno Lietuvos patologijos mokslo praktikos kūrėja ir ugdytoja profesorė Janina Mackevičaitė-Lašienė“ (skulpt. Vytautas Narutis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Balandžio 10–11 d. Kaune vyks renginiai, skirti profesorės Janinos Mackevičaitės-Lašienės gimimo šimtosioms metinėms paminėti // Kauno diena. – 1997, bal. 9, p. 8.
2. Janina Lašienė–Mackevičaitė. – Iliustr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 89.
3. KMU atminimo įamžinimo sąrašas.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. „Profesorės Janinos Mackevičaitės-Lašienės gimimo 100-ųjų metinių proga...“ // Kauno žinios, 1997, bal. 16, p. 1.
6. Tarsi dvi šeimas ji turėjo... – Iliustr. // Kauno diena. – 1997, bal. 11, p. 3.


LANDSBERGIS VYTAUTAS [1932 10 18 Kaune], muzikologas, profesorius, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Europos Parlamento narys.

1939–1950 m. gyveno Kaune (K. Donelaičio g. 38).

Gimė ir augo Kaune. Baigė 1-ąją Komjaunimo vidurinę (Laisvės al. 95, dab. „Aušros gimnazija) ir J. Gruodžio muzikos mokyklas. 1950 m. įstojo į Vilniaus konservatoriją. Nuo 1955 m. gyvena Vilniuje. 1968 m. apgynė disertaciją „M. K. Čiurlionio kompozitoriaus kūryba“. Buvo ilgametis Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos narys; yra M. K. Čiurlionio draugijos pirmininkas, nuo 1995 m. – tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso tarybos pirmininkas, Lietuvos šachmatų federacijos garbės narys. Už monografijas „Čiurlionio kūryba“ (1975) ir „Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai“ (1988) apdovanotas Lietuvos SSR premijomis.
1988 m. išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos; 1990 03 12 – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, 1991 m. – Atkuriamojo Seimo pirmininku. Jo vadovaujama Lietuva atsiskyrė nuo SSRS, pelnė tarptautinį pripažinimą ir išsikovojo nepriklausomos valstybės statusą. 1993–2003 m. V. Landsbergis – Lietuvos konservatorių partijos (Tėvynės sąjungos) pirmininkas. 1996 m. Kauno kaimiškojoje apygardoje išrinktas į Lietuvos Seimą tapo LR Seimo pirmininku; nuo 2004 m. – Europos Parlamento narys. 2013 04 25 Lietuvos muzikos ir teatro akademija suteikė muzikologui profesoriui Vytautui Landsbergiui garbės daktaro vardą.
Išleido knygas: „Kryžkelė: politiniai tekstai, 1992–1994“, „Ataskaita rinkėjui“; „Lūžis prie Baltijos: politinė autobiografija“ (1997), trilogiją „Vėl Lietuva. 10 metų: tekstai minint Nepriklausomybės atkūrimą“ (2000); „Būta ir pasakyta: mintys“ (2002), „Karaliaučius ir Lietuva: nuostatos ir idėjos“ (2003), „Bangos, duokit kelią: Kačerginės paveikslėliai“ (2004), „Un peuple sort de prizon“ (2007); „Rugsėjo 11 necivilizacijų konfliktas: seimo nario mintys ir vertinimai“ (2001), „Susirašinėjimas ir pokalbiai su Francois Mitterrand, 1990–1992“ (2007), „Nusidėjome apsileidimais: laiškai dabarties broliams“ (2007), „Ilgosios dramos tyrimas“ (2008). Mokslinius tyrinėjimus apibendrino monografijoje „Visas Čiurlionis“ (2008). 2009 m. išleistos dvi profesoriaus įgrotos kompaktinės plokštelės „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kūriniai fortepijonui. Visuma“, 2011 m. – knygos „Mažoji Čiurlioniana: kūrėjo išvykimo šimtmečiui“ ir „M. K. Čiurlionis. Laiškai Sofijai“, 2012 m. – „Kaltė ir atpirkimas : apie Sausio 13-ąją“, sudaryta ir išleista „Rezistencijos pradžia: 1941-ųjų Birželis : dokumentai apie šešių savaičių laikinąją Lietuvos vyriausybę“ ir „Ilgosios dramos užkampiai“ (Vilnius, 2012). 2004–2013 m. išleistos V. Landsbergio knygos „Europos Parlamente“ (Europos Parlamento nario pasisakymai, straipsniai, laiškai, mintys ir pan.), 2014 m. – „Briuselio dienoraščiai“, „Jotvingių giesmės“.
Apdovanotas Lietuvos šaulių žvaigždės (1991), Vytauto Didžiojo 1-ojo laipsnio ordinais (1998); Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine (2003), Norvegų tautos Taikos premija (1991), Prancūzijos Foundation du future ir kt. garbingais užsienio valstybių apdovanojimais. 2012 m. jam įteiktas Krašto apsaugos sistemos medalis civiliams „Už nuopelnus“, taip pat – Vyčio kryžiaus ordinas.
Dažnai vasaroja Kačerginėje (Kauno r.), tėvų vasarnamyje. Apie V. Landsbergį sukurti vaizdo įrašai: Domanto Vildžiūno „Dienoraščio akimirkos“ (1997), sūnaus Vytauto V. Landsbergio „Visa teisybė apie mano tėvą“ (b.m.); Liepos Rimkevičienės ir Giedrės Žickytės dokumentinis TV filmas „Laisvės džiazas“ (2010); pagal V. Landsbergio 1965 m. sukurtą scenarijų, 2011 m. pasirodė Giedrės Žickytės ir Ričardo Rickevičiaus trumpametražis dokumentinis filmas „Ieškome „Nebaigtosios sonatos“; profesoriaus 80-mečiui sukurtas Agnės Marcinkevičiūtės dokumentinis filmas „Vytautas Landsbergis: mintys ir darbai“ (2012). 1999 m. išleista bibliografija „Vytautas Landsbergis: kultūros darbai, 1956–1996“ (Vilnius).

1991 03 11 įkurtas V. Landsbergio fondas medicinai ir menui remti. Jam vadovauja Gražina Ručytė-Landsbergienė. Iš fondo lėšų paremta Kauno ortopedijos įmonė. Kartu su Švedijos Lundo universitetu įsteigtas pirmasis Baltijos šalyse surdologijos kabinetas ir kt.
Prieiga per internetą: http://fondas.landsbergis.lt/  [žiūrėta 2012 01 12]

1991 09 18 Vytautas Landsbergis paskelbtas VDU filosofijos garbės daktaru.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html  [žiūrėta 2010 08 16]

1994 01 27 suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 08 16]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno miesto garbės piliečiai // Kas yra kas Lietuvoje: Kraštiečiai. Kaunas. – Kaunas, 2008. – P. 12.
2. Universiteto garbės daktarai ir profesoriai. – Iliustr. // Vytauto Didžiojo universitetas. – [Kaunas, 2000. – P. 39].
3. Vytauto Landsbergio fondas, 1991–1998. – Vilnius, [1999]. – [16] p.


LANDSBERGIS-ŽEMKALNIS VYTAUTAS [1893 03 10 Linkavičiuose (Pakruojo r.) – 1993 05 21 Vilniuje; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], Lietuvos kariuomenės savanoris, inžinierius architektas, visuomenės veikėjas.

1922, 1926–1939, 1959–1970 m. gyveno Kaune.

1918–1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje: iš pradžių eiliniu, vėliau – artilerijos kapitonu (vadovavo haubicų baterijai Kaune). 1919 m. už pasižymėjimą kovose prieš bermontininkus apdovanotas Vyčio kryžiumi su kardais.
1922 m. įstojo į LU Technikos fakultetą, 1923–1926 m. mokėsi Romos universitete. Buvo pirmasis Lietuvos architektas, baigęs mokslus Vakarų Europoje.
1926 m. V. Landsbergis-Žemkalnis dirbo Susisiekimo ministerijoje jaunesniuoju inžinieriumi, 1927–1929 m. – Lietuvos universiteto Architektūros katedros jaunesniuoju asistentu. 1929–1939 m. vertėsi privačia praktika, buvo „Rotary“ klubo narys, įsteigė privatų projektavimo biurą. 1941 06 23–07 25 sudarytoje Laikinojoje Lietuvos Vyriausybėje buvo komunalinio ūkio ministras.
1944 m. gelbėdamas sūnų, emigravo į Vokietiją; 1949 m. išvyko į Australiją.
1959 m. grįžo į Kauną. Iki 1961 m. dirbo Miestų ir kaimų statybos projektavimo instituto Kauno filialo vyriausiuoju architektu. 1961–1970 m. buvo Paminklų konservavimo instituto Kauno filialo architektas.
1926–1939 m. gyvendamas Kaune parengė daugiau kaip šimtą projektų, dalyvavo konkursuose. Čia suprojektavo geriausius savo pastatus, pasiekė kūrybinę brandą. Svarbiausieji jo projektuoti pastatai Kaune: Akių, ausų, nosies ir gerklės klinika (1929; dabar Karo ligoninė), Nunciatūra – Vatikano diplomatinė atstovybė (1931; dabar Menininkų namai), Apskrities savivaldybės rūmai (1933; dabar Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas, Tyrimų laboratorija (1932–1936; dabar KTU Cheminės technologijos fakultetas), Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (1937; dabar Kauno apskrities viešoji biblioteka), Kūno kultūros rūmai (1931; dabar LKKA); „Pienocentro“ rūmai (1931; dabar KTU Ekonomikos ir vadybos fakultetas) ir kt. 1937 m. Paryžiaus tarptautinėje parodoje už „Pienocentro“ projektą apdovanotas garbės diplomu ir bronzos medaliu. Jo projektuotus pastatus galima laikyti modernistine Lietuvos architektūros kryptimi.
V. Landsbergis-Žemkalnis parašė memuarų apie žymius, gerai pažįstamus ir artimus žmones: Gabrielių Landsbergį-Žemkalnį, Joną Jablonskį, Praną Mašiotą, Balį Dvarioną, sukūrė porą pjesių („Audra“, „Voras“). Išleistos jo atsiminimų knygos „Hochverrat: „Valstybės išdavimo“ byla 1944–1945“ (Vilnius, 1991) bei sūnaus Vytauto Landsbergio parengta „Iš atminties ekrano: rašyta ir pasakota“ (Vilnius, 2009).
Architekto veikla įvertinta vyriausybiniais apdovanojimais, jam suteikta įvairiausių garbės vardų ir titulų.
1993 m. V. Landsbergiui-Žemkalniui sukurtas jubiliejinis medalis (aut. – archit. Albinas Purys), televizijos filmas (rež. Nijolė Baužytė); jis tapo atsikūrusio „Rotary“ klubo garbės nariu.
Išleistos 2 monografijos: Jolitos Kančienės ir Jono Minkevičiaus „Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis“ (Vilnius, 1993) bei Algimanto Nako „Architektas inžinierius Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir jo darbų konstruktoriai“ (Vilnius, 1997).

1991 09 26 architektui suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 07 08]

1993 m. Dainavos mikrorajone, Eiguliuose, buv. Architektų gatvė, pavadinta V. Landsbergio-Žemkalnio vardu (Kauno m. mero 1993 08 06 potv. Nr. 747).

nuotrauka 1998 10 23 prie jo namo (K. Donelaičio g. 38) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name gyveno savanoris kūrėjas, Laikinosios vyriausybės narys, inžinierius architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis 1893–1993 (skulpt. Vytautas Narutis; Kauno m. mero 1998 08 18 potv. Nr. 310).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Abelkis, Pranas. Memorialinės lentos architektams // Kauno žinios. – 1998, lapkr. 3, p. 9.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. V. Landsbergio-Žemkalnio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 97–98.
4. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Žmonėms, mylėjusiems Kauną ir talentingai jį kūrusiems.– Iliutr. // Kauno diena. – 1998, spal. 24, p. 1, 3.


LASTAS ADOMAS (tikr. pavardė Lastauskas) [1887 10 18 Išlandžiuose (Marijampolės r.) – 1961 01 18 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse; 1962 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Danutė Danytė-Varanauskienė)], poetas modernistas, vertėjas.

1924–1961 m. gyveno Kaune.

Maskvos universitete studijavo teisę. 1924 m. Lietuvos universitete išlaikęs baigiamuosius egzaminus gavo teisininko diplomą. Kaune dirbo advokatu bei Žemės banko juriskonsultu.
Išleido poemą „Lietuvos knygnešio likimas“ (1925), eilėraščių rinkinius: „Auksinės varpos“ (1921), „Ties kruvinom spurgom“ (1935), „Pasiilgimas (1939) ir kt. Išvertė V. Garsino, F. Gladkovo, A. Puškino, I. Turgenevo kūrinių.
1960 m. skulptorė Danutė Danytė-Varnauskienė sukūrė A. Lasto skulptūrinį portretą.

nuotrauka 1970 m. prie namo (Tulpių g. 21) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1947–1961 m. gyveno rašytojas Adomas Lastas“.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:
1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Rūkienė, Danutė. Kad tarp mūsų gyventų. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1987, lapkr. 8, p. 4.


LAUCIUS JUOZAS[1893 11 23 Dusyniuose (Utenos r.) – 1985 01 25 Kačerginėje; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], aktorius.

1921–1931, 1936–1985 m. gyveno Kaune.

1921–1931 m., 1936–1964 m. – Kauno dramos teatro aktorius. 1941 m. – Kauno jaunojo žiūrovo teatro direktorius ir meno vdovas. 1953 m. J. Lauciui suteiktas LSSR nusipelniusio artisto, o 1954 m. – LSSR liaudies artisto vardas.
J. Laucius yra sukūręs apie pustrečio šimto vaidmenų: Krivis (V. Mykolaičio-Putino „Valdovo sūnus“, 1921), Kęstutis (Maironio „Kęstučio mirtis“, 1924), Algaudas (P. Vaičiūno „Prisikėlimas“, 1936), Glosteris (V. Shakespeare'o „Karalius Lyras“, 1937), Labutis (J. Baltušio „Gieda gaideliai“, 1948), Domas Višinskis (K. Inčiūros „Žemaitė“, 1964) ir kt.
Ryškiausias vaidmuo, palikęs jo kūryboje gilų pėdsaką – Kolčis (J. Grušo „Herkus Mantas“, 1957). Jis taip pat vaidino pirmuosiuose lietuviškuose filmuose: „Marytė“, „Aušra virš Nemuno“, „Ignotas grįžo namo“ ir kt.
1965 m. apie jį išleista Marko Petuchausko knygelė „Juozas Laucius“ (Vilnius, 1965)

nuotrauka 1994 m. ant namo (Žemaičių g. 42) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1942–1985 m. gyveno žymus aktorius, Kauno jaunojo teatro įkūrėjas Juozas Laucius“ (dail. P. Montvila; Kauno m. mero 1993 08 13 potv. Nr. 767)

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


LAZDYNŲ PELĖDA, tikroji pavardė Marija Ivanauskaitė-Lastaukienė [1872 06 01 Šiauliuose – 1957 07 19 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse. 1959 m. pastatyto antkapinio biusto dail. J. Burneika, archit. V. Gabriūnas], prozininkė.

1938–[1941], 1948–1957 m. gyveno Kaune.

Mokėsi namuose pas tėvą. Būdama 17 metų eilėraščius pradėjo kurti lenkiškai. Lietuvių spaudai paskatino rašyti sesuo ir Povilas Višinskis. Rašė lenkiškai, o į lietuvių kalbą jos raštus vertė sesuo Sofija. Šie darbai buvo skelbiami bendru abiejų seserų slapyvardžiu – Lazdynų Pelėda. Po sesers mirties (1926 m.) Marija rašė lietuviškai, išleido kelias knygas tuo pačiu pseudonimu.
Lazdynų Pelėda – unikalus reiškinys lietuvių literatūros istorijoje. Dvi seserys Ivanauskaitės – Sofija Pšibiliauskienė ir Marija Lastauskienė – XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmoje pusėje savo prozos kūrinius – apsakymus, apysakas, romanus – pasirašydavo ir leido bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. Kai kurių Lazdynų Pelėdos kūrinių autorystė visiškai nenustatyta.
1938 m. ji persikėlė gyventi į Kauną, kur aktyviai dirbo literatūrinį darbą. Nuo 1948 m. iki mirties gyveno Kaune, K. Donelaičio g. 56B. Šiame bute dažnai svečiuodavosi rašytojai Ieva Simonaitytė, Adomas Lastas, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius ir kiti.
Marija Lastauskienė parašė romanus: „Šviesuliai ir šešėliai“ (1925 išsp. laikr. „Klaipėdos žinios“), „Praeities šmėklos“ (1996); apysakas: „Auka“ (1907), „Radybos“ (1930), „Šiaurės sostinėje“ (1955; 1972) ir daugelį kitų literatūrinių kūrinių.
[1950] m. jai suteiktas LSSR nusipelniusios meno veikėjos vardas. Nuo 1995 m. rudens Vilniuje jos atminimą įamžina paminklas „Seserys" (skulpt. Dalia Matulaitė). Nemaža rašytojos kūrybinio palikimo dalis ir autentiški dokumentai saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune.

1967 m. prie namo (K. Donelaičio g. 56B) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1948–1957 m. gyveno rašytoja Marija Lastauskienė-Lazdynų Pelėda“ (Kauno m. LDT VK 1965 12 08 sprend. Nr. 712). Lenta pavogta.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Pastarnavičius J. Viskas mena rašytoją. – Iliustr. // Vakarinės naujienos. – 1968, lapkr. 13.


LEVINAS EMANUELIS [1906 01 12 Kaune – 1995 12 24 Paryžiuje], filosofas egzistencialistas, Sorbonos universiteto profesorius.

1906–1915 m., 1920–1923 m. gyveno Kaune.

Gimė ir užaugo Kauno senamiestyje. Tėvas Jechielis Levinas (gimęs Kaune 1878 m.) turėjo knygyną (Laisvės al. 25), kuriame pardavinėjo kanceliarijos reikmenis ir knygas rusų kalba. Namuose buvo kalbama jidiš ir rusiškai. Nuo šešerių metų hebrajų kalbos jį mokė pasamdytas mokytojas.
1915 m. Levinų šeima persikėlė į Charkovą, kur Emanuelis lankė licėjų. 1920 m. su tėvais grįžo į Kauną ir apsigyveno Kalėjimo (dabar Spaustuvininkų) g. Nr. 1. Mokėsi Kauno žydų gimnazijoje, kurioje buvo dėstoma rusų kalba. Prisiminimuose teigė, kad jį auklėjant buvo apsieita be religinių dogmų, bet remtasi šventaisiais raštais. Būsimąjį filosofą ugdė ir intelektuali aplinka, galimybė semtis žinių iš tėvo knygyne ir bibliotekoje esančių knygų. Didelį įspūdį jam padarė rusų literatūra. Gavęs atestatą, mamos patartas, nutarė studijuoti Strasbūro universitete, garsėjusiame geru parengimu.
1923 m. išvykęs mokytis į Prancūziją, susirašinėjo su Kaune likusia kaimynų dukra Raisa Levi ir 1932 m. Paryžiuje su ja susituokė. Savo raštuose dažnai minėjo litvakų kultūrą, pasiliko pavardės lietuvišką galūnę. Spauda dažnai įvardija jį kaip žydų kilmės lietuvį. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Kaune gyvenusius šeimos narius naciai sušaudė.
Atviros Lietuvos fondas išleido autorių kolektyvo parengtą jo straipsnių rinkinį „Apie dievą, ateinatį į mąstymą“ (Vilnius, 2001) bei „Etika ir begalybė“ (Vilnius, 1994; 2003 m. – Brailio raštu).

nuotrauka 2006 05 02 ant namo (Karaliaus Mindaugo pr. 37), minint 100-ąsias filosofo gimimo metines, buvo atidengta memorialinė lenta: „Šioje vietoje buvusiame pastate Lietuvos žydų šeimoje 1906 m. sausio 12 d. gimė vienas iškiliausių XX a. mąstytojų, filosofas Emanuelis Levinas. Mirė 1995 m. Paryžiuje“ (skulpt. Leonas Adomkus; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 02 10 įsak. Nr. A-570). 2012 m. kovo mėn. šalia atminimo lentos lietuvių kalba atidengta lenta su išverstu į prancūzų kalbą tekstu: „À cet endroit se dressait la maison dans laquelle est né le 12 janvier 1906 l\\\'un des plus éminents penseurs du XXe siècle, le philosophe Emmanuel Levinas. Issu d’une famille juive de Lituanie, il est décédé à Paris en 1995“ (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 03 21 įsak. Nr. A-1025).
Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/naujienos/gaires/emanuelis-levinas-75839  [žiūrėta 2012 11 22]

2013 03 21 naujai gatvei Romainiuose suteiktas E. Levino vardas (Kauno m. savivaldybės tarybos 2013 03 21 sprend. Nr. T-163).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?2497961121  [žiūrėta 2013 03 15]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atminimo lenta garsiajam filosofui. – Iliustr. // 15 min.: nemokamas dienraštis. – 2006, geg. 3, p. 5.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Pažėraitė, Aušra. Emanuelis Levinas ir jo šeima Kaune // Žmogus ir žodis. – 2001, t. 3, Nr. 4, p. 49–55.
4. Skučaitė, Virginija. Augęs lietuviškoje kultūroje, bet į ją neįaugęs. – Iliustr. // Kauno diena. – 2012, lapkr. 21, p. 17.


LOZORAITIS STASYS (vyresn.)[1898 09 05 Kaune – 1983 12 24 Romoje (Italija); 1998 11 10 perlaidotas Petrašiūnų kapinėse], diplomatas.

[1912–1914], 1919–1923, 1932–1939 m. gyveno Kaune.

Kaune baigė keturias gimnazijos klases. 1919–1923 m. buvo Ministrų kabineto kanceliarijos viršininkas, reikalų vedėjas, 1932 m. – Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius.
1934–1938 m. – Užsienio reikalų ministras, turėjo autoritetą tarp Tautų Sąjungos vadovų ir politikų.
Nuo 1939 m. – nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje. S. Lozoraitis Lietuvos labui dirbo Romoje daugiau kaip 44 metus, turėjo pasaulinį diplomato autoritetą. 1935 m. buvo išrinktas Paryžiaus tarptautinės diplomatinės akademijos nariu.
1998 m. serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas bendras 0,90 Lt vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė), skirtas Stasiui Lozoraičiui (1898–1983) ir jo sūnui Stasiui Lozoraičiui (1924–1994).
1999 m. apie vyresnįjį Lozoraitį sukurtas dokumentinis filmas „Lietuvos diplomatijos šefas“ (rež. ir scenarijaus autorius Vytautas Žalys ir Juozas Sabolius). 2012 m. išleista Astos Petraitytės-Briedienės knyga „Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940–1983)“.

nuotrauka 1995 02 16 prie namo (K. Donelaičiog. 58) atidengta memorialinė lenta su dviem bareljefais: „Šiame name 1935–1939 m. gyveno Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, okupacijos metais Lietuvos diplomatijos vadovas užsienyje Stasys Lozoraitis (mirė 1983 m. Romoje) ir jo sūnus Lietuvos ambasadorius Vašingtone ir Romoje, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras Stasys Lozoraitis (mirė 1994 m. Vašingtone)“ (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1994 11 24 potv. Nr. 788).
Prieiga per internetą: http://wapedia.mobi/lt/Stasys_Lozoraitis_(1924)  [žiūrėta 2010 01 18]

2000 04 28 anksčiau buvusiuose Ministrų rūmuose Stasio Lozoraičio vyresniojo (1898–1983) darbo kabinete (dabar VDU rektoratas, K. Donelaičio g. 58) atidarytas Lozoraičių memorialinis muziejus.
2010 02 11
dalis ekspozicijos perkelta į I aukšte esančią VDU istorijos menę, likusi – į fondus.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/s-ir-s-lozoraiciu-muziejus,-vdu-istorijos-mene.html  [žiūrėta 2012 01 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dailidaitė, Daiva. Apie Lietuvos diplomatą. – Portr. // Dienovidis. – 1999, Nr. 6, p. 19.
2. Istorija, besibeldžianti į nūdieną. – Iliustr. // Kauno diena. – 1995, vas. 17, p. 1, 2.
3. Mikalčiūtė, Raimonda. Universiteto istorijos menė: žengtas tik pirmasis žingsnis. – Iliustr. // 15 min. – 2010 vas. 12, p. 3.
4. Savičiūnaitė, Vida. Kaune įkurtas Lozoraičių muziejus. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2000, bal. 29, p. 2.
5. Stasys Lozoraitis /1898–1983/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 200–201.
6. Stankevičiūtė, Rūta. Lozoraičių muziejus: klaustukai ir abejonės. – Iliustr. // Kauno diena. – 2010, vas. 9, p. 1, 2–3.


LOZORAITIS STASYS (jaunesn.) [1924 08 02 Berlyne – 1994 06 13 Vašingtone, palaidotas Putname (JAV); 1999 06 15 perlaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. 1999 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Juozas Šlivinskas; archit. Algis Mikėnas, Birutė ir Juozas Poniškaičiai], diplomatas, visuomenės veikėjas.

1932–1939 m. gyveno, 1992–1993 m. lankėsi Kaune.

1935–1939 m. mokėsi Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje Kaune.
1943–1991 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto, 1983–1991 m. Lietuvos pasiuntinybės patarėjas Vašingtone. 1991 m. JAV, vėliau Italijoje ėjo Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus pareigas. 1992 m., po 53 metų, S. Lozoraitis VDU kvietimu aplankė Lietuvą. 1992 02 16 VDU 70-ies metų įkūrimo proga jam įteikti VDU garbės daktaro žymenys.
1993 m. S. Lozoraitis buvo vienas iš kandidatų į Lietuvos Respublikos Prezidento postą. Kaune laimėjęs daugumos simpatijas, buvo vadinamas Lietuvos Vilties ir Garbės Prezidentu.
1995 m. sukurtas muzikinis kūrinys „Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis“ (komp. Osvaldas Balakauskas), skirtas atlikti mecosopranui, chorui ir kameriniam orkestrui. 1996 m. apie diplomatą sukurtas filmas „Vilties prezidentas“ (režisierius, scenarijaus autorius Vytautas V. Landsbergis). 1998 m. serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas bendras 0,90 Lt vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė), skirtas Stasiui Lozoraičiui (1898–1983) ir Stasiui Lozoraičiui (1924–1994).
1999 m. (po mirties) apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu.
2003 m. Vytautas Landsbergis parašė knygą „Pusbrolis Motiejus: knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo laiškų ir pasisakymų“ (Vilnius, 2003)

1991 09 18 suteiktas VDU garbės daktaro vardas.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html   [žiūrėta 2010 08 16]

1994 09 22 suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332   [žiūrėta 2010 07 08]

1994 10 29 Kryžių kalnelyje, prie VI forto (Pramonės pr.), pastatytas medinis koplytstulpis: „Šis koplytstulpis teprimena lietuvių tautai Viešpaties siųstą prezidentą ambasadorių Stasį Lozoraitį“ (tautodail. Leonas Reveltas, Pranas Peleckis, archit. Birutė Poniškaitienė)

1994 m. Žaliakalnio mikrorajono Darželio gatvė pavadinta S. Lozoraičio vardu (Kauno m. mero 1994 06 30 potv. Nr 466). 1995 m. viena iš Garliavos gatvių pavadinta jo vardu.

nuotrauka 1995 02 16 prie namo (K. Donelaičiog. 58) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1935–1939 m. gyveno Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, okupacijos metais Lietuvos diplomatijos vadovas užsienyje Stasys Lozoraitis (mirė 1983 m. Romoje) ir jo sūnus Lietuvos ambasadorius Vašingtone ir Romoje, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras Stasys Lozoraitis (mirė 1994 m. Vašingtone)“ (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1994 11 24 potv. Nr. 788).

nuotrauka 1996 09 08 Vienybės a. skverelyje (K. Donelaičio g. 58, prie VDU rektorato) pastatytas paminklas S. Lozoraičiui (skulpt. Juozas Šlivinskas; archit. Algis Mikėnas, Birutė ir Juozas Poniškaičiai).

1998 m. Lietuvos žurnalistų draugija įsteigė Stasio Lozoraičio publicistikos premiją „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.

1998 m. Kauno 12-ajai vidurinei mokyklai (A. Stulginskio g. 61) suteiktas S. Lozoraičio vardas. 1999 m. mokyklos muziejuje įkurta S. Lozoraičio memorialinė ekspozicija. 2007 m. skulpt. Juozo Šlivinsko iniciatyva mokykloje atidengtas Stasio Lozoraičio bareljefas su atminimo lenta.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?2736684130  [žiūrėta 2011 04 08]

2000 04 28 buvusiuose Ministrų rūmuose, kur anksčiau buvo Stasio Lozoraičio vyresniojo (1898–1983) darbo kabinetas (dabar VDU rektoratas, K. Donelaičio g. 58) atidarytas Stasio vyresniojo ir Stasio jaunesniojo Lozoraičių muziejus.
2010 02 11 dalis ekspozicijos perkelta į I aukšte esančią VDU istorijos menę, likusi – į fondus.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/s-ir-s-lozoraiciu-muziejus,-vdu-istorijos-mene.html  [žiūrėta 2012 01 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Abelkis, Pranas. Paminklas Stasiui Lozoraičiui Vilties skverelyje // Savivaldybės žinios. – 1996, rugs. 13, p. 1.
2. Garbaravičienė, Birutė; Jokūbaitis, Stasys; Vaitiekūnaitė, Ramutė. Vilties prezidento atminimui. – Iliustr. // Kauno diena. – 1994, spal. 31, p. 1–2.
3. Istorija, besibeldžianti į nūdieną. – Iliustr. // Kauno diena. – 1995, vas. 17, p. 1, 2.
4. Jonušaitė, Neringa . Atminties koplytstulpis Kauno vilties ir garbės Prezidentui. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 1994, spal. 31, p. 1–2.
5. Marcinkevičienė, Danute. 12-ajai vidurinei mokyklai suteiktas garbingas Stasio Lozoraičio vardas // Kauno žinios. – 1998, lapkr. 20, p. 2
6. Savičiūnaitė, Vida. Kaune įkurtas Lozoraičių muziejus. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2000, bal. 29, p. 2.
7. Stankevičiūtė, Rūta. Lozoraičių muziejus: klaustukai ir abejonės. – Iliustr. // Kauno diena. – 2010, vas. 9, p. 1, 2–3.
8. Tomkūnas, Mantas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2007, rugs. 3, p. 4.


LUKŠA-DAUMANTAS JUOZAS [1921 08 10 Juodbūdžio k. (Prienų r.) – 1951 09 04 Pabartupyje (Kauno r.); palaidojimo vieta nežinoma], Lietuvos partizanų rinktinės vadas.

1938–1951 m. Kauno mieste ir rajone gyveno su pertraukomis.

1940 m. baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją ir įstojo į KU. 1941 m. priklausė Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) studentų grupei, leido pogrindžio spaudą. Jo veikla susidomėjo saugumiečiai ir 1941 m. pradžioje J. Lukšą suėmė. Prasidėjus karui, 1941 06 24 lietuvių sukilėliai iš kalėjimo jį išlaisvino. Vokiečių okupacijos metais J. Lukša toliau studijavo architektūrą ir aktyviai dalyvavo antihitlerinėje organizacijoje – Lietuvių fronte.
1944 m. Juozas su dviem savo broliais tęsė pogrindinę veiklą Lietuvos išlaisvinimo tarnyboje. 1946 m. nutraukė studijas Kaune ir įsijungė į ginkluotą kovą Suvalkijos miškuose – buvo partizaninio sąjūdžio organizacinio skyriaus viršininkas, Tauro apygardoje leidžiamų laikraščių „Laisvės žvalgas“ ir „Kovos kelias“ redaktorius. 1946 11 01 suteikus kapitono laipsnį, paskirtas Vyriausiojo partizanų štabo vado Vyčio adjutantu.
1947 01 20 J. Lukša tapo Tauro apygardos Birutės rinktinės, veikusios Kauno mieste ir jo apylinkėse, vadu. Tuo metu užsimezgė ryšys su Vakarais. J. Lukša su svarbiais pavedimais 2 kartus nelegaliai kirto valstybinę sieną. 1947–1950 m. jis tapo partizanų diplomatu užsienyje. Ten susituokė su N. Bražėnaite ir parašė knygą „Partizanai už geležinės uždangos“. Žurnalistas Jonas Öhman išvertė ją į švedų kalbą pavadinęs „Miško broliai“ (šved. „Skogsbröder“) ir 2005 m. išleido Švedijoje 13 tūkst. egz. tiražu.
1950 10 03 J. Lukša su grupe žvalgybos mokykloje paruoštų kovotojų desantu grįžo į Lietuvą. 1950 12 31 apdovanotas Laisvės kovos 1-ojo laipsnio Kryžiumi (su kardais ir ąžuolo lapais), suteikiant Laisvės karžygio vardą. 1951 02 16 jam suteiktas partizanų majoro laipsnis. 1951 09 04 patekęs į pasalą žuvo Pabartupio k., netoli Pažėrų gv., 9 km nuo Garliavos. 1997 11 20 apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties).
J. Lukšos laiškai žmonai „Laiškai mylimosioms“ buvo išleisti atskira knyga 1993 m. Čikagoje, o 1994 m. – Kaune. 1995 m. Vytautas V. Landsbergis sukūrė dokumentinį filmą „Baladė apie Daumantą“. 1997 m. Lietuvos folkloro teatras pastatė spektaklį „Ir vėl iš kraujo kelsis Lietuva“, kurio tekstai paimti iš J. Lukšos knygų „Partizanai“ bei „Laiškai mylimosioms“. Mokytojas V. Vitkauskas 2003 m. sukūrė istorijos mokymo kompiuterinę priemonę „Partizanų vadas – Juozas Lukša-Daumantas“. 2004 m. rež. Jonas Vaitkus pastatė meninį filmą „Vienui vieni“. Kajetonas J. Čeginskas išleido knygelę „Juozas Lukša-Daumantas (1921–1951): Iš Lietuvos laisvės kovų istorijos“ (Kaunas, 2005).

1973 m. žūties vietoje buvęs bendražygis Povilas Pečiulaitis pastatė medinį kryžių, o 1989 m., prasidėjus Lietuvos atgimimui, toje vietoje buvo pastatytas metalinis kryžius.
1999 09 04 Pabartupio pamiškėje (Kauno r.) pastatytas kryžius-paminklas, įamžinantis Tauro apylinkės vado J. Lukšos-Daumanto žūties vietą. Granite iškalta: „Šioje vietoje 1951 IX 4 žuvo LLK sąjūdžio atstovas užsieniui partizanas majoras Juozas Lukša-Daumantas“ (skulpt. Juozas Šlivinskas, archit. Algimantas Mikėnas). 2008 02 13 žūties vieta paskelbta kultūros paminklu (LRV 2008 02 13 nutar. Nr. 155).

nuotrauka 1989 09 28 Garliavoje buv. Komjaunimo gatvė pavadinta jo vardu. 1990 01 20 prie namo (J. Lukšos g. 1) iškilmingai atidengta memorialinė lenta su bareljefu ir užrašu: „Ir metai eis. Žydės lankai prie kelio / Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva... / Vyriausiojo ginkluotų / partizanų štabo / įgaliotinis užsienyje, / Tauro apygardos Birutės / rinktinės vadas kapitonas / Juozas Lukša-Daumantas, / 1951.IX.4 / žuvęs už Lietuvos laisvę”. / Gatvė veda į jo žuvimo vietą.“
1994 m. Kauno Eigulių mikrorajone buv. Transformatoriaus gatvei suteiktas J. Lukšos-Daumanto vardas.
Prieiga per internetą: http://www.luksosg.garliava.lm.lt/index.php?option=com_content&view=category&layout=blog&id=39&Itemi  [žiūrėta 2012 11 02],  http://www.krsvbiblioteka.lt/lt/component/content/article/34-straipsniai/526-memorialines-lentos  [žiūrėta 2012 11 05]

nuotrauka 1993 09 01 „Aušros“ gimnazijoje atidengta grupinė memorialinė lenta, įamžinusi moksleivių, žuvusių už Lietuvos laisvę, atminimą. Joje tarp kitų 10, įrašytas ir Juozas Lukša.

1994 03 17 Garliavos gimnazijai (buv. 3-iajai vidurinei mokyklai) suteiktas jo vardas. Gegužės mėn. direktoriaus V. Vitkausko iniciatyva gimnazijoje atidarytas Lukšos-Daumanto memorialinis muziejus, mokyklinių muziejų apžiūroje 2002 m. pelnęs antrąją vietą.
1994 05 26 prie mokyklos pastatytas ąžuolinis stogastulpis su įrašu „Lietuvių tautos kančiai atminti“ (tautodail. Adolfas Teresius).
Prieiga per internetą: http://www.luksosg.garliava.lm.lt/  [žiūrėta 2012 01 12]

1994 m. įkurtas J. Lukšos-Daumanto fondas (Dr. N. Bražėnaitės-Lukšienės-Paronetto iniciatyva), kurio tikslai: partizaninių kovų vietų ir jų kapų tvarkymas bei finansinė parama gabiems Garliavos J. Lukšos gimnazijos moksleiviams, siekiantiems aukštojo mokslo.

1995 08 27 vienintelio likusio gyvo brolio Antano Lukšos iniciatyva tėviškėje pastatytas atminimo kryžius (aut. E. Šimanskis), o Veiverių skausmo kalnelyje atidengtas paminklas žuvusių brolių partizanų: Juozo, Jurgio ir Stasio Lukšų atminimui (aut. P. Petraitis ir Leonas Juozėnas).
Prieiga per internetą: http://www.genocid.lt/Memo/Paminklai/prienai_r.htm  [žiūrėta 2010 08 16]

1996 m. prie Veiverių muzikos mokyklos, atidengtas granito paminklas su bareljefu, kuriame įrašyta: „Ne taikiam ramumui, bet kovingai kančiai esame žmonėmis“ J. Lukša-Daumantas iš „Laiškai mylimosioms“ (skulpt. Vidas Cikana).
2008 m. Veiverių krašto istorijos muziejuje atidaryta partizano Juozo Lukšos ekspozicija.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Prienai/veiveriu_muz.htm  [Žiūrėta 2010 08 12]

2011 08 10 Rukloje (Jonavos r.), Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke, minint partizano J. Lukšos 90-ąsias gimimo metines, vyko Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro įsteigimo ir vardo suteikimo ceremonija.
Prieiga per internetą: http://kariuomene.kam.lt/lt/kariuomenes_struktura/sausumos_pajegos/padaliniai/spjlmc.html  [žiūrėta 2014 07 07]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Alšėnų seniūnija. – Iliustr. // Kauno rajonas. – [Vilnius], 2001. – 7 p.
2. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 130.
3. Blaževičius, Kazys. Juozas Lukša Daumantas // Gimtinė. – 2001, lapkr. 1–30, p. 1, 9.
4. Duobaitė-Bumbulienė, Rasa. Juozo Lukšos vardas pagerbtas Rukloje. – Iliustr. // Tremtinys. – 2011, rugpj. 19, p. 1–2.
5. Juozas Lukša-Daumantas, 1921–1951. – Kaunas, 1996. – 1 lankstinys [4 p]: portr.
6. J. Lukšos-Daumanto g. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 100–101.
7. Juozas Lukša /1921–1951/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 198–199.
8. Juozo Lukšos-Daumanto fondas // Tremtinys. – 1995, rugs. (Nr. 33), p. 3; Kauno laikas. – 1995, saus. 10, p. 4.
9. Jurgelionis, Romualdas. Monumentas – amžinas. – Iliustr. // Tremtinys. – 1999, rugs. 10, p. 1, 2.
10. Kondratienė, Beta. Grojant „Geležinio vilko“ orkestrui; Pabartupio kaime, žuvimo vietoje; Konferencijoje, skirtoje pasipriešinimo kovoms // Sūduva. – 1994, liep. 2, p. 4, 6.
11. Pietų Lietuvos partizanų sritis: atlasas. – Vilnius, 2008. – P. 155.
12. Po nelengvų Garliavos... – Iliustr. // Gimtasis kraštas. – 1990, vas. 9–15, p. 2.
13. Šalčius R. Paminklas tautos didvyriui Veiveriuose. – Iliustr. // Tremtinys. – 1996, spalis (Nr. 38), p. 1, 2.
14. Šimonienė, Tania. Nemirtinga mirtis. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 1995, kovo 14, p. 15.


MAŠIOTAS PRANAS [1863 12 19 Pūstelninkuose (Vilkaviškio r.) – 1940 09 14 Kaune; palaikai buvo palaidoti Kauno miesto kapinėse, vėliau perkelti į Petrašiūnų kapines], prozininkas, vertėjas, pedagogas.

1919–1924, 1929–1940 m. gyveno Kaune

1919 m. grįžo iš Rusijos į Lietuvą. 1919–1923 m. dirbo Lietuvos švietimo viceministru. Be to, dirbo Knygų leidimo ir terminologijos komisijoje. 1924–1929 m. – Klaipėdos gimnazijos direktoriumi. 1929 m. išėjo į pensiją, atsidėjo literatūriniam darbui.
Visas P. Mašioto gyvenimas buvo pašvęstas savo tautos kultūriniam atgimimui, tautinės mokyklos kūrimui. Jis pelnytai laikomas lietuvių vaikų literatūros tėvu. Rūpindamasis jaunosios kartos ugdymu, P. Mašiotas parašė mokslo populiarinimo knygų („Apie žemės vidurius“, „Pasakos – nepasakos“, „Mokslo pasakos“, „Kaip žmogus žemėje įsigalėjo“ ir kt.), sukūrė pasakų „Mano dovanėlė“, „Kiškiai“, „Senio pasakos“, „Augalų pasakos“ ir kt.), grožinių ir dokumentinių apysakų („Ir aš mažas buvau”, „Nepaprastos atostogos”, „Gimnaziją atsiminus”, „Kai knygas draudė“ ir kt.), parengė vadovėlių, mokymo priemonių, paskelbė straipsnių, išvertė užsienio rašytojų knygų (J. Swift’o „Guliverio kelionės“, D. Defoe „Robinzonas Kruzas“, H. Wels’o „Pirmieji žmonės mėnulyje“ ir kt.). Pasirašinėdamas ir savo pavarde ir slapyvardžiais bendradarbiavo spaudoje. Rašė pedagogikos, istorijos, mokyklų organizavimo, metodikos, liaudies švietimo, kalbos, kultūros, terminijos kūrimo ir norminimo, etnografijos, visuomeninio gyvenimo klausimais. 1928 m. P. Mašiotas apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio, 1933 m. – 1-ojo laipsnio ordinais. 1933 m. išrinktas Lietuvos rašytojų draugijos garbės nariu.
Serijoje „Prano Mašioto knygynėlis“ 1969–1983 m. išleistos 37 knygos.
1982 m. išleista dukters Marijos Urbšienės-Mašiotaitės atsiminimų knyga apie tėvą „Prie žibalinės lempos“ (Vilnius, 1982, 1996). 1990 m. parengta Albino Degučio „Prano Mašioto bibliografija“ (Vilnius, 1990). 2013 m. išleista knyga „Prano Mašioto šviesa“ (Vilnius), skirta 150-osioms rašytojo gimimo metinėms.
2013 03 09 serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas 2 Lt nominalo vertės pašto ženklas ir pirmosios dienos vokas, skirtas 150-osioms P. Mašioto gimimo metinėms (dail. Aušrelė Ratkevičienė).

