PROZORAS MAURICIJUS [1801 09 15 Romainiuose – 1886 m. Vilniuje; senosiose Šančių kapinėse yra Prozorų šeimos kapas] 1831 m. sukilimo dalyvis.

1801–1831 m. gyveno Pakaunėje.

1801 m. gimė ir užaugo paskutiniojo LDK kariuomenės stovyklos viršininko Karolio Prozoro dvare Romainiuose. Studijuodamas Vilniaus universitete susidraugavo su Adomu Mickevičiumi, kuris ne kartą čia lankėsi.
1831 m. M. Prozoras subūrė ir vadovavo Kauno apskrities sukilėliams, o 1831 04 08 su kitų apskričių sukilėliais puolė Kauną. Dviem mėnesiams jį užėmė, tačiau išvaryti rusų kariuomenės nepavyko. Pasitraukė į Jonavą.
Surinkęs apie 1000 sukilėlių užėmė Karmėlavą. Pralaimėjo mūšį prie Turžėnų, Kėdainiuose gynė tiltą per Nevėžį. 1831 05 05 išgelbėjo sukilėlio K. Zaluskio korpusą, prie Baisogalos sulaikęs caro kariuomenės ulonus. Persikėlęs per Nemuną, traukėsi į Gardiną, tačiau grįžęs į Kėdainius susijungė su generolo Antano Gelgaudo vadovaujamais lenkų daliniais. Su raitelių eskadronu kovėsi dėl Kauno.
Pralaimėjęs pasitraukė į Panevėžį ir 1831 07 05 susijungė su generolo H. Dembinskio daliniais. Gavo majoro laipsnį, vadovavo ulonų pulko eskadronui. Nuslopinus sukilimą, išvyko į Prancūziją, kur aktyviai dalyvavo lietuvių ir lenkų emigrantų veikloje. Parašė prisiminimus apie sukilimą Kauno paviete, kuriuos 1833 m. išleido Lietuvos draugijos sekretorius F. Vrotnovskis. Prašė carinės valdžios leidimo grįžti į tėvynę, kuris buvo patenkintas tik 1858 m.
Lenkų klasikas H. Senkevičius istoriniame romane „Tvanas“ M. Prozorą pavaizdavo Andrejaus Kmitos asmenyje. Vytauto Didžiojo karo muziejus parengė iliustruotą leidinuką „Kauno pavieto 1831 m. sukilėlių vadas mjr. grafas Mauricijus Prozoras“ (Vilnius, 2007).

1994 m. nauja Vaišvydavos gatvė pavadinta M. Prozoro vardu (Kauno m. mero 1994 12 09 sprend. Nr. 862).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. M. Prozoro g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 128–129.
2. Kauno miesto gatvių sąrašas.




© 2004, Kauno apskrities viešoji biblioteka