AISTIS JONAS, tikroji pavardė Aleksandravičius [1904 07 07 Kampiškėse (Kauno r.) – 1973 06 13 Vašingtone; 2000 m. perlaidotas Rumšiškių kapinėse, antkapinį paminklą sukūrė skulpt. Antanas Kmieliauskas], poetas, publicistas, filosofijos daktaras.
Savo raštus pasirašinėjo slapyvardžiais: Jonas Kossu-Aleksandravičius, Jonas Kuosa-Aleksandriškis, Jonas Aistis [nuo 1952 m.]

1919–1936 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1919–1927 m. mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. 1927 m. įstojo į Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą. Dirbo įvairiose įstaigose. Bendradarbiavo su žurnalais: „Ateitis“, „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Vairas“. Gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, 1936–1940 m. literatūros studijas tęsė Grenoblio universitete Prancūzijoje.
Kaune išleido eilėraščių rinkinius: „Eilėraščiai“ (1932), „Imago mortis“ (1934), „Intymios giesmės“ (1935), „Užgesę chimeros akys“ (1937), „Poezija“ (1940). Už eilėraščių rinktinę „Užgesę chimeros akys“ 1938 m. jam buvo įteikta Valstybinė literatūros premija. 1939 m. paskutinį kartą lankėsi Kaune.
Išleistos dvi knygos, skirtos Jonui Aisčiui: Vytauto Kubiliaus „Jonas Aistis: gyvenimas ir kūryba“ (Vilnius, 1999), Stanislovo Abromavičiaus ir Gražinos Meilutienės „Mėlynieji vaikystės šilai: Jono Aisčio 100-osioms gimimo metinėms“ (Kaunas, 2004). Be to, atskira knyga išleisti J. Aisčio 648 laiškai „Laiškai, 1929–1973“ (Vilnius, 2004).
2004 m. iš serijos „Žymūs žmonės“ išleistas 1 Lt vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).

1988 11 06 J. Aisčio tėviškėje Dovainonyse pastatytas stogastulpis (tautodail. Leonas Juozonis).

nuotrauka 1994 07 03 minint 90-ąsias poeto gimimo metines, Rumšiškėse pastatytas paminklinis biustas (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Stasys Petrauskas).

1996 04 18 įsteigtas J. Aisčio muziejus Rumšiškėse (J. Aisčio g. 1). Atidarytas 1997 07 12.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Kaisiadorys/Rumsiskiu_muziejus.htm  [žiūrėta 2010 08 04]

1997 m. viena iš Vaišvydavos gatvių pavadinta J. Aisčio vardu (Kauno m. valdybos 1997 11 18 sprend. Nr. 858). Tais pačiais metais jo vardu pavadinta gatvė Rumšiškėse (Kaišiadorių rajono Tarybos 1997 02 20 sprend. Nr. 281).

2004 m., švenčiant poeto 100-ąsias gimimo metines, Kaišiadorių rajono savivaldybė sugrąžino literatūrinę premiją (įsteigtą sovietmečiu), teikiamą kiekvienais metais birželio mėnesį už Jono Aisčio kūrybos tyrinėjimą ir sklaidą, už aistiškos dvasios puoselėjimą kūryboje (Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos 2004 02 27 sprend. Nr. 378).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. J. Aisčio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 16.
2. Kauno miest gatvių sąrašas 2003 m.
3. Laurinavičius, Jonas. Jonas Aistis ir Rumšiškės. – Kaišiadorys, 1992. – 25 p.
4. Rumšiškių Jono Aisčio muziejus. – [ Kaišiadorys, 2000]. – 1 lankstinys (4 p.) : iliustr.
5. Jono Aisčio premija – Jonui Juškaičiui // Metai. – 2004, Nr. 8/9, p. 189.


AKELAITIS JUOZAS ANTANAS [1880 03 25 Paežerėliuose (Marijampolės apskr.) – 1949 07 29 Manzurkoje (Irkutsko sr.); perlaidotas Petrašiūnų kapinėse], knygnešys, visuomenės veikėjas.

1945–1949 m. gyveno Kaune.

Kilęs iš didelės Suvalkijos ūkininko šeimos, susipažinęs su knygnešiais, įsitraukė į jų veiklą. Buvo draugijų „Artojas“, „Šviesa“, „Varpas“ narys, bendradarbiavo laikraštyje „Ūkininkas“ ir kt., 1926 10 01–1927 04 12 – III Seimo narys. Ne kartą suimtas, kalintas ir ištremtas.
Nuo 1945 m. pavasario slapstėsi pas giminaičius Kaune (Kapsų g.). 1949 03 25 su šeima ištremtas į Sibirą, kur po keturių mėnesių mirė.
1990 08 18 palaikai iškilmingai perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse. 1993 05 07 atidengtas antkapinis paminklas su metaliniu kryžiumi (skulpt. Sigitas Straigys), kuriame iškalti žodžiai iš poeto tremtinio Jono Graičiūno knygnešiui skirtos baladės „Sūduvis Akelaitis“.

nuotrauka 1940 m. vasarą Karo muziejaus sodelyje pastatyta Knygnešių sienelė (aut. Karolis Reisonas), kurioje pirmuoju įrašytas ūkininkas Juozas Akelaitis. 1950 m. nugriauta. 1997 06 07 atidengta atstatyta sienelė (aut. Liucijus Albertas Dringelis).

1991 m. buvusi K. Kalinausko gatvė Žemuosiuose Šančiuose pervadinta į J. ir M. Akelaičių g. (Kauno miesto valdybos 1991 09 17 sprend. Nr. 229-v).

1991 06 08 Paežerėliuose (Marijampolės apskr.), J. Akelaičio gimtojo namo, kurio rūsyje jis slėpė draudžiamą literatūrą, vietoje atidengtas koplytstulpis knygnešio atminimui (skulpt. Kęstutis Balčiūnas).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Blaževičius, Kazimieras. Tremtys buvo jo lemtis. – Portr. // XXI amžius. – 1999, geg. 7, p. 9.
2. J. ir M. Akelaičių g. : Šančių mikrorajonas (III), Žemieji Šančiai (3). – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas : Aesti, 2001. – P. 16–18.
3. Juozas Akelaitis : [knygnešys]. – Portr. – Bibliogr.: 7 pavad. // Šimtas knygnešių / Lietuvos kultūros fondas, Lietuvos knygnešio draugija. – Vilnius : [Lietuvos kultūros fondas], 1998. – P. 21.
4. Kauno miesto gatvių sąrašas [Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. T-587 redakcija].
5. Kauno Miesto... // Tarybų Lietuva. – 1946, gruod. 18, p. 3.


ALEKSA JONAS PRANAS [1879 12 25 Obelupiuose (Vilkaviškio apskr.) – 1955 04 22 Svetlozelionoje (Tomsko sr., Rusija; 1990 m. palaikai prvežti į Lietuvą ir palaidoti Palangoje], Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, agronomas, sociologas, filosofas, ekonomistas.

1918–1940 m. gyveno Kaune.

1900–1907 m. Maskvos universitete studijavo gamtos mokslus, agronomiją bei sociologiją, o 1914–1915 m. – Varšuvos aukštojoje žemės ūkio mokykloje. 1918 m. grįžo į Kauną. 1918–1920 m. buvo Žemės ūkio departamento direktorius, 1920–1923 m. – Žemės ūkio ir valstybės turtų ministras, 1924–1927 m. – Lietūkio tarybos pirmininkas, 1925–1940 m. – VDU Žemės ūkio ekonomikos docentas, vėliau – profesorius. 1925 m. vienas iš Ūkininkų partijos įkūrėjų, 1925–1927 m. – žurnalo „Žemės ūkis“ redaktorius, 1926–1927 m. – Žemės ūkio rūmų pirmininkas, 1926–1935 m. – Žemės ūkio ministras, 1928–1936 m. – organizacijos „Ūkininkų vienybė“ pirmininkas. 1926 m. išrinktas į Lietuvos Respublikos III Seimą. SSRS okupavus Lietuvą, NKVD suimtas, 1940–1941 m. kalintas Marijampolėje bei Kaune. Prasidėjus karui iš kalėjimo pabėgo, tačiau 1942 m. jį suėmė ir kalino gestapas, vėliau ištrėmė į Vokietiją. 1948 m. ten jį suėmė NKVD ir ištrėmė į Sibirą.
J. Aleksa buvo ūkininkiškosios ideologijos kūrėjas, pirmasis Lietuvoje žemės ūkį tyręs kompleksiškai (plėtros teorijos požiūriu) bei propagavęs žemės ūkio kooperaciją. Svarbiausi jo darbai: „Lietuvos šios dienos žemės ūkis ir jo ateitis“ (1924), „Lietuvių tautos likimo klausimu“ (2 t. 1925–1933), „Lietuvos ūkininkai ir Lietuvos valstybė“ (1926), „Kuriuo keliu eisime“ (1927), „Mano testamentas lietuvių tautai“ (1951 m., išleista 1999 m.).
1931 m. apdovanotas DLK Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu.
1999 m. išleista Mečislovo Reinio sudaryta knyga „Jonas Aleksa. Ūkio, mokslo ir valstybės baruose“, 2003 m. – Vlado Žuko „Margi gyvenimo puslapiai : Salomėja ir Jonas Aleksos“ (Vilnius), 2011 m. – „Valstybininkas ir mokslininkas Jonas Pranas Aleksa: žvilgsnis iš dabarties“ (Akademija (Kauno r.), 2013 m. – Valentino Aleksos ir Jono Jasaičio parengta studija „Profesorius Jonas Pranas Aleksa ir jo idėjos ateities Lietuvai“ (Vilnius).

 

1929 10 29 už ypatingą atsidavimą Lietuvos žemės ūkiui, LŽŪA taryba J. P. Aleksai suteikė agronomijos garbės daktaro vardą.

1990 12 28 viena Vilijampolės mikrorajono gatvė pavadinta J. ir K. Aleksų vardu (Kauno m. mero 1990 12 28 potv. Nr. 897).

nuotrauka 2009 03 11 minint 130-ąsias gimimo metines ant Lietuvos Žemės ūkio rūmų pastato Kaune (K. Donelaičio g. 2) iškilmingai atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Lietuvos žemės ūkio universiteto garbės daktaras, profesorius Jonas Pranas Aleksa (1879–1955), Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, agronomas, ekonomistas, sociologas filosofas, 1920–1923 m. žemės ūkio ir valstybės turtų ministras, 1926–1935 m. žemės ūkio ministras, žemės ūkio rūmų įkūrimo 1926 m. iniciatorius ir jų pirmasis vadovas, už patriotinę veiklą kalintas caro žandarų, sovietų ir nacių okupantų. Mirė Sibire“ (skulpt. Stasys Žirgulis).
Prieiga per internetą: http://www.suduvosgidas.lt/index.php?cid=1739&new_id=77237  [žiūrėta 2010 08 09]

nuotrauka 2011 02 15 VDU Ekonomikos ir vadybos fakultete (S. Daukanto g. 28, 4 a. fojė) parengtas stendas.

nuotrauka 2018 12 05 VDKM sodelio prieigose (greta K. Donelaičio ir Maironio gatvių sankirtos) atidengta paminklinė plokštė, skirta 29-iems sušaudytiems, mirusiems tremtyje, kalinimo vietose Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. ministrų kabinetų nariams atminti ir pagerbti. Joje įamžintas ir Jonas Pranas Aleksa. Projekto iniciatorius – LGGRTC, autorius – LGGRTC skulpt. Jonas Jagėla, architektūrinės dalies autoriai – archit. Liucijus Dringelis ir Evaldas Ramanauskas.
Prieiga per internetą: https://goo.gl/BKYMjM  [žiūrėta 2018 12 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. J. ir K. Aleksų g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 18–19.
2. Planutytė, Akvilė. VDU atidengta profesoriaus Jono Prano Aleksos atminimo stela. – Iliustr. // Ūkininko patarėjas. – 2011, vas. 17, p. 1.
3. Skučaitė, Virginija. Tarpukario ministrų atminimas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2018, gruod. 8, p. 11.
4. Valentino Aleksos informacija.


ALEKSA KONRADAS JUOZAS [1881 02 19 Kumetiškiuose (Kalvarijos apskr.) – 1956 11 06 Kaune; palaidotas Eigulių kapinėse], veterinarijos gydytojas, visuomenės veikėjas.

1938–1941 m., 1944–1956 m. gyveno Kaune.

1903 m. baigė Varšuvos veterinarijos institutą. 1938 m. buvo vienas iš Lietuvos veterinarijos akademijos (LVA) steigėjų, 1944–1956 m. – LVA Specialiosios zootechnikos katedros vedėjas, profesorius, 1944 –1946 m. – prorektorius. Sovietmečiu studentams slaptai skaitydavo uždraustą genetikos mokslo kursą. Dėl genetikos, privatinės nuosavybės, Vakarų mokslininkų pripažinimo buvo sovietų valdžios kritikuojamas ir persekiojamas. Rašė straipsnius leidiniams: „Veterinarija ir zootechnika“, „Dirva“, „Kultūra“, „Talka“, „Žemės ūkis“ ir kt.
Pirmasis Lietuvoje tyrė Veršvų, Kapitoniškių kapinynuose žirgų griaučių liekanas, nustatė jų amžių, lytį, ūgį.
Svarbiausi mokslo darbai: „Trumpa naminių gyvulių fiziologija“ (1924), „Naminių gyvulių anatomija“ (1928), „Paveldėjimas gyvulininkystėje“ (1928), „Gyvulių anatomijos ir fiziologijos pagrindai“ (1930), „Naminių gyvulių veisimas“ (1954).
1928 m. apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.

1941 m. Konradui Juozui Aleksai suteiktas Lietuvos veterinarijos akademijos garbės daktaro vardas.

nuotrauka 1986 m. ant namo (Savanorių pr. 177) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1938–1956 m. gyveno veterinarijos daktaras, profesorius Konradas Aleksa“ (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 sprend. Nr. 33). Tekstas lietuvių ir rusų kalbomis). 2017 12 08 pakabinta nauja lenta.

1990 12 28 Vilijampolės mikrorajono gatvė pavadinta J. ir K. Aleksų vardu (Kauno m. mero 1990 12 28 potv. Nr. 897).

2011 11 18 LSMU Veterinarijos akademijos 4-uosiuose rūmuose (Tilžės g. 18) 2-ajai auditorijai suteiktas Konrado Juozo Aleksos vardas.
Prieiga per internetą: http://web.lva.lt/en/node/2268  [žiūrėta 2012 01 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Aleksa, Valentinas. Lietuvos veterinarijos akademijos garbės daktaras. – Portr. // Žemės ūkis. – 2006, Nr. 3, p. 11.
2. J. ir K. Aleksų g. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 19.
3. Karaliūnas, Valentinas. Pagerbs profesorių K. J. Aleksą. – Iliustr. – Asmenybės // Naujos tėviškės žinios. – 2011, lapkr. 18, p. 4.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Valentino Aleksos informacija.


ALEKSANDRAVIČIUS ANTANAS [1885 12 03 Gluosninkuose (Alytaus r.) – 1970 02 04 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], dailininkas, profesionaliosios skulptūros pradininkas Lietuvoje.

1913 m., 1922–1970 m. gyveno Kaune.

Mokėsi Varšuvoje, Čikagoje, Peterburge pas įvairius meistrus. 1913 m. atvykęs į Kauną su kunigu P. Januševičium įsteigė Dailiųjų amatų dirbtuvę-mokyklą, pavadino ją Vaikelio Jėzaus vardu ir jai vadovavo. 1914 m. vasarą A. Aleksandravičius iš Kauno išvyko.
1922 m. iš Marijampolės visam laikui persikėlė į Kauną. Sukūrė apie 800 skulptūrų, biustų ir bareljefų: K. Petrausko (1923 m. atlietą bronzinį biustą viešai padovanojo Kauno valstybės teatrui, kur jis tebestovi iki šiol), J. Naujalio (1923), S. Šimkaus (1913), A. Sodeikos (1923), J. Jablonskio (1923), Maironio, J. Tumo-Vaižganto (1933, karo metais žuvo) A. Smetonos, M. Šalčiaus (1936) J. Tallat-Kelpšos (1958) bei daugelio kitų. Sukūrė Kristaus ir kitų Šventųjų skulptūras bažnyčioms.
Pagal jo projektus pastatyti realistiniai paminklai J. Basanavičiui (1935 m., iki dabar išlikę Kaune ir Birštone). 1924 m. A. Aleksandravičius sukūrė Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių biustų seriją (4 iš jų eksponuojami Vytauto Didžiojo karo muziejuje). Drožė Lietuvos miestų herbus bei daug kitų kūrinių iš medžio. 1925 m. miesto sode prieš Valstybės teatrą buvo pastatytas jo sukurtas Č. Sasnausko paminklinis biustas (1993 m. konservuotas skulptorių Prano Bartulio ir Vlado Žuklio tebestovi ir dabar). 1928 m. ant didžiausios ir moderniausios to meto „Spindulio“ spaustuvės stogo (Gedimino g. 10) buvo pastatyta betoninė skulptūra „Šviesos nešėja“ (1990 m. restauruota). Beveik visus 1930-uosius metus darė vien tik Vytauto Didžiojo įvairių rūšių atvaizdus.
1925 m. ir 1928 m. Kaune surengtos A. Aleksandravičiaus personalinės parodos. 1923 m. išėjo skulptoriaus parengtas vadovėlis „Piešinėliai ir brėžinėliai pradžios mokykloms“ bei jo darbų atvirukų rinkinys. A. Aleksandravičiaus kūrinių yra beveik visuose Lietuvos muziejuose.
Dukra Ramunė Korsakienė išleido knygelę „Ars longa vita brevis“ (Kaunas, 2005), kuri buvo pristatyta Kauno karininkų ramovėje įvykusiame minėjime.

nuotrauka 2005 12 03 120-osioms skulptoriaus gimimo ir 35-osioms mirties metinėms pažymėti Žaliakalnyje ant namo (P. Vaičaičio g. 10) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1940–1962 m. gyveno žymus skulptorius Antanas Aleksandravičius“ (dail. Mečislovas Ostrauskas, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. administracijos direktoriaus 2005 11 09 įsak. Nr. A-4198).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Antanas Aleksandravičius. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 60.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Paminėtas biustų kūrėjas: [žinutė Konrado naujienose] // Kauno diena. – 2005, gruod. 17, p. 18.


ANDREJEVAS ROSTISLAVAS [1907 01 24 Kaune – 1967 06 05 Maskvoje, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], dainininkas (tenoras), režisierius.

1907–1967 m. gyveno Kaune.

Gimė ir užaugo Kaune, inteligentų šeimoje. Pirmojo pasaulinio karo metais su šeima pasitraukė į Maskvą. Grįždamas į tėvynę, pargabeno carinės okupacijos metu iš Lietuvos pagrobtus šventovių varpus. 1934 m. baigė VDU teisių fakultetą, tačiau pasirinko dainininko kelią. Mokėsi Kauno konservatorijoje pas garsius dainavimo pedagogus O. Marinį ir N. Karnavičienę. 1935 m. debiutavo kaip operos dainininkas. 1937–1939 m. vokalą tobulino Paryžiuje. Nuo 1940 m. buvo Valstybės teatro solistas. Sukūrė per 40 vaidmenų. Atliko pagrindiens partijas operose „Traviata“, „Borisas Godunovas“ bei daugelyje kitų. Labiausiai žiūrovus žavėjo jo atliekamas Lenskio vaidmuo operoje „Eugenijus Oneginas“. R. Andrejevas buvo aukšto lygio profesionalas, išvaizdus ir elegantiškas. 1944 m. Kauno muzikinės komedijos teatras pradėjo veikti savarankiškai ir R. Andrejevas jame sukūrė apie 30 pagrindinių vaidmenų: ypač pavykę F. Leharo, I. Kalmano bei J. Štrauso operetėse.
Nuo 1951 m. dainininkas tapo Kauno muzikinio teatro režisieriumi, pastatęs Dž. Verdžio operą „Rigoletas“. 1957–1967 m. buvo vyr. režisierius. Pastatė 30 spektaklių, tarp jų – pirmąjį Lietuvoje miuziklą F. Lou „Mano puikioji ledi“. Buvo realistinio meno šalininkas. Jo režisuotus pastatymus: Dž. Verdžio „Rigoletas“ (1951) bei „Simonas Bokanegra“ (1960), P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, A. Rubinšteino „Demonas“ ir kt. gerai įvertino muzikinė visuomenė. Prie teatro R. Andrejevas įkūrė studiją, ruošiančią operečių atlikėjus.
Už nuopelnus buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medaliu (1928) ir DLK Gedimino ordinu (1932). 1960 m. jam buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas. 1967 m. netikėtai žuvo su reikalais nuvykęs į Maskvą.
100-ųjų gimimo metinių proga jam atidengta atminimo lenta, Kauno muzikinio teatro fojė surengta fotografijų paroda, maestro atminimui paskirtas miuziklas „Mano puikioji ledi“, pristatytas Linos Stankevičiūtės sudarytas proginis teatro leidinėlis „Rostislavas Andrejevas“ (Kaunas, 2007).

nuotrauka 2007 01 26 Žaliakalnyje ant namo (Seinų g. 17) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1945–1967 metais gyveno solistas ir režisierius Rostislavas Andrėjevas“ (skulpt. Algimantas Šlapikas; privatus užsakymas).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Inytė, Vėjūnė. Aristokratų palikuonis ragavo ir juodadarbio duonos: provakarietiškų pažiūrų menininkas žuvo po tarnybinio Kremliaus automobilio ratais. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2007, saus. 27, p. 9.
2. Kanopkaitė, Rūta. Amžinojo grožio tarnas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2007, saus. 27, priedas „Santaka“, p. 11.


ANTINIS ROBERTAS (vyresn.) [1898 12 03 Kaldabrunoje (Latvija) – 1981 11 20 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Kapas pažymėtas mediniu stogastulpiu (skulpt. Sigitas Straigis)], dailininkas, skulptorius.

1921–1940 m. – su pertraukomis; 1940–1981 m. pastoviai gyveno Kaune.

1922–1927 m. mokėsi Kauno meno mokykloje. 1940–1951 m. dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. Parengė Salaspilio (1963), Kauno IX forto (1970), memorialinių paminklų projektų, sukūrė skulptūrinių portretų.
Reikšmingiausi kūriniai: dekoratyvinės skulptūros – „Eglė žalčių karalienė“ (1958), „Kanklininkas“ (1968), „Kova“ (1970), „Bičiulystė“ (1981), „Ateitis“ (1969) ir kt. 1977 m. Kaune, prie Menininkų namų, įrengtas tėvo ir sūnaus Antinių skulptūrų skveras.
1969 m. skulptorius apdovanotas LSSR valstybine premija, o 1973 m. jam suteiktas Lietuvos liaudies dailininko vardas.
1988 m. ryšių ministerija skulptoriaus garbei išleido meninį ženklintą pašto voką, kurio kompozicijoje – dailininko L. Zaicevo sukurtas R. Antinio portretas vienos garsios skulptūros fone, su atminimo tekstu rusų ir lietuvių kalbomis. Išleista G. Jankevičiūtės sudaryta knyga „Robertas Antinis, 1898–1981: jubiliejinis parodos katalogas“ (Vilnus, 1991).

nuotrauka 1988 12 02 prie namo (Laisvės al. 48) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1944–1972 m. gyveno LTSR liaudies dailininkas, skulptorius Robertas Antinis“ (skulpt. Robertas Antinis jaun.).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Robertas Antinis // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 61 –62.
2. Chobotjevas, Valerijus. Lietuvių skulptoriui atminti // Vakarinės naujienos. – 1988, gruod. 19, p. 2.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Kur skulptoriaus gyventa. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1988, gruod. 3, p. 1.


ARMINAITĖ VLADISLAVA [1894 02 24 Marijampolėje – 1966 m. Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse], pedagogė, skautininkė, pogrindžio veikėja.

1922–1966 m. gyveno Kaune.

1922–1939 m. dirbo pavyzdinėje mokykloje prie „Saulės“ mokytojų seminarijos, o nuo 1939 m. vadovavo 2-ajai pradinei mokyklai Šančiuose, kuri buvo laikoma didžiausia ir pavyzdingiausia. Mokykloje įkūrė vaikų teatrą, kuriam pati rašė pjeses.
V. Arminaitė buvo Vytauto Didžiojo komiteto Šančių skyriaus narė. 1933–1936 m. ji vadovavo Lietuvos skautėms. Šančiuose įkūrė jaunesniųjų skautų draugovę. 1935 m. tapo Skaučių Seserijos vyr. skautininke, organizavo skaučių vadovių kursus. 1941 m. gegužės 1-ąją „Saulutės“ slapyvardžiu pasirašytą V. Arminaitės kalbą paskelbė pogrindžio radijas. 1943 m., įkūrus Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK), į jo veiklą įsitraukė ir V. Arminaitė.
1922 m. parengė ir išleido knygelę „Blaivaus jaunimo auklėjimo klausimu“. Rašė straipsnius pedagoginei spaudai.
Už kūrybinę pedagoginę ir skautišką veiklą V. Arminaitė buvo apdovanota Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu.

nuotrauka 2000 12 08 ant pastato (Sandėlių g. 7), kur prieš karą buvo įsikūrusi V. Arminaitės vadovaujama Šančių pradinė mokykla, mokytojos atminimui atidengta memorialinė lenta: „Šiame pastate buvusios 2-osios pradžios mokyklos vedėja 1939–1941 metais dirbo žymi pedagogė, skautų vadovė, vyresnioji skautininkė Vladislava Arminaitė (1894–1966)“ (skulpt. Konstantinas Bogdanas; Kauno m. mero 2000 01 19 potv. Nr. 13).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengta atminimo lenta žymiai pedagogei. – Portr., iliustr. // Liet. aidas. – 2000, gruod. 12, p. 11.
2. Važnevičiūtė, Alberta. Paminėta žymi mokytoja. – Iliustr. // XXI amžius. – 2000, gruod. 15, p. 16.
3. Voverienė, Ona. „Ji ... buvo mūsų kelio švyturys“. – Portr. // XXI amžius. – 2002, geg. 8., p. 6.


AUGUSTAITIS PRANAS [1883 04 25 Mažučiuose (Vilkaviškio r.) – 1941 08 11 Vilniuje], literatūros tyrinėtojas, visuomenės veikėjas, filosofijos mokslų daktaras.

1922–1940 m. gyveno Kaune.

1905 m. baigęs Seinų kunigų seminariją studijavo Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje, Friburgo universitete. Nuo 1922 m. buvo Lietuvos universiteto Anglų kalbos ir literatūros katedros docentas, nuo 1923 m. – Humanitarinių mokslų fakulteto sekretorius (dabartiniu terminu – prodekanas).
Bendradarbiavo antifašistiniame žurnale „Literatūra“ (1936–1937), „Lietuviškoje enciklopedijoje“. Parašė keletą knygelių, studiją „Lietuvybės elementai lenkų romantizme“ (1921), pjesę „Karės metu“ (1915), literatūros, kultūros istorijos straipsnių.
Buvo Lietuvių draugijos SSRS tautų kultūrai pažinti valdybos narys.

nuotrauka 1979 09 17 prie namo (K. Donelaičio g. 7A) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1924–1940 m. gyveno literatūros, filosofijos mokslų daktaras, profesorius Pranas Augustaitis“ (tekstas lietuvių ir rusų kalbomis). 2017 12 08 pakabinta nauja lenta su užrašu: „Čia 1924–1940 m. gyveno literatas profesorius filosofijos mokslų daktaras Pranas Augustaitis“.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Pauliukevičienė, Nijolė. Padagogas ir švietėjas. – Portr. // Kauno tiesa. – 1983, bal. 26, p. 5.


AVIŽONIS PETRAS [1875 04 17 Pasvalyje – 1939 10 17 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], gydytojas oftalmologas, mokslininkas, profesorius.

1920–1939 m. gyveno Kaune (Maironio g. 35)

1895–1897 m. studijavo Sankt Peterburgo universitete, 1900 m. baigė Dorpato (dabar Tartu) universitetą. 1920 m. atvyko į Kauną ir pradėjo dirbti Karo ligoninės akių ligų skyriaus vedėju. 1920–1922 m. įsteigė ir vadovavo Kauno aukštųjų kursų medicinos skyriui, taip pat dėstė studentams. 1922–1923 m. buvo Lietuvos universiteto medicinos fakulteto dekanas, profesorius (1922), 1924–1925 m. – prorektorius, 1925–1926 m. – rektorius.
1922–1939 m. įsteigė ir vadovavo VDU oftalmologijos katedrai. 1923 m. įkūrė Lietuvos universiteto akių ligų kliniką. 1932–1939 m. įsteigė ir vadovavo Lietuvos akių ligų draugijai.
Paliko 134 mokslinius darbus, knygų ir straipsnių, parašytų lietuvių, latvių, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Stambiausias jo veikalas – „Akių ligų vadovas“ (1940).
1932 m. apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu. Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje saugomas Vlado Karatajaus tapytas profesoriaus portretas.
1999 m. išleista Margaritos Karkauskaitės sudaryta bibliografijos rodyklė "Profesorius Petras Avižonis" (Kaunas, 1999).

1939 m. artimieji įsteigė prof. P. Avižonio vardo pašalpų fondą neturtingiems VDU universiteto studentams medikams šelpti.

nuotrauka 1986 m. kur buvo Akių klinika (Vytauto pr. 49) atidengta memorialinė lenta: „Šiame pastate, buvusioje akių ligų klinikoje, 1930–1939 m. dirbo profesorius, medicinos daktaras Petras Avižonis“ (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 sprend. Nr. 33p.; tekstas lietuvių ir rusų kalbomis).

[1996 m.] KMUK Akių ligų klinikos (Eivenių g. 4) didžioji auditorija pavadinta prof. Petro Avižonio vardu.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Gaigalaitė, Aldona. Petras Avižonis. – Portr. – Bibliogr.: 20 pavad. // Žiemgala. – 1998, Nr. 1, p. 15–18.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. KMU atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Petras Avižonis /1875–1939/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – P. 116–117.
5. Petras Avižonis. – Iliustr. – Bibliogr.: 14 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 11–15.
6. Prof. Avižonio fondas // Lietuvos žinios. – 1939, spal. 21, p. 10.


BABICKAITĖ-GRAIČIŪNIENĖ UNĖ (Une Baye) [1897 05 01 Laukminiškiuose (Kupiškio r.) – 1961 08 01 Kaune], aktorė, režisierė.

1918–1919, 1936–1950, 1953–1961 m. gyveno Kaune.

Baigusi Peterburgo Imperatoriškąją konservatoriją ir Polako dramos kursus atvyko į Kauną. 1918–1919 m. sėkmingai vaidino ir režisavo „Dainos bei scenos“ draugijoje. 1919 m. su pirmąja Lietuvos diplomatine misija išvyko į Ameriką. JAV lietuvių kolonijose rengė spektaklius, organizavo dramos kursus. Une’s Baye pavarde dalyvavo keliuose filmuose. Nuo 1924 m. vaidino amerikiečių teatruose Čikagoje, Niujorke, Vašingtone.
1928 m. su vyru V. A. Graičiūnu išvyko į Europą. Iki 1931 m. vaidino ir režisavo Londone bei Paryžiuje. 1936 m. sugrįžusi į Kauną iki 1939 m. vadovavo Šaulių sąjungos teatrui, radiofone deklamavo poeziją. 1948–1950 m. vadovavo Kauno universiteto Statybos fakulteto dramos būreliui.
1951 m. Unė Babickaitė su vyru buvo suimti ir po tardymų Maskvoje nuteisti: Unė – 5, Vytautas Andrius – 10 m. lagerių, kur jis netrukus žuvo. 1953 m. Unė buvo amnestuota ir grįžo Kauną. Iš pradžių apsigyveno Obuolių gatvėje Daujotų kieme esančiame ūkiniame pastate-skalbykloje, vėliau – Domo Kaubrio name (A. Mackevičiaus g.) pragyveno iki mirties.
U. Babickaitė-Graičiūnienė visą gyvenimą rinko eksponatus Balio Sruogos kurtam Teatro muziejui Kaune. Didelis aktorės fondas (nuotraukos, afišos, laikraščių iškarpos, knygos, kt.) saugomas Teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje. Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas atskiras Unės Babickaitės-Graičiūnienės archyvas.
Linas Broga su žmona parengė ir išleido Unės Babickaitės knygas „Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai“ (Vilnius, 2001) bei „Laiškai, amžininkų atsiminimai“ (Vilnius, 2005).

nuotrauka 1998 09 03 m. prie namo (Vaižganto g. 14) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1935–1951 m. gyveno žymus vadybos mokslininkas, Lietuvos vadybos draugijos įkūrėjas, Vytautas Andrius Graičiūnas ir Šaulių sąjungos teatro režisierė, aktorė Unė Babickaitė-Graičiūnienė“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. mero 1998 08 18 potv. Nr. 308. Papildytas 1999 03 05 Nr. 85).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Andriuškevičius, Arūnas. VDU paminėtos 100-osios vadybos pradininko gimimo metinės. – Iliustr. // Kauno diena. – 1998, rugs. 4, p. 5.
2. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 127.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Vytauto Didžiojo universitete bus pagerbtas žymusis vadybos mokslininkas. – Iliustr. // Kauno diena. – 1998, rugs. 2, p. 4.


BABILIUS VINCAS [1903 01 07 Kalnėnuose (Jurbarko r.) – 1986 04 25 Kaune], inžinierius, liejininkystės specialistas.

1936–1986 m. gyveno Kaune.

1936–1940 m. dirbo Ginklavimosi valdyboje ir Tyrimų laboratorijoje. 1940–1946 m. dėstė Kauno universitete, 1946–1948 m. Celiuliozės ir popieriaus technikume, 1953–1955 m. dirbo „Nėries“ gamyklos vyriausiuoju inžinieriumi, 1955–1961 m. dėstė Žemės ūkio akademijoje, 1957–1960 m. – Mašinų remonto ir metalų technologijos katedros vedėjas, 1961–1977 m. – KPI docentas.
Parašė knygas: „Metalininko žinynas“ (su kt., 1961), „Kaip taupyti metalą“ (1963) ir kt. Paskelbė daugiau kaip 20 mokslinių darbų metalininkystės klausimais.

nuotrauka 1998 02 22 KTU Mechanikos fakulteto, Metalų technologijos katedros liejininkystės mokslo laboratorijoje (AB „Kauno ketaus liejykla“, R. Kalantos g. 49) atidengta memorialinė lenta su bareljefu (skulpt. Vladas Žuklys).

1998 02 23 V. Babiliaus vardas suteiktas KTU Liejininkystės mokslo laboratorijai.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Ostaševičienė, Aušra. Liejykloje pagerbtas ministro tėvas. – Iliustr. // Laik. sostinė. – 1998, spal. 23, p. 3.
2. KTU atminimo įamžinimo žmonių sąrašas.


BACEVIČIUS VINCAS [1875 05 16 Ardzijauskuose (Kazlų Rūdos sav.) – 1952 12 22 Kaune, palaidotas Višakio Rūdos kapinėse], muzikas, pedagogas.

1923–1952 m. gyveno Kaune.

1893 m. baigęs Veiverių mokytojų seminariją, kurį laiką mokytojavo Sūduvoje. 1899 m. paskirtas dirbti į Lodzę (Lenkija). Baigė profesoriaus T. Hanickio muzikos mokyklą ir įgijo muzikinį išsilavinimą. Dalyvavo Lodzės miesto muzikiniame ir visuomeniniame gyvenime. Sukūrė čia šeimą.
1923 m. iš Lenkijos nelegaliai grįžo į Lietuvą. Dirbo Kauno 36-osios pradinės mokyklos vedėju-mokytoju, 1923–1931 m. dėstė muziką Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, kur įsigijęs instrumentų, suorganizavo tuo metu vienintelį mieste moksleivių pučiamųjų ir styginių orkestrą. Vadovavo chorams. Vėliau dirbo 6-ojoje (Žaliakalnyje) ir 20-ojoje (Šančiuose) pradinėse mokyklose. Nuo 1940 m. – Kauno miesto švietimo skyriaus inspektorius, 1947–1952 m. – Kauno 23-osios pradinės mokyklos vedėjas.
Parašė kūrinių fortepijonui, styginių kvartetui ir instrumentinių pjesių. Rengė muzikos vadovėlius. Harmonizavo lietuvių liaudies dainas ir kūrė savas kompozicijas chorams.

nuotrauka
2011 06 16 Kauno Žaliakalnio pradinei mokyklai (Savanorių pr. 91) suteiktas Vinco Bacevičiaus vardas (Kauno m. savivaldybės tarybos 2011 05 19 sprend. Nr. TR-366). 2018 m. mokykla reorganizuota prijungiant ją prie Kauno Žaliakalnio progimnazijos (KMS tarybos 2018 03 20 sprend. Nr. T-142).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?2812186402  [žiūrėta 2011 07 08],  https://www.vbacevicius.kaunas.lm.lt/  [žiūrėta 2018 04 30]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Pakeitė pavadinimą. – Iliustr. // Kauno diena. – 2011, birž. 20, p. 3.


BAGDONAS JUOZAS [1866 04 06 Slibinuose (Vilkaviškio r.) – 1956 06 08 Cleveland (JAV); palaikai perlaidoti Kudirkos Naumiestyje], gydytojas, visuomenės veikėjas, publicistas, varpininkas.

1919–1944 m. gyveno Kaune.

1919–1922 m. – Sveikatos departamento direktorius, 1922–1935 m. – VDU profesorius, 1922–1924 m. – Medicinos fakulteto dekanas.
1935 m. su kitais įsteigė Lietuvos blaivinimo sąjungą, jai vadovavo; redagavo „Blaiviają Lietuvą“ (1937–1938), „Blaivybę ir sveikatą“ (1938–1940).
Parašė knygas: „Įvadas į vidaus mediciną“ (1926), „Iš mūsų kovų ir žygių“ (2 dalys, 1930–1931).

nuotrauka 2001 04 13 minint 135-ąsias gimimo metines, prie namo (A. Mickevičiaus g. 30) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1933–1944 m. gyveno knygnešys, varpininkas, Blaivybės sąjungos steigėjas ir pirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, medicinos daktaras Juozas Bagdonas“ (dail. Algis Maciulevičius, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 2000 03 03 potv. Nr. 52).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atminimo lenta – Juozui Bagdonui // Kauno diena. – 2001, bal. 14, p. 5.
2. Juozas Bagdonas. – Iliustr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 19.
3. Miknevičienė, Elena. Didysis mokytojas. – Portr. // Ave vita. – 2001, bal. 11, p. 7.
4. Miknevičienė, Elena. Lietuvių dvasios ir kūno gydytojas // XXI amžius. – 2001, bal. 25, p. 7.
5. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


BALČIKONIS JUOZAS [1885 03 24 Ėriškiuose (Panevėžio r.) – 1969 02 05 Vilniuje], kalbininkas, vertėjas, akademikas.

1924–1940 m. gyveno Kaune.

1924–1931 m. Lietuvos universiteto docentas, 1930–1944 m. – „Lietuvių kalbos žodyno“ vyriausiasis redaktorius. Redagavo žodyno I ir II tomus (iš dalies ir III tomą), buvo M. Valančiaus raštų redaktorius. Surinko ir paskelbė J. Jablonskio raštus (5 t., 1933–1936). Bendradarbiavo su lietuviškais periodiniais leidiniais, išvertė į lietuvių kalbą daug pasakų. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas išleido Juozo Balčikonio „Rinktinų raštų“ dvitomį (Vilnius, 1978–1982).
1979 m. sukurtas kalbininko biustas (skulpt. Mindaugas Navakas), 1985 m. – vokas su J. Balčikonio portretu (dail. J. Bajoriūnaitė). Išleista Vytauto Vitkausko knyga „Juozas Balčikonis“ (Kaunas, 1985), „Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną : atsiminimai apie kalbininką Juozą Balčikonį“ (Vilnius, 2006), Aldono Pupkio monografija „Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“ (Vilnius, 2013).

nuotrauka 1990 10 30 Aleksote, prie namo (Amerikos lietuvių g. Nr. 9) prikabinta atminimo lenta: „Šį namą 1932 m. pasistatė poetas prelatas Jonas Mačiulis-Maironis. Čia 1932–1940 m. buvo „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcija, gyveno kalbininkas akademikas Juozas Balčikonis. Pastato projekto autorius – architektas K. Reisonas” (Kauno LDT VK 1990 01 15 potv. Nr. 13p.). 1994 m. lenta dingo.
2005 12 23 buvo pakabinta nauja memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1940 m. buvo „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcija, gyveno kalbininkas akademikas Juozas Balčikonis. Namą pagal architekto Karolio Reisono projektą 1932 m. pastatė prelatas Jonas Mačiulis-Maironis“ (skulpt. Algimantas Šlapikas; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 09 26 įsak. Nr. A-3418).

2013 03 21 naujai gatvei Aleksote suteiktas J. Balčikonio vardas (Kauno m. savivaldybės tarybos 2013 03 21 sprend. Nr. T-165).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?2497961121  [žiūrėta 2013 03 15]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juozas Balčikonis /1885–1969/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 138–139.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Rūkienė, Danutė. Statytas muziejui, atiteko redakcijai, liko darželiui // Diena. – 1995, bal. 8, priedas „Kaunas ir kauniečiai“, p. 10.
4. Ruseckaitė, Aldona. Pasvarstymai nejubiliejinio gimtadienio proga. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1989, lapkr. 12, p. 1–2.


BALUTIS BRONIUS KAZYS [1880 01 05 Seirijuose – 1967 12 30 Londone], Lietuvos diplomatas, Steigiamojo Seimo atstovas, visuomenės veikėjas.

1920–1928 m. gyveno Kaune.

1920 m. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM) Politikos departamento direktorius, 1920–1921 m. – URM viceministras, 1921–1927 m. – Vakarų ir Politikos departamentų direktorius, 1927 m. – URM generalinis sekretorius. Pasirašant Suvalkų sutartį, vadovavo Lietuvos delegacijai derybose su Lenkija.
1924 m. išrinktas Neo-Lithuania garbės nariu. 1928–1934 m. buvo Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru JAV, nuo 1934 m. – Olandijoje ir Didžiojoje Britanijoje.
2008 m. dail. Antanas R. Šakalys jo atminimui išleido portretinį voką; Juozas Skirius – knygą „Lietuvių visuomenininkas ir diplomatas Bronius Kazys Balutis (1880–1967): tėvynei paaukotas gyvenimas“ (Vilnius, 2001).

nuotrauka 1995 05 14 prie namo (S. Daukanto g. 19 ) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1922 m. gyveno Lietuvos Respublikos užsienio reikalų viceministras, Nepaprastasis pasiuntinys JAV (1928–1934 m.), Didžiajai Britanijai ir Olandijai (1934–1967) Bronius Kazys Balutis. Mirė Londone 1967 m.“ (archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1994 12 30 potv. Nr. 940)

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Paminėta Steigiamojo Seimo sukaktis . – Iliustr. // Kauno laikas. – 1995, geg. 16, p. 6.


BANAITIS SALIAMONAS [1866 07 15 Vaitiekupiuose (Šakių r.) – 1933 05 04 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], Vasario 16- osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, spaustuvininkas, leidėjas, visuomenės veikėjas.

1904–1933 m. gyveno Kaune.

1905 m. Kaune įsteigė pirmąją lietuvišką spaustuvę, kurioje spausdino knygas ir lietuvišką periodiką. Iki 1914 m. išspausdino apie 1,3 mln. egz. knygų bei brošiūrų ir 1,7 mln. egz. laikraščių. Pirmojo pasaulinio karo metais iš okupacinės nacių valdžios gavo leidimą steigti lietuvišką gimnaziją, pats atidarė 12 pradinių mokyklų Kaune, organizavo Lietuvos prekybos ir pramonės banką, buhalterijos kursus. Nuo 1915 m. lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbomis leido laikraštį „Kauno žinios“.
1918 m. vasario 16 d. S. Banaitis dalyvavo pasirašant Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Jis įkūrė Lietuvos garlaivių akcinę bendrovę, Lietuvos žemdirbių sąjungą, redagavo jos laikraštį „Žemdirbių balsas“. Bendradarbiavo leidiniuose „Žvaigždė“, „Vilniaus žinios“. Išvertė ir išleido „Japonų pasakas“ (1907).
2001 m. jo atminimui iš serijos „Lietuvos Nepriklausomybės diena“ išleistas 1 Lt vertės pašto ženklas (dail. Jokūbas Zovė). Tėviškėje jo atminimui pastatytas stogastulpis bei paminklinis akmuo. Šakiuose S. Banaičio vardas suteiktas gatvei, Zanavykų muziejuje įrengta jam skirta ekspozicija. Jo vardas įamžintas Sintautų bažnyčioje bei Signatarų namuose Vilniuje.
Apie S. Banaitį išleistos dvi Viliaus Užtupo knygos: „Saliamono Banaičio spaustuvė“ (Vilnius, 1996) ir „Saliamonas Banaitis: spaustuvininkas, kultūros veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras“ (Vilnius, 2002), 2015 m. – Povilo Baršio knyga „Vasario 16-osios Akto signataras Saliamonas Banaitis“ (Vilnius).
2018 m. pristatytas dokumentinis vaidybinis filmas „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą. Saliamonas Banaitis“ (rež. Alvydas Šlepikas, Laura Paukštė).

nuotrauka 1996 02 15 prie namo (Rotušės a. 23), kuriame leidėjas gyveno, atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name gyveno Nepriklausomybės akto signataras Saliamonas Banaitis, įkūręs čia pirmąją Kaune lietuvišką spaustuvę, veikusią 1905–1918 m.“ (skulpt. Kazimieras Švažas, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1995 12 08 potv. Nr. 806).

1997 10 02 Linkuvos mikrorajono gatvė Vilijampolėje pavadinta S. Banaičio vardu (Kauno m. valdybos 1997 12 02 sprend. Nr. 905).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Banaičio Saliamono spaustuvė (1905–1918) // Lietuvos spaustuvės / Vilius Užtupas. – Vilnius, 1998. – P. 149–153: iliustr.
2. Jančauskaitė, Kristina. Įamžino Saliamono Banaičio atminimą. – Iliustr. // Garsas. – 1996, vas. 20, p. 4.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Krapavickaitė, Diana. Autobusų stočiai renkamas vardas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2017, vas. 27, p. 3.
5. Saliamono Banaičio atminimas. – Iliustr. // Saliamonas Banaitis / Vilius Užtupas. – Vilnius, 2002. – P. 209–212.
6. Šauniam vyrui atminti. – Portr. // Kauno pirmadienis. – 1996, vas. 19–25, p. 4.
7. Užtupas, Vilius. Saliamonas Banaitis ir pirmoji lietuviška spaustuvė Kaune // Iš lietuvių knygnešystės ir periodikos istorijos. – Vilnius, 1994. – P. 23–24.


BARANAUSKAS ANTANAS [1835 01 17 Anykščiuose – 1902 11 26 Seinuose (Lenkija)], poetas, kalbininkas, vyskupas.

1866–1897 m. gyveno Kaune.

1866 m. A. Baranauskas paskirtas Kauno katedros vikaru, 1866–1884 m. Kauno kunigų seminarijos homiletikos ir lietuvių kalbos bei dogmatinės teologijos profesoriumi, 1874 m. – seminarijos inspektoriumi, 1879 m. – kanauninku, 1883 m. – prelatu, 1884–1897 m. – Žemaičių pavyskupiu. Dėstydamas seminarijoje susidomėjo lietuvių tarmėmis, sudarė pirmąją lietuvių kalbos tarmių klasifikaciją, paskelbė ją knygoje „Zametki o litovskom jazyke i slovare“ (1898). 1870 m. išvertė A. Schleicherio lietuvių kalbos gramatiką ir jos pagrindu parašė gramatiką „Kalbamokslis lietuviškos kalbos“, sukūrė originalią rašybą, kalbotyros terminų. Domėjosi matematika, tyrė pirminių skaičių savybes. Reikšmingiausias kūrinys – romantinė poema „Anykščių šilelis“.
2003 m. suvenyrinių vokų ciklo „Iškiliausios tautos asmenybės“ išleistas vokas, skirtas A. Baranauskui (dail. Antanas Šakalys).
Apie jį išleista: Reginos Mikšytės monografija. „Antanas Baranauskas“ (Vilnius, 1993), Almos Ambraškaitės leidinys „Antanas Baranauskas“ (Anykščiai, 1999), Jono Kubiliaus „Antanas Baranauskas ir matematika“ (Vilnius, 2001), Laimos Abraitytės „Antanas Baranauskas : gyvenimas ir kūryba“ (Vilnius, 2003), Egidijaus Aleksandravičiaus monografija „Giesmininko kelias (Vilnius, 2003), poeto vyskupo 100-osioms mirties metinėms paminėti populiarios-mokslinės konferencijos medžiagos „Antanas Baranauskas“ (Punskas, 2003). 2012 m. išleista „Vyskupo Antano Baranausko anketa dvasininkams (1898 m.)“ (Vilnius).

1924 m. Kauno gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. Tarybos 1924 04 14 nut. Nr. 23). A. Baranausko vardu pavadintos Kauno r. gatvės Garliavoje, Ežerėlyje bei Rumšiškėse (metai nežinomi).

nuotrauka 1938 m. Rumšiškių pradžios mokykla buvo pavadinta vyskupo A. Baranausko vardu. 1940 m. vardas atimtas.
1994 06 16 Rumšiškių vidurinei mokyklai grąžintas vyskupo A. Baranausko vardas. 1994 m. prie mokyklos atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „1850–1851 m. Rumšiškių raštininkų dvimetėje mokykloje mokėsi poetas A. Baranauskas. 1936 m. Rumšiškių šešių skyrių pradinė mokykla pavadinta vyskupo A. Baranausko vardu. 1994 06 16 Rumšiškių vidurinei mokyklai grąžintas vyskupo Antano Baranausko vardas“ (skulpt. Vladas Žuklys). Mokyklos vestibiulyje kabo Andriaus Ermino sukurtas pano „Antanas Baranauskas“.

1967 m. Rumšiškėse pastatytas paminklinis akmuo su bareljefu (skulpt. Vladas Žuklys).
Prieiga per internetą: http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=676  [žiūrėta 2010 08 09]

nuotrauka 1973 m. prie namo (Rotušės a. 10) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1884–1897 m. gyveno Antanas Baranauskas“ (skulpt. Kazimieras Švažas).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Laurinavičius, Jonas. Rumšiškių vidurinei mokyklai grąžintas vysk. A. Baranausko vardas // Kaišiadorių aidai. - 1994, birž. 22, p. 1.
2. Levandauskas Vytautas ir kt. Kauno Rotušės aikštė. – Vilnius, 1981. – P. 88–89.
3. KAA, f. 219, ap. 1, b. 187, lap. 9, 37.
4. KAA, f. 218, ap. 1, b. 461, lap. 129.
5. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
6. Šaltenis, Rapolas. Mūsų Baranauskas. – Vilnius, 1985. – P. 88–89.


BIČIŪNAS VYTAUTAS [1893 09 01 Klovainiuose (Pakruojo r.) – 1942 10 30 Sverdlovske], Steigiamojo Seimo narys, rašytojas, dailininkas, literatūros ir dailės kritikas, teatro veikėjas.

1920–1941 m. gyveno Kaune.

1920–1923 m. buvo krikščionių demokratų partijos atstovas Steigiamajame ir Pirmajame seimuose. Dirbo Mandatų patikrinimo, Žemės reformos ir Krašto atstatymo komisijose. 1922–1939 m. buvo Lietuvos šaulių sąjungos narys, oro skautų globėjas.
1920–1923 m. buvo „Vilkolakio“ ir Tautos teatrų aktorius, scenografas, dramaturgas. Nuo 1920 m. su grafikos kūriniais dalyvavo dailės parodose, iliustravo knygas. Vadovavo savo įsteigtoms teatro trupėms „Vytis“ (1927–1928) ir „Žvaigždikis“ (1931–1932).
Dėstė dailę įvairiose Kauno mokyklose. 1940 m. dėstė rusų kalbą ir piešimą Kauno 9-ojoje vidurinėje mokykloje, bet rugpjūčio mėn. iš pareigų atleistas. 1941 m. suimtas ir ištremtas iš Lietuvos.
Parašė knygas: „M. K. Čiurlionis“ (1927), „Vinco Krėvės „Likimo keliais“ (1930), „Mano apysakos“ (1928), istorinę apybraižą „Kaunas, 1030–1930“ (1930), monografiją „Kun. Juozas Katelė ir jo laikai“ (1934), dramos kūrinių: pjesę „Žalgiris“, „Vilkolakio“ teatro scenarijai. Išleido vadovėlių, patarimų knygą scenos mėgėjams „Liaudies teatras“ (1936) ir kt. Parašė daug straipsnių literatūros kritikos ir meno klausimais, teatro recenzijų.

nuotrauka 1993 09 13 prie namo (Vytauto pr. 93) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1938–1941 m. gyveno Steigiamojo seimo narys, rašytojas, teatralas, dailininkas, Vytautas Bičiūnas. Bolševikų sušaudytas 1942 m. Sverdlovske“ (skulpt. Giedrius Plechavičius; Kauno m. mero 1993 04 02 potv. Nr. 405).

2008 m. jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. sav. tarybos 2008 07 17 sprend. Nr. T-361).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 125.
2. Gustaitytė, Violeta. Prisimenant Vytautą Bičiūną. – Iliustr. // Kauno laikas. – 1993, rugs. 14, p. 1.
3. Kauno m. gatvių sąrašas.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. „Prieš šimtą metų...“. – Iliustr. // Kauno diena. – 1993, rugs. 14, p. 1.
6. Valentukonis, Juozas. Aštuonių amatų meistras // Laikinoji sostinė. – 1995, liep. 6–12, p. 6.


BIELINSKIS FELIKSAS [1904 02 18 Vynupėje (Panevėžio r.) – 1986 02 18 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], statybos inžinierius, Lietuvos nusipelnęs architektas, meno mokslų daktaras.

[1927]–1986 m. gyveno Kaune.

Studijuodamas Kauno universitete dirbo techniku su žymiausiais to meto architektais: M. Songaila ir V. Dubeneckiu. 1929, 1932–1935 m. lankė prof. M. Dobužinskio meno studiją. 1932 m. baigė VDU Technikos fakultetą ir dirbo Statybos inspekcijoje. 1938–1940 m. – Kauno m. savivaldybės architektas bei projektavimo dalies vedėjas. Buvo nepralenkiamas mokyklų projektuotojas. Iki 1940 m. suprojektavo apie 20 mokyklų. Geriausiu savo kūriniu laikė Kėdainių gimnaziją (susprogdinta 1944 m.). 1941–1944 m. F. Bielinskis buvo Vyriausiosios statybos valdybos Projektavimo skyriaus viršininkas ir Technikos mokyklos dėstytojas. 1948 m. jam suteiktas mokslinis docento laipsnis.
1944–1948 m. F. Bielinskis – Kauno m. vyriausiasis architektas. Tuo pačiu metu dėstė KU, 1951–1963 m. – KPI, buvo Architektūros fakulteto dekanas. Be dėstytojavimo, 1951–1956 m. dirbo Technikos, o 1963–1980 m. – Statybos ir architektūros institutuose (pastarąjį pats ir įkūrė).
1954 m. apgynė disertaciją iš lietuvių liaudies architektūros ir gavo menotyros mokslų kandidato vardą. Buvo vienas Lietuvos architektų sąjungos steigėjų. 1974 m. jam suteiktas nusipelniusio architekto vardas. Dalyvavo 12-oje konkursų, kur 7 projektai buvo įvertinti pirmosiomis premijomis.
Pagal jo projektus Kaune pastatyta: S. Nėries vidurinė mokykla, J. Gruodžio konservatorija, įmonės „Kauno vandenys“ pastatai, Raudonojo Kryžiaus ligoninė, stadionas prie LKKA, modernūs gyvenamieji namai. Jau prieš kelis dešimečius F. Bielinskis brandino idėją sujungti du didžiuosius Lietuvos miestus į vieną ir pavadinti jį Vilniakauniu. Tai užfiksuota rankraščiuose, esančiuose Architektūros muziejuje.
Rusų kalba išleido knygą „Lietuvių liaudies architektūra“ (1960). Kartu su kitais parengė albumus: „Lietuvių liaudies menas: Architektūra“ (2 kn., 1957–1965) ir „Lietuvių liaudies menas: Mažoji architektūra“ (1970), paskelbė nemažai straipsnių architektūros klausimais. 1968 m. apdovanotas LTSR respublikine premija.

nuotrauka 2004 12 16 prie namo (Vaižganto g. 37) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1964–1986 m. gyveno ir kūrė architektas Feliksas Bielinskis (1904–1986)“ (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 12 02 įsak. Nr. A–3268).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kančienė, Jolita. Lietuvos statybos ir architektūros meistrai: Feliksas Bielinskis // Statyba ir architektūra. – 1989, Nr.6, p. 26.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


BIELIONIS JONAS [1909 06 05 Seirijuose – 1957 09 11 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse. 1969 m. pastatytas antkapinis paminklas (archit. Eugenijus Čigriejus)], kompozitorius, choro dirigentas, pedagogas, vargonininkas.

1930–1939 m. ir 1944–1957 m. gyveno Kaune.

1930–1935 m. mokėsi Kauno muzikos mokykloje ir konservatorijoje. 1946–1957 m. Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje dėstė choro dirigavimą ir teorines disciplinas, 1947–1948 m. direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams. 1947–1952 m. Valstybinės grožinės literatūros leidyklos Kaune redaktorius.
J. Bielionis dirigavo Kauno miesto dainų šventėse, vadovavo Kauno saviveikliniams chorams. Surinko apie 3000 liaudies dainų ir dalį jų harmonizavo, sukūrė 80 dainų chorams, romansų, sonatą fortepijonui, styginių kvartetą.

nuotrauka 1988 m. (pirma lenta 1972 m.) prie namo (Kurpių g. 7A, buv. V. Kuzmos g. 56A) atidengta atminimo lenta: „Šiame name 1944–1957 m. gyveno kompozitorius, pedagogas Jonas Bielionis“ (Kauno m. LDT VK 1970 12 23 sprend. Nr. 648). 2003 m. lenta dingo.
2011 11 11 atidengta nauja memorialinė lenta: „Šiame name 1944–1957 m. gyveno kompozitorius, choro dirigentas, pedagogas Jonas Bielionis“ (Kauno m. savivaldybės tarybos 2011 06 28 įsak. Nr. A-2343).
Prieiga per internetą: http://kaunas.lt/index.php?484156873  [žiūrėta 2011 11 11]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jonas Bielionis. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 9.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


BIELIŪNAS JUOZAS [1890 12 04 Kraštuose (Rokiškio r.) – 1955 05 17 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], dainininkas (baritonas), pedagogas.

1920–1955 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1920–1926 m. dėstė dainavimą Kauno muzikos mokykloje. 1920–1926 m. ir 1930–1933 m. Valstybės teatro solistas (baritonas). Dainavo Barono partiją pirmajame Kauno operos teatro spektaklyje Dž. Verdžio „Traviata".
1933–1938 m. vadovavo Kauno radiofonui. 1941–1949 m. dėstė Kauno konservatorijoje. 1946 m. suteiktas docento vardas. 1949–1955 m. Kauno muzikos mokyklos dainavimo klasės vedėjas.
Svarbiausi vaidmenys: Demonas (A. Rubinšteino „Demonas“), Figaro (Dž. Rosinio „Sevilijos kirpėjas“), Eskamiljo (Ž. Bizė „Karmen“).

nuotrauka 1988 01 12 prie namo (A. Mickevičiaus g. 22/32) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name gyveno: 1938–1949 m. – operos solistas, režisierius, pedagogas Petras Oleka, 1938–1955 m. – operos solistas, pedagogas Juozas Bieliūnas, 1950–1976 m. – operetės solistas Vytautas Rimkevičius“. (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33 p.). 2004 m. lenta dingo.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juozas Bieliūnas // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 153.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


BINGELIS PETRAS [1943 01 03 Mardasave (Varėnos r.)], dirigentas, Kauno valstybinio choro vadovas, pedagogas, profesorius.

Nuo 1969 m. gyvena Kaune.

Baigęs Vilniaus konservatoriją, 1969 m. Kaune subūrė valstybinį profesionalų mišrų chorą ir nuo rugsėjo 10 d. yra jo meno vadovas ir dirigentas. 1970 m. gruodžio 31 d. pradėjo rengti tradicinius naujametinius koncertus. Pirmasis įvyko Įgulos bažnyčioje, tuometinėje Vitražo ir skulptūros galerijoje. Nuo tada apie 80 jo vadovaujamų choristų dainuoja geriausiose Lietuvos ir užsienio šalių salėse su kameriniais ir simfoniniais orkestrais bei garsiausiais pasaulio dirigentais. Balsai lankstūs, gera artikuliacija, atlieka sudėtingus klasikinius ir šiuolaikinių autorių kūrinius.
Kauno valstybinis choras populiarina Lietuvos kompozitorių J. Gruodžio, B. Dvariono, J. Naujalio, A. Kačanausko, S. Šimkaus ir kt. kūrinius, daugelis jų įrašyti plokštelėse. Nuo 1970 m. P. Bingelis – Lietuvos ir pasaulio lietuvių dainų švenčių ir kitų reikšmingų renginių vyr. dirigentas. Kaune subūrė kamerinį orkestrą. Išleido J. Haidno „Pasaulio sutvėrimo“ bei L. Van Bethoveno IX simfonijos kompaktines plokšteles.
1974 m. P. Bingeliui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo vardas; 1979 m. jo vadovaujamam chorui – nusipelniusio kolektyvo garbės vardas. 1977 m. maestro įkūrė Kauno kamerinį simfoninį orkestrą ir jam vadovavo. 1979–1981 m. buvo J. Gruodžio aukštesniosios mokyklos vyr dėstytojas, nuo 1982 m. – Lietuvos meno akademijos docentas, 1987–1988 m. – Kauno muzikinio teatro, nuo 1995 m. – Pažaislio muzikos festivalio meno vadovas. 1996 m. tapo profesoriumi. Aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje: yra Kauno m. savivaldybės tarybos narys, Kauno m. simfoninio orkestro įkūrimo iniciatorius, M.K. Čiurlionio draugijos pirmininkas ir kt. Neretai diriguoja simfoninės ir kamerinės muzikos koncertams.
Apdovanotas nacionaline kultūros ir meno premija (1993) ir DLK Gedimino 4-ojo laipsnio (1995) ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ (2003). 2004 m. paskelbtas įsimintiniausiu Kauno menininku, jo vardas įrašytas „Sparnuotoje kolonoje“. 2005 m. apdovanotas 1-ojo laipsnio Santakos garbės ženklu. 2013 m. jam įteiktas LR Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk šviesą ir tikėk“ už Lietuvos kultūrai įžiebtas idėjas ir iniciatyvas, inspiruojančias bendruomenę pozityviai veiklai, asmeninę poziciją ir atsakomybę, kuriant kultūrinę ir dvasinę aplinką. 2018 m. už indėlį į Europos kultūrą įteiktas Šv. Lozoriaus didysis kryžiaus ordinas.

2008 05 23 Petrui Bingeliui suteiktas Kauno m. garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 07 08]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bingelis, Petras. – Portr. // Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas / Boleslovas Zubrickas. – Vilnius, 1999. – P. 85–86.
2. Įvertino. – Naujienos trumpai // Kauno diena. – 2008, geg. 24, p. 7.


BINKIENĖ SOFIJA [1902 09 24 Balsiuose (Pakruojo r.) – 1984 04 05 Vilniuje], žurnalistė, vertėja.

1927–1945 m. gyveno Kaune.

Apsigyvenusi su vyru, poetu ir dramaturgu Kaziu Binkiu Kaune, rūpinosi namų ūkiu, vaikais. 1927–1930 m. dirbo laikraščio „Mūsų rytojus“ redaktore, 1941 m. sausio–birželio mėn. – žurnaliste ir vertėja Lietuvos telegramų agentūroje „Elta“. Susirgus K. Binkiui, rašomąja mašinėle perrašinėdavo rankraščius, užrašinėjo jo diktuojamą pjesę „Atžalynas“.
Karo metais kartu su šeima savo bute (dab. Vydūno al. 45) slėpė žydus, ieškojo jiems slapstymosi vietų. Binkių namai vokiečių okupacijos metais neoficialiai buvo vadinami „žydų viešbučiu“.
Po karo S. Binkienė su šeima persikėlė į Vilnių. Dirbo Lietuvos radijuje, laidų vaikams redaktore.
Sofija Binkienė, viena pirmųjų žydų gelbėtojų iš Lietuvos, dar 1967 m. pripažinta Pasaulio tautų teisuole ir 1968 m. pakviesta į Jad Vašem muziejų Jeruzalėje, kur jai buvo įteiktas Pasaulio tautų teisuolio medalis, diplomas ir Teisuolių sode jos garbei pasodintas medelis (Nr. 660). 1993 m. S. Binkienė Lietuvos valstybės apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties). Už nuopelnus gelbstint Kauno žydus vokiečių okupacijos metais 2011 10 02 Padujos (Italija) Tautų teisuolių sode, sukurtame pagal Jad Vašem pavyzdį, pasodintas svarainio medelis.
1967 m. Vilniuje išleista S. Binkienės sudaryta knyga „Ir be ginklo kariai“ – išsigelbėjusių per karą žydų atsiminimai, liudijimai, dokumentai.
„Gyvybę ir duoną nešančios rankos“ 4-oji knyga (2009) apie žydų gelbėtojus skirta Sofijos Binkienės atminimui.

nuotrauka 2013 11 28 Žaliakalnyje, ant namo (Vydūno al. 45) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name hitlerinės okupacijos metais gyveno poetas, dramaturgas, žurnalistas Kazys Binkis (1893–1942) ir jo žmona Sofija Binkienė (1902–1984), gelbėję žydus ir už tai pripažinti pasaulio tautų teisuoliais. Sofija Binkienė 1993 m. Lietuvos valstybės apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“ (Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2013 11 29 įsak. Nr. A-3219).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?625908875  [žiūrėta 2013 11 29]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Marcinkevičienė, Danutė. Atidengta atminimo lenta Sofijai ir Kaziui Binkiams, gelbėjusiems žydus // XXI amžius. – 2013, gruod. 6, p. 10.
2. Sofijos Ligijos Makutėnienės (S. Binkienės anūkės) informacija.


BINKIS KAZYS [1893 11 16 Gudeliuose (Biržų r.) – 1942 04 27 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse, antkapį sukūrė skulpt. Juozas Burneika], rašytojas.

1919–1942 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

Avangardistinės „Keturių vėjų“ grupės iniciatorius ir vadovas, 1924 m. kartu su kitais bendraminčiais (J. Petrėnu, S. Šemeriu, J. Tysliava ir kt.) įkūrė žurnalą „Keturi vėjai“. Buvo Lietuvių rašytojų draugijos valdybos narys. Dirbo žurnalistu, redagavo įvairius leidinius, rašė populiarias brošiūras, straipsnius, prisidėjo prie laikraščio „Literatūros naujienos“ leidimo.
Parašė poezijos rinkinius: „Eilėraščiai“ (1920), „100 pavasarių“ (1923); humoristines ir satyrines poemas: „Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos“ (1928), „Ir t.t.“ (1931); kūrinius vaikams: „Atsiskyrėlis Antanėlis“ (1930), „Meškeriotojas“ (1935), „Dirbk ir baiki“ (1936) ir kt.; pjeses: „Atžalynas“ (1937), „Generalinė repeticija“ (1940). Išvertė A. Puškino, I. Krylovo, M. Gorkio kūrinių.
Karo metais savo bute su žmona Sofija slėpė žydus. Izraelio Yad Vashem muziejuje, Teisuolių alėjoje, pasodintas medis skirtas Sofijos ir Kazio Binkių garbei (Nr. 660).
Išleista Vinco Kuzmicko „Knyga: gyvenimo ir kūrybos apybraiža“ (Kaunas, 1977, 1985), 2013 m. – Laimono Inio biografinė apysaka „Kiekvienoje kišenėj pavasarių šimtas : jaunasis Kazys Binkis“.

nuotrauka 1967 m. Žaliakalnyje prie namo (Vydūno al. 45) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1941–1942 m. gyveno rašytojas Kazys Binkis“.
2013 11 28 atidengta nauja memorialinė lenta: „Šiame name hitlerinės okupacijos metais gyveno poetas, dramaturgas, žurnalistas Kazys Binkis (1893–1942) ir jo žmona Sofija Binkienė (1902–1984), gelbėję žydus ir už tai pripažinti pasaulio tautų teisuoliais. Sofija Binkienė 1993 m. Lietuvos valstybės apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi“ (Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2013 11 29 įsak. Nr. A-3219).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?625908875  [žiūrėta 2013 11 29]

1983 m. tuometiniam Kauno profsąjungų kultūros rūmų (dab. Kauno kultūros centras „Tautos namai“) teatrui suteiktas Kazio Binkio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kbteatras.lt/about.php  [žiūrėta 2014 01 27]

1993 06 18 Aleksoto mikrorajono gatvė pavadinta Kazio Binkio vardu (Kauno m. mero 1993 06 18 potv. Nr. 615).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Abromavičius V. Butas, tapęs prieglobsčiu. – Iliustr. // Vakarinės naujienos. – 1967, liep. 22.
2. Kazys Binkis. – Iliustr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 29-30.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Marcinkevičienė, Danutė. Atidengta atminimo lenta Sofijai ir Kaziui Binkiams, gelbėjusiems žydus // XXI amžius. – 2013, gruod. 6, p. 10.


BLUŽIENĖ-GRYŽAITĖ ALDONA EUGENIJA [1929 08 06 Kėdainiuose – 2005 11 20 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse], profesorė, habil. biomedicinos mokslo daktarė, oftalmologė.

1946–1952 m., 1958–2005 m. gyveno Kaune.

1946 m. baigusi Kėdainių gimnaziją įstojo į Kauno medicinos institutą (dab. LSMU). Po studijų, 1952–1954 m. pagal paskyrimą dirbo oftalmologe ir sanitarinės epidemiologinės stoties vyr. gydytoja Pskovo srities Paikino r. ligoninėje (Rusijos Federacija). Sugrįžusi į Lietuvą, 1954–1958 m. dirbo Kėdainių r. ligoninėje, 1958–1963 m. Kauno respublikinėje ligoninėje oftalmologe, Akių ligų skyriaus ordinatore, 1963–1980 m. KMI Akių ligų katedros asistente. 1971 m. apgynė daktaro disertaciją, 1993 m. – habilituoto daktaro disertaciją, tapo profesore. 1969–1982 m. buvo Kauno zonos vaikų vyr. oftalmologe, 1982–1989 m. Sveikatos apsaugos ministerijos neetatine vaikų vyr. oftalmologe, iki 1998 m. – gydytojų atestacinės komisijos narė.
A. Blužienė – trijų išradimų autorė. Parašė „Аккомодация, движения глаз и оптическая коррекция при содружественном косоглазии“ (Kaunas, 1990), „Žvairumas“ (Kaunas, 1997), „Akių ligų vadovas“ (Šiauliai, 2005) bendraautorė, paskelbė daugiau kaip 150 mokslinių darbų, skaitė pranešimus respublikinėse, Baltijos ir užsienio šalių konferencijose, dalyvavo doktorantūros komitetų veikloje, recenzavo mokslinius straipsnius. Kauno miesto specialaus vaikų darželio, pradėjusio veikti 1987 m., iniciatorė ir organizatorė, ilgametė Lietuvos gydytojų sąjungos narė, Kauno krašto oftalmologų draugijos narė, gydytojų oftalmologų kvalifikacinių kursų vadovė.
Už vertingus mokslinius darbus žvairumo diagnostikos ir gydymo klausimais, jų įdiegimą ir organizacinę oftalmologinę veiklą Lietuvos aklųjų draugijos valdybos prezidiumas 1989 m. apdovanojo Oftalmologijos konkurso laureato diplomu, 1991 m. VII pasaulio lietuvių mokslo ir kūrybos simpoziumo taryba – dalyvio garbės diplomu.
Vyras J. Blužas su dukra Ina sudarė ir išleido prisiminimų knygą „Dar būnant kartu“ (Kaunas, 2006).

nuotrauka [2015 09 18] ant namo (Utenos g. 37) atidengta atminimo lenta: „Šiame name nuo 1958 m. gyveno profesorė, habil. daktarė, oftalmologė Aldona Eugenija Blužienė (1929–2005) ir profesorius, habil. daktaras, kardiologas, Kauno miesto garbės pilietis Juozas Blužas (1928–2006)“ (KMS administracijos direktoriaus 2015 08 05 įsak. Nr. A-2304). Lenta įrengta artimųjų lėšomis.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 08 05 įsak. Nr. A-2304.


BORUTA JONAS [1915 02 24 Kūlokuose (Marijampolės sav. t.) – 1996 04 17 Kaune; palaidotas Seniavos kapinėse], inžinierius, rezistentas.

1937–1948, 1956–1996 m. gyveno Kaune.

1940 m. baigė VDU Technologijos fakultetą. Mokydamasis bei vėliau dėstydamas VDU, jis aktyviai įsijungė į Ateitininkų sąjungos veiklą, buvo vienas iš „Grandies“ korporacijos vadovų. 1941–1942 ir 1944–1945 m. dirbo Kauno statybinių medžiagų tresto inspektoriumi, skyriaus viršininku. 1940–1948 m. dėstė VDU plytininkystę ir Kauno politechnikume statybinių medžiagų technologiją, 1956–1992 m. dirbo Rokų keramikos gamyklos inžinieriumi, vėliau cecho viršininku, konstruktoriumi.
1947 m. Linonio slapyvardžiu pasirašė Lietuvos inteligentų kreipimąsi į Jungtines Tautas dėl neteisėto Lietuvos prijungimo prie SSRS, suklastojus 1940 m. Seimo rinkimų rezultatus. Tais pačiais metais buvo išrinktas Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) prezidiumo pirmininku bei Suvalkijos partizanų veiksmų koordinatoriumi. 1948 m. suimtas ir nuteistas 25-eriems metams.
1956 m. grįžo iš tremties ir apsigyveno brolio (rašytojo) Kazio sodyboje Rokuose. Daug prisidėjo prie Rokų gyvenvietės tvarkymo, jo iniciatyva pasodintas gražus parkas. Rašydamas Rokų keramikos gamyklos istoriją, aktyviai bendradarbiavo su kraštotyrininkais.
2003 m. išleista knyga „Laiškai iš Šiaurės: monografija apie Joną Borutą“ (Kaunas, 2003).

1997 m. Rokų gyvenvietės gatvei suteiktas Jono Borutos vardas (Kauno m. valdybos 1997 07 29 sprend. Nr. 584).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bendrovė Rokų keramika: Nuo Bernardinų iki dabar...400. – [Kaunas, [2003]. – 24 p.: iliustr.
2. Jonas Boruta. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 35–36.
3. Taluntytė, Nijolė. Rokai ir jų gatvėvardžiai // Kauno diena, 1997, gruod. 6, p. 23.


BRAZDŽIONIS BERNARDAS [1907 02 02 Stebeikėliuose (Pasvalio r.) – 2002 07 11 Los Angeles; palaidotas Petrašiūnų kapinėse; skulpt. Algimantas Sakalauskas ir Prienų drožėjai], poetas, literatūros kritikas.

1929–1944 m. gyveno Kaune. 1991–2001 m. vasaromis lankydavosi Kaune.

1929–1934 m. VDU Humanitarinių mokslų fakultete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą; dalyvavo studentų akademiniuose būreliuose: ateitininkų „Šatrijos“ draugijoje, studentų humanitarų draugijos literatūros sekcijoje, nuo 1931 m. jai vadovavo. Baigęs universitetą, lietuvių kalbą dėstė įvairiuose kursuose ir mokyklose. Nuo 1937 m. dirbo „Sakalo“ knygų leidykloje. 1940–1944 m. vadovavo Maironio literatūros muziejui. Redagavo leidinius: „Ateities spinduliai“ (1932–1940), „Pradalgės“ (1934–1935), „Dienovidis“ (1938–1939), „Literatūros metraštį“ (1942), lietuvių rašytojų metraštį „Tremties metai“ (1947).
Kaune išleido poezijos rinkinius: „Amžinas žydas“ (1931), „Krintančios žvaigždės“ (1933), „Ženklai ir stebuklai“ (1936), „Kunigaikščių miestas“ (1939), „Šaukiu aš tautą“ (1941), „Iš sudužusio laivo“ (1943), „Viešpaties žingsniai“ (1943), „Per pasaulį keliauja žmogus“ (1943).
Vytės Nemunėlio slapyvardžiu išleido poezijos knygelių vaikams: „Mažųjų pasaulis“ (1931), „Drugeliai“ (1934), „Kiškio kopūstai“ (1936) ir kt.
1993 m. B. Brazdžionis buvo apdovanotas DLK Gedimino ordinu. 1997 m. sukurtas dokumentinis filmas „Bernardas Brazdžionis. Sugrįžimas“ (rež. Algirdas Tarvydas), o 2001 m. – vaizdo įrašas tuo pačiu pavadinimu. Jo garbei išleista knyga „Poetas Bernardas Brazdžionis grižta į Lietuvą: fotografijos, eilėraščiai, straipsniai“ (Vilnius, 2002). 2003 m. iš suvenyrinių vokų ciklo „Iškiliausios tautos asmenybės“ poeto atminimui paskirtas vokas (dail. Antanas Rimantas Šakalys). Minint 100-ąsias gimimo metines, serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas 1 Lt vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė) ir poezijos rinktinė „Protėvių dvasia“ (Vilnius, 2007).
Poeto asmeninis archyvas saugomas Maironio literatūros muziejuje Kaune, kurio darbuotojos Jūratė Ivanauskienė ir Reda Rėklytė parengė leidinį „Bernardas Brazdžionis. Archyvai“ (Kaunas, 2007). Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas išleido straipsnių rinkinį „Per pasaulį keliauja žmogus: Bernardo Brazdžionio šimtmečiui“ (Vilnius, 2008). Režisierius Vytautas Balsys sukūrė DVD „Vėtrose nepaklydęs“ (Kaunas, 2007). 2011 m. Petras Palilionis išleido knygą „Tautos šauklio aidai : etiudai apie poetą Bernardą Brazdžionį“ (Kaunas), už kurią buvo apdovanotas pirmąja B. Brazdžionio premija. 2018 m. išleista „Laiškai, 1982–2002 m. / Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis“ (Vilnius).

1994 03 09 Bernardui Brazdžioniui suteiktas VDU garbės daktaro vardas.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html  [žiūrėta 2010 08 11]

1995 09 21 poetui suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2011 08 11]

nuotrauka 2003 07 11 prie namo (Taikos pr. 21), kuriame jis gyveno 1936–1944 m., o nuo 1991–2001 m. atvažiuodavo kiekvieną vasarą, atidengtas paminklinis biustas (skulpt. Virginija Babušytė-Venckūnienė, archit. Alfredas Jakučiūnas; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 03 26 įsak. Nr. A-204).
Prieiga per internetą: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20030716/atmi_01.html  [žiūrėta 2010 08 11]

2006 m. Romainiuose B. Brazdžionio vardu pavadinta nauja gatvė (Kauno m. sav. tarybos 2006 01 26 sprend. Nr. T-18).

2007 02 02 100-osioms gimimo metinėms VDU Humanitarinių mokslų fakultete (Donelaičio g. 52–609) atidaryta Bernardo Brazdžionio vardo auditorija, o joje – paroda, atspindinti poeto studijų laikotarpį.

2011 01 20 Kauno miesto savivaldybė įsteigė Bernardo Brazdžionio premiją (10 tūkst. litų), kasmet skiriamą rašytojams, literatūrologams už per paskutinius dvejus metus parašytus aukšto lygio kūrinius (Kauno m. savivaldybės tarybos 2011 01 20 sprend. Nr. T-2).
Prieiga per internetą: http://svietimaskultura.kaunas.lt/index.php?1920025876  [žiūrėta 2014 02 27]

2013 06 06 Kauno „Versmės“ vidurinei mokyklai (Partizanų g. 22) suteiktas Bernardo Brazdžionio pagrindinės mokyklos vardas (Kauno m. savivaldybės tarybos 2013 06 06 sprend. Nr. T-349). Nuo 2014 04 10 – Kauno Bernardo Brazdžionio mokykla-daugiafunkcis centras (Kauno m. sav. tarybos 2014 04 10 sprend. Nr. T-222), nuo 2016 06 14 – Kauno Bernardo Brazdžionio mokykla (KMS tarybos 2016 06 14 sprend. Nr. T-326).
Prieiga per internetą: https://www.brazdzionis.kaunas.lm.lt/  [žiūrėta 2019 01 15]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jau metai, kai tarp mūsų nėra Bernardo Brazdžionio: [dailininko Antano R. Šakalio sukurtas vokas, skirtas poetui] // Lietuvos aidas. – 2003, liep. 12, p. 3.
2. Jokūbaitis, Stasys. Bernardui Brazdžioniui suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas // Kauno diena. – 1995, rugs. 22, p. 1, 3.
3. Kanopkaitė, Rūta. Poetas pasitiks prie savo vartelių. – Iliustr. // Kauno diena. – 2003, liep. 12, p. 4.
4. Kaune atidengiamas paminklas poetui Bernardui Brazdžioniui // Respublika. – 2003, liep. 11, p. 19.
5. Kaune įsteigta Bernardo Brazdžionio premija // Nemunas. – 2011, saus. 27 – vas. 2, p. 2.
6. Kauno miesto gatvių sąrašas.
7. Naujųjų mokslo metų pradžią Kaune laistė lietus. – Iliustr. // Kauno diena. – 2013, rugs. 3, p. 5.
8. Savičiūnaitė, Vida. B. Brazdžionis – devintas Kauno miesto garbės pilietis // Lietuvos rytas. – 1995, rugs. 22, p. 7.
9. Striogaitė, Enrika. Skirta Tautos šaukliui, vis labiau virstančiam aidu. – Iliustr. // Kauno diena. – –2011, gruod. 23, p. 30–31.


BUČAS BERNARDAS [1903 11 18 Naurašiliuose (Panevėžio r.) – 1979 12 21 Kaune; palaidotas Romainių kapinėse; antkapinio paminklo aut. Danutė Danytė (Varnauskienė)], skulptorius.

1937–1979 m. gyveno Kaune.

Besimokydamas Panevėžio gimnazijoje, 1923–1925 m. dalyvavo pinigų projektų, pašto ženklų, kortų konkursuose ir laimėjo daugumą premijų. 1926 m., skulptoriaus J. Zikaro paskatintas ir globojamas rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės, išvyko studijuoti dailės į Romą, kur 1927 m. laimėjo J. Adomaičio-Šerno paminklo konkursą Čikagoje. Vėliau studijavo Briuselio dailės akademijoje, o 1936 m. gavęs Švietimo ministerijos stipendiją, tobulinosi Paryžiuje. Čia susituokė su poete Salomėja Nėrimi. Po studijų menininkai įsikūrė Palemone, pagal B. Bučo projektą statytame name, kuriame gyveno 1937–1941 m. Skulptorius mūriniame priestate buvo įsikūręs dirbtuvę. 1962 m. Palemone įkurtame Salomėjos Nėries memorialiniame muziejuje (S. Nėries g. 7) yra eksponatų, skirtų B. Bučo atminimui.
1940–1941 m. skulptorius dėstė Kauno prekybos vidurinėje mokykloje. Ilgus metus vadovavo „Dailės“ kombinato meno tarybai.
Iliustravo liaudies pasakas, sukūrė Maironio antkapinį horeljefą prie Kauno arkikatedros bazilikos sienos (1934), bareljefus Žemės banko fasadui. 1938–1939 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus užsakymu sukurti S. Žukausko, V. Putvinskio, M. Jankaus, P. Vileišio biustai, skulptūra „Sėjėjas“ (1935, II variantas – 1939). 1955 m. karo muziejaus sodelyje pastatyta antkapinė poetės Salomėjos Nėries skulptūra 1992 m. perkelta į Petrašiūnų kapines.
2016 m. išleista Saulutės Genovaitės Markauskaitės monografija „Skulptorius Bernardas Bučas“ (Kaunas).

nuotrauka 2005 m. ant namo Palemone (S. Neries g. 7) atidengta memorialinė lenta su užrašu: „Salomėjos Nėries memorialinis muziejus. Šį namą poetė Salomėja Bučienė-Nėris ir jos vyras skulptorius Bernardas Bučas pasistatė 1937 m. Čia gyveno iki 1941 m.“

nuotrauka 2012 02 10 Žaliakalnyje, prie namo (Seinų g. 5) atidengta skulptūra-atminimo lenta: „Šiame name 1951–1979 m. gyveno ir kūrė skulptorius Bernardas Bučas“ (skulpt. Danielius Sodeika; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 06 28 įsak. Nr. A-2343).
Prieiga per internetą: http://senas.kaunas.lt/index.php?2068127039  [žiūrėta 2012 03 13]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengta atminimo skulptūra – lenta Bernardui Bučui / Kauno miesto savivaldybės informacija. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2012, vas. 18, p. 8.
2. Atminimo ženklas B. Bučui. – Iliustr. // Kauno diena. – 2012, vas. 11, p. 4.
3. Įamžintas atminimas / Eltos inf. // Naujos tėviškės žinios. – 2012, vas. 15, p. 6.
4. Neįprastai pagerbtas : [žinutė] // Vakaro žinios. – 2012, vas. 14, p. 4.
5. Skulptorius Bernardas Bučas. Saulutė Genovaitė Markauskaitė. – Kaunas, 2016. – P. 381–382.


BULAVAS JONAS [1903 07 24 Ginotuose (Rokiškio r.) – 1984 10 07 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], agronomas, selekcininkas.

1957–1983 m. gyveno Kaune.

1928 m. baigė Žemės ūkio akademiją. 1931 m. Švedijoje studijavo selekciją. 1940–1983 m. (išskyrus 1941–1944 m.) dėstė LŽŪA. 1956–1962 m. – LŽŪA rektorius, 1957–1976 m. – Augalininkystės katedros vedėjas, o nuo 1977 m. – šios katedros profesorius-konsultantas.
J. Bulavas išvedė net 25 kviečių ir miežių veisles. Pirmasis pradėjo kryžminti rugius su kviečiais, sukūrė kvietrugius. 1957 m. jo iniciatyva netoli Kauno, Noreikiškėse, pradėti statyti nauji akademijos rūmai.
1956 m. J. Bulavas išrenkamas SSRS žemės ūkio mokslo akademijos ir LSSR mokslų akademijos nariu korespondentu. 1961 m. Jam buvo suteiktas profesoriaus laipsnis, o 1965 m. – Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1966 m. buvo išrinktas Lietuvos genetikų ir selekcininkų draugijos prezidentu, kuriai vadovavo 10 metų. 1968 m. už selekcinio darbo rezultatus jam suteiktas habilituoto daktaro laipsnis.
Išleido vadovėlius „Augalų selekcija ir sėklininkystė“ (1963) ir „Bendroji augalų selekcija“ (1970). Parašė daugiau nei 120 mokslinių straipsnių.
2003 m. apie jį išleista knyga „Profesorius Jonas Bulavas“ (Kaunas, 2003).

1984 10 19 švenčiant LŽŪA 60-metį, prie memorialinio prof. Jono Bulavo Augalininkystės ir selekcijos kabineto atidengta atminimo lenta.

1985 m. LŽŪA Selekcijos ir sėklininkystės kabinetas (Studentų g. 11, 403 kab.) pavadintas Augalininkystės katedros vedėjo, akademijos rektoriaus Jono Bulavo vardu.

[1990 m.] prie namo (Vaižganto g. 35) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1960–1984 m. gyveno selekcininkas profesorius Jonas Bulavas“ (Kauno m. LDT VK 1986 06 13 potv. Nr. 237 p.).

nuotrauka 2003 06 26, minint 100-ąsias gimimo metines, LŽŪA skvere prieš centrinius rūmus esančioje Rektorių alėjoje atidengtas paminklinis biustas „Profesorius Jonas Bulavas“ (skulpt. Marijus Petrauskas).
Prieiga per internetą: http://www.lzuu.lt/pradzia/lt/24494  [žiūrėta 2010 08 11]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bėčius Kazimieras, Kažemėkas Osvaldas. Profesorius Jonas Bulavas. – Iliustr. // Universitetinio žemės ūkio mokslo raida Lietuvoje. – Kaunas, 1999. – P. 323–327.
2. Buvo paprastas, tikrai žemės žmogus. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2003, liep. 17–rugs. 10, p. 16–17.
3. Jagaitė, Rasa. Jono Bulavo šimtųjų gimimo metinių minėjimas. – Iliustr. // Ūkininko patarėjas. – 2003, birž. 28, p. 4.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. „Lietuvos žemės ūkio akademijos ir sėklininkystės kabinetas...“. – (Ministerijose) // Žemės ūkis. – 1985, Nr. 7, p. 30.
6. Motuzas, Algirdas. Gerbiamas rektorių atminimas. – Iliustr. // Ūkininko patarėjas. – 2009, lapkr. 7, p. 21.
7. Motuzas, Algirdas Juozas. Rektorių alėja. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2010, kovo 4, p. 13.
8. Petrulis, Juvencijus. Ryškūs pėdsakai Noreikiškėse. – Faks. // Žemės ūkis. – 2003, Nr. 7, p. 30.


DALINKEVIČIUS JUOZAS [1893 06 13] Pamūšio k. (Ukmergės r.) – 1980 02 26 Kaune], geologas, astronomas, akademikas, profesorius.

1925–1941 m., 1962–1980 m. gyveno Kaune.

1911–1912 m. studijavo astronomiją Sankt Peterburgo universitete, 1912–1919 m. geologiją Sankt Peterburgo kasybos institute. 1925–1948 m. dirbo VDU. 1940 m. šiame universitete įkūrė Inžinerijos geologijos katedrą ir jai vadovavo iki 1948 m. Tais pačiais metais jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. 1941 m. išrinktas Lietuvos MA nariu korespondentu.
J. Dalinkevičius yra Lietuvos geologinio žemėlapio pradininkas. Parengė ir išleido šiuos mokslo veikalus: „Kalnų geometrija“ (1923), „Lietuvos kreida“ (1934) ir kt.
1965 m. skulptorius Vladas Žuklys sukūrė metalinį bareljefą „Geologas, astronomas profesorius dr. Juozas Dalinkevičius“. 1991 m. Sekstanto žvaigždyno žvaigždė pavadinta Juozo Dalinkevičiaus vardu.
1988 m. iš serijos „Lietuvos mokslo paminklai“ išleista knyga „Juozas Dalinkevičius“ (Vilnius), 2014 m. – „Akademikas Juozas Dalinkevičius“ (Vilnius), skirta 120-osioms profesoriaus gimimo metinėms.

nuotrauka 1992 11 13 prie namo (Rūtų g. 16 / Radastų g. 5) su nedideliu observatorijos kupolu atidengta memorialinė lenta ir bareljefas: „Šiame name 1938–1941 ir 1962–1980 m. gyveno astronomas, Lietuvos geologijos pagrindų kūrėjas, geologijos ir mineralogijos mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesorius, akademikas Juozas Dalinkevičius” (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero potv. 1992 07 02 Nr. 1343).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Akademikas Juozas Dalinkevičius. – Vilnius : Vilniaus universitetas : Vilniaus universiteto leidykla, 2014. – P. 32–33.
2. Baltrūnas, Valentinas. Suvokęs bekraštę erdvę, supratęs begalinį laiką – Portr., iliustr. // Mokslas ir gyvenimas. – 2003, Nr. 6, p. 24 – 26.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


DAMBRAUSKAS JONAS [1892 06 04 Pamusiuose (Širvintų raj.) – 1982 03 08 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse. Antkapinio paminklo archit. Jonas Jucaitis, bareljefo autorius dail. P. Baronas], kompozitorius, choro dirigentas.

1920–1982 m. gyveno Kaune (ilgus metus gyveno Savanorių pr. Nr. 63-8).

1917 m. baigė Varšuvos muzikos institutą (vargonų klasę). 1921 m. – Mergaičių amatų mokyklos muzikos mokytojas, 1922–1946 m. – Valstybės teatro orkestro artistas, dirigentas, chormeisteris, 1923–1939 m. – Kauno Įgulos bažnyčios Lietuvos kariuomenės reprezentacinio choro vadovas, 1926–1931 m. – Radiofono kvarteto vadovas, 1946–1950 m. – Kauno universiteto studentų choro dirigentas, 1950–1952 m. – Kauno politechnikos instituto choro vadovas.
1922 m. J. Dambrauskas įsteigė „Gabijos“ draugiją, buvo išrinktas jos pirmininku ir choro vadovu. Dirigavo Kauno miesto dainų šventėse. Sukūrė operą „Valdovas“ (1943, neišliko), oratoriją „Pro hominibus“ (1936), choro ir solo dainų, giesmių, harmonizavo liaudies dainų. Taip pat parašė muziką dramos spektakliams, perkūrė K. Petrausko operą „Eglė žalčių karalienė“.

nuotrauka 1987 06 09 prie namo (Rotušės a. 1) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1920–1929 m. gyveno ir kūrė kompozitorius, choro dirigentas, LTSR nusipelnęs meno veikėjas Jonas Dambrauskas“.

nuotrauka 2014 03 11 Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje (Nepriklausomybės a. 14A) atidengtas bareljefas: „1923–1939 m. Įgulos bažnyčioje vadovavo chorui ir rengė simfoninius koncertus kompozitorius dirigentas Jonas Dambrauskas. / Įamžinimo sumanytojas dirigentas prof. Petras Bingelis / fundatorius Arvydas Garbaravičius / skulptorius Stasys Žirgulis“.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dambrauskas, Vytautas. Kompozitorius Jonas Dambrauskas. – Kaunas, 2002. – 194 p.
2. Įamžintas atminimas // Literatūra ir menas. – 1986, rugpj. 2, p. 3.
3. Kovo 11 d., antradienį Kauno Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje... : [skelbimas] // Kauno diena. – 2014, kovo 10, p. 3.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Skučaitė, Virginija. Pagerbti sakralinės muzikos sklaidos atstovai / Virginija Skučaitė. – Iliustr. // Kauno diena. – 2014, kovo 14, priedas „Santaka“, p. 2.


DAMIJONAITIS JUOZAS [1871 08 15 Beržiniškėse (Kazlų Rūdos sav. t.) – 1926 12 06 Kaune, palaidotas Senosiose miesto kapinėse, vėliau palaikai perkelti į Petrašiūnų kapines], pedagogas, vadovėlių autorius.

1918–1926 m. gyveno Kaune.

1918 m. mokytojavo Aleksoto pradinėje mokykloje. 1919 m. dirbo Kauno miesto ir visos apskrities švietimo sekretoriumi, o vėliau – inspektoriumi (nuo 1923 m. – Kauno miesto pradžios mokyklų inspektorius). J. Damijonaitis rūpinosi pradinių mokyklų tinklo plėtimu Kauno mieste ir jo priemiesčiuose, parengė visų pagrindinių dalykų vadovėlius pradinei mokyklai.
Kaune išleido vadovėlius: „Aritmetikos uždavinynas“ (3 d., 1922–1923), „Vaikų darželis“ (1922), „Krašto mokslo skaitymų rinkinys“ (1926), „Lietuvių kalbos gramatika“ (1920) ir kt.
2016 m., pedagogo 90-osioms mirties metinėms atminti, išleista Birutės Bytautienės knygelė „Juozas Damijonaitis – lietuviškų vadovėlių pradininkas“ (Kaunas).

1933 m. Aleksoto gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. Tarybos 1933 10 10 nut. Nr. 355).

1937 m. už didelius nuopelnus švietimui naujai pastatytai Aleksoto mokyklai buvo suteiktas J. Damijonaičio vardas. 1944 m. vokiečiai mokyklą susprogdino.

nuotrauka 1996 m. jo giminaitė Birutė Bytautienė įkūrė privatų J. Damijonaičio butą-muziejų, kuriame saugomas buvusių šeimininkų atminimas, priimami pavieniai lankytojai.
1999 09 01 prie namo (A. Mickevičiaus g. 16) buvo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name gyveno profesorius keramikas Liudvikas Strolis 1905–1996. Pedagogė muzikologė Birutė Otilija Damijonaitytė-Strolienė 1906–1997. Pedagogas, kalbininkas Juozas Damijonaitis 1871–1926“ (skulpt. Leonas Žuklys).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juozas Damijonaitis. – Portr. // Aleksote paliktos pėdos / Aldona Kairienė – Kaunas, 2002. – P. 27–28.
2. KAA, f. 219, ap. 1, b. 187, lap. 31–38.
3. Skučaitė, Virginija. Butas, kuriame sustojęs laikas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, rugs. 30, priedas „Santaka“, p. 12.
4. Skučaitė, Virginija. Supęs lietuviškos mokyklos lopšį. – Iliustr. // Kauno diena. – 2016, lapkr. 12, p. 37.
5. Šeima, skleidusi šviesą. – Iliustr. // Kauno diena. – 1999, rugs. 2, p. 3.


DAMIJONAITYTĖ-STROLIENĖ BIRUTĖ OTILIJA [1906 12 13 Zaviercėje (Petrakovo gub., Lenkija) – 1997 06 29 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse], pianistė, žymi pedagogė muzikologė.

1919–1997 m. gyveno Kaune.

Tėvas – mokytojas, daugelio pradžios mokyklos ir gimnazijos vadovėlių autorius. Dirbo Zaviercės miestelyje, Lenkijoje. Į Lietuvą kartu su tėvais Damijonaitytė-Strolienė sugrįžo tik atkūrus nepriklausomybę. Kaune baigė „Aušros“ gimnaziją, įstojo į Kauno universiteto Teisės fakultetą, vėliau į Valstybinę muzikos mokyklą, kuri vėliau tapo Kauno valstybine konservatorija.
1933 m. Konservatorijoje baigusi profesoriaus Vladimiro Ružicko fortepijono klasę, pradėjo dėstyti privačiai. 1941–1944 m. dirbo fortepijono muzikos mokytoja Meno reikalų valdybos Kauno muzikos kursuose. 1944 m. buvo pakviesta į Konservatoriją dėstyti privalomąjį fortepijono kursą, kur dirbo iki 1949 m., kol Konservatorija persikėlė į Vilnių. Tais pačiais metais pradėjo dėstyti specialųjį fortepijono kursą J. Gruodžio muzikos mokykloje (iki 1970 m.). 1969–1986 m. dirbo J. Naujalio muzikos gimnazijoje, dėstė specialųjį fortepijono kursą, 1950–1985 m. vadovavo Fortepijono skyriui.
Per 45-erius pedagoginio darbo metus muzikologė išugdė didelį būrį mokinių. Daugelis jų šiandien žinomi menininkai, pianistai arba pedagogai: Saulius Sondeckis, Balys Vaitkus, Julius Andrejevas, Albinas Petrauskas, Ilona Šiugždinytė, Ligija Rinkevičienė ir kt.

nuotrauka 1999 09 01 prie namo (A. Mickevičiaus g.16) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name gyveno profesorius keramikas Liudvikas Strolis 1905–1996. Pedagogė muzikologė Birutė Otilija Damijonaitytė-Strolienė 1906–1997. Pedagogas kalbininkas Juozas Damijonaitis 1871–1926“ (skulpt. Leonas Žuklys).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Anilionytė, Jūratė. Atidengta memorialinė lenta. – Iliustr. // Kauno žinios. – 1999, rugs.7, p. 9.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. „Nuoširdžiai kviečiame...“ // Kauno diena. – 1999, rugpj. 30, p. 4.
4. Šeima, skleidusi šviesą. – Iliustr. // Kauno diena. – 1999, rugs. 2, p. 3.


DARIUS STEPONAS, tikroji pavardė Jucevičius, Jucius [1896 01 08 Rubiškėse (Klaipėdos r.) – 1933 07 17 Pszczelniko miške (prie Soldino, dabar Mysliborzo, Lenkija); 1964 m. palaidotas Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse], karo lakūnas, kapitonas, Atlanto nugalėtojas.

1920–1927 m. gyveno Kaune.

1920 07 17 atvyko į Kauną. 1921 m. įstojo į Karo mokyklą, kurioje įgijo leitenanto laipsnį, ir pradėjo lankyti aviacijos karininkų kursus. Nuo 1922 m. tarnavo aviacijoje, pradėjo savarankiškai skraidyti. 1924 m. jam suteiktas karo lakūno vardas, 1927 m. – kapitono laipsnis. 1926 12 17 kartu su kitais aviacijos karininkais dalyvavo valstybės perversme. 1927 m. buvo vienas iš Lietuvos aeroklubo steigėjų, vadovavo Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungai, Lietuvos sporto, futbolo ir beisbolo lygoms. 1927 m. parengė Lietuvos aeroklubo įstatus. Paruošė pirmojo Lietuvos stadiono projektą ir 1924–1926 m. vadovavo jo statybai Kaune. Buvo laikraščio „Lietuvos sportas“ redakcijos narys.
Parašė knygeles: „Beisbolo žaidimas“ (1924), „Basketbolo žaidimas (krepšiasvydis)“ ir „Lietuvos sporto lygos oficialės basketbolo taisyklės 1926–1927 metams“ (1926).
1927 m. išvyko į JAV. 1933 m. kartu su Stasiu Girėnu perskrido Atlantą ir dėl galutinai nenustatytų priežasčių patyrė avariją.
S. Darius apdovanotas „Purpurinės širdies“ ordinu ir „Didžiojo karo už civilizaciją“ medaliu už sužeidimą Prancūzijos fronte, Pirmajame pasauliniame kare, Vyčio Kryžiaus V laipsnio ordinas, Šaulių sąjungos žvaigždė ir Lietuvos skautų ordinas jam suteikti po mirties.
1933 m. sukurta kino apybraiža „Atlanto nugalėtojai – Darius ir Girėnas“ (oper. Stasys Vainalavičius ir kt.). Tais pačiais metais sukurtas dail. Domicelės Tarabildienės medalis „Lituanicos“ skrydžiui įamžinti. 1934 m. išleista šešių oro pašto ženklų serija „Lituanikos“ skrydžiui atminti (dail. Domicelė Tarabildienė, Juozas Gaučas, Algirdas Jakševičius).
1984 m. „Lituanikos“ katastrofos 50-mečiui ir 2008 m., skrydžio 75-ųjų metinių paminėjimui, išleisti suvenyriniai vokai su lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno portretais (dail. Antanas Rimantas Šakalys), pašto ženklas (dail. Henrikas Ratkevičius). 1983 m. sukurtas dokumentinis filmas „Lituanikos sparnai“ (rež. Robertas Verba), o 1993 m. – vaidybinis filmas „Skrydis per Atlantą“ (rež. Raimondas Vabalas), pagamintas S. Dariaus ir S. Girėno medalis (aut. Petras Garška), skirtas pagerbti asmenis, ypač nusipelniusius Lietuvos aviacijai. Tais pačiais metais išleista proginė 10 Lt moneta (dail. Petras Garška) ir pašto ženklas (dail. Kostas Katkus), skirti S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą 60-osioms metinėms. 1993 m. ir 1997 m. išleisti 10 Lt banknotai, kurio dešinėje pusėje – S. Dariaus ir S. Girėno portretai (dail. Giedrius Jonaitis).
S. Dariaus ir S. Girėno atminimas Lietuvoje įamžintas labai plačiai (daugiau kaip 300 gatvių, aikščių, 18 tiltų, 8 mokyklos ir t.t.).
1935 m. Čikagoje išleista Petro Jurgėlos dokumentinė knyga „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“ (pakart. leid. Vilnius, 1990), 1991 m. Nijolės Dariūtės-Maštarienės parengta knyga ir albumas „Darius ir Girėnas“, 1993 m. – Vytauto Dovydaičio „Sparnus jam davė Lietuva“. 2005 m. išleista Stepono Gečo monografija „Steponas Darius kariuomenėje ir Lietuvos sporte“ (Kaunas, 2005), 2013 m. – Gražinos Sviderskytės knygelė „Darius ir Girėnas : istorija ir legenda“, 2014 m. – Jono Dovydaičio dokumentinė apysaka „Atlanto nugalėtojai“ (Vilnius) ir t.t.
2013-ieji paskelbti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą metais. Šiais metais J. Čepas ir S. Dargis sukūrė dokumentinį filmą „Lituanica“ nemari atminties šviesoje“, rež. Remigijus Sabulis – „Lituanica paslaptis“. 2013 07 20 išleistas 2,90 Lt nominalo vertės pašto ženklas „S. Dariaus ir S. Girėno skrydžiui per Atlantą – 80 metų“ ir pirmosios dienos vokas (dail. Arūnas Banionis). Jubiliejiniams metams paminėti Kaune įvyko daug renginių. 2014 09 28 Kauno Kameriniame teatre įvyko „ID: D&G“ šiuolaikinio šokio spektaklis, skirtas legendiniams Lietuvos lakūnams bei jų žygdarbiams paminėti. 2017 m. sukurtas dokumentinis vaidybinis filmas „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą: Steponas Darius“.

1933 m. Aleksoto mikrorajono gatvė pavadinta S. Dariaus ir S. Girėno vardu (Kauno m. tarybos 1933 10 10 nut. Nr. 355). Taip pat jo vardu pavadinta gatvė Garliavoje (Kauno r.).

1933 07 27 Karo muziejuje atidaryta pirmoji istorinė „Lituanikos“ likučių ir lakūnų asmeninių daiktų ekspozicija (1936, 1958, 1983, 1993 ir 2013 m. atnaujinta).
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Kaunas/karo_muziejus.htm#ekspozicija   [žiūrėta 2010 08 12].

nuotrauka 1933 10 01 Babtuose pastatytas S. Dariaus ir S. Girėno paminklas. 1965 m. nugriautas, 1989 07 16 naujai atstatytas (archit. Edmundas Kondratas).

1935 02 10 Vilijampolėje, Panerių g., atidaryti S. Dariaus ir S. Girėno kultūros namai (inž. Jurgis Okunis). Juos pastatė Vilijampolės lietuvių žemės sklypų ir namų savininkų draugija. Rūmuose buvo 600 vietų salė, biblioteka, vaikų darželis ir kt.

1936 12 25 Kauno kapinėse pastatytas S. Dariaus ir S. Girėno mauzoliejus (archit. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis). 1937 11 01 čia buvo palaidoti balzamuoti lakūnų palaikai (1941 m. S. Dariaus ir S. Girėno palaikai buvo paslėpti VDU Medicinos fak. rūsio nišoje, 1964 m. palaidoti Aukštųjų Šančių karių kapinėse). 1958 m. mauzoliejus nugriautas, 1996 m. atkastas, 2004 m. užkonservuotas.

1968 07 17 Šančių kapinėse atidengtas antkapinis paminklas su užrašu: „Steponas Darius, Stasys Girėnas „Lituanikos“ skrydžiu nugalėję Atlantą, žuvo nepasiekę Tėvynės 1933.VII.17“ (skulpt. Vytautas Mačiuika, archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai).

nuotrauka 1971 m. Kauno aerouosto stoties interjerą (dab. Lietuvos aviacijos muziejus, Veiverių g. 132) papuošė dolomito bareljefas „Atlanto nugalėtojai S. Darius ir S. Girėnas“ (skulpt. Kazys Švažas).

nuotrauka 1990 m. prie namo (Lakūnų pl. 44) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1925–1927 m. gyveno lakūnas Steponas Darius, 1928–1940 m. lakūnas aviakonstruktorius Antanas Gustaitis“.

nuotrauka 1992 m. Ąžuolyno sporto kompleksas pavadintas S. Dariaus ir S. Girėno sporto centru (Kauno m. mero 1992 07 02. potv. Nr. 1343).

1992 11 20 Lietuvos kultūros fondo Kauno skyriaus siūlymu įsteigtas S. Dariaus ir S. Girėno fondas.

1993 m. Aleksoto aerodromui (Veiverių g. 132) suteiktas S. Dariaus ir S. Girėno vardas.

nuotrauka 1993 07 17 prie Ąžuolyno atidengtas S. Dariaus ir S. Girėno paminklas (skulpt. Juozas Šlivinskas, inž. Kęstutis Linkus).

nuotrauka 1993 m. KMU (A. Mickevičiaus g. 9) požemiuose, prie lifto šachtos, kurioje buvo paslėpti S. Dariaus ir S. Girėno palaikai, įrengta S. Dariaus ir S. Girėno ekspozicija. Prie koplyčios ir kriptos yra atminimo lentos: „Čia – Vytauto Didžiojo universiteto u-to / anatominės katedros / koplyčioje / 1934.IV.15–1937.XI.1 / 1940.XII.17–1944.III.18 / buvo pašarvoti / Stp. Darius ir St. Girėnas“ ir „Transatlantinių lakūnų / Stepono Dariaus / ir / Stasio Girėno / palaikų slaptavietė-kripta / 1944.03.18–1964.08.10“.

nuotrauka 1997 09 08 šalia S. Dariaus ir S. Girėno sporto centro atidengtas paminklinis akmuo Steponui Dariui, kuriame iškalti žodžiai: „Šioje vietoje 1920–1927 m. sportavo ir veikė LFLS pirmininkas, Atlanto nugalėtojas Steponas Darius“ (archit. Algimantas Mikėnas).

1998 12 22 Kauno 4-ajai vidurinei mokyklai (nuo 2002 m. gimnazija) suteiktas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vardas (Kauno m. valdybos 1998 12 22 sprend. Nr. 1239).
Prieiga per internetą: http://www.darius-girenas.kaunas.lm.lt/istorija.htm  [žiūrėta 2012 01 12]

2000 11 17 Lietuvos karo aviacijos memoriale (Veiverių g. 132) atidengta atminimo lenta S. Dariui : „Av. kpt. Steponas Darius 1896 I 8–1933 VII 17 Lietuvos karo aviacijos lakūnas žuvo su S. Girėnu perskridęs Atlantą“ (archit. Algimantas Mikėnas).

2003 07 11 Lietuvos aviacijos muziejuje, S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome (Veiverių g. 132) atidaryta didžioji muziejaus salė su įrengta ekspozicija, skirta šiam skrydžiui įamžinti. Atminimo kriptoje eksponuojami S. Dariaus ir S. Girėno karstai, kuriuose žuvę didvyriai pargabenti į Lietuvą, nuotraukos, dokumentai. Šalia kriptos stovi V. Kensgailos sukurta „Lituanicos" replika.

nuotrauka 2013 07 20 Aleksote, S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome vykusios aviacijos šventės metu, atidengtas memorialinis akmuo, žymintis lakūnų sutikimo vietą.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?1112193506  žiūrėta 2013 06 10,  http://www.lam.lt/lt/naujienos.html  žiūrėta 2013 07 29

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Barkauskas, Egidijus, Stonys, Tomas. Mažoji Babtų enciklopedija. – Kaunas, 1994. – P. 56–57.
2. Darius ir Girėnas. – Kaunas, 1991. – 160 p.
3. Dariūtė-Maštarienė, Nijolė. Darius ir Girėnas. – Vilnius, 1991. – 320 p.: iliustr.
4. Gamziukas, Algirdas. Praeities žygiai padeda auklėti šiandieninę kartą. – Iliustr. // Mokslas ir technika. – 1988, Nr. 7, p. 34–35.
5. Įsteigtas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno fondas // Kauno diena. – 1992, lapkr. 25, p. 2.
6. Jacevičienė, Irena. Atminimo ženklas. – Iliustr. // Kauno diena. – 1997, spal. 6, p. 4.
7. KAA. F. 219, ap. 1, b. 187, lap. 31–38.
8. Karpavičiūtė, Daiva. „Lituanika“: Atlanto mirties nugalėtojams nusilenkia tauta // Kauno laikas. – 1993, liep. 20, p. 3.
9. Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vidurinė mokykla // Kauno apskrities gimnazijos. – Kaunas, 2000. – P. 22–26.
10. Lietuvos pašto ženklai : pašto ženklų katalogas : Nepriklausoma Respublika (1918–1940). – Vilnius, 1991. – P. 150–152.
11. Naujalienė, Dalė. Nauja sena „Lituanicos“ memorialinė ekspozicija. – Iliustr. // Vytauto Didžiojo karo muziejus 2013 metais. – 2014, p. 88–99.
12. Skučaitė, Virginija. Lakūnų kauniečiai laukė dainuodami. – Iliustr. // Kauno diena. – 2013, liep. 15, p. 2–3.
13. Vakar atidaryti Dariaus-Girėno namai Vilijampolėje. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 1935, vas. 11.


DAUGIRDAITĖ-SRUOGIENĖ VANDA [1899 08 16 Piatigorske (Šiaurės Kaukazas) – 1997 02 10 Lemonte (JAV)], istorikė, pedagogė.

1919–1944 m. gyveno Kaune (išskyrus 1921–1923 m., kai studijavo Berlyne).

1919 m. vasarą iš Šiaulių atvykusi į Kauną, dirbo dienraščio „Lietuva“ redakcijoje ir spaudos biure. 1920 m. derybų su lenkais metu iš Tautų sąjungos karinės kontrolės komisijos narių ėmė interviu, rengė lenkų ir prancūzų spaudos apžvalgas.
Nuo 1921 m. tęsė studijas Vokietijoje. 1924 m. ištekėjo už rašytojo Balio Sruogos ir grįžo į Kauną. 1929 m. baigė LU Humanitarinių mokslų fakultetą įgijusi istorikės specialybę, tapo Lietuvos istorikų draugijos nare. 1927–1939 m. dėstė istoriją 3-iojoje gimnazijoje, 1935 m. dirbo jos inspektore. 1938 m. kartu su vyru Žaliakalnyje (Ramioji g. 9) pasistatė namą.
1929–1939 m. buvo laikraščio „Vyturys“, žurnalo bei kalendoriaus „Motina ir vaikas“ redaktorė. Skelbė straipsnius leidiniuose „Lietuvos žinios“, „Naujoji Romuva“, „Lietuvos aidas“ ir kt., bendradarbiavo „Lietuvių enciklopedijoje“.
Išleido knygas: „Lietuvos istorijos vadovėlis gimnazijoms“ (1935), „Žemaičių bajorų ūkis I pusėj XIX šimtmečio“ (1938), chrestomatiją „Lietuvos istorijos vaizdai ir raštai“ (1939) ir kt.
1939 m. V. Daugirdaitė-Sruogienė apdovanota LDK Gedimino ordinu.
Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, su vyru persikėlė į Vilnių. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, tikėdamasi išvaduoti B. Sruogą iš Štuthofo koncentracijos stovyklos, tačiau jis jau grįžo į Lietuvą. Vokietijoje tobulinosi ir tapo filosofijos mokslų daktare.
1949 m. rudenį persikėlė į JAV. Emigracijoje parašė didelės apimties „Lietuvos istoriją: Lietuva amžių sukūry“ (1956 m.). Rūpinosi B. Sruogos atminimo išsaugojimu. Kartu su dukra Dalia parengė knygą „Balys Sruoga mūsų atsiminimuose“ (1974, Lietuvoje išleista 1996). Išleista jos parašyta „Lietuvos istorija“ (Vilnius, 1990).
Savo namų slenkstį Kaune V. Sruogienė po daugelio metų peržengė tik 1976 m. Pirmosios jai skirtos parodos muziejuje surengtos minint 90-ąsias (1989) ir 95-ąsias (1994) jos gimimo metines.

nuotrauka 1966 m. įkurtas Balio Sruogos muziejus (B. Sruogos g. 21) 1993 06 01 tapo Maironio lietuvių literatūros muziejaus filialu, kuris 1997 m. pavadintas Balio ir Vandos Sruogų memorialiniu namu-muziejumi. Jame įrengtas istorikės memorialinis kambarys, kuriame eksponuojami jos rankraščiai, knygos, baldai ir kiti asmeniniai daiktai. Kasmet vasario 9 d. čia minimos rašytojo gimimo ir jo žmonos mirties metinės. 2007 m. senoji atminimo lenta pakeista kita: „Šiame name 1938–1940 m. gyveno ir kūrė rašytojas Balys Sruoga, istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė“ (archit. Jonas Lukšė; Kauno m. administracijos direktoriaus 2006 10 10 įsak. Nr. A-3885).
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/kaunas/sruogu_muz.htm   [žiūrėta 2010 08 12]

Nuo 1997 m. Lietuvių fondas (LF) JAV ir Lietuvių išeivijos institutas kasmet skiria V. Daugirdaitės-Sruogienės vardinę stipendiją gabiems, gerai besimokantiems, aktyviai mokslinėje ir visuomeninėje veikloje dalyvaujantiems VDU studentams.
Prieiga per internetą: http://hmf.vdu.lt/mokslas/vardines-stipendijos/  [žiūrėta 2019 01 03]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Galnaitytė, Angelė. „Aš visada svajojau apie Lietuvą“. – Iliustr. // Kauno diena. – 1999, rugpj. 17, p. 21.
2. Gustaitienė, Marytė. Rašytojas, juokęsis pro ašaras // XXI amžius. – 2006, vas. 1, p. 6–7.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Tamošiūnaitė, Aurelija. Giedrė Milerytė – dešimtoji dr. Vandos Daugirdaitės-Sruogienės vardo stipendininkė. – Iliustr. // Draugas. – 2007, spal. 2, p. 10.
5. Vieno namo istorija: [pokalbis su Balio ir Vandos Sruogų namo-muziejaus vedėja A. Galnaityte]. – Portr. // Esu toks, koks esu / Laimonas Inis. – Kaunas, 2000. – P. 55–82.


DAUGVILIENĖ ELŽBIETA [1886 11 19 Kaune – 1959 03 27 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse], tautodailininkė-skulptorė.

1886–1959 m. gyveno Kaune.

Gimė ir visą laiką gyveno Kaune. Tėvas buvo teismo valdininkas, o motina – 1863 m. sukilėlio dukra. Mokėsi sunkiomis sąlygomis ir baigė tik keturias gimnazijos klases. Pablogėjus motinos sveikatai, Elžbieta įsidarbino moteriškų skrybėlaičių dirbtuvėje, mokėsi modistės amato. Laisvalaikiu užsiėmė rankdarbiais, bandė piešti. Vieno kaukių baliaus metu (1912 m.) to meto visuomenės dėmesį patraukė išradingai pagamintomis kaukėmis „Dvidešimtas amžius“ ir „Aukso veršis“. Minėtieji darbai žuvo Pirmojo pasaulinio karo metu.
Apie 1940 m. pradėjo kurti reljefus ir horeljefus savita autorine technika (ant drobės siuvo medžio žievės gabalus, juos sutvirtindavo viela arba mediniu karkasu, drobės apačią – klijų ir molio mišiniu).
Kauno valstybiniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje eksponuojami E. Daugvilienės darbai: „Baudžiavinė priespauda“, „Sukilėliai“, „Sukilėlio žmona“, „Osvencimas“, „Lenkaitės dalia“ ir kt. Visi sukurti 1945–1955 m.

nuotrauka 1989 m. prie namo (Kauko al. 7) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1925–1959 m. gyveno ir kūrė liaudies meistrė Elžbieta Daugvilienė“ (tekstas lietuvių ir rusų kalbomis). 2017 12 08 pakabinta nauja lenta.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Eimaitytė, Elena. ... Nes esu skolinga Lietuvai. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1989, geg. 1, p. 5.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990 m.). – Vilnius, 1993. – P. 212.


DAUNYS PRANAS [1900 09 29 Paneveržyje (Utenos r.) – 1962 07 13 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse; 1996 m. antkapinis paminklas atnaujintas (skulpt. Stasys Žirgulis)], rašytojas, kompozitorius, Lietuvos kariuomenės savanoris.

1923–1962 m. gyveno Kaune.

1919 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Beraščius kareivius mokė rašto. 1921 m. jam suteiktas vyresniojo puskarininkio laipsnis. 1923 01 06 mūšyje buvo sužeistas ir prarado regėjimą. Gyvendamas karo invalidų bendrabutyje Kaune išmoko kankliuoti. 1925–1926 m. komiteto Karo invalidams šelpti pasiųstas mokėsi muzikos Rygos aklųjų institute. Grįžęs rengdavo fortepijono koncertus. Sukūrė dainų ir pjesių fortepijonui.
1926 m. Liaudies namuose akluosius sukvietė į suvažiavimą, kurio metu buvo įkurta Lietuvos Aklųjų sąjunga, patvirtinti jos įstatai. Valdybos nariu P. Daunys išbuvo 1926–1930 m. Daug nuveikė steigiant Kauno aklųjų institutą, kuriame 1927–1929 m. dirbo muzikos mokytoju. Lietuvių kalbai pritaikė L. Brailio abėcėlę. Rūpinosi aklųjų švietimu ir jų integracija į visuomenę. 1938 m. buvo vienas iš Lietuvos kurčnebylių globos draugijos ir instituto įkūrėjų. 1944–1945 m. – Kauno aklųjų įmonės direktorius. Pokario metais dirbo namudininku Kauno aklųjų kombinate, gyveno skurdžiai. Mirė nuo insulto.
1928 m. P. Daunys buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu ir dviem medaliais. Parašė grožinės literatūros kūrinius: „Vargo keliais“ (1933), „Ties likimo sostu“ (1937), „Benius Vanagas arba taip augo Lietuvos savanoris“ (1940) ir kt. Išleisti Prano Daunio „Raštai“ (Vilnius, 1996; 2005 m. – garsinis įrašas). 1997 m. Kaune buvo surengta ir jam dedikuota paroda akliesiems. 100-osioms gimimo metinėms išleistas jam skirtas meninis pašto vokas su užrašu Brailio raštu (dail. Viktoras Jasanauskas). Gimtinėje pastatytas koplytstulpis (tautodail. Pranas Kaziūnas).
Katalikiškasis P. Daunio fondas išleido Valentino Toločkos parengtą knygą „Skleidęs šviesą tamsoje : Lietuvos kariuomenės kūrėjui-savanoriui, aklųjų organizatoriui Pranui Dauniui 100 metų : atsiminimai, straipsniai, laiškai, dokumentai“ (Vilnius, 2000) bei jos garsinį įrašą. Knyga išėjo ir Brailio raštu (Vilnius, 1999). Lietuvos aklųjų biblioteka išleido jo jubiliejui skirtos tarptautinės konferencijos medžiagą „Nacionalinės Brailio raštijos plėtra ir dabartis“ (Vilnius, 2000; gretut. tekstas anglų kalba) bei Valentino V. ir Stasės Toločkų sudarytą bibliografinę rodyklę „Pranas Daunys“ (Vilnius, 2001).

1992 03 05 buvo įkurtas jo vardo fondas akliesiems remti. 1993 m. vasarą visuotinio narių susirinkimo sprendimu jis tapo katalikiškuoju Prano Daunio fondu. 1994 m. KPDF tapo tarptautinės katalikiškų organizacijų federacijos (FIDACA) nariu.
Prieiga per internetą: http://www.kpdf.lt/apie_fonda.htm  [žiūrėta 2010 08 12]

nuotrauka 1996 06 12 ant daugiabučio pastato (Savanorių pr. 204), kur įsikūrusi Kauno aklųjų biblioteka, buvo atidengta memorialinė lenta: „Šioje vietoje savo name 1924–1962 metais gyveno Pranas Daunys. Lietuvos kariuomenės savanoris, aklųjų ir kurčiųjų švietimo organizatorius, kanklininkas, rašytojas“.

nuotrauka 2010 09 16 Kauno apskrities aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras (Taikos pr. 6A) pavadintas Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centru (Kauno m. savivaldybės tarybos 2010 09 16 sprend. Nr. T-522), nuo 2016 06 14 – Kauno Prano Daunio ugdymo centru (KMS tarybos 2016 06 14 sprend. Nr. T-327).
2014 06 05 greta centro esančiame skvere Pranui Dauniui atidengtas paminklas. Liedamas bronzą skulptorius Jonas Gencevičius (archit. Laimis Kaziukonis) paslėpė nedidelį Brailio rašto tekstą, kurį galima perskaityti liečiant skulptūrą. Greta jo įrengta kompozicija iš granitinių plokščių, lauko riedulių, simbolizuojanti Brailio raštą ir kurioje išdėlioti žodžiai „Nešęs šviesą tamsoje“. Pastatymo iniciatorius – Katalikiškasis Prano Daunio fondas.
Prieiga per internetą: http://www.musuzodis.lt/mz/201407/str02.htm  [žiūrėta 2016 02 19],  http://www.labiblioteka.lt/lt/naujienos/761-iamzintas-prano-daunio-atminimas  [žiūrėta 2016 02 19],  http://goo.gl/e3yXlO  [žiūrėta 2016 02 19]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Gencevičius, Jonas. Prakalbinti akmenį : [pokalbis su aklųjų švietimo pradininko Prano Daunio skulptūros autoriumi] ; [kalbino] Janina Vileikienė. // Mūsų žodis. – 2014, Nr. 7, p. 5–7.
2. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimai // Laikinoji sostinė. – 2010, rugs. 25, p. 8.
3. Petrauskaitė, Žilvinė. Pirmą kartą Lietuvoje eksponatus galima (ir reikia) liesti // Kauno diena. – 1997, geg. 16, p. 1, 3.
4. Smolienė, Agnė. Paminklas, kurį būtina paliesti. – Iliustr. // Kauno diena. – 2014, birž. 7, p. 3.
5. Vainoras, Andrius. Vokas su užrašu Brailio raštu. – Iliustr. // Mūsų žodis. – 2000, Nr. 8, p. 9.
6. Valenta, Alvydas. Tylioji gyvenimo pusė // Katalikų pasaulis. – 1996, Nr. 3, p. 10–11.
7. Valentukevičius, Juozas. Šventė, skirta Pranui Dauniui. – Iliustr. // Mūsų žodis. – 1996, Nr. 7, p. 3.


DEGUTYTĖ JANINA [1928 07 06 Kaune – 1990 02 08 Vilniuje], poetė.