1923 12 17 LU Matematikos-gamtos fakulteto siūlymu jam buvo suteiktas garbės daktaro laipsnis.
1999 11 17 pripažintas KTU garbės daktaru.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html  [žiūrėta 2010 08 16],  http://www.ktu.lt/lt/apie_universiteta/daktarai.asp?id=124  [žiūrėta 2010 08 16]

1934 m. viena iš Kauno gatvių pavadinta P. Mašioto vardu (Kauno m. Tarybos 1934 06 07 nut. Nr. 726). 1993 m. nauja Aleksoto gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1993 06 18 potv. Nr 615). 1992 m. Kačerginės (Kauno r.) gatvė pavadinta jo vardu.

nuotrauka 1986 m. prie namo (K. Donelaičio g. 4) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1929–1940 m. gyveno rašytojas, pedagogas Pranas Mašiotas“ (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33 p.) Tekstas lietuvių ir rusų kalbomis.

1996 m. Kauno 7-ajai pradinei mokyklai (Rasytės g. 1), suteiktas Prano Mašioto vardas.
Prieiga per internetą: http://www.masiotas.kaunas.lm.lt  [žiūrėta 2010 08 16]

2002 m. savo veiklą pradėjo Prano ir Jono Mašiotų atminimo puoselėtojų draugija Kačerginėje.
Prieiga per internetą: http://www.kacergine.lt/?psl=bpm&lan=lt  [žiūrėta 2010 08 12]

1980 m. Kačerginėje (Kauno r.) ant namo, kuriame keletą metų rašytojas atostogavo, atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1938–1940 m. gyveno rašytojas Pranas Mašiotas“.
2004 m. Mašiotynėje (parkelyje prie namo, J. Janonio g. 38) įkurtas Prano Mašioto pasakų parkas.
Prieiga per internetą: http://www.savivaldybes.lt/zinios/index.php?lang=lt&gr=naujienos&id=1172  

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dovana iš Čikagos. – Iliustr. // Kauno diena. – 2002, rugpj. 3, p. 14.
2. KAA, f. 219, ap. 1, b. 187, lap. 38.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. P. Mašioto g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 105–106.


MAČIŪNAS JURGIS [1931 11 8 Kaune – 1978 05 9 Bostone (JAV)], menininkas, moderniojo meno judėjimo „Fluxus“ pradininkas.

1931–1944 m. gyveno Kaune (išskyrus 1934–1935 m., kai gydėsi Šveicarijoje)

1938–1942 m. mokėsi Marijos Pečkauskaitės pradžios mokykloje, vėliau – „Aušros“ berniukų gimnazijoje. Šeima turėjo vilą Kulautuvoje, iš kurios 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1948 m. iki pat mirties gyveno JAV. Studijavo architektūrą, grafinį dizainą ir muzikologiją.
1961 m. pradėjo meno sąjūdį „Fluxus“, kuris plačiai išplito po visą pasaulį ir iki šiol turi pasekėjų (ypač Japonijoje). „Fluxus“ (lot. nepastovus, nepatvarus, besikeičiąs) meninė kryptis teigė vidinį visų kūrybos formų sąryšį, siekė panaikinti meno rūšių, žanrų ribas, suartinti meną ir gyvenimą; vengė bet kokio snobizmo ir susireikšminimo, deklaravo žaismę ir fantaziją, atrandamą kasdienybės smulkmenose, bei didžiulę meninę (asmenybės) įtaigą. J. Mačiūnas rašė manifestus, organizavo koncertus, leido ir apipavidalino „Fluxus“ antologijas, periodiką, kūrė hepeningus, akcijas, performansus, konceptualiuosius vaizdinius, objektus, muzikinius ir literatūrinius pokštus, nukreiptus prieš grynąjį „profesionalų“ meną.
Lietuvoje „Fluxus“ idėjos pradėjo plisti 9-ojo dešimtmečio pradžioje, kai sovietinė sistema ėmė atvirai griūti ir jaunoji lietuvių kompozitorių karta, siekdama atsikratyti senųjų įvaizdžių, neformaliuose renginiuose pradėjo rengti „fliuksiškas“ akcijas bei hepeningus. Jau trečią vasarą (nuo 2003 m.) iš jachtų į Kauno marias plukdomi meno kūriniai, minint J. Mačiūno menines idėjas: kūrybinę laisvę, žaismę ir džiaugsmą.
Išleista Tomo Sakalausko knyga „Žiūrėjimas į ugnį: Jurgio Mačiūno, „Fluxus“ kūrėjo gyvenimas“ (Vilnius, 2002) bei leidinys „Mr. Fluxus: kolektyvinis Jurgio Mačiuno portretas, pagrįstas asmeniniais prisiminimais, kuriuos surinko Emettas Wiliamsas ir Ay-O, redagavo Emettas Wiliamsas ir Ann Noel (Vilnius, [2009]).

nuotrauka 1998 05 05 ant namo (Parodos g. 1) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1931 m. lapkričio 8 d. gimė moderniojo meno judėjimo „Fluxus“ pradininkas Jurgis Mačiūnas. Mirė 1978 m. gegužės 9 d. Bostone“ (skulpt. Sasys Žirgulis; Kauno m. mero 1997 07 30 potv. Nr. 315).

1999 02 16 Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio 16) atidarytas Jurgio Mačiūno kabinetas – pirmoji lietuvių pajėgomis parengta nuolatinė ekspozicija „Fluxus“ tėvui atminti.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Petrauskaitė, Žilvinė. Valdininkai fliuksininkui Jurgiui Mačiūnui leido „pagyventi“ metus ilgiau. – Iliustr. // Kauno diena. – 1998, rugs. 12, p. 17.
3. Petrauskaitė, Žilvinė. Pagaminti Mačiūno degtukai // Kauno diena. – 1999, vas. 19, p. 4.


MAIRONIS, tikroji pavardė Jonas Mačiulis [1862 11 02 Pasandravyje (Raseinių r.) – 1932 06 28 Kaune; palaidotas prie Kauno arkikatedros bazilikos sienos], poetas, teologijos daktaras, profesorius, Kauno kunigų seminarijos rektorius, prelatas.

1873–1883 m., 1884–1888 m., 1892–1894 m. ir nuo 1909 m. iki mirties gyveno Kaune (išskyrus Pirmojo pasaulinio karo metus, kuriuos praleido Vašukėnuose ir Krekenavoje).

1873 m. įstojo į Kauno gubernijos gimnaziją, kurią baigė 1883 m. pavasarį. 1884–1888 m. mokėsi Kunigų seminarijoje. 1909–1932 m. Jonas Mačiulis buvo paskirtas Moralinės teologijos katedros vedėju. 1922–1924 m. universitete skaitė lietuvių literatūros ir visuotinės literatūros kursus. Gyvendamas Kaune išleido poezijos rinkinį „Pavasario balsai“, parašė poemas „Raseinių Magdė“, „Mūsų vargai“, balades „Čičinskas“, „Jūratė ir Kastytis“, istorinių dramų trilogiją „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, taip pat literatūros ir istorijos mokslo veikalų.
1911 m., 1914 m. ir 1922 m. O. Vitkauskytės knygynas Kaune išleido Maironio portretinius atvirukus. 1928 m. skulpt. J. Zikaras sukūrė bareljefą. 1933 m. išleistas pašto ženklas Maironiui (dail. Antanas Žmuidzinavičius). 1933 m. skulpt. Antanas Aleksandravičius sukūrė Maironio biustą, o 1957 m. skulpt. Vladas Žuklys – Maironio barelfeją. 1987 m. SSRS ryšių ministerija išleido pašto kortelę ir markiruotą voką, kurio piešinyje – Maironio paminklas ir tekstas: „125-osioms lietuvių poeto Maironio gimimo metinėms“ (lietuvių ir rusų kalbomis; dail. V. Konovalovas). 1993 m. išleistas 20 Lt banknotas, kurio dešinėje pusėje lietuvių poeto Maironio portretas (dail. Justas Tolvaišis). 1994 m. iš serijos „Žymūs žmonės“ išleistas 1 Lt vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė). 2008 m. pasirodė pirmoji kompaktinė plokštelė „Iš Maironio rinkinio“ (projekto autorės R. Antanaitienė, A. Ruseckaitė). Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, jog 2012-aisiais metais sukanka 150 metų, kai gimė poetas Jonas Mačiulis-Maironis, nutarė juos paskelbti Maironio metais. Ta proga išleistas 3,35 Lt nominalo pašto ženklas „2012-ieji – Maironio metai“ ir pirmosios dienos vokas bei suvenyrinis lapas (dail. Valdonė Bručienė). 2012 09 25 Lietuvos bankas į apyvartą išleido 50 Lt sidabrinę kolekcinę (proginę) monetą (dail. Rytas Jonas Belevičius), skirtą Maironio 150-osioms gimimo metinėms. Tais pačiais metais išleista Maironio „Graži tu mano : lyrika, poema“, Aldonos Ruseckaitės knyga „Šešėlis JMM : Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai“, Brigitos Speičytės „Anapus ribos : Maironis ir istorinė Lietuva“, Algimanto Radzevičiaus „Taip niekas tavęs nemylės: 150-osioms Maironio gimimo metinėms“, Lietuvos maironiečių draugijos – „Maironio kelias : skiriama Jono Mačiulio-Maironio 150-mečiui“ ir 13 atvirukų rinkinys „Jonas Mačiulis-Maironis – 150“.

[1922] m. dar esant gyvam Maironiui, Kauno gatvė miesto centre pavadinta jo vardu. Taip pat Maironio vardu gatvės pavadintos Garliavoje, Raudondvaryje.

1922 10 15 Maironiui suteiktas VDU garbės profesoriaus vardas, o 1932 01 29 VDU garbės daktaro vardas.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html   [žiūrėta 2010 08 16]

1928 m. už Maironio ilgametį ir nenuilstamą darbą bei nuopelnus seminarijai, jai priklausęs Kauno apskrities Lapių valsčiaus Šakių palivarkas pavadintas Maironiškio palivarku (Žemės reformos valdybos 1928 m. spalio mėn. Nutarimas Nr. 3960).
Prieiga per internetą: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3387&kas=spaudai&st_id=19992  [žiūrėta 2012 10 12]

1933 m. Kunigų seminarijos sode buvo pastatytas Maironio biustas (aut. vienuolė Marija Leonarda Šmulkštytė). Sovietmečiu jis buvo apgadintas, todėl 1983 m. buvo atiduotas į Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondus.

nuotrauka 1936 m. name, kuriame gyveno Maironis (Rotušės a. 13), įsteigtas Maironio memorialinis muziejus (1955 m. reorganizuotas į Kauno literatūros muziejų, 1965 m. – į LTSR literatūros muziejų, o 1989 m. jam vėl grąžintas Maironio lietuvių literatūros muziejaus vardas). Muziejaus 2-ajame aukšte yra Maironio memorialinis butas, visiškai baigtas restauruoti 1998 m.
1933 m. poeto mirties metinėms sesuo Marcelė Mačiulytė sode pastatė skulpt. Petro Aleksandravičiaus sukurtą skulptūrą „Kristus“ su užrašu: „Mylimajam savo broliui prel. J. Mačiuliui-Maironiui dažnai šitam sode besimeldusiam ir vaikščiojusiam, atminti. Šiais 1933 šventais metais šį kuklų paminklą pastatė dėkinga ir mylinti jo sesuo Marcelė Mačiulytė.“
Prieiga per internetą: http://www.maironiomuziejus.lt/  [žiūrėta 2010 08 16]

nuotrauka 1937 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatytas Maironio biustas (sukurtas 1933 m.; skulpt. Bronius Pundzius). Nugriautas po Antrojo pasaulinio karo (iki 1949 m.), atstatytas 1988 12 30 (archit. Algimantas Sprindys).

nuotrauka 1937 m. prie Arkikatedros bazilikos fasado įrengtas Maironio antkapis paminklas-mauzoliejus (archit. Stasys Kudokas). Antkapio vidurinėje dalyje yra bronzinis horeljefas su žemiau įrašytu Maironio poemos „Raseinių Magdė“ posmu (1935 m.; skulpt. Bernardas Bučas).

nuotrauka 1970 m. prie Maironio literatūros muziejaus namo (Rotušės a. 13) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1910–1932 m. gyveno Maironis“ (skulpt. Viktoras Palys).

1970 m. prie buvusios Kauno gubernijos gimnazijos, dabartinės Maironio gimnazijos pastato (Gimnazijos g. 3) atidengta memorialinė lenta: „Čia 1873–1883 m. mokėsi poetas Jonas Mačiulis-Maironis“. 2004 m. spalio mėn. lenta pavogta, o 2005 m. – atstatyta: „Šioje gimnazijoje 1873–1883 m. mokėsi poetas Jonas Mačiulis-Maironis“ (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 03 01 įsak. Nr. A-733).

nuotrauka 1977 m. Rotušės aikštėje pastatytas paminklas Maironiui (skulpt. Gediminas Jokūbonis, archit. Kazys Šešelgis).

1987 m. minint poeto 125-ąsias gimimo metines, Betygalos vidurinei mokyklai suteiktas Maironio vardas. 1998 m. mokykloje įkurtas memorialinis muziejus. Jame eksponuojami Mačiulių šeimos portretai, poeto asmeniniai daiktai ir knygos.

1989 03 22 Kauno 2-ajai vidurinei mokyklai suteiktas Maironio vardas (nuo 2000 05 25 – Kauno Maironio gimnazija; nuo 2010 07 09 – Kauno Maironio universitetinė gimnazija).
Prieiga per internetą: http://www.maironis.kaunas.lm.lt/Istorija.aspx   [žiūrėta 2010 09 02]

1989 10 28 pradėjo veiklą Lietuvos maironiečių draugija (Maironio gimnazija – vienas šalies koordinacinių centrų, Kauno apskrities draugijos centras).

nuotrauka 1990 10 30 prie namo (Amerikos lietuvių g. 9) atidengta memorialinė lenta: „Šį namą 1932 m. pasistatė poetas prelatas Jonas Mačiulis-Maironis . Čia 1932–1940 m. buvo „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcija, gyveno kalbininkas akademikas Juozas Balčikonis. Pastato projekto autorius – architektas K. Reisonas”. 1994 m. lenta nuplėšta.
2005 12 23 pakabinta nauja lenta: „Šiame name 1932–1940 m. buvo „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcija, gyveno kalbininkas akademikas Juozas Balčikonis. Namą pagal architekto Karolio Reisono projektą 1932 m. pastatė prelatas Jonas Mačiulis-Maironis“ (skulpt. Algimantas Šlapikas; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 09 26 įsak. Nr. A-3418).

1992 m. Maironio memorialinėse vietose, Raseinių rajone – Pasandravyje ir Bernotuose – įkurtas Pasandravio memorialinis draustinis (Poeto Maironio gimtinė). Raseinių krašto istorijos muziejaus padalinys.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Raseiniai/Raseiniu_muziejus.htm  [žiūrėta 2010 08 16]

nuotrauka 2002 11 05 VDU Katalikų teologijos fakulteto auditorija (Gimnazijos g. 7) pavadinta Maironio vardu.
Prieiga per internetą: http://fcis.vdu.lt/Conferences/FOV1-00010A9E/00E05DC0-70E903AC-00E2800E  [žiūrėta 2013 03 15]

2013 03 21 įsteigta Maironio premija (10 tūkst. Lt), kasmet skiriama už geriausią naują poezijos knygą (Kauno m. savivaldybės tarybos 2013 03 21 sprend. Nr. T-181).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?2077639742  [žiūrėta 2013 03 26]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jankevičiūtė, Giedrė. Dailė ir valstybė : dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940. – Kaunas, 2003. – P. 255.
2. Kauno Maironio gimnazija. – [Kaunas, 2000]. – 1 lap.: sulankst. į 6p.: iliustr.
3. Kažukauskaitė, Ona. Maironis ir Maironiai, Maironiškiai. – Santr. angl. – Bibliogr.: 24 pavad. ir išnašose // Kalbos kultūra. – [T.] 85, p. 113–120.
4. Lietuvos pašto ženklai : pašto ženklų katalogas : Nepriklausoma Respublika (1918–1940). – Vilnius, 1991. – P. 146–148.
5. Maironio lietuvių literatūros muziejus. – Kaunas, 1994. – [28 p.] : iliustr.
6. Miesto pulsas: Vardas // Laikinoji sostinė. – 2002, lapkr. 6, p. 1.
7. Nukentėję paminklai. – Vilnius, 1994. – P. 40–65.
8. Rūkienė, Danutė. Statytas muziejui, atiteko redakcijai, liko vaikų darželiui // Diena. – 1995, bal. 8, priedas Kaunas ir kauniečiai, p. 10.
9. Ruseckaitė, Aldona. Pasvarstymai nejubiliejinio gimtadienio proga. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1989, lapkr. 12, p. 1–2.
10. Ruseckaitė, Aldona. Šešėlis JMM : ištrauka iš rengiamos knygos. – Iliustr. // Literatūra ir menas. – 2012, Nr. 27 (liep. 6), p. 24–25.
11. Sekonaitė, Adelė. Nuo Kražių iki Maironio vardo // Kauno tiesa. – 1989, rugs. 2, p. 5.
12. Šinkūnaitė, Laima. Maironio biustas tikrai sugrįš… // Kauno diena. – 1991, lapkr. 27, p. 5.
13. Šinkūnaitė, Laima. Memorialiniai ženklai. – Iliustr. // Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika. – Kaunas, 2008. – P. 130–131.
14. Visuomenės ir kultūros veikėjai. – Iliustr. // Sugrįžimai / Aldona Zimnachaitė. – Kaunas, 2001. – P. 81–82.
15. Vytauto Didžiojo universitetas: garbės daktarai. – [Kaunas, 1992]. – 1 lap. sulankst. į 4 p.: iliustr.


MAPU ABRAOMAS [1808 01 03 Kaune – 1867 10 09 Karaliaučiuje (Prūsija; dabar Rusija)], žydų rašytojas.

1808–1837, 1844–1867 m. gyveno Kaune (išskyrus tuos metus, kai dirbo Jurbarke, Vilniuje).

Nuo penkerių metų lankė chederį (žydų pradinė mokykla). Nuo trylikos metų savarankiškai studijavo Talmudą, vėliau mokėsi lotynų, vokiečių, prancūzų, rusų kalbų. Anksti priverstas rūpintis šeimos išlaikymu, įsidarbino pas žydą smuklininką namų mokytoju. Vėliau dirbo namų mokytoju Jurbarke, Raseiniuose, Vilniuje. Nuo 1848 m. gavo mokytojo vietą Kauno berniukų mokykloje, kur dirbo iki pat mirties.
Hebrajų kalba parašė 4 romanus. A. Mapu mėgdavo rašyti medinėje pavėsinėje ant Aleksoto kalno, vadintoje A. Mapu pavėsine. Čia gimė jo pirmasis romanas biblijos tema „Ahavot Cion“ („Siono meilė“; 1852), vėliau „Ašmat Šomron“ („Samarijos nusidėjimas“; 1865) ir kt. A. Mapu parašė ir kelis hebrajų kalbos vadovėlius.
A. Mapu buvo vyskupo M. Valančiaus amžininkas – jie vienas kitą gerai pažinojo ir draugavo.
1928 m. apie jį išleista Nachmano Šapiros monografija „Kaunietis A. Mapu: jo gyvenimas ir kūryba“ (Kaunas, 1928).

1908 m. tarpininkaujant žymiam žydų visuomenės veikėjui daktarui Abai Lapinui, Kaune buvo įsteigta A. Mapu draugijos biblioteka (E. Ožeškienės g. 2), veikusi iki 1940 m.

[1919 m.] Senamiestyje jo vardu pavadinta gatvė, kuri 1948 m. pervadinta I. Laukaitytės vardu. 1989 m. gatvei grąžintas A. Mapu pavadinimas (Kauno m. Liaudies deputatų tarybos VK 1989 10 25 sprend. Nr. 402).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KAA, f. 219, ap. 1, b. 27, lap. 1–4.
2. A. Mapu g. – Potrtr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 103–104.
3. Zilberis, Eliziejus. Kas jis buvo – Abraomas Mapu? // Kauno tiesa. – 1990, geg. 11, p. 5


MARCINKEVIČIUS JONAS [1900 12 26 Radviliškyje – 1953 07 31 Vilniuje], prozininkas, dramaturgas.

1930–1941 m. gyveno Kaune.

1919 m. įstojo į Lietuvos kariuomenę, bet netrukus iš jos dezertyravo. Buvo apkaltintas šnipinėjimu ir įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Dirbdamas kalėjimo bibliotekoje įniko į knygas, pradėjo rašyti. Rašinius į laisvę išnešdavo kalėjimo kapelionas Vincas Jarulaitis. Už juos J. Marcinkevičiui atnešdavo rašymo reikmenų, pinigų. 1930 m. paleistas iš kalėjimo. Nuo 1931 m. vertėsi žurnalistika bei literatūriniu darbu. Ilgą laiką gyveno mažame namelyje Vilijampolėje.
Iki 1941 m. parašė ir išleido 8 romanus ir apsakymų rinkinį. Reikšmingiausi romanai: „Mes ateinam“ (1936), „Benjaminas Kordušas“ (1937), „Jis turi mirti“ (1937), „Nemunas patvino“ (1939), „Kražių skerdynės“ (2 t., 1938), „Baudžiauninkai“ (1940) ir kt.

nuotrauka 1968 m. prie namo (K. Petrausko g. 5) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1937–1938 m. gyveno rašytojas Jonas Marcinkevičius“ (LDT VK 1965 12 08 sprend. Nr. 712). Dėl namo rekonstrukcijos lenta nuimta.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


MARTINAITIS ANTANAS [1939 06 20 Vandžiogaloje (Kauno r.) – 1986 06 20 Kaune; palaidotas Romainių kapinėse], tapytojas, šiuolaikinės dailės klasikas ir poetas.

1939–1968 m. gyveno ir dirbo Kaune (išskyrus studijų metus Vilniuje), nuo 1981 m. gyveno Kačerginėje (Kauno r.)

Gimė Vandžiogaloje, užaugo Kaune. 1950–1957 m. mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje. 1964 m. baigė Vilniaus dailės institutą, tapytojo A. Gudaičio klasę. Atidirbęs pagal paskyrimą, nuo 1969 m. dėstė Kauno vaikų dailės mokykloje.
Nutapė peizažų, natiurmortų, figūrinių kompozicijų: „Pabaigtuvės ant Gudkalnio (1969), „Besimaudančios prie ežero“ (1975) ir daugelį kitų. Nuo 1965 m. dalyvavo grupinėse parodose.
Liko jo surinkti atsiminimai apie dailininkus: J. Mikėną, V. Vizgirdą, A. Gudaitį, A. Samuolį ir kitus, nebaigtas kūrinys „Amžinoji žvynė“ bei gyvenimo knyga „Liber magnus“, kurią pradėjo rašyti dar 1956 m. Nuo 17 m. rašė sonetus. „Nemuno“ redakcijos leidykla išleido jo poezijos rinktinę „Paskui medinį arkliuką“ (Kaunas, 1994). 1987 m. (po mirties) apdovanotas Valstybine premija.
Name, kuriame gyvena Martinaičių šeima Kačerginėje (Taikos g. 3), įrengtas atminimo kambarys. Čia sukabinti tapybos darbai bei jo rinktos skulptūros, tarp kurių yra J. Šulskio lieta paties dailininko figūra. Birželio 20 d. Kačerginėje vyksta A. Martinaičio atminimui skirti vakarai, dailininkų plenerai. Pažymint tapytojo jubiliejines metines Kaune rengiamos išsamios jo kūrinių parodos.
ŠMC parengė parodos katalogą „Antanas Martinaitis (1939–1986): tapyba, piešiniai, rankraščiai“ (Vilnius, 1999). Išleistas išsamus albumas „Antanas Martinaitis“ (Vilnius, 2010).

nuotrauka 1999 m. 40-metį švenčianti keturmetė Kauno dailės mokykla (Šv. Gertrūdos g. 33), pažymint dėstytojo Antano Martinaičio 60-ąsias gimimo metines, pavadinta jo vardu.

2006 m. įkurtas Martinaičių paveldo fondas, skirtas dailininkų dinastijos darbams rinkti ir skleisti, jų atminimui įamžinti.
Prieiga per internetą: http://www.mpf.lt/biografija_antanas.htm  [žiūrėta 2010 08 16]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Galeriją okupuos moksleiviai. – Iliustr. // 15 min. – 2009, geg. 29, p. 5.
2. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Sukaktys, primenančios dailininką... – Iliustr. // Kauno diena, 1999, birž. 19, p. 20, 21.


MARTINONIS NIKODEMAS[1887 06 01 Panemunyje (Rokiškio r.) – 1957 07 19 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse. 1957 m. pastatytas antkapinis paminklas (archit. M. Daujotas)], choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius.

1908–1910, 1925–1957 m. gyveno Kaune.

Mokėsi Maskvos konservatorijoje. 1925 m. sugrįžęs į Kauną, aktyviai įsijungė į kultūrinį-muzikinį gyvenimą: vadovavo Šaulių sąjungos, Lietuvos žemės ūkio akademijos, Kauno universiteto, Kauno „Dainos“ draugijos ir „Kauno audinių“ mišriems chorams, daug metų buvo „Lietuvos muzikų“ draugijos pirmininkas ir muzikinio gyvenimo organizatorius. Nuo 1926 m. – Kauno muzikos mokyklos (nuo 1933 m. – konservatorijos) vargonų ir choro dirigavimo klasių vedėjas. 1944–1946 m. – Kauno konservatorijos direktoriaus pavaduotojas, 1946–1948 m. – Kauno muzikos mokyklos direktorius. Muzikos mokykloje ir konservatorijoje dėstė vargonus, choro dirigavimą ir muzikos teorijos disciplinas, vadovavo choro studijoms, organizavo chorvedžių kursus. Jis daug prisidėjo prie chorvedybos metodikos tobulinimo ir naujos chorvedžių pamainos rengimo, lietuvių chorinės kultūros ugdymo.
Harmonizavo apie 100 lietuvių liaudies dainų, sukūrė kūrinių chorams ir solistams. N. Martinonis Kaune ir įvairiuose Lietuvos miestuose organizavo dainų šventes ir joms dirigavo, buvo 1930 m. visos Lietuvos dainų šventės jungtinio choro dirigentas. Jo dėka mūsų respublikoje nuskambėjo saviveiklinių chorų atliekamos V. A. Mozarto, G. H. Hendelio, F.J. Haydno, L. Beethoveno ir kitų kompozitorių oratorijos, kantatos ir kiti klasikinės muzikos kūriniai.
1987 m. Elenos Martinonienės sudaryta ir išleista knyga „Nikodemas Martinonis: kūrybinės veiklos apžvalga, interviu, pasisakymai, amžininkų atsiminimai“ (Vilnius, 1987).

nuotrauka 1968 m. ant namo (Vaižganto g. 10) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1934–1957 m. gyveno chorų dirigentas, pedagogas Nikodemas Martinonis“.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:
1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Nikodemas Martinonis. – Portr., iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. - P. 34–35.


MASIULIS TITAS [1962 02 06 Kaune – 1991 01 13 Vilniuje; palaidotas Petrašiūnų kapinėse. 1993 m. pastatytas paminklas (skulpt. Robertas Antinis, archit. Linas Tuleikis)], Vilniaus televizijos bokšto gynėjas.

1962–1991 m. gyveno Kaune, Vilijampolėje (išskyrus metus, kai tarnavo sovietinėje armijoje).

Mokėsi Kauno 24-oje vidurinėje mokykloje. Baigęs aštuonias klases, Kauno Politechnikume studijavo civilinę ir pramoninę statybą. 1981 m. buvo pašauktas į sovietinę armiją. Pusmetį studijavo jūreivystės mokykloje, tarnavo radistu Baltijos ir Juodosios jūros laivynuose.1984 m. dirbo Kauno r. „Pirmūno“ kolūkio statybos brigadoje. Buvo aktyvus Lietuvos „Sąjūdžio” akcijų Baltijos kelias (1998) bei Europos kelias (1989) dalyvis. 1989 m. protesto prieš sovietų okupaciją metu grąžino karinį bilietą. Su 9 bendraminčiais oficialiai atsisakė SSRS pilietybės. Dalyvavo pikete prieš karinio objekto statybą Piliuonoje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pasisakė už laisvą rinką.
Žuvo 1991 m. sausio 13-osios naktį, gindamas nuo sovietinių okupantų Vilniaus televizijos bokštą. Apdovanotas po mirties Vyčio kryžiaus I laipsnio ordinu, Sausio 13-osios Atminimo medaliu, Latvijos vyriausybės Atminimo medaliu. Žalgirio pergalės parke (Kauno r.) pasodintas ąžuoliukas Tito Masiulio atminimui. 1991 m. Kazimieras Šaulys sukūrė dokumentinį filmą.
2005 m. išleista Stanislovo Abromavičiaus knyga apie Tito gyvenimą ir žygdarbį „Gyvenkit laisvi ir laimingi” (Kaunas, 2005), 2012 m. – Živilės Baltės poema „Titas“ (Kaunas), skirta jo atminimui.

1991 m. Petrašiūnų gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1991 02 12 potv. Nr. 213). Taip pat jo vardu pavadinta gatvė Piliuonos gyvenvietėje (Kauno r.).

nuotrauka 1993 10 24 prie Neries krantinės ir Demokratų gatvės sankryžos esančiame skverelyje pastatytas koplytstulpis T. Masiulio atminimui (archit. Linas Tuleikis, tautodail. Viktoras Žilinskas)

1996 m. Kauno moksleivių techninės kūrybos ir darbo centras reorganizuotas ir pavadintas Kauno T. Masiulio jaunimo mokykla (Pramonės pr. 35; Kauno m. mero 1996 09 24 potv. Nr. 630). Joje įkurtame muziejuje įrengta T. Masiuliui skirta ekspozicija.
Prieiga per internetą: http://www.masiulis.kaunas.lm.lt/  [žiūrėta 2010 08 12]

nuotrauka 2005 12 02 Vilijampolėje, Petro Vileišio vidurinės mokyklos kiemelyje (Demokratų g. 36) pastatytas paminklas Laisvės gynėjui su užrašu: „Mūsų mokykloje 1969–1979 m. mokėsi Lietuvos Nepriklausomybės gynėjas Titas Masiulis. Žuvo 1991 m. sausio 13 d. Vilniuje prie Lietuvos televizijos bokšto“ (aut. VDA KDF studentas Šarūnas Stirbys).
Prieiga per internetą: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2005/12/07/  [žiūrėta 20010 08 16]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Tito Masiulio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 105
2. Vaitkutė A. Titas: kančia ir atmintis. – Iliustr. // Kauno laikas. – 1993, spal. 26, p. 1
3. Kibirkštienė, Aldona. Mokyklos kieme – paminklas Titui Masiuliui. – Iliustr.// Kauno diena. – 2005, gruod. 3, p. 9.


MATJOŠAITIS- ESMAITIS STASYS [1877 11 15 Padrečiuose (Prienų r.) – 1949 02 06 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], pedagogas, vadovėlių autorius.

1907–1908 m., 1933–1949 m. (išskyrus 1940–1945 m., praleistus Kaišiadorių r.) gyveno Kaune.

1897 m. baigęs Veiverių mokytojų seminariją atvažiavo į Kauno gubernijos mokyklų direkciją ieškoti darbo. Nebuvo priimtas dėl tikėjimo. Vėliau mokytojavo Lenkijoje, Ukmergės r., o 1907–1908 m. – Kaune, Šančių „Saulės“ draugijos dviklasėje mokykloje, kurią, suaukoję pinigus, pastatė Šančių lietuviai. Dėstė J. Vokietaičio suorganizuotuose mokytojų rengimo kursuose, subūrė jaunimo chorą. Rūpinosi, kad būtų kuo daugiau mokyklų, kuriose dėstoma lietuvių kalba, rašė straipsnius leidiniams „Lietuvos ūkininkas“ bei „Vilniaus žinios“.
Nesutikdamas su klerikaliniais vadovais persikėlė Vilnių. Vėliau dirbo Rygoje, Šiupyliuose (Šiaulių r.) įsteigė mokyklą. Prasidėjus karui, tarnavo Rusijos kariuomenėje. Grįžęs skleidė lietuvybę lenkų okupuotame Vilniaus krašte.
1933 m. persikėlė į Kauną. Čia „Spaudos fondo“ bendrovė išleido 4 paskutiniąsias jo parengto lietuviškojo elementoriaus „Sakalėlis“ (1935–1937) dalis. Anglininkuose (Kruonio apyl.) nusipirko ūkelį, kur vasarą su šeima ūkininkavo, išgyveno okupaciją, padėjo belaisviams, slėpė žydus. Pasibaigus karui grįžo į Kauną. 1946–1948 m. dirbo Pedagoginės literatūros leidyklos redaktoriumi. Svarbiausias jo darbas – 8 pradžiamokslio „Sakalėlis“ dalys (1921–1939), kurio 1-oji dalis buvo išleista 32 kartus, o kitos susilaukė daugiau nei 20 leidimų. Išleistas piešinių rinkinėlis piešimo pradžiai „Veidrodėlis“ (1921), „Plunksnelės rūpestėliai“ (1925), „Pedagogijos istorija“ (1930), „Gyvoji gamta ir žmogaus kūnas (1946), „Negyvoji gamta: vadovėlis 4 pradinės mokyklos skyriui (1946), „Geografija“ (1946), grožinės lietratūros kūriniai bei vertimai.

nuotrauka 1990 11 16 minint Lietuvos mokyklos 600 m. jubiliejų, miesto centre ant namo (K. Donelaičio g. 9) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1932–1949 m. gyveno pedagogas, vadovėlių autorius Stasys Matjošaitis-Esmaitis“ (skulpt. Vladas Žuklys; Kauno LDT VK 1986 06 13 potv. Nr. 237 p.)

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Lietuvos respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990). – D. 1. – Vilnius, 1993. – P. 145.
3. Pagarba mokyklos veteranui // Kauno tiesa. – 1990, lapkr. 21. – P. 4.


MATULIONIS POVILAS [1860 09 05 Kupiškyje – 1932 03 15 Aleksandrijoje (Šiaulių r.)], miškininkystės pradininkas Lietuvoje, profesorius.

1919–1924 m. gyveno Kaune.

1889 m. baigė Peterburgo miškininkystės institutą. 1918–1921 m. buvo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės ministerijos Miškų skyriaus vedėjas, Miškų departamento direktorius, o 1919–1924 m. – Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos viceministras. 1920–1922 m. – Aukštųjų mokslų draugijos pirmininkas, vienas iš Lietuvos universiteto steigėjų. Su gamtininku T. Ivanausku prie Švietimo ministerijos įkūrė Gamtos tyrimų stotį, Lietuvai pagražinti draugiją. 1922–1924 m. LU Miškininkystės katedros vedėjas, ordinarinis profesorius, nuo 1925 m. – Miškų tyrimo reikalų komiteto vadovas bei Suomių miškų mokslo draugijos garbės narys. 1924 m. įkūrus LŽŪA, išrinktas pirmuoju rektoriumi bei Miškotvarkos katedros vedėju ir dirbo iki 1929 m.
P. Matulionis – miško tipologijos mokslo pradininkas Lietuvoje. Sukūrė miškų klasifikacijos lentelę, kurioje suskirstė miškus į 10 tipų sujungęs juos į šilus, girias ir duburus, pasiūlė formulę metinei miško kirtimo normai apsakičiuoti. Sudarė pagrindinių Lietuvos medžių rūšių tūrių lenteles. Rašė miškininkystės, botanikos, gamtos turtų apsaugos, Lietuvos istorijos bei kultūros klausimais. 1922 m. sudarė Lietuvos ir Latvijos apžvalginius ir reljefinius žemėlapius. Buvo lietuviškų vaidinimų režisierius, aktorius, pasireiškė ir grožinėje kūryboje.
Parašė veikalus: „Kiek girioje medžių kirstina“ (1924), „Miško atvejinė arba sėklinė medžiapjūtė“ (1925), „Žolynas“ (1906), Lietuvos miškai (1919, 1922, 1923)“, „Miškų ūkio sistemos, rūšys ir porūšiai“ (1927) ir kt.
1928 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu su žvaigžde ir Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliu. 1927 m. Latvijos respublikos prezidentas jį apdovanojo Trijų žvaigždžių ordinu. Apie jį išleistos knygos: „Įžymus lietuvių miškininkas – prof. Povilas Matulionis“ (Kaunas, 1957), Antano Rukuižos monografija „Prof. Povilas Matulionis“ (Chicago, 1960). Lina Matiukaitė parengė knygelę „Nepažįstamas Povilas Matulionis: literatas, publicistas, kultūrininkas“ (Utena, 2000). 1991 m. Kupiškyje buvo įkurtas jo memorialinis muziejus.

1929 06 18 už nuopelnus gamtos mokslų srityje jam suteiktas Lietuvos universiteto garbės daktaro laipsnis.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html  [Žiūrėta 2010 08 16]

[1932 m.] buvo įsteigtas jo vardo stipendijų fondas miškininkams.

1934 m. studentų korporacijos „Jaunoji Lietuva“ užsakymu mylimo profesoriaus P. Matulionio atminimui buvo sukurta memorialinė lenta su bareljefu ir įrašu: „Aš esu gyvas naujos kartos gyvenimu, nes po manęs jų eilė bus“ (skulpt. Vincas Grybas). Antrojo pasaulinio karo metais Dotnuvoje buvo susprogdintas pastatas, kuriame lenta kabojo.

1966 m. Kauno centre ant namo (Kęstučio g. 47) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1919–1924 m. gyveno miškininkas prof. P. Matulionis“. Lenta nuimta.

1994 10 14 švenčiant LŽŪU 70-metį, Miškų fakulteto Miškotvarkos katedroje (Studentų g. 13) atidarytas prof. P. Matulionio kabinetas, įrengtas stendas, skirtas jo mokslinei veiklai. Čia saugoma ir Saliamono Karčiausko surinkta rankraštinė medžiaga apie profesorių.

nuotrauka 1994 10 14 minint LŽŪA 70-metį Noreikiškėse, skverelyje prieš centrinius rūmus, vadinamojoje Rektorių alėjoje, atidengtas paminklinis biustas pirmajam rektoriui „Profesorius Povilas Matulionis“ (skulpt. Marijus Petrauskas).
Prieiga per internetą: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/comment/reply/2547  [žiūrėta 2010 08 16],  http://www.asu.lt/pradzia/lt/24494  [žiūrėta 2013 03 14]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Memorialinė lenta profesoriui Povilui Matulioniui, 1934. – Iliustr. // Vincas Grybas: Gyvenimo ir kūrybos drama / Nijolė Tumėnienė. – Vilnius, 2004. – P. 95.
3. Povilas Matulionis. – Portr. // Miškininkystės katedrai – 80 metų. – Kaunas, 2003. – P. 13–14.
4. [Povilo Matulionio atminimas įamžintas...] // Nepažįstamas Povilas Matulionis / Lina Matiukaitė. – Utena, 2000. – P. 152–168.


MAŽEIKA JUOZAS [1907 11 18 Pagramantyje (Tauragės r.) – 1976 07 03 Vilniuje], dainininkas (baritonas), Lietuvos nusipelnęs artistas.

1927–1944 m. gyveno Kaune.

1927 m. rudenį atvyko į Kauną. Gražaus balso muzikalus, artistiškas jaunuolis buvo priimtas į Valstybės teatro chorą. Tuo pačiu mokėsi Kauno muzikos mokykloje italo O. Marinio dainavimo klasėje. 1930 m. sėkmingai debiutavo kaip solistas Š. Guno operoje „Faustas“. Buvo pastebėtas ir per pirmąjį darbo dešimtmetį atliko daugiau nei 30 pagrindinių partijų. Dainavo su garsiaisiais dainininkais K. Petrausku ir F. Šaliapinu. 1936–1938 m. gastroliavo užsienyje. Įgijo tarptautinį pripažinimą. Tai pirmasis Lietuvos daininkas tarptautiniame jaunųjų vokalistų konkurse Vienoje 1937 m. laimėjęs sidabro medalį. 1939 m. tobulinosi Italijoje.
Su dideliu pasisekimu dainavo pagrindines baritono partijas: Ž. Bizė operoje „Karmen“, V. A. Mocarto „Don Žuanas“, A. Rubinšteino „Demonas“, J. Karnavičiaus „Gražina“, P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“ ir daugelyje kitų . 1940 m. dalyvavo pirmajame SSRS meno meistrų koncerte Kaune.
1944 m. persikėlė į Vilnių. 1945 m. jam suteiktas Nusipelniusio artisto garbės vardas.
Išleista jo įdainuota plokštelė (1962) ir Stasio Ylos knygelė „Juozas Mažeika“ (Vilnius, 1968). Tauragės viešoji biblioteka parengė leidinuką „Operos solistas Juozas Mažeika: 1907–1976: atsiminimai“ (Tauragė, 2007).

nuotrauka 1992 07 03 Kauno centre ant namo (K. Donelaičio g. 61) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1946–1948 m. gyveno Lietuvos operos dainininkas Juozas Mažeika“ (Kauno m. mero 1992 07 02 potv. Nr. 1343, skulpt. Kazys Švažas).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juozas Mažeika. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 182.
2. Karpavičiūtė, Daiva. Išreiškęs save per dainą. – Iliustr. // Kauno laikas. – 1992, liep. 9, p. 1.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


MAŽYLIS PRANAS [1885 01 24 Šilaikiškyje (Kupiškio r.) – 1966 02 28 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse; 1970 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė], akušeris-ginekologas, Lietuvos nusipelnęs gydytojas, profesorius, akademikas.

1906 m., 1920–1966 m. gyveno Kaune.

