ABRAITIS BLAŽIEJUS [1899 08 16 Tupikuose (Šakių r.) – 1975 06 17 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], gydytojas histologas, medicinos mokslų daktaras.

1928–1975 m. gyveno Kaune (išskyrus 1936–1938 metus, kai mokėsi užsienyje).

1933 m. baigė VDU Medicinos fakultetą. Nuo 1934 m. pradėjo dirbti Kauno universiteto Medicinos fakulteto Histologijos katedroje asistentu. 1939 m. tapo docentu, 1946 m. – profesoriumi. 1939–1971 m. vadovavo Histologijos-embriologijos katedrai.
Be veiklos katedroje, profesorius B. Abraitis daugelį metų dirbo administracinį darbą: 1944–1946 m. jis buvo Kauno universiteto Medicinos fakulteto prodekanas, 1946–1947 m. ir 1951–1952 m. – Kauno universiteto (vėliau KMI) dekanas, 1947–1950 m. ir 1958–1964 m. – prorektorius.
Profesoriaus B. Abraičio iniciatyva buvo įsteigta Lietuvos TSR anatomų, histologų ir embriologų mokslinė draugija.
Parašė knygas: „Lęšio pasaitai, jų vystymasis, struktūra ir reikšmė“ (1938), „Žmogaus embriologija“ (1962), „Žmogaus odos struktūros skirtingumai kai kuriose kūno paviršiaus vietose“ (1939).
1959 m. jam buvo suteiktas nusipelniusio Lietuvos mokslo veikėjo vardas, o 1967 m. paskirta Lietuvos valstybinė premija.

nuotrauka 1988 12 07 prie namo (Vydūno al. 67) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1951–1975 m. gyveno medicinos daktaras, profesorius Blažiejus Abraitis“ (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33 p.; tekstas lietuvių ir rusų kalbomis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Blažiejus Abraitis. – Iliustr. – Bibliogr.: 4 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 9–10.
2. Brėdikis, Jurgis. Jis buvo kupinas meilės ir mokslui // Kauno diena. – 1999, rugpj. 17, p. 18.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


ANDREJEVAS ROSTISLAVAS [1907 01 24 Kaune – 1967 06 05 Maskvoje, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], dainininkas (tenoras), režisierius.

1907–1967 m. gyveno Kaune.

Gimė ir užaugo Kaune, inteligentų šeimoje. Pirmojo pasaulinio karo metais su šeima pasitraukė į Maskvą. Grįždamas į tėvynę, pargabeno carinės okupacijos metu iš Lietuvos pagrobtus šventovių varpus. 1934 m. baigė VDU teisių fakultetą, tačiau pasirinko dainininko kelią. Mokėsi Kauno konservatorijoje pas garsius dainavimo pedagogus O. Marinį ir N. Karnavičienę. 1935 m. debiutavo kaip operos dainininkas. 1937–1939 m. vokalą tobulino Paryžiuje. Nuo 1940 m. buvo Valstybės teatro solistas. Sukūrė per 40 vaidmenų. Atliko pagrindiens partijas operose „Traviata“, „Borisas Godunovas“ bei daugelyje kitų. Labiausiai žiūrovus žavėjo jo atliekamas Lenskio vaidmuo operoje „Eugenijus Oneginas“. R. Andrejevas buvo aukšto lygio profesionalas, išvaizdus ir elegantiškas. 1944 m. Kauno muzikinės komedijos teatras pradėjo veikti savarankiškai ir R. Andrejevas jame sukūrė apie 30 pagrindinių vaidmenų: ypač pavykę F. Leharo, I. Kalmano bei J. Štrauso operetėse.
Nuo 1951 m. dainininkas tapo Kauno muzikinio teatro režisieriumi, pastatęs Dž. Verdžio operą „Rigoletas“. 1957–1967 m. buvo vyr. režisierius. Pastatė 30 spektaklių, tarp jų – pirmąjį Lietuvoje miuziklą F. Lou „Mano puikioji ledi“. Buvo realistinio meno šalininkas. Jo režisuotus pastatymus: Dž. Verdžio „Rigoletas“ (1951) bei „Simonas Bokanegra“ (1960), P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, A. Rubinšteino „Demonas“ ir kt. gerai įvertino muzikinė visuomenė. Prie teatro R. Andrejevas įkūrė studiją, ruošiančią operečių atlikėjus.
Už nuopelnus buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medaliu (1928) ir DLK Gedimino ordinu (1932). 1960 m. jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas. 1967 m. netikėtai žuvo su reikalais nuvykęs į Maskvą.
100-ųjų gimimo metinių proga jam atidengta atminimo lenta, Kauno muzikinio teatro fojė surengta fotografijų paroda, maestro atminimui paskirtas miuziklas „Mano puikioji ledi“, pristatytas Linos Stankevičiūtės sudarytas proginis teatro leidinėlis „Rostislavas Andrejevas“ (Kaunas, 2007).

nuotrauka 2007 01 26 Žaliakalnyje ant namo (Seinų g. 17) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1945–1967 metais gyveno solistas ir režisierius Rostislavas Andrėjevas“ (skulpt. Algimantas Šlapikas; privatus užsakymas).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Inytė, Vėjūnė. Aristokratų palikuonis ragavo ir juodadarbio duonos: provakarietiškų pažiūrų menininkas žuvo po tarnybinio Kremliaus automobilio ratais. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2007, saus. 27, p. 9.
2. Kanopkaitė, Rūta. Amžinojo grožio tarnas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2007, saus. 27, priedas „Santaka“, p. 11.


ARMINAITĖ VLADISLAVA [1894 02 24 Marijampolėje – 1966 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse], pedagogė, skautininkė, pogrindžio veikėja.

1922–1966 m. gyveno Kaune.

1922–1939 m. dirbo pavyzdinėje mokykloje prie „Saulės“ mokytojų seminarijos, o nuo 1939 m. vadovavo 2-ajai pradinei mokyklai Šančiuose, kuri buvo laikoma didžiausia ir pavyzdingiausia. Mokykloje įkūrė vaikų teatrą, kuriam pati rašė pjeses.
B. Arminaitė buvo Vytauto Didžiojo komiteto Šančių skyriaus narė. 1933–1936 m. ji vadovavo Lietuvos skautėms. Šančiuose įkūrė jaunesniųjų skautų draugovę. 1935 m. tapo Skaučių Seserijos vyr. skautininke, organizavo skaučių vadovių kursus 1941 m. gegužės 1-ąją „Saulutės“ slapyvardžiu pasirašytą V. Arminaitės kalbą paskelbė pogrindžio radijas. 1943 m., įkūrus Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), į jo veiklą įsitraukė ir V. Arminaitė.
1922 m. parengė ir išleido knygelę „Blaivaus jaunimo auklėjimo klausimu“. Rašė straipsnius pedagoginei spaudai.
Už kūrybinę pedagoginę ir skautišką veiklą V. Arminaitė buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu.

nuotrauka 2000 12 08 ant pastato (Sandėlių g. 7), kur prieš karą buvo įsikūrusi V. Arminaitės vadovaujama Šančių pradinė mokykla, mokytojos atminimui atidengta memorialinė lenta: „Šiame pastate buvusios 2-osios pradžios mokyklos vedėja 1938–1941 metais dirbo žymi pedagogė, skautų vadovė, vyresnioji skautininkė Vladislava Arminaitė (1894–1966)“ (skulpt. Konstantinas Bogdanas; Kauno m. mero 2000 01 19 potv. Nr. 13).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengta atminimo lenta žymiai pedagogei. – Portr., iliustr. // Liet. aidas. – 2000, gruod. 12, p. 11.
2. Važnevičiūtė, Alberta. Paminėta žymi mokytoja. – Iliustr. // XXI amžius. – 2000, gruod. 15, p. 16.
3. Voverienė, Ona. „Ji ... buvo mūsų kelio švyturys“. – Portr. // XXI amžius. – 2002, geg. 8., p. 6.


BIRŽIŠKA MYKOLAS [1882 08 24 Viekšniuose (Mažeikių r.) – 1962 08 24 Los Andžele (JAV)], Nepriklausomybės Akto signataras, profesorius, lietuvių literatūros istorikas.

1922–1940 m. gyveno Kaune.

1922–1939 m. – Lietuvos universiteto profesorius, 1922–1925 m. ir 1937–1939 m. – Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, 1926–1927 m. – rektorius, 1922–1930 m. – „Aušros” berniukų gimnazijos direktorius, nuo 1932 m. – „Lietuviškosios enciklopedijos” viceredaktorius. Parašė ir išleido daug knygų, tarp kurių – „Vilniaus Golgota” (B. Šėmio slapyvardžiu, 1930), „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose” (1938), „Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos. Kn. 1-2” (1931–1938) ir kt.
Nuo 1949 m. gyveno JAV.
1997 m. serijoje „Lietuvos Nepriklausomybės diena” išleistas 1 Lt vertės pašto ženklas (dail. Jokūbas Zovė). 2007 m. Signatarų namuose Vilniuje įrengtas M. Biržiškos memorialinis kambarys. Vygintas Bronius Pšibilskis apie jį parengė knygą „Mykolas Biržiška ir Vilniaus universitetas: veiklos studija ir atsiminimų publikacija“ (Vilnius, 2005, 2008) bei monografiją „Mykolas Biržiška: patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo ir veiklos pėdsakai“ (Vilnius, 2009).

1932 09 23 M. Biržiškai suteiktas VDU garbės daktaro vardas.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html  [žiūrėta 2010 08 09]

1990 12 28 Dainavos mikrorajone Biržiškų vardu pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1990 12 28 potv. Nr. 897).

1994 m. Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete (Muitinės g. 8) įkurta prof. M. Biržiškos vardo auditorija. Ją puošia guašu pieštas M. Biržiškos portretas ir grafikos technika sukurtas jo gimtojo namo paveikslas.
1997 m. dekano doc. dr. A. Šalčiaus iniciatyva įsteigta Mykolo Biržiškos vardinė stipendija.

nuotrauka 2007 m. Centre ant namo (Trakų g. 8) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1931–1940 m. gyveno Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, literatūros ir kultūros istorikas, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius profesorius Mykolas Biržiška. Mirė 1962 m. Los Andžele“ (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 07 04 įsak. Nr. A-2295).

nuotrauka 2013 02 14 KTU II rūmų (K. Donelaičio g. 20) II aukšto fojė atidengta atminimo lenta su užrašu: „1929–1939 m. šiame pastate dirbo 1918 m. Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras, švietimo ministras, Lietuvos universiteto rektorius, Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. Mykolas Biržiška (1882–1962)”.
Prieiga per internetą: http://ktu.lt/naujienos/ktu-iamzino-vasario-16-osios-akto-signataru-atminima  [žiūrėta 2013 02 14]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atminimo lentos signatarams // Vakaro žinios. – 2013, vas. 15, p. 2.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Masalskienė, Janina. Universiteto dėstytojams ir mokslo darbuotojams // Darbai ir dienos. – T. 26 (2001), p. 303.
4. Mykolas Biržiška /1882–1962/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 126–127.
5. Pribušauskaitė, Albina. Įamžinamas profesorių Biržiškų atminimas // Kauno diena. – 1997, bal. 28, p. 18.
6. Vasario 16-osios Akto signatarų atminimo lentos // XXI amžius. – 2013, vas. 22, p. 12.
7. Vytauto Didžiojo universitetas: garbės daktarai, 1922–1992. – [Kaunas, 1992], 1 lap. sulankst. į 4 p.: iliustr.


BUKŠA MYKOLAS [1869 04 16 Vilniuje – 1953 03 07 Vilniuje], dirigentas.

1927–1948 m. gyveno Kaune.

1900 m. baigė Sankt Peterburgo konservatoriją. 1927–1944 m. Valstybės teatro dirigentas. 1944–1948 m. dėstė Kauno konservatorijoje.
Valstybės teatre pastatė 21 operos ir baleto spektaklį. Pirmasis lietuviškų operų: J. Karnavičiaus „Gražina“ (1933) ir „Radvila Perkūnas“ (1937), A. Račiūno „Trys talismanai“ (1936), S. Šimkaus „Kaimas prie dvaro“ dirigentas. M. Bukša sukūrė instrumentinės muzikos kūrinių, choro dainų, romansų.
1948 m. iš Kauno perkėlus valstybinį operos ir baleto teatrą, sugrįžo į Vilnių.

nuotrauka 1970 m. prie namo (K. Donelaičio g. 26), pastatyto 1932 m. pagal archit. A. Šalkausko projektą, atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1938–1948 m. gyveno dirigentas Mykolas Bukša“.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Mykolas Bukša. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 13–14.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Marcinauskas, Kazys. Dviračiu po vidurio ir Šiaurės Lietuvą. – Kaunas, 1998. – D. 4, p. 164.


BULAVAS JONAS [1903 07 24 Ginotuose (Rokiškio r.) – 1984 10 07 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], agronomas, selekcininkas.

1957–1983 m. gyveno Kaune.

1928 m. baigė Žemės ūkio akademiją. 1931 m. Švedijoje studijavo selekciją. 1940–1983 m. (išskyrus 1941–1944 m.) dėstė LŽŪA. 1956–1962 m. – LŽŪA rektorius, 1957–1976 m. – Augalininkystės katedros vedėjas, o nuo 1977 m. – šios katedros profesorius-konsultantas.
J. Bulavas išvedė net 25 kviečių ir miežių veisles. Pirmasis pradėjo kryžminti rugius su kviečiais, sukūrė kvietrugius. 1957 m. jo iniciatyva netoli Kauno, Noreikiškėse, pradėti statyti nauji akademijos rūmai.
1956 m. J. Bulavas išrenkamas SSRS žemės ūkio mokslo akademijos ir LSSR mokslų akademijos nariu korespondentu. 1961 m. Jam buvo suteiktas profesoriaus laipsnis, o 1965 m. – Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1966 m. buvo išrinktas Lietuvos genetikų ir selekcininkų draugijos prezidentu, kuriai vadovavo 10 metų. 1968 m. už selekcinio darbo rezultatus jam suteiktas habilituoto daktaro laipsnis.
Išleido vadovėlius „Augalų selekcija ir sėklininkystė“ (1963) ir „Bendroji augalų selekcija“ (1970). Parašė daugiau nei 120 mokslinių straipsnių.
2003 m. apie jį išleista knyga „Profesorius Jonas Bulavas“ (Kaunas, 2003).

1984 10 19 švenčiant LŽŪA 60-metį, prie memorialinio prof. Jono Bulavo Augalininkystės ir selekcijos kabineto atidengta atminimo lenta.

1985 m. LŽŪA Selekcijos ir sėklininkystės kabinetas (Studentų g. 11, 403 kab.) pavadintas Augalininkystės katedros vedėjo, akademijos rektoriaus Jono Bulavo vardu.

[1990 m.] prie namo (Vaižganto g. 35) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1960–1984 m. gyveno selekcininkas profesorius Jonas Bulavas“ (Kauno m. LDT VK 1986 06 13 potv. Nr. 237 p.).

nuotrauka 2003 06 26, minint 100-ąsias gimimo metines, LŽŪA skvere prieš centrinius rūmus esančioje Rektorių alėjoje atidengtas paminklinis biustas „Profesorius Jonas Bulavas“ (skulpt. Marijus Petrauskas).
Prieiga per internetą: http://www.lzuu.lt/pradzia/lt/24494  [žiūrėta 2010 08 11]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bėčius Kazimieras, Kažemėkas Osvaldas. Profesorius Jonas Bulavas. – Iliustr. // Universitetinio žemės ūkio mokslo raida Lietuvoje. – Kaunas, 1999. – P. 323–327.
2. Buvo paprastas, tikrai žemės žmogus. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2003, liep. 17–rugs. 10, p. 16–17.
3. Jagaitė, Rasa. Jono Bulavo šimtųjų gimimo metinių minėjimas. – Iliustr. // Ūkininko patarėjas. – 2003, birž. 28, p. 4.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. „Lietuvos žemės ūkio akademijos ir sėklininkystės kabinetas...“. – (Ministerijose) // Žemės ūkis. – 1985, Nr. 7, p. 30.
6. Motuzas, Algirdas. Gerbiamas rektorių atminimas. – Iliustr. // Ūkininko patarėjas. – 2009, lapkr. 7, p. 21.
7. Motuzas, Algirdas Juozas. Rektorių alėja. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2010, kovo 4, p. 13.
8. Petrulis, Juvencijus. Ryškūs pėdsakai Noreikiškėse. – Faks. // Žemės ūkis. – 2003, Nr. 7, p. 30.


DIDŽIOKAS VLADAS [1889 09 01 Vilniuje – 1942 10 07 Kaune, palaidotas Kruonio kapinėse], tapytojas, grafikas, scenografas.

1919–1940 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1911–1915 m. studijavo Sankt Peterburgo A. Štiglico techninio piešimo mokykloje. 1919 m. grįžo į Kauną, dirbo Prekybos ir pramonės ministerijoje braižytoju, vėliau – Valstybės teatro dailininku-dekoratoriumi. 1922–1940 m. Kauno meno mokykloje dėstė piešimą ir dekoratyvinę tapybą. Nutapė lyrinių ir epinių peizažų („Kaunas žiemą“, 1931; „Sieliai Neryje“, 1936), natiurmortų, portretų. Valstybės teatre sukūrė dekoracijas operoms: Dž. Verdžio „Rigoletas“ (1921), Š. Guno „Faustas“ (1921), R. Leonkavalio „Pajacai“ (1922), Ž. Bize „Karmen“ (1924) ir kt.
Nuo 1936 m. vasarodavo, o vėliau ir gyveno savo sodyboje Dovainonyse (Kaišiadorių r.).
2009 m. išleista Jono Laurinavičiaus knygelė „Dailininkai Barbora ir Vladas Didžiokai Dovainonyse“ (Kaišiadorys).

nuotrauka 1924 04 11 Meno mokyklos direktoriui mokiniai įteikė marmurinę atminimo lentą su užrašu „Lietuvos / Meno Mokyklos Įsteigėjui / ir jos pirmajam Direktoriui / Justinui Vienožinskiui / Už pakeltą triūsą šį rūmą statant, / taip - pat / pirmajai Mokytojų tarybai / P. Čiurlioniui, V. Didžiokui, A. Galdikui, / P. Galaunei, P. Kalpokui, J. Šileikai, / K. Škleriui ir Ign. Šlapeliui. / Už nenuilstamą darbą sunkiose aplinkybėse / Mokyklai besikuriant / tariame širdingą ačiu. / Meno Mokyklos Klausytojai. / Kaunas / MCMXXIV / Balandžio II d.“, kuri ir dabar puošia Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto 2-ajame aukšte esančios salės sieną.

[1977] m. Dovainonių kaimo sodyboje (Kaišiadorių r.), kurioje gyveno dailininkas, atidengta memorialinė lenta. Apie 1986 m. lenta dingo.

nuotrauka 1988 12 09 prie namo (A. Mackevičiaus g. 43) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1930–1933 m. gyveno dailininkas Vladas Didžiokas (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33 p.). Dėl namo rekonstrukcijos lenta nuimta.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. K. B. Lietuvos Meno Mokyklos iškilmės // Lietuva. – 1924, bal. 14, p. 5.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Laurinavičius, Jonas. Užmirštoji sodyba // Literatūra ir menas. – 1987, gruod. 5, p. 16.
4. Vladas Didžiokas. – Portr. // Kaišiadorių krašto žmonės: 100 biografijų / Jonas Laurinavičius. – Kaunas, 2002. – P. 51–52.


DOBUŽINSKIS MSTISLAVAS [1875 08 15 Novgorode (Rusija) – 1957 11 20 Niujorke (JAV), palaidotas Paryžiuje], rusų ir lietuvių scenografas, grafikas, tapytojas.

1925 m., 1929–1939 m. gyveno Kaune.

1923 m. atvyko į Kauną dalyvauti Lietuvių meno kūrėjų draugijos Plastikos sekcijos surengtoje parodoje. 1925 m. Valstybės teatro kvietimu atvyko kurti dekoracijų P. Čaikovskio operai „Pikų dama“. Nuo 1929 m. rugpjūčio mėn. apsigyveno Kaune. 1929–1930 m. vadovavo Kauno meno mokyklos grafikos ir dekoratyvinės tapybos studijoms. 1930 m. Maironio gatvėje įkūrė privačią meno studiją, kuri veikė iki 1933 m.
Nuo 1931 m. Valstybės teatre dirbo dailininku-scenografu. Sukūrė dekoracijas ir kostiumus apie 40 operos ir baleto spektaklių, kurie įėjo į lietuvių meno aukso fondą. Tai Š. Guno „Faustas“, V. A. Mocarto „Don Žuanas“, A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“, J. Karnavičiaus „Radvila Perkūnas“, A. Glazunovo „Raimonda“, L. Delibo „Kopelija“ ir kt.
1933 m. dalyvavo kuriant lietuvišką herbą, vėliavą, ordinus, pašto ženklus. Sukūrė savitos stilistikos Kauno ir kitų miestų peizažų, portretų, išraiškingų knygų iliustracijų. Parašė studijas „Apie Vytauto ženklą“ (1932), „Vytis: Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės herbo istorinių variantų bruožai“ (1933). Kaip komisijų narys dalyvavo senovės paminklų apsaugos bei restauravimo darbuose. 1938 m. lapkričio 23 d. Karo muziejuje buvo atidaryta jo išdekoruota Vytauto Didžiojo niša. M. Dobužinskis Kaune nusipirko žemės sklypą ir ketino statytis namą. 1939 m. Antrasis pasaulinis karas užklupo jį Anglijoje besiruošiant parodai. Į Lietuvą nebegrįžo.
Per 1000 jo darbų saugoma Vilniaus teatro ir muzikos muziejuje, likusi dalis – kituose Vilniaus ir Kauno muziejuose. Išleista medžiaga tarptautinės konferencijos, skirtos dailininko 120-osioms metinėms, „Dobužinskis ir Lietuva“ (Vilnius, 1998). E. Čiudakovos fondas parengė Inesos Makovskajos parengtą ir gausiai iliustruotą knygelę rusų kalba „Mstislavas Dobužinskis: 130-osioms gimimo metinėms“ (Vilnius, 2006). Šalia kitų įamžinimo objektų joje atsispindi ir M. Dobužinskio veikla bei jo įamžinimas Kaune. Živilė Ambrasaitė sudarė M. Dobužinskio darbų leidinį „Scenografija Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkiniuose“ (Vilnius, 2006). Lietuvos dailės muziejus išleido jo kūrinių katalogą „Senoji Lietuva“ (Vilnius, 2007).

nuotrauka 1970 m. ant namo (Maironio g.13) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1929–1939 m. gyveno dailininkas Mstislavas Dobužinskis“.

1995 m. Kauno centre jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1995 06 16 potv. Nr. 365).

2005 m. kovo pradžioje Kauno rusų vaikų ir jaunimo estetinio lavinimo centrui (Krėvės pr. 54) suteiktas Mstislavo Dobužinskio rusų kultūros ir estetinio lavinimo centro pavadinimas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?3125794753  [žiūrėta 2010 08 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dobužinskio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 50.
2. Dviejų kultūrų jungtis // Kauno diena. – 2005, kovo 12, p. 14.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Mstislavas Dobužinskis. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 75–76.


DUBAS VLADAS [1887 06 18 Žaliojoje (Vilkaviškio r.) – 1937 08 03 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], romanistas, literatūrologas, profesorius.

1918–1937 m. gyveno Kaune (1921 m. ir 1929 m. tobulinosi Italijoje ir Prancūzijoje.

1918 m. iš Maskvos grįžęs į Kauną, kur gyveno jo tėvai, dirbo prancūzų ir lotynų kalbos mokytoju, dėstė visuotinę literatūrą „Saulės“ ir „Aušros“ gimnazijose. Pastarojoje buvo direktoriaus pavaduotojas ir trumpai – direktorius. 1920 m. Aukštuosiuose kursuose pradėjo skaityti Vakarų Europos literatūros paskaitas. Įsikūrus LU, jame dėstė romanistiką ir lotynų kalbą. 1924 m. jam buvo suteiktas docento, o 1928 m. – ekstraordinarinio profesoriaus laipsnis.
Rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuva“, „Literatūra“, „Pradai ir žygiai“, „Studentų dienos“ ir kt. 1931 m. redagavo ateistinį žurnalą „Vaga“. Išleido vadovėlį aukštosioms mokykloms „Įvadas į bendrą literatūrą“ (1923, 1931) bei „Prancūzų literatūros istorijos“ dvitomį (1929–1930), monografijas apie F. R. Šatobrianą (1925), A. Francą (1928), Volterą (1932), Š. Bodlerą (rankraštis), įdomiai skaitė viešas paskaitas visuomenei.
Neatsigavo po skaudžios vienturčio sūnaus netekties. Parašė biografinę apysaką „Vytukas: vieno berniuko istorija“ (1934), novelių bei recenzijų. Palaužtas ligos, mirė eidamas 51 metus, palikęs daug rankraščių ir neįgyvendintų planų. Jo darbai labai informatyvūs ir lengvai skaitomi. Asmeninis V. Dubo archyvas saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje bei Lietuvių kalbos ir literatūros institute.

nuotrauka 2007 06 18 minint profesoriaus 120-ąsias gimimo metines Žaliakalnyje ant jo namo (Aušros g. 37, dab. Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos „Aušros“ filialas) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1933–1937 m. gyveno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, literatūrologas Vladas Dubas“ (Kauno m. administracijos direktoriaus 2007 05 09 įsak. Nr. A-1554).
Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/naujienos-trumpai-48190  [žiūrėta 2010 08 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bartkus, Gvidonas. Vladas Dubas – literatūros ir kultūros istorikas: gimimo 100-ąsias metines minint // Kultūros barai. – 1987, Nr. 6, p. 56–59.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Vladui Dubui – 120 // Laikinoji sostinė. – 2007, birž. 16, p. 10.
4. [Namas Aušros g. 37 įtrauktas į vietinės reikšmės istorijos paminklų sąrašą] // Lietuvos respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990). D. 1. – Vilnius, 1993. – P. 198.


DUBENECKIS VLADIMIRAS [1888 09 06 Zmejinogorske (Altajaus kr., Rusija) – 1932 08 10 Karaliaučiuje; palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse; 1933 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Juozas Zikaras, archit. Mykolas Songaila)], architektas, dailininkas, scenografas, pedagogas, profesorius.

1919–1932 m. gyveno Kaune.

Gimė lietuvio tremtinio šeimoje. 1906–1914 m. studijavo architektūrą Peterburgo dailės akademijoje, vėliau joje ir dirbo. 1917 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. 1919 m. atvyko į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje, tais pačiais metais persikėlė į Kauną. Pirmaisiais gyvenimo Kaune metais tarnavo Prekybos ir pramonės ministerijoje, 1920–1923 m. – Amerikos lietuvių (Amlito) akcinėje bendrovėje statybos skyriuose. Buvo vienas Lietuvių meno draugijos steigėjų, Valstybės archeologijos komisijos, Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungos steigėjas ir pirmininkas. V. Dubeneckis rūpinosi architektūros paminklų apsauga. 1927–1929 m. profesoriavo, dėstė kompoziciją ir perspektyvą Meno mokykloje. 1930–1931 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete.
Reikšmingiausi jo projektuoti pastatai Kaune: Kauno meno mokykla (1922–1923), Valstybės teatro rūmų Kaune rekonstrukcija (1923–1925, su M. Songaila ir V. Žemkalniu), kino teatras „Metropoliten“ (dabartinis Dramos teatras; 1928–1929), M. K. Čiurlionio dailės muziejus (1930), Vytauto Didžiojo karo muziejus (1934) ir kt.
Be architektūrinių projektų V. Dubeneckis kūrė dekoracijas spektakliams: V. Krėvės „Skirgaila“ (1924), Š. Guno „Romeo ir Džuljeta“ (1925), Ž. Offenbacho „Hofmano pasakos“ (1925), R. Vagnerio „Lohengrinas“ (1926), Moljero „Tartiufas“ (1927) ir kt. Kaip dailininkas yra sukūręs grafikos darbų, lietuvių liaudies kostiumų eskizų; parašęs straipsnių architektūros klausimais.
1931 m. Juozas Zikaras sukūrė V. Dubeneckio medalioną ir bareljefą, o 100-osioms dailininko gimimo metinėms 1988 m. skulptorius Petras Baronas pagamino medalį „Vladimiras Dubeneckis, 1888–1932“.

nuotrauka 1938 m. Vytauto Didžiojo karo muziejuje atidengta memorialinė lenta: „Dail. architektas Dubeneckis, V. D. Karo muziejaus rūmų meninės kompozicijos autorius”.

nuotrauka 1988 09 05 prie namo (Vilniaus g. 72) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1922–1932 m. gyveno architektas, dailininkas, profesorius Vladimiras Dubeneckis“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. LDT VK 1988 05 25 potv. Nr. 173; tekstas lietuvių ir rusų kalbomis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Arch. Dubeneckiui atidengiama paminklinė lenta // Lietuvos aidas. – 1938, lapkr. 10, p. 10.
2. „Minint architekto Vladimiro Dubeneckio, vieno iš atgimusios Lietuvos architektūros korifėjų, 100-ąsias gimimo metines...“. – Iliustr. // Statyba ir architektūra. – 1989, Nr. 1, p. 21.
3. Miškinis, Algimantas. Gyvenimą ir kūrybą susiejęs su Kaunu: architekto Vladimiro Dubeneckio gimimo 100-osioms metinėms. – Iliustr. // Kauno tiesa – 1988, rugs. 4, p. 4–5.
4. Vakar iškilmingai pašventintas arch. Dubeneckio paminklas // Lietuvos aidas. – 1938, lapkr. 27, p. 4.
5. Vladimiras Dubeneckis. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos /Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 77–78.
6. Vladimiras Dubeneckis: šimtmečio akcentai. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1988, rugs. 6, p. 1.