1928–1948 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

Gimė ir užaugo Žemuosiuose Šančiuose. Porą metų gyveno Kėdainiuose, trejetą – Telšiuose. Būdama dešimties, su tėvais grįžo į Kauną. 1948 m. baigė Kauno VII gimnaziją. Pragyvenimui užsidirbo pati. Mama sirgo alkoholizmu. Remiama klasės auklėtojos Antaninos Dragūnaitės, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių filologiją. Po pusantro mėnesio susirgo reumatu ir turėjo gydytis. 1955 m. baigusi studijas dirbo Tauragėje ir Nemenčinėje. 1958 12 18 buvo priimta į Rašytojų sąjungą. Tais pačiais metais persikėlė gyventi į Vilnių.
Išleido 9 eilėraščių rinkinius. Rašė pasakas bei eilėraščius vaikams. Į lietuvių kalbą išvertė V. Briusovo, M. Cvetajevos, R. M. Rilkės ir kitų poetų kūrybos. 1968 m. tapo „Poezijos pavasario“ laureate, buvo apdovanota Lietuvos valstybine premija.
Kauno valstybiniame lėlių teatre režisierius S. Ratkevičius pastatė spektaklį pagal J. Degutytės kūrinį „Aš ieškau fleitos“. Literatūrologė Viktorija Daujotytė apie ją parašė 2 knygas „Janina Degutytė“ (Vilnius, 1984) bei „Janina Degutytė: atsakymai, nebaigta autobiografija“ (Vilnius, 1998). Mokytojų A. Raižytės ir R. Šmitienės iniciatyva išleista knygelė „Čia kelio pradžia: apie poetės Janinos Degutytės ryšius su Kaunu, Šančiais“ (Kaunas, 2005). 2017 m. tęstinę knygų seriją „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė“ papildė „Janina Degutytė : eilėraščiai“ (sudaryt. Viktorija Daujotytė, Kaunas).

nuotrauka 2005 03 21 Žemuosiuose Šančiuose ant gimtojo namo (Kranto 6-oji g. Nr. 3) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1928–1948 metais gyveno poetė Janina Degutytė“ (skulpt. Algimantas Šlapikas; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsak. 2005 03 01 Nr. A-733).
Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/sanciai-pagerbe-poete-janina-degutyte-26702  [Žiūrėta 2010 08 12]

2006 09 01 prie Šančių vidurinės mokyklos (Vokiečių g. 164a), kurioje mokėsi Janina Degutytė, poetės garbei atidengta medinė skulptūra (skulpt. Viktoras Žilinskas). 1973 m. įkurtame mokyklos muziejuje įrengta jai skirta ekspozicija. Mokyklos fojė nutapytas J. Degutytei skirtas pano.
Prieiga per internetą: https://www.sanciai.kaunas.lm.lt/janina-degutyte-ir-sanciai/  [žiūrėta 2017 10 17]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kanopkaitė, Rūta. Šančiai pagerbė poetę Janiną Degutytę. – Iliustr. // Kauno diena. – 2005, kovo 22, p. 6.
2. Kmitaitė, Laima. Pokalbis su Janinos Degutytės pussesere Lilijana Žukauskiene. – Iliustr. // Čia kelio pradžia: apie poetės Janinos Degutytės ryšius su Kaunu, Šančiais. – Kaunas, 2005. – P. 45–50.
3. Pagerbta poetė Janina Degutytė // Kauno diena. – 2005, kovo 24, p. 19.
4. Skliutaitė, Iveta. Kaune į mokyklos suolą sėda vis mažiau vaikų: tačiau naujaisiais mokslo metais ugdymo įstaigos žada ir gerų permainų. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2006, rugs. 1, p. 1, 2, 6.
5. Žulys, Benjaminas. Šviesus Šančių poetės atminimas // XXI amžius. – 2005, kovo 25, p. 5, 16.


DOBKEVIČIUS JONAS [1866 12 06 Mieliūnuose (Rokiškio r. sav.) – 1934 07 23 Medemrodės dvare (Akmenės r. sav.); palaidotas Kauno senosiose kapinėse, vėliau perlaidotas Panemunės kapinėse], ekonomistas, politikos ir visuomenės veikėjas.

1918–1934 m. gyveno Kaune.

1918 m. pradžioje grįžo į Lietuvą. Nuo 1919 m. vasaros dirbo Finansų, prekybos ir pramonės ministerijoje. 1920 03 01 paskirtas viceministru ir Biudžeto patikrinimo komisijos pirmininku, 1922 02 02–1922 08 23 – ministru. Kurį laiką ėjo Lietuvos valstybės banko organizatoriaus, Finansų ministerijos patarėjo ir prekybos departamento direktoriaus pareigas. Buvo Susisiekimo tarifų komisijos pirmininkas, 1925–1934 m. – Prekybos ir pramonės rūmų direktorius, 1933–1934 m. – Vengrijos generalinis konsulas Lietuvoje.
J. Dobkevičius aktyviai dalyvavo rengiant tarptautines prekybos sutartis, buvo ne vienos lietuvių prekybinės-diplomatinės delegacijos į užsienį pirmininkas ar narys. Kurį laiką buvo Lietuvos šachmatininkų sąjungos pirmininkas, priklausė Vytauto Didžiojo muziejaus komitetui. Padėjo įsteigti Lietuvos aeroklubą.

nuotrauka 2013 03 12, minint Lietuvos karinių oro pajėgų dieną, Naujamiestyje, ant namo (K. Donelaičio g. 11), atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1925–1932 m. veikė Vengrijos Karalystės konsulatas, kuriam vadovavo Jonas Dobkevičius (1866–1934), Lietuvos Respublikos finansų ministras, pirmasis Lietuvos prekybos ir pramonės rūmų pirmininkas. 1920–1926 m. čia gyveno pirmasis Lietuvos aviakonstruktorius ir karo lakūnas Jurgis Dobkevičius (1900–1926)“ (Kauno m. savivaldybės Administracijos direktoriaus 2013 02 08 įsak. Nr. A-466).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?285485052  [žiūrėta 2013 03 13]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kaune įamžintas karo lakūno, aviakonstruktoriaus vyr. ltn. Jurgio Dobkevičiaus atminimas. – Iliustr. – KOP inf. // Krašto apsauga. – 2013, Nr. 5 (kovo 12–29), p. 25.
2. Marcinkevičienė, Danutė. Atminimo lenta Jonui ir Jurgiui Dobkevičiams. – Iliustr. // XXI amžius. – 2013, bal. 26, p. 5.
3. Skučaitė, Virginija. Ką mena medinukas K. Donelaičio gatvėje? – Iliustr. // Kauno diena. – 2013, kovo 27, p. 13.


DOBUŽINSKIS MSTISLAVAS [1875 08 15 Novgorode (Rusija) – 1957 11 20 Niujorke (JAV), palaidotas Paryžiuje], rusų ir lietuvių scenografas, grafikas, tapytojas.

1925 m., 1929–1939 m. gyveno Kaune.

1923 m. atvyko į Kauną dalyvauti Lietuvių meno kūrėjų draugijos Plastikos sekcijos surengtoje parodoje. 1925 m. Valstybės teatro kvietimu atvyko kurti dekoracijų P. Čaikovskio operai „Pikų dama“. Nuo 1929 m. rugpjūčio mėn. apsigyveno Kaune. 1929–1930 m. vadovavo Kauno meno mokyklos grafikos ir dekoratyvinės tapybos studijoms. 1930 m. Maironio gatvėje įkūrė privačią meno studiją, kuri veikė iki 1933 m.
Nuo 1931 m. Valstybės teatre dirbo dailininku-scenografu. Sukūrė dekoracijas ir kostiumus apie 40 operos ir baleto spektaklių, kurie įėjo į lietuvių meno aukso fondą. Tai Š. Guno „Faustas“, V. A. Mocarto „Don Žuanas“, A. Borodino „Kunigaikštis Igoris“, J. Karnavičiaus „Radvila Perkūnas“, A. Glazunovo „Raimonda“, L. Delibo „Kopelija“ ir kt.
1933 m. dalyvavo kuriant lietuvišką herbą, vėliavą, ordinus, pašto ženklus. Sukūrė savitos stilistikos Kauno ir kitų miestų peizažų, portretų, išraiškingų knygų iliustracijų. Parašė studijas „Apie Vytauto ženklą“ (1932), „Vytis: Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės herbo istorinių variantų bruožai“ (1933). Kaip komisijų narys dalyvavo senovės paminklų apsaugos bei restauravimo darbuose. 1938 m. lapkričio 23 d. Karo muziejuje buvo atidaryta jo išdekoruota Vytauto Didžiojo niša. M. Dobužinskis Kaune nusipirko žemės sklypą ir ketino statytis namą. 1939 m. Antrasis pasaulinis karas užklupo jį Anglijoje besiruošiant parodai. Į Lietuvą nebegrįžo.
Per 1000 jo darbų saugoma Vilniaus teatro ir muzikos muziejuje, likusi dalis – kituose Vilniaus ir Kauno muziejuose. Išleista medžiaga tarptautinės konferencijos, skirtos dailininko 120-osioms metinėms, „Dobužinskis ir Lietuva“ (Vilnius, 1998). E. Čiudakovos fondas parengė Inesos Makovskajos parengtą ir gausiai iliustruotą knygelę rusų kalba „Mstislavas Dobužinskis: 130-osioms gimimo metinėms“ (Vilnius, 2006). Šalia kitų įamžinimo objektų joje atsispindi ir M. Dobužinskio veikla bei jo įamžinimas Kaune. Živilė Ambrasaitė sudarė M. Dobužinskio darbų leidinį „Scenografija Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkiniuose“ (Vilnius, 2006). Lietuvos dailės muziejus išleido jo kūrinių katalogą „Senoji Lietuva“ (Vilnius, 2007). 2018 m. išleistas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos parengtas albumas „Mstislavo Dobužinskio heraldika: ne tik mokslas, bet ir menas = Mstislavas Dobužinskis’s heraldry: not only a science; it is an art“ (Vilnius).
M. Dobužinskis pristatytas TV dokumentiniame cikle „Laikinosios sostinės fenomenas“ (scenarijaus autorė Audronė Kosciuškienė, 2016 m.).

nuotrauka 1970 m. ant namo (Maironio g.13) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1929–1939 m. gyveno dailininkas Mstislavas Dobužinskis“.

1995 m. Kauno centre jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1995 06 16 potv. Nr. 365).

2005 m. kovo pradžioje Kauno rusų vaikų ir jaunimo estetinio lavinimo centrui (V. Krėvės pr. 54) suteiktas Mstislavo Dobužinskio rusų kultūros ir estetinio lavinimo centro pavadinimas. 2018 m. centras reorganizuotas prijungiant jį prie Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklos [KMS Tarybos 2018 02 06 sprend. Nr. T. 29].
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?3125794753  [žiūrėta 2010 08 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dobužinskio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 50.
2. Dviejų kultūrų jungtis // Kauno diena. – 2005, kovo 12, p. 14.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Mstislavas Dobužinskis. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 75–76.


DOLSKIS DANIELIUS [1891 04 13 Vilniuje – 1931 12 03 Kaune, palaidotas Žaliakalnio žydų kapinėse, (Radvilėnų pl.; antkapis restauruotas 2000 m. pagal archit. Živilės Mačionienės projektą)], dainininkas, lietuvių estrados pradininkas.

1929–1931 m. gyveno Kaune.

Pakviestas smuikininko D. Pomeranco, iš Rygos atvyko į Kauną. Buvo eruditas, turėjo teisininko išsilavinimą, mokėjo daug kalbų. Gana greitai išmoko ir lietuvių kalbą. Dainavo „Versalio“, „Metropolio“ restoranuose bei „Konrado“ kavinėje. Dainoms žodžius rašė pats ir juos pritaikydavo populiarioms, madingoms to meto melodijoms. Užsienietiškiems šlageriams kūrė ir atliko gyvas, šmaikščias ir aktualias, iš gyvenimo paimtas miniatiūras: „Su armonika į Braziliją“, „Gegužinė“ bei monologus „Kaip mes su Jonu operą žiūrėjom“, „Amerikos lietuvių priėmimas Kumpiškiuose“ ir kt.
Savo kūryba pelnė didelį pasisekimą ir greitai tapo Kauno estrados legenda. Iš kitų atlikėjų išsiskyrė elegantiška laikysena, žaižaruojančiu humoru, scenine kultūra bei mokėjimu pavergti publiką. Jis buvo vieno artisto teatro pradininkas Lietuvoje ir vadintas „žmogumi, kuris linksmina Kauną“.
Kipro Petrausko paskatintas Berlyne ir Londone įrašė savo kūrybos dainas. Tai buvo 16 plokštelių, tapusių estradinės muzikos klasika ir iki šiol išlieka populiarios. D. Dolskio įrašai turėjo didžiulį pasisekimą, tačiau Kauno radiofonas jų netransliavo. Nežiūrint to, dainos „Palangos jūroj“, „Kariškas vaizdelis“, „Lietuvaitė“ ir kt. gerai žinomos iki šiol, plokštelės saugomos KAVB Muzikos leidinių skyriuje (K. Donelaičio 8). 2007 m. įrašų studija „Bomba“ išleido kompaktinį diską „Danielius Dolskis – 1929–1931 metų įrašai“.

nuotrauka 2007 11 11 Laisvės alėjoje prieš „Metropolio“ restoraną, Lietuvos gretutinių teisių asociacijos AGATA lėšomis ir V. Kernagio iniciatyva, pastatytas žmogaus dydžio paminklas (skulpt. Romas Kvintas).
Prieiga per internetą: http://www.pramogurulete.lt/index.php?cid=1&nshow=997&lang=lt  [žiūrėta 2008 01 07],  http://www.lrytas.lt/?id=11947918051194323213&view=4  [žiūrėta 2008 01 07]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Danielius Dolskis. – Portr. // Garsūs Lietuvos žydai. – Vilnius, 2008. – P. 27.
2. Mikalčiūtė, Raimonda. Skulptūra D. Dolskiui. – Iliustr. // 15 min. – 2007, lapkr. 7, p. 4.
3. Oginskaitė, Rūta. – Iliustr. // Kabaretas „Kabaretas tarp girnų – sustabarėjusio laiko žiežirba // Lietuvos rytas, priedas „Mūzų malūnas“. – 2007, gruod. 11, p. 1.
4. Skučaitė, Virginija. Akmenėliai ant D. Dolskio kapo. – Iliustr. // Kauno diena. – 2007, gruod. 4, p. 4.
5. Skučaitė, Virginija. Prie D. Dolskio kojų – plokštelės. – Iliustr. // Kauno diena. – 2007, gruod. 6, p. 24.
6. Skudienė, Rūta. Legendiniai mažosios scenos artistai [D. Dolskis]: tarpukario Lietuva, Kaunas. – Iliustr. // Žydų kultūros paveldas Lietuvoje. – [Vilnius], 2005. – P. 108–111.
7. Stanišauskas, Gediminas. Į alėją sugrįžo Dolskis. – Iliustr. // Kauno diena. – 2007, lapkr. 12, p. 1, 4.


DOVYDAITIS PRANAS [1886 12 02 Runkiuose (Kazlų Rūdos sav. t.) – 1942 11 04 Sverdlovske (Rusija)], profesorius, Lietuvos ministras pirmininkas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.

1916–1940 m. gyveno Kaune.

1916–1922 m. dirbo „Saulės“ gimnazijos direktorium. 1918 02 16 pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. 1919 03 12–1919 04 12 dirbo LR 3-osios Vyriausybės ministru pirmininku.
1920–1922 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose Kaune. 1922 m. tapo Lietuvos universiteto Teologijos–filosofijos fakulteto profesoriumi, nuo 1928 m. – ordinariuoju profesoriumi. 1935 m. jam suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. P. Dovydaitis – aktyvus visuomenės veikėjas: 1925 m. – vyriausiasis ateitininkų vadas, nuo 1927 m. – garbės pirmininkas. 1934–1940 m. buvo Lietuvos krikščionių darbininkų profesinės sąjungos vienu iš steigėjų, o 1934–1940 m. – jos pirmininku. Nuo 1931 m. – Katalikų veikimo centro pirmasis vicepirmininkas.
Redagavo „Ateitį“, „Naująją vaidilutę“, „Logos“, „Soter“. Buvo „Lietuviškosios enciklopedijos“ viceredaktorius (1931–1940 m.). Parašė mokslo darbų kultūros, religijos, filosofijos temomis.
1940 m. bolševikų okupacinės valdžios atleistas iš universiteto, apsigyveno prie Čekiškės, bandė ūkininkauti, bet 1941 m. birželį buvo ištremtas į Uralą. Kalėjo Sverdlovsko srities Gari lageryje Nr. 47. 1942 11 04 prof. P. Dovydaitis buvo sušaudytas Severouralsko lageryje Nr. 35. Palaidojimo vieta nežinoma.
1922 m. „De jure“ laidoje, skirtoje paminėti faktui, kad daugelis pasaulio šalių oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę, išleistas lietuviškas 2 auksinų vertės pašto ženklas (dail. Adomas Varnas) su P. Dovydaičio atvaizdu. 1995 02 16 Lietuvos Vyriausybė įamžino Vasario 16-osios Akto signatarų atminimą, išleisdama kiekvienam specialius 0,20 Lt vertės pašto ženklus iš serijos „Lietuvos Nepriklausomybės Diena” (dail. Jokūbas Zovė).
2000 05 07 P. Dovydaitis Popiežiaus Jono Pauliaus II buvo paskelbtas Lietuvos naujuoju kankiniu ir įrašytas į bažnyčios Dvidešimtojo amžiaus martirologiją.
1975 m. išleista Juozo Girniaus monografija „Pranas Dovydaitis“ (Chicago, Ill.; 2-asis leid. – 2017, Vilnius). Aldona Vasiliauskienė apie jį parašė monografiją „Akmenuotas patrioto kelias“ (Vilnius, 2001).
2012 m. sukurta dokumentinė apybraiža „Atminimas“ (rež. Rita Dovydaitytė-Dagienė, Giedrius Dagys).

nuotrauka 1938 10 23 „Aušros“ gimnazijos vestibiulyje (Laisvės al. 95) atidengta memorialinė lenta. 1940 m. nuimta. 1993 09 01 atkurta lenta su įrašu: „Profesorius / Pranas Dovydaitis / 1886–1942 / 1916–1922 m. pirmosios lietuviškos / gimnazijos Kaune direktorius” (archit. Jonas Liaudanskas).

1990 m. atsikūrusi Lietuvių katalikų mokslo akademija, pagerbdama pirmąjį „LOGOS“ žurnalo leidėją ir redaktorių P. Dovydaitį, įsteigė jo vardo premiją, kuri teikiama kas dveji metai geriausiam žurnalo debiutantui.

1993 03 11 Kaune įsteigtas P. Dovydaičio fondas, skirtas studentijai remti. Steigėjai – Lietuvos ateitininkų federacija bei tautiečiai išeivijoje.

1995 m. buv. V. Jacenevičiaus gatvė Žaliakalnyje pavadinta P. Dovydaičio vardu (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233)

nuotrauka 1996 02 16 Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje atidengtas paminklinis biustas (skulpt. Arūnas Sakalauskas; archit. Linas Jurgaitis).

1996 m., minint P. Dovydaičio 110-ąsias metines, Čekiškės bažnyčios šventoriuje (Kauno r.) atidengtas paminklinis kryžius, kuriame įrašyta: „Paminklas Nepriklausomybės Akto signatarui, Ministrui pirmininkui (1919), filosofui, teisininkui, žurnalų redaktoriui, profesoriui Pranui Dovydaičiui (1886–1942)“ (tautodail. Albinas Fokas). Jam pastatytas paminklas ir klebonijos skverelyje.

2002 05 Prienų kaime (Kauno r.), buv. P. Dovydaičio sodybos vietoje, kurioje jis gyveno 1935–1941 m., atidengtas paminklinis akmuo.

2002 05 02 Kauno r. Čekiškės vidurinei mokyklai (Mokyklos g. 14) suteiktas P. Dovydaičio vardas.

nuotrauka 2013 02 14 VDU Katalikų teologijos fakulteto (Gimnazijos g. 7) II aukšte atidaryta prof. Prano Dovydaičio auditorija ir KTU II rūmų (K. Donelaičio g. 20) II aukšto fojė atidengta atminimo lenta su užrašu: „1929–1940 m. šiame pastate dirbo 1918 m. Vasario 16-osios akto signataras, ministras pirmininkas, Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto prof. Pranas Dovydaitis (1886–1942)”.
Prieiga per internetą: https://goo.gl/NttBeJ  [žiūrėta 2017 10 06],  http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2013/02/22/aktu_09.html  [žiūrėta 2017 10 06],  https://goo.gl/FuWPjL  [žiūrėta 2017 10 06]

nuotrauka 2015 02 16 Kazlų Rūdoje atidengtas paminklas, skirtas 1918 m. Vasario 16-osios akto signatarui (skulpt. Zigmas Buterlevičius).
Prieiga per internetą: http://www.voruta.lt/pranas-dovydaitis/  [žiūrėta 2017 10 06]

2017 09 01 Čekiškėje, sode priešais P. Dovydaičio gimnaziją atidengtas paminklas (skulpt. S. Žirgulis).
Prieiga per internetą: https://goo.gl/d39Y1s  [žiūrėta 2017 10 06],  https://goo.gl/2wd5kH  [žiūrėta 2017 10 06],  http://www.kaunoarkivyskupija.lt/index.php?id=141&ncid=3&nid=4776  [žiūrėta 2017 10 06]

nuotrauka 2018 12 05 VDKM sodelio prieigose (greta K. Donelaičio ir Maironio gatvių sankirtos) atidengta paminklinė plokštė, skirta 29-iems sušaudytiems, mirusiems tremtyje, kalinimo vietose Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. ministrų kabinetų nariams atminti ir pagerbti. Joje įamžintas ir Pranas Dovydaitis. Projekto iniciatorius – LGGRTC, autorius – LGGRTC skulpt. Jonas Jagėla, architektūrinės dalies autoriai – archit. Liucijus Dringelis ir Evaldas Ramanauskas.
Prieiga per internetą: https://goo.gl/BKYMjM  [žiūrėta 2018 12 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengtas paminklas signatarui P. Dovydaičiui. – Iliustr. – KRD inf. // Kauno diena. – 2017, rugs. 4, p. 13.
2. Atminimo lentos signatarams // Vakaro žinios. – 2013, vas. 15, p. 2.
3. Čekiškė // Kauno rajono miestai ir miesteliai: praeitis ir dabartis. – Kaunas, 2002. – P. 6–7.
4. Čekiškės Prano Dovydaičio vidurinėje mokykloje / Vytautas Dovydaitis. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 2008, geg. 31, priedas „Naujausios žinios“, p. 1–2.
5. Inis, Laimonas. Galerija: [apie Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčioje pastatytą biustą P. Dovydaičiui]. – Iliustr. // Laisvės alėja. – 1996, Nr. 1, p. 14.
6. Įsteigtas naujas fondas // Katalikų pasaulis. – 1993, Nr. 5, p. 11.
7. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
8. Lietuvos pašto ženklai : pašto ženklų katalogas : Nepriklausoma Respublika (1918–1940). – Vilnius, 1991. – P. 65–67.
9. Paminklas P. Dovydaičiui // Lietuvos žinios. – 2017, rugs. 2, p. 3.
10. Paminklas signatarui Pranui Dovydaičiui. – Iliustr. // XXI amžius. – 2017, rugs. 8, priedas „Abipus Nemuno“, p. 1.
11. Plioraitis, Ignas. Ar tikrai gerbiame šviesų Prano Dovydaičio atminimą? – Iliustr. // XXI amžius. – 2014, spal. 31, p. 13.
12. Pranas Dovydaitis. – Iliustr. // Novužės krašto vaikai / Bernardas Aleknavičius, Vincentas Aleknavičius. – Marijampolė, 1999. – D. 2, p. 102–105.
13. Prano Dovydaičio pėdsakai gimtinėje. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 2006, gruod. 6, p. 4.
14. Profesoriaus Prano Dovydaičio atminimo saugojimas vidurinėje mokykloje / E. Simonaitienė // Čekiškė / Antanas Vaičius. – Kaunas : Kalendorius, 2012. – P. 241–243.
15. Skučaitė, Virginija. Tarpukario ministrų atminimas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2018, gruod. 8, p. 11.
16. Universiteto auditorija pavadinta profesoriaus Prano Dovydaičio vardu. – Portr., iliustr. // XXI amžius. – 2013, vas. 26, p. 6.
17. Vasario 16-osios Akto signatarų atminimo lentos // XXI amžius. – 2013, vas. 22, p. 12.


DUBENECKIS VLADIMIRAS [1888 09 06 Zmejinogorske (Altajaus kr., Rusija) – 1932 08 10 Karaliaučiuje; palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse; 1938 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Juozas Zikaras, archit. Mykolas Songaila)], architektas, dailininkas, scenografas, pedagogas, profesorius.

1919–1932 m. gyveno Kaune.

Gimė lietuvio tremtinio šeimoje. 1906–1914 m. studijavo architektūrą Peterburgo dailės akademijoje, vėliau joje ir dirbo. 1917 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. 1919 m. atvyko į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje, tais pačiais metais persikėlė į Kauną. Pirmaisiais gyvenimo Kaune metais tarnavo Prekybos ir pramonės ministerijoje, 1920–1923 m. – Amerikos lietuvių (Amlito) akcinėje bendrovėje statybos skyriuose. Buvo vienas Lietuvių meno draugijos steigėjų, Valstybės archeologijos komisijos, Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungos steigėjas ir pirmininkas. V. Dubeneckis rūpinosi architektūros paminklų apsauga. 1927–1929 m. profesoriavo, dėstė kompoziciją ir perspektyvą Meno mokykloje. 1930–1931 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete.
Reikšmingiausi jo projektuoti pastatai Kaune: Kauno meno mokykla (1922–1923), Valstybės teatro rūmų Kaune rekonstrukcija (1923–1925, su M. Songaila ir V. Žemkalniu), kino teatras „Metropoliten“ (dabartinis Dramos teatras; 1928–1929), M. K. Čiurlionio dailės muziejus (1930), Vytauto Didžiojo karo muziejus (1934) ir kt.
Be architektūrinių projektų V. Dubeneckis kūrė dekoracijas spektakliams: V. Krėvės „Skirgaila“ (1924), Š. Guno „Romeo ir Džuljeta“ (1925), Ž. Offenbacho „Hofmano pasakos“ (1925), R. Vagnerio „Lohengrinas“ (1926), Moljero „Tartiufas“ (1927) ir kt. Kaip dailininkas yra sukūręs grafikos darbų, lietuvių liaudies kostiumų eskizų; parašęs straipsnių architektūros klausimais.
1931 m. Juozas Zikaras sukūrė V. Dubeneckio medalioną ir bareljefą, o 100-osioms dailininko gimimo metinėms 1988 m. skulptorius Petras Baronas pagamino medalį „Vladimiras Dubeneckis, 1888–1932“. Architektas pristatytas TV dokumentiniame cikle „Laikinosios sostinės fenomenas“ (scenarijaus autorė Audronė Kosciuškienė, 2016 m.).
2018 m. išleista Linos Preišegalavičienės monografija „Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba 1888–1932“.

nuotrauka 1938 11 23 Vytauto Didžiojo karo muziejuje (K. Donelaičio g. 64) atidengta memorialinė lenta su bareljefu (skulpt. J. Zikaras): „Dail. architektas Dubeneckis, V. D. Karo muziejaus rūmų meninės kompozicijos autorius“.

nuotrauka 1988 09 05 prie namo (Vilniaus g. 72) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1922–1932 m. gyveno architektas, dailininkas, profesorius Vladimiras Dubeneckis“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. LDT VK 1988 05 25 potv. Nr. 173; tekstas lietuvių ir rusų kalbomis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Arch. Dubeneckiui atidengiama paminklinė lenta // Lietuvos aidas. – 1938, lapkr. 10, p. 10.
2. „Minint architekto Vladimiro Dubeneckio, vieno iš atgimusios Lietuvos architektūros korifėjų, 100-ąsias gimimo metines...“. – Iliustr. // Statyba ir architektūra. – 1989, Nr. 1, p. 21.
3. Miškinis, Algimantas. Gyvenimą ir kūrybą susiejęs su Kaunu: architekto Vladimiro Dubeneckio gimimo 100-osioms metinėms. – Iliustr. // Kauno tiesa – 1988, rugs. 4, p. 4–5.
4. Vakar iškilmingai pašventintas arch. Dubeneckio paminklas // Lietuvos aidas. – 1938, lapkr. 27, p. 4.
5. Vladimiras Dubeneckis. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos /Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 77–78.
6. Vladimiras Dubeneckis: šimtmečio akcentai. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1988, rugs. 6, p. 1.
7. Tautinės modernybės architektas: Vladimiro Dubeneckio gyvenimas ir kūryba, 1888–1932 : monografija / Lina Preišegalavičienė. – Kaunas : Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, 2018. – P. 184.


DULKSNYS KOSTAS [1901 01 11 Naiviuose (Kupiškio r.) – 1941 07 30 nužudytas Maskvoje], Lietuvos nepriklausomos kariuomenės generalinio štabo pulkininkas.

1919–1941 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1919 m. gruodžio mėn. baigė Karo mokyklą Kaune ir tarnavo įvairiuose daliniuose. 1925 m. baigė Aukštųjų karininkų kursų bendrajį skyrių. 1926 sausio mėn. buvo paskirtas 1-osios kuopos jaunesniuoju karininku, rugpjūčio mėn. jam suteiktas kapitono laipsnis. 1927 m. baigė Kauno „Pavasario“ suaugusiųjų gimnaziją, 1931 m. – Prahos generalinio štabo akademiją ir buvo paskirtas gen. štabo majoru.
1931–1933 m. tarnavo vyriausiajame štabe; 1933–1934 m. – 9-ajame pėstininkų pulke bataliono vadu, priklausė Lietuvos slaptosioms tarnyboms. 1932–1939 m. dėstė Vytauto Didžiojo generalinio skyriaus karininkų kursuose ir Aukštojoje karo mokykloje, rašė straipsnius leidiniams: „Kardas“, „Mūsų žinynas“, „Korys“, „Trimitas“, „Lietuvos aidas“.
1934 m. K. Dulksniui suteiktas gen. štabo pulkininko leitenanto laipsnis. 1935 m. jis paskirtas eiti generalinio štabo II žvalgybos skyriaus viršininko pareigas. 1936 09 08 pakeltas generalinio štabo pulkininku.
Apdovanotas Vyčio kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu (1920), Vyčio kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu (1923), Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu (1923), DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1928), Latvijos Trijų žvaigždžių 3-ojo laipsnio ordinu (1935), Prancūzijos Garbės legiono 4-ojo laipsnio ordinu (1936), Švedijos kalavijo 3-ojo laipsnio ordinu (1937) ir Lenkijos Atgimimo 3-ojo laipsnio ordinu (1939).
1940 m. liepos 8 d. pulkininkas K. Dulksnys paskirtas Lietuvos liaudies kariuomenės karo mokyklos lektoriumi, o liepos 18 d. – suimtas, tardytas ir kalintas Kauno, Minsko bei Maskvos kalėjimuose. 1941 07 30 sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

1996 m. plk. Kosto Dulksnio vardu Aleksoto mikrorajone, Kazliškiuose pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1996 01 09 nut. Nr. 42).

nuotrauka 2011 03 29 ant pastato (Gedimino g. 38/Nepriklausomybės a.) atidengta grupinė atminimo lenta: „Čia buvusioje Lietuvos kariuomenės generalinio štabo II skyriaus būstinėje dirbo Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos pulkininkai Kostas Dulksnys, Juozas Matusaitis ir Petras Kirlys. 1940 m. vasarą sovietų okupantų jie buvo suimti ir 1941 m. sušaudyti Maskvoje“ (Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 03 09 įsak. Nr. A-968).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?3096699962  [žiūrėta 2011 03 30]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Plk. Dulksnio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 53.
2. Nedveckaitė, Jūratė. Pulkininkas Konstantinas Dulksnys liko užmirštas. – Iliustr. // Kupiškėnų mintys. – 2000, liep. 15, p. 1, 6.


DVARIONAITĖ–MONTVYDIENĖ JULIJA [1893 12 19 Ylakiuose (Skuodo r.) – 1947 09 24 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse], dainininkė, aktorė, režisierė.

1921–1947 m. gyveno Kaune.

1921–1931 m. buvo Valstybės teatro solistė. Atliko pagrindinius koloratūrinio ir lyrinio soprano vaidmenis: Violetą ir Džildą Dž. Verdžio operose „Traviata“ ir „Rigoletas“, Roziną ir Mikaelą Dž. Rosinio „Sevilijos kirpėjuje“ ir Ž. Bizė operoje „Karmen“, Džiuljetą ir Margaritą Š. Guno operose „Romeo ir Džiuljeta“ bei „Faustas“, Mimi Dž. Pučinio „Madam Baterflai“ ir daugybę kitų vaidmenų. Keletą metų pagrindines operų partijas dainavo drauge su Kipru Petrausku.
1931–1933 m. dirbo režisieriaus padėjėja. Koncertuodama apkeliavo visus didesnius Lietuvos miestus. 1933 m. Julija Dvarionaitė-Montvydienė iš teatro pasitraukė. 1930–1932 m. dirbo Kauno vaikų teatro draugijos aktore ir režisiere. Vėliau mokytojavo ir vaidino Kauno jaunimo teatre. Nuo 1936 m. ji – N. Rericho draugijos Lietuvoje pirmininkė.

nuotrauka [1972 m. lapkričio mėn.] prie namo Žaliakalnyje (Lietuvių g. 18) pritvirtinta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1939–1947 m. gyveno operos solistė, režisierė Julija Dvarionaitė. Istorijos paminklas“ (skulpt. Kazys Švažas, dail. Gediminas Pempė; Vykdomojo komiteto 1970 12 23 sprend. Nr. 648). [Memorialinėje lentoje neteisingai nurodyti mirties metai – reng. past.]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Julija Dvarionaitė-Montvydienė. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 162–163.
2. KPTA atminimo įamžinimo paminklų sąrašas.


DVARIONAS BALYS [1904 06 19 Liepojoje (Latvija) – 1972 08 23 Vilniuje], kompozitorius, pianistas, dirigentas, pedagogas.

1926–1949 m. gyveno Kaune.

1926 m., baigęs mokslus Vokietijoje, apsigyveno Kaune. 1926–1933 m. dėstė Kauno muzikos mokykloje (fortepijono klasėje), 1933–1949 m. – Kauno konservatorijos pedagogas. 1945 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas.
Nuo 1928 m. B. Dvarionas, kaip pianistas, koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. 1931 m. jo diriguojama pirmą kartą nuskambėjo M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Jūra“. 1935–1938 m. B. Dvarionas buvo Kauno radijo simfoninio orkestro dirigentas. 1941 m. dirigavo pirmuosiuose simfoniniuose koncertuose Kaune. 1946–1965 m. buvo visų respublikinių švenčių vyr. dirigentas.
Sukūrė aukšto meninio lygio kūrinių: operą „Dalia“ (1957), baletą „Piršlybos“(1933), 2 koncertus fortepijonui ir orkestrui. Taip pat parašė koncertą valtornai ir orkestrui, uvertiūrų, maršų, sonatą-baladę smuikui ir fortepijonui, pjesę „Prie ežerėlio“ smuikui ir fortepijonui; choro ir solo dainų: „Sesuo, žydroji Vilija“ (S. Neries ž.), „Žvaigždutė“ (L. Stepanausko ž.), daug dainų ir muzikos dramos spektakliams bei lietuviškiems kino filmams. Spaudoje paskelbė daugiau kaip 40 straipsnių.
B. Dvarionas išugdė daug gabių muzikų: J. Gaudrimą, R. Geniušą, A. Jurgelionį, G. Ručytę-Landsbergienę, H. Znaidzilauskaitę ir kt.
1947 m. jam suteiktas Nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. 1949 m. apdovanotas SSRS valstybine, o 1960 m. – Lietuvos valstybine premijomis. 1970 m. Jadvyga Janulevičiūtė sukūrė dokumentinį filmą „Balys Dvarionas“. Juozas Gaudrimas parašė knygą „Balys Dvarionas“ (Vilnius, 1982).

nuotrauka 2004 06 18 ant namo (Donelaičio g. 9) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1932–1949 m. gyveno ir kūrė žymus pianistas, kompozitorius, dirigentas, profesorius Balys Dvarionas“ (skulpt. Algimantas Šlapikas; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 06 10 įsak. Nr. A-1413).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:
1. Armonaitė, Liucija. Balio Dvariono muzikos šviesa. – Iliustr. // Liet. žinios. – 2004, birž. 19, p. 6.
2. Balys Dvarionas. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 15–18.
3. Ramanauskienė, Alina. Retrospektyvinė mozaika. – Iliustr. // Kauno diena. – 2004, birž. 23, p.19.


ČARNECKIS VALDEMARAS VYTAUTAS [1893 01 09 Pajiesyje (Marijampolės apskr.) – 1942 11 04 Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas)], diplomatas, Steigiamojo Seimo narys.

1919–1921, 1924–1925, 1939–1941 06 14 gyveno Kaune.

1919 04 15–1920 06 19 dirbo susisiekimo ministru. 1920 m. išrinktas į Steigiamąją Seimą krikščionių demokratų partijos atstovu, dirbo Užsienio reikalų komisijos sekretoriumi. Kaip Lietuvos delegacijos narys 1920 m. spalio 7 d. dalyvavo pasirašant sutartį su Lenkija Suvalkuose. 1921–1923 m. – Lietuvos atstovas Vašingtone. Jo veiklos dėka JAV 1922 m. liepos 28 d. pripažino Lietuvą de jure. 1924–1925 m. buvo užsienio reikalų ministras dešimtajame A. Tumėno ir vienuoliktajame V. Petrulio ministrų kabinetuose. 1925–1939 m. Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Romoje. 1939–1940 m. – Užsienio reikalų ministerijos Teisių ir administracijos departamento direktorius. Sovietams okupavus Lietuvą, minėta ministerija buvo likviduota, V. Čarneckis pradėjo dirbti Maisto pramonės komisariate konsultantu, vėliau – Tiekimo skyriaus vedėjo pavaduotoju.
1941 m. birželio 14 d. suimtas ir išvežtas į Sverdlovsko sritį. Apkaltintas kontrrevoliucine veikla lageryje ir 1942 m. lapkričio 4 d. sušaudytas Sverdlovsko kalėjime.
2016 m. išleista Audronės Veilentienės monografija „Valdemaras Vytautas Čarneckis: „Esu savo tėvynės patriotas“ (Vilnius).

1993 m. Aleksoto mikrorajono gatvė pavadinta V. Čarneckio vardu (Kauno m. mero 1993 06 18 potv. Nr. 615).

nuotrauka 2004 01 09 minint 110-ąsias gimimo metines, prie namo (Putvinskio g. 49) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1939–1941 m. gyveno Lietuvos Respublikos Steigiamojo Seimo narys, užsienio reikalų ministras, diplomatas Valdemaras Vytautas Čarneckis (1893–1942), sovietų sušaudytas Sverdlovske. 2000 m. katalikų Bažnyčios paskelbtas Naujuoju kankiniu“ (skulpt. Vytautas Narutis; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 11 21 įsak. Nr. A-1914).
Prieiga per internetą: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20040121/atmi_02.html   [žiūrėta 2010 09 12]

nuotrauka 2016 02 15 ant pastato (Gedimino g. 2) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1920–1937 m. gyveno pirmasis vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas, 1919–1924 m. – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Ernestas Galvanauskas, 1924–1925 m. – užsienio reikalų ministras Valdemaras Čarneckis“ (skulpt. Balys Gudas; KMS administracijos direktoriaus 2015 12 17 įsak. Nr. A-3635).

nuotrauka 2018 12 05 VDKM sodelio prieigose (greta K. Donelaičio ir Maironio gatvių sankirtos) atidengta paminklinė plokštė, skirta 29-iems sušaudytiems, mirusiems tremtyje, kalinimo vietose Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. ministrų kabinetų nariams atminti ir pagerbti. Joje įamžintas ir Voldemaras Čarneckis. Projekto iniciatorius –LGGRTC, autorius – LGGRTC skulpt. Jonas Jagėla, architektūrinės dalies autoriai – archit. Liucijus Dringelis ir Evaldas Ramanauskas.
Prieiga per internetą: https://goo.gl/BKYMjM  [žiūrėta 2018 12 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Andriuškevičius, Arūnas. Pagerbtas buvęs užsienio reikalų ministras. – Iliustr. // Kauno diena. – 2004, saus. 10, p. 5.
2. Atminimo lenta – diplomatui. – Iliustr. // Tremtinys. – 2004, saus. 15, p. 15.
3. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 127.
4. Generolas Silvestras Žukauskas pagerbtas atminimo lenta Kaune. – Iliustr. // XXI amžius. – 2016, vas. 19, p. 6.
5. Skučaitė, Virginija. Tarpukario ministrų atminimas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2018, gruod. 8, p. 11.
6. V. Čarneckio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės . – Kaunas, 2001. – P. 40–41.


ČEPĖNAS PRANAS [1899 04 04 Veleikiuose (Zarasų r.) – 1980 10 03 Worcesteryje (JAV); 1998 m. perlaidotas Petrašiūnų kapinėse], pedagogas, istorikas, visuomenės veikėjas.

1922–1944 m. gyveno Kaune.

Dirbo pedagoginį darbą Kauno pradžios mokykloje, J. Tumėno brandos kursuose. 1924–1926 m. skaitė paskaitas V. Kudirkos liaudies universitete. 1931–1940 m. dirbo „Lietuviškosios enciklopedijos“ sekretoriumi, 1940–1944 m. – vienu iš redaktorių. 1935 m. kartu su Kaziu Boruta ir Albina Sirutyte-Čepėniene parengė Tarptautinių žodžių žodyną (1936).
1944 m. pasitraukė į Vakarus.

nuotrauka 1995 07 26 Prano Čepėno šeimos lėšomis prie namo (Vydūno al. 61) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1944 m. gyveno istorikas, visuomenės veikėjas, profesorius Pranas Čepėnas. Mirė 1980 m. Worcesteryje, JAV“ (Kauno m. mero 1995 07 26 potv. Nr. 426).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Pagerbtas Prano Čepėno atminimas. – Iliustr. // Kauno diena. – 1995, spal. 4, p. 4.
3. Vasiliauskienė, Aldona. Pranas Čepėnas: gyvenimo ir veiklos bruožai. – Bibliogr.: 73 pavad. // Istorija: Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. – Nr. 45 (2000), p. 35–45.


ČEPINSKIS VINCAS [1871 05 03 Dargaičiuose, (Šiaulių r.) – 1940 08 22 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], fizikas, chemikas, profesorius, visuomenės veikėjas.

1920–1940 m. gyveno Kaune.

1894 m. baigė Sankt Peterburgo universiteto Matematikos ir gamtos fakultetą, įgijo fizikochemiko specialybę. 1920–1922 m. dėstė fiziką Aukštuosiuose kursuose Kaune. 1922–1936 m. – VDU profesorius, 1922–1923 m. ir 1928–1929 m. – prorektorius, 1923–1924 m. ir 1929–1933 m. – rektorius, 1922–1926 m. – Fizikos katedros vedėjas, 1926–1936 m. – Fizikos-chemijos katedros vedėjas. 1926 m. – Lietuvos švietimo ministras.
Parengė ir išleido knygas: „Fizikos paskaitos“ (7 sk., 1923–1926 m), „Atomas“ (1924), „Branduolio chemija“ (1937), „Fizinė chemija“ (4 d., 1928–1933), monografiją „Elektroninė valentingumo teorija“ (1928) ir kt.
Apie 1934–1936 m. sukurtas Vinco Čepinskio portretinis medalionas (skulpt. Juozas Zikaras), 1982 m. – atminimo medalis (dail. Skaistė Žilienė). Serijoje „Lietuvos mokslo paminklai“ išleista Zenono Mačionio ir Jono Čepinskio knyga „Profesorius Vincas Čepinskis“ (Vilnius, 1992).

1933 m. viena iš Aleksoto mikrorajono gatvių pavadinta jo vardu. 1987 m. buv. P. Morozovo gatvei grąžintas V. Čepinskio vardas (Kauno m. LDT VK 1989 05 24 sprend. Nr. 197).

nuotrauka 1967 m. prie namo (V. Putvinskio g. 25) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1936–1940 m. gyveno fizikas ir elektrochemikas prof. V. Čepinskis“.

nuotrauka 1987 m. V. Čepinskio vardas suteiktas KPI Cheminės technologijos fakulteto Fizikinės chemijos ir elektrochemijos laboratorijai (Radvilėnų pl. 19), kurioje atidengta memorialinė lenta su bareljefu (ketus, bronza; skulpt. Leonas Žuklys).

[1991 m.] VDU įsteigta V. Čepinskio stipendija, skirta labai gerai besimokantiems Informatikos ir Gamtos mokslų fakultetų studentams.

2001 05 03 VDU tiksliųjų mokslų skaitykla ir Fizikinės cheminės analizės laboratorija (Vileikos g. 8–602/605) pavadintos prof. V. Čepinskio vardu.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Čepinskis Vincas /1871–1940/ // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 112–113.
2. KAA, f. 219, ap. 1, b. 808, lap. 80.
3. Kauno miesto gatvių sąrašas 2003 m.
4. KPTA įamžintų objektų sąrašas.
5. VDU Gamtos mokslų fak. dekano D. Mickevičiaus pateikta informacija.
6. Vytauto Didžiojo universitetas. – Kaunas : Vytauto Didžiojo universitetas ; Vilnius : Versus aureus, 2014. – P. 105.


ČERBULĖNAS KLEMENSAS [1912 07 24 Spalviškiuose (Panevėžio apskr.) – 1986 01 04 Kaune; palaidotas Eigulių kapinėse] – etnografas, muziejininkas, dailėtyrininkas, architektūros istorikas, pedagogas.

1933–1986 m. gyveno Kaune.

1933 m. pradėjo studijuoti VDU Humanitariniame fakultete, kurį (perkeltą į Vilniaus universitetą) baigė 1941 m. ir įgijo istoriko specialybę. Universitete priklausė studentų skautų korporacijai „Vytis“.
1936–1942 m. buvo Kultūros muziejaus Kaune Etnografijos skyriaus vedėjo pavaduotojas, 1942–1944 m. – Kultūros paminklų apsaugos įstaigos Etnografijos skyriaus vedėjas. 1945–1950 m. ėjo įvairias pareigas M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. 1951–1952 m. – Istorijos instituto, 1956–1986 m. Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto Architektūros istorijos skyriaus vyr. mokslinis bendradarbis.
1945–1972 m. dėstė Kauno ir Vilniaus aukštosiose bei specialiosiose vidurinėse mokyklose, mokytojavo Garliavos vidurinėje mokykloje. 1958 m., 1973 m. apgynė istorijos mokslų daktaro disertacijas, bet daktaro laipsnis jam nesuteiktas.
1970–1974 m. K. Čerbulėnas vadovavo Liaudies buities muziejaus Rumšiškėse detalizuoto generalinio plano parengimui, rūpinosi muziejinių-eksponatinių pastatų atrinkimu ir perkėlimu. Aktyviai dalyvavo visuomeninėje-švietėjiškoje veikloje. Priklausė „Žinijos“ draugijai, Dailininkų sąjungai, Liaudies meno draugijai, LTSR paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Kauno skyriui. Tyrė lietuvių liaudies ir monumentaliosios architektūros, ypač baroko istoriją, dailę ir tautodailę. Paskelbė įvairių mokslinių, kritinių, apžvalginių, didaktinių ir kt. straipsnių. 1970 m. jam suteikta valstybinė premija už mokslinį tiriamąjį darbą.
K. Čerbulėnas su bendraautoriais parengė knygas: iš serijos „Lietuvių liaudies menas“ – „Architektūra“ (kn. I 1957, kn. II 1965) ir „Mažoji architektūra“ (kn. I 1970), „Lietuvių liaudies architektūra“ (T. I 1965, T. II 1968), „Lietuvių liaudies architektūros paminklai: Zervynų kaimas“ (1974), „Vilniaus architektūra“ (1985), „Lietuvos architektūros istorija“ (2 t.), „Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija“ (1987).
1941 m. išleista K. Čerbulėno parengta studija „Kaimo skrynios Užnemunėje“, 1970 m. – monografija „Jonas Prapuolenis“.
1984 m. parengta „Klemensas Čerbulėnas : bibliografija“ (Kaunas).

2013 02 07 vienai iš Kauno gatvių suteiktas Klemenso Čerbulėno vardas (Kauno m. sav. tarybos 2013 02 07 sprend. Nr. T-43).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Masiokaitė, Rasa. Trūksta gatvių pavadinimų / M. Patašiaus nuotr. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2013, vas. 9, p. 3.


EIMUTIS PRANAS [1897 m. Rajinciškėse (Raseinių r.) – 1919 03 18 Kaune; palaidotas Eigulių kapinėse], Lietuvos kariuomenės savanoris.

1919 01 11–1919 03 18 gyveno Kaune.

1919 01 11 įstojo savanoriu į besikuriančią Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas į Kauno miesto ir apskrities komendantūros mokomąjį būrį. Lietuvai kuriant nepriklausomą valstybę, joje pradėjo lankytis Santarvės (Antantės) misijos, turėjusios tirti Lietuvos ekonominę būklę. 1918 m. pirmoji į vokiečių okupuotą miestą atvyko JAV maitinimo komisija ir buvo apgyvendinta „Metropolio“ viešbutyje. Lietuviškoji Kauno komendantūra jai paskyrė viešbučio apsaugą.
1919 03 18 apie 15 val. prie viešbučio susirinko 40–50 vokiečių kareivių, atvažiavo automobilis. Iš jo išlipęs seržantas norėjo patekti į viešbutį, tačiau įėjimą saugoję lietuviai kariai pastojo kelią. Seržanto H. Zasso pastumtas P. Eimutis kilstelėjo šautuvą. Vokiečių karininkas du kartus paleido kulką į sargybinį ir jį nukovė. Savanoris iškilmingai palaidotas Kaune, Vytauto pr. buvusiose karių kapinėse, o 1958 m. perlaidotas Kauno Eigulių kapinėse.
1923 m. už drąsą ir pasiaukojimą karys Pranas Eimutis apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu (po mirties).
1928 m. Lietuvos karo invalidų Vyčių brolija išleido 4 atvirukų seriją su pirmųjų Nepriklausomybės kovose žuvusių karių atvaizdais. 1 atvirukas paskirtas P. Eimučiui. Po portretu užrašyta: „A.a. kareivis Pranas Aimutis“.

1924 m. jo vardu buvo pavadinta gatvė (pavadinimas panaikintas Kauno m. DŽDT VK 1946 12 12 nut. Nr. 638). 2003 m. senamiestyje J. Jablonskio gatvės dalis pavadinta Prano Eimučio vardu (Kauno m. savivaldybės tarybos 2003 10 16 sprend. Nr. T-423).

1927 m. Prano Eimučio vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos (LKKSS) Kauno skyrius.

nuotrauka 1934 03 18 pažymint P. Eimučio žuvimo 15-ąsias metines, prie „Metropolio“ viešbučio pagrindinio fasado durų buvo pritvirtinta juodo marmuro atminimo lenta. 5-ojo dešimtmečio 2-ojoje pusėje vietos valdžios nurodymu lenta buvo nukabinta. 1990 03 18 memorialinė lenta su bareljefu atkurta ir atidengta prie įėjimo į „Metropolio“ restoraną (Laisvės al. 68). Joje įrašyta: „Čia 1919 03 18 garbingai žuvo Kauno komendantūros kareivis Pranas Eimutis gindamas Jungtinių Amerikos Valstijų misiją“ (skulpt. Algimantas Šlapikas; Kauno m. LDT VK 1990 02 15 sprend. Nr. 59).

nuotrauka 1999 m. Kauno jaunimo mokykla (V. Krėvės pr. 50) pavadinta žuvusio savanorio vardu (Kauno m. valdybos sprend. Nr. 995). 2012 m. reorganizuota prijungiant ją prie Kauno Aleksandro Puškino gimnazijos (Kauno m. savivaldybės tarybos 2012 04 05 sprend. Nr. T-178).
2009 03 26 minint Prano Eimučio žūties ir Lietuvos kariuomenės 90-ąsias metines, prie mokyklos buvo pastatytas paminklinis akmuo, parengta paroda.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Abelkis, Pranas. Pagerbtas Lietuvos kariuomenės savanorio P. Eimučio atminimas // Kauno žinios. – 1999, kovo 30, p. 12.
2. Atminimo lentos Pranui Eimučiui atidengimas prie buvusio JAV konsulato – „Metropolio“ viešbučio. – Iliustr. // Valstybė − Lietuva. Sostinė − Vilnius. – Kaunas : Netimeras, 2018. – P. 209.
3. Banionis J. P. Eimučio memorialinė lenta, Laisvės al. 68. – Iliustr. // Nukentėję paminklai. – Vilnius, 1994. – P. 44–45.
4. Dobkevičius, Kazimieras. Įamžintas Lietuvos kario žygdarbis. – Iliustr. // XXI amžius. – 2009, kovo 25, p. 1, 8.
5. KAA, f. 218, ap. 1, b. 461, lap. 129.
6. Kauno miesto gatvių sąrašas 2003 m.
7. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
8. Lietuvos karo invalidų Vyčių brolijos leisti atvirukai // Kauno atvirukai, 1918–1940 : katalogas / Algimantas Miškinis, Kęstutis Morkūnas. – Vilnius, 2001. – P. 67.
9. Skučaitė, Virginija. Drąsusis kareivis nepamirštas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2018, kovo 21, p. 1, 5.
10. Skučaitė, Virginija. Pirmoji Lietuvos armijos auka. – Iliustr. // Kauno diena. – 2009, kovo 27, p. 24.
11. Veilentienė, Audronė. Kaune pagerbtas savanorio kūrėjo Prano Eimučio atminimas. – Iliustr. // Krašto apsauga. – 2011, Nr. 7 (bal. 8–22), p. 30.


ČIURLIONIENĖ-KYMANTAITĖ SOFIJA [1886 03 13 Joniškyje – 1958 12 01 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse, 1960 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Dalia Palukaitienė, archit. Jaunutis Makariūnas)], rašytoja, visuomenės veikėja, vyresnioji skautininkė.

1910–1914, 1919–1958 m. gyveno Kaune.

1910–1914 m. dėstė Kauno „Saulės“ mokytojų kursuose, 1925–1938 m. VDU – dėstė lietuvių kalbą ir lietuvių kalbos dėstymo metodiką. 1930–1934 m. buvo skaučių vadė. 1926–1937 m. savo namuose priiminėjo vertėjų – „kalbos šeštadienių“ dalyvių – sambūrį. 1933–1934 m. redagavo žurnalą „Gimtoji kalba“. 1929–1937 m. kaip Lietuvos Respublikos delegacijos narė dalyvavo Tautų sąjungos posėdžiuose Ženevoje, bendradarbiavo su tarptautinėmis organizacijomis. Vokiečių okupacijos metais gelbėjo žydus. 1991 m. už žydų gelbėjimą apdovanota Pasaulio Tautų teisuolio atminimo medaliu ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (1999 m.).
Parašė romaną „Bundanti žemė“, eseistikos knygą „Lietuva“ (1910), prozos kūrinėlių žemaičių kalba, komedijas „Vilos puošmena“ (1932), „Didžioji mugė“ (1939), „Pinigėliai“ (1920), apysaką „Šventmargė“ (1937), pjesę-pasaką „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“ (1931) ir kt.
[1930 m.] apdovanota antros rūšies 3-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu.
1992 m. išleista Ramučio Karmalavičiaus monografija „Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė: Epocha. Idealai. Kūryba“ (Vilnius). Dukra Danutė Čiurlionytė-Zubovienė parašė knygą „Patekėjo saulė: atsiminimai apie Motiną“ Kn. 1 (1996); Kn. 2 (2007). 1986–2013 m. išleisti Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės Raštų I–VIII tomai, 2015 m. – profesorės Viktorijos Daujotytės monografija „Sofija“ (Vilnius), 2016 m. – Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės „Tautos auklėjimo mintys. Kultūros kritika, publicistika, viešos paskaitos, pokalbiai“ (Vilnius), 2018 m. – Nidos Gaidauskienės monografija „Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė: modernėjančios savimonės kontūrai“ (Vilnius).

1971 03 13 name (Žemaičių g. 10), kuriame gyveno 1932–1958 m., atidarytas memorialinis kambarys.

nuotrauka 1974 04 14 prie namo (Žemaičių g. 10) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1958 m. gyveno rašytoja Sofija Kymantaitė–Čiurlionienė “ (skulpt. Dalia Palukaitienė).

1993 m. viena iš Aleksoto mikrorajono gatvių pavadinta S. Čiurlionienės-Kymantaitės vardu (Kauno m. mero 1993 06 18 potv. Nr. 615).

nuotrauka 2006 02 03 Žaliakalnyje ant taip vadinamo „profesorių namo“ (Žemuogių g. 6) atidengta kolektyvinė atminimo lenta: „Šiame name gyveno žymūs Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai: 1926–1929 m. prof. Kazys Pakštas, 1927–1938 m. prof. Balys Sruoga, 1927–1929 m. prof. Vladimiras Šilkarskis, 1928–1929 m. prof. Levas Karsavinas, 1930–1933 m. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, 1935–1940 m. Gotlieb Studerus“ (archit. Jonas Lukšė, Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 12 09 įsak. Nr. 4682).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kanopkaitė, Rūta. Šviesios dvasios namas Žemuogių gatvėje. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, vas. 4, p. 13.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. LTSR literatūros muziejus ir jo filialai. – Vilnius, 1976. – P. 14.
4. Milkova, Vaida. Slenkstis, kur baigiasi valstybės rūpestis Čiurlionio palikimu. – Iliustr. // Kauno diena. – 2011, birž. 29, priedas „Santaka“, p. 6–7.


ELKESAS CHAIMAS CHANONAS [1879 m. Kalvarijoje (Marijampolės apskr.) – 1944 10 17 Landsbergo (Vokietija) koncentracijos stovykloje], gydytojas, medicinos mokslų daktaras, žydų tautos šviesuolis, Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininkas.

1920–1944 m. gyveno Kaune.

Gavęs visapusišką žydišką išsimokslinimą, baigęs medicinos studijas Karaliaučiaus universitete ir atitarnavęs mediku Rusų armijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, 1920 m. Ch. Elkesas apsigyveno Kaune. Vadovavo Kauno žydų ligoninės Vidaus ligų skyriui. Kęstučio gatvėje pasistatė namą, kuriame įsirengė privačią kliniką. Čia ir gyveno. Gydė Lietuvos elitą, tačiau neatstumdavo ir neturtingųjų. Buvo aktyvus, plataus humanitarinio ir medicininio išsilavinimo sionistas. Su daktaru Moiše Švabe įkūrė Ivrito gimnaziją.
1941 m. Vilijampolėje buvo įkurtas Kauno getas, kurio vyresniųjų taryba (Judenratas) savo seniūnu išsirinko daktarą Ch. Elkesą. Visą 1941–1944 m. laikotarpį jis stengėsi išgelbėti kuo daugiau žydų. Vardan kitų atsisakė pasiūlymų gelbėti savo gyvybę ir 1944 m. buvo išvežtas į koncentracijos stovyklą Vokietijoje.
1948 m. Landsbergo žydų kapinėse dukros pastangomis jam pastatytas paminklinis antkapis. Apie pasiaukojamą Ch. Elkeso veiklą Avraham Tory aprašė knygoje „Kauno getas: diena po dienos“ (Vilnius, 2000).

nuotrauka 1994 07 13 pažymint Kauno žydų geto sunaikinimo sukaktį, ant dr. Elkeso statyto namo (Kęstučio g. 8) atidengta memorialinė lenta lietuvių ir hebrajų kalbomis: „Šiame name 1930–1941 m. gyveno medicinos mokslų daktaras Chonelis Elkesas, Kauno žydų geto tarybos pirmininkas. Žuvo 1944 m. Dachau koncentracijos stovykloje“ (Kauno m. mero 1994 06 24 potv. Nr. 451).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atviras laiškas Kauno m. merui V. Katkevičiui: [kreipimasis dėl dr. Ch Elkeso vardo suteikimo jo pasatytai klinikai] // Lietuvos aidas. – 1996, saus. 18, p. 5.
2. Chaimas Chanonas Elkesas. – Iliustr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 41.
3. Jokūbaitis, Stasys. Tarsi išblaškyti vieno lizdo paukščiai // Kauno diena. – 1994, liep. 14, p. 1.
4. Vaičiulis, Juras. Žydų kančiai atminti // Tėviškės žinios. – 1994, liep. 16, p. 1.


FANSTILIS SERGIJUS GEORGIJEVIČIUS [1884 09 29 Kaune* – 1949 07 12* Kalviuose (Kaišiadorių r.)], dvarininkas, karininkas, verslininkas.

1908–[1940]* m. su pertraukomis gyveno Kaune.

Tarnavo caro ir nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Pradėjo kurti Lietuvos kariuomenės autorinktinės dalinį. Paskirtas leitenantu, vėliau pakeltas į kapitonus. 1920 m. vasario mėn. sugebėjo numalšinti Panemunės kareivinėse kilusį kareivių maištą – šarvuotu automobiliu pervažiavo Panemunės tiltą ir išvaikė sukilėlius.
Greta savo dvaro Žemuosiuose Šančiuose, Ringuvos g. įkūrė sodininkystės ir daržininkystės bendrovę. Buvo AB „Drobė“, „Ringuva“ ir kitų ant jo žemės pastatytų fabrikų akcininkas.
Daug lėšų skyrė labdarai – finansavo Senųjų kapinių (buv. Ramybės parko) teritorijoje esančios stačiatikių cerkvės statybą, dovanojo žemės sklypą Šančių kapinėms, apmokėjo gamtininko Tado Ivanausko ekspediciją į Braziliją (joje dalyvavo ir S. Fanstilio sūnus Igoris, jaunas veterinarijos gydytojas). Kai kuriuos sklypus dovanodavo neturtingiesiems. Priklausė Kauno mokytojų draugijos rusų gimnazijos globėjų tarybai.
Apdovanotas: 1920 m. – Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu, 1931 m. – „Artimui pagelbon“ („Artimui pagalbon“) 3-iojo laipsnio garbės ženklu, Rusijos kariuomenėje – Šv. Stanislovo 3-iojo laipsnio, Šv. Georgijaus 4-ojo laipsnio, Šv. Anos 3-iojo laipsnio ordinais.
Šančių ir Petrašiūnų žemvaldys, vienas turtingiausių laikinosios sostinės žmonių, vadintas „Šančių karaliumi“ ar „caruku“, tarpukariu ėmė pardavinėti jam priklausiusias Šančių žemes. Po antrosios Lietuvos okupacijos išvyko į Jiezną, vėliau – Kalvius, kur prie ežero turėjo trobelę, dirbo žvejų artelėje.
Palaidotas Kalvių kapinėse.

2007 07 20 Panemunėje suprojektuotai gatvei suteiktas S. Fanstilio vardas [KMS tarybos 2007 07 20 sprend. Nr. T-424].

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dėl pavadinimų suteikimo Prendzeliavoje projektuojamoms gatvėms. – Prieiga per internetą. URL: http://dp.kaunas.lt/dpwww2/dp.idq?eil=%23filename%20%2AT???424%2A&kelias=/dokw/Taryba/Sprendimai/2007#. – Žiūrėta 2018 m. lapkričio 26 d.


FROMAS-GUŽUTIS ALEKSANDRAS [1822 12 12 Raseiniuose – 1900 08 21 Gongailiškiuose (Raseinių r.; dab. Aušgiris Jurbarko r.); palaidotas Girkalnyje (Raseinių r.)], rašytojas, pirmasis lietuvių dramaturgas.

Kada gyveno Kaune – tikslių duomenų nėra.

Baigęs Kražių kolegiją, apie 1840-uosius metus dirbo raštininku Kauno gubernatoriaus raštinėje, platino draudžiamas knygas ir laikraščius. Lietuviškai pradėjo rašyti paskatintas Mečislovo Davainio-Silvestraičio ir Simono Stanevičiaus.
Nuo 1853 m. iki mirties gyveno Gongailiškiuose. Nuo 1884 m. periodiniuose leidiniuose „Aušra“, „Vienybė lietuvninkų“ ir kt. spausdino dramas ir apsakymus. Stambiausi prozos kūriniai: „Vargdieniai“ (1893), „Patėviai“ (1885) ir „Mūsų dabarties ir ateities paslaptys“ (1894).
Kaip dramaturgas pasireiškė tada, kai legaliai ir nelegaliai buvo rengiami vaidinimai. Parašė daugiau kaip 10 įvairaus pobūdžio pjesių: istorinų-mitologinių („Kauno pilies išgriovimas 1362 m.“, „Gedimino sapnas“, „Vaidilutė“, „Žemaičių krikštas“, „Vytautas Krėvoje“), tautosakinio siužeto dramų („Eglė – žalčių karalienė“, „Palocius ežero dugnuose“, „Jūratė marių karalienė“) bei buitinių („Ponas ir mužikai“, „Baisioji gadynė„, „Gudri našlė“) Taip pat rašė eilėraščius, publicistinius straipsnius, išvertė A. Mickevičiaus poemos I, II ir IV dalis.
Lietuvių literatūros institutas išleido rinkinį „Žemaičių bajorų teatro dramaturgija: Aleksandro Fromo-Gužučio kūryba“ (Vilnius, 2007).

1934 m. Vilijampolėje F. Gužučio vardu pavadinta gatvė (Kauno m. tarybos 1934 06 07 nut. Nr. 726).
1991 m. Vilijampolės mikrorajone, Paneryje esanti gatvė pavadinta A. Fromo-Gužučio vardu (Kauno m. mero 1991 08 13 potv. Nr. 1270).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. A. Fromo-Gužučio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 54–55.
2. KAA, f. 219, ap. 1, b. 187, lap. 38.
3. Kauno miesto gatvių sąrašas.


FRYKAS EDMUNDAS ALFONSAS [1876 03 10 Kaune – apie 1944 m. Vokietijoje], inžinierius, architektas.

1876–1897, 1920–1941 m. gyveno Kaune.

Edmundas Alfonsas Frykas lankė Kauno gimnaziją, vėliau studijavo ir dirbo Rusijoje ir Gruzijoje. Į Lietuvą su gruzine žmona grįžo apie 1920 m. 1924 m. gavo Lietuvos pilietybę, dirbo Kauno miesto savivaldybės Statybos skyriaus vedėju.
Pagal jo projektus Kaune pastatyti Teisingumo ministerijos rūmai (1925–1928 m., dab. Filharmonija), studentų korporacijos „Neo-Lithuania“ rūmai (1928 m., dab. Vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmai), Ugniagesių rūmai (su A. Jokimu 1929–1930 m.), Lenkų gimnazija (1931 m.), užbaigti „Saulės“ gimnazijos rūmai (1925 m.), Lenkų smulkaus kredito draugijos pastatas (1932 m.), daug privačių namų.
Karo pradžioje E. Frykas su žmona pasitraukė į Vokietiją.
E. Frykas pristatytas TV dokumentiniame cikle „Laikinosios sostinės fenomenas“ (scenarijaus autorė Audronė Kosciuškienė, 2016 m.).

1935 m. Fryko vardu vadinosi Ąžuolyno kalno gatvė (pavadinimas panaikintas Kauno m. DŽDT VK 1946 12 12 nut. Nr. 638). 1991 m. buv. M. Lermontovo gatvė pavadinta E. Fryko vardu (Kauno m. mero 1991 05 03 potv. Nr. 666).

1937 m. E. Fryko suprojektuoti laiptai, nuo Bažnyčios g. vedantys į Žaliakalnį, neoficialiai vadinami jo vardu.

nuotrauka 1996 m. ant vieno gražiausių lietuviško moderno pastatų Kaune (Parodos g. 26) atidengta memorialinė lenta: „Šiuos rūmus 1928 m. pastatė lietuvių studentų tautininkų korporacija Neo-Lithuania, pašventino J. Tumas Vaižgantas, kad jie tarnautų pro Patria. Projekto autorius E. Frykas“ (aut. Birutė Tranauskienė).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. E. Fryko g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 54.
2. KAA, f. 219, ap. 1, b. 990, lap. 75.
3. Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė. Frykų dvarelis laikmečio lūžiuose. – Iliustr. // Kauno istorijos metraštis. – Kaunas, 2002. – T. 3, p. 93–97.
4. Lukšionytė-Tolvaišienė, Nijolė. Frykų „dvarelis“ K. Būgos g. 8. – Iliustr. // Kauno diena. – 1996, saus. 20, priedas „Santaka“, p. 23.


GALAUNĖ PAULIUS [1890 01 25 Pageležiuose (Ukmergės r.) – 1988 10 18 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], dailės istorikas ir kritikas, lietuvių profesionalios muziejininkystės pradininkas, nusipelnęs meno veikėjas.

1919–1988 m. gyveno Kaune.

1919–1923 m. dirbo Valstybės muziejuje. 1920 m. kartu su kitais įkūrė Lietuvių meno draugiją ir buvo jos narys. 1924–1936 m. dirbo M. K. Čiurlionio galerijos vedėju. 1936–1944 m. – Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus, 1944–1949 m. M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius. 1925–1940 m. VDU dėstė meno istoriją, tautodailę, muziejininkystę. 1930 m. buvo vienas iš XXVII knygos mėgėjų draugijos įkūrėjų.
Per 1941–1945 m. karą rūpinosi muziejaus vertybių išsaugojimu. 1949 m. iš muziejaus direktoriaus pareigų buvo atleistas, nors 1955–1957 m. jam vėl trumpai leista dirbti muziejuje, ruošiant Lietuvos liaudies meno albumus.
Svarbiausi P. Galaunės veikalai: „Lietuvių kryžiai“, „Ex-librisas Lietuvoje“ (1926), albumas „Lietuvių liaudies menas“ (6 kn., 1956–1968), M. K. Čiurlionio, M. Bulakos, A. Galdiko kūrinių katalogai.
Už nuopelnus P. Galaunė buvo apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono (1930), Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio (1931), Latvijos Trijų Žvaigždžių (1932) bei Švedijos karaliaus Vazos 3-ojo laipsnio (1938) ordinais. 1970 m. už albumų seriją „Lietuvių liaudies menas” apdovanotas LSSR valstybine premija.
1961 m. skulptorius Vladas Žuklys iš ąžuolo išskaptavo biustą „Prof. P. Galaunė“, o 1972 m. Juozas Kėdainis atliejo bronzinį medalį „Paulius Galaunė“. Lietuvos kino studijoje apie jį buvo sukurtas dokumentinis filmas „Paulius Galaunė” (rež. Stasys Dargis). 1990 m. 100-ųjų gimimo metinių proga buvo paskelbtas konkursas P. Galaunės atminimo medaliui sukurti. I-oji vieta atiteko skulptoriui Petrui Gintalui. Pagal jo projektą Kauno dailės bendrovei „Medalis” buvo užsakyta pagaminti 1000 medalių, kurie išdalinti šventinių renginių metu. Zita Žemaitytė parašė monografiją „Paulius Galaunė“ (Vilnius, 1988).

nuotrauka 1924 04 11 Meno mokyklos direktoriui mokiniai įteikė marmurinę atminimo lentą su užrašu „Lietuvos / Meno Mokyklos Įsteigėjui / ir jos pirmajam Direktoriui / Justinui Vienožinskiui / Už pakeltą triūsą šį rūmą statant, / taip - pat / pirmajai Mokytojų tarybai / P. Čiurlioniui, V. Didžiokui, A. Galdikui, / P. Galaunei, P. Kalpokui, J. Šileikai, / K. Škleriui ir Ign. Šlapeliui. / Už nenuilstamą darbą sunkiose aplinkybėse / Mokyklai besikuriant / tariame širdingą ačiu. / Meno Mokyklos Klausytojai. / Kaunas / MCMXXIV / Balandžio II d.“, kuri ir dabar puošia Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto 2-ajame aukšte esančios salės sieną.

1976 m. Lietuvos kultūros ministerija įsteigė Respublikinę Pauliaus Galaunės vardo premiją, skirtą geriausiems Lietuvos tautodailininkams.

nuotrauka 1990 01 25 ant 1932 m. pagal A. Funko projektą pastatyto jo namo (Vydūno al. 2) atidengta memorialinė lenta su įrašu: „Šiame name 1932–1972 m. gyveno dailėtyrininkas, muziejininkas, pedagogas Paulius Galaunė, 1932–1962 m. operos solistė Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. LDT VK 1990 m. potv.).

1993 m. Aleksoto mikrorajone, Birutėje, jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1993 06 18 potv. Nr. 615).

1996 12 14 atidarytas memorialinis muziejus Adelės ir Pauliaus Galaunių namai (Vydūno al. 2).
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Kaunas/galauniu_namai.htm   [žiūrėta 2010 08 12]

2000 11 23 Kauno ekslibrisininkų klubui suteiktas lietuvių ekslibriso patriarcho Pauliaus Galaunės vardas.

nuotrauka 2012 02 15 Senamiestyje, ant pastato (T. Daugirdo g. 4) atidengta grupinė memorialinė lenta: „Čia gyveno žymūs lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjai Jonas Garalevičius, Paulius Galaunė, Vladas Putvinskis, Juozas Tallat-Kelpša“ (skulpt. Vytautas Narutis; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 11 04 įsak. Nr. A-4136).
Prieiga per internetą: http://kaunas.lt/index.php?2980938493  [žiūrėta 2012 02 17]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Adelės ir Pauliaus Galaunių namai: ekspozicijos vadovas. – Kaunas, 1996. – 48 p. – Santr. anglų kalba.
2. Duobaitė-Bumbulienė, Rasa. Lietuvos valstybininkui Stasiui Šilingui atminti. – Iliustr. // Tremtinys. – 2012, vas. 24, p. 4.
3. Galaunienė, Kazimiera. Paminėta Pauliaus Galaunės 100 metų sukaktis // Muziejai ir paminklai. – Nr. 9 (1991), p. 168–173.
4. Jurelionis, Romualdas. Ekslibrisai primena „Baltijos kelią“. – Iliustr. // Kauno diena. – 2000, bal. 8, p. 15.
5. Jurelionis, Romualdas. Nuo P. Galaunės iki A. Čapskytės // Laikinoji sostinė. – 2000, gruod. 19, p. 12.
6. K. B. Lietuvos Meno Mokyklos iškilmės // Lietuva. – 1924, bal. 14, p. 5.
7. Kanopkaitė, Rūta. Namas Ąžuolyne vėl sušvinta kultūrine ir žmogiškąja šviesa. – Iliustr. // Kauno diena. – 1996, gruod. 16, p. 1, 2.
8. KPTA atminimo įamžinimo paminklų sąrašas.
9. P. Galaunės g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 55–56.
10. Paulius Galaunė: talentas, atiduotas tautai // Lietuvos rytas. – 1990, saus. 25, p. 2.
11. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Praeitis – tikrasis kelio rodytojas. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1990, saus. 25, p. 3.


GALAUNIENĖ-NEZABITAUSKAITĖ ADELĖ [1895 01 15 Baidotuose (Skuodo r.) – 1962 04 25 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse. 1962 m. pastatytas antkapinis paminklas pagal P. Galaunės projektą], dainininkė.

[1914]–1962 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1915 m. baigė Kauno mokytojų seminariją ir išvyko mokytis į Maskvą. 1920–1931m. – Valstybės teatro solistė. 1920 12 31 pirmajame lietuviškos operos spektaklyje Dž. Verdžio „Traviata“ atliko pagrindinį vaidmenį. Sudainavo apie 25 pagrindines soprano partijas daugelyje operų: Džildą – Dž. Verdžio „Rigoletas“, Margaritą – Š. Guno operoje „Faustas“, Mikaelą – Ž. Bizė „Karmen“, Roziną – Dž. Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“ ir kt.
1931 m. Nezabitauskaitė-Galaunienė iš Valstybės teatro pasitraukė. 1931–1940 m. koncertavo ir mokytojavo Švč. Jėzaus širdies kongregacijos mergaičių gimnazijoje. Nuo 1947 m. dėstė Kauno konservatorijoje ir J. Gruodžio muzikos mokykloje, vadovavo saviveiklos rateliams.
Jos natų archyvas saugomas KAVB Muzikinių leidinių skyriuje (K. Donelaičio g. 8).
2017 m. išleistas albumas „Adelė Galaunienė: archyvai“ (sudaryt. Kristina Mikuličiūtė-Vaitkūnienė, Kaunas).

nuotrauka 1988 01 13 ant namo (Vydūno al. 2) atidengta pirmoji memorialinė lenta. 1990 01 25 atidengta antroji memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1972 gyveno dailėtyrininkas, muziejininkas, pedagogas Paulius Galaunė, 1932–1962 operos solistė Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. LDT VK 1990 m. potv.).

1995 m. Adelės ir Pauliaus Galaunių namuose Kaune (Vydūno al. 2) atidarytas memorialinis muziejus.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Kaunas/galauniu_namai.htm  [žiūrėta 2010 08 11]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Adelės ir Pauliaus Galaunių namai: ekspozicijos vadovas – Kaunas, 1996. – 48 p.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Praeitis – tikrasis kelio rodytojas. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1990, saus. 25, p. 3.


GALVANAUSKAS ERNESTAS [1882 11 19 Zizonyse (Panevėžio r.) – 1967 07 24 Aix les Boins (Prancūzija)], politikas, visuomenės veikėjas.

1919–1924 ir 1939–1940 m. gyveno Kaune.

1919 10 07–1920 06 19 – Lietuvos vyriausybės ministras pirmininkas. Tuo pačiu metu ėjo finansų, prekybos ir pramonės ministro pareigas. 1922 02 12–1923 02 22 buvo ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras. Jo vadovaujamas ministrų kabinetas siekė Lietuvoas modernizavimo, 1922 02 13 ryžtingai nutarė atidaryti universitetą Kaune.
E. Galvanausko, politiko ir diplomato dėka, Klaipėdos kraštas išsikovojo nepriklausomybę. Tačiau tik po pusantrų metų sunkaus darbo pergalė buvo įtvirtinta 1924 05 17 Kaune pasirašius Klaipėdos konvenciją. Po to jo vadovaujama vyriausybė atsistatydino.
1924–1927 m. M. Galvanauskas buvo Lietuvos atstovas Londone, 1927–1929 m. – Klaipėdos uosto valdybos pirmininkas. 1929 m. pasitraukė iš valstybinės tarnybos ir dirbo privačiose struktūrose, visomis priemonėmis stengdamasis neutralizuoti vokiečių kolonizavimo planus.
1939–1940 m. bandė padėti Lietuvai sutikęs būti finansų, prekybos ir pramonės ministru. Okupavus Lietuvą, pasitraukė į Klaipėdą, o 1944 m. – į Prancūziją, kur aktyviai dalyvavo Lietuvos išlaisvinimo veikloje.
1922 m. „De jure“ laidoje, skirtoje paminėti faktui, kad daugelis pasaulio šalių oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę, išleistas lietuviškas 4 auksinų vertės pašto ženklas (dail. Adomas Varnas) su E. Galvanausko atvaizdu.
Parašė knygas: „Valstija ir mokesčiai“ (1909), „Pologne et Lithuanie“ (1923), „Atsiminimai“ (1925), „Bendrasis įmonių ūkio mokslas“ (3 t., 1937–1938) ir kt.

2001 m. Vytėnuose jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. savivaldybės valdybos 2001 10 09 sprend. Nr. 1354).

2002 m. Klaipėdos universitete įsteigta Ernesto Galvanausko vardo stipendija, skiriama geriausiam socialinius mokslus studijuojančiam studentui; universiteto miestelyje jam pastatytas paminklas.
Prieiga per internetą: http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/2002/078/078ped.html  [žiūrėta 2010 08 12]

nuotrauka 2013 03 13 VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto (S. Daukanto g. 28) IV-ajame aukšte atidengta stela.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/lt/naujienos/universitete-atidengta-stela-e-galvanauskui  [žiūrėta 2013 03 13]

nuotrauka 2016 02 15 ant pastato (Gedimino g. 2) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1920–1937 m. gyveno pirmasis vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas, 1919–1924 m. – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Ernestas Galvanauskas, 1924–1925 m. – užsienio reikalų ministras Valdemaras Čarneckis“ (skulpt. Balys Gudas; KMS administracijos direktoriaus 2015 12 17 įsak. Nr. A-3635).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Generolas Silvestras Žukauskas pagerbtas atminimo lenta Kaune. – Iliustr. // XXI amžius. – 2016, vas. 19, p. 6.
2. Gustatytė, Violeta. Pavadinimai naujoms gatvėms Vytėnuose // Kauno diena. – 2001, spal. 10, p. 5.
3. Kauno miesto gatvių sąrašas 2003 m.
4. Lietuvos pašto ženklai : pašto ženklų katalogas : Nepriklausoma Respublika (1918–1940). – Vilnius, 1991. – P. 65–67.
5. Trainys, Vygandas. Lito pribuvėjas užsuko pirmųjų reformų smagratį: valstybės statybos darbams vadovavęs E. Galvanauskas išvaikė dykinėjančius valdininkus. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2005, lapkr. 12, p. 9.


GEDMANTAS ANTANAS [1900 04 06 Girkantiškėje (Telšių apskr.) – 1941 06 26 Polocko r. (Baltarusija)], Lietuvos kariuomenės kapitonas, Lietuvos Šaulių sąjungos štabo adjutantas.

1919–1941 m. gyveno Kaune.

1919 08 09 pasiųstas į Karo mokyklą, bet dėl sveikatos būklės nepriimtas, paskirtas raštininku Tiekimo viršininko kanceliarijoje. 1919 12 19 išlaikė karo valdininko egzaminus, paskirtas jaunuoju raštvedžiu. 1920 04 12 pakeltas į karo valdininkus. 1921 09 21 perkeltas į Šaulių sąjungos štabą. 1926 01 01 paskirtas štabo raštvedžiu-adjutantu, ėjo šias pareigas iki Lietuvos okupacijos. 1926 m. baigė administracijos karininkų kursus ir 1927 02 16 pakeltas į administracijos vyr. leitenantus. 1929 m. baigęs Valstybės teatro Vaidybos mokyklą, atnaujino Šaulių sąjungos teatro veiklą. 1929 11 23 pakeltas į kapitonus. 1933 m. įgijo gimnazijos brandos atestatą ir įstojo į VDU Teisių fakultetą. 1939 m. baigė administracijos karininkų kursus (III laid.) prie Kariuomenės intendantūros. Likviduojant Lietuvos kariuomenę, 1940 09 12 paskirtas į Raudonosios armijos 29 Šaulių teritorinio korpuso 179 šaulių divizijos ryšių batalioną, o 1940 09 17 – Vilniaus pėstininkų karo mokyklos mitybos tiekimu viršininku. 1940 12 31 paleistas į atsargą. Dirbo mokytoju Vilijampolės rusų mokykloje.
Apdovanotas: 1928 m. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 1929 m. – Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliu, 1931 m. – Šaulių žvaigždės ordinu, 1932 m. – DLK Gedimino 4 laipsnio ordinu, 1939 m. – Šaulių žvaigždės ordino medaliu.
1941 05 17 suimtas, kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 06 23 išvežtas Minsko kryptimi ir 1941 06 26 sušaudytas netoli Bigosovo stoties, Polocko r., Baltarusijoje.

nuotrauka 2014 12 22 ant namo Žaliakalnyje (Aukštaičių g. 44) atidengta atminimo lenta: „Šiame name 1928–1941 m. gyveno Lietuvos kariuomenės kapitonas, Lietuvos šaulių sąjungos štabo adjutantas Antanas Gedmantas (1900–1941), sovietų sušaudytas Baltarusijoje“ (archit. Jonas Lukšė, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 12 11 įsak. Nr. A-3470). 2010 m. namas buvo įrašytas į kultūros vertybių registrą.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengs penkias atminimo lentas. – Iliustr. – BNS inf. // Kauno diena. – 2014, saus. 13, p. 23.
2. Giniuvienė, Dalia. Įamžinti – ne tik po mirties? // Laikinoji sostinė. – 2015, saus. 24, p. 1, 4.


GENEROLAS VĖTRA, tikrasis vardas – kpt. Jonas Noreika [1910 10 08 Šukioniuose (Pakruojo r.) – 1947 02 26 Vilniuje], kariškis-juristas, Lietuvių tautinės tarybos (LTT) įkūrėjas ir vadas.

1929–1943 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1929–1931 m. mokėsi Karo mokykloje. 1934 m. perėjo tarnauti į DLK Algirdo 2-ąjį pėstininkų pulką Kaune ir įstojo į VDU Teisių fakultetą. 1938 m. jį baigė teisininko diplomu, buvo pakeltas kapitonu ir nukreiptas darbui į kariuomenės teismą. Taip pat paskirtas lektoriumi į Pirmojo Lietuvos prezidento vardo Karo mokyklą Kaune. J. Noreika redagavo žurnalą „Kariūnas“, bendradarbiavo leidiniuose „Kardas“, „Karys“, „Lietuvos aidas“.
Okupavus Lietuvą, 1940 10 28 išleistas į atsargą iš karto perėjo į antitarybinės rezistencinės kovos pogrindį. 1941 06 23 paskelbė per radiją, kad sudaryta Laikinoji vyriausybė. Liepos mėn. įsteigė slaptą organizaciją „Žemaičių legionas“. Pogrindyje vadovavo Lietuvių frontui. 1943 03 17 ne pirmą kartą buvo suimtas ir atvežtas į gestapo būstinę Kaune. Iš čia kartu su kitais 45 Lietuvos inteligentais išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
1945 m. grįžęs į Lietuvą dirbo Lietuvos MA juriskonsultu, bandė suvienyti pasipriešinimą sovietinei valdžiai. Įkūrė Lietuvių tautinę tarybą (LTT) ir pasiskelbė Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadu Generolu Vėtra. 1947 m. kovo mėn. buvo suimtas, sušaudytas Vilniuje ir užkastas masinėje Tuskulėnų kapavietėje.
1997 m. Vasario 16-osios proga, 50 metų po mirties, kpt. Jonas Noreika apdovanotas Vyčio Kryžaus 1-ojo laipsnio ordinu (ordinas įteiktas dukrai Daliai, atvykusiai iš JAV).
Viktoras Ašmenskas išleido knygą „Generolas Vėtra“ (Kaunas, 1998).

1996 m. miestui prijungus dalį Kauno r. teritorijos, viena gatvė Aleksoto mikrorajone, Narsiečiuose, pavadinta Gen. Vėtros vardu (Kauno m. mero 1996 01 09 nut. Nr. 42; Kauno m. valdybos 2000 02 15 sprend. Nr. 158 iš Gen. Vėtros į Generolo Vėtros g.).

nuotrauka 1997 04 04 Panemunėje (Vaidoto g. 209) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Čia buvusioje Pirmojo Lietuvos prezidento karo mokykloje 1934–1939 m. dėstė kapitonas Jonas Noreika – generolas Vėtra, vienas iš Lietuvos rezistencijos vadų. 1946 m. lapkričio 22 d. bolševikų nuteistas mirties bausme ir nužudytas“ (skulpt. Vladas Žuklys; Kauno m. mero 1996 05 08 potv. Nr. 320).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengta memorialinė lenta. – Iliustr. // Kauno žinios – 1997, bal. 9, p. 1.
2. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 128.
3. Buškevičienė, Angelė. Nėra aukos, kuri būtų per didelė Tėvynei // XXI amžius. – 1997, bal. 11, p. 5-6, iliustr.
4. Generolo Vėtros g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 57–58.
5. Kpt. Jonas Noreika // Lietuvių frontas / Mindaugas Bloznelis. – Kaunas, 2008. – P. 398–399.
6. KPTA atminimo įamžinimo paminklų sąrašas.
7. Riauka, Damijonas. Kapitonas Jonas Noreika – 7. Generolas „Vėtra“ 1910–1947. – [Kaunas, 1997] – 1 lankstinys (6 p.) – Portr.


GENYS KĘSTUTIS [1928 11 03 Kaune – 1996 12 15 ten pat; palaidotas Petrašiūnų kapinėse; antkapinio paminklo skulpt. Algirdas Kuzma, archit. M. Šaliamoras], aktorius, režisierius, poetas, Sąjūdžio tribūnas.

Nuo gimimo iki mirties gyveno Kaune (išskyrus 5 studijų metus Maskvoje).

Mokėsi J. Jablonskio pradžios mokykloje bei „Saulės“ gimnazijoje. 2 metus studijavo filologiją Kauno universitete, vėliau – Maskvos Lunačiarskio teatrinio meno institute.
1952–1990 m. – Kauno dramos teatro aktorius. Vaidino kino filmuose, sukūrė vaidmenis pjesėse: Almavivą P. O. de Bomaršė „Figaro vedybos“, Protasovą L. Tolstojaus „Gyvasis lavonas“, Martyną J. Avyžiaus „Kaimas kryžkelėje“, Žygimantą Augustą J. Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė“, Lebedevą A. Čechovo „Ivanovas“, Herėją A. Kamiu „Kaligula“ ir daugelį kitų. Režisavo spektaklius: A. Griciaus „Ir ūsai nepadėjo“, Č. Aitmatovo „Mano tuopelė raudona skarele“, K. Choiskio „Nakties istorija“. Per 38 kūrybinio darbo metus sukūrė apie 500 vaidmenų.
Eiles rašyti pradėjo paauglystėje, tačiau tik sulaukus Atgimimo pasirodė jo poezijos rinkiniai: „Ugnies kryžius (1988 m., išspausdinta pogrindyje), „Lietuva – tai sąžinė“ (1990), „Poezija“ (1993), „Neišduokim Lietuvos“ (1994), „SOS“ (1995), „Po svarstyklių ženklu“ (1996). Kone Atgimimo himnu tapo jo eilėraštis „Pabudome ir kelkimės“.
K. Genys – Lietuvos atgimimo dainius, Lietuvos „Sąjūdžio“ Kauno miesto tarybos narys, priklausė Prisikėlimo bažnyčios atstatymo komitetui: gautus honorarus skyrė bažnyčios ir Vytauto Didžiojo paminklo atstatymui. Šis talentingas ir drąsus žmogus sovietmečiu nesutiko aukoti savo įsitikinimų dėl garbės ar karjeros. Apdovanotas „Sąjūdžio“ dešimtmečio medaliu. 1998 m. Lietuvos nacionalinės televizijos filmų studijoje buvo sukurtas dokumentinis filmas „Kęstutis Genys“ (rež. Tomas Ribaitis). 2008 m. pažymint Sąjūdžio 10-metį, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje K. Genio atminimui buvo surengta paroda.

nuotrauka 1997 12 17 pažymint pirmąsias mirties metines ant namo (Daubos g. 6), kur menininkas gyveno, atidengta memorialinė lenta su bareljefu: “Šiame name 1972–1996 m. gyveno ir kūrė aktorius, poetas, Lietuvos atgimimo dainius Kęstutis Genys“ (skulpt. Vladas Žuklys; Kauno m. mero 1997 11 05 potv. Nr. 430.)

1997 12 17 Žaliakalnyje esanti Daubos gatvė, kurioje yra jo namai, su čia įrengtu aktoriaus memorialiniu kambariu, pavadinta Kęstučio Genio vardu (Kauno m. valdybos 1997 11 18 sprend. Nr. 858).
Prieiga per internetą: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20011219/atmi_01.html  [žiūrėta 2010 08 12]

nuotrauka 2006 12 18, pažymint aktoriaus 10-ąsias mirties metines, Kauno valstybiniame dramos teatre europarlamentaras V. Landsbergis atidengė aktoriaus biustą su įrašu: „Laisvės šauklys, aktorius poetas Kęstutis Genys, 1928–1996. Pabudome ir kelkimės“ (skulpt. Mindaugas Jurėnas). Įvyko renginys „Laisvės šauklys“ (pagal sūnaus Gintauto Genio parengtą tekstą).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juškaitė A. Dėl Kęstučio Genio įamžinimo // Kauno diena. – 1997, saus. 15, p. 3.
2. Kanopkaitė, Rūta. Scenos riteris, Sąjūdžio tribūnas: vakar Kaune vyko renginiai, dedikuoti žymaus aktoriaus ir poeto Kęstučio Genio (1928–1996) atminimui. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, gruod. 19, p. 5
3. Savičiūnaitė, Vida. K. Genio buvimo sala atsivėrė lankytojams // Liet. rytas, priedas „Mūzų malūnas“. – 1997, gruod. 30, p. 5.
4. Staškevičius, Antanas. Duris atvėrė poeto muziejinis kambarys... // XXI amžius. – 1998, saus. 21, p. 4.
5. Storyk, Nijolė. Atgimimo šauklio namų dvasia. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2008, liepos 29, p. 16–17.
6. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Gatvė, kurioje gyveno Žygimantas Augustas ir kiti. – Iliustr. // Kauno diena. – 1997, gruod. 18, p. 4.


GERULAITIS ZENONAS [1894 12 22 Paežeriuose (Vilkaviškio r.) – 1945 04 20 Taišeto lageryje (Rusija)], nepriklausomos Lietuvos savanoris, divizijos generolas.

1920–1941 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1919 11 10 savanoriu įstojo į besiformuojantį 1-ąjį pėstininkų pulką. Pasibaigus kovoms su Raudonąja armija ir Lenkijos kariniais daliniais, Z. Gerulaitis gavo kapitono laipsnį ir buvo išsiųstas į Aukštuosius karininkų kursus Kaune. 1922 m. baigęs kursus, mokslus tęsė Briuselio karo akademijoje, kurią baigė 1924 m. Dar besimokant akademijoje jam suteiktas majoro laipsnis. Vadovavo 1923 m. įkurtai Karo mokslų draugijai. 1924–1926 m. buvo Generalinio štabo Opertyvinio skyriaus viršininko padėjėjas, vėliau – viršininkas. 1927 m. pakeltas į pulkininkus.
1929–1934 m. – Generalinio štabo valdybos viršininkas. 1931 m. Z. Gerulaičiui suteiktas generolo-leitenanto laipsnis ir jis trejiems metams išsiųstas dirbti karo atašė į Prancūziją ir Belgiją. 1937 m. gįžo į Lietuvos kariuomenės štabą dirbti tiekimo viršininku. 1939 m. jam suteiktas divizijos generolo laipsnis.
Z. Gerulaitis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 5-ojo laipsnio ordinu (1923), vėliau – Gedimino 3-ojo (1929) ir Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio (1930) ordinais.
1941 m. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Z. Gerulaitis suimtas, tardytas ir ištremtas į Norilską. Mirė lageryje nuo išsekimo.

nuotrauka 1994 12 15 pažymint l00-ąsias gimimo metines, ant namo Panemunėje (Gailutės g. 9) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1936–1941 m. birželio 14 d. gyveno Lietuvos kariuomenės savanoris, divizijos generolas, karo atašė Prancūzijai ir Belgijai Zenonas Gerulaitis. Žuvo 1945 m. balandžio 20 d. Taišeto lageryje“ (dail. V. Gerulaitis; Kauno m. mero 1994 08 24 potv. Nr. 553).

2006 Panemunėje jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. tarybos 2006 06 08 sprend. Nr. T-253).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 126.
2. Gulmanas, Viktoras. Dezertyru niekad nebuvau ir nebūsiu // Kauno diena. – 1994, gruod. 21, p. 13.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. „Minint įžymaus Lietuvos karininko Z. Gerulaičio 100-ąsias gimimo metines...“ : [Žinutė] // Respublika. – 1994, gruod. 16, p. 7.


GIMBUTIENĖ MARIJA [1921 01 23 Vilniuje – 1994 02 02 Los Angeles (JAV); 1994 05 08 perlaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse, paminklinio antkapio autorius – Vladas Vildžiūnas], archeologė, archeomitologijos pradininkė.

1931–1940 m. gyveno Kaune.

1931 08 31 iš Vilniaus su tėvais persikėlė į Kauną. 1938 m. baigusi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnaziją pradėjo studijas VDU Humanitariniame fakultete. 1938–1939 m. dalyvavo priešistorinių kapinynų kasinėjimo darbuose Kaune. Tai žymiausia pasaulyje lietuvių mokslininkė, tyrinėjusi priešistorinę Europos raidą. 1940 m. išvyko į Vilnių, vėliau – į Vokietiją, o 1949 m. pasiekė JAV.
M. Gimbutienė parašė 23 knygas. Lietuvių kalba išleistos: „Senoji Europa“ (1996), „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“ (1994), „Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai“ (2002), „Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija“ (1985), „Laimos palytėta“ (2002).
1995 m. išleista Renatos Andrašiūnaitės-Strakšienės sudaryta bibliografinė rodyklė „Marija Gimbutienė: 1938–1995“ (Vilnius, 1995), o 2005 m. išleista knyga „Marija Gimbutienė... iš laiškų ir prisiminimų“ (Vilnius, 2005). Joje pateikiami M. Gimbutienės prisiminimai, jos ir vyro Jurgio Gimbuto laiškai, giminių, artimųjų, bičiulių atsiminimai.
1999 m. suvenyrinių vokų cikle „Iškiliausios tautos asmenybės“ buvo išleistas vokas, skirtas M. Gimbutienės atminimui (dail. Antanas Šakalys). 2006 m. serijoje „Išgarsėję lietuviai užsienyje“ meninį voką jos garbei sukūrė tas pats dailininkas.
2003 m. kanadiečių režisierė Donna Read sukūrė dokumentinį filmą „Signs out of time. The story of archeaeologist Marija Gimbutas“ (liet. „Ženklai už laiko ribų“).

1993 01 27 Marijai Gimbutienei suteiktas VDU etnologijos garbės daktarės vardas.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/lt/person/4-marija-gimbutiene/  [žiūrėta 2015 08 18]

1995 06 29 Kauno Jūros prospektas Petrašiūnuose pavadintas M. Gimbutienės vardu (Kauno m. mero 1994 06 29 potv. Nr. 461).

nuotrauka 1995 07 22 prie namo (A. Mickevičiaus g. 15) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1932–1940 m. gyveno archeologė, filosofijos mokslų daktarė, pasaulinės reikšmės mokslininkė, Kalifornijos universiteto profesorė, Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktarė Marija Alseikaitė-Gimbutienė. Mirė 1994 m. Los Andžele“ (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1995 02 08 potvarkis Nr. 94).

2002 02 14 VDU Humanitarinių mokslų fakulteto auditorija (K. Donelaičio g. 52–211, 2 a.) pavadinta prof. Marijos Gimbutienės vardu, kurioje yra ir profesorės bareljefas (autorius – Vladas Žuklys).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kibirkštienė, Aldona. Marija Gimbutienė: „Man gyvybės vanduo buvo Lietuva...“. – Portr. // Kauno diena. – 1993, birž. 12, p. 1–2.
2. Kibirkštienė, Aldona. Universitetas švenčia. – Iliustr. // Kauno diena. – 2002, vas. 15, p. 4.
3. Kirkilaitė, Irena. Reto talento, darbštumo mokslininkei atminti. – Iliustr. // Kauno diena. – 1995, liep. 24, p. 3.
4. Plavičienė J. Įamžino Marijos Gimbutienės atminimą. – Iliustr. // Kauno laikas. – 1995, liep. 25, p. 4.


GLINSKIS KONSTANTINAS (KASTANTAS) [1886 07 25 Jurbarke – 1938 12 03 Kaune. Jo palaikai sudeginti ir palaidoti Petrašiūnų kapinėse; antkapinio paminklo autorius Mstislavas Dobužinskis)], aktorius, režisierius, pedagogas.

1920–1938 m. gyveno Kaune.

1907 m. baigė Kauno gubernijos gimnaziją, vėliau dirbo ir mokėsi Jurbarke, Peterburge ir Vilniuje. 1920 05 16 Kaune įsikūrė vaidilų bendrovė „Anga“, kuri sujungė J. Vaičkaus ir K. Glinskio trupes. Nuo 1921 04 29 jis buvo dramos ir operos vaidyklų administratorius, o nuo l922 m. – Valstybės teatro režisierius ir aktorius. 1924–1934 m. dirbo pedagoginį darbą Valstybės teatro vaidybos mokykloje. Jo mokiniai – garsūs teatro žmonės: S. Čaikauskas, V. Derkintis, G. Jakavičiūtė, S. Jukna, J. Miltinis ir kt.
K. Glinskis režisavo dvi pirmąsias Kaune pastatytas operas: Dž. Verdžio „Traviatą“ ir M. Petrausko „Birutę“. Dramos vaidykloje ir Valstybės teatre pastatė 31 spektaklį (visuose ir vaidino). Iš geriausiai pavykusių pasatymų pažymėtini B. Šo „Atskalūnas“ (1923) bei A. Ostrovskio „Miškas “(1925).
Jo talentingai sukurti vaidmenys: Krūšna V. Mykolaičio-Putino dramoje „Valdovo sūnus“, Poza F. Šilerio „Don Karlosas“, daktaras Stokmanas H. Ibseno „Visuomenės priešas“ bei daugybė kitų.
Sceninio darbo 30-mečio proga, 1937 m. įsteigė savo vardo stipendijų fondą, skirtą paskatinti gabius žmones studijuoti scenos meną. Tam paaukojo didelę pinigų sumą, kuri jam mirus, liko nepanaudota.
1931 m. už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje yra K. Glinskio daiktų ekspozicija, kurią sudaro daugiau negu 300 eksponatų. 1994 m. jo gimtojoje sodyboje Jurbarke buvo įkurtas memorialinis muziejus. A. Vengris parašė knygą „Kastantas Glinskis“ (Vilnius, 1965).

1988 01 13 prie jo namo Linksmadvaryje (Žvaigždžių g. 18), statyto garsaus architekto M. Songailos, atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1931–1938 m. gyveno režisierus, aktorius, pedagogas Konstantinas Glinskis“ (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33 p). Lenta dingusi.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Konstantinas Glinskis. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 163–165.
3. Savičiūnaitė, Vida. Supratęs savo skausmus ir tikslą (Kastantui Glinskiui – 105). – Iliustr. // Kauno laikas. – 1991, liep. 25, p. 4–5.


GOMOLICKIS ALEKSANDRAS[1895 08 08 Kėdainiuose – 1942 11 05 sušaudytas Kansko kalėjime (Rusija)], laisvės kovų dalyvis.

1920–1941 m. gyveno Kaune, Savanorių pr. 128.

Baigęs Kijevo universitetą, nepritardamas revoliucinėms idėjoms, grįžo į tėviškę. Savanoriu įstojęs į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo nepriklausomybės kovose. 1920 m. vedė ir su žmona persikėlė į Kauną.
1923 m. išėjęs į atsargą dirbo miesto savivaldybėje. Buvo patriotiškai nusiteikęs, aktyviai dalyvavo judėjime už Lietuvos nepriklausomybės išsaugojimą ir stačiatikių bažnyčios veikloje.
Pirmosios Sovietinės okupacijos metu 1941 m. suimtas ir ištremtas į Krasnojarsko lagerius, o šeima – į Altajaus kraštą. Kansko kalėjime A. Gomolickiui įvykdyta mirties bausmė; palaidojimo vieta nežinoma. Atminimo lentoje pažymėta netiksli mirties data. 2008 06 26 jam išduotas Laisvės kovų dalyvio pažymėjimas (po mirties).

nuotrauka 2008 10 ant jo namo (Savanorių pr. 130) dukters pastangomis pagaminta ir atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1922–1941 m. gyveno Lietuvos laisvės kovų dalyvis Aleksandras Gomolickis, sovietų sušaudytas Kansko kalėjime 1942 09 19“ (Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2008 09 17 įsak. Nr. A-3333).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

Dukters Galinos Savkinos atsiminimai.


GRAIČIŪNAS VYTAUTAS ANDRIUS [1898 08 17 Čikagoje (JAV) – 1952 01 09 Olžerase (Rusija); palaidojimo vieta nežinoma], tarpukario vadybos specialistas, tarptautinės vadybos konsultantas.

1926–1927 m., 1935–1951 m. gyveno Kaune.

1926 m. dirbo Kaune brolių Šmitų fabrike ir „Metalo“ fabrike techniniu vedėju. Savininkui nepritarus jo vadybos idėjoms, 1927 m. išvyko į Vakarų Europą ir dirbo vadybos patarėju įvairiose šalyse. 1933 m. Prancūzijoje anglų, prancūzų ir vokiečių kabomis paskelbtas jo teorinis darbas „Organizacijos vidiniai ryšiai“ (vėliau publikuotas JAV). Taip buvo sukurta V. A. Graičiūno valdymo apimties teorija ir formulė, įėjusi į pasaulinės vadybos klasiką.
1935 m. V. A. Graičiūnas galutinai apsigyveno Kaune, dirbo vadybos patarėju Krašto apsaugos ministerijos įstaigose. Tais pačiais metais apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. 1936–1939 m. dirbo Ginklavimo valdyboje, Aviacijos dirbtuvėse, Lietuvos filmo bendrovėje, organizavo vadybos kursus įmonių specialistams. Kartu su 14 bendraminčių 1938 06 01 įkūrė Lietuvos Mokslinės vadybos draugiją ir buvo pirmasis jos pirmininkas. Tarptautinį žodį menedžmentas pakeitė savo sugalvotu vykusiu naujaru vadyba.
1940–1941 m. buvo Liaudies komisarų tarybos Vietinės pramonės techninio skyriaus viršininkas. 1941–1944 m. – Verslų ūkio generalinės direkcijos vadybos patarėjas. 1944 m. kaip daugelis inteligentų nepasitraukė į Vakarus, o kartu su žmona Une Babickaite pasiliko Kaune.
1945 m. dėstė VDU Statybos fakultete. Mokymo procese pirmasis panaudojo dalykinius žaidimus, su studentais dosniai dalijosi turtinga patirtimi. Laikinai ėjo „Lietstatprojekto“ tyrimų skyriaus vedėjo pareigas. 1948 m. buvo atleistas iš universiteto ir vėl ėmėsi vadybos patarėjo darbo – tobulino „Kotono“ ir „Silvos“ fabrikų darbo organizavimą.
1951 04 19 buvo suimtas, apkaltintas šnipinėjimu, nuteistas 10 metų pataisos darbų. Žuvo 1952 01 09 Kemerovo srities Kamyševo lageryje. Reabilituotas 1988 08 15.
1970 m. V. A. Graičiūnas buvo išrinktas į pasaulio vadybos teorijos kūrėjų dešimtuką ir iki šiol yra vienas dažniausiai cituojamų Lietuvos mokslininkų. Matematinius metodus jis sėkmingai panaudojo socialinių klausimų analizei. KTU vyksta Vytauto Andriaus Graičiūno vardo jaunųjų vadybininkų ir ekonomistų konkursai.
Jonas Rudokas išleido knygą „Gimė Čikagoje, dirbo Lietuvai, žuvo Sibire: Vytautas Andrius Graičiūnas„ (Vilnius, 1989).

1998 m. Aleksoto mikrorajone, Birutėje, V. A. Graičiūno vardu pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233; Kauno m. sav. tarybos 2014 10 16 sprend. Nr. T-520).

1998 m. KTU Vadybos ir ekonomikos fakultete (Laisvės al. 55) jo vardu pavadinta 504 auditorija, jos stenduose parengta ekspozicija. Kasmet organizuojamas respublikimis V. A. Graičiūno vardo jaunųjų vadybininkų ekonomistų konkursas 11–12 kl. moksleiviams.
Prieiga per internetą: http://www.ekonomika.evf.ktu.lt/content/konferencijos/graiciunas.html?tpl=konf1  [žiūrėta 2010 08 12]

nuotrauka 1998 09 03 prie namo (Vaižganto g. 14) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1935–1951 m. gyveno žymus vadybos mokslininkas Lietuvos vadybos draugijos įkūrėjas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Vytautas Andrius Graičiūnas ir Šaulių sąjungos teatro režisierė, aktorė Unė Babickaitė-Graičiūnienė“ (skulpt. Stasys Žirguls; Kauno m. mero 1998 03 05 potv. Nr. 85).

1998 09 03 VDU auditorija (S. Daukanto g. 28) pavadinta jo vardu.
2003 11 25 garsiausias Lietuvos vadybininkas paskelbtas „Verslo šlovės galerijos“ laureatu, jam skirtas trofėjus buvo įteiktas VDU prorektoriui ir papuošė V. A. Graičiūno vardo auditoriją.
Prieiga per internetą: http://www.lja.lt/naujas/verslo_sloves_galerija/laureatai_2003.htm  [žiūrėta 2010 08 12]

2006 m. Tarptautinei aukštajai vadybos mokyklai (AVM) Kaune suteiktas garbingas V. A. Graičiūno vardas.
Prieiga per internetą: http://www.avm.lt/  [žiūrėta 2010 08 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Andriuškevičius, Arūnas. VDU paminėtos 100-osios vadybos pradininko gimimo metinės. – Iliustr. // Kauno diena. – 1998, rugs. 4, p. 5.
2. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 127.
3. Kavaliauskas, A. Sugrįžtantis iš praeities : V. A. Graičiūnui – 100. – Portr. // Lietuvos ūkis, 1989, Nr. 1/2, p. 42–44.
4. KPTA įamžintų objektų sąrašas.
5. Rudokas, Jonas. Lietuva prisiminė savo įžymųjį sūnų // Mokslas ir gyvenimas. – 1999, Nr. 1, p. 12.
6. Rudokas, Jonas. Lietuvos vadyba vakar ir šiandien. – Portr. // Kauno diena. – 1998, geg. 18, p. 25.
7. Tvarijonavičius, Petras. V. A. Graičiūno draugija // Gimtasis kraštas. – 1989, liep. 13–19, p. 4–5.
8. V. A. Graičiūno g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 62–63.
9. Vytautas Andrius Graičiūnas /1898–1952/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 162–163.


GRAVROGKAS ANTANAS [1880 05 18 Šeduvoje – 1958 04 01 Kaune; Petrašiūnų kapinėse], inžinierius mechanikas, visuomenės veikėjas, siaurojo geležinkelio direktorius.

1920–1958 m. gyveno Kaune.

1920 m. iš Rusijos grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune. Pradėjo dirbti geležinkelių sistemoje. 1922–1924 m. ir 1944–1950 m. Kauno universiteto Technikos fakulteto Technologijos katedroje dėstė metalų technologiją, vėliau studentams mechanikams – medžio technologiją ir malūnus. Nuo 1930 m. – VDU docentas.
Pasižymėjo kaip aktyvus visuomenės veikėjas. Ilgus metus buvo Lietuvos šaulių sąjungos vicepirmininkas. 1923 m. buvo vienas pagrindinių Klaipėdos krašto sukilimo organizatorių. 1932–1933 m. ėjo Kauno miesto burmistro pareigas. Po karo dėstė KVU (nuo 1950 m. – KPI). 1952 m. jam suteiktas KPI docento vardas.
Rašė straipsnius „Varpui“, „Skardui“, „Naujajai gadynei“, fakulteto žurnalui „Technika“, taip pat „Vilčiai“, „Trimitui“ (pastarąjį redagavo), „Lietuvos aidui“. Parašė studijas: „Lietuvos pramonė“ (1925), „Reaktingųjų vandens turbinų darbo rato apskaičiavimas“ (1939), „Reaktyvinių vandens turbinų analitinio skaičiavimo būdas“ (1945), vadovėlį „Metalų technologija“ (1926).
Apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu (1928), Klaipėdos krašto išvadavimo sidabriniu skydu, Šaulių žvaigžde.

1990 m. Dainavos mikrorajone buv. P. Varkalio gatvė pavadinta A. ir J. Gravrogkų vardu (Kauno m. mero 1990 12 28 potv. Nr. 897).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Antanas Gravrogkas. – Portr. // Aleksote paliktos pėdos / Aldona Kairienė. – Kaunas, 2002. – P. 69–70.
2. A. ir J. Gravrogkų g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 63.
3. Strikulienė, Olava. Broliai Antanas ir Julijonas Gravrogkai. – Iliustr. // Kauno laikas. – 1991, vas. 9, Nr. 27, p. 3.


GRAVROGKAS JULIJONAS [1885 02 05 Telšiuose – 1968 02 11 Clevelande (JAV)], mechanikas-inžinierius, profesorius, VDU rektorius.

1920–1944 m. gyveno Kaune.

1920 m. įkūrė Technikos mokyklą Kaune ir buvo jos direktorius iki 1940 m. Nuo 1922 m. dirbo Lietuvos universitete. 1934–1944 m. vadovavo Mechanikos katedrai. 1941–1944 m. buvo KU rektorius. Priklausė socialdemokratų, ateitininkų bei kitoms partijoms ir organizacijoms.
Parašė darbus: „Jėgų lygiagretainis ir dviejų lygiagrečių jėgų atstojamosios tiesiosios padėtis“ (1929), „Nuo nejudamo eterio iki reliatyvistinės mechanikos“ (1931), „Keletas pastabų materialinio taško judėjimo klausimu“ (1933), „Laivų stabilizacijos klausimais“ (1944) ir kt. Mokslinius straipsnius skelbė žurnaluose: „Naujoji Romuva“, „Technika“. Katalikiškoje spaudoje rašė ir pasaulėžiūros klausimais.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. – į JAV.
2013 m. išleista Juozo Stražnicko parengta knyga „Profesorius Julijonas Gravrogkas : tylos kalba“ (Kaunas).

1990 m. Dainavos mikrorajone buv. P. Varkalio gatvė pavadinta A. ir J. Gravrogkų vardu (Kauno m. mero 1990 12 28 potv. Nr. 897).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. A.ir J. Gravrogkų g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 63–64.
2. Julijonas Gravrogkas – inžinierius, pedagogas. – Portr. // Žvilgsnis į Kauno fizikus nuo Aleksoto kalno / Aldona Kairienė. – Kaunas, 2000. – P. 82.
4. Kauno miesto gatvių sąrašas 2003 m.
5. Strikulienė, Olava. Broliai Antanas ir Julijonas Gravrogkai. – Iliustr. // Kauno laikas. – 1991, vas. 9. Nr. 27, p. 3.


GRIGAS NAPALYS [1896 02 07 Svideniuose (Kupiškio r.) – 1972 07 14 Kaune; palaidotas Romainių kapinėse], kalbininkas, žodynininkas, rašytojas, vertėjas.

[1925]–1926 m., 1931–1972 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1925 m. Kaune, Lietuvos universitete, studijavo lietuvių kalbą ir pedagogiką. Buvo J. Jablonskio sekretorius. 1926 m. studijas nutraukė.
1931 m. kalbininkas J. Balčikonis pakvietė jį dirbti į „Lietuvių kalbos žodyno“ redakciją sekretoriumi. „Žodyno“ kartoteką papildė 5000 žodžių iš gyvosios kalbos ir 4500 iš raštų. 1941 m. iš redakcijos pasitraukė ir 1942–1944 m. ūkininkavo Ražiškių kaime prie Rokų.
1945–1947 m. dirbo redaktoriumi Kaune įsteigtoje Enciklopedijų, žodynų ir mokslinės literatūros leidykloje. Suredagavo J. Barono „Rusų-lietuvių kalbų žodyno“ naują leidimą, kartu su kitais parengė „Lietuvių kalbos rašybos žodyną“ (1948). 1947 m. Lietuvių kalbos institutas Kaune įsteigė „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ redakciją, kurioje N. Grigas pradėjo dirbti nuo pirmųjų dienų. Iš pradžių su A. Lyberiu rengė „Lietuvių kalbos žodyno“ 1–2 tomus (surinko keliasdešimt tūkstančių žodžių kortelių ir per du metus parengė pirmosios redakcijos rankraštį). 1954 m. „Žodyną“ pabaigė vienas A. Lyberis, nes N. Grigas nepakluso sovietinės vadovybės reikalavimui jį taisyti.
Iki 1956 m., kol išėjo į pensiją, N. Grigas su A. Lyberiu išleido „Lietuvių kalbos rašybos žodyną mokykloms“. Nuo 1926 m. rašė žurnalams „Kalba“, „Kardas“, „Kultūra“, „Naujoji Romuva“ ir kt. Paskelbė atsiminimų apie K. Būgą, J. Balčikonį, J. Jablonskį ir kt. Vertė grožinės literatūros kūrinius į esperanto kalbą.
1960 m. persikėlė gyventi į Vilnių. 1972 m. žuvo kelyje netoli Kauno. 1976 m. skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė sukūrė bronzinį biustą „Kalbininkas Napalys Grigas“.

1997 m. Rokuose kalbininko vardu pavadinta gatvė (Kauno m. valdybos 1997 07 29 sprend. Nr. 584).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. N. Grigo g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 65.
2. Nepalaužtasis kalbininkas. – Iliustr. // Rokai ir jų apylinkės penkių amžių įkandin / Vanda Mažeikienė. – Kaunas, 2004. – P. 48–50.
3. Taluntytė, Nijolė. Rokai ir jų gatvėvardžiai // Kauno diena, 1997, gruod. 6, p. 23.


GRINIUS KAZYS [1866 12 17 Selemos Būdoje (Kazlų Rūdos sav. t.) – 1950 06 04 Čikagoje (JAV)], gydytojas, visuomenės veikėjas, Lietuvos Respublikos Prezidentas.

1920–1943 07 13 gyveno Kaune.

1920 m. buvo Lietuvos Steigiamojo ir vėlesnių seimų narys. Aktyviai dalyvavo rengiant Konstituciją. 1920 06 19–1922 02 01 – ministras pirmininkas. 1922–1935 m. vadovavo Kauno savivaldybės Medicinos ir sanitarijos skyriui. Nuo 1923 m. vadovavo „Pieno lašo“, o nuo 1924 m. ir „Kovos su tuberkulioze“ draugijoms.
1926 06 07 Valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų blokui laimėjus rinkimus į Lietuvos seimą, jų lyderis Kazys Grinius išrinktas LR Prezidentu.
Po 1926 12 17 valdžios perversmo buvo priverstas atsistatydinti ir dirbo ankstesnėse Medicinos ir sanitarijos skyriaus vedėjo pareigose iki 1935 m. rugsėjo mėn. 1927 m. buvo išrinktas Valstiečių sąjungos centro valdybos pirmininku. Vokiečių okupacijos metu, už protesto rašto dėl Lietuvos piliečių žydų žudymo įteikimą, vieneriems metams buvo ištremtas į Ąžuolų Būdą. Po tremties vėl dirbo ankstesnėse pareigose.
K. Grinius redagavo leidinius: „Sveikata“, „Lietuvos žinios“, „Kova su džiova“, „Pieno lašas“. Parašė botanikos, medicinos, istorijos veikalų.
1944 07 13 pasitraukė į Vokietiją, 1947 m. – į JAV. 1994 10 08 urna su jo palaikais parskraidinta į Lietuvą ir palaidota tėviškėje prie paminklo netoli Selemos.
1922 m. buvo išleistas jam skirtas pašto ženklas, 1926 m. Šilutės r. pastatytam tiltui į Rusnę suteiktas K. Griniaus vardas, o 1939 m. – jo garbei sukurtas medalis (skulpt. Antanas Aleksandravičius). Istorinėje LR prezidentūroje Kaune (Vilniaus g. 33) eksponuojami dailininkų Apolinaro Šimkūno (1926), Vlado Didžioko (1927) bei vengrų dailininko Josefo Senyei (1934) nutapyti prezidento portretai. 1993 m. K. Griniui ir jo žmonai K. Griniuvienei įteikti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiai. 1994 m. pagamintas K. Griniaus atminimui skirtas medalis (dail. Juozas Kalinauskas). 1996 02 02 serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas 0,40 Lt vertės pašto ženklas su Kazio Griniaus portretu (dail. Aušrelė Ratkevičienė), 2016 10 29 tęstinėje serijoje – 0,45 euro vertės proginis pašto ženklas 150-osios prezidento gimimo metinėms (dail. Domantas Vildžiūnas) ir pirmosios dienos vokas. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu 2016 m. paskelbti Prezidento Kazio Griniaus atminimo metais. Tais pačiais metais prezidentui ir jo žmonai suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai, įvertinant jų nuopelnus gelbėjant žydus nuo Holokausto; sukurtas dokumentinis filmas „Kredo: demokratas“ (autorė ir režisierė Edita Mildažytė). 2017 02 16 pristatytas dokumentinis spektaklis apie prezidentą Kazį Grinių „Alksniškės“ (rež. ir pjesės autorius Gytis Bernardas Padegimas).
Alfonsas Eidintas išleido knygą „Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas“ (Vilnius, 1993), Gediminas Ilgūnas parašė monografiją „Kazys Grinius“ (Vilnius, 2000), Mindaugas Tamošaitis – „Kazys Grinius ir jo bendražygiai Lietuvos politiniame gyvenime, 1926–1940 : valstiečiai liaudininkai autoritarizmo laikotarpiu“ (Vilnius, 2014).

1926 12 11 m. 60-ųjų gimimo metinių proga, valstybės ir visuomenės veikėjui K. Griniui VDU Medicinos fakulteto taryba suteikė garbės daktaro laipsnį.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html  [žiūrėta 2010 08 12]

nuotrauka 1926 m. 60-osioms K. Griniaus gimimo metinėms buvo sukurtas biustas (skulpt. Antanas Aleksandravičius), kuris vėliau buvo saugomas Vičiūnuose, 1930 m. įkurtoje Tuberkuliozės sanatorijoje. Dabar jis yra Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje, kuriam biustą perdavė 40 metų sanatorijoje išdirbusi vyr. gydytoja E. Makauskienė.

1931 m. viena Vilijampolės mikrorajono gatvė pavadinta jo vardu (pavadinimas panaikintas Kauno m. DŽDT VK 1946 12 12 nut. Nr. 638). 1991 m. buv. K. Giedrio gatvė Vilijampolėje pavadinta K. Griniaus vardu (Kauno m. mero 1990 11 23 potv. Nr. 690).

1937 06 30 draugija „Kova su džiova“ Vičiūnuose esančią tuberkuliozės sanatoriją pavadino K. Griniaus vardu. Sovietmečiu ji buvo vadinama J. A. Domaševičiaus tuberkuliozės sanatorija.
1991 01 29 sanatorijai grąžintas 1937–1947 m. vardas. Šiuo metu čia yra Kazio Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė (Kruonio g. 21).

1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje (K. Donelaičio g. 64) pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įamžinti 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių. 2-ojoje lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ greta kitų įrašyta: „Grinius Kazys, gydytojas“. 1950 m. paminklas nugriautas. 1997 06 07 atstatytas (archit. Liucijus Dringelis).

nuotrauka 1991 12 17 minint 125-ąsias gimimo metines, prie namo Žaliakalnyje (Aukštaičių g. 39) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1926–1941 m. gyveno Lietuvos respublikos prezidentas dr. Kazys Grinius (skulpt. Vytautas Narutis; Kauno m. mero 1991 03 11 potv. Nr. 378). 2001 11 27 lenta buvo pavogta, vėliau atrasta ir 2006 m., pažymint 140-ąsias gimimo metines, atstatyta.

1995 m. buvo įsteigta metinė prezidento Kazio Griniaus vardinė bakalauro ir magistro stipendija studentams, pasižymėjusiems medicinos mokslų srityje.
Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=134072  [žiūrėta 2010 08 12]

nuotrauka 1996 02 16 Istorinės LR prezidentūros kiemelyje Kaune (Vilniaus g. 33), šalia kitų dviejų Nepriklausomos Lietuvos prezidentų, pastatytas paminklas K. Griniui (skulpt. Stasys Žirgulis, archit. Kęstutis Mikšys).

1998 10 08 Kauno 44-ajai vidurinei mokyklai (Šiaurės pr. 97) suteiktas Kazio Griniaus vardas. 1996 m. įsteigtame mokyklos muziejuje garbingo vardo suteikimo proga atidaryta K. Griniui skirta ekspozicija. 2004 m. mokykla reorganizuota į pagrindinę, nuo 2012 09 01 – Kauno Kazio Griniaus progimnazija.
Prieiga per internetą: http://www.grinius.kaunas.lm.lt/index.php?option=com_content&view=category&layout=blog&id=31&Itemid=   [žiūrėta 2010 08 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Garbaravičienė, Birutė. Vasario 16-oji: praeities dvasios gyvybę turi išsaugoti dabarties darbai. – Iliustr. // Kauno diena. – 1996, vas.17, p.1–2.
2. Grąžintas senas pavadinimas // Kauno tiesa. – 1991, vas. 6, p. 1.
3. KAA, f. 219, ap. 1, b. 990, lap. 76.
4. Kazys Grinius. – Iliustr. – Bibliogr.: 6 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 47–50.
5. Kazys Grinius /1866–1950/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 102–103.
6. K. Griniaus g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 66.
7. Kazys Grinius. – Portr. // Šimtas knygnešių: Knygnešių sienelės vardai. – Vilnius, 1998. – P. 15, 51.
8. Lašas, Liudvikas, ... Knyga apie ūgį ir augimo hormoną, nykštukus ir milžinus, sveikatą, sportą ir senėjimą : [praktinė mokslinė-pažintinė mokymo knyga]. – Kaunas, 2016. – P. 111–112.
9. Lietuvos pašto ženklai : pašto ženklų katalogas : Nepriklausoma Respublika (1918–1940). – Vilnius, 1991. – P. 65–67.
10. Marcinkevičienė D. Mokyklai suteiktas Kazio Griniaus vardas // Kauno žinios. – 1998, spal. 16, p. 7.
11. Naudinga įstaiga gavo garbingą vardą: Panemunės džiovininkų sanatorija pavadinta K. Griniaus vardu. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 1937, birž. 30.


GRINKEVIČIŪTĖ DALIA [1927 05 25 Kaune – 1987 12 25 Kaune; palaidota Eigulių kapinėse; 2004 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Jonas Jagėla)], gydytoja, memuaristė.

1927–1941 m. ir 1956–1960 m. gyveno Kaune.

Gimė ir iki 14 m. augo Kaune. Sovietų armijai okupavus Lietuvą, Grinkevičių šeima 1941 06 14 naktį buvo ištremta į Jakutiją, Trofimovsko salą Laptevų jūroje.
1949 m. D. Grinkevičiūtė trumpam pabėgo ir su sergančia mama grįžo Kauną. Čia mirusią mamą palaidojo, o tremtyje rašytus dienoraščius bei kitus rankraščius sudėjo į stiklainį ir užkasė sode. Besirūpindama dokumentais vėl buvo suimta, apkaltinta pabėgimu ir uždaryta į kalėjimą A. Mickevičiaus gatvėje. Čia ją mėgino užverbuoti į saugumo agentus. Nepavykus to pasiekti, buvo nuteista ir 1953 m. vėl ištremta.
1954 m. pradėjo studijuoti mediciną Omske. 1956 m. grįžo į gimtinę ir įstojo į KMI III kursą. 1960 m. gavo aukštąjį medicininį išsilavinimą ir paskyrimą dirbti gydytoja Laukuvoje, kur gyveno nuolat persekiojama sovietinio saugumo. Nesitikėdama rasti užkastųjų dienoraščių, slapta rašė prisiminimus. 1972 m. juos pavyko perduoti akademiko A. Sacharovo žmonai J. Boner, kuri pasirūpino, kad tie rankraščiai būtų išleisti užsienyje lietuvių, rusų, anglų ir ispanų kalbomis.
1988 m. žurnale „Pergalė“ pasirodė D. Grinkevičiūtės memuarai „Lietuviai prie Laptevų jūros“. 1997 m. išleista rinktinė, į kurią pateko visi jos parašyti darbai: atsiminimai, miniatiūros, laiškai. Pataisyta ir naujai išleista „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (Vilnius, 2005). Aktorė R. Staliliūnaitė 75-osioms D. Grinkevičiūtės gimimo metinėms parengė programą „Sofoklis ir lietuviškoji Antigonė“.
2009 m. apdovanota (po mirties) Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos „Vilties žvaigždės“ ženklu.
2017 m. išleista Dalios Kotrynos Baliutavičienės parengta knyga „Dalia : Dalios Grinkevičiūtės gyvenimas : biografinė apybraiža“ (Kaunas).

nuotrauka 1996 06 15 Žaliakalnyje prie namo (Perkūno al. 60), atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1939–1941 m. gyveno gydytoja Dalia Grinkevičiūtė, 1941 metų tremtinė, tautos kančių liudytoja, sukrėtusi Lietuvą memuarais „Lietuviai prie Laptevų jūros“ (Kauno m. mero 1993 03 29 potv. Nr. 379).

