SUTKUS ANTANAS [1892 01 21 Šalnynėje (Šakių r.) – 1968 04 05 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], režisierius, nusipelnęs meno veikėjas.

[1906]–1913, 1918–1968 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

Vaidino dar besimokydamas Kauno gimnazijoje, iš kurios pašalintas už dalyvavimą moksleivių judėjime. Mokslą tęsė Marijampolėje, bet netrukus grįžo į Kauną. Būdamas septyniolikos, dalyvavo „Dainos“ draugijos spektakliuose. Skatinamas V. Pietario ir J. Baltrušaičio, 1913–1918 m. aktoriaus meistriškumą tobulino Maskvos F. Komisarževskio dramos studijoje.
1918 m. grįžęs į Lietuvą vadovavo „Dainos“ draugijos aktoriams. Įstojo į Meno kūrėjų draugiją, buvo jos vicepirmininkas. 1919 m. įkūrė Tautos teatrą, tačiau nutraukus finansavimą, rudenį jo veikla nutrūko. 1919 m. pabaigoje A. Sutkus su bendraminčiais įkūrė satyros teatrą „Vilkolakis“ ir jam vadovavo. 1920 m. įsteigė Vaidybos mokyklą. Nuo 1925 m. vadovavo vaidybos studijai, įsikūrusiai Kauno žydų Habimos teatre. Dėstė vaidybos teoriją ir improvizaciją. Išugdė daug garsių aktorių: K. Juršį J. Oškinaitę, J. Siparį, P. Pinkauskaitę, A. Žalinkevičaitę ir kt.
1926–1928 m. buvo Valstybės teatro direktorius, o 1934–1944 m. – režisierius. Pastatė operas: M. Petrausko „Birutė“, A. Rubinšteino „Demonas“ ir kt., taip pat dramas: J. Žemaitės ir G. Petkevičaitės-Bitės „Litvomanai“ (1919), V. Krėvės-Mickevičiaus „Šarūnas“ (1924), K. Inčiūros „Vincas Kudirka“ (1934), F. Šilerio „Vilis Telis“ (1935) ir daug kitų.
Nuo Kauno radiofono įsteigimo, klausytojai pamėgo radijo vaidinimus, todėl 1929 m. jo vadovu nutarta paskirti teatralą. Pradėjęs vadovauti, A. Sutkus pasiūlė naujovių ne tik radijo programoms paįvairinti, bet sprendė ir krašto radiofikavimo plėtros ir kitus klausimus. 1930 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. Vokiečių okupacijos metus praleido kaime.
1945–1947 m. aktyviai darbavosi atkuriant Kauno dramos teatrą: buvo meno vadovas ir režisierius, šio teatro Vaidybos studijos vadovas, reiškėsi kaip teatro kritikas ir teoretikas. Su A. Mackevičium pastatė A. Vienuolio „Tvirtovę“, A. Utevskio „Atmintinus susitikimus“ (abu 1946), M. Gorkio „Saulės vaikus“ (1947). 1948 m. išėjo į pensiją. Ilgą laiką vadovavo Teatro draugijos veteranų sekcijai, padėjo kurti Lietuvos teatro ir muzikos muziejų, kuriame ir dabar saugomas režisieriaus archyvas.
Parašė atsiminimų knygą „Vilkolakio teatras“ (Vilnius, 1969).

nuotrauka 1988 01 12 Centre ant 1900 m. statyto namo, (S. Daukanto g. 13) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1958–1968 m. gyveno vienas pirmųjų lietuvių profesinio teatro kūrėjų, režisierius, aktorius Antanas Sutkus“ (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33p). 2006 m. lenta nuplėšta.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Lietuvos respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990). D. 1. – Vilnius, 1993. – P. 147.
3. Antanas Sutkus. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 200–201.




© 2004, Kauno apskrities viešoji biblioteka