GALAUNĖ PAULIUS [1890 01 25 Pageležiuose (Ukmergės r.) – 1988 10 18 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], dailės istorikas ir kritikas, lietuvių profesionalios muziejininkystės pradininkas, nusipelnęs meno veikėjas.

1919–1988 m. gyveno Kaune.

1919–1923 m. dirbo Valstybės muziejuje. 1920 m. kartu su kitais įkūrė Lietuvių meno draugiją ir buvo jos narys. 1924–1936 m. dirbo M. K. Čiurlionio galerijos vedėju. 1936–1944 m. – Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus, 1944–1949 m. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius. 1925–1940 m. VDU dėstė meno istoriją, tautodailę, muziejininkystę. 1930 m. buvo vienas iš XXVII knygos mėgėjų draugijos įkūrėjų.
Per 1941–1945 m. karą rūpinosi muziejaus vertybių išsaugojimu. 1949 m. iš muziejaus direktoriaus pareigų buvo atleistas, nors 1955–1957 m. jam vėl trumpai leista dirbti muziejuje, ruošiant Lietuvos liaudies meno albumus.
Svarbiausi P. Galaunės veikalai: „Lietuvių kryžiai“, „Ex-librisas Lietuvoje“ (1926), albumas „Lietuvių liaudies menas“ (6 kn., 1956–1968), M. K. Čiurlionio, M. Bulakos, A. Galdiko kūrinių katalogai.
Už nuopelnus P. Galaunė buvo apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono (1930), Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio (1931), Latvijos Trijų Žvaigždžių (1932) bei Švedijos karaliaus Vazos 3-ojo laipsnio (1938) ordinais. 1970 m. už albumų seriją „Lietuvių liaudies menas” apdovanotas LSSR valstybine premija.
1961 m. skulptorius Vladas Žuklys iš ąžuolo išskaptavo biustą „Prof. P. Galaunė“, o 1972 m. Juozas Kėdainis atliejo bronzinį medalį „Paulius Galaunė“. Lietuvos kino studijoje apie jį buvo sukurtas dokumentinis filmas „Paulius Galaunė” (rež. Stasys Dargis). 1990 m. 100-ųjų gimimo metinių proga buvo paskelbtas konkursas P. Galaunės atminimo medaliui sukurti. I-oji vieta atiteko skulptoriui Petrui Gintalui. Pagal jo projektą Kauno dailės bendrovei „Medalis” buvo užsakyta pagaminti 1000 medalių, kurie išdalinti šventinių renginių metu. Zita Žemaitytė parašė monografiją „Paulius Galaunė“ (Vilnius, 1988).

nuotrauka 1924 04 11 Meno mokyklos direktoriui mokiniai įteikė marmurinę atminimo lentą su užrašu „Lietuvos / Meno Mokyklos Įsteigėjui / ir jos pirmajam Direktoriui / Justinui Vienožinskiui / Už pakeltą triūsą šį rūmą statant, / taip - pat / pirmajai Mokytojų tarybai / P. Čiurlioniui, V. Didžiokui, A. Galdikui, / P. Galaunei, P. Kalpokui, J. Šileikai, / K. Škleriui ir Ign. Šlapeliui. / Už nenuilstamą darbą sunkiose aplinkybėse / Mokyklai besikuriant / tariame širdingą ačiu. / Meno Mokyklos Klausytojai. / Kaunas / MCMXXIV / Balandžio II d.“, kuri ir dabar puošia Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto 2-ajame aukšte esančios salės sieną.

1976 m. Lietuvos kultūros ministerija įsteigė Respublikinę Pauliaus Galaunės vardo premiją, skirtą geriausiems Lietuvos tautodailininkams.

nuotrauka 1990 01 25 ant 1932 m. pagal A. Funko projektą pastatyto jo namo (Vydūno al. 2) atidengta memorialinė lenta su įrašu: „Šiame name 1932–1972 m. gyveno dailėtyrininkas, muziejininkas, pedagogas Paulius Galaunė, 1932–1962 m. operos solistė Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. LDT VK 1990 m. potv.).

1993 m. Aleksoto mikrorajone, Birutėje, jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1993 06 18 potv. Nr. 615).

1996 12 14 atidarytas memorialinis muziejus Adelės ir Pauliaus Galaunių namai (Vydūno al. 2).
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Kaunas/galauniu_namai.htm   [žiūrėta 2010 08 12]

2000 11 23 Kauno ekslibrisininkų klubui suteiktas lietuvių ekslibriso patriarcho Pauliaus Galaunės vardas (2000 11 23 Ekslibrisininkų klubo protokolas Nr.1).

nuotrauka 2012 02 15 Senamiestyje, ant pastato (T. Daugirdo g. 4) atidengta grupinė memorialinė lenta: „Čia gyveno žymūs lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjai Jonas Garalevičius, Paulius Galaunė, Vladas Putvinskis, Juozas Tallat-Kelpša“ (skulpt. Vytautas Narutis; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 11 04 įsak. Nr. A-4136).
Prieiga per internetą: http://kaunas.lt/index.php?2980938493  [žiūrėta 2012 02 17]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Adelės ir Pauliaus Galaunių namai: ekspozicijos vadovas. – Kaunas, 1996. – 48 p. – Santr. anglų kalba.
2. Duobaitė-Bumbulienė, Rasa. Lietuvos valstybininkui Stasiui Šilingui atminti. – Iliustr. // Tremtinys. – 2012, vas. 24, p. 4.
3. Galaunienė, Kazimiera. Paminėta Pauliaus Galaunės 100 metų sukaktis // Muziejai ir paminklai. – Nr. 9 (1991), p. 168–173.
4. Kanopkaitė, Rūta. Namas Ąžuolyne vėl sušvinta kultūrine ir žmogiškąja šviesa. – Iliustr. // Kauno diena. – 1996, gruod. 16, p. 1, 2.
5. K. B. Lietuvos Meno Mokyklos iškilmės // Lietuva. – 1924, bal. 14, p. 5. 6. KPTA atminimo įamžinimo paminklų sąrašas.
7. Paulius Galaunė: talentas, atiduotas tautai // Lietuvos rytas. – 1990, saus. 25, p. 2.
8. P. Galaunės g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 55–56.
9. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Praeitis – tikrasis kelio rodytojas. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1990, saus. 25, p. 3.


GALAUNIENĖ-NEZABITAUSKAITĖ ADELĖ [1895 01 15 Baidotuose (Skuodo r.) – 1962 04 25 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse. 1962 m. pastatytas antkapinis paminklas pagal P. Galaunės projektą], dainininkė.

[1914]–1962 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1915 m. baigė Kauno mokytojų seminariją ir išvyko mokytis į Maskvą. 1920–1931m. – Valstybės teatro solistė. 1920 12 31 pirmajame lietuviškos operos spektaklyje Dž. Verdžio „Traviata“ atliko pagrindinį vaidmenį. Sudainavo apie 25 pagrindines soprano partijas daugelyje operų: Džildą – Dž. Verdžio „Rigoletas“, Margaritą – Š. Guno operoje „Faustas“, Mikaelą – Ž. Bizė „Karmen“, Roziną – Dž. Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“ ir kt.
1931 m. Nezabitauskaitė-Galaunienė iš Valstybės teatro pasitraukė. 1931–1940 m. koncertavo ir mokytojavo Švč. Jėzaus širdies kongregacijos mergaičių gimnazijoje. Nuo 1947 m. dėstė Kauno konservatorijoje ir J. Gruodžio muzikos mokykloje, vadovavo saviveiklos rateliams.
Jos natų archyvas saugomas KAVB Muzikinių leidinių skyriuje (K. Donelaičio g. 8).

nuotrauka 1988 01 13 ant namo (Vydūno al. 2) atidengta pirmoji memorialinė lenta. 1990 01 25 atidengta antroji memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1972 gyveno dailėtyrininkas, muziejininkas, pedagogas Paulius Galaunė, 1932–1962 operos solistė Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. LDT VK 1990 m. potv.).

1995 m. Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose Kaune (Vydūno al. 2) atidarytas memorialinis muziejus.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Kaunas/galauniu_namai.htm  [žiūrėta 2010 08 11]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Adelės ir Pauliaus Galaunių namai: ekspozicijos vadovas – Kaunas, 1996. – 48 p.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Praeitis – tikrasis kelio rodytojas. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1990, saus. 25, p. 3.


GARASTAS VLADAS [gimė 1932 02 08 Linkuvoje], krepšinio treneris.

1952–1956 m. ir nuo 1979 m. gyvena Kaune.

1952 m. įstojo ir 1959 m. baigė LKKI. 1979–1989 m. – Kauno „Žalgirio“ vyrų krepšinio komandos vyriausiasis treneris. Jam vadovaujant Lietuvos krepšininkai 3 kartus tapo SSRS čempionais, dalyvavo Europos šalių taurės turnyrų finale; 1986 m. Argentinoje laimėjo garbingą tarpžemyninę R. V. Džonso taurę. 1992 m. ir 1996 m. jo treniruojama komanda iškovojo bronzos medalius Barselonos ir Atlantos olimpinėse žaidynėse. 1998 m. įsteigė „Dzūkijos“ V. Garasto krepšinio centrą, tapo Lietuvos trenerių asociacijos viceprezidentas. 2003 m. ir 2007 m. buvo išrinktas Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu ketverių metų kadencijai.
Parašė knygas: „Lietuvos krepšinis mūsų džiaugsmas, pasididžiavimas ir meilė“ (2001) ir „Krepšinio trenerio užrašai“, 2 t. (2002).
Apdovanotas DLK Gedimino 1-ojo ir 3-iojo laipsnio ordinais, Garbės ženklu „Už nuopelnus olimpiniam judėjimui“ ir Olimpine žvaigžde. 2000 m. tarp kitų geriausių šimtmečio sportininkų bei sporto organizatorių buvo paskelbtas ir Vladas Garastas. Jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio kūno kultūros ir sporto darbuotojo vardas, o 2007 m. įteiktas pirmojo laipsnio Santakos garbės ženklas. 65-ųjų gimimo metinių proga apie nusipelniusį trenerį Marytė Marcinkevičiūtė išleido knygą „Vladas Garastas: dokumentinė apybraiža“ (Vilnius, 1997). 2011 m. vykusiuose Sporto vadybos apdovanojimuose „Penki olimpiniai žiedai” Vladui Garastui įteiktas specialus apdovanojimas už nuopelnus sporte.

1990 m. pradėtas rengti Vlado Garasto taurės krepšinio turnyras.
Prieiga per internetą: http://www.eurobasket.lt/lt/naujienos/6482  [žiūrėta 2012 10 04]

2002 01 24 už indėlį vystant krepšinio sportą ir visame pasaulyje garsinant Kauno miestą bei Lietuvos valstybę V. Garastui suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [Žiūrėta 2010 08 12]

2003 12 18 jam suteiktas LKKA garbės daktaro vardas.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kubilius, Giedrius. Tradicinis V. Garasto taurės krepšinio turnyras žiūrovų antplūdžio nesulaukė. – Iliustr. // Šiaurės rytai. – 2001, rugs. 4, p. 4.
2. V. Garasto titulų sąrašą papildė dar vienas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2003, gruod. 19, p. 8.
3. Pagerbtas Vladas Garastas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2002, vas. 11, p. 8.
4. Staniulis, Alvydas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2002, saus. 24, p. 1, 9.


GENEROLAS VĖTRA, tikrasis vardas – kpt. Jonas Noreika [1910 10 08 Šukioniuose (Pakruojo r.) – 1947 02 26 Vilniuje], kariškis-juristas, Lietuvių tautinės tarybos (LTT) įkūrėjas ir vadas.

1929–1943 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1929–1931 m. mokėsi Karo mokykloje. 1934 m. perėjo tarnauti į DLK Algirdo 2-ąjį pėstininkų pulką Kaune ir įstojo į VDU Teisių fakultetą. 1938 m. jį baigė teisininko diplomu, buvo pakeltas kapitonu ir nukreiptas darbui į kariuomenės teismą. Taip pat paskirtas lektoriumi į Pirmojo Lietuvos prezidento vardo Karo mokyklą Kaune. J. Noreika redagavo žurnalą „Kariūnas“, bendradarbiavo leidiniuose „Kardas“, „Karys“, „Lietuvos aidas“.
Okupavus Lietuvą, 1940 10 28 išleistas į atsargą iš karto perėjo į antitarybinės rezistencinės kovos pogrindį. 1941 06 23 paskelbė per radiją, kad sudaryta Laikinoji vyriausybė. Liepos mėn. įsteigė slaptą organizaciją „Žemaičių legionas“. Pogrindyje vadovavo Lietuvių frontui. 1943 03 17 ne pirmą kartą buvo suimtas ir atvežtas į gestapo būstinę Kaune. Iš čia kartu su kitais 45 Lietuvos inteligentais išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
1945 m. grįžęs į Lietuvą dirbo Lietuvos MA juriskonsultu, bandė suvienyti pasipriešinimą sovietinei valdžiai. Įkūrė Lietuvių tautinę tarybą (LTT) ir pasiskelbė Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadu Generolu Vėtra. 1947 m. kovo mėn. buvo suimtas, sušaudytas Vilniuje ir užkastas masinėje Tuskulėnų kapavietėje.
1997 m. Vasario 16-osios proga, 50 metų po mirties, kpt. Jonas Noreika apdovanotas Vyčio Kryžaus 1-ojo laipsnio ordinu (ordinas įteiktas dukrai Daliai, atvykusiai iš JAV).
Viktoras Ašmenskas išleido knygą „Generolas Vėtra“ (Kaunas, 1998).

1996 m. miestui prijungus dalį Kauno r. teritorijos, viena gatvė Aleksoto mikrorajone, Narsiečiuose, pavadinta Gen. Vėtros vardu (Kauno m. mero 1996 01 09 nut. Nr. 42; Kauno m. valdybos 2000 02 15 sprend. Nr. 158 iš Gen. Vėtros į Generolo Vėtros g.).

nuotrauka 1997 04 04 Panemunėje (Vaidoto g. 209) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Čia buvusioje Pirmojo Lietuvos prezidento karo mokykloje 1934–1939 m. dėstė kapitonas Jonas Noreika – generolas Vėtra, vienas iš Lietuvos rezistencijos vadų. 1946 m. lapkričio 22 d. bolševikų nuteistas mirties bausme ir nužudytas“ (skulpt. Vladas Žuklys; Kauno m. mero 1996 05 08 potv. Nr. 320).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengta memorialinė lenta. – Iliustr. // Kauno žinios – 1997, bal. 9, p. 1.
2. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 128.
3. Buškevičienė, Angelė. Nėra aukos, kuri būtų per didelė Tėvynei // XXI amžius. – 1997, bal. 11, p. 5-6, iliustr.
4. Generolo Vėtros g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 57–58.
5. Kpt. Jonas Noreika // Lietuvių frontas / Mindaugas Bloznelis. – Kaunas, 2008. – P. 398–399.
6. KPTA atminimo įamžinimo paminklų sąrašas.
7. Riauka, Damijonas. Kapitonas Jonas Noreika – 7. Generolas „Vėtra“ 1910–1947. – [Kaunas, 1997] – 1 lankstinys (6 p.) – Portr.


GERULAITIS ZENONAS [1894 12 22 Paežeriuose (Vilkaviškio r.) – 1945 04 20 Taišeto lageryje (Rusija)], nepriklausomos Lietuvos savanoris, divizijos generolas.

1920–1941 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1919 11 10 savanoriu įstojo į besiformuojantį 1-ąjį pėstininkų pulką. Pasibaigus kovoms su Raudonąja armija ir Lenkijos kariniais daliniais, Z. Gerulaitis gavo kapitono laipsnį ir buvo išsiųstas į Aukštuosius karininkų kursus Kaune. 1922 m. baigęs kursus, mokslus tęsė Briuselio karo akademijoje, kurią baigė 1924 m. Dar besimokant akademijoje jam suteiktas majoro laipsnis. Vadovavo 1923 m. įkurtai Karo mokslų draugijai. 1924–1926 m. buvo Generalinio štabo Opertyvinio skyriaus viršininko padėjėjas, vėliau – viršininkas. 1927 m. pakeltas į pulkininkus.
1929–1934 m. – Generalinio štabo valdybos viršininkas. 1931 m. Z. Gerulaičiui suteiktas generolo-leitenanto laipsnis ir jis trejiems metams išsiųstas dirbti karo atašė į Prancūziją ir Belgiją. 1937 m. gįžo į Lietuvos kariuomenės štabą dirbti tiekimo viršininku. 1939 m. jam suteiktas divizijos generolo laipsnis.
Z. Gerulaitis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu (1923), vėliau – Gedimino 3-ojo (1929) ir Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio (1930) ordinais.
1941 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Z. Gerulaitis suimtas, tardytas ir ištremtas į Norilską. Mirė lageryje nuo išsekimo.

nuotrauka 1994 12 15 pažymint l00-ąsias gimimo metines, ant namo Panemunėje (Gailutės g. 9) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1936–1941 m. birželio 14 d. gyveno Lietuvos kariuomenės savanoris, divizijos generolas, karo atašė Prancūzijai ir Belgijai Zenonas Gerulaitis. Žuvo 1945 m. balandžio 20 d. Taišeto lageryje“ (dail. V. Gerulaitis; Kauno m. mero 1994 08 24 potv. Nr. 553).

2006 Panemunėje jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. tarybos 2006 06 08 sprend. Nr. T-253).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 126.
2. Gulmanas, Viktoras. Dezertyru niekad nebuvau ir nebūsiu // Kauno diena. – 1994, gruod. 21, p. 13.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. „Minint įžymaus Lietuvos karininko Z. Gerulaičio 100-ąsias gimimo metines...“ : [Žinutė] // Respublika. – 1994, gruod. 16, p. 7.


IVINSKIS LAURYNAS [1810 08 15 Bambaluose (Šilalės r.) – 1881 07 17 Milvyduose (Šiaulių r.)], liaudies švietėjas, mokslininkas ir literatas.

[1846–1847 m.] ir 1864 10 20–1866 05 01 gyveno Kaune.

1941 m. įsigijo namų mokytojo teises, o 1847 m. birželio mėn. Kauno gimnazijos pedagogų taryboje išlaikė privalomus egzaminus miesto mokytojo teisėms gauti. Siekdamas aukštesnio išsilavinimo, mokėsi savarankiškai. Mokytojavo Kauno gubernijos dvaruose.
1846 m. išleido pirmąjį lietuvišką kalendorių „Metu skajtlus ukiniszkas ant metų Wieszpaties 1846“. Uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis, L. Ivinskis buvo pakviestas dirbti lietuviškų raštų transkribavimo rusiškais rašmenimis komisijoje.
1964 m. spalio mėn. atvyko į Kauną. 1865-ųjų m. kalendorių teko rengti tuoj pat. Be kalendoriaus L. Ivinskis kartu su S. Mikuckiu ruošė spaudai mokyklinį elementorių, pirmą lietuvišką knygą, išspausdintą kirilica.
Per pusantrų darbo metų komisijoje jis parengė 1865-ųjų, 1866-ųjų ir 1867-ųjų metų kalendorius rusiškais rašmenimis (taip vadinama „graždanka“). Valdžia jo darbu nebuvo patenkinta, todėl 1866 04 01 L. Ivinskis atsistatydino ir buvo skubiai išleistas į pensiją, neatsiskaičius už darbą Kaune.
1846–1867 m. išleido 20 kalendorių. Juose teikė gamtos mokslo, medicinos, sodininkystės žinių, praktiškų patarimų valstiečiams. 1881 m. baigė rašyti veikalą „Gydymai žmogaus ir gyvulių paprastų ligų“, kurio rankraštis (perrašytas ne Ivinskio ranka) saugomas KMU bibliotekoje. Paliko mokslinį veikalą „Prigimtumenė“, įvairių augalų piešinius su aprašais, nebaigtų žodynų ir kitų veikalų. Nuo 1849 m. kalendoriuose pradėjo spausdinti tautosakos ir kitus litertūros kūrinius. Iš dalies kalendoriai atstojo to meto periodinę spaudą.
1958 m. sukurtas L. Ivinskio biustas, Kuršėnuose pastatytas paminklas (skulpt. Petras Aleksandravičius, archit. Simonas Ramunis). 2010 m. minint jo gimimo 200 m. jubiliejų, ant Žemaičių vyskupystės muziejaus pastato Varniuose atidengta memorialinė lenta, įamžinanti vyskupo Valančiaus, L. Ivinskio bei kitų, nusipelniusių Lietuvos kultūrai žmonių atminimą.
Danutė Petkevičiūtė išleido monografiją „Laurynas Ivinskis“ (Vilnius, 1988).

1924 m. Aukštuosiuose Šančiuose L. Ivinskio vardu pavadinta gatvė (Kauno m. valdybos posėdžio 1924 01 17 nut. Nr. 118).
Vienai Kulautuvos (Kauno r.) gatvių taip pat suteiktas L. Ivinskio vardas.

1990 m. buvo įsteigta kasmetinė 1000 Lt Lauryno Ivinskio premija, teikiama geriausio metų kalendoriaus sudarytojui.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Siauliai/kursenu_kalendoriu_muziejus.htm#kitos_zinios  [žiūrėta 2010 08 13]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KAA, f. 218, ap. 1, b. 461, lap. 129.
2. Laurynas Ivinskis /1810–1881/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 78–79.
3. L. Ivinskio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 72–73.


JAKUBĖNAS VLADAS [1904 05 15 Biržuose – 1976 12 13 Čikagoje (JAV)], lietuvių kompzitorius, pianistas, muzikologas.

1920–1924 m., 1932–1944 m. gyveno Kaune.

1920 m. atvyko į Kauną. 1920–1922 m. lankė „Aušros“ gimnazijos šeštą ir septintą klases. Tuo pačiu metu mokėsi J. Naujalio muzikos mokykloje – E. Bilminiūtės-Čiurlienės fortepijono bei J. Tallat-Kelpšos harmonijos klasėse. 1924 m. sukūrė pirmąją dainą „Gėlės iš šieno“ (K. Binkio ž.). Studijas tęsė Rygoje ir Berlyne. 1928 m. Kaune surengė pirmąjį savo kūrinių koncertą.
1932–1943 m. dėstė Kauno konservatorijoje. Kaip pianistas koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. 1937 m. kartu su kompozitoriais V. Bacevičium ir J. Kačinsku įkūrė pažangių muzikų draugiją, kuri prisijungė prie Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos. V. Jakubėnas dalyvavo tarptautiniuose muzikos festivaliuose: Paryžiuje (1937), Londone (1938), Varšuvoje (1939). 1940–1941 m. dirbo Kompozitorių sąjungos organizacinio komiteto atsakinguoju sekretoriumi.
Sukūrė baletą „Vaivos juosta“ (1944, klavyras), 3 simfonijas (1932, 1939, 1942), rapsodiją simfoniniam orkestrui (1937), preliudą ir fugą (1929), styginių kvartetą (1930), sonatą, dvi rapsodijas fortepijonui, serenadą violončelei ir fortepijonui (1936), poemą solistams, mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui „Mano pasaulis“ (V. Mykolaičio-Putino ž., 1944), instrumentinių pjesių, chorų, dainų, romansų. Harmonizavo lietuvių liaudies dainas, giesmes. Daugiausia solinių dainų parašė dirbdamas Kaune. Jo Antrąją simfoniją pirmą kartą 1938/1939 metų sezonu atliko jungtinis operos ir radiofono orkestras, diriguojamas B. Dvariono. Rašė muzikos kritikos ir publicistikos straipsnius bei recenzijas periodiniams leidiniams „Lietuvos aidas“, „N. Romuva“, „Vairas“ ir kt. 1939 m. buvo apdovanotas Latvijos Trijų žvaigždžių 4-ojo laipsnio ordinu.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. – į JAV.
1993 m. Lietuvoje įsteigtas Vlado Jakubėno draugijos (įkurtos 1981 m. Čikagoje) Lietuvos skyrius. Išleistas Vlado Jakubėno dvitomis „Straipsniai ir recenzijos“ (Vilnius, 1994) ir Irenos Skomskienės sudaryta monografija „Vladas Jakubėnas: dokumentai, laiškai, straipsniai, atsiminimai, kūrybos apžvalga“ (Kaunas, 1999). Publikuojant V. Jakubėno kūrybinį palikimą, daug nusipelnė Kaune gyvenantis leidėjas Jonas Petronis, dar 1944 m. bendravęs su kompozitoriumi.

nuotrauka 1992 05 27 ant namo (A. Mickevičiaus g. 45) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1939–1944 m. gyveno kompozitorius, pianistas, muzikologas Vladas Jakubėnas. Mirė 1976 m. Čikagoje“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. mero 1992 05 26 potv. Nr. 417-v.)

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Šernaitė, Kristina. Vladas Jakubėnas // Tarp knygų. – 2004, Nr. 5, p. 29–36.
3. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Į Lietuvą, prie savo šaknų // Kauno tiesa. – 1992, geg. 30, p. 4.
4. Vladui Jakubėnui atminti // Kauno laikas. – 1992, geg. 30, p. 2.


JANULAITIS AUGUSTINAS [1878 03 31 Malavėnuose (Šiaulių r.) – 1950 05 22 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], knygininkas, istorikas, profesorius, publicistas, teisės mokslų daktaras, akademikas.

1919–1950 m. gyveno Kaune.

1919 m. apsigyveno Kaune. 1919–1925 m. buvo Vyriausiojo Tribunolo teisėjas, 1924 m. – pirmininkas, vėliau dirbo advokatu. 1920–1922 m. dėstė Lietuvos teisės istoriją Aukštuosiuose kursuose. Įsikūrus LU, buvo Teisių fakulteto Lietuvos teisės istorijos katedros vedėjas, nuo 1924 m. – ordinarinis profesorius, mokslo darbų redaktorius. 1932 m. jam suteiktas teisės mokslų daktaro laipsnis. Nuo 1935 m. buvo Teisių fakulteto dekanas, taip pat lektoriavo Aukštuosiuose karininkų kursuose.
A. Janulaitis buvo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Kauno tarybos kandidatas. Pirmasis išvertė į lietuvių kalbą K. Markso ir F. Engelso „Komunistų partijos manifestą“. 1922 m. iš partijos pasitraukė ir visas jėgas skyrė istorijos mokslui. Savo tiriamuosiuose darbuose aiškino socialinės ir politinės kovos reikšmę, pirmasis panaudojo archyvinius dokumentus, ieškojo raštų lietuvių kalba. 1928 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu.
Svarbūs jo istoriniai kūriniai: „Simonas Daukantas“ (1913), „1863–1864 m. sukilimas Lietuvoje“ (1921), „Žydai Lietuvoje“ (1923), „Užnemunė po Prūsais“ (1928), „Baudžiavos Lietuvoje panaikinimo sumanymai“ (1929), „Napoleono teisynas“ (1930), „Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX amžiuje (1795–1863)“ (1936) ir kt. Viso apie 665 darbai.
A. Janulaitis buvo atskiro istorinio archyvo kūrimo iniciatorius; sukaupė vertingą asmeninę biblioteką, kurios didelė dalis saugoma Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Lietuvos mokslo paminklų serijoje išleista: A. Janulaičio raštų knyga „Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai“ (Vilnius, 1989), „Emilija Pliateraitė: lenkmečio karžygė, 1806–1831“ (Vilnius, 1991).

1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje (K. Donelaičio g. 64) pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įamžinta 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių. 2-ojoje lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ greta kitų pavardžių įrašyta: „Janulaitis Augustinas, studentas“. 1950 m. paminklas nugriautas. 1997 06 07 atstatytas (archit. Liucijus Dringelis).

nuotrauka 1978 m. ant namo, kuriame gyveno (Kęstučio g. 48B) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1950 m. gyveno teisininkas, istorikas, LTSR Mokslų akademijos akademikas, profesorius Augustinas Janulaitis (Kauno m. LDT VK 1977 07 20 sprend. Nr. 368).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Augustinas Janulaitis. – Portr. // Šimtas knygnešių: Knygnešių sienelės vardai. – Vilnius, 1998. – P. 15, 58.
2. Blaževičius, Kazys. Jų buvo ne šimtas, bet tūkstančiai šimtas // Kauno diena. – 1998, kovo 16, p. 23.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


JURGUTIS VLADAS [1885 11 05 Palangoje – 1966 01 09 Vilniuje], kunigas, ekonomistas, finansininkas, pedagogas, profesorius, akademikas.

1902–1940 m. su pertarukomis gyveno Kaune.