Mokėsi Peterburgo universitete, bet įsitraukęs į revoliucinę veiklą, jį metė. Buvo kalintas Kauno kalėjime, iš kurio 1906 m. vasarą paleistas už užstatą. Baigė Krokuvos universitetą. Jame 1914 m. apsigynė disertaciją, už kurią jam buvo paskirta piniginė premija. 1920 m. Kauno medicinos draugijos kvietimu iš Panevėžio persikėlęs P. Mažylis prie Kauno miesto ligoninės įsteigė akušerių bei medicinos seserų kursus ir jiems vadovavo iki 1941 m. Tuo pačiu metu jis buvo Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės vedėjas bei Aukštųjų kursų lektorius.
1922 m. suorganizavo LU Akušerijos-ginekologijos katedrą ir buvo jos vadovas, docentas, nuo 1930 m. – profesorius. Tobulino senuosius gimdymo operacijų metodus, įvedė naujus. Nuo 1926 m. su V. Kuzma pradėjo daryti kraujo perpylimus, taikyti radžio terapiją. 1936 05 01 m. įkūrė privačią moterų ligoninę (25 lovų gimdymo namus, kuriuose ir gyveno). Visomis priemonėmis siekė sumažinti gimdyvių ir naujagimių mirtingumą Lietuvoje. Turtingas moteris gydė brangiai, o neturtingas – veltui.
1941 m. vokiečių okupacinė valdžia iš KU jį pašalino. Karo metais P. Mažylis dirbo II moterų ligoninėje eiliniu gydytoju. Gelbėjo žydus, gydė ir slėpė belaisvius. 1944–1966 m. vėl vadovavo Akušerijos-ginekologijos katedrai, rūpinosi naujos akušerijos-ginekologijos klinikos statyba. Paruošė puikių specialistų, kurie jo vadovaujami apgynė 11 disertacijų. Paskelbė apie 100 mokslinių darbų patologinės akušerijos ir ginekologijos klausimais, populiarios literatūros apie vėžio profilaktiką.
1945–1947 m. buvo Lietuvos SSR Sveikatos apsaugos ministerijos mokslinės tarybos pirmininkas. 1946 m. išrinktas Lietuvos MA akademiku. 1947 m. jam suteiktas nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. Buvo apdovanotas Lenino ir Darbo raudonosios vėliavos ordinais.
Apie jį Vytautas Kuzminskis ir kt. parašė knygelę „Pranas Mažylis“ (Vilnius, 1970).

1971 m. jo vardu buvo pavadinta Kauno medicinos mokykla. 1991 m. reorganizuojant į aukštesniąją medicinos mokyklą, pavadinimas pakeistas.

1972 m. KMU Akušerijos-ginekologijos klinikoje atidengtas bareljefas su užrašu: „Akademikas P. Mažylis, 1885–1966. Valetudo mulierum et neonatorum lex suprema“ („Motinų ir naujagimių sveikata – aukščiausias įstatymas“; skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė).

nuotrauka [1975 m.] Kauno centre ant namo (V. Putvinskio g. 3) pakabinta memorialinė lenta: „Šiame name 1936–1964 m. gyveno akademikas, medicinos mokslų daktaras, prof. Pranas Mažylis“.

1989 m. jo įkurtiems gimdymo namams suteiktas Prano Mažylio vardas. Fojė pastatytas patinuoto gipso biustas (skulpt. Danutė Danytė Varnauskienė).
Prieiga per internetą: http://www.gimdymonamai.lt/about.php  [žiūrėta 2010 08 12]

nuotrauka 1995 m. minint 110-ąsias gimimo metines KMUK skverelyje prie Akušerijos-ginekologijos klinikos buvo atidengtas P. Mažylio paminklinis biustas (skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė). 1988 m. sukurtas mažesnis bronzinis biusto variantas saugomas Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje (Rotušės a. 28).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jasaitienė, Marijana. Žiedai ant sniego ir paminklinis biustas profesoriui Pranui Mažyliui. – Iliustr. // Kauno diena. – 1995, saus. 25, p. 1, 3.
2. KMU atminimo įamžinio objektų sąrašas.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Pagarba mokytojui // Klinikos žodis. – 1995, vas. 7, p. 1.
5. Pranas Mažylis. – Iliustr. – Bibliogr.: 3 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 97–99.


MEŠKINIS ALFONSAS [1925 10 24 Užgiriuose (Marijampolės sav.) – 2004 02 17 Kaune; palaidotas Panemunės kapinėse]inžinierius.

1950–1955 m. ir 1963–2004 m. gyveno Kaune.

1950–1955 m. studijavo KPI Hidrotechnikos fakulteto Kelių skyriuje, įgijo hidrotechninės statybos inžinieriaus kvalifikaciją. 1955–1958 m. pagal paskyrimą dirbo Rusijoje. 1959 m. grįžęs į Lietuvą, dirbo Mažeikiuose, Ukmergėje. 1963 m. pradėjo dirbti Kauno tiltų statybos valdyboje Nr. 1 tiltų statybos aikštelės vadovu. 1985–1990 m. dirbo TSV-1 tiltų statybos vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju, darbų vykdytoju.
1973 m. paskirta Tarybų Sąjungos Ministrų Tarybos premija už Vilniaus–Kauno automagistralės tiesimą. A. Meškinis su kt. inžinieriais Lietuvoje pastatė apie 70 tiltų ir viadukų.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrimosi metu dalyvavo daugelyje masinių renginių Kaune ir Vilniuje. Kauno architektų ir A. Meškinio iniciatyva, Sąjūdžio veiklai įamžinti, 1989 m. ant pėsčiųjų tilto, vedančio į Nemuno salą Daukanto gatvės tąsoje, pilono viršaus įrengta architektūrinė detalė – Gediminaičių stulpai.
2001 m. pripažintas ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviu.

2012 m. Kauno Kleboniškio tiltui per Nerį suteiktas jo statytojo, inžinieriaus Alfonso Meškinio vardas (Lietuvos Respublikos vyriausybės 2012 11 28 nutar. Nr. 1434). 2013 05 29 magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda 100-ajame kilometre, ties tiltu per Nerį, atidengta atminimo lenta.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?748666568  [žiūrėta 2013 05 30]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kleboniškio ar A. Meškinio tiltas? – Iliustr. – KD inf. // Kauno diena. – 2013, geg. 30, p. 24.
2. Kleboniškio tiltą pervardijo į A. Meškinio. – Iliustr. – KD, BNS inf. // Kauno diena. – 2012, lapkr. 29, p. 3.
3. Valstybės žinios. – 2012, Nr. 140, gruod. 5, p. 11.


MERKYS ANTANAS [1887 02 01 Bajoruose (Rokiškio r.) – 1955 03 05 Malenkuose (Rusija), 1995 m. jo kenotafas (archit. V. Mačys) perkeltas į Petršiūnų kapines], teisininkas, paskutinysis Lietuvos ministras pirmininkas.

1919–1940 m. gyveno Kaune.

1919 01 11 savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas juridinio skyriaus vedėju. Vėliau ėjo įvairias atsakingas pareigas Krašto apsaugos ministerijoje. 1920 m. paskirtas krašto apsaugos ministru, po to – Vietinės brigados visų komendantūrų vadu. 1922 m. pasitraukė iš kariuomenės. 1926–1927 m. vėl paskiriamas krašto apsaugos ministru. 1927 m. pasitraukė į atsargą plk. ltn. laipsniu ir buvo Klaipėdos krašto gubernatorius iki 1932 05 19. Vėliau dirbo advokatu ir Valstybės tarnybos konsultantu.
1933 12 21–1939 01 02 m. buvo Kauno miesto burmistras bei Pabaltijo miestų sąjungos pirmininkas. Priklausė tautininkų sąjungai, buvo „Rotary“ klubo narys. Jo vadovavimo laikotarpiu Kaune buvo grindžiamos gatvės, nutiestos naujos vandentiekio ir kanalizacijos linijos, skiriamos premijos architektams už gražius namus bei sutvarkytus sklypus. Įsteigta Autobusų susisiekimo įmonė. Nuo 1936 m. A. Merkys – Seimo tautos atstovas ir peticijų komsijos pirmininkas. 1939 m. – Lietuvos valstybės įgaliotinis Vilniaus kraštui. 1939 11 12–1940 06 17 – ministras pirmininkas.
1927 m. buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu, 1938 m. – DLK Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu.
1940 06 17 buvo priverstas savo įgaliojimus perduoti J. Paleckio vyriausybei. Po kurio laiko suimtas ir su šeima išvežtas į Saratovą. 13 metų praleidęs įvairių kalėjimų vienutėse, 1954 m. paleistas be teisės grįžti į Lietuvą. Mirė netoli Vladimiro. Kapo rasti nepavyko. Parvežta tik urna su žeme iš kapavietės.

nuotrauka 1991 05 24 centre ant namo (Laisvės al. 30) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1936–1940 m. gyveno Kauno burmistras, Lietuvos respublikos ministras pirmininkas Antanas Merkys“ (skulpt. Algimantas Šlapikas). Vytauto Didžiojo karo muziejuje įvyko atminimo valanda „Antano Merkio gyvenimas ir veikla“.

1991 05 25 Mažosiose Lapėse (Kauno r.), kur tarpukariu A. Merkys turėjo dvarą, jam pastatytas paminklinis biustas (skulpt. Gintas Jonkus). Lapių kapinėse buvo atidengtas kenotafas.

1991 m. pagrindinė Lapių gyvenvietės gatvė pavadinta jo vardu.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Adomaitis, Justinas. A. Merkio atminimui – Petrašiūnuose // Tėviškės žinios. – 1995, geg. 9, p. 1.
2. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 125.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Paskutiniam premjerui atminti. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1991, geg. 25, p. 1.
5. Pauliukevičienė, Nijolė. Antano Merkio atminimui. – Portr. // Kauno tiesa. – 1991, geg. 22, p. 1.


MICKEVIČIUS ADOMAS (Mickiewicz) [1798 12 24 Zaosėje (Baltarusija) – 1855 11 26 Konstantinopolyje (Turkija)], lenkų poetas, rašęs lietuviška tematika.

1819–1824 m. (išskyrus 1821–1822 mokslo metus) gyveno Kaune.

Baigęs Vilniaus universitetą 1819 m. rudenį atvažiavo į Kauną. Trumpam apsistojo prefekto S. Dobrovolskio rezidencijoje Kartofliškių palivarke. Mokytojavo Kauno apskrities mokykloje (dabar Jėzuitų gimnazija) ir gyveno buvusioje jėzuitų vienuolyno celėje. Dėstė visuotinę literatūrą, lotynų kalbą, antikinę istoriją, poetiką, bendrąją gramatiką bei politinę ekonomiją, tvarkė mokyklos biblioteką. Jaunam mokytojui trūko metodinių žinių, bet jis stengėsi gerai atlikti savo pareigas, o sulaukęs atostogų, skubėdavo į Vilnių pas draugus ir Filomatų draugijos susirinkimus. Gyvendamas Kaune domėjosi lietuvių tautos praeitimi, tautosaka. Laisvalaikiu studijavo garsiausių pasaulio rašytojų ir filosofų, taip pat ir K. Donelaičio kūrybą. Tai lengvino pedagoginį darbą, padėjo ugdyti poetinį meistriškumą.
1820–1821 m. skaudžiai išgyveno motinos mirtį bei mylimosios Marilės Vereščak vedybas. Pašlijus sveikatai gavo metines atostogas ir išvykęs į Vilnių rašė magistro disertaciją. 1822 m. rudenį grįžo į Kauną, kurį laiškuose jau pavadino namais. A. Mickevičius susibičiuliavo su greta gyvenusio gydytojo J. Kovalskio šeima ir pamilo jo žmoną Karoliną. Daug laiko praleisdavo vaikščiodamas po apylinkes, klausėsi liaudies dainų ir pasakojimų. Kauno vardą įamžino savo kūryboje. 1823 m. poetas ruošėsi išvykti į užsienį, bet prasidėjus filomatų-filaretų bylai, spalio 23 d. A. Mickevičius Kaune suimtas, išvežtas į Vilnių ir įkalintas Bazilijonų vienuolyne. 1824 04 21 paleistas iš kalėjimo už užstatą ir pavestas kolegos mokytojo M. Nelavicko globai. Grįžęs į Kauną rašė pareiškimus carinėms įstaigoms. Gavęs atsakymą išvyko ir daugiau nebegrįžo.
Gyvendamas Kaune parašė „Adomo dainą“, „Filaretų dainą“, „Odę jaunystei“, baladžių ir romansų, kurie buvo išspausdinti Vilniuje, J. Zavadskio spaustuvėje. Kaune subrendo jo pirmieji lietuviškos tematikos kūriniai: „Gražina“, „Vėlinės“ (I, II ir IV dalis), sumanyta lietuvių ir prūsų žygių poetinė apysaka „Konradas Valenrodas“. Kompozitorius Jurgis Karnavičius pagal A. Mickevičiaus poemą „Gražina“ parašė operą, kuri 1933 m. pastatyta Valstybės teatre Kaune. 1968 m. jos dekoracijas atnaujino dail. L. Truikys. 1955 m. Kauno valstybiniame muzikiniame dramos teatre pastatyta lenkų dramaturgo A. Mališevskio trijų veiksmų pjesė „Baladės ir romansai“, kurioje atskleisti poeto gyvenimo Kaune puslapiai.
1959 m. skulpt. Petras Rimša sukūrė medalioną „Adomas Mickevičius-Rimvydas (1798–1855)“, kuriame pavaizduotas sėdintis poetas su knyga ir Kauno panorama nuo Aleksoto kalno. 1973 m. buvo numatyta sutvarkyti A. Mickevičiaus slėnį, jame pastatyti trijų metrų aukščio poeto skulptūrą (kauniečio Vidmanto Stanelio diplominis darbas, vadovas J. Kėdainis), tačiau projektas liko neįgyvendintas. 1994 m. buvo sukurta su A. Mickevičium susijusių 32 Europos miestų sąjunga, į kurią įtrauktas ir Kaunas. 1996 m. įkurtas Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo Adomo Mickevičiaus vardo fondas.
1998 m. 200-osioms poeto gimimo metinėms Lietuvos valstybinis bankas išleido 50 litų sidabro monetą (dail. A. Bosas); skulptorius Petras Repšys sukūrė jubiliejinį medalį; buvo išleistas jam skirtas pašto ženklas. Kino režisierius Raimundas Banionis sukūrė dokumentinį filmą apie poetą, o 1999 m. buvo pristatytas lenkų dokumentinis filmas „Lietuva, tėvyne mano“ (rež. Tadeusz Bystram), kurio epizodai nufilmuoti Kaune. Jubiliejaus proga Kauno dramos teatre apie A. Mickevičiaus gyvenimą Kaune pastatyta Petro Palilionio poema-rapsodija „Vėjuota saulė“ (rež. Arvydas Lebeliūnas).
Lietuvių kalba apie jį išleistos knygos: Mečislavas Jastrunas „Adomas Mickevičius“ (Vilnius, 1965); Pranas Juozapavičius „Adomas Mickevičius Kaune“ (Vilnius, 1970); Algis Kalėda „Adomas Mickevičius“ (Kaunas, 1985); Arnoldas Piročkinas „Devyneri Adomo Mickevičiaus metai: Biografinė apybraiža“ (Vilnius, 1995); Jonas Riškus „Adomas Mickevičius ir Lietuva“ (Vilnius, 1996). Kazimiera Šiaudinienė ir Jonas Riškus parengė bibliografinę rodyklę „Adomas Mickevičius“ (Vilnius, 1981).

1823 m. poetui ruošiantis palikti Kauną, Girstupio slėnyje susirinkę draugai surengė išleistuves, kurių metu K. Kovalska pasiūlė slėnį bei jame esantį akmenį pavadinti Adomo Mickevičiaus vardu. Pavadinimas prigijo. Poeto inicialai ir 1823 m. data akmenyje išliko iki šiol.
1955 m. minint 100-ąsias mirties metines, prie akmens A. Mickevičiaus slėnyje buvo padėta juodo granito plokštė, kurioje įrašytas posmelis:
„Mačiau aš puikų slėnį palei Kauną,
Laumės ten audžia pavasario rytą
Žaliąją veją, žiedais iškaišytą:
Slėnio gražesnio nerasi pasauly... A. Mickevičius [parašas]. Gražina, Kaunas, 1822 m.“.

1905 m. Naujamiesčio gatvei, ėjusiai per Kartofliškių palivarką, suteiktas A. Mickevičiaus vardas išliko iki šiol.

1905 m. miesto dūma nutarė kasmet gimnazijų moksleiviams skirti po 10 Adomo Mickevičiaus vardo stipendijų.

1929 m. Vytauto g. ir Miško g. gatvių kampe buvusi privati Kauno lenkų gimnazija pavadinta Adomo Mickevičiaus vardu.

nuotrauka 1955 m. ant namo (Rotušės a. 9) buvo prikabinta pirmoji paminklinė lenta su bareljefu: „1798–1855. Šiuose mokyklos rūmuose 1819–1823 m. gyveno ir kūrė Adomas Mickevičius“ (skulpt. Vladas Žuklys), lietuvių ir rusų kalbomis. Lenta buvo nuimta. 1998 12 11 atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame pastate 1819–1823 m. gyveno ir dirbo mokytoju poetas Adomas Mickevičius “Litwo! Ojczyzno moja! Ty jestes jak zdrowie... Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą“ (skulpt. Vytautas Narutis; Kauno m. mero 1998 11 16 potv. Nr. 383).

nuotrauka 1955–1991 m. 9-ajai vidurinei mokyklai (Rotušės a. 9) buvo suteiktas A. Mickevičiaus vardas (nuo 1997 m. – Jėzuitų gimnazija). Mokykloje tradiciškai būdavo švenčiama poeto gimimo diena, geriausia klasė apdovanojama pereinamuoju poeto bareljefu, o mokslo pirmūnai – pereinamaisiais ženkleliais su jo monograma.
1956 m. klasėje, kurioje poetas gyveno, buvo įkurtas memorialinis kambarys-muziejus. Dabar ten Adomo Mickevičiaus klasė ir direktoriaus kabinetas, kuriame kabo poeto bareljefas su įrašu: „Palaiminti tie metai, kur praėjo“ (skulpt. Vytautas Narutis), o koridoriaus nišose – poeto memorialinė ekspozicija.
1998 11 26 Adomo Mickevičiaus muziejus atidarytas Jėzuitų gimnazijai priklausančiame Perkūno name (Aleksoto g. 6). Šalia kitų eksponatų čia saugomi du gipsiniai poeto biustai ir skulptūra, rasta Panevėžyje pas privačius asmenis [skulpt. Kazimieras Ulianskis].
Prieiga per internetą: http://lt.wikipedia.org/wiki/Perk%C5%ABno_namas  [žiūrėta 2010 08 12]

2013 03 13 įkurtas VDU Adomo Mickevičiaus lenkų kalbos ir kultūros klubas.
Prieiga per internetą: http://uki.vdu.lt/?page_id=5714  [žiūrėta 2014 01 02]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Adomas Mickevičius / 1798–1855. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 70–71.
2. Adomo Mickevičiaus memorialinis muziejus // Kaunas muziejų sostinė. – Kaunas, [2006]. – P. 17.
3. Inis, Laimonas. Kitas A. Mickevičius. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 1999, vas. 4, p. 8.
4. Juozapavičius, Pranas. Adomas Mickevičius Kaune. – Vilnius, 1970. – 62 p.
5. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
6. Lenkų režisieriaus T. Bystramo filmo „Lietuva, tėvyne mano“ pristatymas Kaune // Laikinoji sostinė. – 1999, liep. 16, p. 2.
7. A. Mickevičiaus g. – Portr. // Kaunas: miestas ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 108–109.
8. A. Mickevičiaus miestų sąjunga // Respublika. – 1994, kovo 29, p. 17.
9. Neimantas R. Rožės Adomui Mickevičiui // Vakarinės naujienos. – 1970, rugs. 21, p. 2.
10. Norvilienė, Vitalija. Istorija, kurią galima liesti rankomis. – Iliustr. // XXI amžius. – 2000, bal. 26, p. 1, 5.
11. Paminklinė lenta A. Mickevičiui. – Iliustr. // Kauno rotušės aikštė / Vytautas Levandauskas ir kt. – Vilnius, 1981. – P. 79–83.
12. Piročkinas, Arnoldas. Apskrities mokykla Adomo Mickevičiaus laikais. – Iliustr. // Kauno jėzuitų gimnazija. – Kaunas, 2004. – P. 65–67, 127.
13. Działalność kulturalna Gimnazjum Polskiego im. A. Mickiewicza // Polskie życie kulturalne w Republikce Litewskiej 1919–1940 / Mieczyslaw Jackiewicz. – Olsztyn, 1997. – S. 225.


MIKNEVIČIUS VACLOVAS [1910 07 26 Zanėnuose (Molėtų r.) – 1989 07 12 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse, antkapinio bareljefo skulpt. Bronius Zalensas], dailiosios keramikos pradininkas, nusipelnęs Lietuvos meno veikėjas.

1928–1989 m. gyveno Kaune.

1928 m. baigęs Giedraičių progimnaziją, atvažiavo mokytis į Kauną, tačiau stojamųjų egzaminų į meno mokyklą neišlaikė. Vienerius metus mokėsi Kauno komercinėje gimnazijoje. 1930–1936 m. – Kauno meno mokykloje, 1932–1934 m. – Keramikos studijoje. Dirbo Kauno I valstybinės amatų mokyklos mokytoju. Dėstė formavimą ir dekoravimą, vadovavo praktikos darbams. Sukūrė įvairių vazų, servizų ir kitų dekoratyvinės plastikos kūrinių. 1935 m., 1936 m. kartu su V. Manomaičiu Kaune surengė savo darbų parodą. 1937 m. dalyvavo Tarptautinėje parodoje Paryžiuje, kur už servizą vynui buvo apdovanotas aukso medaliu. 1938 m. dalyvavo parodoje Berlyne, 1939 m. – Niujorke.
V. Miknevičius buvo ne tik kūrėjas, bet ir keramikos pramonės organizatorius, technologas bei eksperimentuotojas. 1940 m. su kitais kolegomis įkūrė Kauno „Dailės“ kooperatyvo dailiosios keramikos dirbtuvę ir 19 metų jai vadovavo, vėliau dirbo dailininku. 1945–1946 m. buvo Kauno „Dailės“ kombinato keramikos dirbtuvių technikos ir meno vadovas, 1947–1959 m. – Keramikos ateljė vyriausiasis meistras. 1954 m. su kitais dailininkais apipavidalino Lietuvos paviljoną SSRS pasiekimų parodoje Maskvoje, suprojektavo keramikos cechus Tbilisyje (1958) ir Alma Atoje (1964). Gamyboje įdiegė į geležingą molį, švino neturinčias glazūras.
V. Miknevičius sukūrė apie 800 keramikos darbų. Kaune apipavidalino kavinės „Tulpė“ (1956), centrinio knygyno (1957) interjerus. 1958 m. su kitais „Dailės“ kombinato keramikais Tarptautinei parodai Briuselyje pagamino unikalių kūrinių kolekciją, kuri buvo apdovanota aukso medaliu. Paminėtini jo darbai: sodo keramikos skulptūrų grupė „Grybų šeima“ (1965), sieninis pano „Šilko“ kombinato vestibiuliui (1978), Veterinarijos akademiją puošianti kompozicija „Žalgiris“ (1969). 1982 m. dailininko namo kieme Vilijampolėje iškilo originalių stogastulpių kompleksas „Manoji Lietuva“, skirtas didiesiems Lietuvos miestams.
Nuo 1959 m. V. Miknevičius atsisakė pareigų „Dailės“ kombinate ir atsidėjo kūrybiniam darbui. 1961–1964 m. vadovavo dailininkų sąjungos Kauno skyriaus taikomosios ir dekoratyvinės dailės sekcijai. Išleido knygelę „Dailioji keramika. Dailės ir technologijos darbai“ (Vilnius, 1970). 1960 m. 1970 m. bei 1990 m. buvo išleisti jo jubiliejinių parodų katalogai. Už ilgametį kūrybinį darbą ir nuopelnus organizuojant keramikos pramonę, 1980 m. dailininkui buvo suteiktas nusipelniusio Lietuvos meno veikėjo garbės vardas.
Monografijas apie dailininką parašė Rūta Purvinaitė „Vaclovas Miknevičius“ (Vilnius, 1986) ir žmona Elena Miknevičienė (knyga neišleista).

nuotrauka 1961 m., kai dailininkas pasistatė savo namą (Panerių g. 79A), jame pradėjo veikti privatus muziejus, kuriame be keramikos dirbinių saugoma apie 200 V. Miknevičiaus akvarelės kūrinių bei jo asmeninis archyvas.
1989 m. ant namo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1961–1989 m. gyveno dailininkas Vaclovas Miknevičius“ (skulpt. Bronius Zalensas).

nuotrauka 2001 m. ant raudonų plytų pastato Vilijampolėje (Jurbarko g. 2) buvo prikabinta medinė memorialinė lenta: „Šiame pastate nuo 1944 m. pradėjo veikti dailininko Vaclovo Miknevičiaus vadovaujama keramikos dirbtuvė. Joje dirbo lietuvių profesionaliosios keramikos pradininkai: prof. Liudvikas Strolis, prof. Jonas Mikėnas, Valdemaras Manomaitis“ (dail. V. Riaubienė; Kauno m. mero 2001 08 08 potv. Nr. 326).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Gečiauskienė, Vėjūnė. Keramikos meistro darbai nepamiršti. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2000, rugp. 8, p. 7.
2. Gudanavičius, Stasys. Mokėjęs prakalbinti lietuvišką molį.– Iliustr. // Kauno diena. – 1992, liep. 16, p. 4.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Macijauskienė, Marija. Kai gieda vieversys // Kauno diena. – 1996, gruod. 16, p. 17.
5. Manoji Lietuva. – Iliustr. // Gimtasis kraštas. – 1982, birž. 24, p. 2.


MIKUTAVIČIUS RIČARDAS [1935 02 26 Kaune – 1998 07 01 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse; 2001 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Arūnas Sakalauskas, archit. Linas Jurgaitis)], kunigas, teologijos daktaras, poetas, filosofas, Kauno miesto garbės pilietis.

1935–1958 m., 1989–1998 m. gyveno Kaune.

Vaikystė prabėgo Radvilėnų plente, prie Šv. Antano bažnyčios. Mokėsi 15-oje pradinėje mokykloje bei 4-oje berniukų gimnazijoje. 1953 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1958 m. buvo įšventintas į kunigus. 1963 m. apgynė disertaciją teologijos licenciato moksliniam laipsniui.
Nuo 1989 m. kunigavo Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje, ją rekonstravo, iki 1994 m. gyveno J. Tumo-Vaižganto bute. 1993–1996 m. buvo Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčios rektorius. Tuo metu bažnyčia buvo suremontuota, atnaujintas interjeras. Ji tapo dvasinės ir kultūrinės traukos objektu. R. Mikutavičius buvo KMA Filosofijos ir socialinių mokslų katedros dėstytojas (valandininkas). Jis skatino Klinikų koplyčios atidarymą, buvo jos kapelionas; čia organizuodavo Advento vakarus, puoselėjo Vaižganto dvasią.
1997 m. iškilus finansiniams nesklandumams Įgulos bažnyčioje, R. Mikutavičius buvo perkeltas į Šv. Kazimiero bažnyčią Aleksote (Vilkaviškio vyskupija). Netrukus paskirtas į LŽŪU koplyčią rektoriumi. Šioje aukštojoje mokykloje dėstė ir filosofiją. Jam atėjus, pagyvėjo visos bendruomenės dvasinis gyvenimas, pradėta LŽŪU koplyčios rekonstrukcija. Kunigas planavo pastatyti naują bažnyčią prie automagistralės Via Baltica. Jo energijos ir darbštumo dėka buvo atnaujinta 14 Lietuvos bažnyčių.
1992 m. R. Mikutavičius buvo priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą, o 1994 m. – išrinktas valdybos nariu. 1991 m. už humanitarinę veiklą apdovanotas Izraelio vyriausybės premija, o 1992 m. už publicistinę veiklą apdovanotas P. Dovydaičio premija. Trejus metus buvo renkamas populiariausiu Kauno žmogumi. 1993 m. už nuopelnus Lietuvai apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu (Komandoro kryžiumi).
Išleistos jo knygos: „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ (3 t., 1989, 2008, 2013), „Poterių upė“ (1990), „Šviesos spalvos“ (1992), „Žaizdos metafizika“ (1995), „Spindintis virš mūsų“ (1998), „Mirties vilties veidai“ (audiokasetė su kompozitorium G. Kuprevičiumi“ (1999), „Prisikėlimas. 1997–1998 metų pamokslų fragmentai“ (1999), knyga, dedikuota Maironiui „Viršūnių paukštis“ (Vilnius, 2002). 2003 m. Kauno radijas ir televizija įrašė kompaktinę plokštelę apie R. Mikutavičių „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ (rež. Vytautas Balsys). Kompozitorė Nerija Čepaitė jam dedikavo savo kūrinį „Requiem“. Tytuvėnų vienuolyno kieme pastatytas jam skirtas medinis stogastulpis (tautodail. Raimundas Puškorius). Visuomeninė organizacija „Consilia Academica“ vienu iš savo tikslų laiko kunigo ir poeto idėjų bei darbų tęstinumą, jo atminimo įamžinimą.
R. Mikutavičius sukaupė turtingą meno kūrinių kolekciją, dėl kurios nusikaltėlių buvo apiplėštas ir žiauriai nužudytas. Dalis kolekcijos saugoma Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, kai kurie kunigo asmeniniai daiktai artimųjų sprendimu atiteko Maironio lietuvių literatūros muziejui.
Išleistas katalogas „Ričardo Mikutavičiaus kolekcija: Europos dailė“ (Vilnius, 1996), Viktoro Rudžiansko etiudų knyga „Gyvenęs ir mūsų gyvenimus“ (Kaunas, 2003) bei „Ričardo Mikutavičiaus (1935–1998) bibliografinė rodyklė“ (Kaunas, 2008).

2000 11 30 jam suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas (po mirties).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 08 08]

2000 07 02 antrųjų žūties metinių proga prie paskutinės R. Mikutavičiaus kunigavimo vietos, LŽŪU koplyčios, jo atminimui pastatytas medinis stogastulpis, kurio vienoje pusėje įrašyti žodžiai: „Aš šnibždėsiu savo dvasiai – pabuski. Mirtis, kuri mus išskiria, yra tik skraistė“, o kitoje – „Ak, palaimink šį mūsų sustojimą ties Paslapties pertekliumi. 1935–1998“ (tautodail. Remigijus Laurutis).

2002 06 29 prie LŽŪU esančiame Kamšos miškelyje, kuriame kunigas mėgo vaikščioti, atidengta medinė Rūpintojėlio skulptūrėlė, dedikuota R. Mikutavičiui (tautodail. Algimantas Sakalauskas).

nuotrauka 2004 02 27 miesto centre ant Leono Rito projektuoto namo (Laisvės al. 9) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1993–1998 m. gyveno Kauno miesto garbės pilietis, kunigas, poetas Ričardas Mikutavičius“ (skulpt. Arūnas Sakalauskas; archit. Ričardas Krištopavičius).
Prieiga per internetą: http://whatson.delfi.lt/archive/article.php?id=3824128&ndate=1077854466&categoryID=51  [žiūrėta 2009 10 14]

2005 02 27 pažymint kunigo 70-ąsias gimimo metines, Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje atidengta atminimo lenta: „Atkurdamas Šventovę 1993–1997 m. čia apaštalavo kunigas Ričardas Mikutavičius“ (skulpt. Vladas Žuklys).

2008 m. nauja miesto gatvė pavadinta R. Mikutavičiaus vardu (Kauno m. sav. tarybos 2008 07 17 sprend. T-360).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atminimo įamžinimas. – Iliustr. // Ričardo Mikutavičiaus (1935–1998) bibliografinė rodyklė. – Kaunas, 2008. – P. 88–102.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Vardas, galintis vienyti: kunigo ir poeto, miesto Garbės piliečio Ričardo Mikutavičiaus idėjas puoselės ir skleis draugija // Kauno diena. – 2002, vas. 20, p. 9.
4. Vaitkevičius, Vladas. Koplytstulpis įamžino kunigo ir poeto atminimą. – Iliustr. // XXI amžius. – 2000, liep. 7, p. 7.


MILIŪNAS EUGENIJUS VIKTORAS [1952 09 08 Panevėžyje], architektas.

1959–1970 m., nuo 1975 m. gyvena Kaune.

1959–1970 m. mokėsi Garliavos (Kauno r.) vidurinėje mokykloje. 1975 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dab. VGTU) ir įgijo architekto specialybę. Nuo 1975 m. dirbo Miestų statybos ir projektavimo instituto Kauno filiale. Nuo 1992 m. vadovauja individualiai projektavimo įmonei „E. Miliūno studija“.
1995 m. dėstė VDU Menų fakultete, 1996 m. – VGTU Architektūros katedroje. Nuo 1993 m. yra VDA Kauno dailės instituto Architektūros katedros docentas. Nuo 1977 m. – Lietuvos architektų sąjungos narys, 1978–1997 m. – Kauno skyriaus valdybos narys.
Architektas yra vienas pirmųjų tarptautinio postmodernizmo atstovų Lietuvoje. Pagrindiniai jo realizuoti projektai Kaune: firminė lengvosios pramonės gaminių parduotuvė „Rėda“, Kalniečių III mikrorajonas ir buitinis centras, su bendraautoriais – Mykolo Žilinsko dailės galerija, „Žalgirio“ arena ir kt. Taip pat įgyvendinti darbai kituose Lietuvos miestuose ir užsienyje (su bendraautoriais – Museo del Prado Ispanijoje, Ventspilio linijinio centro projektas Latvijoje ir kt.). Daugelio architektūros projektų (su įvairiomis bendraautorių grupėmis) konkursų dalyvis ir laimėtojas: M. Žilinsko galerijos konkursas (I v., 1981), viešbučio „Inturist“ konkursas (I–II v., 1985), dekoratyvinės skulptūros Kauno saloje konkursas (I v., 1989), paminklo 1941 m. birželio 23 d. sukilėliams konkursas (I v., 1990), Akcinio inovacinio banko pastato konkursas (I v., 1994) ir kt.
2008 m. E. Miliūnas išrinktas įsimintiniausiu Kauno menininku, 2009 m. jam įteiktas pasidabruotas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio medalis. 2012 m. paskelbtas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu už konceptualų architektūros erdvių suvokimą ir šiuolaikinių visuomenei reikšmingų pastatų sukūrimą.

2010 m. už „Žalgirio“ arenos suprojektavimą suteiktas Kauno garbės piliečio vardas.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Genys, Laimutis. Kaunas įvertino triūsą. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2011, vas. 17, p. 19.
2. Grigalevičius, Tomas. Garbės piliečio vardas – Kauno arenos autoriui. – Iliustr. // 15 min. – 2010, gruodžio 13, p. 2.
3. Inytė, Vėjūnė. Kauniečius kūrėjus titulai įpareigojo. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2009, saus. 12, p. 15.


MINKOVSKIS HERMANAS [1864 06 22 Kaune – 1909 01 12 Gėtingene (Vokietija)], vokiečių matematikas ir fizikas.

1864–1872 m. gyveno Kaune.

1864 m. gimė turtingo javų pirklio šeimoje. Vaikystę praleido Aleksote, kuris tuo metu priklausė Suvalkų gubernijos Garliavos valsčiui. Pradėdamas lankyti Kauno gubernijos (dabar Maironio) gimnaziją iš vyresniojo brolio buvo išmokęs skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Sulaukęs septynerių metų lankė kitapus Nemuno esančios gimnazijos parengiamąją klasę. Išryškėjus neeiliniams sugebėjimams, buvo perkeltas į antruosius metus besimokančiųjų grupę, kartu su broliu padėdavo tvarkyti šeimos verslo apskaitą.
Hermanas ėjo devintuosius metus, kai 1872 m. tėvas patyrė didelius finansinius nuostolius ir persekiojimą dėl 1863 m. sukilimo rėmimo, todėl šeima spalio mėn. persikėlė į Karaliaučių. Jau Būdamas 15 metų studijavo universitete.
Mokslininkas pasiekė didelių rezultatų matematikoje, bet pasaulinę šlovę pelnė jo darbai fizikos srityje. H. Minkovskis iškėlė hipotezę apie erdvės ir laiko vienybę, nustatė jos geometrinę struktūrą, pirmasis atrado nekintantį reliatyvumo teorijos dydį. Jo sukurtos keturmačio pasaulio idėjos buvo labai radikalios, o kūriniai spausdinami daugeliu kalbų. A. Einšteinas teigiamai įvertino ir panaudojo H. Minkovskio matematinius atradimus, jo darbais remiasi šiuolaikinė gravitacijos teorija, astrofizika, kosmologija, mikropasaulio fizika, elektrodinamika ir kiti mokslai.
Yra žinių, kad garsusis matematikas gimtajame Aleksote apsilankė apie 1905 m., kur susitiko su buvusiais kaimynais, jį sutinkant Gubernijos gimnazijoje buvo iškilmingai išrikiuoti mokiniai.

1922 m. pagerbiant įžymųjį mokslininką, pagrindinė Fredos gatvė Aleksoto mikrorajone buvo pavadinta H. Minkauskio vardu. Vokiečių okupacijos metais, siekiant žydų kilmės mokslininko vardą išbraukti iš gyvenimo, pavadinimas pakeistas. Po Antrojo pasaulinio karo gatvė vadinosi H. Minkovskio, o nuo 1954 m. – A. Kranausko vardu. 1989 m. pažymint Hermano Minkovskio gimimo 125-ąsias ir jo brolio Oskaro mokslinio atradimo 100-ąsias metines gatvei, kur prabėgo jų vaikystė, suteiktas H. ir O. Minkovskių vardas (Kauno m. LDDP VK 1989 11 21 sprend. Nr. 451).

nuotrauka 1986 05 15 ant Maironio vidurinės mokyklos (Gimnazijos g. 3) buvo prikabina pirmoji atminimo lenta: „Šiame pastate buvusios gubernijos gimnazijos parengiamosiose klasėse 1871–1872 m. mokėsi žymus fizikas ir matematikas Hermanas Minkovskis. 1867–1872 m. čia mokėsi fiziologas ir gydytojas Oskaras Minkovskis“ (1985 06 24 Lietuvos TSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą įpareigoti Kauno m. VK įrengti memorialinę lentą prie mokyklos pastato, kuriame mokėsi Hermanas ir Oskaras Minkovskiai).
2005 08 ant Maironio gimnazijos fasado atidengta antroji memorialinė lenta: „Šiame pastate buvusioje gubernijos gimnazijoje 1867–1872 m. mokėsi fiziologas ir gydytojas Oskaras Minkovskis, 1871–1872 m. čia mokėsi žymus fizikas ir matematikas Hermanas Minkovskis“ (archit. Jonas Lukšė; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 03 01 įsak. Nr. A-733).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juozapavičius, Pranas. Mokslininkas prof. Hermanas Minkovskis. – Kaunas, 1964. – 10 p. – Mašinraštis.
2. Hermanas Minkovskis 1864–1909. – Portr. // Garsūs Lietuvos žydai. – Vilnius, 2008. – P. 80.
3. KAA, f. 219, ap. 1, b. 179, lap. 116.
4. Kairienė, Aldona. Kuo žymūs broliai Minkovskiai? – Iliustr. // Diena. – 1996, kovo 9, p. 13.
5. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
6. H. ir O. Minkovskių g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 111–112.
7. Martišius, Jonas Algirdas ir Šimkus, Algimantas. „Insulino senelio“ mokykla // Mokslo Lietuva. – 1993, liepa, Nr. 10, p. 12.


MINKOVSKIS OSKARAS [1858 01 13 Kaune – 1931 06 18 Vysbadene (Vokietija)], vokiečių patofiziologas, terapeutas.

1858–1872 m. gyveno Kaune.

Gimė ir vaikystę praleido Aleksote. Su broliu klaidžiojo Nemuno pakrantėmis, su tėvu prekėmis pakrautais laivais plaukdavo į Karaliaučių, Klaipėdą bei Gdanską.
1867–1872 m. mokėsi Kauno gubernijos (dabar Maironio) gimnazijoje. Vėliau šeima persikėlė į Karaliaučių. 1881 m. Oskaras Minkovskis baigė Karaliaučiaus universitetą ir dirbo didžiosiose Vokietijos klinikose bei universitetuose.
1889 m. atskleidė cukraligės priežastį. Jis įrodė, kad diabetas išsivysto dėl kasos pažeidimo. 1921 m. iš kasos buvo išskirtas insulinas, kuris išgelbėjo nuo mirties milijonus diabetikų. Su prancūzų terapeutu aprašyti hemolizinės anemijos atvejai, pasireiškiantys paveldima chroniška gelta, vadinami Minkovskio-Šofaro liga. Po O. Minkovskio mirties buvo surinkti jo moksliniai darbai: 14 monografijų, straipsniai vadovėliams, daugiau nei 170 publikacijų ir paskaitų.
2012 10 20 apyvartoje pasirodė 1,35 Lt nominalinės vertės pašto ženklas „Oskaras Minkovskis – eksperimentinės diabetologijos pradininkas“ (dail. Vaclovas Butrimas), taip pat pirmosios dienos vokas bei suvenyrinis lapas.

nuotrauka 1986 05 15 ant gimnazijos, kurioje mokėsi, fasado (Gimnazijos g. 3) buvo prikabina pirmoji memorialinė lenta: „Šiame pastate buvusios gubernijos gimnazijos parengiamosiose klasėse 1871–1872 m. mokėsi žymus fizikas ir matematikas Hermanas Minkovskis. 1867–1872 m. čia mokėsi fiziologas ir gydytojas Oskaras Minkovskis“.
2005 m. atidengta antroji memorialinė lenta: „Šiame pastate buvusioje gubernijos gimnazijoje 1867–1872 m. mokėsi fiziologas ir gydytojas Oskaras Minkovskis, 1871–1872 m. čia mokėsi žymus fizikas ir matematikas Hermanas Minkovskis“ (archit. Jonas Lukšė; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 01 27 įsak. Nr. A-733).

1989 m. pažymint Oskaro Minkovskio medicininio atradimo 100-ąsias ir jo brolio Hermano gimimo 125-ąsias metines, Aleksoto mikrorajone Fredoje buvusi A. Kranausko gatvė, kurioje stovėjo garsiųjų mokslininkų tėvų namas, pavadinta brolių H. ir O. Minkovskių vardu (Kauno m. LDDP VK. 1989 11 21 sprend. Nr. 451).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juozapavičius, Pranas. Broliai Minkovskiai iš Aleksoto. – Kaunas, 1986. – P. 10–13. – Mašinraštis.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. H. ir O. Minkovskių g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 111–112.
4. Oskaras Minkovskis. – Iliustr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 103.
5. Petrenko, Vladimiras ir Skučaitė, Virginija. Oskaras Minkovskis ir jo nuopelnai diabetologijoje. – Iliustr. // Diabeto panorama. – 1997, Nr. 2, p. 19–20.