2012 05 28 Lietuvos universitetų moterų sambūrio iniciatyva, Kauno Maironio universitetinėje gimnazijoje (Gimnazijos g. 3), atidaryta buvusios gimnazijos auklėtinės (mokėsi tuometinėje Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje) Dalios Grinkevičiūtės vardo auditorija.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?2715751114  [žiūrėta 2012 06 04],  http://www.maironis.kaunas.lm.lt/Pranesimai_199.aspx  [žiūrėta 2012 06 04]

2013 12 05 vienai Kauno gatvei suteiktas D. Grinkevičiūtės vardas (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 12 05 sprend. Nr. T-654).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 126.
2. Baliutavičienė, Dalia. Dalia : Dalios Grinkevičiūtės gyvenimas : biografinė apybraiža. – Kaunas : Naujasis lankas, 2017 (Kaunas : Morkūnas ir Ko). – P. 124–127.
3. Baliutavičienė, Dalia. Gydytoja, tremtinė, kovotoja: Gydytojos Dalios Grinkevičiūtės 10-ąsias mirties metines minint. – Portr. // Medicina. – T. 33 (1997), Nr. 12, p. 1199–1200.
4. Dalia Grinkevičiūtė. – Iliustr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 53–54.
5. Įamžintas knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorės D. Grinkevičiūtės atminimas // Kauno diena. – 1996, birž. 17, p. 3.
6. Kauno miesto savivaldybės nutarimai // Kauno diena. – 2013, gruod. 16, p. 18.
7. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
8. Maironio gimnazijoje – D. Grinkevičiūtės auditorija // XXI amžius. – 2012, birž. 15, p. 6
9. Puodžius, Jonas. Dalios Grinkevičiūtės vardas Kauno gatvei. – Portr. // Tremtinys. – 2012, geg. 25, p. 5.


GRYBAS VINCAS [1890 10 03 Peleniuose, Šakių r. – 1941 07 03 Rotuliuose, Jurbarko r.], skulptorius.

1923–1925 m. gyveno Kaune.

1923 m. įstojo laisvu klausytoju į Kauno meno mokyklą, kur studijavo skulptūrą pas Kajetoną Sklėrių. Pradėjo dirbti mokyklos gipso liejyklos instruktoriumi. Gyveno sargo palėpėje.
Studijų metais sukūrė du portretinius reljefus, skirtus M. Valančiui ir S. Daukantui atminti (1925) Kauno „Saulės“ gimnazijos fasade, 1924–1925 m. – pelėdas ir vazas ant Kauno meno mokyklos tvoros ir vartų, dvi dekoratyvines skulptūras „Pegasas“ (neišliko), kuriomis ketinta papuošti Kauno valstybės teatro sodelio ir Meno mokyklos vartus. Kartu su R. Antiniu dekoratyviniais reljefais papuošė M. K. Čiurlionio galerijos pastato portalą.
Gavęs stipendiją skulptūros studijoms užsienyje, V. Grybas 1925 m. rudenį išvyko į Paryžių. Keliavo po Europą. 1928 m. grįžo į Lietuvą. Nepavykus įsikurti Kaune, apsigyveno Jurbarke. 1936 m. įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą, vėliau dalyvavo jos parodose.
Sukūrė nemažai skulptūrų, paminklų: Simono Daukanto (Papilė,1928–1930); Vytauto Didžiojo (Kaunas, 1931), Vinco Kudirkos (Naumiestis, 1934) ir „Žemaičio“ (Raseiniai, 1933–1934), portretų (Simono Daukanto, Petro Vileišio (abu 1931), Sintautų bažnyčios altorių, antkapinių paminklų, paminklų projektų, medalių ir kt.
1941 07 03 vokiečių sušaudytas kartu su kitomis genocido aukomis.
1959 m. išleista Tado Adomonio monografija „Vincas Grybas“, 2004 m. – Nijolės Tumėnienės „Vincas Grybas : gyvenimo ir kūrybos drama“.

2013 m. Vilijampolės mikrorajone esančiai gatvei suteiktas V. Grybo akligatvio pavadinimas (Kauno m. savivaldybės tarybos 2013 06 06 sprendimu Nr. T-343).
Prieiga per internetą: http://vilijampole.kaunas.lt/index.php?4011155672  [žiūrėta 2013 09 21]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Naujausi Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimai // Laikinoji sostinė. – 2013, birželio 15, p. 8.


GUDYNAS PRANAS [1900 01 12 Mauručiuose (Prienų r.) – 1929 Kaune; palaidotas Veiveriuose], aviacijos kapitonas, premjero prof. A. Voldemaro adjutantas.

1920–1929 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1920 09 15 įstojo į Karo mokyklą. 1921 m. ją baigė turėdamas leitenanto laipsnį ir gavo paskyrimą į 8-ąjį pėst. pulką.
1924 m. perkeltas į Autobatalioną, o 1925 12 22 – į Kariuomenės teismą valstybinio gynėjo sekretoriaus padėjėju. Nuo 1924 m. mokėsi VDU Teisių fakultete. 1926 m. pakeltas į vyr. leitenantus. Tų pačių metų rugsėjo mėn. perkeltas į karo aviaciją oro žvalgu.
1927 m. baigė Aukštųjų karininkų kursų Aviacijos skyrių ir buvo paskirtas 4-osios oro eskadrilės lakūnu. Aktyvus 1926 m. valdžios perversmo dalyvis. 1927 m. pradžioje tapo tuometinio Lietuvos Respublikos premjero ir laikinai einančio užsienio reikalų ministro pareigas, prof. Augustino Voldemaro adjutantu. 1929 05 06 žuvo Kaune prie Valstybės teatro durų savo kūnu užstojęs ministrą pirmininką per pasikėsinimą jį nužudyti.
1928 m. P. Gudynas buvo apdovanotas DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu bei Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 1929 05 08 (po mirties) apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu ir pakeltas į kapitonus, o 1931 m. buvo apdovanotas Šaulių žvaigždės ordinu.

nuotrauka [1929 m.] jo žūties vietoje prie Valstybės teatro durų (dabar Kauno valstybinis muzikinis teatras), grindinyje buvo įmūryta atminimo plokštė su įrašu: „Šioje vietoje 1929.V.6 žuvo kapitonas Pranas Gudynas, lydėdamas ministerį pirmininką“. Sovietmečiu plokštė dingo.
2011 05 06 miesto sode, prie Muzikinio teatro, atidengta nauja atminimo plokštė: „Šioje vietoje 1929 m. gegužės 6 d. žuvo adjutantas kapitonas Pranas Gudynas saugodamas ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą“ (autorius Balys Gudas; Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 03 09 įsak. Nr. A-967).
Prieiga per internetą: http://kaunas.lt/index.php?205939826  [žiūrėta 2011 05 09]

1934 m. jo vardu pavadinta gatvė (1934 06 07 Kauno miesto tarybos nut. Nr. 726). Prieš Antrąjį pasaulinį karą viena centrinių gatvių Kaišiadoryse (dabar Gedimino g.) vadinosi jo vardu. 1991 m. viena iš Aleksoto mikrorajono gatvių pavadinta P. Gudyno vardu (Kauno m. valdybos 1991 10 22 potv. Nr. 255-v).

1937 m. pastatyti šaulių namai Veiveriuose (Prienų r.) buvo pavadinti Prano Gudyno vardu.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Balčiūnas, Jonas. Prano Gudyno gatvė // Kauno diena. – 1991, gruod. 11, p. 4.
2. Deksnys, Gintautas. Lietuvos karo aviacijos lakūnui kpt. Pranui Gudynui atminti. – Iliustr. // Krašto apsauga. – 2011, Nr. 10 (geg. 23–birž. 6), p. 19.
3. Gudyno g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 69.
4. KAA, f. 219, ap. 1, b. 187, lap. 38.
5. Kaminskas, Raimundas. Prof. A. Voldemaro likimo keliais. – Vilnius, 2012. – P. 71–72.
6. Skučaitė, Virginija. Pasikėsinimas į Premjerą arba kapitono žūtis. – Iliustr. // Kauno diena. – 1999, geg. 6, p. 10.
7. Šiumbrevičiūtė, Jūratė. P. Gudyno šaulių namai. – Iliustr. // Gyvenimas. – 2006, rugpj. 26, p. 4.
8. Veiveriai: 250 metų sukakčiai paminėti. – Alytus, 1994. – 27 p.: iliustr.


GUSTAITIS ANTANAS [1898 03 26 Obelinės k. (Marijampolės sav. t.) – 1941 10 16 sušaudytas Maskvoje; 2008 04 12 Marijampolės savanorių kapinėse atidengtas jo kenotafas], lakūnas, aviacijos konstruktorius, Lietuvos karo aviacijos viršininkas, brigados generolas.

1919–1941 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1919 m. baigė Karo aviacijos mokyklą Kaune ir gavo inžinerijos leitenanto laipsnį. 1922 m. baigė aukštojo pilotažo kursus, įgydamas karo lakūno vardą. 1923 m. pakeltas į vyr. leitenantus. 1924–1940 m. sukonstravo ir Karo aviacijos dirbtuvėse pastatė 9 tipų ANBO lėktuvus: sportinius, mokomuosius, žvalgybinius, bombonešius.
1928 m., įgijęs aviacijos ir mechanikos konstrukcijų inžinieriaus diplomą Paryžiuje, paskirtas Lietuvos karo aviacijos štabo viršininku. 1933 m. atliko pirmąjį skrydį žvalgybiniu lėktuvu ANBO-IV, o 1934 06 25-07 19 vadovavo 3-jų šių lėktuvų eskadrilės skrydžiui aplink Europą. Grįžęs iš kelionės, paskirtas Karo aviacijos viršininku. 1937 m. jam suteiktas brigados generolo laipsnis. 1939 m. serijinei gamybai paleistas A. Gustaičio sukurtas ir išbandytas lengvasis bombonešis ANBO-VIII, laikomas to meto vienu geriausiu tokio tipo lėktuvų pasaulyje.
1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, A. Gustaitis buvo paskirtas Likvidacinės komisijos pirmininku ir pasirašius likvidavimo aktą, iš kariuomenės paleistas. Kurį laiką dėstė VDU Technikos fakultete. 1941 03 06 bandant pereiti valstybės sieną buvo prie Šeštokų suimtas NKVD ir uždarytas į Kauno kalėjimą. Vėliau išvežtas į Maskvą. 1941 10 16 sušaudytas Butyrkų kalėjime.
Apdovanotas „Plieno sparnų“ garbės ženklu (1932), II rūšies Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu (1927), Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio (1939) ir 4-ojo laipsnio (1930) ordinais, DLK Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu (1934), Šaulių žvaigždės ordinu, Italijos Karūnos 3-iojo laipsnio ordinu (1934), Prancūzijos Garbės legiono 4-ojo laipsnio ordinu (1934) ir kt.
100-mečio jubiliejui Lietuvos televizijoje rež. Bronius Talačka sukūrė dokumentinį filmą „ANBO“. Tėviškėje pastatytas simbolinis paminklas. 1998 03 26 Lietuvos paštas į apyvartą išleido du pašto ženklus (dail. Gediminas Pempė) ir voką (dail. Antanas R. Šakalys), kurie Kauno centriniame pašte buvo žymimi specialiu pirmosios dienos antspaudu. Algirdas Gamziukas parašė knygą „Antanas Norėjo Būti Ore“ (Vilnius, 1997). 2010 03 26 įsteigtas Antano Gustaičio medalis (pagal Gyčio Ramoškos projektą), skirtas pagerbti didžiojo Lietuvos aviatoriaus atminimą ir pažymėti asmenis, nusipelniusius ugdant Lietuvos aviaciją. 2018 m. publikuotas leidinys „Brg. gen. inž. Antanas Gustaitis : lietuviškų lėktuvų ANBO kūrėjas“ (Vilnius).

nuotrauka 1990 12 01 ant namo (Lakūnų pl. 44) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1925–1927 m. gyveno lakūnas Steponas Darius, 1928–1940 m. lakūnas aviakonstruktorius Antanas Gustaitis“.

1991 m. Aleksoto mikrorajone A. Gustaičio vardu pavadinta gatvė (Kauno m. valdybos 1991 10 22 potv. Nr. 255-v; KMS tarybos 2013 04 18 sprend. Nr. T-22).

1998 m. atidengta memorialinė lenta (J. Bakanausko g. 29 E): „Lietuvos karo aviacijos viršininkas, brig. generolas inž. Antanas Gustaitis, gimęs 1898 m., nužudytas soviet. okupantų 1941 m.“; „Šioje vietoje veikusiose 1923–1940 m. karo aviacijos dirbtuvėse vyko jo sukurtų lėktuvų „ANBO“ serijinė gamyba“ (skulpt. Konstantinas Bogdanas).

nuotrauka 2000 11 17 Aleksote atidarytame Lietuvos karo aviacijos memoriale (Veiverių g. 132), atidengta atminimo lenta su įrašu: „Brig. Gen. inž. Antanas Gustaitis 1898 III 26–1941 X 16 Karo lakūnas, Lietuvos karo aviacijos viršininkas 1934–40 m., lėktuvų „ANBO“ konstruktorius nužudytas sovietinių okupantų“ (archit. Algimantas Mikėnas).

2001 m. Karinių oro pajėgų štabo rūmų reprezentacinė salė (Gedimino g. 25) pavadinta brigados gen. Antano Gustaičio vardu.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atminimas // Gyvenimas skrydžiui: Skiriama lėktuvų konstruktoriaus, lakūno, Lietuvos karo aviacijos viršininko, brigados generolo Antano Gustaičio šimtosioms gimimo metinėms. – Vilnius, 1999. – P. 255.
2. Byčienė, Dalia. Simbolinis kapas lėktuvų kūrėjui. – Iliustr. // Respublika. – 2008, kovo 31, priedas „Gyvenimas“, p. 21.
3. A. Gustaičio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 69–70.
3. Antanas Gustaitis /1898–1941/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 160–161.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Lietuvoje paminėtas A. Gustaičio jubiliejus // Lietuvos rytas. – 1998, kovo 27, p. 6.
6. Zemlickas, Gediminas. Vardas, telkiantis darbui. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 1998, bal. 7, p. 1–2.
7. Ramoška, Gytis. A. Gustaičio medalis – už nuopelnus Lietuvos aviacijai. – Iliustr. // Draugas. – 2010, lapkr. 17, p. 10.


GUSTAITYTĖ-ŠALČIUVIENĖ ANTANINA [1895 03 04 Rutkiškėse (Prienų r.) – 1958 09 23 Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse šalia vyro], rašytoja, pedagogė, visuomenės veikėja.

[1910]–1914, 1919–1920 m., 1945–1958 m. gyveno Kaune.

1913 m. baigė N. G. Losickos privačią mergaičių gimnaziją Kaune. Vienerius metus papildomai mokėsi, kad gautų leidimą dirbti mokytoja. Vėliau pedagogiką studijavo Maskvoje. Nuo 1919 m. Kauno gimnazijoje dėstė gamtos mokslus ir geografiją. 1920–1921 m. tobulinosi Berlyne. 1922 m. ištekėjo už Petro Šalčiaus.
Nuo 1911 m. rašė leidiniams „Ateitis“, „Šaltinis“, „Sandara“, „Lietuvos aidas“, „Talka“ ir kt. 1921–1922 m. redagavo laikraštį „Lietuvos aboliucionistas“. Parašė romanus: „Laiko laiptai“ (1931), „Vingiai“ (1932), „Juozukas“ (1933), „Voras“ (1935), novelių rinkinį „Dvejopa meilė“ (1934). Parengė geografinių pasakojimų knygą „Afrika“ (1923), vadovėlį „Pradedamoji geografija“ (1924, 1927).
Dalyvavo aukštąjį mokslą baigusių moterų draugijos veikloje, 1937 m. buvo tos bendrijos pirmininkė. 1945–1946 m. KVU Istorijos-filologijos fakultete dėstė rusų kalbą ir literatūrą, buvo Rašytojų sąjungos narė, bet pašalinta kaip nepatikima. Daug jos rankraščių nebuvo spausdinama ir jų likimas nežinomas. V. Daujotytės knygoje „Parašyta moterų“ (Vilnius, 2001) ji minima kaip feministinės literatūros autorė. A. Šalčiuvienė išsaugojo vienintelį savo dėdės, poeto M. Gustaičio raštų egzempliorių, kuris saugomas nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje.
1943 m. skulptorius Juozas Zikaras sukūrė portretinį medalioną.

nuotrauka 1994 10 28 Centre ant namo (V. Putvinskio g. 12), 1930 m. suprojektuoto V. Landsbergio-Žemkalnio, iškilmingai atidengta memorialinė lenta: „Čia 1922–1958 m. gyveno žymiausias Lietuvos kooperacijos teoretikas ir praktikas, ūkio istorijos tyrinėtojas, ekonomikos mokslų daktaras profesorius akademikas Petras Šalčius ir rašytoja Ananina Gustaitytė-Šalčiuvienė“ (Kauno m. mero1994 03 12 potv. Nr. 176).
Prieiga per internetą: http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=4247  [Žiūrėta 2010 08 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengiama paminklinė lenta Šalčiams // Kauno diena. – 1994, lapkr. 18, p. 3.
2. Kiek daug pamirštų vardų. – Iliustr. // Kauno diena. – 1994, lapkr. 19, p. 3.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Vanagienė, Virginija. Memorialinė lenta įamžinimui // Diena. – 1994, lapkr. 22, p. 3.


HERBAČIAUSKAS JUOZAPAS ALBINAS (Herbaczewski Jozef Albin) [1876 10 20 Lankeliškiuose (Vilkaviškio r.) – 1944 12 03 Krokuvoje (Lenkija)], literatūrologas, lietuvių ir lenkų rašytojas modernistas, vertėjas bei visuomenės veikėjas.

1923–1933 m. gyveno Kaune.

Baigęs Marijampolės gimnaziją, mokėsi ir dėstė lietuvių kalbą Krokuvoje. 1923 m. grįžęs į Lietuvą, LU dėstė lenkų kalbą ir literatūrą. Rašė straipsnius žurnalams „Aušrinė“, „Gaisai“, „Baras“, „Lietuvos žinios“, „Naujoji Lietuva“ ir kt. Ankstyvąsias publikacijas pasirašydavo slapyvardžiu Jaunutis Vienuolis, atitikusiu to meto nuotaikas. Parašė straipsnius „Mūsų literatūros pagrindiniu klausimu“ (1928), „Vincas Krėvė-Mickevičius ir mūsų laikai“, „Mūsų gyvenimo kuriozai“ (abu 1930). Bendradarbiavo ir lenkų spaudoje.
Aktyviai dalyvavo Kauno bohemos susibūrimuose ir debatuose, dažnai vykusiuose Laisvės al. buvusioje „Konrado“ kavinėje. Augęs Lietuvoje, jaunystę praleidęs Lenkijoje, J. A. Herbačiauskas ieškojo būdų kaip suartinti abi tautas bei sumoderninti lietuvių literatūrą. Okultizmo idėjas skleidė esė rinkinyje „Dievo šypsenos“ (1929 m.). Parašė dramatizuotus kūrinius: „Tyrų vienuolis“ (1930), „Lietuvos griuvėsių himnai“, „XIII kapinynų simfonija“ (1925) ir kt. Išleistas jo esė rinkinys „Erškėčių vainikas“ (1908, 1992).
1925 m. skulptorius J. Zikaras sukūrė profesoriaus portretą iš gipso. 2011 m. Kauno valstybiniame dramos teatre (KVDT) rež. Gytis Padegimas pastatė spektaklį „JAH“ (pavadinime užkoduoti J. A. Herbačiausko inicialai), kuriame atsiskleidžia rašytojo gyvenimo istorija.
Literatūros kritikė Eugenija Vaitkevičiūtė apie šią spalvingą asmenybę parengė monografiją „Žinomas nežinomas Juozas Albinas Herbačiauskas“ (Kaunas, 2007).

nuotrauka 2011 01 28 miesto centre ant namo (Kęstučio g. 58) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1929–1932 m. gyveno žymus lietuvių ir lenkų kultūrų ir visuomenės veikėjas, rašytojas, literatūros kritikas, tautinio lietuvių atgimimo puoselėtojas Juozapas Albinas Herbačiauskas (1876–1944)“ (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 07 21 įsak. Nr. A–2537). Lentos tekstas lietuvių ir lenkų kalbomis (skulpt. Stasys Žirgulis).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?2052281012  [žiūrėta 2011 01 28]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kanopkaitė, Rūta. Literatūros donkichoto pamokos // Kauno diena. – 2008, vas. 22, p. 11.
2. Kauno karuselė / parengė Aurina Venislovaitė. – Iliustr. – Rubrika: Spektras // Nemunas. – 2011, saus. 27–vas. 2 (Nr. 4), p. 12.
3. Meškauskaitė, Audronė. Juozapo Albino Herbačiausko atminimo ženklai. – Iliustr. // Nemunas. – 2011, vas. 3–9, p. 2, 9.


HIKSA PRANAS, HIKSIENĖ IRENA
HIKSA PRANAS [1897 05 23 Verkių dvare (dab. Vilniaus miesto dalis) – 1966 04 04 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], pirmasis karo lakūnas lietuvis, automobilininkas, inžinierius.

HIKSIENĖ (SOLLOMINAITĖ) IRENA [1909 03 29 Kaune – 1996 05 11 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse], pedagogė.

1919–1923 m., 1928–1940 m., 1955–1966 m. P. Hiksa gyveno Kaune.
1909–1928 m., 1932–1940 m. 1955–1996 m. I. Hiksienė gyveno Kaune.

Studijavęs ir karinę tarnybą atlikęs Rusijoje, 1917 m. Pranas Hiksa baigė Anglijos Karališkųjų oro pajėgų aviacijos korpuso (angl. Royal Flying Corps) mokyklą ir įgijo aviacijos leitenanto laipsnį. Kilus revoliucijai Rusijoje, grįžo į Lietuvą.
1919 m. buvo paskirtas į Lietuvos karo aviacijos I orlaivių kovos būrį lakūnu. Netrukus jam suteiktas vyr. leitenanto laipsnis, tapo aviacijos mokomojo būrio viršininku, nuo 1920 04 16 – oro eskadrilės vadu, nuo 1922 06 03 – kapitonu. Jo mokiniai buvo J. Dobkevičius, A. Gustaitis, J. Mikėnas ir kt. 1922 m. išėjęs į atsargą, įstojo į LU studijuoti mechanikos, bet trumpai pasimokęs, pradėjo dirbti „Ūkio banke“ įgaliotiniu „Maisto“ fabriko statybai, vėliau paskirtas gamybos direktoriumi. 1924–1928 m. dirbo „Maisto“ fabriko atstovu, eksporto-importo makleriu Čekoslovakijoje ir kt. Europos šalyse. 1928 m. Prahoje įgijo inžinieriaus specialybę. Čia buvo įkūręs ir savo firmą „P. Hiksa, Praha 2, Příčná 9“, atstovaujančią lietuviškam „Maistui“ Čekoslovakijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Austrijoje. Grįžęs dirbo Kauno „Metalo“ fabrike vyr. inžinieriumi. 1939 m. laikinai paskirtas karo aviacijos 1-ojo autobūrio vadu. Vėliau dirbo inžinieriumi.
1928–1940 m. buvo Lietuvos aeroklubo viceprezidentas ir Lietuvos automobilių klubo narys, 1931 m. ir 1932 m. – pirmųjų automobilių ralių „Aplink Lietuvą“ nugalėtojas ir LR prezidento Antano Smetonos įsteigtos taurės laimėtojas. 1933 m. ir 1935 m. kartu su žmona Irena dalyvavo tarptautinėse Monte Karlo ralio varžybose.
1932 m., po studijų Vienoje (Austrija), grįžusi Irena Hiksienė dirbo korespondente-vertėja vienoje Kauno kontoroje. Nuo 1955 m. dėstė rusų ir vokiečių kalbas 5-ojoje vidurinėje mokykloje, 1959–1964 m. – vokiečių kalbą KMI.
Po P. Hiksos mirties našlė atrinko nuotraukas, mašinėle perrašė jo rusiškai rašytus atsiminimus, o dukra Rita Šniukienė išvertė į lietuvių kalbą. Šeimos rūpesčiu išleista knyga „Gyvenimas kaip skrydis“ : dokumentinis, iliustruotas dviejų pasaulinių karų ir pokarių, kuriuos pragyveno autorius, aprašymas. Asmenys, vietovės ir įvykiai tikri“ (Vilnius, 1996). Knygos aštuonis egzempliorius pasidalino keturios dukros ir vaikaičiai, dvi knygos padovanotos aviacijos muziejui ir Lietuvos nacionalinei M. Mažvydo bibliotekai. Šios knygos pagrindu 2014 m. išleista „Gyvenimas kaip skrydis : karo lakūno, inžinieriaus ir automobilininko atsiminimai“ (Vilnius).
1999 m. Prano Hiksos atminimui sukurtas portretinis pašto vokas (dail. Gediminas Karpavičius).

nuotrauka 2000 11 17 Aleksote, S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome (Veiverių g. 132) atidarytame Lietuvos karo aviacijos memoriale atidengta memorialinė lenta su įrašu: „Av. kpt. Pranas Hiksa 1897 V 10–1966 IV 4 Pirmasis Lietuvos karo lakūnas – lietuvis nepriklausomybės kovų dalyvis“ (archit. Algimantas Mikėnas).

nuotrauka 2012 03 12, P. Hiksos 115-ųjų gimimo metinių ir atkurtų Lietuvos karinių oro pajėgų 20-ečio proga, ant namo (K. Donelaičio g. 5) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name nuo 1955 m. gyveno pirmasis lietuvis karo lakūnas Pranas Hiksa (1897–1966) ir jo žmona pedagogė Irena Hiksienė (1909–1996)“ (autorius Balys Gudas, Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 03 05 įsak. Nr. A-818).
Prieiga per internetą: http://kaunas.lt/index.php?321119556  [žiūrėta 2012 03 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Ignatavičius, Stasys. Memorialas Lietuvos karo aviacijai ir jos pradininkams. – Iliustr. // Trimitas. – 2000, Nr. 12, p. 27.
2. Kažemėkaitytė, Jolanta. Įamžinti Lietuvos aviatorių vardai. – Iliustr. // Ūkininko patarėjas. – 2000, lapkr., 18, p. 3.
3. Marcinkevičienė, Danutė. Įamžino lakūną ir autolenktynininką. – Iliustr. // XXI amžius. – 2012, geg. 4, p. 7.
4. Milkova, Vaida. Prikelti namą antrajam gyvenimui. – Nuotr. // Kauno diena. – 2009, birž. 27, p. 38.
5. Nuo rato iki greičio rekordų. – Vilnius, 2015. – Kn. 4 : Lietuvos automobilių sporto istorija. – P. 101.
6. P. Hiksa : gyvenimo pojūtis ant ratų ir sparnų // Laikinoji sostinė. – 1997, gegužės 9, p. 3.
7. Rozga, Leopoldas. Pirmasis Lietuvos karo lakūnas – Zubovų augintinis. – Iliustr. // Vienybė. – 2008, kovo 15, p. 4.


HOPENAS ČESLOVAS [1955 04 06 Kaune – 1974 01 29 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], nukentėjęs kovoje už Lietuvos nepriklausomybę.

Nuo gimimo iki mirties gyveno Kaune.

Jo senelis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, o tėvas, irgi Česlovas Hopenas – aktyvus 1991 m. sausio mėn. Lietuvos nepriklausomybės gynėjas.
Iki 1972 m. gegužės 14 d., kai Miesto sode susidegino Romas Kalanta, Česlovas Hopenas (jaunesnysis) dirbo automotoristu 6-ojoje Kauno ATI ir mokėsi vakarinėje vidurinėje mokykloje. R. Kalantos susideginimo metu sušuko: „Okupantai, lauk iš Lietuvos!“. Po įvykio milicijos, saugumo ir armijos padaliniai užblokavo Kauno centrą, suiminėjo jaunuolius, atiminėjo dokumentus ir gabeno į milicijos poskyrį. Po apklausos jaunuoliai turėjo praeiti tamsiu koridoriumi, kur iš abiejų pusių išsirikiavę kareiviai juos mušė guminėmis lazdomis.
Česlovui Hopenui atmušė inkstus. Po 1,5 metų jis mirė neturėdamas nė 19 metų.

nuotrauka 1994 m. prie namo mažoje Dainavos mikrorajono gatvelėje (Vienybės g. 29) pritvirtinta memorialinė lenta: „Šiame name gyveno R. Kalantos įvykių Kaune dalyvis, KGB auka Česlovas Hopenas. 1955–1974“ (dail. Algirdas Maciulevičius; 1994 10 12 Kauno m. mero potv. Nr. 669). Lenta pakabinta giminių pastangomis ir lėšomis.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Čaplikas, Albinas. Tėvas ir sūnus. – Portr. // Kardas. – 1995, Nr. 3–4, p. 26.
2. Jankus, Gediminas. Jų negalima užmiršti // Kauno diena. – 1996, geg. 27, p. 12.


INDRA JUOZAS (iki 1943 m. Juozas Padleckis) [1918 03 18 Pavietavoje (Jurbarko r.) – 1968 03 14 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse; antkapinis paminklas pastatytas 1978 m., archit. M. Jakimavičienė], dainininkas (tenoras), kompozitorius, dirigentas.

1938–1968 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1938–1945 studijavo solinį dainavimą, kompoziciją ir dirigavimą Kauno konservatorijoje pas E. Vitingą, P. Oleką, V. Jakubėną, prof. J. Gruodį. 1943 m. metais kaip dainininkas debiutavo Vilniuje. Po II pasaulinio karo grįžo į Kauną. Čia tęsė studijas, koncertavo.
1945 m. buvo suimtas ir išvežtas į Rytus už tai, kad karo metais grojo kariniame orkestre. Grįžęs iš tremties, 1948–1953 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. Nuo 1954 m. – Kompozitorių sąjungos narys.
1954–1965 m. J. Indra buvo Kauno muzikinio teatro vyr. dirigentas, o 1965–1968 m. – dirigentas. Dirigavo per 30 įvairių operų ir operečių spektaklių, daug koncertavo. 1956 m. parašė žymiausią savo kūrinį – baletą „Audronė“, kuris 1957 m. pelnė Respublikinę premiją.
1960 m. sukūrė simfoniją „Griuvėsių miestas“. Parašė 12 originalių dainų bei romansų, choro ir solo dainų, harmonizavo apie 150 liaudies dainų („Aš išdainavau visas daineles“, „Ant kalno rugiai“, „Žveng žirgelis lankoj“ ir kt.), apie 20 kamerinių instrumentinių, 10 simfoninių kūrinių, muziką 8 dramos spektakliams bei kino filmams ir kt.
1959 m. sukurtas J. Indros biustas (paskutinis skulpt. Antano Aleksandravičiaus darbas) dabar saugomas M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje. Muzikologė Ona Narbutienė išleido knygą „Juozas Indra“ (Vilnius, 1975).

nuotrauka 1998 m. ant namo (Laisvės al. 81) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name, 1954–1968 m. gyveno kompozitorius, dirigentas ir dainininkas Juozas Indra“ (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. 1988 05 25 LDT VK potv. Nr. 173 p.)

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juozas Indra. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 25.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


IVANAUSKAS TADAS [1882 12 16 Lebiodkoje, Varanavo r., (dab. Baltarusija) – 1970 06 01 Kaune, palaidotas Tabariškių kapinėse (Kauno r.). 1976 m. pastatyto antkapinio paminklo autoriai: archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, skulpt. Stepas Šarovas], gamtininkas, biologas, profesorius, akademikas.

1919–1970 m. gyveno Kaune.

1919 m. liepos 15 d. padedant prof. P. Matulioniui, įsteigė Gamtos tyrimų stotį ir Zoologijos muziejų, kuriam vadovavo iki 1945 m. 1920 m. dalyvavo Aukštųjų kursų atidaryme Kaune. 1922–1940 m. buvo LU (nuo 1930 m. – VDU) profesorius, Zoologijos ir lyginamosios anatomijos katedros vedėjas.
Su žmona Honorata organizavo pirmąją „Nacionalinę paukščių dieną“ bei „Medžių sodinimo šventes“, kurių metu pasodinti Petrašiūnų, Panemunės, Lampėdžių pušynai, apželdinti Nemuno šlaitai. 1921–1939 m. – „Taisyklingosios medžioklės ir žūklės draugijos“ įkūrėjas ir pirmininkas, 1927–1938 m. redagavo žurnalą „Medžiotojas“.
1929 m. Obelynėje (Kauno r.) įkūrė kailinių žvėrelių fermą, o 1938 m. – Zoologijos sodą Kaune. 1940 m. tapo biologijos mokslų daktaru. Organizavo mokslines ekspedicijas į 12 pasaulio šalių.
1941 m. buvo išrinktas Lietuvos mokslų akademijos tikruoju nariu. 1945 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1952–1954 m. T. Ivanauskas buvo LŽŪA Miškininkystės katedros vedėjas, 1954–1965 m. – KMI Bendrosios biologijos katedros vedėjas, 1954–1970 m. tos katedros profesorius.
Parašė 37 knygas ir brošiūras. Svarbiausias jo veikalas – „Lietuvos paukščiai“ (3 kn.), už kurį 1959 m. buvo apdovanotas respublikine premija. Taip pat parašė 2 vadovėlius, 15 mokslinių veikalų, daugiau nei 600 straipsnių periodiniuose leidiniuose: „Kosmos“, „Kultūra“, „Trimitas“, „Mūsų rytojus“, „Mūsų girios“, „Tautos ūkis“ ir kt.
T. Ivanausko vardu pavadinta nauja vabzdžių gentis Ivanauskella. Už Zoologijos muziejaus įkūrimą apdovanotas Gedimino ordinu, įvairiais raštais, medaliais ir kitais apdovanojimais.
1963 m. Lietuvos televizijos užsakymu sukurtas dokumentinis filmas „Iš dainų atskridę paukščiai“ apie Žuvinto rezervato įkūrėją Tadą Ivanauską (rež. Petras Abukevičius). Apie 1930 m. profesoriaus garbei buvo sukurtas medalis. 1977 m. Aloyzas Janušauskas sukūrė jam skirtą bronzinį medalį, 1978 m. J. Grybauskas iš Betygalos išdrožė medinį profesoriaus biustą, kuris saugomas Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje Kaune. 1998 04 25 serijoje „Žymūs žmonės“ jo garbei išleistas 0,5 Lt pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė), o 2002 m. – proginis vokas. T. Ivanauskas pristatytas TV dokumentiniame cikle „Laikinosios sostinės fenomenas“ (scenarijaus autorė Audronė Kosciuškienė, 2016 m.).
Išėjo knygos: Algirdo ir Mindaugo Navasaičių „Obelynė“ (Vilnius, 1980), Petro Zajančkausko „Gamtininkas Tadas Ivanauskas: 1882–1970“ (Vilnius, 2002), „Akademikas Tadas Ivanauskas ir Obelynė“ (Kaunas, 2002) bei fotografijų albumas „Akademikas Tadas Ivanauskas: gyvenimo ir kūrybinės veiklos akimirkos“ (Vilnius, 2007).

nuotrauka 1970 12 16 Zoologijos muziejui (Laisvės al. 106) suteiktas jo įkūrėjo vardas. 1981 m. čia atidengtas prof. Tado Ivanausko paminklinis biustas iš bronzos ir marmuro (skulpt. Stasys Žirgulis).
1982 12 16 muziejuje atidarytas memorialinis kambarys, parengtas atminimo albumas su 326 nuotraukomis.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Kaunas/ivanausko_muziejus.htm  [žiūrėta 2010 08 13]

[1973 m.] po profesoriaus mirties Obelynėje (Kauno r.), įdukros Eleonoros Baltuškevičienės iniciatyva įrengta T. Ivanausko memorialinė sodyba-muziejus, kurioje profesorius gyveno 1920–1970 m. 1997 m. ant namo-muziejaus sienos atidengta medinė atminimo lenta su bareljefu: „Akad. Tadas Ivanauskas (1882 12 16–1970 06 01) Visą savo gyvenimą ir darbą pašvenčiau Lietuvai“ (tautodail. Leonas Juozonis).

nuotrauka 1979 m. ant namo (V. Putvinskio g. 33) pritvirtinta pirmoji memorialinė lenta. 1991 m. – atidengta antroji memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1952–1970 m. gyveno akademikas Tadas Ivanauskas“ (skulpt. Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė, dail. Gediminas Pempė).

1982 m., minint mokslininko 100-ąsias gimimo metines, už svarbius biologijos bei gamtosaugos mokslo darbus įsteigta vardine T. Ivanausko premija, kurią kas ketveri metai skiria LMA.
Lietuvos ornitologų draugija tai pat įsteigė T. Ivanausko premiją už paukščių tyrimo ir apsaugos darbus.

1991 m. Česlovui Kudabai pasiūlius, buvo įsteigta T. Ivanausko mokinių ir bendraminčių brolija. Ji renkasi kasmet T. Ivanausko gimimo ir mirties dienomis, lankosi Tabariškėse ir Obelynėje, rūpinasi profesoriaus knygų leidimu, siekia išsaugoti T. Ivanausko idėjas.

1992 12 11, minint T. Ivanausko 110-ąsias gimimo metines, LŽŪA Miškininkystės ir gamtos apsaugos katedroje Miško žvėrių ir paukščių biologijos kabinetui (centr. rūmai Nr. 412) buvo suteiktas profesoriaus vardas.

1992 m. Fredoje jo vardu pavadinta nauja gatvė (Kauno m. valdybos 1992 02 07 potv. Nr. 1347). 1998 m. vienai iš Ringaudų gyvenvietės gatvių suteiktas prof. T. Ivanausko vardas (Kauno r. savivaldybės 1998 08 26 sprend. Nr. 50).

nuotrauka 2001 10 10 Kauno zoologijos sode (Radvilėnų pl. 21) atidengtas biustas su įrašu: „Zoologijos sodo įkūrėjas profesorius akademikas Tadas Ivanauskas“ (skulpt. Algimantas Šlapikas, archit. Algimantas Mikėnas).

2002 12 12 minint 120-ąsias gimimo metines, LŽŪU bibliotekoje (101 kab.) atidaryta akademiko T. Ivanausko asmeninė biblioteka-muziejus.

2009 m. Šilainių vidurinė mokykla (Vėtrungės g. 1) pavadinta Tado Ivanausko vardu.
Prieiga per internetą: http://www.ktim.lt/  [žiūrėta 2011 11 29 ]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dėl Tado Ivanausko atminties įamžinimo // Tiesa. – 1971, saus. 28, p. 3.
2. Gaidienė, Elena. Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus: 1919–1999. – Vilnius, 1999. – 111 p.
3. Jakimavičius, Algimntas. Iškilus Lietuvos gamtininkas, akademikas profesorius Tadas Ivanauskas // Ekologija. – 2003, Nr. 3, p. 40–44.
4. Kučinskaitė, Kristina. Fotografas santaupas paaukojo paminklui. – Iliustr. // Respublika. – 2001, spal. 12, p. 4.
5. Kudaba, Česlovas. Tako tęsinyje. – Kauno tiesa. – 1992, saus. 24, p. 4.
6. Prie T. Ivanausko namo – paminklinė lenta. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 1997, birž. 4, p. 39.
7. Tadas Ivanauskas. – Portr. // Miškininkystės katedrai – 80 metų. – P. 21–22.
8. Tadas Ivanauskas /1882–1970. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – P. 130–131.
9. T. Ivanausko g. – Portr. – Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 71–72.
10. Šarlauskienė, Lina. Tado Ivanausko asmeninė biblioteka [LŽŪU] // Tarp knygų. – 2003, Nr. 10, p. 16–17.
11. Zajančkauskas, Petras. Gyvas – kol atsimenama // Tėviškės gamta. – 1996, Nr. 9, p. 4.


IVINSKIS LAURYNAS [1810 08 15 Bambaluose (Šilalės r.) – 1881 07 17 Milvyduose (Šiaulių r.)], liaudies švietėjas, mokslininkas ir literatas.

[1846–1847 m.] ir 1864 10 20–1866 05 01 gyveno Kaune.

1841 m. įsigijo namų mokytojo teises, o 1847 m. birželio mėn. Kauno gimnazijos pedagogų taryboje išlaikė privalomus egzaminus miesto mokytojo teisėms gauti. Siekdamas aukštesnio išsilavinimo, mokėsi savarankiškai. Mokytojavo Kauno gubernijos dvaruose.
1846 m. išleido pirmąjį lietuvišką kalendorių „Metu skajtlus ukiniszkas ant metų Wieszpaties 1846“. Uždraudus spaudą lotyniškais rašmenimis, L. Ivinskis buvo pakviestas dirbti lietuviškų raštų transkribavimo rusiškais rašmenimis komisijoje.
1864 m. spalio mėn. atvyko į Kauną. 1865-ųjų m. kalendorių teko rengti tuoj pat. Be kalendoriaus L. Ivinskis kartu su S. Mikuckiu ruošė spaudai mokyklinį elementorių, pirmą lietuvišką knygą, išspausdintą kirilica.
Per pusantrų darbo metų komisijoje jis parengė 1865-ųjų, 1866-ųjų ir 1867-ųjų metų kalendorius rusiškais rašmenimis (taip vadinama „graždanka“). Valdžia jo darbu nebuvo patenkinta, todėl 1866 04 01 L. Ivinskis atsistatydino ir buvo skubiai išleistas į pensiją, neatsiskaičius už darbą Kaune.
1846–1867 m. išleido 20 kalendorių. Juose teikė gamtos mokslo, medicinos, sodininkystės žinių, praktiškų patarimų valstiečiams. 1881 m. baigė rašyti veikalą „Gydymai žmogaus ir gyvulių paprastų ligų“, kurio rankraštis (perrašytas ne Ivinskio ranka) saugomas KMU bibliotekoje. Paliko mokslinį veikalą „Prigimtumenė“, įvairių augalų piešinius su aprašais, nebaigtų žodynų ir kitų veikalų. Nuo 1849 m. kalendoriuose pradėjo spausdinti tautosakos ir kitus literatūros kūrinius. Iš dalies kalendoriai atstojo to meto periodinę spaudą.
1988 m. Vilniuje išleista Danutės Petkevičiūtės monografija „Laurynas Ivinskis“, 1995 m. – L. Ivinskio raštai (Vilnius), 2008 m. – Vytauto Kirkučio „Tekančio laiko įrašai“ (Vilnius). 2000 m. Albina Auksoriūtė parengė disertaciją „Lauryno Ivinskio terminologijos darbai“.

1924 m. Aukštuosiuose Šančiuose L. Ivinskio vardu pavadinta gatvė (Kauno m. valdybos posėdžio 1924 01 17 nut. Nr. 118).
Vienai Kulautuvos (Kauno r.) gatvių taip pat suteiktas L. Ivinskio vardas.

1990 m. buvo įsteigta kasmetinė 1000 Lt Lauryno Ivinskio premija, teikiama geriausio metų kalendoriaus sudarytojui.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Siauliai/kursenu_kalendoriu_muziejus.htm#kitos_zinios  [žiūrėta 2010 08 13]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KAA, f. 218, ap. 1, b. 461, lap. 129.
2. Laurynas Ivinskis /1810–1881/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 78–79.
3. L. Ivinskio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 72–73.


IVINSKIS ZENONAS [1908 05 25 Kaušėnuose (Plungės r.) – 1971 12 24 Bonoje (Vokietija)], istorikas, profesorius, filosofijos daktaras, akademikas.

1925–1940 m. gyveno Kaune, išskyrus 1929–1932 m., kai tobulinosi Vokietijoje.

1925 m. baigęs Telšių gimnaziją įstojo į LU istorijos fakultetą. 1920 m. įstojęs į ateitininkų organizaciją, 1927–1929 m. buvo Studentų ateitininkų sąjungos sekretorius ir pirmininkas. Gavęs valstybinę stipendiją, 1929–1932 m. tobulinosi užsienyje. Daktaro vardui gauti apgynė mokslinį darbą „Lietuvos valstiečių luomo istorija nuo seniausių laikų iki VI a. pradžios“, išleistą vokiečių kalba jį galima rasti beveik visose Europos universitetų bibliotekose.
1933 m. grįžęs į Kauną dėstė istoriją VDU, buvo Teologijos-filosofijos fakulteto privatdocentas, kartu Kaune atlikdamas ir karinę tarnybą. Iš Europos archyvuose surinktos medžiagos 1933 m. apgynė habilitacinį darbą „Lietuvių ir prūsų prekybiniai santykiai pirmojoje XVI a. pusėje“. 1935 m. buvo docentas, Visuotinės istorijos katedros vedėjas, nuo 1940 m. – profesorius. 1940 m. pavadavo laikraščio „XX amžius“ redaktorių. Z. Ivinskis rašė straipsnius „Lietuvių enciklopedijai“, leidiniams „Atheneaum“, „Naujoji Romuva“, „Soter“, „Židinys“ ir kt., buvo aktyvus ateitininkas, Lietuvos bei Katalikų MA, tarptautinių istorikų konferencijų narys.
Sovietmečiu uždarius Teologijos-filosofijos fakultetą, sekretroriavo VDU, dirbo Lietuvos kultūros paminklų apsaugos konservatoriumi, profesoriavo Vilniaus universitete. 1941 m. Laikinoji vyriausybė gražino jį į Kauno universitetą ir paskyrė naujai įkurto Filosofijos fakulteto dekanu. 1942 m. Z. Ivinskis atsistatydino iš dekano pareigų.
1944 m. rudenį pasitraukė į Vokietiją, tačiau veiklos nenutraukė. Lietuvos istoriją dėstė lietuviškose gimnazijose (nuo 1963 m. Bonos universitete), iš pirminių šaltinių ją tyrė Romos ir Vatikano archyvuose. Dalyvavo lietuvių politinėje veikloje, bendravo su VLIK’u, vadovavo Baltų institutui. Dar gyvendamas Kaune propagavo objektyvią lietuvybę užsienyje, kovojo su istorijos ideologizavimu ir iškraipymu.
Parašė studijas „Jogaila. Jo santykiai su Kęstučiu ir Vytautu“ (1935), „Šventasis Kazimieras“ (1955), „Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva“ (1955), „Lietuvos istorija: iki Vytauto Didžiojo mirties“ (1978), „Lietuvos istorijos šaltiniai“ (1995), daugybę mokslinių straipsnių apie didžiuosius Lietuvos kunigaikščius ir kt. Romoje leidžiami profesoriaus „Rinktiniai raštai.“ Iki išvykimo sukaupta jo knygų kolekcija saugoma Žemaičių dailės muziejuje Plungėje; užsienyje sukauptas archyvas – didžiosiose mokslinėse bibliotekose Vilniuje. 2008 01 19 ser. „Žymūs žmonės“ išleistas jam skirtas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).

nuotrauka 2008 10 16, minint 100-ąsias gimimo metines, VDU Katalikų teologijos fakultete (Gimnazijos g. 7) Z. Ivinskio vardu pavadinta auditorija, kurią puošia profesoriaus portretas (dail. G. Grickevičius); jo garbei surengta tarptautinė mokslinė konferencija.

nuotrauka 2008 10 17 Žaliakalnyje ant namo (P. Višinskio g. 46) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1936–1944 m. gyveno istorikas, filosofas, Vytauto Didžiojo, Vilniaus ir Bonos universitetų profesorius Zenonas Ivinskis“ (Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2008 03 26 įsak. Nr. A-1067).
Prieiga per internetą: http://knyga.kvb.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=232  [žiūrėta 2008 10 20 ]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kačerauskienė, Aldona. Zenonas Ivinskis: mokslininkas, visuomenininkas, šviesios sielos žmogus // XXI amžius. – 2008, geg. 21, p. 9.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Zenono Ivinskio asmeninės bibliotekos, surinktos iki 1944 m. Lietuvoje, 1994 m. padovanotos Žemaičių dailės muziejui, spaudinių abėcėlinis katalogas. – Plungė–Vilnius, 1998. – 64 p.
4. Prof. Zenonas Ivinskis // Lietuvių frontas / Mindaugas Bloznelis. – Kaunas, 2008. – P. 391.


JABLONSKIS JONAS (slapyvardis Rygiškių Jonas) [1860 12 30 Kubilėliuose (Šakių r.) – 1930 02 23 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse; 1966 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Petras Aleksandravičius)], lietuvių kalbininkas, vertėjas, profesorius.

1919–1930 m. gyveno Kaune.

1919 m. vasarą J. Jablonskis iš Vilniaus persikėlė į Kauną. Nors buvo paralyžiuotas, skaitė paskaitas „Saulės“ draugijos mokytojų kursuose bei organizavo lietuvių kalbos kursus. Savo bute (dabar J. Jablonskio ir Vilniaus g. kampas) 2 k. per savaitę skaitydavo paskaitas studentams, juos egzaminuodavo. Čia kartais vykdavo fakulteto tarybos posėdžiai bei pasitarimai. Vienu tarpu J. Jablonskis vadovavo Rašybos komisijai, vėliau – Terminologijos komisijai. Taip dirbo iki 1926 m. rudens.
Per 10 metų savo talkininkams padiktavo apie 234 straipsnių. Iš jų ypač vertingi kalbos norminimo klausimais. Sukūrė daug naujadarų. Kasmet išleisdavo originalių knygų bei vertimų. J. Jablonskio darbai ir veikla buvo ypač reikšminga lietuvių literatūrai pereinant nuo tarmių prie bendrinės kalbos vartosenos. Svarbiausi veikalai: „Lietuvių kalbos gramatika“ (1922), „Lietuvių kalbos vadovėlis“ (1925), „Linksniai ir prielinksniai“ (1928). Redagavo J. Žemaitės, G. Petkevičaitės-Bitės, J. Biliūno ir kitų rašytojų kūrinius. Kartu su mokiniais vertė vadovėlius bei grožinę literatūrą. Išugdė didelį būrį lietuvių kalbos mokytojų, kalbininkų, kurie tobulino bendrinę lietuvių kalbą.
1928 05 15 buvo apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu. Mirė Kauno karo ligoninėje.
Jonas Palionis sudarė J. Jablonskio „Rinktinius raštus“ (T. 1–2, Vilnius, 1957–1959). Serijoje „Lietuvos mokslo paminklai“ išėjo „Jono Jablonskio laiškai“ (Vilnius, 1985) bei „Straipsniai ir laiškai“ (Vilnius, 1991).
1923 m. sukurtas skulpt. Antano Aleksandravičiaus J. Jablonskio biustas karo metais prapuolė. 1957 m. skulpt. Petras Aleksandravičius sukūrė sėdinčio kalbininko skulptūrą, o 1982 m. – jauno gimnazisto J. Jablonskio biustą. Suvenyrinių vokų cikle „Iškiliausios tautos asmenybės“ buvo išleistas kalbininkui skirtas vokas (dail. Antanas Rimantas Šakalys). 1992 m. Marijampolėje pastatytas paminklas (skulpt. P. Aleksandravičius). 2010 01 16 serijoje „Žymūs žmonės“ jo garbei išleistas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).
Arnoldas Piročkinas parengė knygelę „Jonas Jablonskis: gyvenimas ir kūryba“ (Kaunas, 1980); Kazimieras Skebėra – atsiminimų knygą „Prisimenu ir amžininkai pasakojo“ (Kaunas, 1998). Lietuvos nacionalinis muziejus išleido Eglės Lukėnaitės-Griciuvienės sudarytą leidinį „Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima: atsiminimai ir laiškai“ (Vilnius, 2009). 2010 m. išleista Giedrės Čepaitienės ir Lionės Lapinskienės sudaryta knyga „Atsiminimai apie Joną Jablonskį : šaltiniai“ (Vilnius).

1922 03 15 kalbininkui buvo suteiktas VDU garbės profesoriaus vardas.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html  [žiūrėta 2010 08 11]

1923 m. buvusi Simono gatvė Senamiestyje pavadinta jo vardu (Kauno m. tarybos 1923 06 04 nut. Nr. 55).

1930 m. įkurtas Jono Jablonskio fondas, kurio tikslas – remti lietuvių kalbos mokslą, teikiant stipendijas, leidžiant knygas ir periodiką.

1931 10 09 naujai pastatytai pradinei mokyklai Žaliakalnyje (Aušros g. 3) suteiktas J. Jablonskio vardas (dab. Kauno Jono Jablonskio gimnazija).
Prieiga per internetą: https://jablonskis.kaunas.lm.lt/  [žiūrėta 2018 06 05]

1934 m. sukurtas profesoriaus paminklo projektas (skulpt. Vincas Grybas); 1941 m. nutapytas jo portretas (dail. Vladas Didžiokas). Šiuo metu jie saugomi istorinėje LR prezidentūroje Kaune (Vilniaus. g. 33).

nuotrauka 1978 m. ant namo Senamiestyje (Vilniaus g. 29 / J. Jablonskio g. 2) buvo pakabinta atminimo lenta: „Šiame name 1919–1924 m. gyveno kalbininkas Jonas Jablonskis. 1920–1922 m. gyveno lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė-Mickevičius (Kauno m. LDT VK 1977 07 20 sprend. Nr. 368). Lenta dingo.
2010 09 17 atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame pastate 1919–1924 m. gyveno ir dirbo bendrinės lietuvių kalbos puoselėtojas Jonas Jablonskis“ (skulpt. Erikas Daugulis, archit. Jonas Lukšė) (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 07 21 įsak. Nr. A-2538).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4176493822  [žiūrėta 2010 09 17]

nuotrauka [2000 m.] VU Kauno humanitarinio fakulteto auditorija, esanti restauruotame „Napoleono“ name (Muitinės g. 8) įsikūrusioje Lietuvių filologijos katedroje, pavadinta Jono Jablonskio vardu.

nuotrauka 2017 12 20 prie Kauno Jono Jablonskio gimnazijos (Aušros g. 3) centrinio įėjimo atidengtas paminklas (skulpt. Mindaugas Šnipas, archit. Tauras Budzys, KMS administracijos direktoriaus 2017 05 19 įsak. Nr. A-1958).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/2017/12/naujienos/kaunas-iamzino-jono-jablonskio-atminima/  [žiūrėta 2017 12 21]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jarusevičius, Tomas. Kaunas pagerbė Algirdą Julių Greimą ir Joną Jablonskį. – Iliustr. // Savivaldybių žinios. – 2018, Nr. 1 (saus. 13), p. 14.
2. J. Jablonskio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 74–75.
3. Jonas Jablonskis /1860–1930/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 98–99.
4. Jono Jablonskio kultūros fondas // Trimitas. – 1930, Nr. 26, p. 530.
5. Juršė, Bronius. Kur mūsų kalbos tėvo gyventa // Kauno tiesa. – 1988, saus. 3, p. 4, 5.
6. KAA, f. 100, ap. 1, b. 80, lap. 66–70.
7. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
8. Pagerbė kalbininką. – Iliustr. – BNS inf. // Kauno diena. – 2017, gruod. 21, p. 3.
9. Storyk, Nijolė. Jono Jablonskio namai – gimtoji kalba. – Iliustr. // Lietuvos žinios. – 2010, spal. 5, p. 16–17.
10. Vaškevičius, Algis. Kaunas paminklais įamžino garsius lietuvius. – Iliustr. // Draugas. – 2018, saus. 2–4, p. 12.


JABLONSKIS KONSTANTINAS [1892 08 23 Jelgavoje (Latvija) – 1960 07 28 Vilniuje], teisininkas, istorikas, profesorius, akademikas.

1919–1941 m. gyveno Kaune.

1919–1921 m. dirbo Teisingumo ministerijos raštų-archyvų tvarkytoju: vertė į lietuvių kalbą įstatymus ir kitus teisės aktus, tyrinėjo Lietuvos istoriją. Sudarė lietuviškų teisinių terminų žodynėlį, redagavo „Laikinąsias vyriausybės žinias“. 1919–1920 m. rūpinosi Lietuvos archyvų organizavimu bei knygų ir archyvinės medžiagos iš Lietuvos dvarų pargabenimu į Kauną.
1921–1925 m. pirmininkavo Archeologijos komisijai. Rengė kultūros paminklų apsaugos įstatymus, rūpinosi jų įgyvendinimu. Kaune, Žemuosiuose Petrašiūnuose, surado vieną pirmųjų akmens amžiaus stovyklų. Nuo 1923 m. redagavo žurnalą „Mūsų senovė“. 1922–1939 m. dirbo Kauno apygardos teismo teisėju. 1928 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu. 1929 m. drauge su kitais įsteigė Lietuvos istorikų draugiją, kuri leido tęstinį leidinį „Praeitis“.
1933 m. baigė VDU Teisių fakultetą. 1934 m. – neetatinis universiteto lektorius, 1935–1940 m. – VDU profesorius. Humanitarinių mokslų fakultete dėstė rusiškąją Lietuvos paleografiją, diplomatiką ir istoriją. Laisvalaikiu rinko ir aprašinėjo Kauno apylinkių augalus. Sudarytą herbariumą perdavė Kauno botanikos sodui. 1938–1940 m. – Valstybės tarybos narys, dirbo kodifikavimo ir arbitražo darbą. 1940 m. gavo daktaro laipsnį ir tapo Centrinio valstybinio archyvo Pažaislyje vedėju. 1941 04 01 buvo paskirtas KU Valstybės ir teisės istorijos katedros profesoriumi. 1941 04 25–1944 05 15 vadovavo Lietuvos MA Istorijos institutui. Pasitraukus vokiečių kariuomenei, persikėlė gyventi į Vilnių. 1956 m. tapo akademiku.
Gyvendamas Kaune parašė: „XVI amžiaus belaisviai kaimynai Lietuvoje“, „Apie vergus Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje XVI amžiaus pradžioje“ (1930), pirmąją istorinių šaltinių publikaciją „XVI a. Lietuvos inventoriai“ (1934), „Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje“ (D. 1, 1941). Rinko medžiagą apie M. Daukšą, M. Mažvydą, J. Zablockį, S. Rapalionį, A. Kulvietį, LDK didikus.
Vladas Žukas parengė „Prof. K. Jablonskio bibliografiją“ (Bibliotekininkystės ir bibliografijos klausimai, t. 4, 1965). Pašto serijoje „Vilniaus universitetui 400 metų“ išleistas vokas „Prof. Konstantinas Jablonskis 1892–1960“. Vytautas Merkys parašė knygą mokiniams „Konstantinas Jablonskis“ (Kaunas, 1991). Lietuvos istorijos institutas išleido Edmundo Rimšos sudarytą straipsnių rinkinį „Konstantinas Jablonskis ir istorija“ (Vilnius, 2005). Lietuvos nacionalinis muziejus išleido Eglės Lukėnaitės-Griciuvienės sudarytą leidinį „Konstancijos ir Jono Jablonskių šeima: atsiminimai ir laiškai“ (Vilnius, 2009).

nuotrauka 1978 m. ant namo (Parodos g. 11) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1931–1941 m. gyveno istorikas, teisininkas, LTSR Mokslų Akademijos akademikas, profesorius Konstantinas Jablonskis (Kauno m. LDT VK 1977 07 20 sprend. Nr. 368).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


JAKUBĖNAS VLADAS [1904 05 15 Biržuose – 1976 12 13 Čikagoje (JAV)], lietuvių kompzitorius, pianistas, muzikologas.

1920–1924 m., 1932–1944 m. gyveno Kaune.

1920 m. atvyko į Kauną. 1920–1922 m. lankė „Aušros“ gimnazijos šeštą ir septintą klases. Tuo pačiu metu mokėsi J. Naujalio muzikos mokykloje – E. Bilminiūtės-Čiurlienės fortepijono bei J. Tallat-Kelpšos harmonijos klasėse. 1924 m. sukūrė pirmąją dainą „Gėlės iš šieno“ (K. Binkio ž.). Studijas tęsė Rygoje ir Berlyne. 1928 m. Kaune surengė pirmąjį savo kūrinių koncertą.
1932–1943 m. dėstė Kauno konservatorijoje. Kaip pianistas koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. 1937 m. kartu su kompozitoriais V. Bacevičium ir J. Kačinsku įkūrė pažangių muzikų draugiją, kuri prisijungė prie Tarptautinės šiuolaikinės muzikos draugijos. V. Jakubėnas dalyvavo tarptautiniuose muzikos festivaliuose: Paryžiuje (1937), Londone (1938), Varšuvoje (1939). 1940–1941 m. dirbo Kompozitorių sąjungos organizacinio komiteto atsakinguoju sekretoriumi.
Sukūrė baletą „Vaivos juosta“ (1944, klavyras), 3 simfonijas (1932, 1939, 1942), rapsodiją simfoniniam orkestrui (1937), preliudą ir fugą (1929), styginių kvartetą (1930), sonatą, dvi rapsodijas fortepijonui, serenadą violončelei ir fortepijonui (1936), poemą solistams, mišriam chorui ir simfoniniam orkestrui „Mano pasaulis“ (V. Mykolaičio-Putino ž., 1944), instrumentinių pjesių, chorų, dainų, romansų. Harmonizavo lietuvių liaudies dainas, giesmes. Daugiausia solinių dainų parašė dirbdamas Kaune. Jo Antrąją simfoniją pirmą kartą 1938/1939 metų sezonu atliko jungtinis operos ir radiofono orkestras, diriguojamas B. Dvariono. Rašė muzikos kritikos ir publicistikos straipsnius bei recenzijas periodiniams leidiniams „Lietuvos aidas“, „N. Romuva“, „Vairas“ ir kt. 1939 m. buvo apdovanotas Latvijos Trijų žvaigždžių 4-ojo laipsnio ordinu.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. – į JAV.
1993 m. Lietuvoje įsteigtas Vlado Jakubėno draugijos (įkurtos 1981 m. Čikagoje) Lietuvos skyrius. Išleistas Vlado Jakubėno dvitomis „Straipsniai ir recenzijos“ (Vilnius, 1994) ir Irenos Skomskienės sudaryta monografija „Vladas Jakubėnas: dokumentai, laiškai, straipsniai, atsiminimai, kūrybos apžvalga“ (Kaunas, 1999). Publikuojant V. Jakubėno kūrybinį palikimą, daug nusipelnė Kaune gyvenantis leidėjas Jonas Petronis, dar 1944 m. bendravęs su kompozitoriumi.

nuotrauka 1992 05 27 ant namo (A. Mickevičiaus g. 45) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1939–1944 m. gyveno kompozitorius, pianistas, muzikologas Vladas Jakubėnas. Mirė 1976 m. Čikagoje“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. mero 1992 05 26 potv. Nr. 417-v.)

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Šernaitė, Kristina. Vladas Jakubėnas // Tarp knygų. – 2004, Nr. 5, p. 29–36.
3. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Į Lietuvą, prie savo šaknų // Kauno tiesa. – 1992, geg. 30, p. 4.
4. Vladui Jakubėnui atminti // Kauno laikas. – 1992, geg. 30, p. 2.


JAKŠTAS ADOMAS, tikroji pavardė Dambrauskas Aleksandras [1860 09 08 Kuronyse (Kėdainių r.) – 1938 02 19 Kaune; palaidotas šalia Arkikatedros bazilikos, kur pastatyta antkapinė plokštė su bareljefu], filosofas, visuomenės veikėjas, poetas, literatūros kritikas, profesorius, prelatas.

1881–1938 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1881 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, buvo seminarijos bibliotekininkas. 1884 m. išsiųstas tęsti mokslų į Peterburgo dvasinę akademiją. 1895 m. paskiriamas Kauno kalėjimo kapelionu, o 1898 m. – kariuomenės nuodėmklausiu. 1898 m. tapo Kauno kunigų seminarijos Šv. Rašto ir bažnytinės teisės dėstytoju, o 1900 m. – Žemaičių vyskupo M. Paliulionio sekretoriumi. 1902 m. išvyko profesoriauti į Petrapilio dvasinę akademiją.
1906 m. grįžęs į Kauną įsteigė Šv. Kazimiero knygų leidimo draugiją ir iki mirties jai vadovavo. Redagavo klerikalinius žurnalus: „Draugija“, „Ateitis“, „Garnys“ ir kt. 1911 m. su kitais įkūrė ateitininkų organizaciją. 1914 m. buvo pakeltas į prelatus. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, ištremtas iš Kauno. Kaizerinės okupacijos metu grįžo ir Kunigų seminarijoje dėstė filosofiją. 1922 m. su kitais įsteigė Lietuvių katalikų mokslų akademiją (LKMA) ir buvo jos pirmininkas, o nuo 1933 m. – akademikas. 1928 m. apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu.
Lietuvių, lenkų, rusų bei kitomis kalbomis rašė straipsnius ir studijas literatūros ir meno klausimais („Mūsų naujoji literatūra“ (1923–1924, 2 t.), „Ekspresionizmas dailėje ir poezijoje“ (1921), „Meno kūrybos problemos“ (1931), filosofijos („Mokslas ir tikėjimas“ (1930), „Pikto problema“ (1935), „Aukščiausias gėris“ (1937), matematikos („Naujos trigonometriškos sistemos“ (1922), teologijos, politikos bei kalbotyros klausimais. Parašė biografinių apybraižų rinkinį „Užgesę žiburiai“ (1930); eilėraščių rinkinius: „Dainų skrynelė“ (1894), „Nakties matymai“ (1906), „Lyrika“ (1930), feljetonų rinkinį „Šypt–šypt“ (1931) ir kt. Bendradarbiavo su pagrindiniais to meto periodiniais leidiniais. Buvo reiklus, kategoriškas meno kūrinių vertintojas ir kritikas bei aktyvus esperanto kalbos propaguotojas. 1890 m. išleido pirmąjį esperanto kalbos vadovėlį, 1918 m. įkūrė Lietuvos esperantininkų sąjungą, o 1922–1926 m. redagavo žurnalą „Litova stelo“.
Iki 1911 m. Onos Vitkauskytės knygynas išleido fotografinį atviruką „A. Jakštas“. Skulpt. Antanas Aleksandravičius sukūrė natūralaus dydžio jo biustą, kurio likimas nežinomas. Buvo išleistas Adomo Jakšto „Raštų“ tritomis (Vilnius, 1995–1997). Maironio lietuvių literatūros muziejus parengė informacinį leidinėlį „Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas, 1860–1990“ (Kaunas, 1992). 2001 m. pradėtoje leisti serijoje „Dvasiškiai – laisvosios Lietuvos kūrėjai“ išleistas meninis vokas su jo portretu (dail. Antanas R. Šakalys).

1919 04 19 Rečnaja gatvė pavadinta jo vardu.
1998 m. Karaliaus Dvaro gatvei suteiktas A. Jakšto vardas (Kauno m. valdybos 1998 02 17 sprend. Nr. 93).

1922 10 15 už žymius nuopelnus mokslui jam suteiktas LU garbės profesoriaus vardas. 1928 12 14 Gamtos ir matematikos fakultetas suteikė garbės daktaro vardą. 1932 01 29 garbės daktaru jį išrinko VDU Humanitarinių mokslų fakultetas.
1999 11 17 A. Jakštas-Dambrauskas pripažintas KTU garbės daktaru.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html  [žiūrėta 2010 08 10],  http://www.ktu.lt/lt/apie_universiteta/daktarai.asp  [žiūrėta 2010 08 10]

nuotrauka 1998 05 06 ant namo, kur daugelį metų veikė jo vadovaujama Šv. Kazimiero draugija ir kurio antrajame aukšte gyveno ir mirė (Rotušės a. 23), atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1906–1938 m. gyveno kultūros ir visuomenės veikėjas, rašytojas, Petrapilio dvasinės akademijos ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, prelatas Aleksandras Dambrauskas-Adomas Jakštas“ (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1997 11 26 potv. Nr. 460). Lenta atidengta giminių lėšomis ir pastangomis.
Prieiga per internetą: http://www.lcn.lt/bzinios/bz9810/810bl7.html   [žiūrėta 2009 11 20]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bloznelis, Mindaugas. Aleksandras Dambrauskas-Jakštas grįžta // Kauno diena. – 1998, geg. 4, p. 4.
2. Jakšto g. – Portr. // Kaunas: Gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 74–75.
3. KAA, f. 219, ap. 1, b. 27, lap. 1–4.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Šinkūnaitė, Laima. Memorialiniai ženklai. – Iliustr. // Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika. – Kaunas, 2008. – P. 131.
6. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Filosofo, teologo, poeto atminimui... – Portr. // Kauno diena. – 1998, geg. 7, p. 3.


JANKAUSKAS KAZYS [1906 11 24 Šiauliuose – 1996 05 01 Kaune; palaidotas Eigulių kapinėse (antkapio autorius – sūnus archit. Aleksandras Jankauskas, bareljefo autorė – skulpt. Jadvyga Klemkienė)], prozininkas, vertėjas, pedagogas, bibliotekininkas, politinis kalinys.

1929–1940 m., 1946–1951 m., 1955–1996 m. gyveno Kaune (taip pat laikotarpis, kai mokėsi Kauno karo mokykloje).

1929 m. baigęs Šiaulių suaugusiųjų gimnaziją, studijavo rusų kalbą ir literatūrą VDU, mokslus tęsė VU. 1943–1944 m. buvo vyriausiasis literatūros almanacho „Varpai“ redaktorius ir sudarytojas. 1946–1951 m. dirbo Valstybinės grožinės literatūros leidykloje verstinės literatūros redakcijos vedėju.
1951 m. suimtas ir už keletą apsakymų nuteistas kalėti Sibiro lageriuose. Grįžęs 1955 m., kurį laiką dirbo lietuvių kalbos žinovu Kauno „Žemprojekto“ institute, 1956–1966 m. – bibliotekininku Kauno 13-oje vidurinėje mokykloje (dab. Šv. Mato gimnazija). Išėjęs į pensiją, atsidėjo vertėjo darbui.
Parašė: romaną „Jaunystė prie traukinio“ (1936) ir „Vieškelyje plytų vežimai“ (1938), apysaką „Juodojo milžino žmonės“ (1939; 1949 m. išleista 2-oji jos redakcija pavadinimu „Beržėnų stoties kūrikas“,), romaną „Žygyje“ (1940), trilogiją „Ne pirmas kartas“ (1988–1993), apsakymų ir apysakų rinkinius – „Dulkini batai“ (1938), „Krito kaštonai“ (1959), „Stogas ir žvaigždėtas dangus“ (1984), „Dvi galaktikos“ (1990), „Šermukšnis prie ežero“ (1995) ir kt.
Skulpt. Jadvyga Klemkienė sukūrė biustą, dail. Vytautas Klemka – kelis portretus.

nuotrauka 2012 12 19 Žaliakalnyje, ant namo (Seinų g. 8–2) atidengta memorialinė lenta su užrašu: „Šiame name 1964–1996 m. gyveno ir kūrė rašytojas, literatūrinio almanacho „Varpai“ pirmasis redaktorius, vertėjas, politinis kalinys Kazys Jankauskas (1906–1996)“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 11 15 įsak. Nr. A-4269).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?3918543659  [žiūrėta 2012 12 20],  http://www.rasytojai.lt/lt/naujienos/88-lrs-kaunas/naujienos/551-memorialines-lentos-kaziui-jankausk  [žiūrėta 2013 01 11]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atminimo lenta Kaziui Jankauskui. – Iliustr. // Nemunas. – 2013, sausio 10–16 (Nr. 1), p. 16.


JANKAUSKAS MYKOLAS [1905 08 09 Šniūruose (Pasvalio r.) – 1999 03 09 Kaune; palaidotas Karmėlavos kapinėse], miškininkas, biologijos mokslų daktaras, profesorius.

1933–1999 m. gyveno Kaune (išskyrus 1942–1944 m., kai gyveno ir dirbo Šiauliuose).

1925–1929 m. studijavo Dotnuvos žemės ūkio akademijos Miškininkystės skyriuje, dirbo laborantu. 1929–1942 m. dirbo Miškų departamente matininku, taksatoriumi, būrio vedėju, miškotvarkos viršininku. 1933–1936 m. dirbdamas kartu studijavo teisę VDU. 1942–1944 m. – Šiaulių miškų urėdijos urėdas-inspektorius, 1944–1945 m. – Vyriausiosios miškų valdybos vyr. inžinierius, 1945–1946 m. – Lietuvos miškotvarkos kontoros valdytojas, 1946–1949 m. – vyr. inžinierius. 1945–1949 m. – Vilniaus universiteto Miškų ūkio fakulteto Miško ūkio ekonomikos ir organizacijos katedros vedėjas, dėstė miško taksaciją, miškotvarką. 1949 m. – 1952 03 20 – LŽŪA Miškų ūkio fakulteto dekanas. 1950–1976 m. – Lietuvos miškų instituto Miško ūkio ekonomikos ir organizacijos skyriaus vedėjas. 1955 m. apgynė žemės ūkio mokslų kandidato disertaciją, 1969 m. – biologijos mokslų daktaro disertaciją. 1970 m. suteiktas biologijos mokslų daktaro laipsnis, 1972 m. – profesoriaus vardas. 1976–1989 m. – Miškų instituto vyresn. mokslinis bendradarbis, konsultantas. Čia buvo įkūręs nedidelį Miškotvarkos muziejų, kuriame eksponuoti per daugelį metų miškininkų surinkti įdomūs ir vertingi su miško ūkiu, miškotvarka, miško želdymu ir miškų istorija susiję eksponatai.
M. Jankauskas buvo vienas iš miško tipologijos įdiegimo į Lietuvos miškotvarkos praktiką iniciatorių, pradėjo kontrolinio Biolėjaus metodo bandymus, pokario metais buvo miškotvarkos kadrų rengimo organizatorius. Jam vadovaujant ištyrinėti Kauno marių pakraščiai, įgyvendintas pagal jo tyrimus sudarytas krantų sutvirtinimo ir apželdinimo projektas. Aktyviai dalyvavo gamybinėje, mokslinėje ir visuomeninėje veikloje. Buvo vienas iš pirmųjų žurnalo „Mūsų girios“ bendraautorių ir rėmėjų, Gamtos apsaugos, Medžiotojų ir žvejų draugijų garbės narys, ilgus metus – Lietuvos miškų instituto „Žinijos“ draugijos padalinio pirmininkas.
Namuose turėjo sukaupęs didžiulę biblioteką, kuria leisdavo naudotis studentams, kolegoms. Vėliau dalis profesinės literatūros perduota LŽŪA, Lietuvos miškų institutui, Pasvalio Mariaus Katiliškio viešajai bibliotekai.
1985 m. M. Jankauskui suteiktas nusipelniusio miškininko garbės vardas, 1992 m. – Lietuvos miškininkų sąjungos garbės nario vardas. 1994 m. LŽŪA mokslinė taryba už miškotvarkos pagrindų sukūrimą Lietuvoje, miškų ūkio gamybos ir mokslo plėtojimą, tos srities specialistų rengimą suteikė Garbės daktaro vardą. 1997 m. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.
M. Jankauskas parašė pirmąjį lietuvišką vadovėlį „Miško taksacija“ (Vilnius, 1951), taip pat „Maumedžiai Lietuvos TSR miškuose ir parkuose ir jiems auginti perspektyvos“ (Vilnius, 1954), „Miškų ūkio organizavimas kolūkiuose“ (Vilnius, 1959), su kitais bendraautoriais sudarė pirmąjį „Medžiotojo vadovą“ (Vilnius, 1957), paskelbė daugybę mokslinių straipsnių, publikacijų, vertimų, paliko mokslinių ataskaitų, rankraščių.
2005 m. išleista knyga „Profesorius Mykolas Jankauskas“ (Akademija, Kauno raj.), 2016 m. – Mykolo Jankausko atsiminimai „Dulkių skraistę nubraukus“ (Vilnius).

nuotrauka 2015 05 26 ant namo Žaliakalnyje (Žemuogių g. 8) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1954–1999 m. gyveno žymus Lietuvos miškininkas, vienas iš miškotvarkos mokslo kūrėjų profesorius Mykolas Jankauskas“ (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 03 18 įsak. Nr. A-832).
Prieiga per internetą: http://www.asu.lt/pradzia/lt/70769  [žiūrėta 2015 06 01]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Danusevičius, Julius. Nusipelniusiam miškininkui. – Iliustr. // Kauno diena. – 2015, birž. 13, p. 32.
2. Danusevičius, Julius. Jam rūpėjo Lietuvos miškai ir tautos išlikimas // Mūsų girios. – 2015, Nr. 6, p. 20–21.


JANKUS MARTYNAS [1858 08 07 Bitėnuose (Šilutės r.) – 1946 05 23 Flensburge (Vokietija)], spaudos darbuotojas, visuomenės veikėjas.

1939–1944 m. gyveno Kaune.

Mažojoje Lietuvoje turėjo spaustuvę ir sandėlį. Redagavo, leido ir platino lietuviškus leidinius, žadinančius tautinį atgimimą. 1883 m. pasirodžius „Aušrai“, ją platino ir rėmė finansiškai, o 1884–1885 m. – redagavo. 1888–1892 m. buvo „Varpo“ administratorius ir atsakingasis sekretorius. 1885 m. su bendraminčiais Tilžėje įsteigė lietuviškas draugijas „Birutė“ ir „Lietuvos žvaigždės“.
Aktyviai siekė prijungti Klaipėdos kraštą prie Didžiosios Lietuvos, todėl vadintas Mažosios Lietuvos patriarchu. 1928 m. apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ir Italijos karūnos 3-ojo laipsnio ordinais, o 1938 m. – Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu.
Vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, 1939 m. iš Bitėnų persikėlė į Kauną. Atsivežė ir „Amžinąją Rambyno kalno knygą“, kurią gavo dovanų 70-ųjų metinių proga už nuopelnus prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. M. Jankus prisiglaudė Žaliakalnyje pas J. Šarauską, kuris per karą knygą saugojo. Vėliau inžinieriaus V. Narutavičiaus namo mansardoje (Aukštaičių g. 29)M. Jankus išsinuomavo trijų kambarių butą, kur su vaikais gyveno iki 1944 m. Į devintąją dešimtį įkopęs lietuvių kultūros veteranas mėgo vaikščioti po miestą, nuvykdavo į Palemoną. Jį lankydavo buvę bendražygiai ir kiti mieste likę inteligentai. Karo muziejui užsakius sukurti kelių to meto visuomenės veikėjų biustus, pozavo skulptoriui B. Bučui.
M. Jankus buvo apdovanotas DLK Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde bei Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 1944 m. grįžo į Bitėnus, bet buvo priverstas emigruoti į Vokietiją, kur 1946 m. mirė. Palaikai sudeginti ir palaidoti Flensburge. 1993 m. parvežti į Lietuvą ir perlaidoti Bitėnų kapinėse.
Patriarcho nuopelnai lietuvybei neužmirtšti: jo vardu pavadintos gatvės, mokyklos, įvairios organizacijos, kurių nariu jis buvo. 2008 01 19 ser. „Žymūs žmonės“ išleistas jam skirtas pašto ženklas.
Kanadoje išėjo Pr. Alšėno parengtas leidinys „Mažosios Lietuvos patriarchas: gyvenimas, darbai ir likimo lemties vingiai“ (Torontas, 1967). Saulius Sodonis parengė leidinį: „Senasis Rambynas ir jo vaidila: skiriama Martyno Jankaus atminimui“ (Šilutė, 2005). Giedrė ir Eugenijus Skipičiai išleido bukletą „Martyno Jankaus muziejus Bitėnuose: skiriama muziejaus veiklos 25-mečiui“ (Klaipėda, 2006). 2008 m. VU Komunikacijos fakultetas išleido studiją „Martynas Jankus: tautinio atgimimo spauda ir spaudos veikla: tarptautinės knygotyros konferencijos programa, skiriama M. Jankaus 150-mečiui“. 2011 m. parengta Domo Kauno ir Audronės Matijošienės knyga „Auszros“ archyvas: Martyno Jankaus rinkinys“ (Vilnius) – 2008 m. netikėtai atrastos „Auszros“ archyvo dalies istorija.

1924 m. Žaliakalnyje jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. tarybos 1924 04 14 nut. Nr. 23).

nuotrauka 1939 11 23 Lietuvos skautų iniciatyva Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje, dalyvaujant pačiam M. Jankui, atidengtas paminklinis biustas (skulpt. Bernardas Bučas). 1942 m. nugriautas ir išsaugotas Karo muziejuje. 1989 06 09 atstatytas su įrašu: „Martynas Jankus. 1858–1946. Dirbsime ir vilties nenustosime“ (archit. Algimantas Sprindys).

1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje (K. Donelaičio g. 64) pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įamžinta 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių. 2-ojoje lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ greta kitų pavardžių įrašyta: „Jankus Martynas, ūkininkas“. 1950 m. paminklas nugriautas. 1997 06 07 atstatytas (archit. Liucijus Dringelis).

nuotrauka 1988 m. prie namo Žaliakalnyje (Aukštaičių g. 29) pritvirtinta memorialinė lenta: „Šiame name 1939–1944 m. gyveno visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, Mažosios Lietuvos patriarchas Martynas Jankus“ (Kauno m. LDT VK 1986 06 13 sprend. Nr. 237 p.). 1992 m. lenta dingo. 2008 09 19, minint patriarcho 150-ąsias gimimo metines, atstatyta. Ta proga Kauno miesto muziejuje parengta paroda, įvyko mokslinė konferencija „Aktualioji tautos istorija“.

2006 m. vaikaitės Ievos iniciatyva įsteigta Martyno Jankaus vardo kasmetinė premija, skiriama už nuopelnus saugant Mažosios Lietuvos paveldą.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KAA, f. 219, ap. 1, b. 187, lap. 9, 37.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Martynas Jankus /1858–1946/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 94–95.
4. Martyno Jankaus paminklas // Nukentėję paminklai. – Kaunas, 1994. – P. 56–57.
5. Martynas Jankus. – Portr. // Šimtas knygnešių: Knygnešių sienelės vardai. – Vilnius, 1998. – P. 15, 57.
6. Rūkienė, Danutė. Spaustuvininkas iš Bitėnų // Kauno tiesa. – 1988, gruod. 31, p. 3.
7. Saugomas Mažosios Lietuvos patriarcho M. Jankaus atminimas. – Iliustr. // 15 min. – 2008, rugs. 25, p. 4.
8. Žulys, Benjaminas. „Nepamiršk, kad esi lietuvis...“ // XXI amžius. – 2008, spal. 1.


JANULAITIS AUGUSTINAS [1878 03 31 Malavėnuose (Šiaulių r.) – 1950 05 22 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], knygininkas, istorikas, profesorius, publicistas, teisės mokslų daktaras, akademikas.

1919–1950 m. gyveno Kaune.

1919 m. apsigyveno Kaune. 1919–1925 m. buvo Vyriausiojo Tribunolo teisėjas, 1924 m. – pirmininkas, vėliau dirbo advokatu. 1920–1922 m. dėstė Lietuvos teisės istoriją Aukštuosiuose kursuose. Įsikūrus LU, buvo Teisių fakulteto Lietuvos teisės istorijos katedros vedėjas, nuo 1924 m. – ordinarinis profesorius, mokslo darbų redaktorius. 1932 m. jam suteiktas teisės mokslų daktaro laipsnis. Nuo 1935 m. buvo Teisių fakulteto dekanas, taip pat lektoriavo Aukštuosiuose karininkų kursuose.
A. Janulaitis buvo Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Kauno tarybos kandidatas. Pirmasis išvertė į lietuvių kalbą K. Markso ir F. Engelso „Komunistų partijos manifestą“. 1922 m. iš partijos pasitraukė ir visas jėgas skyrė istorijos mokslui. Savo tiriamuosiuose darbuose aiškino socialinės ir politinės kovos reikšmę, pirmasis panaudojo archyvinius dokumentus, ieškojo raštų lietuvių kalba. 1928 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu.
Svarbūs jo istoriniai kūriniai: „Simonas Daukantas“ (1913), „1863–1864 m. sukilimas Lietuvoje“ (1921), „Žydai Lietuvoje“ (1923), „Užnemunė po Prūsais“ (1928), „Baudžiavos Lietuvoje panaikinimo sumanymai“ (1929), „Napoleono teisynas“ (1930), „Lietuvos bajorai ir jų seimeliai XIX amžiuje (1795–1863)“ (1936) ir kt. Viso apie 665 darbai.
A. Janulaitis buvo atskiro istorinio archyvo kūrimo iniciatorius; sukaupė vertingą asmeninę biblioteką, kurios didelė dalis saugoma Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Lietuvos mokslo paminklų serijoje išleista: A. Janulaičio raštų knyga „Praeitis ir jos tyrimo rūpesčiai“ (Vilnius, 1989), „Emilija Pliateraitė: lenkmečio karžygė, 1806–1831“ (Vilnius, 1991).

1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje (K. Donelaičio g. 64) pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įamžinta 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių. 2-ojoje lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ greta kitų pavardžių įrašyta: „Janulaitis Augustinas, studentas“. 1950 m. paminklas nugriautas. 1997 06 07 atstatytas (archit. Liucijus Dringelis).

nuotrauka 1978 m. ant namo, kuriame gyveno (Kęstučio g. 48B) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1950 m. gyveno teisininkas, istorikas, LTSR Mokslų akademijos akademikas, profesorius Augustinas Janulaitis (Kauno m. LDT VK 1977 07 20 sprend. Nr. 368).

2016 09 06 naujai gatvei Šilainiuose suteiktas A. Janulaičio g. pavadinimas (KMS Tarybos 2016 09 06 sprend. Nr. T-435).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Augustinas Janulaitis. – Portr. // Šimtas knygnešių: Knygnešių sienelės vardai. – Vilnius, 1998. – P. 15, 58.
2. Blaževičius, Kazys. Jų buvo ne šimtas, bet tūkstančiai šimtas // Kauno diena. – 1998, kovo 16, p. 23.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


JANUŠKEVIČIUS ZIGMAS [1911 10 03 Tbilisyje (Gruzija) – 1984 05 26 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], gydytojas kardiologas, akademikas, profesorius.

1929–1936 m., 1940–1941 m., 1944–1984 m. gyveno Kaune.

1929–1935 m. studijavo mediciną VDU. Vienerius metus stažavosi Kauno miesto ligoninėje. Vėliau dirbo Kuršėnuose. 1940 m. persikėlė į Kauną ir dirbo Vidaus ligų klinikos ordinatoriumi. 1942–1944 m. tarnavo mediku 16-oje Lietuviškoje šaulių divizijoje, tyrė psichinės įtampos poveikį kraujospūdžiui. Nuo 1944 m. spalio mėn. – KVU Vidaus ligų katedros dėstytojas, asistentas, vėliau – docentas ir Medicinos seserų mokyklos direktorius. 1946–1947 m. buvo Medicinos fakulteto prodekanas, 1947 m. paskirtas dekanu. 1947 m., apibendrinęs fronto laikų tyrimus, apsigynė pirmąją pokario metų medicinos mokslų kandidatinę (daktaro) disertaciją.
1953–1972 m. vadovavo KMI Hospitalinės terapijos katedrai. 1953–1984 m. – KMI rektorius. 1954 m. apgynė medicinos mokslų daktaro (habilitacinį) darbą. 1955 m. jam suteiktas profesoriaus vardas, o 1961 m. – Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas. 1964 m. Z. Januškevičius įkūrė Respublikinę kardiologų draugiją, buvo ilgametis jos prezidentas.
1969 m. dvi Centrinės mokslinės laboratorijos reorganizuotos į Širdies ir kraujagyslių sistemos fiziologijos ir patologijos mokslinio tyrimo institutą prie KMI su filialu Palangoje. Instituto steigėjas ir neformalus vadovas – KMI rektorius akademikas Z. Januškevičius. Čia sukurta sergančiųjų išemine liga atstatomojo gydymo sistema, už kurią profesorius buvo apdovanotas valstybinėmis premijomis (1968, 1969, 1984). Z. Januškevičius yra 7 išradimų ir 11 racionalizacinių pasiūlymų autorius, daugiau kaip 70 disertacijų vadovas. Paskelbė 480 mokslo darbus, parašė 7 monografijas ir 5 vadovėlius, sukūrė Kauno kardiologų mokyklą, vykdė mokslinius tyrimus.
Už nuopelnus Zigmas Januškevičius apdovanotas ordinais bei 6 medaliais. 1961 m. buvo išrinktas SSRS Medicinos MA nariu-korespondentu, 1967 m. – tikruoju nariu, 1968 m. – LMA nariu. 1968 m. apdovanotas Lietuvos valstybine premija. Buvo renkamas Tarptautinės terapeutų organizacijos, SSRS aukščiausiosios atestacinės komisijos, Valstybinių mokslo ir technikos premijų skyrimo komiteto, Lietuvos „Žinijos“ draugijos nariu, PSO prie JT ekspertu.
Prano Grušnio tapytas profesoriaus portretas saugomas Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje Kaune. Išleista Marijos Jarašauskienės sudaryta bibliografinė rodyklė lietuvių ir rusų kalbomis „Zigmas Januškevičius“ (Kaunas, 1985). 2011 m. išleista Tauro Meko sudaryta knyga „Akademikas Zigmas Januškevičius (1911–1984)“, skirta gydytojo kardiologo šimtosioms gimimo metinėms (Kaunas).

1975 m. buvo sukurtas jo biustas (skulpt. Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė), kuris saugomas Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje (Rotušės a. 28).

1984–1992 m. Širdies ir kraujagyslių sistemos fiziologijos ir patologijos mokslinio tyrimo institutas prie KMI vadinosi jo vardu.

nuotrauka 1984 m. ant namo Žaliakalnyje (Tulpių g. 22) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1954–1984 m. gyveno gydytojas kardiologas, medicinos mokslų daktaras, akademikas Zigmas Januškevičius“.

1984 m. prie Kauno medicinos instituto klinikų esanti Eivenių gatvė pavadinta Z. Januškevičiaus vardu (Kauno m. DŽDT VK 1984 11 14 Nr. 427) 1991 m. jai grąžintas senasis pavadinimas (Kauno m. mero 1991 12 13 potv. Nr. 2039).

1986 m. KMU klinikų centriniame korpuse III a. (Eivenių g. 2) prie Pulmonologijos klinikos (buvusios Hospitalinės terapijos katedros) atidengtas bareljefas su įrašu: „Akademikas Zigmas Januškevičius (1953–1972)“ (skulpt. Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė).

[2002] m. KMU mokomojo laboratorinio korpuso posėdžių salė (Eivenių g. 4) pavadinta Z. Januškevičiaus vardu.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Grąžino skolą profesoriui Z. Januškevičiui. – Iliustr. // Kauno diena. – 2011, lapkr. 29, p. 14.
2. Instituto įkūrimo istorija. – Iliustr. // Kardiologijos institutas. – Kaunas, 1999. – P. 8, 23.
3. KMU įamžintų objektų sąrašas.
4. KPTA atminimo įmažinimo objektų sąrašas.
5. Zigmas Januškevičius. – Iliustr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 61–62.
6. Z. Januškevičiaus širdies ir kraujagyslių sistemos fiziologijos ir patologijos mokslinio tyrimo institutas : bukletas. – 1989. – 15 p.


JASIKEVIČIUS ŠARŪNAS [g. 1976 03 05 Kaune], krepšininkas, treneris.

Su pertraukomis gyvena Kaune.

1982–1987 m. mokėsi Kauno J. Jablonskio vid. mokykloje (dab. gimnazija), 1987–1993 m. – Kauno 4-ojoje vid. mokykloje (dab. Kauno S. Dariaus ir S. Girėno gimnazija), 1993–1994 m. – Solanco vid. mokykloje (JAV). 1994–1998 m. studijavo politikos mokslus Merilendo universitete (JAV).
Gimtajame mieste Kaune krepšininko karjerą pradėjęs ir baigęs Š. Jasikevičius, per ilgiau nei du dešimtmečius yra pasiekęs daugybę pergalių ir pelnęs daug svarbių apdovanojimų. Jis kol kas yra vienintelis krepšininkas, tapęs Eurolygos čempionu su trimis skirtingomis komandomis. Kaunietis iškovojo trofėjų su Lietuvos nacionalinėmis rinktinėmis: 1994 m. atstovaudamas šalies jaunių ir 1996 m. jaunimo komandoms, tapo Europos čempionu, 2000 m. padėjo vyrų rinktinei iškovoti Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzos medalius, 2003 m. – Europos vyrų krepšinio čempionato auksą ir 2007 m. – bronzą.
2003 m. išrinktas populiariausiu Kauno ir geriausiu Lietuvos sportininku. 2005 m. pripažintas naudingiausiu Eurolygos finalo ketverto žaidėju. 2008 m. krepšininkui suteikta garbė nešti Lietuvos vėliavą Pekino olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijoje. 2015 m. pripažintas Eurolygos legenda.
Prieš 2013–2014 m. LKL sezoną grįžo į Kauną, kur savo vaikystės svajonių komandai – Kauno „Žalgiriui“ padėjo tapti Lietuvos čempionais.
2014 m. baigęs profesionalaus žaidėjo karjerą, prisijungė prie Kauno „Žalgirio“ ir tapo vyr. trenerio asistentu, nuo 2016 m. – vyriausiuoju treneriu. Jam vadovaujant žalgiriečiai tapo Eurolygos 2017–2018 m. sezono 3-iosios vietos laimėtojais, kelis metus iš eilės – LKL čempionais.
Apdovanotas: 2001 m. LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 2003 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi, 2005 m. – KKSD medaliu „Už sporto pergales“, 2007 m. – LDK Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2018 m. – LDK Gedimino ordino Didžiuoju kryžiumi, „Kauno sporto apdovanojimuose 2018“ jam atiteko „Metų trenerio“ laurai.
2015 m., bendradarbiaujant su italų žurnalistu Pietro Scibetta, išleista krepšininko autobiografinė knyga „Laimėti neužtenka“ (Vilnius).

2018 06 20 už pasiekimus krepšinyje ir nuopelnus garsinant Kauno vardą Š. Jasikevičiui oficialiai suteiktas Kauno miesto Garbės piliečio vardas ir iškilmingai įteiktos regalijos [KMS tarybos 2018 05 29 sprend. Nr. T-242].
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/2018/06/naujienos/71977/  [žiūrėta 2018 06 20]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jurevičius, Zigmantas. Treneriui – medalis, čempionams – žiedai. – Iliustr. // Kauno diena. – 2018, birž. 21, p. 10.
2. Kutinskaitė, Šarūnė. Miesto garbės piliečiai – ypatingi kauniečiai. – Iliustr. // Kauno diena. – 2018, geg. 19, p. 1–3.
3. Radzevičiūtė, Edita. Š. Jasikevičius bus paskelbtas garbės piliečiu. – Iliustr. // Kauno diena. – 2018, geg. 23, p. 4.
4. Šaras – Kauno garbės pilietis. – Portr. // Kauno diena. – 2018, geg. 30, p. 3.


JAUNIUS KAZIMIERAS [1848 05 18 Lembe (Šilalės r.) – 1908 03 09 Peterburge; palaidotas Kauno miesto kapinėse, 1914 m. jam pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Antanas Aleksandravičius), vėliau palaikai perkelti į Petrašiūnų kapines], teologas, lietuvių kalbos tyrinėtojas.

1866–1869 m., 1871–1875 m., 1879–1892 m. gyveno Kaune.

1866–1869 m. mokėsi Kauno gubernijos gimnazijoje, kur buvo dėstomos lotynų ir graikų kalbos, bet jos nebaigė. 1871–1875 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Antano Baranausko paskatintas pradėjo domėtis kalbos reikalais. 1875 m. įšventintas į kunigus išvyko studijuoti į Peterburgo dvasinę akademiją. Ją baigęs 1879 m. tapo pirmos klasės teologijos magistru ir buvo paskirtas Kauno katedros vikaru. Nuo 1880 m. buvo Kunigų seminarijos lotynų ir lietuvių kalbų, katekizmo dėstytojas, Mergaičių gimnazijos kapelionas, Žemaičių vyskupo sekretorius. 1885–1886 m. – lietuvių kalbos ir homiletikos (pamokslų sakymo teorijos) profesorius.
1892 m. už per didelį domėjimąsi kalbotyra iš Kauno kunigų seminarijos atleistas. Vėliau, profesoriaudamas Kazanės ir Peterburgo Dvasinėse akademijose, tęsė lietuvių kalbos tyrinėjimus, bendravo su žymiausiais to meto kalbininkais. K. Jaunių, susirgusį psichine liga, J. Juškytė parvežė į Lietuvą. 1895 m. kurį laiką jis gyveno Kaune pas istoriką Konstantiną Gukovskį. Nuo 1898 m. profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1908 m. mirė skurde.
K. Jaunius susistemino lietuvių kabos tarmes, aprašė priegaides, kūrė naujus gramatikos terminus, tyrė lietuvių kalbos ryšius su kitomis kalbomis. Nuo l906 m. jo tyrimus užrašinėjo Kazimieras Būga, paskirtas asmeniniu K. Jauniaus sekretoriumi (K. Būgos užrašytas kalbinis palikimas saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje).
1908 m. K. Būga išleido Jauniaus įtakotus „Aistiškus studijus“, o 1911 m. – „Lietuvių kalbos gramatiką“, kurią 1916 m. išvertė į rusų kalbą. Tas vertimas iki šiol tebėra svarbus šaltinis, iš kurio užsieniečiai semiasi žinių apie lietuvių kalbą. Per K. Būgą, J. Jablonskį bei kitus žymius kalbininkus K. Jauniaus kalbinė veikla turėjo ypatingą rekšmę literatūrinei lietuvių kalbos raidai.
Apie 1919 m. Onos Vitkauskytės knygynas Kaune išleido fotografinį atviruką su 1913 m. skulpt. Antano Aleksandravičiaus sukurto ovalo formos bareljefo reprodukcija. Vincentas Drotvinas ir Vladas Grinaveckis išleido knygą „Kalbininkas Kazimieras Jaunius“ (Vilnius, 1970), Stasys Skrodenis sudarė „Kalbininko Kazimiero Jauniaus rankraštinį palikimą“ (Vilnius, 1972) bei „Kazimieras Jaunius – tarmėtyrininkas ir kalbos istorikas: Konferencijos, pranešimai, tezės (Vilnius-Kvėdarna, 2003).

nuotrauka 1970 m. prie Maironio gimnazijos pastato (Gimnazijos g. 3) atidengta memorialinė lenta: „Čia 1873–1883 m. mokėsi poetas Jonas Mačiulis-Maironis. Šio pastato kieme, buvusiame name 1904–1908 m. gyveno kalbininkas prof. Kazimieras Jaunius“. 2004 m. spalio mėn. lenta pavogta.
2005 m. atstatyta su patikslintu įrašu: „Šioje gimnazijoje 1873–1883 m. mokėsi poetas Jonas Mačiulis-Maironis, 1866–1869 m. mokėsi kalbininkas prof. Kazimieras Jaunius" (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 03 01 įsak. Nr. A-733).

1998 m. buvusi A. Jakšto-Dambrausko gatvė Aleksote pavadinta K. Jauniaus vardu (Kauno m. valdybos 1998 04 28 sprend. Nr. 412).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno miesto gatvių sąrašas 2003 m.
2. K. Jauniaus g. – Portr. // Kaunas:gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 77.
3. Mockevičiūtė, Genė. Prašneko šimtametė byla. – Portr. // Kauno diena. – 1996, kovo 21, p. 29.
4. Visuomenės ir kultūros veikėjai. – Iliustr. // Sugrįžimai / Aldona Zimnachaitė. – Kaunas, 2001. – P. 80.


JAŠINSKAS PETRAS [1914 10 20 Šniuriškiuose (Biržų r.) – 1986 04 26 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse; 1987 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Stasys Žirgulis)], nusipelnęs gydytojas rentgenologas-radiologas, ilgametis Kauno akademinių klinikų vadovas.

1933–1939 m., 1941–1986 m. gyveno Kaune.

1933–1939 m. VDU studijavo iš pradžių Biologijos, vėliau – Medicinos fakultete. Baigęs mokslus dirbo Vilkaviškyje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui atvyko į Kauną ir dirbo Raudonojo Kryžiaus ligoninėje rentgenologu.
Nuo 1945 08 01 iki gyvenimo pabaigos – Kauno klinikinės ligoninės vyriausiasis gydytojas. 1956–1971 m. – dar ir KMI Rentgenologijos-radiologijos katedros vedėjas. Jam vadovaujant buvo atstatytos karo nuniokotos klinikos, suorganizuoti pirmieji Lietuvoje specializuoti skyriai ir centrai, pastatyti nauji korpusai, sujungti požeminiu tuneliu, pagerintos sąlygos darbuotojams. Klinikos tapo pažangiu diagnostikos, medicinos mokslo ir mokymo centru.
1956 m. P. Jašinskas apsigynė kandidatinę disertaciją. 1957 m. jo iniciatyva sukurta rentgenologų ir radiologų mokslinė draugija, kurios pirmininku buvo iki 1972 m. 1963 m. jam suteiktas docento vardas. Tais pačiais metais buvo išrinktas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatu, tapo Kovos už blaivybę draugijos pirmininku.
P. Jašinskas buvo 5 mokslų kandidato disertacijų vadovas, daugelio mokslinių konferencijų organizatorius. Parašė mokslinį darbą apie veido ir kaklo aktinomikozės gydymą rentgenu, navikų spindulinę terapiją. Su I. Kornevu parašė ir rusų kalba išleido knygą „Skrandžio viršutinės dalies vėžio kombinuotas ir spindulinis gydymas“ (1972), paskelbė per 100 mokslinių straipsnių. Surinko medžiagą mokslų daktaro (habilitaciniam) darbui, kurio apginti nebespėjo.
Apie jį išleista Juozo Stražnicko monografija „Daktaras: Petras Jašinskas – Kauno klinikų vyriausiasis“ (Kaunas, 2006).

nuotrauka 1986 10 20 ant namo Žaliakalnyje (Širvintų g. 7) atidengta juodo marmuro memorialinė lenta su įrašu lietuvių ir rusų kalbomis: „Šiame name nuo 1951 metų iki 1986 metų gyveno Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Socialistinio darbo didvyris, Lietuvos nusipelnęs gydytojas Petras Jašinskas“. 2014 m. rugpjūčio mėn. vietoj esamos atminimo lentos šeimos lėšomis įrengta nauja lenta: „Šiame name 1951–1986 m. gyveno nusipelnęs Lietuvos gydytojas rentgenologas-radiologas, ilgametis Kauno klinikų vadovas Petras Jašinskas“ (Kauno m. sav. admin. direkt. 2014 07 11 įsak. Nr. A-1944).

1986 m. Respublikinė Kauno klinikinei ligoninei bei netoliese esančiai gatvei buvo suteiktas P. Jašinsko vardas. 1990 m. pavadinimai pakeisti.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Daktaravičius, Stasys. Gyvenimas, paskirtas darbui: Spalio 20-ąją ilgametis klinikų vadovas dr. Petras Jašinskas būtų šventęs 90 metų jubiliejų // Ave vita. – 2004, spal. 22, p. 1, 3.
2. Įtempta styga. – Iliustr. // Daktaras / Juozas Stražnickas. – Vilnius, 2006. – P. 328–329.
3. Jokūbaitis, Stasys. Atidengta memorialinė lenta. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1986, spal. 21, p. 2.
4. KPTA įamžintų objektų sąrašas.
5. Michelkevičienė, Nijolė; Martusevičius, Henrikas. Dėl Kauno klinikos vardo // Kauno tiesa. – 1989, geg. 3, p. 4.
6. Petras Jašinskas. – Iliustr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 63.
7. Respublikinė Kauno klinikinė ligoninė. – Kaunas, 1990. – P. [3]: iliustr.


JODELĖ PRANAS [1871 02 13 Kupriuose (Rokiškio r.) – 1955 12 08 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], inžinierius technologas, profesorius, VDU rektorius.

1920–1955 m. gyveno Kaune.

Nuo 1920 m. dirbo Kauno miškų departamente. 1921–1922 m. buvo vienas iš Lietuvos aukštųjų kursų organizatorių, jų lektorius, profesorius. 1922 02 16 su kitais įkūrė Lietuvos universitetą. 1922–1927 m. buvo pirmasis Technikos fakulteto dekanas, įkūrė Statybos ir statybinių medžiagų katedrą ir jai vadovavo. 1927 m. paskelbė cemento kietėjimo teoriją. 1927–1928 m. ir 1932–1940 m. buvo VDU prorektorius, 1928–1929 m. – rektorius. Jam vadovaujant pastatytos VDU klinikos, Medicinos fakulteto rūmai. P. Jodelė suorganizavo Lietuvos mineralinių žaliavų tyrimą, vadovavo Energijos komiteto žemės turtams tirti komisijai, buvo Technikos draugijos pirmininkas, nuo 1924 m. – Lietuvos inžinierių ir architektų sąjungos vadovas. Tyrė statyboms tinkamų žaliavų išteklius Lietuvoje, rekomendavo statyti namus iš plytų.
1940 m. išėjo į pensiją, tačiau įsteigus Statybos medžiagų pramonės tresto laboratoriją, pakviestas jai vadovauti. Iki 1941 m. vasaros buvo Lietuvos geologinių tyrinėjimų ir statybinių medžiagų tresto konsultantas. 1944 m., būdamas 73 metų amžiaus, vėl įsitraukė į mokslinį ir pedagoginį darbą. 1945 m. profesoriui suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1947–1949 m. jis užėmė Kauno valstybinio universiteto Neorganinės technologijos katedros vedėjo pareigas. Su jo vardu siejama Lietuvos cemento pramonė.
Svarbiausieji mokslo darbai: „Geologiniai tyrinėjimai su Lietuvos geologijos daviniais“ (1922), „Statybos medžiagų technologija“ (1923), „Cemento kietėjimo technologija“ (1927), „Statybinės medžiagos“ (1948) ir kt. 1924–1928 m. organizavo ir redagavo LU mokslo darbų leidinį „Technika“, rašė leidiniams: „Švietimo darbas“, „Tautos ūkis“, „Ūkis“, „Lietuvos aidas“, „Laisvamanis“.
1928 m. buvo apdovanotas 3-ojo laipsnio, o 1932 m. – 2-jo laipsnio DLK Gedimino ordinais. 1979 m. skulptorius Leonas Žuklys sukūrė jo medinį biustą (saugomas Lietuvos dailės muziejuje). Serijoje „Lietuvos mokslo paminklai“ išleista monografija „Profesorius Pranas Jodelė“ (Vilnius, 1996).

1940 06 19 suteiktas garbės daktaro vardas ilgamečiam VDU prorektoriui prof. P. Jodelei už nuopelnus kuriant mokymo ir klinikines bazes Medicinos fakultetui (1998 02 13 KMA iškilmingame posėdyje buvo patvirtintas Restitucijos aktas, kuriuo VDU Medicinos fakulteto Tarybos 1923–1940 m. išrinkti garbės daktarai skelbiami KMA garbės daktarais).

1971 02 12 pažymint 100-ąsias prof. P. Jodelės gimimo metines, įvyko respublikinė mokslinė-techninė konferencija statybinių medžiagų klausimais. KTU Silikatų technologijos katedros laboratorijos buvo pavadintos jo vardu.

nuotrauka 1991 m. ant namo Fredoje (K. Grybausko g. 12) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1923–1955 m. gyveno statybinių medžiagų technologijos ir cemento pramonės Lietuvoje pradininkas, Vytauto Didžiojo universiteto rektorius Pranas Jodelė“ (skulpt. Vladas Vildžiūnas, Algimantas Šlapikas; Kauno m. mero 1991 03 11 potv. Nr. 378).

nuotrauka [1992 m.] KTU Silikatų technologijos katedros koridoriuje (Radvilėnų pl. 19) pakabinta memorialinė lenta su bareljefu: „Prof. Prano Jodelės (1871–1955) silikatų technologijos laboratorijos“. Katedros vedėjo kabinete yra bareljefas su užrašu „Prof. Pr. Jodelė“ (skulpt. Leonas Žuklys).

1995 m. Aleksoto Birutės mikrorajone Pr. Jodelės vardu pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233; Kauno m. sav. tarybos 2014 10 16 sprend. Nr. T-520).
Į pietus nuo Marvelės upelio, šalia Kazliškių esanti gyvenvietė, plečiantis LŽŪU pradėjusi kurtis aplink profesoriaus sodybą, vadinama Juodelyne.

nuotrauka 2010 09 01 ant LSMU klinikų (Eivenių g. 2) centrinio pastato atidengta memorialinė lenta: „1940 m. liepos 1 d. šiame pastate pradėjo veikti Kauno Vytauto Didžiojo universiteto klinikos. Statybų iniciatorius prof. Vladas Lašas. Pastato architektas Urbain Cassan. Statybų komisijos pirmininkas prof. Pranas Jodelė“.
Prieiga per internetą: http://www.kmu.lt/avevita/text.php?str_id=3543  [žiūrėta 2010 12 28]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KMU atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. KTU atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Mackevičius, Lukas. Nuo cemento iki rūmų statybų: profesorių Praną Jodelę prisimenant. – Iliustr. // Tėviškės žinios. – 1996, vas. 10, p. 7.
5. P. Jodelės g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 78.
6. Sasnauskas, Kęstutis. Jo kelias buvo Lietuvos mokslo kelias // Kauno tiesa. – 1991, vas. 13, p. 4.
7. Skučaitė, Virginija. Tylios naujakurės. – Iliustr. // Kauno diena. – 2000, liep. 18, p. 1, 18.
8. Kulvietienė, Džiuljeta. Jubiliejus įpareigoja tikslui – irtis į gilumą. – Iliustr. // Ave vita. – 2010, nr. 28, rugs. 10, p. 1, 2.


JOKŪBAUSKIS STANISLOVAS [1880 05 01 Puškoriškių vienkiemyje (Kelmės r.) – 1947 02 03 Kaune; palaidotas prie Arkikatedros bazilikos, kurios sienoje įtvirtinta antkapinė plokštė], prelatas, pedagogas.

1907–1947 02 03 su pertraukomis gyveno Kaune.

Nuo 1907 m. mokytojavo Kauno mergaičių gimnazijoje. 1911–1915 m. buvo „Saulės“ mokytojų kursų, nuo 1918 m. – „Saulės“ (nuo 1924 m. „Aušros“) berniukų gimnazijos kapelionas. Iki 1932 m. dėstė „Aušros“ gimnazijoje.
1931 m. paskirtas Kauno kapitulos kanauninku. 1932 m. pakeltas į prelatus. Buvo kunigų sąjungos misijoms remti ir tikėjimui platinti pirmininkas. Kunigų seminarijoje dėstė lotynų kalbą, teologijos įvadą, buvo profesorius ir vicerektorius. Skelbė publikacijas pedagogikos ir katechetikos klausimais. 1932 02 15 apdovanotas DLK 3-ojo laipsnio Gedimino ordinu.
Nuo 1944 m. – Kauno arkivyskupijos kurijos valdytojas ir Kunigų seminarijos vicerektorius. Po Antrojo pasaulinio karo paraginęs partizanus nutraukti ginkluotą kovą, užsitraukė bažnyčios nemalonę.
Vokiečių okupacijos metais iš Vilijampolės žydų geto S. Jokūbauskis išgelbėjo apie 20 vaikų. Už šį žygdarbį 1999 04 02 (po mirties) Izraelyje, Yad Vashem muziejuje, apdovanotas Pasaulio Tautų Teisuolio diplomu ir medaliu nacizmo aukoms atminti, kurie saugomi Kauno kunigų seminarijoje. 2001 m. už žygdarbį, atliktą nacių okupacijos metu, apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties).
Judelis Beilesas atsiminimų knygoje „Judkė“ (Vilnius, 2001) aprašė prelato veiklą gelbėjant žydų vaikus.

nuotrauka 2002 12 16 prie Arkikatedros bazilikos (Vilniaus g. 1/2) atidengta ir pašventinta memorialinė lenta su įrašu: „Jeruzalėje 1999 m. kun. St. Jokūbauskiui buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas už žydų vaikų gelbėjimą“ (skulpt. Vytautas Narutis; archit. Regina Žukauskienė).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Chmieliauskas, Darius. Prelatas, gelbėjęs žydų vaikus // XXI amžius. – 2003, saus. 15, p. 5, 16.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Šinkūnaitė, Laima. Memorialiniai ženklai. – Iliustr. // Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika. – Kaunas, 2008. – P. 132.


JONYNAS IGNAS [1884 01 24 Atesninkuose (Alytaus r.) – 1954 07 14 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], istorikas, diplomatas, profesorius.

1920–1940 m. nuolat gyveno Kaune, 1940–1954 m. – dirbo Vilniuje, bet laisvu nuo darbo laiku grįždavo į Kauną, kur gyveno šeima.

1920 m. po L. Želigovskio įsiveržimo į Vilnių, I. Jonynas atsidūrė Kaune ir buvo paskirtas Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Tautų Sąjungos karinėje kontrolės komisijoje, turėjusioje išspręsti ginkluotą Lietuvos–Lenkijos konfliktą. Čia dirbo iki 1922 m. 1922–1924 m. Užsienio reikalų ministerijoje buvo Tautų Sąjungos ir Lenkų departamento direktorius, o 1924–1929 m. – laisvai samdomo darbuotojo teisėmis pavaduodavo įvairių departamentų vadovus. Buvo išsilavinęs, mokėjo kelias užsienio kalbas, todėl dalyvavo daugelyje tarptautinių derybų ir konferencijų. 1929 m. su kitais įsteigė Lietuvių draugiją TSRS tautų kultūrai pažinti, buvo jos valdybos narys, sekretorius, bibliotekininkas, o 1938–1939 m. – pirmininkas.
1924–1932 m. – KU Lietuvos istorijos katedros lektorius, nuo 1929 06 07 – docentas. 1931 m. gale tapo katedros vedėju, 1932 m. – profesoriumi. Skaitė Rusijos, Lenkijos, Prancūzijos, Latvijos, Prūsijos istorijos kursus, bet įdomiausios buvo Lietuvos istorijos paskaitos, kurias studentai litografiniu būdu išleido trimis tomeliais. Nuo 1931 m. leidžiamai Lietuviškai enciklopedijai rašė straipsnius apie kunigaikščius, didikus, politinius veikėjus ir sutartis, istorijos šaltinius. Parašė studijas apie Mykolą Lietuvį ir „Apie totorių, lietuvių ir Maskvėnų papročius“ , tačiau didžiausias jo darbas – „Vytauto šeimyna“ (1932). 1933 m. vadovavo Lietuvos istorijos mokytojų kursams. Vienas gabiausių jo mokinių – Adolfas Šapoka.
I. Jonynas ėmėsi kurti Kaune mokslinę biblioteką. Sukomplektavo gerą asmeninį istorinės literatūros rinkinį, kuris 1960 m. atiteko Lietuvos MA centrinei bibliotekai. 1944–1946 m. dirbo ir Vilniaus, ir Kauno universitetuose, vėliau – tik Vilniuje.
Minint profesoriaus 100-ąsias gimimo ir 30-ąsias mirties metines, serijoje „Lietuvos mokslo paminklai“ buvo išleista knyga: „I. Jonynas. Istorijos baruose“ (Vilnius, 1984).

nuotrauka 1991 m. Žaliakalnyje ant jo namo (Rūtų g. 3) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1927–1954 m. gyveno istorikas, profesorius Ignas Jonynas“ (Kauno m. LDT VK 1986 06 13 sprend. Nr. 237 p.).

2008 m. Maironiškiuose projektuojamai gatvei suteiktas I. Jonyno vardas (KMS tarybos 2008 10 02 sprend. Nr. T-441).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Laikinoji sostinė. – 2008, spal. 10, p. 10.


JONYNAS VYTAUTAS KAZIMIERAS [1907 03 16 Ūdrijoje (Alytaus r.) – 1997 12 04 Vilniuje], JAV lietuvių dailininkas-grafikas, tapytojas, skulptorius, vitražistas, profesorius, JAV nacionalinės akademijos narys.

1923–1944 m. su pertaukomis gyveno Kaune.

1923–1929 m. mokėsi Kauno meno mokykloje. Tapybos jį mokė Adomas Varnas, o grafikos – Adomas Galdikas. Po 1929 m. streiko mokykloje, turėjo ją palikti ir verstis atsitiktiniais darbais. 1931–1934 m. studijavo Paryžiuje.
1935–1940 m. dėstė grafiką ir medžio skulptūrą Kauno meno mokykloje. 1936–1941 m. dirbo Lietuvos kultūros paminklų apsaugos inspekcijos konservatoriumi, vėliau – viršininku. 1936 m. buvo Pasaulinės parodos Paryžiuje Lietuvių sekcijos reikalų vedėjas, 1937 m. – Tarptautinės žiuri komisijos Kultūros sekcijos narys. 1937 m. pasaulinėje parodoje jo medžio raižiniai ir plakatai buvo apdovanoti Aukso medaliu, o baldų projektai – Garbės diplomu.
Dalyvavo Nepriklausomųjų dailininkų draugijos ir „Ars“ grupės veikloje. 1936 m. įstojo į XXVII knygos mėgėjų draugiją. Sukūrė jai vinjetę, išraižė J. Tumo-Vaižganto, M. K. Čiurlionio ir kt. portretus. Dar besimokydamas iliustravo knygas, kūrė viršelius, nuliejo apie 400 akvarelių. 1939 m. V. K. Jonynas buvo apdovanotas Prancūzijos Garbės legiono ordinu. 1940 m. – pirmąja Taupomųjų valstybės kasų premija už K. Donelaičio „Metų“ (1938–1939) iliustracijas.
Nuo 1941 m. buvo Kauno taikomosios dekoratyvinės dailės instituto direktorius ir dėstytojas. 1943 m., vokiečių okupantams uždarius institutą, grįžo prie kūrybinio darbo, ėmėsi iliustruoti J. V. Gėtės romaną „Jaunojo Verterio kančios“. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1951 m. – į JAV. Labiausiai pasireiškė kaip grafikas – kūrė knygoms iliustracijas, estampus, ekslibrisus, pašto ženklus, plakatus, taip pat skulptūras, interjerus, vitražus. Iš lietuvių dailininkų daugiausiai užsienyje yra dekoravęs bažnyčias.
Surengė daugybę parodų, jo kūriniai saugomi garsiausiuose pasaulio muziejuose. Atgavus Lietuvos Nepriklausomybę, 1993 m. V. K. Jonynas buvo apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. Didžiąją dalį savo kūrybinio palikimo bei asmeninę biblioteką perdavė Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui ir jo padaliniui – V. K. Jonyno galerijai Druskininkuose, kur menininkas praleido paskutiniąsias savo gyvenimo vasaras. 100-ųjų gimimo metinių paminėjimui išleistas jam skirtas 1 Lt. vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).
Apie jį išleista Tomo Sakalausko knyga „Kelionė: dailininko Vytauto K. Jonyno gyvenimas“ (Vilnius, 1991) bei Rasos Andriušytės-Žukienės monografija „Akistatos. Dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas pasaulio meno keliuose“ (Vilnius, 2007).

nuotrauka [2002 m.] Kauno centre ant namo (Krėvos g. 11) pakabinta memorialinė lenta: „Šiame name 1938–1944 m. gyveno žymus lietuvių dailininkas Vytautas Kazimieras Jonynas“.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Vytautas Kazimieras Jonynas /1907–1997/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 178–179.


JUOZAPAVIČIUS PRANAS [1917 09 15 Vėžionių k. (Prienų r.) – 1988 02 29 Kaune; palaidotas Karmėlavos kapinėse], kraštotyrininkas, muziejininkas, pedagogas.

1953–1988 m. gyveno Kaune.

1928–1931 m. mokėsi Vėžionių pradinėje mokykloje, vėliau – Alytaus amatų mokykloje, Vilniaus amato mokytojų institute. 1950 m. baigė Vilniaus valstybinio universiteto Istorijos-filologijos fakultetą ir įgijo istoriko specialybę.
1948–1952 m. dirbo Vilniuje, Istorijos-revoliucijos muziejaus skyriaus vedėju, 1958–1977 m. – Respublikinio pedagoginio muziejaus (dab. LŠIM) Kaune skyriaus vedėju. Čia dirbdamas jis surinko šimtus eksponatų, pasakojančių apie švietimą Lietuvoje nuo pirmųjų mokyklų iki 1940 m., daugiau kaip 300 pedagogų atsiminimų, dokumentų bei mokyklų istorijų. 1962–1968 m. buvo Kauno kraštotyrininkų draugijos atsakingasis sekretorius, 1981 m. išrinktas jos Garbės nariu.
Į kraštotyrinę veiklą įsitraukė dar 1930 m., rinkdamas medžiagą ir eksponatus gimtajame Vėžionių kaime, vėliau visoje Lietuvoje, ypač Kaune ir jo apylinkėse. Pr. Juozapavičiaus kraštotyrinį palikimą sudaro: knygelės – „Per Kaukazą : turistinio maršruto keliais“ (Vilnius, 1963), „Adomas Mickevičius Kaune“ (Vilnius, 1970), „Dzindzakės žemei prabilus : Vėžionys“ (Vilnius, 2009), daugiau nei 450 darbų, straipsnių, studijų ir kt. Svarbiausi rankraščiai – monografija „Iš liaudies lobyno (Vėžionys)“ (Kaunas, 1966), straipsnių rinkinys „Iš švietimo-kultūros istorijos“ (Kaunas, 1980), „Kaunas ir jo apylinkės: nuo seniausių laikų iki šių dienų“ (Kaunas, 1980) – išsamus Kauno mikrorajonų, priemiesčių, atskirų gatvių sąvadas, prie kurio jis dirbo 25-erius metus. Iki Pr. Juozapavičiaus nei vienas kraštotyrininkas taip nuodugniai teritoriniu principu netyrinėjo Kauno ir jo apylinkių.
1981 m. išleista „Pranas Juozapavičius : bibliografija“ (Kaunas), 1989 m. J. Laurinavičius parengė „Pranas Juozapavičius : [muziejininkas] : (biografinė rodyklė)“ (Vilnius).

nuotrauka 2011 09 15 ant namo (V. Putvinskio g. 34) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1957–1988 m. gyveno Kauno kraštotyrininkas, muziejininkas, pedagogas Pranas Juozapavičius /1917–1988/“ (archit. Jonas Lukšė, Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 06 28 įsak. Nr. A-2343), kurios iniciatoriai – Kauno apskrities viešosios bibliotekos ir Kraštotyros draugijos Kauno rajono skyrius.
Prieiga per internetą: http://kaunas.lt/index.php?2982606010  [žiūrėta 2011 09 16]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Trabuševskienė, Vilma. Memorialinė lenta Jiezno kraštiečiui, kraštotyrininkui Pranui Juozapavičiui. – Iliustr. // Naujasis Gėlupis. – 2011, rugs. 24, p. 15.


JURGELIONIS ANTANAS [1894 04 14 Anikstoje (Latvija) – 1976 10 22 Vilniuje], sportinės medicinos gydytojas, pulkininkas leitenantas, epidemiologas, gerontologijos pradininkas Lietuvoje.

1918–1939 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

Nutrūkus medicinos studijoms Rusijoje, 1918 m. grįžo į Kauną ir įsidarbino Krašto apsaugos departamente. 1920 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę sanitaru. Mūšyje nesunkiai sužeistas. 1921–1925 m. pasiųstas tęsti medicinos mokslų į Sorbonos universitetą.
1926 m. grįžo į Lietuvą susižavėjęs profilaktine kūno kultūros reikšme ir kūrė fizinio lavinimo sistemos planą. Nuo 1924 m. apie tai nuolat rašė spaudoje. Kaune pradėjo dirbti Karo sanitarijos valdyboje fizinio lavinimo inspektoriumi ir dėstyti S. Daukanto mokytojų seminarijoje. 1926–1929 m. vadovavo Lietuvos sporto lygai, koordinavusiai sportinį judėjimą. 1928 m. A. Jurgelionis – Lietuvos sportininkų delegacijos vadovas Amsterdamo olimpinėse žaidynėse, taip pat buvo išrinktas į pasaulinio sporto medicinos gydytojų kongreso organizacinį komitetą.
1929 m. prie Švietimo ministerijos organizavo fizinio auklėjimo referentūrą ir pats buvo referentas. Subūrė „Fizinio auklėjimo draugiją“, kuri tapo metodiniu centru, paskelbė draugijos įstatus, išleido vadovėlį. Publikavo straipsnius leidiniuose „Lietuvos aidas“, „Karys“, „Kūno kultūra ir sveikta“. 1931–1934 m. leido žurnalą „Fiziškas auklėjimas“. Parengė kūno kultūros įstatymą, patvirtintą 1932 m. A. Jurgelionis subūrė jaunuomenės sąjūdį „Sporūta“, didelį dėmesį skyrusį higienai, mankštai, organizmo grūdinimui bei patriotiniam auklėjimui. 1932 m. tapo pirmuoju Kūno kultūros rūmų direktoriumi Kaune (Totorių g. 12). Jo rūpesčiu Ąžuolyne pastatyti ir 1934 m. atidaryti nauji rūmai. Prie jų suorganizavęs Aukštuosius kūno kultūros kursus (AKKK), direktoriaus pareigas perdavė V. Augustauskui. Pats skaitė paskaitas, įkūrė pažangią fiziologijos ir medicinos kontrolės laboratoriją. 1936 m. parengė valstybinio kūno kultūros ženklo nuostatus. 1938 m. uždarius AKKK, dirbo VDU kūno kultūros katedros vyr. asistentu. Išleido knygas: „Kariuomenės fiziškas lavinimas“ (Kaunas, 1929), „Fiziškas lavinimas: paskaitos, skaitytos Vytauto Didžiojo metais kūno lavinimo ir medicinos kontrolės kursuose“ (Kaunas, 1930), „Sporūta: Kūno kultūros rūmų sporto talka“ (Kaunas, 1933), apie 100 jo straipsnių publikuota periodikoje. A. Jurgelionis apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio (1921), DLK Gedimino 4-ojo laipsnio (1929) ordinais bei Čekoslovakijos „Baltojo liūto“ 5-ojo laipsnio ordinu su kardais (1927) ir Lietuvos Nepriklausomybės 10-ties metų jubiliejaus medaliu.
1939 m. paskirtas Vilniaus apskrities gydytoju. Paskutiniuosius gyvenimo dešimtmečius pašventė gerontologijos problemų tyrimui. 1964 m. jam suteiktas Respublikos nusipelniusio gydytojo vardas.

nuotrauka 1995 08 03 LKKA vestibiulyje (Sporto g. 6) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Jurgelionis Antanas (1994–1976) Kūno kultūros rūmų steigėjas (1932) ir direktorius (1932–1934), Aukštųjų kūno kultūros kursų lektorius (1934–1938)“, (skulpt. Algimantas Šlapikas).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Balčiūnas, Algimantas. Sporto pradininkams ir puoselėtojams pagerbti. – Iliustr. // Kauno diena. – 1995, rugpj. 4, p. 1.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


JURSKIS ALFONSAS [1894 08 04 Akmenytėje (Panevėžio r.) – 1966 07 31 Filadelfijoje (JAV)], inžinierius-radiotechnikas, Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas.

1919–1923 m., 1924–1944 m. gyveno Kaune.