1902–1906 m. mokėsi Žemaičių seminarijoje Kaune. 1909 m. įšventintas į kunigus. Tęsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje. Diplominį darbą apsigynęs pas Jurgį Matulaitį, išvyko į Vokietiją studijuoti ekonomiką. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui į Kauną grįžo kaip išsilavinęs ekonomistas, turintis teologijos magistro laipsnį. 1914–1920 m. Kunigų seminarijoje profesoriavo su nedidelėmis pertraukomis. Nuo 1918 m. ėjo prefekto pareigas. Pamažu įsitraukė į pasaulietinę veiklą.
1919–1921 m. buvo Krikščionių demokratų partijos Centro komiteto narys. 1920 m. išrinktas Steigiamojo seimo nariu, vadovavo Finansų ir biudžeto komisijai, dalyvavo derybose su Lenkija. 1922–1923 m. – E. Galvanausko vadovaujamo Ministrų kabineto Užsienio reikalų ministras. Jam teko aktyviai dalyvauti sprendžiant Klaipėdos krašto problemą. 1926 m. V. Jurgutis buvo vienas iš Lietuvos cukraus pramonės akcinės bendrovės steigėjų.
Nuo 1922 m. – Lietuvos banko valdytojas. Jo vadovaujamas Lietuvos bankas 1922 10 02 įvedė litą – tvirtą nacionalinę valiutą, padengtą auksu. Jo rūpesčiu 1929 m. K. Donelaičio ir Maironio gatvių kampe pastatyti puikūs rūmai. Nors bankas klestėjo, 1929 08 06 V. Jurgutis įteikė atsistatydinimo raštą, nes įsitikinimai neleido paklusti neskaidriems A. Voldemaro vyriausybės reikalavimams. Atsisakė pasiuntinio vietos užsienyje ir nutarė pasišvęsti ekonomistų rengimui.
1925–1940 m. profesoriavo VDU, Teisių fakultete skaitė finansų pagrindų kursą. Parašė veikalus „Finansų mokslo pagrindai“, „Pinigai“ (1938, perleista 1996) bei „Bankai“ (1940). 1929–1940 m. bendradarbiavo Valstybės Taryboje, rengė ekonominio pobūdžio įstatymų projektus. Už darbą Lietuvos banke 1927 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo, 1934 m. – DLK Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu.
Nuo 1940 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1943 m. buvo nacių ištremtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. 1946 m. sirgdamas grįžo į Vilnių, vienerius metus profesoriavo, bet buvo atleistas iš pareigų ir paliktas be pragyvenimo šaltinio.
1997 01 23 serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas jam skirtas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė). 2001 m. pradėtoje leisti serijoje „Dvasiškiai – laisvosios Lietuvos kūrėjai“, išleistas vokas su jo portretu (dail. Antanas R. Šakalys). Egidija Laumenskaitė parengė monografiją „Vladas Jurgutis“ (Vilnius, 1994). Išleistas papildytas ir pataisytas 2-asis leidimas „Vladas Jurgutis: didis ekonomistas ir mokytojas“ (Vilnius, 2008).

1990 m. Lietuvos valstybinis bankas įsteigė kasmetinę minimalaus mėnesinio atlyginimo dydžio Vlado Jurgučio vardo stipendiją.
Prieiga per internetą: http://www.lb.lt/vlado_jurgucio_stipendija  [žiūrėta 2012 01 12]

nuotrauka 1995 11 08 Lietuvos banko Kauno skyriaus vestibiulyje (Maironio g. 25) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiuose rūmuose dirbo pirmasis Lietuvos banko valdytojas /1922–1929 m./, profesorius, akademikas Vladas Jurgutis“ (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1995 10 05 potv. Nr. 561).
Prieiga per internetą: http://www.lb.lt/v_jurgucio_biografija  [žiūrėta 2012 01 12]

1997 m. minint Lietuvos banko ir lito 75-metį, banko valdyba įsteigė kasmetinę 20 tūkst. litų jo vardo premiją už reikšmingus darbus Lietuvos pinigų ir bankininkystės srityje. Ji įteikiama lapkričio mėn. per Vlado Jurgučio gimimo dieną.
Prieiga per internetą: http://www.lb.lt/vlado_jurgucio_premija  [žiūrėta 2012 01 12]

nuotrauka 2000 12 05 ant namo (Rotušės a. 14) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1925–1940 m. gyveno pirmasis Lietuvos banko valdytojas, Lietuvos pinigų – lito sistemos kūrėjas, profesorius Vladas Jurgutis“ (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1995 05 05 potv. Nr. 277).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dobkevičius, Kazimieras. Pagerbtas pirmasis banko valdytojas. – Iliustr. // XXI amžius. – 2000, gruod. 8, p. 1.
2. Gečiauskienė, Vėjūnė. Įamžintas bankininko atminimas. – Iliustr. // Laik. sostinė. – 2000, gruod. 6, p. 3.
3. Įsteigta V. Jurgučio premija. – Portr. // Aljansas. – 1997, Nr. 4, p. 12.
4. Kanapickienė, A. Prof. Vladui Jurgučiui atminti // Kauno diena. – 1995, lapkr. 9, p. 3.
5. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
6. Martinaitis, Albinas. Žymaus bankininko atminimui. – Iliustr. // Aljansas. – 1996, Nr. 1, p. 62–64.
7. Vladas Jurgutis /1885–1966/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 140–141.


KALANTA ROMAS [1953 02 22 Alytuje – 1972 05 14 Kaune; palaidotas Romainių kapinėse; antkapinio paminklo aut. Teklė Šešelgienė], rezistentas, paaukojęs savo gyvybę už Lietuvos laisvę.

1963–1972 m. gyveno Kaune.

1971 m. turėjo baigti 18-ąją vidurinę mokyklą, bet neišlaikęs keleto egzaminų perėjo į vakarinę mokyklą. Dirbo „Aido“ fabrike. R. Kalanta buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara. Domėjosi hipių judėjimu ir pats atrodė kaip hipis. Norėjo stoti į kunigų seminariją.
1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu iš 3 l stiklainio ir užsiliepsnojo sušukęs „Laisvę Lietuvai!“. Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. KGB R. Kalantą palaidojo anksčiau numatyto laiko. Į laidotuves pavėlavęs jaunimas pasipiktino, nešė ir dėjo gėles jo žūties vietoje.
Mieste prasidėjo antisovietinis bruzdėjimas. Milicininkai guminėmis lazdomis nepajėgė išvaikyti protestuojančiųjų, todėl iškvietė vidaus kariuomenės dalinius, pasitelkė gamyklų draugovininkus. Protesto akcijos dalyviai buvo gaudomi, nukerpami plikai, tardomi, mušami, atimami jų dokumentai (kad būtų galima persekioti), aktyvesnieji – įkalinami. Kai kurie buvo išvežti ir paleisti už kelių dešimčių kilometrų. R. Kalanta apšauktas psichikos ligoniu.
Šis įvykis sukėlė didžiulį rezonansą ir skatino Lietuvos išsivadavimo siekį, kuris, susiklosčius palankioms aplinkybėms, peraugo į Sąjūdžio judėjimą. Kiekvienais metais kauniečiai paminėdavo gegužės 14-ąją. Užsienyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius bendruomenių susibūrimo vietose.
2000 07 04 R. Kalanta apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. 1990 12 27 buvo patvirtintas įsakymas jo kapą laikyti vietinės reikšmės istorijos paminklu. 2005 m. R. Kalantai suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.
1990 m. pastatytas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“ (rež. Raimundas Banionis ir Andrius Šiuša); išleisti leidiniai: Gintauto Iešmanto poezijos knygelė „Kauno elegija“ (Kaunas, 1997, Juozo Grušio-Žilvinio „Po ugnies ženklu“ (Kaunas, 1999), „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (Vilnius, 2002). 2002 m. pažymint kalantinių 30-metį, buvo išleistas R. Kalantai skirtas meninis vokas (dail. Antanas Rimantas Šakalys), sukurtas muzikinis projektas „Tribute to 1972“ (kompozitorius Mindaugas Urbaitis). VDU organizuota konferencija „Kaunas 1972: alternatyvioji kultūra, politinis protestas ir kultūrinė rezistencija“. Remiantis jos medžiaga išleistas „Kauno istorijos metraštis, t. 4“ (Kaunas, 2003).
2006 05 14 istorinėje LR prezidentūroje pristatytas meninis vaizdo dokumentas DVD pavidalu „Kauno pavasaris 1972 m.“, atkuriantis to laikotarpio muziką ir nuotaiką, (videomenininkas Henrikas Gulbinas), istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus parengtas lankstinukas lietuvių ir anglų kalbomis bei ugnies ir muzikos instaliacija vidurnaktį prie paminklo, jo susideginimo vietoje. 2008 m. išleistas vokas, skirtas R. Kalantos 55-osioms gimimo metinėms pažymėti, 2012 m. jo 40-ųjų aukos metinių proga, kolekcijoje „Iškiliausi Lietuvos žmonės“ – paauksuotas medalis. Tais pačiais metais išleistas Edmundo Janušaičio bruko dainų albumas „Tamsa lengva“, skirtas R. Kalantai atminti.

1972 m. birželio mėn. naktį autostrados Kaunas–Klaipėda paplentėje, netoli Ariogalos, ant Dubysos šlaito, slapta buvo pastatytas metalinis kryžius su užrašu: „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą“. Pasitelkę techniką, valdžios atstovai netrukus paminklą sunaikino.

1989 05 14 susideginimo vietoje ant grindinio jo atminimui atidengta šlifuoto granito memorialinė plokštė su įrašu: „Romas Kalanta 1972.V.14“.

nuotrauka 1990 02 14 ant namo (Panerių g. 34) atidengta memorialinė lenta: „Čia nuo 1963 iki 1972 gegužės 14 dienos gyveno Romas Kalanta“ (skulpt. Vytautas Ledas; Kauno m. LDT VK 1990 02 15 potv. Nr. 50 p.). Šalia namo pastatytas paminklinis akmuo, kurio aplinką prižiūri bendruomenės jaunimas.

1990 m. buvusi I. Černiachovskio gatvė Petrašiūnuose pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1990 11 23 potv. Nr. 690).

1992 05 14 Kryžių kalnelyje prie VI forto pastatytas medinis kryžius su užrašu: „Brangus lietuvi, Romas Kalanta prieš 20 metų trokšdamas laisvės nušvito gyvu fakelu“ (tautodail. Albinas Fokas).

1997 m. minint R. Kalantos susideginimo 25-ąsias metines, sodelyje prie Muzikinio teatro pastatytas „muzikinis paminklas“ – atliktas muzikinis kūrinys „Auka laisvei“ (projekto aut. Vidmantas Bartulis, prodiuseris ir dirigentas Julius Vilnonis; atliko Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestras ir roko grupė „Rebelheart“).

1998 m. Kauno IX forto muziejaus Okupacijų skyriuje (Žemaičių pl. 73) įrengta ekspozicija „Romas Kalanta – Laisvės šauklys“. Čia eksponuojamos fotonuotraukos, asmeniniai R. Kalantos daiktai, ekspertizės išvados apie jo mirtį ir kt.
Prieiga per internetą: http://www.9fortomuziejus.lt/ekspozicijos/  [žiūrėta 2013 01 17]

nuotrauka 2002 05 14 dalyvaujant prezidentui V. Adamkui, atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“ (skulpt. Robertas Antinis jaun.; archit. Saulius Juškys).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. R. Kalantos g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 81.
2. Kauno pavasaris: Romas Kalanta. – Portr. // Šalis ta Lietuva. – Vilnius, 2009. – P. 636.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Kryžius Romui Kalantai atminti // Kauno laikas. – 1992, geg. 15, p. 1.
5. Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990). D. l. – Vilnius, 1993. – 222 p.
6. Muzikinis paminklas Romui Kalantai. – Iliustr. // Kauno diena. – 1997, geg. 19, p. 3.
7. Petrauskaitė, Žilvinė. Patriotizmo testas – kalantinės. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, geg. 13, p. 1, 9.
8. Romas Kalanta /1953–1972/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 204–205.
9. Romo Kalantos aukos reikšmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui ir įtaka Lietuvių bei kitų sovietų imperijos tautų disidentinei veiklai ir aktyviam pasipriešinimui. – Iliustr. // Po ugnies ženklu / Juozas Grušys-Žilvinis. – Kaunas, 1999. – P. 11–12.
10. Romui Kalantai atminti. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 2002, geg. 17, p. 1.
11. Tragiško įvykio sukakčiai. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1989, geg. 16, p. 3.
12. Vaičenonis, Jonas. Kaunas 1972–2002 // Kauno istorijos metraštis. – [T.] 4 (2003), p. 205–207.


KALASIŪNAS JUOZAS [1899 m. Kluoniškiuose, Kauno r. – 1919 01 11 Kaune; manoma, kad palaidotas Panemunės kapinėse], Lietuvos kariuomenės savanoris.

1919 01 06 – 01 11 gyveno Kaune.

1919 01 05 Kaune įkurta karo komendantūra, kuriai vadovavo karininkas Juozas Mikuckis. Buvo paskelbta visuotinė mobilizacija. 1919 01 06 J. Kalasiūnas, atvykęs iš Zapyškio valsčiaus, savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenės 2-ąjį pėstininkų pulką, dislokuotą Aukštojoje Panemunėje. Kaune šeimininkavo užsilikę vokiečiai, besiformuojantys bolševikai, bermontininkai ir visokie plėšikai.
1919 01 11 grupelė savanorių: Juozas Kalasiūnas, Kazys Švelnys, Antanas Zambacevičius ir Saliamonas Žilaitis, vadovaujami vyresniojo Jurgio Sutkaus, apsirengę savais drabužiais, bet su uniforminėmis kepurėmis, patruliavo Geležinkelio stoties rajone. Apie 19 val., eidami Vytauto prospektu pamatė vokiečių kareivį su atstatytu šautuvu ir ramiai žygiavo toliau. Nuaidėjus pirmajam šūviui, kraujo klane parkrito Juozas Kalasiūnas, po antrojo – Antanas Zambacevičius. Likusieji savanoriai buvo suimti, nuginkluoti ir nuvaryti į belaisvių stovyklą.
Kauno komendantūra veikė ryžtingai: netrukus 3 suimtieji kariai buvo paleisti, vokiečių vadovybė priversta atsiprašyti ir pripažinti, kad jų kariai buvo neblaivūs.

nuotrauka 1999 m. Kauno centre (Vytauto pr. 49) atidengta memorialinė lenta: „Šioje vietoje 1919 m. sausio 11 d. eidami tarnybines pareigas garbingai žuvo Lietuvos kariuomenės antrojo pėstininkų pulko savanoriai Juozas Kalasiūnas ir Antanas Zambacevičius“ (Kauno m. mero 1999 04 14 potv. Nr. 115).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. „Atidengta memorialinė lenta 1919-ųjų sausio 11-ąją žuvusiems...“ – Iliustr. // Kauno žinios. – 1999, geg. 14, p. 6.
2. Augustaitis, Stasys. Pirmasis savanorių kraujas pralietas Vytauto prospekte. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 1997, saus. 9, p. 9.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Sadauskas A. Pirmoji auka – iš mūsų rajono // Tėviškės žinios. – 1995, vas. 11, p. 12.


KAVECKIS MYKOLAS [1889 06 02 Orenburge (Rusija) – 1968 02 28 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos, mineralinių žaliavų tyrimų Lietuvoje pagrindėjas, profesorius.

1921–1968 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1921 m. atvykęs iš Ukrainos į Kauną, buvo Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos akcizo kontrolierius, Aukštųjų kursų asistentas. 1922 m. atidarytame LU buvo Mineralogijos katedros asistentas, nuo 1923 m. – docentas. 1929–1940 m. M. Kaveckis – Mineralogijos ir Geologijos katedrų vedėjas, nuo 1929 m. – profesorius. 1926–1931 m. organizavo kelias LU geologines ekspedicijas ir joms vadovavo. 1928–1934 m. tyrė Andrioniškio ir Žemaitkiemio meteoritus. Nuo 1932 m. buvo Lietuvos gamtininkų draugijos narys. 1933–1937 m. jam vadovaujant sudarytas Lietuvos kvartero žemėlapis, įėjęs į tarptautinį Europos kvartero nuogulų žemėlapį. Nuo 1940 m. dirbo Vilniuje.
1948–1958 m. buvo KPI Inžinerinės geologijos katedros profesorius ir vedėjas antraeilininkas, o nuo 1960 m. ėjo pagrindines pareigas. Dėstė geologines disciplinas, vadovavo disertacijoms. Atliko Lietuvos inžinerinį geologinį rajonavimą. Dalyvavo sudarant Lietuvos naudingų iškasenų kadastrą. M. Kaveckis – hidrogeologinių ir hidrocheminių tyrimų Lietuvoje pradininkas. Buvo KPI, VVU, Lietuvos MA Geologijos instituto mokslinių tarybų bei Respublikinio mokslo ir technikos premijų komiteto narys. 1959 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas.
Leidiniuose „Kosmosas“, „Medicina“, „Naujoji Romuva“, „LU Matematikos ir gamtos fakulteto darbai“ publikavo per 30 straipsnių. Sudarė 6 geologinius žemėlapius, surinko turtingą mineralų ir uolienų kolekciją. 1965 m. su kolegomis išleido pirmąjį lietuvišką inžinerinės geologijos vadovėlį. 1928 m. buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu. Dail. Mečislovas Ostrauskas (1968) ir dail. Gintarė Uogintaitė (1985) nutapė M. Kaveckio portretus.
Antkapinis paminklas ir namas Kaune, kuriame gyveno, paskelbti vietinės reikšmės istorijos paminklais.
1969 m. išleista „Lietuvos geologija ir profesorius Mykolas Kaveckis“, 2012 m. – „Profesorius Mykolas Kaveckis – inžinierius, mineralogas, geochemikas“.

nuotrauka 1989 m. ant namo centre (K. Būgos g. 18) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1931–1968 m. gyveno geologijos-mineralogijos mokslų daktaras, profesorius Mykolas Kaveckis“. Tekstas lietuvių ir rusų kalbomis.

1989 m. Kačerginėje (Kauno r.) prie vasarnamio (J. Janonio g. 37), kuriame nuo 1939 m. atostogaudavo, pažymint 100-ąsias profesoriaus gimimo metines, dukra pastatė koplytstulpį su įrašu: „Geologui, profesoriui Mykolui Kaveckiui“ (tautodail. Petras Petronis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990). – D. 1. – Vilnius, 1993. – P. 165, 212.
3. Paminėtos prof. Mykolo Kaveckio gimimo metinės. – Iliustr. // Geologijos akiračiai. – 1999, Nr. 3, p. 73–77.
4. Profesorius Mykolas Kaveckis – inžinierius, mineralogas, geochemikas. – Vilnius, 2012. – P. 31–32.


KOLUPAILA STEPONAS [1892 09 14 Tuminiškėse (Latvija) – 1964 04 09 South Bende (JAV)], hidrologas, bibliografas, profesorius.

1921–1944 m. gyveno Kaune.

Iki 1918 m. studijavo Maskvos žemės kio akademijos inžineriniame skyriuje. 1921 m. atvykęs į Lietuvą dėstė Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, o nuo 1922 m. – LU Hidrotechnikos katedroje. Dėstė hidraulikos, hidrometrijos, skaičiavimo technikos dalykus bei drėkinimo kursą. 1923 m. jam suteiktas docento, 1926 m. – ekstraordinarinio profesoriaus, 1940 m. – ordinarinio profesoriaus vardas. 1923 m. S. Kolupaila įsteigė Plentų ir vandens kelių valdybos hidrometrinį biurą ir jam vadovavo iki 1930 m. Čia pradėjo Lietuvos upių tyrimus. 1931–1933 m. buvo Kauno miesto tarybos narys. 1935–1940 m. – VDU Statybos fakulteto dekanas bei Lietuvos energijos komiteto Vandens jėgų skyriaus vedėjas. 1937 04 21 buvo paskirtas VDU Hidrotechnikos katedros vedėju. 1940 m. jam suteiktas technikos mokslų daktaro laipsnis, o 1941 m. išrinktas Lietuvos MA Gamtos mokslų skyriaus tikruoju nariu. 1941–1944 m. buvo KU Hidrologijos ir hidraulikos katedros vedėjas. Taip pat buvo studentų skautų „Vytis“ ir „Plienas“ korporacijų narys, Lietuvos geografijos draugijos vicepirmininkas, Fotomėgėjų draugijos pirmininkas. Bibliografavo lietuviškąją hidrologinę spaudą.
Iki 1944 m. paskelbė 96 mokslinius darbus, daugiausia apie Lietuvos upių hidrometriją. Upių debitams skaičiuoti pasiūlė naują metodą, kuris buvo plačiai taikomas. Sukūrė Lietuvos upių hidrologiją ir pristatė ją pasauliui. Redagavo žurnalus: „Technika“ (1925–1928), „Dotnuvos almanachas“ (1934), „XX amžius“ (1940), buvo Lietuviškųjų enciklopedijų ir periodinių leidinių bendraautorius. Išleido knygas: „Logaritminė linijuotė“ (1932 m.), „Nevėžis“ (1936), „Nemunas“ (1940), su smulkiu upių ir jų pakrančių aprašymu, bei dvitomę monografiją-vadovėlį „Hidrometrija“ (Kaunas, 1940).
1928 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1948 m. – į JAV. Jurgis Gimbutas ir J. Danys apie jį išleido knygą „Steponas Kolupaila“ (Chicago, 1974). Kęstutis Kilkus parašė monografiją „Profesorius Steponas Kolupaila: gyvenimas skirtas Nemunui“ (Vilnius, 2002).

nuotrauka 1992 09 17 prie namo Fredoje (K. Grybausko g. 28) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1925–1944 m. gyveno hidrologijos pradininkas Lietuvoje, akademikas Steponas Kolupaila, 1892–1964“ (skulpt. Jūratis Zalensas).

1992 m. 100-ųjų profesoriaus gimimo metinių proga jo dukra Evelina Kolupailaitė ir žentas Bronius Masiokas įsteigė prof. S. Kolupailos premiją, skirtą studentams-hidrologams už laimėjimus studijuojant geodezijos, hidrologijos arba hidraulikos srityje.

1995 m. viena Aleksoto gatvė Birutėje pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. S. Kolupailos g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 87.
3. Pagerbtas profesoriaus S. Kolupailos atminimas // Kauno diena. – 1992, rugs. 18, p. 1.
4. Prof. Stepono Kolupailos fondo stipendininkai. – Iliustr. // Profesorius Steponas Kolupaila: gyvenimas, skirtas Nemunui / Kęstutis Kilkus. – Vilnius, 2002. – P. 82.


KRUPAVIČIUS MYKOLAS JERONIMAS [1885 10 01 Balbieriškyje (Prienų r.) – 1970 12 04 Čikagoje (JAV); 2006 09 23 palaikai perlaidoti Kauno Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje], prelatas, visuomenės veikėjas, VLIK’o pirmininkas.

1919–1929 m. gyveno Kaune.

Nuo 1919 m. pradžios dirbo prie Valstybės tarybos, Vidaus reikalų bei Žemės ūkio ministerijose. 1923–1926 m. buvo žemės ūkio ministras. Jo įgyvendintos žemės ūkio reformos metu buvo išdalinta 418 tūkst. ha dvarų žemių. Gavę jų, daug Lietuvos savanorų, bežemių ir mažažemių valstiečių tapo savarankiškais ūkininkais. M. Krupavičius buvo Steigiamojo, I, II ir III seimų narys ir vienas pirmųjų ateitininkų sąjūdžio kūrėjų. 1919–1923 m. ir 1926–1927 m. – Krikščionių demokratų partijos pirmininkas, Popiežiaus Leono XII fondo įsteigėjas ir valdybos pirmininkas.
Po 1926 m. valdžios perversmo atsidūrė opozicijoje. 1927–1929 m. studijavo Prancūzijoje. Nuo 1930 m. buvo Garliavos vikaras, Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius, Veiverių bei Kalvarijos parapijų klebonas. 1948 m. jam buvo suteiktas prelato titulas.
M. Krupavičius redagavo leidinius: „Krikščionis demokratas“, „Laisvoji Lietuva“, „Tėvynės sargas“, bendradarbiavo daugelyje periodinių leidinių, parašė 25 knygas. Kaune išleista: „Žemės klausimas Lietuvoje“ (1919), „Į kovą už žemę ir laisvę“ (1920), „Liaudies tarnyboje“ bei „Kova už žemę ir ūkininką“ (abi 1928).
Protestuodamas prieš žydų naikinimą, Lietuvos žemių kolonizavimą bei turto nacionalizavimą, vokiečių okupacinei valdžiai įteikė du memorandumus. 1942 m. buvo suimtas, kalintas Eitkūnų bei Tilžės kalėjimuose, vėliau internuotas Vokietijoje. Amerikiečių išlaisvintas, pasiliko ten gyventi. 1945–1955 m. pirmininkavo Visos Lietuvos Išlaisvinimo komitetui (VLIK), vadovavusiam Lietuvos išlaisvinimo kovai užsienyje. 1950 m. iki gyvos galvos išrinktas Pasaulio lietuvių krikščionių demokratų sąjungos pirmininku. 1957 m. persikėlė į JAV. 1963 m. VLIK’as jam suteikė Garbės nario vardą. 2006 02 16 jis apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.
Vienuolė Ada Urbonaitė, remdamasi kunigo J. Šalčio surinkta medžiaga, 1977 m. sudarė ir mašinėle atspausdino knygą „Prelatas Mykolas Krupavičius: biografinė apybraiža“, kuri 1985 m. išėjo pogrindyje nedideliu tiražu (perleista 2001 m. ir 2006 m.). Tais pačiais metais pradėtoje leisti serijoje „Dvasiškiai – laisvosios Lietuvos kūrėjai“ išleistas meninis vokas su jo portretu (dail. Antanas Rimantas Šakalys).
JAV išėjo Petro Maldeikio knyga „Mykolas Krupavičius“ (Chicago, 1975 m.) bei prisiminimų knyga „Valstybininkas politikos sukūriuose, 1885–1970“ (Chicago, 1980). Pasaulio lietuvių bendruomenės lėšomis 1975 m. jam pastatytas antkapinis paminklas Čikagoje.
M. Krupavičiaus 120-ųjų gimimo ir 35-ųjų mirties metinių paminėjimui Lietuvoje 2005 m. susibūrusi iniciatyvinė 12 asmenų grupė organizavo įvairius renginius: literatūros parodas, mokslines konferencijas su prelato vardu susijusiose vietovėse, jaunųjų krikdemų dviračių žygį ir kt. Sukurtas dokumentinis filmas „Prelatui Mykolui Krupavičiui – 120“ (aut. Dalius Ramanauskas), kuriame buvo panaudota medžiaga iš prieš pat mirtį Čikagoje filmuotos vaizdajuostės „Šeši“. Išleista jubiliejinės konferencijos Prienuose medžiaga „Jo širdyje sutarė Dievas ir žmogus“, Mykolo Krupavičiaus „Atsiminimai“ (Vilnius, 2006). Valdas Sasnauskas ir Antanina Venckūnienė parengė knygą „Prelatas Mykolas Krupavičius: gyvenimas ir veikla“ (Kaunas, 2005); Aldona Vasiliauskienė ir Edvardas Kriščiūnas sudarė leidinį „Prelatas Mykolas Krupavičius: straipsnių rinkinys“ (Vilnius, 2007). 2010 01 16 serijoje „Žymūs žmonės“ jo garbei išleistas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).

1992 m. Balbieriškyje (Prienų r.) jo atminimui pastatytas stogastulpis: „Kunigui, prelatui, profesoriui Mykolui Krupavičiui, 1885–1970, pirmąjam nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministrui. Balbieriškiečiai, 1992 “ (tautodail. Algimantas Sakalauskas, archit. Kęstutis Akelaitis).
2005 06 11 minint 120-ąsias gimimo ir 35-ąsias mirties metines, pastatyta ir pašventinta medinė stela (skulpt. Algimantas Sakalauskas) su įrašu: „Mykolo Krupavičiaus alėja“. Balbieriškio žemės ūkio mokyklai suteiktas Mykolo Krupavičiaus vardas.
Prieiga per internetą: http://www.savivaldybes.lt/zinios/index.php?lang=lt&gr=naujienos&id=2170  [žiūrėta 2010 08 16]

1997 m. Panemunės mikrorajone, Rokuose jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. valdybos 1997 11 18 sprend. Nr. 858).

nuotrauka 2006 10 02 Kauno centre ant namo (A. Mickevičiaus g. 50/K. Donelaičio g. 48) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1923–1929 m. gyveno Steigiamojo Seimo narys, Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, Lietuvos žemės ūkio ministras, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, prelatas Mykolas Krupavičius“ (skulpt. Juozas Šlivinskas; 2005 12 09 Kauno m. savivaldybės direktoriaus įsakymas Nr. A-4683).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Adomaitis, Justinas. Iškilmės prelato Mykolo Krupavičiaus gimtinėje. – Iliustr. // Naujos tėviškės žinios. – 2005, birž., 15, p. 3.
2. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 117.
3. Dėdė Mykolas Krupavičius. – Iliustr. // Sūduvos krašto šviesuoliai. – Marijampolė, 2003. – P. 36–69.
4. Filmas apie M. Krupavičių // Gyvenimas. – 2005, liep. 9, p. 2.
5. M. Krupavičiaus g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 92–93.
6. Mykolas Krupavičius /1885–1970/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 134–135.
7. Vaičiulionis, Lionginas. Prelato Mykolo Krupavičiaus įamžinimas // XXI amžius. – 2005, birž. 8, p. 8.
8. Vasiliauskienė, Aldona. Prelato Mykolo Krupavičiaus atminimas – dailininko Antano Rimanto Šakalio voke // Lietuvos aidas. – 2006, kovo 18, p. 7.