MIRONAS VLADAS [1880 06 22 Kuodiškiuose (Rokiškio r.) – 1953 02 17 Vladimire (Rusija)], kunigas, politikas, visuomenininkas, Lietuvos ministras pirmininkas.

1926–1941 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1918 02 16 pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. 1924 m. Lietuvių tautininkų sąjungos (LTS) steigiamajame suvažiavime V. Mironas buvo išrinktas Vyriausios valdybos nariu. 1926 m. išrinktas į III Seimą. Dalyvavo Seimo posėdžiuose, o pertraukų tarp posėdžių metu kunigavo Dauguose (Alytaus r.).
Paleidus seimą, 1927 m. paskirtas Švietimo ministerijos tikybos reikalų referentu. 1928 m. buvo akcinės leidybos bendrovės „Pažanga“ vienas iš steigėjų ir nuolatinis valdybos narys. 1930 m. su kitais įsteigė Lietuvių tautininkų fondą. 1929–1938 m. buvo vyriausiasis kariuomenės kapelionas bei Šv. Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektorius, vietoj 60-ties arklių kariuomenei, nupirkęs unikalius vargonus šventovei.
1934 m. tapo Kauno miesto tarybos nariu. Nuo 1939 m. buvo LTS vyriausiosios valdybos pirmininkas. 1938–1939 m. buvo Lietuvos ministras pirmininkas, o nuo 1938 m. dar ėjo ir žemės ūkio ministro pareigas. Santykių su Lenkija reguliavimas – vienas svarbiausių V. Mirono sudaryto ministrų kabineto užsienio politikos akcentų. Buvo Lietuvos mokslo draugijos narys. 1939 m. V. Mirono vadovaujama vyriausybė atsistatydino, o jis grįžo į savo ūkį.
1930 m. buvo apdovanotas Vytauto didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu, o 1938 m. – DLK Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu.
1940 09 12 – 1941 06 23 kalėjo Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. sukilėlių išvaduotas slapstėsi, vėliau dirbo Vilniuje. Okupacinės sovietų valdžios tris kartus buvo suimtas. Atsisakęs bendradarbiauti su KGB, 1947 m. nuteistas 7 metams kalėjimo. 1953 m. mirė nuo insulto ir buvo palaidotas bendrose Vladimiro kalėjimo kapinėse.
1996 m. serijoje „Nepriklausomybės diena“ išleistas pašto ženklas „Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas“ (dail. Jokūbas Zovė), tėviškėje jam pastatytas atminimo akmuo. 2005 m. pažymint 125-ąsias gimimo metines, serijoje „Dvasiškiai – Lietuvos kūrėjai“ išleistas portretinis vokas (dail. Antanas R. Šakalys). 2000 m. Vlado Mirono pavardė įtraukta į bažnyčios kankinių sąrašą. Vilma Bukaitė parengė knygelę „Kunigas Vladas Mironas: nepriklausomybės akto signataras ir valstybininkas, 1880–1953“ (Vilnius, 2001) bei monografiją „Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas“ (Vilnius, 2009).

1995 m. Aleksoto mikrorajone, Kazliškiuose jo vardu pavadinta gatvė (Kauno r. tarybos 1995 12 20 sprend. Nr. 83).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno miesto gatvių sąrašas.
2. V. Mirono g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 113.


MYKOLAITIS-PUTINAS VINCAS [1893 01 06 Pilotiškėse (Prienų r.) – 1967 06 07 Kačerginėje (Kauno r.)], lietuvių literatūros klasikas, istoriografas, filosofas, akademikas.

1923–1940 m. gyveno Kaune.

Baigė Peterburgo dvasinę akademiją. Per JAV lietuvių paramos fondą gavo stipendiją tęsti literatūros studijas Šveicarijoje bei Vokietijoje (kur 1922 m. jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis). Kaune buvo išleistas pirmasis jo kūrybos dvitomis „Putino raštai“ (1921).
Nuo 1923 m. gyveno Kaune ir dėstė VDU Teologijos-filosofijos ir Humanitarinių mokslų fakultetuose naująją lietuvių bei visuotinę literatūrą ir estetikos įvadą, nuo 1928 m. – profesorius. Priklausė „Rotary“ klubui. Dalyvavo klerikalinių jaunimo organizacijų veikloje, įkūrė studentų ateitininkų meno draugiją „Šatrija“. 1924–1932 m. redagavo žurnalus „Židinys“, 1928 m. – „Dienovidis“. Pasirodžius romanui „Altorių šešėlyje“ (1932), konfliktavo su klerikaline aplinka, o 1935 m. oficialiai atsisakė kunigystės.
1933–1937 m. buvo Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas, akademikas. 1940 m. persikėlė į Vilnių.
Nuo 1961 m. vasarodavo Kačerginėje. Čia ilsėdamasis vertė A. Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“; parašė poezijos knygas „Būties valanda“ (1963) bei „Langai“ (1965); rašė 4-ąją „Altorių šešėly dalį“ ir mirė jos nepabaigęs. Gyvendamas Kaune išleido eilėraščių rinkinius: „Tarp dviejų aušrų“ (1927), „Keliai ir kryžkeliai“ (1936); dramas: „Žiedas ir moteris“ (1926), „Nuvainikuota vaidilutė“ (1927 ), „Valdovas“ (1930); romaną „Krizė“ (1938); kritikos knygas „Naujoji lietuvių literatūra“ (1936) bei „Literatūros etiudai“ (1937). 2013 m. išleista V. Mykolaičio-Putino „Dienoraščiai : rašytojo paskutiniųjų gyvenimo metų (1961–1967) užrašai“.
1966 m. už A. Mickevičiaus vertimus V. Mykolaitis-Putinas buvo apdovanotas V. Krėvės premija bei A. Mickevičiaus bareljefu (skulpt. Vladas Žuklys). 1976 m. sukurtas poeto biustas (skulpt. Petras Aleksandravičius), o 1978 m. – medalis (dail. Dovydas Zundelovičius). 1979 m. serijoje „Vilniaus universitetui 400 metų“ buvo išleistas jam skirtas meninis vokas, o 1993 m. serijoje „Žymūs žmonės“ – pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė). 1970 m. pastatytas mokomasis dokumentinis filmas „Vincas Mykolaitis-Putinas“ (rež. Rimantas Šilinis), o 1999 m. – vaizdo filmas apie jį „Einu“ (rež. Marijus Ivaškevičius). Rašytojo testamente buvo įrašyta memorialinį muziejų steigti Kaune, tačiau 1986 m. jis buvo įsteigtas Vilniuje.
Apie jį rašė: Jonas Lankutis „Mykolaičio-Putino kūryba“ (Vilnius, 1961; 1973; 1982; 1986); Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas parengė „Putinas – gyvenimo ir kūrybos akiračiai“ (Vilnius, 1996), Donata Mitaitė – „Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną“. Dainora Eigminienė parašė „Vincas Mykolaitis-Putinas: gyvenimas ir kūryba“ (Vilnius, 2001); Viktorija Daujotytė-Pakerienė – „Putinas: pasaulėvaizdžio kontūrai: kūrybos studija“ (Vilnius, 2003). Išleistas leidinys „Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis muziejus ir jo veikla Marijampolėje“ (Kaunas, 2005). 2013 m. išleista Stasio Lipskio knyga „Išsivadavimas. Biografinis romanas apie Vincą Mykolaitį-Putiną“.

1969 12 01 Kauno centre buvusi Altų gatvė pavadinta rašytojo vardu (Kauno m. 1969 09 17 DŽDT VK sprend. Nr. 497). 1989 06 28 Kačerginėje (Kauno r.) jo vardu pavadinta buvusi Mokyklos gatvė. Kauno apskrityje rašytojo vardas suteiktas vienai iš Prienų gatvių.

1971 m. Pilotiškėse (Prienų r.) įkurtas Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis muziejus.
Prieiga per internetą: http://www.prienumuziejus.lt/lt  [žiūrėta 2012 01 12]

nuotrauka 1972 m. Žaliakalnyje ant namo (Aukštaičių g. 28) pakabinta bronzinė atminimo lenta su bareljefu: „1929–1932 metais čia gyveno ir kūrė Vincas Mykolaitis-Putinas“ (skulpt. Leonas Strioga, archit. Alfredas Jakučiūnas; Kauno m. 1969 09 17 DŽDT VK sprend. Nr. 497). 2009 m. gegužės mėn. lenta nukabinta.

nuotrauka 1973 01 04 pažymint 80-ąsias gimimo metines, Kaune ant namo (Vaižganto g. 36) buvo iškilmingai atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „1937–1967 m. čia gyveno ir kūrė Vincas Mykolaitis-Putinas“ (skulpt. Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė, dail. Gediminas Pempė; Kauno m. 1969 09 17 DŽDT VK sprend. Nr. 497).

nuotrauka 1973 m. Žaliakalnyje ant namo (Vaižganto g. 14) atidengta šlifuoto granito memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1932–1937 m. gyveno ir kūrė Vincas Mykolaitis-Putinas“ (skulpt. Leonas Strioga, archit. Alfredas Jakučiūnas; Kauno m. 1969 09 17 DŽDT VK sprend. Nr. 497).

[1973 m.] Kačerginėje (Kauno r.) ant rašytojo namo Mokyklos g. (dabar V. Mykolaičio-Putino g. 34) pakabinta memorialinė lenta su įrašu: „Šiame name nuo 1961 m. gyveno ir 1967 m. birželio mėn. 7 d. mirė lietuvių literatūros klasikas, profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas“. 1981 m. sode prie namo pastatytas paminklas (skulpt. Bronius Zalensas), prie kurio gegužės mėnesį vyksta tradiciniai „Vasaros nakties ramybės skaitiniai“, skirti V. Mykolaičio-Putino atminimui.

1992 02 06 įsteigta Vinco Mykolaičio-Putino draugija, kurios būstinė yra V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje Vilniuje. Taip pat veikia jo vardo kultūros paramos fondas (vadovas K. Stoškus).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Darbai eksterjere ir interjere. Antkapiniai paminklai. Memorialinės lentos. Iliustr. // Leonas Strioga. – Vilnius, 2004. – P. 114.
2. KAA, f. 292, ap. 1, b. 843, lap. 68.
3. Kačerginės seniūnija. – Iliustr. // Kauno rajono gamta ir kultūros vertybės. – Kaunas, 1999. – P. 87–88.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Macijauskienė, Marija. Tas vakaras kaip krištolas. – Iliustr. // XXI amžius. – 2001, liep. 4, p. 7.
6. V. Mykolaičio-Putino g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 114–115.
7. Vincas Mykolaitis-Putinas Kačerginėje: [ištrauka iš knygos „Kūrėjų pėdsakais“] / Benjaminas Kondratas. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 2005, saus. 5, p. 8.
8. Vincas Mykolaitis-Putinas /1893–1967/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – P. 148–149.


NAGEVIČIUS VLADAS (NAGIUS) [1881 06 17 Kretingoje – 1954 09 15 Klyvlende (JAV)], brigados generolas, gydytojas, archeologas, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus įkūrėjas.

1919–1944 m. gyveno Kaune.

1918 m. baigęs Peterburgo Archeologijos institutą ir Karo medicinos akademiją bei atitarnavęs gydytoju Rusijos laivyne, grįžo į Lietuvą. 1919–1940 m. vadovavo Lietuvos kariuomenės sveikatos tarnybai, Kaune įkūrė Karo ligoninę. 1920 m. tapo jauniausiu Lietuvos generolu. 1921 m. V. Nagevičius buvo Valstybinės archeologinės bei komisijos archyvams tvarkyti narys, o 1924–1940 m. – komiteto Karo invalidams šelpti pirmininkas.
1921 02 16 mediniame caro kariuomenės 111-ojo Dono pėstininkų pulko manieže įsteigė Karo muziejų (1930 m. pavadintą Vytauto Didžiojo vardu) ir jam vadovavo. Prie muziejaus įrengė sodelį, kuriame jo iniciatyva pastatyta Laisvės statula (skulpt. J. Zikaras), paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, Nežinomo kareivio kapas, žymių žmonių biustų alėja bei kitos skulptūros. 1922 m. už Lietuvos armijos kūrimą ir tarnybą joje, gavo Žemaitkiemio dvarą (Kauno r., 2 km nuo Babtų), kuriame įkūrė pavyzdinį ūkį, nors pats jame negyveno. Tais pačiais metais įkūrė Karininkų ramovę Kaune, buvo jos seniūnų tarybos pirmininkas, daug prisidėjo prie Ramovės statybos. Su kitais įsteigė Lietuvių-suomių draugiją. Buvo Lietuvių-latvių ir Lietuvių-estų draugijų valdybų narys, Šaulių sąjungos valdybos narys. 1923 m. įkūrė Lietuvos jūrininkų sąjungą (LJS) ir keliolika metų jai vadovavo. 1925 m. jo rūpesčiu susibūrė kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugija, V. Nagevičius buvo jos Garbės narys, taip pat ir Lietuvos gyvulių globos draugijos pirmininkas.
Vadovavo vakarų Lietuvos kapinynų kasinėjimui, surinko daug vertingos medžagos, kurios dalis eksponuojama Peterburgo, Vilniaus bei Kauno istorijos muziejuose. Apie kasinėjimų rezultatus skaitė pranešimus tarptautiniuose archeologų suvažiavimuose Rygoje (1930), Londone (1932), Osle (1936).
Du kartus V. Nagevičius apdovanotas Vyčio Kryžiumi, DLK Gedimino 2-ojo laipsnio bei Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinais, Šaulių žvaigžde, Kūrėjo-savanorio ir Lietuvos nepriklausomybės medaliais bei aukštais kitų Europos valstybių apdovanojimais. 1944 m. įstojo į Plechavičiaus rinktinę, bet nepasiteisinus viltims, pasitraukė į Austriją, o 1949 m. – į JAV.
1995 m. į Lietuvą parvežta urna su jo ir žmonos palaikais, rugsėjo 8 d. pagerbta Kaune ir palaidota Kretingoje.
1962 m. išleista „Generolo gydytojo Vlado Nagiaus Nagevičiaus gyvenimo ir darbų apžvalga“ (Putnam).

nuotrauka 1991 06 18, minint 110-ąsias V. Nagevičiaus gimimo metines, Vytauto Didžiojo karo muziejaus fojė (K. Donelaičio g. 64) atidengta atminimo lenta su bareljefu: „Vladas Nagius-Nagevičius. 1881–1954. Muziejaus įkūrėjas ir direktorius. 1991“ (skulpt. Algirdas Bosas).

nuotrauka 1991 09 15 miesto centre ant namo (K. Donelaičio g. 75) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1935–1940 gyveno Karo muziejaus įkūrėjas ir direktorius, archeologas, gydytojas, generolas leitenantas Vladas Nagevičius“ (skulpt. Virginija Babušytė-Venckūnienė; Kauno m. mero 1991 03 11 potv. Nr. 378).

1997 m. Romainių mikrorajone buvusi Vijūkų gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. valdybos 1997 11 04 sprend. Nr. 810).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Gečas, Steponas. Tautos šventovės kūrėjas: Generolo V. Nagevičiaus gimimo 110-osioms metinėms // Kauno diena. – 1991, birž. 18, p. 2.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. V. Nagevičiaus g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 115–116.
4. Vytauto Didžiojo karo muziejus; 1921–2001. – [Kaunas, 2001]. – 26 p.: iliustr.
5. Vladas Nagevičius (Nagius). – Iliustr. – Bibliogr.: 3 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 109–111.


NAUGARDAS Hanusas (tikroji pavardė Hanus (Johan) Naugardt) [?–1668 m., palaidotas Kauno liuteronų kapinėse; 1668 m. jam buvo pastatytas puošnus marmurinis antkapis su keturiomis skulptūromis], miestui nusipelnęs pirklys, magistrato tarėjas, liuteronų parapijos tarybos narys.

[1615–1666 ar 1668 m.] gyveno Kaune, Muitinės g./J. Naugardo g. kampiniame pusiau mūriniame, pusiau mediniame name.

1616–1620 m. turtingiausias miesto pirklys H. Naugardas buvo didelis statybų iniciatorius ir visuomenės veikėjas. Iš miestiečių Cviklinienės ir Kojalavičiaus nupirkęs kelis namus sujungė į vieną sklypą nuo Muitinės g. iki Nemuno. 1622 m. iš miesto nupirko seną ligoninės namą Muitinės gatvėje ir pastatęs dar du dviaukščius, suformavo didelį pasagos formos mūrinį pastatą. Antrajame jo aukšte įrengė salę, išpuoštą raižytomis sijomis, dekoruotais židiniais ir krosnimis. Per karą su Maskva sudegus liuteronų bažnyčiai, salėje vykdavo vokiečių bendruomenės susirinkimai ir pamaldos. Nuo tų laikų skersgatvis vadinamas Naugardo vardu.
Pirkliui mirus, namas atiteko jo žentui Henrikui Rozenbergui, kuris daug prisidėjo prie naujos liuteronų bažnyčios statybos 1682–1683 m. Vėliau pastatai perėjo sūnui Kauno vaitui. Po jo mirties didelė dalis turto atiteko liuteronų parapijai.

nuotrauka 1991 m. Senamiestyje buv. I. Snitko gatvė pervadinta J. Naugardo vardu (Kauno m. mero 1991 08 13 potv. Nr. 1269).

XVII a. buvusio J. Naugardo palivarko žemėje iškilusi gyvenvietė, esanti Aleksoto seniūnijoje, iki šiol vadinama Naugardiškėmis. 2001 m. čia įkurtas Naugardiškių parkas su tvenkiniu.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno miesto gatvių sąrašas.
2. Lukas, Dainoras. Kauno gatvių pavadinimai slepia intrigas ir akibrokštus // Kauno diena. – 2003, gruod. 31.
3. Oksas, Jurgis. Buvusios Kauno evangelikų-liuteronų bažnyčios bei parapijos pastatų komplekso (senamiesčio 14 kvartalo) istoriniai tyrimai. – Iliustr. // Kauno istorijos metraštis. – T. 2 (2000), p. 177–210.
4. Oksas, Jurgis. Karaliaus Mindaugo sugrįžimas. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1991, rugpj. 27, p. 5.


NAUJALIS JUOZAS [1869 04 09 Raudondvaryje (Kauno r.) – 1934 09 09 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse, antkapinis paminklas archit. Stasio Kudoko], kompozitorius, dirigentas, vargonininkas, profesorius.

1892–1934 m. gyveno Kaune (išskyrus 1914–1916 m.).

Muzikos mokėsi pas Raudondvario vargonininką K. Stankevičių. Baigęs pradinę mokyklą remiamas grafo B. Tiškevičiaus 1884–1889 m. mokėsi Varšuvoje. 1892–1934 m. buvo Kauno katedros vargonininkas, įsteigė privačius vargonininkų ir choro dirigentų kursus. 1894 m. organizavo Kauno berniukų chorą. Gilino žinias Vokietijoje. Išugdė garsius muzikus: A. Kačanauską, N. Martinonį, S. Šimkų ir kitus.
1898 m. savo bute įkūrė slaptą „Dainos“ chorą, kuris 1904 m. virto draugija ir gyvavo iki 1940 m. 1905 m. Senamiestyje (Rotušės a. 27) įsteigė lietuvišką knygyną, veikusį iki 1912 m. 1909–1910 m. leido lietuvišką leidinį „Vargonininkas“, o 1911 m. įkūrė Vargonininkų draugiją. 1919 m. įsteigė privačią muzikos mokyklą, kuri 1920 m. buvo suvalstybinta, o J. Naujalis tapo direktoriumi. 1933 m. Kauno muzikos mokykla perorganizuota į konservatoriją. Joje J. Naujalis vadovavo vargonų klasei bei dėstė harmoniją. 1927 m. jis tapo pirmuoju Kauno konservatorijos profesoriumi, o 1934 m. buvo išrinktas Vargonininkų ir kitų muzikų sąjungos garbės nariu.
1924 m. buvo pirmosios dainų šventės rengėjas ir vyriausiasis dirigentas. Koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. Sukūrė apie 100 pasaulietinės ir bažnytinės muzikos kūrinių: simfoninę poemą „Ruduo“, dainas Maironio žodžiams „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“, „Jaunimo giesmė“ ir daugelį kitų. Paliko 13 mišių, 15 motetų, apie 60 giesmių, 3 kantatas ir kt.
Už bažnytinės muzikos kūrinius J. Naujalis buvo apdovanotas Italijos „Karūnos“ ordinu (1929), už ypatingus nuopelnus Lietuvai – LDK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu (1930), Lietuvos savanorių bei Nepriklausomybės dešimtmečio medaliais (1928).
1923 m. skulpt. Antanas Aleksandravičius sukūrė J. Naujalio biustą skvarbiomis akimis, o 1924 m. dailininkas Jonas Šileika nutapė jo portretą. 1935 m. skulpt. Bronius Pundzius sukūrė kompozitoriaus bareljefą, o 1975 m. J. Naujalio biustą sukūrė skulpt. Petras Aleksandravičius. 1969 m. pažymint J. Naujalio gimimo 100-ąsias ir Dainų šventės 45-ąsias metines, Kaune įvyko tradicinė šventė, kurioje skambėjo kompozitoriaus dainos. Nuo 1971 m. Raudondvaryje organizuojami tradiciniai Juozo Naujalio mišrių chorų konkursai. Nugalėtojai apdovanojami medaliais su kompozitoriaus atvaizdu. Taip pat rengiami jo vardo respublikiniai religinės muzikos konkursai chorams ir jaunųjų choro dirigentų konkursai.
Muzikologė Ona Narbutienė parengė knygą „Juozas Naujalis: straipsniai. Laiškai. Dokumentai. Amžininkų atsiminimai. Straipsniai apie kūrybą“ (Vilnius, 1968). Serijoje „Gyvenimas ir kūryba“ išėjo Onos Narbutienės monografija „Juozas Naujalis "(Kaunas, 1989). M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus darbuotoja K. Mikuličiūtė-Vaitkūnienė sudarė leidinį „Juozas Naujalis“ (Kaunas, 2009).

1933 m. Vilijampolėje Lenkų gatvė buvo pavadinta J. Naujalio vardu (Kauno m. tarybos 1928 10 25 nut. Nr. 481). Jo vardas suteiktas ir vienai iš Raudondvario gatvių.

1937 08 13 Arkikatedroje bazilikoje (Vilniaus g. 1), vargonų šoninės sienos kairėje pritvirtintas ilgus metus čia vargonavusio kompozitoriaus bareljefas: „Juozas Naujalis, 1869–1934“ (skulpt. Bronius Pundzius, 1935 m.).

nuotrauka 1967 m. senamiestyje prie namo (Vilniaus g. 3) buvo pakabinta pirmoji memorialinė lenta: „Šiame name 1921–1934 m. gyveno Lietuvos muzikos patriarchas Juozas Naujalis“. 1991 04 09 atidengta antroji memorialinė lenta (skulpt. Petras Baronas; Kauno m. LDT VK 1988 05 25 potv. Nr. 173 p.)

1969 m. pažymint kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines Kauno muzikos mokykla (Rotušės a. 14 a) pavadinta Juozo Naujalio muzikos gimnazija. Mokykloje kabo metalinis bareljefas „Kompozitorius Juozas Naujalis, 1869–1934“ (skulpt. Vladas Žuklys).

1969 m. Raudondvaryje (Kauno r.), gimtosios sodybos vietoje pastatyta tašyto granito stela su įrašu: vienoje pusėje „Juozo Naujalio gimtinė. 1869–1934“; kitoje – dainos „Lietuva brangi“ gaidos motyvas (archit. Vytautas Gabriūnas).

1994 m. šalia Raudondvario bažnyčios kompozitoriui pastatytas monumentas iš granito (skulpt. Leonas Žuklys, archit. G. Baravykas). Pilyje esančiame visuomeniniame kraštotyros muziejuje atidaryta J. Naujaliui skirta ekspozicija. 2002 01 01 Kauno r. savivaldybės sprendimu čia įkurtas J. Naujalio memorialinis muziejus. Nuo 1972 m. Raudondvaryje vyksta J. Naujalio mišrių chorų konkursai-festivaliai.
Prieiga per internetą: http://www.naujaliomuziejus.lt/  [žiūrėta 2012 01 12]

nuotrauka 1989 04 09 Muzikinio teatro sodelyje, pažymint kompozitoriaus 120-ąsias gimimo metines, atidengtas paminklinis biustas „Juozas Naujalis“ (skulpt. Mindaugas Šnipas).

1996 m. Raudondvario pilies parke pastatyta skulptūra iš granito „Vaidila su varpu“ (skulpt. Leonas Strioga), laimėjusi antrąją vietą konkurse J. Naujalio paminklui sukurti.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bagočienė, Aistė. Juozui Naujaliui atminti // Kūrybos metraštis 2004: Lietuvos liaudies kultūros centro informaciniis leidinys. – Vilnius, 2005. – P. 54–55.
2. Jankevičiūtė, Giedrė. Dailė ir valstybė : dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940. – Kaunas, 2003. – P. 255.
3. Juozas Naujalis. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 36–38.
4. Juozas Naujalis /1869–1934/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 106–107.
5. Juozas Naujalis ir Raudondvaris / Parengė Antanas Vaičius. – Kaunas, 1999. – 13 p.: iliustr.
6. KAA, f. 219, ap. 1, b. 808, lap. 69.
7. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
8. Lietuvių muzikos patriarcho atminimui // Kauno tiesa. – 1989, bal. 6, p. 1.
9. J. Naujalio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 117 – 118.
10. Nekrošytė, Zita. Raudondvariškiai pagerbė J. Naujalį. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2008, bal. 15, p. 11. 11. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Sakralinių paminklų pasaulietiškas gyvenimas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2002, spal. 26, p. 19.
12. „Vaidila“ Raudondvario pilies parke. – Iliustr. // Tėviškės žinios. – 1996, geg. 18, p. 6.


NĖRIS SALOMĖJA (tikroji pavardė Bačinskaitė-Bučienė) [1904 11 17 Kiršuose (Vilkaviškio r.) – 1945 07 07 Maskvoje; palaidota Kaune, Karo muziejaus sodelyje; ant jos kapo 1955 m. pastatytas paminklas (skulpt. Bernardas Bučas); 1992 03 12 palaikai ir antkapinis paminklas perkelti į Petrašiūnų kapines], poetė, mokytoja.

1924–1928 m., 1931–1934 m., 1937–1941 m., 1944 09 30–1945 06 26 gyveno Kaune.

Baigusi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją, 1924–1928 m. LU Teologijos ir filosofijos fakultete studijavo lietuvių bei vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką-psichologiją. Dalyvavo ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ veikloje. Eilėraščius pradėjo spausdinti nuo 1923 m. Studijuodama išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“ (1927) ir iš karto buvo pripažinta. Nuo 1928 m. mokytojavo Lazdijuose, atostogų metu keliavo po Vakarų Europą. 1931 m. persikėlė į Kauną, vertėsi privačiomis pamokomis, atsitiktiniais literatūriniais darbais, vertimais. 1934 m. mokytojavo Panevėžyje. Čia susipažino ir 1936 m. Paryžiuje susituokė su skulptoriumi B. Buču. Šeima Palemone įsigijo žemės, užveisė sodą, pasistatė namą ir nuo 1937 m. jame apsigyveno. Priemiestiniu traukiniu važinėjo į darbą Kauno 3-ojoje valstybinėje gimnazijoje.
1935 m. S. Nėris priimama į Lietuvių rašytojų draugiją. Išleisti jos poezijos rinkiniai „Pėdos smėly“ (1931), „Per lūžtantį ledą“ (1935), „Diemedžiu žydėsiu“ (1938), tautosakinės poemos „Eglė – žalčių karalienė“, „Našlaitė“ (1940). 1938 m. už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ buvo apdovanota Lietuvos valstybine premija.
1930–1932 m. suartėjo su prosovietinių žurnalų „Trečiasis frontas“, „Priekalas“, „Aurora“ bendradarbiais, kurių paveikta pasirašė atsisakymą nuo ankstesniųjų pažiūrų. 1940 m. buvo išrinkta Liaudies seimo deputate bei priimta į SSRS rašytojų sąjungą, o 1941 m. tapo SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputate. Dalyvavo delegacijoje, vykusioje į Maskvą, kūrė užsakomuosius kūrinius. 1941 m. su sūneliu pasitraukė į Rusiją. Savo kūrybą skaitė per radiją, dalyvavo literatūriniuose vakaruose su L. Gira., A. Veclova, K. Korsaku ir kitais, rašė herojiškai-lyrišką karo meto poeziją, sudėtą į rinkinius „Dainuok, širdie, gyvenimą“ (1943) bei „Lakštingala negali nečiulbėti“ (1945). Perrašytą jos eilėraštį „Grįšiu“ kariai iš fronto dažnai siųsdavo namiškiams vietoj laiško, daugelis dainuodavo pagal pritaikytą melodiją. Be pataisymų pirmąkart tik 1994 m. buvo išleistas jos karo meto poezijos rinkinys „Prie didelio kelio“.
1944 m. sirgdama grįžo į Kauną. Iš pradžių apsigyveno Maironio, vėliau – Dainavos gatvėje. 1945 m. buvo paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę, vėliau pervežta į Maskvą, kur mirė nuo kepenų vėžio.
Už poezijos rinkinį „Diememdžiu žydėsiu“ 1939 m. S. Nėris buvo apdovanota Lietuvos, o 1947 m. už rinkinį „Mano kraštas“ (rusų k.) – SSRS valstybinėmis premijomis. Jos kūryba vertinama prieštaringai: poetė vadovavosi emocijomis ir blogai susivokė tikrovėje. Nežiūrint to, daugelį menininkų įkvėpė naujiems kūriniams.
1950 m. sukurta dekoratyvinė skulptūra, vaizduojanti stovinčią S. Nėrį su knyga rankoje (jos mokinės skulpt. Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės diplominis darbas). 1954 m. buvo išleistas jai skirtas pašto ženklas (dail. Kostas Dockus), Kauno lėlių teatre aktorė Dalia Jankauskaitė suvaidino monospektaklį „Salomėja“ (1997), o kaunietė Birutė Marcinkevičiūtė sukūrė ir suvaidino monospektaklį „Poetė“ (2004). Pagal jos poemą pastatytas televizijos filmas „Eglė“ (1981). 2004 m. išleistas jai skirtas vokas (dail. Antanas R. Šakalys).
Karolis Vairas-Račkauskas parengė fotodokumentinę knygą „Salomėja Nėris: 1904–1945“ (Vilnius, 1955), Vytautas Kubilius išleido monografiją „Salomėjos Nėries lyrika“ (Vilnius, 1989). Viktoras Alekna parašė dvitomį „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis“ (Vilnius, 1995–1997), o Viktorija Daujotytė-Pakerienė – „Salomėjos Nėries ruduo: esė, tekstų skaitymai“ (Vilnius, 1995) bei „Salomėja Nėris: fragmento poetika“ (Vilnius, 2004). Arvydas Juozaitis parašė dramą „Salomėja – sunkiausi metai“ (Vilnius, 1999). Maironio lietuvių literatūros istorijos muziejaus darbuotojos parengė lankstinuką „Salomėjos Nėries memorialinis muziejus“ (Kaunas, 1998) bei „Salomėja Nėris. Archyvai“ (Kaunas, 2004) ir kt.

1945 m. centre esanti V. Putvinskio gatvė buvo pavadinta S. Nėries vardu (1945 07 13 Kauno m. VK nut. Nr. 216). 1990 m. poetės vardu pavadinta buvusi Vilnelės gatvė Palemone, kurioje yra jos namas-muziejus (Kauno m. mero 1990 10 24 potv. Nr. 530). Domeikavoje, Ežerėlyje, Kulautuvoje, Raudondvaryje ir kituose Kauno r. miesteliuose yra jos vardu pavadintos gatvės.

1954 m. 3-čiajai Kauno vidurinei mokyklai (Aukštaičių g. 78) buvo suteiktas S. Nėries vardas. 1965 m. mokytoja A. Paršeliūnienė įkūrė muziejų su poetei skirta ekspozicija. Čia saugoma Bernardo Bučo gipsinė S. Nėries galvutė; vestibiulį puošė autoriaus dovanota natūralaus dydžio poetės skulptūra. Su kitomis jos vardo mokyklomis rengti iškilmingi S. Nėries metinių minėjimai, moksleivių rašinių, piešinių, bei raiškiojo skaitymo konkursai. 2010 07 09 mokyklos pavadinimas pakeistas į Kauno Gedimino sporto ir sveikatingumo vidurinę mokyklą.
Prieiga per internetą: http://m.lrytas.lt/-12786994881277699700-kaune-nebeliko-s-n%C4%97ries-vardu-pavadintos-mokyklos.htm  [žiūrėta 2011 02 17]

1962 m. Palemone įkurtas S. Nėries memorialinis muziejus. Tarp daugelio kitų įamžinimo objektų čia saugoma vienas geriausių B. Bučo sukurtas žmonos biustas (1965 m.); skulpt. Vlado Žuklio bareljefas „Salomėja Nėris“ (1970 m.); skulpt. Elvyros Radauskaitės sukurta marmurinė statula „Salomėja Nėris“ (1957 m.), skulpt. Antano Aleksandravičiaus nuimta jos pomirtinė kaukė ir kt. 2004 m. muziejus visiškai restauruotas.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Kaunas/neries_muz.htm  [žiūrėta 2010 08 17]

nuotrauka 1964 m. Žaliakalnyje, ant namo (Dainavos g. 6), kuriame poetė gyveno prieš mirtį, buvo pakabinta memorialinė lenta: „Šiuose namuose gyveno 1944 XI – 1945 V Salomėja Nėris“ (Kauno m. LDT 1954 11 13 sprend. Nr. 676).

1965 m. Palemone ant namo (Vilnelės g. 7, dabar S. Nėries g.) buvo pakabinta atminimo lenta: „Šiame name 1937–1941 metais gyveno lietuvių liaudies poetė Salomėja Nėris“. Lenta nuimta. 2005 m. atidengta originali memorialinė lenta su nuotrauka (daryta 1939 m.) ir užrašu: „Salomėjos Nėries memorialinis muziejus. Šį namą poetė Salomėja Bučienė-Nėris ir jos vyras skulptorius Bernardas Bučas pasistatė 1937 m. Čia gyveno iki 1941 m.“

nuotrauka 1974 m. ant namo miesto centre (Kęstučio g. 19) buvo atidengta memorialinė lenta ir bareljefas: „Šiame pastate buvusioje Kauno III gimnazijoje 1937–1940 metais mokytojavo poetė Salomėja Nėris“ (skulpt. Vladas Žuklys).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KAA, f. 292, ap. 1, b. 71, lap. 370.
2. Kauno Salomėjos Nėries vidurinė mokykla / Parengė Marijonas Binkis. – Kaunas, 1989. – 7 p. : iliustr.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Kučinskaitė, Kristina. S. Nėries namai virto moderniausiu muziejumi. – Iliustr. // Respublika. – 2005, saus. 4, priedas „Gyvenimas“, p. 18.
5. S. Nėries g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 118–119.
6. Salomėjos Nėries paminklo atidengimas // Tiesa. – 1955, rugpj. 3.
7. Pranckūnas, Edvardas. Poveikio galia. – Iliustr. // Literatūra ir menas. – 1974, lapkr. 16, p. 10.
8. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Autentiški dviejų menininkų namai: Poetės Salomėjos Nėries ir skulptoriaus Bernardo Bučo namai Palemone įdomūs ne tik sukakčių dienomis. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, lapkr. 4, p. 11–13.


OKSAS JURGIS [1934 07 15 Kaune – 1993 09 01 Kaune; palaidotas Panemunės kapinėse], istorikas, visuomenės veikėjas, politinis kalinys.

1934–1935 m., 1949–1952 m., 1969–1993 m. gyveno Kaune.

Kai Jurgiui suėjo vieneri, tėvą paskyrė pasienio policijos viršininku ir šeima turėjo išvykti iš Kauno. Okupacijos metu gyveno senelio ūkyje prie Panevėžio. 1949 m. dalis šeimos buvo išvežta į Sibirą, J. Oksas tęsė mokslą Kaune, kur jį globojo vienuolė Marija Strašinskaitė. 1950 m. su draugais mokykloje įkūrė pogrindinę savanorių jaunimo organizaciją. Už antitarybinę veiklą nuo 1952 m. buvo kalinamas Kauno bei Vilniaus kalėjimuose ir Archangelsko srities lageriuose. Kaune galėjo apsigyventi tik po 10 metų.
Grįžęs 1969 m. dirbo Mokslinėse restauracinėse-gamybinėse dirbtuvėse, kurias pertvarkius, nuo 1970 m. tęsė darbą Paminklų konservavimo institute – tyrinėjo senojo Kauno bei Kėdainių istoriją. 1971–1976 m. dirbdamas menotyrininku, studijavo Vilniaus universitete ir įgijo istoriko specialybę. Be tiesioginio darbo, vertė ir slapta platino religinę bei patriotinę literatūrą. Su kitais organizuodavo miesto istorijos savaitę, kurios metu pristatydavo naujausius archeologinius atradimus, vesdavo ekskursijas po Senamiestį, susitikimus su vyresniosios kartos žmonėmis. Svajojo rinkti istorinę medžiagą apie Lietuvą užsienio archyvuose. Nesutiko šnipinėti, todėl Lenkijos ir Vokietijos archyvai jam liko neprieinami.
1974–1989 m. buvo produktyviausi istoriko gyvenime. Prasidėjus Atgimimui, pasišventė visuomeninei veiklai: buvo renkamas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos tarybos nariu. Dirbo prie Kauno savivaldybės veikiančioje Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo komisijoje; dalyvavo atkuriant istorinę tiesą, gatvių pavadinimus, įrengiant atminimo lentas.
1993 m. nusivylęs visuomenėje vykstančiais neigiamais procesais, šmeižiamas ir puolamas ruošėsi grįžti prie istorinių tyrinėjimų, norėjo atsidėti Kauno miesto istorijos rašymui. Planus nutraukė netikėta mirtis.

2007 m. nauja Kauno gatvė pavadinta J. Okso vardu (Kauno m. savivaldybės tarybos 2007 03 29 sprend. Nr. T-132).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno miesto gatvių sąrašas.
2. Vaškelis, Aleksandras. Jurgis Oksas // Kauno istorijos metraštis. – Kaunas, 1998, [t.] 1, p. 199–202.


OLEKA PETRAS [1895 11 09 Maskvoje – 1975 04 17 Vilniuje], dainininkas, režisierius, pedagogas.

1918–1949 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1918 m. paliko Maskvą, kur gyveno, mokėsi muzikos bei dainavimo ir atvyko į Kauną. Savanoriu įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Buvo nukreiptas mokytis į Kauno karo mokyklą, kurią baigęs 1919 12 16 paliktas mokykloje kadriniu karininku ir dėstytoju. 1918–1919 m. dėstė J. Naujalio muzikos mokykloje. 1920 m. įstojo į Lietuvių meno kūrėjų draugijos muzikos sekciją. Aktyviai dalyvavo kuriant lietuvišką operą. Pirmąjame lietuviškame Dž. Verdžio operos „Traviata“ pastatatyme atliko Daktaro ir Markizo partijas. 1920–1945 m. buvo operos teatro solistas ir režisierius. Dainavimo mokėsi Romoje, Paryžiuje ir Kaune pas T. Pavlovskį (1930–1933 m.).
1922–1923 m. koncertavo Šiaurės bei Lotynų Amerikoje ir Vakarų Europoje. Atliko pagrindinius vaidmenis operose: Mefistofelis (Š. Guno „Faustas“), Godunovas (M. Musorgskio „Borisas Godunovas“), Don Bazilijo (Dž. Rosinio „Sevilijos kirpėjas“) ir kt. Nuo 1929 m. dėstė solinį dainavimą Kauno muzikos mokykloje, 1933–1949 m. – Kauno konservatorijoje. Jo mokiniai: A. Lietuvninkas, V. Blažys, E. Kaniava ir kt.
1927 m. debiutavo kaip režisierius F. Halevy operoje „Žydė“. Režisavo apie 30 spektaklių. Tarp jų – pirmąsias lietuviškas operas: J. Karnavičiaus „Gražina“ (1933) bei „Radvila Perkūnas“ (1937), S. Šimkaus „Pagirėnai“ (1942) ir kt.
1949 m. persikėlė į Vilnių.

nuotrauka 1988 01 12 centre ant namo Kęstučio g. 32/22 buvo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name gyveno: 1938–1949 m. – operos solistas, režisierius, pedagogas Petras Oleka. 1938–1955 m. operos solistas, pedagogas Juozas Bieliūnas. 1950–1976 m. – operetės solistas Vytautas Rimkevičius (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33 p.)“. 2004 m. lenta nuplėšta.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Petras Oleka. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 185–186.
3. Petras Oleka. – Iliustr. // Novužės krašto vaikai / Bernardas Aleknavičius, Vincentas Aleknavičius. – Marijampolė, 1999. – D. 2, p. 231.


OŽELIS KAZYS [1886 06 23 Vilkų kampe (Šilutės r.) – 1960 03 03 Čikagoje (JAV)], karo medikas, sanitarijos pulkininkas, profesorius.

1920–1944 m. (išskyrus 1925–1927 m. stažuotę Prahoje ir Paryžiuje) gyveno Kaune.

Baigęs Peterburgo karo medicinos akademiją, dalyvavęs Pirmajame pasauliniame kare, 1919 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Po metų gavęs pulkininko leitenanto laipsnį 1920 m. pradėjo dirbti Kauno karo ligoninės viršininko padėjėju, vėliau – vadovu. Atnaujinęs seną pastatą įrengė modernią ligoninę, pasitarnavusią kariuomenei ir civiliams. Čia įkūrė Patologijos skyrių, prie kurio 1922–1924 m. veikė LU Patologijos katedra.
1929 m. apgynė disertaciją „Vyrų uretros ir sėklos tekamųjų latakų susiaurėjimai“. Gavo docento laipsnį ir kvietimą dirbti LU (nuo 1930 m. – VDU) Medicinos fakulteto Teismo ir socialinės medicinos katedros vedėju. Mediciną dėstė ne tik studentams, bet ir teisinininkams bei politikams. Nuo 1937 m. buvo ekstraordinarinis, o nuo 1942 m. – ordinarinis profesorius.
1942–1944 m. ėjo Lietuvos teismo vyriausiojo medicininnės komisijos eksperto pareigas. Jo dėka buvo įrengta pirmoji Lietuvoje specialiai teismo medicinai pritaikyta moderni laboratorija, kuri naudojama iki šiol. Parašė apie 40 darbų teismo ir socialinės medicinos klausimais. Surinko ir šleido teismo medicinos ir socialiniais klausimais veikiančių Lietuvoje įstatymų ir taisyklių rinkinį (1931). Bendradarbiavo leidžiant Lietuviškąją enciklopediją, vertė medicininę literatūrą, buvo „Medicinos“ žurnalo redakcinės komisijos narys. Aktyviai reiškėsi įvairiose gydytojų draugijose: Kauno medicinos, Kovai su venerinėmis ligomis, Kovai su vėžiu, Lietuvos gydytojų sąjungos (ketverius metus buvo jos pirmininkas).
1939 m. buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu. 1939–1944 m. buvo Kauno klinikų direktorius bei Sveikatos valdybos vyriausiojo teismo medicinos ekspertas.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1949 m. gyveno JAV.

