KOLUPAILA STEPONAS [1892 09 14 Tuminiškėse (Latvija) – 1964 04 09 South Bende (JAV)], hidrologas, bibliografas, profesorius.

1921–1944 m. gyveno Kaune.

Iki 1918 m. studijavo Maskvos žemės ūkio akademijos inžineriniame skyriuje. 1921 m. atvykęs į Lietuvą dėstė Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, o nuo 1922 m. – LU Hidrotechnikos katedroje. Dėstė hidraulikos, hidrometrijos, skaičiavimo technikos dalykus bei drėkinimo kursą. 1923 m. jam suteiktas docento, 1926 m. – ekstraordinarinio profesoriaus, 1940 m. – ordinarinio profesoriaus vardas. 1923 m. S. Kolupaila įsteigė Plentų ir vandens kelių valdybos hidrometrinį biurą ir jam vadovavo iki 1930 m. Čia pradėjo Lietuvos upių tyrimus. 1931–1933 m. buvo Kauno miesto tarybos narys. 1935–1940 m. – VDU Statybos fakulteto dekanas bei Lietuvos energijos komiteto Vandens jėgų skyriaus vedėjas. 1937 04 21 buvo paskirtas VDU Hidrotechnikos katedros vedėju. 1940 m. jam suteiktas technikos mokslų daktaro laipsnis, o 1941 m. išrinktas Lietuvos MA Gamtos mokslų skyriaus tikruoju nariu. 1941–1944 m. buvo KU Hidrologijos ir hidraulikos katedros vedėjas. Taip pat buvo studentų skautų „Vytis“ ir „Plienas“ korporacijų narys, Lietuvos geografijos draugijos vicepirmininkas, Fotomėgėjų draugijos pirmininkas. Bibliografavo lietuviškąją hidrologinę spaudą.
Iki 1944 m. paskelbė 96 mokslinius darbus, daugiausia apie Lietuvos upių hidrometriją. Upių debitams skaičiuoti pasiūlė naują metodą, kuris buvo plačiai taikomas. Sukūrė Lietuvos upių hidrologiją ir pristatė ją pasauliui. Redagavo žurnalus: „Technika“ (1925–1928), „Dotnuvos almanachas“ (1934), „XX amžius“ (1940), buvo Lietuviškųjų enciklopedijų ir periodinių leidinių bendraautorius. Išleido knygas: „Logaritminė linijuotė“ (1932 m.), „Nevėžis“ (1936), „Nemunas“ (1940), su smulkiu upių ir jų pakrančių aprašymu, bei dvitomę monografiją-vadovėlį „Hidrometrija“ (Kaunas, 1940).
1928 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1948 m. – į JAV. Jurgis Gimbutas ir J. Danys apie jį išleido knygą „Steponas Kolupaila“ (Chicago, 1974). Kęstutis Kilkus parašė monografiją „Profesorius Steponas Kolupaila: gyvenimas skirtas Nemunui“ (Vilnius, 2002).

nuotrauka 1992 09 17 prie namo Fredoje (K. Grybausko g. 28) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1925–1944 m. gyveno hidrologijos pradininkas Lietuvoje, akademikas Steponas Kolupaila, 1892–1964“ (skulpt. Jūratis Zalensas).

1992 m. 100-ųjų profesoriaus gimimo metinių proga jo dukra Evelina Kolupailaitė ir žentas Bronius Masiokas įsteigė prof. S. Kolupailos premiją, skirtą studentams-hidrologams už laimėjimus studijuojant geodezijos, hidrologijos arba hidraulikos srityje.

1995 m. viena Aleksoto gatvė Birutėje pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233; Kauno m. sav. tarybos 2014 10 16 sprend. Nr. T-520).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. S. Kolupailos g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 87.
3. Pagerbtas profesoriaus S. Kolupailos atminimas // Kauno diena. – 1992, rugs. 18, p. 1.
4. Prof. Stepono Kolupailos fondo stipendininkai. – Iliustr. // Profesorius Steponas Kolupaila: gyvenimas, skirtas Nemunui / Kęstutis Kilkus. – Vilnius, 2002. – P. 82.




© 2004, Kauno apskrities viešoji biblioteka