KURKAUSKAS VLADAS [1895 08 27 Taškente (Uzbekistanas) – 1970 02 15 Kaune, palaidotas Kurtuvėnų kapinėse (Šiaulių r.)], Lietuvos kariuomenės atsargos kapitonas, buvęs Klaipėdos krašto gubernatorius.

1921–1970 m. (išskyrus 1935–1936 m., 1940–1968 m.) gyveno Kaune.

1919 03 22 buvo pašauktas karininku į Lietuvos kariuomenę. Dalyvavo nepriklausomybės kovose. 1920 m. pakeltas į kapitonus. Atliko Generalinio štabo inžinierinės ir susisiekimo dalies viršininko pareigas, kol buvo paskirtas Vilniaus komendantu. 1921–1922 m. dėstė Aukštuosiuose Karininkų kursuose Kaune. Gegužės mėn. išėjo į atsargą kapitono laipsniu ir pasinėrė į Lietuvos ekonomikos kūrimą.
Organizavo pienines, buvo žėmės ūkio kooperatyvų sąjungos „Gamintojas“ skyriaus vedėjas, 1927 m. – Lietuvos naminių paukščių ir gyvulių draugijos pirmininkas. Tais pačiais metais išrinktas į Žemės ūkio rūmus kaip pieno perdirbimo bendrovių sąjungų atstovas. 1932 m. tapo tų rūmų pirmininku. 1935 m. kurį laiką buvo kainų tvarkytojas. 1935–1936 m. – Klaipėdos krašto gubernatorius. 1936–1940 m. – Prekybos, Pramonės ir Amatų rūmų pirmininkas, 1938 m. – Lietuvių-britų draugijos pirmininkas.
1928 m. už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu su kardais ir Nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu, o 1932 m. – Latvijos Trijų žvaigždžių ordinu.
Okupavus Lietuvą, 1940 08 01 V. Kurkauskas atleistas iš pareigų, persekiojamas prisiglaudė pas V. ir O. Landsbergius, vėliau nelegaliai kirto Vokietijos sieną. Grįžęs į Lietuvą, 1941–1944 m. ūkininkavo savo ūkyje (Šiaulių apskr.)
1944 m. bandė trauktis į Vakarus, bet buvo fronto atkirstas ir grįžo. 3 metus slapstėsi. Jo žmoną Kotryną Zubovaitę išniekino ir nušovė sovietų kariai. Tačiau karininkas Račenko, kurį V. Kurkauskas buvo išgelbėjęs, padėjo jam legalizuotis. Nuo 1954 m. dirbo agronomu, mechaniku, statybos techniku kolūkiuose, net ir tame, kuris naudojo jo paties žemę. Nuo 1969 m. sunkiai sirgdamas gyveno pas dukrą Eleną Kaune. Čia ir mirė.

nuotrauka 1995 07 25 pažymint 100-ąsias gimimo metines, Kauno apskrities viešosios bibliotekos vestibiulyje (K. Donelaičio g. 8) Vytautas Landsbergis ir Elena Kurkauskaitė-Slavinskienė atidengė memorialinę lentą su įrašu: „Čia 1939–1940 m. buvusiuose Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmuose, pirmininku dirbo Lietuvos kariuomenės savanoris, Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, Klaipėdos krašto gubernatorius Vladas Kurkauskas“ (Kauno m. mero 1995 07 25 potv. Nr. 400).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kanapickienė, Audronė. Lietuvos prekybos ir pramonės rūmai: 1925–1995. – Iliustr. // Kauno diena. – 1995, liep. 27, p. 1, 2.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Markūnas, Algis. Tėvynei ir pareigai ištikimas. – Portr. // Kauno laikas. – 1995, rugs. 1, p. 8.


KUZMA VLADAS [1892 10 15 Rėkliuose (Panevėžio r.) – 1942 06 08 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], chirurgas, medicinos daktaras, profesorius, akademikas.

1920–1942 m. gyveno Kaune.

Pirmasis pasaulinis karas nutraukė 4 metų medicinos studijas Dorpato (Estija) universitete. Nors ir be diplomo, 1920 m. atvykęs į Kauną įsidarbino Valstybinėje miesto ligoninėje, lankė Aukštuosius kursus, dėstė Gailestingųjų seselių kursuose be atlyginimo. 1923 m. išlaikė valstybinius egzaminus į LU Medicinos fakultetą ir buvo priimtas dirbti asistentu Chirurgijos katedroje. 1924 m. vedė seselę E. Taraškevičiūtę ir iki 1926 m. gyveno viename ligoninės kambaryje kaip gydytojas, kurį galima bet kada išsikviesti. 1925 m. tobulinosi Vienoje bei Paryžiuje.
1923 m. pirmasis Lietuvoje perpylė kraują, propagavo kraujo konservavimą. Tyrė tulžies pūslės akmenligę, operacinį jos gydymą, išrado originalų skrandžio operavimo būdą. Nagrinėjo reumatologijos, ortopedijos, kaulų tuberkuliozės, onkologijos klausimus. 1932 m. apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją. 1933 m. jam buvo suteiktas docento vardas. Išoperavo apie 20 000 ligonių, daugeliui išgelbėdamas gyvybę. Neturtingus gydė nemokamai. Skaitė pranešimus Vakarų Europos konferencijose. Buvo chirurgas-virtuozas, novatorius, daugelio chirurgijos krypčių pradininkas, dalyvavo Kauno Rotary klubo veikloje. 1937 m. apsigyveno naujai pastatytame name Poškos g. (archit. Stasys Kudokas). Pirmajame aukšte gyveno su šeima, o antrajame įsteigė modernią 10 lovų ligoninę.
Nuo 1940 m. buvo profesorius, I chirurgijos klinikos vedėjas, Lietuvos MA narys. 15 metų dėstė bendrąją chirurgiją. Išugdė daug puikių specialistų: T. Šiurkų, V. Paprocką, A. Mačiūną ir kt. Vokiečių okupacijos metais atleistas iš KU dirbo miesto ligoninėje. Mirė 49-nerių metų savo darbo vietoje.
Publikavo apie 70 mokslo darbų ortopedijos, traumatologijos, onkologijos, urologijos neurochirurgijos temomis žurnaluose „Medicina“, „Kova su džiova“ ir kt. Išleido knygas: „Žvilgsnis į biologinės krypties išsivystymą klinikos ir praktikos medicinoje (1926), „Inkstų ir šlapimo takų atstatymo klausimu“ (1932), „Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opų bei vėžligės chirurgiško gydymo klausimu“ (1940), „Skausmas ir skausmo malšinamosios priemonės“ (1948) ir kt. Liko nebaigtas rašyti bendrosios chirurgijos vadovėlis studentams.
Šeimos draugas skulptorius J. Zikaras padarė V. Kuzmos ir jo žmonos portretus (medalionus), nuėmė jo pomirtinę kaukę, 1979 m. skulpt. S. Kuzma sukūrė jo skulptūrinį portretą. Telesforas Šiurkus apie jį parašė knygą „Vladas Kuzma“ (Vilnius, 1967), dukra Vida Kuzmaitė-Kivilšienė išleido „Gyvenimo prasmė: biografinė apybraiža apie chirurgą Vladą Kuzmą“ (Kaunas, 2002). 1998 m. jam pastatytas paminklas Panevėžyje.

 

nuotrauka 1968 m. Senamiestyje, prie buvusios Kauno miesto ligoninės pastato (Muitinės g. 2), buvo pritvrtinta memorialinė lenta: „Šiame name 1919–1940 m. gyveno ir dirbo chirurgas prof. Vladas Kuzma“. Lenta dingo. 1977 m. prie namo (D. Poškos g. 14) pakabinta atminimo lenta: „Čia 1937–1942 m. gyveno chirurgas, LTSR akademikas Vladas Kuzma“. Lenta nuimta.
2002 m. minint 110-ąsias gimimo metines atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1937–1942 m. gyveno ir dirbo chirurgas profesorius akademikas Vladas Kuzma“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. mero 2002 09 20 potv. Nr. 378).

1982 m. KMUK centriniuose rūmuose (Eivenių g. 2), III aukšte prie įėjimo į Kardiologijos ir torokalinės chirurgijos kliniką atidengtas metalinis bareljefas su įrašu: „Akademikas chirurgas Vladas Kuzma, 1892–1944“ (skulpt. Leonas Žuklys).

1986 m. KMUK Chirurgijos klinikoje atidengtas jo biustas su įrašu: „Pirmasis chirurgijos klinikos vadovas profesorius dr. Vladas Kuzma, 1892–1942“ (skulpt. Vladas Žuklys). Patinuota gipsinė kopija saugoma Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje.

1988 m. buvusi Panevėžio gatvė Kauno Senamiestyje pavadinta jo vardu (Kauno m. LDT VK 1988 07 28 sprend. Nr. 273).

nuotrauka 2001 m. Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje Kaune (Rotušės a. 28) buvo parengta jam skirta ekspozicija. Salėje „Medicina Lietuvos respublikoje 1918–1940 metais“ eksponuojamas V. Kuzmos darbo kabinetas ir jo asmeniniai daiktai: darbo stalas, portretas; nišose sudėti profesoriaus chirurginiai įrankiai, dokumentai, nuotraukos.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Giedraitienė, Loreta. Profesoriaus Vl. Kuzmos atminimo įamžinimas Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje. – Iliustr. // Ave vita. – 2001, vas. 7, p. 1.
2. KMU atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Vladas Kuzma. – Iliustr. – Bibliogr.: 3 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 83–85.
5. V. Kuzmos g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 96.
6. Post mortem. – Iliustr. // Gyvenimo prasmė / Vida Kuzmaitė-Kivilšienė. – Kaunas, 2002. – P. 153.


LAŠAS VLADAS [1892 01 13 Paupėje (Rokiškio r.) – 1966 01 02 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse, 1983 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Dalia Palukaitienė)], gydytojas fiziologas, profesorius akademikas, visuomenės veikėjas.

1920–1966 m. gyveno Kaune.

1915 m. baigė Tartu universiteto Medicinos fakultetą. 1920 m. išrinktas Steigiamojo, vėliau – I seimo nariu. 1921–1922 m. Aukštuosuose kursuose dėstė fiziologiją. 1922 m. buvo Lietuvos universiteto profesorius, Medicinos fakulteto Fiziologijos ir fiziologinės chemijos katedros vedėjas.
1924 m. išvyko stažuotis į Lozanos universitetą pas Morisą Artiusą. Ten jis įsisavino anafilaksijos tyrimų metodus ir atliko tyrimus, kuriuos grįžęs į Lietuvą papildė ir apibendrino. 1926 m. V. Lašas išleido monografiją „Anafilaksija“ (eksperimentiniai tyrimai), kurią pirmasis Lietuvoje apgynė kaip disertaciją medicinos mokslų daktaro laipsniui įgyti.
1924–1940 m. VDU, o 1944–1946 m. KVU dekanas. Jam vadovaujant buvo pastatyti Medicinos fakulteto rūmai A. Mickevičiaus gatvėje (1933), Akių ir Ausų-nosies-gerklės ligų klinikos Vytauto prospekte (1930; dabar Karo ligoninė) ir Klinikinė ligoninė (1940).
1940–1941 m. – Kauno universiteto prorektorius. 1945 m. Kauno valstybinio universiteto, nuo 1951–1966 m. Kauno Medicinos instituto Fiziologijos katedros vedėjas.
1945 m. V. Lašui suteiktas LSSR nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1946 m. jis buvo išrinktas LSSR Mokslų akademijos tikruoju nariu, o 1948 m. SSRS Medicinos mokslų akademijos nariu korespondentu.
Jis vienas ir su kitais autoriais yra parengęs daugiau kaip 120 mokslo darbų – monografijų, vadovėlių, straipsnių, brošiūrų, apžvalgų, tarp kurių – stambus vadovėlis „Žmogaus fiziologija“ (1965). Bendradarbiavo leidiniuose „Aušrinė“, „Lietuvos ūkininkas“, „Jaunimas“, „Kultūra“.
Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje Kaune saugomas A. Varnaitės sukurtas biustas bei Prano Grušnio tapytas profesoriaus portretas. 1980 m. serijoje „Žymieji Tarybų Lietuvos mokslininkai“ išleista monografija „Akademikas Vladas Lašas“ (Vilnius, 1980).

nuotrauka 1967 m. KMU Centriniuose rūmuose (A. Mickevičiaus 9), II a., prie Fiziologijos katedros, atidengtas V. Lašo bareljefas su užrašu: „Čia 1921–1966 m. dirbo TSRS MA narys-korespondentas, LTSR MA akademikas prof. med. m. dr. Vl. Lašas (1892–1966)“ (skulpt. Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė).

1969 m. Žaliakalnio mikrorajono gatvė pavadinta V. Lašo vardu.

nuotrauka 1970 m. ant namo (Aukštaičių g. 37) atidengta pirmoji atminimo lenta. 1992 07 02 atidengta antroji memorialinė lenta: „Šiame name 1926–1966 m. gyveno Kauno klinikų įkūrėjas, medicinos mokslų daktaras, profesorius, akademikas Vladas Lašas“ (skulpt. Vytautas Narutis; Kauno m. valdybos 1992 m. kovo mėn. potvarkis Nr. 144-v).

1990 m. KMU Centrinių rūmų didžioji auditorija pavadinta prof. V. Lašo vardu.

nuotrauka 1992 m. prie KMU klinikų Centrinių rūmų (Eivenių g. 2) pastatytas paminklinis biustas (skulpt. Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė, archit. Jonas Putna).

nuotrauka 2010 09 01 ant LSMU klinikų (Eivenių g. 2) centrinio pastato atidengta memorialinė lenta: „1940 m. liepos 1 d. šiame pastate pradėjo veikti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto klinikos. Statybų iniciatorius prof. Vladas Lašas. Pastato architektas Urbain Cassan. Statybų komisijos pirmininkas prof. Pranas Jodelė“.
Prieiga per internetą: http://www.kmu.lt/avevita/text.php?str_id=3543  [žiūrėta 2010 12 28]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KMU atminimo įamžinimo sąrašas.
2. KPTA atminimo įamžinimo paminklų sąrašas.
3. Kulvietienė, Džiuljeta. Jubiliejus įpareigoja tikslui – irtis į gilumą. – Iliustr. // Ave vita. – 2010, Nr. 28, rugs. 10, p. 1, 2.
4. Padegimas, Bernardas ir Abraitis, Romualdas. Akademikas Vladas Lašas – įžymus Lietuvos mokslininkas, organizatorius ir pedagogas. – Iliustr. – Santr. angl. // Medicina. – T. 38 (2002), Nr. 2, p. 231–233.
5. V. Lašo g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 98–99.
6. Vladas Lašas. – Iliustr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 87–88.
7. Vlado Lašo atminimui // Kauno tiesa. – 1992, birž. 5, p. 1.


LAŠIENĖ-MACKEVIČAITĖ JANINA[1897 04 11 Maralynės dvare prie Baisogalos(Radviliškio r.) – 1993 07 09 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse], patologė-anatomė, profesorė.

1919, 1922–1993 m. gyveno Kaune.

1919 m. atvykusi į Kauną pradėjo dirbti Kauno miesto ligoninėje. 1922 m. baigė Berlyno universitetą. Nuo 1922 m. dirbo Kauno universitete. Čia su kitais suorganizavo Patologinės anatomijos katedrą, kurioje dirbo vyresniąja asistente. 1941 m., 1944–1965 m. buvo tos katedros vedėja.
1954 m. įsteigė Respublikinę patologų anatomų mokslinę draugiją; 1954–1965 m. buvo tos draugijos pirmininkė ir viena pataloginės anatomijos pradininkių Lietuvoje. Suklasifikavo kraujodaros organų navikines ligas. Buvo aktyvi Kauno medicinos draugijos (nuo 1919 m.) kovai su tuberkulioze ir vėžiu bei Ypatingosios komisijos fašizmo žvėriškumams okupacijos metais tirti draugijų narė.
1957 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusios gydytojos vardas, 1967 m. – Lietuvos nusipelniusios mokslo veikėjos vardas. 1972 m. jai paskirta Lietuvos valstybinė premija.
Paskelbė mokslinių straipsnių apie kraujo gaminamojo audinio navikus, vaikų patologiją, funkcinę endokrininių liaukų morfologiją. Yra šių knygų bendraautorė: „Naujagimio endokrininės liaukos“ (1969), „Trumpa žmogaus anatomija, fiziologija ir higiena“ (1930), „Patologinė anatomija“ (1973).
1997 m. išleista Elenos Stalioraitytės sudaryta knyga „Aš pati: profesorė Janina Mackevičaitė-Lašienė (1897 04 11–993 07 09): gyvenimas ir veikla“ (Kaunas, 1997).

1997 04 10 Kauno KMU Patologinės anatomijos klinikos auditorijai (Eivenių g. 4) suteiktas Janinos Lašienės vardas.

nuotrauka 1997 04 10 ant namo (Aukštaičių g. 37) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1926–1993 m. gyveno Lietuvos patologijos mokslo praktikos kūrėja ir ugdytoja profesorė Janina Mackevičaitė-Lašienė“ (skulpt. Vytautas Narutis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Balandžio 10–11 d. Kaune vyks renginiai, skirti profesorės Janinos Mackevičaitės-Lašienės gimimo šimtosioms metinėms paminėti // Kauno diena. – 1997, bal. 9, p. 8.
2. Janina Lašienė–Mackevičaitė. – Iliustr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 89.
3. KMU atminimo įamžinimo sąrašas.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. „Profesorės Janinos Mackevičaitės-Lašienės gimimo 100-ųjų metinių proga...“ // Kauno žinios, 1997, bal. 16, p. 1.
6. Tarsi dvi šeimas ji turėjo... – Iliustr. // Kauno diena. – 1997, bal. 11, p. 3.


LANDSBERGIS VYTAUTAS [1932 10 18 Kaune], muzikologas, profesorius, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Europos Parlamento narys.

1939–1950 m. gyveno Kaune (K. Donelaičio g. 38).

Gimė ir augo Kaune. Baigė 1-ąją Komjaunimo vidurinę (Laisvės al. 95, dab. „Aušros gimnazija) ir J. Gruodžio muzikos mokyklas. 1950 m. įstojo į Vilniaus konservatoriją. Nuo 1955 m. gyvena Vilniuje. 1968 m. apgynė disertaciją „M. K. Čiurlionio kompozitoriaus kūryba“. Buvo ilgametis Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos narys; yra M. K. Čiurlionio draugijos pirmininkas, nuo 1995 m. – tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso tarybos pirmininkas, Lietuvos šachmatų federacijos garbės narys. Už monografijas „Čiurlionio kūryba“ (1975) ir „Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai“ (1988) apdovanotas Lietuvos SSR premijomis.
1988 m. išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos; 1990 03 12 – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, 1991 m. – Atkuriamojo Seimo pirmininku. Jo vadovaujama Lietuva atsiskyrė nuo SSRS, pelnė tarptautinį pripažinimą ir išsikovojo nepriklausomos valstybės statusą. 1993–2003 m. V. Landsbergis – Lietuvos konservatorių partijos (Tėvynės sąjungos) pirmininkas. 1996 m. Kauno kaimiškojoje apygardoje išrinktas į Lietuvos Seimą tapo LR Seimo pirmininku; nuo 2004 m. – Europos Parlamento narys. 2013 04 25 Lietuvos muzikos ir teatro akademija suteikė muzikologui profesoriui Vytautui Landsbergiui garbės daktaro vardą.
Išleido knygas: „Kryžkelė: politiniai tekstai, 1992–1994“, „Ataskaita rinkėjui“; „Lūžis prie Baltijos: politinė autobiografija“ (1997), trilogiją „Vėl Lietuva. 10 metų: tekstai minint Nepriklausomybės atkūrimą“ (2000); „Būta ir pasakyta: mintys“ (2002), „Karaliaučius ir Lietuva: nuostatos ir idėjos“ (2003), „Bangos, duokit kelią: Kačerginės paveikslėliai“ (2004), „Un peuple sort de prizon“ (2007); „Rugsėjo 11 necivilizacijų konfliktas: seimo nario mintys ir vertinimai“ (2001), „Susirašinėjimas ir pokalbiai su Francois Mitterrand, 1990–1992“ (2007), „Nusidėjome apsileidimais: laiškai dabarties broliams“ (2007), „Ilgosios dramos tyrimas“ (2008). Mokslinius tyrinėjimus apibendrino monografijoje „Visas Čiurlionis“ (2008). 2009 m. išleistos dvi profesoriaus įgrotos kompaktinės plokštelės „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kūriniai fortepijonui. Visuma“, 2011 m. – knygos „Mažoji Čiurlioniana: kūrėjo išvykimo šimtmečiui“ ir „M. K. Čiurlionis. Laiškai Sofijai“, 2012 m. – „Kaltė ir atpirkimas : apie Sausio 13-ąją“, sudaryta ir išleista „Rezistencijos pradžia: 1941-ųjų Birželis : dokumentai apie šešių savaičių laikinąją Lietuvos vyriausybę“ ir „Ilgosios dramos užkampiai“ (Vilnius, 2012). 2004–2013 m. išleistos V. Landsbergio knygos „Europos Parlamente“ (Europos Parlamento nario pasisakymai, straipsniai, laiškai, mintys ir pan.), 2014 m. – „Briuselio dienoraščiai“, „Jotvingių giesmės“.
Apdovanotas Lietuvos šaulių žvaigždės (1991), Vytauto Didžiojo 1-ojo laipsnio ordinais (1998); Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine (2003), Norvegų tautos Taikos premija (1991), Prancūzijos Foundation du future ir kt. garbingais užsienio valstybių apdovanojimais. 2012 m. jam įteiktas Krašto apsaugos sistemos medalis civiliams „Už nuopelnus“, taip pat – Vyčio kryžiaus ordinas.
Dažnai vasaroja Kačerginėje (Kauno r.), tėvų vasarnamyje. Apie V. Landsbergį sukurti vaizdo įrašai: Domanto Vildžiūno „Dienoraščio akimirkos“ (1997), sūnaus Vytauto V. Landsbergio „Visa teisybė apie mano tėvą“ (b.m.); Liepos Rimkevičienės ir Giedrės Žickytės dokumentinis TV filmas „Laisvės džiazas“ (2010); pagal V. Landsbergio 1965 m. sukurtą scenarijų, 2011 m. pasirodė Giedrės Žickytės ir Ričardo Rickevičiaus trumpametražis dokumentinis filmas „Ieškome „Nebaigtosios sonatos“; profesoriaus 80-mečiui sukurtas Agnės Marcinkevičiūtės dokumentinis filmas „Vytautas Landsbergis: mintys ir darbai“ (2012). 1999 m. išleista bibliografija „Vytautas Landsbergis: kultūros darbai, 1956–1996“ (Vilnius).

1991 03 11 įkurtas V. Landsbergio fondas medicinai ir menui remti. Jam vadovauja Gražina Ručytė-Landsbergienė. Iš fondo lėšų paremta Kauno ortopedijos įmonė. Kartu su Švedijos Lundo universitetu įsteigtas pirmasis Baltijos šalyse surdologijos kabinetas ir kt.
Prieiga per internetą: http://fondas.landsbergis.lt/  [žiūrėta 2012 01 12]

1991 09 18 Vytautas Landsbergis paskelbtas VDU filosofijos garbės daktaru.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html  [žiūrėta 2010 08 16]

1994 01 27 suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 08 16]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno miesto garbės piliečiai // Kas yra kas Lietuvoje: Kraštiečiai. Kaunas. – Kaunas, 2008. – P. 12.
2. Universiteto garbės daktarai ir profesoriai. – Iliustr. // Vytauto Didžiojo universitetas. – [Kaunas, 2000. – P. 39].
3. Vytauto Landsbergio fondas, 1991–1998. – Vilnius, [1999]. – [16] p.


LANDSBERGIS-ŽEMKALNIS VYTAUTAS [1893 03 10 Linkavičiuose (Pakruojo r.) – 1993 05 21 Vilniuje; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], Lietuvos kariuomenės savanoris, inžinierius architektas, visuomenės veikėjas.

1922, 1926–1939, 1959–1970 m. gyveno Kaune.

1918–1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje: iš pradžių eiliniu, vėliau – artilerijos kapitonu (vadovavo haubicų baterijai Kaune). 1919 m. už pasižymėjimą kovose prieš bermontininkus apdovanotas Vyčio kryžiumi su kardais.
1922 m. įstojo į LU Technikos fakultetą, 1923–1926 m. mokėsi Romos universitete. Buvo pirmasis Lietuvos architektas, baigęs mokslus Vakarų Europoje.
1926 m. V. Landsbergis-Žemkalnis dirbo Susisiekimo ministerijoje jaunesniuoju inžinieriumi, 1927–1929 m. – Lietuvos universiteto Architektūros katedros jaunesniuoju asistentu. 1929–1939 m. vertėsi privačia praktika, buvo „Rotary“ klubo narys, įsteigė privatų projektavimo biurą. 1941 06 23–07 25 sudarytoje Laikinojoje Lietuvos Vyriausybėje buvo komunalinio ūkio ministras.
1944 m. gelbėdamas sūnų, emigravo į Vokietiją; 1949 m. išvyko į Australiją.
1959 m. grįžo į Kauną. Iki 1961 m. dirbo Miestų ir kaimų statybos projektavimo instituto Kauno filialo vyriausiuoju architektu. 1961–1970 m. buvo Paminklų konservavimo instituto Kauno filialo architektas.
1926–1939 m. gyvendamas Kaune parengė daugiau kaip šimtą projektų, dalyvavo konkursuose. Čia suprojektavo geriausius savo pastatus, pasiekė kūrybinę brandą. Svarbiausieji jo projektuoti pastatai Kaune: Akių, ausų, nosies ir gerklės klinika (1929; dabar Karo ligoninė), Nunciatūra – Vatikano diplomatinė atstovybė (1931; dabar Menininkų namai), Apskrities savivaldybės rūmai (1933; dabar Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas, Tyrimų laboratorija (1932–1936; dabar KTU Cheminės technologijos fakultetas), Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (1937; dabar Kauno apskrities viešoji biblioteka), Kūno kultūros rūmai (1931; dabar LKKA); „Pienocentro“ rūmai (1931; dabar KTU Ekonomikos ir vadybos fakultetas) ir kt. 1937 m. Paryžiaus tarptautinėje parodoje už „Pienocentro“ projektą apdovanotas garbės diplomu ir bronzos medaliu. Jo projektuotus pastatus galima laikyti modernistine Lietuvos architektūros kryptimi.
V. Landsbergis-Žemkalnis parašė memuarų apie žymius, gerai pažįstamus ir artimus žmones: Gabrielių Landsbergį-Žemkalnį, Joną Jablonskį, Praną Mašiotą, Balį Dvarioną, sukūrė porą pjesių („Audra“, „Voras“). Išleistos jo atsiminimų knygos „Hochverrat: „Valstybės išdavimo“ byla 1944–1945“ (Vilnius, 1991) bei sūnaus Vytauto Landsbergio parengta „Iš atminties ekrano: rašyta ir pasakota“ (Vilnius, 2009).
Architekto veikla įvertinta vyriausybiniais apdovanojimais, jam suteikta įvairiausių garbės vardų ir titulų.
1993 m. V. Landsbergiui-Žemkalniui sukurtas jubiliejinis medalis (aut. – archit. Albinas Purys), televizijos filmas (rež. Nijolė Baužytė); jis tapo atsikūrusio „Rotary“ klubo garbės nariu.
Išleistos 2 monografijos: Jolitos Kančienės ir Jono Minkevičiaus „Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis“ (Vilnius, 1993) bei Algimanto Nako „Architektas inžinierius Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir jo darbų konstruktoriai“ (Vilnius, 1997).

1991 09 26 architektui suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 07 08]

1993 m. Dainavos mikrorajone, Eiguliuose, buv. Architektų gatvė, pavadinta V. Landsbergio-Žemkalnio vardu (Kauno m. mero 1993 08 06 potv. Nr. 747).

nuotrauka 1998 10 23 prie jo namo (K. Donelaičio g. 38) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name gyveno savanoris kūrėjas, Laikinosios vyriausybės narys, inžinierius architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis 1893–1993 (skulpt. Vytautas Narutis; Kauno m. mero 1998 08 18 potv. Nr. 310).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Abelkis, Pranas. Memorialinės lentos architektams // Kauno žinios. – 1998, lapkr. 3, p. 9.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. V. Landsbergio-Žemkalnio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 97–98.
4. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Žmonėms, mylėjusiems Kauną ir talentingai jį kūrusiems.– Iliutr. // Kauno diena. – 1998, spal. 24, p. 1, 3.


LASTAS ADOMAS (tikr. pavardė Lastauskas) [1887 10 18 Išlandžiuose (Marijampolės r.) – 1961 01 18 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse; 1962 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Danutė Danytė-Varanauskienė)], poetas modernistas, vertėjas.