1996 m. KMU mokomajame laboratoriniame korpuse (Eivenių g. 2) jo vardu pavadinta auditorija. Joje yra užrašas su Dr. K. Oželio biografijos duomenimis.

1998 m. KMU garbės daktarės S. Oželytės-Blumenfeld dėka buvo įsteigtas Kazio Oželio vardinių stipendijų fondas.

nuotrauka 2005 10 12 miesto centre ant namo (Vytauto g. 49) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „1920–1939 m. Dr. J. Basanavičiaus karo ligoninėje dirbo ir jai vadovavo medicinos daktaras VDU profesorius, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, sanitarijos pulkininkas Kazys Oželis. Mirė 1960 m. Čikagoje“ (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 09 07 įsak. Nr. A-3046).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kazys Oželis. – Iliustr. – Bibliogr.: 3 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 119–120.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. KMU atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Skučaitė, Virginija. Stipendija – kelionei į Romą // Kauno diena. – 2000, liep. 21, p. 12.


PAKALNIS JUOZAS [1912 08 04 Veselkiškiuose (Pakruojo r.) – 1948 01 28 Vilniuje; palaidotas Kaune, Šančių kapinėse; 1970 m. perkeltas į Petrašiūnų panteoną, kur 1973 m. pastatytas antkapinis paminklas (archit. M. Lagunavičienė)], fleitininkas-virtuozas, kompozitorius, dirigentas, pedagogas.

1930–1948 m. gyveno Kaune.

Baigęs S. Šimkaus muzikos mokyklą Klaipėdoje, atvyko į Kauną. 1930 m. buvo priimtas į Valstybės teatro orkestrą fleitininku. Dėstė fleitos specialybę Kauno konservatorijoje ir koncertavo. Kompozicjos jį mokė prof. J. Gruodis. 1935 m. debiutavo kaip dirigentas Kauno radiofone, o 1936 m. tapo Valstybės teatro simfoninio orkestro dirigentu. 1938–1939 m. kompozicijos teorijos ir dirigavimo žinias gilino Leipcigo konservatorijoje.
Nuo 1940 m. dirbo Valstybės teatre baleto dirigentu. Tuo pačiu buvo ir 1941 m. įsteigto Kauno muzikinės komedijos teatro dirigentas. 1945 m. Kauno valstybinė konservatorija pakvietė J. Pakalnį vadovauti studentų simfoniniam orkestrui. 1947 m. jam suteiktas docento vardas.
Didžiausias jo kūrybos pasiekimas – baletas „Sužadėtinė“ (Stasio Santvaro libretas) pastatytas Kaune 1943 12 04. Sovietmečiu baletas buvo pavadintas „Aušta aušrelė“ ir statomas 50 metų. J. Pakalnis sukūrė ir mažesnės apimties simfoninių kūrinių: „Legenda“ (1933), „Lituanica I“ (1935), skirta Dariaus ir Girėno skrydžio atminimui, „Romantiškoji“ (1936) bei „Herojinė“ (1948) uvertiūros, „Kapričio fleitai su orkestru arba fortepijonui (1931)“, „Kapričio Nr. 2 violončelei ir fortepijonui“ (1932), romansų, dainų ir kitų muzikos kūrinių.
1948 m. žuvo Vilniuje neaiškiomis aplinkybėmis. Tėviškėje įkurtas memorialinis muziejus, jo vardu pavadinta muzikos mokykla. Asmeninis jo archyvas buvo likęs pas gimines Kačerginėje, tačiau neišsaugotas. Nuo 1992 m. rengiamas respublikinis Juozo Pakalnio vardo jaunųjų pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų atlikėjų konkursas.
Vaclovas Juodpusis išleido monografiją „Juozas Pakalnis“ (Vilnius, 1972).

nuotrauka 1969 m. Žaliakalnyje (Žemaičių g. 88) prikabinta atminimo lenta: „Šiame name 1930–1948 m. gyveno fleitininkas, dirigentas, kompozitorius, docentas Juozas Pakalnis“. Lenta nuimta. 2001 05 31 atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu (skulpt. Stasys Žirgulis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juozas Pakalnis. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 40–41.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Šiaučiulis, Zenonas. Paminėtas žymus kompozitorius. – Iliustr. // Kauno diena. – 2001, birž. 13, p. 16.


PALIULIONIS MEČISLOVAS LEONARDAS [1834 m. Smilgiuose (Panevėžio r.) – 1908 05 02 Kaune; palaidotas Arkikatedros bazilikos požeminėje kriptoje], Žemaičių vyskupas, profesorius.

[1864]–1908 m. gyveno Kaune.

1860 m. baigęs Peterburgo dvasinę akademiją ir įšventintas į kunigus, dėstė dogmatinę teologiją Varnių ir Kauno kunigų seminarijose. Ėjo prokuratoriaus pareigas Kauno kunigų seminarijoje, buvo mergaičių gimnazijos kapelionas.
1883 05 22 konsekruotas Žemaičių vyskupu. 1884 m. uždraudė katalikų moksleiviams melstis rusiškose cerkvėse, už tai valdžiai turėjo sumokėti baudą. 1904 m. lankėsi pas Rusijos carą prašydamas grąžinti lietuvišką spaudą. Prašymas buvo patenkintas tą pačią dieną. Pasiekė, kad maldos ir tikybos dėstymas mokyklose vyktų gimtąja kalba. Inicijavo savaitraščio „Nedėldienio skaitymai“ bei tikybinės literatūros leidimą, kunigų dalyvavimą leidybinėje veikloje. Jų mokymosi laiką pratęsė iki 5 m. Visapusiškai rėmė įsikūrusias Šv. Kazimiero ir „Saulės“ draugijas. Intensyviai rūpinosi bažnyčios ir sielovados reikalais: lietuviams kartais jis atrodė lenkomanas, o lenkams – litvomanas.
Jam vyskupaujant padaugėjo naujų ir gražių bažnyčių. 1891 m. buvo atnaujintas Kauno katedros interjeras: ji pasipuošė 11 dailininko M. E. Andriolli paveikslų. Vargonininku pakvietė J. Naujalį, jį delegavo į Vokietiją studijuoti bažnytinės muzikos, rėmė jo įkurtus vargonininkų kursus bei chorus.

nuotrauka 1927 m. Arkikatedroje bazilikoje (Vilniaus g. 1) pakabinta memorialinė lenta su bareljefu, kurioje įrašyta: „Miečislovas-Leonardas Paliulionis. Žemaičių vyskupas 1883–1908. Drąsus tikėjimo gynėjas. Tvirtas vyskupijos valdytojas“ (skulpt. Juozas Zikaras).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jankevičiūtė, Giedrė. Dailė ir valstybė : dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940. – Kaunas, 2003. – P. 255.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Levandauskas, Vytautas. Kauno rotušės aikštė. – Vilnius, 1981. – P. 49.
4. Šinkūnaitė, Laima. Memorialiniai ženklai. – Iliustr. // Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika. – Kaunas, 2008. – P. 129.


PALTAROKAS KAZIMIERAS [1875 10 22 Gailioniuose (Pakruojo r.) – 1958 01 03 Vilniuje], vyskupas, teologas, profesorius.

[1894]–1898, 1911–1926 m. gyveno Kaune, išskyrus 1914–1916 m.

Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, vėliau tęsė studijas Petrapilio dvasinėje akademijoje, kur apgynė disertaciją „Apie žmogaus sielos kilmę“, už kurią jam suteiktas teologijos magistro laipsnis. 1902 m. įšventintas į kunigus dirbo Latvijoje. 1906 m. perkeltas į Surviliškį (Kėdainių r.). Ten įkūrė parapijos biblioteką, Blaivybės draugijos skyrių. Nuo 1911 m. Kauno kunigų seminarijoje dėstė lotynų kalbą, propedeutiką, sociologiją ir filosofiją. Buvo „Saulės“ ir Žemaičių vyskupijos kunigų susišelpimo draugijų kasininkas, „Motinėlės“ draugijos sekretorius bei Šv. Kazimiero draugijos valdybos narys. 1914 m. paskirtas seminarijos vicerektoriumi rūpinosi seminarijos evakuacija. 1907 m. jo straipsniai pasirodė periodiniuose leidiniuose „Ateitis“, „Rytas“, „Vienybė“, „Viltis“ ir kt. 1914 m. parašė vadovėlį kunigų seminarijoms „Socialinis klausimas“. Iš jo pamokslų sudarytas „Sakykloms vadovo“ tritomis.
Po I pasaulinio karo K. Paltarokas tapo Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku. 1919 m. buvo Vyskupijos tribunolo teisingumo gynėjas, 1921 m. – vyskupijos socialinės akcijos sekretorius, 1922 m. – bažnyčios turtų valdymo tarybos narys, LU Teologijos-filosofijos fakulteto pastoracinės teologijos profesorius ir katedros vedėjas. Kai 1930 m. Švietimo ministerija uždraudė ateitininkų judėjimą, vyskupas energingai gynė jų teises. 1933 m. buvo išrinktas Šv. Vincento Pauliečio, 1937 m. – Šv. Kazimiero draugijų garbės nariu. Išleisti jo darbai: „Visuomeninis kunigo veikimas“(1922), „Tikyba ir politika“ (1929), „Depopuliacija ir pastoracija“ (1932).
1926 05 02 katedroje bazilikoje konsekruotas vyskupu. Po ingreso vyskupavo Panevėžyje, kur nuveikė daugybę reikšmingų darbų. 1927 m. sukurtas K. Paltaroko bareljefas, 1933 m. – medalionas (abu skulpt. Juozas Zikaras). Jo vardu Panevėžyje pavadinta gimnazija, 1995 m. Pamūšyje pastatytas paminklas (skulpt. Vladas Vildžiūnas, archit. R. Dičius).
Regina Mazūrienė paregė leidinį „Vyskupas Kazimieras Paltarokas: bibliografija, amžininkų atsiminimai“ (Panevėžys, 1998). 130-osioms gimimo metinėms išleisti vyskupo Kazimiero Paltaroko atsiminimai „Gyvenimo bruožai“ (Vilnius, 2005).

2008 m. jo vardu pavadinta nauja Kauno gatvė (Kauno m. sav. 2008 04 10 sprend. Nr. T-173).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno m. gatvių sąrašas 2008 m.


PALYS VIKTORAS [1907 09 25 Alytuje – 1987 04 19 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse] dailininkas, profesorius.

1929–1987 m. gyveno Kaune, išskyrus 1936–1938 m., kai mokėsi Estijoje.

Nuo 1930 m. studijavo VDU Teisės fakultete. 1931 m. įstojo į Kauno meno mokyklos J. Zikaro vadovaujamą skulptūros studiją, kurią baigė 1936 m. Susidomėjo grafika. Skulptūros studijas tęsė Tartu „Pallas“ aukštojoje mokykloje.
1938 m. grįžęs į Kauną, mokytojavo 1-ojoje amatų mokykloje, daug kūrė, dalyvavo parodose. 1939 m. už skulptūrinę kompoziciją „Auka“ laimėjo Taupomųjų kasų premiją. Tais pačiais metais grįžo į VDU ir 1940 m. baigė Teisės fakultetą, tačiau teisininku niekada nedirbo.
Nuo 1940 m. dėstė dailę Kauno valstybinėje 3-ojoje amatų mokykloje; iki 1941 m. buvo jos direktorius. 1944–1951 m. buvo Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto dėstytojas, 1947 m. tapo docentu, 1948 m. – profesoriumi. 1946–1951 m. dirbo pavaduotoju mokymo reikalams. Taip pat dėstė dailę, anatomiją ir rusų kalbą Kauno kunigų seminarijoje. Jo mokiniai – garsūs dailininkai G. Jokūbonis, K. Kisielius, J. Balčikonis ir kt., kuriuos ne tik mokė, bet ir gelbėjo nuo sovietinės armijos. 1952–1954 m. buvo Kauno „Dailės“ kombinato dailininkas, 1955–1960 m. – direktorius.
1960 m. Kaune įsteigus Lietuvos dailės instituto vakarinį taikomosios dailės skyrių, iki 1982 m. dėstė piešimą, skulptūrą ir plastinę anatomiją. Iliustravo knygas, kūrė skulptūras. Monumentalumu išsiskiria skulptūros „Mirties genijus“ (1937) bei „Auka“ (1939). Gerai pavykę Maironio, M. Riomerio bareljefai, žmonos bei dukters, prof. P. Mažylio, chirurgo A. Stropaus ir kitų portretiniai biustai, kunigų K. Paltaroko, I. Mažonavičiaus, J. Lapės atvaizdai.

2007 m. pažymint 100-ąsias gimimo metines, pagaminta memorialinė lenta: „Šiame name gyveno ir kūrė skulptorius Viktoras Palys, 1907–1987“ (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 09 24 įsak. A-3193) iki šiol Žaliakalnyje ant namo sienos (Klonio g. 4) nepakabinta.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kogelytė-Simanaitienė, Raimonda. Viktoras Palys labiausiai mėgo kurti portretus. – Portr. // Kauno diena. – 1997, spalio 4, p. 20.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Mildažytė-Kulikauskienė, Milda. Darbai dailininko J. Šileikos atminimui // Tėviškės žinios. – 1999, lapkr. 9, p. 6.


PAPEČKYS JUOZAS [1890 01 01 Puskepuriuose (Marijampolės apskr.) – 1942 11 04 Sverdlovske (Rusija)], LR krašto apsaugos ministras, teisininkas, poetas.

1919–1941 m. gyveno Kaune.

1919 m. grįžęs į Lietuvą, mobilizuotas į kariuomenę. Paskirtas valstybės gynėjo padėjėju kariuomenės teisme. Ypač pasižymėjo byloje dėl ginkluotos lenkų pogrindžio organizacijos P.O.W. (Polska Organizacja Wojskowa), už kurios vedimą 1921 m. apdovanotas II rūšies 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiumi. Vėliau, surinkęs svarbiausią bylos medžiagą, išleido ją atskira knyga „P.O.W. (Polska Organizacja Wojskowa) Lietuvoje“ (Kaunas, 1936). 1921 08 25 paskirtas KAM juriskonsultu, 1922 02 20 – krašto apsaugos ministro padėjėju. Buvo aktyvus Lietuvos įstatymų kūrėjas ir teisės aktų tvarkytojas. Išvertęs Rusijos karų įstatų rinkinio XXII knygą ir papildęs ją Lietuvos vyriausybės išleistais įstatymais, 1922 m. išleido „Karo baudžiamąjį statutą“. 1924 01 01 paskirtas Ūkio ir finansų valdybos viršininku. 1921–1926 m. dėstė teisę Karo mokykloje. 1926 02 16 pakeltas į plk. leitenantus. 1926 06 15 paskirtas Krašto apsaugos ministru XIII Mykolo Sleževičiaus vadovaujamoje vyriausybėje. 1926 12 18–1927 02 19 laikinai ėjo Kariuomenės teismo nuolatinio nario pareigas. 1927–1928 m. advokatavo. 1929 01 01 paskirtas Valstybės tarybos nariu, 1938–1940 m. – pirmininko pavaduotoju. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, iki 1941 m. sausio mėn. dirbo SSRS teisingumo liaudies komisariato kodifikacijos skyriaus konsultantu.
J. Papečkys daug dirbo visuomeninėse ir karinėse organizacijose. Buvo vienas iš Lietuvos šaulių sąjungos steigėjų, Klaipėdos išvadavimo akcijos dalyvis, Vilniui vaduoti sąjungos centro valdybos vicepirmininkas, Lietuvos teisininkų, Karo mokslo ir Meno kūrėjų draugijų narys.
1926 m. apdovanotas Čekoslovakijos Baltojo liūto 3-ojo laipsnio ordinu su kardais, 1928 m. – DLK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu ir Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, 1934 m. – Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu.
Mokėjo italų, vokiečių, prancūzų, lenkų ir rusų kalbas. Bendradarbiavo leidiniuose „Draugija“, „Vilniaus žinios“, „Mokykla“, „Aušrinė“, „Trimitas“ ir kt. Laisvalaikiu rašė eilėraščius ir spausdino juos Juozo Rainio slapyvardžiu. 1917 m. išleistas jo poezijos rinkinys „Eilės – dainos“ (South Boston).
1941 06 14 suimtas ir išvežtas į Sibirą, kalėjo Severouralsko lageryje. Sušaudytas NKVD Sverdlovsko kalėjime 1942 m.

nuotrauka 2013 11 30 ant namo Žaliakalnyje (Vaižganto g. 23) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name nuo 1935 m. iki 1941 m. birželio 14 d. gyveno Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras, Valstybės Tarybos narys, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius plk. ltn. Juozas Papečkys (1890–1942), sovietų sušaudytas Sverdlovsko kalėjime“ (skulpt. Jonas Lukšė; Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2013 09 06 įsak. Nr. A-2440).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?1235591582  [žiūrėta 2013 11 30],  http://alkas.lt/2013/11/29/kaune-atidengta-memorialine-lenta-juozui-papeckiui/  [žiūrėta 2014 02 21]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Naujausi Kauno miesto tarybos sprendimai // Laikinoji sostinė. – 2012, vas. 4, p. 8.


PARLANDAS HENRIS (PARLAND HENRY) [1908 07 29 Vyborge (Suomija, vėliau Rusija) – 1930 11 10 Kaune, palaidotas Senosiose miesto kapinėse, liuteronų sektoriuje (dab. Ramybės parkas), kapas sunykęs], Suomijos švedas rašytojas modernistas.

1929–1930 m. gyveno Kaune.

Artimieji, norėdami Suomijoje gyvenantį talentingą jaunuolį, išleidusį pirmąją poezijos knygą „Idealo išpardavimas“ apsaugoti nuo blogos draugų įtakos, išsiuntė jį į Kauną pas dėdę, VDU profesorių V. Sezemaną. H. Parlandas įsidarbino sekretoriumi Švedijos konsulate. Daug laiko skyrė kūrybai. Pirmąjį straipsnį parašė apie žydų teatrą. Aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime. Pradėjo mokytis lietuvių kalbos, nes gavo pasiūlymą dirbti švedams priklausančiame degtukų fabrike. Laisvalaikį leido kavinėse, kur greit susibičiuliavo su vietine „bohema“ ir Vera Sotnikovaite, turėjusia jam didelės įtakos.
Gyvendamas laikinojoje sostinėje rašė eilėraščius, romaną „Šukės“ („Duženos“). Jo kūriniai pasižymėjo savita ironija ir grotesku. Juos publikavo įvairūs leidiniai: „Naujasis žodis“, „Trečiasis frontas“, „Židinys“, Skandinavijos ir Latvijos spauda. Tačiau jaunasis genijus susirgo skarlatina ir netrukus mirė sulaukęs vos 22 m. amžiaus, tapęs idealu intelektualiajam jaunimui. Jo kūriniai neprarado aktualumo ir nuolat perleidžiami.
1997 10 23 Kauno kultūros rūmų biblioteka ir Lietuvių-suomių draugija surengė tarptautinį seminarą „Suomijos rašytojas Henris Parlandas ir Lietuva“. P. Palilionis sudarė jo kūrybos rinkinėlį „Pavasaris Kaune“ (Kaunas, 2004). Į lietuvių kalbą išversta ir išleista H. Parlando knyga „Sudužo“ (Vilnius, 2011) .

nuotrauka 2009 11 19 ant A. Žmuidzinavičiaus muziejaus pastato (V. Putvinskio g. 64), Suomijos ir Švedijos ambasadų Lietuvoje iniciatyva, atidengta memorialinė lenta: „Šiame pastate, buvusiame Švedijos konsulate, 1930 m. dirbo Suomijos švedas rašytojas Henris Parlandas“ (dail. Jonas Venckūnas). Lentos tekstas lietuvių, suomių ir švedų kalbomis.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Milkova, Vaida. Literatūriniai H. Parlando pėdsakai Kaune. – Iliustr. // Kauno diena. – 2009, lapkr. 28, p. 34.
2. Pagerbtas „mūsų“ suomis // Kauno diena. Priedas „Santaka / Konrado naujienos“. – 2009, lapkr. 25, p. 8
3. Stam, Per. Henris Parlandas Lietuvoje // Metai. – 1998, Nr. 10, p. 123–137.
4. Urbanavičiūtė, Daiva. Suomių rašytojo seminaras Kaune // Pavasaris Kaune / Henry Parland. – Kaunas, 2004. – P. 135–137.


PEČIULIONIS MOTIEJUS [1888 01 31 Randiškėje (Lazdijų r.) – 1960 01 25 Ilguvoje (Šakių r.); palaidotas Kaune, A. Panemunės kapinėse], Lietuvos kariuomenės generolas.

1919–1939 m. gyveno Kaune (išskyrus 1922–1926 m. kai mokėsi Prancūzijoje).

Iš Vilniaus atvyko į Kauną ir 1919 02 01 pašauktas į kariuomenę paskirtas vyresniuoju karininku į Artilerijos pulko 1-ąjį batalioną, dislokuotą Aukštojoje Panemunėje. Netrukus perkeltas į Alytų. Vadovaudamas 4-ajai artilerijos baterijai ir gindamas Lietuvos nepriklausomybę nuėjo visą kariuomenės kovų kelią. Pasižymėjo kaip vienas taikliausių artilerininkų, vadinamas „Perkūno dieduku“. 1921 m. baterija grįžo į Kauną ir M. Pečiulionis buvo paskirtas 3-ojo artilerijos pulko vadu.
1924 m. baigęs mokslus Prancūzijoje buvo pakeltas į pulkininkus leitenantus. 1925 m. antrą kartą pasiųstas į Prancūziją tobulintis. 1926 m. grįžęs iš Paryžiaus paskirtas Artilerijos tiekimo viršininku pradėjo modernizuoti Ginklų dirbtuves Aukštuosiuose Šančiuose. 1929 m. jam suteiktas artilerijos pulkininko laipsnis. 1930 06 01 M. Pečiulionis buvo paskirtas Generalinio štabo Ginklavimo valdybos viršininku. Inicijavo modernios ginklų tyrimo laboratorijos Žaliakalnyje ir ginklų dirbtuvės įkūrimą Linkaičiuose (Radviliškio r.; dabar čia veikia jo vardo Arsenalo ginklų muziejus). Čia gaminami šaudmenys kainavo dvigubai pigiau nei pirkti užsienyje. 1935 03 01 jam buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis.
M. Pečiulionis apdovanotas 4-ojo ir 5-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus, 3-ojo laipsnio Vytauto Didžiojo bei DLK 3-ojo laipsnio Gedimino ordinais, Šaulių žvaigžde, Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybės medaliais, Belgijos Leopoldo II ordinu. Po mirties (1998 m.) apdovanotas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. Vienintelis Lietuvoje buvo apdovanotas trimis Vyčio kryžiaus ordinais.
1936 m. išėjęs į atsargą gyveno Kaune ir dirbo „Lietuvos žiniose“ bei Amerikos lietuvių prekybos bendrovėje automobilių skyriaus viršininku. 1940 m. persikėlė į Vilnių. 1943 m. su bendraminčiais M. Pečiulionis įkūrė Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK) ir buvo paskirtas Vilniaus karinės apygardos vadu. 1944 m. savo šeimą išlydėjo į Vakarus, o pats įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA), vadovaujamą K. Veverskio ir su kitais sudarė Lietuvos gynimo komitetą (LGK).
1945 11 30 suimtas Lekėčių valsčiuje, žiauriai tardytas ir kalintas įvairiuose kalėjimuose. 1948 m. nuteistas 10-čiai metų tremties. 1956 m. grįžo į tėvynę. Praradęs sveikatą negalėjo dirbti, negavo pensijos. Nenorėdamas apsunkinti giminių, apsigyveno Ilguvos invalidų prieglaudoje, kur 1960 m. mirė. Nepabūgę persekiojimų jo artimieji palaikus pervežė ir palaidojo Kaune.

1995 m. Aleksoto mikrorajone Kazliškiuose jo vardu pavadinta gatvė (Kauno r. tarybos 1995 12 20 sprend. Nr. 83; Kauno m. tarybos 2003 03 21 sprend. T-99).

2004 03 10 Lietuvos kariuomenės arsenalui, atkurtam 1992 m., suteiktas generolo leitenanto Motiejaus Pečiulionio vardas. 2009 07 16 Arsenalo vėliava perduota saugoti Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui.

nuotrauka 2008 12 19 minint 120-ąsias gimimo metines, Kauno centre prie namo (K. Donelaičio g. 75) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1935–1940 m. gyveno Lietuvos nepriklausomybės kovų, antisovietinės ir antinacinės rezistencijos dalyvis, Sibiro lagerių tremtinys, brigados generolas Motiejus Pečiulionis“ (skulpt. Juozas Šlivinskas, archit. Kęstutis Linkus, Kauno m. savivaldybės tarybos 2008 01 17 sprend. Nr. T-7.)

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 127.
2. Dobkevičius, Kazimieras. Atminimo lenta generolui M. Pečiulioniui. – Iliustr. // XXI amžius. – 2008, gruod. 31, p. 6.
3. Gen. Pečiulionio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 121–122.
4. Jurevičiūtė, Aušra. Kaune atidengta atminimo lenta brg. gen. Motiejui Pečiulioniui. – Portr., iliustr. // Krašto apsauga. – 2009, Nr. 1 (saus. 14 – saus. 28), p. 20.
5. Kauno miesto gatvių sąrašas.
6. Motiejus Pečiulionis. – Iliustr. // Novužės krašto vaikai / Bernardas Aleknavičius, Vincentas Aleknavičius. – Marijampolė, 1999. – D. 2, p. 118–119.


PETRAUSKAS KIPRAS [1885 12 22 Ceikiniuose (Ignalinos r.) – 1968 01 17 Vilniuje], operos dainininkas (tenoras), profesorius.

1920–1948 m. gyveno Kaune.

Baigęs studijas Peterburgo konservatorijoje ir dainavęs didžiuosiuose Rusijos teatruose, 1920 m. rudenį K. Petrauskas sugrįžo į Lietuvą. Su kitais Kaune įkūrė Operos vaidyklą, jo patirtis pravertė statant pirmąją operą Kaune (D. Verdžio „Traviata“) bei atliekant joje pagrindinį vaidmenį. Valstybės teatre sudainavo apie 80 pagrindinių tenoro partijų. Jo dėka Kaune dainavo garsusis F. Šaliapinas, buvo galima statyti sudėtingas operas. Su pasisekimu koncertavo užsienyje. Svarbiausia išvyka buvo 1937–1938 m. į Milano La Scalos teatrą.
1924 m. su broliu Miku Kaune pasistatė namą pagal A. Golovinskio projektą. K. Petrauskas buvo „Rotary“ klubo bei Šaulių sąjungos narys, sporto ir žūklės mėgėjas. 1927 m. dalyvavo aero, auto, šachmatų bei biliardo varžybose. Šaudymo varžybose buvo laimėjęs Pabaltijo čempiono titulą. Antrojo pasaulinio karo metais su žmona išgelbėjo žydų mergaitę.
K. Petrauskas apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio (1928), 2-ojo laipsnio (1930) ir 1-ojo laipsnio (1936) ordinais, taip pat ir aukštais sovietmečio apdovanojimais, 1993 m. už žydų gelbėjimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties).
Nuo 1949 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. Dėstydamas Lietuvos konservatorijoje išugdė dainininkus: V. Noreiką, L. Saulevičiūtę, V. Adamkevičių ir kt. 1951 m. jam buvo suteiktas profesoriaus laipsnis.
Jo asmenybė įkvėpė menininkus: 1923 m. Olga Dubeneckienė ir Petras Kalpokas nutapė K. Petrausko portretus. 1924 m. leidinio „Krivulė“ viršelį papuošė Kazio Šimonio sukurtas dainininko portretas, o Kajetonas Sklėrius išliejo puikią akvarelę „Kipras Petrauskas Pajaco vaidmeny“. Tame pačiame vaidmenyje pavaizdavo jį ir Naemija Arbitblatas. Justinas Vienožinskis nutapė vieną iš geriausių dainininko portretų (1939). 1922 m. O. Vitkauskytės knygynas Kaune išleido 2 juodai-baltus portretinius atvirukus. 1936 m. kūrybinio darbo 25-ajam jubiliejui pažymėti buvo sukurtas atminimo medalis (skulpt. Juozas Zikaras). Tarpukariu buvo pardavinėjamas ir jo vardu pavadintas tualetinis muilas. Maestro nepaliko ramybėje ir karikatūristai.
1984 m. apie dainininką pastatytas dokumentinis filmas „Buvome greta“ (rež. Rimtautas Šilinis). 100-osioms gimimo metinėms parodytas televizijos filmas „Mūsų Kipras“ (rež. Kazimieras Musnickas), išleistas jam skirtas atvirukas. 1995 m. serijoje „Žymūs žmonės“ jo garbei išleistas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė) bei Antano R. Šakalio meninis vokas su jo portretu. 1986 m. Lietuvos televizijos užsakymu Irena Mikšytė parašė kino apybraižą „Maestro“, tačiau filmas liko nepastatytas.
Išleisti leidiniai: Balio Sruogos ir Viktoro Žadeikos monografija „Kipras Petrauskas“ (Kaunas, 1929), „Kipras Petrauskas: kelias į dainos meno viršūnes“ (Kaunas, 1985), „Kiprui Petrauskui 100“ (Vilnius, 1988). M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejus išleido brošiūrą „Operos solistas Kipras Petrauskas, 1885–1968“ (Kaunas, 2005).

1922 m. sukurtas dainininko biustas (skulpt. Antanas Aleksandravičius), iš bronzos atlietas Berlyne, iškilmingai padovanotas Valstybės teatrui yra paskelbtas vietinės reikšmės dailės paminklu ir dabar tebestovi Muzikiniame teatre. Po 1980 m. rekonstrukcijos prie centrinės ložės esantis nedidelis fojė pavadintas Kipro Petrausko vardu, o šalia esančioje patalpoje įrengtas jo memorialinis kambarys.

1926 m. buvo įkurtas K. Petrausko vardo stipendijų fondas, skirtas besimokantiems dainininkams šelpti.

1929 m. Naujamiestyje jo vardu buvo pavadinta gatvė (Kauno m. tarybos nut. Nr. 519). 1933 m. nutarta jo vardo gatvę pavadinti K. Būgos vardu, o Kipro Petrausko vardu pervadinti buvusią J. Janonio gatvę Žaliakalnyje (Kauno m. gatvių vardams nustatyti 1933 06 30 posėdžio protokolas Nr. 15).

nuotrauka 1969 m. Žaliakalnyje buvo įkurtas Kipro Petrausko memorialinis muziejus, kuris lankytojams atvėrė duris 1977 m. (nuo 1994 m. – M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejus). Šalia kitų eksponatų čia saugomas ir 1946 m. sukurtas natūralaus dydžio patinuoto gipso solisto biustas (skulpt. Antanas Aleksandravičius).
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/kaunas/muzikos_muziejus.htm  [žiūrėta 2010 08 17]

1977 m. atidarant muziejų prie namo (K. Petrausko g. 31) buvo prikabinta memorialinė lenta: „Šiame name gyveno 1928–1937 m. kompozitorius, chorvedys, pedagogas Mikas Petrauskas; 1925–1948 m. įžymus operos solistas profesorius Kipras Petrauskas (skulpt. Bronius Petrauskas, archit. Alfonsas Janulis; Kauno m. mero 1995 03 21 potv. Nr. 188).

nuotrauka 1985 m. miesto sode prie Muzikinio teatro pastatytas paminklinis biustas „Kipras Petrauskas“ (skulpt. Leonas Strioga, archit. Jonas Jucaitis), 1987 m. paskelbtas vietinės reikšmės dailės paminklu.

1999 m. Ignalinos r. savivaldybė įsteigė Miko ir Kipro Petrauskų piniginę premiją, skiriamą už reikšmingiausius meno darbus, tradicijų puoselėjimą ir krašto kultūros reprezentavimą.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Gira, Liudas. Dėl Kipro Petrausko jubiliejaus // Lietuva. – 1926, vas. 26, p. 3.
2. KAA, f. 219, a. 1, b. 808, lap. 117.
3. Kipras Petrauskas /1885–1968/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 142–143.
4. Kipras Petrauskas. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. Vilnius, 1984. – P. 188–190.
5. Kipras Petrauskas: kelias į dainos meno viršūnes. – Kaunas, 1985. – P. 6.
6. K. Petrauskas. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 122–123.
7. K. Petrauskas. – Iliustr. // Sugrįžimai: Onos Vitkauskytės leidinių katalogas / Aldona Zimnachaitė. – Kaunas, 2001. – P. 83.
8. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
9. Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990). – Vilnius, 1993. – D. 2, p. 359, 386.


PETRAUSKAS MIKAS [1873 10 13 Palūšėje (Ignalinos r.) – 1937 03 23 Kaune], kompozitorius, dainininkas (tenoras), chorvedys, pedagogas.

1920–1921 m.,1924–1928 m. su pertraukomis, o 1930–1937 m. nuolat gyveno Kaune.

1901–1906 m. studijavo Peterburgo konservatorijoje. 1907–1930 m. gyveno ir dirbo JAV. Epizodiškai grįžęs į Lietuvą koncertuodavo su broliu Kipru, režisuodavo muzikinius pastatymus.
Susilpnėjus sveikatai 1930 m. grįžo į Kauną, čia gavo 500 litų pensiją, sukūrė šeimą. Paskutiniaisiais gyvenimo metais rašė muzikologinius veikalus: 1930–1932 m. – „Muzikos žodyną“, o 1933 m. – apybraižą „Orkestrai“.
Lietuviškiems vakarams parašė pirmąją lietuvišką operą „Birutė“ (pagal. G. Landsbergio- Žemkalnio pjesę). Kaune pirmą kartą opera buvo pastatyta 1919 08 15 Tautos teatre (rež. A. Sutkus), antrą kartą – 1925 m. pavasarį (rež. K. Petrauskas ir K. Glinskis). Jo opera „Eglė“, pastatyta 1939 m. Kauno valstybės teatre su mėgėjais, buvo sutikta santūriai. Kompozitorius parašė 17 operečių, sukūrė 37 solo ir choro dainas, harmonizavo143 lietuvių liaudies dainas. Be to sukūrė pjesių fortepijonui, smuikui ir kt.
1963 m. serijoje „Mūsų tėvynės kompozitoriai“ buvo išleistas pašto ženklas (rusų k.) „Lietuvių kompozitorius Mikas Petrauskas (1873–1937)“, skirtas kompozitoriaus 90-mečiui (dail. V. Zavjalovas). 1999 m. Ignalinos savivaldybė įsteigė Miko ir Kipro Petrauskų vardo (10 MGL) premiją, skiriamą už nuopelnus krašto kultūrai.
Jūratė Burokaitė apie jį sudarė knygą „Mikas Petrauskas: straipsniai, laiškai, amžininkų atsiminimai“ (Vilnius, 1976). M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejus išleido gausiai iliustruotą knygelę „Mikas Petrauskas“ (Kaunas, 2008).

1937 m. buvo įsteigtas Miko Petrausko komitetas, sukurtas kompozitoriaus vardo fondas, skirtas muzikų rėmimui.

nuotrauka 1939 10 28 miesto sode prie Muzikinio teatro buvo pastatytas paminklinis biustas su užrašu: „Mikas Petrauskas“ (skulpt. Bronius Pundzius). 1993 m. biustas restauruotas (skulpt. Vladas Žuklys).

1977 m. Kaune atvėrė duris lankytojams Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos muziejus (K. Petrausko g. 31), kuriame įrengta kompozitoriui skirta memorialinė ekspozicija. Čia saugomas 1934 m. sukurtas natūralaus dydžio patinuoto gipso kompozitoriaus biustas (skulpt. Antanas Aleksandravičius).
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/kaunas/muzikos_muziejus.htm   [žiūrėta 2010 08 18]

nuotrauka 1977 m. atidarant muziejų prie namo buvo pakabinta memorialinė lenta: „Šiame name gyveno 1928–1937 m. kompozitorius, chorvedys, pedagogas Mikas Petrauskas; 1925–1948 m. įžymus operos solistas profesorius Kipras Petrauskas (skulpt. Bronius Petrauskas; archit. Alfonsas Janulis; Kauno m. mero 1995 03 21 potv. Nr. 188).

1998 m. 125-osioms kompozitoriaus metinėms 3-oji Kauno vaikų muzikos mokyklai (V. Krėvės pr. 54) suteiktas Miko Petrausko vardas.

1999 m. Ignalinos savivaldybė įsteigė Miko ir Kipro Petrauskų piniginę premiją, skiriamą už reikšmingiausius įvairių meno sričių darbus, tradicijų puoselėjimą bei krašto kultūros reprezentavimą Lietuvoje ir užsienyje.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jurėnaitė, Šarūnė. Muzika – lyg tauri malda. – Iliustr. // Kauno diena. – 1998, spal. 223, p. 9.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Mikas Petrauskas. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 42–44.
4. Miko Petrausko vardo fondas // Mūsų kraštas. – 1938, birž. 2, p. 3.
5. Petrauskas, Mikas. – Iliustr. // Lietuvių kompozitoriai: enciklopedinis žinynas / Boleslovas Zubrickas. – Vilnius, 2004. – P. 312–314.


PETRUITIS JONAS [1891 11 07 Rozalime (Pakruojo r.) – 1943 09 28 Kaune, palaidotas Karmelitų kapinėse (likvidavus kapines, palaikai perkelti į Eigulių kapines, tačiau kapas neaiškus), Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, pulkininkas, memuaristas.

1919–1927 m., 1940–1943 m. gyveno Kaune.

[1910 m.] mokėsi „Saulės“ mokytojų kursuose Kaune. Vėliau pašauktas į carinę armiją. 1919 03 07 savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas į 2-ąjį pėstininkų pulką. Kovojo įvairiuose frontuose. 1922 m. paskirtas pulko vadu. 1924 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus. 1926 12 17 su savo Šančiuose dislokuotu pulku aktyviai dalyvavo valstybės perversme.
1927 m. paskirtas 2-osios divizijos vadu, vėliau jam suteiktas pulkininko laipsnis. Už reikalavimą sudaryti daugiapartinę koalicinę vyriausybę pašalintas iš divizijos vado pareigų. Rudenį išleistas į atsargą, įstojo mokytis į LU Teisių fakultetą. Su šeima apsigyveno Alytaus r.
Rašė straipsnius žurnalams „Karys“, „Kardas“, „Mūsų žinynas“, laikraščiams „XX amžius“, „Rytas“. Paskelbė atsiminimus „Mūsų žygiai“: 1 dalis „Kovos su bolševikais ir bermontininkais“ (1935); 2 dalis – 1920 kovos su lenkais“ (1937). Pirmąjį pasaulinį karą aprašė knygoje „Didysis karas“ (1935–1937). Apdovanotas dviem Vyčio kryžiaus ordinais su kardais.
1940 m. buvo areštuotas ir kankintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 06 23 išvežtas į Minską. Varomas į Červenę sušaudyti su kitais pabėgo. Tuos įvykius aprašė atsiminimuose „Kaip jie mus sušaudė“ (Kaunas, 1942, 1990).
1941 m. rudenį grįžęs į Kauną čia gyveno iki mirties.

1995 m. Aleksoto mikrorajone, Kazliškiuose jo vardu pavadinta gatvė (Kauno r. tarybos 1995 12 20 sprend. Nr. 83, o mikrorajoną prijungus prie miesto – 2003 03 21 įsak. T-99).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Plk. J. Petruičio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 123–124.
2. Kauno m. gatvių sąrašas 2003.
3. Zubreckas, Alfonsas. Šeimos likimas – tik prisiminimuose: pulkininko Jono Petruičio mirties 60-osioms metinėms // XXI amžius. – 2003, birž. 18.


PIETARIS VINCAS [1850 09 21 Žiūriuose-Gudeliuose (Vilkaviškio r.) – 1902 10 03 Ustiužnoje (Rusija)], gydytojas, rašytojas.

1896 m. gyveno Kaune.

1879 m. baigęs medicinos mokslus Maskvos universitete, kaip stipendininkas privalėjo dirbti ten, kur buvo paskirtas. Gyveno ir dirbo Vologdos srityje, vedė vietinę rusę. Be galo ilgėjosi tėviškės, atvykdavo per atostogas. 1891 m. pirmą kartą apsilankė Kaune kaip Ustiužnos apskrities teisinės ekspertizės gydytojas. Čia susipažino su kalbininku kunigu K. Jauniumi.
Norėdamas, kad vaikai liktų lietuviais, bandė įsikurti Kaune. 1896 m. V. Pietaris gavo 4 mėnesių atostogas, pasiėmė labai vertinamą senų monetų kolekciją ir su šeima atvyko į Kauną. Apsigyveno Senamiestyje, kunigo A. Jakšto išnuomotame (Rotušės a. 4, dabar 24) antrajame aukšte, tikėdamasis čia įsikurti visam laikui. Vyresnioji dukra buvo priimta į penktąją mergaičių gimnazijos, o Jurgis – į antrąją berniukų gimnazijos klasę. Tačiau viltys įsikurti ir be nuolatinės algos išlaikyti 7 asmenų šeimą, greit sudužo. Tėvams teko grįžti į Ustiužną. Vaikai liko mokytis Kaune ir gyveno Šančiuose gydytojo G. Glagolevo bute. 1899 m. aukso medaliu baigusi Kauno mergaičių gimnaziją Antonina mokytojavo Tauragėje, o sūnus buvo paliktas antriems metams. Tėvai jį iš Kauno atsiėmė.
Nuo 1891 m. V. Pietaris bendradarbiavo leidiniuose: „Varpas“, „Ūkininkas“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. Sukūrė daugiau nei 20 apsakymų, memuarinę apybraižą „Iš mano atsiminimų“ (1905). Parašė originalų pasakų ciklą „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1904), istorinę dramą „Kova ties Žalgiriais“ (1906). Svarbiausias jo kūrinys – pirmasis lietuviškas istorinis romanas „Algimantas arba lietuviai XII šimtmetyje“ (1904) pelnė autoriui šlovę. Buvo išleisti V. Pietario „Rinktiniai raštai“ (Vilnius, 1973). 2000 m. serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas rašytojui skirtas pašto ženklas“ (dail. Aušrelė Ratkevičienė). Tėviškėje jam pastatytas stogastulpis, o Marijampolėje – paminklas.
Apie jį išleistos monografijos: Gedimino Ilgūno „Vincas Pietaris“ (Vilnius, 1987) bei Viktoro Katiliaus „Vinco Pietario akiračiai“ (Vilnius, 1992).

