VISKANTA EDVARDAS [1902 03 13 Išlandžiuose (Marijampolės r.) – 2002 01 02 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], žurnalistas, vertėjas.

1924–1937, 1939–1951, 1956–2002 m. gyveno Kaune.

1922–1926 m. studijavo LU lietuvių kalbą ir literatūrą, buvo Tautininkų sąjungos narys. 1924–1925 m. dirbo sekretoriumi Užsienio reikalų ministerijoje. Mokytojavo 3-ojoje mergaičių gimnazijoje ir Kauno mokytojų seminarijoje. 1930 m. baigė VDU Humanitarinių mokslų fakultetą. 1931–1935 m. dirbo žurnale „Vairas“. Iki 1937 m. KU dėstė visuotinę literatūrą. 1937–1939 m. mokėsi italų kalbos dėstydamas lietuvių kalbą Rytų kalbų institute Neapolyje.
1939–1940 m. buvo „Aušros“ berniukų gimnazijos lituanistas. Nuo 1942 m. – Valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktorius, 1945–1947 m. – KU dėstytojas. 1950 m. apkaltintas antitarybine veikla, 1951 m. įkalintas Kaune ir nuteistas 25 m. kalėti Rusijoje. 1956 m. grįžęs į Kauną dirbo vertėju „Vagos“ leidykloje. Iš prancūzų, italų, vokiečių ir rusų kalbų vertė K. Hamsuno „Paną“ (1928), Gi de Mopasano „Rinktines noveles“ (1929), L. Tolstojaus „Karą ir taiką“ (1950), Ž. Ž. Ruso „Išpažintį“ (1967), D. Bokačio „Dekameroną“ ir kt. Su Talmantu sudarė „Visuotinės literatūros chrestomatiją“ (d. 3 1931 m.; d. 4 1932 m.) Išleista jo prisiminimų, dienoraščių, straipsnių knyga „Gyvenimo kelionėje“ (Kaunas, 2002).
1987 m. už nuopelnus verčiant pasaulinę literatūrą jam įteiktos A. Venclovos, o 1993 m. – Vinco Rastenio premijos. Jau po mirties už knygą „Gyvenimo kelionėje“ pripažintas konkurso „Tautos kultūra – atgimstančios visuomenės siela“ laureatu. Buvo Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos narys, 1997 m. apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.

2000 05 18 jam suteiktas Kauno m. garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 08 19]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Garbės piliečių vardai – E. Viskantai ir L. Dambrauskui // Tėviškės žinios. – 2000, geg. 19, p. 4.




© 2004, Kauno apskrities viešoji biblioteka