1924–1961 m. gyveno Kaune.

Maskvos universitete studijavo teisę. 1924 m. Lietuvos universitete išlaikęs baigiamuosius egzaminus gavo teisininko diplomą. Kaune dirbo advokatu bei Žemės banko juriskonsultu.
Išleido poemą „Lietuvos knygnešio likimas“ (1925), eilėraščių rinkinius: „Auksinės varpos“ (1921), „Ties kruvinom spurgom“ (1935), „Pasiilgimas (1939) ir kt. Išvertė V. Garsino, F. Gladkovo, A. Puškino, I. Turgenevo kūrinių.
1960 m. skulptorė Danutė Danytė-Varnauskienė sukūrė A. Lasto skulptūrinį portretą.

nuotrauka 1970 m. prie namo (Tulpių g. 21) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1947–1961 m. gyveno rašytojas Adomas Lastas“.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:
1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Rūkienė, Danutė. Kad tarp mūsų gyventų. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1987, lapkr. 8, p. 4.


LAUCIUS JUOZAS[1893 11 23 Dusyniuose (Utenos r.) – 1985 01 25 Kačerginėje; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], aktorius.

1921–1931, 1936–1985 m. gyveno Kaune.

1921–1931 m., 1936–1964 m. – Kauno dramos teatro aktorius. 1941 m. – Kauno jaunojo žiūrovo teatro direktorius ir meno vdovas. 1953 m. J. Lauciui suteiktas LSSR nusipelniusio artisto, o 1954 m. – LSSR liaudies artisto vardas.
J. Laucius yra sukūręs apie pustrečio šimto vaidmenų: Krivis (V. Mykolaičio-Putino „Valdovo sūnus“, 1921), Kęstutis (Maironio „Kęstučio mirtis“, 1924), Algaudas (P. Vaičiūno „Prisikėlimas“, 1936), Glosteris (V. Shakespeare'o „Karalius Lyras“, 1937), Labutis (J. Baltušio „Gieda gaideliai“, 1948), Domas Višinskis (K. Inčiūros „Žemaitė“, 1964) ir kt.
Ryškiausias vaidmuo, palikęs jo kūryboje gilų pėdsaką – Kolčis (J. Grušo „Herkus Mantas“, 1957). Jis taip pat vaidino pirmuosiuose lietuviškuose filmuose: „Marytė“, „Aušra virš Nemuno“, „Ignotas grįžo namo“ ir kt.
1965 m. apie jį išleista Marko Petuchausko knygelė „Juozas Laucius“ (Vilnius, 1965)

nuotrauka 1994 m. ant namo (Žemaičių g. 42) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1942–1985 m. gyveno žymus aktorius, Kauno jaunojo teatro įkūrėjas Juozas Laucius“ (dail. P. Montvila; Kauno m. mero 1993 08 13 potv. Nr. 767)

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


LAZDYNŲ PELĖDA, tikroji pavardė Marija Ivanauskaitė-Lastaukienė [1872 06 01 Šiauliuose – 1957 07 19 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse. 1959 m. pastatyto antkapinio biusto dail. J. Burneika, archit. V. Gabriūnas], prozininkė.

1938–[1941], 1948–1957 m. gyveno Kaune.

Mokėsi namuose pas tėvą. Būdama 17 metų eilėraščius pradėjo kurti lenkiškai. Lietuvių spaudai paskatino rašyti sesuo ir Povilas Višinskis. Rašė lenkiškai, o į lietuvių kalbą jos raštus vertė sesuo Sofija. Šie darbai buvo skelbiami bendru abiejų seserų slapyvardžiu – Lazdynų Pelėda. Po sesers mirties (1926 m.) Marija rašė lietuviškai, išleido kelias knygas tuo pačiu pseudonimu.
Lazdynų Pelėda – unikalus reiškinys lietuvių literatūros istorijoje. Dvi seserys Ivanauskaitės – Sofija Pšibiliauskienė ir Marija Lastauskienė – XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmoje pusėje savo prozos kūrinius – apsakymus, apysakas, romanus – pasirašydavo ir leido bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. Kai kurių Lazdynų Pelėdos kūrinių autorystė visiškai nenustatyta.
1938 m. ji persikėlė gyventi į Kauną, kur aktyviai dirbo literatūrinį darbą. Nuo 1948 m. iki mirties gyveno Kaune, K. Donelaičio g. 56B. Šiame bute dažnai svečiuodavosi rašytojai Ieva Simonaitytė, Adomas Lastas, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius ir kiti.
Marija Lastauskienė parašė romanus: „Šviesuliai ir šešėliai“ (1925 išsp. laikr. „Klaipėdos žinios“), „Praeities šmėklos“ (1996); apysakas: „Auka“ (1907), „Radybos“ (1930), „Šiaurės sostinėje“ (1955; 1972) ir daugelį kitų literatūrinių kūrinių.
[1950] m. jai suteiktas LSSR nusipelniusios meno veikėjos vardas. Nuo 1995 m. rudens Vilniuje jos atminimą įamžina paminklas „Seserys" (skulpt. Dalia Matulaitė). Nemaža rašytojos kūrybinio palikimo dalis ir autentiški dokumentai saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune.

1967 m. prie namo (K. Donelaičio g. 56B) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1948–1957 m. gyveno rašytoja Marija Lastauskienė-Lazdynų Pelėda“ (Kauno m. LDT VK 1965 12 08 sprend. Nr. 712). Lenta pavogta.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Pastarnavičius J. Viskas mena rašytoją. – Iliustr. // Vakarinės naujienos. – 1968, lapkr. 13.


MATULIONIS POVILAS [1860 09 05 Kupiškyje – 1932 03 15 Aleksandrijoje (Šiaulių r.)], miškininkystės pradininkas Lietuvoje, profesorius.

1919–1924 m. gyveno Kaune.

1889 m. baigė Peterburgo miškininkystės institutą. 1918–1921 m. buvo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės ministerijos Miškų skyriaus vedėjas, Miškų departamento direktorius, o 1919–1924 m. – Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos viceministras. 1920–1922 m. – Aukštųjų mokslų draugijos pirmininkas, vienas iš Lietuvos universiteto steigėjų. Su gamtininku T. Ivanausku prie Švietimo ministerijos įkūrė Gamtos tyrimų stotį, Lietuvai pagražinti draugiją. 1922–1924 m. LU Miškininkystės katedros vedėjas, ordinarinis profesorius, nuo 1925 m. – Miškų tyrimo reikalų komiteto vadovas bei Suomių miškų mokslo draugijos garbės narys. 1924 m. įkūrus LŽŪA, išrinktas pirmuoju rektoriumi bei Miškotvarkos katedros vedėju ir dirbo iki 1929 m.
P. Matulionis – miško tipologijos mokslo pradininkas Lietuvoje. Sukūrė miškų klasifikacijos lentelę, kurioje suskirstė miškus į 10 tipų sujungęs juos į šilus, girias ir duburus, pasiūlė formulę metinei miško kirtimo normai apsakičiuoti. Sudarė pagrindinių Lietuvos medžių rūšių tūrių lenteles. Rašė miškininkystės, botanikos, gamtos turtų apsaugos, Lietuvos istorijos bei kultūros klausimais. 1922 m. sudarė Lietuvos ir Latvijos apžvalginius ir reljefinius žemėlapius. Buvo lietuviškų vaidinimų režisierius, aktorius, pasireiškė ir grožinėje kūryboje.
Parašė veikalus: „Kiek girioje medžių kirstina“ (1924), „Miško atvejinė arba sėklinė medžiapjūtė“ (1925), „Žolynas“ (1906), Lietuvos miškai (1919, 1922, 1923)“, „Miškų ūkio sistemos, rūšys ir porūšiai“ (1927) ir kt.
1928 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu su žvaigžde ir Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliu. 1927 m. Latvijos respublikos prezidentas jį apdovanojo Trijų žvaigždžių ordinu. Apie jį išleistos knygos: „Įžymus lietuvių miškininkas – prof. Povilas Matulionis“ (Kaunas, 1957), Antano Rukuižos monografija „Prof. Povilas Matulionis“ (Chicago, 1960). Lina Matiukaitė parengė knygelę „Nepažįstamas Povilas Matulionis: literatas, publicistas, kultūrininkas“ (Utena, 2000). 1991 m. Kupiškyje buvo įkurtas jo memorialinis muziejus.

1929 06 18 už nuopelnus gamtos mokslų srityje jam suteiktas Lietuvos universiteto garbės daktaro laipsnis.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html  [Žiūrėta 2010 08 16]

[1932 m.] buvo įsteigtas jo vardo stipendijų fondas miškininkams.

1934 m. studentų korporacijos „Jaunoji Lietuva“ užsakymu mylimo profesoriaus P. Matulionio atminimui buvo sukurta memorialinė lenta su bareljefu ir įrašu: „Aš esu gyvas naujos kartos gyvenimu, nes po manęs jų eilė bus“ (skulpt. Vincas Grybas). Antrojo pasaulinio karo metais Dotnuvoje buvo susprogdintas pastatas, kuriame lenta kabojo.

1966 m. Kauno centre ant namo (Kęstučio g. 47) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1919–1924 m. gyveno miškininkas prof. P. Matulionis“. Lenta nuimta.

1994 10 14 švenčiant LŽŪU 70-metį, Miškų fakulteto Miškotvarkos katedroje (Studentų g. 13) atidarytas prof. P. Matulionio kabinetas, įrengtas stendas, skirtas jo mokslinei veiklai. Čia saugoma ir Saliamono Karčiausko surinkta rankraštinė medžiaga apie profesorių.

nuotrauka 1994 10 14 minint LŽŪA 70-metį Noreikiškėse, skverelyje prieš centrinius rūmus, vadinamojoje Rektorių alėjoje, atidengtas paminklinis biustas pirmajam rektoriui „Profesorius Povilas Matulionis“ (skulpt. Marijus Petrauskas).
Prieiga per internetą: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/comment/reply/2547  [žiūrėta 2010 08 16],  http://www.asu.lt/pradzia/lt/24494  [žiūrėta 2013 03 14]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Memorialinė lenta profesoriui Povilui Matulioniui, 1934. – Iliustr. // Vincas Grybas: Gyvenimo ir kūrybos drama / Nijolė Tumėnienė. – Vilnius, 2004. – P. 95.
3. Povilas Matulionis. – Portr. // Miškininkystės katedrai – 80 metų. – Kaunas, 2003. – P. 13–14.
4. [Povilo Matulionio atminimas įamžintas...] // Nepažįstamas Povilas Matulionis / Lina Matiukaitė. – Utena, 2000. – P. 152–168.


MIRONAS VLADAS [1880 06 22 Kuodiškiuose (Rokiškio r.) – 1953 02 17 Vladimire (Rusija)], kunigas, politikas, visuomenininkas, Lietuvos ministras pirmininkas.

1926–1941 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1918 02 16 pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. 1924 m. Lietuvių tautininkų sąjungos (LTS) steigiamajame suvažiavime V. Mironas buvo išrinktas Vyriausios valdybos nariu. 1926 m. išrinktas į III Seimą. Dalyvavo Seimo posėdžiuose, o pertraukų tarp posėdžių metu kunigavo Dauguose (Alytaus r.).
Paleidus seimą, 1927 m. paskirtas Švietimo ministerijos tikybos reikalų referentu. 1928 m. buvo akcinės leidybos bendrovės „Pažanga“ vienas iš steigėjų ir nuolatinis valdybos narys. 1930 m. su kitais įsteigė Lietuvių tautininkų fondą. 1929–1938 m. buvo vyriausiasis kariuomenės kapelionas bei Šv. Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektorius, vietoj 60-ties arklių kariuomenei, nupirkęs unikalius vargonus šventovei.
1934 m. tapo Kauno miesto tarybos nariu. Nuo 1939 m. buvo LTS vyriausiosios valdybos pirmininkas. 1938–1939 m. buvo Lietuvos ministras pirmininkas, o nuo 1938 m. dar ėjo ir žemės ūkio ministro pareigas. Santykių su Lenkija reguliavimas – vienas svarbiausių V. Mirono sudaryto ministrų kabineto užsienio politikos akcentų. Buvo Lietuvos mokslo draugijos narys. 1939 m. V. Mirono vadovaujama vyriausybė atsistatydino, o jis grįžo į savo ūkį.
1930 m. buvo apdovanotas Vytauto didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu, o 1938 m. – DLK Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu.
1940 09 12 – 1941 06 23 kalėjo Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. sukilėlių išvaduotas slapstėsi, vėliau dirbo Vilniuje. Okupacinės sovietų valdžios tris kartus buvo suimtas. Atsisakęs bendradarbiauti su KGB, 1947 m. nuteistas 7 metams kalėjimo. 1953 m. mirė nuo insulto ir buvo palaidotas bendrose Vladimiro kalėjimo kapinėse.
1996 m. serijoje „Nepriklausomybės diena“ išleistas pašto ženklas „Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas“ (dail. Jokūbas Zovė), tėviškėje jam pastatytas atminimo akmuo. 2005 m. pažymint 125-ąsias gimimo metines, serijoje „Dvasiškiai – Lietuvos kūrėjai“ išleistas portretinis vokas (dail. Antanas R. Šakalys). 2000 m. Vlado Mirono pavardė įtraukta į bažnyčios kankinių sąrašą. Vilma Bukaitė parengė knygelę „Kunigas Vladas Mironas: nepriklausomybės akto signataras ir valstybininkas, 1880–1953“ (Vilnius, 2001) bei monografiją „Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas“ (Vilnius, 2009).

1995 m. Aleksoto mikrorajone, Kazliškiuose jo vardu pavadinta gatvė (Kauno r. tarybos 1995 12 20 sprend. Nr. 83).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno miesto gatvių sąrašas.
2. V. Mirono g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 113.


MYKOLAITIS-PUTINAS VINCAS [1893 01 06 Pilotiškėse (Prienų r.) – 1967 06 07 Kačerginėje (Kauno r.)], lietuvių literatūros klasikas, istoriografas, filosofas, akademikas.

1923–1940 m. gyveno Kaune.

Baigė Peterburgo dvasinę akademiją. Per JAV lietuvių paramos fondą gavo stipendiją tęsti literatūros studijas Šveicarijoje bei Vokietijoje (kur 1922 m. jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis). Kaune buvo išleistas pirmasis jo kūrybos dvitomis „Putino raštai“ (1921).
Nuo 1923 m. gyveno Kaune ir dėstė VDU Teologijos-filosofijos ir Humanitarinių mokslų fakultetuose naująją lietuvių bei visuotinę literatūrą ir estetikos įvadą, nuo 1928 m. – profesorius. Priklausė „Rotary“ klubui. Dalyvavo klerikalinių jaunimo organizacijų veikloje, įkūrė studentų ateitininkų meno draugiją „Šatrija“. 1924–1932 m. redagavo žurnalus „Židinys“, 1928 m. – „Dienovidis“. Pasirodžius romanui „Altorių šešėlyje“ (1932), konfliktavo su klerikaline aplinka, o 1935 m. oficialiai atsisakė kunigystės.
1933–1937 m. buvo Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas, akademikas. 1940 m. persikėlė į Vilnių.
Nuo 1961 m. vasarodavo Kačerginėje. Čia ilsėdamasis vertė A. Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“; parašė poezijos knygas „Būties valanda“ (1963) bei „Langai“ (1965); rašė 4-ąją „Altorių šešėly dalį“ ir mirė jos nepabaigęs. Gyvendamas Kaune išleido eilėraščių rinkinius: „Tarp dviejų aušrų“ (1927), „Keliai ir kryžkeliai“ (1936); dramas: „Žiedas ir moteris“ (1926), „Nuvainikuota vaidilutė“ (1927 ), „Valdovas“ (1930); romaną „Krizė“ (1938); kritikos knygas „Naujoji lietuvių literatūra“ (1936) bei „Literatūros etiudai“ (1937). 2013 m. išleista V. Mykolaičio-Putino „Dienoraščiai : rašytojo paskutiniųjų gyvenimo metų (1961–1967) užrašai“.
1966 m. už A. Mickevičiaus vertimus V. Mykolaitis-Putinas buvo apdovanotas V. Krėvės premija bei A. Mickevičiaus bareljefu (skulpt. Vladas Žuklys). 1976 m. sukurtas poeto biustas (skulpt. Petras Aleksandravičius), o 1978 m. – medalis (dail. Dovydas Zundelovičius). 1979 m. serijoje „Vilniaus universitetui 400 metų“ buvo išleistas jam skirtas meninis vokas, o 1993 m. serijoje „Žymūs žmonės“ – pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė). 1970 m. pastatytas mokomasis dokumentinis filmas „Vincas Mykolaitis-Putinas“ (rež. Rimantas Šilinis), o 1999 m. – vaizdo filmas apie jį „Einu“ (rež. Marijus Ivaškevičius). Rašytojo testamente buvo įrašyta memorialinį muziejų steigti Kaune, tačiau 1986 m. jis buvo įsteigtas Vilniuje.
Apie jį rašė: Jonas Lankutis „Mykolaičio-Putino kūryba“ (Vilnius, 1961; 1973; 1982; 1986); Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas parengė „Putinas – gyvenimo ir kūrybos akiračiai“ (Vilnius, 1996), Donata Mitaitė – „Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną“. Dainora Eigminienė parašė „Vincas Mykolaitis-Putinas: gyvenimas ir kūryba“ (Vilnius, 2001); Viktorija Daujotytė-Pakerienė – „Putinas: pasaulėvaizdžio kontūrai: kūrybos studija“ (Vilnius, 2003). Išleistas leidinys „Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis muziejus ir jo veikla Marijampolėje“ (Kaunas, 2005). 2013 m. išleista Stasio Lipskio knyga „Išsivadavimas. Biografinis romanas apie Vincą Mykolaitį-Putiną“.

1969 12 01 Kauno centre buvusi Altų gatvė pavadinta rašytojo vardu (Kauno m. 1969 09 17 DŽDT VK sprend. Nr. 497). 1989 06 28 Kačerginėje (Kauno r.) jo vardu pavadinta buvusi Mokyklos gatvė. Kauno apskrityje rašytojo vardas suteiktas vienai iš Prienų gatvių.

1971 m. Pilotiškėse (Prienų r.) įkurtas Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis muziejus.
Prieiga per internetą: http://www.prienumuziejus.lt/lt  [žiūrėta 2012 01 12]

nuotrauka 1972 m. Žaliakalnyje ant namo (Aukštaičių g. 28) pakabinta bronzinė atminimo lenta su bareljefu: „1929–1932 metais čia gyveno ir kūrė Vincas Mykolaitis-Putinas“ (skulpt. Leonas Strioga, archit. Alfredas Jakučiūnas; Kauno m. 1969 09 17 DŽDT VK sprend. Nr. 497). 2009 m. gegužės mėn. lenta nukabinta.

nuotrauka 1973 01 04 pažymint 80-ąsias gimimo metines, Kaune ant namo (Vaižganto g. 36) buvo iškilmingai atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „1937–1967 m. čia gyveno ir kūrė Vincas Mykolaitis-Putinas“ (skulpt. Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė, dail. Gediminas Pempė; Kauno m. 1969 09 17 DŽDT VK sprend. Nr. 497).

nuotrauka 1973 m. Žaliakalnyje ant namo (Vaižganto g. 14) atidengta šlifuoto granito memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1932–1937 m. gyveno ir kūrė Vincas Mykolaitis-Putinas“ (skulpt. Leonas Strioga, archit. Alfredas Jakučiūnas; Kauno m. 1969 09 17 DŽDT VK sprend. Nr. 497).

[1973 m.] Kačerginėje (Kauno r.) ant rašytojo namo Mokyklos g. (dabar V. Mykolaičio-Putino g. 34) pakabinta memorialinė lenta su įrašu: „Šiame name nuo 1961 m. gyveno ir 1967 m. birželio mėn. 7 d. mirė lietuvių literatūros klasikas, profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas“. 1981 m. sode prie namo pastatytas paminklas (skulpt. Bronius Zalensas), prie kurio gegužės mėnesį vyksta tradiciniai „Vasaros nakties ramybės skaitiniai“, skirti V. Mykolaičio-Putino atminimui.

1992 02 06 įsteigta Vinco Mykolaičio-Putino draugija, kurios būstinė yra V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje Vilniuje. Taip pat veikia jo vardo kultūros paramos fondas (vadovas K. Stoškus).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Darbai eksterjere ir interjere. Antkapiniai paminklai. Memorialinės lentos. Iliustr. // Leonas Strioga. – Vilnius, 2004. – P. 114.
2. KAA, f. 292, ap. 1, b. 843, lap. 68.
3. Kačerginės seniūnija. – Iliustr. // Kauno rajono gamta ir kultūros vertybės. – Kaunas, 1999. – P. 87–88.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Macijauskienė, Marija. Tas vakaras kaip krištolas. – Iliustr. // XXI amžius. – 2001, liep. 4, p. 7.
6. V. Mykolaičio-Putino g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 114–115.
7. Vincas Mykolaitis-Putinas Kačerginėje: [ištrauka iš knygos „Kūrėjų pėdsakais“] / Benjaminas Kondratas. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 2005, saus. 5, p. 8.
8. Vincas Mykolaitis-Putinas /1893–1967/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – P. 148–149.


NAGEVIČIUS VLADAS (NAGIUS) [1881 06 17 Kretingoje – 1954 09 15 Klyvlende (JAV)], brigados generolas, gydytojas, archeologas, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus įkūrėjas.

1919–1944 m. gyveno Kaune.

1918 m. baigęs Peterburgo Archeologijos institutą ir Karo medicinos akademiją bei atitarnavęs gydytoju Rusijos laivyne, grįžo į Lietuvą. 1919–1940 m. vadovavo Lietuvos kariuomenės sveikatos tarnybai, Kaune įkūrė Karo ligoninę. 1920 m. tapo jauniausiu Lietuvos generolu. 1921 m. V. Nagevičius buvo Valstybinės archeologinės bei komisijos archyvams tvarkyti narys, o 1924–1940 m. – komiteto Karo invalidams šelpti pirmininkas.
1921 02 16 mediniame caro kariuomenės 111-ojo Dono pėstininkų pulko manieže įsteigė Karo muziejų (1930 m. pavadintą Vytauto Didžiojo vardu) ir jam vadovavo. Prie muziejaus įrengė sodelį, kuriame jo iniciatyva pastatyta Laisvės statula (skulpt. J. Zikaras), paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, Nežinomo kareivio kapas, žymių žmonių biustų alėja bei kitos skulptūros. 1922 m. už Lietuvos armijos kūrimą ir tarnybą joje, gavo Žemaitkiemio dvarą (Kauno r., 2 km nuo Babtų), kuriame įkūrė pavyzdinį ūkį, nors pats jame negyveno. Tais pačiais metais įkūrė Karininkų ramovę Kaune, buvo jos seniūnų tarybos pirmininkas, daug prisidėjo prie Ramovės statybos. Su kitais įsteigė Lietuvių-suomių draugiją. Buvo Lietuvių-latvių ir Lietuvių-estų draugijų valdybų narys, Šaulių sąjungos valdybos narys. 1923 m. įkūrė Lietuvos jūrininkų sąjungą (LJS) ir keliolika metų jai vadovavo. 1925 m. jo rūpesčiu susibūrė kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugija, V. Nagevičius buvo jos Garbės narys, taip pat ir Lietuvos gyvulių globos draugijos pirmininkas.
Vadovavo vakarų Lietuvos kapinynų kasinėjimui, surinko daug vertingos medžagos, kurios dalis eksponuojama Peterburgo, Vilniaus bei Kauno istorijos muziejuose. Apie kasinėjimų rezultatus skaitė pranešimus tarptautiniuose archeologų suvažiavimuose Rygoje (1930), Londone (1932), Osle (1936).
Du kartus V. Nagevičius apdovanotas Vyčio Kryžiumi, DLK Gedimino 2-ojo laipsnio bei Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinais, Šaulių žvaigžde, Kūrėjo-savanorio ir Lietuvos nepriklausomybės medaliais bei aukštais kitų Europos valstybių apdovanojimais. 1944 m. įstojo į Plechavičiaus rinktinę, bet nepasiteisinus viltims, pasitraukė į Austriją, o 1949 m. – į JAV.
1995 m. į Lietuvą parvežta urna su jo ir žmonos palaikais, rugsėjo 8 d. pagerbta Kaune ir palaidota Kretingoje.
1962 m. išleista „Generolo gydytojo Vlado Nagiaus Nagevičiaus gyvenimo ir darbų apžvalga“ (Putnam).

nuotrauka 1991 06 18, minint 110-ąsias V. Nagevičiaus gimimo metines, Vytauto Didžiojo karo muziejaus fojė (K. Donelaičio g. 64) atidengta atminimo lenta su bareljefu: „Vladas Nagius-Nagevičius. 1881–1954. Muziejaus įkūrėjas ir direktorius. 1991“ (skulpt. Algirdas Bosas).

nuotrauka 1991 09 15 miesto centre ant namo (K. Donelaičio g. 75) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1935–1940 gyveno Karo muziejaus įkūrėjas ir direktorius, archeologas, gydytojas, generolas leitenantas Vladas Nagevičius“ (skulpt. Virginija Babušytė-Venckūnienė; Kauno m. mero 1991 03 11 potv. Nr. 378).

1997 m. Romainių mikrorajone buvusi Vijūkų gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. valdybos 1997 11 04 sprend. Nr. 810).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Gečas, Steponas. Tautos šventovės kūrėjas: Generolo V. Nagevičiaus gimimo 110-osioms metinėms // Kauno diena. – 1991, birž. 18, p. 2.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. V. Nagevičiaus g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 115–116.
4. Vytauto Didžiojo karo muziejus; 1921–2001. – [Kaunas, 2001]. – 26 p.: iliustr.
5. Vladas Nagevičius (Nagius). – Iliustr. – Bibliogr.: 3 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 109–111.


PARLANDAS HENRIS (PARLAND HENRY) [1908 07 29 Vyborge (Suomija, vėliau Rusija) – 1930 11 10 Kaune, palaidotas Senosiose miesto kapinėse, liuteronų sektoriuje (dab. Ramybės parkas), kapas sunykęs], Suomijos švedas rašytojas modernistas.

1929–1930 m. gyveno Kaune.

Artimieji, norėdami Suomijoje gyvenantį talentingą jaunuolį, išleidusį pirmąją poezijos knygą „Idealo išpardavimas“ apsaugoti nuo blogos draugų įtakos, išsiuntė jį į Kauną pas dėdę, VDU profesorių V. Sezemaną. H. Parlandas įsidarbino sekretoriumi Švedijos konsulate. Daug laiko skyrė kūrybai. Pirmąjį straipsnį parašė apie žydų teatrą. Aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime. Pradėjo mokytis lietuvių kalbos, nes gavo pasiūlymą dirbti švedams priklausančiame degtukų fabrike. Laisvalaikį leido kavinėse, kur greit susibičiuliavo su vietine „bohema“ ir Vera Sotnikovaite, turėjusia jam didelės įtakos.
Gyvendamas laikinojoje sostinėje rašė eilėraščius, romaną „Šukės“ („Duženos“). Jo kūriniai pasižymėjo savita ironija ir grotesku. Juos publikavo įvairūs leidiniai: „Naujasis žodis“, „Trečiasis frontas“, „Židinys“, Skandinavijos ir Latvijos spauda. Tačiau jaunasis genijus susirgo skarlatina ir netrukus mirė sulaukęs vos 22 m. amžiaus, tapęs idealu intelektualiajam jaunimui. Jo kūriniai neprarado aktualumo ir nuolat perleidžiami.
1997 10 23 Kauno kultūros rūmų biblioteka ir Lietuvių-suomių draugija surengė tarptautinį seminarą „Suomijos rašytojas Henris Parlandas ir Lietuva“. P. Palilionis sudarė jo kūrybos rinkinėlį „Pavasaris Kaune“ (Kaunas, 2004). Į lietuvių kalbą išversta ir išleista H. Parlando knyga „Sudužo“ (Vilnius, 2011) .

nuotrauka 2009 11 19 ant A. Žmuidzinavičiaus muziejaus pastato (V. Putvinskio g. 64), Suomijos ir Švedijos ambasadų Lietuvoje iniciatyva, atidengta memorialinė lenta: „Šiame pastate, buvusiame Švedijos konsulate, 1930 m. dirbo Suomijos švedas rašytojas Henris Parlandas“ (dail. Jonas Venckūnas). Lentos tekstas lietuvių, suomių ir švedų kalbomis.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Milkova, Vaida. Literatūriniai H. Parlando pėdsakai Kaune. – Iliustr. // Kauno diena. – 2009, lapkr. 28, p. 34.
2. Pagerbtas „mūsų“ suomis // Kauno diena. Priedas „Santaka / Konrado naujienos“. – 2009, lapkr. 25, p. 8
3. Stam, Per. Henris Parlandas Lietuvoje // Metai. – 1998, Nr. 10, p. 123–137.
4. Urbanavičiūtė, Daiva. Suomių rašytojo seminaras Kaune // Pavasaris Kaune / Henry Parland. – Kaunas, 2004. – P. 135–137.


PLECHAVIČIUS POVILAS [1890 02 01 Bukončiuose (Mažeikių r.) – 1973 12 19 Čikagoje (JAV)], Lietuvos kariuomenės generolas.