1919 11 07 iš Anglijos grįžęs į Kauną, įstojo į Lietuvos kariuomenės Elektrotechnikos batalioną laisvai samdomu radijo inžinieriumi. Organizavo Elektrotechnikos dirbtuves. Nuo 1921 m. ryšių kursuose dėstė elementariosios radiotechnikos pagrindus. 1923–1924 m. gilino žinias Paryžiaus aukštojoje elektrotechnikos mokykloje, kur gavo antrąjį, inžinieriaus radijo elektriko diplomą.
1924 m. grįžęs į Kauną buvo paskirtas į Aukštuosius karo technikos kursus. Čia vadovavo savo įsteigtai Radijo laboratorijai, dėstė radiotechniką bei matematiką. Iki 1940 m. šias disciplinas dėstė ir Karo mokykloje. Ryžtingai užbaigė užsitęsusią radijo stoties statybą, kuri 1926 m. birželio 12 d. buvo paleista. 1928–1930 m. vadovavo Kauno radijo stočiai. 1927–1929 m. jis buvo Radijo tarybos sekretorius. Tarybos rūpesčiu buvo sprendžiama, kaip panaudoti radiją kultūros švietimo ir meno reikalams Lietuvoje ir už jos ribų (1930 m. abonentų skaičius siekė 16 000).
Visą laiką A. Jurskis dirbo pedagoginį darbą. Nuo 1926 m. buvo VDU radiotechnikos lektorius, nuo 1940 m. – docentas, Radijo katedros vedėjas. 1940–1944 m. – Technologijos fakulteto prodekanas. Dėstė radiotechniką, radioakustiką, elektromagnetinį spinduliavimą.
A. Jurskis buvo vienas iš Radijo mėgėjų draugijos steigėjų bei jos vadovas, Lietuvos radijo inžinierių sąjungos pirmininkas, Lietuvos jūrininkų sąjungos, įsteigtos 1923 m., pirmosios valdybos sekretorius. Buvo Vytauto Didžiojo paminklo statybos komisijos narys. Pirmininkavo komisijai, kuri rūpinosi Karo muziejaus technikos skyriumi. 1934 m. jam suteiktas inžinerijos karininkų korpuso pulkininko leitenanto laipsnis. Nuo 1938 m. – leidinio „Karo technikos dalių dvidešimtmetis 1919–1939“ redakcinės komisijos pirmininkas.
Parašė vadovėlį „Radiotechnika. Pirmoji knyga: Radiotelegrafija“ (1927), kurį papildė antrasis vadovėlis „Radiotelefonijos pagrindai“ (1929). Buvo išspausdinta apie 20 jo straipsnių, daugiausia savaitraštyje „Bangos“. 2012 m. išleista A. Jurskio knyga „Sudiev, Tėvyne, priešo pavergtoji!“ (Kaunas).
Už ypatingus nuopelnus Lietuvai 1928 m. A. Jurskis apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės 10-ies metų sukakties medaliu, 1929 m. – DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu. 1944 10 07 pasitraukė į Vakarus. Grįždama gyventi į Kauną, jo dukra Snieguolė Jurskytė-Akstinienė parvežė Lietuvos radijo archyvą, kurį buvo sukaupęs jos tėvas. 1989 m. tėviškėje pastatytas stogastulpis (tautodail. Jonas Matulis). 2006 m. pažymint Lietuvos radijo 80-metį, visuose renginiuose buvo pagerbtas A. Jurskio atminimas.
Apie jį Aldona Zimnachaitė parašė knygelę „Neišėjusiojo sugrįžimas“ (2001, Kaunas). 2012 m. dukra Snieguolė Akstinienė ir sūnus Liutaveras Jurskis išleido A. Jurskio dienoraščių knygą „Sudiev, Tėvyne, priešo pavergtoji!..“.
2012 08 04 Alfonso Jurskio ir jo žmonos Onos Tallat-Kelpšaitės Jurskienės palaikai perlaidoti Karūžiškės dvaro giminės kapinaitėse, Laukuvos parapijoje, Medvėgalio šlaite (Šilalės r.).

1994 08 08 pažymint 100-ąsias gimimo metines, jo vaikai, pagerbdami tėvo atminimą, įsteigė kasmetinę profesoriaus Alfonso Jurskio vardinę stipendiją, skiriamą pažangiam KTU Telekomunikacijų ir elektronikos fakulteto dieninių studijų studentui, kilusiam iš provincijos.
Prieiga per internetą: http://ktu.lt/tef/naujienos/profesoriaus-alfonso-jurskio-vardine-stipendija  [žiūrėta 2012 10 02]

nuotrauka 1996 07 31 pažymint 30-ąsias mirties metines, ant namo Aukštuosiuose Šančiuose (L. Ivinskio g. 38) jo vaikų lėšomis buvo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1934–1944 m. gyveno radijo stoties viršininkas, diplomuotas inžinierius, VDU docentas pulkininkas leitenantas Alfonsas Jurskis /mirė 1966 m. Filadelfijoje/. Jam vadovaujant 1926 m. birželio 12 d. pradėta transliuoti Lietuvos radijo programa“ (archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1996 06 24 potv. Nr. 485).

nuotrauka 2002 m. rudenį KTU Radioelektronikos fakultete (Studentų g. 50) atidaryta gerai įrengta jo vardo auditorija; iškilmingai atidengtas inžinieriaus bareljefas (skulpt. Vladas Žuklys), įrengtas istorinių dokumentų stendas.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dobkevičius, Kazimieras. Įamžintas Alfonso Jurskio atminimas. – Iliustr. // XXI amžius. – 2002, lapkr. 13, p. 10.
2. Girdvainis, Jonas. Pagerbtas atminimas. – Iliustr. // Diena. – 1996, rugpj. 3, p. 7.
3. Kauno miesto mero Potvarkis Nr. 485 // Kauno diena. – 1996, birž. 28, p. 4.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. KTU atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
6. Mičiulienė, Jūratė. Paminklinė lenta A. Jurskiui. – Iliustr // Kalba Vilnius. – 1996, rugpj. 9–16 (Nr. 32), p. 4.
7. Pagerbtas A. Jurskio atminimas. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 1996, rugpj. 1, p. 9.
8. Skučaitė, Virginija. Sukūręs Lietuvos radiją ir kolektyvinį išeivijos portretą. – Iliustr. // Kauno diena. – 2013, saus. 4, priedas „Santaka“, p. 2.
9. Zimnachaitė, Aldona. Neišėjusiojo sugrįžimas: Alfonsas Jurskis ir Lietuva. – Kaunas, 2001. – 78 p.: iliustr.


KAČANAUSKAS ALEKSANDRAS [1882 05 31 Kaune – 1959 11 16 Vilniuje; palaidotas Petrašiūnų kapinėse; antkapinio paminklo skulpt. Klemensas Jarašiūnas, archit. A. Bastys ir J. Kriaučiūnas], kompozitorius, dainininkas, vargonininkas, chorvedys, pedagogas, nusipelnęs meno veikėjas.

1882–1900 m. ir 1920–1949 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

Gimė ir augo Kaune, giedojo Katedros bazilikos berniukų chore. Muzikos pagrindų jį mokė J. Naujalis. Vėliau dirbo ir mokėsi Latvijoje bei Petrograde. 1920 m. grįžęs į gimtąjį miestą, mokytojavo Kauno muzikos mokykloje. Dėstė solfedžio, privalomąją fortepijono discipliną, solinį dainavimą, vargonavimą, choralą bei liturgiją. Pastarąsias disciplinas dėstė ir kunigų seminarijoje.
Jam priklauso lietuviškos operos kūrimo idėja, bet atvykęs į Kauną K. Petrauskas perėmė iniciatyvą ir 1920 m. pastatė pirmąją lietuvišką operą, kurioje A. Kačanauskas dainavo Žermono partiją. Aktyviai dalyvavo draugijos „Daina“ kultūrinėje-patriotinėje veikloje. Vadovavo „Dainos“ draugijos, „Perkūno“, Kunigų seminarijos klierikų, Respublikinės ligoninės ir kt. chorams. 1921 m. A. Kačanausko dėka suskambo varpų muzika Kauno istorijos muziejaus sodelyje. 1924 m. subūrė „Lietuvių menininkų muzikų draugiją“, padėjo organizuoti pirmąją bei vėlėsniąsias Dainų šventes. 1925 m. įkūrė Šv. Cecilijos draugiją, puoselėjusią bažnytinę ir pasaulietinę muziką. 1928 m. subūrė A. Kačanausko vardo mišrų chorą, su kuriuo koncertavo Latvijoje ir Estijoje. 1933 m. ir 1936 m. surengė pirmuosius vargonų koncertus didžiosiose Kauno bažnyčiose. 1948 m. perkeltas dirbti į Vilniaus valstybinę konservatoriją.
A. Kačanauskas sukūrė ir harmonizavo apie 450 įvairių žanrų ir tematikos kūrinių: solo ir choro dainas, romansus, operetę „Jaunoji našlė“ (J. Linarto libretas, pastatyta 1908 m. Rygoje). Už dainą „Kur bėga Šešupė“ (Maironio ž.) pirmajame lietuviškų kūrinių konkurse laimėjo Pirmąją premiją.
1928 m. buvo apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu. 1938 m. už nuopelnus plėtojant muzikos meną Lietuvoje, apdovanotas LDK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. 60-osioms gimimo metinėms jam buvo suteiktas profesoriaus vardas, o 1957 m. – nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas.
Tarpukariu „Švyturio“ bendrovė ir Lietuvos muzikos centras Kaune leido jo solo ir choro dainas: „Liaudies garsai: harmonizuotos liaudies dainos“ (1934), „Pradalgiuose“: Daina balsui ir fortepijonui“ (1944) ir kt. Dukros A. Zaborienės rūpesčiu Kauno leidykloje „Neo-Lithuania“ išleistas jo kūrybos palikimas – „Kūrinių rinktinė I: Originalios ir harmonizuotos solo dainos“ (Sudarytojas V. Juodpusis, 1994), „Kūrinių rinktinė II: Harmonizuotos ir originalios choro dainos“ (Sudarytojas D. Kučinskas, 1995). Aldona Kačanauskaitė-Zaborienė parašė knygelę „Aleksandro Kačanausko asmenybės bruožai ir muzikinė veikla: atsiminimai“ (Kaunas, 1992) bei sudarė kompozitoriaus darbų leidinį „Instrumentiniai kūriniai“ (Kaunas, 1995).

nuotrauka 1972 m. namas, kuriame gyveno Senamiestyje (J. Gruodžio g. 9), buvo kapitališkai suremontuotas, ant jo pritvirtinta pirmoji memorialinė lenta. 1991 05 08 atidengta antroji lenta: „Šiame name 1935–1944 m. gyveno kompozitorius Aleksandras Kačanauskas“ (skulpt. Merūnas Varnauskas, archit. Jurgis Bučas).

[1982] m. Kauno muzikinio teatro fojė pastatytas bronzinis biustas „Kompozitorius Aleksandras Kačanauskas, lietuviškos operos sumanytojas“ (skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė).

1992 04 23 2-oji vaikų muzikos mokykla (Aušros g. 32) 20 metų jubiliejaus proga pavadinta jo vardu.

1997 m. buvusi Progreso gatvė Žaliakalnyje pavadinta kompozitoriaus vardu (Kauno m. valdybos 1997 11 18 sprend. Nr. 858).

2004 m. priestate (Aušros g. 32), esančiame šalia Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklos, kompozitoriaus vaikų bei muzikos mokyklos vadovų rūpesčiu įkurtas memorialinis muziejus, kuriame vienas eksponatų – bronzinis kompozitoriaus biustas. Gipsinis jo biustas saugomas Kipro ir Miko Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje (skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Aleksandras Kačanauskas. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 26–28.
2. A. Kačanausko g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P.79–80.
3. „Kauno 2-oji muzikos mokykla balandžio 23 d....“ // Kauno laikas. – 1992, bal. 24, p.2.
4. Kibirkštienė, Aldona. Kviečia naujas kultūros židinys: Kaune atidarytas kompozitoriaus Aleksandro Kačanausko memorialinis muziejus. – Iliustr. // Kauno diena. – 2004, spalio 23, p. 4.
5. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
6. Muzikos gatvė. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1991, geg. 9, p.1.


KAČINSKAS JERONIMAS [1907 04 17 Viduklėje (Raseinių r.) – 2005 09 15 Bostone], dirigentas, kompozitorius, pedagogas, muzikologas.

1924 m., 1931–1932 m., 1936 m., 1938–1940 m. gyveno Kaune.

1924 m. rudenį įstojo į J. Naujalio vadovaujamą muzikos mokyklą. Klaipėdoje pradėtas fortepijono studijas tęsė pas mokytoją L. Dauguvietytę-Malko, harmonijos mokė J. Bendorius. 1925 m. grįžo į Klaipėdą.
1931 m., po studijų Prahos konservatorijoje, atvykęs į Kauną vadovavo Jaunimo sąjungos simfoniniam orkestrui, dirbo muzikos mokykloje bei Valstybės teatre. 1931 11 03 debiutavo kaip simfoninio orkestro dirigentas. Su kitais pradėjo leisti žurnalą „Muzikos barai“. 1932 m. jo iniciatyva buvo įkurta Muzikinių progresistų draugija, kuri 1937 m. priimta į Tarptautinę šiuolaikinės muzikos draugiją. 1932 m. dėl etatų mažinimo atleistas iš Valstybės teatro, išvyko į Klaipėdą.
1936 m. buvo pakviestas dirbti Kauno valstybės teatro dirigentu-akompanuotoju, tačiau 1937 m. to darbo atsisakė ir grįžo į Klaipėdą. 1938 m. persikėlė į Kauną ir iki 1940 m. vadovavo radiofono simfoniniam orkestrui bei chorui, vėliau dirbo Vilniuje.
J. Kačinskas – modernizmo pradininkas Lietuvoje. Gyvendamas Kaune kūrė styginių kvartetus (1930, 1931), etiudus kameriniams instrumentiniams ansambliams, tokius kaip Nonetas pučiamiesiems ir styginiams, kuris 1938 m. buvo atliktas Londone. „Muzikos barų“ priede išleido savo dainų ir giesmių.
1944 m. pasitraukė į tuometinę Čekoslovakiją, o 1949 m. – į JAV.
Daug jo kūrinių žuvo karo metais, o pokariu jo muzika nepasiekdavo Lietuvos klausytojų.
Nuo 1990 m. – Lietuvos kompozitorių sąjungos Garbės narys. 1991 m. apdovanotas Lietuvos Nacionaline premija.
Muzikologė Danutė Petrauskaitė parengė monografiją „Jeronimas Kačinskas: gyvenimas ir muzikinė veikla“ (Vilnius, 1997). 2017 m. išleista J. Kačinsko „Trio Nr. 1 [Natos] : trimitui, altui ir fisharmonijai ketvirtatonių sistema“ (Vilnius).

nuotrauka 2007 11 30, pažymint 100-ąsias gimimo metines, miesto sode, prie Kauno muzikinio teatro atidengtas J. Kačinsko paminklinis biustas (skulpt. Algimantas Šlapikas). Karininkų ramovėje jo operą „Juodas laivas“ apie Simą Kudirką, ieškojusį politinio prieglobsčio amerikiečių laive, pirmą kartą Lietuvoje atliko Kauno valstybinis choras ir solistai bei miesto simfoninis orkestras. Algimantas Šlapikas
Prieiga per internetą: http://www.durys.daily.lt/?lt=1198316390  [žiūrėta 2010 08 16]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Grigalevičius, Tomas. Įamžintas žymaus kūrėjo atminimas. – Iliustr. // 15 min. – 2007, gruod. 3, p. 3.
2. Kačinskas Jeronimas. – Portr. // JAV lietuviai: biografijų žinynas. – Vilnius, 1998. – T. 1, p. 430–431.
3. Ramanauskienė, Alina. „Juodas laivas“ išskleidė bures: Kompozitoriaus J. Kačinsko vienintelės operos premjera nuskambėjo Karininkų ramovėje // Kauno diena. – 2007, gruod. 7, p. 12.
4. „Šimtmetis. Minint garsaus kompozitoriaus Jeronimo Kačinsko (1907–2005) jubiliejų...“. – Iliustr. // Kauno diena. – 2007, gruod. 1, p. 7.


KAIKARIS ALFONSAS [1922 11 30 Žagarėje (Joniškio r.) – 1997 12 19 Kaune, palaidotas Panemunės kapinėse], farmacijos istorijos tyrėjas, docentas, muziejininkas.

1942–1997 m. (išskyrus 1943 m.) gyveno Kaune.

1942 m. sausio mėn. pradėjo studijuoti KU Medicinos fakultete. Okupacinei valdžiai uždarius universitetą, dirbo Mažeikių vaistinėje asistentu. Nuo 1944 m. tęsė farmacijos studijas. 1947 m. įgijęs chemiko-vaistininko diplomą, pradėjo dirbti Vaistų formų ir Galeno preparatų technologijų katedroje. Dėstė farmacinio darbo organizavimą bei farmacijos istoriją. Reorganizavus universitetą, nuo 1951 m. dėstė KMI. 1957–1963 m. buvo Farmacijos ir stomatologijos fakulteto prodekanas, nuo 1978 m. – docentas.
1963 m. A. Kaikaris atsisakė prodekano pareigų ir savo gyvenimą paskyrė farmacijos istorijos tyrinėjimui. 1964–1987 m. buvo Farmacininkų mokslinės draugijos valdybos narys, Farmacijos istorijos sekcijos vadovas. Į jo rankas pateko nedidelė dalis prieškario Lietuvos vaistininkų draugijos kolekcijos. Eksponatai buvo laikomi A. Kaikario kabinete. 1973 m. KMI patalpose stikline pertvara atitvėrus holo dalį, susidarė nedidelė patalpa muziejui. Ant jos durų buvo pritvirtintas užrašas „Muzaeum pharmaceutikum Lithuaniae“. 1975 09 26 buvo organizuotas oficialus prasiplėtusio muziejaus atidarymas. 1987 11 05 Lietuvos farmacijos istorijos muziejus įsikūrė Senamiestyje, restauruotame XVI amžiaus pastate (Rotušės a. 28). Jame surinkta daugiau nei 4000 eksponatų, knygų, nuotraukų, mikrofilmų, išrašų iš archyvinių bylų ir kt.
A. Kaikaris paskelbė apie 90 mokslinių bei populiariųjų straipsnių bei pranešimų įvairiose konferencijose. Iki pat mirties docentas dirbo moksliniu konsultantu. Dėka jo asmeninių savybių, buvo įkurtas muziejus, išsaugotas farmacijos istorinis palikimas Lietuvoje, sukurta farmacijos istorijos tyrinėtojų mokykla.
1989 m. už ilgametį darbą renkant, tyrinėjant ir saugojant farmacijos istorijos paminklus jis buvo apdovanotas Paulio Stradinio vardo Latvijos medicinos istorijos muziejaus premija. 2002 m. 80-osioms jo gimimo metinėms buvo sukurtas dokumentinis filmas: „Docentas Alfonsas Kaikaris: vaistininkas, muziejininkas, humanistas“ (rež. Stasys Dargis). Muziejaus administracinėse patalpose kabo 1992 m. dail. Stasės Medytės, o posėdžių salėje – 1998 m. dail. Prano Griušio nutapyti A. Kaikario portretai.
Po jo mirties kolegos pabaigė ir išleido Alfonso Kaikario knygą „Lietuvos farmacijos istorija: atsiminimai“ (Kaunas, 2000).

1997 m. buvo sukurti 2 A. Kaikario bareljefai (skulpt. klaipėdietis Gintautas Jonkus). Vienas iš jų kabo Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejaus bibliotekoje, kur docentas mėgo dirbti.

nuotrauka 1998 09 25 muziejaus vestibiulyje prie įėjimo atidengta marmurinė atminimo lenta su bareljefu: „Doc. Alfonsas Kaikaris – muziejaus įkūrėjas“ (skulpt. Gintautas Jonkus). Čia saugomas ir Prano Grušnio nutapytas docento portretas.

2003 01 21 Lietuvos vaistinių sąjunga įsteigė Alfonso Kaikario labdaros ir paramos fondą.
Prieiga per internetą: http://www.paramastudentams.lt/page.php?20  [žiūrėta 2009 12 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dičkutė, Jolanta „Laimingi buvo jį pažinojusieji...“. – Iliustr. // Ave vita. – 1998, rugs. 30, p. 2.
2. Gudienė, Vilma. Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje. – Iliustr. // Gydymo menas. – 2000, rugsėjis, priedas „Farmacija +“, Nr. 1, p. 44.
3. Rulinskas, Liudvikas. Docento Alfonso Kaikario 80-ųjų gimimo metinių minėjimas. – Portr. // Lietuvos farmacijos žinios. – 2002, Nr. 5-6, p. 28.


KAIRYS STEPONAS, tikroji pavardė Tumasonis [1879 01 02 Užunvėžiuose (Anykščių r.) – 1964 12 16 Niujorke (JAV); 1996 07 18 urna su jo palaikais perlaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse, Leonų šeimos kape], politikas, inžinierius, profesorius, Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras.

1919–1944 m. gyveno Kaune.

1906, 1907 m. lankėsi Kaune renkant atstovus į Rusijos dūmą. 1918 02 16 dalyvavo Vilniuje pasirašant Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Buvo Steigiamojo ir kitų Lietuvos seimų narys, Socialdemokratų frakcijos pirmininkas. 1919 m. išrinktas Lietuvos vyriausybės tiekimo ir maitinimo ministru, priklausė masonų ložei. 1919–1933 m. redagavo „Socialdemokratą“; rašė straipsnius „Naujajai gadynei“, „Skardui“ ir kitiems leidiniams politikos, technikos bei literatūros klausimais.
1922 m. Kauno m. savivaldybė jam pavedė imtis miesto vandentiekio ir kanalizacijos statybos. 1923–1938 m. S. Kairys dirbo Kauno vandentiekio ir kanalizacijos skyriaus vedėju, rengė projektus. 1924 m. jam vadovaujant pradėti Kauno kanalizacijos tiesimo darbai, o 1928 m. – Kauno vandentiekio statyba. Prieš tai S. Kairys kartu su kitais kruopščiai ištyrė miestą bei apylinkes ir sudarė išsamų parengiamųjų darbų planą. 1933 m. P. Vileišio aikštėje atidarytos vandentiekio stoties inžinerinę dalį suprojektavo S. Kairys, architektūrinę – S. Kudokas.
1923–1939 m. buvo Lietuvos universiteto Technikos fakulteto Hidrotechnikos katedros privatdocentas ir dėstė vandentiekio ir kanalizacijos disciplinas. 1939 m. jam suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus vardas. 1940 m. Kauno universiteto Technikos fakultete susikūrė Miestų sanitarijos katedra, kuriai S. Kairys vadovavo. Tais pačiais metais jam suteiktas inžinerijos daktaro laipsnis. 1941–1943 m. buvo Statybos fakulteto dekanas. 1939 m. išleido vadovėlį „Miestų kanalizacija“. 1943 m. įsijungė į Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK) Kaune ir buvo išrinktas jo pirmininku. 1944 m., prisidengęs ūkininko J. Kaminsko pavarde, pasitraukė į Vakarus, 1951 m. – į JAV.
1995 02 16 serijoje „Lietuvos nepriklausomybės diena“ išleistas jam skirtas pašto ženklas (dail. Jokūbas Zovė). S. Kairys pristatytas TV dokumentiniame cikle „Laikinosios sostinės fenomenas“ (scenarijaus autorė Audronė Kosciuškienė, 2016 m.).
Parašytos monografijos: Juozo Stražnicko „Žygis: Steponas Kairys – inžinierius, mokslininkas, kūrėjas“ (Kaunas, 1999) bei Gedimino Ilgūno „Steponas Kairys“ (Vilnius, 2003). 2018 m. išleista Dobilo Kirvelio „Stepono Kairio, Vasario 16-osios Akto signataro, Lietuvos valstybės vizija“ (Vilnius).

1940 m. už sanitarinių įrengimų statybą Lietuvoje, jam suteiktas Kauno universiteto garbės daktaro vardas.

nuotrauka 1996 05 12 ant namo miesto centre (K. Donelaičio g. 77) buvo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1929–1943 m. gyveno Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, Steigiamojo Seimo narys, žymus vandentiekio ir kanalizacijos specialistas, VDU profesorius, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas Steponas Kairys. Mirė 1964 m. Niujorke“ (skulpt. Kazys Švažas, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233).
Tą pačią dieną atminimo lenta buvo atidengta ir ant S. Kairio vasarnamio Fredoje (Gamtos g. 7; skulpt. Kazys Švažas, archit. Jonas Lukšė). Pasikeitus savininkams ir rekonstruojant namą, lenta laikinai nuimta.

nuotrauka 1996 07 18 Žaliakalnyje (Aukštaičių g. 43) prie specialiosios paskirties bendrovės „Kauno vandenys“ jam pastatytas paminklinis biustas (skulpt. Stasys Žirgulis). Buvo pavogtas, 2003 m. atstatytas.

1997 m. viena Aleksoto mikrorajono gatvė Birutėje pavadinta S. Kairio vardu (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233; Kauno m. sav. tarybos 2014 10 16 sprend. Nr. T-520).

1999 01 06 pažymint 120-ąsias Stepono Kairio gimimo metines, KTU Cheminių technologijų fakulteto Inžinerinės technologijos katedroje (Radvilėnų pl. 19) atidaryta Aplinkos tyrimų laboratorija. Jo garbei atidengtas skulptūrinis ženklas (skulpt. Robertas Antinis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bielinis, Jurgis. Tau, Lietuva. – Portr. // Kauno diena. – 1996, saus. 8, p. 17.
2. Kairienė, Vida. Įamžintas žymaus prieškario Lietuvos veikėjo prof. Stepono Kairio atminimas // Kauno diena. – 1996, geg. 15, p. 8.
3. S. Kairio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 80–81.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Misevičius, Vilius. Prisiminkime Lietuvos nepriklausomybės akto signatarą profesorių Steponą Kairį. – Portr. // Kauno diena. – 1998, gruod. 30, p. 26.
6. Pabaiga žygiui // Žygis: Steponas Kairys – inžinierius, mokslininkas, kūrėjas / Juozas Stražnickas. – Kaunas, 1999. – P. 339.


KALANTA ROMAS [1953 02 22 Alytuje – 1972 05 14 Kaune; palaidotas Romainių kapinėse; antkapinio paminklo aut. Teklė Šešelgienė], rezistentas, paaukojęs savo gyvybę už Lietuvos laisvę.

1963–1972 m. gyveno Kaune.

1971 m. turėjo baigti 18-ąją vidurinę mokyklą, bet neišlaikęs keleto egzaminų perėjo į vakarinę mokyklą. Dirbo „Aido“ fabrike. R. Kalanta buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara. Domėjosi hipių judėjimu ir pats atrodė kaip hipis. Norėjo stoti į kunigų seminariją.
1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu iš 3 l stiklainio ir užsiliepsnojo sušukęs „Laisvę Lietuvai!“. Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. KGB R. Kalantą palaidojo anksčiau numatyto laiko. Į laidotuves pavėlavęs jaunimas pasipiktino, nešė ir dėjo gėles jo žūties vietoje.
Mieste prasidėjo antisovietinis bruzdėjimas. Milicininkai guminėmis lazdomis nepajėgė išvaikyti protestuojančiųjų, todėl iškvietė vidaus kariuomenės dalinius, pasitelkė gamyklų draugovininkus. Protesto akcijos dalyviai buvo gaudomi, nukerpami plikai, tardomi, mušami, atimami jų dokumentai (kad būtų galima persekioti), aktyvesnieji – įkalinami. Kai kurie buvo išvežti ir paleisti už kelių dešimčių kilometrų. R. Kalanta apšauktas psichikos ligoniu.
Šis įvykis sukėlė didžiulį rezonansą ir skatino Lietuvos išsivadavimo siekį, kuris, susiklosčius palankioms aplinkybėms, peraugo į Sąjūdžio judėjimą. Kiekvienais metais kauniečiai paminėdavo gegužės 14-ąją. Užsienyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius bendruomenių susibūrimo vietose.
2000 07 04 R. Kalanta apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. 1990 12 27 buvo patvirtintas įsakymas jo kapą laikyti vietinės reikšmės istorijos paminklu. 2005 m. R. Kalantai suteiktas Laisvės kovų dalyvio statusas.
1990 m. pastatytas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“ (rež. Raimundas Banionis ir Andrius Šiuša); išleisti leidiniai: Gintauto Iešmanto poezijos knygelė „Kauno elegija“ (Kaunas, 1997, Juozo Grušio-Žilvinio „Po ugnies ženklu“ (Kaunas, 1999), „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (Vilnius, 2002). 2002 m. pažymint kalantinių 30-metį, buvo išleistas R. Kalantai skirtas meninis vokas (dail. Antanas Rimantas Šakalys), sukurtas muzikinis projektas „Tribute to 1972“ (kompozitorius Mindaugas Urbaitis). VDU organizuota konferencija „Kaunas 1972: alternatyvioji kultūra, politinis protestas ir kultūrinė rezistencija“. Remiantis jos medžiaga išleistas „Kauno istorijos metraštis, t. 4“ (Kaunas, 2003).
2006 05 14 istorinėje LR prezidentūroje pristatytas meninis vaizdo dokumentas DVD pavidalu „Kauno pavasaris 1972 m.“, atkuriantis to laikotarpio muziką ir nuotaiką, (videomenininkas Henrikas Gulbinas), istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus parengtas lankstinukas lietuvių ir anglų kalbomis bei ugnies ir muzikos instaliacija vidurnaktį prie paminklo, jo susideginimo vietoje. 2008 m. išleistas vokas, skirtas R. Kalantos 55-osioms gimimo metinėms pažymėti, 2012 m. jo 40-ųjų aukos metinių proga, kolekcijoje „Iškiliausi Lietuvos žmonės“ – paauksuotas medalis. Tais pačiais metais išleistas Edmundo Janušaičio bruko dainų albumas „Tamsa lengva“, skirtas R. Kalantai atminti.

1972 m. birželio mėn. naktį autostrados Kaunas–Klaipėda paplentėje, netoli Ariogalos, ant Dubysos šlaito, slapta buvo pastatytas metalinis kryžius su užrašu: „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą“. Pasitelkę techniką, valdžios atstovai netrukus paminklą sunaikino.

1989 05 14 susideginimo vietoje ant grindinio jo atminimui atidengta šlifuoto granito memorialinė plokštė su įrašu: „Romas Kalanta 1972.V.14“.

nuotrauka 1990 02 14 ant namo (Panerių g. 34) atidengta memorialinė lenta: „Čia nuo 1963 iki 1972 gegužės 14 dienos gyveno Romas Kalanta“ (skulpt. Vytautas Ledas; Kauno m. LDT VK 1990 02 15 potv. Nr. 50 p.). Šalia namo pastatytas paminklinis akmuo, kurio aplinką prižiūri bendruomenės jaunimas.

1990 m. buvusi I. Černiachovskio gatvė Petrašiūnuose pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1990 11 23 potv. Nr. 690).

1992 05 14 Kryžių kalnelyje prie VI forto pastatytas medinis kryžius su užrašu: „Brangus lietuvi, Romas Kalanta prieš 20 metų trokšdamas laisvės nušvito gyvu fakelu“ (tautodail. Albinas Fokas).

1997 m. minint R. Kalantos susideginimo 25-ąsias metines, sodelyje prie Muzikinio teatro pastatytas „muzikinis paminklas“ – atliktas muzikinis kūrinys „Auka laisvei“ (projekto aut. Vidmantas Bartulis, prodiuseris ir dirigentas Julius Vilnonis; atliko Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestras ir roko grupė „Rebelheart“).

1998 m. Kauno IX forto muziejaus Okupacijų skyriuje (Žemaičių pl. 73) įrengta ekspozicija „Romas Kalanta – Laisvės šauklys“. Čia eksponuojamos fotonuotraukos, asmeniniai R. Kalantos daiktai, ekspertizės išvados apie jo mirtį ir kt.
Prieiga per internetą: http://www.9fortomuziejus.lt/ekspozicijos/  [žiūrėta 2013 01 17]

nuotrauka 2002 05 14 dalyvaujant prezidentui V. Adamkui, atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“ (skulpt. Robertas Antinis jaun.; archit. Saulius Juškys).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. R. Kalantos g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 81.
2. Kauno pavasaris: Romas Kalanta. – Portr. // Šalis ta Lietuva. – Vilnius, 2009. – P. 636.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Kryžius Romui Kalantai atminti // Kauno laikas. – 1992, geg. 15, p. 1.
5. Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990). D. l. – Vilnius, 1993. – 222 p.
6. Muzikinis paminklas Romui Kalantai. – Iliustr. // Kauno diena. – 1997, geg. 19, p. 3.
7. Petrauskaitė, Žilvinė. Patriotizmo testas – kalantinės. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, geg. 13, p. 1, 9.
8. Romas Kalanta /1953–1972/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 204–205.
9. Romo Kalantos aukos reikšmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui ir įtaka Lietuvių bei kitų sovietų imperijos tautų disidentinei veiklai ir aktyviam pasipriešinimui. – Iliustr. // Po ugnies ženklu / Juozas Grušys-Žilvinis. – Kaunas, 1999. – P. 11–12.
10. Romui Kalantai atminti. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 2002, geg. 17, p. 1.
11. Tragiško įvykio sukakčiai. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1989, geg. 16, p. 3.
12. Vaičenonis, Jonas. Kaunas 1972–2002 // Kauno istorijos metraštis. – [T.] 4 (2003), p. 205–207.


KALASIŪNAS JUOZAS [1899 m. Kluoniškiuose, Kauno r. – 1919 01 11 Kaune; manoma, kad palaidotas Panemunės kapinėse], Lietuvos kariuomenės savanoris.

1919 01 06 – 01 11 gyveno Kaune.

1919 01 05 Kaune įkurta karo komendantūra, kuriai vadovavo karininkas Juozas Mikuckis. Buvo paskelbta visuotinė mobilizacija. 1919 01 06 J. Kalasiūnas, atvykęs iš Zapyškio valsčiaus, savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenės 2-ąjį pėstininkų pulką, dislokuotą Aukštojoje Panemunėje. Kaune šeimininkavo užsilikę vokiečiai, besiformuojantys bolševikai, bermontininkai ir visokie plėšikai.
1919 01 11 grupelė savanorių: Juozas Kalasiūnas, Kazys Švelnys, Antanas Zambacevičius ir Saliamonas Žilaitis, vadovaujami vyresniojo Jurgio Sutkaus, apsirengę savais drabužiais, bet su uniforminėmis kepurėmis, patruliavo Geležinkelio stoties rajone. Apie 19 val., eidami Vytauto prospektu pamatė vokiečių kareivį su atstatytu šautuvu ir ramiai žygiavo toliau. Nuaidėjus pirmajam šūviui, kraujo klane parkrito Juozas Kalasiūnas, po antrojo – Antanas Zambacevičius. Likusieji savanoriai buvo suimti, nuginkluoti ir nuvaryti į belaisvių stovyklą.
Kauno komendantūra veikė ryžtingai: netrukus 3 suimtieji kariai buvo paleisti, vokiečių vadovybė priversta atsiprašyti ir pripažinti, kad jų kariai buvo neblaivūs.

nuotrauka 1999 m. Kauno centre (Vytauto pr. 49) atidengta memorialinė lenta: „Šioje vietoje 1919 m. sausio 11 d. eidami tarnybines pareigas garbingai žuvo Lietuvos kariuomenės antrojo pėstininkų pulko savanoriai Juozas Kalasiūnas ir Antanas Zambacevičius“ (Kauno m. mero 1999 04 14 potv. Nr. 115).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. „Atidengta memorialinė lenta 1919-ųjų sausio 11-ąją žuvusiems...“ – Iliustr. // Kauno žinios. – 1999, geg. 14, p. 6.
2. Augustaitis, Stasys. Pirmasis savanorių kraujas pralietas Vytauto prospekte. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 1997, saus. 9, p. 9.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Sadauskas A. Pirmoji auka – iš mūsų rajono // Tėviškės žinios. – 1995, vas. 11, p. 12.


KARNAVIČIUS JURGIS [1884 05 05 Kaune –1941 12 22 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], kompozitorius.

1927–1941 m. gyveno Kaune.

Gimė Kaune, bet trijų mėnesių amžiaus su tėvais išvažiavo į Vilnių. Mokėsi ir dirbo Peterburge. Dažnai lankydavosi netoli Babtų esančiame Kampų dvare. 1927 m. galutinai persikėlė į Kauną. Valstybės teatre buvo pradėtas repetuoti jo baletas „Gražuolė“. Mokytojavo muzikos mokykloje, kuri 1933 m. buvo perorganizuota į Kauno konservatoriją. Dėstė teorines disciplinas, privačiai mokė kompozicijos. 1938 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Tais pačiais metais buvo priimtas į Prancūzų kompozitorių draugiją. Griežė altu Valstybės teatro orkestre, dirbo Muzikinės dalies vedėju.
1932 m. sukūrė operą „Gražina“ (K. Inčiūros libretas pagal to paties pavadinimo A. Mickevičiaus poemą), kurios premjera Kauno Valstybės teatre įvyko 1933 m. vasario 16 d., minint 15-ąsias Lietuvos nepriklausomybės metines. Joje panaudota apie 40 lietuvių liaudies melodijų. 1937 m. buvo pastatyta jo opera „Radvila Perkūnas“ (libretas B. Sruogos). J. Karnavičius sukūrė vienaveiksmius baletus: „Barocco“ (1938), „Apsišaukėlis“ (1940), „Jaunimas žaidžia“ (1941), 3 simfonines poemas, 4 styginius kvartetus ir kitų instrumentinės bei vokalinės muzikos kūrinių. 1941 m. redagavo nebaigtą M. Petrausko operą „Eglė, žalčių karalienė“, atrinktą Lietuvių meno dekadai Maskvoje.
1933 m. J. Karnavičius apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. 1938 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. 1984 m., pažymint 100-ąsias gimimo metines, jo atminimui lietuvių ir rusų kalbomis buvo išleistas SSRS pašto vokas. Apie kompozitorių Jūratė Burokaitė parengė monografiją „Jurgis Karnavičius“ (Vilnius, 2004).

nuotrauka 1967 m. ant namo (Kęstučio g. 57) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1937–1941 m. gyveno kompozitorius Jurgis Karnavičius“. 2004 m. lenta pavogta.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jurgis Karnavičius. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 29.
2. Kompozitoriaus atminimui // Kauno tiesa. – 1984, geg. 13, p. 2.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


KARSAVINAS LEVAS [1882 12 14 Sankt Peterburge (Rusija) – 1952 07 20 Abezės lageryje (Komijos ASSR)], istorikas, religijos filosofas, profesorius.

1928–1940 m. gyveno Kaune.

1927 m. atsisakęs vykti į Oksfordą priėmė bendramokslio A. Voldemaro pasiūlymą dėstyti visuotinės istorijos kursą Lietuvoje. 1928 m. iš Paryžiaus atvyko į Kauną, kur LU Humanitarinių mokslų fakultete buvo išrinktas Visuotinės istorijos katedros vedėju, ordinariniu profesoriumi. Skaitė paskaitas ir vedė seminarus rusų k. ir intensyviai mokėsi lietuvių kalbos. Po metų jau dėstė lietuviškai; aktyviai dalyvavo Lietuvos filosofų sąjungos veikloje.
1935–1938 m. redagavo VDU mokslo žurnalą „Senovė“. Gyvendamas Kaune parašė ir išleido knygas: „Apie asmenybę“ (rusų k., 1929), „Istorijos teorija“ (lietuvių k., 1929), penkiatomį „Europos kultūros istorija“ (lietuvių k., 1931–1939). 1933 m. pradėtai leisti „Lietuvių enciklopedijai“ ir žurnalams parašė apie 70 straipsnių. 1938 m. VDU dėstė filosofijos istorijos kursą, pradėjo rašyti „Įvadą į visuotinę literatūrą“, rašė „Europos kultūros istorijos “ VI tomą.
1940 m. persikėlė į Vilnių. 1949 m. už savo pažiūras buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti. 1947 m. skulpt. Petras Aleksandravičius sukūrė L. Karsavino portretinį biustą. 2000 m. filosofas buvo įrašytas į Bažnyčios martirologą (naujųjų kankinių sąrašą).
Apie jį išleistos knygos: „Tai tu mane kvietei“, „L. Karsavino archyvas“ (abi Vilnius, 2001) bei Povilo Lasinsko „Levo Karsavino fenomenas“ (Vilnius, 2009).

nuotrauka 1992 12 14 minint 110-ąsias gimimo metines, Kauno centre ant namo (Krėvos g. 7) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1935–1940 m. gyveno istorikas, religijos filosofas, profesorius Levas Karsavinas. Mirė 1952 m. Abezės lageryje“ (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1992 12 10 potv. Nr. 2164).

1994 11 03 sujungus 11-ąją ir 19-ąją vidurines, naujoji mokykla Žaliakalnyje (Širvintų g. 15) iki 2008 06 27 buvo pavadinta Levo Karsavino vardu (dabar Žaliakalnio pagrindinė mokykla).

nuotrauka 2006 02 03 Žaliakalnyje, ant taip vadinamo „profesorių namo“ (Žemuogių g. 6) atidengta kolektyvinė atminimo lenta: „Šiame name gyveno žymūs Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai: 1926–1929 m. prof. Kazys Pakštas, 1927–1938 m. prof. Balys Sruoga, 1927–1929 m. prof. Vladimiras Šilkarskis, 1928–1929 m. prof. Levas Karsavinas, 1930–1933 m. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, 1935–1940 m. Gotlieb Studerus“ (archit. Jonas Lukšė; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 12 09 27 įsak. Nr. 4682).

2008 m. Romainiuose projektuojamai gatvei suteiktas L. Karsavino pavadinimas (KMS tarybos 2008 10 02 sprend. Nr. T-441).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 126.
2. Dabulevičienė, Paulina. Levas Karsavinas // Tarp knygų. – 2002, gruodis, p. 28–30.
3. Genys, Arvydas. Prof. Levo Karsavino mįslės, arba dabartis suteikia istorijai prasmę. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2003, geg. 15, Nr. 10, p. 14, 15.
4. Kanopkaitė, Rūta. Šviesios dvasios namas Žemuogių gatvėje. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, vas. 4, p. 13.
5. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
6. Laikinoji sostinė. – 2008, spal. 10, p. 10.
7. Vaitiekūnaitė, Ramutė. „Žmogus pergyvena savo Mirtį...“ – Iliustr. // Kauno diena. – 1992, gruod. 15, p. 1.


KARUTIS JONAS [1900 10 05 Jovaišuose, Panevėžio r. – 1943 04 11 Kaune], Lietuvos kariuomenės savanoris, Nepriklausomybės kovų invalidas, visuomenininkas, žurnalistas.

[1919]–1943 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1919 m. rugpjūčio mėn. pab. kovose su bolševikais sunkiai sužeistas, neteko vienos akies. Už drąsą ir sumanumą 1919 m. apdovanotas 1-ojo, 1921 m. – 2-ojo laipsnio Vyčio Kryžiais. Vėliau dėl sužeidimų iš kariuomenės paleistas į atsargą. Apsigyveno Ramygaloje, bet netrukus persikėlė į Kauną. Nuo 1922 m. gegužės mėnesio dirbo Karo muziejaus raštinėje. 1923 m. dalyvavo Klaipėdos sukilime, apdovanotas Klaipėdos išvadavimo medaliu. Vienas Lietuvos karo invalidų „Vyčių brolijos“ steigėjų, 1923–1930 m. ir 1933–1935 m. – jos valdybos pirmininkas. 1924 m. balandžio mėn. paskirtas šios brolijos leidžiamo laikraščio „Vyties Ženklas“ redaktoriumi. 1928–1931 m. ir 1933–1935 m. – Savanorių sąjungos sekretorius. 1924–1925 m. lankė LU Humanitarinių mokslų fakultetą svečio teisėmis.
Aktyviai dalyvavo „Neo-Lithuania“, Lietuvos kariuomenės savanorių-kūrėjų sąjungos, Lietuvos laisvės kovų invalidų ir Šaulių sąjungų veikloje, buvo Lietuvos karo invalidams šelpti komiteto pirmininkas. Laikraščiuose „Tautos kelias“, „Bendrasis žygis“, „Tėvų žemė“ ir kt. rašė vidaus politikos ir kitais klausimais.
Nuo 1925 m. dalyvavo voldemarininkų veikloje, buvo 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo dalyvis, voldemarininkų ginkluotojo sparno „Geležinis vilkas“ Centrinės Kauno kuopos vadas, kurį laiką redagavo voldemarininkų laikraštį „Tautos kelias“.
1935 m. baigė VDU Humanitarinių mokslų fakultetą ir tapo diplomuotu literatu-žurnalistu.
1936 01 19 už dalyvavimą sąmoksle prieš prezidentą Antaną Smetoną nuteistas mirti, bet mirties bausmė pakeista kalėjimu, kuriame išsėdėjo iki 1939 m. rudens. 1940 07 12 J. Karutis bolševikų suimtas, laikytas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, tačiau jį su kitais kaliniais išlaisvino 1941 m. birželio sukilimo dalyviai.
1930 m. skulpt. Antanas Aleksandravičius sukūrė Jono Karučio skulptūrinį portretą, saugomą Karučių šeimos archyve.

2014 12 10 Aukštojoje Panemunėje ant namo (J. Staugaičio g. 16) atidengta atminimo lenta (skulpt. Balys Gudas; Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 11 14 įsak. Nr. A-3162).
Prieiga per internetą: http://www.llks.lt/archyvas%20straipsniai%208.html  [žiūrėta 2015 05 04]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengs penkias atminimo lentas. – Iliustr. – BNS inf. // Kauno diena. – 2014, saus. 13, p. 23.


KAZOKAS LEONARDAS (tikroji pavardė Kazakevičius) [1905 07 27 Kaune – 1981 08 15 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], dailininkas tapytojas, nusipelnęs meno veikėjas.

1905–1914 m., 1921–1981 m. gyveno Kaune.

Gimė ir augo Kaune. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui šeima pasitraukė į Peterburgą. 1921 m. grįžęs į Kauną apsigyveno Šančiuose, įsidarbino mokiniu „Šimkūno fotografijoje“, kurioje iš nuotraukų darydavo spalvotus potrtretus. Tais pačiais metais pradėjo lankyti piešimo kursus Liaudies namuose, vėliau įstojo mokytis skulptūros. Dažnai V. Kazokas lipdydavo galvą, o V. Grybas – visą figūrą. Dalyvavo Kauno meno mokyklos statyboje, lankė J. Vienožinskio studiją. 1929 m. baigė Kauno meno mokyklos aukštąjį skyrių.
1930 m. su kitais įkūrė Nepriklausomųjų dailininkų draugiją, buvo jos vicepirmininku. 1933–1939 m. dėstė piešimą Kauno trečiojoje gimnazijoje. Vasaros atostogų metu daug keliavo po Europą ir natūraliai į lietuviškąją dailę įvedė užsienio peizažo motyvą. Kelionėse tapė Paryžiaus vaizdus, peizažus: „Karaliaučius. Senamiestis“, „Bakūžė“, „Punia“ ir kt. Nutapė temines kompozicijas: „Šieno grėbėja“, „Vargšas amatininkas“, J. Savickio, O. Milašiaus, F. Kiršos, J. Miltinio ir kitų portretus, natiurmortus. Nuo 1934 m. Kaune surengė 6 personalines parodas.
Eksternu baigęs Vilniaus dailės akademiją 1944–1951 m. dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, vadovavo piešimo katedrai, globojo studentų mokslinę draugiją, skaitė paskaitas mokslinėse konferencijose, aktyviai dalyvavo parodose. Jo mokiniais buvo gerai žinomi dailininkai Augustinas Savickas, Sofija Veiverytė, Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė ir kt. 1951–1961 m. L. Kazokas dirbo dailininku Kauno dailės kombinate.
1961 m. sunki liga jį prikaustė prie lovos, atėmė dešiniąją ranką. Įkvėpimo pagautas tapė kairiąja. Mirė Kaune 1981 m. Jo antkapinis paminklas ir namas, kuriame gyveno, paskelbti vietinės reikšmės kultūros paminklais. 2005 07 29–09 04 Kauno paveikslų galerijoje L. Kazoko 100–osioms gimimo metinėms surengta didelė jo darbų paroda.
Gintaras Baltinas išleido knygą „Tapytojas Leonardas Kazokas, 1905–1981: laikmetis, žmogus, paveikslai“ (Vilnius, 2008).

nuotrauka [1985 m.] ant namo Centre (K. Donelaičio g. 26) pakabinta memorialinė lenta: „Šiame name 1938–1981 m. gyveno dailininkas Leonardas Kazokas (1985 01 31 Kauno m. LDT VK sprend. Nr. 64). Tekstas lietuvių ir rusų kalbomis. 2017 12 18 pakabinta nauja lenta.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dulinskaitė, Agnė. Neblėstanti talento šviesa. – Iliustr. // Kauno diena. – 2005, rugpj. 13, p. 12.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990). – Vilnius, 1993. – D. 1, p. 156, 212.


KOLUPAILA STEPONAS [1892 09 14 Tuminiškėse (Latvija) – 1964 04 09 South Bende (JAV)], hidrologas, bibliografas, profesorius.

1921–1944 m. gyveno Kaune.

Iki 1918 m. studijavo Maskvos žemės ūkio akademijos inžineriniame skyriuje. 1921 m. atvykęs į Lietuvą dėstė Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, o nuo 1922 m. – LU Hidrotechnikos katedroje. Dėstė hidraulikos, hidrometrijos, skaičiavimo technikos dalykus bei drėkinimo kursą. 1923 m. jam suteiktas docento, 1926 m. – ekstraordinarinio profesoriaus, 1940 m. – ordinarinio profesoriaus vardas. 1923 m. S. Kolupaila įsteigė Plentų ir vandens kelių valdybos hidrometrinį biurą ir jam vadovavo iki 1930 m. Čia pradėjo Lietuvos upių tyrimus. 1931–1933 m. buvo Kauno miesto tarybos narys. 1935–1940 m. – VDU Statybos fakulteto dekanas bei Lietuvos energijos komiteto Vandens jėgų skyriaus vedėjas. 1937 04 21 buvo paskirtas VDU Hidrotechnikos katedros vedėju. 1940 m. jam suteiktas technikos mokslų daktaro laipsnis, o 1941 m. išrinktas Lietuvos MA Gamtos mokslų skyriaus tikruoju nariu. 1941–1944 m. buvo KU Hidrologijos ir hidraulikos katedros vedėjas. Taip pat buvo studentų skautų „Vytis“ ir „Plienas“ korporacijų narys, Lietuvos geografijos draugijos vicepirmininkas, Fotomėgėjų draugijos pirmininkas. Bibliografavo lietuviškąją hidrologinę spaudą.
Iki 1944 m. paskelbė 96 mokslinius darbus, daugiausia apie Lietuvos upių hidrometriją. Upių debitams skaičiuoti pasiūlė naują metodą, kuris buvo plačiai taikomas. Sukūrė Lietuvos upių hidrologiją ir pristatė ją pasauliui. Redagavo žurnalus: „Technika“ (1925–1928), „Dotnuvos almanachas“ (1934), „XX amžius“ (1940), buvo Lietuviškųjų enciklopedijų ir periodinių leidinių bendraautorius. Išleido knygas: „Logaritminė linijuotė“ (1932 m.), „Nevėžis“ (1936), „Nemunas“ (1940), su smulkiu upių ir jų pakrančių aprašymu, bei dvitomę monografiją-vadovėlį „Hidrometrija“ (Kaunas, 1940).
1928 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1948 m. – į JAV. Jurgis Gimbutas ir J. Danys apie jį išleido knygą „Steponas Kolupaila“ (Chicago, 1974). Kęstutis Kilkus parašė monografiją „Profesorius Steponas Kolupaila: gyvenimas skirtas Nemunui“ (Vilnius, 2002).

nuotrauka 1992 09 17 prie namo Fredoje (K. Grybausko g. 28) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1925–1944 m. gyveno hidrologijos pradininkas Lietuvoje, akademikas Steponas Kolupaila, 1892–1964“ (skulpt. Jūratis Zalensas).

1992 m. 100-ųjų profesoriaus gimimo metinių proga jo dukra Evelina Kolupailaitė ir žentas Bronius Masiokas įsteigė prof. S. Kolupailos premiją, skirtą studentams-hidrologams už laimėjimus studijuojant geodezijos, hidrologijos arba hidraulikos srityje.

1995 m. viena Aleksoto gatvė Birutėje pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233; Kauno m. sav. tarybos 2014 10 16 sprend. Nr. T-520).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. S. Kolupailos g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 87.
3. Pagerbtas profesoriaus S. Kolupailos atminimas // Kauno diena. – 1992, rugs. 18, p. 1.
4. Prof. Stepono Kolupailos fondo stipendininkai. – Iliustr. // Profesorius Steponas Kolupaila: gyvenimas, skirtas Nemunui / Kęstutis Kilkus. – Vilnius, 2002. – P. 82.


KONČIUS IGNAS [1886 07 31 Purvaičiuose (Plungės r.) – 1975 02 19 Putname (JAV)], fizikas, terminologas, etnografas, profesorius.

1926–1944 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1926 m. iš Dotnuvos persikėlęs į Kauną, dėstė fiziką ir meteorologiją Aukštuosiuose karininkų kursuose, buvo LU Gamtos ir matematikos fakulteto docentas. 1932 m. tapo ekstraordinariniu profesoriumi, pradėjo vadovauti VDU Eksperimentinės fizikos katedrai. 1930–1940 m. buvo Matematikos fakulteto tarybos sekretorius, „Darbų“ redaktorius, taip pat žurnalo „Gamta“ redakcinės komisijos narys, Valstybės archeologijos bei Mokyklų reformos komisijų narys.
Keliaudamas po Vakarų Lietuvą registravo ir fotografavo žemaičių kryžius ir koplytėles, spausdino straipsnius leidiniuose „Soter“, „Gimtasis kraštas“, „Lietuvių enciklopedija“, „Kultūra“ ir kt. Sudarė žodyną „Terminai fizikos reikalams“, „Meteorologijos vadovėlį“ (abu 1924), „Ūkininko dangus“ (1925), su K. Avižoniu ir S. Kolupaila – vadovą turistams „20 kelionių po Kauno apskritį“ (1937), su P. Brazdžiūnu parengė „Fizikos praktikos darbus“ (1938). o su A. Juška „Fizikos kursą (1941).
Aktyviai dalyvavo Lietuvių skautų sąjungos veikloje bei prisidėjo kuriant Kaune Tėviškės (Oro) muziejų ir Zoologijos sodą. 1936 m. buvo apdovanotas LDK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.
1941 m. buvo suimtas ir nuvežtas į Baltarusiją sušaudyti. Išliko gyvas ir grįžo į Kauną. 1942–1944 m. vadovavo Savitarpinės pagalbos vyriausiajam komitetui. Igno Končiaus surinktas fondas saugomas Kauno M. K. Čiurlionio meno muziejuje, o jo padarytos Žemaitijos kryžių ir Šventųjų nuotraukos – Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Išleistos jo knygos: „Kelionė į Červenę ir atgal“ (1993), „Žemaičio šnekos“ (1996), „Mano eitasis kelias: atsiminimai“ (Vilnius, 2001, 2016).
1990 m. išleista „Ignas Končius : literatūros rodyklė“ (Vilnius).

nuotrauka 1996 09 10 Centre prie namo (Karo ligoninės g. 7) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1929–1944 m. gyveno Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, žymus kraštotyrininkas ir visuomenės veikėjas, Červenės tremtinys Ignas Končius. Mirė Putname (JAV)“ (Kauno m. mero 1996 06 12 potv. Nr. 454).

1999 m. įsteigta Igno Končiaus vardinė stipendija, skirta geriausiam KTU studentui fizikos mokslų srityje.
Prieiga per internetą: http://mokslasplius.lt/mokslo-lietuva/node/551?page=0%2C1  [žiūrėta 2010 08 16]

2003 m. KTU fundamentaliųjų mokslų fakultete (Elektronikos rūmai, 235 kab.) atidaryta profesoriaus vardo optikos ir atomo fizikos laboratorija.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 126.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Milius, Vacys. Paminėtos Igno Končiaus 110-osios gimimo metinės // Lietuvos istorijos metraštis, 1996–1997. – P. 479–480.
4. Misevičius, Vilius. Prisimename profesorių tremtinį Igną Končių // Studijų aidai. – 1996, rugs. 12, p. 3.


KRĖVĖ VINCAS, tikroji pavardė Mickevičius [1882 10 19 Subartonyse (Varėnos r.) – 1954 07 07 Springfylde (JAV)], rašytojas, lietuvių literatūros klasikas, visuomenės veikėjas, profesorius, akademikas.

1920–1940 m. gyveno Kaune.

1920 m. grįžęs iš Baku, įsikūrė Kaune. Dirbo Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos sekretoriumi. Vadovavo Šaulių sąjungai. 1922–1940 m. profesoriavo LU, 1925–1937 m. buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Redagavo tęstinius leidinius: „Tauta ir žodis“, „Darbai ir dienos“, „Mūsų tautosaka“, „Skaitymai“ ir kt., dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų bei Lietuvių rašytojų draugijų veikloje. Pastarajai vadovavo 1939–1940 m. Rinko liaudies kūrybą, ją publikavo, vadovavo VDU tautosakos komisijai.
Šalia kūrinių „Šarūnas“ (1911), „Žentas“ (1922), „Skirgaila“ (rusų k., 1922), „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912), „Raganius“ (1939), apsakymų rinkinio „Šiaudinėj pastogėj“ (1922), parengė tautosakos rinkinius – „Dainavos krašto liaudies dainos“ (1924), „Sparnuočiai liaudies padavimuose“ (1933), „Patarlės ir priežodžiai“ (3 t., 1934–1937 m.) ir kt. Buvo išleisti V. Krėvės „Raštai“ (10 t., 1921–1930). Nuo 1907 m. iki gyvenimo pabaigos rašė Biblijos motyvais pagrįstą kūrinį „Dangaus ir žemės sūnūs“.
Suartėjo su antifašistiniais rašytojais, buvo žurnalo „Literatūra“ redaktorius, draugijos SSRS kultūrai pažinti valdybos narys. 1940 m. ėjo ministro pirmininko pavaduotojo ir užsienio reikalų ministro pareigas marionetinėje Lietuvos vyriausybėje, tačiau įsitikinęs savo bejėgiškumu – atsistatydino. 1941 m. paskirtas Lietuvos MA pirmuoju prezidentu. Nuo 1940 m. gyveno ir dirbo Vilniuje. 1944 m. pasitraukė į Austriją, 1947 m. – į JAV.
Kaune buvo pastatytos jo dramos: „Skirgaila“ (1924), „Šarūnas“ (1929, 1979).
Apie jį išleistos knygos: Petrė Česnulevičiūtė „Vincas Krėvė“ (Kaunas, 1982), „Vincas Krėvė literatūros moksle ir kritikoje“ (Vilnius, 1983), Jonas Vėlyvis „Neleisk mūsų gundyti: Krėvės 1940 metų vasara“ (Vilnius, 2002), Andrius Baltuonė „Vincas Krėvė: gyvenimas ir kūryba“ (Vilnius, 2003), Albertas Zalatorius „Vincas Krėvė: nebaigta monografija“ (Vilnius, 2003), Mindaugas Tamošaitis „Vinco Krėvės-Mickevičiaus politinė biografija : rašytojo tragedija politikoje“ (Vilnius, 2012).
1960 m. ir 1973 m. sukurti jo bareljefai (skulpt. Petras Aleksandravičius). 1983 m. pagamintas jam skirtas medalis (skulpt. Algirdas Bosas), 1985 m. sukurtas skulptūrinis portretas iš medžio (skulpt. Leonas Žuklys).

nuotrauka [1967 m.] ant rašytojo namo Žaliakalnyje (Vydūno al. 47) pakabinta atminimo lenta: „Šiame name 1926–1940 m. gyveno rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius“ (Kauno m. LDT VK 1965 12 08 sprend. Nr. 712).

1978 m. ant namo Senamiestyje (Vilniaus g. 29) atidengta memorialinė lenta su įrašu: „Šiame name 1919–1924 m. gyveno kalbininkas Jonas Jablonskis. 1920–1922 m. gyveno lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė-Mickevičius“ (Kauno m. LDT VK 1977 07 20) sprend. Nr. 368). Lenta dingusi.

1989 m. buvęs TSRS 50-mečio prospektas Dainavos mikrorajone pavadintas jo vardu (Kauno m. LDT VK 1989 10 25 sprend. Nr. 402).

1997 12 18 minint rašytojo 115-ąsias gimimo metines, Lietuvos MA įsteigė Vinco Krėvės literatūrinę premiją. Pirmuoju jos laureatu tapo Albertas Zalatorius.

[2002 m.] VDU Humanitarinių mokslų fakultete (Donelaičio g. 52) 322 auditorija buvo pavadinta Vinco Krėvės-Mickevičiaus vardu.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Pastarnokas J. Čia gimė „Raganius“. – Nuotr. // Vakarinės naujienos. – 1967, bal. 15, p.
4.
3. V. Krėvės pr. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 89–91.
4. VDU atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


KRIAUČELIŪNAS LEONAS [1919 11 28 Žyniuose (Vilkaviškio r., Marijampolės apskr.) – 1997 11 25 Lemonte (JAV)], veterinarijos gydytojas, išeivijos visuomenininkas.

1940–1944 m. gyveno Kaune.

1940–1944 m. studijavo Lietuvos veterinarijos akademijoje (LVA). 1944 m. liepos mėn. pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. emigravo į JAV, kur aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeniniame, kultūriniame ir politiniame gyvenime.
1992 m., L. Kriaučeliūno apsilankymo LVA metu, kilo sumanymas padėti aukštajai mokyklai, kurioje studijavo. Jo iniciatyva ir asmeninėmis lėšomis rekonstruotas LVA pastatas bei finansuota technologija, įrankiai, aparatūra ir instrumentai smulkiųjų gyvūnų klinikai.
1996 m. apdovanotas Šaulių sąjungos išeivijos Šaulių sąjungos žvaigžde ir diplomu bei Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.
2007 m., minint 10-ąsias L. Kriaučeliūno mirties metines, išleista knyga „Tai mano Lietuva…“ (Vilnius).

1995 03 22 L. Kriaučeliūnui suteiktas LVA garbės daktaro vardas.

nuotrauka 1996 06 20 atidaryta dr. Leono Kriaučeliūno vardu pavadinta smulkiųjų gyvūnų klinika (Tilžės g. 18).
Prieiga per internetą: http://www.kriauceliunoklinika.lt  [žiūrėta 2013 04 30]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Karvelienė, Birutė. Smulkių gyvūnų klinika mini 15 metų sukaktį. – Iliustr. // Veterinarijos informacija. – 2011, Nr. 4, p. 6–7.
2. Tai mano Lietuva… – Vilnius, 2007. – P. 22, 40–55, 60–61.
3. Veterinarija Lietuvoje. – Vilnius, 2000. – P. 192, įklija tarp p. 184–185.
4. Volkavičius, Virginijus. Klinika, kokios Lietuvoje dar nebuvo. – Iliustr. // Gimtasis kraštas. – 1996, Nr. 14, p. 9.


KRIAUČIŪNAS JONAS [1864 06 18 Liepalotėliuose (Bundzuose, Šakių r.) – 1941 02 05 Kaune], spaudos darbuotojas, visuomenės veikėjas, lietuviškos savimonės ir patriotizmo žadintojas.

[1916]–1941 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

Iki spaudos draudimo panaikinimo redagavo pagrindinius lietuviškosios periodikos leidinius. Dirbdamas Kybartuose 1896 m. už lietuvišką veiklą buvo suimtas ir metus kalintas Kauno kalėjime. Pirmojo pasaulinio karo metais iš Tilžės atvyko į Kauną ir dirbo leidinio „Dabartis“ redakcijoje.
Nepriklausomos Lietuvos politiniame gyvenime aktyviai nedalyvavo. Neilgai dirbo Naumiesčio notaru, o išėjęs į užtarnautą poilsį, gyveno vienišas Kaune, Aušros take ir K. Donelaičio gatvėje. Gavo visuomenės veikėjo pensiją, vertėsi prekyba. Dalyvavo Kauno konferencijoje, nusiuntusioje Popiežiui memorandumą apie Lietuvos padėtį.
Savo prisiminimus spausdino periodiniuose leidiniuose: „Lietuva“, „Rytas“, „Lietuvos aidas“, „Naujoji Romuva“, „Mokslo dienos“, „Kovos keliai“. Išleido knygelę „Mano praeities vaizdeliai“ (1936).
Mirė Raudonojo Kryžiaus ligoninėje dėl skrandžio ligos, palaidotas Ilguvos bažnyčios šventoriuje. Ten jo atminimui pastatyta Ipolito Užkurnio medinė skulptūra.

nuotrauka 2001 05 19 miesto centre ant namo (K. Donelaičio g. 51) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1939–1941 m. gyveno Lietuvos visuomenės veikėjas „Varpo“, „Šviesos“, „Ūkininko“ redaktorius Jonas Kriaučiūnas, 1864–1941“ (archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 2001 04 27 potv. Nr. 185 ).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:
1. Dobkevičius, Kazimieras. Pagerbtas žymus spaudos veikėjas. – Iliustr. // XXI amžius. – 2001, birž. 6, p. 7.
2. Kudirkaičių spiečius. – Iliustr. // Kauno diena. – 2001, birž. 1, p. 15.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Šiaurienė, Angelė. Kas išsaugojo Lietuvą ir lietuvybę. – Iliustr. // Tremtinys. – 2001, birž. 7, p. 13.


KRIŠČIUKAITIS-AIŠBĖ ANTANAS [1864 07 24 Paežeriuose (Vilkaviškio r.) – 1933 10 30 Kaune; palaidotas senosiose miesto (Karmelitų), perlaidotas Petrašiūnų kapinėse], rašytojas, teisininkas, profesorius.

[1919]–1933 m. gyveno Kaune.

1918 m. iš Rusijos grįžo į Lietuvą ir likusią gyvenimo dalį čia kūrė teisinės valstybės pagrindus. Organizavo Teisingumo ministeriją, Lietuvos Aukščiausiąjį teismą ir iki mirties ėjo Lietuvos Vyriausiojo tribunolo pirmininko pareigas. 1920 m. įregistravo Lietuvos teisininkų draugiją ir 13 metų jai vadovavo. Redagavo draugijos leidžiamą žurnalą „Teisė“, kūrė lietuvišką teisinę terminiją.
Nuo 1923 m. buvo LU Teisių fakulteto profesorius, baudžiamosios teisės dėstytojas. Parengė Baudžiamojo proceso įstatymo projektą ir baudžiamojo proceso kursą studentams. Redagavo 1930 m. Kaune išleistą Teisingumo ministerijos leidinį “Lietuvos teismas 1918–1928 m.“, pirmininkavo pirmajam lietuvių-latvių-estų teisininkų kongresui, įvykusiam Kaune 1931 05 21–23 d.
Aišbės slapyvardžiu rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuviškasis balsas“, „Vienybė lietuvninkų“, „Garsas“, „Varpas“, „Nemuno sargas“ ir kt. Parašė apsakymų rinkinį „Kas teisybė, tai ne melas“ (1892, 1974), trumpų satyros vaizdelių ir feljetonų rinkinį „Satyros trupiniai“ (1928), išvertė nemažai garsių pasaulio rašytojų kūrinių.
1931 m. gavo aukščiausią Lietuvoje apdovanojimą – Vytauto Didžiojo 1-ojo laipsnio ordiną. Gimtuosiuose Paežeriuose pastatytas jam skirtas stogastulpis (tautodail. Leonas Juozonis).

1934 m. Skerdyklos gatvė buvo pavadinta jo vardu (Kauno m. Tarybos 1934 06 07 nut. Nr. 726). 1991 m. Vilijampolės mikrorajone buvusiai E. Šimaitės gatvei suteiktas A. Kriščiukaičio vardas (Kauno m. mero 1991 08 13 potv. Nr. 1269).

nuotrauka 1997 07 24 Kauno centre prie namo (Trakų g. 5) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1933 m. gyveno rašytojas, Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas, Teisininkų draugijos kūrėjas ir pirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Antanas Kriščiukaitis-Aišbė“ (archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1997 03 14 potv. Nr. 117).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juškienė, Dalia. Įamžinimo dovana gimtadienio proga. – Iliustr. // Kauno diena. – 1997, liep. 25, p. 5.
2. KAA, f. 219, ap. 1, b. 187, lap. 38.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. A. Kriščiukaičio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 91.


KRIŠČIŪNAS JONAS [1888 01 05 Stebuliškėse (Kalvarijos sav. t.) – 1973 07 02 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse; 1965 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Petras Aleksandravičius)], agronomas, bitininkas, profesorius, akademikas.

1945–1973 m. gyveno Kaune.

1920 m. buvo išrinktas Steigiamojo Seimo Valstiečių liaudininkų sąjungos atstovu. 1926–1941 m. Žemės ūkio akademijoje dėstė specialiąją žemdirbystę, bitininkystę, meteorologiją. Nuo 1928 m. vadovavo Specialiosios žemdirbystės, vėliau – Augalininkystės bei Žemdirbystės katedroms. 1940 m. J. Kriščiūnui suteiktas profesoriaus ir žemės ūkio mokslų garbės daktaro vardas. 1940–1941 m. ir 1944–1945 m. jis buvo LŽŪA rektorius, vėliau – prorektorius mokslo reikalams. 1947–1962 m. J. Kriščiūnas – Augalininkystės ir Žemdirbystės katedros vedėjas. LŽŪA dėstytojavo iki pat mirties.
1927 m. su kitais įsteigė Lietuvos cukrinių runkelių augintojų ir Bitininkų draugijas. Įkūrė mokomąjį bityną, o 1930 m. – kooperatinę draugiją „Sėklininkas“. 1932–1941 m. organizavo neakivaizdinius bitininkų kursus. 1945 m. J. Kriščiūnui suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1946 m. jis buvo išrinktas Lietuvos MA tikruoju nariu. Nuo 1970 m. – LŽŪA profesorius-konsultantas. Apdovanotas 4 ordinais bei kitais pasižymėjimo ženklais.
Išleido 13 knygų. Svarbiausios iš jų: „Augalų ligos“ (1912), „Bitininkystė“ (1933, vėliau kelis kartus perleista), „Augalininkystė“ (1959). Parašė apie 300 brošiūrų ir straipsnių žemės ūkio klausimais. Jo rankraštinis palikimas saugomas Lietuvos MA Centrinėje ir Vilniaus universiteto bibliotekose. Skulpt. Petras Aleksandravičius nulipdė jo portretinį biustą.
Prof. Petras Vasinauskas apie jį sudarė knygas: „Akademikas Jonas Kriščiūnas: gyvenimas, darbai, amžininkų atsiminimai“ (Vilnius, 1979), „Akademiko Jono Kriščiūno entomologinė veikla“ (Vilnius, 1976). 1998 06 04-05 dienomis Kaune buvo surengta tarptautinė mokslinė konferencija, skirta akademiko J. Krikščiūno 110-osioms gimimo metinėms paminėti.

1974 10 26 švenčiant LŽŪA 50-metį, Kėdainių r. Dotnuvos-Akademijos gyvenvietės Gėlynų gatvė pavadinta J. Kriščiūno vardu. 1993 m. Aleksoto mikrorajone, Birutėje jo vardu buvo pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1993 06 18 potv. Nr. 615).

1974 m. LŽŪA įsteigta Jono Kriščiūno vardo premija, kasmet mokama konkursą laimėjusiam studentui už gerą mokslinį-tiriamąjį darbą bitininkystės, sėklininkystės ar augalininkystės tema. Agronomijos fakultete, Augalų apsaugos katedroje jo vardu pavadintas bitininkystės kabinetas.

nuotrauka 1984 10 19 švenčiant LŽŪA 60-metį, centriniame Noreikiškių skvere buvo pastatytas paminklinis biustas „Akademikas Jonas Kriščiūnas“ (skulpt. Bronius Vyšniauskas).
Prieiga per internetą: http://www.lzuu.lt/pradzia/lt/24494  [Žiūrėta 2010 08 11]

nuotrauka 1988 01 12 ant namo centre (Kęstučio g. 27) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1950–1973 m. gyveno akademikas, profesorius, agronomas Jonas Kriščiūnas“ (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33 p).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. J. Kriščiūno g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 91–92.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. LŽŪA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Mokslinės mokyklos vadovo atminimo ženklai viešojoje erdvėje / Algirdas Juozas Motuzas // Agronomijos mokslinės mokyklos Lietuvoje (1946–2003) : monografija. – Akademija, Kauno r., Akademija, Kėdainių r. [i.e. Akademija, Kauno r.] : Aleksandro Stulginskio universiteto Leidybos centras, 2018. – P. 160–161.


KRUPAVIČIUS MYKOLAS JERONIMAS [1885 10 01 Balbieriškyje (Prienų r.) – 1970 12 04 Čikagoje (JAV); 2006 09 23 palaikai perlaidoti Kauno Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje], prelatas, visuomenės veikėjas, VLIK’o pirmininkas.

1919–1929 m. gyveno Kaune.

Nuo 1919 m. pradžios dirbo prie Valstybės tarybos, Vidaus reikalų bei Žemės ūkio ministerijose. 1923–1926 m. buvo žemės ūkio ministras. Jo įgyvendintos žemės ūkio reformos metu buvo išdalinta 418 tūkst. ha dvarų žemių. Gavę jų, daug Lietuvos savanorų, bežemių ir mažažemių valstiečių tapo savarankiškais ūkininkais. M. Krupavičius buvo Steigiamojo, I, II ir III seimų narys ir vienas pirmųjų ateitininkų sąjūdžio kūrėjų. 1919–1923 m. ir 1926–1927 m. – Krikščionių demokratų partijos pirmininkas, Popiežiaus Leono XII fondo įsteigėjas ir valdybos pirmininkas.
Po 1926 m. valdžios perversmo atsidūrė opozicijoje. 1927–1929 m. studijavo Prancūzijoje. Nuo 1930 m. buvo Garliavos vikaras, Vilkaviškio kunigų seminarijos profesorius, Veiverių bei Kalvarijos parapijų klebonas. 1948 m. jam buvo suteiktas prelato titulas.
M. Krupavičius redagavo leidinius: „Krikščionis demokratas“, „Laisvoji Lietuva“, „Tėvynės sargas“, bendradarbiavo daugelyje periodinių leidinių, parašė 25 knygas. Kaune išleista: „Žemės klausimas Lietuvoje“ (1919), „Į kovą už žemę ir laisvę“ (1920), „Liaudies tarnyboje“ bei „Kova už žemę ir ūkininką“ (abi 1928).
Protestuodamas prieš žydų naikinimą, Lietuvos žemių kolonizavimą bei turto nacionalizavimą, vokiečių okupacinei valdžiai įteikė du memorandumus. 1942 m. buvo suimtas, kalintas Eitkūnų bei Tilžės kalėjimuose, vėliau internuotas Vokietijoje. Amerikiečių išlaisvintas, pasiliko ten gyventi. 1945–1955 m. pirmininkavo Visos Lietuvos Išlaisvinimo komitetui (VLIK), vadovavusiam Lietuvos išlaisvinimo kovai užsienyje. 1950 m. iki gyvos galvos išrinktas Pasaulio lietuvių krikščionių demokratų sąjungos pirmininku. 1957 m. persikėlė į JAV. 1963 m. VLIK’as jam suteikė Garbės nario vardą. 2006 02 16 jis apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.
Vienuolė Ada Urbonaitė, remdamasi kunigo J. Šalčio surinkta medžiaga, 1977 m. sudarė ir mašinėle atspausdino knygą „Prelatas Mykolas Krupavičius: biografinė apybraiža“, kuri 1985 m. išėjo pogrindyje nedideliu tiražu (perleista 2001 m. ir 2006 m.). Tais pačiais metais pradėtoje leisti serijoje „Dvasiškiai – laisvosios Lietuvos kūrėjai“ išleistas meninis vokas su jo portretu (dail. Antanas Rimantas Šakalys).
JAV išėjo Petro Maldeikio knyga „Mykolas Krupavičius“ (Chicago, 1975 m.) bei prisiminimų knyga „Valstybininkas politikos sukūriuose, 1885–1970“ (Chicago, 1980). Pasaulio lietuvių bendruomenės lėšomis 1975 m. jam pastatytas antkapinis paminklas Čikagoje.
M. Krupavičiaus 120-ųjų gimimo ir 35-ųjų mirties metinių paminėjimui Lietuvoje 2005 m. susibūrusi iniciatyvinė 12 asmenų grupė organizavo įvairius renginius: literatūros parodas, mokslines konferencijas su prelato vardu susijusiose vietovėse, jaunųjų krikdemų dviračių žygį ir kt. Sukurtas dokumentinis filmas „Prelatui Mykolui Krupavičiui – 120“ (aut. Dalius Ramanauskas), kuriame buvo panaudota medžiaga iš prieš pat mirtį Čikagoje filmuotos vaizdajuostės „Šeši“. Išleista jubiliejinės konferencijos Prienuose medžiaga „Jo širdyje sutarė Dievas ir žmogus“, Mykolo Krupavičiaus „Atsiminimai“ (Vilnius, 2006). Valdas Sasnauskas ir Antanina Venckūnienė parengė knygą „Prelatas Mykolas Krupavičius: gyvenimas ir veikla“ (Kaunas, 2005); Aldona Vasiliauskienė ir Edvardas Kriščiūnas sudarė leidinį „Prelatas Mykolas Krupavičius: straipsnių rinkinys“ (Vilnius, 2007). 2010 01 16 serijoje „Žymūs žmonės“ jo garbei išleistas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).

1992 m. Balbieriškyje (Prienų r.) jo atminimui pastatytas stogastulpis: „Kunigui, prelatui, profesoriui Mykolui Krupavičiui, 1885–1970, pirmąjam nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio ministrui. Balbieriškiečiai, 1992 “ (tautodail. Algimantas Sakalauskas, archit. Kęstutis Akelaitis).
2005 06 11 minint 120-ąsias gimimo ir 35-ąsias mirties metines, pastatyta ir pašventinta medinė stela (skulpt. Algimantas Sakalauskas) su įrašu: „Mykolo Krupavičiaus alėja“. Balbieriškio žemės ūkio mokyklai suteiktas Mykolo Krupavičiaus vardas.
Prieiga per internetą: http://www.savivaldybes.lt/zinios/index.php?lang=lt&gr=naujienos&id=2170  [žiūrėta 2010 08 16]

1997 m. Panemunės mikrorajone, Rokuose jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. valdybos 1997 11 18 sprend. Nr. 858).

nuotrauka 2006 10 02 Kauno centre ant namo (A. Mickevičiaus g. 50/K. Donelaičio g. 48) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1923–1929 m. gyveno Steigiamojo Seimo narys, Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, Lietuvos žemės ūkio ministras, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas, prelatas Mykolas Krupavičius“ (skulpt. Juozas Šlivinskas; 2005 12 09 Kauno m. savivaldybės direktoriaus įsakymas Nr. A-4683).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Adomaitis, Justinas. Iškilmės prelato Mykolo Krupavičiaus gimtinėje. – Iliustr. // Naujos tėviškės žinios. – 2005, birž., 15, p. 3.
2. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 117.
3. Dėdė Mykolas Krupavičius. – Iliustr. // Sūduvos krašto šviesuoliai. – Marijampolė, 2003. – P. 36–69.
4. Filmas apie M. Krupavičių // Gyvenimas. – 2005, liep. 9, p. 2.
5. M. Krupavičiaus g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 92–93.
6. Mykolas Krupavičius /1885–1970/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 134–135.
7. Vaičiulionis, Lionginas. Prelato Mykolo Krupavičiaus įamžinimas // XXI amžius. – 2005, birž. 8, p. 8.
8. Vasiliauskienė, Aldona. Prelato Mykolo Krupavičiaus atminimas – dailininko Antano Rimanto Šakalio voke // Lietuvos aidas. – 2006, kovo 18, p. 7.


KUČINGIS ANTANAS [1899 10 18 Veiveriuose (Prienų r.) – 1983 07 07 Kaune, palaidotas Romainių kapinėse; antkapio autorius Juozas Adomaitis], Lietuvos kariuomenės savanoris, atsargos majoras-topografas, dainininkas (bosas), tremtinys.

1920 m., 1923–1948 m.,1956–1983 m. gyveno Kaune.

1920 m. įstojo į Kauno karo mokyklą, kurioje sporto ir muzikos instruktoriumi dirbo dainininkas ir režisierius P. Oleka, subūręs kariūnų chorą. Šiame chore A. Kučingis diriguodavo, kankliuodavo ir dainuodavo solo. Baigęs karo mokyklą buvo perkeltas į Alytų. 1922 m. grįžo į Kauną, sukūrė šeimą. Iki 1937 m. dirbo Kariuomenės generalinio štabo topografu. 1923–1927 m. mokėsi Kauno muzikos mokyklos A. Kutkaus solinio dainavimo klasėje. Karinę tarnybą derino su menininko polinkiais.
K. Petrausko rekomenduotas, 1924 m. buvo pakviestas į teatrą perklausai ir po mėnesio gavo pasiūlymą dirbti. Debiutavo Gremino vaidmeniu P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Onieginas“. Po dešimties metų atkaklaus darbo Lietuvos armijos majoras tapo vienu pajėgiausių Valstybės teatro operos solistų. Gastrolių maršrutai nusidriekė per visą Vakarų Europą. Š. Guno operoje „Faustas“ A. Kučingis Mefistofelio partiją dainavo apie 50 metų (paskutinįjį kartą – jau būdamas 78 metų).
Prasidėjus sovietinei okupacijai, dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. Nuo 1944 m. dainavo Vilniaus valstybiniame operos ir baleto teatre. 1945 m. jam buvo suteiktas LSSR nusipelniusio artisto vardas, tačiau 1948 02 11 po vyriausybinio koncerto dainininkas buvo areštuotas. Po pusmečio tardymų Kauno saugumo rūsiuose, dešimčiai metų buvo ištremtas į Sibirą.
1956 m. grįžęs į tėviškę, dainavo Vilniuje bei Kaune ir buvo sutinkamas didelėmis ovacijomis. Valdžia bijojo, kad jo pasirodymai nevirstų protesto demonstracijomis, todėl Vilniaus valstybinis operos ir baleto teatras 1961 m. A. Kučingį paskubomis išlydėjo į pensiją. Tačiau jis dainavo Kauno muzikiniame teatre ir su koncertais važinėjo po Lietuvą. Vieną tamsų vakarą grįžtant namo buvo sumuštas ir netrukus mirė.
1971 m. apie jį buvo sukurtas dokumentinis filmas „Aš, vargšas karalius“ (rež. Henrikas Šablevičius), kuriame įrašytos kai kurios jo atliekamos operų arijos bei liaudies dainos. Muzikologė Ona Narbutienė parašė ir išleido knygą „Antanas Kučingis“ (Vilnius, 1971, 1993). 2012 m. pasirodė Kristinos Mikuličiūtės-Vaitkūnienės knyga „Antanas Kučingis: laiškai, dokumentai, atsiminimai“ (Kaunas).

[1979 m.] Kauno muzikinio teatro fojė jo garbei pastatytas biustas (skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė).

1989 m. Veiveriuose (Prienų r.) jo vardu pavadinta Meno mokykla, įsikūrusi buvusiame Mokytojų seminarijos pastate, kuriame vaikystėje A. Kučingis su tėvais pragyveno 10 m. Čia pastatytas dainininko biustas (skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė). Jo garbei prie mokyklos pasodintas ąžuolas.

nuotrauka 1989 10 17 90-ojo gimtadienio išvakarėse Žaliakalnyje, prie namo (Aušros g. 13), kuriame gyveno 1928–1948 m. ir 1956–1983 m. buvo atidengtas biustas: „Lietuvos operos dainininkas Antanas Kučingis“ (skulpt. Stasys Žirgulis).

nuotrauka 1999 m. prie Kauno muzikinio teatro atidengtas paminklinis biustas: „Antanas Kučingis“ (skulpt. Stasys Žirgulis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Lietuvos respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990). D. 1. – Vilnius, 1993. – P. 152.
3. Mikuličiūtė-Vaitkūnienė, Kristina. Antanas Kučingis: laiškai, dokumentai, atsiminimai. – Kaunas, 2012. – P. 399–400.
4. Mikuličiūtė-Vaitkūnienė, Kristina. Antanas Kučingis paminėtas Veiveriuose – Iliustr. // Kauno žinios. – 1999, spal. 29, p. 2.
5. Vaitkutė, Audronė. Įamžintas operos solisto atminimas. – Iliustr // Kauno žinios. – 1999, spal. 20, p. 2.


KUNČIUS ANICETAS [1935 03 10 Kaune – 1990 11 11 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse; antkapinio paminklo aut. Sigitas Straigis], dainininkas (baritonas).

Nuo gimimo iki mirties gyveno Kaune (išskyrus studijų metus Vilniuje).

Dar besimokydamas vidurinėje mokykloje dirbo statistu Kauno muzikiniame teatre. Vėliau studijavo Vilniaus valstybinėje konservatorijoje. Būdamas paskutiniąjame kurse, 1961 m. Kauno muzikiniame teatre parengė įsimenantį vaidmenį A. Rubinšteino operai „Demonas“.
Per 30 darbo sezonų sukūrė apie 90 vaidmenų nuo operos ir operetės iki miuziklo ir vodevilio. Įspūdingi jo vaidmenys operose: Eskamilijo Ž. Bizė „Karmen“, pagrindiniai vaidmenys Dž. Verdžio „Traviata“ ir „Simonas Bokanegra“, Mefistofelis Š. Guno „Faustas“, grafas Almaviva V. A. Mocarto „Figaro vedybos“ ir daugelyje kitų. Nepamirštami jo sukurti komiški vaidmenys: Papandopula B. Aleksandrovo operetėje „Vestuvės Malinovkoje“, Agamemnonas Ž. Ofenbacho „Gražioji Elena“, Rotmistras L. Salino vodevilyje „Damos ir husarai“, Lui Filipas I. Kalmano „Bajaderė“ ir kt.
1985 m. už nuopelnus muzikos ir teatro menui bei aktyvią visuomeninę veiklą jam buvo suteiktas Lietuvos SSR nusipelniusio artisto garbės vardas.

nuotrauka 2000 11 11 Kauno centre ant namo (Laisvės al. 110) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1975–1990 m. gyveno Kauno Valstybinio muzikinio teatro solistas Anicetas Kunčius“ (skulpt. Stasys Žirgulis“; Kauno m. mero 2000 08 03 potv. Nr.189).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Atminties ženklas artistui. – Iliustr. // Kauno diena. – 2000, lapkr. 14, p.19.


KUPČINSKAS JUOZAS [1906 03 25 Parausiuose (Vilkaviškio r.) – 1971 01 26 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse, 1975 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Dalia Palukaitienė, archit. Alfredas Paulauskas)], gydytojas-terapeutas, medicinos mokslų daktaras.

1924–1941 m., 1944–1971 m. gyveno Kaune.

1924 m. įstojo į LU Gamtos, matematikos ir biologijos skyrių. 1928 m. perėjo į trečiąjį Medicinos fakulteto kursą. 1933 m. gavo medicinos gydytojo diplomą ir beveik 5 m. dirbo Vidaus ligų katedros jaunesniuoju asistentu. 1934 m. buvo priimtas į Kauno medicinos draugiją. 1934–1935 m. tobulinosi Paryžiuje. 1937 05 11 apgynė pirmąją Lietuvoje disertaciją iš vidaus ligų. 1938 m. buvo išrinktas Vyresniuoju asistentu. 1940 m. jam suteikiamas mokslinis docento vardas, o nuo 1941 m. sausio tapo Kauno universiteto Vidaus ligų katedros profesoriumi. 1941 m. pašalintas iš pareigų įsidarbino Vilniaus tuberkuliozės sanatorijoje.
1944 m. jis buvo Vidaus ligų katedros vedėjas ir KU prorektorius, o 1946–1950 m. – rektorius. Pertvarkius universitetą, 1951–1953 m. buvo pirmasis KMI direktorius ir Vidaus ligų katedros vedėjas, o nuo 1954 m. iki mirties – Fakultetinės terapijos katedros vedėjas. Jo iniciatyva 1948 m. atkuriama Kauno miesto terapeutų mokslinė draugija, kuriai jis vadovavo visą gyvenimą. Jam vadovaujant apgintos 34 kandidatinės ir 8 daktarinės disertacijos. J. Kupčinskas sukūrė reumatologų mokyklą, tuberkuliozės diagnostikos bei efektyvius reumato gydymo būdus, nagrinėjo ir suklasifikavo alergijos reiškinius. Už tai buvo apdovanotas respublikine premija.
Paskelbė 88 darbus, skirtus reumatologijai, 30 – alergologijai, 20 – širdies ir kraujagyslių patologijai, 32 – virškinamojo trakto ligoms. Vienas ir su bendraautoriais parašė 17 monografijų ir vadovėlių: „Reumato etiologijos ir patogenezės klausimu“ (1937), „Apkrečiamos ligos“ (1941), „Plaučių tuberkuliozė“ (1948), „Širdies ir kraujagyslių susirgimai“ (1960), „Medikamentinė alergija“ (1968, su B. Vasiliausku), „Vidaus ligos“ (1967, 1973, su kitais). Dalis jo darbų publikuoti įvairiomis užsienio kalbomis. Su bendradarbiais yra dviejų atradimų autorius.
J. Kupčinskas apdovanotas keliais ordinais ir medaliais. 1966 m. jam paskirta respublikinė premija, suteiktas nusipelniusio mokslo veikėjo garbės vardas. Jo darbus tęsia sūnus Limas. Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje saugomas Vlado Karatajaus tapytas nusipelniusio gydytojo portretas. Išleistas straipsnių rinkinys „Juozas Kupčinskas“ (Vilnius, 1983).

nuotrauka 1976 m. Kauno centre ant namo (M. Dobužinskio g. 5/34) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1957–1971 metais gyveno LTSR nusipelnęs mokslo veikėjas, prof., medicinos mokslų daktaras Juozas Kupčinskas“ (Lietuvos KP CK ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nut. Nr. 259).

nuotrauka 1986 m. KMU klinikų centriniuose rūmuose (Eivenių g. 2) II a., prie įėjimo į Nefrologijos ir reumatologijos kliniką, atidengtas bareljefas su įrašu: „Šioje klinikoje 1944–1971 m. dirbo Lietuvos TSR nusipelnęs mokslo veikėjas, profesorius, med. mokslų daktaras Juozas Kupčinskas“ (skulpt. Dalia Palukaitienė).

2007 03 08 naujai pastatytos šiuolaikinės KMU bibliotekos ir sveikatos mokslų informacijos centro III aukšte esanti skaitykla pavadinta prof. J. Kupčinsko vardu. Ant sienos prikabinta lenta: Prof. Dr. Juozas Kupčinskas (1906 03 25–1971 01 26) mokslininkas, pedagogas, gydytojas. 1947–1951 Kauno valstybinio VDU rektorius, 1951–1953 KMU direktorius. Lietuvos reumatologijos mokyklos kūrėjas, Valstybinės mokslo premijos laureatas (1966).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juozas Kupčinskas. – Iliustr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 79–81.
2. Kauno medicinos universiteto biblioteka ir sveikatos mokslų informacijos centras. – [Kaunas, 2007]. – 1 lankstinys [6 p.]: iliustr.
3. KMU atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


KURAITYTĖ-VARNIENĖ MARIJA [1886 08 26 Bakaičiuose (Raseinių r.) – 1982 10 10 Čikagoje (JAV)], pedagogė, Montessori auklėjimo pradininkė Lietuvoje.

1921–1944 m. gyveno Kaune (išskyrus laikotarpį, kai mokėsi užsienyje).

1906 m Peterburge baigė Ginekologijos institutą. Gyvendama užsienyje susidomėjo žaidimų pedagogika. 1919 m. Vilniuje susituokė su dailiniku A. Varnu, o 1921 m. persikėlė į Kauną pas vyrą. Iš pradžių dėstė pedagoginius žaidimus H. Ivanauskienės organizuotuose žaidimo aikštelių vedėjų paruošimo kursuose. Susidūrusi su inercija ir ignoravimu darbo atsisakė. 1923 m. Prahoje baigė ritminės gimnastikos kursus pagal Dalc Rose metodą. Grįžusi į Kauną metų gale susirgo. Prof. J. Herbačiauskas paaiškino, kad nepasveiks, kol negrįš prie mėgiamo darbo, todėl 1927 m. pradėjo dirbti Karininkų šeimų vaikų darželyje. Vėl liko nesuprasta ir buvo atleista. Tada įsteigė privatų vaikų darželį savo bute.
1930 m. Romoje baigė pusės metų tarptautinius Montessori kursus. Grįžusi sirgo anemija. 1932 m. įsteigė metinius kursus 24 klausytojoms. 1934 m. panašius kursus su savo mokine D. Petrutyte lankė Nicoje. Ten M. Montessori gerai įvertino M. Varnienės mokykloje pagamintas mokymo priemones, taip pat suteikė įgaliojimą jos pedagogiką atstovauti Lietuvoje. Grįžusi vedė kursus, seminarus tėvams.
1934 m. buvo įsteigta Lietuvos Montessori draugija. 1936 m., šios organizacijos remiama, prie savo „Vaikų namelių“ M. Varnienė įsteigė pradinę mokyklą. 1937 m. dalyvavo tarptautiniame Montessori kongrese Kopenhagoje, kur A. Varnas skaitė pranešimą apie neeilinius vaikų pasiekimus piešimo srityje naudojant Montessori metodą. 1939 m. M. Varnienė tobulinosi Olandijoje. Apie Montessori sistemos kilmę ir pagrindus rašė straipsnius leidiniams: „Tautos mokykla“, „Vairas“, „Židinys“ ir kt. Tais pačiais metais kartu su vyru išleido 3 knygeles: M. Montessori veikalą „Bendrieji mano metodo dėsniai“, „Kuo skiriasi Montessori metodas nuo kitų“, „Kodėl M. Montessori metodas gali būti naudojamas Lietuvoje“.
1940 m. draugijos veiklą nutraukė okupacija, tačiau jos vaikų darželis veikė iki 1944 m. Juose dirbo pati M. Varnienė ir auklėtojos D. Petrutytė bei O. Matulaitytė-Keturkienė.
1944 m. su vyru pasitraukė į Vokietiją. 1946 m. Ravensburge įsteigė vaikų namelius ir pradinę mokyklą. 1949 m. persikėlė į JAV, kur 1958 m. jos iniciatyva buvo atkurta lietuvių Montessori draugija, o po metų ji gavo draugijos įgaliojimą atstovauti Montessori metodui Amerikos lietuvių tarpe.

nuotrauka 1994 m. miesto centre ant namo (Trakų g. 12) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1930–1941 m. gyveno Lietuvos Montessori draugijos įkūrėja pedagogė Marija Kuraitytė-Varnienė čia įsteigusi pavyzdinę pradžios mokyklą. Mirė 1982 m. Čikagoje“ (Kauno m. mero 1994 04 21 potv. Nr. 277).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Marija Varnienė. – Portr. // Trys gyvenimai, pašvęsti vaikui: Marija Montessori, Marija Varnienė, Domicelė Petrutytė. – Kaunas, 1997. – P. 12–19.


KVEDARAS ANTANAS [1887 10 03 Žiuriuose (Joniškio r.) – 1967 04 12 Kaune, palaidotas Aukštosios Panemunės kapinėse, kur 1970 m. jam pastatytas antkapinis paminklas], nusipelnęs Lietuvos miškininkas, mokslininkas, visuomenininkas.

1923–1967 m. gyveno Kaune (išskyrus 1941–1944 m., praleistus evakuacijoje).

1923 m., jau būdamas 36-erių, baigė Dotnuvos žemės ir miškų ūkio technikumą ir dirbo miškininku Panemunės miškų urėdijoje. Netrukus buvo pakviestas į Miškų departamentą. Pradžioje dirbo girininku, o 1924–1940 m. – Miškų departamento eksploatacijos skyriaus referentu.
1940–1941 m. buvo Miškų departamento direktorius. 1944–1946 m.– Lietuvos SSRS miško pramonės liaudies komisaro, 1946–1947 m. miško pramonės ministro pavaduotojas, 1947–1950 m. – Miškų ūkio ministras, vėliau – ministro pavaduotojas. Jam vadovaujant buvo užgesinti miško gaisrai, sustiprėjo apsauga nuo savivaliavimų, išspęstos miško paruošų problemos, sodinami miškai.
1950 m. numatyta įsteigti Lietuvos MA Miškų ūkio institutą, kuris įsikūrė Kaune (Laisvės al. 53). Tai atlikti pavesta A. Kvedarui. Jis įkūrė ir vadovavo institutui 1950–1961 m., kol išėjo į pensiją. Nuolat rūpinosi mokslinių problemų kryptimis, tyrimo rezultatų įgyvendinimu, žurnalo „Mūsų girios“ bei Instituto mokslo darbų leidyba. Savo straipsnius miškų ūkio klausimais publikavo daugelyje to meto periodinių leidinių.
1964 m. instituto direktoriaus ir bendradarbių pastangomis ant Kauno marių kranto įkurta nauja miškinikų gyvenvietė – Girionys. Tais pačiais metais A. Kvedarui, pirmajam iš miškininkų, buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio miškininko garbės vardas. 1929 m. jis buvo apdovanotas DLK Gedimino 4-ojo laipsnio, o sovietmečiu – Lenino ir Darbo raudonosios vėliavos ordinais.
1958 m. sukurtas A. Kvedaro biustas (dabar jau apgadintas; skulpt. Vladas Žuklys) saugomas Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijoje. Leonardas Kairiūkštis ir Benediktas Kančys išleido knygelę „Antanas Kvedaras“ (Vilnius, 1970). 1987 m. Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo institutas išleido L. Skuodienės parengtą lankstinuką „Antanas Kvedaras (1887–1987)“.

1967 m. Kauno Miškų technikumas buvo pavadintas A. Kvedaro vardu. 1987 m. surengta mokslinė gamybinė konferencija ir medelių sodinimo šventė, skirta 100-osioms A. Kvedaro gimimo bei 60-osioms technikumo įkūrimo metinėms pažymėti. 1991 m. technikumas reorganizuotas į Kauno aukštesniąją miškų mokyklą. Dabar ši mokykla Girionyse vadinama Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija, kurios muziejuje įrengta kukli A. Kvedaro atminimui skirta ekspozicija.

nuotrauka 1968 m. Aukštojoje Panemunėje ant namo (Vaidoto g. 18) atidengta memorialinė lenta su įrašu: „Šiame name nuo 1927 m. iki mirties gyveno Lietuvos TSR nusipelnęs miškininkas Antanas Kvedaras“ (Kauno m. LDT VK 1965 12 08 sprend. Nr. 712). 1978 m. žmona E. Kvedarienė ir Lietuvos miškų institutas pasirašė sutartį apie jam skirto memorialinio muziejaus ar kambario įsteigimą. 1980 m. buvo parengtas projektas, kuris nebuvo įgyvendintas.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Poderys, Romas. Nereikalinga dovana. – Iliustr. // Tėviškės žinios. – 1989, bal. 29, p. 3.
3. Profesinė-visuomeninė veikla. – Iliustr. // Antanas Kvedaras / L. Kairiūkštis, B. Kančys. – Vilnius, 1970. – P. 39.


LANDSBERGIS VYTAUTAS [1932 10 18 Kaune], muzikologas, profesorius, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Europos Parlamento narys.

1939–1950 m. gyveno Kaune (K. Donelaičio g. 38).

Gimė ir augo Kaune. Baigė 1-ąją Komjaunimo vidurinę (dab. „Aušros“ gimnazija, Laisvės al. 95) ir J. Gruodžio muzikos mokyklas. 1950 m. įstojo į Vilniaus konservatoriją. Nuo 1955 m. gyvena Vilniuje. 1968 m. apgynė disertaciją „M. K. Čiurlionio kompozitoriaus kūryba“. Buvo ilgametis Lietuvos kompozitorių sąjungos valdybos narys; yra M. K. Čiurlionio draugijos pirmininkas, nuo 1995 m. – tarptautinio M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso tarybos pirmininkas, Lietuvos šachmatų federacijos garbės narys. Už monografijas „Čiurlionio kūryba“ (1975) ir „Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai“ (1988) apdovanotas Lietuvos SSR premijomis.
1988 m. išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos; 1990 03 12 – Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos, 1991 m. – Atkuriamojo Seimo pirmininku. Jo vadovaujama Lietuva atsiskyrė nuo SSRS, pelnė tarptautinį pripažinimą ir išsikovojo nepriklausomos valstybės statusą. 1993–2003 m. V. Landsbergis – Lietuvos konservatorių partijos (Tėvynės sąjungos) pirmininkas. 1996 m. Kauno kaimiškojoje apygardoje išrinktas į Lietuvos Seimą tapo LR Seimo pirmininku; nuo 2004 m. – Europos Parlamento narys. 2013 04 25 Lietuvos muzikos ir teatro akademija suteikė muzikologui profesoriui Vytautui Landsbergiui garbės daktaro vardą.
Apdovanotas: Lietuvos šaulių žvaigždės (1991), Vytauto Didžiojo 1-ojo laipsnio ordinais (1998), Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine (2003), Norvegų tautos Taikos premija (1991), Prancūzijos Foundation du future ir kt. garbingais užsienio valstybių apdovanojimais. 2012 m. jam įteiktas Krašto apsaugos sistemos medalis civiliams „Už nuopelnus“, taip pat – Vyčio kryžiaus ordinas. 2016 m. skirta Laisvės premija.
Dažnai vasaroja Kačerginėje (Kauno r.), tėvų vasarnamyje.
Apie V. Landsbergį sukurti vaizdo įrašai: Domanto Vildžiūno „Dienoraščio akimirkos“ (1997), sūnaus Vytauto V. Landsbergio „Visa teisybė apie mano tėvą“ (b.m.), Liepos Rimkevičienės ir Giedrės Žickytės dokumentinis TV filmas „Laisvės džiazas“ (2010), pagal V. Landsbergio 1965 m. sukurtą scenarijų 2011 m. pasirodė Giedrės Žickytės ir Ričardo Rickevičiaus trumpametražis dokumentinis filmas „Ieškome „Nebaigtosios sonatos“, profesoriaus 80-mečiui sukurtas Agnės Marcinkevičiūtės dokumentinis filmas „Vytautas Landsbergis: mintys ir darbai“ (2012), 85-ajam jubiliejui – dokumentinis filmas „Vytautas Landsbergis – laisvės keliu“ (filmo kūrėjai – Gražina Ručytė-Landsbergienė, Agnė Marcinkevičiūtė, Kostas Radlinskas, 2017).
1999 m. išleista bibliografija „Vytautas Landsbergis: kultūros darbai, 1956–1996“ (Vilnius).
Išleistos V. Landsbergio knygos: „Atgavę viltį : pertvarkos tekstų knygelė“ ir „Geresnės muzikos troškimas“ (1990), „Kryžkelė : politiniai tekstai (1992-1994) ir šiek tiek atsiminimų“ (1995, 1996), „Lūžis prie Baltijos: politinė autobiografija“ (1997), „Ataskaita rinkėjui“ (2000), trilogija „Vėl Lietuva. 10 metų: tekstai minint Nepriklausomybės atkūrimą“ (2000), „Rugsėjo 11 ne civilizacijų konfliktas: seimo nario mintys ir vertinimai“ (2001), „Būta ir pasakyta: mintys“ (2002), „Karaliaučius ir Lietuva: nuostatos ir idėjos“ (2003), „Bangos, duokit kelią: Kačerginės paveikslėliai“ (2004), „Un peuple sort de prizon“ (2007), „Susirašinėjimas ir pokalbiai su Francois Mitterrand, 1990–1992“ (2007), „Nusidėjome apsileidimais: laiškai dabarties broliams“ (2007), „Ilgosios dramos tyrimas“ (2008), monografija „Visas Čiurlionis“, taip pat „Nusidėjome apsileidimais : laiškai dabarties broliams“ (2008), išleistos dvi profesoriaus įgrotos kompaktinės plokštelės „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kūriniai fortepijonui. Visuma“, „Gruzija ir Europa : iš naujausios istorijos“ (2009), knygos „Mažoji Čiurlioniana: kūrėjo išvykimo šimtmečiui“ ir „M. K. Čiurlionis. Laiškai Sofijai“ (2011), „Kaltė ir atpirkimas : apie Sausio 13-ąją“ (2012), „Rezistencijos pradžia: 1941-ųjų Birželis : dokumentai apie šešių savaičių laikinąją Lietuvos vyriausybę“ ir „Ilgosios dramos užkampiai“ (2012), 2004–2014 m. – „Europos Parlamente“ (Europos Parlamento nario pasisakymai, straipsniai, laiškai, mintys ir pan.), „Briuselio dienoraščiai“ ir „Jotvingių giesmės“ (2014), „Guilt and atonement : the story of 13 January“ ir „Ukrainos Golgota, 2013–2014“ (2015), „Medininkų kraujas. Sovietų Sąjungos teroristinis karas prieš Lietuvą : tekstų rinkinys“ ir „Bus geriau : pokalbiai su žurnalistu Ryčiu Zemkausku“ (2016), eilių rinktinė „Organizuoti tekstai“ (sudaryt. V. V. Landsbergis) ir „Spalių žiupsneliai draugams : tekstų kratinys“ (2017), „Iš signatarų balkono ir kitur: vasario 16-oji 1989–2017 m.“ bei „Teisė ir neteisė, 2015–2018 m. : 2015–2018 m. tekstai“ (Vilnius, 2018). 2019 m. pristatyta knyga „Naujai atitirpę Sausio 13-osios pėdsakai ir mirtinai abejingas lietuviškas teisingumas“ (Vilnius), „Naujai atitirpę Sausio 13-osios pėdsakai ir mirtinai abejingas lietuviškas teisingumas“ (2019, Vilnius) ir kt.

1991 03 11 įkurtas V. Landsbergio fondas medicinai ir menui remti. Jam vadovauja Gražina Ručytė-Landsbergienė. Iš fondo lėšų paremta Kauno ortopedijos įmonė. Kartu su Švedijos Lundo universitetu įsteigtas pirmasis Baltijos šalyse surdologijos kabinetas ir kt.
Prieiga per internetą: http://fondas.landsbergis.lt/  [žiūrėta 2012 01 12]

1991 09 18 Vytautas Landsbergis paskelbtas VDU filosofijos garbės daktaru.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/lt/apie-vdu-kaune/garbes-daktarai-ir-profesoriai/garbes-daktarai/  [žiūrėta 2017 01 13]

1994 01 27 suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/apie-kauna/skiriami-apdovanojimai/miesto-garbes-pilieciai/  [žiūrėta 2017 01 13]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno miesto garbės piliečiai // Kas yra kas Lietuvoje: Kraštiečiai. Kaunas. – Kaunas, 2008. – P. 12.
2. Universiteto garbės daktarai ir profesoriai. – Iliustr. // Vytauto Didžiojo universitetas. – [Kaunas, 2000. – P. 39.].
3. Vytauto Landsbergio fondas, 1991–1998. – Vilnius, [1999]. – [16] p.


LANDSBERGIS-ŽEMKALNIS VYTAUTAS [1893 03 10 Linkavičiuose (Pakruojo r.) – 1993 05 21 Vilniuje; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], Lietuvos kariuomenės savanoris, inžinierius architektas, visuomenės veikėjas.

1922, 1926–1939, 1959–1970 m. gyveno Kaune.

1918–1922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje: iš pradžių eiliniu, vėliau – artilerijos kapitonu (vadovavo haubicų baterijai Kaune). 1919 m. už pasižymėjimą kovose prieš bermontininkus apdovanotas Vyčio kryžiumi su kardais.
1922 m. įstojo į LU Technikos fakultetą, 1923–1926 m. mokėsi Romos universitete. Buvo pirmasis Lietuvos architektas, baigęs mokslus Vakarų Europoje.
1926 m. V. Landsbergis-Žemkalnis dirbo Susisiekimo ministerijoje jaunesniuoju inžinieriumi, 1927–1929 m. – Lietuvos universiteto Architektūros katedros jaunesniuoju asistentu. 1929–1939 m. vertėsi privačia praktika, buvo „Rotary“ klubo narys, įsteigė privatų projektavimo biurą. 1941 06 23–07 25 sudarytoje Laikinojoje Lietuvos Vyriausybėje buvo komunalinio ūkio ministras.
1944 m. gelbėdamas sūnų, emigravo į Vokietiją; 1949 m. išvyko į Australiją.
1959 m. grįžo į Kauną. Iki 1961 m. dirbo Miestų ir kaimų statybos projektavimo instituto Kauno filialo vyriausiuoju architektu. 1961–1970 m. buvo Paminklų konservavimo instituto Kauno filialo architektas.
1926–1939 m. gyvendamas Kaune parengė daugiau kaip šimtą projektų, dalyvavo konkursuose. Čia suprojektavo geriausius savo pastatus, pasiekė kūrybinę brandą. Svarbiausieji jo projektuoti pastatai Kaune: Akių, ausų, nosies ir gerklės klinika (1929; dabar Karo ligoninė), Nunciatūra – Vatikano diplomatinė atstovybė (1931; dabar Menininkų namai), Apskrities savivaldybės rūmai (1933; dabar Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas, Tyrimų laboratorija (1932–1936; dabar KTU Cheminės technologijos fakultetas), Prekybos, pramonės ir amatų rūmai (1937; dabar Kauno apskrities viešoji biblioteka), Kūno kultūros rūmai (1931; dabar LSU); „Pienocentro“ rūmai (1931) ir kt. 1937 m. Paryžiaus tarptautinėje parodoje už „Pienocentro“ projektą apdovanotas garbės diplomu ir bronzos medaliu. Jo projektuotus pastatus galima laikyti modernistine Lietuvos architektūros kryptimi.
V. Landsbergis-Žemkalnis parašė memuarų apie žymius, gerai pažįstamus ir artimus žmones: Gabrielių Landsbergį-Žemkalnį, Joną Jablonskį, Praną Mašiotą, Balį Dvarioną, sukūrė porą pjesių („Audra“, „Voras“). Išleistos jo atsiminimų knygos „Hochverrat: „Valstybės išdavimo“ byla 1944–1945“ (Vilnius, 1991) bei sūnaus Vytauto Landsbergio parengta „Iš atminties ekrano: rašyta ir pasakota“ (Vilnius, 2009).
Architekto veikla įvertinta vyriausybiniais apdovanojimais, jam suteikta įvairiausių garbės vardų ir titulų.
1993 m. V. Landsbergiui-Žemkalniui sukurtas jubiliejinis medalis (aut. – archit. Albinas Purys), televizijos filmas (rež. Nijolė Baužytė); jis tapo atsikūrusio „Rotary“ klubo garbės nariu. V. Landsbergis-Žemkalnis pristatytas TV dokumentiniame cikle „Laikinosios sostinės fenomenas“ (scenarijaus autorė Audronė Kosciuškienė, 2016 m.).
Išleistos 2 monografijos: Jolitos Kančienės ir Jono Minkevičiaus „Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis“ (Vilnius, 1993) bei Algimanto Nako „Architektas inžinierius Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir jo darbų konstruktoriai“ (Vilnius, 1997).

1991 09 26 architektui suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 07 08]

1993 m. Dainavos mikrorajone, Eiguliuose, buv. Architektų gatvė, pavadinta V. Landsbergio-Žemkalnio vardu (Kauno m. mero 1993 08 06 potv. Nr. 747).

nuotrauka 1998 10 23 prie jo namo (K. Donelaičio g. 38) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name gyveno savanoris kūrėjas, Laikinosios vyriausybės narys, inžinierius architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis 1893–1993 (skulpt. Vytautas Narutis; Kauno m. mero 1998 08 18 potv. Nr. 310).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Abelkis, Pranas. Memorialinės lentos architektams // Kauno žinios. – 1998, lapkr. 3, p. 9.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. V. Landsbergio-Žemkalnio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 97–98.
4. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Žmonėms, mylėjusiems Kauną ir talentingai jį kūrusiems.– Iliutr. // Kauno diena. – 1998, spal. 24, p. 1, 3.


LAUŽIKAS JONAS [1903 09 23 Dūbliškiuose (Kupiškio r.) – 1980 12 10 Vilniuje], profesorius, pedagogas, visuomenės veikėjas.

1924–1940 m., su pertraukomis, gyveno Kaune.

Nuo 1924 m. Lietuvos universitete studijavo pedagogiką, psichologiją ir istoriją. Pragyvenimui ir mokesčiams už mokslą užsidirbdavo mokytojaudamas Pasvalio, Pilviškių mokyklose, mokytojų kursuose. Už neleistiną ir nepalankią tuometinei valdžiai veiklą keliskart suimtas, atleistas iš mokytojo pareigų. Po arešto tęsė studijas ir dirbo V. Kudirkos liaudies universitete Kaune. 1929 m. baigęs Lietuvos universitetą, valstybinės vietos gauti negalėjo. Tobulinosi Ciuricho, Vienos, Hamburgo universitetuose, taip pat Šveicarijoje, Austrijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje. 1938–1940 m. Ciuricho universitete tęsė studijas ir apgynė filosofijos daktaro disertaciją.
1931 11 01–1938 11 10 vadovavo jo rūpesčiu ir pastangomis Kaune įkurtai pirmajai Lietuvoje pagalbinei mokyklai. Taip pat jo iniciatyva 1938–1940 m. prie VDU Medicinos fakulteto organizuoti specialiosios pedagogikos kursai. 1939–1940 m. dirbo 17-osios pradinės mokyklos mokytoju.
Grįžęs į okupuotą Lietuvą, paskirtas Vilniaus pedagoginio instituto direktoriumi.
Parašė monografijų, kelis šimtus mokslinių straipsnių, pranešimų, tezių bendrosios ir specialiosios pedagogikos, psichologijos ir kt. klausimais. Bendradarbiavo leidiniuose „Kultūra“, „Mokykla ir gyvenimas“, „Mokykla ir visuomenė“.
1968 m. pripažintas LSSR nusipelniusiu mokslo veikėju.
Išleista: J. Vaitkevičiaus „Jono Laužiko gyvenimas, veikla ir idėjos“ (Kaunas, 1988), straipsnių rinkinys „Jonas Laužikas : asmenybė ir darbai“ (Kaunas, 1991), Jono Laužiko „Rinktiniai raštai“ (Kaunas, 1993–1997, 3 t.), „Jis taip ir nepaseno : profesoriaus Jono Laužiko gimimo 95-mečiui“ (1998, Vilnius), M. Barkauskaitės, J. Dautaro ir J. Račkausko „Jono Laužiko pedagoginis palikimas : minint gimimo 100-metį“ (Chicago, 2004), „Jono Laužiko pedagoginės idėjos ir dabartis : respublikinės mokslinės praktinės konferencijos medžiaga, 2003 m. gegužės 15 d.“ (Šiauliai, 2004).

2010 09 16 Kauno 1-ajai specialiajai mokyklai (Tunelio g. 41) suteiktas Jono Laužiko vardas [KMS tarybos 2010 09 16 sprend. Nr. T-524; KMS tarybos 2017 09 12 sprend. Nr. T-624].
Prieiga per internetą: http://kauno1sm.puslapiai.lt/istorija  [žiūrėta 2018 08 01]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimai // Laikinoji sostinė. – 2010, rugs. 25, p. 8.


LAZDYNŲ PELĖDA, tikroji pavardė Marija Ivanauskaitė-Lastaukienė [1872 06 01 Šiauliuose – 1957 07 19 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse. 1959 m. pastatyto antkapinio biusto dail. J. Burneika, archit. V. Gabriūnas], prozininkė.

1938–[1941], 1948–1957 m. gyveno Kaune.

Mokėsi namuose pas tėvą. Būdama 17 metų eilėraščius pradėjo kurti lenkiškai. Lietuvių spaudai paskatino rašyti sesuo ir Povilas Višinskis. Rašė lenkiškai, o į lietuvių kalbą jos raštus vertė sesuo Sofija. Šie darbai buvo skelbiami bendru abiejų seserų slapyvardžiu – Lazdynų Pelėda. Po sesers mirties (1926 m.) Marija rašė lietuviškai, išleido kelias knygas tuo pačiu pseudonimu.
Lazdynų Pelėda – unikalus reiškinys lietuvių literatūros istorijoje. Dvi seserys Ivanauskaitės – Sofija Pšibiliauskienė ir Marija Lastauskienė – XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmoje pusėje savo prozos kūrinius – apsakymus, apysakas, romanus – pasirašydavo ir leido bendru Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu. Kai kurių Lazdynų Pelėdos kūrinių autorystė visiškai nenustatyta.
1938 m. ji persikėlė gyventi į Kauną, kur aktyviai dirbo literatūrinį darbą. Nuo 1948 m. iki mirties gyveno Kaune, K. Donelaičio g. 56B. Šiame bute dažnai svečiuodavosi rašytojai Ieva Simonaitytė, Adomas Lastas, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, dailininkas Antanas Žmuidzinavičius ir kiti.
Marija Lastauskienė parašė romanus: „Šviesuliai ir šešėliai“ (1925 išsp. laikr. „Klaipėdos žinios“), „Praeities šmėklos“ (1996); apysakas: „Auka“ (1907), „Radybos“ (1930), „Šiaurės sostinėje“ (1955; 1972) ir daugelį kitų literatūrinių kūrinių.
[1950] m. jai suteiktas LSSR nusipelniusios meno veikėjos vardas. Nuo 1995 m. rudens Vilniuje jos atminimą įamžina paminklas „Seserys" (skulpt. Dalia Matulaitė). Nemaža rašytojos kūrybinio palikimo dalis ir autentiški dokumentai saugomi Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune.

1967 m. prie namo (K. Donelaičio g. 56B) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1948–1957 m. gyveno rašytoja Marija Lastauskienė-Lazdynų Pelėda“ (Kauno m. LDT VK 1965 12 08 sprend. Nr. 712). Lenta pavogta.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Pastarnavičius J. Viskas mena rašytoją. – Iliustr. // Vakarinės naujienos. – 1968, lapkr. 13.


LAŠIENĖ-MACKEVIČAITĖ JANINA [1897 04 11 Maralynės dvare prie Baisogalos (Radviliškio r.) – 1993 07 09 Kaune; palaidota Petrašiūnų kapinėse], patologė-anatomė, profesorė.

1919, 1922–1993 m. gyveno Kaune.

1919 m. atvykusi į Kauną pradėjo dirbti Kauno miesto ligoninėje. 1922 m. baigė Berlyno universitetą. Nuo 1922 m. dirbo Kauno universitete. Čia su kitais suorganizavo Patologinės anatomijos katedrą, kurioje dirbo vyresniąja asistente. 1941 m., 1944–1965 m. buvo tos katedros vedėja.
1954 m. įsteigė Respublikinę patologų anatomų mokslinę draugiją; 1954–1965 m. buvo tos draugijos pirmininkė ir viena pataloginės anatomijos pradininkių Lietuvoje. Suklasifikavo kraujodaros organų navikines ligas. Buvo aktyvi Kauno medicinos draugijos (nuo 1919 m.) kovai su tuberkulioze ir vėžiu bei Ypatingosios komisijos fašizmo žvėriškumams okupacijos metais tirti draugijų narė.
1957 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusios gydytojos vardas, 1967 m. – Lietuvos nusipelniusios mokslo veikėjos vardas. 1972 m. jai paskirta Lietuvos valstybinė premija.
Paskelbė mokslinių straipsnių apie kraujo gaminamojo audinio navikus, vaikų patologiją, funkcinę endokrininių liaukų morfologiją. Yra šių knygų bendraautorė: „Naujagimio endokrininės liaukos“ (1969), „Trumpa žmogaus anatomija, fiziologija ir higiena“ (1930), „Patologinė anatomija“ (1973).
1997 m. išleista Elenos Stalioraitytės sudaryta knyga „Aš pati: profesorė Janina Mackevičaitė-Lašienė (1897 04 11–993 07 09): gyvenimas ir veikla“ (Kaunas, 1997).

1997 04 10 Kauno KMU Patologinės anatomijos klinikos auditorijai (Eivenių g. 4) suteiktas Janinos Lašienės vardas.

nuotrauka 1997 04 10 ant namo (Aukštaičių g. 37) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1926–1993 m. gyveno Lietuvos patologijos mokslo praktikos kūrėja ir ugdytoja profesorė Janina Mackevičaitė-Lašienė“ (skulpt. Vytautas Narutis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Balandžio 10–11 d. Kaune vyks renginiai, skirti profesorės Janinos Mackevičaitės-Lašienės gimimo šimtosioms metinėms paminėti // Kauno diena. – 1997, bal. 9, p. 8.
2. Janina Lašienė–Mackevičaitė. – Iliustr. – Bibliogr.: 1 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 89.
3. KMU atminimo įamžinimo sąrašas.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Lašas, Liudvikas, ... Knyga apie ūgį ir augimo hormoną, nykštukus ir milžinus, sveikatą, sportą ir senėjimą : [praktinė mokslinė-pažintinė mokymo knyga]. – Kaunas, 2016. – P. 111–112.
6. „Profesorės Janinos Mackevičaitės-Lašienės gimimo 100-ųjų metinių proga...“ // Kauno žinios. – 1997, bal. 16, p. 1.
7. Tarsi dvi šeimas ji turėjo... – Iliustr. // Kauno diena. – 1997, bal. 11, p. 3.


LEONAS PETRAS (1864 11 16 Leskavoje (Marijampolės apskr.) – 1938 05 12 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse), teisininkas, advokatas, profesorius, visuomenės ir politinis veikėjas, pirmasis Lietuvos Respublikos teisingumo ministras.

1906–1914 m. ir 1918–1938 m. gyveno Kaune.

1906 m. rugsėjo mėn. iš Turkestano (Kazachstanas) grįžęs į Lietuvą, pradėjo dirbti prisiekusiuoju advokatu Kaune. Greitai įsitraukė į lietuvių politinį ir kultūrinį judėjimą. 1907 m. išrinktas atstovu į antrąją Rusijos valstybės Dūmą nuo Suvalkų krašto. 1918 11 11–1919 03 05 – pirmasis Nepriklausomos Lietuvos teisingumo ministras, 1919 04 12–10 02 – vidaus reikalų ministras. Jo pastangomis labai greitai buvo parengtas Laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymas, taip pat Savivaldybės, Steigiamojo Seimo rinkimų, Draugijų, Spaudos, Pasų, Lietuvos pilietybės ir Svetimšalių įstatymai. 1919 m. spalio mėn. grįžo prie advokato veiklos. 1920–1922 m. Aukštuosiuose kursuose dėstė politinės ekonomijos ir teisės disciplinas, buvo Teisės skyriaus vedėjas. Nuo 1922 m. – Lietuvos universiteto profesorius, organizavęs Teisių fakultetą, 1922–1933 m. – jo dekanas. 1926 m. išrinktas Lietuvos advokatų tarybos pirmininku. 1932 09 25 jam skirtas VDU garbės daktaro laipsnis. P. Leonas visuomenės buvo vertinamas kaip objektyvus teisininkas. Daugelis jį laikė „Lietuvos sąžine“.
Dalyvavo įvairių visuomeninių organizacijų veikloje. 1907 m. buvo vienas iš Lietuvos moterų I-ojo suvažiavimo iniciatorių. Tais pačiais metais įkūrė Kaune muzikos ir teatro draugiją „Daina“, 1908–1914 m. buvo jos pirmininkas. Lietuvos teisininkų draugijos vienas pagrindinių iniciatorių ir steigėjų, 1920–1921 m. – pirmininkas, 1935 m. išrinktas garbės nariu. 1927 m. – Jono Basanavičiaus fondo steigimo iniciatorius. Priklausė Lietuvių dailės draugijai, organizavo jos parodas Kaune, taip pat Šaulių sąjungai (1923–1926 m. – tarybos narys), lietuvių-švedų, Lietuvių mokslo draugijoms ir kt. Jam einant Advokatų tarybos pirmininko pareigas buvo įsteigtas fondas mirusiųjų advokatų šeimoms šelpti ir advokatų susišelpimo fondas. Ypač rūpinosi studentų materialine padėtimi.
1933–1938 m. – mokslo, visuomenės ir literatūros žurnalo „Kultūra“ atsakingasis redaktorius. Didelį dėmesį skyrė vadovėlių rašymui. Pirmasis ėmė rengti mokslo literatūrą lietuvių kalba. Skelbtos atskiros studijos teisine tematika – „Lietuvos savivaldybės“ (1923), „Kolektyvizmo pradas Lietuvos civilinės teisės novelėse“ (1925), „Teisės enciklopedijos paskaitos“ (1924, 1931), „Teisės filosofijos istorija“ (1928), „Demokratija ir parlamentarizmas“ (1930), „Advokatų profesija ir jų organizacija“ (1930), „Teisės filosofijos istorija : Kinų, Indijos ir Egipto teisė : (papildomosios paskaitos) (1936), „Istorinė žmoniškumo, etikos ir teisės evoliucija“ (1937), „Sociologijos paskaitos“ (1939 m.), tai pat „A.a. kunigas Silvestras Leonavičius (Leonas), 1843 XII 16–1917 II 18“ (1932) ir t.t. Teisės ir politikos klausimais aktyviai rašė periodinėje spaudoje. Naudojo slapyvardžius: P. Girininkas, P. Liutas, P.L., Atsiradęs, Tas pats.
1939 m. pasirodė Zigmo Toliušio parengtas leidinys „Petras Leonas : (1864–1938) : gyvenimas ir darbai“, 1999 m. išleistas straipsnių rinkinys „Petras Leonas – teisininkas, sociologas, mokslininkas, visuomenės veikėjas (Kaunas), 2002 m. – Juozo Leonavičiaus parengta monografija „Petras Leonas – Lietuvos sąžinė (1864–1938)“ (Kaunas), 2005 m. išleisti P. Leono raštai (3 tomai).
1935 m. grafikas Ch. M. Fainšteinas sukūrė P. Leono portretą, kuris išleistas linoraižinių cikle „12 iš universiteto“ (1937 m.). Kauno miesto muziejaus fonduose saugomas Petro Leono fondas, kurio didžiausią dalį sudaro jo laiškai, atvirlaiškiai, P. Leono, jo šeimos narių ar artimųjų fotonuotraukų bei dokumentai. P. Leonas pristatytas TV dokumentiniame cikle „Laikinosios sostinės fenomenas“ (scenarijaus autorė Audronė Kosciuškienė, 2016 m.).

1931 m. profesoriaus auka ir kasmėnesiniais atskaitymais iš VDU Teisių fakulteto dėstytojų algų sudarytas prof. P. Leono vardo fondas skirti premijoms už geriausius studentų mokslo darbus.

1938 m. nutarta VDU 18-tą auditoriją pavadinti P. Leono vardu. Joje buvo pakabintas profesoriaus portretas.

