ŠAPOKA ADOLFAS [1906 02 13 Grybeliuose (Utenos r.) – 1961 03 09 Toronte (Kanada)], istorikas, profesorius.

1925–1940 m. gyveno Kaune (išskyrus 1930–1931 m.).

1925 m. gerais pažymiais baigęs Panevėžio gimnaziją, įstojo į LU Humanitarinių mokslų fakultetą. 1929 m. įgijo istoriko kvalifikaciją apgynęs diplominį darbą „Naminės kovos Lietuvoje XVII a. gale ir XVIII a. pradžioje “. Pasitobulinęs užsienyje, 1932 m. užėmė VDU Lietuvos istorijos katedros asistento-doktoranto pareigas. Rinkdamas medžiagą disertacijai, dirbo Centriniame valstybės, Kauno arkivyskupijos, VDU bibliotekos rankraščių skyriuje bei Vilniuje.
Nuo 1934 m. dalyvavo Lietuvos istorijos draugijos veikloje. Tuo pat metu su kitais parengė ir 1936 m. išleido „Lietuvos istoriją“, kuri buvo svarbi ir novatoriška šalies istoriografijai. Ją redagavo ir didesniąją dalį parašė A. Šapoka. Taip pat jis redagavo ir kitą jaunų istorikų darbą „Jogaila“ (1935), skaitė paskaitas, rašė straipsnius įvairiems leidiniams, vadovavo seminarams ir kursiniams darbams.
1937 m. vedė stomatologę A. Stanionytę. 1938 m. apgynė disertaciją „Lietuva ir Lenkija po 1569 m. Liublino unijos“, kurios originalas saugomas Monrealyje. Šio darbo autoriui buvo suteiktas istorijos mokslų daktaro laipsnis. A. Šapoka publikavo straipsnius žurnaluose „Praeitis“, „Senovė“, „Vairas“, Židinys“ ir kt. 1939 m. vasarą apgynė habilitacinį darbą „Švedai Lietuvoje 1655–1956 metais“.
1940 m. Istorijos fakultetą perkėlus į Vilnių, važinėjo skaityti paskaitų, bet vasarą tapo bedarbiu. Šeimą išlaikė žmona, turėjusi Kaune dantų gydymo kabinetą. Netrukus atsirado darbo Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje ir Vaclovas Biržiška pakvietė į „Lietuviškos enciklopedijos“ redakciją. Vokiečių okupacijos metais vėl dirbo Vilniaus universitete iki jo uždarymo 1943 m. A. Šapoka 1944 m. su šeima pasitraukęs į Vokietiją mokytojavo, rašė straipsnius, rūpinosi nauju „Lietuvos istorijos“ (1950) leidimu. 1948 m. emigravo į Kanadą. Čia iki mirties redagavo „Tėviškės žiburius“, bendradarbiavo Bostone leidžiamoje „Lietuvių enciklopedijoje“, dalyvavo visuomeninių lietuviškųjų organizacijų veikloje.
Tėviškėje 1993 m. istorikui pastatytas stogastulpis (tautodail. Pranas Kaziūnas); 1997 m. jo vardu pavadinta Utenos gimnazija, kurioje 2001 m. atidarytas memorialinis kambarys. Pažymint 100-ąsias metines išleistas jam skirtas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė) bei portretinis vokas. Birutė Kairienė parengė leidinius „Istoriko Adolfo Šapokos gyvenimas ir veikla“ (Utena, 2002), su Jolita Baltuškiene – „Adolfui Šapokai – 100 metų“ (Utena, 2006). Mindaugas ir Gintautas Šapokos sudarė leidinuką „Istorikas Adolfas Šapoka ir jo darbų bibliografija“ (Punskas, 2006). Autorių kolektyvas išleido knygą „Nemuno krantai gražesni...: istoriko Adolfo Šapokos atminimui“ (Utena, 2007).

2006 m. Romainių mikrorajone jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. sav. tarybos 2006 01 26 sprend. T-18).

2006 02 14 VDU (K. Donelaičio g. 52–508) iškilmingai atidaryta prof. Adolfo Šapokos auditorija.
Prieiga per internetą: http://knyga.kvb.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=180  [Žiūrėta 2010 08 18]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Akmenytė, Vilma. Lietuvos prieškario istoriografija: Adolfo Šapokos karta: Konferencija, skirta Adolfo Šapokos 100-osioms gimimo metinėms // Kauno istorijos metraštis. – [T.] 8 (2007), p. 337–339.
2. Bulota Šarūnas. A. Šapokos vardas įamžintas vienoje Romainių gatvėje // Laikinoji sostinė. – 2006, vas. 14, p. 2.
3. Adolfas Šapoka /1906–1961/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – P. 174–175.




© 2004, Kauno apskrities viešoji biblioteka