1920–1929 m., 1940–1944 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1918 m. grįžęs iš Rusijos įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1918–1919 m. Žemaitijoje savo iniciatyva ir lėšomis organizavo partizanų būrius ir likvidavo bolševizmo užuomazgas. 1919 m. jam buvo suteiktas kapitono, o 1922 m. – majoro laipsnis. Nuo 1920 m. tarnavo kavalerijos daliniuose užimdamas įvairias pareigas. 1924 m. P. Plechavičius baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, o 1926 m. – Čekoslovakijos karo akademiją. Buvo Aukštųjų karininkų kursų lektorius, 1926 m. gruodžio perversmo vadas ir vykdytojas. 1927 m. buvo paskirtas Generalinio štabo valdybos viršininku (einant ir kavalerijos viršininko pareigas), išrinktas į Karininkų ramovės seniūnų tarybos prezidiumą; jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. 1929 m. suteikus generolo laipsnį, išleistas į atsargą ūkininkavo prie Šiaulių.
1943 m. hitlerininkams nepavyko sukurti lietuviškojo SS dalinio. Savisaugos reikalams ir kovai su banditizmu lietuviai sutiko organizuoti karinį dalinį su lietuviška vadovybe ir savo atributika. Taip gimė Vietinė rinktinė (LVR), kuriai vadovauti sutiko gen. P. Plechavičius. 1944 02 16 jis kreipėsi per radiją į Lietuvos jaunimą, ragindamas stoti savanoriais į jo vadovaujamą rinktinę.
Atsiliepė apie 20 000 savanorių. Suformavus LVR buvo daromas spaudimas, reikalaujantis rinktinę pervesti SS formuočių žinion. Vadui nesutikus, rinktinė išblaškyta, generolas suimtas ir patyrė hitlerininkų patyčias konclageriuose, kol pasiekė Vakarų sąjungininkų zoną. „Plechavičiukai“ pasklido po Lietuvą ir tapo pirmaisiais partizanais. 1949 m. atvykęs į JAV, P. Plechavičius įkūrė Karo veteranų ramovę.
Buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio (1923 m.), DLK kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinais bei Lietuvos kariuomenės kūrėjų-savanorių ir Nepriklausomybės 10 metų sukakties medaliais (1928 m.). 2004 m. vasario 16-osios proga apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi (po mirties).
1994 m. firma „Medalis“ pagamino tris netradicinius, beveik sprindžio dydžio, gen. P. Plechavičiui skirtus atminimo medalius gražiose dėžutėse (dail. E. Daugulis). Dail. Antanas R. Šakalys sukūrė jo portretinį voką. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga išleido fotografuotą leidinį „Gen. Povilas Plechavičius“ (Kaunas, 1994). Antanas Martinionis parengė knygą „Vietinė rinktinė“ (Vilnius, 1998), o Stasys Gvildys – „Generolo P. Plechavičiaus vietinės rinktinės kariai ir vadai“ (Kaunas, 2008).

1991 m. Eigulių mikrorajone esanti Automobilistų gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1991 12 13 potv. Nr. 2039).

1994 06 16 ant buvusio „Miestprojekto“ pastato (dabar BLC, V. Putvinskio g. 53/62), buvo atidengta šlifuoto granito memorialinė lenta: „Šioje vietoje nuo 1944 m. vasario 13 d. iki gegužės 15 d. buvo įsikūręs generolo P. Plechavičiaus vadovaujamos Lietuvos vietinės rinktinės štabas“.

nuotrauka 2001 m. Lietuvos Karininkų ramovėje Kaune (A. Mickevičiaus g. 19), buvusių Lietuvos VR karių sąjungos (LVRKS) būstinėje įsteigtas gen. Povilo Plechavičiaus kambarys-muziejus. Kovo 11-osios proga čia iškilmingai atidengtas generolo biustas (skulpt. Merūnas Varnauskas), kuris vėliau perduotas Marijampolės muziejui. Naują generolo biustą sukūrė ir padovanojo buvęs VR savanoris skulpt. Konstantinas Bogdanas.

nuotrauka 2008 10 04 Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjungos iniciatyva ir lėšomis VD karo muziejaus sodelyje atidengtas gen. P. Plechavičiaus paminklinis biustas (skulpt. Juozas Šlivinskas, archit. Kęstutis Linkus).

2009 m. Jaunojo kario mokyklai suteiktas generolo Povilo Plechavičiaus vardas (Žeimenos g. 66).
Prieiga per internetą: http://www.plechavicius.kaunas.lm.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=1&Itemid=1&lang=lt  [žiūrėta 2013 09 09]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengtas biustas narsiam generolui. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2008, spal. 10, p. 10.
2. Andriuškevičius Arūnas. Generolą primena biustas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2001, kovo 10, p. 4.
3. Gulmanas, Viktoras. Atidengta memorialinė lenta Vietinei rinktinei // Kauno diena. – 1994, birž. 21, p. 1.
4. Jarusevičius, Tomas. Jaunieji lūšiukai tapo plechavičiukais. – Iliustr. // Kauno diena. – 2009, geg. 8, p. 5. 5. Narbutas, Leonas. Dar vienas lietuvių priešnacinės kovos penkiasdešimtmetis // XXI amžius. – 1994, geg. 20, p. 6.
6. P. Plechavičiaus g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 125–126.
7. Skučaitė, Virginija. Brangesnis už auksą paminklas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2008, spalio 6, p. 5.
8. Sodelyje atidengtas P. Plechavičiaus biustas. – Iliustr. // 15 min. – 2008, spalio 6, p. 2.


POVILAITIS AUGUSTINAS [1900 02 24 Pašventyje (Jurbarko r.) – 1941 07 12 sušaudytas Maskvoje], Lietuvos valstybės saugumo departamento direktorius, kapitonas.

[1919]–1941 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

Mokėsi Jurbarke. Savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo nepriklausomybės kovose. Jam suteiktas kapitono laipsnis. 1920–1927 m. buvo saugumo policijos valdininkas, o 1927–1931 m. – Kriminalinės policijos valdybos direktoriaus asmeninis sekretorius. 1931–1934 m. – Valstybės saugumo policijos viršininkas. 1933 m. eksternu baigė Kauno suaugusiųjų gimnaziją ir įstojo į VDU. 1939 m. baigė Teisių fakulteto Ekonomikos skyrių. 1934–1939 buvo Valstybės saugumo departamento direktorius.
Rašė straipsnius periodiniams leidiniams: „Lietuvos ūkis“, „Ūkininko patarėjas“, „Lietuvos aidas“, „Vairas“, redagavo „Kriminalistikos žinyną“. 1940 06 13 A. Povilaitis buvo atleistas iš pareigų. Duotas įsipareigojimas sutrukdė jam pasitraukti į Vakarus. Neatlaikiusi Maskvos spaudimo Lietuvos Vyriausybė sutiko, kad birželio 15 dieną K. Skučas ir A. Povilaitis būtų suimti. Tėviškėje A. Povilaitis sulaikytas, kalintas Kaune, žiauriai tardytas ir išvežtas į Lubianką, kur po metų nuteistas aukščiausia bausme. Jis tapo viena pirmųjų sovietinės okupacijos aukų.
1993 m. buvo reabilituotas. 1998 m. tėviškėje pastatytas paminklinis akmuo. 2006 02 16 buvo apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.
Išleista A. Povilaičio knygelė „Neramios dienos: sukilimai Lietuvoje nuo nepriklausomybės atgavimo iki šių metų [1939] sausio mėn. 1 dienos“ (Kaunas, 1996).

nuotrauka 1992 07 12 Žaliakalnyje ant namo (Perkūno al. 55) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1939–1940 m. gyveno Lietuvos Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis, bolševikų sušaudytas Maskvoje 1941 VII 12“ (Kauno m. mero 1991 12 13 potv. Nr. 2039; skulpt. Bronius Zalensas, archit. D. Vilčinskienė).

1994 m. Aleksoto mikrorajone, Birutėje jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1994 10 06 potv. Nr. 649).

1994 11 13 Veiveriuose (Prienų r.), Kančių kalnelyje, Kazimiero Skučo ir Augustino Povilaičio atminimui atidengtas ir pašventintas stogastulpis.
Prieiga per internetą: http://www.genocid.lt/Memo/Paminklai/prienai_r.htm  [žiūrėta 2010 08 18]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. A. Povilaičio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 128.
2. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 125.
3. Grušys, Juozas. Pirmosioms bolševikinio teroro aukoms Kazimierui Skučui ir Augustinui Povilaičiui. – Iliustr. // Kauno diena. – 1994, birž. 14, p. 9.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Vanagas, Rimantas. K. Skučo ir A. Povilaičio atminimui // Patriotas. – 1994, Nr. 3, gruod., p. 3.


PUTVINSKIS-PŪTVIS VLADAS [1873 10 06 Rygoje – 1929 03 05 Kaune], Lietuvos Šaulių sąjungos kūrėjas, tautos ideologas, literatas.

1919–1923 m. gyveno Kaune.

1919 m. pradžioje atvyko į Kauną ir įstojo į M. Šalčiaus vadovaujamą partizanų būrį, kuris veikė kaip sporto sąjungos šaulių skyrius. V. Putvinskis lankė besikuriančius Lietuvos kariuomenės būrius, sudarinėjo jų veiklos planus, iš vokiečių pirko ginklus. Birželio 27 d. įkūrė pirmąjį šaulių būrį Kaune, įsteigė ginkluotą visuomeninę organizaciją Lietuvos Šaulių sąjungą ir jos suvažiavime 1919 09 20 buvo išrinktas pirmininku. Jis nustatė organizacijos struktūrą ir principus, sukūrė ideologiją, pagal kurią šauliai globoja istorines vietas, mini sukaktis, rūpinasi patriotiškumo palaikymu. Po metų įsteigė šaulių žurnalą „Trimitas“, kurį redagavo M. Šalčius. 1922 m. V. Putvinskis-Pūtvis kuriam laikui buvo pasiųstas į Klaipėdą ruošti sukilimo. Išsiskyrus jo ir Krašto apsaugos ministro nuomonėms, 1923 m. iš Kauno pasitraukė į savo ūkį Graužikuose ir pavyzdingai ūkininkavo.
1928 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu.
Be šaulių veiklos rūpinosi mokyklomis, blaivybe. 1928 06 18 šaulių atstovų suvažiavime V. Putvinskis buvo išrinktas Lietuvos šaulių sąjungos garbės pirmininku ir nuolatiniu centro valdybos nariu. Rašė straipsnius leidiniams „Lietuvos aidas“, „Trimitas“, „Lietuvos ūkininkas“ ir daugeliui kitų. Samprotavo apie tautą, aiškino kultūros reikšmę jai. Buvo išleisti jo Rinktiniai raštai, 2 t. (Kaunas, 1933). Minint 100-ąsias jo gimimo metines, visa jo kūryba buvo surinkta ir JAV išleista knyga „Vladas Putvinskis-Pūtvis. Gyvenimas ir parinktieji raštai“ (Čikaga, 1973).
1939 m. skulpt. Petras Rimša sukūrė jam skirtus medalioną ir medalį: „Vladas Putvys-Putvinskis (1873–1929) Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas“. Toronte (Kanada) veikia jo vardo šaulių kuopa. Šilo Pavėžupio dvare (Kelmės r.) pakabinta jam skirta memorialinė lenta, pastatytas paminklinis akmuo. 2004 m. buvo išleistas meninis vokas „Šaulių sąjungai 85. Vladas Pūtvis-Putvinskis“ (dail. Gediminas Karpavičius).
Lietuvos šaulių sąjunga išleido Algimanto Liekio sudarytą knygą „Šauliškumas, tautiškumas ir Lietuvos nepriklausomybė“ (Vilnius, 1993), skirtą V. Putvinskio-Pūtvio 120-osioms metinėms. Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotoja Irena Nekrašienė parengė leidinį „Vlado Putvinskio-Pūtvio laiškai“ (Šiauliai, 2003).

1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje (K. Donelaičio g. 64) pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įamžinti 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių. II lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ greta kitų pavardžių įrašyta: „Putvinskis Vladas, dvarininkas“. 1950 m. paminklas nugriautas. 1997 06 07 atstatytas (archit. Liucijus Dringelis).

1931 m. Naujamiestyje esančią Kalnų gatvę nutarta pavadinti V. Putvinskio vardu (1931 09 24 Kauno m. tarybos nut. Nr. 24). 1945 m. gatvei suteiktas S. Nėries vardas. 1990 m. grąžintas ankstesnysis pavadinimas (Kauno m. mero 1990 10 24 potv. Nr. 530).

nuotrauka 1938 11 23 Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje atidengtas jo paminklinis biustas su įrašu: „Vladas Putvis-Putvinskis. 1873–1929. Šaulių sąjungos kūrėjas. Pirmasis pirmininkas ir viršininkas“ (skulpt. Bernardas Bučas). Sovietmečiu sunaikintas, o 1990 02 16 atkurtas (skulpt. Zenonas Survila).
Prieiga per internetą: http://www.spaudos.lt/Knygnesiu_paminklai/knygnesiai/vladas_putvinskis.html  [žiūrėta 2010 08 16]

nuotrauka 2012 02 15 Senamiestyje, ant pastato (T. Daugirdo g. 4) atidengta grupinė memorialinė lenta: „Čia gyveno žymūs lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjai Jonas Garalevičius, Paulius Galaunė, Vladas Putvinskis, Juozas Tallat-Kelpša“ (skulpt. Vytautas Narutis; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 11 04 įsak. Nr. A-4136).
Prieiga per internetą: http://kaunas.lt/index.php?2980938493  [žiūrėta 2012 02 17]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Duobaitė-Bumbulienė, Rasa. Lietuvos valstybininkui Stasiui Šilingui atminti. – Iliustr. // Tremtinys. – 2012, vas. 24, p. 4.
2. KAA, f. 219, a. 1, b. 990, lap. 63–77.
3. Kilpys, Valdas. Pagerbti iškilūs šauliai. – Iliustr. // Trimitas. – 2012, Nr. 1, p. 21.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Lietuvos įvykių sraute – birželis // Lietuvos aidas. – 2004, birž. 29, p. 5.
6. Putvinskis Vladas. – Portr. // Šimtas knygnešių: Knygnešių sienelės vardai. – Vilnius, 1998. – P. 15, 94.
7. Vlado Putvinskio paminklas. – Iliustr. // Nukentėję paminklai. – Vilnius, 1994. – P. 57.
8. V. Putvinskis. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 129–130.


RAČKUS MYKOLAS [1866 06 17 Pagausantyje (Raseinių r.) – 1937 04 11 Kaune, palaidotas Vilijampolės kapinėse; 1967 m. perlaidotas šalia žmonos Maironiškių kapinaitėse] knygnešys, leidėjas, knygininkas.

1920–1937 m. gyveno Kaune.

Knygnešio veikla nutrūko 1906 m. M. Račkui išvykus į JAV. 1913 m. pablogėjus sveikatai jis grįžo į tėvynę ir kurį laiką gyveno Čekiškėje (Kauno r.). Buvo vedęs vilkijiečio knygnešio A. Povilaičio dukterį Petronėlę, padėjusią platinti knygas ir bažnytinius reikmenis.
1920 m. apsigyveno Kaune. Senamiestyje (Vilniaus g. 22) atidarė knygyną, veikusį iki 1935-ųjų m. Be knygų ir vadovėlių prekiavo kanceliarinėmis prekėmis bei smulkiąja galanterija. M. Račkus bendradarbiavo su leidėju A. Kniukšta. Su juo 1921 m. išleido A. Žmuidzinavičiaus pieštą sieninį Vyčio atvaizdą, kabojusį visose įstaigose. Buvo vienas iš Vaikelio Jėzaus draugijos prieglaudos organizatorių.
Kaip nusipelnęs knygnešys Maironiškių kaime (dabar Šilainiai) gavo žemės sklypą.

1996 m. M. Račkaus vaikaitės I. Kubilienės iniciatyva buvo įsteigta Lietuvos knygnešio draugijos premija. Ji kasmet įteikiama „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos (Baltų pr. 103) bendruomenės atstovams už knygnešių idėjų tęsimą, skatinant domėjimąsi knygos ir knygnešystės istorija Lietuvoje. Etnografiniame mokyklos muziejuje „Seklytėlė“ kaupiama medžiaga apie knygnešius, M. Račkui paskirtas atskiras stendas. Mokytojai ir mokiniai prižiūri jo kapą.

nuotrauka 2005 10 28 prie katalikiškos „Ąžuolo“ vidurinės mokyklos, pastatytos knygnešio žemėje, buvo atidengtas paminklinis akmuo: „Knygnešiui Mykolui Račkui atminti. Šilainių bendruomenė“ (autoriai: J. Krasnauskas ir Raimundas Zabarauskas).
Prieiga per internetą: http://www.spaudos.lt/Knygnesiu_paminklai/knygnesiai/mykolas_rackus.html  [Žiūrėta 2010 08 16]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengtas atminimo akmuo knygnešiui Mykolui Račkui. – Kauno miesto savivaldybės žinios // Kauno diena. – 2005, spal. 27, p. 19.
2. Dobkevičius, Kazimieras. Paminklinis akmuo knygnešiui. – Iliustr. // XXI amžius. – 2005, lapkr. 16, p. 4.
3. Ivoškaitė, Zita. Nuo idėjos iki įgyvendinimo // Šilainių žinios, Nr. 4. – 2005, gruod. 20, p. 4.
4. Kubilienė, Irena. Knygnešio Mykolo Račkaus (1866–1937) keliai. – Iliustr. // Žemaičių saulutė. – 2000, geg. 5, p. 5.
4. Marcinkevičienė, Danutė. Apdovanojami knygnešių ainiai // Kauno diena. – 1996, bal. 1, p. 20.


RAPALIENĖ STANISLAVA [1922 12 24 Salantuose (Kretingos r.) – 1991 07 21 Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse], dainininkė (sopranas), nusipelniusi liaudies artistė.

1950–1991 m. gyveno Kaune.

1950 m. baigusi Klaipėdos muzikos mokyklą, režisieriaus Rostislavo Andrejevo buvo pakviesta dainuoti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame per 32 metus atliko daugiau nei 80 vaidmenų operose ir operetėse. Dainavo pagrindines partijas D. Verdžio operose „Rigoletas“, „Simonas Bokanegra“, „Traviata“, P. Čaikovskio operose „Eugenijus Onieginas“ bei „Jolanta“, J. Karnavičiaus „Gražina“ ir daugelyje kitų operų ir operečių. Jos balso grožis atsiskleidė ilgus metus atliekant pagrindinį vaidmenį D. Pučinio operoje „Madam Baterflai“, už kurį 1959 m. po premjeros garsus dainininkas K. Petrauskas jai viešai padėkojo. Kūrybingiausias S. Rapalienės darbo laikotarpis buvo diriguojant J. Indrai, režisuojant R. Andrejevui bei R. Senkutei.
Stasė Rapalienė buvo publikos mėgiama primadona, kūrusi įvairias teatro tradicijas. Deja, nedaug išliko jos balso įrašų. 23 metus ji buvo Kauno aklųjų kombinato kultūros namų solinio-vokalinio būrelio vadovė. Akliems dainininkams, kurie ją vadino Mokytoja, dovanojo savo talentą ir sugebėjimus. Jai suteikti įvairūs garbės vardai.

nuotrauka 1998 m. ant namo, kuriame gyveno (Savanorių pr. 183) buvo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1950–1991 m. gyveno Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Stanislava Rapalienė“ (Kauno m. mero 1998 03 05 potv. Nr. 84).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Klimauskaitė, Daina. Unikaliu talentu žydėjusi primadona. – Portr. // Kauno diena. – 2002, gruod. 21, p. 12.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


RIOMERIS MYKOLAS [1880 05 07 Bagdoniškyje (Rokiškio r.) – 1945 02 22 Vilniuje], teisininkas, publicistas, visuomenės ir politikos veikėjas, profesorius.

1919–1920 m. su pertraukomis, 1921–1940 m. gyveno Kaune.

1919 m. iš Lenkijos grįžęs į Lietuvą, dirbo Vilniaus ir Kauno apygardos teismuose. 1921–1928 m. buvo Lietuvos vyriausiojo tribunolo, vėliau Valstybės tarybos narys. 1922–1940 m. buvo LU (nuo 1930 m. – VDU) profesorius, dėstė konstitucinę teisę. 1927–1928 m. ir 1933–1939 m. buvo VDU rektorius. 1932 m. gavo teisės mokslų daktaro laipsnį; ryšium su Klaipėdos byla, buvo paskirtas Lietuvos teisėju tarptautiniame Hagos tribunole.
Dalyvavo Teisininkų, Lietuvių-prancūzų, Draugijos neturtingiems studentams šelpti, Politinių ir socialinių mokslų, Mokslo bei Dailės draugijų veikloje; vadovavo masonų ložei „Lietuva“. 1939 m. Vilniuje įkūrė pažangų Lietuvos Rotary klubą. Skelbė straipsnius žurnaluose: „Teisė“, „Kultūra“, „Vairas“, „Židinys“ ir kt., prancūzų, rumunų ir lenkų mokslinėje periodikoje. M. Riomeris yra Lietuvos konstitucinės teisės kūrėjas, parašęs daugybę veikalų teisės klausimais: „Reprezentacija ir mandatas“ (1926), „Administracinis teismas“ (1928), „Lietuvių valstybės konstitucijos reforma“ (1928), „Valstybė ir jos konstitucinė teisė“, 1 d.: Valstybė (1934); 2 d.: „Konstitucinės institucijos“, T. 1 „Suverenitetas“ (1939), „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos“ (1937, 1990), „Lietuvos sovietizacija 1940–1941“ (1989), „Lietuva : studija apie lietuvių tautos atgimimą“, kurią iš lenkų kalbos išvertė Žilvinas Norkūnas (Vilnius, 2006). 2007–2012 m. išleistos 5-ios iš lenkų kalbos išverstos Mykolo Römerio „Dienoraščio“ knygos (Vilnius), 2011 m. – „Lietuvos sovietizacija 1940 metais : istorinė Lietuvos sovietizacijos apžvalga ir konstitucinis jos įvertinimas“ (Vilnius).
1934 m. apdovanotas LDK Gedimino ir Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinais. 1940 m. persikėlė į Vilnių.
1982 m. jo garbei sukurtas medalis (dail. Skaistė Žilienė). 2000 m. sukurtas dokumentinis filmas „Mykolas Riomeris“ (rež. Bronius Morkevičius). Išleistos knygos: „Mykolo Romerio mokslas apie valstybę: skiriama Vytauto Didžiojo universiteto 75-mečiui, pirmojo išrinkimo Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi 70-mečiui, Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto 20-mečiui“ (Vilnius, 1997); Mindaugo Maksimaičio sudaryta „Mykolas Riomeris ir šiandiena: teminis straipsnių rinkinys“ (Vilnius, 2000). Tęstinio leidinio „Lietuvių atgimimo istorinės studijos“ 13 ir 15 tomai, taip pat „Jurisprudencijos“ mokslo darbų tomas 64(56) – „Mykolas Romeris ir konstitucionalizmas“ (Vilnius, 2005), skirti profesoriui ir jo darbams. 2006 m. išleista Mindaugo Maksimaičio monografija „Mykolas Römeris – Lietuvos sūnus“ (Vilnius), 2008 m. – mokslinių straipsnių rinkinys „Römeriai Lietuvoje XVII–XX a. = The Römers in Lithuania in 17th to 20th centurines“ (Vilnius, 2008), tais pačiais metais iš lenkų kalbos išversta Zbigniewo Solako knyga „Tarp Lenkijos ir Lietuvos. Mykolo Römerio gyvenimas ir veikla /1880–1920 metai/“ (Vilnius). 2009 m. pasirodė Leokadijos Lukošiūnaitės-Malciensė „Mykolo Römerio gimtinėje : beletrizuoti prisiminimai“ (Utena).

1990 m. Dainavos mikrorajone buvusi J. Sabaliausko gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. VDT VK 1990 05 11 sprend. Nr. 251).

2000 12 05 VDU (S. Daukanto g. 28–205) buvo atidaryta Mykolo Riomerio teisės skaitykla.

2004 11 02 Lietuvos teisės universiteto Kauno policijos fakultetui suteiktas pavadinimas: Mykolo Riomerio universiteto (MRU) Kauno policijos fakultetas, dabar – Viešojo saugumo fakultetas.

2006 04 27 minint 125-ąsias gimimo metines, MRU senatas įsteigė prof. Mykolo Riomerio vardinę premiją, kuri skiriama už aktyvią veiklą, ugdant pilietinę visuomenę.
Prieiga per internetą: http://ml.lms.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=1041&Itemid=61  [Žiūrėta: 2008 04 10]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kaune – Lietuvos policijos akademijos fakultetas // Tėviškės žinios. – 1997, geg. 30, p. 4.
2. M. Riomerio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2000. – P. 136–137.
3. Mykolas Pijus Riomeris /1880–1945/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 124–125.
4. Murauskaitė, Jurgita. Nebebus Lietuvos teisės universiteto : ši aukštoji mokykla jau ketvirtą kartą keičia savo pavadinimą // Kauno diena. – 2004, spal. 15, p. 12.
5. VDU atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


SKIPITIS RAPOLAS [1887 01 31 Baukuose (Pasvalio r.) – 1976 02 23 Čikagoje (JAV)], teisininkas, žurnalistas, visuomenės veikėjas.

1919–1940 m. gyveno Kaune.

1917 m. su kitais Peterburge įkūrė liberalią partiją „Santara“, kuri 1925 m. pasivadino Ūkininkų partija. Redagavo laikraščius „Santara “ ir „Ūkininkų balsas“ (1925–1928 m.). 1918 m. dalyvavo kovose su bermontininkais. 1919–1920 m. buvo taikos teisėjas Kaune bei Kauno apygardos teismo valstybinis gynėjas, 1920–1922 m. – vidaus reikalų ministras. Nuo 1919 m. priklausė Šaulių sąjungai; 1927–1928 m. jai pirmininkavo. Buvo teatro „Vilkolakis“ dalyvis bei lietuvių operos rėmėjas.
1922–1940 m. vertėsi advokato praktika; nuo 1932 m. – Advokatų tarybos narys. Dalyvavo II ir III Seimų darbe, 1926 m. – valstybės perversme. 1932 m. įsteigė Draugiją užsienio lietuviams remti ir 1932–1940 m. jai pirmininkavo. 1935 m. buvo Pasaulio lietuvių I kongreso Kaune organizatorius. 1934 m. įkūrė Namų ir žemės sklypų savininkų sąjungą ir jai vadovavo. Redagavo savaitraštį „Namų savininkas“ (1937–1940 m.), siekė, kad Kaunas būtų gerai tvarkomas ir atrodytų europietiškai. Rašė straipsnius „Lietuvių enciklopedijai“ bei leidiniams: „Pasaulio lietuvis“, „Lietuvos žinios“, „Teisininkas“, „Ūkininko balsas“ ir kt.
1926 m. apdovanotas Suomijos nacionalinės gvardijos Kryžiumi. 1940 m. pasitraukė į Vakarus. 1943 m. R. Skipitis tapo VLIK nariu. 1946 m. emigravęs į JAV apsigyveno Čikagoje. Ten išleido knygas „Nepriklausomą Lietuvą statant“ (1961) bei „Nepriklausoma Lietuva“ (1967).
Jo šeimos nariai buvo ištremti į Sibirą ir su jais susitiko daugiau kaip po 30 metų.

nuotrauka 2007 m. Centre ant namo (Gedimino g. 40) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1930–1940 m. gyveno vienas Lietuvos valstybės kūrėjų, Vidaus reikalų ministras, Lietuvos respublikos II ir III Seimų narys, advokatas Rapolas Skipitis. Mirė 1976 m. Čikagoje“ (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 05 09 d. įsak. Nr. A-1554).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Garbačiauskas, Ramūnas. Iš užmaršties sugrįžtantys vardai: Rapolas Skipitis. – Iliustr. // Kauno laikas. – 1992, saus. 13, p. 4.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Vitkauskas, Mykolas. Namų ir žemės sklypų savininkų sąjunga švenčia savo 70-metį // Lietuvos aidas. – 2004, spal. 4, p. 6.


SLADKEVIČIUS VINCENTAS [1920 08 20 Guronyse (Kaišiadorių r.) – 2000 05 28 Kaune, palaidotas Arkikatedros bazilikos Švč. Sakramento kriptoje (antkapinės plokštės skulpt. Algimantas Šlapikas, archit. Regina Žukauskienė)], Kauno arkivyskupas emeritas, Lietuvos kardinolas.

1934–1944 m., 1952–1958 m., 1989–2000 m. gyveno Kaune.