2000 m. Lietuvos teisininkų draugija įsteigė P. Leono vardu pavadintą stipendiją, kurios tikslas – paskatinti ir paremti universitetinių studijų teisės programos studentus.
Prieiga per internetą: http://www.jauniejiteisininkai.lt/P_Leono_stipendija.php  [žiūrėta 2014 12 01]

2004 m. Žemutiniuose Kaniūkuose projektuojamai gatvei suteiktas P. Leono vardas (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 07 16 sprend. Nr. T-438).

nuotrauka 2014 11 21, minint 150-ąsias gimimo metines, VDU Teisės fakultete (Jonavos g. 66) atidaryta Petro Leono vardo auditorija, ant namo miesto centre (K. Donelaičio g. 77) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1925–1938 m. gyveno žymus teisininkas, pirmasis Nepriklausomos Lietuvos teisingumo ministras, vidaus reikalų ministras, Advokatų tarybos pirmininkas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Petras Leonas“ (skulpt. Stasys Žirgulis, Kauno m. administracijos direktoriaus 2004 07 20 įsak. Nr. A-1734).
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/lt/ivykiai/iskilmingas-renginys-petro-leono-150-osioms-gimimo-metinems-pamineti/  [žiūrėta 2017 11 07]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Garbės profesoriui P. Leonui daktaro h.c. diplomo įteikimas // V. D. Universiteto žinios. – 1936, Nr. 4, p. 101–103.
2. Įsteigtas P. Leono stipendijų fondas // Lietuvos aidas. – 1938, Nr. 260, birž. 12, p. 5.
3. Kas laimėjo prof. Leono premiją // Lietuvos aidas. – 1933, Nr. 45, vas. 24, p. 6.
4. Leonavičius, Juozas. Petras Leonas – Lietuvos sąžinė (1864–1938). – Kaunas, 2002. – P. 506.
5. Lietuvos universiteto Teisės fakulteto dekano, Teisės enciklopedijos ir teisės filosofijos istorijos katedros vedėjo prof. Petro Leono darbo patalpų nustatymo aktas // Petras Leonas – teisininkas, sociologas, mokslininkas, visuomenės veikėjas : (1864 11 16–1938 05 12) : straipsnių rinkinys. – Kaunas, 1999. – P. 42–43.
6. Molis, Vygaudas. Petras Leonas : (1864 m. lapkričio 16 d. – 1938 m. gegužės 12 d.). – Portr. // Karštas komentaras. – 2014, rugpj. 15–29 (Nr. 17), p. 21.
7. Profesoriaus Petro Leono palikimas neišnyks / Arvydas Stankus // Petras Leonas – teisininkas, sociologas, mokslininkas, visuomenės veikėjas : (1864 11 16–1938 05 12) : straipsnių rinkinys. – Kaunas, 1999. – P. 39–40.
8. Teisių fakultetas // Vytauto Didžiojo universitetas Kaune, 1922–1932 : trumpa 10 metų veikimo apžvalga. – Kaunas : [VDU, 1932]. – P. 29.


LEVINAS EMANUELIS [1906 01 12 Kaune – 1995 12 24 Paryžiuje], filosofas egzistencialistas, Sorbonos universiteto profesorius.

1906–1915 m., 1920–1923 m. gyveno Kaune.

Gimė ir užaugo Kauno senamiestyje. Tėvas Jechielis Levinas (gimęs Kaune 1878 m.) turėjo knygyną (Laisvės al. 25), kuriame pardavinėjo kanceliarijos reikmenis ir knygas rusų kalba. Namuose buvo kalbama jidiš ir rusiškai. Nuo šešerių metų hebrajų kalbos jį mokė pasamdytas mokytojas.
1915 m. Levinų šeima persikėlė į Charkovą, kur Emanuelis lankė licėjų. 1920 m. su tėvais grįžo į Kauną ir apsigyveno Kalėjimo (dabar Spaustuvininkų) g. Nr. 1. Mokėsi Kauno žydų gimnazijoje, kurioje buvo dėstoma rusų kalba. Prisiminimuose teigė, kad jį auklėjant buvo apsieita be religinių dogmų, bet remtasi šventaisiais raštais. Būsimąjį filosofą ugdė ir intelektuali aplinka, galimybė semtis žinių iš tėvo knygyne ir bibliotekoje esančių knygų. Didelį įspūdį jam padarė rusų literatūra. Gavęs atestatą, mamos patartas, nutarė studijuoti Strasbūro universitete, garsėjusiame geru parengimu.
1923 m. išvykęs mokytis į Prancūziją, susirašinėjo su Kaune likusia kaimynų dukra Raisa Levi ir 1932 m. Paryžiuje su ja susituokė. Savo raštuose dažnai minėjo litvakų kultūrą, pasiliko pavardės lietuvišką galūnę. Spauda dažnai įvardija jį kaip žydų kilmės lietuvį. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Kaune gyvenusius šeimos narius naciai sušaudė.
Atviros Lietuvos fondas išleido autorių kolektyvo parengtą jo straipsnių rinkinį „Apie dievą, ateinantį į mąstymą“ (Vilnius, 2001) bei „Etika ir begalybė“ (Vilnius, 1994; 2003 m. – Brailio raštu). 2017 m. išleista E. Levino knyga „Laikas ir Kitas (Vilnius).

nuotrauka 2006 05 02 ant namo (Karaliaus Mindaugo pr. 37), minint 100-ąsias filosofo gimimo metines, buvo atidengta memorialinė lenta: „Šioje vietoje buvusiame pastate Lietuvos žydų šeimoje 1906 m. sausio 12 d. gimė vienas iškiliausių XX a. mąstytojų, filosofas Emanuelis Levinas. Mirė 1995 m. Paryžiuje“ (skulpt. Leonas Adomkus; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 02 10 įsak. Nr. A-570). 2012 m. kovo mėn. šalia atminimo lentos lietuvių kalba atidengta lenta su išverstu į prancūzų kalbą tekstu: „À cet endroit se dressait la maison dans laquelle est né le 12 janvier 1906 l\'un des plus éminents penseurs du XXe siècle, le philosophe Emmanuel Levinas. Issu d’une famille juive de Lituanie, il est décédé à Paris en 1995“ (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 03 21 įsak. Nr. A-1025).
Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/naujienos/gaires/emanuelis-levinas-75839  [žiūrėta 2012 11 22]

2013 03 21 naujai gatvei Romainiuose suteiktas E. Levino vardas (Kauno m. savivaldybės tarybos 2013 03 21 sprend. Nr. T-163).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?2497961121  [žiūrėta 2013 03 15]

2015 m. filosofo vardu pavadintas greta A. Mickevičiaus ir V. Putvinskio gatvių sankirtos esantis skveras.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atminimo lenta garsiajam filosofui. – Iliustr. // 15 min.: nemokamas dienraštis. – 2006, geg. 3, p. 5.
2. Filosofo skveras prie funikulieriaus. – Iliustr. – KD inf. // Kauno diena. – 2015, gruod. 12, p. 3.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Pažėraitė, Aušra. Emanuelis Levinas ir jo šeima Kaune // Žmogus ir žodis. – 2001, t. 3, Nr. 4, p. 49–55.
5. Skučaitė, Virginija. Augęs lietuviškoje kultūroje, bet į ją neįaugęs. – Iliustr. // Kauno diena. – 2012, lapkr. 21, p. 17.
6. Smolienė, Agnė. Skverui prie funikulieriaus – garsaus filosofo vardas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2015, rugpj. 1, p. 2–3.
7. Smolienė, Agnė. Studentai savo lėšomis siūlo pastatyti paminklą. – Iliustr. // Kauno diena. – 2014, birž. 18, p. 4.


LOZORAITIS STASYS (jaunesn.) [1924 08 02 Berlyne – 1994 06 13 Vašingtone, palaidotas Putname (JAV); 1999 06 15 perlaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. 1999 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Juozas Šlivinskas; archit. Algis Mikėnas, Birutė ir Juozas Poniškaičiai], diplomatas, visuomenės veikėjas.

1932–1939 m. gyveno, 1992–1993 m. lankėsi Kaune.

1935–1939 m. mokėsi Marijos Pečkauskaitės gimnazijoje Kaune.
1943–1991 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje prie Šv. Sosto, 1983–1991 m. Lietuvos pasiuntinybės patarėjas Vašingtone. 1991 m. JAV, vėliau Italijoje ėjo Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus pareigas. 1992 m., po 53 metų, S. Lozoraitis VDU kvietimu aplankė Lietuvą. 1992 02 16 VDU 70-ies metų įkūrimo proga jam įteikti VDU garbės daktaro žymenys.
1993 m. S. Lozoraitis buvo vienas iš kandidatų į Lietuvos Respublikos Prezidento postą. Kaune laimėjęs daugumos simpatijas, buvo vadinamas Lietuvos Vilties ir Garbės Prezidentu.
1995 m. sukurtas muzikinis kūrinys „Requiem in memoriam Stasys Lozoraitis“ (komp. Osvaldas Balakauskas), skirtas atlikti mecosopranui, chorui ir kameriniam orkestrui. 1996 m. apie diplomatą sukurtas filmas „Vilties prezidentas“ (režisierius, scenarijaus autorius Vytautas V. Landsbergis). 1998 m. serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas bendras 0,90 Lt vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė), skirtas Stasiui Lozoraičiui (1898–1983) ir Stasiui Lozoraičiui (1924–1994).
1999 m. (po mirties) apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu.
2003 m. Vytautas Landsbergis parašė „Pusbrolis Motiejus: knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo laiškų ir pasisakymų“ (Vilnius, 2003). 2015 m. išleista knyga „Gyvenimas – Lietuva : Daniela ir Stasys Lozoraičiai“ (Vilnius).

1991 09 18 suteiktas VDU garbės daktaro vardas.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html   [žiūrėta 2010 08 16]

1994 09 22 suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332   [žiūrėta 2010 07 08]

1994 10 29 Kryžių kalnelyje, prie VI forto (Pramonės pr.), pastatytas medinis koplytstulpis: „Šis koplytstulpis teprimena lietuvių tautai Viešpaties siųstą prezidentą ambasadorių Stasį Lozoraitį“ (tautodail. Leonas Reveltas, Pranas Peleckis, archit. Birutė Poniškaitienė)

1994 m. Žaliakalnio mikrorajono Darželio gatvė pavadinta S. Lozoraičio vardu (Kauno m. mero 1994 06 30 potv. Nr 466). 1995 m. viena iš Garliavos gatvių pavadinta jo vardu.

nuotrauka 1995 02 16 prie namo (K. Donelaičiog. 58) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1935–1939 m. gyveno Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, okupacijos metais Lietuvos diplomatijos vadovas užsienyje Stasys Lozoraitis (mirė 1983 m. Romoje) ir jo sūnus Lietuvos ambasadorius Vašingtone ir Romoje, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras Stasys Lozoraitis (mirė 1994 m. Vašingtone)“ (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1994 11 24 potv. Nr. 788).

nuotrauka 1996 09 08 Vienybės a. skverelyje (K. Donelaičio g. 58, prie VDU rektorato) pastatytas paminklas S. Lozoraičiui (skulpt. Juozas Šlivinskas; archit. Algis Mikėnas, Birutė ir Juozas Poniškaičiai).

1998 m. Lietuvos žurnalistų draugija įsteigė Stasio Lozoraičio publicistikos premiją „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“.

1998 m. Kauno 12-ajai vidurinei mokyklai (A. Stulginskio g. 61) suteiktas S. Lozoraičio vardas (Kauno m. valdybos 1998 11 17 sprend. Nr. 1105). 1999 m. mokyklos muziejuje įkurta S. Lozoraičio memorialinė ekspozicija. 2007 m. skulpt. Juozo Šlivinsko iniciatyva mokykloje atidengtas Stasio Lozoraičio bareljefas su atminimo lenta. 2017 m. Kauno Stasio Lozoraičio pagrindinė mokykla reorganizuota prijungiant ją prie Kauno Jono ir Petro Vileišių mokyklos-daugiafunkcio centro (KMS tarybos sprend. 2017 03 28 Nr. T-174, 2017 05 23 Nr. T-315).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?2736684130  [žiūrėta 2011 04 08]

2000 04 28 buvusiuose Ministrų rūmuose, kur anksčiau buvo Stasio Lozoraičio vyresniojo (1898–1983) darbo kabinetas (dabar VDU rektoratas, K. Donelaičio g. 58) atidarytas Stasio vyresniojo ir Stasio jaunesniojo Lozoraičių muziejus.
2010 02 11 dalis ekspozicijos perkelta į I aukšte esančią VDU istorijos menę, likusi – į fondus.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/s-ir-s-lozoraiciu-muziejus,-vdu-istorijos-mene.html  [žiūrėta 2012 01 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Abelkis, Pranas. Paminklas Stasiui Lozoraičiui Vilties skverelyje // Savivaldybės žinios. – 1996, rugs. 13, p. 1.
2. Garbaravičienė, Birutė; Jokūbaitis, Stasys; Vaitiekūnaitė, Ramutė. Vilties prezidento atminimui. – Iliustr. // Kauno diena. – 1994, spal. 31, p. 1–2.
3. Istorija, besibeldžianti į nūdieną. – Iliustr. // Kauno diena. – 1995, vas. 17, p. 1, 2.
4. Jonušaitė, Neringa . Atminties koplytstulpis Kauno vilties ir garbės Prezidentui. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 1994, spal. 31, p. 1–2.
5. Marcinkevičienė, Danute. 12-ajai vidurinei mokyklai suteiktas garbingas Stasio Lozoraičio vardas // Kauno žinios. – 1998, lapkr. 20, p. 2
6. Savičiūnaitė, Vida. Kaune įkurtas Lozoraičių muziejus. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2000, bal. 29, p. 2.
7. Stankevičiūtė, Rūta. Lozoraičių muziejus: klaustukai ir abejonės. – Iliustr. // Kauno diena. – 2010, vas. 9, p. 1, 2–3.
8. Tomkūnas, Mantas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2007, rugs. 3, p. 4.


LOZORAITIS STASYS (vyresn.) [1898 09 05 Kaune – 1983 12 24 Romoje (Italija); 1998 11 10 perlaidotas Petrašiūnų kapinėse], diplomatas.

[1912–1914], 1919–1923, 1932–1939 m. gyveno Kaune.

Kaune baigė keturias gimnazijos klases. 1919–1923 m. buvo Ministrų kabineto kanceliarijos viršininkas, reikalų vedėjas, 1932 m. – Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius.
1934–1938 m. – Užsienio reikalų ministras, turėjo autoritetą tarp Tautų Sąjungos vadovų ir politikų.
Nuo 1939 m. – nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Italijoje. S. Lozoraitis Lietuvos labui dirbo Romoje daugiau kaip 44 metus, turėjo pasaulinį diplomato autoritetą. 1935 m. buvo išrinktas Paryžiaus tarptautinės diplomatinės akademijos nariu.
1998 m. serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas bendras 0,90 Lt vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė), skirtas Stasiui Lozoraičiui (1898–1983) ir jo sūnui Stasiui Lozoraičiui (1924–1994).
1999 m. apie vyresnįjį Lozoraitį sukurtas dokumentinis filmas „Lietuvos diplomatijos šefas“ (rež. ir scenarijaus autorius Vytautas Žalys ir Juozas Sabolius). 2012 m. išleista Astos Petraitytės-Briedienės knyga „Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis (1940–1983)“. 2018 m. pristatytas dokumentinis vaidybinis filmas „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą. Stasys Lozoraitis“ (rež. Alvydas Šlepikas, Laura Paukštė).

nuotrauka 1995 02 16 prie namo (K. Donelaičio g. 58) atidengta memorialinė lenta su dviem bareljefais: „Šiame name 1935–1939 m. gyveno Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, okupacijos metais Lietuvos diplomatijos vadovas užsienyje Stasys Lozoraitis (mirė 1983 m. Romoje) ir jo sūnus Lietuvos ambasadorius Vašingtone ir Romoje, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaras Stasys Lozoraitis (mirė 1994 m. Vašingtone)“ (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1994 11 24 potv. Nr. 788).
Prieiga per internetą: http://wapedia.mobi/lt/Stasys_Lozoraitis_(1924)  [žiūrėta 2010 01 18]

2000 04 28 anksčiau buvusiuose Ministrų rūmuose Stasio Lozoraičio vyresniojo (1898–1983) darbo kabinete (dabar VDU rektoratas, K. Donelaičio g. 58) atidarytas Lozoraičių memorialinis muziejus.
2010 02 11
dalis ekspozicijos perkelta į I aukšte esančią VDU istorijos menę, likusi – į fondus.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/s-ir-s-lozoraiciu-muziejus,-vdu-istorijos-mene.html  [žiūrėta 2012 01 12]

2016 02 15 įkurta S. Lozoraičio senjorų akademija (SLSA).
Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/akademijoje-senjoru-mokslo-metu-pradzia-773699  [žiūrėta 2017 02 28]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dailidaitė, Daiva. Apie Lietuvos diplomatą. – Portr. // Dienovidis. – 1999, Nr. 6, p. 19.
2. Istorija, besibeldžianti į nūdieną. – Iliustr. // Kauno diena. – 1995, vas. 17, p. 1, 2.
3. Mikalčiūtė, Raimonda. Universiteto istorijos menė: žengtas tik pirmasis žingsnis. – Iliustr. // 15 min. – 2010 vas. 12, p. 3.
4. Savičiūnaitė, Vida. Kaune įkurtas Lozoraičių muziejus. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2000, bal. 29, p. 2.
5. Skučaitė, Virginija. Akademijoje – senjorų mokslo metų pradžia. – Iliustr. // Kauno diena. – 2016, rugs. 30, p. 3.
6. Stasys Lozoraitis /1898–1983/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 200–201.
7. Stankevičiūtė, Rūta. Lozoraičių muziejus: klaustukai ir abejonės. – Iliustr. // Kauno diena. – 2010, vas. 9, p. 1, 2–3.


LUKŠA-DAUMANTAS JUOZAS [1921 08 10 Juodbūdžio k. (Prienų r.) – 1951 09 04 Pabartupyje (Kauno r.); palaidojimo vieta nežinoma], Lietuvos partizanų rinktinės vadas.

1938–1951 m. Kauno mieste ir rajone gyveno su pertraukomis.

1940 m. baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją ir įstojo į KU. 1941 m. priklausė Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) studentų grupei, leido pogrindžio spaudą. Jo veikla susidomėjo saugumiečiai ir 1941 m. pradžioje J. Lukšą suėmė. Prasidėjus karui, 1941 06 24 lietuvių sukilėliai iš kalėjimo jį išlaisvino. Vokiečių okupacijos metais J. Lukša toliau studijavo architektūrą ir aktyviai dalyvavo antihitlerinėje organizacijoje – Lietuvių fronte.
1944 m. Juozas su dviem savo broliais tęsė pogrindinę veiklą Lietuvos išlaisvinimo tarnyboje. 1946 m. nutraukė studijas Kaune ir įsijungė į ginkluotą kovą Suvalkijos miškuose – buvo partizaninio sąjūdžio organizacinio skyriaus viršininkas, Tauro apygardoje leidžiamų laikraščių „Laisvės žvalgas“ ir „Kovos kelias“ redaktorius. 1946 11 01 suteikus kapitono laipsnį, paskirtas Vyriausiojo partizanų štabo vado Vyčio adjutantu.
1947 01 20 J. Lukša tapo Tauro apygardos Birutės rinktinės, veikusios Kauno mieste ir jo apylinkėse, vadu. Tuo metu užsimezgė ryšys su Vakarais. J. Lukša su svarbiais pavedimais 2 kartus nelegaliai kirto valstybinę sieną. 1947–1950 m. jis tapo partizanų diplomatu užsienyje. Ten susituokė su N. Bražėnaite ir parašė knygą „Partizanai už geležinės uždangos“. Žurnalistas Jonas Ohman išvertė ją į švedų kalbą pavadinęs „Miško broliai“ (šved. „Skogsbröder“) ir 2005 m. išleido Švedijoje 13 tūkst. egz. tiražu.
1950 10 03 J. Lukša su grupe žvalgybos mokykloje paruoštų kovotojų desantu grįžo į Lietuvą. 1950 12 31 apdovanotas Laisvės kovos 1-ojo laipsnio Kryžiumi (su kardais ir ąžuolo lapais), suteikiant Laisvės karžygio vardą. 1951 02 16 jam suteiktas partizanų majoro laipsnis. 1951 09 04 patekęs į pasalą žuvo Pabartupio k., netoli Pažėrų gv., 9 km nuo Garliavos. 1997 11 20 apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties).
J. Lukšos laiškai žmonai „Laiškai mylimosioms“ buvo išleisti atskira knyga 1993 m. Čikagoje, o 1994 m. – Kaune. 1995 m. Vytautas V. Landsbergis sukūrė dokumentinį filmą „Baladė apie Daumantą“. 1997 m. Lietuvos folkloro teatras pastatė spektaklį „Ir vėl iš kraujo kelsis Lietuva“, kurio tekstai paimti iš J. Lukšos knygų „Partizanai“ bei „Laiškai mylimosioms“. Mokytojas V. Vitkauskas 2003 m. sukūrė istorijos mokymo kompiuterinę priemonę „Partizanų vadas – Juozas Lukša-Daumantas“. 2004 m. rež. Jonas Vaitkus pastatė meninį filmą „Vienui vieni“. Kajetonas J. Čeginskas išleido knygelę „Juozas Lukša-Daumantas (1921–1951): Iš Lietuvos laisvės kovų istorijos“ (Kaunas, 2005). 2014 m. sukurtas dokumentinis filmas „Nematomas frontas“ (angl. „Invisible Front“, kūrėjai: Jonas Ohman, Vincas Sruoginis, Mark Johnston).

1973 m. žūties vietoje buvęs bendražygis Povilas Pečiulaitis pastatė medinį kryžių, o 1989 m., prasidėjus Lietuvos atgimimui, toje vietoje buvo pastatytas metalinis kryžius.
1999 09 04 Pabartupio pamiškėje (Kauno r.) pastatytas kryžius-paminklas, įamžinantis Tauro apylinkės vado J. Lukšos-Daumanto žūties vietą. Granite iškalta: „Šioje vietoje 1951 IX 4 žuvo LLK sąjūdžio atstovas užsieniui partizanas majoras Juozas Lukša-Daumantas“ (skulpt. Juozas Šlivinskas, archit. Algimantas Mikėnas). 2008 02 13 žūties vieta paskelbta kultūros paminklu (LRV 2008 02 13 nutar. Nr. 155).

nuotrauka 1989 09 28 Garliavoje buv. Komjaunimo gatvė pavadinta jo vardu. 1990 01 20 prie namo (J. Lukšos g. 1) iškilmingai atidengta memorialinė lenta su bareljefu ir užrašu: „Ir metai eis. Žydės laukai prie kelio / Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva... / Vyriausiojo ginkluotų / partizanų štabo / įgaliotinis užsienyje, / Tauro apygardos Birutės / rinktinės vadas kapitonas / Juozas Lukša-Daumantas, / 1951.IX.4 / žuvęs už Lietuvos laisvę”. / Gatvė veda į jo žuvimo vietą.“
1994 m. Kauno Eigulių mikrorajone buv. Transformatoriaus gatvei suteiktas J. Lukšos-Daumanto vardas.
Prieiga per internetą: http://www.luksosg.garliava.lm.lt/index.php?option=com_content&view=category&layout=blog&id=39&Itemi  [žiūrėta 2012 11 02],  http://www.krsvbiblioteka.lt/lt/component/content/article/34-straipsniai/526-memorialines-lentos  [žiūrėta 2012 11 05]

nuotrauka 1993 09 01 „Aušros“ gimnazijoje atidengta grupinė memorialinė lenta, įamžinusi moksleivių, žuvusių už Lietuvos laisvę, atminimą. Joje tarp kitų 10, įrašytas ir Juozas Lukša.

1994 03 17 Garliavos gimnazijai (buv. 3-iajai vidurinei mokyklai) suteiktas jo vardas. Gegužės mėn. direktoriaus V. Vitkausko iniciatyva gimnazijoje atidarytas Lukšos-Daumanto memorialinis muziejus, mokyklinių muziejų apžiūroje 2002 m. pelnęs antrąją vietą.
1994 05 26 prie mokyklos pastatytas ąžuolinis stogastulpis su įrašu „Lietuvių tautos kančiai atminti“ (tautodail. Adolfas Teresius).
Prieiga per internetą: http://www.luksosg.garliava.lm.lt/  [žiūrėta 2012 01 12]

1994 m. įkurtas J. Lukšos-Daumanto fondas (Dr. N. Bražėnaitės-Lukšienės-Paronetto iniciatyva), kurio tikslai: partizaninių kovų vietų ir jų kapų tvarkymas bei finansinė parama gabiems Garliavos J. Lukšos gimnazijos moksleiviams, siekiantiems aukštojo mokslo.

1995 08 27 vienintelio likusio gyvo brolio Antano Lukšos iniciatyva tėviškėje pastatytas atminimo kryžius (aut. E. Šimanskis), o Veiverių skausmo kalnelyje atidengtas paminklas žuvusių brolių partizanų: Juozo, Jurgio ir Stasio Lukšų atminimui (aut. P. Petraitis ir Leonas Juozėnas).
Prieiga per internetą: http://www.genocid.lt/Memo/Paminklai/prienai_r.htm  [žiūrėta 2010 08 16]

1996 m. prie Veiverių muzikos mokyklos, atidengtas granito paminklas su bareljefu, kuriame įrašyta: „Ne taikiam ramumui, bet kovingai kančiai esame žmonėmis“ J. Lukša-Daumantas iš „Laiškai mylimosioms“ (skulpt. Vidas Cikana).
2008 m. Veiverių krašto istorijos muziejuje atidaryta partizano Juozo Lukšos ekspozicija.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Prienai/veiveriu_muz.htm  [Žiūrėta 2010 08 12]

2011 08 10 Rukloje (Jonavos r.), Lietuvos didžiojo etmono Jonušo Radvilos mokomajame pulke, minint partizano J. Lukšos 90-ąsias gimimo metines, vyko Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Juozo Lukšos mokymo centro įsteigimo ir vardo suteikimo ceremonija.
Prieiga per internetą: http://kariuomene.kam.lt/lt/kariuomenes_struktura/sausumos_pajegos/padaliniai/spjlmc.html  [žiūrėta 2014 07 07]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Alšėnų seniūnija. – Iliustr. // Kauno rajonas. – [Vilnius], 2001. – 7 p.
2. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 130.
3. Blaževičius, Kazys. Juozas Lukša Daumantas // Gimtinė. – 2001, lapkr. 1–30, p. 1, 9.
4. Duobaitė-Bumbulienė, Rasa. Juozo Lukšos vardas pagerbtas Rukloje. – Iliustr. // Tremtinys. – 2011, rugpj. 19, p. 1–2.
5. Juozas Lukša-Daumantas, 1921–1951. – Kaunas, 1996. – 1 lankstinys [4 p]: portr.
6. J. Lukšos-Daumanto g. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 100–101.
7. Juozas Lukša /1921–1951/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 198–199.
8. Juozo Lukšos-Daumanto fondas // Tremtinys. – 1995, rugs. (Nr. 33), p. 3; Kauno laikas. – 1995, saus. 10, p. 4.
9. Jurgelionis, Romualdas. Monumentas – amžinas. – Iliustr. // Tremtinys. – 1999, rugs. 10, p. 1, 2.
10. Kondratienė, Beta. Grojant „Geležinio vilko“ orkestrui; Pabartupio kaime, žuvimo vietoje; Konferencijoje, skirtoje pasipriešinimo kovoms // Sūduva. – 1994, liep. 2, p. 4, 6.
11. Pietų Lietuvos partizanų sritis: atlasas. – Vilnius, 2008. – P. 155.
12. Po nelengvų Garliavos... – Iliustr. // Gimtasis kraštas. – 1990, vas. 9–15, p. 2.
13. Šalčius R. Paminklas tautos didvyriui Veiveriuose. – Iliustr. // Tremtinys. – 1996, spalis (Nr. 38), p. 1, 2.
14. Šimonienė, Tania. Nemirtinga mirtis. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 1995, kovo 14, p. 15.


MAČIŪNAS JURGIS [1931 11 8 Kaune – 1978 05 9 Bostone (JAV)], menininkas, moderniojo meno judėjimo „Fluxus“ pradininkas.

1931–1944 m. gyveno Kaune (išskyrus 1934–1935 m., kai gydėsi Šveicarijoje).

1938–1942 m. mokėsi Marijos Pečkauskaitės pradžios mokykloje, vėliau – „Aušros“ berniukų gimnazijoje. Šeima turėjo vilą Kulautuvoje, iš kurios 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1948 m. iki pat mirties gyveno JAV. Studijavo architektūrą, grafinį dizainą ir muzikologiją.
1961 m. pradėjo meno sąjūdį „Fluxus“, kuris plačiai išplito po visą pasaulį ir iki šiol turi pasekėjų (ypač Japonijoje). „Fluxus“ (lot. nepastovus, nepatvarus, besikeičiąs) meninė kryptis teigė vidinį visų kūrybos formų sąryšį, siekė panaikinti meno rūšių, žanrų ribas, suartinti meną ir gyvenimą; vengė bet kokio snobizmo ir susireikšminimo, deklaravo žaismę ir fantaziją, atrandamą kasdienybės smulkmenose, bei didžiulę meninę (asmenybės) įtaigą. J. Mačiūnas rašė manifestus, organizavo koncertus, leido ir apipavidalino „Fluxus“ antologijas, periodiką, kūrė hepeningus, akcijas, performansus, konceptualiuosius vaizdinius, objektus, muzikinius ir literatūrinius pokštus, nukreiptus prieš grynąjį „profesionalų“ meną.
Lietuvoje „Fluxus“ idėjos pradėjo plisti 9-ojo dešimtmečio pradžioje, kai sovietinė sistema ėmė atvirai griūti ir jaunoji lietuvių kompozitorių karta, siekdama atsikratyti senųjų įvaizdžių, neformaliuose renginiuose pradėjo rengti „fliuksiškas“ akcijas bei hepeningus. Jau trečią vasarą (nuo 2003 m.) iš jachtų į Kauno marias plukdomi meno kūriniai, minint J. Mačiūno menines idėjas: kūrybinę laisvę, žaismę ir džiaugsmą.
2016 06 04 serijoje „Garsūs pasaulio žmonės, kilę iš Lietuvos“ išleistas 0,75 euro nominalo pašto ženklas ir pirmosios dienos vokas, kuriuose įamžintas Jurgio Mačiūno atminimas (dail. Tomas Dragūnas).
Išleista Tomo Sakalausko knyga „Žiūrėjimas į ugnį: Jurgio Mačiūno, „Fluxus“ kūrėjo gyvenimas“ (Vilnius, 2002) bei leidinys „Mr. Fluxus: kolektyvinis Jurgio Mačiuno portretas, pagrįstas asmeniniais prisiminimais, kuriuos surinko Emettas Wiliamsas ir Ay-O, redagavo Emettas Wiliamsas ir Ann Noel (Vilnius, [2009]).

nuotrauka 1998 05 05 ant namo (Parodos g. 1) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1932 m. lapkričio 8 d. gimė moderniojo meno judėjimo „Fluxus“ pradininkas Jurgis Mačiūnas. Mirė 1978 m. gegužės 9 d. Bostone“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. mero 1997 07 30 potv. Nr. 315).

1999 02 16 Kauno paveikslų galerijoje (K. Donelaičio 16) atidarytas Jurgio Mačiūno kabinetas – pirmoji lietuvių pajėgomis parengta nuolatinė ekspozicija „Fluxus“ tėvui atminti.

nuotrauka 2017 07 20 trišalėje sankryžoje, jungiančioje Vytauto prospektą, K. Donelaičio ir Parodos gatves, atidaryta J. Mačiūno aikštė (projekto autorius menininkas Naglis Rytis Baltušnikas). Naujoji erdvė atitinka fluxiško absurdo dėsnius. Tai – pirmoji pasaulyje aikštė, į kurią negalima patekti ir kurios pėstiesiems nesimato.
Prieiga per internetą: http://pilnas.kaunas.lt/2017/03/16/logiski-pokstai-arba-interviu-su-nagliu-ryciu-baltusniku/  [žiūrėta 2017 07 20],  http://www.kaunas.lt/2017/07/naujienos/kaune-atidaryta-viena-keisciausiu-aiksciu-pasaulyje/  [žiūrėta 2017 07 31]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Aikštė, į kurią nepateksi. – Iliustr. // Kauno diena. – 2017, liep. 22, p. 5.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Logiški pokštai / kalbino Julija Račiūnaitė // Kaunas pilnas kultūros. – 2017, Nr. 3 (kovas), p. 18–25.
4. Petrauskaitė, Žilvinė. Valdininkai fliuksininkui Jurgiui Mačiūnui leido „pagyventi“ metus ilgiau. – Iliustr. // Kauno diena. – 1998, rugs. 12, p. 17.
5. Petrauskaitė, Žilvinė. Pagaminti Mačiūno degtukai // Kauno diena. – 1999, vas. 19, p. 4.


MAIRONIS, tikroji pavardė Jonas Mačiulis [1862 11 02 Pasandravyje (Raseinių r.) – 1932 06 28 Kaune; palaidotas prie Kauno arkikatedros bazilikos sienos], poetas, teologijos daktaras, profesorius, Kauno kunigų seminarijos rektorius, prelatas.

1873–1883 m., 1884–1888 m., 1892–1894 m. ir nuo 1909 m. iki mirties gyveno Kaune (išskyrus Pirmojo pasaulinio karo metus, kuriuos praleido Vašuokėnuose ir Krekenavoje).

1873 m. įstojo į Kauno gubernijos gimnaziją, kurią baigė 1883 m. pavasarį. 1884–1888 m. mokėsi Kunigų seminarijoje. 1909–1932 m. Jonas Mačiulis buvo paskirtas Moralinės teologijos katedros vedėju. 1922–1924 m. universitete skaitė lietuvių literatūros ir visuotinės literatūros kursus. Gyvendamas Kaune išleido poezijos rinkinį „Pavasario balsai“, parašė poemas „Raseinių Magdė“, „Mūsų vargai“, balades „Čičinskas“, „Jūratė ir Kastytis“, istorinių dramų trilogiją „Kęstučio mirtis“, „Vytautas pas kryžiuočius“, taip pat literatūros ir istorijos mokslo veikalų.
1911 m., 1914 m. ir 1922 m. O. Vitkauskytės knygynas Kaune išleido Maironio portretinius atvirukus. 1928 m. skulpt. J. Zikaras sukūrė bareljefą. 1933 m. išleistas pašto ženklas Maironiui (dail. Antanas Žmuidzinavičius). 1933 m. skulpt. Antanas Aleksandravičius sukūrė Maironio biustą, o 1957 m. skulpt. Vladas Žuklys – Maironio barelfeją. 1987 m. SSRS ryšių ministerija išleido pašto kortelę ir markiruotą voką, kurio piešinyje – Maironio paminklas ir tekstas: „125-osioms lietuvių poeto Maironio gimimo metinėms“ (lietuvių ir rusų kalbomis; dail. V. Konovalovas). 1993 m. išleistas 20 Lt banknotas, kurio dešinėje pusėje lietuvių poeto Maironio portretas (dail. Justas Tolvaišis). 1994 m. iš serijos „Žymūs žmonės“ išleistas 1 Lt vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė). 2008 m. pasirodė pirmoji kompaktinė plokštelė „Iš Maironio rinkinio“ (projekto autorės R. Antanaitienė, A. Ruseckaitė). Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, jog 2012-aisiais metais sukanka 150 metų, kai gimė poetas Jonas Mačiulis-Maironis, nutarė juos paskelbti Maironio metais. Ta proga išleistas 3,35 Lt nominalo pašto ženklas „2012-ieji – Maironio metai“ ir pirmosios dienos vokas bei suvenyrinis lapas (dail. Valdonė Bručienė). 2012 09 25 Lietuvos bankas į apyvartą išleido 50 Lt sidabrinę kolekcinę (proginę) monetą (dail. Rytas Jonas Belevičius), skirtą Maironio 150-osioms gimimo metinėms, UAB „Telemarketing“ nukaldino menininko Algirdo Boso sukurtą medalį. Tais pačiais metais išleista Maironio „Graži tu mano : lyrika, poema“, Aldonos Ruseckaitės knyga „Šešėlis JMM : Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai“, Brigitos Speičytės „Anapus ribos : Maironis ir istorinė Lietuva“, Algimanto Radzevičiaus „Taip niekas tavęs nemylės: 150-osioms Maironio gimimo metinėms“, Lietuvos maironiečių draugijos – „Maironio kelias : skiriama Jono Mačiulio-Maironio 150-mečiui“ ir 13 atvirukų rinkinys „Jonas Mačiulis-Maironis – 150“. 2014 m. išleistas straipsnių rinkinys „Eina garsas : nauji Maironio skaitymai“ (Vilnius), 2016 m. – Dainiaus Razausko monografija „Maironis – praamžės tradicijos dainius“ (Vilnius), „Maironis : laiškai, atsiminimai“ (Vilnius), „Apie Maironį: Maironio kritinės recepcijos rinktinė (1890–2010)“ (Vilnius, 2016).

[1922] m. dar esant gyvam Maironiui, Kauno gatvė miesto centre pavadinta jo vardu. Taip pat Maironio vardu gatvės pavadintos Garliavoje, Raudondvaryje.

1922 10 15 Maironiui suteiktas VDU garbės profesoriaus vardas, o 1932 01 29 VDU garbės daktaro vardas.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html   [žiūrėta 2010 08 16]

1928 m. už Maironio ilgametį ir nenuilstamą darbą bei nuopelnus seminarijai, jai priklausęs Kauno apskrities Lapių valsčiaus Šakių palivarkas pavadintas Maironiškio palivarku (Žemės reformos valdybos 1928 m. spalio mėn. Nutarimas Nr. 3960).
Prieiga per internetą: http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3387&kas=spaudai&st_id=19992  [žiūrėta 2012 10 12]

1933 m. Kunigų seminarijos sode pastatytas Maironio paminklas (biusto autorė – vienuolė Marija Leonarda Šmulkštytė). 1983 m. nukeltas ir atiduotas Lietuvių literatūros muziejui.

nuotrauka 1936 m. name, kuriame gyveno Maironis (Rotušės a. 13), įsteigtas Maironio memorialinis muziejus (1955 m. reorganizuotas į Kauno literatūros muziejų, 1965 m. – į LTSR literatūros muziejų, o 1989 m. jam vėl grąžintas Maironio lietuvių literatūros muziejaus vardas). Muziejaus 2-ajame aukšte yra Maironio memorialinis butas, visiškai baigtas restauruoti 1998 m.
1933 m. poeto mirties metinėms sesuo Marcelė Mačiulytė sode pastatė skulpt. Petro Aleksandravičiaus sukurtą skulptūrą „Kristus“ su užrašu: „Mylimajam savo broliui prel. J. Mačiuliui-Maironiui dažnai šitam sode besimeldusiam ir vaikščiojusiam, atminti. Šiais 1933 šventais metais šį kuklų paminklą pastatė dėkinga ir mylinti jo sesuo Marcelė Mačiulytė.“
Prieiga per internetą: http://www.maironiomuziejus.lt/  [žiūrėta 2010 08 16]

nuotrauka 1937 m. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje pastatytas Maironio biustas (sukurtas 1933 m.; skulpt. Bronius Pundzius). Nugriautas po Antrojo pasaulinio karo (iki 1949 m.), atstatytas 1988 12 30 (archit. Algimantas Sprindys).

nuotrauka 1937 m. prie Arkikatedros bazilikos fasado įrengtas Maironio antkapis paminklas-mauzoliejus (archit. Stasys Kudokas). Antkapio vidurinėje dalyje yra bronzinis horeljefas su žemiau įrašytu Maironio poemos „Raseinių Magdė“ posmu (1934–1935 m.; skulpt. Bernardas Bučas).

nuotrauka 1970 m. prie Maironio literatūros muziejaus namo (Rotušės a. 13) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1910–1932 m. gyveno Maironis“ (skulpt. Viktoras Palys).

1970 m. prie buvusios Kauno gubernijos gimnazijos, dabartinės Maironio gimnazijos pastato (Gimnazijos g. 3) atidengta memorialinė lenta: „Čia 1873–1883 m. mokėsi poetas Jonas Mačiulis-Maironis“. 2004 m. spalio mėn. lenta pavogta, o 2005 m. – atstatyta: „Šioje gimnazijoje 1873–1883 m. mokėsi poetas Jonas Mačiulis-Maironis“ (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 03 01 įsak. Nr. A-733).

nuotrauka 1977 m. Rotušės aikštėje pastatytas paminklas Maironiui (skulpt. Gediminas Jokūbonis, archit. Kazys Šešelgis).

1987 m. minint poeto 125-ąsias gimimo metines, Betygalos vidurinei mokyklai (Raseinių r.) suteiktas Maironio vardas. 1998 m. mokykloje įkurtas memorialinis muziejus. Jame eksponuojami Mačiulių šeimos portretai, poeto asmeniniai daiktai ir knygos.

1989 03 22 Kauno 2-ajai vidurinei mokyklai suteiktas Maironio vardas (nuo 2000 05 25 – Kauno Maironio gimnazija; nuo 2010 07 09 – Kauno Maironio universitetinė gimnazija).
Prieiga per internetą: http://www.maironis.kaunas.lm.lt/Istorija.aspx   [žiūrėta 2010 09 02]

1989 10 28 pradėjo veiklą Lietuvos maironiečių draugija (Maironio gimnazija – vienas šalies koordinacinių centrų, Kauno apskrities draugijos centras).

nuotrauka 1990 10 30 prie namo (Amerikos lietuvių g. 9) atidengta memorialinė lenta: „Šį namą 1932 m. pasistatė poetas prelatas Jonas Mačiulis-Maironis . Čia 1932–1940 m. buvo „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcija, gyveno kalbininkas akademikas Juozas Balčikonis. Pastato projekto autorius – architektas K. Reisonas”. 1994 m. lenta nuplėšta.
2005 12 23 pakabinta nauja lenta: „Šiame name 1932–1940 m. buvo „Lietuvių kalbos žodyno“ redakcija, gyveno kalbininkas akademikas Juozas Balčikonis. Namą pagal architekto Karolio Reisono projektą 1932 m. pastatė prelatas Jonas Mačiulis-Maironis“ (skulpt. Algimantas Šlapikas; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 09 26 įsak. Nr. A-3418).

1992 m. Maironio memorialinėse vietose, Raseinių rajone – Pasandravyje ir Bernotuose – įkurtas Pasandravio memorialinis draustinis (Poeto Maironio gimtinė). Raseinių krašto istorijos muziejaus padalinys.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Raseiniai/Raseiniu_muziejus.htm  [žiūrėta 2010 08 16]

nuotrauka 2002 11 05 VDU Katalikų teologijos fakulteto auditorija (Gimnazijos g. 7) pavadinta Maironio vardu.
Prieiga per internetą: http://fcis.vdu.lt/Conferences/FOV1-00010A9E/00E05DC0-70E903AC-00E2800E  [žiūrėta 2013 03 15]

2012 m., Maironio 150-osioms gimimo metinėms paminėti, netoli Vilkijos esančiame Ringovės kaime (Kauno r.) pastatytas panevėžiečio tautodailininko Donato Jasinevičiaus sukurtas, poeto atminimą įprasminantis medinis kryžius, iškilęs Kauno rajono savivaldybės, maironiečių ir Krepšinio federacijos iniciatyva.
Prieiga per internetą: http://maironieciudraugija.lt/Sandrava/2012SandravaNr3.pdf  [žiūrėta 2015 04 23],  http://vilkijoskrastas.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=45&Itemid=66  [žiūrėta 2015 04 23]

2013 03 21 įsteigta Maironio premija (10 tūkst. Lt), kasmet skiriama už geriausią naują poezijos knygą (Kauno m. savivaldybės tarybos 2013 03 21 sprend. Nr. T-181).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?2077639742  [žiūrėta 2013 03 26]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Baltų vienybės diena ir Maironio 150-mečio šventė. – Iliustr. // Sandrava. – 2012, Nr. 3 (gruodis), p. 1–2.
2. Jankevičiūtė, Giedrė. Dailė ir valstybė : dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940. – Kaunas, 2003. – P. 255.
3. Kauno Maironio gimnazija. – [Kaunas, 2000]. – 1 lap.: sulankst. į 6p.: iliustr.
4. Kažukauskaitė, Ona. Maironis ir Maironiai, Maironiškiai. – Santr. angl. – Bibliogr.: 24 pavad. ir išnašose // Kalbos kultūra. – [T.] 85, p. 113–120.
5. Lietuvos pašto ženklai : pašto ženklų katalogas : Nepriklausoma Respublika (1918–1940). – Vilnius, 1991. – P. 146–148.
6. Maironio lietuvių literatūros muziejus. – Kaunas, 1994. – [28 p.] : iliustr.
7. Miesto pulsas: Vardas // Laikinoji sostinė. – 2002, lapkr. 6, p. 1.
8. Nukentėję paminklai. – Vilnius, 1994. – P. 63–64.
9. „Pasklido giesmė po tą šalį…“. – Iliustr. // Naujos tėviškės žinios. – 2012, rugs. 26, p. 4.
10. Rūkienė, Danutė. Statytas muziejui, atiteko redakcijai, liko vaikų darželiui // Diena. – 1995, bal. 8, priedas Kaunas ir kauniečiai, p. 10.
11. Ruseckaitė, Aldona. Pasvarstymai nejubiliejinio gimtadienio proga. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1989, lapkr. 12, p. 1–2.
12. Ruseckaitė, Aldona. Šešėlis JMM : ištrauka iš rengiamos knygos. – Iliustr. // Literatūra ir menas. – 2012, Nr. 27 (liep. 6), p. 24–25.
13. Sekonaitė, Adelė. Nuo Kražių iki Maironio vardo // Kauno tiesa. – 1989, rugs. 2, p. 5.
14. Šinkūnaitė, Laima. Maironio biustas tikrai sugrįš… // Kauno diena. – 1991, lapkr. 27, p. 5.
15. Šinkūnaitė, Laima. Memorialiniai ženklai. – Iliustr. // Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika. – Kaunas, 2008. – P. 130–131.
16. Visuomenės ir kultūros veikėjai. – Iliustr. // Sugrįžimai / Aldona Zimnachaitė. – Kaunas, 2001. – P. 81–82.
17. Vytauto Didžiojo universitetas: garbės daktarai. – [Kaunas, 1992]. – 1 lap. sulankst. į 4 p.: iliustr.
18. Maironio sodas / parengė Aldona Ruseckaitė. – Kaunas : Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2017. – P. 25.


MANOMAITIS VALDEMARAS [1912 09 30 Šiauliuose – 2000 09 21 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], dailininkas keramikas.

[1925]–2000 m. gyveno Kaune.

1931 m. baigęs Kauno gimnazijos šešias klases, įstojo ir 1937 m. baigė Kauno meno mokyklos keramikos studiją. 1939 m. lankė Jono Mikėno skulptūros studiją. 1940–1941 m. – Šeduvos gimnazijos mokytojas, 1941–1943 m. – Kauno „Dailės“ kooperatyvo keramikos ateljė dailininkas, 1943–1944 m. – 3-iojo Baltarusių fronto štabo kūrybinis dailininkas, 1946–1950 m. – Kauno vidurinės dailės mokyklos mokytojas, direktoriaus pavaduotojas, 1946–1962 m. – Kauno „Dailės“ kombinato meno vadovas, 1971–1982 m. – keramikos mažojo tiražo gamybos autorinės grupės vadovas. Nuo 1951 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys.
1936 m. Žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune už eksponuotus keramikos darbus apdovanotas I laipsnio pagyrimo diplomu, 1937 m. Tarptautinės meno ir technikos parodoje Paryžiuje – aukso medaliu. 1982 m. gavo LTSR nusipelniusio meno veikėjo vardą.
Aktyviai dirbo unikalios ir serijinės keramikos srityje. Šalia buitinės keramikos – dekoratyvinių vazų, lėkščių, servizų, ypač didelį dėmesį skyrė smulkiajai animalistinei skulptūrėlei. Kūrė dailiuosius odos dirbinius – albumus, rankinukus, pinigines, raktines, papuošalus. Meniniam odos apdirbimui pritaikęs išlikusią prieškario techniką, ją tobulinęs, eksperimentavęs, išrado reljefines ir įgilinto kontūro klišės technologijas. Kauno „Dailės“ kombinato keramikos skyriuje buvo realizuojamos dailininko ištobulintos poglazūrinio dekoravimo, viršemalinės ir inkrustacinės technologijos. V. Manomaitis sukonstravo pirmąsias elektrines žiedimo stakles, retušavimo ir šlifavimo prietaisus. Laisvalaikiu tapė ir piešė.
Individualios dailininko parodos surengtos Kaune – 1962 m., 1967 m., 1982 m., 1992 m., 1999 m., Vilniuje – 1997 m. Jo kūriniai eksponuoti tarptautinėse parodose Latvijoje, Belgijoje, Rusijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, JAV ir kt.
V. Manomaičio, laikomu vienu pirmųjų dizainerių keramikos srityje, darbų turi Lietuvos dailės muziejus ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

nuotrauka 2001 m. ant pastato Vilijampolėje (Jurbarko g. 2) buvo prikabinta medinė memorialinė lenta: „Šiame pastate nuo 1944 m. pradėjo veikti dailininko Vaclovo Miknevičiaus vadovaujama keramikos dirbtuvė. Joje dirbo lietuvių profesionaliosios keramikos pradininkai: prof. Liudvikas Strolis, prof. Jonas Mikėnas, Valdemaras Manomaitis“ (dail. V. Riaubienė; Kauno m. mero 2001 08 08 potv. Nr. 326).

nuotrauka 2015 04 28 ant namo (Parodos g. 7) atidengta (įrengta 2014 12 17) memorialinė lenta: „Šiame name 1962–2000 m. gyveno ir kūrė dailininkas Valdemaras Manomaitis“ (skulpt. Danielius Sodeika; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 11 14 įsak. Nr. A-3163).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4084369956  [žiūrėta 2015 05 05]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengs penkias atminimo lentas. – Iliustr. – BNS inf. // Kauno diena. – 2014, saus. 13, p. 23.


MARCINKEVIČIUS JONAS [1900 12 26 Radviliškyje – 1953 07 31 Vilniuje], prozininkas, dramaturgas.

1930–1941 m. gyveno Kaune.

1919 m. įstojo į Lietuvos kariuomenę, bet netrukus iš jos dezertyravo. Buvo apkaltintas šnipinėjimu ir įkalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Dirbdamas kalėjimo bibliotekoje įniko į knygas, pradėjo rašyti. Rašinius į laisvę išnešdavo kalėjimo kapelionas Vincas Jarulaitis. Už juos J. Marcinkevičiui atnešdavo rašymo reikmenų, pinigų. 1930 m. paleistas iš kalėjimo. Nuo 1931 m. vertėsi žurnalistika bei literatūriniu darbu. Ilgą laiką gyveno mažame namelyje Vilijampolėje.
Iki 1941 m. parašė ir išleido 8 romanus ir apsakymų rinkinį. Reikšmingiausi romanai: „Mes ateinam“ (1936), „Benjaminas Kordušas“ (1937), „Jis turi mirti“ (1937), „Nemunas patvino“ (1939), „Kražių skerdynės“ (2 t., 1938), „Baudžiauninkai“ (1940) ir kt.

nuotrauka 1968 m. prie namo (K. Petrausko g. 5) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1937–1938 m. gyveno rašytojas Jonas Marcinkevičius“ (LDT VK 1965 12 08 sprend. Nr. 712). Dėl namo rekonstrukcijos lenta nuimta.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


MARTINAITIS ANTANAS [1939 06 20 Vandžiogaloje (Kauno r.) – 1986 06 20 Kaune; palaidotas Romainių kapinėse], tapytojas, šiuolaikinės dailės klasikas ir poetas.

1939–1968 m. gyveno ir dirbo Kaune (išskyrus studijų metus Vilniuje), nuo 1981 m. gyveno Kačerginėje (Kauno r.)

Gimė Vandžiogaloje, užaugo Kaune. 1950–1957 m. mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje. 1964 m. baigė Vilniaus dailės institutą, tapytojo A. Gudaičio klasę. Atidirbęs pagal paskyrimą, nuo 1969 m. dėstė Kauno vaikų dailės mokykloje.
Nutapė peizažų, natiurmortų, figūrinių kompozicijų: „Pabaigtuvės ant Gudkalnio (1969), „Besimaudančios prie ežero“ (1975) ir daugelį kitų. Nuo 1965 m. dalyvavo grupinėse parodose.
Liko jo surinkti atsiminimai apie dailininkus: J. Mikėną, V. Vizgirdą, A. Gudaitį, A. Samuolį ir kitus, nebaigtas kūrinys „Amžinoji žvynė“ bei gyvenimo knyga „Liber magnus“, kurią pradėjo rašyti dar 1956 m. Nuo 17 m. rašė sonetus. „Nemuno“ redakcijos leidykla išleido jo poezijos rinktinę „Paskui medinį arkliuką“ (Kaunas, 1994). 1987 m. (po mirties) apdovanotas Valstybine premija.
Name, kuriame gyvena Martinaičių šeima Kačerginėje (Taikos g. 3), įrengtas atminimo kambarys. Čia sukabinti tapybos darbai bei jo rinktos skulptūros, tarp kurių yra J. Šulskio lieta paties dailininko figūra. Birželio 20 d. Kačerginėje vyksta A. Martinaičio atminimui skirti vakarai, dailininkų plenerai. Pažymint tapytojo jubiliejines metines Kaune rengiamos išsamios jo kūrinių parodos.
ŠMC parengė parodos katalogą „Antanas Martinaitis (1939–1986): tapyba, piešiniai, rankraščiai“ (Vilnius, 1999). Išleistas išsamus albumas „Antanas Martinaitis“ (Vilnius, 2010).

nuotrauka 1999 m. 40-metį švenčianti keturmetė Kauno dailės mokykla (Šv. Gertrūdos g. 33), pažymint dėstytojo Antano Martinaičio 60-ąsias gimimo metines, pavadinta jo vardu.

2006 m. įkurtas Martinaičių paveldo fondas, skirtas dailininkų dinastijos darbams rinkti ir skleisti, jų atminimui įamžinti.
Prieiga per internetą: http://www.mpf.lt/biografija_antanas.htm  [žiūrėta 2010 08 16]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Galeriją okupuos moksleiviai. – Iliustr. // 15 min. – 2009, geg. 29, p. 5.
2. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Sukaktys, primenančios dailininką... – Iliustr. // Kauno diena, 1999, birž. 19, p. 20, 21.


MARTINONIS NIKODEMAS[1887 06 01 Panemunyje (Rokiškio r.) – 1957 07 19 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse. 1957 m. pastatytas antkapinis paminklas (archit. M. Daujotas)], choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius.

1908–1910, 1925–1957 m. gyveno Kaune.

Mokėsi Maskvos konservatorijoje. 1925 m. sugrįžęs į Kauną, aktyviai įsijungė į kultūrinį-muzikinį gyvenimą: vadovavo Šaulių sąjungos, Lietuvos žemės ūkio akademijos, Kauno universiteto, Kauno „Dainos“ draugijos ir „Kauno audinių“ mišriems chorams, daug metų buvo „Lietuvos muzikų“ draugijos pirmininkas ir muzikinio gyvenimo organizatorius. Nuo 1926 m. – Kauno muzikos mokyklos (nuo 1933 m. – konservatorijos) vargonų ir choro dirigavimo klasių vedėjas. 1944–1946 m. – Kauno konservatorijos direktoriaus pavaduotojas, 1946–1948 m. – Kauno muzikos mokyklos direktorius. Muzikos mokykloje ir konservatorijoje dėstė vargonus, choro dirigavimą ir muzikos teorijos disciplinas, vadovavo choro studijoms, organizavo chorvedžių kursus. Jis daug prisidėjo prie chorvedybos metodikos tobulinimo ir naujos chorvedžių pamainos rengimo, lietuvių chorinės kultūros ugdymo.
Harmonizavo apie 100 lietuvių liaudies dainų, sukūrė kūrinių chorams ir solistams. N. Martinonis Kaune ir įvairiuose Lietuvos miestuose organizavo dainų šventes ir joms dirigavo, buvo 1930 m. visos Lietuvos dainų šventės jungtinio choro dirigentas. Jo dėka mūsų respublikoje nuskambėjo saviveiklinių chorų atliekamos V. A. Mozarto, G. H. Hendelio, F.J. Haydno, L. Beethoveno ir kitų kompozitorių oratorijos, kantatos ir kiti klasikinės muzikos kūriniai.
1987 m. Elenos Martinonienės sudaryta ir išleista knyga „Nikodemas Martinonis: kūrybinės veiklos apžvalga, interviu, pasisakymai, amžininkų atsiminimai“ (Vilnius, 1987).

nuotrauka 1968 m. ant namo (Vaižganto g. 10) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1934–1957 m. gyveno chorų dirigentas, pedagogas Nikodemas Martinonis“.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:
1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Nikodemas Martinonis. – Portr., iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. - P. 34–35.


MATULIONIS POVILAS [1860 09 05 Kupiškyje – 1932 03 15 Aleksandrijoje (Šiaulių r.)], miškininkystės pradininkas Lietuvoje, profesorius.

1919–1924 m. gyveno Kaune.

1889 m. baigė Peterburgo miškininkystės institutą. 1918–1921 m. buvo Lietuvos žemės ūkio ir valstybės ministerijos Miškų skyriaus vedėjas, Miškų departamento direktorius, o 1919–1924 m. – Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos viceministras. 1920–1922 m. – Aukštųjų mokslų draugijos pirmininkas, vienas iš Lietuvos universiteto steigėjų. Su gamtininku T. Ivanausku prie Švietimo ministerijos įkūrė Gamtos tyrimų stotį, Lietuvai pagražinti draugiją. 1922–1924 m. LU Miškininkystės katedros vedėjas, ordinarinis profesorius, nuo 1925 m. – Miškų tyrimo reikalų komiteto vadovas bei Suomių miškų mokslo draugijos garbės narys. 1924 m. įkūrus LŽŪA, išrinktas pirmuoju rektoriumi bei Miškotvarkos katedros vedėju ir dirbo iki 1929 m.
P. Matulionis – miško tipologijos mokslo pradininkas Lietuvoje. Sukūrė miškų klasifikacijos lentelę, kurioje suskirstė miškus į 10 tipų sujungęs juos į šilus, girias ir duburus, pasiūlė formulę metinei miško kirtimo normai apskaičiuoti. Sudarė pagrindinių Lietuvos medžių rūšių tūrių lenteles. Rašė miškininkystės, botanikos, gamtos turtų apsaugos, Lietuvos istorijos bei kultūros klausimais. 1922 m. sudarė Lietuvos ir Latvijos apžvalginius ir reljefinius žemėlapius. Buvo lietuviškų vaidinimų režisierius, aktorius, pasireiškė ir grožinėje kūryboje.
Parašė veikalus: „Kiek girioje medžių kirstina“ (1924), „Miško atvejinė arba sėklinė medžiapjūtė“ (1925), „Žolynas“ (1906), Lietuvos miškai (1919, 1922, 1923)“, „Miškų ūkio sistemos, rūšys ir porūšiai“ (1927) ir kt.
1928 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu su žvaigžde ir Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliu. 1927 m. Latvijos respublikos prezidentas jį apdovanojo Trijų žvaigždžių ordinu.
1945 m. Baltarusijos meninių dirbinių dirbtuvėse buvo nutapytas P. Matulionio portretas, puošiantis Kauno miškų ir inžinerijos kolegijos salę. 1973 m. portretą LŽŪA (dab. ASU) Rektorių galerijai nutapė Mečislovas Ostrauskas. 1976 m. portretą nutapė Milita Kumpytė, 2006 m. – Vidmantas Jažauskas. 1985 m., minint P. Matulionio 125-ąsias gimimo metines, dailininkas Vytautas Jakštas sukūrė keturių spalvų memorialinius ekslibrisus.
1991 m. Kupiškyje buvo įkurtas jo memorialinis muziejus.
Apie jį išleistos knygos: „Įžymus lietuvių miškininkas – prof. Povilas Matulionis“ (Kaunas, 1957), Antano Rukuižos monografija „Prof. dr. h.c. Povilas Matulionis : gyvenimas ir darbai“ (Chicago, 1960). Lina Matiukaitė parengė knygelę „Nepažįstamas Povilas Matulionis: literatas, publicistas, kultūrininkas“ (Utena, 2000). 2014 m. išleista Romualdo Deltuvo knyga „Povilas Matulionis : ateities pradžia – tai mes“ (Kaunas).

1929 06 18 už nuopelnus gamtos mokslų srityje jam suteiktas Lietuvos universiteto garbės daktaro laipsnis.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html  [Žiūrėta 2010 08 16]

[1932 m.] buvo įsteigtas jo vardo stipendijų fondas miškininkams.

1934 12 01, minint Žemės ūkio akademijos studentų tautininkų korporacijos „Jaunoji Lietuva“ dešimtmetį, akademijos aktų salėje atidengta profesoriaus P. Matulionio atminimui sukurta memorialinė lenta su bareljefu (skulpt. Vincas Grybas), kuriame iškalti žodžiai: „Aš esu gyvas naujos kartos gyvenimu, nes po manęs jų eilė bus“. Apačioje įrašas: „Profesoriui dr. h.c. Povilui Matulioniui – pirmam Žemės ūkio akademijos rektoriui“. Antrojo pasaulinio karo metais Dotnuvoje buvo susprogdintas pastatas, kuriame lenta kabojo.

1966 m. Kauno centre ant namo (Kęstučio g. 47) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1919–1924 m. gyveno miškininkas prof. P. Matulionis“. Lenta nuimta.

nuotrauka 1994 10 14, minint LŽŪA 70-metį, Noreikiškėse, skverelyje prieš centrinius rūmus, vadinamojoje Rektorių alėjoje, atidengtas paminklinis biustas pirmajam rektoriui „Profesorius Povilas Matulionis“ (skulpt. Marijus Petrauskas), Miškų fakulteto Miškotvarkos katedroje (Studentų g. 13, Akademija, Kauno r.) atidarytas prof. P. Matulionio kabinetas, įrengtas stendas, skirtas jo mokslinei veiklai. Kabinetą puošia 1961 m. dail. Vlado Žuklio sukurtas bareljefas ir profesoriaus portretas, kurį 1974 m. nutapė Adolis Jonas Krištopaitis. Čia saugoma ir Saliamono Karčiausko surinkta rankraštinė medžiaga apie profesorių.
Prieiga per internetą: http://www.asu.lt/pradzia/lt/24494  [žiūrėta 2013 03 14]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atminimas / Romualdas Deltuvas. – Iliustr. – Bibliogr. išnašose // Povilas Matulionis. – Kaunas : Lututė, 2014. – P. 571–579.
2. J.T. Jaunosios Lietuvos korporacijos šventė. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 1934, nr. 276, gruod. 3, p. 10.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Memorialinė lenta profesoriui Povilui Matulioniui, 1934. – Iliustr. // Vincas Grybas: Gyvenimo ir kūrybos drama / Nijolė Tumėnienė. – Vilnius, 2004. – P. 95.
5. Povilas Matulionis. – Portr. // Miškininkystės katedrai – 80 metų. – Kaunas, 2003. – P. 13–14.
6. [Povilo Matulionio atminimas įamžintas...] // Nepažįstamas Povilas Matulionis / Lina Matiukaitė. – Utena, 2000. – P. 152–168.
7. Prof. P. Matulionio bareljefas. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 1934, nr. 272., lapkr. 28, p. 3.


MAŠIOTAS PRANAS [1863 12 19 Pūstelninkuose (Vilkaviškio r.) – 1940 09 14 Kaune; palaikai buvo palaidoti Kauno miesto kapinėse, vėliau perkelti į Petrašiūnų kapines], prozininkas, vertėjas, pedagogas.

1919–1924, 1929–1940 m. gyveno Kaune

1919 m. grįžo iš Rusijos į Lietuvą. 1919–1923 m. dirbo Lietuvos švietimo viceministru. Be to, dirbo Knygų leidimo ir terminologijos komisijoje. 1924–1929 m. – Klaipėdos gimnazijos direktoriumi. 1929 m. išėjo į pensiją, atsidėjo literatūriniam darbui.
Visas P. Mašioto gyvenimas buvo pašvęstas savo tautos kultūriniam atgimimui, tautinės mokyklos kūrimui. Jis pelnytai laikomas lietuvių vaikų literatūros tėvu. Rūpindamasis jaunosios kartos ugdymu, P. Mašiotas parašė mokslo populiarinimo knygų („Apie žemės vidurius“, „Pasakos – nepasakos“, „Mokslo pasakos“, „Kaip žmogus žemėje įsigalėjo“ ir kt.), sukūrė pasakų „Mano dovanėlė“, „Kiškiai“, „Senio pasakos“, „Augalų pasakos“ ir kt.), grožinių ir dokumentinių apysakų („Ir aš mažas buvau”, „Nepaprastos atostogos”, „Gimnaziją atsiminus”, „Kai knygas draudė“ ir kt.), parengė vadovėlių, mokymo priemonių, paskelbė straipsnių, išvertė užsienio rašytojų knygų (J. Swift’o „Guliverio kelionės“, D. Defoe „Robinzonas Kruzas“, H. Wels’o „Pirmieji žmonės mėnulyje“ ir kt.). Pasirašinėdamas ir savo pavarde ir slapyvardžiais bendradarbiavo spaudoje. Rašė pedagogikos, istorijos, mokyklų organizavimo, metodikos, liaudies švietimo, kalbos, kultūros, terminijos kūrimo ir norminimo, etnografijos, visuomeninio gyvenimo klausimais. 1928 m. P. Mašiotas apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio, 1933 m. – 1-ojo laipsnio ordinais. 1933 m. išrinktas Lietuvos rašytojų draugijos garbės nariu.
Serijoje „Prano Mašioto knygynėlis“ 1969–1983 m. išleistos 37 knygos.
1982 m. išleista dukters Marijos Urbšienės-Mašiotaitės atsiminimų knyga apie tėvą „Prie žibalinės lempos“ (Vilnius, 1982, 1996). 1990 m. parengta Albino Degučio „Prano Mašioto bibliografija“ (Vilnius, 1990). 2013 m. išleista knyga „Prano Mašioto šviesa“ (Vilnius), skirta 150-osioms rašytojo gimimo metinėms.
2013 03 09 serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas 2 Lt nominalo vertės pašto ženklas ir pirmosios dienos vokas, skirtas 150-osioms P. Mašioto gimimo metinėms (dail. Aušrelė Ratkevičienė).

1923 12 17 LU Matematikos-gamtos fakulteto siūlymu jam buvo suteiktas garbės daktaro laipsnis.
1999 11 17 pripažintas KTU garbės daktaru.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html  [žiūrėta 2010 08 16],  http://www.ktu.lt/lt/apie_universiteta/daktarai.asp?id=124  [žiūrėta 2010 08 16]

1934 m. viena iš Kauno gatvių pavadinta P. Mašioto vardu (Kauno m. Tarybos 1934 06 07 nut. Nr. 726). 1993 m. nauja Aleksoto gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1993 06 18 potv. Nr 615). 1992 m. Kačerginės (Kauno r.) gatvė pavadinta jo vardu.

nuotrauka 1986 m. prie namo (K. Donelaičio g. 4) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1929–1940 m. gyveno rašytojas, pedagogas Pranas Mašiotas“ (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33 p.) Tekstas lietuvių ir rusų kalbomis.

1996 m. Kauno 7-ajai pradinei mokyklai (Rasytės g. 1), suteiktas Prano Mašioto vardas.
Prieiga per internetą: http://www.masiotas.kaunas.lm.lt  [žiūrėta 2010 08 16]

2002 m. savo veiklą pradėjo Prano ir Jono Mašiotų atminimo puoselėtojų draugija Kačerginėje.
Prieiga per internetą: http://www.kacergine.lt/?psl=bpm&lan=lt  [žiūrėta 2010 08 12]

nuotrauka 1980 m. Kačerginėje (Kauno r.) ant namo (J. Janonio g. 38), kuriame keletą metų rašytojas atostogavo, atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1938–1940 m. gyveno rašytojas Pranas Mašiotas“.
2004 m. Mašiotynėje (parkelyje prie namo) įkurtas Prano Mašioto pasakų parkas.
Prieiga per internetą: http://www.savivaldybes.lt/zinios/index.php?lang=lt&gr=naujienos&id=1172  

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dovana iš Čikagos. – Iliustr. // Kauno diena. – 2002, rugpj. 3, p. 14.
2. KAA, f. 219, ap. 1, b. 187, lap. 38.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. P. Mašioto g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 105–106.


MAŽYLIS PRANAS [1885 01 24 Šilaikiškyje (Kupiškio r.) – 1966 02 28 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse; 1970 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė], akušeris-ginekologas, Lietuvos nusipelnęs gydytojas, profesorius, akademikas.

1906 m., 1920–1966 m. gyveno Kaune.

Mokėsi Peterburgo universitete, bet įsitraukęs į revoliucinę veiklą, jį metė. Buvo kalintas Kauno kalėjime, iš kurio 1906 m. vasarą paleistas už užstatą. Baigė Krokuvos universitetą. Čia 1914 m. apsigynė disertaciją, už kurią jam buvo paskirta piniginė premija. 1920 m. Kauno medicinos draugijos kvietimu iš Panevėžio persikėlęs P. Mažylis prie Kauno miesto ligoninės įsteigė akušerių bei medicinos seserų kursus ir jiems vadovavo iki 1941 m. Tuo pačiu metu jis buvo Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninės vedėjas bei Aukštųjų kursų lektorius.
1922 m. suorganizavo LU Akušerijos-ginekologijos katedrą ir buvo jos vadovas, docentas, nuo 1930 m. – profesorius. Tobulino senuosius gimdymo operacijų metodus, įvedė naujus. Nuo 1926 m. su V. Kuzma pradėjo daryti kraujo perpylimus, taikyti radžio terapiją. 1936 05 01 įkūrė privačią moterų ligoninę (25 lovų gimdymo namus, kuriuose ir gyveno). Visomis priemonėmis siekė sumažinti gimdyvių ir naujagimių mirtingumą Lietuvoje. Turtingas moteris gydė brangiai, o neturtingas – veltui.
1941 m. vokiečių okupacinė valdžia iš KU jį pašalino. Karo metais P. Mažylis dirbo II moterų ligoninėje eiliniu gydytoju. Gelbėjo žydus, gydė ir slėpė belaisvius. 1944–1966 m. vėl vadovavo Akušerijos-ginekologijos katedrai, rūpinosi naujos akušerijos-ginekologijos klinikos statyba. Paruošė puikių specialistų, kurie jo vadovaujami apgynė 11 disertacijų. Paskelbė apie 100 mokslinių darbų patologinės akušerijos ir ginekologijos klausimais, populiarios literatūros apie vėžio profilaktiką.
1945–1947 m. buvo Lietuvos SSR Sveikatos apsaugos ministerijos mokslinės tarybos pirmininkas. 1946 m. išrinktas Lietuvos MA akademiku. 1947 m. jam suteiktas nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. Buvo apdovanotas Lenino ir Darbo raudonosios vėliavos ordinais. 1993 m., minint žydų genocido Lietuvoje 50-metį, apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties). 2006 m. jam suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.
2015 m. 130-ųjų P. Mažylio gimimo metinių proga LSMU Akušerijos ir ginekologijos klinikos, Kauno krašto akušerių ginekologų draugijos ir Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejaus iniciatyva išleistas proginis vokas ir datos spaudas „Prano Mažylio 130-osios metinės (1885–1966)“.
Apie jį Vytautas Kuzminskis ir kt. parašė knygelę „Pranas Mažylis“ (Vilnius, 1970). 2015 m. išleista sudarytojos Dalios Kotrynos Baliutavičienės knyga „Akademikas Pranas Mažylis, 1885–1966“ (Kaunas).

1971 m. jo vardu buvo pavadinta Kauno medicinos mokykla. 1991 m. reorganizuojant į aukštesniąją medicinos mokyklą, pavadinimas pakeistas.

1972 m. KMU Akušerijos-ginekologijos klinikoje atidengtas bareljefas su užrašu: „Akademikas P. Mažylis, 1885–1966. Valetudo mulierum et neonatorum lex suprema“ („Motinų ir naujagimių sveikata – aukščiausias įstatymas“; skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė).

nuotrauka [1975 m.] Kauno centre ant namo (V. Putvinskio g. 3) pakabinta memorialinė lenta: „Šiame name 1936–1964 m. gyveno akademikas, medicinos mokslų daktaras, prof. Pranas Mažylis“.

1989 m. jo įkurtiems gimdymo namams (V. Putvinskio g. 3) suteiktas Prano Mažylio vardas. Fojė pastatytas patinuoto gipso biustas (skulpt. Danutė Danytė Varnauskienė).
Prieiga per internetą: http://www.gimdymonamai.lt/about.php  [žiūrėta 2010 08 12]

nuotrauka 1995 m. minint 110-ąsias gimimo metines KMUK skverelyje prie Akušerijos-ginekologijos klinikos buvo atidengtas P. Mažylio paminklinis biustas (skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė). 1988 m. sukurtas mažesnis bronzinis biusto variantas saugomas Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje (Rotušės a. 28).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jasaitienė, Marijana. Žiedai ant sniego ir paminklinis biustas profesoriui Pranui Mažyliui. – Iliustr. // Kauno diena. – 1995, saus. 25, p. 1, 3.
2. KMU atminimo įamžinio objektų sąrašas.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Pagarba mokytojui // Klinikos žodis. – 1995, vas. 7, p. 1.
5. Pranas Mažylis. – Iliustr. – Bibliogr.: 3 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 97–99.


MERKYS ANTANAS [1887 02 01 Bajoruose (Rokiškio r.) – 1955 03 05 Malenkuose (Rusija), 1995 m. jo kenotafas (archit. V. Mačys) perkeltas į Petrašiūnų kapines], teisininkas, paskutinysis Lietuvos ministras pirmininkas.

1919–1940 m. gyveno Kaune.

1919 01 11 savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas juridinio skyriaus vedėju. Vėliau ėjo įvairias atsakingas pareigas Krašto apsaugos ministerijoje. 1920 m. paskirtas krašto apsaugos ministru, po to – Vietinės brigados visų komendantūrų vadu. 1922 m. pasitraukė iš kariuomenės. 1926–1927 m. vėl paskiriamas krašto apsaugos ministru. 1927 m. pasitraukė į atsargą plk. ltn. laipsniu ir buvo Klaipėdos krašto gubernatorius iki 1932 05 19. Vėliau dirbo advokatu ir Valstybės tarnybos konsultantu.
1933 12 21–1939 01 02 m. buvo Kauno miesto burmistras bei Pabaltijo miestų sąjungos pirmininkas. Priklausė tautininkų sąjungai, buvo „Rotary“ klubo narys. Jo vadovavimo laikotarpiu Kaune buvo grindžiamos gatvės, nutiestos naujos vandentiekio ir kanalizacijos linijos, skiriamos premijos architektams už gražius namus bei sutvarkytus sklypus. Įsteigta Autobusų susisiekimo įmonė. Nuo 1936 m. A. Merkys – Seimo tautos atstovas ir peticijų komisijos pirmininkas. 1939 m. – Lietuvos valstybės įgaliotinis Vilniaus kraštui. 1939 11 12–1940 06 17 – ministras pirmininkas.
1927 m. buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu, 1938 m. – DLK Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu.
1940 06 17 buvo priverstas savo įgaliojimus perduoti J. Paleckio vyriausybei. Po kurio laiko suimtas ir su šeima išvežtas į Saratovą. 13 metų praleidęs įvairių kalėjimų vienutėse, 1954 m. paleistas be teisės grįžti į Lietuvą. Mirė netoli Vladimiro. Kapo rasti nepavyko. Parvežta tik urna su žeme iš kapavietės.

nuotrauka 1991 05 24 centre ant namo (Laisvės al. 30) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1936–1940 m. gyveno Kauno burmistras, Lietuvos respublikos ministras pirmininkas Antanas Merkys“ (skulpt. Algimantas Šlapikas). Vytauto Didžiojo karo muziejuje įvyko atminimo valanda „Antano Merkio gyvenimas ir veikla“.

1991 m. pagrindinė Lapių gyvenvietės gatvė pavadinta jo vardu.

1991 05 25 Mažosiose Lapėse (Kauno r.), kur tarpukariu A. Merkys turėjo dvarą, jam pastatytas paminklinis biustas (skulpt. Gintas Jonkus). Lapių kapinėse buvo atidengtas kenotafas.

nuotrauka 2018 12 05 VDKM sodelio prieigose (greta K. Donelaičio ir Maironio gatvių sankirtos) atidengta paminklinė plokštė, skirta 29-iems sušaudytiems, mirusiems tremtyje, kalinimo vietose Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. ministrų kabinetų nariams atminti ir pagerbti. Joje įamžintas ir Antanas Merkys. Projekto iniciatorius – LGGRTC, autorius – LGGRTC skulpt. Jonas Jagėla, architektūrinės dalies autoriai – archit. Liucijus Dringelis ir Evaldas Ramanauskas.
Prieiga per internetą: https://goo.gl/BKYMjM  [žiūrėta 2018 12 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Adomaitis, Justinas. A. Merkio atminimui – Petrašiūnuose // Tėviškės žinios. – 1995, geg. 9, p. 1.
2. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 125.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Paskutiniam premjerui atminti. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1991, geg. 25, p. 1.
5. Pauliukevičienė, Nijolė. Antano Merkio atminimui. – Portr. // Kauno tiesa. – 1991, geg. 22, p. 1.
6. Skučaitė, Virginija. Tarpukario ministrų atminimas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2018, gruod. 8, p. 11.


MEŠKINIS ALFONSAS [1925 10 24 Užgiriuose (Marijampolės sav.) – 2004 02 17 Kaune; palaidotas Panemunės kapinėse] inžinierius.

1950–1955 m. ir 1963–2004 m. gyveno Kaune.

1950–1955 m. studijavo KPI Hidrotechnikos fakulteto Kelių skyriuje, įgijo hidrotechninės statybos inžinieriaus kvalifikaciją. 1955–1958 m. pagal paskyrimą dirbo Rusijoje. 1959 m. grįžęs į Lietuvą, dirbo Mažeikiuose, Ukmergėje. 1963 m. pradėjo dirbti Kauno tiltų statybos valdyboje Nr. 1 tiltų statybos aikštelės vadovu. 1985–1990 m. dirbo TSV-1 tiltų statybos vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju, darbų vykdytoju.
A. Meškinis su kt. inžinieriais Lietuvoje pastatė apie 70 tiltų ir viadukų. 1973 m. paskirta Tarybų Sąjungos Ministrų Tarybos premija už Vilniaus–Kauno automagistralės tiesimą.
Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrimosi metu dalyvavo daugelyje masinių renginių Kaune ir Vilniuje. Kauno architektų ir A. Meškinio iniciatyva, Sąjūdžio veiklai įamžinti, 1989 m. ant pėsčiųjų tilto, vedančio į Nemuno salą Daukanto gatvės tąsoje, pilono viršaus įrengta architektūrinė detalė – Gediminaičių stulpai.
2001 m. pripažintas ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyviu.
2014 m. išleista knyga „Gyvenimas, skirtas tiltams : inžinieriui Alfonsui Meškiniui atminti“ (Vilnius).

2012 m. Kauno Kleboniškio tiltui per Nerį suteiktas jo statytojo, inžinieriaus Alfonso Meškinio vardas (Lietuvos Respublikos vyriausybės 2012 11 28 nutar. Nr. 1434). 2013 05 29 magistralinio kelio A1 Vilnius–Kaunas–Klaipėda 100-ajame kilometre, ties tiltu per Nerį, atidengta atminimo lenta.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?3437447116  [žiūrėta 2015 02 11]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Andrijonas, Antanas. Alfonso Meškinio vardo tiltas. – Iliustr., portr. – Santr. angl. // Lietuvos keliai. – 2013, Nr. 1, p. 16–19.
2. Gyvenimas, skirtas tiltams : inžinieriui Alfonsui Meškiniui atminti. – Vilnius, 2014. – P. 36–37, 84–112, 113–116.
3. Kleboniškio ar A. Meškinio tiltas? – Iliustr. – KD inf. // Kauno diena. – 2013, geg. 30, p. 24.
4. Kleboniškio tiltą pervardijo į A. Meškinio. – Iliustr. – KD, BNS inf. // Kauno diena. – 2012, lapkr. 29, p. 3.
5. Valstybės žinios. – 2012, Nr. 140, gruod. 5, p. 11.


MIKNEVIČIUS VACLOVAS [1910 07 26 Zanėnuose (Molėtų r.) – 1989 07 12 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse, antkapinio bareljefo skulpt. Bronius Zalensas], dailiosios keramikos pradininkas, nusipelnęs Lietuvos meno veikėjas.

1928–1989 m. gyveno Kaune.

1928 m. baigęs Giedraičių progimnaziją, atvažiavo mokytis į Kauną, tačiau stojamųjų egzaminų į meno mokyklą neišlaikė. Vienerius metus mokėsi Kauno komercinėje gimnazijoje. 1930–1936 m. – Kauno meno mokykloje, 1932–1934 m. – Keramikos studijoje. Dirbo Kauno I valstybinės amatų mokyklos mokytoju. Dėstė formavimą ir dekoravimą, vadovavo praktikos darbams. Sukūrė įvairių vazų, servizų ir kitų dekoratyvinės plastikos kūrinių. 1935 m., 1936 m. kartu su V. Manomaičiu Kaune surengė savo darbų parodą. 1937 m. dalyvavo Tarptautinėje parodoje Paryžiuje, kur už servizą vynui buvo apdovanotas aukso medaliu. 1938 m. dalyvavo parodoje Berlyne, 1939 m. – Niujorke.
V. Miknevičius buvo ne tik kūrėjas, bet ir keramikos pramonės organizatorius, technologas bei eksperimentuotojas. 1940 m. su kitais kolegomis įkūrė Kauno „Dailės“ kooperatyvo dailiosios keramikos dirbtuvę ir 19 metų jai vadovavo, vėliau dirbo dailininku. 1945–1946 m. buvo Kauno „Dailės“ kombinato keramikos dirbtuvių technikos ir meno vadovas, 1947–1959 m. – Keramikos ateljė vyriausiasis meistras. 1954 m. su kitais dailininkais apipavidalino Lietuvos paviljoną SSRS pasiekimų parodoje Maskvoje, suprojektavo keramikos cechus Tbilisyje (1958) ir Alma Atoje (1964). Gamyboje įdiegė į geležingą molį, švino neturinčias glazūras.
V. Miknevičius sukūrė apie 800 keramikos darbų. Kaune apipavidalino kavinės „Tulpė“ (1956), centrinio knygyno (1957) interjerus. 1958 m. su kitais „Dailės“ kombinato keramikais Tarptautinei parodai Briuselyje pagamino unikalių kūrinių kolekciją, kuri buvo apdovanota aukso medaliu. Paminėtini jo darbai: sodo keramikos skulptūrų grupė „Grybų šeima“ (1965), sieninis pano „Šilko“ kombinato vestibiuliui (1978), Veterinarijos akademiją puošianti kompozicija „Žalgiris“ (1969). 1982 m. dailininko namo kieme Vilijampolėje iškilo originalių stogastulpių kompleksas „Manoji Lietuva“, skirtas didiesiems Lietuvos miestams.
Nuo 1959 m. V. Miknevičius atsisakė pareigų „Dailės“ kombinate ir atsidėjo kūrybiniam darbui. 1961–1964 m. vadovavo dailininkų sąjungos Kauno skyriaus taikomosios ir dekoratyvinės dailės sekcijai. Išleido knygelę „Dailioji keramika. Dailės ir technologijos darbai“ (Vilnius, 1970). 1960 m., 1970 m. bei 1990 m. buvo išleisti jo jubiliejinių parodų katalogai. Už ilgametį kūrybinį darbą ir nuopelnus organizuojant keramikos pramonę, 1980 m. dailininkui buvo suteiktas nusipelniusio Lietuvos meno veikėjo garbės vardas.
Monografijas apie dailininką parašė Rūta Purvinaitė „Vaclovas Miknevičius“ (Vilnius, 1986) ir žmona Elena Miknevičienė (knyga neišleista).

nuotrauka 1961 m., kai dailininkas pasistatė savo namą (Panerių g. 79A), jame pradėjo veikti privatus muziejus, kuriame be keramikos dirbinių saugoma apie 200 V. Miknevičiaus akvarelės kūrinių bei jo asmeninis archyvas.
1989 m. ant namo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1961–1989 m. gyveno dailininkas Vaclovas Miknevičius“ (skulpt. Bronius Zalensas).

nuotrauka 2001 m. ant raudonų plytų pastato Vilijampolėje (Jurbarko g. 2) buvo prikabinta medinė memorialinė lenta: „Šiame pastate nuo 1944 m. pradėjo veikti dailininko Vaclovo Miknevičiaus vadovaujama keramikos dirbtuvė. Joje dirbo lietuvių profesionaliosios keramikos pradininkai: prof. Liudvikas Strolis, prof. Jonas Mikėnas, Valdemaras Manomaitis“ (dail. V. Riaubienė; Kauno m. mero 2001 08 08 potv. Nr. 326).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Gečiauskienė, Vėjūnė. Keramikos meistro darbai nepamiršti. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2000, rugp. 8, p. 7.
2. Gudanavičius, Stasys. Mokėjęs prakalbinti lietuvišką molį.– Iliustr. // Kauno diena. – 1992, liep. 16, p. 4.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Macijauskienė, Marija. Kai gieda vieversys // Kauno diena. – 1996, gruod. 16, p. 17.
5. Manoji Lietuva. – Iliustr. // Gimtasis kraštas. – 1982, birž. 24, p. 2.


MILIŪNAS EUGENIJUS VIKTORAS [1952 09 08 Panevėžyje], architektas.

1959–1970 m., nuo 1975 m. gyvena Kaune.

1959–1970 m. mokėsi Garliavos (Kauno r.) vidurinėje mokykloje. 1975 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą (dab. VGTU) ir įgijo architekto specialybę. Nuo 1975 m. dirbo Miestų statybos ir projektavimo instituto Kauno filiale. Nuo 1992 m. vadovauja individualiai projektavimo įmonei „E. Miliūno studija“.
1995 m. dėstė VDU Menų fakultete, 1996 m. – VGTU Architektūros katedroje. Nuo 1993 m. yra VDA Kauno dailės instituto Architektūros katedros docentas. Nuo 1977 m. – Lietuvos architektų sąjungos narys, 1978–1997 m. – Kauno skyriaus valdybos narys.
Architektas yra vienas pirmųjų tarptautinio postmodernizmo atstovų Lietuvoje. Pagrindiniai jo realizuoti projektai Kaune: firminė lengvosios pramonės gaminių parduotuvė „Rėda“, Kalniečių III mikrorajonas ir buitinis centras, su bendraautoriais – Mykolo Žilinsko dailės galerija, „Žalgirio“ arena ir kt. Taip pat įgyvendinti darbai kituose Lietuvos miestuose ir užsienyje (su bendraautoriais – Museo del Prado Ispanijoje, Ventspilio linijinio centro projektas Latvijoje ir kt.). Daugelio architektūros projektų (su įvairiomis bendraautorių grupėmis) konkursų dalyvis ir laimėtojas: M. Žilinsko galerijos konkursas (I v., 1981), viešbučio „Inturist“ konkursas (I–II v., 1985), dekoratyvinės skulptūros Kauno saloje konkursas (I v., 1989), paminklo 1941 m. birželio 23 d. sukilėliams konkursas (I v., 1990), Akcinio inovacinio banko pastato konkursas (I v., 1994) ir kt.
2008 m. E. Miliūnas išrinktas įsimintiniausiu Kauno menininku, 2009 m. jam įteiktas pasidabruotas Kauno miesto burmistro Jono Vileišio medalis. 2012 m. paskelbtas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu už konceptualų architektūros erdvių suvokimą ir šiuolaikinių visuomenei reikšmingų pastatų sukūrimą.

2010 m. už „Žalgirio“ arenos suprojektavimą suteiktas Kauno garbės piliečio vardas.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Genys, Laimutis. Kaunas įvertino triūsą. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2011, vas. 17, p. 19.
2. Grigalevičius, Tomas. Garbės piliečio vardas – Kauno arenos autoriui. – Iliustr. // 15 min. – 2010, gruodžio 13, p. 2.
3. Inytė, Vėjūnė. Kauniečius kūrėjus titulai įpareigojo. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2009, saus. 12, p. 15.


MINKOVSKIS HERMANAS [1864 06 22 Kaune – 1909 01 12 Gėtingene (Vokietija)], vokiečių matematikas ir fizikas.

1864–1872 m. gyveno Kaune.

1864 m. gimė turtingo javų pirklio šeimoje. Vaikystę praleido Aleksote, kuris tuo metu priklausė Suvalkų gubernijos Garliavos valsčiui. Pradėdamas lankyti Kauno gubernijos (dabar Maironio) gimnaziją iš vyresniojo brolio buvo išmokęs skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Sulaukęs septynerių metų lankė kitapus Nemuno esančios gimnazijos parengiamąją klasę. Išryškėjus neeiliniams sugebėjimams, buvo perkeltas į antruosius metus besimokančiųjų grupę, kartu su broliu padėdavo tvarkyti šeimos verslo apskaitą.
Hermanas ėjo devintuosius metus, kai 1872 m. tėvas patyrė didelius finansinius nuostolius ir persekiojimą dėl 1863 m. sukilimo rėmimo, todėl šeima spalio mėn. persikėlė į Karaliaučių. Jau Būdamas 15 metų studijavo universitete.
Mokslininkas pasiekė didelių rezultatų matematikoje, bet pasaulinę šlovę pelnė jo darbai fizikos srityje. H. Minkovskis iškėlė hipotezę apie erdvės ir laiko vienybę, nustatė jos geometrinę struktūrą, pirmasis atrado nekintantį reliatyvumo teorijos dydį. Jo sukurtos keturmačio pasaulio idėjos buvo labai radikalios, o kūriniai spausdinami daugeliu kalbų. A. Einšteinas teigiamai įvertino ir panaudojo H. Minkovskio matematinius atradimus, jo darbais remiasi šiuolaikinė gravitacijos teorija, astrofizika, kosmologija, mikropasaulio fizika, elektrodinamika ir kiti mokslai.
Yra žinių, kad garsusis matematikas gimtajame Aleksote apsilankė apie 1905 m., kur susitiko su buvusiais kaimynais, jį sutinkant Gubernijos gimnazijoje buvo iškilmingai išrikiuoti mokiniai.

1922 m. pagerbiant įžymųjį mokslininką, pagrindinė Fredos gatvė Aleksoto mikrorajone buvo pavadinta H. Minkauskio vardu. Vokiečių okupacijos metais, siekiant žydų kilmės mokslininko vardą išbraukti iš gyvenimo, pavadinimas pakeistas. Po Antrojo pasaulinio karo gatvė vadinosi H. Minkovskio, o nuo 1954 m. – A. Kranausko vardu. 1989 m. pažymint Hermano Minkovskio gimimo 125-ąsias ir jo brolio Oskaro mokslinio atradimo 100-ąsias metines gatvei, kur prabėgo jų vaikystė, suteiktas H. ir O. Minkovskių vardas (Kauno m. LDDP VK 1989 11 21 sprend. Nr. 451; KMS tarybos 2011 05 12 sprend. Nr. T-323).

nuotrauka 1986 05 15 ant Maironio vidurinės mokyklos (Gimnazijos g. 3) buvo prikabina pirmoji atminimo lenta: „Šiame pastate buvusios gubernijos gimnazijos parengiamosiose klasėse 1871–1872 m. mokėsi žymus fizikas ir matematikas Hermanas Minkovskis. 1867–1872 m. čia mokėsi fiziologas ir gydytojas Oskaras Minkovskis“ (1985 06 24 Lietuvos TSR Ministrų Taryba priėmė nutarimą įpareigoti Kauno m. VK įrengti memorialinę lentą prie mokyklos pastato, kuriame mokėsi Hermanas ir Oskaras Minkovskiai).
2005 08 ant Maironio gimnazijos fasado atidengta antroji memorialinė lenta: „Šiame pastate buvusioje gubernijos gimnazijoje 1867–1872 m. mokėsi fiziologas ir gydytojas Oskaras Minkovskis, 1871–1872 m. čia mokėsi žymus fizikas ir matematikas Hermanas Minkovskis“ (archit. Jonas Lukšė; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 03 01 įsak. Nr. A-733).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juozapavičius, Pranas. Mokslininkas prof. Hermanas Minkovskis. – Kaunas, 1964. – 10 p. – Mašinraštis.
2. Hermanas Minkovskis 1864–1909. – Portr. // Garsūs Lietuvos žydai. – Vilnius, 2008. – P. 80.
3. KAA, f. 219, ap. 1, b. 179, lap. 116.
4. Kairienė, Aldona. Kuo žymūs broliai Minkovskiai? – Iliustr. // Diena. – 1996, kovo 9, p. 13.
5. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
6. H. ir O. Minkovskių g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 111–112.
7. Martišius, Jonas Algirdas ir Šimkus, Algimantas. „Insulino senelio“ mokykla // Mokslo Lietuva. – 1993, liepa, Nr. 10, p. 12.


MINKOVSKIS OSKARAS [1858 01 13 Kaune – 1931 06 18 Vysbadene (Vokietija)], vokiečių patofiziologas, terapeutas.

1858–1872 m. gyveno Kaune.

Gimė ir vaikystę praleido Aleksote. Su broliu klaidžiojo Nemuno pakrantėmis, su tėvu prekėmis pakrautais laivais plaukdavo į Karaliaučių, Klaipėdą bei Gdanską.
1867–1872 m. mokėsi Kauno gubernijos (dabar Maironio) gimnazijoje. Vėliau šeima persikėlė į Karaliaučių. 1881 m. Oskaras Minkovskis baigė Karaliaučiaus universitetą ir dirbo didžiosiose Vokietijos klinikose bei universitetuose.
1889 m. atskleidė cukraligės priežastį. Jis įrodė, kad diabetas išsivysto dėl kasos pažeidimo. 1921 m. iš kasos buvo išskirtas insulinas, kuris išgelbėjo nuo mirties milijonus diabetikų. Su prancūzų terapeutu aprašyti hemolizinės anemijos atvejai, pasireiškiantys paveldima chroniška gelta, vadinami Minkovskio-Šofaro liga. Po O. Minkovskio mirties buvo surinkti jo moksliniai darbai: 14 monografijų, straipsniai vadovėliams, daugiau nei 170 publikacijų ir paskaitų.
2012 10 20 apyvartoje pasirodė 1,35 Lt nominalinės vertės pašto ženklas „Oskaras Minkovskis – eksperimentinės diabetologijos pradininkas“ (dail. Vaclovas Butrimas), taip pat pirmosios dienos vokas bei suvenyrinis lapas.

nuotrauka 1986 05 15 ant gimnazijos, kurioje mokėsi, fasado (Gimnazijos g. 3) buvo prikabina pirmoji memorialinė lenta: „Šiame pastate buvusios gubernijos gimnazijos parengiamosiose klasėse 1871–1872 m. mokėsi žymus fizikas ir matematikas Hermanas Minkovskis. 1867–1872 m. čia mokėsi fiziologas ir gydytojas Oskaras Minkovskis“.
2005 m. atidengta antroji memorialinė lenta: „Šiame pastate buvusioje gubernijos gimnazijoje 1867–1872 m. mokėsi fiziologas ir gydytojas Oskaras Minkovskis, 1871–1872 m. čia mokėsi žymus fizikas ir matematikas Hermanas Minkovskis“ (archit. Jonas Lukšė; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 01 27 įsak. Nr. A-733).

1989 m. pažymint Oskaro Minkovskio medicininio atradimo 100-ąsias ir jo brolio Hermano gimimo 125-ąsias metines, Aleksoto mikrorajone Fredoje buvusi A. Kranausko gatvė, kurioje stovėjo garsiųjų mokslininkų tėvų namas, pavadinta brolių H. ir O. Minkovskių vardu (Kauno m. LDDP VK. 1989 11 21 sprend. Nr. 451; KMS tarybos 2011 05 12 sprend. Nr. T-323).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juozapavičius, Pranas. Broliai Minkovskiai iš Aleksoto. – Kaunas, 1986. – P. 10–13. – Mašinraštis.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. H. ir O. Minkovskių g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 111–112.
4. Oskaras Minkovskis. – Iliustr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 103.
5. Petrenko, Vladimiras ir Skučaitė, Virginija. Oskaras Minkovskis ir jo nuopelnai diabetologijoje. – Iliustr. // Diabeto panorama. – 1997, Nr. 2, p. 19–20.


MIRONAS VLADAS [1880 06 22 Kuodiškiuose (Rokiškio r.) – 1953 02 17 Vladimire (Rusija)], kunigas, politikas, visuomenininkas, Lietuvos ministras pirmininkas.

1926–1941 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1918 02 16 pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. 1924 m. Lietuvių tautininkų sąjungos (LTS) steigiamajame suvažiavime V. Mironas buvo išrinktas Vyriausios valdybos nariu. 1926 m. išrinktas į III Seimą. Dalyvavo Seimo posėdžiuose, o pertraukų tarp posėdžių metu kunigavo Dauguose (Alytaus r.).
Paleidus seimą, 1927 m. paskirtas Švietimo ministerijos tikybos reikalų referentu. 1928 m. buvo akcinės leidybos bendrovės „Pažanga“ vienas iš steigėjų ir nuolatinis valdybos narys. 1930 m. su kitais įsteigė Lietuvių tautininkų fondą. 1929–1938 m. buvo vyriausiasis kariuomenės kapelionas bei Šv. Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektorius, vietoj 60-ties arklių kariuomenei, nupirkęs unikalius vargonus šventovei.
1934 m. tapo Kauno miesto tarybos nariu. Nuo 1939 m. buvo LTS vyriausiosios valdybos pirmininkas. 1938–1939 m. buvo Lietuvos ministras pirmininkas, o nuo 1938 m. dar ėjo ir žemės ūkio ministro pareigas. Santykių su Lenkija reguliavimas – vienas svarbiausių V. Mirono sudaryto ministrų kabineto užsienio politikos akcentų. Buvo Lietuvos mokslo draugijos narys. 1939 m. V. Mirono vadovaujama vyriausybė atsistatydino, o jis grįžo į savo ūkį.
1930 m. buvo apdovanotas Vytauto didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu, o 1938 m. – DLK Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu.
1940 09 12 – 1941 06 23 kalėjo Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 m. sukilėlių išvaduotas slapstėsi, vėliau dirbo Vilniuje. Okupacinės sovietų valdžios tris kartus buvo suimtas. Atsisakęs bendradarbiauti su KGB, 1947 m. nuteistas 7 metams kalėjimo. 1953 m. mirė nuo insulto ir buvo palaidotas bendrose Vladimiro kalėjimo kapinėse.
1996 m. serijoje „Nepriklausomybės diena“ išleistas pašto ženklas „Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas“ (dail. Jokūbas Zovė), tėviškėje jam pastatytas atminimo akmuo. 2005 m. pažymint 125-ąsias gimimo metines, serijoje „Dvasiškiai – Lietuvos kūrėjai“ išleistas portretinis vokas (dail. Antanas R. Šakalys). 2000 m. Vlado Mirono pavardė įtraukta į bažnyčios kankinių sąrašą. Vilma Bukaitė parengė knygelę „Kunigas Vladas Mironas: nepriklausomybės akto signataras ir valstybininkas, 1880–1953“ (Vilnius, 2001) bei monografiją „Nepriklausomybės akto signataras Vladas Mironas“ (Vilnius, 2009).

1995 m. Aleksoto mikrorajone, Kazliškiuose jo vardu pavadinta gatvė (Kauno r. tarybos 1995 12 20 sprend. Nr. 83; KMS tarybos 2012 10 25 sprend. Nr. T-582).

nuotrauka 2017 06 15 ant pastato Laisvės al. 53 atidengta atminimo lenta su užrašu: „Šiame pastate 1935–1939 m. gyveno Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, vienas iš bendrovės „Pažanga“ steigėjų kun. Vladas Mironas, sovietų kalintas ir represuotas. Mirė 1953 m. Vladimiro (SSRS) kalėjime“ (KMS administracijos direktoriaus 2017 03 30 įsak. Nr. A-1214). Atminimo lenta atidengta Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos iniciatyva.
Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/news/3026/158/Kaune-bus-atidengta-atminimo-lenta-Vladui-Mironui.html  [žiūrėta 2017 06 15],  https://goo.gl/Jg17Zm  [žiūrėta 2017 07 07]

nuotrauka 2018 12 05 VDKM sodelio prieigose (greta K. Donelaičio ir Maironio gatvių sankirtos) atidengta paminklinė plokštė, skirta 29-iems sušaudytiems, mirusiems tremtyje, kalinimo vietose Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. ministrų kabinetų nariams atminti ir pagerbti. Joje įamžintas ir Vladas Mironas. Projekto iniciatorius – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), autorius – LGGRTC skulpt. Jonas Jagėla, architektūrinės dalies autoriai – archit. Liucijus Dringelis ir Evaldas Ramanauskas.
Prieiga per internetą: https://goo.gl/y9hZLU  [žiūrėta 2018 12 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno miesto gatvių sąrašas.
2. Kaminskienė, Audronė. Įamžintas kunigo Vlado Mirono atminimas. – Iliustr. // Tremtinys. – 2017, birž. 23, p. 5.
3. Kaminskas, Raimundas. Atminimo lenta Vasario 16-osios Akto signatarui. – Iliustr. // XXI amžius. – 2017, birž. 23, p. 3.
4. Skučaitė, Virginija. Tarpukario ministrų atminimas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2018, gruod. 8, p. 11.
5. V. Mirono g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 113.


MYKOLAITIS-PUTINAS VINCAS [1893 01 06 Pilotiškėse (Prienų r.) – 1967 06 07 Kačerginėje (Kauno r.)], lietuvių literatūros klasikas, istoriografas, filosofas, akademikas.

1923–1940 m. gyveno Kaune.

Baigė Peterburgo dvasinę akademiją. Per JAV lietuvių paramos fondą gavo stipendiją tęsti literatūros studijas Šveicarijoje bei Vokietijoje (kur 1922 m. jam buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis). Kaune buvo išleistas pirmasis jo kūrybos dvitomis „Putino raštai“ (1921).
Nuo 1923 m. gyveno Kaune ir dėstė VDU Teologijos-filosofijos ir Humanitarinių mokslų fakultetuose naująją lietuvių bei visuotinę literatūrą ir estetikos įvadą, nuo 1928 m. – profesorius. Priklausė „Rotary“ klubui. Dalyvavo klerikalinių jaunimo organizacijų veikloje, įkūrė studentų ateitininkų meno draugiją „Šatrija“. 1924–1932 m. redagavo žurnalus „Židinys“, 1928 m. – „Dienovidis“. Pasirodžius romanui „Altorių šešėlyje“ (1932), konfliktavo su klerikaline aplinka, o 1935 m. oficialiai atsisakė kunigystės.
1933–1937 m. buvo Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas, akademikas. 1940 m. persikėlė į Vilnių.
Nuo 1961 m. vasarodavo Kačerginėje. Čia ilsėdamasis vertė A. Mickevičiaus poemą „Ponas Tadas“; parašė poezijos knygas „Būties valanda“ (1963) bei „Langai“ (1965); rašė 4-ąją „Altorių šešėly dalį“ ir mirė jos nepabaigęs. Gyvendamas Kaune išleido eilėraščių rinkinius: „Tarp dviejų aušrų“ (1927), „Keliai ir kryžkeliai“ (1936); dramas: „Žiedas ir moteris“ (1926), „Nuvainikuota vaidilutė“ (1927 ), „Valdovas“ (1930); romaną „Krizė“ (1938); kritikos knygas „Naujoji lietuvių literatūra“ (1936) bei „Literatūros etiudai“ (1937). 2013 m. išleista V. Mykolaičio-Putino „Dienoraščiai : rašytojo paskutiniųjų gyvenimo metų (1961–1967) užrašai“.
1966 m. už A. Mickevičiaus vertimus V. Mykolaitis-Putinas buvo apdovanotas V. Krėvės premija bei A. Mickevičiaus bareljefu (skulpt. Vladas Žuklys). 1976 m. sukurtas poeto biustas (skulpt. Petras Aleksandravičius), o 1978 m. – medalis (dail. Dovydas Zundelovičius). 1979 m. serijoje „Vilniaus universitetui 400 metų“ buvo išleistas jam skirtas meninis vokas, o 1993 m. serijoje „Žymūs žmonės“ – pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė). 1970 m. pastatytas mokomasis dokumentinis filmas „Vincas Mykolaitis-Putinas“ (rež. Rimantas Šilinis), o 1999 m. – vaizdo filmas apie jį „Einu“ (rež. Marijus Ivaškevičius). Rašytojo testamente buvo įrašyta memorialinį muziejų steigti Kaune, tačiau 1986 m. jis buvo įsteigtas Vilniuje.
Apie jį rašė: Jonas Lankutis „Mykolaičio-Putino kūryba“ (Vilnius, 1961; 1973; 1982; 1986); Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas parengė „Putinas – gyvenimo ir kūrybos akiračiai“ (Vilnius, 1996), Donata Mitaitė – „Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną“. Dainora Eigminienė parašė „Vincas Mykolaitis-Putinas: gyvenimas ir kūryba“ (Vilnius, 2001); Viktorija Daujotytė-Pakerienė – „Putinas: pasaulėvaizdžio kontūrai: kūrybos studija“ (Vilnius, 2003). Išleistas leidinys „Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis muziejus ir jo veikla Marijampolėje“ (Kaunas, 2005). Išleistos Stasio Lipskio knygos „Išsivadavimas. Biografinis romanas apie Vincą Mykolaitį-Putiną“ (Vilnius, 2013) ir „Poeto ir kunigo drama : biografinė knyga apie rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimą“ (Vilnius, 2018).

1969 12 01 Kauno centre buvusi Altų gatvė pavadinta rašytojo vardu (Kauno m. 1969 09 17 DŽDT VK sprend. Nr. 497). 1989 06 28 Kačerginėje (Kauno r.) jo vardu pavadinta buvusi Mokyklos gatvė. Kauno apskrityje rašytojo vardas suteiktas vienai iš Prienų gatvių.

1971 m. Pilotiškėse (Prienų r.) įkurtas Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis muziejus.
Prieiga per internetą: http://www.prienumuziejus.lt/lt  [žiūrėta 2012 01 12]

nuotrauka 1972 m. Žaliakalnyje ant namo (Aukštaičių g. 28) pakabinta bronzinė atminimo lenta su bareljefu: „1929–1932 metais čia gyveno ir kūrė Vincas Mykolaitis-Putinas“ (skulpt. Leonas Strioga, archit. Alfredas Jakučiūnas; Kauno m. 1969 09 17 DŽDT VK sprend. Nr. 497). 2009 m. gegužės mėn. lenta nukabinta.

nuotrauka 1973 01 04 pažymint 80-ąsias gimimo metines, Kaune ant namo (Vaižganto g. 36) buvo iškilmingai atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „1937–1967 m. čia gyveno ir kūrė Vincas Mykolaitis-Putinas“ (skulpt. Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė, dail. Gediminas Pempė; Kauno m. 1969 09 17 DŽDT VK sprend. Nr. 497).

nuotrauka 1973 m. Žaliakalnyje ant namo (Vaižganto g. 14) atidengta šlifuoto granito memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1932–1937 m. gyveno ir kūrė Vincas Mykolaitis-Putinas“ (skulpt. Leonas Strioga, archit. Alfredas Jakučiūnas; Kauno m. 1969 09 17 DŽDT VK sprend. Nr. 497).

nuotrauka [1973 m.] Kačerginėje (Kauno r.) ant rašytojo namo Mokyklos g. (dabar V. Mykolaičio-Putino g. 34) pakabinta memorialinė lenta su įrašu: „Šiame name nuo 1961 m. gyveno ir 1967 m. birželio mėn. 7 d. mirė lietuvių literatūros klasikas, profesorius Vincas Mykolaitis-Putinas“. 1981 m. sode prie namo pastatytas paminklas (skulpt. Bronius Zalensas), prie kurio gegužės mėnesį vyksta tradiciniai „Vasaros nakties ramybės skaitiniai“, skirti V. Mykolaičio-Putino atminimui.

1992 02 06 įsteigta Vinco Mykolaičio-Putino draugija, kurios būstinė yra V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje Vilniuje. Taip pat veikia jo vardo kultūros paramos fondas (vadovas K. Stoškus).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Darbai eksterjere ir interjere. Antkapiniai paminklai. Memorialinės lentos. Iliustr. // Leonas Strioga. – Vilnius, 2004. – P. 114.
2. KAA, f. 292, ap. 1, b. 843, lap. 68.
3. Kačerginės seniūnija. – Iliustr. // Kauno rajono gamta ir kultūros vertybės. – Kaunas, 1999. – P. 87–88.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Macijauskienė, Marija. Tas vakaras kaip krištolas. – Iliustr. // XXI amžius. – 2001, liep. 4, p. 7.
6. V. Mykolaičio-Putino g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 114–115.
7. Vincas Mykolaitis-Putinas Kačerginėje: [ištrauka iš knygos „Kūrėjų pėdsakais“] / Benjaminas Kondratas. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 2005, saus. 5, p. 8.
8. Vincas Mykolaitis-Putinas /1893–1967/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – P. 148–149.


NAGEVIČIUS VLADAS (NAGIUS) [1881 06 17 Kretingoje – 1954 09 15 Klyvlende (JAV)], brigados generolas, gydytojas, archeologas, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus įkūrėjas.

1919–1944 m. gyveno Kaune.

1918 m. baigęs Peterburgo Archeologijos institutą ir Karo medicinos akademiją bei atitarnavęs gydytoju Rusijos laivyne, grįžo į Lietuvą. 1919–1940 m. vadovavo Lietuvos kariuomenės sveikatos tarnybai, Kaune įkūrė Karo ligoninę. 1920 m. tapo jauniausiu Lietuvos generolu. 1921 m. V. Nagevičius buvo Valstybinės archeologinės bei komisijos archyvams tvarkyti narys, o 1924–1940 m. – komiteto Karo invalidams šelpti pirmininkas.
1921 02 16 mediniame caro kariuomenės 111-ojo Dono pėstininkų pulko manieže įsteigė Karo muziejų (1930 m. pavadintą Vytauto Didžiojo vardu) ir jam vadovavo. Prie muziejaus įrengė sodelį, kuriame jo iniciatyva pastatyta Laisvės statula (skulpt. J. Zikaras), paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, Nežinomo kareivio kapas, žymių žmonių biustų alėja bei kitos skulptūros. 1922 m. už Lietuvos armijos kūrimą ir tarnybą joje, gavo Žemaitkiemio dvarą (Kauno r., 2 km nuo Babtų), kuriame įkūrė pavyzdinį ūkį, nors pats jame negyveno. Tais pačiais metais įkūrė Karininkų ramovę Kaune, buvo jos seniūnų tarybos pirmininkas, daug prisidėjo prie Ramovės statybos. Su kitais įsteigė Lietuvių-suomių draugiją. Buvo Lietuvių-latvių ir Lietuvių-estų draugijų valdybų narys, Šaulių sąjungos valdybos narys. 1923 m. įkūrė Lietuvos jūrininkų sąjungą (LJS) ir keliolika metų jai vadovavo. 1925 m. jo rūpesčiu susibūrė kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugija, V. Nagevičius buvo jos Garbės narys, taip pat ir Lietuvos gyvulių globos draugijos pirmininkas.
Vadovavo vakarų Lietuvos kapinynų kasinėjimui, surinko daug vertingos medžagos, kurios dalis eksponuojama Peterburgo, Vilniaus bei Kauno istorijos muziejuose. Apie kasinėjimų rezultatus skaitė pranešimus tarptautiniuose archeologų suvažiavimuose Rygoje (1930), Londone (1932), Osle (1936).
Du kartus V. Nagevičius apdovanotas Vyčio Kryžiumi, DLK Gedimino 2-ojo laipsnio bei Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinais, Šaulių žvaigžde, Kūrėjo-savanorio ir Lietuvos nepriklausomybės medaliais bei aukštais kitų Europos valstybių apdovanojimais. 1944 m. įstojo į Plechavičiaus rinktinę, bet nepasiteisinus viltims, pasitraukė į Austriją, o 1949 m. – į JAV.
1995 m. į Lietuvą parvežta urna su jo ir žmonos palaikais, rugsėjo 8 d. pagerbta Kaune ir palaidota Kretingoje.
1962 m. išleista „Generolo gydytojo Vlado Nagiaus Nagevičiaus gyvenimo ir darbų apžvalga“ (Putnam).

nuotrauka 1991 06 18, minint 110-ąsias V. Nagevičiaus gimimo metines, Vytauto Didžiojo karo muziejaus fojė (K. Donelaičio g. 64) atidengta atminimo lenta su bareljefu: „Vladas Nagius-Nagevičius. 1881–1954. Muziejaus įkūrėjas ir direktorius. 1991“ (skulpt. Algirdas Bosas).

nuotrauka 1991 09 15 miesto centre ant namo (K. Donelaičio g. 75) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1935–1940 gyveno Karo muziejaus įkūrėjas ir direktorius, archeologas, gydytojas, generolas leitenantas Vladas Nagevičius“ (skulpt. Virginija Babušytė-Venckūnienė; Kauno m. mero 1991 03 11 potv. Nr. 378).

1997 m. Romainių mikrorajone buvusi Vijūkų gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. valdybos 1997 11 04 sprend. Nr. 810).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Gečas, Steponas. Tautos šventovės kūrėjas: Generolo V. Nagevičiaus gimimo 110-osioms metinėms // Kauno diena. – 1991, birž. 18, p. 2.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. V. Nagevičiaus g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 115–116.
4. Vytauto Didžiojo karo muziejus; 1921–2001. – [Kaunas, 2001]. – 26 p.: iliustr.
5. Vladas Nagevičius (Nagius). – Iliustr. – Bibliogr.: 3 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 109–111.


NAUGARDAS Hanusas (tikroji pavardė Hanus (Johan) Naugardt) [?–1668 m., palaidotas Kauno liuteronų kapinėse; 1668 m. jam buvo pastatytas puošnus marmurinis antkapis su keturiomis skulptūromis], miestui nusipelnęs pirklys, magistrato tarėjas, liuteronų parapijos tarybos narys.

[1615–1666 ar 1668 m.] gyveno Kaune, Muitinės g./J. Naugardo g. kampiniame pusiau mūriniame, pusiau mediniame name.

1616–1620 m. turtingiausias miesto pirklys H. Naugardas buvo didelis statybų iniciatorius ir visuomenės veikėjas. Iš miestiečių Cviklinienės ir Kojalavičiaus nupirkęs kelis namus sujungė į vieną sklypą nuo Muitinės g. iki Nemuno. 1622 m. iš miesto nupirko seną ligoninės namą Muitinės gatvėje ir pastatęs dar du dviaukščius, suformavo didelį pasagos formos mūrinį pastatą. Antrajame jo aukšte įrengė salę, išpuoštą raižytomis sijomis, dekoruotais židiniais ir krosnimis. Per karą su Maskva sudegus liuteronų bažnyčiai, salėje vykdavo vokiečių bendruomenės susirinkimai ir pamaldos. Nuo tų laikų skersgatvis vadinamas Naugardo vardu.
Pirkliui mirus, namas atiteko jo žentui Henrikui Rozenbergui, kuris daug prisidėjo prie naujos liuteronų bažnyčios statybos 1682–1683 m. Vėliau pastatai perėjo sūnui Kauno vaitui. Po jo mirties didelė dalis turto atiteko liuteronų parapijai.

XVII a. buvusio J. Naugardo palivarko žemėje iškilusi gyvenvietė, esanti Aleksoto seniūnijoje, iki šiol vadinama Naugardiškėmis. 2001 m. čia įkurtas Naugardiškių parkas su tvenkiniu.

nuotrauka 1991 m. Senamiestyje buv. I. Snitko gatvė pervadinta J. Naugardo vardu (Kauno m. mero 1991 08 13 potv. Nr. 1269).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno miesto gatvių sąrašas.
2. Lukas, Dainoras. Kauno gatvių pavadinimai slepia intrigas ir akibrokštus // Kauno diena. – 2003, gruod. 31.
3. Oksas, Jurgis. Buvusios Kauno evangelikų-liuteronų bažnyčios bei parapijos pastatų komplekso (senamiesčio 14 kvartalo) istoriniai tyrimai. – Iliustr. // Kauno istorijos metraštis. – T. 2 (2000), p. 177–210.
4. Oksas, Jurgis. Karaliaus Mindaugo sugrįžimas. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1991, rugpj. 27, p. 5.


NAUJALIS JUOZAS [1869 04 09 Raudondvaryje (Kauno r.) – 1934 09 09 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse, antkapinis paminklas archit. Stasio Kudoko], kompozitorius, dirigentas, vargonininkas, profesorius.

1892–1934 m. gyveno Kaune (išskyrus 1914–1916 m.).

Muzikos mokėsi pas Raudondvario vargonininką K. Stankevičių. Baigęs pradinę mokyklą remiamas grafo B. Tiškevičiaus 1884–1889 m. mokėsi Varšuvoje. 1892–1934 m. buvo Kauno katedros vargonininkas, įsteigė privačius vargonininkų ir choro dirigentų kursus. 1894 m. organizavo Kauno berniukų chorą. Gilino žinias Vokietijoje. Išugdė garsius muzikus: A. Kačanauską, N. Martinonį, S. Šimkų ir kitus.
1898 m. savo bute įkūrė slaptą „Dainos“ chorą, kuris 1904 m. virto draugija ir gyvavo iki 1940 m. 1905 m. Senamiestyje (Rotušės a. 27) įsteigė lietuvišką knygyną, veikusį iki 1912 m. 1909–1910 m. leido lietuvišką leidinį „Vargonininkas“, o 1911 m. įkūrė Vargonininkų draugiją. 1919 m. įsteigė privačią muzikos mokyklą, kuri 1920 m. buvo suvalstybinta, o J. Naujalis tapo direktoriumi. 1933 m. Kauno muzikos mokykla perorganizuota į konservatoriją. Joje J. Naujalis vadovavo vargonų klasei bei dėstė harmoniją. 1927 m. jis tapo pirmuoju Kauno konservatorijos profesoriumi, o 1934 m. buvo išrinktas Vargonininkų ir kitų muzikų sąjungos garbės nariu.
1924 m. buvo pirmosios dainų šventės rengėjas ir vyriausiasis dirigentas. Koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. Sukūrė apie 100 pasaulietinės ir bažnytinės muzikos kūrinių: simfoninę poemą „Ruduo“, dainas Maironio žodžiams „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“, „Jaunimo giesmė“ ir daugelį kitų. Paliko 13 mišių, 15 motetų, apie 60 giesmių, 3 kantatas ir kt.
Už bažnytinės muzikos kūrinius J. Naujalis buvo apdovanotas Italijos „Karūnos“ ordinu (1929), už ypatingus nuopelnus Lietuvai – LDK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu (1930), Lietuvos savanorių bei Nepriklausomybės dešimtmečio medaliais (1928).
1923 m. skulpt. Antanas Aleksandravičius sukūrė J. Naujalio biustą skvarbiomis akimis, o 1924 m. dailininkas Jonas Šileika nutapė jo portretą. 1935 m. skulpt. Bronius Pundzius sukūrė kompozitoriaus bareljefą, o 1975 m. J. Naujalio biustą sukūrė skulpt. Petras Aleksandravičius. 1969 m. pažymint J. Naujalio gimimo 100-ąsias ir Dainų šventės 45-ąsias metines, Kaune įvyko tradicinė šventė, kurioje skambėjo kompozitoriaus dainos. Nuo 1971 m. Raudondvaryje organizuojami tradiciniai Juozo Naujalio mišrių chorų konkursai. Nugalėtojai apdovanojami medaliais su kompozitoriaus atvaizdu. Taip pat rengiami jo vardo respublikiniai religinės muzikos konkursai chorams ir jaunųjų choro dirigentų konkursai. 2019-ieji paskelbti Juozo Naujalio metais. 150-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms skirta dokumentinė apybraiža „Meilė Tėvynės nemari. Juozas Naujalis“ (scenarijaus autorė ir režisierė Zita Kelmickaitė).
Muzikologė Ona Narbutienė parengė knygą „Juozas Naujalis: straipsniai. Laiškai. Dokumentai. Amžininkų atsiminimai. Straipsniai apie kūrybą“ (Vilnius, 1968). Serijoje „Gyvenimas ir kūryba“ išėjo Onos Narbutienės monografija „Juozas Naujalis "(Kaunas, 1989). M. ir K. Petrauskų lietuvių muzikos muziejaus darbuotoja K. Mikuličiūtė-Vaitkūnienė sudarė leidinį „Juozas Naujalis“ (Kaunas, 2009).

1933 m. Vilijampolėje Lenkų gatvė buvo pavadinta J. Naujalio vardu (Kauno m. tarybos 1928 10 25 nut. Nr. 481). Jo vardas suteiktas ir vienai iš Raudondvario gatvių.

1937 08 13 Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje (Vilniaus g. 1), vargonų šoninės sienos kairėje pritvirtintas ilgus metus čia vargonavusio kompozitoriaus bareljefas: „Juozas Naujalis, 1869–1934“ (skulpt. Bronius Pundzius, 1935 m.).

nuotrauka 1967 m. senamiestyje prie namo (Vilniaus g. 3) buvo pakabinta pirmoji memorialinė lenta: „Šiame name 1921–1934 m. gyveno Lietuvos muzikos patriarchas Juozas Naujalis“. 1991 04 09 atidengta antroji memorialinė lenta (skulpt. Petras Baronas; Kauno m. LDT VK 1988 05 25 potv. Nr. 173 p.)

1969 m. pažymint kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines Kauno muzikos mokykla (Rotušės a. 14 a) pavadinta Juozo Naujalio muzikos gimnazija. Mokykloje kabo metalinis bareljefas „Kompozitorius Juozas Naujalis, 1869–1934“ (skulpt. Vladas Žuklys).

1969 m. Raudondvaryje (Kauno r.), gimtosios sodybos vietoje pastatyta tašyto granito stela su įrašu: vienoje pusėje „Juozo Naujalio gimtinė. 1869–1934“; kitoje – dainos „Lietuva brangi“ gaidos motyvas (archit. Vytautas Gabriūnas).

1994 m. šalia Raudondvario bažnyčios kompozitoriui pastatytas monumentas iš granito (skulpt. Leonas Žuklys, archit. G. Baravykas). Pilyje esančiame visuomeniniame kraštotyros muziejuje atidaryta J. Naujaliui skirta ekspozicija. 2002 01 01 Kauno r. savivaldybės sprendimu čia įkurtas J. Naujalio memorialinis muziejus. Nuo 1972 m. Raudondvaryje vyksta J. Naujalio mišrių chorų konkursai-festivaliai.
Prieiga per internetą: http://www.naujaliomuziejus.lt/  [žiūrėta 2012 01 12]

nuotrauka 1989 04 09 Muzikinio teatro sodelyje, pažymint kompozitoriaus 120-ąsias gimimo metines, atidengtas paminklinis biustas „Juozas Naujalis“ (skulpt. Mindaugas Šnipas).

1996 m. Raudondvario pilies parke pastatyta skulptūra iš granito „Vaidila su varpu“ (skulpt. Leonas Strioga), laimėjusi antrąją vietą konkurse J. Naujalio paminklui sukurti.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bagočienė, Aistė. Juozui Naujaliui atminti // Kūrybos metraštis 2004: Lietuvos liaudies kultūros centro informaciniis leidinys. – Vilnius, 2005. – P. 54–55.
2. Jankevičiūtė, Giedrė. Dailė ir valstybė : dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940. – Kaunas, 2003. – P. 255.
3. Juozas Naujalis. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 36–38.
4. Juozas Naujalis /1869–1934/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 106–107.
5. Juozas Naujalis ir Raudondvaris / Parengė Antanas Vaičius. – Kaunas, 1999. – 13 p.: iliustr.
6. KAA, f. 219, ap. 1, b. 808, lap. 69.
7. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
8. Lietuvių muzikos patriarcho atminimui // Kauno tiesa. – 1989, bal. 6, p. 1.
9. J. Naujalio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 117–118.
10. Nekrošytė, Zita. Raudondvariškiai pagerbė J. Naujalį. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2008, bal. 15, p. 11.
11. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Sakralinių paminklų pasaulietiškas gyvenimas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2002, spal. 26, p. 19.
12. „Vaidila“ Raudondvario pilies parke. – Iliustr. // Tėviškės žinios. – 1996, geg. 18, p. 6.


NĖRIS SALOMĖJA (tikroji pavardė Bačinskaitė-Bučienė) [1904 11 17 Kiršuose (Vilkaviškio r.) – 1945 07 07 Maskvoje; palaidota Kaune, Karo muziejaus sodelyje; ant jos kapo 1955 m. pastatytas paminklas (skulpt. Bernardas Bučas); 1992 03 12 palaikai ir antkapinis paminklas perkelti į Petrašiūnų kapines], poetė, mokytoja.

1924–1928 m., 1931–1934 m., 1937–1941 m., 1944 09 30–1945 06 26 gyveno Kaune.

Baigusi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją, 1924–1928 m. LU Teologijos ir filosofijos fakultete studijavo lietuvių bei vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką-psichologiją. Dalyvavo ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ veikloje. Eilėraščius pradėjo spausdinti nuo 1923 m. Studijuodama išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“ (1927) ir iš karto buvo pripažinta. Nuo 1928 m. mokytojavo Lazdijuose, atostogų metu keliavo po Vakarų Europą. 1931 m. persikėlė į Kauną, vertėsi privačiomis pamokomis, atsitiktiniais literatūriniais darbais, vertimais. 1934 m. mokytojavo Panevėžyje. Čia susipažino ir 1936 m. Paryžiuje susituokė su skulptoriumi B. Buču. Šeima Palemone įsigijo žemės, užveisė sodą, pasistatė namą ir nuo 1937 m. jame apsigyveno. Priemiestiniu traukiniu važinėjo į darbą Kauno 3-iojoje valstybinėje gimnazijoje.
1935 m. S. Nėris priimama į Lietuvių rašytojų draugiją. Išleisti jos poezijos rinkiniai „Pėdos smėly“ (1931), „Per lūžtantį ledą“ (1935), „Diemedžiu žydėsiu“ (1938), tautosakinės poemos „Eglė – žalčių karalienė“, „Našlaitė“ (1940). 1938 m. už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ buvo apdovanota Lietuvos valstybine premija.
1930–1932 m. suartėjo su prosovietinių žurnalų „Trečiasis frontas“, „Priekalas“, „Aurora“ bendradarbiais, kurių paveikta pasirašė atsisakymą nuo ankstesniųjų pažiūrų. 1940 m. buvo išrinkta Liaudies seimo deputate bei priimta į SSRS rašytojų sąjungą, o 1941 m. tapo SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputate. Dalyvavo delegacijoje, vykusioje į Maskvą, kūrė užsakomuosius kūrinius. 1941 m. su sūneliu pasitraukė į Rusiją. Savo kūrybą skaitė per radiją, dalyvavo literatūriniuose vakaruose su L. Gira, A. Venclova, K. Korsaku ir kitais, rašė herojiškai-lyrišką karo meto poeziją, sudėtą į rinkinius „Dainuok, širdie, gyvenimą“ (1943) bei „Lakštingala negali nečiulbėti“ (1945). Perrašytą jos eilėraštį „Grįšiu“ kariai iš fronto dažnai siųsdavo namiškiams vietoj laiško, daugelis dainuodavo pagal pritaikytą melodiją. Be pataisymų pirmąkart tik 1994 m. buvo išleistas jos karo meto poezijos rinkinys „Prie didelio kelio“.
1944 m. sirgdama grįžo į Kauną. Iš pradžių apsigyveno Maironio, vėliau – Dainavos gatvėje. 1945 m. buvo paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę, vėliau pervežta į Maskvą, kur mirė nuo kepenų vėžio.
Už poezijos rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ 1939 m. S. Nėris buvo apdovanota Lietuvos, o 1947 m. už rinkinį „Mano kraštas“ (rusų k.) – SSRS valstybinėmis premijomis. Jos kūryba vertinama prieštaringai: poetė vadovavosi emocijomis ir blogai susivokė tikrovėje. Nežiūrint to, daugelį menininkų įkvėpė naujiems kūriniams.
1950 m. sukurta dekoratyvinė skulptūra, vaizduojanti stovinčią S. Nėrį su knyga rankoje (jos mokinės skulpt. Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės diplominis darbas). 1954 m. buvo išleistas jai skirtas pašto ženklas (dail. Kostas Dockus), Kauno lėlių teatre aktorė Dalia Jankauskaitė suvaidino monospektaklį „Salomėja“ (1997), o kaunietė Birutė Marcinkevičiūtė sukūrė ir suvaidino monospektaklį „Poetė“ (2004). Pagal jos poemą pastatytas televizijos filmas „Eglė“ (1981). 2004 m. išleistas jai skirtas vokas (dail. Antanas R. Šakalys).
Karolis Vairas-Račkauskas parengė fotodokumentinę knygą „Salomėja Nėris: 1904–1945“ (Vilnius, 1955), Vytautas Kubilius išleido monografiją „Salomėjos Nėries lyrika“ (Vilnius, 1989). Viktoras Alekna parašė dvitomį „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis“ (Vilnius, 1995–1997), o Viktorija Daujotytė-Pakerienė – „Salomėjos Nėries ruduo: esė, tekstų skaitymai“ (Vilnius, 1995) bei „Salomėja Nėris: fragmento poetika“ (Vilnius, 2004). Arvydas Juozaitis parašė dramą „Salomėja – sunkiausi metai“ (Vilnius, 1999). Maironio lietuvių literatūros istorijos muziejaus darbuotojos parengė lankstinuką „Salomėjos Nėries memorialinis muziejus“ (Kaunas, 1998) bei „Salomėja Nėris. Archyvai“ (Kaunas, 2004) ir kt. 2019 m. išleista A. Ruseckaitės knyga „Padai pilni vinių : romanas apie Salomėją Nėrį“ (Vilnius).

