JAUNIUS KAZIMIERAS [1848 05 18 Lembe (Šilalės r.) – 1908 03 09 Peterburge; palaidotas Kauno miesto kapinėse, 1914 m. jam pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Antanas Aleksandravičius), vėliau palaikai perkelti į Petrašiūnų kapines], teologas, lietuvių kalbos tyrinėtojas.

1866–1869 m., 1871–1875 m., 1879–1892 m. gyveno Kaune.

1866–1869 m. mokėsi Kauno gubernijos gimnazijoje, kur buvo dėstomos lotynų ir graikų kalbos, bet jos nebaigė. 1871–1875 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Antano Baranausko paskatintas pradėjo domėtis kalbos reikalais. 1875 m. įšventintas į kunigus išvyko studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją. Ją baigęs 1879 m. tapo pirmos klasės teologijos magistru ir buvo paskirtas Kauno katedros vikaru. Nuo 1880 m. buvo Kunigų seminarijos lotynų ir lietuvių kalbų, katekizmo dėstytojas, Mergaičių gimnazijos kapelionas, Žemaičių vyskupo sekretorius. 1885–1886 m. – lietuvių kalbos ir homiletikos (pamokslų sakymo teorijos) profesorius.
1892 m. už per didelį domėjimąsi kalbotyra iš Kauno kunigų seminarijos atleistas. Vėliau, profesoriaudamas Kazanės ir Peterburgo Dvasinėse akademijose, tęsė lietuvių kalbos tyrinėjimus, bendravo su žymiausiais to meto kalbininkais. K. Jaunių, susirgusį psichine liga, J. Juškytė parvežė į Lietuvą. 1895 m. kurį laiką jis gyveno Kaune pas istoriką Konstantiną Gukovskį. Nuo 1898 m. profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1908 m. mirė skurde.
K. Jaunius susistemino lietuvių kabos tarmes, aprašė priegaides, kūrė naujus gramatikos terminus, tyrė lietuvių kalbos ryšius su kitomis kalbomis. Nuo l906 m. jo tyrimus užrašinėjo Kazimieras Būga, paskirtas asmeniniu K. Jauniaus sekretoriumi (K. Būgos užrašytas kalbinis palikimas saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje).
1908 m. K. Būga išleido Jauniaus įtakotus „Aistiškus studijus“, o 1911 m. – „Lietuvių kalbos gramatiką“, kurią 1916 m. išvertė į rusų kalbą. Tas vertimas iki šiol tebėra svarbus šaltinis, iš kurio užsieniečiai semiasi žinių apie lietuvių kalbą. Per K. Būgą, J. Jablonskį bei kitus žymius kalbininkus K. Jauniaus kalbinė veikla turėjo ypatingą rekšmę literatūrinei lietuvių kalbos raidai.
Apie 1919 m. Onos Vitkauskytės knygynas Kaune išleido fotografinį atviruką su 1913 m. skulpt. Antano Aleksandravičiaus sukurto ovalo formos bareljefo reprodukcija. Vincentas Drotvinas ir Vladas Grinaveckis išleido knygą „Kalbininkas Kazimieras Jaunius“ (Vilnius, 1970), Stasys Skrodenis sudarė „Kalbininko Kazimiero Jauniaus rankraštinį palikimą“ (Vilnius, 1972) bei „Kazimieras Jaunius – tarmėtyrininkas ir kalbos istorikas: Konferencijos, pranešimai, tezės (Vilnius-Kvėdarna, 2003).

nuotrauka 1970 m. prie Maironio gimnazijos pastato (Gimnazijos g. 3) atidengta memorialinė lenta: „Čia 1873–1883 m. mokėsi poetas Jonas Mačiulis-Maironis. Šio pastato kieme, buvusiame name 1904–1908 m. gyveno kalbininkas prof. Kazimieras Jaunius“. 2004 m. spalio mėn. lenta pavogta.
2005 m. atstatyta su patikslintu įrašu: „Šioje gimnazijoje 1873–1883 m. mokėsi poetas Jonas Mačiulis-Maironis, 1866–1869 m. mokėsi kalbininkas prof. Kazimieras Jaunius" (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 03 01 įsak. Nr. A-733).

1998 m. buvusi A. Jakšto-Dambrausko gatvė Aleksote pavadinta K. Jauniaus vardu (Kauno m. valdybos 1998 04 28 sprend. Nr. 412).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno miesto gatvių sąrašas 2003 m.
2. K. Jauniaus g. – Portr. // Kaunas:gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 77.
3. Mockevičiūtė, Genė. Prašneko šimtametė byla. – Portr. // Kauno diena. – 1996, kovo 21, p. 29.
4. Visuomenės ir kultūros veikėjai. – Iliustr. // Sugrįžimai / Aldona Zimnachaitė. – Kaunas, 2001. – P. 80.




© 2004, Kauno apskrities viešoji biblioteka