Nuo 1934 m. mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje. 1939 m. įstojo į Tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurią baigė teologijos licenciato laipsniu. 1944 m. įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Kietaviškes.
Nuo 1952 m. V. Sladkevičius Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje dėstė dogmatinę teologiją ir Šv. Rašto egzegezę, ėjo seminarijos prefekto pareigas. 1956 m. jam buvo suteiktas garbės kanauninko titulas. 1957 m. Birštone slapta įšventintas ir paskirtas tituliniu Aboros vyskupu bei Kaišiadorių vyskupo pagalbininku. Jam buvo suteiktos Apaštalų sosto administratoriaus ir rezidencinio vyskupo galios, bet valdžia neleido eiti vyskupo pareigų. V. Sladkevičius atleistas iš seminarijos gyveno privačiame bute Kaune ir nuolat buvo kviečiamas pokalbiams į saugumą.
1959–1972 m. buvo ištremtas ir dirbo Nemunėlio Radviliškyje (Biržų r.). 1975 m. marijonų vienuolijoje davė amžinuosius įžadus. Daugelį pogrindinės kunigų seminarijos absolventų įšventino į kunigus. 1976–1982 m. gyveno Pabiržėje. 1982 m. tapo Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi. 1988 m. buvo paskirtas Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku ir pirmą kartą su kitais vyskupais išvyko į Romą. 1988 m. vyskupas paskirtas Šventosios Romos bažnyčios kardinolu, o nuo 1989 02 07 – Kauno arkivyskupu. 1995 m. atsistatydinęs iš arkivyskupo pareigų, gyveno Kaune kaip emeritas.
1998 m. buvo apdovanotas LDK Vytatuto Didžiojo 1-ojo laipsnio ordinu bei Santarvės premija, kurią išdalino. Už paramą atkuriant VDU teologijos fakultetą 1999 m. jam įteiktas jubiliejinis aukso ženklas bei universiteto atkūrimo medalis. Tais pačiais metais sukurtas vaizdo įrašas „Žemė, padovanojusi Lietuvai kardinolą“ (rež. Vytautas Balsys). Jo garbei atlietas medalis (skulpt. Antanas Žukauskas). 2003 m. buvo išleistas pašto ženklas „Kardinolas V. Sladkevičius (dail. Eduardas Prostovas)“. 2005 m. nukaldinta 50 Lt vertės sidabro moneta, skirta kardinolui (dail. Giedrius Paulauskis).
Kaišiadorietis Jonas Laurinavičius išleido knygas: „Guronys“ (Kard. Vincento Sladkevičiaus tėviškė) (Kaišiadorys, 2000) ir „Laimėkime gerumu: (kardinolo V. Sladkevičiaus mintys)“ (Kaišiadorys, 2001). Irena Petraitienė parengė „Kardinolas: Jo eminencijos Vincento Sladkevičiaus laikas ir asmenybė“ (Kaunas, 2000). Jos knyga „Padaryk mane gerumo ženklu“ (Kaunas, 2003) buvo iškilmingai pristatyta Kauno Rotušėje.

1993 12 23 jam suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 08 18]

2000 12 26 Birštone atidarytas Sakralinis muziejus. Senosiose Šv. Antano Paduviečio klebonijos patalpose (Birutės g. 8), kur 1957 m. V. Sladkevičius buvo įšventintas vyskupu, įrengta jo memorialinė ekspozicija.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Birstonas/Sakralinio_meno_muziejus.htm  [žiūrėta 2010 08 18]

nuotrauka 2001 06 02, pažymint pirmąsias mirties metines, pastate, kuriame gyveno (M. Valančiaus g. 6), atidarytas jo memorialinis butas-muziejus. Čia kabo JE portretas (dail. A. Vaitkūnas). Nišoje ant namo sienos įkomponuota memorialinė lenta su bareljefu: „Padaryk mane gerumo ženklu. Šiame name 1990–2000 m. gyveno Šventosios Romos bažnyčios kardinolas Vincentas Sladkevičius“ (skulpt. Arūnas Sakalauskas, archit. Linas Jurgaitis).
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Prev_vers/Kaunas/Sladkeviciaus_muz.htm  [žiūrėta 2010 08 18]

2001 m. Raguvos gatvės atkarpa Senamiestyje tarp M. Daukšos ir Kumelių gatvių pavadinta jo vardu.

2002 m. birželio mėn. įkurtam aktorių paramos fondui, suteiktas Kardinolo V. Sladkevičiaus vardas.

2006 08 05 Guronyse (Kaišiadorių r.), Kardinolo sodybos žemėje jo atminimui atidarytas Švč. M. Marijos Rožinio slėpinių parkas „Tėviškės šviesa“. Tai kelias su 5 koplyčiomis (archit. Stasys Petrauskas), papuoštomis 20 freskų ir Švč. M. Marijos skulptūra (dail. prof. Antanas Kmieliauskas). Čia pastatytas ir atminimo akmuo su jame iškaltu JE bareljefu ir užrašu: „Kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškė“.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Gustaitytė, Violeta. Naujai pavadintos šešios gatvės // Kauno diena. – 2001, geg. 30, p. 1.
2. Kardinolo garbei – Sakralinis muziejus // Laikinoji sostinė. – 2000, gruod. 27, p. 3.
3. Kaune paminėtos kardinolo V. Sladkevičiaus mirties metinės // Lietuvos aidas. – 2001, birž. 4, p. 3.
4. Kniežaitė, Milda. Kardinolui V. Sladkevičiui atminti įkurtas fondas rūpinasi aktoriais. – Iliustr. // Respublika. – 2003, saus. 29, p. 21.
5. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
6. Petraitienė, Irena. Švč. Mergelės Marijos mokykla Guronyse. – Iliustr. // XXI amžius. – 2006, rugj.11, p. 1, 5.
7. Vincentas Sladkevičius /1920–2000/. – 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 194–195. 8. Žaslių geležinkelio stoties kryptis. – Iliustr. // Vadovas po Žaslius / Augustina Grinkevičiūtė, Rolandas Gustaitis, Vilma Balbierienė. – Kaišiadorys, 2008. – P. 116–131.


SLEŽEVIČIUS MYKOLAS (Šleževičius) [1882 02 21 Drembliuose (Raseinių r.) – 1939 11 11 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], advokatas, politikas, trijų ministrų kabinetų pirmininkas.

1919–1939 m. gyveno Kaune.

1918 12 18 iš Rusijos grįžęs į Vilnių gavo pasiūlymą sudaryti vyriausybę. Gruodžio 26 d. Valstybės Tarybos prezidiumas patvirtino M. Sleževičiaus sudarytą Ministrų kabinetą. Laikinoji koalicinė vyriausybė realiai valdė šalį ir leido įstatymus. Nuo 1919 01 02 ji persikėlė į Kauną, kuris tapo laikinąja sostine. Buvo paskelbta visuotinė mobilizacija, atidaryta Karo mokykla. Partijoms susitarus, 1919 04 04 Valstybės Taryba prezidentu išrinko A. Smetoną, o naujajam Ministrų kabinetui ir Užsienio reikalų ministerijai vadovavo M. Sleževičius. Nuo 1919 m. jis buvo valstiečių liaudininkų partijos pirmininkas. 1920 m. šalį užpuolus Lenkijai, įsteigė Vyriausiąjį Lietuvos gynimo komitetą, kuriam vadovavo.
M. Sleževičius buvo Steigiamojo, I, II ir III seimų atstovas. Vadovavo Socialistų liaudininkų partijos ir Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijai, rengė, tobulino ir redagavo įstatymus. Taip pat buvo Konstitucijos rengimo komisijos narys. Įstojo į Šaulių sąjungą ir 1922–1924 m. buvo jos centro valdybos narys. M. Sleževičius reikalavo nemokamai išdalinti žemes savanoriams ir jų šeimoms, demokratizuoti universitetą. Buvo principingas ir sąžiningas, vykdė tolerantišką politiką tautinių mažumų atžvilgiu. Žemės reformos įstatymas buvo priimtas 1922 02 15, o Konstitucija – rugpjūčio 1 d. 1926 m. jo vadovaujamas XIII kabinetas demokratizavo šalį; pasirašė Lietuvos–SSRS nepuolimo sutartį.
Po valstybinio perversmo dirbo advokatu, Kauno miesto savivaldybės, Tarptautinio ir Kredito bankų juriskonsultu. Nuo 1925 m. iki mirties buvo Lietuvos advokatų tarybos narys, o nuo 1938-ųjų – pirmininkas. Šelpė „Žiburėlio“ moksleivių draugiją, „Varpo“, „Žalgirio“ ir kitų jaunimo korporacijų studentus, Ukmergės g. įkūrė ir išlaikė bendrabutį. Aukojo kultūrai, skatino rengti Lietuviškąją enciklopediją. Domėjosi teatru: vertė dramos kūrinius, pats vaidino ir režisavo.
1939 m. su skausmu sutiko žinią, kad Lietuva neteko Klaipėdos ir kad bus įvesta SSRS kariuomenė, pasiligojo ir mirė. 2007 m. pažymint advokato 125-ąsias gimimo metines, Kaune parengtos jam skirtos literatūros parodos, mokslinės konferencijos bei minėjimai. Paupyje (Raseinių r.) jo atminimui pastatytas medinis stogastulpis (skulpt. Zigmas Povilaitis). Lietuvos dailės muziejuje saugomas V. K. Jonyno 1940 m. sukurtas M. Sleževičiaus portretas.
Advokatas Zigmas Toliušis parengė knygelę „Mykolas Sleževičius: biografijos bruožai“ (Kaunas, 1940), buvo išleistas straipsnių rinkinys „Mykolas Sleževičius: atsiminimai“ (Chicago, 1954) bei Juliaus Būtėno ir Mečio Mackevičiaus sudarytas leidinys „Mykolas Sleževičius: advokatas ir politikas“ (Vilnius, 1995).

2001 m. viena Vytėnų gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. valdybos 2001 10 09 sprend. Nr. 1354).

nuotrauka 2003 09 19 miesto centre ant namo (K. Donelaičio g. 13), atidengta atminimo lenta su bareljefu: „Šiame name 1931–1939 m. gyveno Lietuvos respublikos Ministras pirmininkas, užsienio reikalų ir teisingumo ministras, Steigiamojo, I, II, III seimų narys, advokatas Mykolas Sleževičius“ (skulpt. Leonas Strioga, archit. Alfredas Jakučiūnas; Kauno m. mero 2003 01 27 potv. Nr. M-56). Čia veikiančiame Maironio muziejaus vaikų literatūros skyriuje 2006 01 25 jo atminimui įrengta memorialinė ekspozicija.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Gustatytė, Violeta. Pavadinimai naujoms gatvėms Vytėnuose // Kauno diena. – 2001, spal. 10, p. 5.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Mykolo Sleževičiaus demokratijos pamokos Lietuvai. – Iliustr. // Kauno diena. – 2007, saus. 5, p. 14.
4. Mykolas Sleževičius, 1882–1939. – Portr. – Kaunas, 2006. – 1 lankstinys [6 lap.]
5. Mykolui Sleževičiui 125, 1882–1939 / Antanas Vaičius. – [Kaunas, 2007]. – 1 lankstinys [2 lap.] : iliustr.


SONGAILA MYKOLAS [1874 09 05 Kuzmino dvare (Rusija) – 1941 09 11 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse; 1993 05 20 pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Vytautas Narutis, archit. Vilija Ulozienė], architektas, profesorius.

1921–1941 m. gyveno Kaune.

1920 m. architektas buvo pakviestas rengti vietinių specialistų. 1921 m. atvykęs į Kauną, Aukštuosiuose kursuose skaitė įvadines architektūros paskaitas. Nuo 1922 m. iki mirties buvo LU Technikos fakultete jo įkurtos Architektūros katedros profesorius ir vedėjas. Dėstė architektūrinių detalių konstravimą ir braižybą, pastatų tipus ir normas, stilių istoriją ir kitų architektūros formų kursą.
Išugdė nemažai aukštos kvalifikacijos Lietuvos statybos inžinierių. Jo mokiniai – garsūs Lietuvos inžinieriai ir architektai: F. Belinskis, A. Lukošaitis, J. Jasiukaitis ir kt. Jie neleido sovietmečiu Kaune įsigalėti stalininiam stiliui. Architektūroje buvo pasirinkta klasikinių tradicijų veikiama modernistinė kryptis. Profesorius atstovavo klasicizmo tradicijas, tačiau nevengė moderniosios architektūros mokymo, vadovavo studentų diplominiams darbams. Jis organizuodavo tradicinius „architektų ketvirtadienius“, kur būdavo aptariami kūrybiniai sumanymai, pastatų projektai bei rašomos įvairios peticijos.
Pagal M. Songailos ir V. Dubeneckio projektą Kaune pastatytas „Ragučio“ gyvenamasis namas (1922–1923), rekonstruotas Valstybės teatras (1923–1925 m.). 1925 m. profesorius suprojektavo LU miestelį Aleksote, su A. Funku ir F. Vizbaru pastatė Lietuvos banko rūmus (1928), VDU fizikos-technikos fakulteto rūmus Aleksote (1928–1931 m., 1944 m. sugriauti), projektavo individualius namus bei bankų rūmus kituose miestuose.
Mirė hitlerininkams okupavus Kauną. 1922 m. skulptorius Juozas Zikaras sukūrė profesoriaus bareljefą.

nuotrauka 1970 m. Aleksoto mikrorajone Linksmakalnyje (Planetų g. 6/20 Žvaigždžių g.) pakabinta pirmoji paminklinė lenta: „Architektas Mykolas Songaila 1874 IX 5–1941 IX 12“ (LTSR Ministrų Tarybos nut. Nr. 294, skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė). 1991 m. ant namo atidengta antroji memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1931–1941 m. gyveno profesorius architektas Mykolas Songaila“ (skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė).

nuotrauka 1991 09 12 pažymint 50-ąsias architekto mirties metines, Lietuvos banko vestibiulyje (Maironio g. 25) iškilmingai atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Architektas profesorius Mykolas Songaila 1874–1941. Šių rūmu projekto autorius statytojas“ (skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė, archit. J. Valentukonis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Karpavičiūtė, Daiva. „Žmonės, nežinantys istorijos amžinai lieka vaikais“. – Iliustr. // Kauno laikas. – 1992, rugpj. 11, p. 4.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Mykolas Songaila. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 123–124.


SPUDAS POVILAS [1896 01 13 Gataučiuose (Šiaulių r.) – 1944 08 07 Sverdlovsko lageryje (Rusija)], mokytojas.

1920–1941 m. gyveno Kaune.

1920 m. Panevėžio rinkimų apygardoje išrinktas į Steigiamąjį seimą buvo krikščionių demokratų frakcijos nariu bei žemės reformos komisijos sekretoriumi. Nuo rudens mokėsi Aukštųjų kursų Humanitarinių mokslų skyriuje. 1922–1926 m. LU studijavo istoriją. Tuo pačiu iki 1941 m. mokytojavo Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 1925 m. įstojo į Teisių fakultetą, kurį baigė 1928 m. Nuo 1934 m. buvo gimnazijos inspektorius. Istorijos mokytojas visada buvo rimtas ir griežtas, vien rūsčia išvaizda sukeldavo mokiniams pagarbą ir paklusnumą. 1925–1936 m. dirbo laisvai samdomu mokytoju Kauno žydų mergaičių gimnazijoje „Javnė“.
Vadovavo „Tėvynės pažinimo kuopelei“, priklausė Skautų rėmimo draugijai, Istorijos mokytojų sekcijai bei Lietuvių namų savininkų draugijai. Buvo Lietuvių mokytojų sąjungos Kauno II skyriaus pirmininkas. Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės (1928), Vytauto Didžiojo ordino 3-ojo laipsnio (1935) medaliais bei DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1938).
1941 03 12 atleistas iš pareigų, o 06 14 Kauno geležinkelio stotyje atskirtas nuo šeimos ir išvežtas į Šiaurės Uralą.

nuotrauka 1996 01 17 Žaliakalnyje ant namo (Kauko al. 13), atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1926–1941 m. gyveno Nepriklausomybės kovų dalyvis, Steigiamojo Seimo narys, Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos inspektorius Povilas Spudas. Mirė badu Sibire, Omsko srityje 1944 m.“.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Markūnas, Algis Juozas. Povilas Spudas. – Iliustr. // Žiemgala: krašto kultūros laikaraštis. – 1996, Nr. 2, p. 3.


STAREVIČIUS VLADISLAVAS (Ladislas Starewitch) [1882 08 08 Maskvoje (Rusija) – 1965 m. (Prancūzija)], kino animacijos pradininkas Lietuvoje.

1886–1912 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

Ketverių metukų neteko motinos ir iš Maskvos buvo atvežtas į Kauną. Augo pas senelius Legeckius Kęstučio gatvėje. Buvo aistringas vabzdžių ir drugelių kolekcionierius. Pašalintas iš Kauno gimnazijos už tai, kad vietoj pravoslaviškų pamaldų bėgdavo gaudyti drugelių. Vėliau mokėsi Dorpate (dab. Tartu).
1908 m. buvo Mokesčių rūmų tarnautojas – kolegijos registratorius. Nuo 1911 m. dirbo Kauno miesto muziejaus gamtos skyriuje. Vedė skrybėlių parduotuvės savininkę ir apsigyveno Laisvės al. 57. Jis piešė plakatus, karikatūras žurnalams „Vapsva“, „Kreivas veidrodis“, kūrė kostiumus karnavalams, fotografavo, kol apsistojo ties eksperimentine animacija. Pirmasis panaudojo kombinuotą filmavimą, apšvietimo efektus, operatoriaus triukus, kurie vartojami iki šiol.
Gyvendamas Kaune V. Starevičius kūrė lėlių animaciją bei kino parodijas: „Ant Nemuno kranto“ (1909), „Žirgelio gyvenimas“ (1910, abu neišlikę), o taip pat – „Laumžirgių gyvenimas“ ir „Skarabėjai“. Savo dienoraščiuose rašė, kad 1911 m. nufilmavo „Gražioji Lukanida“ ir „Kino operatoriaus kerštas“. Dar 1910 m. Kaune sukūrė animacinius filmus su Ąžuolyne gyvenančiais vabalais „Elniaragių kova“, kuriuos sumontavo jau dirbdamas A. Chanžonkovo kino fabrike Maskvoje.
1919 m. emigravo į Prancūziją. Nors ne V. Starevičius išrado erdvinę animaciją, tačiau pripažįstamas šios rūšies pradininku. Jo vardas įrašytas į visas pasaulio kino enciklopedijas bei žinynus; apie jį rašomi moksliniai darbai, kuriami filmai. 2007 m. nepriklausoma prodiuserių kompanija „Filmų era“ su partneriais, tarp kurių ir Kauno miesto muziejus, apie V. Starevičių susuko filmą „Vabzdžių dresuotojas“ (rež. Linas Augutis, Marek Skrobecki). Šį kūrybinės dokumentikos filmą kūrė kūrybinės pajėgos tų šalių, kuriose V. Starevičius gyveno (Lietuvos-Rusijos-Lenkijos-Prancūzijos-Vokietijos).
2003 m. prancūzų kalba išleista François Martin knyga „Ladislas Starewitch, 1882–1965 : «Le cinéma... rend visibles les rêves de l'imagination.» (Paris), 2005 m. – Vytauto Mikalausko knyga „Stebukladaris iš Kauno“ (Vilnius).

nuotrauka 2007 08 08, pažymint 125-ąsias gimimo metines, Senamiestyje ant Pašto ir komunikacijų muziejaus (dab. Ryšių istorijos muziejaus) sienos (Rotušės a. 18) atidengta unikali vaizdo memorialinė lenta: „Šiame pastate, tuometiniame Kauno miesto muziejuje, kinematografininko kelią pradėjo Vladislavas Starevičius (1882–1965), sukūręs pirmuosius pasaulyje lėlinės animacijos šedevrus“ (lygiagr. tekstas anglų kalba; aut. – Jurgita Gerdvilaitė, Rasa Miškinytė, Donatas Ulvydas, Linas Augutis; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 06 28 įsak. Nr. 2190). Lentos ekranėlyje sukasi ištraukos iš filmo apie V. Starevičių ir keli jo sukurti filmukai.
2013 10 17, minint animacijos 100-metį, atidengta po suniokojimo atnaujinta lenta.
Prieiga per internetą: http://www.lfc.lt/lt/Page=NewsList&ID=5184  [žiūrėta 2010 08 18],  http://www.kaunas.lt/index.php?552103640  [žiūrėta 2013 10 17]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Inytė, Vėjūnė. Ąžuolyno vabalų draugui lenkiasi kino meistrai: senamiestyje įamžintas lėlinės animacijos pradininko V. Starevičiaus atminimas / Vėjūnė Inytė ; L. Brundzos nuotr. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2007, rugpj. 9, p. 2.
2. Inytė, Vėjūnė. Vabalų dresuotojui išgarsėti vilko bilietas nesutrukdė : kauniečiai ketina deramai įamžinti lėlių filmų pradininko V. Starevičiaus atminimą. – Nuotr. iš Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos ir R. Miškinytės arch. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2007, geg. 26, p. 13.
3. Zemlickas, Gediminas. Iš užmaršties gėlųjų šaltinių: Svetur – įžymybė, Lietuvoje – pamirštas. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2003, geg. 1, p. 8, 9.
4. Žulys, Benjaminas. Lėlių animacijos burtininkas. – Iliustr. // XXI amžius. – 2007, rugs. 5, p. 4, 16.


SVILAS KAZYS [1892 03 04 Deglėnuose (Pasvalio r.) – 1943 08 09 Maskvoje (Rusija)], Lietuvos kariuomenės savanoris, pulkininkas, Policijos departamento direktorius.

1919–1940 m. gyveno Kaune, išskyrus 1926–1928 m., kai buvo Zarasų apskrities viršininkas.

Baigęs Panevėžio mokytojų seminariją buvo mobilizuotas į rusų armiją. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919 m. sausį savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, spalio mėn. jam suteiktas kapitono laipsnis ir paskirtas 3-čio pėstininkų pulko štabo viršininku, vėliau – bataliono vadu. Beveik metus dalyvavo nepriklausomybės kovose. Nuo 1920 m. – Lietuvos karo ataše Maskvoje. Jam padedant atskleista kontrabandinė „sacharino“ afera.
1923 m. paties prašymu K. Svilas atšauktas iš Maskvos, vedė ir buvo nukreiptas į pasienio tarnybą. 1925 m. baigė Vytauto Didžiojo aukštuosius karininkų kursus. 1926 m. išėjęs į atsargą majoro laipsniu, tarnauvo Vidaus reikalų ministerijoje. 1928 m. paskirtas policijos inspektoriumi. Nuo 1930 m. vadovavo Piliečių apsaugos departamentui, kuris 1935 m. pertvarkytas į Policijos departamentą. 1933–1940 m. Policijos mokykloje mokė šaudymo ir kitų disciplinų, rūpinosi savigynos sportu, policijos tarnautojų kvalifikacija. Jo vadovavimo metais policija pelnė piliečių pripažinimą ir pasitikėjimą.
K. Svilas perorganizavo profesinę spaudą, rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Karys“, „Kardas“, „Mūsų žinynas“, „Policija“ (pastarąjį redagavo). Atskirais leidinukais išėjo jo „Anglų Ross-Enfieldo 1914 m. konstrukcijos šautuvas“ (1932), „Automatiški pistoletai“ (1933) bei „Šaudymo kultūra ir technika“ (1934). Apdovanotas DLK Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio (1934) ir DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinais, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio (1927) bei Lietuvos nepriklausomybės (1928) medaliais.
1940 06 22 išėjo į pensiją. 1940 07 11 suimtas ir išvežtas į Maskvą. Po tardymo sušaudytas Butyrkų kalėjime.

nuotrauka 1995 10 20 Ąžuolyne (Radastų g. 27) buvo atidengta akmeninė stela: „Šiame name gyvenusiems policijos departamento direktoriui Kaziui Svilui, 1892–1941, bolševikų sušaudytam Maskvoje, ir jo sūnui politiniam kaliniui Vytautui, 1925–1992, mirusiam Vokietijoje atminti. Atminimo ženklas pastatytas Aldonos Svilaitės ir Emos Svilienės lėšomis“ (skulpt. Arūnas Sakalauskas; Kauno m. mero 1995 03 06 potv. Nr. 161), o Kryžių kalnelyje prie VI forto pastatytas ąžuolinis stogastulpis (tautodail. Ipolitas Užkurnys).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 121.
2. Grušys, Juozas. Lietuvos patriotai – tėvas ir sūnus. – Portr. // XXI amžius. – 1995, spal. 20, p. 5.
3. Įamžintas pulkininko veikėjo Kazimiero Svilo ir jo sūnaus atminimas // Tėviškės žinios. – 1995, spal. 24, p. 3.
4. Tėvui ir sūnui atminti. – Iliustr. // Kardas. – 1996, Nr. 1–2, p. 38.
5. Žaltvykslės. – Iliustr. // Laisvės alėja. – 1996, Nr. 6, p. 13.


SVILAS VYTAUTAS [1925 06 27 Panevėžyje –1992 04 10 Hiutenfelde (Vokietija)], rezistencijos dalyvis, mokytojas.

1926–1940 m., 1943 m., 1956 m. (trumpai) gyveno Kaune.

Būdamas penkiolikmečiu jaunuoliu aktyviai dalyvavo pogrindinėje 8-osios vidurinės mokyklos moksleivių grupuotėje, kuri spausdino ir platino antisovietinius atsišaukimus. Buvo Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) leidinio „Į laisvę“ vyriausiasis ekspeditorius. Tėvų namuose Radastų g. turėjo įsirengęs sandėlį-slėptuvę. 1940 m. spalio mėn. grupė buvo išaiškinta ir likviduota, o V. Svilas suimtas. Tuo metu jo mama su seserimi repatrijavo į Vokietiją, todėl valdžiai teko išleisti ir jį.
1943 m. V. Svilas nelegaliai grįžo į Kauną ir tęsė rezistencinę veiklą. 1944 m. namuose buvo atlikta krata, o šeimininkas suimtas. Jam pavyko pabėgti ir pasitraukti į Vokietiją, bet rūpėjo tėvynės likimas. Pasimokęs partizaninės veiklos ir pasitreniravęs specialioje mokykloje, 1944 12 18 parašiutu nusileido Kazlų Rūdos miškuose. Veikė kpt. P. Gužaičio partizanų dalinyje. Legalizavosi, dirbo Jurbarko girininkijoje. 1945 m. prie Eržvilko suimtas, nuteistas 20 metų katorgos ir išsiųstas į anglies kasyklas Vorkutoje.
1956 m. amnestuotas grįžo į Lietuvą. Negavęs leidimo gyventi Kaune, apsigyveno Marijampolėje. Fiktyviai vedė šilutiškę, atsisakė pilietybės ir 1966 12 02 išvyko į Vakarų Vokietiją. Mokytojavo Vasario 16-osios gimnazijoje, aktyviai dalyvavo lietuvių bendruomenės veikloje. 1970 m. trečią kartą atvykęs į tėviškę kaip turistas, imtas persekioti, tardomas, apšmeižtas, bandytas užverbuoti, o nepavykus – ištremtas be teisės sugrįžti ir uždrausta su juo bendrauti.

nuotrauka 1995 10 20 Ąžuolyne (Radastų g. 27) bendražygio J. Grušio-Žilvinio rūpesčiu buvo atidengta akmeninė stela: „Šiame name gyvenusiems policijos departamento direktoriui Kaziui Svilui, 1892–1941, bolševikų sušaudytam Maskvoje, ir jo sūnui politiniam kaliniui Vytautui, 1925–1992, mirusiam Vokietijoje, atminti. Atminimo ženklas pastatytas Aldonos Svilaitės ir Emos Svilienės lėšomis“ (skulpt. Arūnas Sakalauskas; Kauno m. 1995 03 06 mero potv. Nr. 161). Tą pačia dieną Kryžių kalnelyje (Pramonės pr.) prie VI forto pastatytas tėvui ir sūnui skirtas ąžuolinis stogastulpis (tautodail. Ipolitas Užkurnys).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Grušys, Juozas. Lietuvos patriotai – tėvas ir sūnus. – Portr. // XXI amžius. – 1995, spal. 20, p. 5.
2. Įamžintas pulkininko veikėjo Kazimiero Svilo ir jo sūnaus atminimas // Tėviškės žinios. – 1995, spal. 24, p. 3.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Petraitienė, Irena. Likimas kaip uraganas čia atbloškė abu... – Iliustr. // Kauno diena. – 1995, spal. 26, p. 29.


TALLAT-KELPŠA JUOZAS [1889 01 01 Kalnujuose (Raseinių r.) – 1949 02 05 Vilniuje], kompozitorius, dirigentas, nusipelnęs meno veikėjas.

1919–1948 m. gyveno Kaune.