1945 m. centre esanti V. Putvinskio gatvė buvo pavadinta S. Nėries vardu (1945 07 13 Kauno m. VK nut. Nr. 216). 1990 m. poetės vardu pavadinta buvusi Vilnelės gatvė Palemone, kurioje yra jos namas-muziejus (Kauno m. mero 1990 10 24 potv. Nr. 530). Domeikavoje, Ežerėlyje, Kulautuvoje, Raudondvaryje ir kituose Kauno r. miesteliuose yra jos vardu pavadintos gatvės.

1954 m. 3-čiajai Kauno vidurinei mokyklai (Aukštaičių g. 78) buvo suteiktas S. Nėries vardas. 1965 m. mokytoja A. Paršeliūnienė įkūrė muziejų su poetei skirta ekspozicija. Čia saugoma Bernardo Bučo gipsinė S. Nėries galvutė; vestibiulį puošė autoriaus dovanota natūralaus dydžio poetės skulptūra. Su kitomis jos vardo mokyklomis rengti iškilmingi S. Nėries metinių minėjimai, moksleivių rašinių, piešinių, bei raiškiojo skaitymo konkursai. 2010 07 09 mokyklos pavadinimas pakeistas į Kauno Gedimino sporto ir sveikatingumo vidurinę mokyklą.
Prieiga per internetą: http://m.lrytas.lt/-12786994881277699700-kaune-nebeliko-s-n%C4%97ries-vardu-pavadintos-mokyklos.htm  [žiūrėta 2011 02 17]

1962 m. Palemone įkurtas S. Nėries memorialinis muziejus. Tarp daugelio kitų įamžinimo objektų čia saugoma vienas geriausių B. Bučo sukurtas žmonos biustas (1965 m.); skulpt. Vlado Žuklio bareljefas „Salomėja Nėris“ (1970 m.); skulpt. Elvyros Radauskaitės sukurta marmurinė statula „Salomėja Nėris“ (1957 m.), skulpt. Antano Aleksandravičiaus nuimta jos pomirtinė kaukė ir kt. 2004 m. muziejus visiškai restauruotas.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Kaunas/neries_muz.htm  [žiūrėta 2010 08 17]

nuotrauka 1964 m. Žaliakalnyje, ant namo (Dainavos g. 6), kuriame poetė gyveno prieš mirtį, buvo pakabinta memorialinė lenta: „Šiuose namuose gyveno 1944 XI – 1945 V Salomėja Nėris“ (Kauno m. LDT 1954 11 13 sprend. Nr. 676).

nuotrauka 1965 m. Palemone ant namo (Vilnelės g. 7, dabar S. Nėries g.) buvo pakabinta atminimo lenta: „Šiame name 1937–1941 metais gyveno lietuvių liaudies poetė Salomėja Nėris“. Lenta nuimta. 2005 m. atidengta originali memorialinė lenta su nuotrauka (daryta 1939 m.) ir užrašu: „Salomėjos Nėries memorialinis muziejus. Šį namą poetė Salomėja Bučienė-Nėris ir jos vyras skulptorius Bernardas Bučas pasistatė 1937 m. Čia gyveno iki 1941 m.“

nuotrauka 1974 m. ant namo miesto centre (Kęstučio g. 19) buvo atidengta memorialinė lenta ir bareljefas: „Šiame pastate buvusioje Kauno III gimnazijoje 1937–1940 metais mokytojavo poetė Salomėja Nėris“ (skulpt. Vladas Žuklys).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengtas paminklas didžiajai lietuvių tautos poetei Salomėjai Nėriai. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1955, rugpj. 2, p. 1.
2. Čižinauskaitė, Greta. Raudonosios dėmės Kauno žemėlapyje. – Vilmanto Raupelio nuotr. // Kauno diena. – 2017, gruod. 19, p. 1–3.
3. KAA, f. 292, ap. 1, b. 71, lap. 370.
4.Kauno Salomėjos Nėries vidurinė mokykla / Parengė Marijonas Binkis. – Kaunas, 1989. – 7 p. : iliustr.
5. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
6. Kučinskaitė, Kristina. S. Nėries namai virto moderniausiu muziejumi. – Iliustr. // Respublika. – 2005, saus. 4, priedas „Gyvenimas“, p. 18.
7. Pranckūnas, Edvardas. Poveikio galia. – Iliustr. // Literatūra ir menas. – 1974, lapkr. 16, p. 10.
8. S. Nėries g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 118–119.
9. Salomėjos Nėries paminklo atidengimas // Tiesa. – 1955, rugpj. 3.
10. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Autentiški dviejų menininkų namai: Poetės Salomėjos Nėries ir skulptoriaus Bernardo Bučo namai Palemone įdomūs ne tik sukakčių dienomis. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, lapkr. 4, p. 11–13.


NORVAIŠA ČESLOVAS, NORVAIŠIENĖ JŪRATĖ

NORVAIŠA ČESLOVAS [1935 05 07 Šiauliuose], gydytojas, šokėjas, treneris, teisėjas.

Nuo 1954 m. gyvena Kaune.

1954–1960 m. studijavo KMI (dab. LSMU). 1960–1962 m. – Kauno onkologinio dispanserio chirurgas, 1961–1989 m. – Kauno radijo gamyklos sanatorijos-profilaktoriumo „Banga“ vyr. gydytojas, 1987–1989 m. – SSRS balinių šokių asociacijos prezidentas, 1992–2000 m. – Lietuvos sportinių šokių federacijos prezidentas, nuo 2000–2009 m. – viceprezidentas, nuo 2001 m. – garbės prezidentas, 2001–2009 m. – LTOK garbės narys.
Publicistinių straipsnių žurnaluose „Nemunas“, „Jaunimo gretos“, Kauno dienraščiuose autorius, meninių mėgėjiškų filmų „Batų kaina“, „Žemė“ kūrėjas. Kauno radijo gamyklos mėgėjų kino filmų studijos „Banga“ narys. Tarptautiniuose šio žanro festivaliuose yra pelnęs apdovanojimų.
LTOK garbės narys 80-mečio proga apdovanotas Olimpiniais žiedais.

NORVAIŠIENĖ (GYLYTĖ) JŪRATĖ-ELENA [1935 08 19 Kaune], gydytoja, šokėja, trenerė, teisėja, politikos ir visuomenės veikėja.

Nuo 1935 m. gyvena Kaune.

1954 m. aukso medaliu baigė Kauno 3-iąją vidurinę mokyklą (dab. Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazija), 1958 m. raudonu diplomu – Kauno Juozo Gruodžio muzikos technikumo vokalo klasę. 1954–1960 m. studijavo KMI (dab. LSMU), iki 1992 m. jame dėstė. 1972 m. apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją. 1988 m. jai suteiktas docento vardas. Nuo 2011 m. – Kauno miesto savivaldybės tarybos narė.
Metodinių mokomųjų priemonių, vadovėlių socialinės higienos, sveikatos apsaugos organizavimo temomis, straipsnių socialinės higienos, Lietuvos medicinos istorijos ir kt. temomis, publicistinių, informacinių straipsnių apie sportinių šokių varžybas autorė. 1972–1977 m. – koncertinių renginių Kauno sporto halėje organizatorė ir režisierė.
2003 m. išrinkta labiausiai Kauno miestui nusipelniusia moterimi.

Medicinos gydytojai šokėjų karjerą pradėjo 1964 m. Dalyvavo ir pelnė apdovanojimų tuometės Tarybų Sąjungos šokių festivaliuose, Europos ir pasaulio pirmenybėse, profesionalų varžybose. Aštuonerius metus išsaugojo SSRS pirmosios šokėjų poros titulą. Netrukus sutuoktiniai pelnė ir tarptautinės klasės šokėjų pripažinimą bei tapo tarptautinės kategorijos sportinių šokių teisėjais. 1974 m. šokėjai perėjo į profesionalų gretas ir pradėjo vadovauti „Sūkuriui“. 1975–1989 m. treniravo Lietuvos, Bulgarijos ir Kazachijos pramoginių šokių rinktines. Tarptautinio šokių konkurso „Gintarinė pora“ iniciatoriai ir organizatoriai. Jų treniruojami šokėjai daug kartų tapo Europos ir pasaulio čempionais, įvairių čempionatų, taurių prizininkais. Nusipelniusių trenerių pora yra sukūrusi choreografiją dramos spektakliams, televizijos laidoms ir koncertams.
J. ir Č. Norvaišos – Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos nariai.
1985 m. J. ir Č. Norvaišos pripažinti LTSR nusipelniusiais artistais, 1996 m. apdovanoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinais, 2005 m. – antrojo laipsnio Santakos garbės ženklais, 2015 m. Č. Norvaiša – pirmojo laipsnio Santakos garbės ženklu. 2011 m. Sočyje, kasmetėje Rusijos sportinių šokių federacijos nacionalinių premijų „Exercise“ ceremonijoje, pripažinti kaip labiausiai nusipelnę užsienio specialistai. 2015 m. apdovanoti „Sporto garbės žvaigžde“ ir kt. medaliais, padėkos raštais.

2017 04 25 sportinių šokių pradininkams ir populiarintojams Lietuvoje – J. ir Č. Norvaišoms suteikti Kauno miesto garbės piliečio vardai (KMS tarybos 2017 04 25 sprend. Nr. T-201).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/2017/05/naujienos/49672/  [žiūrėta 2017 11 03]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Daugėja garbės piliečių // Lietuvos rytas. – 2017, bal. 26, p. 16.
2. Jarusevičius, Tomas. Išskirtinis Kauno gimtadienis. – Iliustr. // Savivaldybių žinios. – 2017, Nr. 12 (birž. 3), p. 18.
3. Kutinskaitė-Būdavienė, Šarūnė. Miestas nusilenkė šokėjams. – Iliustr. // Kauno diena. – 2017, geg. 20, p. 1, 5.
4. Radzevičiūtė, Edita. Dėl Garbės piliečių vardo balsavo plojimais. – Iliustr. // Kauno diena. – 2017, bal. 26, p. 4.
5. Šakienė, Jurgita. Kaunas nusilenks ir Norvaišoms, ir L. Mažyliui. – Iliustr. // Kauno diena. – 2017, bal. 13, p. 2–3.


PAKALNIS JUOZAS [1912 08 04 Veselkiškiuose (Pakruojo r.) – 1948 01 28 Vilniuje; palaidotas Kaune, Šančių kapinėse; 1970 m. perkeltas į Petrašiūnų panteoną, kur 1973 m. pastatytas antkapinis paminklas (archit. M. Lagunavičienė)], fleitininkas-virtuozas, kompozitorius, dirigentas, pedagogas.

1930–1948 m. gyveno Kaune.

Baigęs S. Šimkaus muzikos mokyklą Klaipėdoje, atvyko į Kauną. 1930 m. buvo priimtas į Valstybės teatro orkestrą fleitininku. Dėstė fleitos specialybę Kauno konservatorijoje ir koncertavo. Kompozicjos jį mokė prof. J. Gruodis. 1935 m. debiutavo kaip dirigentas Kauno radiofone, o 1936 m. tapo Valstybės teatro simfoninio orkestro dirigentu. 1938–1939 m. kompozicijos teorijos ir dirigavimo žinias gilino Leipcigo konservatorijoje.
Nuo 1940 m. dirbo Valstybės teatre baleto dirigentu. Tuo pačiu buvo ir 1941 m. įsteigto Kauno muzikinės komedijos teatro dirigentas. 1945 m. Kauno valstybinė konservatorija pakvietė J. Pakalnį vadovauti studentų simfoniniam orkestrui. 1947 m. jam suteiktas docento vardas.
Didžiausias jo kūrybos pasiekimas – baletas „Sužadėtinė“ (Stasio Santvaro libretas) pastatytas Kaune 1943 12 04. Sovietmečiu baletas buvo pavadintas „Aušta aušrelė“ ir statomas 50 metų. J. Pakalnis sukūrė ir mažesnės apimties simfoninių kūrinių: „Legenda“ (1933), „Lituanica I“ (1935), skirta Dariaus ir Girėno skrydžio atminimui, „Romantiškoji“ (1936) bei „Herojinė“ (1948) uvertiūros, „Kapričio fleitai su orkestru arba fortepijonui (1931)“, „Kapričio Nr. 2 violončelei ir fortepijonui“ (1932), romansų, dainų ir kitų muzikos kūrinių.
1948 m. žuvo Vilniuje neaiškiomis aplinkybėmis. Tėviškėje įkurtas memorialinis muziejus, jo vardu pavadinta muzikos mokykla. Asmeninis jo archyvas buvo likęs pas gimines Kačerginėje, tačiau neišsaugotas. Nuo 1992 m. rengiamas respublikinis Juozo Pakalnio vardo jaunųjų pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų atlikėjų konkursas.
Vaclovas Juodpusis išleido monografiją „Juozas Pakalnis“ (Vilnius, 1972).

nuotrauka 1969 m. Žaliakalnyje (Žemaičių g. 88) prikabinta atminimo lenta: „Šiame name 1930–1948 m. gyveno fleitininkas, dirigentas, kompozitorius, docentas Juozas Pakalnis“. Lenta nuimta. 2001 05 31 atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu (skulpt. Stasys Žirgulis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juozas Pakalnis. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 40–41.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Šiaučiulis, Zenonas. Paminėtas žymus kompozitorius. – Iliustr. // Kauno diena. – 2001, birž. 13, p. 16.


PALIULIONIS MEČISLOVAS LEONARDAS [1834 m. Smilgiuose (Panevėžio r.) – 1908 05 02 Kaune; palaidotas Arkikatedros bazilikos požeminėje kriptoje], Žemaičių vyskupas, profesorius.

[1864]–1908 m. gyveno Kaune.

1860 m. baigęs Peterburgo dvasinę akademiją ir įšventintas į kunigus, dėstė dogmatinę teologiją Varnių ir Kauno kunigų seminarijose. Ėjo prokuratoriaus pareigas Kauno kunigų seminarijoje, buvo mergaičių gimnazijos kapelionas.
1883 05 22 konsekruotas Žemaičių vyskupu. 1884 m. uždraudė katalikų moksleiviams melstis rusiškose cerkvėse, už tai valdžiai turėjo sumokėti baudą. 1904 m. lankėsi pas Rusijos carą prašydamas grąžinti lietuvišką spaudą. Prašymas buvo patenkintas tą pačią dieną. Pasiekė, kad maldos ir tikybos dėstymas mokyklose vyktų gimtąja kalba. Inicijavo savaitraščio „Nedėldienio skaitymai“ bei tikybinės literatūros leidimą, kunigų dalyvavimą leidybinėje veikloje. Jų mokymosi laiką pratęsė iki 5 m. Visapusiškai rėmė įsikūrusias Šv. Kazimiero ir „Saulės“ draugijas. Intensyviai rūpinosi bažnyčios ir sielovados reikalais: lietuviams kartais jis atrodė lenkomanas, o lenkams – litvomanas.
Jam vyskupaujant padaugėjo naujų ir gražių bažnyčių. 1891 m. buvo atnaujintas Kauno katedros interjeras: ji pasipuošė 11 dailininko M. E. Andriolli paveikslų. Vargonininku pakvietė J. Naujalį, jį delegavo į Vokietiją studijuoti bažnytinės muzikos, rėmė jo įkurtus vargonininkų kursus bei chorus.

nuotrauka 1927 m. Arkikatedroje bazilikoje (Vilniaus g. 1) pakabinta memorialinė lenta su bareljefu, kurioje įrašyta: „Miečislovas-Leonardas Paliulionis. Žemaičių vyskupas 1883–1908. Drąsus tikėjimo gynėjas. Tvirtas vyskupijos valdytojas“ (skulpt. Juozas Zikaras).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jankevičiūtė, Giedrė. Dailė ir valstybė : dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940. – Kaunas, 2003. – P. 255.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Levandauskas, Vytautas. Kauno rotušės aikštė. – Vilnius, 1981. – P. 49.
4. Šinkūnaitė, Laima. Memorialiniai ženklai. – Iliustr. // Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika. – Kaunas, 2008. – P. 129.


PARLANDAS HENRIS (PARLAND HENRY) [1908 07 29 Vyborge (Suomija, vėliau Rusija) – 1930 11 10 Kaune, palaidotas Senosiose miesto kapinėse, liuteronų sektoriuje (dab. Ramybės parkas), kapas sunykęs], Suomijos švedas rašytojas modernistas.

1929–1930 m. gyveno Kaune.

Artimieji, norėdami Suomijoje gyvenantį talentingą jaunuolį, išleidusį pirmąją poezijos knygą „Idealo išpardavimas“ apsaugoti nuo blogos draugų įtakos, išsiuntė jį į Kauną pas dėdę, VDU profesorių V. Sezemaną. H. Parlandas įsidarbino sekretoriumi Švedijos konsulate. Daug laiko skyrė kūrybai. Pirmąjį straipsnį parašė apie žydų teatrą. Aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime. Pradėjo mokytis lietuvių kalbos, nes gavo pasiūlymą dirbti švedams priklausančiame degtukų fabrike. Laisvalaikį leido kavinėse, kur greit susibičiuliavo su vietine „bohema“ ir Vera Sotnikovaite, turėjusia jam didelės įtakos.
Gyvendamas laikinojoje sostinėje rašė eilėraščius, romaną „Šukės“ („Duženos“). Jo kūriniai pasižymėjo savita ironija ir grotesku. Juos publikavo įvairūs leidiniai: „Naujasis žodis“, „Trečiasis frontas“, „Židinys“, Skandinavijos ir Latvijos spauda. Tačiau jaunasis genijus susirgo skarlatina ir netrukus mirė sulaukęs vos 22 m. amžiaus, tapęs idealu intelektualiajam jaunimui. Jo kūriniai neprarado aktualumo ir nuolat perleidžiami.
1997 10 23 Kauno kultūros rūmų biblioteka ir Lietuvių-suomių draugija surengė tarptautinį seminarą „Suomijos rašytojas Henris Parlandas ir Lietuva“. P. Palilionis sudarė jo kūrybos rinkinėlį „Pavasaris Kaune“ (Kaunas, 2004). Į lietuvių kalbą išversta ir išleista H. Parlando knyga „Sudužo“ (Vilnius, 2011) .

nuotrauka 2009 11 19 ant A. Žmuidzinavičiaus muziejaus pastato (V. Putvinskio g. 64), Suomijos ir Švedijos ambasadų Lietuvoje iniciatyva, atidengta memorialinė lenta: „Šiame pastate, buvusiame Švedijos konsulate, 1930 m. dirbo Suomijos švedas rašytojas Henris Parlandas“ (dail. Jonas Venckūnas). Lentos tekstas lietuvių, suomių ir švedų kalbomis.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Milkova, Vaida. Literatūriniai H. Parlando pėdsakai Kaune. – Iliustr. // Kauno diena. – 2009, lapkr. 28, p. 34.
2. Pagerbtas „mūsų“ suomis // Kauno diena. Priedas „Santaka / Konrado naujienos“. – 2009, lapkr. 25, p. 8
3. Stam, Per. Henris Parlandas Lietuvoje // Metai. – 1998, Nr. 10, p. 123–137.
4. Urbanavičiūtė, Daiva. Suomių rašytojo seminaras Kaune // Pavasaris Kaune / Henry Parland. – Kaunas, 2004. – P. 135–137.


PEČIULIONIS MOTIEJUS [1888 01 31 Randiškėje (Lazdijų r.) – 1960 01 25 Ilguvoje (Šakių r.); palaidotas Kaune, A. Panemunės kapinėse], Lietuvos kariuomenės generolas.

1919–1939 m. gyveno Kaune (išskyrus 1922–1926 m. kai mokėsi Prancūzijoje).

Iš Vilniaus atvyko į Kauną ir 1919 02 01 pašauktas į kariuomenę paskirtas vyresniuoju karininku į Artilerijos pulko 1-ąjį batalioną, dislokuotą Aukštojoje Panemunėje. Netrukus perkeltas į Alytų. Vadovaudamas 4-ajai artilerijos baterijai ir gindamas Lietuvos nepriklausomybę nuėjo visą kariuomenės kovų kelią. Pasižymėjo kaip vienas taikliausių artilerininkų, vadinamas „Perkūno dieduku“. 1921 m. baterija grįžo į Kauną ir M. Pečiulionis buvo paskirtas 3-ojo artilerijos pulko vadu.
1924 m. baigęs mokslus Prancūzijoje buvo pakeltas į pulkininkus leitenantus. 1925 m. antrą kartą pasiųstas į Prancūziją tobulintis. 1926 m. grįžęs iš Paryžiaus paskirtas Artilerijos tiekimo viršininku pradėjo modernizuoti Ginklų dirbtuves Aukštuosiuose Šančiuose. 1929 m. jam suteiktas artilerijos pulkininko laipsnis. 1930 06 01 M. Pečiulionis buvo paskirtas Generalinio štabo Ginklavimo valdybos viršininku. Inicijavo modernios ginklų tyrimo laboratorijos Žaliakalnyje ir ginklų dirbtuvės įkūrimą Linkaičiuose (Radviliškio r.; dabar čia veikia jo vardo Arsenalo ginklų muziejus). Čia gaminami šaudmenys kainavo dvigubai pigiau nei pirkti užsienyje. 1935 03 01 jam buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis.
M. Pečiulionis apdovanotas 4-ojo ir 5-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus, 3-ojo laipsnio Vytauto Didžiojo bei DLK 3-ojo laipsnio Gedimino ordinais, Šaulių žvaigžde, Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybės medaliais, Belgijos Leopoldo II ordinu. Po mirties (1998 m.) apdovanotas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. Vienintelis Lietuvoje buvo apdovanotas trimis Vyčio kryžiaus ordinais.
1936 m. išėjęs į atsargą gyveno Kaune ir dirbo „Lietuvos žiniose“ bei Amerikos lietuvių prekybos bendrovėje automobilių skyriaus viršininku. 1940 m. persikėlė į Vilnių. 1943 m. su bendraminčiais M. Pečiulionis įkūrė Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK) ir buvo paskirtas Vilniaus karinės apygardos vadu. 1944 m. savo šeimą išlydėjo į Vakarus, o pats įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA), vadovaujamą K. Veverskio ir su kitais sudarė Lietuvos gynimo komitetą (LGK).
1945 11 30 suimtas Lekėčių valsčiuje, žiauriai tardytas ir kalintas įvairiuose kalėjimuose. 1948 m. nuteistas 10-čiai metų tremties. 1956 m. grįžo į tėvynę. Praradęs sveikatą negalėjo dirbti, negavo pensijos. Nenorėdamas apsunkinti giminių, apsigyveno Ilguvos invalidų prieglaudoje, kur 1960 m. mirė. Nepabūgę persekiojimų jo artimieji palaikus pervežė ir palaidojo Kaune.

1995 m. Aleksoto mikrorajone Kazliškiuose jo vardu pavadinta gatvė (Kauno r. tarybos 1995 12 20 sprend. Nr. 83; Kauno m. tarybos 2003 03 21 sprend. T-99).

2004 03 10 Lietuvos kariuomenės arsenalui, atkurtam 1992 m., suteiktas generolo leitenanto Motiejaus Pečiulionio vardas. 2009 07 16 Arsenalo vėliava perduota saugoti Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejui.

nuotrauka 2008 12 19 minint 120-ąsias gimimo metines, Kauno centre prie namo (K. Donelaičio g. 75) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1935–1940 m. gyveno Lietuvos nepriklausomybės kovų, antisovietinės ir antinacinės rezistencijos dalyvis, Sibiro lagerių tremtinys, brigados generolas Motiejus Pečiulionis“ (skulpt. Juozas Šlivinskas, archit. Kęstutis Linkus, Kauno m. savivaldybės tarybos 2008 01 17 sprend. Nr. T-7.)

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 127.
2. Dobkevičius, Kazimieras. Atminimo lenta generolui M. Pečiulioniui. – Iliustr. // XXI amžius. – 2008, gruod. 31, p. 6.
3. Gen. Pečiulionio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 121–122.
4. Jurevičiūtė, Aušra. Kaune atidengta atminimo lenta brg. gen. Motiejui Pečiulioniui. – Portr., iliustr. // Krašto apsauga. – 2009, Nr. 1 (saus. 14 – saus. 28), p. 20.
5. Kauno miesto gatvių sąrašas.
6. Motiejus Pečiulionis. – Iliustr. // Novužės krašto vaikai / Bernardas Aleknavičius, Vincentas Aleknavičius. – Marijampolė, 1999. – D. 2, p. 118–119.


PETRUITIS JONAS [1891 11 07 Rozalime (Pakruojo r.) – 1943 09 28 Kaune, palaidotas Karmelitų kapinėse (likvidavus kapines, palaikai perkelti į Eigulių kapines, tačiau kapas neaiškus), Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, pulkininkas, memuaristas.

1919–1927 m., 1940–1943 m. gyveno Kaune.

[1910 m.] mokėsi „Saulės“ mokytojų kursuose Kaune. Vėliau pašauktas į carinę armiją. 1919 03 07 savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas į 2-ąjį pėstininkų pulką. Kovojo įvairiuose frontuose. 1922 m. paskirtas pulko vadu. 1924 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus. 1926 12 17 su savo Šančiuose dislokuotu pulku aktyviai dalyvavo valstybės perversme.
1927 m. paskirtas 2-osios divizijos vadu, vėliau jam suteiktas pulkininko laipsnis. Už reikalavimą sudaryti daugiapartinę koalicinę vyriausybę pašalintas iš divizijos vado pareigų. Rudenį išleistas į atsargą, įstojo mokytis į LU Teisių fakultetą. Su šeima apsigyveno Alytaus r.
Rašė straipsnius žurnalams „Karys“, „Kardas“, „Mūsų žinynas“, laikraščiams „XX amžius“, „Rytas“. Paskelbė atsiminimus „Mūsų žygiai“: 1 dalis „Kovos su bolševikais ir bermontininkais“ (1935); 2 dalis – 1920 kovos su lenkais“ (1937). Pirmąjį pasaulinį karą aprašė knygoje „Didysis karas“ (1935–1937). Apdovanotas dviem Vyčio kryžiaus ordinais su kardais.
1940 m. buvo areštuotas ir kankintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. 1941 06 23 išvežtas į Minską. Varomas į Červenę sušaudyti su kitais pabėgo. Tuos įvykius aprašė atsiminimuose „Kaip jie mus sušaudė“ (Kaunas, 1942, 1990).
1941 m. rudenį grįžęs į Kauną čia gyveno iki mirties.

1995 m. Aleksoto mikrorajone, Kazliškiuose jo vardu pavadinta gatvė (Kauno r. tarybos 1995 12 20 sprend. Nr. 83, o mikrorajoną prijungus prie miesto – 2003 03 21 įsak. T-99).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Plk. J. Petruičio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 123–124.
2. Kauno m. gatvių sąrašas 2003.
3. Zubreckas, Alfonsas. Šeimos likimas – tik prisiminimuose: pulkininko Jono Petruičio mirties 60-osioms metinėms // XXI amžius. – 2003, birž. 18.


PIETARIS VINCAS [1850 09 21 Žiūriuose-Gudeliuose (Vilkaviškio r.) – 1902 10 03 Ustiužnoje (Rusija)], gydytojas, rašytojas.

1896 m. gyveno Kaune.

1879 m. baigęs medicinos mokslus Maskvos universitete, kaip stipendininkas privalėjo dirbti ten, kur buvo paskirtas. Gyveno ir dirbo Vologdos srityje, vedė vietinę rusę. Be galo ilgėjosi tėviškės, atvykdavo per atostogas. 1891 m. pirmą kartą apsilankė Kaune kaip Ustiužnos apskrities teisinės ekspertizės gydytojas. Čia susipažino su kalbininku kunigu K. Jauniumi.
Norėdamas, kad vaikai liktų lietuviais, bandė įsikurti Kaune. 1896 m. V. Pietaris gavo 4 mėnesių atostogas, pasiėmė labai vertinamą senų monetų kolekciją ir su šeima atvyko į Kauną. Apsigyveno Senamiestyje, kunigo A. Jakšto išnuomotame (Rotušės a. 4, dabar 24) antrajame aukšte, tikėdamasis čia įsikurti visam laikui. Vyresnioji dukra buvo priimta į penktąją mergaičių gimnazijos, o Jurgis – į antrąją berniukų gimnazijos klasę. Tačiau viltys įsikurti ir be nuolatinės algos išlaikyti 7 asmenų šeimą, greit sudužo. Tėvams teko grįžti į Ustiužną. Vaikai liko mokytis Kaune ir gyveno Šančiuose gydytojo G. Glagolevo bute. 1899 m. aukso medaliu baigusi Kauno mergaičių gimnaziją Antonina mokytojavo Tauragėje, o sūnus buvo paliktas antriems metams. Tėvai jį iš Kauno atsiėmė.
Nuo 1891 m. V. Pietaris bendradarbiavo leidiniuose: „Varpas“, „Ūkininkas“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. Sukūrė daugiau nei 20 apsakymų, memuarinę apybraižą „Iš mano atsiminimų“ (1905). Parašė originalų pasakų ciklą „Lapės gyvenimas ir mirtis“ (1904), istorinę dramą „Kova ties Žalgiriais“ (1906). Svarbiausias jo kūrinys – pirmasis lietuviškas istorinis romanas „Algimantas arba lietuviai XII šimtmetyje“ (1904) pelnė autoriui šlovę. Buvo išleisti V. Pietario „Rinktiniai raštai“ (Vilnius, 1973). 2000 m. serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas rašytojui skirtas pašto ženklas“ (dail. Aušrelė Ratkevičienė). Tėviškėje jam pastatytas stogastulpis, o Marijampolėje – paminklas.
Apie jį išleistos monografijos: Gedimino Ilgūno „Vincas Pietaris“ (Vilnius, 1987) bei Viktoro Katiliaus „Vinco Pietario akiračiai“ (Vilnius, 1992).

1924 m. Aukštuosiuose Šančiuose jo vardu buvo pavadinta gatvė (Kauno m. valdybos posėdžio 1924 01 17 nut. Nr. 118).

nuotrauka 1970 m. Senamiestyje (Rotušės a. 24) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1899 metais gyveno rašytojas Vincas Pietaris“ (skulpt. Bronius Zalensas, dail. Gediminas Pempė; DŽDT VK 1969 02 22 sprend. Nr. 97). 2004 m. rudenį lenta dingo.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KAA, f. 218, ap. 1, b. 461, lap. 129.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Vincas Pietaris. – Iliustr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 123–124.
4. V. Pietario g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 124–125.


PODĖNAITĖ VERONIKA [1902 12 24 Rygoje (Latvija) – 1933 07 09 Kaune, palaidota Senosiose miesto kapinėse, jai pastatyta paminklinė plokštė iš granito (archit. Stasys Pūtvis)], dainininkė (sopranas).

1920–1933 m. gyveno Kaune (išskyrus tobulinimosi metus Italijoje).

Pirmą kartą pasirodė Kauno scenoje 1920 12 31 sudainavusi Floros partiją D. Verdžio operoje „Traviata“. Vėliau atliko mažesnius vaidmenis, kol gavo Švietimo ministerijos stipendiją studijoms užsienyje.
1926 m. baigusi Šv. Cecilijos konservatoriją, pasivadinusi Vera Gaila dainavo privačiuose operos teatruose Romoje, koncertavo Paryžiuje. 1931 m. pakviesta į Romos karališkąją operą. Daugiausia dainavo R. Vagnerio operose.
1932 m. gavo kvietimą dainuoti penkiose operose Milano La Scalos teatre, tačiau 1932 m. gruodžio mėn. priversta grįžti į Kauną ir du metus atidirbti už stipendiją. Parvykusi dainavo Valstybės teatre, debiutavo D. Verdžio operoje „Aida“, subtiliai atliko pagrindinius vaidmenis kitose operose.
1933 m. po nesėkmingos operacijos mirė.

nuotrauka 1998 m. centre ant namo (Gedimino g. 20) buvo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1933 m. gyveno Lietuvos operos solistė Veronika Podėnaitė“ (Kauno m. mero 1998 03 05 potv. Nr. 84).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dar vienas vardas, kurį šiandien prisiminsime // Kauno diena. – 1997, gruod. 29, p. 4.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Patašius, Modestas. Vienišas antkapis primena užmirštą operos solistę. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 1998, geg. 23, p. 10.


POPELIUČKA KLEMENSAS [1892 06 29 Bučiūnuose (Šiaulių apskr.) – 1948 10 25 Augsburge (Vokietija)], inžinierius mechanikas, brigados generolas.

1919–1927 m., 1929–1944 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1919 m. grįžęs į Lietuvą, mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę. Paskirtas Inžinerijos bataliono 2-osios pionierių kuopos vadu. 1923 10 23 baigė Aukštuosius karininkų kursus. 1925 05 16 paskirtas Vyriausiojo štabo karo technikos inspektoriumi. Gavęs Krašto apsaugos ministerijos stipendiją, 1927–1929 m. studijavo Paryžiaus aeronautikos ir automobilių konstrukcijos aukštojoje mokykloje, ją baigęs įgijo inžinieriaus kvalifikaciją. 1929 08 14–1940 06 15 buvo Karo technikos viršininku.
Rūpinosi karių techniniu mokymu, kariuomenės technikos modernizavimu. Aktyviai dalyvavo visuomeniniame karininkijos gyvenime. Buvo Karininkų medžiotojų draugijos steigimo komisijos vadovas, vėliau – valdybos pirmininkas ir narys. Prisidėjo prie Kauno karininkų ramovės rūmų projektavimo ir pastatymo, interjero įrengimo.
Aktualiais karinės technikos klausimais rašė žurnaluose „Mūsų žinynas“, „Karys“, „Jūra“ ir kt. Parašė pirmąją Geležinkelininkų kuopos istoriją. Buvo vienas pagrindinių knygos „Karo technikos dalių dvidešimtmetis, 1919–1939“ parengimo ir leidybos iniciatorių.
Už nuopelnus apdovanotas: Rusijos kariuomenėje – Šv. Stanislavo 2 ir 3 laipsnio, Šv. Anos 2, 3 ir 4 laipsnio ordinais, Šv. Jurgio 4 laipsnio kryžiumi, 1928 m. Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio medaliu, 1929 m. LDK Gedimino 3 laipsnio ordinu ir Latvijos Išsivadavimo karo 10-mečio medaliu, 1933 m. LDK Vytauto 3 laipsnio ordinu, 1937 m. skautų Svastikos ordinu, 1939 m. – Šaulių Žvaigždės medaliu.
Tarnaujant Lietuvos kariuomenės Karo technikos valdyboje K. Popeliučkos šeima gyveno Ukmergės pl. 1, vėliau – Šančiuose, A. Juozapavičiaus pr. 67, 1938–1944 m. gyveno nuosavame name Palemone, Pašto g. 2, 1941–1944 m. žiemomis nuomojosi butą Žemaičių g. 12.
Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 06 27 paleistas į atsargą. 1941–1944 m. dirbo mokytoju Kauno suaugusiųjų gimnazijoje (dab. Kauno S. Dariaus ir S. Girėno gimnazija). Išvengęs represijų, 1944 m. vasarą pasitraukė į Vokietiją.
2003 m. dail. prof. Vitolis Trušys nutapė K. Popeliučkos portretą, kuris padovanotas Vytauto Didžiojo karo muziejui.
2015 m. išleista Gintaro Lučinsko knyga „Lietuvos kariuomenės brigados generolas Klemensas Popeliučka“ (Alytus).

2014 10 16 Romainių mikrorajono gatvei suteiktas K. Popeliučkos pavadinimas (Kauno m. sav. tarybos 2014 10 16 sprend. Nr. T-524).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atminimo įamžinimas / Gintaras Lučinskas. – Iliustr. // Lietuvos kariuomenės brigados generolas Klemensas Popeliučka. – Alytus : Gintarinė svajonė, 2015. – P. 243–259.


POVILAITIS AUGUSTINAS [1900 02 24 Pašventyje (Jurbarko r.) – 1941 07 12 sušaudytas Maskvoje], Lietuvos valstybės saugumo departamento direktorius, kapitonas.

[1919]–1941 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

Mokėsi Jurbarke. Savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo nepriklausomybės kovose. Jam suteiktas kapitono laipsnis. 1920–1927 m. buvo saugumo policijos valdininkas, o 1927–1931 m. – Kriminalinės policijos valdybos direktoriaus asmeninis sekretorius. 1931–1934 m. – Valstybės saugumo policijos viršininkas. 1933 m. eksternu baigė Kauno suaugusiųjų gimnaziją ir įstojo į VDU. 1939 m. baigė Teisių fakulteto Ekonomikos skyrių. 1934–1939 buvo Valstybės saugumo departamento direktorius.
Rašė straipsnius periodiniams leidiniams: „Lietuvos ūkis“, „Ūkininko patarėjas“, „Lietuvos aidas“, „Vairas“, redagavo „Kriminalistikos žinyną“. 1940 06 13 A. Povilaitis buvo atleistas iš pareigų. Duotas įsipareigojimas sutrukdė jam pasitraukti į Vakarus. Neatlaikiusi Maskvos spaudimo Lietuvos Vyriausybė sutiko, kad birželio 15 dieną K. Skučas ir A. Povilaitis būtų suimti. Tėviškėje A. Povilaitis sulaikytas, kalintas Kaune, žiauriai tardytas ir išvežtas į Lubianką, kur po metų nuteistas aukščiausia bausme. Jis tapo viena pirmųjų sovietinės okupacijos aukų.
1993 m. buvo reabilituotas. 1998 m. tėviškėje pastatytas paminklinis akmuo. 2006 02 16 buvo apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.
Išleista A. Povilaičio knygelė „Neramios dienos: sukilimai Lietuvoje nuo nepriklausomybės atgavimo iki šių metų [1939] sausio mėn. 1 dienos“ (Kaunas, 1996).

nuotrauka 1992 07 12 Žaliakalnyje ant namo (Perkūno al. 55) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1939–1940 m. gyveno Lietuvos Valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis, bolševikų sušaudytas Maskvoje 1941 VII 12“ (Kauno m. mero 1991 12 13 potv. Nr. 2039; skulpt. Bronius Zalensas, archit. D. Vilčinskienė).

1994 m. Aleksoto mikrorajone, Birutėje jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. mero 1994 10 06 potv. Nr. 649).

1994 11 13 Veiveriuose (Prienų r.), Kančių kalnelyje, Kazimiero Skučo ir Augustino Povilaičio atminimui atidengtas ir pašventintas stogastulpis.
Prieiga per internetą: http://www.genocid.lt/Memo/Paminklai/prienai_r.htm  [žiūrėta 2010 08 18]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. A. Povilaičio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 128.
2. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 125.
3. Grušys, Juozas. Pirmosioms bolševikinio teroro aukoms Kazimierui Skučui ir Augustinui Povilaičiui. – Iliustr. // Kauno diena. – 1994, birž. 14, p. 9.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Vanagas, Rimantas. K. Skučo ir A. Povilaičio atminimui // Patriotas. – 1994, Nr. 3, gruod., p. 3.


PRAPUOLENIS JONAS [1900 03 14 Tupikuose (Šakių r.) – 1980 02 28 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], baldininkas, dizaino specialistas, nusipelnęs meno veikėjas.

1921–1980 m. gyveno Kaune (išskyrus 1934–1935 m.).

1919 m. savanoriu įstojęs į Lietuvos kariuomenę tarnavo artilerijos pulko stalių dirbtuvėse. 1921–1923 m. mokėsi Kauno amatų mokyklos medžio ir metalo plastikos skyriuje. 1923–1328 m. – Meno mokykloje lankė K. Sklėriaus skulptūros studiją. Už dalyvavimą streike iš mokyklos buvo pašalintas. Nuo to laiko savarankiškai gamino įvairios paskirties baldus, įsteigė savo baldų studiją, kūrė unikalius meninių baldų komplektus. Nuo 1929 m. dalyvavo dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje. 1930 m. Žemės ūkio ir pramonės parodoje Kaune buvo apdovanotas aukso medaliu. 1934–1935 m. baldų meną studijavo Paryžiuje. 1936 m. grįžęs į Kauną praplėtė savo studiją, Karininkų ramovėje apipavidalino gotikinio stiliaus menę. 1937 m. tarptautinėje Paryžiaus Parodoje už originalų svetainės baldų komplektą buvo apdovanotas aukso, o už kitus medžio dirbinius – sidabro medaliais.
1945 m. eksternu baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto Dekoratyvinės architektūros skyrių. 1940–1941 m. bei 1944–1948 m. dėstė šiame institute. 1948–1956 m. buvo Kauno St. Žuko taikomosios dailės technikumo dėstytojas, dailiųjų meno darbų skyriaus vedėjas.
Sukūrė apie 120 paprastų, tačiau modernių ir lengvų konstrukcijų baldų. J. Prapuolenis ypatingą dėmesį skyrė ansambliškumui, komponentų derinimui, medžio faktūrai. Jo kurti baldai puošė Kauno karininkų ramovės kunigaikščio Vytauto menę. Populiarino pintinius baldus. Jo tautinio stiliaus baldų buvo įsigiję privatūs asmenys, įstaigos ir muziejai. Be baldų, kūrė suvenyrus iš sidabro, vario, kaulo ir gintaro, panaudodamas liaudies meno motyvus. 1960 m. Vilniuje buvo surengta personalinė J. Prapuolenio darbų paroda.
Klemensas Čerbulėnas išleido monografiją „Jonas Prapuolenis“ (Vilnius, 1970). Pažymint 100-ąsias dailininko gimimo ir 20-ąsias mirties metines, 2000 m. Kauno paveikslų galerijoje buvo surengta retrospektyvinė jo darbų paroda.

nuotrauka 1988 06 14 ant namo (Eivenių g. 5) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1924–1980 m. gyveno dailininkas Jonas Prapuolenis“ (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33 p.) Tekstas lietuvių ir rusų kalbomis. 2007 m. lenta pavogta. 2014 m. atidengta nauja medinė memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1924–1980 m. gyveno Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, dailininkas baldininkas Jonas Prapuolenis“ (dail. Bangutis Prapuolenis, skulpt. Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė; Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2013 11 19 įsak. Nr. A-3088).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Lietuvos respublikos istorijos paminklų sąrašas (1978–1990). – D. 1. – Vilnius, 1993. – P. 169, 211.


PUNDZIUS BRONIUS [1907 09 15 Pievėnuose (Mažeikių r.) – 1959 04 11 Vilniuje], skulptorius, pedagogas, profesorius.

1926–1932 m., 1939–1950 m. gyveno Kaune.

Nuo 1926 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, K. Sklėriaus vadovaujamoje skulptūros studijoje. Už mokinių streiko organizavimą, 1929 m. iš mokyklos pašalintas. Kūrė scenografiją Valstybės teatrui, dekoravo bažnyčias, kalė antkapius, nutapė M. Valančiaus portretą (1932) ir pan. Laimėjo konkursą Maironio biustui (1933), sukūrė J. Naujalio bareljefą (1935). Vienas ryškiausių darbų – skulptūrinė kompozicija „Motinystė“ (apie 1934), Konrado (vėliau Tulpės) kavinėje pastatyta jo sukurta statulėlė „Prie šaltinėlio“ (1939). Nuo pirmosios jaunųjų dailininkų parodos, įvykusios 1930 m., dalyvavo parodose. 1937 m. nugalėjo S. Dariaus ir S. Girėno paminklo projektų konkurse.
1933–1938 m. studijas tęsė Paryžiaus aukštojoje taikomosios dailės mokykloje. Ten paniro į bohemišką gyvenimą, todėl draugai inicijavo jo grįžimą į Lietuvą. 1940 m. buvo pakviestas vadovauti skulptūros katedrai Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute. 1947 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. Jo mokiniai – garsūs skulptoriai J. Mozūraitė-Klemkienė, V. Žuklys, L. Kamarauskas, J. Kalinauskas ir kt.
Vienas garsiausių skulptoriaus kūrinių – S. Dariaus ir S. Girėno bareljefai, iškalti 1943 m. Puntuko akmenyje. Sukūrė apie 30 biustų. Maironio paminklinis biustas pastatytas prie Karo muziejaus, Miko Petrausko – Muzikinio teatro sodelyje. Prie įmonės „Kauno vandenys“ (Aukštaičių g. 43) pastatyta skulptūra „Vandens nešėja“, už kurią 1939 m. B. Pundzius apdovanotas Taupomųjų valstybės kasų premija. Jo sukurti bareljefai bei skulptūros puošia Prekybos ir pramonės rūmų (K. Donelaičio g. 8), Karininkų ramovės (A. Mickevičiaus g. 19) bei kitus Kauno pastatus.
1951 m. skulptorius persikėlė į Vilnių. 1971 m. gimtojoje sodyboje įrengtas jo memorialinis muziejus, pastatytas paminklinis akmuo su bareljefu (skulpt. D. Lukoševičius ir J. Kalinauskas). 2008 m. dail. Antanas R. Šakalys jo garbei išleido meninį voką.
Stasys Budrys parengė knygą „Bronius Pundzius“ (Vilnius, 1969).

nuotrauka 1988 m. pagaminta atminimo lenta dėl užsitęsusio namo remonto liko nepakabinta (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33 p).
2007 09 24 pažymint 100-ąsias gimimo metines Centre prie namo (Laisvės al. 24) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1938–1951 m. gyveno žymus skulptorius profesorius Bronius Pundzius (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2007 07 04 įsak. Nr. A-2295).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bronius Pundzius. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 105–107.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Masiokaitė, Rasa. Miestą dailinęs skulptorius mokė ieškoti tinkamų plokštumų. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2007, lapkr. 3, p. 13.
4. Naujienos trumpai. – Iliustr. // Kauno diena. – 2007, rugs. 25, p. 5.


PUODŽIUKYNAS ANTANAS [1898 02 05 Gulioniškėje (Marijampolės r.) – 1986 10 10 Kaune], fizikas, nusipelnęs mokslo ir technikos veikėjas, profesorius.

1918–1922, 1928–1940 m., 1945–1986 m. gyveno Kaune.

1918 m. buvo priimtas į Kauno „Saulės“ gimnazijos 4-ąją klasę, o 1921 m. – į Aukštųjų kursų humanitarinį skyrių. 1922 m. įstojo į LU humanitarinį fakultetą. Tais pačiais metais pradėjo studijas Vokietijoje, o nuo 1923 m. mokėsi Vienoje. 1927 m. fizikos studijas baigė daktaro laipsniu. 1928 m. buvo pakviestas dėstyti teorinę fiziką LU matematikos ir gamtos fakultete. 1936 m. apgynė habilitacinį darbą. Nuo 1937 m. buvo VDU privatdocentas, o nuo 1940 m. – docentas.
1940–1945 m. dirbo Vilniaus universitete. 1942 m. tapo profesorium. 1945 m. A. Puodžiukynas buvo perkeltas į KVU fizikos katedrą docento pareigoms. 1948–1950 m. antraeilėse pareigose dirbo ir LŽŪA. 1950–1963 m. dėstė KPI. 1951 m. buvo pakviestas organizuoti KMI fizikos katedrą ir jai vadovavo iki 1965 m. Vėliau buvo KPI fizikos katedros profesorius-konsultantas. Pats pasigamino didelio vakuumo aparatūrą. 1947 m. mirus žmonai, vienas užaugino keturis vaikus.
Rašė straipsnius žurnalams „Kosmos“, „Židinys“, „Naujoji romuva“, „Fizikos praktikos darbai“. Paskelbė mokslinių straipsnių apie metalų elektrinį laidumą, kosminius spindulius, atominės energijos panaudojimą. Su K. Baršausku parašė fizikos vadovėlį vidurinės mokyklos 7 kl. (1958), „Energijos šaltiniai“ (1956), „Atominiai reaktoriai ir atominės elektrinės“ (1960) ir kt. Buvo aktyvus Fizikų draugijos ir Lietuvos fizikos terminologijos tarybos bei „Fizikos terminų žodyno“ (1979) redakcinės komisijos narys. Jo publikuotų ir nepublikuotų darbų sąrašas apima apie 110 pozicijų.
KMA leidykla išleido jo dukros Irenos Marchertienės sudarytą knygelę „Antanas Puodžiukynas: gyvenimas ir veikla“ (Kaunas, 1995).

nuotrauka 1998 02 05 pažymint 100-ąsias gimimo metines Žaliakalnyje ant namo (Margio g. 4), kuriame jis gyveno 23 metus, buvo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1963–1986 m. gyveno vienas iš XX a. fizikos pradininkų Lietuvoje profesorius Antanas Puodžiukynas (1898–1986)“ (Kauno m. mero 1998 01 27 potv. Nr. 11).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bastienė, Laima; Skučas, Jonas. Profesorius Antanas Puodžiukynas – nepriklausomos Lietuvos inteligentas. – Portr. // Ave vita. – 1998, vas. 4, p. 1.
2. Konferencija, skirta prof. A. Puodžiukyno šimtmečiui. – Iliustr. // Fizikų žinios. – 1998, Nr. 14, p. 17.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


PURĖNAS ANTANAS [1881 02 16 Tatkonyse (Kupiškio r.) – 1962 11 05 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], chemijos mokslų daktaras, visuomenės veikėjas, profesorius, akademikas.

1920–1962 m. gyveno Kaune.

Nuo 1920 05 31 Steigiamajame Seime dirbo Švietimo komisijoje, buvo jos vicepirmininkas, priklausė socialdemokratų frakcijai. Dalyvavo masonų ložės „Lietuva“ veikloje. 1920 10 13 pasitraukė iš Steigiamojo Seimo ir atsidėjo mokslinei veiklai. Nuo 1921 09 01 pradėjo dėstyti organinę chemiją Aukštuosiuose kursuose, o 1922 02 01–1924 m. buvo Kauno profesinės mokytojų sąjungos suaugusiųjų vidurinės mokyklos mokytojas. 1922–1950 m. profesoriavo Kauno universitete, buvo Organinės chemijos katedros vedėjas, organizavo pirmąją organinės chemijos laboratoriją Kaune. Parengė originalią organinės chemijos dėstymo programą, padėjo pamatus šios mokslo srities vystymuisi Lietuvoje, įsteigė liaudies universitetą.
1922–1924 m. buvo Gamtos fakulteto mokslo tarybos sekretorius, o 1924–1925 m. ir 1933–1938 m. – VDU sekretorius, 1939 m. – universiteto prorektorius studijų reikalams. Kadangi buvo aktyvus socialdemokratas, 1940 m. paskirtas rektoriumi. Prasidėjus vokiečių okupacijai iš pareigų atleistas bei suimtas. Paleistas S. Raštikiui už jį laidavus.
1923–1936 m. redagavo „Lietuvos universiteto darbus“, o nuo 1930 m. – VDU „Matematikos ir gamtos fakulteto darbus“, Gamtininkų draugijos leidžiamą žurnalą „Gamta“. 1940 m. redagavo leidinius „Mintis“ ir „Kultūra“, rašė straipsnius žurnalams „Skardas“, „Žarija“, „Kosmos“ ir kt. Dalyvavo leidžiant „Lietuviškąją enciklopediją“.
1944–1946 m. vėl ėjo rektoriaus pareigas. Iš visų jėgų stengėsi apsaugoti dėstytojus nuo tremties. 1944 m. tapo akademiku, Lietuvos MA viceprezidentu. Pertvarkius Kauno universitetą, nuo 1951 m. iki mirties buvo KPI Organinės chemijos ir technologijos katedros vedėjas. Tyrė ir sintetino biologiškai aktyvius organinius junginius, išvertė geriausią to meto A. Holemano organinės chemijos vadovėlį, kūrė lietuviškąją terminiją. Buvo 44 mokslinių straipsnių autorius ir bendraautorius. Jam vadovaujant apginta 14 disertacijų.
90-osioms A. Purėno gimimo metinėms surengta mokslinė konferencija, atskiru leidiniu išėjo konferencijos medžiaga „Antanas Purėnas“ (Kaunas, 1971). Išleista Romualdo Baltrušio parengta monografija „Profesorius Antanas Purėnas“ (Kaunas, 2008).

1967 m. Centre ant namo (V. Putvinskio g. 30) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1933–1962 m. gyveno chemijos mokslų daktaras, akademikas A. Purėnas“. 2001 m. virš jos buvo pakabintas bareljefas (skulpt. Vladas Žuklys). Lenta su bareljefu nuplėšti.

nuotrauka [1971] m. KTU Cheminės technologijos fakultete (Radvilėnų pl. 19) jo vardu pavadinta laboratorija, atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Akad. Vlado Purėno organinės chemijos laboratorija (skulpt. Vladas Žuklys).

1980 m. Dainavos mikrorajone jo vardu buvo pavadinta gatvė (1980 11 17 LKP CK ir LTSR MT nut. Nr. 403).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Baltrušis, Romualdas. Profesoriaus Antano Purėno 120-osioms gimimo metinėms. – Portr. // Lietuvos aidas. – 2001, vas. 12, p. 12.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. KTU atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. A. Purėno g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 129.


PUTVINSKIS-PŪTVIS VLADAS [1873 10 06 Rygoje – 1929 03 05 Kaune], Lietuvos Šaulių sąjungos kūrėjas, tautos ideologas, literatas.

1919–1923 m. gyveno Kaune.

1919 m. pradžioje atvyko į Kauną ir įstojo į M. Šalčiaus vadovaujamą partizanų būrį, kuris veikė kaip sporto sąjungos šaulių skyrius. V. Putvinskis lankė besikuriančius Lietuvos kariuomenės būrius, sudarinėjo jų veiklos planus, iš vokiečių pirko ginklus. Birželio 27 d. įkūrė pirmąjį šaulių būrį Kaune, įsteigė ginkluotą visuomeninę organizaciją Lietuvos Šaulių sąjungą ir jos suvažiavime 1919 09 20 buvo išrinktas pirmininku. Jis nustatė organizacijos struktūrą ir principus, sukūrė ideologiją, pagal kurią šauliai globoja istorines vietas, mini sukaktis, rūpinasi patriotiškumo palaikymu. Po metų įsteigė šaulių žurnalą „Trimitas“, kurį redagavo M. Šalčius. 1922 m. V. Putvinskis-Pūtvis kuriam laikui buvo pasiųstas į Klaipėdą ruošti sukilimo. Išsiskyrus jo ir Krašto apsaugos ministro nuomonėms, 1923 m. iš Kauno pasitraukė į savo ūkį Graužikuose ir pavyzdingai ūkininkavo.
1928 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu.
Be šaulių veiklos rūpinosi mokyklomis, blaivybe. 1928 06 18 šaulių atstovų suvažiavime V. Putvinskis buvo išrinktas Lietuvos šaulių sąjungos garbės pirmininku ir nuolatiniu centro valdybos nariu. Rašė straipsnius leidiniams „Lietuvos aidas“, „Trimitas“, „Lietuvos ūkininkas“ ir daugeliui kitų. Samprotavo apie tautą, aiškino kultūros reikšmę jai. Buvo išleisti jo Rinktiniai raštai, 2 t. (Kaunas, 1933). Minint 100-ąsias jo gimimo metines, visa jo kūryba buvo surinkta ir JAV išleista knyga „Vladas Putvinskis-Pūtvis. Gyvenimas ir parinktieji raštai“ (Čikaga, 1973).
Skulpt. Bernardas Bučas sukūrė biustą (1933–1934 m.), skulpt. Petras Rimša – jam skirtus medalioną ir medalį (1939 m.): „Vladas Putvys-Putvinskis (1873–1929) Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas“. Toronte (Kanada) veikia jo vardo šaulių kuopa. Šilo Pavėžupio dvare (Kelmės r.) pakabinta jam skirta memorialinė lenta, pastatytas paminklinis akmuo. 2004 m. buvo išleistas meninis vokas „Šaulių sąjungai 85. Vladas Pūtvis-Putvinskis“ (dail. Gediminas Karpavičius).
Lietuvos šaulių sąjunga išleido Algimanto Liekio sudarytą knygą „Šauliškumas, tautiškumas ir Lietuvos nepriklausomybė“ (Vilnius, 1993), skirtą V. Putvinskio-Pūtvio 120-osioms metinėms. Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotoja Irena Nekrašienė parengė leidinį „Vlado Putvinskio-Pūtvio laiškai“ (Šiauliai, 2003).

1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje (K. Donelaičio g. 64) pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įamžinti 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių. II lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ greta kitų pavardžių įrašyta: „Putvinskis Vladas, dvarininkas“. 1950 m. paminklas nugriautas. 1997 06 07 atstatytas (archit. Liucijus Dringelis).

1931 m. Naujamiestyje esančią Kalnų gatvę nutarta pavadinti V. Putvinskio vardu (1931 09 24 Kauno m. tarybos nut. Nr. 24). 1945 m. gatvei suteiktas S. Nėries vardas. 1990 m. grąžintas ankstesnysis pavadinimas (Kauno m. mero 1990 10 24 potv. Nr. 530).

nuotrauka 1938 11 23 Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje atidengtas jo paminklinis biustas su įrašu: „Vladas Putvis-Putvinskis. 1873–1929. Šaulių sąjungos kūrėjas. Pirmasis pirmininkas ir viršininkas“ (skulpt. Bernardas Bučas). Sovietmečiu sunaikintas, o 1990 02 16 atkurtas (skulpt. Zenonas Survila).
Prieiga per internetą: http://www.spaudos.lt/Knygnesiu_paminklai/knygnesiai/vladas_putvinskis.html  [žiūrėta 2010 08 16]

nuotrauka 2012 02 15 Senamiestyje, ant pastato (T. Daugirdo g. 4) atidengta grupinė memorialinė lenta: „Čia gyveno žymūs lietuvių kultūros ir visuomenės veikėjai Jonas Garalevičius, Paulius Galaunė, Vladas Putvinskis, Juozas Tallat-Kelpša“ (skulpt. Vytautas Narutis; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 11 04 įsak. Nr. A-4136).
Prieiga per internetą: http://kaunas.lt/index.php?2980938493  [žiūrėta 2012 02 17]

nuotrauka 2014 11 23 ant Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) būstinės Kaune (Laisvės al. 34) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame pastate 1928–1929 m. dirbo vienas iš Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjų, organizacijos ideologas, pirmasis vadovas Vladas Putvinskis-Pūtvis (1873–1929)“ (lentos projekto autorius – archit. Stasys Pūtvis, Kauno m. sav. administracijos direktorius 2014 10 07 įsak. Nr. A-2746). Atminimo lentoje esantis bareljefas atlietas nuo skulpt. Petro Rimšos daryto gipsinio modelio, kurio kopiją per visą sovietmetį išsaugojo inž. Aidas Rimša.

nuotrauka 2018 12 05 VDKM sodelio prieigose (greta K. Donelaičio ir Maironio gatvių sankirtos) atidengta paminklinė plokštė, skirta 29-iems sušaudytiems, mirusiems tremtyje, kalinimo vietose Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. ministrų kabinetų nariams atminti ir pagerbti. Joje įamžintas ir Vladas Pūtvis-Putvinskis. Projekto iniciatorius – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), autorius – LGGRTC skulpt. Jonas Jagėla, architektūrinės dalies autoriai – archit. Liucijus Dringelis ir Evaldas Ramanauskas.
Prieiga per internetą: https://goo.gl/BKYMjM  [žiūrėta 2018 12 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengs penkias atminimo lentas. – Iliustr. – BNS inf. // Kauno diena. – 2014, saus. 13, p. 23.
2. Duobaitė-Bumbulienė, Rasa. Lietuvos valstybininkui Stasiui Šilingui atminti. – Iliustr. // Tremtinys. – 2012, vas. 24, p. 4.
3. KAA, f. 219, a. 1, b. 990, lap. 63–77.
4. Kilpys, Valdas. Pagerbti iškilūs šauliai. – Iliustr. // Trimitas. – 2012, Nr. 1, p. 21.
5. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
6. Lietuvos įvykių sraute – birželis // Lietuvos aidas. – 2004, birž. 29, p. 5.
7. Putvinskis Vladas. – Portr. // Šimtas knygnešių: Knygnešių sienelės vardai. – Vilnius, 1998. – P. 15, 94.
8. Skučaitė, Virginija. Tarpukario ministrų atminimas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2018, gruod. 8, p. 11.
9. Vlado Putvinskio paminklas. – Iliustr. // Nukentėję paminklai. – Vilnius, 1994. – P. 57.
10. V. Putvinskis. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 129–130.


PUZINAS JONAS [1905 10 01 Svaronyse (Ukmergės r.) – 1978 04 14 Čikagoje (JAV)], istorikas, Lietuvos archeologijos pradininkas, profesorius.

1925–1940 m. gyveno Kaune, išskyrus 1930–1934 m., kai studijavo Vokietijoje.

1925–1929 m. LU studijavo lyginamąją kalbotyrą, lietuvių kalbą ir literatūrą bei pedagogiką, domėjosi istorija. Studijuodamas dirbo Kauno m. savivaldybėje, buvo Lietuvių mokslo draugijos ir korporacijos Neo-Lithuania narys. 1927 m. vedė. 1928–1930 m. Kauno miesto muziejuje dirbo sekretoriumi ir konservatoriumi. 1929 m. dalyvavo komisijoje, besirūpinančioje istorinių vertybių sugrąžinimu iš Rusijos, tapo A. Smetonos raštų redaktoriumi. 1930–1934 m. studijavo Heidelberge. Apgynęs daktaro disertaciją „Priešistoriniai tyrinėjimai Lietuvoje ir tautinis sąmoningumas“ gavo filosofijos daktaro laipsnį (1935 m. šis darbas vokiečių kalba buvo išleistas Kaune).
Grįžęs 1934 m. į Kauną, buvo Miesto muziejaus konservatorius ir sekretorius, vėliau – direktorius. 1936 m. pastačius Vytauto Didžiojo muziejų, įkūrė jame Priešistorės skyrių, kuriam vadovavo. 1934–1939 m. J. Puzinas buvo VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Etikos katedros vyr. asistentas, nuo 1939 m. – docentas. Išugdė garsius archeologus: P. Kulikauską, R. Rimantienę, M. Gimbutienę ir kt. 1936–1940 m. vadovavo laidojimo paminklų tyrinėjimams Eigulių, Sargėnų, Veršvų ir kt. kapinynuose. Su kitais ištyrė 27 istorines vietoves, susistemino chaotišką medžiagą, nustatė jos chronologiją bei raidos sistemą.
Sukūrė archeologijos terminiją. Skaitė pranešimus Lietuvoje bei tarptautinėse konferencijose. Rašė mokslinius straipsnius archeologijos klausimais žurnalams „Senovė“, „Naujoji Romuva“, „Vairas“, Lietuviškajai enciklopedijai. Svarbiausias jo darbas „Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys“ (1938).
1938 09 08 J. Puzinas apdovanotas DLK Vytauto Didžiojo 4-ojo laipsnio ordinu. 1940–1943 m. vadovavo Vilniaus universiteto Archeologijos katedrai ir dalyvavo antinacinėje veikloje. Už tai gestapo jį kalino. 1941 m. tapo Lietuvos MA nariu.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. – į JAV. Ilgus dešimtmečius minėti jo vardą Lietuvoje buvo draudžiama.
JAV išėjo J. Puzino „Rinktiniai raštai“, t. 1–2 (Chicago, 1983). Dabar jo atminimui Vilniaus universitete vyksta mokslinės konferencijos-skaitymai. 2005 m. 100-osioms profesoriaus gimimo metinėms serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas 1 Lt vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė). Archeologo jubiliejui paskirtas tęstinio leidinio „Lietuvos archeologija“, 29 tomas (Vilnius, 2005).

2007 m. naujai projektuojamai gatvei Kauno pakraštyje suteiktas J. Puzino vardas (Kauno m. savivaldybės tarybos 2007 03 29 sprend. Nr. T-132).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno miesto gatvių sąrašas.
2. Melinytė, Kristina. J. Puzinas – Kauno istorikas – Bibliogr. p. 227–228 // Kauno istorijos metraštis. – [T.] 7 (2006), p. 223–227.
3. Zabiela, Gintautas. Jono Puzino gyvenimo kelias // Lietuvos archeologija, t. 29 (2005), p. 13–30.


RAČKUS ALEKSANDRAS [1893 06 07 Čekiškėje (Kauno r.) – 1965 10 09 Čikagoje (JAV)], gydytojas, numizmatas, kultūros veikėjas.

1905–1907 m., 1935–1940 m. gyveno Kaune.

1905–1907 m. mokėsi Kauno gimnazijoje. 1910 m. kartu su tėvu knygnešiu M. Račkum išvyko į JAV, ten gavo mediko išsilavinimą ir vertėsi gydytojo praktika. 1912 m. įstojo į Lietuvos vyčių organizaciją, buvo vienas „Vyčio“ žurnalo steigėjų, o 1915–1916 m. jį redagavo.
1917 m. Čikagoje įkūrė Numizmatikos ir istorijos draugiją bei Lietuvių istorijos muziejų su didžiausia pasaulyje lietuviškos numizmatikos kolekcija. 1935 m. surengė savo kolekcijos parodą Kaune. Po parodos visus eksponatus už simbolinę kainą įsigijo Lietuvos švietimo ministerija (šiuo metu jie saugomi nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje). 1936–1938 m. A. Račkus, tvarkydamas savo kolekciją, dirbo Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus istorijos skyriuje, vėliau vertėsi privačia praktika ir buvo JAV konsulato gydytojas. 1938 m. su kitais Kaune įsteigė Lietuvių-amerikiečių draugiją ir buvo jos valdybos narys.
Rašė straipsnius periodiniams leidiniams „XX amžius“, „Kosmos“, „Naujoji Romuva“, „Trimitas“ ir kt. Lietuvių enciklopedijai rengė straipsnius istorijos, numizmatikos ir medicinos klausimais. Vienas pirmųjų ėmė rūpintis knygnešių atminimo įamžinimu, jų atsiminimų užrašymu. Vėliau tėvo ir sūnaus Račkų surinkta medžiaga buvo paskelbta P. Rusecko redaguotoje knygoje „Knygnešys“ (1928 m. ir 1930 m.)
Už nuopelnus Lietuvai M. Račkus buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu (1935) ir Šaulių žvaigždės medaliu (1939).
1940 m. grįžo į Čikagą, kur įsteigė Lituanistikos muziejų. Nuo 1948 m. leido numizmatikos ir filatelijos žurnalą, rengė „Numizmatikos enciklopediją“. Dalis jo rankraštinio palikimo saugoma Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos rankraščių skyriuje.

1997 m. Romainiuose buvusi Pievų gatvė pavadinta A. Račkaus vardu (Kauno m. valdybos 1997 11 04 sprend. Nr. 810).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Račkaus g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 130–131.
2. Pakeistų Aukštųjų Kaniūkų ir Romainių gyvenviečių gatvių pavadinimų sąrašas // Kauno žinios, 1997, gruod. 31, p. 4.


RAKAUSKAITĖ-TRUIKIENĖ MARIJONA [1892 05 30 Čikagoje (JAV) – 1975 07 17 Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse], dainininkė (dramatinis sopranas).

1923–1975 m. gyveno Kaune.

1923 m. atvyko į Kauną iš JAV, kurioje gimė augo bei mokėsi ir iki mirties liko tos šalies piliete. 1924–1944 m. dainavo Valstybės teatre. 1924 02 28 debiutavo atlikdama pagrindinę partiją Ž. Bize operoje „Karmen“. Vėliau dainavo Toską to paties pavadinimo Dž. Pučinio operoje. 1937 m. gastroliavo JAV. Plataus diapazono balsas leido jai atlikti daug ir svarbių partijų. Gerai įvertinti vaidmenys: Liza P. Čaikovskio operoje „Pikų dama“, Rachilė J. F. Halevy „Žydėje“, Aida to paties pavadinimo Dž. Verdžio operoje, pagrindinis vaidmuo J. Karnavičiaus operoje „Gražina“ ir daugelis kitų. Ji nuolat tobulinosi pas buvusią Maskvos teatro solistę O. Pavlovą, tuo metu gyvenusią Kaune, prisidėjo prie Kauno operos suklestėjimo. Nuolat ją supo kritikai ir pavyduoliai.
1936 m. buvo apdovanota DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.
Sovietinės okupacijos metu M. Rakauskaitė buvo uždaryta Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, o 1941 m. birželio sukilimo metu – išvaduota. 1944–1948 m. buvo Vilniaus operos ir baleto teatro solistė. Iš viso sukūrė apie 30 vaidmenų. 1945 m. jai suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės vardas. 1948 m. kaip svetimos šalies pilietė buvo atleista iš teatro, liko be jokio pajamų šaltinio, tačiau jos ištremti valdžia nesiryžo.
M. Rakauskaitė pristatyta TV dokumentiniame cikle „Laikinosios sostinės fenomenas“ (scenarijaus autorė Audronė Kosciuškienė, 2016 m.).
2017 m. išleista prof. Ramintos Lampsatytės knyga „Gyvenimo skiautės. Marijonos Rakauskaitės gyvenimas“.

nuotrauka 1994 m. menininkų bute Žaliakalnyje (E. Fryko g. 14), atidarytas M.K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas – dailininko L. Truikio ir dainininkės M. Rakauskaitės memorialinis muziejus.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Kaunas/truikio_muziejus.htm  [žiūrėta 2010 08 18]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Adomaitis, Justinas. Su pagarba dvasios nepriklausomybei. – Iliustr. // Tėviškės žinios. – 1997, birž. 6, p. 5.
2. L. Truikio ir M. Rakauskaitės memorialinis muziejus: Valstybinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys // Kaunas. – Kaunas, 1996. – P. 21.
3. L. Truikio ir M. Rakauskaitės memorialinis muziejus. – Iliustr. // Kaunas – muziejų sostinė. – [Kauno regiono TIC, 2005]. – P. 16.


RAMANAUSKAS ADOLFAS-VANAGAS, RAMANAUSKIENĖ BIRUTĖ-VANDA

RAMANAUSKAS ADOLFAS-VANAGAS [1918 03 06 New Britain (JAV) – 1957 11 29 Vilniuje], pedagogas, partizanų vadas, brigados generolas.

RAMANAUSKIENĖ (MAŽEIKAITĖ) BIRUTĖ-VANDA [1924 11 12 Jackonyse – 1996 03 19 Kaune; palaidota Romainių kapinėse], partizanė.

A. Ramanauskas-Vanagas Kaune gyveno 1939–1940 m., B. Ramanauskienė – [1962/1963]–1996 m.

1939–1940 m. A. Ramanauskas-Vanagas mokėsi Kauno karo mokykloje, kurią baigė atsargos jaunesn. leitenanto laipsniu. Antrosios sovietų okupacijos metu tapo partizanu ir pasirinko „Vanago“ slapyvardį. Pradėjęs vadovauti mažam partizanų būriui nuosekliai ėjo vis aukštesnes pareigas partizanų vadovybėje. Daug dėmesio skyrė pogrindžio spaudai: organizavo leidybą, redagavo, rašė straipsnius įvairiems partizanų laikraščiams.
Mokytojaudamas Alytaus mokytojų seminarijoje susipažino su būsima žmona Birute Mažeikaite, su kuria slaptai susituokė 1945 m. B. Ramanauskienė, vyro bendramintė ir bendražygė, slapyvardžiu „Vanda“, buvo ryšininkė, daug prisidėjo prie partizaninės spaudos rengimo ir platinimo.
Nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą, partizanų vadui su šeima teko slapstytis. Jo paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač didelį dėmesį. A. Ramanauskas-Vanagas ir jo žmona Birutė buvo išduoti ir 1956 10 12 suimti Kaune. A. Ramanauskas-Vanagas sušaudytas po beveik metus trukusių fizinių ir moralinių kankinimų Vilniaus KGB kalėjime. Žmona nuteista kalėti lageriuose aštuonerius metus. Grįžusi į Lietuvą, B. Ramanauskienė buvo persekiojama. Negalėjo prisiregistruoti, gauti darbo. Vėliau dirbo daržovių parduotuvėje, spaudos kioske.
1945 m. A. Ramanauskas-Vanagas apdovanotas Narsumo, o 1946 m. – Uolumo juostele, 1949 m. – 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais, 1950 m. LLKS Tarybos prezidiumo I ir II rūšies 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiais. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę legendinis partizanas įvertintas po mirties: 1997 m. jam suteiktas kario savanorio statusas, 1998 m. – dimisijos brigados generolo laipsnis, 1998 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu, o 1999 m. – Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu.
1998 m. B. Ramanauskienei pripažintas kario savanorio statusas. 2009 m. ji apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties).
Skulpt. Stanislovas Kuzma sukūrė A. Ramanausko skulptūrėlę, bronzinį ir gipsinį biustus (1998), dail. Gintautas Survila ir Antanas Račas nutapė jo portretus. 2008 m. išleisti portretiniai pašto vokai (dail. Antanas Rimantas Šakalys).
A. Ramanauskas-Vanagas parašė atsiminimus „Partizanų gretose“, kurie 1991 m. išleisti pavadinimu „Daugel krito sūnų… : partizanų gretose“ (Vilnius, papild. leid. 1992, 1999, 2007, 2017, 2018 m. – „Partizanų gretose“). 1993 m. pasirodė Kajetono Juliaus Čeginsko leidinys „Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas“ (papild. leid. Kaunas, 2008), 2000 m. išleista dukros Auksės Ramanauskaitės-Skokauskienės sudaryta knygelė „Adolfas Ramanauskas-Vanagas : [1918 03 06–1957 11 29]“ (Alytus), 2007 m. – knyga „Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas tautos ir valstybės atmintyje“ (Kaunas), „Partizanų vadas generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas = Partisan commander general Adolfas Ramanauskas-Vanagas“ (Kaunas) ir „Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas“ (Vilnius, 2008). 2010 m. išleista Mato Svajūno poema „Sušaudyti likimai“ (Lazdijai), 2018 m. – Arvydo Anušausko monografija „Aš esu Vanagas...“ (Vilnius).
A. Ramanausko-Vanago atminimui sukurti filmai: „Partizanai“ (rež. Edmundas Zubavičius, 1993), „Už laisvę žuvusiems mirties nėra“ (rež. Vilma Garlinskienė, 2007), dokumentinė juosta „Nenugalimas“ (scenarijaus autorė ir režisierė Agnė Zalanskaitė, 2018), jo žmonos atminimui – dokumentinė juosta „Partizanų vado žmona“ (rež. Vilma Garlinskienė, 2009).
2018-aisiais, paskelbtais A. Ramanausko-Vanago metais, Vilniaus Našlaičių kapinėse rasti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vado palaikai iškilmingai perlaidoti spalio 6 d. Vilniaus Antakalnio kapinėse, valstybės vadovų panteone. LR Seimas partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą pripažino faktiniu su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu.

1991 12 13 buvusi Signalo gatvė Eiguliuose pavadinta A. Ramanausko-Vanago vardu (Kauno m. mero 1991 12 13 potv. Nr. 2039).

nuotrauka 2012 10 12, minint A. Ramanausko-Vanago ir jo žmonos partizanės B. Mažeikaitės-Ramanauskienės arešto 56-ąsias ir partizanų vado sušaudymo 55-ąsias metines, suėmimo vietoje, Kampo ir Kalniečių gatvių sankirtoje, atidengtas ir pašventintas paminklas bei atminimo žymuo su užrašu: „Lietuvos partizanui-generolui / Adolfui Ramanauskui-Vanagui atminti“ ir „Šioje vietoje 1956 m. spalio 12 d. KGB operacijos metu buvo suimtas / Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininko / pirmasis pavaduotojas, ėjęs ir LLKS tarybos prezidiumo pirmininko / pareigas, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos / deklaracijos signataras, LLKS gynybos pajėgų vadas, dimisijos / brigados generolas, Vyčio kryžiaus I ir II laipsnių ordinų kavalierius / Adolfas Ramanauskas-Vanagas / ir jo žmona Lietuvos partizanė / Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė-Vanda, / po mirties apdovanota Vyčio kryžiaus ordino karininko kryžiumi“ / Partizanų vadas Vanagas sušaudytas 1957.11.29D., žmona nuteista kalėti“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. savivaldybės tarybos Pavadinimų sumanymo ir atminimo įamžinimo komisijos 2012 09 18 posėdžio prot. Nr. PV-7 ir 2012 11 06 prot. Nr. PV-9). Prie paminklo pasodinti šeši ąžuoliukai.
2018 04 24 žemės sklypo Kalniečių g. 126 šiaurinei daliai, kur stovi paminklinis akmuo, suteiktas pavadinimas – A. Ramanausko-Vanago skveras (KMS tarybos 2018-04-24 sprend. Nr. T-176).
Prieiga per internetą: http://alkas.lt/2012/10/17/tautos-idealu-sviesoje-lietuvos-partizanu-atminimas/  [žiūrėta 2012 10 23],  http://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/kaune-bus-ramanausko-vanago-skveras-860636  [žiūrėta 2018 04 27]

2017 11 18 Aukštųjų Šančių karių kapinėse atidengtas paminklinis kompleksas Lietuvos kariuomenės karininkams, sovietinės ir nacistinės okupacijų aukoms atminti, kurio vienoje iš stelų įamžintas A. Ramanausko-Vanago atminimas (komplekso autorius – archit. Stasys Pūtvis).
Prieiga per internetą: http://kariuomeneskurejai.lt/kaune-atidengtas-paminklas-kuri-planuota-statyti-vilniuje/  [žiūrėta 2018 12 05],  https://goo.gl/BBJi8x  [žiūrėta 2018 12 05]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. A. Ramanausko-Vanago g. – Iliustr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 131–132.
2. Atminimo įamžinimas / Arvydas Anušauskas // Aš esu Vanagas. – Vilnius, 2018. – P. 215–216.
3. Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas tautos ir valstybės atmintyje. – Kaunas, 2007. – P. 176.
4. Įamžintas Lietuvos karininkų – sovietinės ir nacistinės okupacijos aukų – atminimas. – Iliustr. – „Tremtinio“ inf. // Tremtinys. – 2017, lapkr. 24, p. 1.
5. Kaune atidengtas paminklas Lietuvos karininkams // XXI amžius. – 2017, lapkr. 24, p. 5.
6. Kauno miesto gatvių ir aikščių rodyklė. – Kaunas, 1993. – P. 77–80.
7. Masiokaitė, Austėja. Atsiras A. Ramanausko-Vanago skveras. – Iliustr. // Kauno diena. – 2018, bal. 24, p. 3.
8. Pagerbti Laisvės kovotojai. – Iliustr. – Visuomenė // Naujos tėviškės žinios. – 2012, spal. 13, p. 3.
9. Ramanauskas Adolfas (1918 03 06–1957 11 29). – Iliustr. // Lietuvos kariuomenės karininkai. – Vilnius, 2001. – T. 6, p. 216–217.
10. Skučaitė, Virginija. Gyvuosius įpareigojantis paminklas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2017, lapkr. 20, p. 3.
11. Stremaitytė, Aistė. Tautos idealų šviesoje – Lietuvos partizanų atminimas. – Iliustr. // Tremtinys. – 2012, spal. 26, p. 1, 6.
12. Žaliakalnyje atidengtas atminimo žymuo. – Iliustr. // XXI amžius. – 2012, spal. 19, p. 3.
13. Žemaitaitytė, Birutė. Nelygioje kovoje kritę. Nedvejojo, išėjo ginti laisvės. – Iliustr. // Voruta. – 2011, lapkr. 26, p. 4.


RAPALIENĖ STANISLAVA [1922 12 24 Salantuose (Kretingos r.) – 1991 07 21 Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse], dainininkė (sopranas), nusipelniusi liaudies artistė.

1950–1991 m. gyveno Kaune.

1950 m. baigusi Klaipėdos muzikos mokyklą, režisieriaus Rostislavo Andrejevo buvo pakviesta dainuoti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame per 32 metus atliko daugiau nei 80 vaidmenų operose ir operetėse. Dainavo pagrindines partijas D. Verdžio operose „Rigoletas“, „Simonas Bokanegra“, „Traviata“, P. Čaikovskio operose „Eugenijus Onieginas“ bei „Jolanta“, J. Karnavičiaus „Gražina“ ir daugelyje kitų operų ir operečių. Jos balso grožis atsiskleidė ilgus metus atliekant pagrindinį vaidmenį D. Pučinio operoje „Madam Baterflai“, už kurį 1959 m. po premjeros garsus dainininkas K. Petrauskas jai viešai padėkojo. Kūrybingiausias S. Rapalienės darbo laikotarpis buvo diriguojant J. Indrai, režisuojant R. Andrejevui bei R. Senkutei.
Stasė Rapalienė buvo publikos mėgiama primadona, kūrusi įvairias teatro tradicijas. Deja, nedaug išliko jos balso įrašų. 23 metus ji buvo Kauno aklųjų kombinato kultūros namų solinio-vokalinio būrelio vadovė. Akliems dainininkams, kurie ją vadino Mokytoja, dovanojo savo talentą ir sugebėjimus. Jai suteikti įvairūs garbės vardai.

nuotrauka 1998 m. ant namo, kuriame gyveno (Savanorių pr. 183) buvo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1950–1991 m. gyveno Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Stanislava Rapalienė“ (Kauno m. mero 1998 03 05 potv. Nr. 84).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Klimauskaitė, Daina. Unikaliu talentu žydėjusi primadona. – Portr. // Kauno diena. – 2002, gruod. 21, p. 12.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


RATKEVIČIUS STASYS, GRUODYTĖ-RATKEVIČIENĖ VALERIJA
RATKEVIČIUS STASYS [1917 03 16 Maskvoje (Rusija) – 2010 07 05 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], aktorius, režisierius, Kauno valstybinio lėlių teatro įkūrėjas.

GRUODYTĖ-RATKEVIČIENĖ VALERIJA [1916 03 16 Petrograde (dab. Sankt Peterburgas) (Rusija) – 2004 07 28 Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse], pedagogė, aktorė, muziejininkė.

1960 m. abu apsigyveno Kaune.

1958 m. Valerijos ir Stasio Ratkevičių įkurtas pirmasis Lėlių teatras po 2 metų veiklos iš tuometinio Kapsuko (dab. Marijampolės) persikėlė į Kauną. Daug gastroliavo, pasiekdamas tolimiausius Lietuvos kampelius, kol Laisvės alėjoje buvo rekonstruojamos ir pritaikytos kino teatro „Pionierius“ patalpos. Naujojo teatro trupės branduolį sudarė Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklos teatrinio skyriaus auklėtiniai, kurie tobulinosi Maskvos S. Obrazcovo lėlių teatre. 1962 m. lėlininkų veikla teatrų festivalyje Maskvoje buvo įvertinta 2-ojo laipsnio diplomu.
1967 m. S. Ratkevičiaus pastatyta P. Mančevo „Zuikių mokykla“ repertuare išsilaikė 30 m. ir buvo parodyta per Maestro 80-ąjį gimtadienį. 1968 m. Pabaltijo lėlių teatrų festivalyje Rygoje „Zuikių mokykla“ pripažinta geriausiu spektakliu, o S. Nėries „Eglė – žalčių karalienė“ įvertinta kaip geriausias nacionalinis spektaklis. 1972 m. teatras gastroliavo Europoje, o 1974 m. – Lotynų Amerikoje. Režisierius pastatė apie 40 spektaklių. Ryškiausi iš jų, be aukščiau paminėtųjų, yra I. Štoko „Velnių malūnas“, Š. Pero „Pelenė“, J. Degutytės „Aš ieškau fleitos“, „Joniukas“ (pagal J. Biliūno apysakas) ir kt.
Kelis dešimtmečius Maestro buvo renkamas tarptautinės lėlininkų asociacijos UNIMA valdybos nariu, aktyviai dalyvavo tarptautinėse konferencijose ir kituose renginiuose. 1967 m. jam buvo suteiktas Respublikos nusipelniusio meno veikėjo vardas, 1974 m. įteiktas Lenkijos vyriausybinis apdovanojimas – medalis už nuopelnus lenkų kultūrai. 2003 m. už indėlį Lietuvos menui S. Ratkevičius apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto ordino Karininko kryžiumi, 2007 m. – už kūrybos nuopelnus „Fortūnos“ statulėle. 2009 m. jo garbei kauniečiai sukūrė dokumentinį filmą-pasakojimą „Mėlyniesiems katilėliams aidint“ (rež. Enrika Striogaitė). Paskutinis garbingas apdovanojimas – Kultūros ministerijos Padėkos premija už viso gyvenimo nuopelnus buvo įteikta keli mėnesiai prieš mirtį.
Nuo teatro įsikūrimo dienos jam padėjo žmona Valerija, ilgametė aktorė, režisierė, pedagogė, LTSR nusipelniusi artistė, Lietuvos teatrų sąjungos narė. Ji organizuodavo susitikimus, vedė kursus, teikė konsultacijas lėlių žanro specifikos klausimais, kaupė eksponatus muziejui. Vienintelio Lietuvoje tokio muziejaus ekspozicijoje atsispindi visas V. Ratkevičienės gyvenimas. Ji išsaugojo teatro archyvą, nuotraukas, lėles, kūrybinio darbo dienoraščius ir kitus eksponatus nuo sunaikinimo. Muziejaus lėlės nuolat dalyvauja Kaune vykstančiuose renginiuose: „Svečiuose pas skudurinę Onutę“, „Šypsos lėlės ir vaikai“, „Į pasakų šalį su fotoaparatu“ ir kt.

nuotrauka 2006 m. Kauno lėlių teatro muziejui (Laisvės al. 87A), veikiančiam nuo 1994 m. ir sukaupusiam daugiau kaip 800 eksponatų, suteiktas jo įkūrėjų Valerijos ir Stasio Ratkevičių vardas.
Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/zmogus-vaikystei-padovanojes-stebukla-45976  [žiūrėta 2010 08 17]

nuotrauka 2016 05 18 ant namo (Laisvės al. 98) atidengta atminimo lenta su užrašu: „Šiame name nuo 1964 m. iki mirties gyveno Kauno valstybinio lėlių teatro įkūrėjai Valerija Gruodytė-Ratkevičienė (1916–2004) ir Stasys Ratkevičius (1917–2010)“ (KMS administracijos direktoriaus 2016 04 21 įsak. Nr. A-1135).
Prieiga per internetą: http://www.kaunoleles.lt/?read=24179  [žiūrėta 2016 05 16],  http://goo.gl/iAhG74  [žiūrėta 2016 05 20]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kanopkaitė, Rūta. Vaikystės šalies prezidentai: Kauno lėlių teatro muziejui suteiktas teatro įkūrėjų Valerijos ir Stasio Ratkevičių vardas // Kauno diena. – 2006, kovo 15, p. 9.
2. Kauno valstybinis lėlių teatras : gegužės 18 d. 13 val. ... : [skelbimas] // Kauno diena. – 2016, geg. 16, p. 20.
3. Milkova, Vaida. Sukurtas filmas apie garsų lėlininką. – Iliustr. // Kauno diena. – 2009, gruod. 31, priedas „Santaka“, p. 8.


REGELIS KONSTANTINAS [1890 08 10 Peterburge (Rusija) – 1970 05 22 Keferberge (Šveicarija)], botanikas, profesorius.

1921–1940 m. gyveno Kaune.

Steigiant Lietuvos universitetą, iš Tartu į Kauną buvo pakviestas jaunas šveicarų kilmės mokslininkas. Nuo 1922 m. K. Regelis buvo LU Botanikos katedros vedėjas, ordinarinis profesorius. 1923 m. inicijavo LU botanikos sodo įkūrimą ir jam vadovavo. Botanikos sodas buvo kuriamas 74 ha plote Fredoje kaip visos Lietuvos augalininkystės mokslo centras.
Profesorius su mokiniais tyrinėjo Lietuvos pievas, Kuršių Nerijos kopų bei Kauno apylinkių smėlynų, pelkių ir paežerių augaliją, vykdavo į užsienį. Išugdė naują botanikų kartą, vėliau profesoriavusią Vilniuje ir Dotnuvoje. Jam vadovaujant buvo apginti 44 diplominiai darbai. K. Regelis buvo Botanikos žodyno komisijos, Lietuvos-Šveicarijos draugijos narys, vienas iš Tabako augintojų draugijos steigėjų.
Profesorius redagavo „VDU botanikos sodo raštus“, sudarė Lietuvos augalų geografijos metmenis, rinko floros aprašymų bibliografiją. Jo surinkta medžiaga buvo spausdinama VDU matematikos-gamtos fakulteto „Darbuose“. Jis parašė apie 150 mokslo darbų. Leido knygas augalų geografijos, geobotanikos ir augalų sisteminimo klausimais. Publikavo straipsnius iš Lietuvos botanikos istorijos ir apie Lietuvos miškus žurnaluose „Kosmos“, „Gamta“, „Farmacijos žinios“, „Naujoji romuva“ ir kituose periodiniuose leidiniuose, Lietuvos enciklopedijoje bei Šveicarijos žurnaluose. Gyvendamas Kaune parengė augalų sistematikos vadovėlį mokyklai (1934 m. ir 1936 m.) bei studentams „Augalų sistematika. D. 1“ (1935). Vokiečių kalba parašė išsamią monografiją „Lietuvos augalų geografija“.
1940 m. su KU gamtos-matematikos fakultetu K. Regelis perkeltas į Vilnių. Nuo 1941 m. dirbdamas Europos universitetuose, publikavo straipsnius ir apie Lietuvos augmeniją. 110-osioms profesoriaus gimimo metinėms išleistas „Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo raštų“ X tomas (Kaunas, 2002).
Viena iš naujųjų jurginų veislių pavadinta VDU Botanikos sodo įkūrėjo ir pirmojo direktoriaus, Konstantino Regelio vardu.

1995 m. Aleksoto mikrorajone viena Birutės gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233; Kauno m. sav. tarybos 2014 10 16 sprend. Nr. T-520).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dėl atminimo įamžinimo, pavadinimų pakeitimo ir suteikimo // Kauno diena. – 1995, bal. 14, p. 9.
2. K. Regelio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 133–134.
3. Minkevičius, Antanas. Konstantinas Regelis – Botanikos sodo Kaune įkūrėjas: prisiminimai ir faktai // Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo raštai. – Kaunas, 2002. – P. 9–19.


REINYS MEČISLOVAS [1894 02 03 Madagaskaro vienkiemyje (Utenos r.) – 1953 11 08 Vladimire (Rusija); kur 2010 10 30 jo garbei atidengtas paminklas], arkivyskupas, psichologas, profesorius.

1922–1940 m. gyveno Kaune.

1922 m. už lietuvišką veiklą iš Vilniaus ištremtas į nepriklausomą Lietuvą. Dalyvavo įkuriant Lietuvos katalikų mokslo akademiją (LKMA) ir buvo pirmasis jos sekretorius. 1922–1931 m. buvo LU teologijos ir filosofijos fakulteto psichologijos katedros profesorius, 1931–1940 m. – VDU privatdocentas. 1923 m. jam suteiktas prelato titulas. 1917–1927 m. priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijai; su kitais parengė šios partijos programą. Globojo „Pavasario sąjungą“ (nuo 1932 m. federacija).
1925 09 25–1926 04 21 buvo Lietuvos užsienio reikalų ministras. Rengė nepuolimo sutartį su Sovietų Rusija, dalyvavo Ženevos Tautų Lygos konferencijoje. Spaudoje kritikavo bažnyčios persekiojimą, žmogaus teisių pažeidimus, lietuvių tautos naikinimą. 1926 m. įšventintas vyskupu ir paskirtas Vilkaviškio vyskupo padėjėju. Jo ir J. Matulaičio dėka buvo sureguliuoti santykiai su Vatikanu, įkurta Lietuvos bažnytinė provincija. M. Reinys priklausė ateitininkų federacijos tarybai, buvo rekolekcijų vedėjas, pamokslininkas, globojo Vilkaviškio kunigų seminariją.
Paskelbė apie 100 mokslinių straipsnių, išleido psichologijos paskaitų konspektą, išvertė G. Čelpanovo „Psichologijos vadovėlį“. Parašė knygą „Rasizmo problema“ (1939).
1940 m. gavo paskyrimą į Vilniaus vyskupiją, kur jo laukė sunkūs išbandymai. 1947 m. suimtas ir 10 metų įkalintas Vladimiro kalėjime, iš kurio nebeišėjo. Palaidotas bendrame kape. 1990 m. tėviškėje prie keliuko į Madagaskaro vienkiemį jo atminimui pastatytas medinis kryžius. 2000 m. arkivyskupas įtrauktas į Bažnyčios martirologą (naujųjų kankinių sąrašą). 2008 m. rugsėjo mėn. jo garbei išlestas portretinis vokas (dail. Antanas R. Šakalys), o 2009 01 17 serijoje „Žymūs žmonės“ – pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).
Parengta monografija „Mečislovas Reinys: mokslininkas, valstybininkas, arkivyskupas, kankinys: 100-osioms gimimo metinėms, 1884–1984“ (Kaunas, 1996) ir Aldonos Vasiliauskienės knygelė „Arkivyskupo Mečislovo Reinio gyvenimo ir veiklos datos“ (Utena, 2003).

1994 m. Panemunės mikrorajone, Vaišvydavoje buvusi Geležinkelio gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233).

nuotrauka 1995 m. Kauno Šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje (Nepriklausomybės a. 14A) kun. R. Mikutavičiaus iniciatyva buvo pastatytas paminklinis biustas: „Vysk. M. Reinys“ (skulpt. Arūnas Sakalauskas).

2003 10 30 Utenos savivaldybės sprendimu buvo įkurtas Mečislovo Reinio fondas, skirtas arkivyskupo atminimo įamžinimui (Utenos r. savivaldybės tarybos 2003 10 30 sprend. Nr. T-167).

nuotrauka 2004 02 14 Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Katalikų Teologijos fakultete (Gimnazijos g. 7), kuriame M. Reinys dirbo 1922–1940 m., atidaryta arkivyskupo M. Reinio auditorija.
Prieiga per internetą: http://www.su.lt/filemanager/download/6518/05_Sukio.pdf  [žiūrėta 2012 02 13]

nuotrauka 2014 11 07 KTU II rūmų antro aukšto fojė (K. Donelaičio g. 20) prof. Irenos Leliūgienės iniciatyva atidengta atminimo lenta: „1929–1939 m. šiame pastate dirbo Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto Psichologijos katedros vedėjas, Užsienio reikalų ministras, arkivyskupas, politinis kalinys prof. Mečislovas Reinys (1884–1953 m.)“.
Prieiga per internetą: http://ktu.edu/lt/naujiena/ktu-atidengta-atminimo-lenta-politikui-ir-diplomatui-prof-mecislovui-rein  [žiūrėta 2014 11 07]

nuotrauka 2018 12 05 VDKM sodelio prieigose (greta K. Donelaičio ir Maironio gatvių sankirtos) atidengta paminklinė plokštė, skirta 29-iems sušaudytiems, mirusiems tremtyje, kalinimo vietose Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. ministrų kabinetų nariams atminti ir pagerbti. Joje įamžintas ir Mečislovas Reinys. Projekto iniciatorius – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), autorius – LGGRTC skulpt. Jonas Jagėla, architektūrinės dalies autoriai – archit. Liucijus Dringelis ir Evaldas Ramanauskas.
Prieiga per internetą: https://goo.gl/BKYMjM  [žiūrėta 2018 12 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Mečislovas Reinys /1884–1953/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 132–133.
3. M. Reinio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 134–135.
4. Šukys, Andrius. Mečislovo Reinio kūrybos dvasingumas: istorinė įamžinimo apžvalga. – Lent. – Santr. angl. – Bibliogr.: 41 pavad. // Jaunųjų mokslininkų darbai. – 2008, Nr. 1(17), p. 43–50.
5. Vasiliauskienė, Aldona. Kaune įamžintas arkivyskupo M. Reinio vardas. – Iliustr. // XXI amžius. – 2014, lapkr. 21, p. 1, 16.
6. Vasiliauskienė, Aldona. Renginiai arkivyskupui Mečislovui Reiniui atminti // XXI amžius. – 2004, saus. 2, p. 5.
7. Skučaitė, Virginija. Tarpukario ministrų atminimas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2018, gruod. 8, p. 11.


REISONAS KAROLIS [1894 04 26 Pėterupėje (Latvija) – 1981 07 17 Adelaidėje (Australija)], inžinierius-architektas.

1930–1940 m. gyveno Kaune.

Peterburge baigęs architektūros studijas latvių kilmės architektas atvyko į Lietuvą ir dirbo statybos inžinieriumi įvairiuose miestuose. Nuo 1930 m. buvo Žemės ūkio rūmų Kaune statybos skyriaus vedėjas bei Žemės ūkio ministerijos statybos reikalų konsultantas, o 1930–1938 m. – Kauno savivaldybės inžinierius ir statybų organizatorius.
Dalyvaudavo įvairiuose konkursuose. Jo veikla ženkliai prisidėjo prie Kauno architektūrinio vaizdo formavimo. Suprojektavo: Paminklinę Prisikėlimo bažnyčią (1929–1933), Lietūkio namus ir sandėlius (Vytauto g. 23, 1930), Žemės ūkio rūmus bei Žemės banką (K. Donelaičio g. 2 ir 73, abu 1933); Arkivyskupo-metropolito rūmus (Rotušės a. 14A, 1935), Pienocentro rūmus (su V. Landsbergiu-Žemkalniu), Evangelikų-reformatų bažnyčią (E. Ožeškienės g. 41, 1937), Šv. Vincento Pauliečio draugijos prieglaudą (Aukštaičių g. 10, 1937) ir kt. Organizavo VD karo ir Čiurlionio dailės muziejaus komplekso projektavimo darbų bei aplinkos ir kitų objektų statybas. Neišvengė nesėkmės, kai sugriuvo jo projektuotas autobusų garažas Šančiuose. Dėl to iš einamų pareigų nusišalino ir vertėsi privačia architekto praktika.
Išleido pirmuosius lietuviškus statybos vadovėlius „Žemės ūkio statyba“ (1926), „Molio statyba“ (1928).
1940–1944 m. dirbo Panevėžyje. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. – į Australiją, kur mirė sulaukęs 87-erių metų.

nuotrauka 1994 07 01 100-ųjų metinių proga ant namo Centre (Vytauto pr. 43) buvo atidengta memorialinė lenta „Šiame name 1930–1940 m. gyveno Kristaus prisikėlimo bažnyčios, „Lietūkio“ ir kitų pastatų autorius inžinierius architektas Karolis Reisonas. Mirė 1981 m. Australijoje. Lentą įrengė Kauno savivaldybė ir firmos „Genezė“, „Du vilkai“(skulpt. Leonas Strioga, archit. Alfredas Jakučiūnas; Kauno m. mero 1994 03 31 potv. Nr. 228).

2007 m. Romainiuose projektuojamai gatvei suteiktas K. Reisono vardas (KMS tarybos 2007 03 01 sprend. Nr. T-66).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Aktualūs Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimai // Laikinoji sostinė. – 2007, kovo 29, p. 4.
2. Kančienė, Jolita. Laikinosios sostinės architektas. – Iliustr. // Kauno diena. – 1994, geg. 2, p. 23.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Minkevičius Jonas. Vieno paminėjimo aidas. – Iliustr. // Kauno diena. – 1994, liep. 23, p. 4.


RIMKA ALBINAS [1886 02 16 Skerpieviuose (Vilkaviškio r.) – 1944 02 27 Vilniuje], ekonomikos mokslų daktaras, profesorius, akademikas.

1918–1940 m. gyveno Kaune (išskyrus studijų metus Vokietijoje).

Pasibaigus I pasauliniam karui iš užsienio grįžo į Lietuvą ir įsitraukė į valstybės kūrimą. 1918–1920 m. vadovavo Žemės ūkio ministerijos statistikos skyriui, redagavo dienraštį „Lietuva“ kartu buvo žemės ūkio reformos komisijos narys. 1920 m. išrinktas į Steigiamąjį Seimą Kauno rinkimų apygardoje nuo Lietuvos valstiečių sąjungos. 1921–1923 m. studijavo Vokietijoje. Grįžęs po studijų tapo LU docentu, dėstė statistiką ekonominę politiką bei visuomenės ūkio istoriją. 1924 m. redagavo žurnalą „Lietuvos ūkis“.
Antrojoje 1926 m. pusėje ėjo finansų ministro pareigas. 1927–1928 m. buvo Centralinio statistikos biuro direktorius, 1928–1939 m. Lietuvos banko statistikos ir ekonomikos skyriaus vedėjas, 1930–1940 m. – VDU profesorius, o nuo 1939 m. – ekonomikos mokslų daktaras, Lietuvos ekonomistų draugijos narys. 1935–1940 m. redagavo žurnalą „Ekonomika“. 1941 m. dirbo organizaciniame Mokslų akademijos steigimo komitete.
Išleido knygas: „Lietuvos ūkis prieš Didįjį karą“ (1918), „Lietuvos prekybos santykiai ligi unijos su lenkais“ (1925), „Statistikos pagrindai“ (1925), „Socialekonominė statistika“ (1933), „Statistika. Teorija ir metodai“ (1939) ir kt. Tyrinėjo V. Kudirkos ir R. Tagorės gyvenimą ir kūrybą. Jo veikalai neprarado aktualumo ir šiandien. 1931 m. gavęs honorarą už vieną iš savo knygų, pasistatė sodybą Vingytės kaime prie Rokų, kurioje vasarodavo. Čia lankydavosi rašytojų B. Sruogos bei K. Borutos šeimos, kunigas M. Krupavičius, ekonomistai V. Jurgutis, J. Pajaujis ir kiti to meto intelektualai, vykdavo šachmatų turnyrai. 1940 m. A. Rimka persikėlė į Vilnių. 1941 m. buvo išrinktas Lietuvos MA tikruoju nariu.
110-osioms jo gimimo metinėms buvo surengta mokslinė konferencija ir išleista jos medžiaga „Akademikas profesorius Albinas Rimka, 1886–1944“ (Vilnius, 1996). 2006 m. išleistas Elenos Rimkaitės „Atsiminimai apie Albiną Rimką ir Balį Sruogą“ (Kaunas).

1997 m. Rokuose buvusi Geležinkelio gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. valdybos 1997 07 29 sprend. Nr. 584; KMS tarybos 2003 03 21 sprend. Nr. T-99).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno miesto gatvių sąrašas.
2. Nuo paprasto ūkininko iki akademiko. – Iliustr. // Rokai ir jų apylinkės penkių amžių įkandin. – Kaunas, 2004. – P. 50–52.
3. Rimkos g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 135–136.
4. Taluntytė, Nijolė. Rokai ir jų gatvėvardžiai // Kauno diena. – 1997, gruod. 6, p. 23.


ROZENBLIUMAS ANATOLIJUS [1902 07 30 Balstogėje (Lenkija) – 1973 05 27 Vilniuje], statybos inžinierius, profesorius.

1903–1914 m., 1918–1920 m. bei 1929–1969 m. gyveno Kaune.

1903 m. su tėvais iš Lenkijos persikėlė į Kauną. Jo tėvas Moisiejus (palaidotas Žaliakalnio žydų kapinėse) turėjo namelį Veiverių gatvėje. 1912–1914 m. ir 1918–1920 m. Anatolijus mokėsi Kauno žydų berniukų gimnazijoje (Gimnazijos g. 3), kurią baigęs išvyko į Vokietiją studijuoti muzikos. 1929 m. grįžo į Kauną turėdamas aukštosios pramonės mokyklos baigimo diplomą bei gelžbetoninių ir plieninių konstrukcijų inžinieriaus patentą ir stojo į karinę tarnybą. Iki 1936 m. buvo Lietuvos kariuomenės Karo butų valdybos inžinierius konstruktorius. Projektavo kareivines, sandėlius, aviacijos angarus, dirbtuves, garažus.
1932 m. Linksmadvaryje suprojektavo aviacijos remonto dirbtuves. Nuo 1936 m. buvo laisvai samdomas inžinierius, kurį kviesdavosi žymiausi to meto architektai: V. Landsbergis-Žemkalnis, F. Vizbaras, S. Kudokas, V. Dubeneckis ir kt. Suprojektavo ir per trumpą laiką pastatė Kauno sporto halę (1939), „Limos“ fabriką, sukonstravo KPI cheminės technologijos fakulteto, Karininkų Ramovės, Gimnazijos rūmų Aukštuosiuose Šančiuose ir kitų pastatų sudėtingiausias konstrukcijas. Labiausia jį išgarsino didžiausias Pabaltijo valstybėse tiltas per Nemuną Alytuje.
1938–1940 m. buvo teismo ekspertas Kauno miesto savivaldybės autobusų garažo griuvimo byloje. Taip pat suprojektavo Botanikos sodo palmyną, panaudodamas gelžbetonines monolitines konstrukcijas. 1940–1941 m. dėstė Kauno universitete, buvo Statybos tresto skyriaus viršininkas, „Pramprojekto“ konstrukcijų skyriaus viršininkas. 1941–1944 m. laikytas Kauno gete, iš kurio jam pavyko pabėgti.
A. Rozenbliumas – gelžbetonio tyrimų pradininkas Lietuvoje. 1948 m. jam suteiktas docento laipsnis. 1944–1950 m. dėstė KVU, 1950–1968 m. buvo KPI gelžbetoninių konstrukcijų katedros vedėjas, nuo 1968 m. – profesorius. Sukūrė gelžbetoninių konstrukcijų skaičiavimo teoriją, parašė knygą „Mūrinės konstrukcijos“ (1956). 1958 m. už surenkamųjų gelžbetoninių bei armosilikatinių arkų sukūrimą apdovanotas valstybine premija.
Nuo 1969 m. profesoriavo Vilniaus inžinieriniame statybos institute. Pažymint 100-ąjį konstruktoriaus jubiliejų Algimantas Nakas išleido knygą „Profesorius Anatolijus Rozenbliumas“ (Vilnius, 2002).

nuotrauka 1999 06 16 prie Kauno sporto halės (Sporto g. 6), pažymint 1939 m. Europos vyrų krepšinio pergalę, čempionato Kaune jubiliejų ir pastato 60-metį, buvo atidengtas paminklinis akmuo įamžinantis konstruktoriaus vardą: „Ši sporto halė pastatyta 1939 metų pradžioje. Projekto autorius inž. A. Rozenbliumas“ (skulpt. Stasys Žirgulis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Poderys, Romas. Vienintelė tokia puiki Europoje. – Iliustr. // Kauno diena. – 1999, birž. 17, p. 1, 16.


RUSTEIKA STEPONAS [1887 07 17 Rygoje (Latvija) – 1941 06 24 Minske (Baltarusija)], teisininkas, Vidaus reikalų ministras, pulkininkas, Kauno viceburmistras.

1930–1941 m. gyveno Kaune.

1919 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1920 m. buvo paskirtas Telšių apskrities karo komendantu. Prezidento A. Smetonos įsakymu perkeltas į Kauną 1930 02 01 perėmė Lietuvos kriminalinės policijos valdybos direktoriaus pareigas. Jam pavesta užduotis pažaboti Tautinės apsaugos „Geležinį vilką“, siekusį grąžinti į valdžią A. Voldemarą.
1931 04 01 paskirtas vidaus reikalų ministru vykdė reformas: 1932 m. Kaune buvo atidaryta Policijos mokykla ir sustiprintas policininkų mokymas, surengtas tarnautojų surašymas. 1933 m. visose struktūrose įsteigti šaudymo ir sporto instruktorių etatai. Valsčiuose panaikinti policijos punktai ir įkurtos 246 nuovados. 1933 05 29 VRM Kriminalinės policijos valdyba pertvarkyta į Valstybės saugumo departamentą (VSD), sujungusį valstybės saugumo ir kriminalinę policiją. Išleistas VSD statutas. Buvo įvesta vachmistro pareigybė, policijos darbuotojai atestuojami, jiems pakelti atlyginimai, įrengta moderni laboratorija. Lietuva pradėjo bendradarbiauti su Interpolu.
1935 m. S. Rusteika sugrįžo į Krašto apsaugos ministeriją ir ėjo kariuomenės štabo Ypatingų reikalų viršininko pareigas, tačiau spalio mėn. išėjo į atsargą ir tapo Kauno viceburmistru. Dalyvavo Tautininkų sąjungos veikloje.
1928 m. apdovanotas Vyties Kryžiaus 3-ojo laipsnio, o 1931 m. – DLK Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinais.
Okupavus Lietuvą sovietams, 1940 07 12 buvo suimtas, uždarytas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą ir nuteistas mirti. 1941 06 23 su kitais išvežtas į Baltarusiją.

nuotrauka 2007 m. Žaliakalnyje prie namo (Lelijų g. 2) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1930–1940 m. gyveno Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, Kauno viceburmistras, teisininkas, plk. ltn. Steponas Rusteika, sovietų sušaudytas 1941 m. birželio 24 d. Minsko kalėjime“ (Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2007 07 04 įsak. Nr. A-2295).

nuotrauka 2018 12 05 VDKM sodelio prieigose (greta K. Donelaičio ir Maironio gatvių sankirtos) atidengta paminklinė plokštė, skirta 29-iems sušaudytiems, mirusiems tremtyje, kalinimo vietose Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. ministrų kabinetų nariams atminti ir pagerbti. Joje įamžintas ir Steponas Rusteika. Projekto iniciatorius – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), autorius – LGGRTC skulpt. Jonas Jagėla, architektūrinės dalies autoriai – archit. Liucijus Dringelis ir Evaldas Ramanauskas.
Prieiga per internetą: https://goo.gl/BKYMjM  [žiūrėta 2018 12 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jankauskas, Vidmantas. Keturioliktasis vidaus reikalų ministras Steponas Rusteika. – Portr. // Sargyba. – 1994, geg. 26–birž. 1, p. 5.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Skučaitė, Virginija. Tarpukario ministrų atminimas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2018, gruod. 8, p. 11.


RUZAS RIMANTAS [1959 03 23 Kaune – 2002 10 07 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse, 2003 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Stasys Žirgulis)], politikas.

1959–1977 m., 1984–2002 m. gyveno Kaune (išskyrus studijų ir tarnavimo Afganistane metus).

Gimė ir užaugo Kaune. 1977 m. baigęs Kauno 21-ąją vidurinę mokyklą studijavo Klaipėdoje. Dirbdamas pagal paskyrimą, buvo priverstas 16 mėnesių tarnauti sovietinėje armijoje Afganistane.
1984–1991 m. dirbo laborantu Kauno botanikos sode. 1992–1995 m. buvo Lietuvos televizijos Kauno direkcijos rengiamos laidos „Svetimo skausmo nebūna“ režisierius. 1995–1997 m. dirbo uždarųjų akcinių bendrovių „Logika ir azartas“, nuo 1998 m. – „Gedimex“, o 2000 m. – „Rodena“ vadybininku. Nuo 1987 buvo Afganistano karo veteranų sąjungos pirmininkas, 1990 m. įstojo į Socialdemokratų partiją. 1997 m. ir 2000 m. buvo renkamas Kauno m. tarybos nariu. 2002 m. dirbo LR Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitete.
1981 m. apdovanotas valstybine premija. Aktyviai dalyvavo 1991 m. sausio 13 d. įvykiuose, už tai apdovanotas medaliu. Tragiškai žuvo autoavarijoje ties Rumšiškėmis važiuodamas iš Vilniaus į Kauną.
2012 10 07 R. Ruzo atminimui pagerbti Miesto sodelyje pasodintas ąžuoliukas.

nuotrauka 2003 10 28 Žaliakalnyje ant namo (Salų g. 2) buvo atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1997–2002 m. gyveno Lietuvos respublikos seimo narys Kauno miesto garbės pilietis Rimantas Ruzas. Jo iniciatyva šis namas pastatytas Afganistano karo (1979–1988 m.) dalyviams“ (skulpt. Stasys Žirgulis).

2003 02 20 R. Ruzui suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 08 17]

2003 m. Kauno „Nemuno“ vidurinės mokyklos krepšinio varžybų pereinamoji taurė „Molinis uzbonas“ pervadinta buvusio mokyklos ugdytinio Rimanto Ruzo vardu.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Andriuškevičius, Arūnas. Draugai įamžino Rimanto Ruzo atminimą: Petrašiūnų kapinėse vakar atidengtas paminklas buvusiam parlamentarui ir Kauno miesto tarybos nariui. – Iliustr. // Kauno diena. – 2003, spal. 29, p. 5.
2. Genys, Laimutis. Žuvusiam politikui – atminties ženklai. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2003, spal. 29, p. 2.
3. Jančys, Artūras. Boksininko pirštinės gniaužė krepšinio kamuolį. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2006, vas. 21, p. 7.
4. Skliutaitė, Iveta. „Nemuno“ mokykloje pagerbtas R. Ruzo atminimas. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2005, vas. 22, p. 7.


RUZGAS VINCAS [1890 01 24 Plepešiškėse (Utenos r.) – 1972 05 26 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], nusipelnęs pedagogas, muziejininkas, bibliotekininkas.

1921–1972 m. gyveno Kaune.

1921 m. rudenį iš Peterburgo grįžo į tėvynę ir buvo pakviestas dirbti privačioje Šaulių sąjungos pradinėje mokykloje. 1922–1940 m. dirbo Kauno pedagoginiame muziejuje. 1922 m. inicijavo pedagoginio muziejaus Kaune įkūrimą ir jam vadovavo, įkūrė nuolatinę mokinių pagamintų priemonių parodą. 1925–1940 m. buvo V. Kudirkos bibliotekos-skaityklos vedėjas. Dalyvavo Lietuvos mokytojų profsąjungos draugijos veikloje, 1936–1940 m. buvo jos pirmininkas. Taip pat buvo Lietuvos bibliotekininkų draugijos centro valdybos narys, Pabaltijo bibliotekininkų draugijos narys bei vienas iš „Spaudos fondo“ organizatorių ir leidėjų. Įkūrė mokytojų draugiją „Naujoji mokykla“, mokytojų knygyną, žurnalą „Mokykla ir visuomenė“. 1940–1941 m. ir 1944–1946 m. buvo Kauno m. švietimo skyriaus vedėjas. 1946 m. įkūrė ir iki 1958 m. vadovavo Kauno pedagoginiam kabinetui ir muziejui. Taip pat mokytojavo ir vadovavo Vilniaus pedagoginio instituto Kauno konsultaciniam punktui. Nuo 1958 m. iki mirties – Pedagoginio muziejaus direktorius. 1963 m. buvo išrinktas Mokyklų mokslinio tyrimo instituto korespondentu.
1934 m. už ypatingus nuopelnus ugniagesybai apdovanotas Lietuvos ugniagesių sąjungos garbės ženklu, 1935 m. už nuopelnus Lietuvai – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino 3-iojo laipsnio medaliu.
Rašė straipsnius leidiniams „Bibliografijos žinios“, „Vaga“, „Mūsų žinynas“ bei vadovėlius: „Kartono ir knygrišystės darbų vadovėlis“ (1926), „Gamtos rinkinių gaminimas“ (1927), „Medžio ir metalo darbai“ (1930), „Vaikų auklėjimas“ (1935), su A. Ružancovu parengė „Spaudos fondo knygų“ (1930) bei Centrinės pedagoginės bibliotekos katalogą (1932), „Bibliotekoms vadovėlį“ (1937).
Jonas Bielskis parašė knygą „Muziejininkas Vincas Ruzgas“ (Vilnius, 1993), „Iš tarpukario Lietuvos švietimo istorijos lobyno: Vincas Ruzgas – mokytojas, muziejininkas, visuomenės veikėjas: konferencijos pranešimai“ (Kaunas, 2005).

nuotrauka 1990 01 24 Žaliakalnyje ant jo paties statyto namo (Kauko al. 11) buvo atidengta memorialinė lenta su bareljefu : „Šiame name 1925–1972 m. gyveno Pedagoginio muziejaus įkūrėjas, LTSR nusipelnęs mokytojas Vincas Ruzgas (skulpt. Vladas Žuklys).

2005 05 11 pažymint 115-ąsias V. Ruzgo gimimo metines, Kauno apskrities pedagoginiame muziejuje atidarytas muziejaus įkūrėjo Vinco Ruzgo memorialinis kambarys, kuriame eksponuojami jo darbai, asmeniniai daiktai bei nuotraukos.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Šaknys, Bernardas. Pamirši lietuvių kalbą – prarasi Lietuvą // Tiesa. – 1990, saus. 27.


RYMAITĖ ONA [1898 01 01 Kaune – 1950 05 10 Kaune, palaidota Šančių kapinėse; 1958 m. palaikai perlaidoti Panemunės kapinėse šalia tėvų (antkapinis paminklas skulpt. V. Rusecko)], aktorė.

1900–1915 m., 1921–1950 m. gyveno Kaune.

Jos aktorystės pradžia buvo 1906 m., kuomet ji pradėjo deklamuoti dar besimokydama „Saulės“ gimnazijoje, dalyvaudavo Šv. Juozapo darbininkų draugijos renginiuose. Nuo 1911 m. vaidino „Dainos“ draugijos bei A. Vitkausko skrajojamos trupės spektakliuose. 1915–1921 m. mokėsi Maskvoje S. Chaliutinos kursuose bei Dailės teatro studijoje, deklamavo J. Baltrušaičio, B. Sruogos, A. Vienuolio-Žukausko rengiamuose vakaruose.
Grįžusi į Kauną buvo priimta į Lietuvių meno kūrėjų draugijos Dramos vaidyklą. 1926 m. su jaunų aktorių grupe buvo įkūrusi „Mūsų teatrą“, kuriame vaidino ir režisavo. 1927–1928 m. tobulinosi Vakarų Europoje. 1928 m. vėl įžengė į Valstybės teatro sceną, kurioje per 32 metus suvaidino apie 200 pagrindinių vaidmenų veikaluose: A. Asnyko „Kęstutis“, F. Šilerio „Klasta ir meilė“ bei „Plėšikai“, garsiosiose V. Šekspyro bei nacionalinėse P. Vaičiūno, V. Krėvės, V. Mykolaičio-Putino dramose. Pasižymėjo įvairiapusiškumu. Puikiai deklamuodavo koncertuose ir labdaros vakaruose.
1935 m. apdovanota DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. 1945 m. ji buvo tarp pirmųjų Lietuvos aktorių, kuriai suteiktas nusipelniusios artistės vardas. Po mirties didelę palikimo dalį sesuo perdavė Muzikos ir teatro muziejui.
Antanas Vengris išleido knygą „Nemuno mergaitė: artistės Onos Rymaitės gyvenimas ir kūryba“ (Vilnius, 1990).

nuotrauka 1988 12 12 Aleksoto mikrorajone, ant kuklaus namelio Žemojoje Fredoje (Piliakalnio g. 37), kurį 1930 m. aktorė pastatė savo tėvams, buvo atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1932–1950 m. gyveno aktorė Ona Rymaitė“ (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 sprend. Nr. 33 p.). Čia buvo įrengtas memorialinis kambarys, kurį prižiūrėjo sesuo Veronika Rymaitė-Juozapavičienė. 2017 12 08 pakabinta nauja lenta.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Milkova, Vaida. Kaune nyksta atminties ženklai garsiems teatralams; [su Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vedėjo Svaigedo Stoškaus, Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjo Sauliaus Rimo komentarais]. – Vilmanto Raupelio, Lietuvos teatro ir kino muziejaus archyvo nuotr. // Kauno diena. – 2018, saus. 6, p. 1, 8–9.
3. Ona Rymaitė. – Portr. // Aleksote paliktos pėdos / Aldona Kairienė. – Kaunas, 2002. – P. 76–77.
4. Ona Rymaitė. – Portr. // Stasė Ramanauskienė. Kūrėjai ir jų memorialinės vietos. – Vilnius, 1984. – P. 193–194.


SABONIS ARVYDAS [1964 12 19 Kaune], krepšininkas, olimpinis čempionas, verslininkas.

1964–1982 m. ir nuo 2003 m. su pertraukomis gyvena Kaune.

Gimė, augo ir mokėsi Kaune. 1981–1989 m. žaidė krepšinio komandoje „Žalgiris“. Jis vadinamas talentu, kuris gimsta kartą per šimtmetį. 1982 m. būdamas SSRS krepšinio komandos sudėtyje, Kolumbijoje laimėjo aukso medalį. 1985–1987 m. padėjo iškovoti SSRS krepšinio čempionato aukso medalius. 1988 m. – Seulo olimpinių žaidynių nugalėtojas. 5 kartus buvo centro puolėjas A. Sabonis buvo geriausiu Europos krepšininku. 14 m. žaidė užsienio klubinėse komandose, bet neatsisakydavo dalyvauti Lietuvos rinktinėje.
1994 m. Kaune įsteigė A. Sabonio krepšinio mokyklą, išplėtojo verslą, įkūrė sporto bazę „A. Sabonio Žalgirio krepšinio centras“. 2004 m. sužaidė paskutiniąsias žaidynes kaip profesionalas, buvo išrinktas „Žalgirio“ krepšinio komandos prezidentu, pasinėrė į Kauno sporto arenos statybos rūpesčius, labdaringą veiklą.
Apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo (1995) bei 1-ojo (1996) laipsnio ordinais. 2001 m. jam buvo įteiktas aukščiausias Tarptautinio Olimpinio komiteto Olimpinis ordinas. 2010 m. tapo FIBA Šlovės muziejaus nariu, 2011 m. išrinktas į Jameso Naismitho krepšinio šlovės muziejų (Springfildas, JAV).
Kauno botanikos sode auga rusvo atspalvio jurginas, pavadintas A. Sabonio vardu, kurį 1993 m. išvedė panevėžietis selekcininkas Algirdas Gražys. 1997 m. sukurtas filmas „Sabas“ (rež. Vytautas V. Landsbergis). 2004 m. dienraščio „Kauno diena“ paskelbtame populiariausių Lietuvos žmonių dešimtuke A. Sabonis užėmė antrąją vietą; apie jį sukurtas dok. filmas „Čempioniškas dešimtmetis“. 2005 m. Šveicarijos laikrodžių gamykla „Eloga“ pradėjo gaminti vardinius A. Sabonio laikrodžius. Sportinės aprangos įmonė „Tūta“, rengianti „Žalgirio“ komandą, savo gaminius pažymi kokybės ženklu „Approvied by Sabonis“. 2011 m., Europos krepšinio čempionatui Lietuvoje proga, išleista unikali medalių serija su ženklu „EuroBasket 2011, Lithuania“ ir oficialaus čempionato ambasadoriaus Arvydo Sabonio portretu bei parašu (skulpt. Stasys Žirgulis). Tai – išskirtinis atributas, skirtas pirmajam apskritai Europos pirmenybių ambasadoriui ir istoriniam krepšinio įvykiui. Tais pačiais metais jis išrinktas Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentu. 2014 m. sukurti filmai „Arvydas Sabonis 11. Visa galva aukščiau“ (rež. Rimvydas Čekavičius), „Atėjo...Sabas“ (autoriai žurnalistas Vidas Mačiulis, rež. Kęstutis Bražiūnas), dokumentinė apybraiža „Arvydas Sabonis. Istoriniai kadrai“ (filmo autorius Ramūnas Grumbinas). 2015 m. „Už viso gyvenimo nuopelnus“ įteiktas „Globalios Lietuvos“ lyderių apdovanojimas.
2015 m. išleista žurnalistų Laisvės ir Vytaro Radzevičių parengta biografinė knyga „Arvydas Sabonis : 11 skyrių iš didžiausio lietuvio gyvenimo (Kaunas).

1994 m. pradėtas rengti kasmetinis jaunųjų krepšininkų A. Sabonio taurės turnyras.

1997 09 11 jam buvo suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 07 08]

2001 m. A. Sabonis įsteigė savo vardo paramos fondą, kurio tikslas – rūpintis vaikų krepšiniu.
Prieiga per internetą: http://www.saboniocentras.lt/lt/sabonio-paramos-fondas  [žiūrėta 2012 10 03]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Ant aprangos – garsaus krepšininko vardas // Laikinoji sostinė. – 2006, gruod. 16, p. 11.
2. Arvydas Sabonis (g. 1964). – Iliustr. // Kaunas: istorija, praeitis, dabartis. – Kaunas, 2006. – P. 163.
3. Arvydo Sabonio laikrodžiai // Verslo žinios. – 2005, kovo 10, p. 7.
4. Tvirbutas, Saulius. A. Sabonio fondas: „Parama tiems, kurie ateis po mūsų...“ – Iliustr. // Sveikas žmogus. – 2002, Nr. 8, p. 37.
5. Inytė, Vėjūnė. Kodėl aukštaūgis „Sabonis“ nemėgsta vasaros karščių? M. Patašiaus nuotr. - Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2014, rugs. 13, p. 12.
6. Kamarauskienė, Dovilė. Stambule – pasaulio pagarba A. Saboniui. – Iliustr. // Kauno diena. – 2010, rugs. 13, p. 10.
7. Krepšinio milžinas – naujoko kailyje : [pokalbis su LKF prezidentu spal. 24 d. išrinktu A. Saboniu]. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2011, spal. 25, p. 12.
8. Stankevičius, Mantas. Dovana krepšinio aistruoliams ir numizmatams. – Iliustr. // Kauno diena. – 2011, liep. 12, p. 8.
9. Tvirbutas, Saulius. A. Sabonio fondas: „Parama tiems, kurie ateis po mūsų...“ – Iliustr. // Sveikas žmogus. – 2002, Nr. 8, p. 37.


SALYS ANTANAS [1902 07 21 Reketėje (Kretingos r.) – 1972 07 31 Filadelfijoje (JAV)], kalbininkas.

