UŠINSKAS STASYS [1905 07 20 Pakruojyje – 1974 06 14 Kaune, palaidotas Romainių kapinėse], scenografas, vitražų meistras, lėlininkas, tapytojas, profesorius.

1925–1929, 1931–1974 m. gyveno Kaune.

1925 m. baigęs Šiaulių gimnaziją įstojo į Kauno meno mokyklą. Buvo J. Vienožinskio, V. Dubeneckio mokinys. Studijuodamas sukūrė 9 vitražus Vytauto Didžiojo bažnyčiai ir Valstybės bankui. Po mokinių streiko 1929–1931 m. tapybą ir vitražą studijavo Paryžiuje pas F. Leže. Grįžęs į Kauną surengė pirmąją savo darbų parodą. Atsiskleidė kaip naujos meninės krypties atstovas Lietuvoje, reiškęsis įvairiose srityse. 1930–1940 m. Kauno teatruose apipavidalino per 20 spektaklių, iliustravo knygas, plakatus, leido karpymo sąsiuvinius.
1933 m. pradėjo dėstyti piešimą Kauno meno mokykloje, 1934 m. dėstė scenografiją ir vitražą, nuo 1935 m. vadovavo Dekoratyvinės tapybos studijai. Įkūrus Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, tęsė pedagoginį darbą. 1946 m. jam suteiktas profesoriaus, 1947 m. – nusipelniusio meno veikėjo vardas. Išugdė garsius menininkus: K. Morkūną, A. Stoškų, S. Veiverytę, V. Ciplijauską ir kt. 1955–1970 m. dėstė piešimą KPI ir Vilniuje.
Visą laiką dailininką žavėjo judėjimo problema mene, todėl 1934 m. Kaune subūrė marionečių teatrą. Siekė kurti lėles, kurių ne tik kūno dalys judėtų, bet ir mimika. Pirmasis spektaklis A. Gustaičio „Silvestras Dūdelė“ su žinomais aktoriais pagal V. Kuprevičiaus muziką buvo parodytas Meno mokykloje ir „Metropoliteno“ salėje.“ Sulaukė didelio pasisekimo ir apkeliavo beveik visą Lietuvą. Negavus finansavimo, po dviejų metų trupė iširo. 1938 m. S. Ušinskas sukūrė garsinį animacinį filmą „Storulio sapnas“. 1939 m. nuvežęs į JAV lėles užpatentavo ir gavo bendrovės „Dalkompany“ užsakymą sukurti animaciją pagal H. K. Anderseno pasaką „Lakštingala“. Jį įvykdyti sutrukdė Antrasis pasaulinis karas. Vėliau prie marionečių nebegrįžo.
S. Ušinskas pirmasis pradėjo kurti veidrodinius bei blokinius vitražus. Paties įsteigtoje dirbtuvėje įdiegė naują žemos temperatūros vitražo gamybos technologiją. 1938 m. Kauno karininkų ramovei pagamino heraldinius ir ornamentinius vitražus, kurie karo metais nukentėjo. Jo vitražai puošė Prekybos, pramonės ir amatų rūmus (K. Donelaičio 8). Antrojo pasaulinio karo metais – Šančių, Mažąją Kristaus prisikėlimo ir kitas Lietuvos bažnyčias, vėliau – visuomeninius pastatus Maskvoje, Ukrainoje bei Armėnijoje.
1937 m. tarptautinėje Paryžiaus parodoje už scenografijos eskizus ir lėles apdovanotas aukso ir sidabro medaliais, vėliau surengė personalinę parodą Niujorke. 1972 m. apdovanotas Lietuvos respublikine premija. Lietuvos teatro, muzikos ir kino istorijos muziejus 100-ųjų gimimo metinių proga parengė S. Ušinsko leidinį „Lėlių ir kaukių teatras“ (Vilnius, 2005). VDA Dailėtyros institutas išleido DVD „Storulio sapnas“.
1963 m. Maskvoje menotyrininkė Vera Kulešova apie menininką išleido knygą rusų kalba, Nijolė Tumėnienė parengė monografiją „Stasys Ušinskas“ (Vilnius, 1978).

nuotrauka 1987 m. miesto centre (S. Daukanto g. 15) atidengta memorialinė lenta „Šiame name 1961–1967 m. gyveno dailininkas Stasys Ušinskas“ (Kauno m. LDT 1985 01 31 potv. Nr. 33 p). Tekstas lietuvių ir rusų kalbomis. 2017 12 08 lenta pakeista: „Šiame name 1961–1967 m. gyveno dailininkas vitražistas, scenografas, lėlininkas profesorius Stasys Ušinskas“.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Stasys Ušinskas. – Iliustr. // Stasė Ramanauskienė. Kūrėjai ir jų memorialinės vietos. – Vilnius, 1984. – P. 130–131.




© 2004, Kauno apskrities viešoji biblioteka