1919 m atsikėlęs į Kauną iš Vilniaus, apsigyveno Maironio namo 2-ojo a. kairiajame fligelyje. Iš pradžių dirbo Švietimo ministerijos Meno departamento Muzikos skyriaus vedėju. Jam pavesta suregistruoti muzikines pajėgas bei sudaryti muzikinio lavinimo programas mokykloms. Metų gale gavo stipendiją ir išvyko tobulintis į Berlyną. 1920 m. gegužę grįžo į Kauną ir buvo paskirtas Meno kūrėjų draugijos Muzikos sekcijos pirmininku. Dirbo visus darbus ir dirigavo 1920 m. gruodžio 31 d. pastatytai Dž. Verdžio operai „Traviata“. Ketverius metus dirigavo visiems Valstybės teatre vykusiems operos spektakliams bei simfoniniams koncertams.
J. Tallat-Kelpša dėstė J. Naujalio muzikos mokykloje, kurį laiką jai vadovavo. 1925 m. atidarė operos klasę, parengusią puikius dainininkus: K. Gutauską, A. Kučingį, J. Mažeiką ir kt. 1927 m. J. Gruodžiui atsisakius, ėmė vadovauti Konservatorijos orkestrui. 1944 m. be dirigento darbo teatre buvo ir Kauno konservatorijos direktorius. Pokario metais vadovavo Lietuvos kompozitorių sąjungai.
Harmonizavo ir kūrė solo ir choro dainas: „Kur lygūs laukai“ (Maironio ž.), „Mano sieloj šiandien šventė“, „Ne margi sakalėliai“ (B. Sruogos ž.). Parašė uvertiūrą ir siuitą mediniams pučiamiesiems instrumentams liaudies dainų temomis ir daugelį kitų kūrinių. Jonas Nabažas ir Eugenija Ragulskienė parengė monografiją „Juozas Tallat-Kelpša: Gyvenimas ir kūryba. Straipsniai ir laiškai. Dokumentai. Amžininkų atsiminimai“ (Vilnius, 1983).

nuotrauka 1974 m. miesto centre ant namo (Laisvės al. 69) prikabinta atminimo lenta. 1989 01 08 pritvirtinta nauja memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1942–1949 m. gyveno kompozitorius Juozas Tallat-Kelpša (skulpt. Stasys Žirgulis).

1989 01 08 Senamiestyje ant namo (Rotušės a. 13) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1919–1924 m. gyveno kompozitorius ir dirigentas Juozas Tallat-Kelpša“ (skulpt. Stasys Žirgulis).

nuotrauka 2012 02 15 Senamiestyje, ant pastato (T. Daugirdo g. 4) atidengta grupinė memorialinė lenta: „Čia gyveno žymūs lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjai Jonas Garalevičius, Paulius Galaunė, Vladas Putvinskis, Juozas Tallat-Kelpša“ (skulpt. Vytautas Narutis; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 11 04 įsak. Nr. A-4136).
Prieiga per internetą: http://kaunas.lt/index.php?2980938493  [žiūrėta 2012 02 17]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Duobaitė-Bumbulienė, Rasa. Lietuvos valstybininkui Stasiui Šilingui atminti. – Iliustr. // Tremtinys. – 2012, vas. 24, p. 4.
2. Juozas Tallat-Kelpša. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 54–56.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Lietuvių muzikos pirmeivių gretose. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1989, saus. 10, p. 1.
5. Tallat-Kelpša Juozas // Lietuvių kompozitoriai: enciklopedinis žinynas / Boleslovas Zubrickas. – Vilnius, 2004. – P. 376–378.


TUMĖNIENĖ-MINGAILAITĖ VANDA [1880 01 08 Šlavėnuose (Anykščių r.) – 1976 Čikagoje (JAV)], gydytoja pediatrė.

[18961898, 1920–1944 m. gyveno Kaune.

1898 m. sidabro medaliu baigusi Kauno mergaičių gimnaziją, 3 metus privačiai mokytojavo. Vėliau užsienyje studijavo mediciną. 1920 m. grįžusi į Kauną, dirbo Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Sanitarijos skyriaus viršininke, taip pat buvo Raudonojo Kryžiaus vaikų ambulatorijos vedėja. Prof. P. Avižonis pakvietė ją organizuoti LU Vaikų ligų katedrą. 1923 m. tobulinosi Berlyne. Grįžusi dirbo LU asistente, Medicinos fakulteto studentams dėstė vaikų ligų gydymo kursą. Nuo 1924 m. buvo katedros ir klinikos vedėja, docentė, nuo 1930 m. – profesorė. Dažnai stažuodavosi užsienyje. 1924 m. su kitais kolegomis įsteigė Kauno valstybinę vaikų ligoninę-kliniką (Maironio g.11, vėliau – V. Putvinskio g. 34) ir iki 1940 m. jai vadovavo. 1925 m. įrengė rentgeno kabinetą bei pieno mišinių virtuvėlę kūdikiams.
1928 m. su G. Petkevičaite-Bite įsteigė aukštąjį mokslą baigusių moterų draugiją, kuriai pirmininkavo. Rengė vaikų ligų ir motinų apsaugos kursus gydytojams. 1933 m. Panemunės šile savo lėšomis pastatė sanatoriją tuberkulioze sergantiems vaikams, kuri 1934 m. buvo pavadinta jos vardu. Dalyvavo „Pieno lašo“, Kovai su džiova, sergančių veneros ligomis, alkoholizmu, ir kitų draugijų veikloje. 1937 m. įsteigė ir vadovavo Vaikų gydytojų draugijai, dalyvavo tarptautiniuose kongresuose. Rašė straipsnius žurnalui „Medicina“. Paskelbė darbų sveikatos apsaugos klausimais: „Normaliai augančio kūdikio maitinimas“ (1924), „Rachitas vitaminų mokslo šviesoje“ (1927), „Tavo kūdikis“ (1932), „Dietika“ (1934) ir kt.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1950 m. – į JAV, kur išleido knygą „Mano atsiminimai“ (Čikaga, 1957).

1990 01 08 Panemunėje ant vaikų sanatorijos pastato atidengta memorialinė lenta: „Med. dr. prof. Vanda Tumėnienė (1880 m. Anykščių raj. Slavėnuose – 1976 m. Čikagoje) savo lėšomis pastatė šią sanatoriją 1933 m. ir jai vadovavo iki 1944 m.“ 1994 m. vaikų sanatorijai „Ramunė“ sugrąžintas įkūrėjos Vandos Tumėnienės vardas, turėtas 1934–1940 m.

nuotrauka 2006 02 03 Naujamiestyje ant namo (Parodos g. 18) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1930–1944 m. gyveno pediatrijos Lietuvoje pradininkė, medicinos mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Vanda Mingailaitė-Tumėnienė. Mirė 1976 m. Čikagoje“ (archit. Leonas Adomkus; Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2005 11 09 įsak. Nr. A-4198).

2013 03 21 naujai gatvei Panemunėje suteiktas V. Tumėnienės vardas (Kauno m. savivaldybės tarybos 2013 03 21 sprend. Nr. T-162).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?2497961121  [žiūrėta 2013 03 15]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Sasnauskas, Vaidas. Medicinos daktarė – pirmoji vaikų gydytoja // Kauno diena. – 2000, gruod. 27, p. 10.
3. Šiurkuvienė, Dana. „Norėčiau, kad Lietuva manęs nepamirštų...“ [Apie pediatrę prof. V. Mingailaitę-Tumėnienę] // Kauno diena. – 1994, geg. 18, p. 11.
4. Vanda Mingailaitė–Tumėnienė. – Iliustr. – Bibliogr.: 3 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 149–150.


VALANČIUS MOTIEJUS [1801 02 28 Nasrėnuose (Kretingos r.) – 1875 05 28 Kaune, palaidotas Šv. Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos požeminėje kriptoje], rašytojas, leidėjas, Žemaičių vyskupas.

1864–1875 m. gyveno Kaune.

Po 1863 m. sukilimo numalšinimo vyskupo padėtis kardinaliai pasikeitė – jam grėsė ištrėmimas. 1864 m. siekdama kontroliuoti padėtį, caro valdžia Žemaičių vyskupijos centrą perkėlė į Kauną. Kiekvienas vyskupo žingsnis buvo sekamas, tačiau jis gynė kunigus nuo represijų, tikinčiuosius skatino pasyviai priešintis, sabotavo prieš katalikų tikėjimą nukreiptus valdžios įstatymus. Skatino blaivybę, steigė slaptas mokyklas, visokeriopai rėmė lietuvybės skleidėjus. Buvo puikus diplomatas ir konspiratorius. Rūpinosi lietuviškų knygų spausdinimu Prūsijoje ir jų platinimu Lietuvoje. Už įvairius pažeidimus nuolat mokėjo baudas. Rinkdamas tautosaką bei rašydamas knygas tik lietuviškai ir kitus skatino rašyti gimtąja kalba.
Pats parašė apie 70 religinių, mokslinių, didaktinių ir grožinių kūrinių, spaudos draudimo laikotarpiu daug kartų perleistų. Kaune baigė rašyti dviejų dalių veikalą „Žemaičių vyskupystė“ (1848), išleido knygas „Živatas Jėzaus Kristaus“ (1853), „Patarlės žemaičių“ (1867), „Gyvenimai šventųjų (1858, 1868)“, „Vaikų knygelė“ (1864) „Palangos Juzė“ (1869) ir kt. Gyvenimo pabaigoje prarado balsą, sunkiai sirgo ir mirė. Išleisti M. Valančiaus „Pastabos pačiam sau“ (1996), „Ganytojiški laiškai“ (2000), „Namų užrašai“ (2003), leidžiami „Raštai“ (1 t., 2001).
1933–1935 m. skulpt. Vincas Grybas sukūrė du gipsinius paminklo vyskupui maketus (nebuvo įgyvendinti), skulpt. J. Zikaras – medalioną. 1995 m. serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas jam skirtas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė). 2001 m. minint 200-ąsias metines išleista 50 Lt moneta „Motiejus Valančius 1801–1875“ (dail. R. Eidėjus); portretinių vokų serijoje „Dvasiškiai – laisvosios Lietuvos kūrėjai“ išleistas vokas vysk. Motiejui Valančiui (dail. Antanas R. Šakalys); Kretingos M. Valančiaus draugijos užsakymu sukurti filmai: „Vyskupas Motiejus Valančius“ ir „Bažnyčios – amžini paminklai vyskupui Motiejui Valančiui“. 2006 m. susikūrė M. Valančiaus mokyklų asociacija. 2010 m. ant Žemaičių vyskupystės muziejaus pastato Varniuose atidengta memorialinė lenta, įamžinanti vyskupo Valančiaus, L. Ivinskio ir kitų, nusipelniusių žmonių atminimą.
Išleistos knygos: A. Aleknos „Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (Klaipėda, 1929), tarptautinio ekslibrisų konkurso parodos katalogas „Ex libris Motiejui Valančiui – 195“ (Šiauliai, 1996); Juozo Tonkūno – „Motiejus Valančius: leidinys apie Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių“ (Vilnius, 1997); Vytauto Merkio – „Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo“ (Vilnius, 1999), „Vyskupo Motiejaus Valančiaus pastoracinė veikla (Vilnius, 1992). O. Žemaitytė-Norkevičienė parengė knygeles „Vyskupas Motiejus Valančius ir jo kariai“ (Kaunas, 2000) ir „Vyskupas Motiejus Valančius, knygnešystės pradininkas“, skirtą vyskupo 210-osioms gimimo metinėms atminti (Kaunas, 2011). 2001 m. išleista „Vyskupo Motiejaus Valančiaus ikonografija“ (Vilnius, 2001), o serijoje „Gyvenimas ir kūryba“ apie jį – 6-ios knygos.

1858 m. vykdant vyskupo aplinkraštį, pradėtos steigti blaivybės brolijos, vadinamos Motiejaus Valančius vardu.
1996 m. įkurtas M. Valančiaus blaivybės sąjūdis, kuriam talkina nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija (NTAKK), apjungusi daugiau nei 30 nevyriausybinių organizacijų. Vyksta jaunųjų „valančiukų“ dorinio ugdymo organizacijų judėjimas.

nuotrauka [1878 m.] Šv. Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje (Vilniaus g. 1) virš kriptos, kur vyskupas palaidotas, pastatytas paminklinis biustas iš gipso ir marmuro lenta su epitafija: „D.O.M. Šioje šventovėje palaidotas švento atminimo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, g. 1801 m. vasario mėn. 16 d. m. 1875 m. gegužės mėn. 17 d., per 25 metus uoliai valdęs vyskupiją. Buvo žymus vyskupas-valdytojas, rašytojas ir liaudies tėvas; pakėlė savo avijos švietimą ir dorovę, nusipelnė visų pagarbą ir paliko negęstantį atminimą. Ramybė Tavo vėlei, garbingasis ganytojau!“. Iki 1957 m. epitafijos tekstas buvo lenkiškas.

1919 m. Vilijampolskaja gatvė vadinosi Valančiaus vardu (Kauno m. atstatymo komisijos naujai patvirtintas gatvių sąrašas).
Garliavoje, Raudondvaryje (Kauno r.) ir kituose apskrities miestuose jo vardu pavadintos gatvės.

1925 m. Žaliakalnyje „Saulės“ gimnazijos fasadą (Savanorių pr. 46) papuošė M. Valančiaus reljefinis portretas su kryžiumi ant krūtinės (skulpt. Vincas Grybas). 1953 m. buvo užtinkuotas. 1968 m. vyskupo bareljefą atkūrė skulpt. Antanas Dimžlys ir archit. Petras Stankevičius.

1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje (K. Donelaičio g. 64) pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įamžinti 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių. 2-ojoje lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ greta kitų įrašyta: „Valančius Motiejus, vyskupas“. 1950 m. paminklas nugriautas. 1997 06 07 atstatytas (archit. Liucijus Dringelis).

nuotrauka 1970 m. Senamiestyje ant jo namo (M. Valančiaus g. 6) atidengta memorialinė lenta „Šiame name 1864–1875 m. gyveno rašytojas Motiejus Valančius“. Po namo remonto 1985 m. lenta dingo.
2011 03 09, minint vyskupo 210-ąsias gimimo ir Žemaičių vyskupijos 600-ąsias metines, ant Kauno miesto muziejaus pastato atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1864–1875 m. gyveno Žemaičių vyskupas, didysis tautos švietėjas, blaivybės sąjūdžio pradininkas Lietuvoje, rašytojas Motiejus Valančius“ (skulpt. Alfonsas Vaura, Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 02 17 įsak. Nr. A-692).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?3119695074  [žiūrėta 2011 03 10]

nuotrauka 2005 09 25 Rotušės aikštėje šalia Kunigų seminarijos pastatytas dr. Rimvydo Sidrio Kaunui dovanotas paminklas (skulpt. Leonas Žuklys, archit. Algimantas Sprindys; Kauno m. mero 2005 04 20 potv. M-13). 2012 m., tvarkant paminklo prieigas, jo užnugaryje įrengta granitinė plokštė, kurioje autentišku vyskupo braižu įkaltas M. Valančiaus apie 1875 m. parašytas testamentinio laiško fragmentas.
Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/miestas-gavo-dovanu-motiejaus-valanciaus-paminkla-27257  [žiūrėta 2008 11 27]

nuotrauka 2009 m. Kauno 1-ajai pradinei mokyklai Šančiuose (Kranto 5-oji g. 7) suteiktas Motiejaus Valančiaus vardas (Kauno m. savivaldybės tarybos 2009 03 19 sprend. Nr. T-189).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. „Saulės“ rūmų ir gimnazijos erdvės. – Iliustr., schem. – Bibliogr. p. 378 // Kauno „Saulės“ gimnazija / Valdemaras Jaruševičius, Aldona Sellienė, Solveiga Laučienė. – Kaunas, 2013. – P. 43–48.
2. Įsteigta Motiejaus Valančiaus vardu pavadintų mokyklų asociacija // Plungė. – 2006, geg. 16, p. 5.
3. KAA, f. 219, ap. 1, b. 27, lap. 1–4.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Mortui vivos docent // Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo / Vytautas Merkys. – Vilnius, 1999. – P. 771.
6. Motiejus Valančius /1801–1875/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 72–73.
7. Motiejus Valančius. – Portr. // Šimtas knygnešių: Knygnešių sienelės vardai. – Vilnius, 1998. – P. 15, 114.
8. Paminklas blaivybės puoselėtojui. – Iliustr. // Kauno diena. – 2005, rugs. 26, p. 5.
9. Purvinienė, Marija. Motiejus Valančius ir Kaunas... // Kauno tiesa, 1988, gruod. 25, p. 5.
10. Savanorių pr. 46, „Saulės“ namų pagrindinio fasado bareljefai // Nukentėję paminklai. – Vilnius, 1994. – P. 64.
11. Šinkūnaitė, Laima. ...Nes iš tingėjimo kyla abejingumas. - Iliustr. // Kauno tiesa. – 1988, rugpj. 7, p. 4.
12. Šinkūnaitė, Laima. Memorialiniai ženklai. – Iliustr. // Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika. – Kaunas, 2008. – P. 48, 128.
13. Tarnavo Dievui ir Lietuvai // XXI amžius. – 2005, rugs. 30, p. 1.
14. Tvarkomas vyskupo M. Valančiaus paminklas ir jo prieigos. – Iliustr. // XXI amžius. – 2012, lapkr. 30, p. 12.
15. Žulys, Benjaminas. Žemaičių vyskupai. – Iliustr. // XXI amžius. – 2011, kovo 18, p. 9.


VELYKIS MYKOLAS [1884 11 12 Linoniuose (Panevėžio r.) – 1955 01 24 Vilniuje, palaidotas Kaune, Aukštosios Panemunės kapinėse], Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, generolas.

1919–1944 m. gyveno Kaune, savo name Panemunėje (Klevų g.).

1918 m. grįžęs iš Rusijos dirbo Valstybės tarybos krašto apsaugos komisijoje. Su K. Škirpa rengė projektus Lietuvos kariuomenės sukūrimui. Jam vadovaujant kūrėsi kariuomenės pulkai, kavalerija ir komendantūra. 1919 m. sausio 15 d. paskelbta pirmoji mobilizacija; sausio 25 d. įsteigta Karo mokykla. Pasikeitus Vyriausybės kabinetui, nuo gegužės mėn. M. Velykis buvo Lietuvos kariuomenės generalinio štabo viršininkas, vėliau – II divizijos vadas.
Po pusmečio išėjo į atsargą, bet 1920 m. rugsėjį vėl grįžo į kariuomenę ir buvo paskirtas kariuomenės inspektoriaus padėjėju rikiuotei. Nuo 1923 m. – Kauno įgulos viršininkas, 1924 m. pakeltas pulkininku vadovavo II karo apygardai. Po 1926 m. perversmo, suteikus generolo laipsnį išleistas į atsargą.
Dėstė Aukštuosiuose karininkų kursuose ir Karo mokykloje. Buvo aktyvus Karo mokslų draugijos, Karo tarybos bei Karininkų ramovės seniūnų tarybos narys. Rašė leidiniams „Kariūnas“, „Lietuvos žinios“ ir kt. Buvo Ekonominės karių bendrovės pirmininkas.
Apdovanotas medaliu ir 3 ordinais. Su kompanionu įkūrė „Stumbro“ akcinę bendrovę, atstovavo „Vikers“ firmai Lietuvoje. Prasidėjus sovietinei okupacijai gamykla buvo nacionalizuota, tačiau M. Velykis represijų išvengė. Tik 1944 m. atšventęs savo 60-metį buvo suimtas ir kalinamas Kauno bei Vilniaus kalėjimuose. 1946 m. ištremtas į Sibirą. 1951 m. vėl nuteistas 25 metus kalėjo Archangelsko lageriuose.
1954 m. pabaigoje parvežtas į Vilnių susirgo plaučių uždegimu ir mirė. 1994 m. gimtinėje jo atminimui pastatytas stogastulpis (tautodail. J. Matulis).

1999 m. Vičiūnuose jo vardu pavadinta nauja gatvė (1999 01 26 Kauno m. valdybos sprend. Nr. 60).

2009 10 naujai įkurtame AB „Stumbras“ muziejuje (K. Būgos g. 7) įrengtas tarpukario vadovo M. Velykio darbo kabinetas ir ekspozicija.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Garnienė, Aušra. Nuo grafino iki konvejerio: ekspozicija, tęsianti šimto metų tradiciją – taip galima apibūdinti duris atvėrusį naują „Stumbro“ muziejų Kaune. – Iliustr. // Kauno diena. – 2009, spalio 30, p. 24.
2. Kauno m. gatvių sąrašas 2003 m.
3. Merkevičius, Algirdas. Lietuvos kariuomenės kūrimas. – Portr. // XXI amžius. – 2004, lapkr. 24, p. 6.
4. Mikalčiūtė, Raimonda. Muziejuje – įdomybių rinkinys. – Iliustr. // 15 min. – 2009, spalio 30, p. 3.
5. M. Velykio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 168–169.
6.Velykis Mykolas // Aukštoji Panemunė: metraštis: Lietuvos kariuomenė ir karininkai A. Panemunėje 1919–1940 metais / Daiva Nevardauskienė. – Kaunas, 2007. – D. 3, p. 32.


ŽILINSKAS MYKOLAS [1904 09 29 Smalininkuose (Marijampolės r.) – 1992 02 09 Vilniuje, palaidotas Petrašiūnų kapinėse; antkapinis paminklas skulpt. Vytauto Naručio], verslininkas, kolekcininkas, meno mecenatas.

[1922]–1940, 1989–1990 m. gyveno Kaune.

1925 m. baigęs Kauno Aušros gimnaziją mokėsi LU Humanitariname fakultete. 1929 m. baigė Istorijos skyrių. 1927 m. buvo pakviestas dirbti Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Saugumo departamente. 1932 m. baigė VDU Teisių fakultetą. Nuo 1933 m. ėjo Saugumo departamento spaudos skyriaus viršininko pareigas. Dalyvavo Šaulių ir „Vilniaus išlaisvinimo“ sąjungų veikloje. Nuo 1936 m. buvo LR ministrų kabineto kanceliarijos viršininkas ir kuravo ryšius su rusų pasiuntinybe. Nuo 1925 m. rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuvos aidas“ „Trimitas“, „Ūkininko patarėjas“ ir kt. Redagavo „Vyriausybės žinias“ ir „Kriminalistikos žinyną“. Buvo gabus verslininkas; praturtėjęs nusipirko namą Senamiestyje ir dvarą Abromiškėse (Elektrėnų sav. t.).
Apdovanotas Vytauto Didžiojo 5-ojo laipsnio ordinu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 1940 06 30 pasitraukė į Vokietiją. Ten sukaupė vertingą meno kūrinių kolekciją, kurią padovanojo Kaunui. Nuo 1971 m. paveikslai pradėjo keliauti į M. K. Čiurlionio dailės muziejų. 1979 m. jo lėšomis pastatyta pirmoji galerija (dabar – Parodų rūmai); 1989 m. – dabartinė Mykolo Žilinsko paveikslų galerija, kurioje eksponuojama neįkainojama kolekcija. Apie ją rašyti buvo draudžiama, bet M. Žilinsko gyvenimo tikslas – įrodyti, ką gali vienas lietuvis. Tais pačiais metais ištikus insultui, prašėsi būti gydomas Kauno klinikose, vėliau pervežtas į Vilnių.
Apdovanotas Tautų draugystės ordinu. Dailininkai V. Karatajus ir V. Ciplijauskas nutapė mecenato portretus, J. Varnas sukūrė medalį, rež. B. Morkevičius – dokumentinį filmą, o žurnalistė Gražina Sviderskytė – filmą apie kolekcijos gabenimą iš Berlyno į Lietuvą. Išleista Vytauto Jakelaičio knygelė „Mykolas Žilinskas: jis apie save, mes apie jį“ (Vilnius, 1994) bei iliustruotas inventorinis katalogas „Mykolo Žilinsko dailės kolekcija“ (Kaunas, 2006).

1979 01 09 Naujamiestyje (K. Donelaičio g. 16) mecenato lėšomis pastaytas ir atidarytas M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas, kuriame buvo eksponuojama verslininko iš Vokietijos Mykolo Žilinsko kolekcija (dab. Kauno paveikslų galerija). 1981 m. apie ją sukurtas TV filmas (rež. Vytautas Dabašinskas).

nuotrauka 1989 06 30 miesto centre (Nepriklausomybės a. 12) atidaryta nauja M. Žilinsko vardu pavadinta paveikslų galerija, pastatyta jo lėšomis pagal su fundatoriumi suderintą projektą; atidengta memorialinė lenta lietuvių ir anglų k. (skulpt. Stasys Žirgulis). Vestibiulyje pastatytas bronzinis kolekcininko biustas (skulpt. Robertas Antinis).
2004 09 29 galerijos laiptų aikštelėje pastatytas M. Žilinsko paminklinis biustas (skulpt. Stasys Žirgulis).
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/kaunas/MZilinsk_galerija.htm  [žiūrėta 2010 08 20]

1991 09 26 kolekcininkui ir mecenatui M. Žilinskui, padovanojusiam jaunystės miestui visą gyvenimą kauptus vertingus paveikslus ir savo lėšomis pastačiusiam galeriją, suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 08 18]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Gečiauskienė, Vėjūnė. Iškilmių organizatoriams teko pasinervinti. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2004, rugs. 30, p. 1.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Mykolo Žilinsko dailės galerija. – Iliustr. // Kaunas – muziejų sostinė. – [Kauno regiono TIC, 2005]. – P. 4.
4. Pažintis su Kauno paveikslų galerija // Kalba Vilnius. – 1982, saus. 1, p. 13.


ŽLABYS-ŽENGĖ JUOZAS [1899 05 02 Gimbūčiuose (Joniškio r.) – 1992 09 09 Kaune], Lietuvos kariuomenės savanoris, poetas avangardistas.

1919–1945, 1958–1992 m. gyveno Kaune.

1919 06 19 iš Žagarės atvykusiam savanoriui J. Žlabiui Kauno raitelių pulko kareivinės Žaliakalnyje tapo namais. Ten įgijo raštininko specialybę, dirbo karininkų bibliotekoje, atstovavo kariams spaudoje. Dar Žagarėje sukurtus eilėraščius pasirašė Žengės slapyvardžiu ir nusiuntė savaitraščiui „Lietuva“. F. Kirša juos išspausdino ir paprašė naujų eilėraščių almanachui „Šaka“. Taip jaunasis karininkas susipažino su „keturvėjininkais“, pamėgo bohemos gyvenimą. Rašė korespondencijas bei literatūrinius tekstus: poeziją, feljetonus, recenzijas ir kt. Jo kūrinius spausdino „Karys“, „Mūsų žinynas“, „Kardas“, „Sekmoji diena“, taip pat „Krivūlė“ ir „Naujasis žodis“. J. Žlabys gyveno Žaliakalnyje, dalyvavo literatūriniame ir visuomeniniame gyvenime: padėjo organizuoti lietuviškus vakarus bei biblioteką, grojo dūdų orkestre.
1920–1921 m. mokėsi Karo mokykloje, kurią baigė leitenanto laipsniu ir buvo paskirtas į 3-ąjį kavalerijos pulką. Baigęs Aukštuosius DLK Vytauto kursus, 1927 m. buvo paskirtas vyresniuoju pulko leitenantu. 1926 m. dalyvavo nuverčiant prezidentą K. Grinių. 1929 10 23 tapo I husarų pulko kapitonu. Įstojo į LU (tiksli data nežinoma), tačiau studijų nebaigė.
1931 m. patvirtintas pulko žemesniųjų karininkų garbės teismo nariu. Už dalyvavimą „Voldemarininkų puče“ atleistas iš pulko komendanto pareigų turėjo palikti Kauną, tačiau nepakluso ir pasiliko mieste. Nesulaukęs jokių sankcijų, darbavosi „Lietuvos aido“ redakcijoje. Nuo 1934 m. gyveno M. Jankaus g. 10, įstojo į Žurnalistų sąjungą, dalyvavo Baltijos žurnalistų suvažiavime.
Apdovanotas DLK Vytauto 5-ojo laipsnio ordinu, Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu.
1940 m. išleido apsakymų rinkinį „Gyvenimo novelės“. Prasidėjus II pasauliniam karui, dirbo dienraštyje „Į laisvę“ (nuo 1943 m. – „Ateitis“). 1945 m. sausio 1 d. įsidarbino Karo muziejaus paminklų apsaugos archyvų skyriaus vedėju. Gegužės mėn. iš pareigų buvo atleistas, suimtas ir ištremtas į Vorkutos lagerį. 1958 m. grįžo į Kauną. Dirbo neoficialiai, kartais rašė mokslinius straipsnius prisidurdamas prie 25 rublių pensijos. Kūrė eiles, bendradarbiavo Mažosios lietuvių tarybinės enciklopedijos redakcijoje, rašė atsiminimus apie „keturvėjininkų“ literatūrinį sąjūdį. 1972 m. vedė savo ilgametę bičiulę N. Preikšaitę ir apsigyveno K. Būgos g. 27.
Prasidėjus Atgimimui sulaukė dėmesio, 1990 m. vėl tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, gavo personalinę pensiją. 1992 m. jam suteiktas Lietuvos kariuomenės dimisijos pulkininko leitenanto laipsnis.
Išleista jo poezijos rinktinė „Pavasarių gramatikos“ (Vilnius, 1992).

nuotrauka 1994 04 20 Naujamiestyje (K. Būgos g. 27) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1972–1992 m. gyveno rašytojas, Lietuvos kariuomenės savanoris, politinis kalinys ir tremtinys, dimisijos pulkininkas leitenantas Juozas Žlabys-Žengė“ (Kauno m. mero 1993 08 13 potv. Nr. 767).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. „Ar pameni dar tu, Pavasario gramatika, Kad buvo toks daiktavardis, Kaip va: poetas!“ // Kauno diena. – 1994, bal. 21, p. 1.
2. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 128.
3. Bernotaitė, Jurgita. Maištautojo dalia: Juozo Žlabio-Žengės pėdomis. – Iliustr. // Darbai ir dienos. – [Nr.] 35 (2003), p. 181–209.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.




© 2004, Kauno apskrities viešoji biblioteka