1923–1925 m., 1930–1940 m. gyveno Kaune.

1923–1925 m. Kauno universitete studijavo lietuvių kalbą ir lyginamąją indoeuropiečių kalbotyrą. Gavęs stipendiją, 1925–1929 m. tęsė studijas Leipcige (Vokietija), specializavosi Hamburgo universitete. 1929 m. apgynė daktaro disertaciją apie žemaičių tarmes.
Dar studijuodamas buvo K. Būgos rengiamo lietuvių kalbos žodyno sekretoriumi. 1930–1939 m. dėstė Vytauto Didžiojo universitete. Čia 1930 m. įkūrė pirmąją Lietuvoje fonetikos laboratoriją ir pirmasis pradėjo eksperimentinės fonetikos tyrimus. Tikslino tarmių ribas, sudarė tarmių žemėlapį ir duomenų rinkimo anketas. 1939–1941 m. buvo Lituanistikos instituto (Kaune, vėliau Vilniuje) Lietuvių kalbos skyriaus vedėjas. Prisidėjo prie Lietuvių kalbos draugijos atgaivinimo, laikraščio „Gimtoji kalba“ įsteigimo, daug rašė „Lietuviškajai enciklopedijai“, skelbė savo straipsnius kt. moksliniuose žurnaluose, leidiniuose, laikraščiuose. Buvo Valstybės Tarybos patarėjas terminologijos klausimais, taip pat Terminologijos, Rašybos, Pavardžių ir vietovardžių komisijų narys. Jo rūpesčiu ir pastangomis sudarytas visų surinktų pavardžių žodynas, kuris dėl okupacijos ir karo nebuvo paskelbtas. Aktyviai dalyvavo katalikiškoje akademinėje veikloje.
1940 m. persikėlė į Vilnių, o 1944 m. pasitraukė į Vakarus.
Parašė pirmąjį lietuvišką automobilizmo vadovėlį „Automobilio ekonomija“ (1932, Kaunas), „Lietuvių kalbos tarmės“ (1935), „Lietuvos žemėlapio vardynas“ (1956) ir kt. Didelis kalbinių studijų, straipsnių palikimas po A. Salio mirties buvo susistemintas ir išleistas keturiais „Raštų“ tomais (1979–1992) Romoje. 1995 m. išleista „Baltų kalbos, tautos bei kiltys : lietuvių giminaičiai“.
1972 m. apie jį sukurtas dokumentinis filmas.

2013 03 21 naujai gatvei Aleksote suteiktas A. Salio vardas (KMS tarybos 2013 03 21 sprend. Nr. T-165).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno m. savivaldybės tarybos 2013 03 21 sprend. Nr. T-165.


SAMULEVIČIENĖ STASĖ [1906 02 22 Arzgire (Rusija) – 1988 07 25 Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse, antkapinio paminklo skulpt. Juozas Šlivinskas, archit. Vladas Mačys], tautodailininkė animalistė.

1932–1988 m. gyveno Kaune (išskyrus 1944–1960 m., kai gyveno Jonavos r.).

Vargo verčiama jaunystėje išmoko išdirbti kailius, siuvo įvairius dirbinius. 1935 m. Paryžiaus parodoje buvo apdovanota diplomu ir aukso medaliu. Vėliau nusprendė iš dažyto avikailio gaminti žaismingus minkštus žaislus išraiškingomis akimis, kurie dalyvavo 58 parodose Lietuvoje ir užsienio šalyse. Iš parodų dažnai grįždavo su apdovanojimais. Daugiausia jos sukurtų minkštų skulptūrų saugoma M. K. Čiurlionio dailės bei Maironio lietuvių literatūros muziejaus Vaikų literatūros skyriuje (K. Donelaičio g. 13).
R. Samulevičiaus padedama leido linksmus leidinėlius įvairiomis kalbomis, kurių herojai – jos sukurti pūkuoti gyvūnėliai. Išleistos knygelės: „Beždžionėlė Čavi“ (1974), „Padaužiukai“ (1976), „Broliai nykštukai“ (1980), „Nykštukai atostogauja“ (1981), „Padaužiukų bičiuliai“ (1984), „Broliukai nykštukai“ (1987). Jos buvo leidžiamos dideliais tiražais ir labai greitai išperkamos. S. Samulevičienė kūrė ir pjeses lėlių teatrui. Užbaigė tragiškai žuvusio sūnaus knygą apie garsųjį giminaitį – tapytoją Antaną Samuolį „Baltoji obelis“ (1987). Parengė spaudai R. Samulevičiaus kūrybinį palikimą, kūrė novelių romaną „Mano kiemo istorija“, kuris liko nebaigtas. Planavo parašyti prisiminimus apie sūnų. Ji teigė, kad Lietuvą gali išgarsinti tik menininkai.
1977 m. už teikiamą džiaugsmą vienintelė Lietuvos dailininkė buvo apdovanota tarptautiniu Lenkijos vaikų sumanytu „Šypsenos ordinu“, kuriuo apdovanojami žmonės, suteikiantys džiaugsmą kitiems. Apie ją sukurtas dokumentinis filmas „Šypsenos karalienė“ (aut. R. Jankauskas). Danutė Marcinkevičienė apie J. Tumą-Vaižgantą, Stasę Samulevičienę ir garsius jos giminaičius parengė leidinį „Buvo mylimi – teliks neužmiršti...“ (Kaunas, 2007), 2012 m. – „Pūkuotukai – atspindys to Prarastojo laiko“.
Išleisti S. Samulevičienės kūrinių parodų katalogai: Dailės darbų paroda (Kaunas, 1974), Darbų paroda-pardavimas (Vilnius, 1973), Darbų paroda (Kaunas, 1968) bei Darbų paroda (Kaunas, 1969).

nuotrauka 1989 02 22 mažoje Žaliakalnio gatvelėje ant namo (Vaisių g. 16A) buvo atidengta pirmoji atminimo lenta: „Šiame name 1937–1981 m. gyveno ir kūrė rašytojas Raimundas Samulevičius, 1932–1988 m. – Lietuvos TSR nusipelniusi kultūros ir švietimo darbuotoja, liaudies menininkė Stasė Samulevičienė“ (Kauno m. LDT VK 1989 07 14 potv. Nr. 282 p.) 2002 m. lenta pavogta.
2005 02 09 atidengta antroji šlifuoto granito memorialinė lenta: „Šiame name 1937–1981 m. gyveno ir kūrė rašytojas Raimundas Samulevičius, 1932–1988 m. „Šypsenos“ ordininkė, žymi tautodailininkė Stasė Samulevičienė (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 01 26 įsak. Nr. A-241).

1991 m. Prauliuose (Jonavos r.) atidarytas Jonavos krašto muziejaus filialas – Samulevičių memorialinis muziejus-sodyba, kur atstatyta A. Samuolio klėtelė, saugomi autentiški baldai, R. Samulevičiaus knygų kolekcija, fotografijos bei kiti dokumentai.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Jonava/jonavos_muziejus.htm#muziejaus_padaliniai  [žiūrėta: 2010 08 18]

2012 10 25 vienai Kauno gatvei suteiktas S. ir R. Samulevičių vardas (KMS tarybos 2012 10 25 sprend. Nr. T-573, KMS tarybos 2012 12 20 sprendimas Nr. T-737), kuris 2015 12 29 pakeistas Pietų gatvės pavadinimu (KMS tarybos 2015 12 29 sprend. Nr. T-740). 2016 05 03 naujai gatvei suteiktas S. ir R. Samulevičių gatvės pavadinimas (KMS tarybos 2016 05 03 sprend. Nr. T-212).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/seniunijos/keiciasi-s-ir-r-samuleviciu-gatves-pavadinimas/  [žiūrėta 2016 05 20]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kanopkaitė, Rūta. Atminimo salelė Žaliakalnyje: Vaisių gatvėje atidengtos atminimo lentos, primenančios kūrybingą Samulevičių giminę. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, vas.10, p. 18.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Marcinkevičienė, Danutė. Buvo gabus ir perspektyvus dramaturgas // XXI amžius. – 2006, vas. 1, p. 6, 16.
4. Marcinkevičienė, Danutė. Pūkuotukai – atspindys to Prarastojo laiko : [atsiminimai apie Antaną Samuolį, Stasę Samulevičienę ir Raimundą Samulevičių]. – Kaunas, 2012. – P. 8.
5. Marcinkevičienė, Danutė. Raimundo Samulevičiaus garbei // Kauno diena. – 1995, kovo 25, p. 5.
6. Naujausi Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimai // Kauno diena. – 2012, lapkr. 2, p. 16.
7. Naujausi Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimai // Kauno diena. – 2013, sausio 4, p. 16.
8. Samulevičius Raimundas. – Portr. // Jonavos krašto žmonės. – Jonava, 2005. – P. 153–155.
9. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Dramatiškas dramaturgo likimas: 25 metai neišsklaidė abejonių ir tebedengia tragišką rašytojo Raimundo Samulevičiaus žūtį. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, vas. 4, p. 11, 13.


SAMULEVIČIUS RAIMUNDAS [1937 09 25 Kaune – 1981 02 02 Vilniuje, palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune; antkapinio paminklo skulpt. Juozas Šlivinskas, archit. Vladas Mačys], dramaturgas.

1937–1938 m., 1973–1981 m. gyveno Kaune.

Gimė Kaune, bet nuo vienerių metukų augo pas senelę Praulių kaime. Lankė netoliese esančią Jonavos geležinkelio stoties pradinę mokyklą. Baigęs Jonavos vidurinę mokyklą, studijavo Lietuvos veterinarijos akademijoje, kurios nebaigė. 1955–1962 m. dirbo bitininku Jonavos r. kolūkyje, vėliau išvažiavo studijuoti į Maskvą. 1973 m. baigė dramaturgijos studijas M. Gorkio literatūros institute.
1954 m. buvo atspausdinta pirmoji jo pjesė „Studentiška novelė“. Sukūrė daug pjesių, kurios buvo išverstos į kitas kalbas ir statomos tolimiausiose užsienio šalyse, o gimtinėje dažnai buvo nesuprastas ir kritikuojamas. Aktyviai reiškėsi Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus veikloje, dirbo literatūros konsultantu.
R. Samulevičiaus dramaturginis debiutas įvyko Kauno dramos teatre 1964 02 23. Pastatytos jo pjesės: „Studentiška novelė“ (1964, profesionalioje scenoje suvaidinta per 100 kartų), „Paklydęs tarp žvaigždžių“ (1965), „Nenusimink, Tomai“ (1981), „Jeigu pasibels...“ (1967). Inscenizavo: J. Vaižganto „Nebylį“, P. Merime „Lokį“, V. Krėvės „Skirgailą“.
1967 m. dramaturgo pjesė „Jeigu pasibels... Vienos rudens nakties įvykiai“ įvertinta B. Dauguviečio II premija, 1976 m. pjesės „Kaip vėjas laukuos...“ ir „Paukšti, ateik čia!“ – I premija, 1984 m. (po mirties) drama „Karūna ir smėlis“ – I premija.
Po sūnaus žūties neaiškiomis aplinkybėmis Vilniuje, Stasė Samulevičienė parengė spaudai visą jo kūrybinį palikimą. Išleistos knygos: „Ugniakuras pagiry“ (1981), „Erškėtrožės rudenį“ (1985), „Dangus prieš vėtrą“, (1986), „Kanaleto pokštas“ (1987), knyga apie dailininką A. Samuolį „Baltoji obelis“ (1985). Liko nemažas pluoštas originalių jo piešinių.
70-ojo jubiliejaus proga 2007 09 24 Jonavos krašto muziejuje pristatytas filmas apie dramaturgą „Trapūs, lyg nuausti iš rūko“. Maironio literatūros muziejus, kuriame saugomas rašytojo archyvas, išleido jam skirtą bukletą „Raimundui Samulevičiui – 55“ (Kaunas, 1993) ir gausiai iliustruotą leidinuką „Raimundas Samulevičius, 1937–1981“. Danutė Marcinkevičienė parengė leidinį apie R. Samulevičių ir kitus „Buvo mylimi – teliks neužmiršti...“ (Kaunas, 2007), 2012 m. – „Pūkuotukai – atspindys to Prarastojo laiko“.

nuotrauka 1989 02 22 mažoje Žaliakalnio gatvelėje ant namo (Vaisių g. 16A) buvo atidengta pirmoji atminimo lenta: „Šiame name 1937–1981 m. gyveno ir kūrė rašytojas Raimundas Samulevičius, 1932–1988 m. – Lietuvos TSR nusipelniusi kultūros ir švietimo darbuotoja, liaudies menininkė Stasė Samulevičienė“ (Kauno m. LDT VK 1989 07 14 potv. Nr. 282 p.) 2002 m. pavogta.
2005 02 09 atidengta antroji šlifuoto granito memorialinė lenta: „Šiame name 1937–1981 m. gyveno ir kūrė rašytojas Raimundas Samulevičius, 1932–1988 m. „Šypsenos“ ordininkė, žymi tautodailininkė Stasė Samulevičienė (skulpt. Algimantas Šlapikas; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 01 26 įsak. Nr. A-241).

1991 10 25 Prauliuose (Jonavos r.) atidarytas Jonavos krašto muziejaus filialas – trijų garsių Samulevičių memorialinis muziejus, kuriame saugomi autentiški baldai, R. Samulevičiaus knygų kolekcija, fotografijos bei kiti dokumentai.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Jonava/jonavos_muziejus.htm#muziejaus_padaliniai  [žiūrėta 2010 08 18]

Nuo 1993 m. kas antri metai Jonavoje vyksta tradicinis kraštiečio R. Samulevičiaus atminimui skirtas tarptautinis mėgėjų teatrų festivalis „Aidas“.

1997 09 03 60-ųjų rašytojo metinių proga Jonavos 6-oji vidurinė mokykla buvo pavadinta jo vardu. Tais pačiais metais įkurtas mokyklos muziejus su R. Samulevičiaus memorialine ekspozicija.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Jonava/samuliaviciaus_mokyklos_muziejus.htm  [žiūrėta 2010 08 18]

2012 10 25 vienai Kauno gatvei suteiktas S. ir R. Samulevičių vardas (KMS 2012 10 25 sprend. Nr. T-573, KMS tarybos 2012 12 20 sprendimas Nr. T-737), kuris 2015 12 29 pakeistas Pietų gatvės pavadinimu (KMS tarybos 2015 12 29 sprend. Nr. T-740). 2016 05 03 naujai gatvei suteiktas S. ir R. Samulevičių gatvės pavadinimas (KMS tarybos 2016 05 03 sprend. Nr. T-212).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/seniunijos/keiciasi-s-ir-r-samuleviciu-gatves-pavadinimas/  [žiūrėta 2016 05 20]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kanopkaitė, Rūta. Atminimo salelė Žaliakalnyje: Vaisių gatvėje atidengtos atminimo lentos, primenančios kūrybingą Samulevičių giminę. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, vas.10, p. 18.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Marcinkevičienė, Danutė. Buvo gabus ir perspektyvus dramaturgas // XXI amžius. – 2006, vas. 1, p. 6, 16.
4. Marcinkevičienė, Danutė. Raimundo Samulevičiaus garbei // Kauno diena. – 1995, kovo 25, p. 5.
5. Marcinkevičienė, Danutė. Pūkuotukai – atspindys to Prarastojo laiko : [atsiminimai apie Antaną Samuolį, Stasę Samulevičienę ir Raimundą Samulevičių]. – Kaunas, 2012. – P. 8.
6. Naujausi Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimai // Kauno diena. – 2012, lapkr. 2, p. 16.
7. Naujausi Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimai // Kauno diena. – 2013, sausio 4, p. 16.
8. Samulevičius Raimundas. – Portr. // Jonavos krašto žmonės. – Jonava, 2005. – P. 153–155.
9. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Dramatiškas dramaturgo likimas: 25 metai neišsklaidė abejonių ir tebedengia tragišką rašytojo Raimundo Samulevičiaus žūtį. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, vas. 4, p. 11, 13.


SAMUOLIS-SAMULEVIČIUS ANTANAS [1899 06 03 Puišiuose (Raseinių r.) – 1942 02 09 Leisine (Šveicarija), kapas nerastas; Samulevičių šeimos antkapinio paminklo Petrašiūnų kapinėse skulpt. Juozas Šlivinskas, archit. Vladas Mačys], dailininkas (tapytojas).

1901–1936 m. gyveno Kaune (išskyrus Pirmojo pasaulinio karo metus), 1937–1939 m. – Jonavos r.

1901 m. su tėvais atvyko gyventi į Kauną pas senelius. Čia ir užaugo. 1914 m. pasitraukęs į Rusiją mokėsi geležinkelininkų mokykloje. 1918 10 27 grįžo į Kauną. 1919–1921 m. tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje pradėjo lankyti piešimo kursus Liaudies namuose. 1922–1928 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, talkininkavo statant jos rūmus. A. Samuolis buvo vienas iš gabiausiųjų J. Vienožinskio mokinių. Uždarbiavo retušuodamas portretus, o 1925 m. vasarą su A. Tamošaičiu dekoravo Vandžiogalos (Kauno r.), Kunigų seminarijos ir kitas bažnyčias. Jam teko išlaikyti senelę, motiną ir sesutę. 1929 m. baigė Kauno meno mokyklą, tapybos studijų klasę. Norėjo mokytis užsienyje, bet svajones pakoregavo lėšų stoka bei studentų riaušės. Nuo 1930 m. dalyvavo „Nepriklausomųjų dailininkų draugijos“, „Ars“ grupės (kuriai priklausė 1932–1934 m.) ir kitų judėjimų parodose Pabaltijyje. 1935 m. įstojo į Lietuvių dailininkų sąjungą. Sirgo džiova. Nuo 1933 m. gydėsi tuberkuliozės sanatorijoje Aukštojoje Panemunėje. 1939 m. išvyko gydytis į Šveicariją, iš kurios nebegrįžo.
Sukūrė šešiasdešimt drobių: peizažų, portretų, natiurmortų. Garsiausi jo paveikslai: „Skurdas“ (1929), „Moteris su vaiku“ (1930), „Priemiestis“ (1931), „Baltoji obelis“ (1932), „Saulėgrąžos“ (1933), „Autoportretas su teptukais“ ir kt. Kūriniai saugomi M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.
Skulptorius Juozas Mikėnas sukūrė savo bičiulio A. Samuolio biustą ir bareljefą. Išleisti jam skirti leidiniai: „Antanas Samuolis: 24 reprodukcijos“ (Vilnius, 1967), „Dailininko Antano Samuolio kūrinių parodos katalogas“ (Kaunas, 1974), „Antano Samuolio kūrybos parodos, skirtos 80-osioms metinėms pažymėti, katalogas“ (Kaunas, 1979).
Raimundas Samulevičius parašė knygą „Baltoji obelis: apybraiža apie dailininką A. Samuolį“ (Vilnius, 1985). Menotyrininkas Viktoras Liutkus išleido monografiją „Antanas Samuolis“ (Vilnius, 2006). Danutė Marcinkevičienė apie J. Tumą-Vaižgantą, A. Samuolį ir garsius jo giminaičius parengė leidinį „Buvo mylimi – teliks neužmiršti...“ (Kaunas, 2007), 2012 m. – „Pūkuotukai – atspindys to Prarastojo laiko“.

nuotrauka 1967 m. Žaliakalnyje ant mažo smengančio į žemę namelio (Vaisių g. 16) buvo atidengta pirmoji atminimo lenta: „Šiame name nuo 1898 iki 1942 metų gyveno dailininkas Antanas Samuolis-Samulevičius“. 2002 m. lenta dingo.
2005 02 09 atidengta antroji memorialinė lenta: „Šiame name 1901–1939 m. gyveno ir kūrė dailininkas Antanas Samulevičius-Samuolis“ (skulpt. Algimantas Šlapikas; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. A-241).

1991 m. Prauliuose (Jonavos r.) atidarytas Samulevičių memorialinis muziejus-sodyba. Brolienės S. Samulevičienės rūpesčiu atstatyta A. Samuolio klėtelė, kurioje jis gyveno ir dirbo, o dabar saugomos dailininko reprodukcijos ir asmeniniai daiktai.
1999 m., dailininko 100-osioms gimimo metinėms, skulpt. J. Šlivinskas šio muziejaus sode pastatė koplytstulpį.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Jonava/jonavos_muziejus.htm#muziejaus_padaliniai  [žiūrėta 2010 08 18]

Nuo 1994 m. Kaune vyksta tarptautiniai dailininkų simpoziumai (plenerai), skirti A. Samuolio atminimui. Jiems pasibaigus organizuojamos naujai sukurtų darbų parodos, beveik kasmet išleidžiami katalogai.
Prieiga per internetą: http://www.smic.lt/htm/projektas/tarptautinis.htm  [žiūrėta 2010 08 18]

2012 m. vasarą Žaliakalnyje, Darbininkų ir P. Dovydaičio gatvių sankirtoje, esančiam skverui suteiktas Antano Samulevičiaus-Samuolio vardas (Kauno m. savivaldybės tarybos 2012 06 28 sprend. Nr. T-320).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?2454491789  [žiūrėta 2012 06 28]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juodelienė, Violeta. Kas geriau: lentelė ar stipendija? – Portr. – Rubrika: Žvilgsnis. Redakcijos skiltis // Kauno diena. – 2012, birž. 30, p. 6.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Marcinkevičienė, Danutė. Namai, kuriuose gyvena mistika ir menas. – Iliustr. // Kauno diena. 1997, rugs. 3, p. 17.
4. Marcinkevičienė, Danutė. Pūkuotukai – atspindys to Prarastojo laiko : [atsiminimai apie Antaną Samuolį, Stasę Samulevičienę ir Raimundą Samulevičių]. – Kaunas, 2012. – P. 8, 50, 54–55.
5. Antanas Samuolis. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė – Vilnius, 1984. – P. 117–118.
6. Savičiūnaitė, Vida. Lentos primins garsiąją giminę. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2006, vas. 10, p. 24.


SANTVARAS STASYS, tikroji pavardė Zaleckis [1902 05 27 Rūstekoniuose (Jurbarko r.) – 1991 04 12 Bostone (JAV); 2004 09 28 urna su palaikais perlaidota Petrašiūnų kapinėse], dainininkas, poetas, dramaturgas.

[1918]–1927 m., 1932–1944 m. gyveno Kaune.

Mokėsi „Saulės“ ir „Aušros“ gimnazijose. 1919 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1921 m. periodikoje pasirodė pirmieji jo eilėraščiai. 1922–1923 m. mokėsi karių brandos atestato kursuose, tarnavo intendantūrpje, dirbo Eltoje. 1922–1923 m. lankė A. Sutkaus vadovaujamą Tautos teatro vaidybos studiją; buvo jos ir „Vilkolakio“ teatro administratorius. 1924 m. išleido pirmąją knygelę „Saulėtekio maldos“, kurią su savo autografu padovanojo Maironiui. 1926–1931 m. dainavimo mokėsi Klaipėdos, o vėliau – Milano konservatorijose. Tuo pačiu buvo „Lietuvos aido“ korespondentas Italijoje.
Grįžęs į Kauną 1932–1934 m. buvo Valstybės teatro operos solistas, vėliau – aukštos kvalifikacijos libretų vertėjas, kalbos prižiūrėtojas siekęs, kad vertimas skambėtų ne blogiau už originalą. Parašė alegorines dramas „Saulytė“ (1923) ir „Minių mylimoji“ (1926), operų libretus. Šimkaus operai „Pagirėnai“ bei J. Pakalnio baletui „Sužadėtinė“. Jo pjesė „Žvejai“, Kaune pastatyta 1926 m., turėjo didelį pasisekimą ir vėliau. Vydragos slapyvardžiu išleido poezijos rinkinius „Saulėtekio maldos“ (1924), „Pakalnių debesys“ (1936), „Giesmė apie saulę ir sielą“ (1939). Vertė Aspazijos, J. Rainio, O. Milašiaus kūrybą. Buvo ilgametis Lietuvos rašytojų draugijos pirmininkas, nuo 1936 m. priklausė Žemaičių rašytojų sambūriui. 1940–1941 m. S. Santvaras dirbo fonetikos ir tarties dėstytoju Kauno konservatorijoje. 1941 m. buvo Kauno valstybinio dramos, o 1943 m. – Jaunimo teatro direktorius. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. – į JAV.
100-osioms gimimo metinėms aktorė Rūta Staliliūnaitė parengė literatūrines programas „Atviri langai“ ir „Buvimo niekad negana“. Lietuvoje ir išeivijoje išleista 16 jo knygų. Kaune išleisas rinkinys „Dar ir dabar“ (1994) bei Raštai (1996–1997). Didelė lietuviškoji rašytojo asmeninės bibliotekos dalis saugoma Maironio lietuvių literatūros muziejuje bei Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Taip pat išleista Juozo Kundroto monografija „Atsigręžęs į šviesą: Stasio Santvaro gyvenimo ir kūrybos atšvaitai“ (Kaunas, 2002) ir „Skyrė ir jungė Atlantas : apsakymai, arba Improvizacijos poeto Stasio Santvaro gyvenimo motyvais“ (Kaunas, 2011), o 2012 m. – Danguolės Kazlauskienės ir Irenos Griškonytės sudaryta „Stasys Santvaras. Bibliografinė rodyklė (1921–2012)“ (Kaunas).

1992 m. Kauno apskrities viešoji biblioteka ir Jurbarko r. savivaldybė įkūrė S. Santvaro broliją, kuri atlieka didelį darbą prikeliant ir saugant poeto atminimą Lietuvoje. Pažymint jubiliejines rašytojo gimimo metines Brolijos iniciatyva buvo rengiami literatūros vakarai Vilniuje, Kaune bei Jurbarko rajone. Tėviškėje pastatytas stogastulpis (tautodail. Vaclovas Dubikaltis). S. Santvaro vardu pavadinta Klausučių pagrindinė mokykla.

1993 m. Aleksoto mikrorajone, Birutėje buvusi L. Tolstojaus gatvė pavadinta S. Santvaro vardu (Kauno m. mero 1993 06 18 potv. Nr. 615).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Pratarmė // Atsigręžęs į šviesą: Stasio Santvaro gyvenimo ir kūrybos atšvaitai / Juozas Kundrotas. – Kaunas, 2002. – P. 5–7.
2. S. Santvaras. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 138–139.


SEZEMANAS VOSYLIUS [1884 05 31 Vyborge (Suomija, vėliau Rusija) – 1963 03 30 Vilniuje; palaidotas Antakalnio kapinėse], filosofas, pedagogas, vertėjas.

1923–1940 m. gyveno Kaune.

Gimęs Suomijoje, švedo ir vokiečių kilmės Suomijos pilietės šeimoje, vaikystę ir jaunystę jis praleido Sankt Peterburge.
1923 m. V. Sezemanas pakviestas dirbti į Lietuvos universitetą (nuo 1930 m. – VDU) Kaune, kur iki 1940 m. buvo Humanitarinių mokslų fakulteto Filosofijos ir Filosofijos istorijos katedrų profesorius ir jų vedėjas.
Kaune jis puikiai prisitaikė, greitai išmoko lietuvių kalbą, sukūrė šeimą. Aktyviai dalyvavo Lietuvos kultūriniame ir filosofiniame gyvenime, mokslinėje ir pedagoginėje veikloje. Parašė daugiau kaip 100 mokslo darbų rusų, vokiečių ir lietuvių kalbomis, kurie buvo spausdinami įvairiuose Europos leidiniuose. Puikiai išmokęs lietuvių kalbą, išvertė Aristotelio veikalą „Apie sielą“ (1959). Daug prisidėjo prie lietuviškos filosofinės terminijos kūrimo bei tobulinimo. Dirbdamas Kaune jis parašė brandžiausias savo studijas gnoseologijos, logikos, estetikos, etikos, antikos ir naujausios filosofijos istorijos srityse. V. Sezemano „Logika“ (Kaunas, 1929) ir „Estetika“ (Vilnius, 1970) pripažinti kaip vieni svarbiausių Lietuvos filosofijos veikalų. Kiti darbai: „Dalykinis ir nedalykinis žinojimas“, „Gnoseologija“, „Loginių dėsnių santykis su būtimi“, „Grynojo žinojimo problema“, „Laisvės problema“, „Laikas, kultūra ir kūnas“ ir kt.
Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą ir atkūrus Vilniaus universitetą, kartu su VDU Humanitarinių mokslų fakultetu profesorius persikėlė į Vilnių. 1943 m. vokiečiams uždarius universitetą, vokiečių kalbos mokė Vilniaus rusų gimnazijoje, vadovavo filosofijos būreliui, veikusiam žydų geto rajone. Karo metais V. Sezemano šeima savo namuose Vilniuje, Didžiojoje gatvėje, slėpė studentę žydaitę.
1950 m. apkaltintas antisovietine veikla ir ryšiais su sionistinėmis organizacijomis, nuteistas 15-kai metų ir ištremtas į Taišeto lagerį Irkutsko srityje. Amnestuotas ir grįžęs į Lietuvą, toliau dirbo mokslinį darbą ir 1958–1963 m. dėstė Vilniaus universiteto Filosofijos katedroje.
1995 m. apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties).
2015 m. išleista Daliaus Jonkaus parengta monografija „Vosyliaus Sezemano filosofija: savęs pažinimo ir estetinės patirties fenomenologija“.

nuotrauka 2007 10 19 VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete (Gedimino g. 44) atidaryta profesoriaus Vosyliaus Sezemano vardo auditorija (II a., 202 aud.).
Prieiga per internetą: http://www.lrytas.lt/-11926120651191921630-vdu-bus-pagerbtas-%C5%BEymusis-filosofas-v-sezemanas.htm  [žiūrėta 2011 10 14]

nuotrauka 2011 10 10 ant namo (V. Mykolaičio-Putino g. 13) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1937–1941 m. gyveno filosofas, Kauno ir Vilniaus universitetų profesorius Vosylius Sezemanas (1884–1963), kalintas Sibiro lageriuose 1950–1958 m.“ (skulpt. Balys Gudas, Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 06 28 įsak. Nr. A-2343). [V. Sezemano sūnaus Georgijaus Sezemano teigimu, tėvas Kaune gyveno iki 1940 m., o iš tremties grįžo 1956 m. – reng. past.]
Prieiga per internetą: http://kaunas.lt/index.php?3112579914  [žiūrėta 2011 10 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Budrys, Nerijus. Pagerbtas filosofo Vosyliaus Sezemano atminimas. – Iliustr. // Universitas Vytauti Magni. – 2005, geg. (Nr. 4), p. 3.
2. Pagerbė profesorių. – Iliustr. // Kauno diena. – 2011, spal. 12, p. 4.
3. Petronis, Jonas. Įvairių kultūrų žmonės – paspirtis universitetui. – Portr., iliustr. // Universitas Vytauti Magni. – 2007, spal. (Nr. 5), p. 2–3.


SIMONAITYTĖ IEVA [1897 01 23 Vanaguose (Klaipėdos r.) – 1978 08 27 Vilniuje], rašytoja.

1939–1963 m. gyveno Kaune.

1935 m. kaip liudytoja dalyvavo Kaune vykusioje Klaipėdos nacionalsocialistų byloje. Dažnai tekdavo atvažiuoti į Kauną leidžiant „Aukštujų Šimonių likimą“ (1935), už kurį jai 1936 02 16 iškilmingai Valstybės teatre buvo įteikta Valstybinė premija. 1938 m. priimta į Lietuvos rašytojų sąjungą.
1939 m. Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą I. Simonaitytė persikėlė gyventi į Kauną. Laikinai prisiglaudė pas S. Čiurlionienę, vėliau apsigyveno Žaliakalnyje. Dirbo Maitinimo valdyboje mašininke ir vertėja. Įskųsta trumpam pateko į kalėjimą. Kai atvažiuodavo pastorius, lankydavosi Evangelikų bažnyčioje. Gyveno uždarai, tačiau šiltai sutikdavo į Kauną atvykusius klaipėdiškius. Vokiečių okupacijos metais buvo persekiojama, jos knygos išimtos iš knygynų ir bibliotekų. Prisiekė nerašyti, kol okupantai paliks Lietuvą, ir kaip rašytoja tylėjo. Gydėsi Birštone bei Kauno klinikose. Pokario metais bendravo su kitais rašytojais, dalyvaudavo literatūros vakaruose, buvo renkama į Kauno miesto tarybą.
Lietuvių prozoje I. Simonaitytė yra žymiausia Mažosios Lietuvos gyvenimo vaizduotoja. Kaune ji rašė apysakas, išleido romaną „Be tėvo“ (1941). Čia užbaigtas jos dvidešimties metų darbas – „Vilius Karalius“ (t. 2, 1956), kuris 1958 m. buvo premijuotas valstybine premija, išleisti Raštai, 6 t. (1958), parašyta autobiografinė trilogija „...O buvo taip“ (1960) ir kt.
1963 m. I. Simonaitytė persikėlė į Vilnių. 1965 m. jai buvo suteiktas Lietuvos liaudies rašytojos vardas. 1970 m. sukurtas dokumentinis filmas „Ieva Simonaitytė“ (rež. Robertas Verba). 1997 m. pažymint 100-ąsias gimimo metines, serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas 0,5 Lt vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė); Gimtuosiuose Vanaguose pastatyta medinė rašytojos skulptūra (skulpt. Vytautas Majoras), o Priekulėje (Klaipėdos r.) – atidarytas memorialinis muziejus bei pastatytas paminklas „Šventvakarių Ėvė“ (skulpt. Dalia Matulaitė). Jos vardu pavadintos mokyklos, gatvės, Klaipėdos apskrities viešoji biblioteka. 1984 m. senojo bibliotekos pastato frontone įmontuotas vitražas (dail. Andrius Giedrimas), o 2007 m. naująjį pastatą papuošė jai skirtas kauniečio dailininko Zenono Vaičekonio vitražinis pano. 2017-ieji paskelbti Ievos Simonaitytės metais (LRS 2016 11 03 nutarimu Nr. XII-2731). Jiems paminėti sukurta dokumentinė apybraiža „Ėvė. Mažosios Lietuvos rašytoja“ (scenarijaus autorė Ingrida Daraškevičiūtė).
Roma Dambrauskaitė-Brogienė išleido monografiją „Ieva Simonaitytė“ (Vilnius, 1968), o Vytautas Kubilius – „Ievos Simonaitytės kūryba: monografija“ (Vilnius, 1987). Ona Pajedaitė parengė rašytinį ir fotografuotą portretą „Ji buvo Simonaitytė: albumas“ (Vilnius, 1997). Gargždietis Vytautas Rimavičius parengė net 8 prisiminimų, nuotraukų ir eilėraščių leidinius (1990–1996), skirtus rašytojai. Prof. Domas Kaunas išleido knygą „Klaipėdiškė: susitikimų ir pokalbių su Ieva Simonaityte užrašai“ (Vilnius, 1997), Edita Barauskienė – „Vyžeikių karalienė: pasakojimai apie Ievą Simonaitytę“ (Vilnius, 1998), Bernardas Aleknavičius – gausiai fotografijomis iliustruotą prisiminimų knygą „Vakarė žvaigždė“ (Klaipėda, 1998). 2018 m. išleista knyga „Aš esu Etmės Evė : Ieva Simonaitytė amžininkų atsiminimuose, liudijimuose ir mintijimuose“ (sud. Domas Kaunas, Vilnius).

1987 m. įsteigta Ievos Simonaitytės literatūrinė premija kasmet tradiciškai teikiama per jos gimtadienį memorialiniame muziejuje Priekulėje rašytojams, vaizduojantiems „Mažosios Lietuvos“ gyvenimą.
Prieiga per internetą: http://mokykla.ku.lt/versme/ekskursijos/litkl/6a.html  [žiūrėta 2010 08 18]

nuotrauka 1992 01 23 minint 95-ąsias gimimo metines Žaliakalnyje ant „rašytojų namo“ (Dainavos g. 5/3 Dzūkų g.) atidengta memorialinė lenta su horeljefu: „Šiame name 1940–1963 m. gyveno rašytoja Ieva Simonaitytė (skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė, archit. Juozas Valentukonis; Kauno m. LDT VK 1988 05 25 potv. Nr. 173 p.)

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Ieva Simonaitytė /1897–1978/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 156–157.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Žaliakalnyje, kur gyveno klasikė. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1992, saus. 24, p. 1.


SKLĖRIUS KAJETONAS (Šklėrius, Šklėris) [1876 07 27 Kunigiškiuose (Anykščių r.) – 1932 01 14 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse. 1967 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Petras Aleksandravičius ir Juozas Petrulis)], dailininkas, skulptorius.

1919–1932 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1903 m. Peterburge baigęs A. Štiglico mokyklos skulptūros skyrių, keliavo ir dirbo įvairiose šalyse. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919–1921 m. ėjo direktoriaus pareigas Maitinimo departamente, kurį panaikinus buvo paskirtas Kauno miesto bei apskrities viršininku. 1921–1922 m. dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Maskvoje. Grįžęs ėmėsi tapytojo darbo, o nuo 1922 m. dėstė skulptūrą, akvarelinę tapybą bei piešimą Kauno meno mokykloje. 1925–1929 m. buvo šios mokyklos direktorius. Tuo laiku sukūrė geriausius savo kūrinius.
1929–1931 m. keliavo po Vakarų Europą, lankė muziejus, tapė didelio formato akvareles. 1929 m. ir 1936 m. Kaune surengė savo kūrinių parodas. Buvo išleistas katalogas „Kajetono Sklėriaus-Šklėrio akvarelinių paveikslų ir Vytauto Braždžiaus keramikos paroda“ (Kaunas, 1929). Jo akvarelėse „Palangos pušys“, „Nidoje“, „Prieplaukoje“, „Venecija“, „Italijos vaizdas“, „Prancūzijos peizažas“ ir kt. šviesiomis spalvomis įamžinta Lietuvos gamta bei kitų kraštų peizažai. Pažymėtini ir „Autoportretas“, „F. Kiršos portretas“ , „Žmonos portretas“ ir kt. Kaip skulptorius pasižymėjo sukurdamas motinos biustą, J. Basanavičiaus , A. Strazdo bareljefus ir kt. 1927–1928 m. banko rūmų fasadą Kaune papuošė jo dekoratyvinė skulptūrų grupė. 400 K. Sklėriaus darbų saugoma M. K. Čiurlionio dailės muziejujeje.
Meistro kūrybos tradicijas pratęsė jo mokiniai: A. Gudaitis, J. Martinaitis, A. Veleška ir kt. Sudarytas 16 jo atvirukų rinkinys „Kajetonas Sklėrius: akvarelės“. Pažymint 130-ąsias dailininko gimimo metines, 2006 m. išleistas vokas su jo portretu (dail. Antanas R. Šakalys), Kaune surengta jubiliejinė kūrybos paroda, išleistas katalogas „Kajetonas Sklėrius: iš klajonių“ (Kaunas, 2006 m.).

nuotrauka 1924 04 11 Meno mokyklos direktoriui mokiniai įteikė marmurinę atminimo lentą su užrašu „Lietuvos / Meno Mokyklos Įsteigėjui / ir jos pirmajam Direktoriui / Justinui Vienožinskiui / Už pakeltą triūsą šį rūmą statant, / taip - pat / pirmajai Mokytojų tarybai / P. Čiurlioniui, V. Didžiokui, A. Galdikui, / P. Galaunei, P. Kalpokui, J. Šileikai, / K. Škleriui ir Ign. Šlapeliui. / Už nenuilstamą darbą sunkiose aplinkybėse / Mokyklai besikuriant / tariame širdingą ačiu. / Meno Mokyklos Klausytojai. / Kaunas / MCMXXIV / Balandžio II d.“, kuri ir dabar puošia Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto 2-ajame aukšte esančios salės sieną.

1933 m. Pelėdų gatvę Žaliakalnyje nutarta pavadinti K. Sklėriaus (Šklėrio) vardu (Kauno m. gatvių vardams nustatyti 1933 06 30 komisijos posėdžio protokolas Nr. 15).

nuotrauka 1967 m. Žaliakalnyje ant 1910 m. pastatyto namo (Kalniečių g. 105) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1929–1932 m. gyveno dailininkas Kajetonas Šklėrius“ (1967 Kauno m. DŽDT VK nut).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KAA, f. 219, ap. 1, b. 808, lap. 116.
2. Kajetonas Sklėrius. – Iliustr. // Stasė Ramanauskienė. Kūrėjai ir jų memorialinės vietos. – Vilnius, 1984. – P. 119–120.
3. Kajetonas Sklėrius (Šklėrius) 1876 07 27–1932 01 14. – Iliustr. – Kolekcininkų kampelis // Lietuvos aidas. – 2006, liep. 28, p. 10.
4. K. B. Lietuvos Meno Mokyklos iškilmės // Lietuva. – 1924, bal. 14, p. 5.
5. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


SKRUPSKELIS IGNAS [1903 10 Melgužėje (Joniškio r.) – 1943 02 01 Vorkutoje (Komijos ASSR)], germanistas, publicistas, visuomenės veikėjas.

[1925]–1941 m. gyveno Kaune.

[1925 m.] susiradęs darbą, iš Kaišiadorių persikėlė į Kauną. Dirbdamas studijavo LU teisių fakultete, bet apsigyvenęs Kaune perėjo į Teologijos-filosofijos fakultetą, kurį baigė 1929 m. Kaip gabus studentas gavo stipendiją ir išvyko į užsienį tęsti germanistikos studijų. 1932 m. jam buvo suteiktas daktaro laipsnis už disertaciją apie lietuvius XVIII a. vokiečių literatūroje.
Studijuodamas LU dalyvavo draugijos „Šatrija“ veikloje bei Žurnalistų sąjungos valdyboje. 1938 m. išrinktas Ateitininkų sendraugių sąjungos pirmininku, buvo LKMA iždininkas, jaunųjų katalikų sąjūdžio dalyvis. Rašė straipsnius žurnalui „Athenaeum“, redagavo žurnalus „Židinys“ ir „XX amžius“. Publicistikos straipsnius pasirašinėjo I. Petrikonio slapyvardžiu. Aktyviai dalyvavo formuojant vyriausybę 1939 m.
1940 07 11 poilsiaujant Kačerginėje suimtas ir tardytas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Nuteistas 8 m., išvežtas į Vorkutą, iš kur nebegrįžo. Palaidotas Kochme miestelyje. 2000 m. įrašytas į Bažnyčios martirologą (Naujųjų kankinių sąrašą). 2006 m. prie Kriukų pagrindinės mokyklos (Joniškio r.) jo garbei pastatytas medinis stogastulpis.
Išleista Tatjanos Maceinienės knyga „Tikėjimas ir ateitis: Ignas Skrupskelis ir Pranas Dielininkaitis“ (Vilnius, 2006), Kęstučio Skrupskelio – „Ignas Skrupskelis: asmenybė ir laikmetis“ (Vilnius, 2014).

nuotrauka 1993 07 07 Žaliakalnyje ant namo (Vaižganto g. 14) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1936–1940 m. gyveno visuomenės veikėjas, publicistas, filologijos mokslų daktaras „Židinio“ ir „XX amžiaus“ redaktorius Ignas Skrupskelis. Žuvo 1943 m. nežinomame Komijos lageryje“ (archit. Jonas Lukšė; Kauno m. 1993 06 18 potv. Nr. 614).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 126.
2. Gustaitytė, Violeta. Ignui Skrupskeliui atminti. – Iliustr. // Kauno laikas. – 1993, liep. 8, p. 4.
3. Kibirkštienė, Aldona. Vakar, prie namo Vaižganto g. 14 // Kauno diena. – 1993, liep. 8, p. 4.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Narbutas, Leonas. Prikelta asmenybė: dr. Igno Skrupskelio paminėjimas Kaune. – Iliustr. // XXI amžius, 1993, liep. 16, p. 4.


SKVIRECKAS JUOZAPAS JONAS [1873 09 18 Rimkūnuose (Pakruojo r.) – 1959 12 03 Zamse (Austrija); 1998 11 28 palaikai perlaidoti Kauno arkikatedros bazilikos Švč. Sakramento koplyčioje], Kauno arkivyskupas metropolitas, profesorius.

1882–1896 m., 1900–1914 m., 1918–1944 m. gyveno Kaune.

1892–1896 m. mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, vėliau studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje. 1899 m. įšventintas kunigu. 1900–1938 m. buvo Kauno kunigų seminarijos profesorius, dėstė Šv. Rašto įvadą, eksgenezę, lotynų kalbą ir katekizmą. Nuo 1909 m. buvo seminarijos prefektas, o nuo 1911 m. – Žemaičių kapitulos kanauninkas. 1913–1914 m. redagavo „Bažnytinę apžvalgą“. 1914 m. pakeltas Kauno katedros kapitulos prelatu.
Po Pirmojo pasaulinio karo grįžęs iš evakuacijos paskirtas generalvikaru ir tęsė savo darbus. 1919 m. Kauno katedroje konsekruotas vyskupu, nominuotas Ceramo tituliniu vyskupu ir Žemaičių vyskupo pagalbininku. Rūpinosi LU Teologijos fakulteto steigimu, o nuo 1922 m. buvo ordinarinis profesorius. Su kitais inicijavo Lietuvos katalikų mokslo akademijos įkūrimą (LKMA) ir iki 1926 m. jai vadovavo. Pagal J. Skvirecko projektą Popiežius įsteigė Lietuvos bažnytinę provinciją ir vyskupą paskyrė Kauno arkidiecezijos metropolitu. 1931 m. jam buvo suteiktas Šv. Sosto asistento, Popiežiaus rūmų prelato ir Romos grafo titulas. Vyskupui vadovaujant 1934 m. Kaune įvyko I Lietuvos eucharistinis kongresas. 1935–1937 m. arkivyskupas pastatė erdvius Kurijos rūmus, suremontavo Arkikatedrą ir senuosius vyskupo rūmus. Praplėtė kunigų seminariją. 1934 m. įsteigė joje rektoratą ir Bažnytinio meno muziejų, planavo įkurti Religinės kultūros institutą, rūpinosi lietuviškosios kolegijos įsteigimu Romoje, pirmininkavo 48 Lietuvos vyskupų konferencijoms.
Visą gyvenimą vertė į lietuvių kalbą Šv. Raštą. 1911–1938 m. išleido 6 tomus, populiarino ir rašė komentarus. Taip pat J. Skvireckas išleido „Naująjį mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus testamentą (Kaunas, 1920); parašė biografines knygas apie popiežių Pijų X, Šv. Povilą Apaštalą, žemaičių vyskupą Merkelį Giedraitį, straipsnius periodiniams leidiniams „Tėvynės sargas“, „Soter“, „Naujoji Romuva“ ir kt.
Veršvų draustinyje įsigijo Linkuvos dvarą (dab. Mosėdžio g. 62), kuriame įkūrė pavyzdingą ūkį. 1944 m. priverstas išvykti iš Lietuvos apsigyveno Austrijoje. Mirė Zamse, Šv. Vincento seserų vienuolyne.
1943 m. skulpt. Juozas Zikaras sukūrė biustą ir bareljefą. 2003 m. pažymint 130-ąsias gimimo metines arkivyskupo garbei išleistas portretinis vokas (dail. Gediminas Karpavičius). Aldona Vasiliauskienė išleido įvykių chronologiją „Arkivyskupas Juozapas Jonas Skvireckas: gyvenimas ir veikla“ (Kaunas, 1998).

nuotrauka 1989 m. ant arkikatedroje bazilikoje (Vilniaus g. 1) atidengtas arkivyskupo juodintos bronzos portretinis biustas su epitafija: „O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir raštų paguoda turėtume vilties“. Rom. 15. 4 Dr Juozapas Jonas Skvireckas, pirmasis Kauno arkivyskupas ir metropolitas, Šventojo rašto į lietuvių kalbą vertėjas. 1873–1959“ (skulpt. Stasys Žirgulis, archit. Virginijus Juozaitis).

1996 m. viena Romainių mikrorajono Linkuvos gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1996 07 01 potv. Nr. 499).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Katkevičius V. Dėl pavadinimų suteikimo ir atminimo įamžinimo // Kauno diena. – 1996, liep. 5, p. 4.
2. Kauno arkikatedroje bazilikoje palaidoti arkivyskupo Juozapo Jono Skvirecko palaikai // Bažnyčios žinios. – 1998, Nr. 22, p. 6–8.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. J. Skvirecko g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 144–145.
5. Šinkūnaitė, Laima. Memorialiniai ženklai. – Iliustr. // Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika. – Kaunas, 2008. – P. 130.


SLADKEVIČIUS VINCENTAS [1920 08 20 Guronyse (Kaišiadorių r.) – 2000 05 28 Kaune, palaidotas Arkikatedros bazilikos Švč. Sakramento kriptoje (antkapinės plokštės skulpt. Algimantas Šlapikas, archit. Regina Žukauskienė)], Kauno arkivyskupas emeritas, Lietuvos kardinolas.

1934–1944 m., 1952–1958 m., 1989–2000 m. gyveno Kaune.

Nuo 1934 m. mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje. 1939 m. įstojo į Tarpdiecezinę kunigų seminariją, kurią baigė teologijos licenciato laipsniu. 1944 m. įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Kietaviškes.
Nuo 1952 m. V. Sladkevičius Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje dėstė dogmatinę teologiją ir Šv. Rašto egzegezę, ėjo seminarijos prefekto pareigas. 1956 m. jam buvo suteiktas garbės kanauninko titulas. 1957 m. Birštone slapta įšventintas ir paskirtas tituliniu Aboros vyskupu bei Kaišiadorių vyskupo pagalbininku. Jam buvo suteiktos Apaštalų sosto administratoriaus ir rezidencinio vyskupo galios, bet valdžia neleido eiti vyskupo pareigų. V. Sladkevičius atleistas iš seminarijos gyveno privačiame bute Kaune ir nuolat buvo kviečiamas pokalbiams į saugumą.
1959–1972 m. buvo ištremtas ir dirbo Nemunėlio Radviliškyje (Biržų r.). 1975 m. marijonų vienuolijoje davė amžinuosius įžadus. Daugelį pogrindinės kunigų seminarijos absolventų įšventino į kunigus. 1976–1982 m. gyveno Pabiržėje. 1982 m. tapo Kaišiadorių vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi. 1988 m. buvo paskirtas Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku ir pirmą kartą su kitais vyskupais išvyko į Romą. 1988 m. vyskupas paskirtas Šventosios Romos bažnyčios kardinolu, o nuo 1989 02 07 – Kauno arkivyskupu. 1995 m. atsistatydinęs iš arkivyskupo pareigų, gyveno Kaune kaip emeritas.
1998 m. buvo apdovanotas LDK Vytauto Didžiojo 1-ojo laipsnio ordinu bei Santarvės premija, kurią išdalino. Už paramą atkuriant VDU teologijos fakultetą 1999 m. jam įteiktas jubiliejinis aukso ženklas bei universiteto atkūrimo medalis. Tais pačiais metais sukurtas vaizdo įrašas „Žemė, padovanojusi Lietuvai kardinolą“ (rež. Vytautas Balsys). Jo garbei atlietas medalis (skulpt. Antanas Žukauskas). 2003 m. buvo išleistas pašto ženklas „Kardinolas V. Sladkevičius (dail. Eduardas Prostovas)“. 2005 m. nukaldinta 50 Lt vertės sidabro moneta, skirta kardinolui (dail. Giedrius Paulauskis).
Kaišiadorietis Jonas Laurinavičius išleido knygas: „Guronys“ (Kard. Vincento Sladkevičiaus tėviškė) (Kaišiadorys, 2000) ir „Laimėkime gerumu: (kardinolo V. Sladkevičiaus mintys)“ (Kaišiadorys, 2001). Irena Petraitienė parengė „Kardinolas: Jo eminencijos Vincento Sladkevičiaus laikas ir asmenybė“ (Kaunas, 2000). Jos knyga „Padaryk mane gerumo ženklu“ (Kaunas, 2003) buvo iškilmingai pristatyta Kauno Rotušėje. 2014 m. išleista knyga „Mokėkime laukti ir augti : kardinolo Vincento Sladkevičiaus asmenybės ir veiklos bruožai“.

1993 12 23 jam suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 08 18]

2000 12 26 Birštone atidarytas Sakralinis muziejus. Senosiose Šv. Antano Paduviečio klebonijos patalpose (Birutės g. 8), kur 1957 m. V. Sladkevičius buvo įšventintas vyskupu, įrengta jo memorialinė ekspozicija.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Birstonas/Sakralinio_meno_muziejus.htm  [žiūrėta 2010 08 18]

nuotrauka 2001 06 02, pažymint pirmąsias mirties metines, pastate, kuriame gyveno (M. Valančiaus g. 6), atidarytas jo memorialinis butas-muziejus. Čia kabo JE portretas (dail. A. Vaitkūnas). Nišoje ant namo sienos įkomponuota memorialinė lenta su bareljefu: „Padaryk mane gerumo ženklu. Šiame name 1990–2000 m. gyveno Šventosios Romos bažnyčios kardinolas Vincentas Sladkevičius“ (skulpt. Arūnas Sakalauskas, archit. Linas Jurgaitis).
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/Prev_vers/Kaunas/Sladkeviciaus_muz.htm  [žiūrėta 2010 08 18]

2001 m. Raguvos gatvės atkarpa Senamiestyje tarp M. Daukšos ir Kumelių gatvių pavadinta jo vardu (Kauno miesto valdybos 2001 05 29 sprend. Nr. 798).

2002 m. birželio mėn. įkurtam aktorių paramos fondui, suteiktas Kardinolo V. Sladkevičiaus vardas.

2006 08 05 Guronyse (Kaišiadorių r.), Kardinolo sodybos žemėje jo atminimui atidarytas Švč. M. Marijos Rožinio slėpinių parkas „Tėviškės šviesa“. Tai kelias su 5 koplyčiomis (archit. Stasys Petrauskas), papuoštomis 20 freskų ir Švč. M. Marijos skulptūra (dail. prof. Antanas Kmieliauskas). Čia pastatytas ir atminimo akmuo su jame iškaltu JE bareljefu ir užrašu: „Kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškė“.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Gustaitytė, Violeta. Naujai pavadintos šešios gatvės // Kauno diena. – 2001, geg. 30, p. 1.
2. Kardinolo garbei – Sakralinis muziejus // Laikinoji sostinė. – 2000, gruod. 27, p. 3.
3. Kaune paminėtos kardinolo V. Sladkevičiaus mirties metinės // Lietuvos aidas. – 2001, birž. 4, p. 3.
4. Kniežaitė, Milda. Kardinolui V. Sladkevičiui atminti įkurtas fondas rūpinasi aktoriais. – Iliustr. // Respublika. – 2003, saus. 29, p. 21.
5. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
6. Petraitienė, Irena. Švč. Mergelės Marijos mokykla Guronyse. – Iliustr. // XXI amžius. – 2006, rugpj.11, p. 1, 5.
7. Vincentas Sladkevičius /1920–2000/. – 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 194–195.
8. Žaslių geležinkelio stoties kryptis. – Iliustr. // Vadovas po Žaslius / Augustina Grinkevičiūtė, Rolandas Gustaitis, Vilma Balbierienė. – Kaišiadorys, 2008. – P. 116–131.


SMETONA ANTANAS [1874 08 10 Užulėnyje (Ukmergės r.) – 1944 01 09 Klyvlende (JAV)], advokatas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, LR prezidentas.

1919–1940 m. gyveno Kaune.

1893 m. išlaikė egzaminus į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, bet persigalvojęs įstojo į Mintaujos gimnaziją. 1918 02 16 pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. 1919 04 04–1920 06 19 buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos prezidentu. Nepatekęs į Steigiamąjį seimą, neteko savo posto ir būsto. Apsigyveno buvusiame Maironio bute. 1923 m. įstojo į Šaulių sąjungą ir buvo išrinktas į centro valdybą. Redagavo leidinius: „Lietuvos balsas“, „Krašto balsas“, „Lietuvos ūkininkas“, „Vairas“ ir kt. Yra paskelbęs verstinių ir originalių filosofijos mokslo darbų. 1924–1940 m. buvo Lietuvos banko valdybos vicepirmininkas. 1924–1926 m. – Tautos pažangos partijos vadovas ir vienas Tautininkų sąjungos įkūrėjų; vėliau – jos atstovas Seime.
1923–1927 m. LU Humanitarinių mokslų fakultete dėstė etiką, senovės filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką. Nuo 1926 m. ėjo docento pareigas. 1926 12 17 inicijavo karinį perversmą, buvo išrinktas LR prezidentu ir šiose pareigose išbuvo iki 1940 06 15. Smetona buvo griežtas antikomunistas, todėl kairiųjų vadintas fašistu.
1940 m. pasitraukė į Vokietiją, vėliau – į Šveicariją ir JAV, kur 1944 m. netikėtai žuvo gaisre.
1919 m. skulptorius Antanas Aleksandravičius sukūrė jo biustą, dailininkas Albertas L. Van den Bergenas – atminimo medalį, skulptorius Juozas Zikaras – plaketę (XX a. 3–4 deš.). Nuo 1934 m., pažymint 60-ąsias gimimo metines, pradėtas kurti „Tautos vado“ kultas: sukurtas dokumentinis filmas „Tautos vado sukaktuvės“; 1938 m. nukaldinta jubiliejinė 10 Lt vertės moneta padovanota Prezidentui vardinių proga. 1922 m., 1930 m. ir 1939 m. išleisti Adomo Varno, 1928 m. – Bernardo Bučo, 1934 m. ir 1936–1937 m. – Jono Steponavičiaus sukurti pašto ženklai su prezidento atvaizdu. 1994 02 16 serijoje „Nepriklausomybės diena“ išleistas 1 Lt vertės pašto ženklas „Valstybės prezidentas Antanas Smetona“ (dail. Jokūbas Zovė). 1994 m. išleistas portretinis vokas (dail. Antanas R. Šakalys). Prezidento portretus tapė dailininkai: A. Varnas (1921–1925), J. Senyei (apie 1934), J. Marcinkevičius. Grafikos technika A. Smetonos portretus kūrė V. K. Jonynas (1934) ir B. Macutkevičius (1934–1938); skulptūrinį biustą – B. Bučas (apie 1932). 1981 m. sukurtas dokumentinis filmas „Antanas Smetona“, 1997 m. – „Lietuvos respublikos prezidentai (1919–1940)“ (rež. Rimtautas Šilinis). 2013 m. pastatytas spektaklis „Smetona“, sukurtas pagal G. Jankaus pjesę „Kybartų aktai“ (rež. Vytautas Balsys). 2017 m. sukurtas dokumentinis vaidybinis filmas „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą. Antanas Smetona“. 2019-ieji paskelbti Lietuvos Tarybos Pirmininko, Lietuvos Valstybės Prezidento Antano Smetonos metais. 2019 04 04 Lietuvos paštas išleido proginį atvirlaiškį „Respublikos Prezidento institucijos įkūrimo ir pirmojo Prezidento Antano Smetonos išrinkimo ir inauguracijos šimtmetis” (apipav. I. Gervė.).
Išleisti A. Smetonos kūriniai: Raštai (1930), prezidento kalbų ir straipsnių knyga „Pasakyta parašyta“ (1935, 1974, 1992), „Lithuania Propria“ (1996), „Pro memoria: buvusio prezidento apmąstymai prie Šventaičio ežero (Vokietija) 1941 liepos 1–25“ (1997, 2000), „Etikos mokslas“ (1998).
Apie Prezidentą išleista: Kazio Binkio monografija jaunimui „Antanas Smetona, 1874–1934: šešių dešimčių metų sukaktuvėms paminėti“ (Kaunas, 1934), Aleksandro Merkelio knyga „Antanas Smetona : jo visuomeninė, kultūrinė ir politinė veikla (New York, 1964; 2-asis leid. – Vilnius, 2017), knyga „Lietuvos respublikos prezidentai“ (Vilnius, 1995), Liucijos Dzigienės sudarytas leidinys „Antanas Smetona“ [Ukmergė, 1999], Alfonso Eidinto „Antanas Smetona: politinės biografijos bruožai“ (Vilnius, 1990), Liudo Truskos „Antanas Smetona ir jo laikai“ (Vilnius, 1996), „Antano Smetonos korespondencija, 1940–1944“ (Kaunas, 1999), „Politikos pinklės: Antanas Smetona – JAV politikos regratyje“ (Kaunas, 2002), Alfonso Eidinto „Antanas Smetona ir jo aplinka“ (Vilnius, 2012), Ingridos Jakubavičienės knyga „Duetas : Antanas ir Sofija Smetonos“ (Vilnius, 2016), Algimanto Liekio „Prezidentas Antanas Smetona (1874–1944) : tauta ir nepriklausomybė raštuose, kalbose, darbuose“ (6 t.,Vilnius, 2018).

1926 m. iš vokiečių nupirktas Lietuvos mokomasis karo laivas pavadintas „Prezidentas Smetona“.
1929 m. Kauno karo mokyklai, pažymint 10 metų sukaktį, suteiktas Pirmojo Lietuvos prezidento pavadinimas.

1931 m. Panemunėje esanti alėja, kuria prezidentas mėgo jodinėti, pavadinta jo vardu.
1990 m. buvusiai J. Biliūno gatvei suteiktas A. Smetonos alėjos pavadinimas (Kauno m. mero 1990 10 24 potv. Nr. 530).

1932 10 28 jam buvo suteiktas VDU filosofijos garbės daktaro vardas.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html  [žiūrėta 2010 08 18]

nuotrauka 1934 09 08, minint prezidento 60-metį, Kulautuvoje pastatyta jam dedikuota Švč. Mergelės Marijos statula (aut. Stanislovas Stanišauskas) su užrašu „LX Tautos Vado Antano Smetonos sukakčiai paminėti 1874–1934“ ir atidaryta gatvė, pavadinta Antano Smetonos alėjos vardu.

1939 m. Kaune įsteigtas Antano Smetonos vardo lituanistikos institutas. 1940 m. institutas neteko šio pavadinimo, perkeltas į Vilnių ir įkurtas P. Vileišio rūmuose.

1995 m. įsteigta metinė prezidento A. Smetonos vardinė 6 MGL bakalauro ir magistro stipendija studentams, pasižymėjusiems teisės, politikos, diplomatijos mokslų srityje.
Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=134072  [žiūrėta 2010 08 18]

nuotrauka 1996 02 16 Senamiestyje, LR istorinės prezidentūros kiemelyje (Vilniaus g. 33) pastatytas paminklas (skulpt. Alfonsas Vaura, archit. Kęstutis Mikšys).

2009 05 08 Lietuvos tūkstantmečio vardo paminėjimui skirtos 16-osios tradicinės Bendruomenės dienos metu Kalniečių vidurinė mokykla (Geležinio Vilko g. 28) pavadinta Antano Smetonos vardu. 2010 m. birželio mėn. mokykla pervadinta Antano Smetonos gimnazija.
2009 11 06 mokykloje iškilmingai atidarytas A. Smetonos muziejus.
Prieiga per internetą: http://mokykla.fastsite.lt/  [žiūrėta 2012 01 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. A. Smetonos al. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 145–146.
2. Antanas Smetona /1874–1944/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 114–115.
3. Ar buvo turtuolių prieškario Lietuvoje? – Portr. // Lietuvos rytas. – 2007, kovo 8, p. 19.
4. Garbaravičienė, Birutė. Vasario 16-oji: praeities dvasios gyvybę turi išsaugoti dabarties darbai. – Iliustr. // Kauno diena. – 1996, vas. 17, p.1.
5. Jankevičiūtė, Giedrė, Dailė ir valstybė : dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940. – Kaunas, 2003. – P. 42, 44.
6. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
7. Kulautuva tautos vado sukakčiai paminėti pastatė paminklą // Naujoji Romuva. – 1934, Nr. 194, p. 671–672.
8. Kulautuva. Marijos paminklas / Juozas Banionis. – Iliustr. // Nukentėję paminklai. – 1994, p. 67.
9. Lietuvos pašto ženklai : pašto ženklų katalogas : Nepriklausoma Respublika (1918–1940). – Vilnius, 1991. – P. 65–67, 115–117, 123–125, 154–155, 159–160, 167–169, 171–172.
10. Tautos vado 60 metų amžiaus sukakties minėjimo iškilmės Kulautuvoje. – Iliustr. // Savivaldybė. – 1934, Nr. 9, p. 8–9.


SONGAILA MYKOLAS [1874 09 05 Kuzmino dvare (Rusija) – 1941 09 11(12) Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse; 1993 05 20 pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Vytautas Narutis, archit. Vilija Ulozienė], architektas, profesorius.

1921–1941 m. gyveno Kaune.

1920 m. architektas buvo pakviestas rengti vietinių specialistų. 1921 m. atvykęs į Kauną, Aukštuosiuose kursuose skaitė įvadines architektūros paskaitas. Nuo 1922 m. iki mirties buvo LU Technikos fakultete jo įkurtos Architektūros katedros profesorius ir vedėjas. Dėstė architektūrinių detalių konstravimą ir braižybą, pastatų tipus ir normas, stilių istoriją ir kitų architektūros formų kursą.
Išugdė nemažai aukštos kvalifikacijos Lietuvos statybos inžinierių. Jo mokiniai – garsūs Lietuvos inžinieriai ir architektai: F. Belinskis, A. Lukošaitis, J. Jasiukaitis ir kt. Jie neleido sovietmečiu Kaune įsigalėti stalininiam stiliui. Architektūroje buvo pasirinkta klasikinių tradicijų veikiama modernistinė kryptis. Profesorius atstovavo klasicizmo tradicijas, tačiau nevengė moderniosios architektūros mokymo, vadovavo studentų diplominiams darbams. Jis organizuodavo tradicinius „architektų ketvirtadienius“, kur būdavo aptariami kūrybiniai sumanymai, pastatų projektai bei rašomos įvairios peticijos.
Pagal M. Songailos ir V. Dubeneckio projektą Kaune pastatytas „Ragučio“ gyvenamasis namas (1922–1923 m.), rekonstruotas Valstybės teatras (1923–1925 m.). 1925 m. profesorius suprojektavo LU miestelį Aleksote, su A. Funku ir F. Vizbaru pastatė Lietuvos banko rūmus (1928), VDU fizikos-technikos fakulteto rūmus Aleksote (1928–1931 m., 1944 m. sugriauti), projektavo individualius namus bei bankų rūmus kituose miestuose.
Mirė hitlerininkams okupavus Kauną. 1922 m. skulptorius Juozas Zikaras sukūrė profesoriaus bareljefą.

nuotrauka 1970 m. Linksmadvaryje ant namo (Planetų g. 6) pakabinta pirmoji paminklinė lenta: „Architektas Mykolas Songaila 1874 IX 5–1941 IX 12“ (LTSR Ministrų Tarybos nut. Nr. 294, skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė). 1991 m. ant namo atidengta antroji memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1931–1941 m. gyveno profesorius architektas Mykolas Songaila“ (skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė).

nuotrauka 1991 09 12 pažymint 50-ąsias architekto mirties metines, Lietuvos banko vestibiulyje (Maironio g. 25) iškilmingai atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Architektas profesorius Mykolas Songaila 1874–1941. Šių rūmų projekto autorius statytojas“ (skulpt. Danutė Danytė-Varnauskienė, archit. J. Valentukonis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Karpavičiūtė, Daiva. „Žmonės, nežinantys istorijos amžinai lieka vaikais“. – Iliustr. // Kauno laikas. – 1992, rugpj. 11, p. 4.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Mykolas Songaila. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 123–124.


SPIRGEVIČIŪTĖ ELENA [1924 12 22–1944 01 03 Kaune; palaidota Senosiose miesto; 1957 m. perlaidota Eigulių kapinėse], skaistybės kankinė.

Nuo gimimo iki mirties gyveno Kaune, Tvirtovės al. 91.

Gimė ir užaugo Žaliakalnyje. 1931 m. pradėjo lankyti 15-ąją vidurinę mokyklą, nuo 1933 m. lankė „Saulės“ pradinę mokyklą, vėliau – Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnaziją. Ją uždarius perėjo į 8-ąją gimnaziją, kurią baigė 1943 m. Tais pačiais metais įstojo į KU Medicinos fakultetą, tačiau jame nesimokė. Vokiečiams uždarius universitetą, pradėjo mokytis užsienio kalbų, norėdama tapti mokytoja. Lankė trumpalaikius pedagogų kursus, kuriuos baigusi buvo paskirta mokytojauti Jonavos valsčiuje, tačiau dėl karo suirutės į paskyrimo vietą neišvyko.
1944 01 03 dvidešimtmetė išsaugojo tvirtą tikėjimą ir aukštus idealus, nepakluso prievartautojui ir, apgynusi skaistumą, pasirinko tragišką mirtį.
2000 m. Arkikatedroje bazilikoje Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius pradėjo Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos (kankinystės deklaravimo) bylą ir tų pačių metų gegužės 7 d. kankinė buvo įtraukta į Bažnyčios martirologą (Naujųjų kankinių sąrašą).
Apie sesers gyvenimą Česlovas Spirgevičius išleido knygelę „Mirtis atėjo iš Muravos“ (Kaunas, 1992).

[1990 m.] Žaliakalnyje, Šv. Antano Paduviečio Bažnyčios šventoriuje esančioje Kankinių sienoje įmūryta atminimo lenta su užrašu: „Geriau mirti, bet nenusidėti. Mergelė Elena Spirgevičiūtė, studentė, skautė, 1924–1944“. Bažnyčioje kabo paveikslas su parapijietės E. Spirgevičiūtės ir jos tetos S. Žukaitės portretais (dail. Liucija Atkočiūnaitė).
Prieiga per internetą: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/xxiamzius/20040102/atmi_01.html  [žiūrėta 2010 08 18]

nuotrauka 1998 10 17 Dainavos mikrorajone (Taikos pr. ir Studentų g. sankryžoje) pastatytas paminklas: „Šioje vietoje 1944 m. sausio 3 d., gindamos mergaitės garbę, žuvo Elena Spirgevičiūtė ir Stasė Žukaitė. Niekas manęs nepažemins, jei esu kilnios dvasios. Iš E. Spirgevičiūtės dienoraščio“ (skulpt. Antanas Kmieliauskas, archit. Algimantas Mikėnas).
Prieiga per internetą: http://www.baznycioszinios.lt/old/bz9820/820bl3.html   [žiūrėta 2018 12 21]

2001 05 23 naujosios Palemono bažnyčios varpinėje jos garbei įkeltas varpas su įrašu: „Mergelės kankinės Elenos Spirgevičiūtės šlovės pradžiai pažymėti.“
Prieiga per internetą: https://kaunoarkivyskupija.lt/elena-spirgeviciute/  [žiūrėta 2018 12 21]

2004 01 04 Kauno „Saulės“ gimnazijos muziejuje, minint kankinės 80-ąsias gimimo ir 60-ąsias mirties metines, įrengta memorialinė ekspozicija „Elena Spirgevičiūtė“. Medžiagą surinko moksleiviai, vadovaujami istorijos mokytojo eksperto V. Jaruševičiaus.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jankauskas, Mykolas. Geriau mirti, bet nenusidėti: kankinių Elenos Spirgevičiūtės ir Stasės Žukaitės mirties 60-mečiui. – Iliustr. // XXI amžius. – 2004, saus. 2, p. 5.
2. Kaune pagerbtas Elenos Spirgevičiūtės, paaukojusios gyvybę už moters garbę ir orumą, atminimas // Bažnyčios žinios. – 1998, Nr. 20, p. 6.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Skučaitė, Virginija. Kriminalinis stabo portretas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2008, geg. 10, p. 11.


SPRANGAUSKAS KAZYS [1895 11 21 Kaune – 1949 05 09 Bolšaja Murta (Rusija)], Lietuvos kariuomenės brigados generolas.

1895–1914 m., 1919–1934 m., 1939–1941 m. su pertraukomis gyveno Kaune ir Birštone.

Gimė Kauno konkės konduktoriaus šeimoje, augo pas senelį Šlienavoje (Kauno r.). 1914 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją. 1919 12 01 savanoriu įstojęs į Lietuvos kariuomenę, tarnavo 1-ajame DLK kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulke ir dalyvavo nepriklausomybės kovose.
1924 08 15 baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune. 1931–1934 m. mokėsi Generalinio štabo akademijoje. Ją baigęs gavo pulkininko laipsnį. 1936 m. buvo paskirtas 1-ojo pėstininkų divizijos štabo viršininku, vėliau – Generalinio štabo 1-ojo skyriaus viršininku.
K. Sprangauskas apdovanotas Vyčio kryžium su kardais, DLK Vytauto Didžiojo ir Gedimino ordinais, įvairiais medaliais. 1940 m. pasitraukė iš tarnybos ir pradėjo dėstyti Generalinio štabo akademijoje. 1940 m. tapo brigados generolu; nuo birželio iki metų pabaigos buvo Lietuvos liaudies kariuomenės štabo viršininko padėjėjas.
Išėjęs į atsargą 1941 m. dirbto Birštono pradinės mokyklos vedėju. 1941 06 14 suimtas ir išvežtas į Sibirą. Iki 1949 gegužės mėn. kalėjo keliuose Mordovijos lageriuose. Pervežtas į Krasnojarsko kraštą netrukus mirė ir palaidotas B. Murtos kapinėse.
1995 m. 100-osios generolo gimimo metinės buvo iškilmingai paminėtos Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

1996 m. Aleksoto mikrorajone Kazliškiuose jo vardu pavadinta gatvė (Kauno r. tarybos 1995 12 20 sprend. Nr. 83; Kauno m. tarybos 2003 03 21 sprend. T-99).

nuotrauka 2007 m. Žaliakalnyje ant namo (Dzūkų g. 5) atidengta kolektyvinė atminimo lenta: „Šiame name 1933–1935 m. gyveno vienas Lietuvos apskričių kūrėjų, provizorius Kazys Kerpė. Čia yra gyvenę ir Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, Seimų narys prof. dr. Leonas Bistras (1937–1940 m.), Lietuvos kariuomenės brigados generolai Kazys Sprangauskas (1933–1937 m.) ir Kazys Tallat - Kelpša (1935–1940 m.)“ (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 07 04 įsak. Nr. A-2295).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Gen. K. Sprangausko g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 146–147.
2. KPTA atminimo įamžinimo žmonių sąrašas.
3. Sprangauskaitė, Danutė. Tėvo vardas grįžo iš užmaršties – Portr. // Kauno diena. – 1995, lapkr. 22, p. 17.
4. Šleikus, Juozas. Tragiško likimo žmogus. – Portr. // Gyvenimas. – 1995, lapkr. 22, p. 3.


STALILIŪNAITĖ RŪTA [1938 01 21 Šiauliuose – 2011 05 09 Kaune], aktorė.

1956–1959 m., nuo 1963 m. iki mirties gyveno Kaune.

1956–1959 m. aktorystės mokėsi Kauno J. Gruodžio muzikos mokykloje. 1963 m. baigusi Vilniaus konservatoriją, debiutavo H. Vancevičiaus režisuotoje V. Rozovo pjesėje „Prieš vakarienę“ ir 30 metų dirbo Kauno dramos teatre. Jos kūrybinėje biografijoje dešimtys vaidmenų (dauguma – pagrindiniai). Ypač įsimintini moterų vaidmenys, kuriuose jungiasi trapumas ir tvirtybė. Tai Barbora J. Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė“, Nora H. Ibseno „Lėlių namai“, Jurga K. Borutos „Baltaragio malūnas“ ir daugelyje kitų.
1993 m. išėjusi iš dramos teatro kūrė literatūros skaitymų programas, dalyvavo poezijos ir muzikos projektuose. Aktorė buvo M. K. Čiurlionio draugijos bei Lietuvos teatro sąjungos narė. 1970 m. R. Staliliūnaitė debiutavo televizijos filme „Mano Irena“, vaidino kino filmuose „Mažoji išpažintis“ (1972), „Mainai“ (1977), „Nesėtų rugių žydėjimas“ (1978) ir kt.
1970 m. jai buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės vardas. 1973 m. už pagrindinių vaidmenų atlikimą Kauno dramos teatre apdovanota Respublikine premija. 1980 m. jai suteiktas Liaudies artistės vardas. 1985 m. skulptorė J. Mozūraitė-Klemkienė sukūrė portretinį aktorės biustą. 1998 m. įteiktas „Kristoforo“ prizas, Vyriausybės meno premija, DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas. 2001 m. gavo Įsimintiniausio Kauno menininko vardą, kuris įamžintas Menininkų namuose esančioje Sparnuotoje kolonoje. 2005 m. su kitais apdovanota Kauno moterų klubo „Ad astra“ įsteigta Angelo statulėle. Poetai R. Keturakis, O. Baliukonė ir kt. jai dedikavo savo eilėraščius. 2008 m. už aktyvią ir reikšmingą kūrybinę veiklą R. Staliliūnaitė apdovanota Kauno apskrities viršininko garbės ženklu, „Fortūnos“ statulėle už nuopelnus Lietuvos teatrui, Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno premija, pasidabruotu Kauno miesto savivaldos 600 metų jubiliejaus atminimo medaliu, už viso gyvenimo darbus – Nacionaline kultūros ir meno premija, 2010 m. – Kauno miesto burmistro Jono Vileišio žalvariniu medaliu, 2011 m. – Auksiniu scenos kryžiumi už viso gyvenimo nuopelnus Lietuvos teatrui.
VDU V. Biržiškos bibliotekos specialioje kolekcijoje saugoma Rūtos Staliliūnaitės asmeninė biblioteka.
Aktorės urna palaidota Radviliškio r. Pašušvio kapinėse.
Vida Savičiūnaitė sudarė leidinėlį „Lietuvos TSR liaudies artistė Rūta Staliliūnaitė“ (Kaunas, 1988). 2011 m. apie aktorę sukurtas dokumentinis filmas „KVDT. Ateinu“ (scenarijaus autorius ir režisierius Tomas Dainius Ribaitis). 2014 m. išleista Svajūno Sabaliausko sudaryta knyga „Rūta Staliliūnaitė: Aš esu Barbora : atsiminimai apie scenos karalienę“. 2017 m. pasirodžiusioje rašytojo Petro Palilionio knygoje, be laiškų pjesės „Meilės ieškotojai“ yra aktorės Rūtos Staliliūnaitės 80-čiui skirta prisiminimų esė „Ir vienąkart...“ (Kaunas).
2017 m. išleista Rūtos Staliliūnaitės knyga „Nejaugi tai buvo : straipsniai, pokalbiai, laiškai“ (sudarė ir parengė Dainuolė Kazlauskienė, Kaunas).

2004 02 20 aktorei suteiktas Kauno miesto garbės pilietės vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 07 08]

2015 02 12 Rokuose, netoli Marijampolės plento esančiai gatvei suteiktas R. Staliliūnaitės pavadinimas (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 02 12 sprend. Nr. T-45).

2018 12 14 ant namo (Kęstučio g. 87) atidengta atminimo lenta su bareljefu (skulpt. Vytautas Narutis): „Šiame name 1985–2011 gyveno teatro ir kino aktorė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, Kauno miesto garbės pilietė Rūta Staliliūnaitė“.
Prieiga per internetą: https://dramosteatras.lt/lt/atminimo-lenteliu-iskiliems-teatro-kurejams-atidarymo-marsrutas-gruodzio  [žiūrėta 2018 12 21]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Aktorei garbės pilietės regalijos. – Portr. // Lietuvos rytas. – 2004, geg. 21, p. 13.
2. Andriuškevičius, Arūnas. Tarp Kauno garbės piliečių – pirmoji moteris: miesto taryba garbingą titulą suteikė aktorei Rūtai Staliliūnaitei // Kauno diena. – 2004, vas. 21, p. 4.
3. Kauniečių kūryba įrašyta į Lietuvos meno aukso fondą. – Portr. // Kauno diena. – 2008, gruod. 9, p. 1, 8.
4. Kučinskaitė Kristina. Kaune apdovanoti miesto angelai. – Portr. // Respublika. – 2005, vas. 22, priedas „Gyvenimas“, p. 18.
5. Kuzmickaitė, Jūratė. Rūta Staliliūnaitė. – Portr. // Kauno diena. – 2004, vas. 28, priedas „Aukštyn žemyn“, p. 1, 6.
6. Milkova, Vaida. Kaune nyksta atminties ženklai garsiems teatralams; [su Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vedėjo Svaigedo Stoškaus, Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjo Sauliaus Rimo komentarais]. – Vilmanto Raupelio, Lietuvos teatro ir kino muziejaus archyvo nuotr. // Kauno diena. – 2018, saus. 6, p. 1, 8–9.
7. Suteiks gatvėms pavadinimus. – Portr. – BNS inf. // Kauno diena. – 2015, vas. 4, p. 3.


STANIŠKIS-LITAS SERGIJUS [1899 09 17 Geležiniuose (Marijampolės r.) – 1953 02 03 Naravuose (Prienų r.)], kavaleristas, partizanų vadas, pulkininkas.

1920–1940 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1920 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. Dalyvavo vaduojant Klaipėdą. Už tai 1923 m. mokyklos baigimo proga apdovanotas medaliu. Jam buvo suteiktas kapitono laipsnis ir paskyrimas į DLK kunigaikštienės Birutės 2-ąjį ulonų pulką Kaune, po to – Vilkaviškyje, o nuo 1926 m. – Alytuje. Vėliau perkeltas į Jonušo Radvilos 1-ąjį husarų pulką, dislokuotą Kaune. Čia jaunasis leitenantas sparčiai kilo karjeros laiptais. 1938 m. buvo paskirtas kavalerijos eskadrono vadu ir lektoriumi į Pirmojo Lietuvos prezidento karo mokyklą.
1940 m. atleistas iš karo tarnybos persikėlė į Šatijus (Kauno r.). 1941 06 14 jo suimti atėjusiems kareiviams valstiečio rūbais vilkintis ir laukuose dirbantis majoras paaiškino, kad ieškomas žmogus yra namuose. Kol jo ten ieškojo, spėjo pabėgti. Vokiečių okupacijos metais tarnavo Kauno komendantūroje, sekė karo eigą visame pasaulyje, domėjosi pogrindžio spauda. Po karo slapstėsi pas brolį.
Žuvinto pelkėse subūrė pirmuosius partizanus ir dalyvavo garsiose Palių kautynėse. 1945 m. buvo paskirtas Dainavos apygardos vadu, o 1946 m. sujungus Tauro ir Dainavos apygardas ir įkūrus Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų sritį, jos štabui nuo 1950 m. vadovavo S. Staniškis. 1953 02 04 partizanų vadas buvo išduotas, apsuptas Prienų šile (2 km. į vakarus nuo Naravų kaimo) ir neturėdamas galimybės išsiveržti, nusišovė bunkeryje. Jo lavonas atvežtas į MGB būstinę Kaune ir nufotografuotas šalia išdaviko ir saugumo karininko.
Apdovanotas II rūšies 3-čio laipsnio ordinu (1927), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928), 1997 12 17 partizanui pripažintas kario-savanorio statusas, o 1998 05 19 suteiktas pulkininko laipsnis ir apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-ojo laipsnio ordinu (po mirties). 2002 m. Marijampolės savivaldybė jo tėviškėje įrengė memorialą.

1993 Prienų šile buvusio bunkerio vietoje pastatytas kryžius (aut. J. Skaržinskas).
2003 02 03 čia pastatytas ir pašventintas paminklas su įrašu: „Šioje žeminėje 1953.02.04 išduotas nusišovė Pietų Lietuvos srities partizanų vadas majoras S. Staniškis-Litas“ (aut. J. Dulskis ir J. Matukevičius).
Prieiga per internetą: http://www.genocid.lt/Memo/Paminklai/prienai_r.htm  [žiūrėta 2010 08 18]

1994 m. Panemunės mikrorajone Vaišvydavoje nauja gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1994 12 09 potv. Nr. 862).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Čekutis, Ričardas ir Jakubonienė, Gintarė. Sergijui Staniškiui-Litui – 100. – Portr. // Lietuvos aidas. – 1999, rugs. 28, p. 14.
2. Dėl pavadinimų suteikimo: Kauno m. mero potvarkis Nr. 862 // Kauno diena. – 1994, gruod. 16, p. 4.
3. Pietų Lietuvos partizanų sritis: atlasas. – Vilnius, 2008. – P. 90.
4. Sergijus Staniškis-Litas. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 148–149.


STANKEVIČIUS ALEKSANDRAS [1905 06 30 Kaune – 1952 04 10 Monrealyje (Kanada)], radijo inžinierius.

1925–1944 m. gyveno Kaune.

1905 m. gimė Kaune. Netrukus su tėvais išvyko gyventi į Prancūziją. Baigęs Paryžiaus universitetą įsigijo radijo inžinieriaus specialybę ir pradėjo dirbti firmoje SFR. Šiai firmai laimėjus konkursą Kaune statyti radijo stotį, 1924 m. atvyko į gimtąjį miestą. Pastačius stotį, liko joje dirbti inžinieriumi. 1926 m. birželio 12 d. 19 val. pradėjo veikti radijo stotis iš Kauno. 1931–1932 m. A. Stankevičius Paryžiuje gilino žinias ir įsigijo radijo stoties telegrafisto diplomą.
1928–1930 m. ir 1933–1934 m. buvo Radijo stoties viršininko padėjėjas, o nuo 1934 12 15 – viršininkas. Jam vadovaujant įrengtos studijos S. Daukanto g. 12 (dabar 28A) ir Laisvės al. 11/13. 1936 m. parengė Kauno radijo stoties technines sąlygas. Gerai mokėdamas prancūziškai, aktyviai dalyvavo ir Lietuvos reikalus gynė tarptautinėse radijo konferencijose.
1940 m. okupantų atleistas iš pareigų Kauno 2-ojoje amatų mokykloje dėstė elektrotechniką, dalyvavo antinaciniame judėjime. 1944 m. pasitraukęs į Vakarus dirbo toje pačioje SFR firmoje Paryžiuje, o 1951 m. emigravo į Kanadą.

nuotrauka 2002 m. Žaliakalnyje ant namo (Vaižganto g. 21A) atidengta memorialinė lenta „Šiame name 1925–1940 m. gyveno radijo inžinierius, Lietuvos radijo stoties viršininkas Aleksandras Stankevičius. Mirė 1952 m. Monrealyje, Kanadoje“.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Girdvainis, Jonas. Kauno radijo stoties kūrėjai // Mokslas ir technika. – 2001, Nr. 6, p. 21.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


STAUGAITIS JONAS [1868 05 20 Omentiškėse (Vilkaviškio r.) – 1952 01 08 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse, antkapinio paminklo skulpt. Paulius Galaunė], gydytojas, visuomenės veikėjas.

1919–1952 m. gyveno Kaune.

1919 m. atvykęs į Kauną buvo paskirtas Sveikatos departamento medicinos skyriaus vedėju, vėliau – miesto ligoninės vyresniuoju gydytoju, o netrukus tapo direktoriumi. Šias pareigas ėjo iki 1926 m. Daug nuveikė organizuojant Aukštųjų kursų medicinos skyrių. 1922 m. dalyvavo LU kūrime.
Kaip Valstiečių (vėliau – Valstiečių liaudininkų) sąjungos atstovas buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą ir tapo pirmininko pavaduotoju. Taip pat dirbo I, II ir III Seimuose. Iki valstybės perversmo buvo III Seimo pirmininkas. 1920–1940 m. pirmininkavo Kauno medikų draugijai, už nuopelnus paskelbtas KMD garbės nariu. Nuo 1929 m. Kauno medikus atstovavo Vidaus reikalų ministerijos Medicinos tarnyboje, turėjo didelę įtaką Sveikatos departamente. 1924 m. buvo vienas Lietuvos gydytojų sąjungos bei Draugijos kovai su tuberkulioze steigėjų. Įsteigė knygų ir laikraščių AB „Varpas“, buvo Aukštųjų mokslų draugijos pirmininkas, dalyvavo Raudonojo Kryžiaus draugijos bei Šaulių sąjungos centro valdybos veikloje.
1922–1940 m. redagavo leidinį „Medicina“. Nuo 1932 m. gavo 600 Lt pensiją ir buvo tik žurnalo redaktorius. Nuolat tobulino lietuvišką medicininę terminiją. Dirbo pasiaukojamai, gyveno kukliai, šeimos taip ir nesukūrė.
1945–1949 m. J. Staugaitis vadovavo Kauno higienos muziejui, buvo paskirtas LTSR medicinos tarybos nariu. 1946 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas. 1949–1951 m. jis buvo Sanitarijos -epidemiologijos stoties gydytojas, Kauno sanitarinio švietimo namų vadovas.
Gydytojo ir politiko dokumentų archyvas saugojamas Kaune, Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje.

1929 02 13 jam buvo suteiktas VDU garbės daktaro vardas.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html  [ žiūrėta 2010 08 18]

nuotrauka 1998 10 16 Centre ant namo (A. Mickevičiaus g. 15) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1927–1952 m. gyveno gydytojas varpininkas, Kauno medicinos draugijos ir Lietuvos gydytojų sąjungos pirmininkas, „Medicinos“ žurnalo redaktorius, Seimo pirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto Garbės daktaras Jonas Staugaitis“ (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1995 05 05 potv. Nr. 277).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jonas Staugaitis. – Iliustr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 131–132.
2. Kaluškevičius, Benjaminas. Ištikimas didiesiems savo tautos idealams // Kauno aidas. – 1991, saus. 18, 25.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Salinka, Vytautas. Atidengta paminklinė lenta. – Iliustr. // Ave vita, 1998, spal. 21, p. 2.


STAŠAITIS ANTANAS [1897 08 20 Kėdainiuose – 1948 03 11 Velsko lageryje (Rusija)], aviacijos majoras, Lietuvos kariuomenės savanoris kūrėjas.

1919–1944 m. gyveno Kaune.

1919 m grįžęs iš Rusijos savanoriu įstojo į ką tik susikūrusią Lietuvos kariuomenę ir buvo paskirtas į Inžinerijos bataljono aviacijos skyrių. 1919 m. kovo mėn. tapo Kauno aviacijos mokyklos mokiniu, o spalio 21 d. atliko pirmąjį skrydį. Baigus mokyklą jam suteiktas inžinerijos leitenanto laipsnis; 1920 m. – karo lakūno vardas. Dalyvavo oro kovose su Lenkijos kariuomene. Trečiasis iš Karo aviacijos mokyklos mokinių gavo karo lakūno kvalifikaciją. 1922 07 04 baigė aukštojo pilotažo kursus.
1923 m. įkūrus 3-iąją oro eskadrilę, buvo paskirtas jos vadu. 1928 m. pakeltas į kapitonus. 1931 m. baigė Vytauto Didžiojo aukštuosius karininkų kursus. 1932 m. jam suteiktas majoro laipsnis. Kartu su A. Gustaičiu ir kitais kūrė Lietuvos aviaciją. Atliko 1560 skrydžių.
1934 m. išėjęs į atsargą dirbo „Lietūkyje". 1940 m. buvo firmos „Anglo-Lithuania" atstovas Lietuvoje. 1941 m. birželio mėn. dalyvavo sukilime prieš sovietų valdžią ir buvo Fredos sukilėlių būrio vadas, organizavo aviacijos dirbtuvių apsaugą. Apdovanotas DLK Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1929), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu (1928), Garbės ženklu „Plieno Sparnai" (1932).
1944 m. spalio 3 d. sovietų kontržvalgybos „Smerš" suimtas Kėdainiuose ir nuteistas 10 m. kalėti ir 5 m. tremties.

nuotrauka 2000 11 17 Aleksote atidarytame Lietuvos karo aviacijos memoriale (Veiverių g. 132) atidengta atminimo lenta: „Av. Mjr. Antanas Stašaitis, 1897 VIII 16–1948 III 18, karo lakūnas, savanoris kūrėjas. 3-čios oro eskadrilės vadas, žuvęs sovietiniame lageryje Archangelsko srityje. Kapas nežinomas“ (archit. Algimantas Mikėnas).

nuotrauka 2009 08 24 Aleksote ant giminėms priklausančio namo (Lakūnų pl. 55) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1926–1944 m. gyveno kariuomenės savanoris, karo aviacijos majoras, 1941 m. birželio 23 d. sukilimo dalyvis Antanas Stašaitis. Žuvo 1948 m. Archangelsko srities lageryje“ (skulpt. Juozas Šlivinskas, archit. Kęstutis Linkus).
Prieiga per internetą: http://www.plienosparnai.lt/page.php?175  [žiūrėta 2010 08 18]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengta atminimo lenta. – Iliustr. // 15 min. – 2009, rugpj. 26, p. 4.
3. Stašaitis Antanas. – Portr. // Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953. – Vilnius, 2007. – T. 7, p. 175.


STULGINSKIS ALEKSANDRAS [1885 02 26 Kutaliuose (Šilalės r.) – 1969 09 22 Kaune, palaidotas Panemunės kapinėse šalia žmonos], agronomas, visuomenės veikėjas, LR prezidentas.

1904–1908 m., 1919–1927 m. ir 1956–1969 m. gyveno Kaune.

1904–1908 m. mokėsi Žemaičių kunigų seminarijoje Kaune, tačiau kunigo šventimus paprašė atidėti ir kunigu netapo. Vėliau studijavo Vokietijoje. Grįžęs dirbo Šv. Kazimiero draugijos kontoroje ir Kauno berniukų gimnazijoje dėstė lietuvių kalbą. 1918 02 16 dalyvavo pasirašant Lietuvos Nepriklausomybės aktą. 1918 m. jam teko būti ministru be portfelio, 1919 m. – ministro pirmininko pavaduotoju, Vidaus reikalų, Maitinimo ir viešųjų darbų bei Valstybės turtų ir žemės ūkio ministru. Įsteigė ūkininkų sąjungą ir buvo jos pirmininkas. Buvo vienas Ūkio banko steigėjų, Krikščionių demokratų partijos įkūrėjų bei jos centro komiteto pirmininkas. Taip pat – Lietuvos ūkininkų sąjungos organizatorius ir vadovas bei 1920–1927 m. Seimų atstovas.
Nuo 1920 m. laikinai ėjo Prezidento pareigas, o nuo 1922 12 21, sulaukęs 35-erių metų, prezidentavo iki 1926 06 07. Tai buvo jauniausias to meto Europos prezidentas. III Seime ėjo Seimo pirmininko pareigas. Vėliau ūkininkavo Jokūbavo dvare (Kretingos r.). 1926–1941 m. vadovavo P. Dogelio gamybiniam ūkiui, buvo „Lino“ ir „Lietūkio“ tarybų narys. Rašė straipsnius žemės ūkio klausimais leidiniams „Ūkininkas“, „Rytas“, „XX amžius“ ir kt.
1940 m. turėjo galimybę pasitraukti į Vakarus, bet pasiliko. 1941 06 13 buvo suimtas ir su žmona ištremtas į Kraslago stovyklą. 1956 m. su žmona grįžęs iš tremties, dirbo moksliniu bendradarbiu Vytėnų (Kauno r.) bandymų stotyje. Nuo 1959 m. – pensininkas, gyveno Kaune. Visada buvo kilnumo ir pasiaukojimo pavyzdys.
1922 m. „De jure“ laidoje, skirtoje paminėti faktui, kad daugelis pasaulio šalių oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę, išleistas lietuviškas 6 auksinų vertės pašto ženklas (dail. Adomas Varnas) su A. Stulginskio atvaizdu. 1994 m. serijoje „Lietuvos nepriklausomybės diena“ jo garbei išleistas pašto ženklas (dail. Jokūbas Zovė) bei meninis vokas (dail. Antanas R. Šakalys); sukurtas medalis (dail. Motiejus Narbutas). 2011 m. Halėje (Vokietija) M. Liuterio universitete jo garbei buvo atidengta memorialinė lenta. Alfonsas Eidintas išleido knygą „Aleksandras Stulginskis: Lietuvos prezidentas – Gulago kalinys“ (Vilnius, 1996, 2001), 2014 m. – „Aleksandras Stulginskis ir jo epocha“ (Vilnius). 2012 08 16–28 į Rusiją, Krasnojarsko kraštą, Rešotus surengta ekspedicija „Kraslagas’12 Prezidento A. Stulginskio tremčiai atminti“ ir sukurtas dokumentinis filmas „Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis“. 2018 m. pristatytas dokumentinis vaidybinis filmas „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą. Aleksandras Stulginskis“ (rež. Alvydas Šlepikas, Laura Paukštė).

1931 m. vienai Vilijampolės mikrorajono gatvei suteiktas A. Stulginskio vardas jam gyvam esant (pavadinimas panaikintas Kauno m. DŽDT VK 1946 12 12 nut. Nr. 638). 1990 m. buv. Komjaunimo gatvei sugrąžintas ankstesnysis pavadinimas (Kauno m. mero 1990 09 20 potv. Nr. 862).

1995 m. įsteigta kasmetinė A. Stulginskio vardinė stipendija, skiriama žemės ūkio moksluose pasižymėjusiems magistrams ir bakalaurams.
Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=134072  [žiūrėta 2010 08 18]

1996 05 31 Aleksandro Stulginskio vardu pavadinta buv. Kauno 37-oji vidurinė mokykla (Partizanų g. 152) (Kauno m. mero 1996 05 31 potv. Nr. 397), nuo 2012 m. – Kauno Aleksandro Stulginskio mokykla-daugiafunkcis centras (Kauno m. savivaldybės tarybos 2012 09 13 sprend. Nr. T-444).
Prieiga per internetą: http://www.stulginskio-mokykla.lt/istorija.htm  [žiūrėta 2010 08 18]

nuotrauka 1996 m. Istorinės LR prezidentūros kiemelyje pastatytas paminklas (skulpt. Vytautas Narutis, archit. Kęstutis Mikšys).

nuotrauka 2010 02 26 minint 125-ąsias gimimo metines Dainavos mikrorajone A. Stulginskio vidurinės mokyklos bendruomenės pastangomis ant penkiaaukščio namo (Taikos pr. 45) iškilmingai atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1967–1969 m. gyveno Lietuvos respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis“ (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 12 08 įsak. Nr. A-4567).
Prieiga per internetą: http://kaunas.lt/index.php?1907846434  [žiūrėta 2011 02 04]

nuotrauka 2011 02 08 Vilijampolėje ant namo (Vidurinė g.13) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name grįžęs iš tremties 1958–1960 m. gyveno antrasis Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis“ (Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 12 06 įsak. Nr. A–4043).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?822988410  [žiūrėta 2011 02 08]

2011 01 26 Vilijampolėje ant namo (Neringos g. 4) atidengta memorialinė lenta su užrašu: „Šiame name grįžęs iš tremties 1960–1967 m. gyveno antrasis Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis“ (aut. Ingrida Makackienė, Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 12 06 įsak. Nr. A–4043).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?3379634612  [žiūrėta 2011 01 26]

nuotrauka 2011 07 02 Babtuose (Kauno r.), Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės instituto (Kauno g. 30) fojė atidengta atminimo lenta su užrašu: „1957–1959 m. Kauno rajono Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje (dabar institutas) vyresniuoju moksliniu bendradarbiu dirbo agronomas, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras, Steigiamojo seimo pirmininkas Lietuvos Respublikos prezidentas, Sibiro tremtinys ir kalinys Aleksandras Stulginskis 1885–1969” (skulpt. Stasys Žirgulis) ir ekspozicija.
Prieiga per internetą: http://www.kaunozinios.lt/naujienos/a-stulginskiui-atidengta-atminimo-lenta_42955.html  [žiūrėta 2011 10 20]

2011 06 28 Lietuvos žemės ūkio universitetui (LŽŪU) suteiktas Aleksandro Stulginskio vardas (LR Seimo 2011 06 28 nutar. Nr. XI-1558). Nuo 2019 m. – VDU Žemės ūkio akademija.
Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=402918  [žiūrėta 2011 08 03],  http://www.asu.lt/muziejus/lt/52026  [žiūrėta 2013 03 21]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. A. Stulginskio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 151.
2. Aleksandras Stulginskis /1885–1969/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 136–137.
3. Bulota, Šarūnas. Antrojo Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio anūkas: „Senelis džiaugtųsi Lietuva“. – Iliustr. // 15 min. – 2012, spal. 5, p. 14–15.
4. Garbaravičienė, Birutė. Vasario 16-oji: praeities dvasios gyvybę turi išsaugoti dabarties darbai. – Iliustr. // Kauno diena. – 1996, vas. 17, p. 1.
5. KAA, f. 219, ap. 1, b. 990, lap. 82.
6. Kibirkštienė, Aldona. Nuo šiol – Aleksandro Stulginskio vidurinė: [apie A. Stulginskio vardo suteikimą Kauno 37-ajai vidurinei mokyklai // Kauno diena. – 1996, rugs. 21, p. 3.
7. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
8. Lietuvos pašto ženklai : pašto ženklų katalogas : Nepriklausoma Respublika (1918–1940). – Vilnius, 1991. – P. 65–67.
9. Naujas vardas / LŽŪU // Naujos tėviškės žinios. – 2011, liep. 2, p. 1.
10. Sausio 26 d. Kaune atidengta atminimo lenta, skirta Lietuvos Respublikos Prezidentui Aleksandrui Stulginskiui... // Nemunas. – 2011, vas. 3–9, p. 12.
11. Tamakauskas, Zigmas. Tarnystės valstybei pavyzdys. – Iliustr. // XXI amžius. – 2010, kovo 5, p. 14.
12. Vaičius, Antanas. Sąžiningas prezidentas, sąžiningas ūkininkas. – Iliustr. // Ūkininko patarėjas. – 2011, Nr. 115, rugs. 29, p. 22.
13. Vokietijoje įamžintas Aleksandro Stulginskio vardas. – Iliustr. // Voruta. – 2011, vas. 5, p. 10.


SUGIHARA ČIJUNĖ (SEMPO) (Sugihara Chiune) [1900 01 01 Yaotsu (Japonija) – 1986 07 31 Fudžisavoje (Japonija)], diplomatas.

1939–1940 m. rezidavo Kaune.

1939 m. lapkričio mėn. vicekonsulas su šeima iš Suomijos persikėlė į Kauną ir iš prof. J. Tonkūno išsinuomotame name įsteigė Japonijos konsulatą. Oficialiai jis buvo ambasados Rygoje konsulu ekonominių ryšių plėtimui, o neoficialiai rinko informaciją apie sovietų kariuomenės dislokaciją.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, žydų pabėgėliai iš Europos Lietuvoje išbuvo apie metus. Nepaisydamas Japonijos URM draudimo ir padedamas lenkų slaptųjų tarnybų, Č. Sugihara rizikuodamas savo karjera, kelis mėnesius kasdien ranka rašė tranzitines vizas žydų tautybės žmonėms. Jas gavę galėjo išsigelbėti per Sibirą vykdami į Japoniją, o iš ten – į kitas šalis. Vėliau pagaminti du antspaudai, kurių dėka išgelbėta dar daugiau žmonių. 1940 08 02 uždarius visas pasiuntinybes, diplomatas vizas pasirašinėjo „Metropolio“ viešbutyje, o prieš išvykdamas – ir geležinkelio stotyje, taip išgelbėdamas apie 6000 žmonių. Lietuvos žydai, nejausdami grėsmės, tuo mažai tepasinaudojo.
Grįžęs į tėvynę 1947 m. konsulas buvo atleistas iš diplomatinės tarnybos, pakeitė vardą į Sempo, buvo profesorius ir verslininkas. 1985 m. Yad Vashem muziejus jam suteikė Pasaulio teisuolio vardą. 1996 m. lenkų publicistas A. Milošas apie prof. Sugiharą sukūrė dokumentinį filmą „Gyvybės vizos“; JAV Sociologijos prof. Hilelis Levine parašė monografiją apie jo pastangas gelbėjant karo pabėgėlius. L. Venclauskas parengė, A. Strunga išvertė knygelę „Chiune Sugihara. Visas for life“ (Vilnius, 2009).
1992 m. Romualdas Inčirauskas pagamino portretinį medalį. Skulptorius Edmundas Frėjus 2001 m. sukūrė bronzinį medalį su Č. Sugiharos portretu „Metų tolerancijos žmogus“. 2004 m. buvo išleistas 1 Lt vertės pašto ženklas „Japonijos konsulas Lietuvoje 1939–1940 m. Chiune Sugihara“ (dail. Kostas Katkus). Sugiharos vardas įamžintas jo gimtajame mieste (2005 m.), Izraelyje, Niujorke, Seinuose (2010 m.), Vilniuje bei Kaune. Japonų televizija Lietuvoje sukūrė vaidybinės dokumentikos filmą su japonų ir lietuvių aktoriais „Vizos šešiems tūkstančiams gyvybių“ (2005 m.). 2013 m. išleista trikalbė manga-knyga „Ritoania no sakura = Cherry blossoms in Lithuania = Sakuros Lietuvoje“. 2014 01 05–07 NKDT buvo rodoma oratorija „Sakurų prisiminimai“ (rež. Shugo Ikoh), skirta diplomato Chiune Sugiharos atminimui. 2015 09 04, 75-ųjų „Gyvybės vizų“ metinių proga, Kauno geležinkelio stotyje pristatytas Ch. Sugiharai ir J. Zwartendijkui skirtas proginis vokas, rodomi trumpametražiai dokumentiniai filmai apie Ch. Sugiharą, veikė paroda. 2015 10 13 Kauno kino centre „Romuva“ įvyko pasaulinė premjera – pristatyta biografinė drama „Persona Non Grata“ (rež. Cellin Gluck). 2017 09 02–08 Kaune pirmą kartą organizuotas renginių ciklas „Sugiharos savaitė“, skirtas įamžinti japonų diplomato atminimą. 2018 m. sukurtas dokumentinis filmas „Kaunas. Sugiharos ir Japonijos ženklai“ (kūrėjai – Vytauto Didžiojo Universiteto Azijos studijų centras). Tais pačiais metais į Kauno gatves išriedėjo troleibusas, kurį menininkai papuošė dviejų istorinių asmenybių portretais – vienas iš važiuojančios parodos eksponatų skirtas pagerbti ir atminti Č. Sugiharą.

nuotrauka 1994 08 30 Žaliakalnyje ant namo (J. Vaižganto g. 30) iškilmingai atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1939–1940 m. buvo Japonijos konsulatas, kuriame dirbdamas diplomatas Čijunė Sugihara gelbėjo žydus“ (Kauno m. mero 1994 01 31 potv. Nr. 82; lietuvių ir anglų kalbomis). Pirmosiomis rugsėjo dienomis Japonų teatro „Doros“ trupė Kauno dramos teatre parodė spektaklį „Sempo Sugihara“.

1995 m. Kauno tvirtovės IX forto kareivinių (Žemaičių pl. 73) senajame pastate įrengtame žydų genocido muziejuje Č. Sugiharos atminimui paskirta visa salė. 2006 m. buvo atnaujinta ekspozicija, supažindinanti su 1939 m. japonų konsulo nuotraukomis, asmeniniais daiktais, išgelbėtų žmonių sąrašais ir kt. 2000 m. japonų delegacija prie muziejaus diplomato atminimui pasodino japoniškų medelių.

1999 m. Lietuvos ir Belgijos intelektualų pastangomis buvusiame Japonijos konsulate įkurtas „Sugiharos fondas – Diplomatai už gyvybę“, skirtas Japonijos diplomato atminimo Lietuvoje įamžinimui. II aukšte veikia VDU Genocido aukų gelbėjimo mokslinio tyrimo ir Japonistikos studijų centras bei biblioteka, kasmet renkamas Tolerancijos žmogus. Pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su 3 garsiais Japonijos universitetais. Sugiharos namai Japonijai padėjo atrasti Lietuvą.
Prieiga per internetą: http://www.donskis.lt/?a=v&ln=lt&d=1&t=1_&id=75&n=Leonidas_Donskis_-_V%20%C1_%84Sugiharos_fondas_%96  [žiūrėta 2010 08 18]

2000 05 19 buvusio konsulato I aukšte įkurtas Č. Sugiharos memorialinis muziejus. 2003 m. Nemuno saloje ir prie namo (Vaižganto g. 30) jo garbei pasodintos japoniškos vyšnios, atstatyti ir pašventinti kiemo varteliai su užrašu: „Vilties vartai, vizos gyvenimui“. 2008 m. Japonijos vyriausybės lėšomis muziejus atnaujintas ir moderniai įrengtas.
Prieiga per internetą: http://www.sugiharahouse.lt/  [žiūrėta 2010 08 18]

2008 11 26 VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete (Gedimino g. 44) Ch. Sugiharos vardu pavadinta auditorija.

nuotrauka 2015 09 04, pažymint 75-ąsias vicekonsulo Ch. Sugiharos „Gyvybės vizų“ išdavimo metines, atidengtos dvi memorialinės lentos – prie „Metropolio“ viešbučio (S. Daukanto g. 21) ir Kauno geležinkelio stotyje (M. K. Čiurlionio g. 16) – vietose, kur Sugihara išdavė savo paskutiniąsias vizas. Lentose lietuvių, japonų ir anglų kalbomis įrašyti žodžiai: „1940 m. rugpjūčio 28 – rugsėjo 4 dienomis „Metropolio“ viešbutyje Chiune Sugihara tęsė Gyvybės vizų išdavimą“ ir „1940 m. rugsėjo 4 dieną, išvykdamas iš Kauno geležinkelio stoties, Chiune Sugihara dalijo Gyvybės vizas“.
Prieiga per internetą: http://gvf.lt/portfolio/paminetos-75-osios-gyvybes-vizu-isdavimo-metines/  [žiūrėta 2017 09 04]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Ališauskas, Arvydas. Sugiharos namai. – Iliustr. // Kaunas: istorija, praeitis, dabartis. – Kaunas, 2006. – P. 137.
2. Įamžino diplomatų atminimą // Laikinoji sostinė. – 2008, lapkr. 27, p. 11.
3. Kaune paminėtos 75-osios Čiunės Sugiharos „Gyvybės vizų“ išdavimo metinės. – Iliustr. // Geležinkelininkas. – 2015, rugs. 14–20 (Nr. 36), p. 3.
4. KPTA atminimo įamžinimo sąrašas.
5. Morkūnienė, Vita. Sugiharos namai tapo moderniu muziejumi: Japonijos valstybės parama suteikė galimybių mažai nevyriausybinei organizacijai realizuoti ambicingus užmojus ir sudominti didesnę auditoriją. – Iliustr. // Kauno diena. – 2008, bal. 18, p. 12.
6. Savičiūnaitė, Vida. Namą Kaune žino japonai ir viso pasaulio žydai. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2001, liep. 30, p. 5.
7. Skučaitė, Virginija, Kniežauskas, Elijus. Dėkojo už tūkstančius išgelbėtų gyvybių. – Iliustr. // Kauno diena. – 2015, rugs. 5, p. 4.
8. Strelcovas, Simonas. Chiune Sugihara ir Janas Zwartendijkas – Pasaulio tautų teisuoliai. Istorinės peripetijos tarp sovietinių struktūrų, žydų pabėgėlių ir gelbėtojų // Genocidas ir rezistencija. – Nr.2 (14) (2003). – P. 44–50.
9. Vidūnaitė, Lina. Dėkingumo ženklas legendiniam japonui. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2000, geg. 20, p. 3.
10. Vizos gyvenimui: „Sugiharos namų“ ekspozicijos pristatymas. – [Kaunas, b. m.]. – 10 p.
11. Vizos tūkstančiams gyvybių: Lietuvoje baigta filmuoti juosta apie japonų konsulą Č. Sugiharą // Kauno diena. – 2005, rugpj. 10, p. 2.


SUTKUS ANTANAS [1892 01 21 Šalnynėje (Šakių r.) – 1968 04 05 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], režisierius, nusipelnęs meno veikėjas.

[1906]–1913, 1918–1968 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

Vaidino dar besimokydamas Kauno gimnazijoje, iš kurios pašalintas už dalyvavimą moksleivių judėjime. Mokslą tęsė Marijampolėje, bet netrukus grįžo į Kauną. Būdamas septyniolikos, dalyvavo „Dainos“ draugijos spektakliuose. Skatinamas V. Pietario ir J. Baltrušaičio, 1913–1918 m. aktoriaus meistriškumą tobulino Maskvos F. Komisarževskio dramos studijoje.
1918 m. grįžęs į Lietuvą vadovavo „Dainos“ draugijos aktoriams. Įstojo į Meno kūrėjų draugiją, buvo jos vicepirmininkas. 1919 m. įkūrė Tautos teatrą, tačiau nutraukus finansavimą, rudenį jo veikla nutrūko. 1919 m. pabaigoje A. Sutkus su bendraminčiais įkūrė satyros teatrą „Vilkolakis“ ir jam vadovavo. 1920 m. įsteigė Vaidybos mokyklą. Nuo 1925 m. vadovavo vaidybos studijai, įsikūrusiai Kauno žydų Habimos teatre. Dėstė vaidybos teoriją ir improvizaciją. Išugdė daug garsių aktorių: K. Juršį J. Oškinaitę, J. Siparį, P. Pinkauskaitę, A. Žalinkevičaitę ir kt.
1926–1928 m. buvo Valstybės teatro direktorius, o 1934–1944 m. – režisierius. Pastatė operas: M. Petrausko „Birutė“, A. Rubinšteino „Demonas“ ir kt., taip pat dramas: J. Žemaitės ir G. Petkevičaitės-Bitės „Litvomanai“ (1919), V. Krėvės-Mickevičiaus „Šarūnas“ (1924), K. Inčiūros „Vincas Kudirka“ (1934), F. Šilerio „Vilis Telis“ (1935) ir daug kitų.
Nuo Kauno radiofono įsteigimo, klausytojai pamėgo radijo vaidinimus, todėl 1929 m. jo vadovu nutarta paskirti teatralą. Pradėjęs vadovauti, A. Sutkus pasiūlė naujovių ne tik radijo programoms paįvairinti, bet sprendė ir krašto radiofikavimo plėtros ir kitus klausimus. 1930 m. buvo apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. Vokiečių okupacijos metus praleido kaime.
1945–1947 m. aktyviai darbavosi atkuriant Kauno dramos teatrą: buvo meno vadovas ir režisierius, šio teatro Vaidybos studijos vadovas, reiškėsi kaip teatro kritikas ir teoretikas. Su A. Mackevičium pastatė A. Vienuolio „Tvirtovę“, A. Utevskio „Atmintinus susitikimus“ (abu 1946), M. Gorkio „Saulės vaikus“ (1947). 1948 m. išėjo į pensiją. Ilgą laiką vadovavo Teatro draugijos veteranų sekcijai, padėjo kurti Lietuvos teatro ir muzikos muziejų, kuriame ir dabar saugomas režisieriaus archyvas.
Parašė atsiminimų knygą „Vilkolakio teatras“ (Vilnius, 1969).

nuotrauka 1988 01 12 Centre ant 1900 m. statyto namo, (S. Daukanto g. 13) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1958–1968 m. gyveno vienas pirmųjų lietuvių profesinio teatro kūrėjų, režisierius, aktorius Antanas Sutkus“ (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33p). 2006 m. lenta nuplėšta. 2018 12 14 atidengta trečioji atminimo lenta: „Šiame name 1958–1968 m. gyveno vienas iš lietuvių profesionaliojo teatro kūrėjų, režisierius, aktorius Antanas Sutkus“.
Prieiga per internetą: https://kaunas.kasvyksta.lt/2018/12/14/kultura/kaune-iskilmingai-iamzintos-nusipelniusiu-kaunieciu-i  [žiūrėta 2018 12 21]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Lietuvos respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990). D. 1. – Vilnius, 1993. – P. 147.
3. Antanas Sutkus. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 200–201.
4. Milkova, Vaida. Kaune nyksta atminties ženklai garsiems teatralams; [su Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus vedėjo Svaigedo Stoškaus, Kauno miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjo Sauliaus Rimo komentarais]. – Vilmanto Raupelio, Lietuvos teatro ir kino muziejaus archyvo nuotr. // Kauno diena. – 2018, saus. 6, p. 1, 8–9.


TIMINSKIS ALEKSANDRAS [1884 04 04 Mosty, Gardino gub. (Baltarusija) – 1959 02 15 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], pedagogas, švietėjas, Kauno rusų inteligentijos lyderis.

1918–1959 m. gyveno Kaune.

1918 m. gruodį atvyko į Kauną pasimatyti su ligotais tėvais ir čia pasiliko. 1919 m. dėstė Komercijos mokykloje. 1920 09 17 įsteigtė privačią Kauno mokytojų draugijos rusų gimnaziją ir jai vadovavo. Subūrė puikų išsilavinimą turinčius mokytojus, kurie dirbo prastomis sąlygomis: be baldų, vadovėlių ir sąsiuvinių. Gimnazijos direktorius dėstė matematiką bei literatūrą, taisyklingai kalbėjo lietuviškai, palaikė glaudžius ryšius su Kaune nuolat gyvenančiais ir viešinčiais rusų inteligentais.
1923 m. A. Timinskis buvo išrinktas į II LR seimą. 1925 m. gimnazija įsikūrė naujame pastate Vytauto pr. 44. Daugeliui visuomeninių ir kultūrinių organizacijų ji tapo „rusų namais“. 1940 m. mokykla nustojo veikusi. 1942 m. vokiečių okupantai direktorių suėmė ir įkalino Pravieniškėse, kur jis susirgo, neteko darbingumo, todėl buvo paleistas.
1944 m. dėstė Technikos mokykloje, vertė iš vokiečių ir lenkų kalbų. 1945–1946 m. dėstytojavo Kauno 10-ojoje vidurinėje mokykloje bei LŽŪA; nuo 1947 m. – KU (nuo 1951 m. KPI) rusų kalbos katedroje. 1957 m. tapo docentu.

1995 04 03 Kauno 20-oji vidurinė mokykla (V. Krėvės pr. 50) buvo pavadinta A. Timinskio vardu, kurioje 1997 m. įkurtas muziejus. Tais pačiais metais mokyklos bendruomenė Petrašiūnų kapinėse sutvarkė beveik išnykusią kapavietę, savomis lėšomis pastatė naują antkapį.
2006 m. sujungus A. Timinskio ir A. Puškino mokyklas, liko viena Aleksandro Puškino vardo vidurinė mokykla. Vertingi mokyklos muziejaus eksponatai perduoti Kauno apskrities pedagoginiam muziejui (dab. LŠIM).

nuotrauka 2004 10 29 Naujamiestyje ant namo (Vytauto pr. 44) atidengta memorialinė lenta: „Šiame pastate buvusioje rusų gimnazijoje 1925–1940 m. dirbo jos steigėjas ir direktorius, švietėjas, Lietuvos Respublikos II Seimo narys Aleksandras Timinskis (skulpt. Virginija Babušytė-Venckūnienė; Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2004 04 29 įsak. Nr. A-761).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kovtun, Asija. Rusiškasis Kauno pasaulis: kultūrinė aplinka 1918–1940 metais. – Iliustr. // Darbai ir dienos. – [Nr.] 34 (2003). – P. 145–176.
2. Prisimintas iškilus pedagogas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2004, spal. 30, p. 5.


TONKŪNAS JUOZAS [1894 03 30 Stačiūnuose (Pasvalio r.) – 1968 05 06 Vilniuje], agronomas, mokslininkas, Lietuvos švietimo ministras, profesorius.

1919–1924, 1934–1941 m. gyveno Kaune.

Baigęs Maskvos ŽŪA įgijo agronomo išsilavinimą, grįžęs į Lietuvą tapo savanoriu. 1919 m. buvo Žemės ūkio ministerijos Žemės reformos departamento dvarų parceliuotojas, nuo 1921 04 07 – komisijos, rengiančios žemės reformos įstatymą, pirmininkas. 1922 m. gegužės 1 d. paskirtas Žemės fondo departamento direktoriumi. 1923 m. LU skaitė žemdirbystės kursą. Nuo 1924 m. buvo Matematikos-gamtos fakulteto Žemdirbystės katedros docentas. Įkūrus ŽŪA, iki 1941 m. dirbo Dotnuvoje.
Nuo 1926 m. – „Jaunosios Lietuvos“ tarybos narys, išrinktas Agronomų sąjungos atstovu Žemės ūkio rūmuose. 1928 m. įkūrė Lietuvos sėklų kontrolės stotį, kuriai pats vadovavo. Sulaukęs 33 metų jau buvo profesorius, kartu ir ŽŪA prorektorius, 1929–1934 m. – rektorius. 1934–1939 m. buvo Lietuvos švietimo ministras. Žaliakalnyje pasistatė namą (Vaižganto g. 30), kuriame 1939 m. įsikūrė Japonijos konsulatas. 1928 m. už nuopelnus apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.
1941 m. birželio 15 d. ištremtas į Krasnojarsko kraštą, kalėjo Vladimiro ir Novosibirsko lageriuose. 1955 m. grįžęs į tėvynę vėl padarė karjerą: buvo Lietuvos valstybinės selekcijos stoties Agrotechnikos skyriaus vedėjas, nuo 1956 m. – MA narys koresondentas, Žemdirbystės MI pievų ir ganyklų skyriaus vedėjas, vėliau – mokslinis bendradarbis. Paskelbė apie 100 mokslinių straipsnių, parašė darbus: „Žemės dirbimas“ (1929), „Pievų pagerinimas“ (1932), „Žemės ūkio vadovas“ (2 t. 1930, 1934), „Lauko bandymų metodas“ (1957), su L. Kadžiuliu – „Pievos ir ganyklos“ (1966) ir kt.
100-osioms gimimo metinėms Algirdas Motuzas apie jį parengė monografiją „Profesorius Juozas Tonkūnas“ (Vilnius, 1993).

1998 m. viena Dainavos mikrorajono gatvė pavadinta profesoriaus vardu (Kauno m. valdybos 1998 02 10 sprend. Nr. 69).

nuotrauka 1999 10 15 minint 75-ąsias LŽŪA metines, studentų miestelyje Noreikiškėse esančioje Rektorių alėjoje atidengtas paminklinis biustas: „Profesorius Juozas Tonkūnas“ (skulpt. Marijus Petrauskas).
Prieiga per internetą: http://www.lzuu.lt/pradzia/lt/24494  [žiūrėta 2010 08 18]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Juozas Tonkūnas. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 163.
2. Juozas Tonkūnas /1894–1968/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 150–151.
3. Kauno m. gatvių sąrašas.
4. LŽŪA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Motuzas, Algirdas. Gerbiamas rektorių atminimas. – Iliustr. // Ūkininko patarėjas. – 2009, lapkr. 7, p. 21.


TUMĖNIENĖ-MINGAILAITĖ VANDA [1880 01 08 Šlavėnuose (Anykščių r.) – 1976 03 24 Čikagoje (JAV)], gydytoja pediatrė.

[18961898, 1920–1944 m. gyveno Kaune.

1898 m. sidabro medaliu baigusi Kauno mergaičių gimnaziją, 3 metus privačiai mokytojavo. Vėliau užsienyje studijavo mediciną. 1920 m. grįžusi į Kauną, dirbo Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Sanitarijos skyriaus viršininke, taip pat buvo Raudonojo Kryžiaus vaikų ambulatorijos vedėja. Prof. P. Avižonis pakvietė ją organizuoti LU Vaikų ligų katedrą. 1923 m. tobulinosi Berlyne. Grįžusi dirbo LU asistente, Medicinos fakulteto studentams dėstė vaikų ligų gydymo kursą. Nuo 1924 m. buvo katedros ir klinikos vedėja, docentė, nuo 1930 m. – profesorė. Dažnai stažuodavosi užsienyje. 1924 m. su kitais kolegomis įsteigė Kauno valstybinę vaikų ligoninę-kliniką (Maironio g. 11, vėliau – V. Putvinskio g. 34) ir iki 1940 m. jai vadovavo. 1925 m. įrengė rentgeno kabinetą bei pieno mišinių virtuvėlę kūdikiams.
1928 m. su G. Petkevičaite-Bite įsteigė aukštąjį mokslą baigusių moterų draugiją, kuriai pirmininkavo. Rengė vaikų ligų ir motinų apsaugos kursus gydytojams. 1933 m. Panemunės šile savo lėšomis pastatė sanatoriją tuberkulioze sergantiems vaikams, kuri 1934 m. buvo pavadinta jos vardu. Dalyvavo „Pieno lašo“, Kovai su džiova, sergančių veneros ligomis, alkoholizmu, ir kitų draugijų veikloje. 1937 m. įsteigė ir vadovavo Vaikų gydytojų draugijai, dalyvavo tarptautiniuose kongresuose. Rašė straipsnius žurnalui „Medicina“. Paskelbė darbų sveikatos apsaugos klausimais: „Normaliai augančio kūdikio maitinimas“ (1924), „Rachitas vitaminų mokslo šviesoje“ (1927), „Tavo kūdikis“ (1932), „Dietika“ (1934) ir kt.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1950 m. – į JAV, kur išleido knygą „Mano atsiminimai“ (Čikaga, 1957).

1990 01 08 Panemunėje ant vaikų sanatorijos pastato atidengta memorialinė lenta: „Med. dr. prof. Vanda Tumėnienė (1880 m. Anykščių raj. Slavėnuose – 1976 m. Čikagoje) savo lėšomis pastatė šią sanatoriją 1933 m. ir jai vadovavo iki 1944 m.“ 1994 m. vaikų sanatorijai „Ramunė“ sugrąžintas įkūrėjos Vandos Tumėnienės vardas, turėtas 1934–1940 m. Nuo 2015 09 01 – Kauno Vandos Tumėnienės ugdymo centras (Kiaunių g. 2).
Prieiga per internetą: https://www.rcm.kaunas.lm.lt/  [žiūrėta 2018 03 01]

nuotrauka 2006 02 03 Naujamiestyje ant namo (Parodos g. 18) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1930–1944 m. gyveno pediatrijos Lietuvoje pradininkė, medicinos mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Vanda Mingailaitė-Tumėnienė. Mirė 1976 m. Čikagoje“ (archit. Leonas Adomkus; Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2005 11 09 įsak. Nr. A-4198).

2013 03 21 naujai gatvei Panemunėje suteiktas V. Tumėnienės vardas (KMS tarybos 2013 03 21 sprend. Nr. T-162).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?2497961121  [žiūrėta 2013 03 15]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Sasnauskas, Vaidas. Medicinos daktarė – pirmoji vaikų gydytoja // Kauno diena. – 2000, gruod. 27, p. 10.
3. Šiurkuvienė, Dana. „Norėčiau, kad Lietuva manęs nepamirštų...“ [Apie pediatrę prof. V. Mingailaitę-Tumėnienę] // Kauno diena. – 1994, geg. 18, p. 11.
4. Vanda Mingailaitė–Tumėnienė. – Iliustr. – Bibliogr.: 3 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 149–150.


UŠINSKAS STASYS [1905 07 20 Pakruojyje – 1974 06 14 Kaune, palaidotas Romainių kapinėse], scenografas, vitražų meistras, lėlininkas, tapytojas, profesorius.

1925–1929, 1931–1974 m. gyveno Kaune.