1924 m. Aukštuosiuose Šančiuose jo vardu buvo pavadinta gatvė (Kauno m. valdybos posėdžio 1924 01 17 nut. Nr. 118).

nuotrauka 1970 m. Senamiestyje (Rotušės a. 24) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1899 metais gyveno rašytojas Vincas Pietaris“ (skulpt. Bronius Zalensas, dail. Gediminas Pempė; DŽDT VK 1969 02 22 sprend. Nr. 97). 2004 m. rudenį lenta dingo.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KAA, f. 218, ap. 1, b. 461, lap. 129.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Vincas Pietaris. – Iliustr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 123–124.
4. V. Pietario g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 124–125.


PLECHAVIČIUS POVILAS [1890 02 01 Bukončiuose (Mažeikių r.) – 1973 12 19 Čikagoje (JAV)], Lietuvos kariuomenės generolas.

1920–1929 m., 1940–1944 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1918 m. grįžęs iš Rusijos įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1918–1919 m. Žemaitijoje savo iniciatyva ir lėšomis organizavo partizanų būrius ir likvidavo bolševizmo užuomazgas. 1919 m. jam buvo suteiktas kapitono, o 1922 m. – majoro laipsnis. Nuo 1920 m. tarnavo kavalerijos daliniuose užimdamas įvairias pareigas. 1924 m. P. Plechavičius baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, o 1926 m. – Čekoslovakijos karo akademiją. Buvo Aukštųjų karininkų kursų lektorius, 1926 m. gruodžio perversmo vadas ir vykdytojas. 1927 m. buvo paskirtas Generalinio štabo valdybos viršininku (einant ir kavalerijos viršininko pareigas), išrinktas į Karininkų ramovės seniūnų tarybos prezidiumą; jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. 1929 m. suteikus generolo laipsnį, išleistas į atsargą ūkininkavo prie Šiaulių.
1943 m. hitlerininkams nepavyko sukurti lietuviškojo SS dalinio. Savisaugos reikalams ir kovai su banditizmu lietuviai sutiko organizuoti karinį dalinį su lietuviška vadovybe ir savo atributika. Taip gimė Vietinė rinktinė (LVR), kuriai vadovauti sutiko gen. P. Plechavičius. 1944 02 16 jis kreipėsi per radiją į Lietuvos jaunimą, ragindamas stoti savanoriais į jo vadovaujamą rinktinę.
Atsiliepė apie 20 000 savanorių. Suformavus LVR buvo daromas spaudimas, reikalaujantis rinktinę pervesti SS formuočių žinion. Vadui nesutikus, rinktinė išblaškyta, generolas suimtas ir patyrė hitlerininkų patyčias konclageriuose, kol pasiekė Vakarų sąjungininkų zoną. „Plechavičiukai“ pasklido po Lietuvą ir tapo pirmaisiais partizanais. 1949 m. atvykęs į JAV, P. Plechavičius įkūrė Karo veteranų ramovę.
Buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio (1923 m.), DLK kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinais bei Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių ir Nepriklausomybės 10 metų sukakties medaliais (1928 m.). 2004 m. vasario 16-osios proga apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (po mirties).
1994 m. firma „Medalis“ pagamino tris netradicinius, beveik sprindžio dydžio, gen. P. Plechavičiui skirtus atminimo medalius gražiose dėžutėse (dail. E. Daugulis). Dail. Antanas R. Šakalys sukūrė jo portretinį voką. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga išleido fotografuotą leidinį „Gen. Povilas Plechavičius“ (Kaunas, 1994). Antanas Martinionis parengė knygą „Vietinė rinktinė“ (Vilnius, 1998), o Stasys Gvildys – „Generolo P. Plechavičiaus vietinės rinktinės kariai ir vadai“ (Kaunas, 2008).

1991 m. Eigulių mikrorajone esanti Automobilistų gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1991 12 13 potv. Nr. 2039).

1994 06 16 ant buvusio „Miestprojekto“ pastato (dabar BLC, V. Putvinskio g. 53/62), buvo atidengta šlifuoto granito memorialinė lenta: „Šioje vietoje nuo 1944 m. vasario 13 d. iki gegužės 15 d. buvo įsikūręs generolo P. Plechavičiaus vadovaujamos Lietuvos vietinės rinktinės štabas“.

nuotrauka 2001 m. Lietuvos Karininkų ramovėje Kaune (A. Mickevičiaus g. 19), buvusių Lietuvos VR karių sąjungos (LVRKS) būstinėje įsteigtas gen. Povilo Plechavičiaus kambarys-muziejus. Kovo 11-osios proga čia iškilmingai atidengtas generolo biustas (skulpt. Merūnas Varnauskas), kuris vėliau perduotas Marijampolės muziejui. Naują generolo biustą sukūrė ir padovanojo buvęs VR savanoris skulpt. Konstantinas Bogdanas.

nuotrauka 2008 10 04 Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjungos iniciatyva ir lėšomis VD karo muziejaus sodelyje atidengtas gen. P. Plechavičiaus paminklinis biustas (skulpt. Juozas Šlivinskas, archit. Kęstutis Linkus).

2009 m. Jaunojo kario mokyklai suteiktas generolo Povilo Plechavičiaus vardas (Žeimenos g. 66).
Prieiga per internetą: http://www.plechavicius.kaunas.lm.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=1&Itemid=1&lang=lt  [žiūrėta 2013 09 09]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengtas biustas narsiam generolui. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2008, spal. 10, p. 10.
2. Andriuškevičius Arūnas. Generolą primena biustas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2001, kovo 10, p. 4.
3. Gulmanas, Viktoras. Atidengta memorialinė lenta Vietinei rinktinei // Kauno diena. – 1994, birž. 21, p. 1.
4. Jarusevičius, Tomas. Jaunieji lūšiukai tapo plechavičiukais. – Iliustr. // Kauno diena. – 2009, geg. 8, p. 5. 5. Narbutas, Leonas. Dar vienas lietuvių priešnacinės kovos penkiasdešimtmetis // XXI amžius. – 1994, geg. 20, p. 6.
6. P. Plechavičiaus g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 125–126.
7. Skučaitė, Virginija. Brangesnis už auksą paminklas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2008, spalio 6, p. 5.
8. Sodelyje atidengtas P. Plechavičiaus biustas. – Iliustr. // 15 min. – 2008, spalio 6, p. 2.


PODĖNAITĖ VERONIKA [1902 12 24 Rygoje (Latvija) – 1933 07 09 Kaune, palaidota senosiose miesto kapinėse, Ramybės parke jai pastatyta paminklinė plokštė iš granito (archit. Stasys Pūtvis)], dainininkė (sopranas).

1920–1933 m. gyveno Kaune (išskyrus tobulinimosi metus Italijoje).

Pirmą kartą pasirodė Kauno scenoje 1920 12 31 sudainavusi Floros partiją D. Verdžio operoje „Traviata“. Vėliau atliko mažesnius vaidmenis, kol gavo Švietimo ministerijos stipendiją studijoms užsienyje.
1926 m. baigusi Šv. Cecilijos konservatoriją, pasivadinusi Vera Gaila dainavo privačiuose operos teatruose Romoje, koncertavo Paryžiuje. 1931 m. pakviesta į Romos karališkąją operą. Daugiausia dainavo R. Vagnerio operose.
1932 m. gavo kvietimą dainuoti penkiose operose Milano La Scalos teatre, tačiau 1932 m. gruodžio mėn. priversta grįžti į Kauną ir du metus atidirbti už stipendiją. Parvykusi dainavo Valstybės teatre, debiutavo D. Verdžio operoje „Aida“, subtiliai atliko pagrindinius vaidmenis kitose operose.
1933 m. po nesėkmingos operacijos mirė.

nuotrauka 1998 m. centre ant namo (Gedimino g. 20) buvo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1933 m. gyveno Lietuvos operos solistė Veronika Podėnaitė“ (Kauno m. mero 1998 03 05 potv. Nr. 84).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dar vienas vardas, kurį šiandien prisiminsime // Kauno diena. – 1997, gruod. 29, p. 4.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Patašius, Modestas. Vienišas antkapis primena užmirštą operos solistę. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 1998, geg. 23, p. 10.


POVILAITIS AUGUSTINAS [1900 02 24 Pašventyje (Jurbarko r.) – 1941 07 12 sušaudytas Maskvoje], Lietuvos valstybės saugumo departamento direktorius, kapitonas.

[1919]–1941 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

Mokėsi Jurbarke. Savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo nepriklausomybės kovose. Jam suteiktas kapitono laipsnis. 1920–1927 m. buvo saugumo policijos valdininkas, o 1927–1931 m. – Kriminalinės policijos valdybos direktoriaus asmeninis sekretorius. 1931–1934 m. – Valstybės saugumo policijos viršininkas. 1933 m. eksternu baigė Kauno suaugusiųjų gimnaziją ir įstojo į VDU. 1939 m. baigė Teisių fakulteto Ekonomikos skyrių. 1934–1939 buvo Valstybės saugumo departamento direktorius.
Rašė straipsnius periodiniams leidiniams: „Lietuvos ūkis“, „Ūkininko patarėjas“, „Lietuvos aidas“, „Vairas“, redagavo „Kriminalistikos žinyną“. 1940 06 13 A. Povilaitis buvo atleistas iš pareigų. Duotas įsipareigojimas sutrukdė jam pasitraukti į Vakarus. Neatlaikiusi Maskvos spaudimo Lietuvos Vyriausybė sutiko, kad birželio 15 dieną K. Skučas ir A. Povilaitis būtų suimti. Tėviškėje A. Povilaitis sulaikytas, kalintas Kaune, žiauriai tardytas ir išvežtas į Lubianką, kur po metų nuteistas aukščiausia bausme. Jis tapo viena pirmųjų sovietinės okupacijos aukų.
1993 m. buvo reabilituotas. 1998 m. tėviškėje pastatytas paminklinis akmuo. 2006 02 16 buvo apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.
Išleista A. Povilaičio knygelė „Neramios dienos: sukilimai Lietuvoje nuo nepriklausomybės atgavimo iki šių metų [1939] sausio mėn. 1 dienos“ (Kaunas, 1996).

nuotrauka 1992 07 12 Žaliakalnyje ant namo (Perkūno al. 55) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1939–1940 m. gyveno Lietuvos Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis, bolševikų sušaudytas Maskvoje 1941 VII 12“ (Kauno m. mero 1991 12 13 potv. Nr. 2039; skulpt. Bronius Zalensas, archit. D. Vilčinskienė).

1994 m. Aleksoto mikrorajone, Birutėje jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1994 10 06 potv. Nr. 649).

1994 11 13 Veiveriuose (Prienų r.), Kančių kalnelyje, Kazimiero Skučo ir Augustino Povilaičio atminimui atidengtas ir pašventintas stogastulpis.
Prieiga per internetą: http://www.genocid.lt/Memo/Paminklai/prienai_r.htm  [žiūrėta 2010 08 18]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. A. Povilaičio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 128.
2. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 125.
3. Grušys, Juozas. Pirmosioms bolševikinio teroro aukoms Kazimierui Skučui ir Augustinui Povilaičiui. – Iliustr. // Kauno diena. – 1994, birž. 14, p. 9.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Vanagas, Rimantas. K. Skučo ir A. Povilaičio atminimui // Patriotas. – 1994, Nr. 3, gruod., p. 3.


PRAPUOLENIS JONAS [1900 03 14 Tupikuose (Šakių r.) – 1980 02 28 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], baldininkas, dizaino specialistas, nusipelnęs meno veikėjas.

1921–1980 m. gyveno Kaune (išskyrus 1934–1935 m.).

1919 m. savanoriu įstojęs į Lietuvos kariuomenę tarnavo artilerijos pulko stalių dirbtuvėse. 1921–1923 m. mokėsi Kauno amatų mokyklos medžio ir metalo plastikos skyriuje. 1923–1328 m. – Meno mokykloje lankė K. Sklėriaus skulptūros studiją. Už dalyvavimą streike iš mokyklos buvo pašalintas. Nuo to laiko savarankiškai gamino įvairios paskirties baldus, įsteigė savo baldų studiją, kūrė unikalius meninių baldų komplektus. Nuo 1929 m. dalyvavo dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje. 1930 m. Žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune buvo apdovanotas aukso medaliu. 1934–1935 m. baldų meną studijavo Paryžiuje. 1936 m. grįžęs į Kauną praplėtė savo studiją, Karininkų ramovėje apipavidalino gotikinio stiliaus menę. 1937 m. tarptautinėje Paryžiaus Parodoje už originalų svetainės baldų komplektą buvo apdovanotas aukso, o už kitus medžio dirbinius – sidabro medaliais.
1945 m. eksternu baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto Dekoratyvinės architektūros skyrių. 1940–1941 m. bei 1944–1948 m. dėstė šiame institute. 1948–1956 m. buvo Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumo dėstytojas, dailiųjų meno darbų skyriaus vedėjas.
Sukūrė apie 120 paprastų, tačiau modernių ir lengvų konstrukcijų baldų. J. Prapuolenis ypatingą dėmesį skyrė ansambliškumui, komponentų derinimui, medžio faktūrai. Jo kurti baldai puošė Kauno karininkų ramovės kunigaikščio Vytauto menę. Populiarino pintinius baldus. Jo tautinio stiliaus baldų buvo įsigiję privatūs asmenys, įstaigos ir muziejai. Be baldų, kūrė suvenyrus iš sidabro, vario, kaulo ir gintaro, panaudodamas liaudies meno motyvus. 1960 m. Vilniuje buvo surengta personalinė J. Prapuolenio darbų paroda.
Klemensas Čerbulėnas išleido monografiją „Jonas Prapuolenis“ (Vilnius, 1970). Pažymint 100-ąsias dailininko gimimo ir 20-ąsias mirties metines, 2000 m. Kauno paveikslų galerijoje buvo surengta retrospektyvinė jo darbų paroda.

nuotrauka 1988 06 14 ant namo (Eivenių g. 5) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1924–1980 m. gyveno dailininkas Jonas Prapuolenis“ (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33 p.) Tekstas lietuvių ir rusų kalbomis. 2007 m. lenta pavogta.
2014 m. atidengta nauja medinė memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1924–1980 m. gyveno Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, dailininkas baldininkas Jonas Prapuolenis“ (dail. Bangutis Prapuolenis, skulpt. Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė; Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2013 11 19 įsak. Nr. A-3088).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Lietuvos respublikos istorijos paminklų sąrašas (1978–1990). – D. 1. – Vilnius, 1993. – P. 169, 211.


PROZORAS MAURICIJUS [1801 09 15 Romainiuose – 1886 m. Vilniuje; senosiose Šančių kapinėse yra Prozorų šeimos kapas] 1831 m. sukilimo dalyvis.

1801–1831 m. gyveno Pakaunėje.

1801 m. gimė ir užaugo paskutiniojo LDK kariuomenės stovyklos viršininko Karolio Prozoro dvare Romainiuose. Studijuodamas Vilniaus universitete susidraugavo su Adomu Mickevičiumi, kuris ne kartą čia lankėsi.
1831 m. M. Prozoras subūrė ir vadovavo Kauno apskrities sukilėliams, o 1831 04 08 su kitų apskričių sukilėliais puolė Kauną. Dviem mėnesiams jį užėmė, tačiau išvaryti rusų kariuomenės nepavyko. Pasitraukė į Jonavą.
Surinkęs apie 1000 sukilėlių užėmė Karmėlavą. Pralaimėjo mūšį prie Turžėnų, Kėdainiuose gynė tiltą per Nevėžį. 1831 05 05 išgelbėjo sukilėlio K. Zaluskio korpusą, prie Baisogalos sulaikęs caro kariuomenės ulonus. Persikėlęs per Nemuną, traukėsi į Gardiną, tačiau grįžęs į Kėdainius susijungė su generolo Antano Gelgaudo vadovaujamais lenkų daliniais. Su raitelių eskadronu kovėsi dėl Kauno.
Pralaimėjęs pasitraukė į Panevėžį ir 1831 07 05 susijungė su generolo H. Dembinskio daliniais. Gavo majoro laipsnį, vadovavo ulonų pulko eskadronui. Nuslopinus sukilimą, išvyko į Prancūziją, kur aktyviai dalyvavo lietuvių ir lenkų emigrantų veikloje. Parašė prisiminimus apie sukilimą Kauno paviete, kuriuos 1833 m. išleido Lietuvos draugijos sekretorius F. Vrotnovskis. Prašė carinės valdžios leidimo grįžti į tėvynę, kuris buvo patenkintas tik 1858 m.
Lenkų klasikas H. Senkevičius istoriniame romane „Tvanas“ M. Prozorą pavaizdavo Andrejaus Kmitos asmenyje. Vytauto Didžiojo karo muziejus parengė iliustruotą leidinuką „Kauno pavieto 1831 m. sukilėlių vadas mjr. grafas Mauricijus Prozoras“ (Vilnius, 2007).

1994 m. nauja Vaišvydavos gatvė pavadinta M. Prozoro vardu (Kauno m. mero 1994 12 09 sprend. Nr. 862).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. M. Prozoro g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 128–129.
2. Kauno miesto gatvių sąrašas.


PUNDZIUS BRONIUS [1907 09 15 Pievėnuose (Mažeikių r.) – 1959 04 11 Vilniuje], skulptorius, pedagogas, profesorius.

1926–1932 m., 1939–1950 m. gyveno Kaune.

Nuo 1926 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, K. Sklėriaus vadovaujamoje skulptūros studijoje. Už mokinių streiko organizavimą, 1929 m. iš mokyklos pašalintas. Kūrė scenografiją Valstybės teatrui, dekoravo bažnyčas, kalė antkapius, nutapė M. Valančiaus portretą (1932) ir pan. Laimėjo konkursą Maironio biustui (1933), sukūrė J. Naujalio bareljefą (1935). Vienas ryškiausių darbų – skulptūrinė kompozicija „Motinystė“ (apie 1934), Konrado (vėliau Tulpės) kavinėje pastatyta jo sukurta statulėlė „Prie šaltinėlio“ (1939). Nuo pirmosios jaunųjų dailininkų parodos, įvykusios 1930 m., dalyvavo parodose. 1937 m. nugalėjo S. Dariaus ir S. Girėno paminklo projektų konkurse.
1933–1938 m. studijas tęsė Paryžiaus aukštojoje taikomosios dailės mokykloje. Ten paniro į bohemišką gyvenimą, todėl draugai inicijavo jo grįžimą į Lietuvą. 1940 m. buvo pakviestas vadovauti skulptūros katedrai Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1947 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Jo mokiniai – garsūs skulptoriai J. Mozūraitė-Klemkienė, V. Žuklys, L. Kamarauskas, J. Kalinauskas ir kt.
Vienas garsiausių skulptoriaus kūrinių – S. Dariaus ir S. Girėno bareljefai, iškalti 1943 m. Puntuko akmenyje. Sukūrė apie 30 biustų. Maironio paminklinis biustas pastatytas prie Karo muziejaus, Miko Petrausko – Muzikinio teatro sodelyje. Prie įmonės „Kauno vandenys“ (Aukštaičių g. 43) pastatyta skulptūra „Vandens nešėja“, už kurią 1939 m. B. Pundzius apdovanotas Taupomųjų valstybės kasų premija. Jo sukurti bareljefai bei skulptūros puošia Prekybos ir pramonės rūmų (K. Donelaičio g. 8), Karininkų ramovės (A. Mickevičiaus g. 19) bei kitus Kauno pastatus.
1951 m. skulptorius persikėlė į Vilnių. 1971 m. gimtojoje sodyboje įrengtas jo memorialinis muziejus, pastatytas paminklinis akmuo su bareljefu (skulpt. D. Lukoševičius ir J. Kalinauskas). 2008 m. dail. Antanas R. Šakalys jo garbei išleido meninį voką.
Stasys Budrys parengė knygą „Bronius Pundzius“ (Vilnius, 1969).

nuotrauka 1988 m. pagaminta atminimo lenta dėl užsitęsusio namo remonto liko nepakabinta (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33 p).
2007 09 24 pažymint 100-ąsias gimimo metines Centre prie namo (Laisvės al. 24) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1938–1951 m. gyveno žymus skulptorius profesorius Bronius Pundzius (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2007 07 04 įsak. Nr. A-2295).
Prieiga per internetą: http://www.lrytas.lt/?id=11906307151189572937&view=4  [žiūrėta 2010 08 17]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bronius Pundzius. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 105–107.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Masiokaitė, Rasa. Miestą dailinęs skulptorius mokė ieškoti tinkamų plokštumų. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2007, lapkr. 3, p. 13.
4. Naujienos trumpai. – Iliustr. // Kauno diena. – 2007, rugs. 25, p. 5.


PUODŽIUKYNAS ANTANAS [1898 02 05 Gulioniškėje (Marijampolės r.) – 1986 10 10 Kaune], fizikas, nusipelnęs mokslo ir technikos veikėjas, profesorius.

1918–1922, 1928–1940 m., 1945–1986 m. gyveno Kaune.

1918 m. buvo priimtas į Kauno „Saulės“ gimnazijos 4-ąją klasę, o 1921 m. – į Aukštųjų kursų humanitarinį skyrių. 1922 m. įstojo į LU humanitarinį fakultetą. Tais pačiais metais pradėjo studijas Vokietijoje, o nuo 1923 m. mokėsi Vienoje. 1927 m. fizikos studijas baigė daktaro laipsniu. 1928 m. buvo pakviestas dėstyti teorinę fiziką LU matematikos ir gamtos fakultete. 1936 m. apgynė habilitacinį darbą. Nuo 1937 m. buvo VDU privatdocentas, o nuo 1940 m. – docentas.
1940–1945 m. dirbo Vilniaus universitete. 1942 m. tapo profesorium. 1945 m. A. Puodžiukynas buvo perkeltas į KVU fizikos katedrą docento pareigoms. 1948–1950 m. antraeilėse pareigose dirbo ir LŽŪA. 1950–1963 m. dėstė KPI. 1951 m. buvo pakviestas organizuoti KMI fizikos katedrą ir jai vadovavo iki 1965 m. Vėliau buvo KPI fizikos katedros profesorius-konsultantas. Pats pasigamino didelio vakuumo aparatūrą. 1947 m. mirus žmonai, vienas užaugino keturis vaikus.
Rašė straipsnius žurnalams „Kosmos“, „Židinys“, „Naujoji romuva“, „Fizikos praktikos darbai“. Paskelbė mokslinių straipsnių apie metalų elektrinį laidumą, kosminius spindulius, atominės energijos panaudojimą. Su K. Baršausku parašė fizikos vadovėlį vidurinės mokyklos 7 kl. (1958), „Energijos šaltiniai“ (1956), „Atominiai reaktoriai ir atominės elektrinės“ (1960) ir kt. Buvo aktyvus Fizikų draugijos ir Lietuvos fizikos terminologijos tarybos bei „Fizikos terminų žodyno“ (1979) redakcinės komisijos narys. Jo publikuotų ir nepublikuotų darbų sąrašas apima apie 110 pozicijų.
KMA leidykla išleido jo dukros Irenos Marchertienės sudarytą knygelę „Antanas Puodžiukynas: gyvenimas ir veikla“ (Kaunas, 1995).

nuotrauka 1998 02 05 pažymint 100-ąsias gimimo metines Žaliakalnyje ant namo (Margio g. 4), kuriame jis gyveno 23 metus, buvo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1963–1986 m. gyveno vienas iš XX a. fizikos pradininkų Lietuvoje profesorius Antanas Puodžiukynas (1898–1986)“ (Kauno m. mero 1998 01 27 potv. Nr. 11).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bastienė, Laima; Skučas, Jonas. Profesorius Antanas Puodžiukynas – nepriklausomos Lietuvos inteligentas. – Portr. // Ave vita. – 1998, vas. 4, p. 1.
2. Konferencija, skirta prof. A. Puodžiukyno šimtmečiui. – Iliustr. // Fizikų žinios. – 1998, Nr. 14, p. 17.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


PURĖNAS ANTANAS [1881 02 16 Tatkonyse (Kupiškio r.) – 1962 11 05 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], chemijos mokslų daktaras, visuomenės veikėjas, profesorius, akademikas.

1920–1962 m. gyveno Kaune.

Nuo 1920 05 31 Steigiamajame Seime dirbo Švietimo komisijoje, buvo jos vicepirmininkas, priklausė socialdemokratų frakcijai. Dalyvavo masonų ložės „Lietuva“ veikloje. 1920 10 13 pasitraukė iš Steigiamojo Seimo ir atsidėjo mokslinei veiklai. Nuo 1921 09 01 pradėjo dėstyti organinę chemiją Aukštuosiuose kursuose, o 1922 02 01–1924 m. buvo Kauno profesinės mokytojų sąjungos suaugusiųjų vidurinės mokyklos mokytojas. 1922–1950 m. profesoriavo Kauno universitete, buvo Organinės chemijos katedros vedėjas, organizavo pirmąją organinės chemijos laboratoriją Kaune. Parengė originalią organinės chemijos dėstymo programą, padėjo pamatus šios mokslo srities vystymuisi Lietuvoje, įsteigė liaudies universitetą.
1922–1924 m. buvo Gamtos fakulteto mokslo tarybos sekretorius, o 1924–1925 m. ir 1933–1938 m. – VDU sekretorius, 1939 m. – universiteto prorektorius studijų reikalams. Kadangi buvo aktyvus socialdemokratas, 1940 m. paskirtas rektoriumi. Prasidėjus vokiečių okupacijai iš pareigų atleistas bei suimtas. Paleistas S. Raštikiui už jį laidavus.
1923–1936 m. redagavo „Lietuvos universiteto darbus“, o nuo 1930 m. – VDU „Matematikos ir gamtos fakulteto darbus“, Gamtininkų draugijos leidžiamą žurnalą „Gamta“. 1940 m. redagavo leidinius „Mintis“ ir „Kultūra“, rašė straipsnius žurnalams „Skardas“, „Žarija“, „Kosmos“ ir kt. Dalyvavo leidžiant „Lietuviškąją enciklopediją“.
1944–1946 m. vėl ėjo rektoriaus pareigas. Iš visų jėgų stengėsi apsaugoti dėstytojus nuo tremties. 1944 m. tapo akademiku, Lietuvos MA viceprezidentu. Pertvarkius Kauno universitetą, nuo 1951 m. iki mirties buvo KPI Organinės chemijos ir technologijos katedros vedėjas. Tyrė ir sintetino biologiškai aktyvius organinius junginius, išvertė geriausią to meto A. Holemano organinės chemijos vadovėlį, kūrė lietuviškąją terminiją. Buvo 44 mokslinių straipsnių autorius ir bendraautorius. Jam vadovaujant apginta 14 disertacijų.
90-osioms A. Purėno gimimo metinėms surengta mokslinė konferencija, atskiru leidiniu išėjo konferencijos medžiaga „Antanas Purėnas“ (Kaunas, 1971). Išleista Romualdo Baltrušio parengta monografija „Profesorius Antanas Purėnas“ (Kaunas, 2008).

1967 m. Centre ant namo (V. Putvinskio g. 30) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1933–1962 m. gyveno chemijos mokslų daktaras, akademikas A. Purėnas“. 2001 m. virš jos buvo pakabintas bareljefas (skulpt. Vladas Žuklys). Lenta su bareljefu nuplėšti.

nuotrauka [1971] m. KTU Cheminės technologijos fakultete (Radvilėnų pl.19) jo vardu pavadinta laboratorija, atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Akad. Vlado Purėno organinės chemijos laboratorija (skulpt. Vladas Žuklys).

1980 m. Dainavos mikrorajone jo vardu buvo pavadinta gatvė (1980 11 17 LKP CK ir LTSR MT nut. Nr. 403).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Baltrušis, Romualdas. Profesoriaus Antano Purėno 120-osioms gimimo metinėms. – Portr. // Lietuvos aidas. – 2001, vas. 12, p. 12.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. KTU atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. A. Purėno g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 129.


PURICKIS JUOZAS [1883 04 19 Petrošiškių vnk. (Kaišiadorių r.) – 1934 10 25 Kaune, palaidotas Senosiose miesto evangelikų kapinėse, kurias panaikinus, kapo neliko], diplomatas, valstybės veikėjas, žurnalistas.

1898–1902 m., 1904–1912 m., 1920–1934 m. gyveno Kaune.

Mokėsi Stakliškių parapinėje mokykloje. 1892–1895 m. lankė Jiezno rusišką parapinę pradžios mokyklą. Dėl lėšų trūkumo negalėdamas mokytis, 3 m. dirbo tėvo ūkyje. 1898 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją. Kaune. Besimokydamas aktyviai reiškėsi užgimstančioje lietuviškoje spaudoje, ypač A. Jakšto redaguotame žurnale „Draugija“. Mokslus tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje, kurią 1912 m. baigė aukso medaliu ir gavo paskyrimą į Kauno kunigų seminariją. Domėjosi istorija ir literatūra, rinko medžiagą daktaro disertacijai.
Išgalvota Koributo pavarde nuo 1913 m. tęsė studijas Šveicarijoje, kur 1915 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją „Protestantizmo Lietuvoje žlugimo priežastys“. Prasidėjus karui, nebegalėjo grįžti. 1918 m. rudenį, lietuviams sudarius savo vyriausybę, buvo Lietuvos atstovo Berlyne pavaduotojas, 1919–1920 m. – oficialus atstovas Vokietijoje. 1920 m. Lietuvos krikščionių demokratų partija jį išrinko savo atstovu į Steigiamąjį seimą. Dirbo Finansų ir biudžeto bei Užsienio reikalų komisijose. 1921 m. paskirtas užsienio reikalų ministru. Netekus Vilniaus, J. Purickis apvažinėjo Europą įrodinėdamas Lietuvos teises į senąją sostinę. Pirmasis iškėlė Baltijos šalių susijungimo idėją.
Nuo 1923 m. rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuva“ (1925–1926 m. redagavo), „Tautos ūkis“ „Trimitas“, „Lietuvos aidas“, „Mūsų rytojus“, kai kuriems Prancūzijos ir Vokietijos leidiniams. Dažnai pasirašinėjo Vygando slapyvardžiu. 1925 m. buvo rašytojų ir žurnalistų; nuo 1929 m. – tik žurnalistų sąjungos pirmininkas. Aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungos, Ekonominių studijų, Lietuvių-ukrainiečių ir kitų draugijų veikloje. 1926 m. buvo Užsienio reikalų ministerijos Ekonominio skyriaus, 1927 m. – Teisės administracinio skyriaus direktorius. Parašė etnografinę studiją apie Gardiną, veikalus „Beletristikos rolė žmonijos auklėjime (1914), „Žurnalisto profesija“ (1933).
1927 m. iš politinės veiklos pasitraukė. 1929 m. pašalintas iš kunigų luomo šliejosi prie tautininkų.1933 m. organizavo spaudos akcinę bendrovę „Rytojus“. Mirė nuo infarkto sulaukęs vos 51-erių. 1936 m. pagerbdama J. Purickio nuopelnus, Lietuvos žurnalistų sąjunga, įsigytiems poilsio namams Giruliuose suteikė jo vardą.
Aldona Gaigalaitė ir Jūratė Žeimantienė parengė monografiją „Juozas Purickis-Vygandas“ (Vilnius, 2004).

nuotrauka 2008 05 10 pažymint 125-ąsias gimimo metines, Žaliakalnyje ant jo statyto namo (Vaižganto g. 14), atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1934 m. gyveno Lietuvos valstybės veikėjas, Steigiamojo seimo narys, publicistas, daktaras Juozas Purickis /1983–1934/“ (skulpt. Jonas Lukšė; Kauno m. sav. administracijos dir. 2008 kovo 28 įsak. Nr. A-1067).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dr. Juozo Purickio veikla siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo (1920 06 19–1922 01 01). – Iliustr. // Lietuvos užsienio reikalų ministrai (1918–1940). – Kaunas, 1999. – P. 39–69.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


PUTVINSKIS-PŪTVIS VLADAS [1873 10 06 Rygoje – 1929 03 05 Kaune], Lietuvos Šaulių sąjungos kūrėjas, tautos ideologas, literatas.

1919–1923 m. gyveno Kaune.

1919 m. pradžioje atvyko į Kauną ir įstojo į M. Šalčiaus vadovaujamą partizanų būrį, kuris veikė kaip sporto sąjungos šaulių skyrius. V. Putvinskis lankė besikuriančius Lietuvos kariuomenės būrius, sudarinėjo jų veiklos planus, iš vokiečių pirko ginklus. Birželio 27 d. įkūrė pirmąjį šaulių būrį Kaune, įsteigė ginkluotą visuomeninę organizaciją Lietuvos Šaulių sąjungą ir jos suvažiavime 1919 09 20 buvo išrinktas pirmininku. Jis nustatė organizacijos struktūrą ir principus, sukūrė ideologiją, pagal kurią šauliai globoja istorines vietas, mini sukaktis, rūpinasi patriotiškumo palaikymu. Po metų įsteigė šaulių žurnalą „Trimitas“, kurį redagavo M. Šalčius. 1922 m. V. Putvinskis-Pūtvis kuriam laikui buvo pasiųstas į Klaipėdą ruošti sukilimo. Išsiskyrus jo ir Krašto apsaugos ministro nuomonėms, 1923 m. iš Kauno pasitraukė į savo ūkį Graužikuose ir pavyzdingai ūkininkavo.
1928 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu.
Be šaulių veiklos rūpinosi mokyklomis, blaivybe. 1928 06 18 šaulių atstovų suvažiavime V. Putvinskis buvo išrinktas Lietuvos šaulių sąjungos garbės pirmininku ir nuolatiniu centro valdybos nariu. Rašė straipsnius leidiniams „Lietuvos aidas“, „Trimitas“, „Lietuvos ūkininkas“ ir daugeliui kitų. Samprotavo apie tautą, aiškino kultūros reikšmę jai. Buvo išleisti jo Rinktiniai raštai, 2 t. (Kaunas, 1933). Minint 100-ąsias jo gimimo metines, visa jo kūryba buvo surinkta ir JAV išleista knyga „Vladas Putvinskis-Pūtvis. Gyvenimas ir parinktieji raštai“ (Čikaga, 1973).
1939 m. skulpt. Petras Rimša sukūrė jam skirtus medalioną ir medalį: „Vladas Putvys-Putvinskis (1873–1929) Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas“. Toronte (Kanada) veikia jo vardo šaulių kuopa. Šilo Pavėžupio dvare (Kelmės r.) pakabinta jam skirta memorialinė lenta, pastatytas paminklinis akmuo. 2004 m. buvo išleistas meninis vokas „Šaulių sąjungai 85. Vladas Pūtvis-Putvinskis“ (dail. Gediminas Karpavičius).
Lietuvos šaulių sąjunga išleido Algimanto Liekio sudarytą knygą „Šauliškumas, tautiškumas ir Lietuvos nepriklausomybė“ (Vilnius, 1993), skirtą V. Putvinskio-Pūtvio 120-osioms metinėms. Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotoja Irena Nekrašienė parengė leidinį „Vlado Putvinskio-Pūtvio laiškai“ (Šiauliai, 2003).

1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje (K. Donelaičio g. 64) pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įamžinti 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių. II lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ greta kitų pavardžių įrašyta: „Putvinskis Vladas, dvarininkas“. 1950 m. paminklas nugriautas. 1997 06 07 atstatytas (archit. Liucijus Dringelis).

1931 m. Naujamiestyje esančią Kalnų gatvę nutarta pavadinti V. Putvinskio vardu (1931 09 24 Kauno m. tarybos nut. Nr. 24). 1945 m. gatvei suteiktas S. Nėries vardas. 1990 m. grąžintas ankstesnysis pavadinimas (Kauno m. mero 1990 10 24 potv. Nr. 530).

nuotrauka 1938 11 23 Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje atidengtas jo paminklinis biustas su įrašu: „Vladas Putvis-Putvinskis. 1873–1929. Šaulių sąjungos kūrėjas. Pirmasis pirmininkas ir viršininkas“ (skulpt. Bernardas Bučas). Sovietmečiu sunaikintas, o 1990 02 16 atkurtas (skulpt. Zenonas Survila).
Prieiga per internetą: http://www.spaudos.lt/Knygnesiu_paminklai/knygnesiai/vladas_putvinskis.html  [žiūrėta 2010 08 16]

nuotrauka 2012 02 15 Senamiestyje, ant pastato (T. Daugirdo g. 4) atidengta grupinė memorialinė lenta: „Čia gyveno žymūs lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjai Jonas Garalevičius, Paulius Galaunė, Vladas Putvinskis, Juozas Tallat-Kelpša“ (skulpt. Vytautas Narutis; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 11 04 įsak. Nr. A-4136).
Prieiga per internetą: http://kaunas.lt/index.php?2980938493  [žiūrėta 2012 02 17]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Duobaitė-Bumbulienė, Rasa. Lietuvos valstybininkui Stasiui Šilingui atminti. – Iliustr. // Tremtinys. – 2012, vas. 24, p. 4.
2. KAA, f. 219, a. 1, b. 990, lap. 63–77.
3. Kilpys, Valdas. Pagerbti iškilūs šauliai. – Iliustr. // Trimitas. – 2012, Nr. 1, p. 21.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Lietuvos įvykių sraute – birželis // Lietuvos aidas. – 2004, birž. 29, p. 5.
6. Putvinskis Vladas. – Portr. // Šimtas knygnešių: Knygnešių sienelės vardai. – Vilnius, 1998. – P. 15, 94.
7. Vlado Putvinskio paminklas. – Iliustr. // Nukentėję paminklai. – Vilnius, 1994. – P. 57.
8. V. Putvinskis. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 129–130.


PUZINAS JONAS [1905 10 01 Svaronyse (Ukmergės r.) – 1978 04 14 Čikagoje (JAV)], istorikas, Lietuvos archeologijos pradininkas, profesorius.

1925–1940 m. gyveno Kaune, išskyrus 1930–1934 m., kai studijavo Vokietijoje.

1925–1929 m. LU studijavo lyginamąją kalbotyrą, lietuvių kalbą ir literatūrą bei pedagogiką, domėjosi istorija. Studijuodamas dirbo Kauno m. savivaldybėje, buvo Lietuvių mokslo draugijos ir korporacijos Neo-Lithuania narys. 1927 m. vedė. 1928–1930 m. Kauno miesto muziejuje dirbo sekretoriumi ir konservatoriumi. 1929 m. dalyvavo komisijoje, besirūpinančioje istorinių vertybių sugrąžinimu iš Rusijos, tapo A. Smetonos raštų redaktoriumi. 1930–1934 m. studijavo Heidelberge. Apgynęs daktaro disertaciją „Priešistoriniai tyrinėjimai Lietuvoje ir tautinis sąmoningumas“ gavo filosofijos daktaro laipsnį (1935 m. šis darbas vokiečių kalba buvo išleistas Kaune).
Grįžęs 1934 m. į Kauną, buvo Miesto muziejaus konservatorius ir sekretorius, vėliau – direktorius. 1936 m. pastačius Vytauto Didžiojo muziejų, įkūrė jame Priešistorės skyrių, kuriam vadovavo. 1934–1939 m. J. Puzinas buvo VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Etnikos katedros vyr asistentas, nuo 1939 m. – docentas. Išugdė garsius archeologus: P. Kulikauską, R. Rimantienę, M. Gimbutienę ir kt. 1936–1940 m. vadovavo laidojimo paminklų tyrinėjimams Eigulių, Sargėnų, Veršvų ir kt. kapinynuose. Su kitais ištyrė 27 istorines vietoves, susistemino chaotišką medžiagą, nustatė jos chronologiją bei raidos sistemą.
Sukūrė archeologijos terminiją. Skaitė pranešimus Lietuvoje bei tarptautinėse konferencijose. Rašė mokslinius straipsnius archeologijos klausimais žurnalams „Senovė“, „Naujoji Romuva“, „Vairas“, Lietuviškajai enciklopedijai. Svarbiausias jo darbas „Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys“ (1938).
1938 09 08 J. Puzinas apdovanotas DLK Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio ordinu. 1940–1943 m. vadovavo Vilniaus universito Archeologijos katedrai ir dalyvavo antinacinėje veikloje. Už tai gestapo jį kalino. 1941 m. tapo Lietuvos MA nariu.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. – į JAV. Ilgus dešimtmečius minėti jo vardą Lietuvoje buvo draudžiama.
JAV išėjo J. Puzino „Rinktiniai raštai“, t. 1-2 (Chicago, 1983). Dabar jo atminimui Vilniaus universitete vyksta mokslinės konferencijos-skaitymai. 2005 m. 100-osioms profesoriaus gimimo metinėms serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas 1 Lt vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė). Archeologo jubiliejui paskirtas tęstinio leidinio „Lietuvos archeologija“, 29 tomas (Vilnius, 2005).

2007 m. naujai projektuojamai gatvei Kauno pakraštyje suteiktas J. Puzino vardas (Kauno m. savivaldybės tarybos 2007 03 29 sprend. Nr. T-132).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno miesto gatvių sąrašas.
2. Melinytė, Kristina. J. Puzinas – Kauno istorikas – Biliogr. p. 227–228 // Kauno istorijos metraštis. – [T.] 7 (2006), p. 223–227.
3. Zabiela, Gintautas. Jono Puzino gyvenimo kelias // Lietuvos archeologija, t. 29 (2005), p. 13–30.


RAŠTIKIS STASYS [1896 09 13 Kuršėnuose (Šiaulių r.) – 1985 05 03 Los Andžele (JAV), 1993 11 22 palaikai perkelti į Kauno Petrašiūnų kapines], savanoris, divizijos generolas, Lietuvos kariuomenės vadas.

1918–1919 m., 1922–1944 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1918 m. iš Kaukazo fronto grįžęs į Lietuvą mokėsi Kauno kunigų seminarijoje. 1919 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenės Vilniaus batalioną. Sužeistas pateko į Raudonosios armijos nelaisvę. 1921 m. per kalinių pasikeitimą grąžintas į Lietuvą tarnavo 5-ajame pėstininkų pulke. 1922 m. dirbo Generalinio štabo informacijos skyriuje. Baigė Aukštuosius karininkų kursus. Rėmė 1926 12 17 perversmą, per jį buvo paskirtas Generalinio štabo II skyriaus viršininku. Tose pareigose išbuvo iki 1930 m. 1928 m. jam buvo suteiktas majoro laipsnis. 1929 m. baigė LU medicinos fakulteto veterinarijos skyrių. 1932 m. baigė Vokietijos generalinio štabo akademiją ir buvo paskirtas 5-ojo pėstininkų pulko vado padėjėju, o 1933–1934 m. jam vadovavo. Dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose ir Karo mokykloje. 1934 m. buvo pėstininkų divizijos štabo, generalinio štabo valdybos viršininkas, o 1935–1940 m. – Lietuvos kariuomenės vadas, „Rotary“ klubo narys. Lietuvos kariuomenę pertvarkė ir sumodernino. Su karinėmis misijomis lankėsi daugelyje Europos šalių. 1937 m. jam buvo suteiktas brigados generolo laipsnis.
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą buvo Vyriausiosios likvidacinės komisijos pirmininko pavaduotojas. 1941 m. birželio 15 d. buvo paskirtas Lietuvos ministru pirmininku, tačiau tų pareigų jam neteko eiti. Vengdamas arešto slapstėsi, vėliau pasitraukė į Vokietiją. Jo artimieji ir dukros buvo išvežti į Sibirą.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui S. Raštikis grįžo į Kauną ir 1941 m. birželio sukilimo metu buvo paskirtas Lietuvos laikinosios vyriausybės krašto apsaugos ministru. Likvidavę šią vyriausybę, vokiečiai S. Raštikiui siūlė įvairias aukštas pareigas, tačiau jis atsisakė. Dirbo Vytauto Didžiojo karo muziejuje. 1944 m. su žmona pasitraukė į Vokietiją, o 1949 – į JAV.
Už pasižymėjimą kovose dėl Lietuvos buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio kryžiumi „Už Tėvynę“, o 1921 m. – 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiumi. 1939 m. apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu su kardais bei kitais Europos šalių apdovanojimais bei sidabriniu kardu. Rašė straipsnius leidiniams: „Karo archyvas“, „Mūsų žinynas“, „Kardas“, „Karys“ ir kt. Perfotografuotos ir išleistos 4 jo atsiminimų knygos (Vilnius, 1990-1996). 1996 m. žurnalas „Kardas“ 100-osioms metinėms išleido jam skirtą specialų atvirlaiškį (100 vnt.) ir voką (50 vnt.). Jo garbei išleistas proginis lankstinukas. 2006 09 09 Kaune iškilmingai paminėtos 110-osios gimimo metinės, jo garbei išleistas suvenyrinis vokas.

nuotrauka 1996 09 13 Centre prie buvusio LR Generalinio štabo pastato (Gedimino g. 25) atidengta memorialinė lenta: „Šiuose rūmuose 1935–1940 m. dirbo Lietuvos kariuomenės vadas, divizijos generolas, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius Stasys Raštikis. Mirė 1985 Los Andžele“ (Kauno m. mero 1996 09 04 potv. Nr. 604).

1996 m. Žaliakalnyje jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1996 09 13 potv. Nr. 615).

1996 09 11 Kauno puskarininkių mokyklai buvo suteiktas divizijos generolo S. Raštikio vardas.
1997 09 26 mokyklos sodelyje (S. Dariaus ir S. Girėno g. 100) pastatytas paminklinis biustas: „Divizijos generolas Stasys Raštikis“ (skulpt. Gediminas Jokūbonis). 2006 09 13 pažymintint 110-ąsias gimimo metines mokykloje atidengta jo memorialinė ekspozicija.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengtas generolo Stasio Raštikio biustas // Kauno diena. – 1997, rugs. 27, p. 4.
2. Gulmanas, Viktoras. Kauno puskarininkių mokyklai – d. gen. S. Raštikio vardas. – Iliustr. // Kardas. – 1996, Nr. 7–8, p. 7.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Lukas, Dainoras. Paminėtos S. Raštikio gimimo metinės: Lietuvos kariuomenės vado atminimui Karo muziejuje atidaryta nauja paroda. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, rugs. 11, p. 4.
5. Petraitienė, Irena. Generolui Stasiui Raštikiui atminti. – Iliustr. // Kauno diena. – 1996, rugs. 14, p. 5.
6. S. Raštikio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas. 2001. – P. 132–133.
7. Stasys Raštikis (1896 09 13–1985 05 03) : vokas. – Iliustr. – Kolekcininkų kampelis // Lietuvos aidas. – 2006, rugs. 14, p. 2.


RAČKUS ALEKSANDRAS [1893 06 07 Čekiškėje (Kauno r.) – 1965 10 09 Čikagoje (JAV)], gydytojas, numizmatas, kultūros veikėjas.

1905–1907 m., 1935–1940 m. gyveno Kaune.

1905–1907 m. mokėsi Kauno gimnazijoje. 1910 m. kartu su tėvu knygnešiu M. Račkum išvyko į JAV, ten gavo mediko išsilavinimą ir vertėsi gydytojo praktika. 1912 m. įstojo į Lietuvos vyčių organizaciją, buvo vienas „Vyčio“ žurnalo steigėjų, o 1915–1916 m. jį redagavo.
1917 m. Čikagoje įkūrė Numizmatikos ir istorijos draugiją bei Lietuvių istorijos muziejų su didžiausia pasaulyje lietuviškos numizmatikos kolekcija. 1935 m. surengė savo kolekcijos parodą Kaune. Po parodos visus eksponatus už simbolinę kainą įsigijo Lietuvos švietimo ministerija (šiuo metu jie saugomi nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje). 1936–1938 m. A. Račkus, tvarkydamas savo kolekciją, dirbo Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus istorijos skyriuje, vėliau vertėsi privačia praktika ir buvo JAV konsulato gydytojas. 1938 m. su kitais Kaune įsteigė Lietuvių-amerikiečių draugiją ir buvo jos valdybos narys.
Rašė straipsnius periodiniams leidiniams „XX amžius“, „Kosmos“, „Naujoji Romuva“, „Trimitas“ ir kt. Lietuvių enciklopedijai rengė straipsnius istorijos, numizmatikos ir medicinos klausimais. Vienas pirmųjų ėmė rūpintis knygnešių atminimo įamžinimu, jų atsiminimų užrašymu. Vėliau tėvo ir sūnaus Račkų surinkta medžiaga buvo paskelbta P. Rusecko redaguotoje knygoje „Knygnešys“ (1928 m. ir 1930 m.)
Už nuopelnus Lietuvai M. Račkus buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu (1935) ir Šaulių žvaigždės medaliu (1939).
1940 m. grįžo į Čikagą, kur įsteigė Lituanistikos muziejų. Nuo 1948 m. leido numizmatikos ir filatelijos žurnalą, rengė „Numizmatikos enciklopediją“. Dalis jo rankraštinio palikimo saugoma Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje.

1997 m. Romainiuose buvusi Pievų gatvė pavadinta A. Račkaus vardu (Kauno m. valdybos 1997 11 04 sprend. Nr. 810).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Račkaus g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 130–131.
2. Pakeistų Aukštųjų Kaniūkų ir Romainių gyvenviečių gatvių pavadinimų sąrašas // Kauno žinios, 1997, gruod. 31, p. 4.


RAČKUS MYKOLAS [1866 06 17 Pagausantyje (Raseinių r.) – 1937 04 11 Kaune, palaidotas Vilijampolės kapinėse; 1967 m. perlaidotas šalia žmonos Maironiškių kapinaitėse] knygnešys, leidėjas, knygininkas.

1920–1937 m. gyveno Kaune.

Knygnešio veikla nutrūko 1906 m. M. Račkui išvykus į JAV. 1913 m. pablogėjus sveikatai jis grįžo į tėvynę ir kurį laiką gyveno Čekiškėje (Kauno r.). Buvo vedęs vilkijiečio knygnešio A. Povilaičio dukterį Petronėlę, padėjusią platinti knygas ir bažnytinius reikmenis.
1920 m. apsigyveno Kaune. Senamiestyje (Vilniaus g. 22) atidarė knygyną, veikusį iki 1935-ųjų m. Be knygų ir vadovėlių prekiavo kanceliarinėmis prekėmis bei smulkiąja galanterija. M. Račkus bendradarbiavo su leidėju A. Kniukšta. Su juo 1921 m. išleido A. Žmuidzinavičiaus pieštą sieninį Vyčio atvaizdą, kabojusį visose įstaigose. Buvo vienas iš Vaikelio Jėzaus draugijos prieglaudos organizatorių.
Kaip nusipelnęs knygnešys Maironiškių kaime (dabar Šilainiai) gavo žemės sklypą.

1996 m. M. Račkaus vaikaitės I. Kubilienės iniciatyva buvo įsteigta Lietuvos knygnešio draugijos premija. Ji kasmet įteikiama „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos (Baltų pr. 103) bendruomenės atstovams už knygnešių idėjų tęsimą, skatinant domėjimąsi knygos ir knygnešystės istorija Lietuvoje. Etnografiniame mokyklos muziejuje „Seklytėlė“ kaupiama medžiaga apie knygnešius, M. Račkui paskirtas atskiras stendas. Mokytojai ir mokiniai prižiūri jo kapą.

nuotrauka 2005 10 28 prie katalikiškos „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos, pastatytos knygnešio žemėje, buvo atidengtas paminklinis akmuo: „Knygnešiui Mykolui Račkui atminti. Šilainių bendruomenė“ (autoriai: J. Krasnauskas ir Raimundas Zabarauskas).
Prieiga per internetą: http://www.spaudos.lt/Knygnesiu_paminklai/knygnesiai/mykolas_rackus.html  [Žiūrėta 2010 08 16]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengtas atminimo akmuo knygnešiui Mykolui Račkui. – Kauno miesto savivaldybės žinios // Kauno diena. – 2005, spal. 27, p. 19.
2. Dobkevičius, Kazimieras. Paminklinis akmuo knygnešiui. – Iliustr. // XXI amžius. – 2005, lapkr. 16, p. 4.
3. Ivoškaitė, Zita. Nuo idėjos iki įgyvendinimo // Šilainių žinios, Nr. 4. – 2005, gruod. 20, p. 4.
4. Kubilienė, Irena. Knygnešio Mykolo Račkaus (1866–1937) keliai. – Iliustr. // Žemaičių saulutė. – 2000, geg. 5, p. 5.
4. Marcinkevičienė, Danutė. Apdovanojami knygnešių ainiai // Kauno diena. – 1996, bal. 1, p. 20.


RAKAUSKAITĖ-TRUIKIENĖ MARIJONA [1892 05 30 Čikagoje (JAV) – 1975 07 17 Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse], dainininkė (dramatinis sopranas).

1923–1975 m. gyveno Kaune.

1923 m. atvyko į Kauną iš JAV, kurioje gimė augo bei mokėsi ir iki mirties liko tos šalies piliete. 1924–1944 m. dainavo Valstybės teatre. 1924 02 28 debiutavo atlikdama pagrindię partiją Ž. Bize operoje „Karmen“. Vėliau dainavo Toską to paties pavadinimo Dž. Pučinio operoje. 1937 m. gastroliavo JAV. Plataus diapazono balsas leido jai atlikti daug ir svarbių partijų. Gerai įvertinti vaidmenys: Liza P. Čaikovskio operoje „Pikų dama“, Rachilė J. F. Halevy „Žydėje“, Aida to paties pavadinimo Dž. Verdžio operoje, pagrindinis vaidmuo J. Karnavičiaus operoje „Gražina“ ir daugelis kitų. Ji nuolat tobulinosi pas buvusią Maskvos teatro solistę O. Pavlovą, tuo metu gyvenusią Kaune, prisidėjo prie Kauno operos suklestėjimo. Nuolat ją supo kritikai ir pavyduoliai.
1936 m. buvo apdovanota DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.
Sovietinės okupacijos metu M. Rakauskaitė buvo uždaryta Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, o 1941 m. birželio sukilimo metu – išvaduota. 1944–1948 m. buvo Vilniaus operos ir baleto teatro solistė. Iš viso sukūrė apie 30 vaidmenų. 1945 m. jai suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės vardas. 1948 m. kaip svetimos šalies pilietė buvo atleista iš teatro, liko be jokio pajamų šaltinio, tačiau jos ištremti valdžia nesiryžo.

nuotrauka 1994 m. menininkų bute Žaliakalnyje (E. Fryko g. 14), atidarytas M.K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas – dailininko L. Truikio ir dainininkės M. Rakauskaitės memorialinis muziejus.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Kaunas/truikio_muziejus.htm  [žiūrėta 2010 08 18]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Adomaitis, Justinas. Su pagarba dvasios nepriklausomybei. – Iliustr. // Tėviškės žinios. – 1997, birž. 6, p. 5.
2. L. Truikio ir M. Rakauskaitės memorialinis muziejus: Valstybinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys // Kaunas. – Kaunas, 1996. – P. 21.
3. L. Truikio ir M. Rakauskaitės memorialinis muziejus. – Iliustr. // Kaunas – muziejų sostinė. – [Kauno regiono TIC, 2005]. – P. 16.


RAMANAUSKAI: ADOLFAS IR BIRUTĖ
RAMANAUSKAS ADOLFAS-VANAGAS [1918 03 06 New Britain (JAV) – 1957 11 29 Vilniuje], pedagogas, partizanų vadas, brigados generolas.

MAŽEIKAITĖ-RAMANAUSKIENĖ BIRUTĖ-VANDA [1924 11 12 Jackonyse – 1996 03 19 Kaune; palaidota Romainių kapinėse], partizanė.

A. Ramanauskas-Vanagas Kaune gyveno 1939–1940 m., o B. Ramanauskienė – [1962/1963]–1996 m.

1939–1940 m. A. Ramanauskas-Vanagas mokėsi Kauno karo mokykloje, kurią baigė atsargos jaunesn. leitenanto laipsniu. Antrosios sovietų okupacijos metu tapo partizanu ir pasirinko „Vanago“ slapyvardį. Pradėjęs vadovauti mažam partizanų būriui nuosekliai ėjo vis aukštesnes pareigas partizanų vadovybėje. Daug dėmesio skyrė pogrindžio spaudai: organizavo leidybą, redagavo, rašė straipsnius įvairiems partizanų laikraščiams.
Mokytojaudamas Alytaus mokytojų seminarijoje susipažino su būsima žmona Birute Mažeikaite, su kuria slaptai susituokė 1945 m. B. Ramanauskienė, vyro bendramintė ir bendražygė, slapyvardžiu „Vanda“, buvo ryšininkė, daug prisidėjo prie partizaninės spaudos rengimo ir platinimo.
Nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą, partizanų vadui su šeima teko slapstytis. Jo paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač didelį dėmesį. A. Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona Birutė buvo išduoti ir 1956 10 12 suimti Kaune. A. Ramanauskas-Vanagas sušaudytas po beveik metus trukusių fizinių ir moralinių kankinimų Vilniaus KGB kalėjime. Palaidojimo vieta nežinoma. Žmona nuteista kalėti lageriuose aštuonerius metus. Grįžusi į Lietuvą, B. Ramanauskienė buvo persekiojama. Negalėjo prisiregistruoti, gauti darbo. Vėliau dirbo daržovių parduotuvėje, spaudos kioske.
1945 m. A. Ramanauskas-Vanagas apdovanotas Narsumo, o 1946 m. – Uolumo juostele, 1949 m. – 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais, 1950 m. LLKS Tarybos prezidiumo I ir II rūšies 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiais. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę legendinis partizanas įvertintas po mirties: 1997 m. jam suteiktas kario savanorio statusas, 1998 m. – dimisijos brigados generolo laipsnis, 1998 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu, o 1999 m. – Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu.
1998 m. B. Ramanauskienei pripažintas kario savanorio statusas. 2009 m. ji apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties).
Skulpt. Stanislovas Kuzma sukūrė A. Ramanausko skulptūrėlę, bronzinį ir gipsinį biustus (1998), dail. Gintautas Survila ir Antanas Račas nutapė jo portretus. 2008 m. išleisti portretiniai pašto vokai (dail. Antanas Rimantas Šakalys).
A. Ramanauskas-Vanagas parašė atsiminimus „Partizanų gretose“, kurie 1991 m. išleisti pavadinimu „Daugel krito sūnų… : partizanų gretose“ (Vilnius, papild. leid. 1992, 1999, 2007). 1993 m. pasirodė Kajetono Juliaus Čeginsko leidinys „Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas“ (papild. leid. Kaunas, 2008), 2007 m. – dukros Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės sudaryta knyga „Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas tautos ir valstybės atmintyje“ (Kaunas), „Partizanų vadas generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas = Partisan commander general Adolfas Ramanauskas-Vanagas“ (Kaunas) ir „Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas“ (Vilnius, 2008). 2010 m. išleista Mato Svajūno poema „Sušaudyti likimai“ (Lazdijai).
A. Ramanausko-Vanago atminimui sukurti filmai „Partizanai“ (rež. Edmundas Zubavičius, 1993) ir „Už laisvę žuvusiems mirties nėra“ (rež. Vilma Garlinskienė, 2007), jo žmonos atminimui – dokumentinė juosta „Partizanų vado žmona“ (rež. Vilma Garlinskienė, 2009).

1991 12 13 buvusi Signalo gatvė Eiguliuose pavadinta A. Ramanausko-Vanago vardu (Kauno m. mero 1991 12 13 potv. Nr. 2039).

nuotrauka 2012 10 12, minint A. Ramanausko-Vanago ir jo žmonos partizanės B. Mažeikaitės-Ramanauskienės arešto 56-ąsias ir partizanų vado sušaudymo 55-ąsias metines, suėmimo vietoje, Kampo ir Kalniečių gatvių sankirtoje, atidengtas ir pašventintas paminklas bei atminimo žymuo su užrašu: „Lietuvos partizanui-generolui / Adolfui Ramanauskui-Vanagui atminti“ ir „Šioje vietoje 1956 m. spalio 12 d. KGB operacijos metu buvo suimtas / Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininko / pirmasis pavaduotojas, ėjęs ir LLKS tarybos prezidiumo pirmininko / pareigas, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos / deklaracijos signataras, LLKS gynybos pajėgų vadas, dimisijos / brigados generolas, Vyčio kryžiaus I ir II laipsnių ordinų kavalierius / Adolfas Ramanauskas-Vanagas / ir jo žmona Lietuvos partizanė / Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė-Vanda, / po mirties apdovanota Vyčio kryžiaus ordino karininko kryžiumi“ / Partizanų vadas Vanagas sušaudytas 1957.11.29D., žmona nuteista kalėti“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. savivaldybės tarybos Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo komisijos 2012 09 18 posėdžio prot. Nr. PV-7 ir 2012 11 06 prot. Nr. PV-9). Prie paminklo pasodinti šeši ąžuoliukai.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?3573512672  [žiūrėta 2012 10 12],  http://alkas.lt/2012/10/17/tautos-idealu-sviesoje-lietuvos-partizanu-atminimas/  [žiūrėta 2012 10 23]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. A. Ramanausko-Vanago g. – Iliustr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 131–132.
2. Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas tautos ir valstybės atmintyje. – Kaunas, 2007. – P. 176.
3. Kauno miesto gatvių ir aikščių rodyklė. – Kaunas, 1993. – P. 77–80.
4. Pagerbti Laisvės kovotojai. – Iliustr. – Visuomenė // Naujos tėviškės žinios. – 2012, spal. 13, p. 3.
5. Ramanauskas Adolfas [1918 03 06–1957 11 29]. – Iliustr. // Lietuvos kariuomenės karininkai. – Vilnius, 2001. – T. 6, p. 216–217.
6. Stremaitytė, Aistė. Tautos idealų šviesoje – Lietuvos partizanų atminimas. – Iliustr. // Tremtinys. – 2012, spal. 26, p. 1, 6.
7. Žaliakalnyje atidengtas atminimo žymuo. – Iliustr. // XXI amžius. – 2012, spal. 19, p. 3.
8. Žemaitaitytė, Birutė. Nelygioje kovoje kritę. Nedvejojo, išėjo ginti laisvės. – Iliustr. // Voruta. – 2011, lapkr. 26, p. 4.


RAMANAUSKAS ADOLFAS-VANAGAS žr. RAMANAUSKAI: ADOLFAS IR BIRUTĖ

Pagal įvestus paieškos parametrus įamžinimų nerasta


RAMANAUSKIENĖ BIRUTĖ-VANDA žr. RAMANAUSKAI: ADOLFAS IR BIRUTĖ

Pagal įvestus paieškos parametrus įamžinimų nerasta


RAPALIENĖ STANISLAVA [1922 12 24 Salantuose (Kretingos r.) – 1991 07 21 Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse], dainininkė (sopranas), nusipelniusi liaudies artistė.

1950–1991 m. gyveno Kaune.

1950 m. baigusi Klaipėdos muzikos mokyklą, režisieriaus Rostislavo Andrejevo buvo pakviesta dainuoti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame per 32 metus atliko daugiau nei 80 vaidmenų operose ir operetėse. Dainavo pagrindines partijas D. Verdžio operose „Rigoletas“, „Simonas Bokanegra“, „Traviata“, P. Čaikovskio operose „Eugenijus Onieginas“ bei „Jolanta“, J. Karnavičiaus „Gražina“ ir daugelyje kitų operų ir operečių. Jos balso grožis atsiskleidė ilgus metus atliekant pagrindinį vaidmenį D. Pučinio operoje „Madam Baterflai“, už kurį 1959 m. po premjeros garsus dainininkas K. Petrauskas jai viešai padėkojo. Kūrybingiausias S. Rapalienės darbo laikotarpis buvo diriguojant J. Indrai, režisuojant R. Andrejevui bei R. Senkutei.
Stasė Rapalienė buvo publikos mėgiama primadona, kūrusi įvairias teatro tradicijas. Deja, nedaug išliko jos balso įrašų. 23 metus ji buvo Kauno aklųjų kombinato kultūros namų solinio-vokalinio būrelio vadovė. Akliems dainininkams, kurie ją vadino Mokytoja, dovanojo savo talentą ir sugebėjimus. Jai suteikti įvairūs garbės vardai.

nuotrauka 1998 m. ant namo, kuriame gyveno (Savanorių pr. 183) buvo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1950–1991 m. gyveno Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Stanislava Rapalienė“ (Kauno m. mero 1998 03 05 potv. Nr. 84).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Klimauskaitė, Daina. Unikaliu talentu žydėjusi primadona. – Portr. // Kauno diena. – 2002, gruod. 21, p. 12.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


RATKEVIČIAI: VALERIJA IR STASYS
RATKEVIČIUS STASYS [1917 03 16 Šeštokuose – 2010 07 05 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], aktorius, režisierius, Kauno valstybinio lėlių teatro įkūrėjas.

GRUODYTĖ-RATKEVIČIENĖ VALERIJA [1916 03 16 Petrograde (Rusija) – 2004 07 27 Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse], pedagogė, aktorė, muziejininkė.

1960 m. abu apsigyveno Kaune.

1958 m. Valerijos ir Stasio Ratkevičių įkurtas pirmasis Lėlių teatras po 2 metų veiklos iš tuometinio Kapsuko persikėlė į Kauną. Daug gastroliavo, pasiekdamas tolimiausius Lietuvos kampelius, kol Laisvės alėjoje buvo rekonstruojamos ir pritaikytos kino teatro „Pionierius“ patalpos. Naujojo teatro trupės branduolį sudarė Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklos teatrinio skyriaus auklėtiniai, kurie tobulinosi Maskvos S. Obrazcovo lėlių teatre. 1962 m. lėlininkų veikla teatrų festivalyje Maskvoje buvo įvertinta 2-ojo laipsnio diplomu.
1967 m. S. Ratkevičiaus pastatyta P. Mančevo „Zuikių mokykla“ repertuare išsilaikė 30 m. ir buvo parodyta per Maestro 80-ąjį gimtadienį. 1968 m. Pabaltijo lėlių teatrų festivalyje Rygoje „Zuikių mokykla“ pripažinta geriausiu spektakliu, o S. Nėries „Eglė – žalčių karalienė“ įvertinta kaip geriausias nacionalinis spektaklis. 1972 m. teatras gastroliavo Europoje, o 1974 m. – Lotynų Amerikoje. Režisierius pastatė apie 40 spektaklių. Ryškiausi iš jų, be aukščiau paminėtųjų, yra I. Štoko „Velnių malūnas“, Š. Pero „Pelenė“, J. Degutytės „Aš ieškau fleitos“, „Joniukas“ (pagal J. Biliūno apysakas) ir kt.
Kelis dešimtmečius Maestro buvo renkamas tarptautinės lėlininkų asociacijos UNIMA valdybos nariu, aktyviai dalyvavo tarptautinėse konferencijose ir kituose renginiuose. 1967 m. jam buvo suteiktas Respublikos nusipelniusio meno veikėjo vardas, 1974 m. 2003 m. už indėlį Lietuvos menui S. Ratkevičius buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto ordino Karininko kryžiumi. 2009 m. jo garbei kauniečiai sukūrė dokumentinį filmą-pasakojimą „Mėlyniesiems katinėliams aidint“ (rež. Enrika Striogaitė). Paskutinis garbingas apdovanojimas – Kultūros ministerijos Padėkos premija už viso gyvenimo nuopelnus buvo įteikta keli mėnesiai prieš mirtį.
Nuo teatro įsikūrimo dienos jam padėjo žmona Valerija, aktorė ir pedagogė. Ji organizuodavo susitikimus, vedė kursus, teikė konsultacijas lėlių žanro specifikos klausimais, kaupė eksponatus muziejui. Vienintelio Lietuvoje tokio muziejaus ekspozicijoje atsispindi visas V. Ratkevičienės gyvenimas. Ji išsaugojo teatro archyvą, nuotraukas, lėles, kūrybinio darbo dienoraščius ir kitus eksponatus nuo sunaikinimo. Muziejaus lėlės nuolat dalyvauja Kaune vykstančiuose renginiuose: „Svečiuose pas skudurinę Onutę“, „Šypsos lėlės ir vaikai“, „Į pasakų šalį su fotoaparatu“ ir kt.

nuotrauka 2006 m. Kauno lėlių teatro muziejui (Laisvės al. 87A), veikiančiam nuo 1994 m. ir sukaupusiam per 800 eksponatų, suteiktas jo įkūrėjų Valerijos ir Stasio Ratkevičių vardas.
Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/zmogus-vaikystei-padovanojes-stebukla-45976  [Žiūrėta 2010 08 17]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kanopkaitė, Rūta. Vaikystės šalies prezidentai: Kauno lėlių teatro muziejui suteiktas teatro įkūrėjų Valerijos ir Stasio Ratkevičių vardas // Kauno diena. – 2006, kovo 15, p. 9.
2. Milkova, Vaida. Sukurtas filmas apie garsų lėlininką. – Iliustr. // Kauno diena. – 2009, gruod. 31, priedas „Santaka“, p. 8.


RAUBA VYTAUTAS [1899 09 09 Pusdešriuose (Šakių r.) – 1920 05 12 Kaune, palaidotas miesto kapinėse (Vytauto pr.); 1958 m. palaikai perkelti į Eigulių kapines], karo lakūnas, leitenantas savanoris.

1919–1920 m. gyveno Kaune.

1919 01 28 savanoriu įstojo į 1-ąjį raitelių pulką Kaune. 1919 12 01 baigė aviacijos mokyklą; po dviejų savaičių gavo leitenanto laipsnį. Jis sukūrė 34 Karo aviacijos mokyklą baigusių I laidos absolventų ženklą, kuris buvo pagamintas Vokietijoje. V. Rauba buvo perspektyvus ir drąsus lakūnas. Jam pirmajam suteikta teisė savarankiškai pakilti į orą.
1920 05 12 pratybų metu imituodamas oro kautynes, šaudydamas kulkosvaidžiu, darydamas neleistinai staigius posūkius nedideliame aukštyje nesuvaldė lėktuvo HALB. CL-IV ir žuvo.

1934 m. Aleksoto mikrorajone viena Linksmadvario gatvė buvo pavadinta Ltn. V. Raubos vardu (Kauno m. valdybos 1934 06 07 potv. Nr. 726. 1946 12 12 Kauno DŽDT VK nut. Nr. 638 gatvei suteiktas Gastelo vardas). 1990 m. grąžintas ankstesnysis pavadinimas (Kauno m. mero 1990 11 23 potv. Nr. 690).

nuotrauka 2000 11 17 Aleksote atidarytame Lietuvos karo aviacijos memoriale (Veiverių g. 132) atidengta atminimo lenta: „Av. ltn. Vytautas Rauba 1899 IX 09–1920 V 12 karo lakūnas, pirmasis lietuvis žuvęs Kauno aerodrome“ (archit. Algimantas Mikėnas).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KAA, f. 219, ap. 1, b. 187, lap. 38.
2. Kaunas: V. Raubos g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 133.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


REGELIS KONSTANTINAS [1890 08 10 Peterburge (Rusija) – 1970 05 22 Keferberge (Šveicarija)], botanikas, profesorius.

1921–1940 m. gyveno Kaune.

Steigiant Lietuvos universitetą, iš Tartu į Kauną buvo pakviestas jaunas šveicarų kilmės mokslininkas. Nuo 1922 m. K. Regelis buvo LU Botanikos katedros vedėjas, ordinarinis profesorius. 1923 m. inicijavo LU botanikos sodo įkūrimą ir jam vadovavo. Botanikos sodas buvo kuriamas 74 ha plote Fredoje kaip visos Lietuvos augalininkystės mokslo centras. Profesorius su mokiniais tyrinėjo Lietuvos pievas, Kuršių Nerijos kopų bei Kauno apylinkių smėlynų, pelkių ir paežerių augaliją, vykdavo į užsienį. Išugdė naują botanikų kartą, vėliau profesoriavusią Vilniuje ir Dotnuvoje. Jam vadovaujant buvo apginti 44 diplominiai darbai. K. Regelis buvo Botanikos žodyno komisijos, Lietuvos-Šveicarijos draugijos narys, vienas iš Tabako augintojų draugijos steigėjų.
Profesorius redagavo „VDU botanikos sodo raštus“, sudarė Lietuvos augalų geografijos metmenis, rinko floros aprašymų bibliografiją. Jo surinkta medžiaga buvo spausdinama VDU matematikos-gamtos fakulteto „Darbuose“. Jis parašė apie 150 mokslo darbų. Leido knygas augalų geografijos, geobotanikos ir augalų sisteminimo klausimais. Publikavo straipsnius iš Lietuvos botanikos istorijos ir apie Lietuvos miškus žurnaluose „Kosmos“, „Gamta“, „Farmacijos žinios“, „Naujoji romuva“ ir kituose periodiniuose leidiniuose, Lietuvos enciklopedijoje bei Šveicarijos žurnaluose. Gyvendamas Kaune parengė augalų sistematikos vadovėlį mokyklai (1934 m. ir 1936 m.) bei studentams „Augalų sistematika. D. 1“ (1935). Vokiečių kalba parašė išsamią monografiją „Lietuvos augalų geografija“.
1940 m. su KU gamtos-matematikos fakultetu K. Regelis perkeltas į Vilnių. Nuo 1941 m. dirbdamas Europos universitetose, publikavo straipsnius ir apie Lietuvos augmeniją. 110-osioms profesoriaus gimimo metinėms išleistas „Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo raštų“ X tomas (Kaunas, 2002).

1995 m. Aleksoto mikrorajone viena Birutės gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dėl atminimo įamžinimo, pavadinimų pakeitimo ir suteikimo // Kauno diena. – 1995, bal. 14, p. 9.
2. Minkevičius, Antanas. Konstantinas Regelis – Botanikos sodo Kaune įkūrėjas: prisiminimai ir faktai // Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo raštai. – Kaunas, 2002. – P. 9–19.
3. K. Regelio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 133–134.


REINYS MEČISLOVAS [1894 02 03 Madagaskaro vienkiemyje (Utenos r.) – 1953 11 08 Vladimire (Rusija); kur 2010 10 30 jo garbei atidengtas paminklas], arkivyskupas, psichologas, profesorius.

1922–1940 m. gyveno Kaune.

1922 m. už lietuvišką veiklą iš Vilniaus ištremtas į nepriklausomą Lietuvą. Dalyvavo įkuriant Lietuvos katalikų mokslo akademiją (LKMA) ir buvo pirmasis jos sekretorius. 1922–1931 m. buvo LU teologijos ir filosofijos fakulteto psichologijos katedros profesorius, 1931–1940 m. – VDU privatdocentas. 1923 m. jam suteiktas prelato titulas. 1917–1927 m. priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijai; su kitais parengė šios partijos programą. Globojo „Pavasario sąjungą“ (nuo 1932 m. federacija).
1925 09 25–1926 04 21 buvo Lietuvos užsienio reikalų ministras. Rengė nepuolimo sutartį su Sovietų Rusija, dalyvavo Ženevos Tautų Lygos konferencijoje. Spaudoje kritikavo bažnyčios persekiojimą, žmogaus teisių pažeidimus, lietuvių tautos naikinimą. 1926 m. įšventintas vyskupu ir paskirtas Vilkaviškio vyskupo padėjėju. Jo ir J. Matulaičio dėka buvo sureguliuoti santykiai su Vatikanu, įkurta Lietuvos bažnytinė provincija. M. Reinys priklausė ateitininkų federacijos tarybai, buvo rekolekcijų vedėjas, pamokslininkas, globojo Vilkaviškio kunigų seminariją.
Paskelbė apie 100 mokslinių straipsnių, išleido psichologijos paskaitų konspektą, išvertė G. Čelpanovo „Psichologijos vadovėlį“. Parašė knygą „Rasizmo problema“ (1939).
1940 m. gavo paskyrimą į Vilniaus vyskupiją, kur jo laukė sunkūs išbandymai. 1947 m. suimtas ir 10 metų įkalintas Vladimiro kalėjime, iš kurio nebeišėjo. Palaidotas bendrame kape. 1990 m. tėviškėje prie keliuko į Madagaskaro vienkiemį jo atminimui pastatytas medinis kryžius. 2000 m. arkivyskupas įtrauktas į Bažnyčios martirologą (naujųjų kankinių sąrašą). 2008 m. rugsėjo mėn. jo garbei išlestas portretinis vokas (dail. Antanas R. Šakalys), o 2009 01 17 serijoje „Žymūs žmonės“ – pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).
Parengta monografija „Mečislovas Reinys: mokslininkas, valstybininkas, arkivyskupas, kankinys: 100-osioms gimimo metinėms, 1884–1984“ (Kaunas, 1996) ir Aldonos Vasiliauskienės knygelė „Arkivyskupo Mečislovo Reinio gyvenimo ir veiklos datos“ (Utena, 2003).

1994 m. Panemunės mikrorajone, Vaišvydavoje buvusi Geležinkelio gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233).

nuotrauka 1995 m. Įgulos (Šv. Mykolo Arkangelo) bažnyčioje kun. R. Mikutavičiaus iniciatyva buvo pastatytas paminklinis biustas: „Vysk. M. Reinys“ (skulpt. Arūnas Sakalauskas).

2003 10 30 Utenos savivaldybės sprendimu buvo įkurtas Mečislovo Reinio fondas, skirtas arkivyskupo atminimo įamžinimui (Utenos r. savivaldybės tarybos 2003 10 30 sprend. Nr. T-167).

nuotrauka 2004 02 14 Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų Teologijos fakultete (Gimnazijos g. 7), kuriame M. Reinys dirbo 1922–1940 m., atidaryta arkivyskupo M. Reinio auditorija.
Prieiga per internetą: http://www.su.lt/filemanager/download/6518/05_Sukio.pdf  [žiūrėta 2012 02 13]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Mečislovas Reinys /1884–1953/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 132–133.
3. M. Reinio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 134–135.
4. Šukys, Andrius. Mečislovo Reinio kūrybos dvasingumas: istorinė įamžinimo apžvalga. – Lent. – Santr. angl. – Bibliogr.: 41 pavad. // Jaunųjų mokslininkų darbai. – 2008, Nr. 1(17), p. 43–50.
5. Vasiliauskienė, Aldona. Renginiai arkivyskupui Mečislovui Reiniui atminti // XXI amžius. – 2004, saus. 2, p. 5.


REISONAS KAROLIS [1894 04 26 Pėterupėje (Latvija) – 1981 07 17 Adelaidėje (Australija)], inžinierius-architektas.

1930–1940 m. gyveno Kaune.

Peterburge baigęs architektūros studijas latvių kilmės architektas atvyko į Lietuvą ir dirbo statybos inžinieriumi įvairiuose miestuose. Nuo 1930 m. buvo Žemės ūkio rūmų Kaune statybos skyriaus vedėjas bei Žemės ūkio ministerijos statybos reikalų konsultantas, o 1930–1938 m. – Kauno savivaldybės inžinierius ir statybų organizatorius.
Dalyvaudavo įvairiuose konkursuose. Jo veikla ženkliai prisidėjo prie Kauno architektūrinio vaizdo formavimo. Suprojektavo: Paminklinę Prisikėlimo bažnyčią (1929–1933), Lietūkio namus ir sandėlius (Vytauto g. 23, 1930), Žemės ūkio rūmus bei Žemės banką (K. Donelaičio g. 2 ir 73, abu 1933); Arkivyskupo-metropolito rūmus (Rotušės a. 14a, 1935), Pienocentro rūmus (su V. Landsbergiu-Žemkalniu), Evangelikų-reformatų bažnyčią (E. Ožeškienės g. 41, 1937), Šv. Vincento Pauliečio draugijos prieglaudą (Aukštaičių g. 10, 1937) ir kt. Organizavo VD karo ir Čiurlionio dailės muziejaus komplekso projektavimo darbų bei aplinkos ir kitų objektų statybas. Neišvengė nesėkmės, kai sugriuvo jo projektuotas autobusų garažas Šančiuose. Dėl to iš einamų pareigų nusišalino ir vertėsi privačia architekto praktika.
Išleido pirmuosius lietuviškus statybos vadovėlius „Žemės ūkio statyba“ (1926), „Molio statyba“ (1928).
1940–1944 m. dirbo Panevėžyje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. – į Australiją, kur mirė sulaukęs 87-erių metų.

nuotrauka 1994 07 01 100-ųjų metinių proga ant namo Centre (Vytauto pr. 43) buvo atidengta memorialinė lenta „Šiame name 1930–1940 m. gyveno Kristaus prisikėlimo bažnyčios, „Lietūkio“ ir kitų pastatų autorius inžinierius architektas Karolis Reisonas. Mirė 1981 m. Australijoje. Lentą įrengė Kauno savivaldybė ir firmos „Genezė“, „Du vilkai““(skulpt. Leonas Strioga, archit. Alfredas Jakučiūnas; Kauno m. mero 1994 03 31 potv. Nr. 228).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kančienė, Jolita. Laikinosios sostinės architektas. – Iliustr. // Kauno diena. – 1994, geg. 2, p. 23.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Minkevičius Jonas. Vieno paminėjimo aidas. – Iliustr. // Kauno diena. – 1994, liep. 23, p. 4.


RIMŠA PETRAS [1881 11 03 Margiuose (dab. Naudžiai, Vilkaviškio r.) – 1961 10 02 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse (antkapinio paminklo skulpt. Danutė Danytė)], skulptorius, grafikas, nusipelnęs Lietuvos meno veikėjas.

Nuo 1920 m. iki mirties su pertraukomis gyveno Kaune.

1919 m. iš Rusijos grįžo į Lietuvą. 1923–1924 m. važinėjo į Londoną studijuoti O. Rodeno ir A. Burdelio kūrybą. 1923 m. pradėjo kurti medalius, portretinius bareljefus. Geriausius liedino Šveicarijoje. Daugiausia jų nuliejo 1925–1926 metais. Dalyvavo beveik visose lietuvių dailės parodose. 1928 m. ir 1935–1938 m. keliavo bei rengė parodas JAV.
Kūrė patriotines skulptūras: „Lietuvos mokykla 1864–1904“, „Artojas“, „Skausmas“ ir kt. Iliustravo knygas, rašė straipsnius meno klausimais. Kaune gyvendamas sukūrė medalius „Karas ir taika“, „Juozas Gruodis“, „400 metų lietuviškai knygai“, „Kristijonas Donelaitis“, „Adomas Mickevičius“ ir kt. Savo kūrinius padovanojo M. K. Čiurlionio dailės galerijai.
1939 m. Lietuvos vyriausybė jam paskyrė mėnesinę 500 Lt. pensiją, o 1945 m. suteikė garbingą nusipelniusio meno veikėjo, 1954 m. – liaudies dailininko vardą.
1957 m. skulpt. Vladas Žuklys sukūrė ąžuolinį jo biustą „Skulptorius Petras Rimša“. 2006 02 11 serijoje „Žymūs žmonės“ jo garbei buvo išleistas 1 Lt. vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė). Keliukas į gimtąją sodybą tėviškėje pažymėtas skulpt. V. Juzikėno memorialiniu stulpu su P. Rimšos bareljefu.
Išleistos knygos: Juozo Rimanto sudaryta „Petras Rimša pasakoja“ (Vilnius, 1964) ir Vinco Ruzo – „Petro Rimšos kūrinių kolekcija Edmundo Armoškos rinkiniuose“ (Vilnius, 2005).

nuotrauka 1967 m. Centre ant namo (Karo ligoninės g. 3) buvo pakabinta pirmoji atminimo lenta. 1991 11 22 atidengta antroji memorialinė lenta: „Šiame name 1944–1961 m. gyveno skulptorius Petras Rimša“ (skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė; archit. J. Valentukonis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Petras Rimša. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 110–112.
3. Petrui Rimšai atminti // Kauno laikas. – 1991, lapkr. 22, p.1.


RIMKA ALBINAS [1886 02 16 Skerpieviuose (Vilkaviškio r.) – 1944 02 27 Vilniuje], ekonomikos mokslų daktaras, profesorius, akademikas.

1918–1940 m. gyveno Kaune (išskyrus studijų metus Vokietijoje).

Pasibaigus I pasauliniam karui iš užsienio grįžo į Lietuvą ir įsitraukė į valstybės kūrimą. 1918–1920 m. vadovavo Žemės ūkio ministerijos statistikos skyriui, redagavo dienraštį „Lietuva“ kartu buvo žemės ūkio reformos komisijos narys. 1920 m. išrinktas į Steigiamąjį Seimą Kauno rinkimų apygardoje nuo Lietuvos valstiečių sąjungos. 1921–1923 m. studijavo Vokietijoje. Grįžęs po studijų tapo LU docentu, dėstė statistiką ekonominę politiką bei visuomenės ūkio istoriją. 1924 m. redagavo žurnalą „Lietuvos ūkis“.
Antrojoje 1926 m. pusėje ėjo finansų ministro parerigas. 1927–1928 m. buvo Centralinio statistikos biuro direktorius, 1928–1939 m. Lietuvos banko statistikos ir ekonomikos skyriaus vedėjas, 1930–1940 m. – VDU profesorius, o nuo 1939 m. – ekonomikos mokslų daktaras, Lietuvos ekonomistų draugijos narys. 1935–1940 m. redagavo žurnalą „Ekonomika“. 1941 m. dirbo organizaciniame Mokslų akademijos steigimo komitete.
Išleido knygas: „Lietuvos ūkis prieš Didijį karą“ (1918), „Lietuvos prekybos santykiai ligi unijos su lenkais“ (1925), „Statistikos pagrindai“ (1925), „Socialekonominė statistika“ (1933), „Statistika. Teorija ir metodai“ (1939) ir kt. Tyrinėjo V. Kudirkos ir R. Tagorės gyvenimą ir kūrybą. Jo veikalai neprarado aktualumo ir šiandien. 1931 m. gavęs honorarą už vieną iš savo knygų, pasistatė sodybą Vingytės kaime prie Rokų, kurioje vasarodavo. Čia lankydavosi rašytojų B. Sruogos bei K. Borutos šeimos, kunigas M. Krupavičius, ekonomistai V. Jurgutis, J. Pajaujis ir kiti to meto intelektualai, vykdavo šachmatų turnyrai. 1940 m. A. Rimka persikėlė į Vilnių. 1941 m. buvo išrinktas Lietuvos MA tikruoju nariu.
110-osioms jo gimimo metinėms buvo surengta mokslinė konferencija ir iššleista jos medžiaga „Akademikas profesorius Albinas Rimka, 1886–1944“ (Vilnius, 1996).

1997 m. Rokuose buvusi Geležinkelio gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. valdybos 1997 07 29 sprend. Nr. 584).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno miesto gatvių sąrašas.
2. Nuo paprasto ūkininko iki akademiko. – Iliustr. // Rokai ir jų apylinkės penkių amžių įkandin. – Kaunas, 2004. – P. 50–52.
3. Rimkos g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 135–136.
4. Taluntytė, Nijolė. Rokai ir jų gatvėvardžiai // Kauno diena, 1997, gruod. 6, p. 23.


RIMKEVIČIUS JURGIS [1914 07 30 Jelizavetpolyje (dabar Giandža, Azerbaidžanas) – 2003 09 08 Kaune, palaidotas Linkuvos kapinėse], klasikinės gitaros pedagogas.

1930–2003 m. gyveno Kaune.

Groti gitara ir mandolina Šiauliuose jį mokė mama ir mokytojas Balys Stasiulaitis. 1930 m. atvažiavęs į Kauną, mokėsi suaugusiųjų gimnazijos 5-ojoje klasėje. Dirbo Vailokaičių metalo fabrike Šančiuose. Čia subūrė mandolinų-gitarų orkestrą, su kuriuo koncertuodavo gamyklose, mokyklose ir Radiofone. Natų leidėjas E. Cirinskis padėjo užsidirbti aranžuojant lietuvių liaudies dainas, studijuojant konservatorijoje.
1947 m. baigęs kontraboso specialybę pradėjo mokytojauti, grojo Vilniaus operos teatro orkestre. Vadovavo Kauno kooperacijos mokyklos bei technikumo, Politechnikumo ir Karininkų namų mandolinų-gitarų orkestrams. Profsąjungų kultūros rūmuose ir Vytauto parke vedė klasikinės gitaros grojimo kursus. Besitobulindamas Maskvos konservatorijoje susidomėjo gitara.
1954 m. grįžęs iš stažuotės J. Gruodžio muzikos mokykloje dėstė teorines disciplinas bei kontrabosą. Be tiesioginio darbo vadovavo įvairiems klasikinės gitaros kursams, Šį instrumentą populiarino žiniasklaidoje. Daugelį metų rinko archyvinę medžiagą apie pirmąjį Europos gitaristą M. Sokolovskį, gyvenusį Lietuvoje. J. Rimkevičiaus straipsniai apie gitaros galimybes buvo spausdinami Lietuvos ir užsienio spaudoje. Kauno klasikinės gitaros studija išleido jo kūrinius gitarai „Artojų maršas“, „Birutė“, „Dėdės Tomo trobelė“ ir kt.
1968 m. inicijavo gitaros klasės įkūrimą Kauno 1-ojoje vaikų muzikos mokykloje ir jai vadovavo. Po penkerių metų jo dėka tokia specialybė atsirado J. Gruodžio konservatorijoje, o vėliau ir kitose didžiųjų Lietuvos miestų muzikų kalvėse, kuriose J. Rimkevičius dėstytojavo. Prieš mirtį dėstė Kauno M. Petrausko muzikos mokykloje. Buvę mokiniai toliau tęsia jo pradėtą darbą.
1984 m. už klasikinės gitaros meno propagavimą jam įteiktas tarptautinės gitaristų asociacijos garbės nario pažymėjimas. J. Rimkevičius parašė knygą „Šešiastygė klasikinė gitara“ (1999). Apie jį išleistas leidinukas „Trisdešimt metų skambančios gitaros“ (Kaunas, 1998).

nuotrauka 2004 09 12 pažymint mirties metines ir 90-ąjį jo gimtadienį, Žaliakalnyje ant namo, kuriame gyveno (Aukštaičių g. 21), buvo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1984–2003 m. gyveno Lietuvos klasikinės gitaros mokyklos įkūrėjas, tarptautinės gitaristų asociacijos narys muzikas Jurgis Rimkevičius (1914 07 30 – 2003 09 08)“ (skulpt. Antanas Vyšniauskas).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Gitara: nuo klasikos iki bardų. Klasikinės gitaros maestro. – Portr. // Kauno diena. – 2004, rugs. 10, priedas „Pramogų alėja“, p. 2.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


RIMKEVIČIUS VYTAUTAS [1922 08 08 Kaune – 1976 10 12 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse] dainininkas (baritonas), nusipelnęs Lietuvos artistas.

1922–1976 m. gyveno Kaune.

1944 m. 22 metų vaikinas iš Aleksoto, nebaigęs dainavimo mokslų, buvo primtas choristu į Kauno valstybinį muzikinį teatrą. Jau dirbdamas mokėsi J. Gruodžio muzikos mokykloje, kurią baigė 1957 m. Jam buvo patikėti pagrindiniai vaidmenys I. Kalmano operetėse „Marica“, „Silva“, „Bajaderė“; F. Leharo operetėje „Grafas Liuksemburgas“, J. Štrauso – „Šikšnosparnis“ ir kt. Pokario laikotarpiu operetė buvo itin mėgiama ir dainininkui V. Rimkevičiui nebuvo lygių, jis patraukdavo artistiškumu ir vyriškumu. Ypač gerai atliko Janko vaidmenį I. Dunajevskio operetėje „Laisvasis vėjas“, Besmertno iš K. Listovo „Sevastopolio valsas“ ir kt.
Kai 1951 m. teatras pradėjo statyti operas, V. Rimkevičius puikiai atliko savo vaidmenis: Paolo Dž. Verdžio operoje „Simonas Bokanegra“, Bartolo iš Dž. Rosinio „Sevilijos kirpėjuje“, Moraleso Ž. Bize „Karmen“. Beveik per ketvirtį amžiaus sukūrė apie 70 pagrindinių vaidmenų.
Vadovavo ir saviveiklos būreliui gamykloje „Atrama“. Jis dirbo intensyviai, turėjo pasisekimą ir ištikimų gerbėjų, tačiau bohemiškas gyvenimas nualino sveikatą. Ilgai ir sunkiai sirgęs mirė nesulaukęs nė penkiasdešimtmečio. Namas, kuriame gyveno, 1980 m. buvo įtrauktas į vietinės reikšmės kultūros paminklų sąrašą.

nuotrauka 1988 01 12 centre ant namo Kęstučio g. 32/22 buvo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name gyveno: 1938–1949 m. – operos solistas, režisierius, pedagogas Petras Oleka. 1938–1955 m. operos solistas, pedagogas Juozas Bieliūnas. 1950–1976 m. – operetės solistas Vytautas Rimkevičius (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33 p.). 2004 m. lenta nuplėšta.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Klimauskaitė, Daina. Vaikinas iš Aleksoto, tapęs operetės karalium (Vytautą Rimkevičių prisiminus) – Iliustr. // Kauno diena. – 1997, rugs. 27, priedas „Santaka, p. 21.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Lietuvos respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990). – Vilnius, 1993. – D. 1., p. 122, 165.


RIOMERIS MYKOLAS [1880 05 07 Bagdoniškyje (Rokiškio r.) – 1945 02 22 Vilniuje], teisininkas, publicistas, visuomenės ir politikos veikėjas, profesorius.

1919–1920 m. su pertraukomis, 1921–1940 m. gyveno Kaune.

1919 m. iš Lenkijos grįžęs į Lietuvą, dirbo Vilniaus ir Kauno apygardos teismuose. 1921–1928 m. buvo Lietuvos vyriausiojo tribunolo, vėliau Valstybės tarybos narys. 1922–1940 m. buvo LU (nuo 1930 m. – VDU) profesorius, dėstė konstitucinę teisę. 1927–1928 m. ir 1933–1939 m. buvo VDU rektorius. 1932 m. gavo teisės mokslų daktaro laipsnį; ryšium su Klaipėdos byla, buvo paskirtas Lietuvos teisėju tarptautiniame Hagos tribunole.
Dalyvavo Teisininkų, Lietuvių-prancūzų, Draugijos neturtingiems studentams šelpti, Politinių ir socialinių mokslų, Mokslo bei Dailės draugijų veikloje; vadovavo masonų ložei „Lietuva“. 1939 m. Vilniuje įkūrė pažangų Lietuvos Rotary klubą. Skelbė straipsnius žurnaluose: „Teisė“, „Kultūra“, „Vairas“, „Židinys“ ir kt., prancūzų, rumunų ir lenkų mokslinėje periodikoje. M. Riomeris yra Lietuvos konstitucinės teisės kūrėjas, parašęs daugybę veikalų teisės klausimais: „Reprezentacija ir mandatas“ (1926), „Administracinis teismas“ (1928), „Lietuvių valstybės konstitucijos reforma“ (1928), „Valstybė ir jos konstitucinė teisė“, 1 d.: Valstybė (1934); 2 d.: „Konstitucinės institucijos“, T. 1 „Suverenitetas“ (1939), „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos“ (1937, 1990), „Lietuvos sovietizacija 1940–1941“ (1989), „Lietuva : studija apie lietuvių tautos atgimimą“, kurią iš lenkų kalbos išvertė Žilvinas Norkūnas (Vilnius, 2006). 2007–2012 m. išleistos 5-ios iš lenkų kalbos išverstos Mykolo Römerio „Dienoraščio“ knygos (Vilnius), 2011 m. – „Lietuvos sovietizacija 1940 metais : istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas“ (Vilnius).
1934 m. apdovanotas LDK Gedimino ir Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinais. 1940 m. persikėlė į Vilnių.
1982 m. jo garbei sukurtas medalis (dail. Skaistė Žilienė). 2000 m. sukurtas dokumentinis filmas „Mykolas Riomeris“ (rež. Bronius Morkevičius). Išleistos knygos: „Mykolo Romerio mokslas apie valstybę: skiriama Vytauto Didžiojo universiteto 75-mečiui, pirmojo išrinkimo Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi 70-mečiui, Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto 20-mečiui“ (Vilnius, 1997); Mindaugo Maksimaičio sudaryta „Mykolas Riomeris ir šiandiena: teminis straipsnių rinkinys“ (Vilnius, 2000). Tęstinio leidinio „Lietuvių atgimimo istorinės studijos“ 13 ir 15 tomai, taip pat „Jurisprudencijos“ mokslo darbų tomas 64(56) – „Mykolas Romeris ir konstitucionalizmas“ (Vilnius, 2005), skirti profesoriui ir jo darbams. 2006 m. išleista Mindaugo Maksimaičio monografija „Mykolas Römeris – Lietuvos sūnus“ (Vilnius), 2008 m. – mokslinių straipsnių rinkinys „Römeriai Lietuvoje XVII–XX a. = The Römers in Lithuania in 17th to 20th centurines“ (Vilnius, 2008), tais pačiais metais iš lenkų kalbos išversta Zbigniewo Solako knyga „Tarp Lenkijos ir Lietuvos. Mykolo Römerio gyvenimas ir veikla /1880–1920 metai/“ (Vilnius). 2009 m. pasirodė Leokadijos Lukošiūnaitės-Malciensė „Mykolo Römerio gimtinėje : beletrizuoti prisiminimai“ (Utena).

1990 m. Dainavos mikrorajone buvusi J. Sabaliausko gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. VDT VK 1990 05 11 sprend. Nr. 251).

2000 12 05 VDU (S. Daukanto g. 28–205) buvo atidaryta Mykolo Riomerio teisės skaitykla.

2004 11 02 Lietuvos teisės universiteto Kauno policijos fakultetui suteiktas pavadinimas: Mykolo Riomerio universiteto (MRU) Kauno policijos fakultetas, dabar – Viešojo saugumo fakultetas.

2006 04 27 minint 125-ąsias gimimo metines, MRU senatas įsteigė prof. Mykolo Riomerio vardinę premiją, kuri skiriama už aktyvią veiklą, ugdant pilietinę visuomenę.
Prieiga per internetą: http://ml.lms.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=1041&Itemid=61  [Žiūrėta: 2008 04 10]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kaune – Lietuvos policijos akademijos fakultetas // Tėviškės žinios. – 1997, geg. 30, p. 4.
2. M. Riomerio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2000. – P. 136–137.
3. Mykolas Pijus Riomeris /1880–1945/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 124–125.
4. Murauskaitė, Jurgita. Nebebus Lietuvos teisės universiteto : ši aukštoji mokykla jau ketvirtą kartą keičia savo pavadinimą // Kauno diena. – 2004, spal. 15, p. 12.
5. VDU atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


ROZENBLIUMAS ANATOLIJUS [1902 07 30 Balstogėje (Lenkija) – 1973 05 27 Vilniuje], statybos inžinierius, profesorius.

1903–1914 m., 1918–1920 m. bei 1929–1969 m. gyveno Kaune.

1903 m. su tėvais iš Lenkijos persikėlė į Kauną. Jo tėvas Moisiejus (palaidotas Žaliakalnio žydų kapinėse) turėjo namelį Veiverių gatvėje. 1912–1914 m. ir 1918–1920 m. Anatolijus mokėsi Kauno žydų berniukų gimnazijoje (Gimnazijos g. 3), kurią baigęs išvyko į Vokietiją studijuoti muzikos. 1929 m. grįžo į Kauną turėdamas aukštosios pramonės mokyklos baigimo diplomą bei gelžbetoninių ir plieninių konstrukcijų inžinieriaus patentą ir stojo į karinę tarnybą. Iki 1936 m. buvo Lietuvos kariuomenės Karo butų valdybos inžinierius konstruktorius. Projektavo kareivines, sandėlius, aviacijos angarus, dirbtuves, garažus.
1932 m. Linksmadvaryje suprojektavo aviacijos remonto dirbtuves. Nuo 1936 m. buvo laisvai samdomas inžinierius, kurį kviesdavosi žymiausi to meto architektai: V. Landsbergis-Žemkalnis, F. Vizbaras, S. Kudokas, V. Dubeneckis ir kt. Suprojektavo ir per trumpą laiką pastatė Kauno sporto halę (1939), „Limos“ fabriką, sukonstravo KPI cheminės technologijos fakulteto, Karininkų Ramovės, Gimnazijos rūmų Aukštuosiuose Šančiuose ir kitų pastatų sudėtingiausias konstrukcijas. Labiausia jį išgarsino didžiausias Pabaltijo valstybėse tiltas per Nemuną Alytuje.
1938–1940 m. buvo teismo ekspertas Kauno miesto savivaldybės autobusų garažo griuvimo byloje. Taip pat suprojektavo Botanikos sodo palmyną, panaudodamas gelžbetonines monolitines konstrukcijas. 1940–1941 m. dėstė Kauno universitete, buvo Statybos tresto skyriaus viršininkas, „Pramprojekto“ konstrukcijų skyriaus viršininkas. 1941–1944 m. laikytas Kauno gete, iš kurio jam pavyko pabėgti.
A. Rozenbliumas – gelžbetonio tyrimų pradininkas Lietuvoje. 1948 m. jam suteiktas docento laipsnis. 1944–1950 m. dėstė KVU, 1950–1968 m. buvo KPI gelžbetoninių konstrukcijų katedros vedėjas, nuo 1968 m. – profesorius. Sukūrė gelžbetoninių konstrukcijų skaičiavimo teoriją, parašė knygą „Mūrinės konstrukcijos“ (1956). 1958 m. už surenkamųjų gelžbetoninių bei armosilikatinių arkų sukūrimą apdovanotas valstybine premija.
Nuo 1969 m. profesoriavo Vilniaus inžinieriniame statybos institute. Pažymint 100-ąjį konstruktoriaus jubiliejų Algimantas Nakas išleido knygą „Profesorius Anatolijus Rozenbliumas“ (Vilnius, 2002).

nuotrauka 1999 06 16 prie Kauno sporto halės (Sporto g. 6), pažymint 1939 m. Europos vyrų krepšinio pergalę, čempionato Kaune jubiliejų ir pastato 60-metį, buvo atidengtas paminklinis akmuo įamžinantis konstruktoriaus vardą: „Ši sporto halė pastatyta 1939 metų pradžioje. Projekto autorius inž. A. Rozenbliumas“ (skulpt. Stasys Žirgulis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Poderys, Romas. Vienintelė tokia puiki Europoje. – Iliustr. // Kauno diena. – 1999, birž. 17, p. 1, 16.


RUSECKAS PETRAS [1883 07 20 Baubliškiuose (Rokiškio r.) – 1945 12 08 Prostornenske (Kazachija); 1994 05 08 Petrašiūnų kapinėse jo atminimui pastytas ąžuolinis stogastulpis (skulpt. Ipolitas Užkurnys)], spaudos darbuotojas, Lietuvos kariuomenės savanoris, atsargos majoras.

1919–1940 m. gyveno Kaune.

1918 m. iš vokiečių nelaisvės grįžo į tėvynę ir savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. Krašto apsaugos ministerijoje įkūrė literatūros skyrių, kuriam pats vadovavo. Rašė atsišaukimus, rengė pirmuosius statutus, rūpinosi karių periodikos reikalais. 1919 05 22 išleido pirmąjį „Kariškių žodžio“ numerį. 1920–1922 m. Steigiamąjame seime atstovavo Valstiečių sąjungą. 1924 m. kreipėsi į buvusius knygnešius ir jų palikuonis prašydamas atsiųsti atsiminimus jo sumanytai knygai ir sulaukė didelio visuomenės pritarimo. 1922–1925 m. redagavo žurnalą „Karys“, rašė šaulių žurnalui „Trimitas“, o 1926 m. tapo Šaulių sąjungos centro valdybos nariu.
1925 m. išėjęs į atsargą dirbo valstiečių liaudininkų organizacijose, buvo Lietuvių-latvių vienybės draugijos narys, draugijos užsienio lietuviams remti sekretorius. Rašė, redagavo ir išleido keletą memuarinių rinkinių: „Žemaitė“ (1922), „Knygnešys“ (2 t. 1926–1928, 1992), „Baudžiava“ (1936), „Savanorių žygiai“ (1937), „Lietuva Didžiajame kare“ (1939) ir daugelį kitų. Leido Kauno ir Lietuvos atvirukų serijas. 1933 m. buvo Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, socialinės apsaugos skyriaus vedėjas. 1937 m. jam buvo paskirta valstybės visuomenės veikėjo pensija. 1939 m. P. Ruseckas pradėjo leisti savaitraštį „Spinduliai“, aktyviai dalyvavo „Knygnešių sienelės“ pastatyme.
1940 m. persikėlė į Vilnių. 1943 m. pasakė viešą kalbą, ragindamas kovoti su bolševikais. Raudonajai armijai užėmus sostinę buvo suimtas ir 1945 04 18 nuteistas 10 m. kalėti. Tų pačių metų gale mirė viename iš Džezkazgano lagerių ir buvo palaidotas bendrame kape.
Lietuvos istorijos institutas išleido Vytauto Merkio sudarytą trečiąjį „Knygnešio“ tomą, skirtą Petro Rusecko aminimui (Vilnius, 1997), į kurį įtraukta ir J. Petronio sudaryta P. Rusecko bibliografija (1903–1944).

nuotrauka 1994 05 08 miesto centre ant namo (K. Donelaičio g. 5) atidengta medinė memorialinė lenta: „Šiame name 1940 m. gyveno ir dirbo Lietuvos kariuomenės savanoris, Steigiamojo seimo narys, žurnalistas, kultūros darbuotojas Petras Ruseckas. Žuvo 1945 m. Karagandos lageryje“ (Kauno m. mero 1994 04 13 potv. Nr. 261).

2004 m. viena naujųjų Romainių mikrorajono Linkuvos gatvių pavadinta P. Rusecko vardu (Kauno m. savivaldybės tarybos 2004 11 25 sprend. Nr. T-630).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 126.
2. Blaževičius, Kazys. O šventas lietuviškas žodi: Spaudos atgavimo 90-mečiui. – Kauno diena. – 1994, geg. 7, p. 11.
3. Ignatavičius, Stanislovas. Lietuvos istorijos metraštininkui – 120 // Trimitas. – 2003, Nr. 7, p. 41.
4. Kauno miesto mero potvarkis Nr. 261 // Kauno diena. – 1994, bal. 20, p. 4.
5. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


RUSTEIKA STEPONAS [1887 07 17 Rygoje (Latvija) – 1941 06 24 Minske (Baltarusija)], teisininkas, Vidaus reikalų ministras, pulkininkas, Kauno viceburmistras.

1930–1941 m. gyveno Kaune.

1919 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1920 m. buvo paskirtas Telšių apskrities karo komendantu. Prezidento A. Smetonos įsakymu perkeltas į Kauną 1930 02 01 perėmė Lietuvos kriminalinės policijos valdybos direktoriaus pareigas. Jam pavesta užduotis pažaboti Tautinės apsaugos „Geležinį vilką“, siekusį grąžinti į valdžią A.Voldemarą.
1931 04 01 paskirtas vidaus reikalų ministru vykdė reformas: 1932 m. Kaune buvo atidaryta Policijos mokykla ir sustiprintas policininkų mokymas, surengtas tarnautojų surašymas. 1933 m. visose struktūrose įsteigti šaudymo ir sporto instruktorių etatai. Valsčiuose panaikinti policijos punktai ir įkurtos 246 nuovados. 1933 05 29 VRM Kriminalinės policijos valdyba pertvarkyta į Valstybės saugumo departamentą (VSD), sujungusį valstybės saugumo ir kriminalinę policijas. Išleistas VSD statutas. Buvo įvesta vachmistro pareigybė, policijos darbuotojai atestuojami, jiems pakelti atlyginimai, įrengta moderni laboratorija. Lietuva pradėjo bendradarbiausti su Interpolu.
1935 m. S. Rusteika sugrįžo į Krašto apsaugos ministeriją ir ėjo kariuomenės štabo Ypatingų reikalų viršininko pareigas, tačiau spalio mėn. išėjo į atsargą ir tapo Kauno viceburmistru. Dalyvavo Tautininkų sąjungos veikloje.
1928 m. apdovanotas Vyties Kryžiaus 3-ojo laipsnio, o 1931 m. – DLK Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinais.
Okupavus Lietuvą sovietams, 1940 07 12 buvo suimtas, uždarytas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą ir nuteistas mirti. 1941 06 23 su kitais išvežtas į Baltarusiją.

nuotrauka 2007 m. Žaliakalnyje prie namo (Lelijų g. 2/48) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1933–1935 m. gyveno Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, Kauno viceburmistras, teisininkas, plk ltn. Steponas Rusteika, sovietų sušaudytas 1941 m. birželio 24 d. Minsko kalėjime“ (Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2007 07 04 įsak. Nr. A-2295).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jankauskas, Vidmantas. Keturioliktasis vidaus reikalų ministras Steponas Rusteika. – Portr. // Sargyba. – 1994, geg. 26–birž. 1, p. 5.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


RUZAS RIMANTAS [1959 03 23 Kaune – 2002 10 07 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse, 2003 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Stasys Žirgulis)], politikas.

1959–1977 m., 1984–2002 m. gyveno Kaune (išskyrus studijų ir tarnavimo Afganistane metus).

Gimė ir užaugo Kaune. 1977 m. baigęs Kauno 21-ąją vidurinę mokyklą studijavo Klaipėdoje. Dirbdamas pagal paskyrimą, buvo priverstas 16 mėnesių tarnauti sovietinėje armijoje Afganistane.
1984–1991 m. dirbo laborantu Kauno botanikos sode. 1992–1995 m. buvo Lietuvos televizijos Kauno direkcijos rengiamos laidos „Svetimo skausmo nebūna“ režisierius. 1995–1997 m. dirbo uždarųjų akcinių bendrovių „Logika ir azartas“, nuo 1998 m. – „Gedimex“, o 2000 m. – „Rodena“ vadybininku. Nuo 1987 buvo Afganistano karo veteranų sąjungos pirmininkas, 1990 m. įstojo į Socialdemokratų partiją. 1997 m. ir 2000 m. buvo renkamas Kauno m. tarybos nariu. 2002 m. dirbo LR Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitete.
1981 m. apdovanotas valstybine premija. Aktyviai dalyvavo 1991 m. sausio 13 d. įvykiuose, už tai apdovanotas medaliu. Tragiškai žuvo autoavarijoje ties Rumšiškėmis važiuodamas iš Vilniaus į Kauną.
2012 10 07 R. Ruzo atminimui pagerbti Miesto sodelyje pasodintas ąžuoliukas.

nuotrauka 2003 10 28 Žaliakalnyje ant namo (Salų g. 2) buvo atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1997–2002 m. gyveno Lietuvos respublikos seimo narys Kauno miesto garbės pilietis Rimantas Ruzas. Jo iniciatyva šis namas pastatytas Afganistano karo (1979–1988 m.) dalyviams“ (skulpt. Stasys Žirgulis).

2003 02 20 R. Ruzui suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 08 17]

2003 m. Kauno „Nemuno“ vidurinės mokyklos krepšinio varžybų pereinamoji taurė „Molinis uzbonas“ pervadinta buvusio mokyklos ugdytinio Rimanto Ruzo vardu.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Andriuškevičius, Arūnas. Draugai įamžino Rimanto Ruzo atminimą: Petrašiūnų kapinėse vakar atidengtas paminklas buvusiam parlamentarui ir Kauno miesto tarybos nariui. – Iliustr. // Kauno diena. – 2003, spal. 29, p. 5.
2. Genys, Laimutis. Žuvusiam politikui – atminties ženklai. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2003, spal. 29, p. 2.
3. Jančys, Artūras. Boksininko pirštinės gniaužė krepšinio kamuolį. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2006, vas. 21, p. 7.
4. Skliutaitė, Iveta. „Nemuno“ mokykloje pagerbtas R. Ruzo atminimas. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2005, vas. 22, p. 7.


RUZGAS VINCAS [1890 01 24 Plepešiškėse (Utenos r.) – 1972 05 26 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], nusipelnęs pedagogas, muziejininkas, bibliotekininkas.

1921–1972 m. gyveno Kaune.

1921 m. rudenį iš Peterburgo grįžo į tėvynę ir buvo pakviestas dirbti privačioje Šaulių sąjungos pradinėje mokykloje. 1922–1940 m. dirbo Kauno pedagoginiame muziejuje. 1922 m. inicijavo pedagoginio muziejaus Kaune įkūrimą ir jam vadovavo, įkūrė nuolatinę mokinių pagamintų priemonių parodą. 1925–1940 m. buvo V. Kudirkos bibliotekos-skaityklos vedėjas. Dalyvavo Lietuvos mokytojų profsąjungos draugijos veikloje, 1936–1940 m. buvo jos pirmininkas. Taip pat buvo Lietuvos bibliotekininkų draugijos centro valdybos narys, Pabaltijo bibliotekininkų draugijos narys bei vienas iš „Spaudos fondo“ organizatorių ir leidėjų. Įkūrė mokytojų draugiją „Naujoji mokykla“, mokytojų knygyną, žurnalą „Mokykla ir visuomenė“. 1940–1941 m. ir 1944–1946 m. buvo Kauno m. švietimo skyriaus vedėjas. 1946 m. įkūrė ir iki 1958 m. vadovavo Kauno pedagoginiam kabinetui ir muziejui. Taip pat mokytojavo ir vadovavo Vilniaus pedagoginio instituto Kauno konsultaciniam punktui. Nuo 1958 m. iki mirties – Pedagoginio muziejaus direktorius. 1963 m. buvo išrinktas Mokyklų mokslinio tyrimo instituto korespondentu.
1934 m. už ypatingus nuopelnus ugniagesybai apdovanotas Lietuvos ugniagesių sąjungos garbės ženklu, 1935 m. už nuopelnus Lietuvai – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 3-iojo laipsnio medaliu.
Rašė straipsnius leidiniams „Bibliografijos žinios“, „Vaga“, „Mūsų žinynas“ bei vadovėlius: „Kartono ir knygrišystės darbų vadovėlis“ (1926), „Gamtos rinkinių gaminimas“ (1927), „Medžio ir metalo darbai“ (1930), „Vaikų auklėjimas“ (1935), su A. Ružancovu parengė „Spaudos fondo knygų“ (1930) bei Centrinės pedagoginės bibliotekos katalogą (1932), „Bibliotekoms vadovėlį“ (1937).
Jonas Bielskis parašė knygą „Muziejininkas Vincas Ruzgas“ (Vilnius, 1993), „Iš tarpukario Lietuvos švietimo istorijos lobyno: Vincas Ruzgas – mokytojas, muziejininkas, visuomenės veikėjas: konferencijos pranešimai“ (Kaunas, 2005).

nuotrauka 1990 01 24 Žaliakalnyje ant jo paties statyto namo (Kauko al. 11) buvo atidengta memorialinė lenta su bareljefu : „Šiame name 1925–1972 m. gyveno Pedagoginio muziejaus įkūrėjas, LTSR nusipelnęs mokytojas Vincas Ruzgas (skulpt. Vladas Žuklys).

2005 05 11 pažymint 115-ąsias V. Ruzgo gimimo metines, Kauno apskrities pedagoginiame muziejuje atidarytas muziejaus įkūrėjo Vinco Ruzgo memorialinis kambarys, kuriame eksponuojami jo darbai, asmeniniai daiktai bei nuotraukos.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Šaknys, Bernardas. Pamirši lietuvių kalbą – prarasi Lietuvą // Tiesa. – 1990, saus. 27.


RYMAITĖ ONA [1898 01 01 Kaune – 1950 05 10 Kaune, palaidota Šančių kapinėse; 1958 m. palaikai perlaidoti Panemunės kapinėse šalia tėvų (antkapinis paminklas skulpt. V. Rusecko)], aktorė.

1900–1915 m., 1921–1950 m. gyveno Kaune.

Jos aktorystės pradžia buvo 1906 m., kuomet ji pradėjo deklamuoti dar besimokydama „Saulės“ gimnazijoje, dalyvaudavo Šv. Juozapo darbininkų draugijos renginiuose. Nuo 1911 m. vaidino „Dainos“ draugijos bei A. Vitkausko skrajojamos trupės spektakliuose. 1915–1921 m. mokėsi Maskvoje S. Chaliutinos kursuose bei Dailės teatro studijoje, deklamavo J. Baltrušaičio, B. Sruogos, A. Vienuolio-Žukausko rengiamuose vakaruose.
Grįžusi į Kauną buvo priimta į Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos vaidyklą. 1926 m. su jaunų aktorių grupe buvo įkūrusi „Mūsų teatrą“, kuriame vaidino ir režisavo. 1927–1928 m. tobulinosi Vakarų Europoje. 1928 m. vėl įžengė į Valstybės teatro sceną, kurioje per 32 metus suvaidino apie 200 pagrindinių vaidmenų veikaluose: A. Asnyko „Kęstutis“, F. Šilerio „Klasta ir meilė“ bei „Plėšikai“, garsiosiose V. Šekspyro bei nacionalinėse P. Vaičiūno, V. Krėvės, V. Mykolaičio-Putino dramose. Pasižymėjo įvairapusiškumu. Puikiai deklamuodavo koncertuose ir labdaros vakaruose.
1935 m. apdovanota DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. 1945 m. ji buvo tarp pirmųjų Lietuvos aktorių, kuriai suteiktas nusipelniusios artistės vardas. Po mirties didelę palikimo dalį sesuo perdavė Muzikos ir teatro muziejui.
Antanas Vengris išleido knygą „Nemuno mergaitė: artistės Onos Rymaitės gyvenimas ir kūryba“ (Vilnius, 1990).

nuotrauka 1988 12 12 Aleksoto mikrorajone, ant kuklaus namelio Žemojoje Fredoje (Piliakalnio g. 37), kurį 1930 m. aktorė pastatė savo tėvams, buvo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1950 m. gyveno aktorė Ona Rymaitė“ (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 sprend. Nr. 33 p.). Čia buvo įrengtas memorialinis kambarys, kurį prižiūrėjo sesuo Veronika Rymaitė-Juozapavičienė.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Ona Rymaitė. – Portr. // Aleksote paliktos pėdos / Aldona Kairienė. – Kaunas, 2002. – P. 76–77.
3. Ona Rymaitė. – Portr. // Stasė Ramanauskienė. Kūrėjai ir jų memorialinės vietos. – Vilnius, 1984. – P. 193–194.


SABALIAUSKAS ADOLFAS (ŽALIA RŪTA) [1873 09 03 Krikščiuose (Biržų r.) – 1950 01 14 Kaune], kunigas, rašytojas, folkloristas.

1890–1896, 1920–1949 m. gyveno Kaune.

1890 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Priklausė slaptoms Lietuvos mylėtojų ir Šv. Kazimiero draugijoms, susidomėjo lietuvių liaudies dainomis. 1896 m. įšventintas į kunigus studijavo Šveicarijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais nublokštas į Suomiją susipažino su prof. A. R. Niemiu. 1918 m. grįžęs į Lietuvą buvo paskirtas Pušaloto kapelionu, kur dirbdamas slapta telkė ir siuntė į Kauną savanorius.
Nuo 1920 m. buvo Kauno karo ligoninės kapelionas, 1921–1936 m. – karo policijos kapelionas ir Įgulos bažnyčios rektorius, 1938–1940 m. – kariuomenės vyriausiasis kapelionas. 1933 m. pakeltas į Žemaičių vyskupijos garbės kanauninkus. Buvo Lietuvių-suomių draugijos įkūrėjas ir ilgametis jos sekretorius, taip pat Kauno metropolijos bažnytinio giedojimo komisijos bei bažnytinio muzikavimo vadovybės narys, o nuo 1935 m. – Lietuvių tautosakos archyvo pirmininkas. Suteikdavo paskutinį patepimą karo teismo nuteistiesiems.
Sovietinės okupacijos metu bandyta A. Sabaliauską sukompromituoti. 1949 03 29 jį ištrėmė į Veliuoną. Grįžo į Kauną sunkiai sirgdamas, čia ir mirė.
Jo literatūrinė veikla – tautosakos tyrinėjimai: paskelbė 890 liaudies dainų, sutartinių, 635 melodijas bei 254 smulkiosios tautosakos kūrinius. Debiutavo rašiniu „Rūta mūsų dainose“, kurį K. Jaunius įvertino labai gerai. Parašė veikalą „Lietuvių gaidų ir giesmių gaidos“ (1916). Su suomių prof. A. R. Niemiu parengė rinkinį „Lietuvių dainos ir giesmės šiaurrytinėje Lietuvoje“ (1911). Iš suomių kalbos išvertė „Kalevalą“ (1922) bei A. R. Niemio „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimus“. A. Sabaliauskas rašė straipsnius religine tematika periodiniams leidiniams „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Lietuvos aidas“ „Vienybė“, „Tėvynės sargas“, „Nedėldienio skaitymai“, „Šaltinis“, „Karys“, „XX amžius“, „Sargyba“ ir kt. Žalios Rūtos slapyvardžiu išleido eilėraščius, dramos kūrinius: „Pančiai“, „Kada rožės žydžia“ (abu 1917), „Laumės“ (1920); leido maldaknyges ir giesmynus. Išleisti jo memuarai „Juodasis kryžius arba Palydėti pasmerktieji: karo kapeliono atsiminimai“ (Vilnius, 1992, 2006). Jo rankraščių archyvas saugomas nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje.
Donelaičio ir „Kalevalos“ draugijų iniciatyva 2001 05 25 A. Sabaliausko vardas įamžintas paminklinėje lentoje su bareljefu (skulpt. Vladas Vildžiūnas) Melaišių kapinėse esančioje koplyčioje (Biržų r.), kurioje kanauninkas palaidotas.

2000 m. Aleksoto mikrorajone, Kazliškėse jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. valdybos 2000 02 15 sprend. Nr. 158).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Andriuškevičius A. Klaidina ir gatvių pavadininimai // Kauno diena. – 2000, vas. 17, p. 5.
2. Lietuvos ir Suomijos draugija: 1927–2000 m. istorijos apybraiža / Stasys Skrodenis. – Tekstas lygiagr. suomių kalba. – Vilnius, 2007. – 174 p.
3. A. Sabaliausko g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 137–138.


SABONIS ARVYDAS [1964 12 19 Kaune], krepšininkas, olimpinis čempionas, verslininkas.

1964–1982 m. ir nuo 2003 m. su pertraukomis gyvena Kaune.

Gimė, augo ir mokėsi Kaune. 1981–1989 m. žaidė krepšinio komandoje „Žalgiris“. Jis vadinamas talentu, kuris gimsta kartą per šimtmetį. 1982 m. būdamas SSRS krepšinio komandos sudėtyje, Kolumbijoje laimėjo aukso medalį. 1985–1987 m. padėjo iškovoti SSRS krepšinio čempionato aukso medalius. 1988 m. – Seulo olimpinių žaidynių nugalėtojas. 5 kartus buvo centro puolėjas A. Sabonis buvo geriausiu Europos krepšininku. 14 m. žaidė užsienio klubinėse komandose, bet neatsisakydavo dalyvauti Lietuvos rinktinėje.
1994 m. Kaune įsteigė A. Sabonio krepšinio mokyklą, išplėtojo verslą, įkūrė sporto bazę „A. Sabonio Žalgirio krepšinio centras“. 2004 m. sužaidė paskutiniąsias žaidynes kaip profesionalas, buvo išrinktas „Žalgirio“ krepšinio komandos prezidentu, pasinėrė į Kauno sporto arenos statybos rūpesčius, labdaringą veiklą.
Apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo (1995) bei 1-ojo (1996) laipsnio ordinais. 2001 m. jam buvo įteiktas aukščiausias Tarptautinio Olimpinio komiteto Olimpinis ordinas. 2010 m. tapo FIBA Šlovės muziejaus nariu, 2011 m. išrinktas į Jameso Naismitho krepšinio šlovės muziejų (Springfildas, JAV).
1997 m. sukurtas filmas „Sabas“ (rež. Vytautas V. Landsbergis). 2004 m. dienraščio „Kauno diena“ paskelbtame populiariausių Lietuvos žmonių dešimtuke A. Sabonis užėmė antrąją vietą; apie jį sukurtas dok. filmas „Čempioniškas dešimtmetis“. 2005 m. Šveicarijos laikrodžių gamykla „Eloga“ pradėjo gaminti vardinius A. Sabonio laikrodžius. Sportinės aprangos įmonė „Tūta“, rengianti „Žalgirio“ komandą, savo gaminius pažymi kokybės ženklu „Approvied by Sabonis“. 2011 m., Europos krepšinio čempionatui Lietuvoje proga, išleista unikali medalių serija su ženklu „EuroBasket 2011, Lithuania“ ir oficialaus čempionato ambasadoriaus Arvydo Sabonio portretu bei parašu (skulpt. Stasys Žirgulis). Tai – išskirtinis atributas, skirtas pirmajam apskritai Europos pirmenybių ambasadoriui ir istoriniam krepšinio įvykiui. Tais pačiais metais jis išrinktas Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentu. 2014 m. rež. Rimvydas Čekavičius sukūrė filmą „Vienuolika – tai mano gyvenimas“.

1994 m. pradėtas rengti kasmetinis jaunųjų krepšininkų A. Sabonio taurės turnyras.

1997 09 11 jam buvo suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 07 08]

2001 m. A. Sabonis įsteigė savo vardo paramos fondą, kurio tikslas – rūpintis vaikų krepšiniu.
Prieiga per internetą: http://www.saboniocentras.lt/lt/sabonio-paramos-fondas  [žiūrėta 2012 10 03]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Ant aprangos – garsaus krepšininko vardas // Laikinoji sostinė. – 2006, gruod. 16, p. 11.
2. Arvydas Sabonis (g. 1964). – Iliustr. // Kaunas: istorija, praeitis, dabartis. – Kaunas, 2006. – P. 163.
3. Arvydo Sabonio laikrodžiai // Verslo žinios. – 2005, kovo 10, p. 7.
4. Tvirbutas, Saulius. A. Sabonio fondas: „Parama tiems, kurie ateis po mūsų...“ – Iliustr. // Sveikas žmogus. – 2002, Nr. 8, p. 37.
5. Stankevičius, Mantas. Dovana krepšinio aistruoliams ir numizmatams. – Iliustr. // Kauno diena. – 2011, liep. 12, p. 8.
6. Kamarauskienė, Dovilė. Stambule – pasaulio pagarba A. Saboniui. – Iliustr. // Kauno diena. – 2010, rugs. 13, p. 10.
7. A. Sabonis – krepšinio legenda ir amerikiečiams. – Portr. – KD inf. // Kauno diena. – 2011, rugpj. 12, p. 10.
8. Krepšinio milžinas – naujoko kailyje : [pokalbis su LKF prezidentu spal. 24 d. išrinktu A. Saboniu]. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2011, spal. 25, p. 12.


SALYS ANTANAS [1902 07 21 Reketėje (Kretingos r.) – 1972 07 31 Filadelfijoje (JAV)], kalbininkas.

1923–1925 m., 1930–1940 m. gyveno Kaune.

1923–1925 m. Kauno universitete studijavo lietuvių kalbą ir lyginamąją indoeuropiečių kalbotyrą. Gavęs stipendiją, 1925–1929 m. tęsė studijas Leipcige (Vokietija), specializavosi Hamburgo universitete. 1929 m. apgynė daktaro disertaciją apie žemaičių tarmes.
Dar studijuodamas buvo K. Būgos rengiamo lietuvių kalbos žodyno sekretoriumi. 1930–1939 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Čia 1930 m. įkūrė pirmąją Lietuvoje fonetikos laboratoriją ir pirmasis pradėjo eksperimentinės fonetikos tyrimus. Tikslino tarmių ribas, sudarė tarmių žemėlapį ir duomenų rinkimo anketas. 1939–1941 m. buvo Lituanistikos instituto (Kaune, vėliau Vilniuje) Lietuvių kalbos skyriaus vedėjas. Prisidėjo prie Lietuvių kalbos draugijos atgaivinimo, laikraščio „Gimtoji kalba“ įsteigimo, daug rašė „Lietuviškajai enc