1925 m. baigęs Šiaulių gimnaziją įstojo į Kauno meno mokyklą. Buvo J. Vienožinskio, V. Dubeneckio mokinys. Studijuodamas sukūrė 9 vitražus Vytauto Didžiojo bažnyčiai ir Valstybės bankui. Po mokinių streiko 1929–1931 m. tapybą ir vitražą studijavo Paryžiuje pas F. Leže. Grįžęs į Kauną surengė pirmąją savo darbų parodą. Atsiskleidė kaip naujos meninės krypties atstovas Lietuvoje, reiškęsis įvairiose srityse. 1930–1940 m. Kauno teatruose apipavidalino per 20 spektaklių, iliustravo knygas, plakatus, leido karpymo sąsiuvinius.
1933 m. pradėjo dėstyti piešimą Kauno meno mokykloje, 1934 m. dėstė scenografiją ir vitražą, nuo 1935 m. vadovavo Dekoratyvinės tapybos studijai. Įkūrus Taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, tęsė pedagoginį darbą. 1946 m. jam suteiktas profesoriaus, 1947 m. – nusipelniusio meno veikėjo vardas. Išugdė garsius menininkus: K. Morkūną, A. Stoškų, S. Veiverytę, V. Ciplijauską ir kt. 1955–1970 m. dėstė piešimą KPI ir Vilniuje.
Visą laiką dailininką žavėjo judėjimo problema mene, todėl 1934 m. Kaune subūrė marionečių teatrą. Siekė kurti lėles, kurių ne tik kūno dalys judėtų, bet ir mimika. Pirmasis spektaklis A. Gustaičio „Silvestras Dūdelė“ su žinomais aktoriais pagal V. Kuprevičiaus muziką buvo parodytas Meno mokykloje ir „Metropoliteno“ salėje.“ Sulaukė didelio pasisekimo ir apkeliavo beveik visą Lietuvą. Negavus finansavimo, po dviejų metų trupė iširo. 1938 m. S. Ušinskas sukūrė garsinį animacinį filmą „Storulio sapnas“. 1939 m. nuvežęs į JAV lėles užpatentavo ir gavo bendrovės „Dalkompany“ užsakymą sukurti animaciją pagal H. K. Anderseno pasaką „Lakštingala“. Jį įvykdyti sutrukdė Antrasis pasaulinis karas. Vėliau prie marionečių nebegrįžo.
S. Ušinskas pirmasis pradėjo kurti veidrodinius bei blokinius vitražus. Paties įsteigtoje dirbtuvėje įdiegė naują žemos temperatūros vitražo gamybos technologiją. 1938 m. Kauno karininkų ramovei pagamino heraldinius ir ornamentinius vitražus, kurie karo metais nukentėjo. Jo vitražai puošė Prekybos, pramonės ir amatų rūmus (K. Donelaičio 8). Antrojo pasaulinio karo metais – Šančių, Mažąją Kristaus prisikėlimo ir kitas Lietuvos bažnyčias, vėliau – visuomeninius pastatus Maskvoje, Ukrainoje bei Armėnijoje.
1937 m. tarptautinėje Paryžiaus parodoje už scenografijos eskizus ir lėles apdovanotas aukso ir sidabro medaliais, vėliau surengė personalinę parodą Niujorke. 1972 m. apdovanotas Lietuvos respublikine premija. Lietuvos teatro, muzikos ir kino istorijos muziejus 100-ųjų gimimo metinių proga parengė S. Ušinsko leidinį „Lėlių ir kaukių teatras“ (Vilnius, 2005). VDA Dailėtyros institutas išleido DVD „Storulio sapnas“.
1963 m. Maskvoje menotyrininkė Vera Kulešova apie menininką išleido knygą rusų kalba, Nijolė Tumėnienė parengė monografiją „Stasys Ušinskas“ (Vilnius, 1978).

nuotrauka 1987 m. miesto centre (S. Daukanto g. 15) atidengta memorialinė lenta „Šiame name 1961–1967 m. gyveno dailininkas Stasys Ušinskas“ (Kauno m. LDT 1985 01 31 potv. Nr. 33 p). Tekstas lietuvių ir rusų kalbomis. 2017 12 08 lenta pakeista: „Šiame name 1961–1967 m. gyveno dailininkas vitražistas, scenografas, lėlininkas profesorius Stasys Ušinskas“.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Stasys Ušinskas. – Iliustr. // Stasė Ramanauskienė. Kūrėjai ir jų memorialinės vietos. – Vilnius, 1984. – P. 130–131.


VAIČIŪNAS PETRAS [1890 07 11 Piliakalniuose (Jonavos r.) – 1959 06 07 Vilniuje], poetas ir dramaturgas, vertėjas.

1907–1910, 1920–1940 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

Pašalintas iš Ukmergės keturklasės mokyklos už dalyvavimą moksleivių anticariniame judėjime, 1907–1910 m. mokėsi Kauno matininkų kursuose, uždarbiavo privačiomis pamokomis. Eilėraščius pradėjo spausdinti 1915 m. studijuodamas Peterburge.
1920 m. ištvėręs badą ir kitus karo sunkumus grįžo į Kauną ir susirgo dėmėtąja šiltine. Pasveikęs dirbo Teismo kandidatu, nuo gruodžio 22 d. tapo naujai įsikūrusios Dramos vaidyklos administratoriumi ir iždininku, repertuaro komisijos nariu bei dramaturgu. Parašė apie 20 dramų. Viena jų – „Patriotai“ – pastatyta 1926, 1954 ir 2008 m. tebėra aktuali ir dabar. Tarpukariu išleido eilėraščių rinkinius „Rasoti spinduliai“, (1923), „Tekanti saulė“ (1925), „Gimtuoju vieškeliu“ (1927), „Saulės lobis“ (1935) ir kt. Jo dramos buvo statomos ne tik Valstybės teatre, bet ir kitose Lietuvos ir JAV lietuvių scenose, kūriniai spausdinami leidiniuose: „Ateitis“, „Gaisai“, „Naujoji Romuva“, „Židinys“, „Vairas“ ir kt.
1935–1939 m. buvo VDU tautosakos komisijos sekretorius. 1934 m. išleido „Aukštaičių pasakas“ su dail. K. Šimonio iliustracijomis. Išvertė K. Hamsuno, F. Šilerio, H. Ibseno, O. Vaildo, Sofoklio ir kt. autorių dramos kūrinių. Jo giesmė „Ei pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim“ 1930–1939 m. laikotarpiu buvo tapusi tautiniu himnu. Nuo 1941 m. gyveno Vilniuje. P.Vaičiūno archyvas saugomas LMA bibliotekos, kurios direktoriumi dirbo iki 1945 m., rankraštyne.
1937 m. rašytojas apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. 1932 m. buvo sukurtas P. Vaičiūno biustas (skulpt. Rapolas Jachimavičius), 1934–1936 m. – bareljefas (skulpt. J. Zikaras), 1944 m. – portretinis bareljefas (skulpt. Petras Aleksandravičius).
Reda Pabarčienė parašė monografiją „Petro Vaičiūno pasaulis“ (Vilnius, 1996).

1967 m. gimtuosiuose Piliakalniuose (Jonavos r.) įkurtas memorialinis muziejus, kuris 1989 m. tapo Jonavos krašto muziejaus padaliniu.

nuotrauka 1968 m. Kauno centre ant namo (Gedimino g. 31) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1930–1940 m. gyveno dramaturgas ir poetas Petras Vaičiūnas (LDT VK 1965 12 08 nut. Nr. 712). Lenta nuimta.

1990 07 11 minint P. Vaičiūno 100-ąsias gimimo metines Jonavoje pastatytas paminklinis biustas (skulpt. Vladas Vildžiūnas, archit. Rimantas Dičius).

1990 07 11 Panoterių miestelio (Jonavos r.) gatvė pavadinta rašytojo vardu; ant namo Nr. 2A pritvirtinta lenta su jo gimtinės bareljefu: „Petras Vaičiūnas /1890–1959/ poetas, dramaturgas“ (medyje išraižė J. Listvina, išliejo K. Šimkus). Panoterių pagrindinė mokykla pavadinta dramaturgo vardu, joje atidengtas bareljefas „Petras Vaičiūnas“ (skulpt. Vladas Vildžiūnas). 1997 m. ten įsikūrė „vaičiūniečių“ klubas.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jachimavičius R. Petro Vaičiūno biustas // Šviesos keliai. – 1932, Nr. 1, p. 62.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Vaičiūnas Petras. – Portr. // Jonavos krašto žmonės. – Jonava, 2000. – P. 179–181.


VAILIONIS LIUDAS [1886 01 13 Mizaruose (dab. Druskininkų sav.) – 1939 02 27 Kaune, palaidotas Tabariškių kapinėse (Kauno r.); antkapio autorius – skulpt. Gintautas Jonkus] – botanikas, profesorius.

1919–1939 m. gyveno Kaune.

1919 m. rugpjūčio mėn. atvykęs į Kauną, kurį laiką dėstė „Saulės“ mokytojų seminarijoje, dirbo botaniku Gamtos tyrimo stotyje. 1920 m. prisidėjo prie Aukštųjų kursų steigimo Kaune, tapo jų lektoriumi. 1923 m. perorganizavus kursus į Lietuvos universitetą, paskirtas Matematikos-gamtos fakulteto docentu. Suorganizavo ir vadovavo Augalų anatomijos ir fiziologijos kabinetui.
L. Vailionis buvo aktyvus visuomeninėje veikloje. Nuo 1920 m. įsijungė į Šaulių sąjungos veiklą. Kelerius metus dirbo „Trimito“ atsakinguoju redaktoriumi ir bendradarbiu. Buvo vienas iš 1923 metų Klaipėdos sukilimo sumanytojų. Už nuopelnus Lietuvai ir veiklą Šaulių sąjungoje, 1928 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio jubiliejiniu medaliu, 1931 m. – Šaulių žvaigždės ordinu, 1932 m. – Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, 1936 m. – Vytauto Didžiojo medaliu. Lietuvai pagražinti, Lietuvai pažinti bei Lietuvos gamtininkų draugijų, Lietuvių-ukrainiečių ir Lietuvių-gudų bei kt. draugijų, visuomeninių organizacijų vienas iš steigėjų ir narių. Profesorius palaikė ryšius su Prancūzijos, Vokietijos, Amerikos gamtininkais, buvo jų draugijų narys. Mokėjo daug kalbų: senąją graikų, lotynų, lenkų, rusų, prancūzų, vokiečių, skaitė itališkai, iki paskutinių dienų mokėsi anglų kalbos. L. Vailionio, T. Ivanausko ir kt. iniciatyva buvo pradėtos medelių sodinimo šventės. Jis aktyviai prisidėjo kuriant Kauno botanikos sodą. 1924 m. Ženevoje atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje svarstant mažųjų tautų klausimus.
Paskatintas savo artimiausio bendradarbio prof. T. Ivanausko, jo kaimynystėje Ringauduose L. Vailionis 1922 m. įsigijo apleistos Marvos dvaro žemės ir pasistatė namą. Varžupio sodyba, tapusi šeimos vasarviete, buvo puoselėjama ne tik kaip sodas, bet ir kaip gamtininkų susibūrimo vieta, studentų mokomoji bazė ir kultūros židinys. Įsteigęs tabako augintojų draugiją, profesorius čia ėmėsi auginti tabaką.
Paskelbė daugiau kaip dvidešimt svarbių Lietuvos gamtos mokslui darbų, iš kurių reikšmingiausi Nemuno dumblių ir beržų rėtos tyrimai: „Materijos keitimasis organizmuose“ (1914), „Medžiagos žiupsnys Lietuvos dumblių augmenijai pažinti“ (1930), „Lietuvos beržų rėta“ (1935), ir t.t. 1922 m. vasaros ekspedicijos į Nemuno aukštupį metu rado tris naujas dumblių variacijas ir vieną visiškai naują titnaginių dumblių gentį pavadino Phialediscus gracilis. Tirdamas beržų sulą, nustatė grybų floristinėje literatūroje iki tol nepaminėtą Gymnoascus rūšį, kurią pavadino Gymnoascus sudans VAIL. Ryškiausias profesoriaus nuopelnas Lietuvos mokslo istorijai – „Lietuviškas botanikos žodynas“, kurio pirmąją dalį 1938 m. jis išleido savo lėšomis. Tais pačiais metais už nuopelnus Lietuvos gamtos mokslui universitetas suteikė L. Vailioniui ekstraordinarinio profesoriaus vardą.
1911 m. dailininkas Adomas Varnas nutapė L. Vailionio portretą ir dvigubą portretą „Dailininkas ir gamtininkas“ su J. Vienožinskiu.
1991 m. VU informatikos specialybės studentė Edita Sakalauskaitė parašė diplominį darbą „Prof. L. Vailionio darbai: informacinis aspektas“. 2011 m. išleista dukros Danutės Vailionytės parengta monografija „Liudas Vailionis“ (Kaunas), skirta profesoriaus 125-osioms gimimo metinėms.
Profesoriaus valia kūnas buvo kremuotas VDU, o palaikai saugomi Medicinos akademijoje. Mirus žmonai Janinai Opanavičiūtei-Vailionienei, judviejų palaikai 1994 07 21 palaidoti drauge Ringaudų kaimo Tabariškių kapinaitėse, netoli judviejų bendražygio prof. T. Ivanausko.

nuotrauka 1996 01 27 Varžupio sodyboje (Varžupio g. 7, Akademija, Kauno r.), 1990 m. paskelbtoje vietinės reikšmės istorijos paminklu (Paminklotvarkos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 1990 12 27 įsak. Nr. 33), atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1927–1939 metais gyveno ir dirbo botanikas, profesorius Liudas Vailionis“.

nuotrauka 2012 09 18 Žaliakalnyje, ant namo fasado (P. Višinskio g. 5), atidengta memorialinė lenta su grafikos bareljefu: „Šiame name 1930–1935 m. gyveno žymus Lietuvos botanikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Vailionis“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 04 25 įsak. Nr. A-1507).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?2371506410  [žiūrėta 2012 09 18],  http://www.vdu.lt/lt/naujienos/vdu-prof-l-vailioniui-atidengta-memorialine-lenta  [žiūrėta 2012 09 19]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Butkuvienė, Anelė. Profesorius Liudas Vailionis. – Iliustr., portr. // Draugas. Mokslas, menas, literatūra. – 2012, bal. 21–28.
2. Jakimavičius, Algimantas. Pagarbiai pažymėtos 110-osios Liudo Vailionio gimimo metinės. – Portr. // Mokslo Lietuva. – 1996, kovo 27, p. 3.
3. Kiliulienė, Jūratė. Naujos idėjos brendo smetoniškame palivarke. – Iliustr. // Respublika. – 2003, spal. 21, p. 17, 23.
4. Mokslininką prisiminus. – Iliustr. // Kauno diena. – 1996, saus. 26, p. 8.
5. Sausio 27 d. Kaune paminėtos… // Gimtinė. – 1996, vas. 1–29, p. 1.
6. Vailionytė, Danutė. Liudas Vailionis : [monografija]. – Kaunas, 2011 – P. 203.
7. Vailionytė-Narkevičienė, Danutė. Pagerbtas mokslininkas ir visuomenės veikėjas Liudas Vailionis: [dukters D.Vailionytės-Narkevičienės prisiminimų ištraukos]. – Iliustr. // Tėviškės gamta. – 1996, vasaris (Nr. 2), p. 5.
8. Valaitytė, Ona. Janinos ir Liudo Vailionių atminčiai. – Portr. // Kauno diena. – 1994, rugpj. 22, p. 5.


VAILOKAITIS JONAS [1886 06 25 Pikžirniuose, Šakių r. – 1944 12 16 Blankenburge, Vokietijoje], Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, pramoninkas, bankininkas.

1912–[1914] m. ir 1919–1940 m. gyveno Kaune.

1912 m. su broliu kunigu Juozu Kaune įkūrė „Brolių Vailokaičių ir bendrovės prekybos ir pramonės draugiją“ (pavadinimas ne kartą keitėsi), kuri supirkdavo dvarus, žemę dalimis išsimokėtinai parduodavo lietuviams valstiečiams.
Pirmojo pasaulinio karo metais J. Vailokaitis persikėlė į Vilnių. 1918 02 16 kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą. Taryboje rengė šalies ūkio sanklodos projektus. 1920 05 17–1922 03 03 – Steigiamojo Seimo atstovas nuo Lietuvos ūkininkų sąjungos, Finansų ir biudžeto komisijos pirmininkas.
1919 m. kartu su broliu Juozu įsteigė Lietuvos ūkio banką (jam vadovavo), 1920–1922 m. įgytą brolių Šmidtų fabriką reorganizavo į AB „Metalas“ (1937 m. J. Vailokaitis tapo jos pirmininku), 1922–1923 m. įsteigė plytų ir čerpių gamybos bendrovę „Palemonas“, mėsos perdirbimo ir eksporto AB „Maistas“, AB „Medus“, žuvininkystės AB „Spėka“, dalyvavo steigiant žemės ūkio kooperatyvų bendrovę „Lietūkis“. Buvo bendrovių „Linas“, „Eksimportas“, tekstilės importo ir eksporto įmonės „Urmas“ ir kt. steigėjai ir savininkai. 1925 m. J. Vailokaitis išrinktas į Lietuvos banko tarybą. 1927 m. buvo vienas Lietuvos aeroklubo steigėjų. 1930 m. įstojo į Ekonominių studijų draugiją. Atstovavo pramonininkams ir bankininkams Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose.
Jo kartu su broliu įkurtos ir valdomos įmonės turėjo nemenką įtaką Lietuvos žemės ūkio, pramonės ir prekybos plėtrai, finansų raidai. Gausią pelno dalį signataras – vienas turtingiausių Lietuvos žmonių – skirdavo labdarai ir stipendijoms: rėmė lietuviškas kultūrines, socialines bei švietimo draugijas, aukštųjų mokyklų studentus, teikė finansinę paramą valstybei, jos institucijoms, bažnyčiai, pavieniams asmenims. Aleksote turėtą žemės sklypą Vailokaičiai padovanojo VDU Fizikos ir chemijos instituto rūmams statyti (1944 m. vokiečių susprogdinti), 1936 m. Kauno šaulių rinktinei padovanojo automobilį, rėmė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungą. Broliai padėjo įsteigti Lietuvos automobilių klubą.
1938 m. apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu.
1940 07 03 sovietams okupavus Lietuvą pasitraukė į Vokietiją, kur įsitraukė į lietuvių išeivių visuomeninę veiklą. Buvo vienas iš LAF įkūrėjų, išrinktas Lietuvių sąjungos primininku. Gyveno Berlyne, vėliau persikėlė į Blankenburgo miestą, kur mirė ir buvo palaidotas. 2007 08 17 simbolinė urna su žeme iš palaidojimo vietos parvežta ir palaidota Paštuvos kaimo kapinėse (Raudondvario sen., Kauno r.) šalia brolio.
1935 m. vengrų tapytojas Jožefas Šenei (Senyei József) sukūrė J. Vailokaičio portretą (saugomas NČDM).
2011 m. Vilniuje išleista Vlado Terlecko knyga „Jonas Vailokaitis : gyvenimo ir veiklos bruožai“.
2017 m. sukurtas dokumentinis vaidybinis filmas „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą: Jonas Vailokaitis“.

2015 02 12 vienai iš Rokuose esančiai gatvei suteiktas J. Vailokaičio pavadinimas (Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 02 12 sprend. Nr. T-44).

nuotrauka 2016 06 27 prie pastato Laisvės al. 57 (dab. Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos viešoji biblioteka) atidengta memorialinė lenta su užrašu: „Šiame pastate 1919–1940 m. veikė brolių Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono ir kunigo Juozo Vailokaičių įkurtas Ūkio bankas“ (KMS administracijos direktoriaus 2016 06 13 įsak. Nr. A-1815).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.mvb.lt/atminimo-lentos-atidengimas  [2016 06 28],  http://www.kaunas.lt/seniunijos/paminklines-lentos-vailokaiciams-atidengimo-iskilmes/  [2016 06 29],  http://kybartai.lt/renginius-vailokaiciams-pagerbti-lydejo-kybartieciu-dainos/  [2017 01 06]

2017 09 22 Aleksote, Jono Vailokaičio sūnėno Sauliaus Juliaus Bazevičiaus ir tautodailininko Algirdo Liepinaičio pastangomis, atidengtas koplytstulpis, skirtas broliams Vailokaičiams atminti.
Prieiga per internetą: http://www.aleksotas.lt/articles/view/661  [žiūrėta 2017 11 27]

2017 12 24 Aleksoto Šv. Kazimiero bažnyčios (Antakalnio g. 35) šventoriuje J. ir J. Vailokaičių atminimui atidengtas koplytstulpis (tautodail. Algimantas Sakalauskas).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/seniunijos/koplytstulpis-jonui-ir-juozui-vailokaiciams/  [žiūrėta 2018 02 02]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bacevičienė, Irena. Renginius Vailokaičiams pagerbti lydėjo kybartiečių dainos. – Iliustr. – Rubrika: Lietuva – širdy // Santaka. – 2016, liep. 5, p. 3.
2. Kaminskas, Raimundas. Aleksote atidengtas koplytstulpis broliams Vailokaičiams. – Iliustr. // XXI amžius. – 2017, gruod. 29, p. 1, 5.
3. Suteiks gatvėms pavadinimus. – Portr. – BNS inf. // Kauno diena. – 2015, vas. 4, p. 3.
4. Vaškevičius, Algis. Kaunas paminklais įamžino garsius lietuvius. – Iliustr. // Draugas. – 2018, saus. 2–4, p. 12.


VAINIŪNAITĖ-KUBERTAVIČIENĖ ANTANINA [1896 05 14 Odesoje (Ukraina) – 1973 03 03 Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse; 1975 m. pastatytas antkapinis paminklas (archit. V. Batkevičius)], aktorė.

1919–1973 m. gyveno Kaune.

1918 m. iš Rusijos grįžusi į Lietuvą, dirbo J. Vaičkaus Skrajojamajame teatre. Okupavus Vilnių 1919 05 19 su trupe pėsčiomis atvyko į Kauną ir gruodžio mėn. jau vaidino H. Zudermano „Joninėse“. Nuo 1920 m. buvo Kauno dramos teatro aktorė. Per 50 teatre praleistų metų suvaidino apie 300 vaidmenų: Dezdemoną ir ledi Makbet V. Šekspyro dramose „Otelas“ ir „Makbetas“, karalienę F. Šilerio „Don Karle“, Aną Andrejevną N. Gogolio komedijoje „Revizorius“ ir kt. Ledi Milford F. Šilerio dramoje „Klasta ir meilė“ vaidino net 30 metų. Taip pat atliko pagrindinius moterų vaidmenis beveik visuose lietuvių autorių pastatymuose. Sukūrė puikių teigiamų ir neigiamų moterų vaidmenų. Lankė šokio, baleto pamokas, rašė Kauno teatro kroniką, registravo teatre pasatytus veikalus. 1952 m. kėlė kvalifikaciją Maskvoje, organiškai pritapo prie naujojo kolektyvo. Visada buvo ori, dėmesinga kolegoms, griežtai laikėsi etikos normų.
1935 m. apdovanota DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. 1956 m. jai suteiktas Lietuvos liaudies artistės garbės vardas. Namas, kuriame gyveno, ir kapas Petrašiūnų kapinėse 1980 m. buvo įtraukti į vietinės reikšmės istorijos paminklų sąrašą. Išleista knygelė „Lietuvos TSR liaudies artistė Antanina Vainiūnaitė-Kubertavičienė: 70 metų gimimo ir 50 metų sceninio darbo jubiliejus“ (Kaunas, 1966).

nuotrauka 1987 m. centre (I. Kanto g. 21) atidengta atminimo lenta: „Šiame name gyveno: 1925–1940 m. – liaudies artistas Petras Kubertavičius. 1925–1973 m. – liaudies artistė Antanina Vainiūnaitė-Kubertavičienė (Kauno m. LDT VK 1985 10 31 potv. Nr. 33 p.) Lenta nukabinta.
2007 m. atstatyta nauja memorialinė lenta su įrašu: „Šiame name gyveno žymūs aktoriai: 1936–1940 m. – Petras Kubertavičius, 1936–1973 m. Antanina Vainiūnaitė-Kubertavičienė (Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2007 05 09 įsak. Nr. A-1554).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990). – D. 1, p. 165, 211.
3. Antanina Vainiūnaitė-Kubertavičienė. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 203.


VAIŽGANTAS, tikroji pavardė TUMAS JUOZAS [1869 09 20 Maleišiuose (Anykščių r.) – 1933 04 29 Kaune, palaidotas Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje, kur 1938 m. įrengtas jo antkapinis paminklas (skulpt. Juozas Zikaras)] rašytojas, kanauninkas, kultūros ir visuomenės veikėjas.

1888–1893 m., 1920–1933 m. gyveno Kaune.

1888 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, kurią baigęs 1893 m. kunigavo įvairiose vietovėse, nuo 1920 m. – Kaune. 1920–1932 m. buvo Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius. Nuo 1890 m. rašė straipsnius įvairiems leidiniams. Parašė epopėją „Pragiedruliai“, apysakas „Dėdės ir dėdienės“, „Nebylys“, „Žemaičių Robinzonas“ ir kt. bei literatūros kritikos ir istorijos darbų, vaizdingai aprašė savo keliones. Išleisti jo raštai (19 t. 1922–1934; 3 t. 1948) ir leidžiami iki šiol. Redagavo leidinius „Tauta“, „Trimitas“; 1921–1922 m. – „Mūsų senovė“.
1921 m. pakeltas kanauninku. Nuo 1922 m. buvo LU literatūros istorijos dėstytojas, nuo 1924 m. – docentas. Surinko vertingą medžiagą apie A. Baranauską, L. Ivinskį, V. Kudirką, Maironį ir daugelį kitų. 1923 m. Humanitariniame fakultete įsteigė Rašliavos muziejų, iki 1929 m. jam vadovavo ir tvarkė. Universitetui padovanojo 552 spaudinius, kurie šiuo metu saugomi KTU bibliotekoje. 1930–1933 m. aktyviai dalyvavo XXVII knygos mėgėjų ir daugelio kitų draugijų veikloje. Visur ieškojo „deimančiukų“, spontaniškai reikšdamas savo žavėjimąsi, tuo kai kuriuos papiktindamas, tačiau buvo mėgstamas.
Apdovanotas DLK Gedimino 2-ojo laipsnio (1928) ir Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio (1932) ordinais.
1933 m. „Lietuvos vaiko“ ketvirtojoje oro pašto laidoje išleisti 15 ir 20 ct vertės pašto ženklai (dail. Antanas Žmuidzinavičius-Žemaitis) su Vaižganto atvaizdu. Tais pačiais metais operatorius S. Vainalavičius sukūrė dokumentinį filmą „Kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto laidotuvės“. Skulpt. Juozas Zikaras sukūrė du medalionus (1933 bei 1934–1936) ir bareljefą iš medžio (1934–1936), skulpt. Bernardas Bučas – biustą (1933–1934 m.). Jo garbei išleistas meninis vokas. Vytauto Didžiojo bažnyčios zakristijoje virš durų pakabintas dail. Barboros Didžiokienės tapytas jo portretas (1925). Kaunietė Taida Balčiūnienė jo bareljefą padovanojo Svėdasų krašto muziejui. 2018 m. pristatytas dokumentinis vaidybinis filmas „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą. Juozas Tumas-Vaižgantas“ (rež. Alvydas Šlepikas, Laura Paukštė) ir dokumentinis filmas „Tumo kodeksas“ (rež. Eimantas Belickas, scenarijaus autorė Liudvika Pociūnienė). 2019-ieji paskelbti Juozo Tumo-Vaižganto metais.
1936 m. prof. J. Ambrazevičius-Brazys parengė studiją „Vaižgantas“, 2001 m. Ilona Čižauskaitė – „Vaižganto publicistikos literatūrinė raiška“. 1995 m. Aldona Vaitiekūnienė apgynė habilitacinį darbą „Vaižgantas“. Nijolė Šervenikaitė parengė vadovėlį 11–12 kl. „Vaižgantas“ (Vilnius, 2001). Išleistos monografijos: Aleksandras Merkelis „Juozas Tumas Vaižgantas“ (1934, 1989) bei Algimantas Radzevičius „Vaižgantas lietuvių prozos kryžkelėse: meninės sintezės problema“ (Vilnius, 1987). Serijoje „Gyvenimas ir kūryba“ išėjo Aldonos Vaitiekūnienės parengtos knygos: „Vaižgantas“ (Vilnius, 1959), „Vaižganto apysaka „Dėdės ir dėdienės“ (Vilnius, 1964), „Vaižgantas: monografija“ (Vilnius, 1982). Ona Pajedaitė sudarė nuotraukų albumą „Juozas Tumas Vaižgantas, 1869–1933“ (Utena, 1995). Alfas Pakėnas išleido knygą „Neužmirštamas Vaižgantas: atsiminimai, esė, laiškai“ (Vilnius, 2009). 2014 m. išleista Vytauto Bagdono „Tumų Juozuko vaikystės pasaka“ (2016 m. – 2-is leid., Utena), 2015 m. – Nijolės Lietuvninkaitės monografija „Skaitantis Vaižgantas“ (Vilnius).

1929 m. jam suteiktas LU garbės daktaro vardas.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai.html  [žiūrėta 2010 08 16]

1929 m., artėjant Vaižganto šešiasdešimtmečiui, Kauno miesto sodininkystės ūkio vedėjas Pranas Martinaitis išvedė naują geltonos, rašytojo mėgstamiausios, spalvos jurgino rūšį Dahlia ir pavadino ją „Rašytojas Vaižgantas“.

1933 m. Algirdo gatvė Žaliakalnyje pavadinta Vaižganto vardu (Kauno m. tarybos 1933 10 10 nut. Nr. 355). Vienai Garliavos (Kauno r.) gatvei suteiktas jo vardas.

1934–1941 m. keturiuose VDU bibliotekos kambariuose (K. Donelaičio g. 20) veikė J. Tumo-Vaižganto memorialinis muziejus, kuriam rašytojas testamentu paliko baldus, paveikslus, knygas ir kitus asmeninius daiktus. Vėliau dalis eksponatų atiteko Maironio literatūros muziejui, o spaudiniai liko Universiteto bibliotekoje.
Prieiga per internetą: http://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=563  [žiūrėta 2010 08 18 ]

1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje (K. Donelaičio g. 64) pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įamžinti 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių. 2-ojoje lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ greta kitų įrašyta: „Tumas Juozas, kunigas“. 1950 m. paminklas nugriautas. 1997 06 07 atstatytas (archit. Liucijus Dringelis).

1968 m. Žaliakalnyje ant namo (Vaižganto g. 25) pakabinta memorialinė lenta „Šiame name 1933 m. gyveno rašytojas „Juozas Tumas-Vaižgantas“.

nuotrauka 1968 m. Senamiestyje ant namo (Aleksoto g. 10) pritvirtinta pirmoji atminimo lenta, kuri buvo pavogta. 1999 m. ant namo atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1920–1932 m. gyveno rašytojas kanauninkas dr. Juozas Tumas-Vaižgantas“ (skulpt. Virginija Babušytė-Venckūnienė).

1995 m. bute (Aleksoto g. 10–4), kuriame 1920–1933 m. gyveno rašytojas, kunigas, Lietuvos kultūros ir visuomenės veikėjas, įkurtas J. Tumo-Vaižganto memorialinis muziejus, nuo 1997 11 27 veikia memorialinė ekspozicija.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/kaunas/vaizganto_muz.htm  [žiūrėta 2015 01 29]

nuotrauka 1999 04 13 Kauno 6-oji vidurinė mokykla Aukštuosiuose Šančiuose (Skuodo g. 27) pavadinta Vaižganto vardu (Kauno m. tarybos sprend. Nr. 357). Nuo 2012 m. – Kauno technologijos universiteto Vaižganto progimnazija.
Prieiga per internetą: http://www.ktuvaizgantas.kaunas.lm.lt//index.php?option=com_frontpage&Itemid=1  [žiūrėta 2012 09 19]

2002 m. minint Lietuvių rašytojų ir žurnalistų sąjungos 80-ąsias metines, įsteigta respublikinė J. Tumo-Vaižganto premija, kasmet skiriama už sėkmingą literatūros ir žurnalistikos dermę.
Prieiga per internetą: http://www.lzs.lt/lt/konkursai/vinco_kudirkos_premija_356.html  [žiūrėta 2012 09 19]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bagdonas, Vytautas. Įteikta septintoji Vaižganto premija. – Iliustr. // XXI amžius. – 2008, spal. 1, p. 11, 16.
2. Bagdonas, Vytautas. Juos suvienijo... Vaižgantas // XXI amžius. – 2003, rugs. 10, p. 6.
3. Datos nutolsta, kūryba išlieka // Kauno diena. – 1999, rugs. 28, p. 12.
4. J. Tumo-Vaižganto memorialinis muziejus. – Iiustr. // Kaunas – muziejų sostinė. – [Kauno regiono TIC, 2005]. – P. 15.
5. J. Tumo-Vaižganto muziejaus atidarymas 1934 m. – Iliustr. // KTU antrųjų rūmų istorijos bruožai / Nijolė Lietuvninkaitė. – Kaunas, 1997. – P. 41.
6. Jankevičiūtė, Giedrė. Dailė ir valstybė : dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940. – Kaunas, 2003. – P. 255.
7. Juozas Tumas. – Portr. // Šimtas knygnešių: Knygnešių sienelės vardai. – Vilnius, 1998. – P. 15, 111.
8. Juozas Zikaras. Juozo Tumo-Vaižganto antkapinis paminklas su reljefiniu portretu, 1934–1936. Bronza, granitas. – Iliustr. // Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo bažnyčia. – Kaunas, 2005. – P. 27–28.
9. Juozo Tumo-Vaižganto memorialinis butas-muziejus / [parengė Virginija Paplauskienė ; nuotraukos Zenono Baltrušio]. – Kaunas : Maironio lietuvių literatūros muziejus, 1997. – [32] p., įsk. virš. : iliustr., portr., faks.
10. Jurginas „Vaižgantas“ / Pranas Martinaitis // Neužmirštamas Vaižgantas : atsiminimai, esė, laiškai / sudarytojas Alfas Pakėnas. – Vilnius, 2009. – P. 440.
11. KAA, f. 219, b. 990, lap. 33.
12. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
13. Lietuvos pašto ženklai : pašto ženklų katalogas : Nepriklausoma Respublika (1918–1940). – Vilnius, 1991. – P. 146–148.
14. Radzevičiūtė, Edita. Akibrokštas Senamiestyje: Vaižgantas tapo Diva. – Iliustr. // Kauno diena. – 2017, vas. 17, p. 1–2.
15. Vaižgantas /1869–1933/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 108–109.
16. Vaižganto g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 165–167.


VALANČIUS MOTIEJUS [1801 02 28 Nasrėnuose (Kretingos r.) – 1875 05 28 Kaune, palaidotas Šv. Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos požeminėje kriptoje], rašytojas, leidėjas, Žemaičių vyskupas.

1864–1875 m. gyveno Kaune.

Po 1863 m. sukilimo numalšinimo vyskupo padėtis kardinaliai pasikeitė – jam grėsė ištrėmimas. 1864 m. siekdama kontroliuoti padėtį, caro valdžia Žemaičių vyskupijos centrą perkėlė į Kauną. Kiekvienas vyskupo žingsnis buvo sekamas, tačiau jis gynė kunigus nuo represijų, tikinčiuosius skatino pasyviai priešintis, sabotavo prieš katalikų tikėjimą nukreiptus valdžios įstatymus. Skatino blaivybę, steigė slaptas mokyklas, visokeriopai rėmė lietuvybės skleidėjus. Buvo puikus diplomatas ir konspiratorius. Rūpinosi lietuviškų knygų spausdinimu Prūsijoje ir jų platinimu Lietuvoje. Už įvairius pažeidimus nuolat mokėjo baudas. Rinkdamas tautosaką bei rašydamas knygas tik lietuviškai ir kitus skatino rašyti gimtąja kalba.
Pats parašė apie 70 religinių, mokslinių, didaktinių ir grožinių kūrinių, spaudos draudimo laikotarpiu daug kartų perleistų. Kaune baigė rašyti dviejų dalių veikalą „Žemaičių vyskupystė“ (1848), išleido knygas „Živatas Jėzaus Kristaus“ (1853), „Patarlės žemaičių“ (1867), „Gyvenimai šventųjų (1858, 1868)“, „Vaikų knygelė“ (1864) „Palangos Juzė“ (1869) ir kt. Gyvenimo pabaigoje prarado balsą, sunkiai sirgo ir mirė. Išleisti M. Valančiaus „Pastabos pačiam sau“ (1996), „Ganytojiški laiškai“ (2000), „Namų užrašai“ (2003), leidžiami „Raštai“ (1 t., 2001).
1933–1935 m. skulpt. Vincas Grybas sukūrė du gipsinius paminklo vyskupui maketus (nebuvo įgyvendinti), skulpt. J. Zikaras – medalioną. 1995 m. serijoje „Žymūs žmonės“ išleistas jam skirtas pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė). 2001 m. minint 200-ąsias metines išleista 50 Lt moneta „Motiejus Valančius 1801–1875“ (dail. R. Eidėjus); portretinių vokų serijoje „Dvasiškiai – laisvosios Lietuvos kūrėjai“ išleistas vokas vysk. Motiejui Valančiui (dail. Antanas R. Šakalys); Kretingos M. Valančiaus draugijos užsakymu sukurti filmai: „Vyskupas Motiejus Valančius“ ir „Bažnyčios – amžini paminklai vyskupui Motiejui Valančiui“. 2006 m. susikūrė M. Valančiaus mokyklų asociacija. 2010 m. ant Žemaičių vyskupystės muziejaus pastato Varniuose atidengta memorialinė lenta, įamžinanti vyskupo Valančiaus, L. Ivinskio ir kitų, nusipelniusių žmonių atminimą.
Išleistos knygos: A. Aleknos „Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius (Klaipėda, 1929), tarptautinio ekslibrisų konkurso parodos katalogas „Ex libris Motiejui Valančiui – 195“ (Šiauliai, 1996); Juozo Tonkūno – „Motiejus Valančius: leidinys apie Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių“ (Vilnius, 1997); Vytauto Merkio – „Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo“ (Vilnius, 1999), „Vyskupo Motiejaus Valančiaus pastoracinė veikla (Vilnius, 1992). O. Žemaitytė-Norkevičienė parengė knygeles „Vyskupas Motiejus Valančius ir jo kariai“ (Kaunas, 2000) ir „Vyskupas Motiejus Valančius, knygnešystės pradininkas“, skirtą vyskupo 210-osioms gimimo metinėms atminti (Kaunas, 2011). 2001 m. išleista „Vyskupo Motiejaus Valančiaus ikonografija“ (Vilnius, 2001), o serijoje „Gyvenimas ir kūryba“ apie jį – 6-ios knygos.

1858 m. vykdant vyskupo aplinkraštį, pradėtos steigti blaivybės brolijos, vadinamos Motiejaus Valančius vardu.
1996 m. įkurtas M. Valančiaus blaivybės sąjūdis, kuriam talkina nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija (NTAKK), apjungusi daugiau nei 30 nevyriausybinių organizacijų. Vyksta jaunųjų „valančiukų“ dorinio ugdymo organizacijų judėjimas.

nuotrauka [1878 m.] Šv. Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje (Vilniaus g. 1) virš kriptos, kur vyskupas palaidotas, pastatytas paminklinis biustas iš gipso ir marmuro lenta su epitafija: „D.O.M. Šioje šventovėje palaidotas švento atminimo Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, g. 1801 m. vasario mėn. 16 d. m. 1875 m. gegužės mėn. 17 d., per 25 metus uoliai valdęs vyskupiją. Buvo žymus vyskupas-valdytojas, rašytojas ir liaudies tėvas; pakėlė savo avijos švietimą ir dorovę, nusipelnė visų pagarbą ir paliko negęstantį atminimą. Ramybė Tavo vėlei, garbingasis ganytojau!“. Iki 1957 m. epitafijos tekstas buvo lenkiškas.

1919 m. Vilijampolskaja gatvė vadinosi Valančiaus vardu (Kauno m. atstatymo komisijos naujai patvirtintas gatvių sąrašas).
Garliavoje, Raudondvaryje (Kauno r.) ir kituose apskrities miestuose jo vardu pavadintos gatvės.

1925 m. Žaliakalnyje „Saulės“ gimnazijos fasadą (Savanorių pr. 46) papuošė M. Valančiaus reljefinis portretas su kryžiumi ant krūtinės (skulpt. Vincas Grybas). 1953 m. buvo užtinkuotas. 1968 m. vyskupo bareljefą atkūrė skulpt. Antanas Dimžlys ir archit. Petras Stankevičius.

1940 m. Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje (K. Donelaičio g. 64) pastatyta Knygnešių sienelė, kurioje įamžinti 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių. 2-ojoje lentoje „Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai“ greta kitų įrašyta: „Valančius Motiejus, vyskupas“. 1950 m. paminklas nugriautas. 1997 06 07 atstatytas (archit. Liucijus Dringelis).

nuotrauka 1970 m. Senamiestyje ant jo namo (M. Valančiaus g. 6) atidengta memorialinė lenta „Šiame name 1864–1875 m. gyveno rašytojas Motiejus Valančius“. Po namo remonto 1985 m. lenta dingo.
2011 03 09, minint vyskupo 210-ąsias gimimo ir Žemaičių vyskupijos 600-ąsias metines, ant Kauno miesto muziejaus pastato atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1864–1875 m. gyveno Žemaičių vyskupas, didysis tautos švietėjas, blaivybės sąjūdžio pradininkas Lietuvoje, rašytojas Motiejus Valančius“ (skulpt. Alfonsas Vaura, Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 02 17 įsak. Nr. A-692).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?3119695074  [žiūrėta 2011 03 10]

nuotrauka 2005 09 25 Rotušės aikštėje šalia Kunigų seminarijos pastatytas dr. Rimvydo Sidrio Kaunui dovanotas paminklas (skulpt. Leonas Žuklys, archit. Algimantas Sprindys; Kauno m. mero 2005 04 20 potv. M-13). 2012 m., tvarkant paminklo prieigas, jo užnugaryje įrengta granitinė plokštė, kurioje autentišku vyskupo braižu įkaltas M. Valančiaus apie 1875 m. parašytas testamentinio laiško fragmentas.
Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/miestas-gavo-dovanu-motiejaus-valanciaus-paminkla-27257  [žiūrėta 2008 11 27]

nuotrauka 2009 m. Kauno 1-ajai pradinei mokyklai Šančiuose (Kranto 5-oji g. 7) suteiktas Motiejaus Valančiaus vardas (Kauno m. savivaldybės tarybos 2009 03 19 sprend. Nr. T-189).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. „Saulės“ rūmų ir gimnazijos erdvės. – Iliustr., schem. – Bibliogr. p. 378 // Kauno „Saulės“ gimnazija / Valdemaras Jaruševičius, Aldona Sellienė, Solveiga Laučienė. – Kaunas, 2013. – P. 43–48.
2. Įsteigta Motiejaus Valančiaus vardu pavadintų mokyklų asociacija // Plungė. – 2006, geg. 16, p. 5.
3. KAA, f. 219, ap. 1, b. 27, lap. 1–4.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Mortui vivos docent // Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo / Vytautas Merkys. – Vilnius, 1999. – P. 771.
6. Motiejus Valančius /1801–1875/. – Iliustr. // 100 iškiliausių Lietuvos žmonių. – Vilnius, 2009. – P. 72–73.
7. Motiejus Valančius. – Portr. // Šimtas knygnešių: Knygnešių sienelės vardai. – Vilnius, 1998. – P. 15, 114.
8. Paminklas blaivybės puoselėtojui. – Iliustr. // Kauno diena. – 2005, rugs. 26, p. 5.
9. Purvinienė, Marija. Motiejus Valančius ir Kaunas... // Kauno tiesa, 1988, gruod. 25, p. 5.
10. Savanorių pr. 46, „Saulės“ namų pagrindinio fasado bareljefai // Nukentėję paminklai. – Vilnius, 1994. – P. 64.
11. Šinkūnaitė, Laima. ...Nes iš tingėjimo kyla abejingumas. - Iliustr. // Kauno tiesa. – 1988, rugpj. 7, p. 4.
12. Šinkūnaitė, Laima. Memorialiniai ženklai. – Iliustr. // Kauno šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedra bazilika. – Kaunas, 2008. – P. 48, 128.
13. Tarnavo Dievui ir Lietuvai // XXI amžius. – 2005, rugs. 30, p. 1.
14. Tvarkomas vyskupo M. Valančiaus paminklas ir jo prieigos. – Iliustr. // XXI amžius. – 2012, lapkr. 30, p. 12.
15. Žulys, Benjaminas. Žemaičių vyskupai. – Iliustr. // XXI amžius. – 2011, kovo 18, p. 9.


VARNAITĖ-EIDUKAITIENĖ REGINA MARIJA [1927 05 19 Ukmergėje], aktorė.

Nuo 1946 m. gyvena Kaune.

1946–1947 m. mokėsi Kauno dramos teatro studijoje, 1947–1952 m. – studijavo A. Lunačiarskio teatro meno institute (GITIS) Maskvoje. Teatrinę karjerą pradėjo 1952 m. Kauno valstybiniame dramos teatre.
Sukurti vaidmenys: Galčicha – A. Ostrovskio „Be kaltės kaltieji“ (1953), Madlen – C. Solodario „Alyvų sodas“ (1954), Bebenė – R. Blaumanio „Siuvėjų dienos Silmačiuose“ (1956), Misis Pičem – „Opera už tris skatikus“ (1964), Uršulė – K. Borutos „Baltaragio malūnas“ ir Ponsija – F. G. Lorkos „Bernardos Albos namai“ (1966), Vienuolė – K. Sajos „Mamutų medžioklė“ (1968) ir Izolda – „Šventežeris“ (1970), Bekampienė – Keturakio „Amerika pirtyje“ (1974), Antosė – E. Mikulėnaitės „Visada tas pats“ (1984), Juokdarys – V. Šekspyro „Dvyliktoji naktis“ (1993), Fiokla – N. Gogolio „Vedybos“ (1998), Beatričė – J. Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“ (2001) ir t.t. 1961 m. debiutavo kine Magdutės vaidmeniu „Kanonadoje“ (rež. A. Žebriūnas, R. Vabalas), atliko įsimintiną Uršulės vaidmenį muzikiniame filme „Velnio nuotaka“ (A. Žebriūnas, 1974). Daugelį metų vaidino Lietuvos televizijos spektakliuose ir filmuose: Ambra (A. Nikolajis „Geležiniai žmonės“, rež. G. Padegimas), Kotryna (Jonas Marcinkevičius „Benjaminas Kordušas, rež. V. Bačiulis), Paulė Šakalytė (B. Bušma „Atžalos“, „Giminės po 20 metų“, rež. S. Vosylius), „Giminės. Gyvenimas tęsiasi“ (rež. S. Vosylius).
1970 m. jai suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusios artistės, 1977 m. – Lietuvos TSR liaudies artistės vardas. 1997 m. apdovanota Lietuvos respublikine premija, 2000 m. – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu. 2002 m. jai įteikta „Fortūnos“ statulėlė už ištikimybę profesijai, 2003 m. – Kauno mero apdovanojimas „Gerumo plyta“, o 2007 m. jos kūryba įvertinta Santakos 1-ojo laipsnio garbės ženklu.
2017 m. LRT Televizija pristatė aktorės 90-mečiui skirtą dok. filmą „Laimė būti kartu“ (scenarijaus autorė Aušra Eidukaitytė, rež. Juozas Sabolius).

2012 02 23 aktorei suteiktas Kauno miesto garbės pilietės vardas (Kauno m. savivaldybės tarybos 2012 02 23 sprend. Nr. T-30).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?3243226383  [žiūrėta 2015 04 09]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Aktorei – Kauno miesto garbės pilietės vardas / Kauno miesto savivaldybės informacija // Laikinoji sostinė. – 2012, vas. 25, p. 8.
2. Ežerskytė, Loreta. R. Varnaitė tapo Kauno miesto garbės piliete. – Iliustr. // Gimtoji žemė. – 2012, vas. 28, p. 8.
3. Kanopkaitė, Rūta. Šiandien Kaunas turi dvidešimt vieną savo garbės pilietį… – Portr. – Žvilgsnis // Kauno diena. – 2007, geg. 31, p. 3.
4. Kaunas lenkiasi aktorei. – Portr. // Vakaro žinios. – 2012, vas. 21, p. 4.
5. Savičiūnaitė, Vida. Kaune kūrusiems teatralams – „Fortūna“. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2002, kovo 26, priedas „Mūzų malūnas“, p. 2.
6. Tik faktai : jubiliejus. – Iliustr. // Respublika. – 1997, geg. 21, p. 21.
7. Žukaitytė, Vilija. R. M. Varnaitė – Kauno garbės pilietė. – Portr. // Kauno diena. – 2012, vas. 24, p. 3.


VELANIŠKIS JONAS [1927 03 27 Butėnuose (Panevėžio apskr.) – 1991 11 12 Berlyne; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], energetikas, hidroinžinierius.

1945–1950 m. ir 1956–1991 m. gyveno Kaune.

1945 m. įstojo į VDU Statybos fakulteto Statybos skyrių. 1950 m. baigęs studijas, paskirtas į Rusiją statyti Gorkio HE. 1956 m. grįžęs į Lietuvą pradėjo dirbti Kauno HES statybvietėje aikštelės viršininku, 1961 m. paskiriamas vyriausiuoju inžinieriumi. 1960–1973 m. Elektrėnų šiluminės elektrinės statybos valdybos vyr. inžinierius, 1973–1980 m. – Kauno šiluminės elektrinės statybos valdybos viršininkas, tuo pat metu vadovavęs statomų Mažeikių ir Vilniaus šiluminių elektrinių statyboms. 1981 m. paskirtas Kaišiadorių hidroakumuliacinės elektrinės statybos vyr. inžinieriumi.
1957 m. apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ordinu, 1960 m. – Lenino ordinu, daugeliu medalių, garbės raštų ir ženklų. 1962 m. jam suteiktas Lietuvos TSR nusipelniusio statybininko garbės vardas.

nuotrauka 2010 11 04, Kauno hidroelektrinės (T. Masiulio g. 22A) penkiasdešimtmečio proga, ant jos fasado oficialiai atidengta atminimo lenta su bareljefu: „Kauno HE statytojas Jonas Velaniškis (1927–1991)“ (skulpt. Evaldas Pauza), kurios įrengimą inicijavo Energetikos objektų statytojų klubas.

nuotrauka 2015 12 16 ant namo fasado (S. Daukanto g. 14) atidengta atminimo lenta su bareljefu: „Šiame name 1972–1991 m. gyveno žymus Lietuvos energetikas ir hidroinžinierius, elektrinių statytojas Jonas Velaniškis“ (skulpt. Evaldas Pauza, archit. Jonas Lukšė; KMS administracijos direktoriaus 2015 12 08 įsak. Nr. A-3480).
Prieiga per internetą: http://goo.gl/fqSnZT  [2016 01 26]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atminimo lenta J. Velaniškiui : [skelbimas] // Kauno diena. – 2015, gruod. 16, Nr. 291, p. 19.
2. Bilys, Stasys. Pirmosios elektrinės Lietuvoje. – Vilnius, 2011. – [D. 1], P. 83.
3. Kokio vardo nusipelnė Kauno HES? // Kauno diena. – 2013, rugs. 25, p. 6.
4. AB „Lietuvos energijos gamyba“ Korporatyvinės komunikacijos skyriaus vadovo Valento Nevieros informacija.
5. Energetikos objektų statytojų klubo pirmininko Vytauto Gritėno informacija.


VENCKŪNAS JURGIS [1891 02 01 – 1970 05 24 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse] gydytojas balneologas, Kauno kurorto įkūrėjas.

1926–1970 m. gyveno Kaune.

Nuo 1922 m Birštono kurorte gydė mineraliniais vandenimis. 1926 m. Žemuosiuose Šančiuose atrado mineralinio vandens versmę. Ją ištyrus paaiškėjo, kad tai sieros mineralinis vanduo, ne prastesnis nei kituose Europos kurortuose. 1927 m. miesto centre šalia Raudonojo Kryžiaus ligoninės ir ambulatorijos J. Venckūnas įsteigė balneoterapinę gydyklą, veikusią ištisus metus. V. Dubeneckio suprojektuotame pastate buvo 6 kambariai su voniomis, pripildytomis iš Šančių autocisterna atvežtu mineraliniu vandeniu, o rūsiuose – vandens šildymo įrenginiai.
Čia buvo gydomi ligoniai, kuriems nustatytos net 56 diagnozės. Kadangi visi norintieji patekti negalėjo, prie Šančių versmės įkurta sezoninė gydykla. 1930 m. J. Venckūnas atidarė dar vieną gydyklą Aukštojoje Panemunėje (Vaidilos g.) su purvo vonių skyriumi. Nesulaukęs finansinės paramos, negalėjo išmokėti paskolų, todėl Kauno kurortą teko likviduoti. Ilgiau išsilaikė tik Panemunės gydykla, kurioje pokariu įsikūrė pionierių stovykla „Trimitas“.
Sukauptus duomenis balneologas aprašė knygelėse: „Birštonas“ (1925), „Vonių paskyrimo pavyzdžiai“, „Mineralinių vandenų gradacija ir Šančių versmės mineralinis vanduo“ (1929). Pokariu gydytojas dirbo KMI Farmakologijos katedroje. Toliau tyrinėjo Šančių mineralinės versmės gydomąsias savybes ir tikėjosi, kad sukauptos žinios pasitarnaus gyventojų sveikatinimui. Jis aktyviai propagavo homeopatinius vaistus, sėkmingai naudojo hipnozę, įkūrė Šančių polikliniką.

nuotrauka 1991 m. pavasarį centre ant namo (Laisvės al. 26) atidengta memorialinė lenta: „Šiame ir kiemo pastate 1927–1932 m. veikė Kauno kurorto įkūrėjo gyd. balneologo Jurgio Venckūno įsteigta Šančių versmės mineralinio vandens gydykla“ (Kauno m. mero 1991 05 03 potv. Nr. 666).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dėl pavadinimų grąžinimo, pakeitimo bei atminimo įamžinimo // Kauno tiesa. – 1991, geg. 10, p. 3.
2. Jurgis Venckūnas. – Iliustr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 161–162.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Šančių pradžių pradžia, raida, suklestėjimas // Šančių praeities takais / Jurgis Vanagas. – Kaunas, 2009. – P. 24–26.


VIDMANTAS JURGIS [1900 06 08 Maskvoje (Rusija) – 1993 02 23 Kaune, palaidotas Eigulių kapinėse], inžinierius, profesorius, nusipelnęs mokslo veikėjas.

1924–1993 m. gyveno Kaune.

1924 m. iš Maskvos atvykęs į Kauną, įstojo į LU Technikos fakultetą. Studijų metais dirbo laborantu, vėliau – asistentu. Buvo aktyvus korporacijos „Neolithuania“ bei „Geležinio vilko“ narys, Studentų atstovybės bei Technikų draugijos pirmininkas. 1931 m. su kitais įkūrė vyrijos draugiją „Plienas“. 1933 m. apgynęs diplominį darbą „Durpių briketų fabrikas Radviliškyje“, tapo inžinieriumi, domėjosi kompleksiniu durpių panaudojimu. 1934–1940 m. redagavo žurnalą „Technika ir ūkis“. 1938 m. jam vadovaujant parengtas Lietuvos durpynų kadastras, dalyvavo rengiant durpynų žemėlapį. 1941 m. tapo chemijos mokslų daktaru, 1948 m. – docentu, 1952 m. – profesoriumi.
1944 m. J. Vidmantui patikėta įkurti Durpininkystės katedrą, kuriai vadovavo iki 1964 m. Parengė daugiau nei 200 specialistų. 1948–1950 m. J. Vidmantas buvo KPI Cheminės technologijos fakulteto dekanas. Daug prisidėjo prie durpių kompleksinio panaudojimo, probleminės laboratorijos įkūrimo ir ilgai jai vadovavo, redagavo mokslo darbų žurnalą „Mechanika“. Vokiečiams okupavus Lietuvą, iš VDU atleistas ir įkalintas.
1940–1941 m. dirbo Vyriausiosios kuro valdybos viršininku. 1944–1964 m. vadovavo KPI Durpininkystės katedrai, vėliau 10 m. buvo Darbo apsaugos katedros vedėjas. Parašė daugiau nei 70 mokslo darbų. Išleido darbus „Durpės“ (1936), „Vanduo gamtoje“ (1951), „Saulės lobis“ (1949), vadovavo Techniškosios terminijos komisijai, buvo „Rusų-lietuvių politechninio žodyno“ (1959) bendraautorius.
1965 m. už ilgametę mokslinę ir pedagoginę veiklą jam suteiktas garbės vardas. 2005 m. už žydų gelbėjimą nuo nacių 1941–1945 m. savo namuose ir Panevėžiuko ūkyje (Kauno r.) su žmona apdovanotas Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi (po mirties).

nuotrauka 1995 m. Žaliakalnyje (Perkūno al. 61) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1929–1993 m. gyveno durpininkystės specialistas, Kauno technologijos universiteto profesorius Jurgis Vidmantas“ (Kauno m. mero 1995 03 06 potv. 161).

2001 m. įsteigta profesoriaus vardinė 1000 Lt stipendija, skiriama studentams, magistrantams ir doktorantams, pasiekusiems aukščiausių rezultatų moksle ir visuomeninėje veikloje.
Prieiga per internetą: http://internet.ktu.lt/aidai/1973/aidai5.pdf  [žiūrėta 2010 08 16]

2006 09 15 durpių įmonių asociacija „Lietuviškos durpės“, pagerbdama durpių mokslo pradininko nuopelnus, įsteigė Jurgio Vidmanto garbės durpininko nominaciją. Nugalėtojui įteikiamas sertifikatas, suvenyrinis medalis ir premija.
Prieiga per internetą: http://www.asocdurpes.lt/nuostatai  [žiūrėta 2012 01 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Dėl atminimo įamžinimo ir pavadinimų suteikimo: Kauno m. mero potvarkis Nr. 161 // Kauno diena. – 1995, kovo 15, p. 4.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Šernius, Tomas. „Plieno“ vyrija atšventė 70- metį // Studijų aidas. – 2001, bal. 5, p. 5.


VIENOŽINSKIS JUSTINAS [1886 06 29 Mataučiznoje (Rokiškio r.) – 1960 07 29 Vilniuje], dailininkas.

[1907], 1920–1932, 1935–1940 m. gyveno Kaune.

Už dalyvavimą 1905 m. revoliuciniame judėjime kalėjo Kauno centriniame, Vilniaus ir Panevėžio kalėjimuose. Po to studijavo tapybą Vakarų Europoje. 1921 m. Liaudies namuose Kaune suorganizavo Aukštesniuosius piešimo kursus. Nuo 1921 m. vadovavo M. K. Čiurlionio galerijos meno komisijai, prisidėdamas prie Kauno dailės muziejaus įkūrimo. Dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų draugijoje, 1923–1925 m. buvo jos pirmininkas. 1922 m. daugėjant kursantų J. Vienožinskis įsteigė Meno mokyklą, kuriai vadovavo iki 1925 m. siekdamas, kad mokykla būtų savito nacionalinio profilio, ugdytų menines individualybes ir neatsiliktų nuo prestižinių užsienio meno akademijų.
1928 m. pirmą kartą savo darbus eksponavo Kaune surengtoje parodoje. Po mokinių streiko pašalintas iš mokyklos 1930 m. įkūrė privačią dailės studiją, kuri 1932 m. pritrūkus išteklių buvo likviduota, o J. Vienožinskis išvyko į Zarasus. 1935 m. grįžo į Kauną ir vėl Meno mokykloje dėstė tapybą. Paruošė tokius dailininkus kaip A. Gudaitis, L. Kazokas, A. Samuolis, A. Savickas ir kt.
Su kitais įkūrė Dailininkų sąjungą ir jai vadovavo. Nutapė peizažus: „Pavasaris Lietuvoje“, „Krantas“, „Pasivaikščiojimas paežerėje“ ir kt; P. Galaunės, J. Herbačiausko, tėvų ir daugelio žinomų žmonių portretus, garsųjį autoportretą. 1940 m. išvyko į Vilnių.
Išleistas 16 atvirukų aplankas „Justinas Vienožinskis“ (Vilnius, 1966). Kūrybinis palikimas saugomas sostinėje ir M. K. Čiurlionio dailės galerijoje Kaune. Minint 120-ąsias dailininko gimimo metines išleistas portretinis vokas (dail. Jonas Jermalavičius). 2011 m. iš serijos „Žymūs žmonės“ išleistas 2,15 Lt vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).
Irena Kostkevičiūtė parengė knygą „Justinas Vienožinskis: straipsniai, dokumentai, laiškai, amžininkų atsiminimai“ (Vilnius, 1970). Išleista Dalios Ramonienės daktaro disertacijos santrauka „Justino Vienožinskio pedagoginė veikla, 1918–1940“ (Vilnius, 1994) bei monografija „Justinas Vienožinskis“ (Vilnius, 2004). 2011 m. išleistas parodos katalogas „Justinas Vienožinskis. Gyvenimas, paskirtas menui“ (Vilnius), sukurtas dokumentinis filmas „Meistras“ (aut. Liudvika Pociūnienė, Petras Savickis).

nuotrauka 1924 04 11 Meno mokyklos direktoriui mokiniai įteikė marmurinę atminimo lentą su užrašu „Lietuvos / Meno Mokyklos Įsteigėjui / ir jos pirmajam Direktoriui / Justinui Vienožinskiui / Už pakeltą triūsą šį rūmą statant, / taip - pat / pirmajai Mokytojų tarybai / P. Čiurlioniui, V. Didžiokui, A. Galdikui, / P. Galaunei, P. Kalpokui, J. Šileikai, / K. Škleriui ir Ign. Šlapeliui. / Už nenuilstamą darbą sunkiose aplinkybėse / Mokyklai besikuriant / tariame širdingą ačiu. / Meno Mokyklos Klausytojai. / Kaunas / MCMXXIV / Balandžio II d.“, kuri ir dabar puošia Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto 2-ajame aukšte esančios parodų salės sieną.

1934 m. Vilijampolės mikrorajone, Paneryje esančiai gatvei suteiktas J. Vienožinskio vardas (Kauno m. tarybos 1934 03 09 nut.). Raudondvaryje (Kauno r.) jo vardu pavadinta gatvė.

nuotrauka 1967 m. Žaliakalnyje, ant mokyklos pastato (A. Mackevičiaus g. 27) atidengta pirmoji atminimo lenta,
1986 m. nauja memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1922–1940 m. dirbo Kauno meno mokyklos įkūrėjas, dailininkas prof. Justinas Vienožinskis“ (skulpt. Leonas Strioga). Tekstas lietuvių ir rusų kalbomis.

nuotrauka 2000 09 01 sujungus aukštesniąsias miesto mokyklas į Kauno kolegiją, buvusios Meno mokyklos patalpose (dab. A. Mackevičiaus g. 27A) įsikūrusiam menų fakultetui suteiktas J. Vienožinskio vardas. Taip menininko vardu pavadinta auditorija (antrajame aukšte), kuri pažymėta stiklo plakete (autorius Artūras Rimkevičius) su J. Vienožinskio parašu.
Prieiga per internetą: http://www.kauko.lt/kolegija.php?id=167  [žiūrėta 2010 01 13]

2013 03 21 įsteigta Justino Vienožinskio premija (10 tūkst. Lt), skiriama Kaune gyvenantiems ir kuriantiems profesionaliems dailininkams ir menotyrininkams už Kauno miesto vardo garsinimą, reikšmingus kūrinius ir kūrybinę veiklą, už ilgametį kūrybinį indėlį į kultūrą ir meną (Kauno m. savivaldybės tarybos 2013 03 21 sprend. Nr. T-180).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?3703456262  [žiūrėta 2013 03 27]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. J. Vienožinskio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 171.
2. Justinas Vienožinskis. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 133–135.
3. K. B. Lietuvos Meno Mokyklos iškilmės // Lietuva. – 1924, bal. 14, p. 5.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


VIENUOLIS ANTANAS, tikroji pavardė ŽUKAUSKAS [1882 04 07 Užuožeriuose (Anykščių r.) – 1957 08 17 Anykščiuose], rašytojas, lietuvių literatūros klasikas.

1919–1922 m., 1930 m., 1933–1947 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1919 m. dirbo Kaune „Lietuvos“ dienraštyje bei Spaudos biure. Vėliau buvo karo korespondentas ir važinėjo po visą Lietuvą. Pirmajam romanui „Prieš dieną“ nemažai medžiagos ėmė iš Kauno apygardos teismo bylų. 1919 m. K. Binkiui išvykus į užsienį, redagavo 3-čiąjį meno žurnalo „Veja“ numerį. 1920 m. dirbo „Skaitymuose“, o metų gale jau sekretoriavo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje. Gyveno mažoje mansardoje (Savanorių pr. 18A–3), į ją iš Maskvos parsivežė ir savo šeimą. Kaune išleido dvi pirmąsias savo Raštų knygas.
1922 m. išsikėlė į Anykščius, kur turėjo vaistinę. Dažnai lankydavosi Kaune. P. Višinskio g. 8 įsirengė namą, kuriame gyveno žmona su vaikais. Rašytojas atvykdavo, kai valstybės teatre buvo statomos jo dramos „1831 metai“, „Prieblandoje“, „Tvirtovė“, vykdavo literatūros vakarai ir kiti renginiai. Ilgiau gyveno Kaune 1930 m. rašydamas romaną „Kryžkelės“, už kurį laimėjo Vytauto Didžiojo metų II premiją.
1920–1937 m. išleista 11 tomų jo Raštų; 1953–1955 m. – 7 tomai.
1938 m. A. Vienuolis-Žukauskas apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu. Skulptorius Antanas Aleksandravičius nulipdė rašytojo biustą (1953), Petras Aleksandravičius sukūrė biustą (1948) ir paminklą Anykščiuose (1981). Sukurtas dokumentinis filmas „Antanas Vienuolis“ (1969, rež. Gediminas Skvarnavičius) ir DVD tuo pačiu pavadinimu (1999, rež. Arvydas Liorančas).
Išleistos knygos: „Atsiminimai apie Vienuolį“ (Vilnius, 1963); Juozo Stonio „A. Vienuolio realizmo problemos, 1917–1940“ (Vilnius, 1966), „Antanas Vienuolis literatūros moksle ir kritikoje“ (Vilnius, 1980), „Antanas Vienuolis“ (Kaunas, 1982), Stasio Lipskio straipsnių rinkinys „Antanas Vienuolis šiandien“ (Vilnius, 1984), Rapolo Šaltenio apybraižos „A. Vienuolio gyvenimo pėdsakais“ (Vilnius, 1982) ir „Tikras netikras A. Vienuolis“ (Kaunas, 1994), Bronės Katinienės „Atodairų vasara: atsiminimai apie Antaną Vienuolį“ (Vilnius, 2002), Rasos Bražėnaitės „Atsiminimai apie Antaną Žukauską-Vienuolį“ (Utena, 2002, 2013), Onos Sedelskytės „Užuožerių Antaniukas: vaizdeliai iš A. Vienuolio vaikystės“ (Utena, 2003); Vidos Zasienės „Antanas Žukauskas-Vienuolis: iš muziejaus rinkinių“ (Vilnius, 2007).

nuotrauka 1975 m. Žaliakalnyje ant namo (P. Višinskio g. 8/3) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1933–1947 m. su pertraukomis gyveno Antanas Vienuolis-Žukauskas“. Nuo 2001 m. jame įrengtas Jono Jablonskio gimnazijos istorijos-etnografijos muziejus ir rašytojo memorialinė ekspozicija.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Šaltenis, Rapolas. A. Vienuolis Kaune. – Iliustr. // Nemunas. – 1982, Nr. 4, p. 10–11.


VILEIŠIS JONAS [1872 01 03 Mediniuose (Pasvalio r.) – 1942 06 01 Kaune, palaidotas Vileišių šeimos kape Vilniuje], advokatas, visuomenės veikėjas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, ilgametis Kauno burmistras.

1919–1942 m. gyveno Kaune, išskyrus 1920 m.

Lenkams okupavus Vilnių 1919 01 02 su M. Šleževičiaus kabinetu kaip vidaus reikalų ministras persikėlė į Kauną. Sausio 4 d. atidarė 2-ąją Lietuvos valstybės konferenciją, o baigiantis jai paskelbė apie savo pasitraukimą iš Valstybės tarybos, įsigalėjus joje vienos politinės srovės atstovams. Tais pačiais metais parengė ypatingus valstybės apsaugos bei kooperacijos bendrovių įstatymus, dalyvavo derybose su vokiečiais dėl Lietuvos–Vokietijos sutarties sudarymo. Balandžio 12 d. paskirtas finansų ministru, rugpjūčio mėn. Kaune atidarė pirmąją valstybinę Taupomąją kasą. Metų gale buvo paskirtas finansinės misijos Amerikoje pirmininku, 1920 m. kaip generalinis Lietuvos atstovas išvyko į JAV.
1921 m. grįžęs į Kauną apsigyveno Ukmergės g. 12–6. 1921–1931 m. eidamas laikinosios sostinės burmistro pareigas, padėjo savivaldos pamatus Lietuvoje. 1922 m. buvo išrinktas į I seimą. 1924–1940 m vadovavo Lietuvos miestų sąjungai. Su kitais įkūrė Neturtingų mokinių šelpimo, Dailės mylėtojų, Gyvulių globos, Lietuvių-latvių vienybės, Lietuvių-estų (1927 m.) draugijas, dalyvavo kitų draugijų veikloje. Jam vadovaujant praplėstos miesto ribos, įrengtas vandentiekis ir kanalizacija, naujai išgrįstos gatvės, sutvarkytas viešasis miesto transportas, pastatyti 3 tiltai, svarbūs visuomeniniai bei gyvenamieji pastatai, suklestėjo kultūra. Kauno savivaldybė pirmoji ėmėsi įgyvendinti privalomą pradinį mokymą: pastatė 4 pradines mokyklas, muziejų ir skaityklų, sprendė skurdo likvidavimo problemas. Jam vadovaujant buvęs provincialus gubernijos miestas tapo europiniu.
Nuo 1925 m. J. Vileišis dėstė LU, ėjo Teisių fakulteto docento pareigas administracinės teisės katedroje. Įvairiems leidiniams parašė apie 500 straipsnių. Buvo „Lietuvos žinių“ steigėjas ir redaktorius. 1929 m. dalyvavo tilto per Nerį, pavadinto brolio Petro vardu, atidaryme.
1933 m. Jonas Vileišis paskiriamas Valstybės tarybos nariu; jam pavesta parengti Civilinio kodekso projektą. Už nuopelnus tėvynei apdovanotas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu (1934). Lietuvos teisininkų draugija jį išrinko savo garbės nariu. 1941 m. dirbo pogrindinėje liaudininkų organizacijoje.
1993 02 16 serijoje „Lietuvos nepriklausomybės diena“ jo garbei išleistas pašto ženklas (dail. Jokūbas Zovė). Jonas Aničas parengė monografiją „Jonas Vileišis 1872–1942: gyvenimo ir veiklos bruožai“ Vilnius, 1995), Juozas Vytautas Uzdila – „Istoriko Jono Aničo Vileišiada“ (2018, Vilnius).

nuotrauka 1992 06 05 centre ant namo (V. Putvinskio g. 68) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1931–1937 m. gyveno Nepriklausomybės akto signataras, Kauno burmistras, teisininkas Jonas Vileišis“ (skulpt. Stasys Žirgulis; Kauno m. mero 1992 05 26 potv. Nr. 417-v).

2006 m. Panevėžio orientacinio sporto klubas „Oriens“ ir VšĮ „Vileišių kolegija“, įsteigė Jono Vileišio taurę, teikiamą respublikinių orientavimosi sporto varžybų nugalėtojams.
Prieiga per internetą: http://www.vileisiukolegija.lt/index.php?1002523413  [žiūrėta: 2010 08 20]

2007 m. Lietuvos savivaldybių asociacija, Žurnalistų sąjunga ir Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija įsteigė Jono Vileišio 3000 Lt premiją už aktualius straipsnius žiniasklaidoje savivaldos temomis.

2009 m., minint Laikinosios sostinės Kaune 90-ties metų jubiliejų, įsteigtas Jono Vileišio medalis, teikiamas už nuopelnus miestui.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?1238216738  [žiūrėta 2011 11 29]

2009 07 02 Kauno Petro Vileišio vidurinei mokyklai (Demokratų g. 36) suteiktas brolių Vileišių vardas (KMS tarybos 2009 07 02 sprend. Nr. T-384).
Prieiga per internetą: http://www.vileisis.kaunas.lm.lt/  [žiūrėta 2010 08 20]

nuotrauka 2017 07 06, Valstybės dieną, Amerikos lietuvių iniciatyva Laisvės alėjoje, priešais Kauno centrinį paštą (Laisvės al. 102), atidengtas paminklas – 2,4 m aukščio bronzinė skulptūra pirmajam Kauno burmistrui (skulpt. Kęstutis Balčiūnas) (KMS tarybos 2017 06 13 sprend. Nr. T-362). Dėl prasidėjusios Laisvės al. rekonstrukcijos J. Vileišio paminklas laikinai perkeltas į Rotušės aikštę.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/2017/07/naujienos/pirmasis-kauno-burmistras-nuo-siol-miestiecius-sveikina-laisv  [žiūrėta 2017 07 07],  https://goo.gl/U1jhvA  [žiūrėta 2018 06 11]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jonas Vileišis atgimusioje Lietuvoje // Jonas Vileišis 1872–1942: gyvenimo ir veiklos bruožai / Jonas Aničas. – Vilnius, 1955. – P. 588–605.
2. Karpavičiūtė, Daiva. „Garbė – ne lentos ir ne užrašai – darbai“. – Iliustr. // Kauno laikas. – 1992, birž. 6, p. 3.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Kutinskaitė-Būdavienė, Šarūnė. Ar statysime paminklą J. Vileišiui? – Iliustr. // Kauno diena. – 2017, vas. 2, p. 1, 5.
5. Naujausi Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimai // Laikinoji sostinė. – 2009, liep. 11, p. 9.
6. Pirmasis Kauno burmistras sugrįžo į alėją. – Iliustr.. – KD inf. // Kauno diena. – 2017, liep. 4, p. 4.


VISKANTA EDVARDAS [1902 03 13 Išlandžiuose (Marijampolės r.) – 2002 01 02 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], žurnalistas, vertėjas.

1924–1937, 1939–1951, 1956–2002 m. gyveno Kaune.

1922–1926 m. studijavo LU lietuvių kalbą ir literatūrą, buvo Tautininkų sąjungos narys. 1924–1925 m. dirbo sekretoriumi Užsienio reikalų ministerijoje. Mokytojavo 3-ojoje mergaičių gimnazijoje ir Kauno mokytojų seminarijoje. 1930 m. baigė VDU Humanitarinių mokslų fakultetą. 1931–1935 m. dirbo žurnale „Vairas“. Iki 1937 m. KU dėstė visuotinę literatūrą. 1937–1939 m. mokėsi italų kalbos dėstydamas lietuvių kalbą Rytų kalbų institute Neapolyje.
1939–1940 m. buvo „Aušros“ berniukų gimnazijos lituanistas. Nuo 1942 m. – Valstybinės grožinės literatūros leidyklos redaktorius, 1945–1947 m. – KU dėstytojas. 1950 m. apkaltintas antitarybine veikla, 1951 m. įkalintas Kaune ir nuteistas 25 m. kalėti Rusijoje. 1956 m. grįžęs į Kauną dirbo vertėju „Vagos“ leidykloje. Iš prancūzų, italų, vokiečių ir rusų kalbų vertė K. Hamsuno „Paną“ (1928), Gi de Mopasano „Rinktines noveles“ (1929), L. Tolstojaus „Karą ir taiką“ (1950), Ž. Ž. Ruso „Išpažintį“ (1967), D. Bokačio „Dekameroną“ ir kt. Su Talmantu sudarė „Visuotinės literatūros chrestomatiją“ (d. 3 1931 m.; d. 4 1932 m.) Išleista jo prisiminimų, dienoraščių, straipsnių knyga „Gyvenimo kelionėje“ (Kaunas, 2002).
1987 m. už nuopelnus verčiant pasaulinę literatūrą jam įteiktos A. Venclovos, o 1993 m. – Vinco Rastenio premijos. Jau po mirties už knygą „Gyvenimo kelionėje“ pripažintas konkurso „Tautos kultūra – atgimstančios visuomenės siela“ laureatu. Buvo Lietuvos rašytojų ir žurnalistų sąjungos narys, 1997 m. apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.

2000 05 18 jam suteiktas Kauno m. garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 08 19]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Garbės piliečių vardai – E. Viskantai ir L. Dambrauskui // Tėviškės žinios. – 2000, geg. 19, p. 4.


VOKIETAITIS ANTANAS [1877 11 12 Bevardiškiuose (Marijampolės r.) – 1950 11 19 Kaune, palaidotas Panemunės kapinėse], pedagogas, chorvedys.

1923–1938, 1944–1950 m. gyveno Kaune.

Nuo 1923 m. buvo Kauno apskrities mokyklų, 1932–1938 m. – Kauno miesto pradinių mokyklų inspektorius. Rūpinosi mokyklų steigimu, statyba, mokymo tobulinimu. Daugiau nei 10 metų vadovavo pedagogų vasaros kursams. Dėstė darbinio mokymo ir kraštotyros metodiką. Siekė pats ir skatino pedagogus mokyti taip, kad dėstomu dalyku mokiniai susidomėtų, jį perprastų ir sugebėtų įgytas žinias panaudoti.
A. Vokietaitis dalyvavo Šaulių, Mokytojų bei Vilniui vaduoti sąjungų veikloje. 1938 m. organizavo didelę pradinių mokyklų moksleivių sporto ir dainų šventę, vykusią dabartinėje LKKA aikštėje. 1944–1950 m. dirbo Kauno mokytojų seminarijoje ir 4-ojoje darbininkų jaunimo mokykloje.
Rašė straipsnius pedagogikos klausimais leidiniams „Naujoji mokykla“, „Švietimo darbas“, „Tautos mokykla“ ir kt.

nuotrauka 1989 m. Žaliakalnyje prie jo namo (Kalniečių g. 78) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1928–1950 m. gyveno žymus pedagogas Antanas Vokietaitis“. Tekstas lietuvių ir rusų kalbomis (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33 p.). 1978 m. Lietuvos kultūros ministerijos nutarimu namas buvo paskelbtas vietinės reikšmės istorijos paminklu.

1989 m. Žaliakalnio mikrorajone brolių Antano ir Juozo Vokietaičių vardu pavadinta gatvė (Kauno m. LDT VK 1989 05 24 sprend. 451).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990). – Vilnius, 1993. – D. 1, p. 160.
3. A. ir J. Vokietaičių g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 178.
4. Žingsniai Vokietaičių gatvėje // Kauno tiesa. – 1989, kovo 26, p. 2.


VOLDEMARAS AUGUSTINAS [1883 04 16 Dysnoje (Ignalinos r.) – 1942 12 16 Maskvoje (Rusija). 2012 12 14 Petrašiūnų kapinėse atidengtas kenotafas], valstybės veikėjas, istorikas, profesorius.

1920–1938, 1940 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1918 m. iš Vokietijos grįžęs į Lietuvą buvo kooptuotas į Valstybės tarybą, tapo pirmuoju ministru pirmininku bei užsienio reikalų ministru, laikinai ėjo Krašto apsaugos ministro pareigas. Buvo intelektualas, mokėjo daug kalbų. 1919 m. A. Voldemaras – Lietuvos atstovas Paryžiaus Taikos konferencijoje. 1920 m. po Steigiamojo Seimo rinkimų iš politikos pasitraukė ir dėstė Aukštuosiuose kursuose, rengė universiteto statutą. 1922–1926 m. buvo LU profesorius. Įkūrė Lietuvos tautininkų sąjungą, kuri jį delegavo į III seimą. 1926–1929 m. tapo ministru pirmininku, kartu eidamas ir užsienio reikalų ministro pareigas. 1928 m. patvirtino naująją Konstituciją. Jo veikla šiuo laikotarpiu vertinama prieštaringai. Istoriko G. Rudžio nuomone, kurioje nors srityje pasireiškęs A. Voldemaras aplink save sukeldavo skandalus ir betvarkę.
Apdovanotas Vyčio kryžiaus II rūšies 1-ojo laipsnio ordinu. 1929 05 06 į jo gyvybę pasikėsino trys studentai. Incidento metu užstojęs A. Voldemarą savo kūnu, žuvo adjutantas P. Gudynas. Politikas įsitraukė į nacionalistų organizacijos „Geležinis vilkas“ organizavimą, tapo populiarus tarp karininkijos ir jaunimo, pradėjo nesiskaityti su A. Smetona. Buvo atstatydintas, iškraustytas iš buto Lietuvos banko pastate ir ištremtas į Platelius, vėliau į Zarasus. Pogrindyje rengė valstybinį perversmą. 1934 m. po nepavykusio pučo kalintas, 1938 m. amnestuotas ir ištremtas į užsienį. Ten prancūzų kalba parašė veikalą „La Lithuanie et ses problemes“ (Lietuva ir jos problemos).
1940 06 19 iš Prancūzijos grįžo į Lietuvą, lipant iš traukinio buvo suimtas ir ištremtas į Rusiją.
1922 m. „De jure“ laidoje, skirtoje paminėti faktui, kad daugelis pasaulio šalių oficialiai pripažino Lietuvos nepriklausomybę, išleistas lietuviškas 1 auksino vertės pašto ženklas (dail. Adomas Varnas) su A. Voldemaro atvaizdu. 2017 m. sukurtas dokumentinis vaidybinis filmas „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą: Voldemaras Augustinas“.
Išleistos jo knygos „Pastabos saulėlydžio valandą“ (Vilnius, 1992), „Istorinis Kristus“ (Kaunas, 1994).
2012 m. išleista Raimundo Kaminsko parengta knygelė „Prof. A. Voldemaro likimo keliais“ (Vilnius).

2005 m. Vytėnuose jo vardu pavadinta nauja gatvė (Kauno m. tarybos 2005 04 14 sprend. Nr. T-216).

nuotrauka 2018 12 05 VDKM sodelio prieigose (greta K. Donelaičio ir Maironio gatvių sankirtos) atidengta paminklinė plokštė, skirta 29-iems sušaudytiems, mirusiems tremtyje, kalinimo vietose Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. ministrų kabinetų nariams atminti ir pagerbti. Joje įamžintas ir Augustinas Voldemaras. Projekto iniciatorius – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), autorius – LGGRTC skulpt. Jonas Jagėla, architektūrinės dalies autoriai – archit. Liucijus Dringelis ir Evaldas Ramanauskas.
Prieiga per internetą: https://goo.gl/BKYMjM  [žiūrėta 2018 12 12]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kaminskas, Raimundas. Prof. A. Voldemaro likimo keliais. – Vilnius, 2012. – P. 54–55.
2. Kauno m. gatvių sąrašas.
3. Lietuvos pašto ženklai : pašto ženklų katalogas : Nepriklausoma Respublika (1918–1940). – Vilnius, 1991. – P. 65–67.
4. Skučaitė, Virginija. Tarpukario ministrų atminimas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2018, gruod. 8, p. 11.


YČAS MARTYNAS [1885 11 13 Šimpeliškiuose (Biržų r.) – 1941 04 06 Rio de Janeiro (Brazilija)], teisininkas, politikas, visuomenės veikėjas, pirmasis Nepriklausomos Lietuvos finansų ministras, bankininkas.

1911–1940 m. gyveno Kaune.

1911 m. atvykęs į Kauną įsidarbino advokato P. Leono padėjėju. 1912 m. išrinktas Kauno gubernijos atstovu į Rusijos IV Dūmą. 1918 12 01 drauge su kitais įsteigė Lietuvos prekybos ir pramonės banką ir buvo paskirtas finansų ministru. 1919 m. paskirtas generaliniu įgaliotiniu finansų reikalams užsienio šalyse, dalyvavo įvedant lietuvišką litą. 1922–1925 m. buvo Lietuvos banko tarybos pirmininkas.
1922 m. drauge su kitais įsteigė Kaune akcinę bendrovę „Patrimpas“ žemės ūkio produktams perdirbti ir veislinei gyvulininkystei plėtoti. Jo įkurtos bendrovės: aliejaus spaudimo gamykla „Ringuva“ ir liejykla „Nemunas“ Kaune veikė iki pat 1940 m.
1922 m. įsteigė Lietuvių evangelikų reformatų draugiją ir buvo išrinktas jos pirmininku. 1924 03 13 parašė „Memorandumą apie reikalingumą protestantams teologijos fakulteto Kaune“. Taip pat čia įsteigė Pasaulinės bažnyčių sąjungos Lietuvos skyrių, išrinktas jos biuro pirmininku. 1928 m. pradėjo skaityti bažnytinės teisės kurso paskaitas Lietuvos universiteto Evangelikų teologijos fakultete. 1930 m. kartu su kitais išrūpino sklypą reformatų bažnyčiai Kaune, buvo išrinktas į komitetą, atsakingą už bažnyčios statybą ir gavo pavedimą rūpintis finansavimu.
1923 m. įkūrė Lietuvių-prancūzų, 1927 m. – Lietuvių-suomių draugijas, o 1933 m. išrinktas Lietuvių-švedų draugijos pirmininku. 1934 m. su kitais organizavo Kaune švedų liaudies meno parodą. M. Yčas leido „Vairą“, bendradarbiavo „Lietuvos ūkininke“, „Lietuvos aide“ ir kt. Nuo 1919 m. su žmona leido evangelikų reformatų laikraštį „Mūsų žodis“.
Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. pasitraukė į užsienį ir netrukus Brazilijoje mirė.
Išleisti jo kūriniai: „Atsiminimai: nepriklausomybės keliais“ (3 t.; 1936, 1991), „Ankstyvoji krikščionybė“ (1997), „Iš Agaro krašto, 1855–1941“ (2009) ir kt. Paulina Dabulevičienė ir Zita Balaišienė parengė leidinį „Jonas ir Martynas Yčai: bibliografijos (Kaunas, 2006); Jonas Aničas – monografiją „Jonas ir Martynas Yčai: gyvenimas ir darbai Lietuvai“ (Vilnius, 2007).

1928 10 28 Vytauto Didžiojo universitete jam suteiktas garbės daktaro vardas.
Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/apie-vdu/garbes-daktarai-ir-profesoriai/vdu-garbes-daktarai.html  [žiūrėta 2012 01 12]

1997 m. Aleksoto mikrorajone Kazliškiuose buv. Gėlių gatvė pavadinta M. Yčo vardu (Kauno m. valdybos 1997 09 23 sprend. Nr. 683; KMS tarybos 2003 03 21 sprend. Nr. T-99).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Aničas, Jonas. Jonas ir Martynas Yčai: gyvenimo ir veiklos datos. – Vilnius, 1995. – 25 p.
2. M. Yčo g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 70–71.
3. Kauno miesto gatvių sąrašas 2003 m.


ZAMBACEVIČIUS ANTANAS [1897 m. Šakiuose – 1919 01 10 Kaune], karys savanoris.

1919 m. sausio mėn. gyveno ir žuvo Kaune.

1919 01 10 apie 21 val. penki 2-ojo pėstininkų pulko, dislokuoto Panemunėje, savanoriai su uniforminėmis kepurėmis patruliuodami prie geležinkelio stoties pasuko į Vytauto prospektą. Praėjo pro vokiečių kareivį, kuris netikėtai pradėjo šaudyti į juos. Nuo pirmo šūvio krito J. Kalasiūnas, antruoju – mirtinai nukautas A. Zambacevičius. Šaligatvis nusidažė krauju, o iš pastato Vytauto pr. 19 išbėgę keli vokiečių kareiviai suėmė likusius savanorius, juos nuginklavo ir nuvarė į belaisvių stovyklą.
Kauno karo komendantūra ryžtingai ėmėsi tirti šį įvykį ir netrukus suimtieji savanoriai buvo išlaisvinti, o vokiečių vadovybė priversta atsiprašyti ir pripažinti, kad incidentą sukėlė neblaivūs jų kariai.

nuotrauka 1999 m. Kauno centre prie pastato, kur buvo nukauti savanoriai (Vytauto pr. 49), atidengta memorialinė lenta: „Šioje vietoje 1919 m. sausio 11 d. eidami tarnybines pareigas garbingai žuvo Lietuvos kariuomenės antrojo pėstininkų pulko savanoriai Juozas Kalasiūnas ir Antanas Zambacevičius“ (Kauno m. mero 1999 04 14 potv. Nr. 115).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Augustaitis, Stasys. Pirmasis savanorių kraujas, pralietas Vytauto prospekte. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 1997, sausio 9, p. 9.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


ZVARTENDIJKAS JANAS (Zwartendijk Jan) [1896–1976], verslininkas, laikinasis Nyderlandų konsulas.

1938–1940 m. gyveno Kaune.

Dirbdamas „Philips“ kompanijoje Kaune, 1940 m. birželio 14 d. buvo paskirtas Nyderlandų garbės konsulu Lietuvoje. Pirmasis pradėjo išdavinėti vizas, kai visos ambasados buvo priverstos nutraukti savo veiklą. Bendraudamas su Japonijos konsulu Ch. Sugihara, pasigaminęs guminį antspaudą, pabėgėliams išdavė leidimus vykti į Nyderlandams pavaldžias Kurasao ir Surinamo salas, taip išgelbėdamas daugiau nei 2345 žydų.
1997 m. Izraelio Yad Vashem muziejus J. Zwartendijkui (po mirties) suteikė Pasaulio tautų Teisuolio vardą.
2015 09 04, 75-ųjų „Gyvybės vizų“ metinių proga, pristatytas Ch. Sugiharai ir J. Zwartendijkui skirtas proginis vokas. 2018 m. į Kauno gatves išriedėjo troleibusas, kurį menininkai papuošė dviejų istorinių asmenybių portretais – vienas iš važiuojančios parodos eksponatų skirtas pagerbti ir atminti J. Zwartendijką.

nuotrauka 2003 09 26 Centre ant namo (Laisvės al. 42) atidengta memorialinė lenta lietuvių ir anglų kalbomis: „Šiame pastate iki 1928 m. veikė Nyderlandų karalystės konsulatas. 1940 m. jis buvo įsikūręs Laisvės al. 29, kur dirbo Jan Zwartendijk, žymus Nyderlandų verslininkas, diplomatas, humanistas, padėjęs emigruoti pavojuje atsidūrusiems keliems tūkstančiams žydų ir kitų tautybių piliečiams“.
Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/estijos-uzsienio-reikalu-ministre-dekojo-kaunieciams-18517  [žiūrėta 2010 08 19]

2003 m. Žaliakalnyje (Vaižganto g. 30) buvusiame Japonijos konsulate įkurtame muziejuje įrengtas bendradarbiavusiam olandui skirtas stendas, atnaujintas 2008 m.

2008 11 26 VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete (Gedimino g. 44), dalyvaujant sūnui Robertui, kuris su tėvais išvyko iš Kauno būdamas vienerių metų, atidaryta Jano Zvartendijko auditorija.

2018 06 15 centrinėje miesto pėsčiųjų gatvėje, priešais istorinį namą (Laisvės al. 29), kuriame 1939–1940 m. buvo konsulo ir verslininko kabinetas, iškilmingai atidengtas jam skirtas monumentas – unikali meninė šviesų instaliacija (idėjos autorė ir įgyvendintoja, šviesos menininkė – olandė Giny Vos), kurios viduryje įmontuota grindinio plokštė su užrašu liet. ir angl. k.: „Jan Zwartendijk (1896–1976) / Nyderlandų garbės konsulas ir bendrovės „Phillips“ atstovas Kaune, 1940 m. vasarą tūkstančiams žydų išdavė vadinamąsias vizas gyventi, taip išgelbėdamas juos nuo holokausto“. Spiralės formos šviesos ratas reprezentuoja J. Zwartendijko išduotas „Kiurasao vizas“. Ceremonijoje dalyvavo Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, Nyderlandų karalius Willemas-Alexanderis, Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, J. Zwartendijko vaikai ir anūkai.
Prieiga per internetą: https://goo.gl/xahUQy  [žiūrėta 2018 06 15]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Andriuškevičius, Arūnas. Diplomatą sudomino ir Kauno nusikaltėlių veikla // Kauno diena. – 2004, kovo 2, p. 1.
2. Ar būtume tokie drąsūs, kaip Jan Zwartendijk? : [pokalbis su Nyderlandų karalystės nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Lietuvoje Gijsbertu Hendriku Christiaanu van der Lingenu] / [kalbino] Gunars Bakšejevs. – Iliustr. // Kaunas pilnas kultūros. – 2017, Nr. 10 (spalis), p. 26–29.
3. Atminimo lenta žydus gelbėjusiam diplomatui // Lietuvos Jeruzalė. – 2003, spalis–gruodis, p. 8.
4. Istorinės atminties sugrąžinimas. – BNS inf. // Kauno diena. – 2018, bal. 27, p. 4.
5. Įamžino diplomatų atminimą // Laikinoji sostinė. – 2008, lapkr. 27, p. 11.
6. Kaunas pilnas kultūros. – 2018, Nr. 7 (liepa), p. 42–43.
7. Lukas, Dainoras. Grąžinta istorinė skola Nyderlandų konsului // Kauno diena. – 2003, rugs. 27, p. 4.
8. Lukas, Dainoras. „Kurasao angelas“ grįžta iš praeities. – Iliustr. // Kauno diena. – 2003, rugs. 26, p. 1, 9.
9. Plastiko stenduose pateikiama informacija apie Nyderlandų Karalystės diplomatus, dalyvavusius „Vizų istorijoje“. – Iliustr. // Vizos gyvenimui: „Sugiharos namų“ ekspozicijos pristatymas. – [Kaunas, 2008]. – P. 4.
10. Radzevičiūtė, Edita. Atidengta atminimo lenta V. Adamkui / Edita Radzevičiūtė. – Iliustr. // Kauno diena. – 2017, lapkr. 3, p. 2.
11. Skučaitė, Virginija, Kniežauskas, Elijus. Dėkojo už tūkstančius išgelbėtų gyvybių. – Iliustr. // Kauno diena. – 2015, rugs. 5, p. 4.
12. Strelcovas, Simonas. Chiune Sugihara ir Janas Zwartendijkas – Pasaulio tautų teisuoliai. Istorinės peripetijos tarp sovietinių struktūrų, žydų pabėgėlių ir gelbėtojų // Genocidas ir rezistencija. – Nr. 2 (14) (2003). – P. 44–50.
13. Šakienė, Jurgita. Karalius Kaune pagerbė savo tautietį. – Iliustr. // Kauno diena. – 2018, birž. 16, p. 5.


ŠAKENIS KONSTANTINAS [1881 11 27 Veleniškiuose (Biržų r.) – 1959 07 07 Troškūnuose (Anykščių r.)], inžinierius, pedagogas, visuomenės veikėjas.

1912 m., 1919–1925 m., 1927–1940 m. gyveno Kaune.

1912 m. dirbo inžinieriumi Kaune prie „Saulės“ draugijos namų statybos, vėliau persikėlė į Vilnių. 1919–1925 m. dirbo Susisiekimo ministerijos Geležinkelių valdyboje, buvo vienas Lietuvos technikų draugijos ir Aukštųjų kursų Kaune steigėjų, dėstė fiziką ir geležinkelių kursą Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, atstovavo Lietuvą įvairiose konferencijose. Nuo 1926 m. buvo Tautos pažangos partijos valdybos narys, tautininkų atstovas III Lietuvos Seime, kol jis buvo paleistas.
1927–1934 m. K. Šakenis užėmė Švietimo ministro pareigas. Jam vadovaujant įvestas visuotinis privalomas pradinis mokymas, įkurta Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazija. Labai trūko mokykloms patalpų; 1929 m. ministras atidarė naujai pastatytus Kaune V. Kudirkos pradinės mokyklos rūmus. Kaune įsteigta konservatorija, daug mokyklų pastatyta kaimuose, pagyvėjo amatų mokyklų raida. 1930 m. K. Šakenis buvo vienas Lietuvių tautininkų fondo steigėjų, Vytauto Didžiojo komiteto pirmininkas, nuo 1934 m. – VD ordino tarybos pirmininkas, o 1934–1940 m. – valstybės kontrolierius. Nuo 1936 m. buvo Seimo narys ir jo pirmininkas, 1937 m. – Lietuvos inžinierių draugijos pirmininkas. Už darbus mokslo, literatūros bei meno srityje 1930 m. buvo išrinktas Tarptautinės viduramžių studijų asociacijos nariu korespondentu.
Kūrė fizikos terminiją, 1918–1919 m. parašė 3 dalių Fizikos vadovėlį gimnazijai, kurio leidimas buvo pakartotas 5 kartus. Į lietuvių kalbą išvertė A. Mickevičiaus „Poną Tadą“ (1924), parašė knygą „Aušra“ ir jos gadynė“ (1933), memuarus „Vaizdai ir mintys nelaisvėje“ (Vilnius, 1992). 1935 m. išleido monografiją apie Vabalninką. Rašė straipsnius leidiniams „Viltis“, „Vairas“, „Lietuvių balsas“, skatino mokslo veikalų leidybą.
1940 m. apsigyveno tėviškėje, o 1941 06 14 suimtas ir išvežtas į Sibirą ir be teismo kalintas Kraslage, vėliau nuteistas 10 metų kalėti. Tapo invalidu ir paleistas iš lagerio gyveno su šeima.
1956 m. be leidimo grįžęs į Lietuvą su šeima apsigyveno Troškūnuose, kur ir mirė.
Išleistos jo knygos: „Fizika“ (Kaunas, 1920), „Vaizdai ir mintys nelaisvėje“ (1995), „Iki „Vaizdų ir minčių nelaisvėje“ (Vilnius, 1997).
Skulpt. Juozas Zikaras sukūrė inžinieriaus bareljefą ir portretinį medalioną (sukūrimo metai nežinomi).

1998 m. viena Dainavos mikrorajono gatvė pavadinta jo vardu (1998 02 10 Kauno m. valdybos sprend. Nr. 69).

nuotrauka 2006 12 04 125-ųjų gimimo metinių proga Centre ant namo (Vytauto pr. 89/9) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1930–1940 m. gyveno žymus visuomenės ir tautininkų sąjungos veikėjas, Švietimo ministras (1927–1934 m.), valstybės kontrolierius (1934–1940 m.), seimo pirmininkas (1936–1940), Sibiro lagerių kalinys ir tremtinys Konstantinas Šakenis“ (Kauno m. administracijos direktoriaus 2006 12 04 įsak. A-3030).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 127.
2. K. Šakenio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Vilnius, 2001. – P. 152.
3. Prisimintas žymus tarpukario veikėjas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, gruod. 5, p. 5.
4. Valentaitė Z. Susitikimas su istorija: Paminėtos Konstantino Šakenio 125-osios gimimo metinės. – Portr. // Dainavos apžvalga. – 2006, Nr. 7, spalis, p. 2.


ŠEINIUS IGNAS , tikroji pavardė Jurkūnas [1889 04 03 Šeiniūnuose (Širvintų r.) – 1959 01 15 Stokholme (Švedija)], lietuvių ir švedų rašytojas modernistas, publicistas ir diplomatas.

1907–1908 m., 1933–1935 m. gyveno Kaune.

1907–1908 m. mokėsi „Saulės“ mokytojų kursuose Kaune. 1911–1915 m. studijavo Maskvoje, 1916–1919 m. buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centrinio komiteto įgaliotinis Stokholme. Kaune lankydavosi epizodiškai. Susikūrus nepriklausomai Lietuvai, 1923–1927 m. buvo Lietuvos ministras Skandinavijos šalims. 1927 m. panaikinus Lietuvos pasiuntinybę Stokholme, švedė žmona Gerdruda Sydoff nesutiko važiuoti į Lietuvą, todėl I. Šeinius liko gyventi Švedijoje.
Grįžęs į Kauną, 1933–1935 m. redagavo dienraštį „Lietuvos aidas“, dirbo teatro direktoriumi, atstovavo švedų įmonėms, gaminusioms degtukus, asfaltą, laivus. Nuo 1936 m. dirbo patarėju Klaipėdos krašto spaudos reikalams. Atgavus Vilnių, buvo Lietuvos „Raudonojo kryžiaus“ įgaliotinis. Prasidėjus sovietizacijai kelis mėnesius stebėjo įvykius Lietuvoje, 1940 08 10 pasitraukė į Švediją, kur su šeima gyveno iki gyvenimo pabaigos. Tą laikotarpį pavaizdavo romane „Raudonasis tvanas“ (1940).
Švedų kalba parašė apybraižą „Lietuvių kultūra“ (1917) ir novelių knygas „Vasaros vaišės“, „Bangos siaučia“, „Nakties žiburiai“ (visos 1914), rinkinį „Naktis ir saulė“ (1918). Kaune išleisti jo kūriniai „Aš dar kartą grįžtu“ (1937) ir komedija „Diplomatai“ (1937). 1938 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu. I. Šeiniaus romanas „Kuprelis“ (1913, 1932) įtrauktas į bendrojo lavinimo mokymo programas. Išleistas jo „Raštų“ tritomis (Vilnius, 2001). Minint Lietuvos ir Švedijos diplomatinių santykių atkūrimo dvidešimtmetį, Lietuvai perduota dalis diplomato archyvo. Dalyvaujant vaikaičiui Ignui Šeiniui, Lietuvos URM surengta dokumentų paroda „Ignas Šeinius tarp Lietuvos ir Švedijos“.
Janina Žėkaitė parengė monografiją „Ignas Šeinius“ (Vilnius, 1999). Atskira knyga išleista mokslinės konferencijos medžiaga „Ignas Šeinius: prozininkas, dramaturgas, politikas“ (Vilnius, 2001). Sigutė Radzevičienė apie jį parengė metodinę medžiagą studentams (Vilnius, 2006), o po 15 m. tyrinėjimų išleido monografiją „Neatrastasis Ignas Šeinius“ (Vilnius, 2011).

1993 m. Aleksoto mikrorajone, Birutėje, jo vardu pavadinta nauja gatvė (Kauno m. mero 1993 06 18 potv. Nr. 615), taip pat gatvės Širvintose ir Vilniuje.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno m. gatvių sąrašas.
2. Šeiniaus g. – Portr. // Kaunas, gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 153–154.


ŠILEIKA JONAS [1883 07 02 Jadagonyse (Kauno r.) – 1960 10 27 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], tapytojas, pedagogas, profesorius.

1921–1960 m. gyveno Kaune, išskyrus 1940–1941 m., kai dirbo Vilniuje.

Gimė ir užaugo Kauno rajone. Pradžios mokyklą baigė Mikituose. Jo mama ir senelis buvo garsūs audėjai. Piešti pamokė tėvo brolis – kaimo puodžius. 1900 m. J. Šileika išvyko į JAV. Užsienyje mokėsi įvairiose meno mokyklose, palaikė ryšius su Lietuvių dailės draugija, nuo 1909 m. dalyvavo jos rengiamose parodose. 1921 m. grįžęs į Lietuvą iškart įsitraukė į dailės gyvenimą. 1922–1940 m. buvo Kauno meno mokyklos, 1941–1951 m. – Taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto dėstytojas, nuo 1944 m. – profesorius. Išugdė kelias menininkų kartas. Gyvenęs netoli Meno mokyklos, karo metais savarankiškai ją saugojo.
Tapė portretus, tėviškės vaizdus, dalyvavo parodose. Kaune surengė 4 personalines parodas (1958, 1959, 1973, 1983). Domėjosi savo krašto istorija. Kai kurias legendas laikė tikrais įvykiais. Nutapė apie 100 darbų: Maironio (1923), J. Basanavičiaus, J. Naujalio (abu 1924), B. Dauguviečio (1927) ir kt. portretus; peizažus „Nemuno slėnis ties Jundakalniu“ (1922), „Žiema Kaune“ (1924), „Kaunas iš Žaliakalnio“ (1937), „Kaunas ties Marvele“ (1943), „Kaunas ties Aleksotu“ (1956) ir kt. Jo kūriniai saugomi įvairiuose muziejuose, įstaigose ir asmeninėse kolekcijose.
1928 m. apdovanotas Nepriklausomybės dešimtmečio jubiliejiniu medaliu. Vokiečiams traukiantis iš Kauno saugojo nespėtą išgrobstyti Meno mokyklos turtą. 1947 m. gavo Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo, o 1958 m. – nusipelniusio liaudies dailininko vardą. Dailininko gimtinė su atminimo kryžiumi įtraukti į Kauno r. lankytinų vietų sąrašą.
Išleistas „LTSR liaudies dailininko profesoriaus J. Šileikos 75 metų amžiaus sukakčiai paminėti dailės darbų parodos katalogas“ (Kaunas, 1958), 15 atvirukų rinkinys „Jonas Šileika“ bei 16 reprodukcijų aplankas (abu Vilnius, 1971).

nuotrauka 1924 04 11 Meno mokyklos direktoriui mokiniai įteikė marmurinę atminimo lentą su užrašu „Lietuvos / Meno Mokyklos Įsteigėjui / ir jos pirmajam Direktoriui / Justinui Vienožinskiui / Už pakeltą triūsą šį rūmą statant, / taip - pat / pirmajai Mokytojų tarybai / P. Čiurlioniui, V. Didžiokui, A. Galdikui, / P. Galaunei, P. Kalpokui, J. Šileikai, / K. Škleriui ir Ign. Šlapeliui. / Už nenuilstamą darbą sunkiose aplinkybėse / Mokyklai besikuriant / tariame širdingą ačiu. / Meno Mokyklos Klausytojai. / Kaunas / MCMXXIV / Balandžio II d.“, kuri ir dabar puošia Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto 2-ajame aukšte esančios salės sieną.

nuotrauka 1928 m. Žaliakalnyje tapytojas pasistatė namą (Žalioji g. 31), kuriame gyveno iki mirties. Aštuntajame dešimtmetyje ant jo buvo pritvirtinta memorialinė lenta: „Šiame name 1928–1960 m. gyveno dailininkas Jonas Šileika“. Lenta dingo.

2000 10 Jadagonių kaime (Kauno r.) esančioje gimtojoje sodyboje dailininko J. Šileikos atminimui pastatytas medinis kryžius.
Prieiga per internetą: http://www.culture.lt/daile/01(2)/n.htm  [Žiūrėta 2010 08 18]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jonas Šileika. – Iliustr. // Novužės krašto vaikai / Bernardas Aleknavičius, Vincentas Aleknavičius. – Marijampolė, 1999. – [D.] 2, p. 66–67.
2. Jonas Šileika. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 124–125.
3. K. B. Lietuvos Meno Mokyklos iškilmės // Lietuva. – 1924, bal. 14, p. 5.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


ŠILINGAS STASYS [1885 11 23 Vilniuje – 1962 11 13 Kelmėje; 1999 08 27 perlaidotas Ilguvos kapinėse (Šakių r.)], teisininkas, visuomenės veikėjas, literatas.

1919–1941 m. gyveno Kaune.

1919 01 02 Lietuvos Vyriausybei persikėlus iš Vilniaus į Kauną, S. Šilingas su šeima įsikūrė laikinojoje sostinėje. 1919–1920 m. ėjo Lietuvos Valstybės tarybos pirmininko pareigas. 1920–1926 m. dirbo advokatu. 1922–1926 m. – I ir II Seimo Lietuvos ūkininkų sąjungos atstovas, 1926–1928 m. ir 1934–1938 m. – Teisingumo ministras, 1928–1938 m. – Lietuvos Respublikos Valstybės tarybos pirmininkas. Jo iniciatyva parengti Teismų santvarkos, Tautai ir valstybei saugoti, Spaudos ir kt. įstatymai. Laikomas vienu pagrindinių 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos parengėjų.
S. Šilingas visada domėjosi ir rūpinosi Lietuvos kultūra, menu, jų paveldu. Nuo 1920 m. Kaune rengė meno parodas. Pats buvo sukaupęs daugiau kaip 100 dailės kūrinių. 1920 m. buvo vienas pagrindinių Lietuvos meno kūrėjų draugijos iniciatorių ir organizatorių, žurnalo „Menas“ redakcinės komisijos narys. Draugija inicijavo Operos ir Dramos vaidyklų, M. K. Čiurlionio meno galerijos, Meno mokyklos steigimą. Organizavo dailės parodas, rinko tautodailės dirbinius ir t.t. S. Šilingas buvo išrinktas Meno rūmų komisijos nariu. 1921 m. kartu su kanauninku J. Tumu-Vaižgantu ir kt. įsteigė Lietuvai pagražinti draugiją. 1922 m. tapo Lietuvos Šaulių sąjungos narys, vėliau išrinktas jos valdybos vicepirmininku ir pirmininku. 1925 m. kartu su M. Biržiška, A. Žmuidzinavičiumi ir kt. Kaune įsteigė Vilniui vaduoti sąjungą. 1927 m. buvo Lietuvių-estų draugijos steigėjas, valdybos narys, kurį laiką – pirmininkas. 1930 m. aktyviai dalyvavo Vytauto Didžiojo jubiliejaus komitete ir renginiuose. 1933 m. kartu su V. Krėve, B. Sruoga, M. Dobužinskiu ir kt. įsteigė Lietuvos teatro draugiją. 1935 m. VDU skaitė valstybės teisės paskaitas. Dėl savo iškalbos buvo vadinamas „šiaurės Ciceronu“. 1938 m. iš valstybės tarnybos pasitraukė.
Savaitgaliais ir vasarą su žmona ir devyniomis dukromis apsistodavo 1925 m. pirktame Ilguvos dvaro Misiūnų palivarke (Šakių apskr.). Rusams okupavus Lietuvą, 1941 06 14 su žmona Emilija ir dukra Raminta iš Misiūnų ištremtas į Krasnojarsko krašto lagerius. 1954 m. vasarą grįžo į Kauną, bet praėjus vos trims savaitėms buvo suimtas ir ištremtas į Žitomiro srities (Ukraina) psichiškai nesveikų invalidų namus. Į Lietuvą S. Šilingas grįžo 1961 m., tačiau nepraėjus nei metams mirė ir buvo palaidotas Kelmėje, bet vykdant paskutinę jo valią, 1999 m. drauge su iš Sibiro pargabentais žmonos ir dukros palaikais perlaidotas Ilguvos kapinėse.
Už nuopelnus lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei 1931 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ir Šaulių žvaigždės ordinais, 1938 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu bei Italijos Karūnos ordino Didžiuoju Riterio Kryžiumi, 1939 m. – Šaulių žvaigždės ordino medaliu.
1922 m. „De jure“ laidoje išleistas pašto ženklas su Lietuvos Tarybos prezidiumo narių – J. Staugaičio, A. Smetonos ir S. Šilingo atvaizdais (dail. Adomas Varnas); sukurtas teisininko reljefinis portretas (skulpt. J. Zikaras). Minint 120-ąsias gimimo metines išleistas dailininko Jono Jermalavičiaus kolekcinis vokas. 2017 m. sukurtas dokumentinis vaidybinis filmas „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą: Stasys Šilingas“.
1999 m. išėjo S. Šilingo „Tautos dainų genezė“ (Vilnius), Albino Vaičiūno knygelė „Stasio Šilingo gyvenimo kelias“ (Vilnius, 2005), 2010 m. – Ramunės Dranseikaitės „Stasio Šilingo politinė ir visuomeninė veikla (1885–1962)“ (Vilnius) ir Vyto Urbono monografija „Stasys Šilingas. Gyvenimas tautai ir valstybei“ (Vilnius).

1999 10 14 įsteigta Stasio Šilingo draugija, kurios tikslas – plačiau supažindinti su šia asmenybe, jos politine, visuomenine ir kultūrine veikla, rūpintis S. Šilingo atminimo įamžinimu.

2010 m. vienai gatvei Rokuose suteiktas S. Šilingo vardas [Kauno m. sav. tarybos 2010 05 20 sprend. Nr. T-242].

nuotrauka 2012 02 15 Senamiestyje, ant pastato (T. Daugirdo g. 4) atidengta memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1919–1941 m. gyveno Valstybės Tarybos pirmininkas, Seimo narys, teisingumo ministras, Sibiro kankinys Stasys Šilingas (1885–1962)“ (skulpt. Vytautas Narutis; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 11 04 įsak. Nr. A-4136).
Prieiga per internetą: http://kaunas.lt/index.php?2980938493  [žiūrėta 2012 02 17]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Duobaitė-Bumbulienė, Rasa. Lietuvos valstybininkui Stasiui Šilingui atminti. – Iliustr. // Tremtinys. – 2012, vas. 24, p. 4.
2. Juozas Zikaras. – Kaunas, 2009. – P. 145.
3. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimai // Laikinoji sostinė. – 2010, geg. 29, p. 9.
4. Kilpys, Valdas. Pagerbti iškilūs šauliai. – Iliustr. // Trimitas. – 2012, Nr. 1, p. 21.
5. Kolekcionierių kampelis : Stasys Šilingas (1885 11 11–1962 11 13) : [kolekcinis vokas]. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 2005, lapkr. 12, p. 3.
6. Lietuvos pašto ženklai : pašto ženklų katalogas : Nepriklausoma Respublika (1918–1940). – Vilnius, 1991. – P. 65–67.
7. Stasys Šilingas (1885–1962) / Albinas Vaičiūnas. – Portr. // Lietuvos valstybės kūrėjai. – Vilnius, 2006. – T. 2, p. 95–96.
8. Tumėnienė, Nijolė. Petras Kalpokas : [albumas]. – Vilnius, 1983. – P. 138.
9. Urbonas, Vytas. Stasys Šilingas. Gyvenimas tautai ir valstybei : monografija. – Vilnius, [2010]. – P. 227.
10. Zemlickas, Gediminas. Stasys Šilingas – tarsi iš ilgos nebūties būtų sugrįžęs (1). – Iliustr. – B. d. // Mokslo Lietuva. – 2012, kovo 8, p. 1, 6–7.


ŠIMKUS JONAS [1873 04 25 Sūrupyje (Telšių r.) – 1944 06 04 Maironiškiuose (Kauno m.); palaidotas Kauno senosiose kapinėse, vėliau kapas perkeltas į Petrašiūnų kapines], chemikas, ekonomistas, ministras, rektorius, profesorius.

1918–1944 m. gyveno Kaune.

1918 m. pab. grįžo į Lietuvą. 1918 12 26–1919 03 12 buvo II ministrų kabineto ir 1919 04 12–1919 10 07 IV ministrų kabineto prekybos ir pramonės ministras, o 1921 04 11–1922 02 02 – VI ministrų kabineto krašto apsaugos ministras.
1922 02 13 Lietuvos vyriausybės paskirtas universiteto ordinariniu profesoriumi ir pirmuoju Lietuvos universiteto rektoriumi (iki 1923 09 01). 1922–1940 m. buvo Organinės chemijos technologijos katedros vedėjas, dėstytojas, pasižymėjo moksline ir organizacine veikla. Profesorius buvo vienas pirmųjų Lietuvos mokslininkų ir pedagogų, kurie gilinosi į vadybą ir administravimą.
1924 m. J. Šimkus buvo Lietuvių-latvių draugijos pirmininkas, 1926–1940 m. – Norvegijos garbės konsulas, 1931 m. – vienas Lietuvos psichotechnikos ir profesinės orientacijos, Mokslinės vadybos bei kt. draugijų steigėjas, vienas lietuvių verslininkų sąjūdžio pradininkų.
Parašė: „Cheminė technologija, I d., Kuras ir vanduo“ (1923), „Chemijos karas“ (Kaunas, 1928), „Psichotechnika ir jos reikšmė darbo tvarkymui = La science psychotechnique et son importance dans l'organisation scientifique du travail“ (Kaunas, 1928), „Priešdujinė apsauga“ (1928), „Privatinis ūkio mokslas“ (Kaunas, 1931), „Kaučukas“ (Kaunas, 1933), daug rašė cheminės technologijos, psichotechnikos, verslo, ekologijos ir kt. klausimais „Technikoje“, „Lietuvos ūkyje“, „Kosmos“, „Logos“ ir kt.

1989 02 15 Antano Sniečkaus politechnikos instituto Organinės technologijos katedroje (dab. KTU Cheminės technologijos fakultetas, Radvilėnų pl. 19) atidengtas Jonui Šimkui skirtas bareljefas (skulpt. Vladas Žuklys).

1998 m. KTU Organinės technologijos katedros Polimerų chemijos laboratorija pavadinta prof. J. Šimkaus vardu.

nuotrauka 2003 04 25, minint profesoriaus 130-ąsias gimimo metines, VDU (K. Donelaičio g. 52, 422 a., IV a.) buvo atidaryta jo vardo auditorija.

nuotrauka 2013 05 16 ant namo (Nepriklausomybės a. 7) atidengta memorialinė lenta su užrašu: „Šiame pastate 1933–1940 m. veikė Norvegijos Karalystės konsulatas, kuriam vadovavo prof. Jonas Šimkus (1873–1944), pirmasis Lietuvos universiteto Kaune rektorius, Lietuvos Respublikos prekybos ir pramonės ministras“ (skulpt. Jonas Venckūnas; Kauno m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 02 08 įsak. Nr. A-465).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?1268299700  [žiūrėta 2013 05 17]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Bačiulis, Jonas. Pirmajam rektoriui atminti // Kauno tiesa. – 1989, kovo 17, p. 7.
2. Gražulevičius, J. V. Pirmasis Lietuvos universiteto rektorius // Kauno diena. – 1998, bal. 21, p. 32.
3. Jokubauskienė, Živilė. Pirmojo rektoriaus auditorija // Darbai ir dienos. – 2003. – [T.] 34, p. 350–351.
4. Marcinkevičienė, Danutė. Atminimo lenta prie buvusio Norvegijos konsulato // XXI amžius. – 2013, geg. 31, priedas „XXI amžiaus horizontai“, p. 2.
5. Pabedinskas, Tomas. Jono Šimkaus gimimo metinės. – Iliustr. // Draugas. Mokslas, menas, literatūra. – 2003, geg. 3, p. 3.
6. Paminėtos prof. Jono Šimkaus gimimo metinės. – Iliustr. // Universitas Vytauti Magni. – 2003, Nr. 4, gegužė–birželis (Nr. 4), p. 17.


ŠIMOLIŪNAS JONAS [1878 05 21 Jusėnuose (Panevėžio r.) – 1965 02 11 Čikagoje (JAV)] statybos inžinierius, visuomenininkas, profesorius.

1919–1944 m. gyveno Kaune.

1918 m. vadovavo Lietuvių evakuacijos komitetui ir iš suomių gautu laivu pargabeno apie 2000 karo pabėgėlių. Grįžęs į tėvynę, pirmajame Lietuvos ministrų kabinete buvo susisiekimo ministerijos valdytojas. 1918 12 26–1919 06 12 vadovavo Susisiekimo ministerijos darbui. Su kitais įsteigė Lietuvos komercinį banką. M Yčui išvykus, ėjo susisiekimo ministro pareigas ir evakavo valstybines įstaigas iš Vilniaus į Kauną.
Įsteigė Kelių ir geležinkelių valdybą, Jachtklubą (1921) ir buvo pirmasis jo komandoras. Vadovavo Lietuvos technikų draugijai. Buvo Lietuvių-suomių, Lietuvių-švedų, Lietuvai pagražinti draugijų narys, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus pareigūnas.
Organizavo priėmimą ir apsaugą iš JAV atvykusiai karinei Maitinimo komisijai, kai buvo nušautas sargybinis Pranas Eimutis. 1920–1922 m. buvo Aukštųjų kursų Technikos skyriaus vedėjas ir lektorius. Įsikūrus LU, ėjo ekstraordinarinio profesoriaus pareigas, vadovavo Statybos katedrai, dėstė kelių, hidrotechnikos įrengimų, tiltų, uostų statybos disciplinas, rūpinosi jaunųjų dėstytojų rengimu, buvo vienas iš lietuviškos techninės literatūros ir terminologijos kūrėjų.
1924–1936 m. ėjo Susisiekimo ministerijos vyr. inspektoriaus ir Klaipėdos bei Šventosios uostų statybos viršininko pareigas. Išleido knygas „Šventosios uostas: istorija, ekonominė reikšmė, uosto statyba“ (1933) ir „Klaipėdos uostas“ (1939).
1928 m. apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio, 1936 m. – Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinais. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1950 m. – į JAV. 1949–1960 m. vadovavo Pasaulio lietuvių inžinierių ir architektų sąjungai, yra jos garbės narys.

1995 m. Aleksoto mikrorajono gatvė, susikertanti su Kalkinės ir S. Kolupailos gatvėmis, pavadinta J. Šimoliūno vardu (Kauno m. mero 1995 04 06 potv. Nr. 233; Kauno m. sav. tarybos 2014 10 16 sprend. Nr. T-520).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. J. Šimoliūno g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 155.
2. Kauno m. gatvių sąrašas.
3. Lukauskaitė, Audra. Jonas Šimoliūnas ir jo knyga „Šventosios uostas“ – Portr. // Vakarinė Palanga. – 1998, geg. 20–23, p. 6.


ŠIMONIS KAZYS [1887 08 25 Starkonyse (Kupiškio r.) – 1978 06 05 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse; jo atminimui 1981 m. pastatytas medinis dail. Algirdo Pakeliūno stogastulpis], dailininkas, nusipelnęs meno veikėjas.

1907–1909 m., 1918–1926 m., 1928–1978 m. gyveno Kaune.

1907 m. mokėsi „Saulės“ mokytojų kursuose. Piešimo ir tapybos – pas T. Daugirdą ir A. Varną. 1918 m. apsigyveno Kaune. 1920–1921 m. dėstė „Aušros“ gimnazijoje ir J. Damijonaičio mokytojų kursuose. Piešė lietuviškus ornamentus, rinko liaudies meną. Nuo 1920 m. rengė parodas šalyje ir užsienyje, aktyviai dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų draugijos veikloje. Nuo 1934 m. buvo Kauno meno mokyklos bibliotekininkas, vėliau – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto muziejaus vedėjas.
1951–1959 m. dirbo KPI Architektūros katedros laborantu, dėstė piešimą. Sukūrė apie 2000 grafikos ir tapybos darbų, iliustravo knygas. Kūrė peizažus, portretus, ekslibrisus, plakatus, pašto ženklus, spektaklių dekoracijas. Jo paveikslai puošė Maironio, Vydūno ir kitų žymių žmonių namus. Istorinę ir meninę vertę turi jo senovės architektūros ir meno paminklų piešiniai. Mėgiama tema – piliakalniai.
K. Šimonio darbai visada žavėjo plačiuosius visuomenės sluoksnius, ypač Amerikos lietuvius. Didelė kūrinių dalis saugoma M. K. Čiurlionio dailės galerijoje, nemažai – kraštotyros muziejuose ir pas privačius asmenis. Dailininkas rinko lietuvių liaudies meno pavyzdžius, rašė straipsnius etnografijos klausimais. Kolekcionavo įrašus apie Lietuvą, padarytus iki XV a., bei spaudos draudimo laikų knygas.
Surengė 47 personalines parodas. Parašė poetinės prozos knygą „Girių giesmės“ (1936) ir atsiminimus „Gyvenimo nuotrupos“ (1959, 1966).
Bibliografinėmis retenybėmis tapo reprodukcijų albumai „Kazio Šimonio kūryba“ (Marijampolė, 1938) bei „Senasis Kaunas“ (Kaunas, 1967). Sudaryti 13 jo atvirukų aplankai (1967, 1975) ir 12 atvirukų rinkinys „Lietuvos rašytojų portretai“ (Kaunas, 1997)“. 1997 m. surengta jubiliejinė kūrybos paroda , išleistas katalogas „Kazys Šimonis, 1887–1978“ (Kaunas, 1997). 2007 m. minint 120-ąsias gimimo metines, K. Šimonio gimtinėje pastatytas stogastulpis (tautodail. Jonas Šmigelskis, Leonas Perekšlis bei Gintautas Bernadickas). Menotyrininkė Nijolė Tumėnienė sudarė reprodukcijų albumą „Kazys Šimonis“ (Vilnius, 2006), poetas R. Keturakis parengė: dailininko poezijos rinkinį „Kas tu esi?“ (Kaunas, 2006), „K. Šimonis – sakmės, poezija, poetinė proza“ (Kaunas, 2007), Kazys Šimonis „Istoriniai ir etnografiniai užrašai“ (Kaunas, 2009). Danutė Jedzinskienė išleido monografiją „Kazys Šimonis“ (Vilnius, 1986). 2015 m. išleista knyga „Kazys Šimonis. Kryžių, koplytstulpių ir stogastulpių piešiniai“ (Kaunas).

nuotrauka 1985 m. ant namo, kuriame gyveno, prikabinta pirmoji atminimo lenta. 1992 m. lenta nuplėšta. 1996 01 25 centre (Kęstučio g. 68) atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu (skulpt. Vladas Žuklys, archit. Jonas Lukšė; Kauno m. mero 1996 01 15 potv. Nr. 30). 2014 m. lenta atnaujinta: „Šiame name 1965–1978 m. gyveno žymus dailininkas Kazys Šimonis“.

[1997] m. įkurtas Kazio Šimonio paramos fondas, siekiantis surinkti ir publikuoti visą dailininko palikimą. Rengiami jo vardo Aukštaitijos menininkų parodos-konkursai.

2007 12 11 minint 120-ąsias gimimo metines, prie KTU Elektronikos ir valdymo inžinerijos fakulteto pastato (Studentų g. 48) atidengta memorialinė lenta: „1951–1959 metais universiteto (Kauno politechnikos instituto) Architektūros katedroje dirbo Kazys Šimonis (1887–1978), dailininkas, rašytojas, mąstytojas“ (skulpt. Arūnas Sakalauskas).

2008 m. jo vardu pavadinta gatvė (Kauno m. sav. tarybos 2008 07 17 sprend. Nr. T-361).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Gedminienė, Violeta. Įamžintas Kazio Šimonio atminimas. – Iliustr. // Studijų aidai. – 2007, gruod. 20, p. 1, 8.
2. Inytė, Vėjūnė. Dėl duonos kąsnio dailininkas savo principų neišdavė. – Portr. // Laikinoji sostinė. – 2007, gruod. 29, p. 9.
3. Kazys Šimonis. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. P. 126–127.
4. Navardauskas, Ramutis. Rastas paveikslas tarsi ant sparnų parskrenda // Diena. – 1995, geg. 20, p. 12.
5. Prezidentas pagerbė dailininką. – Iliustr. // 15 min. – 2007, gruod. 3, p. 3.


ŠIUGŽDINIS VACLOVAS [1911 08 16 Kaune – 1988 11 22 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], pedagogas, poetas, vertėjas.

1911–1988 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

1921 m., šeimai sugrįžus į Lietuvą, V. Šiugždinis mokėsi „Vyturėlio“ pradinėje mokykloje. 1932 m. baigė Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos Kauno gimnaziją suaugusiems. 1925–1933 m. „Spindulio“ spaustuvėje dirbo raidžių surinkėju, 1933–1938 m. – korektoriumi. 1933–1934 m. mokėsi Karo mokykloje. V. Šiugždinis, 1938–1940 m. dirbęs Kauno jėzuitų gimnazijos mokytoju, o vokiečių okupacijos metais buvęs jos direktoriumi, slėpė žydų tautybės moterį ir jos vaiką, kuriuos naktimis vesdavo pasivaikščioti ant gimnazijos stogo. Nuo 1932 m. studijavo romanistiką VDU Humanitarinių mokslų fakultete. Gavęs stipendiją, 1938–1939 m. tobulinosi Nansi ir Bezansono (Prancūzija) universitetuose, įgijo teisę mokyti prancūzų kalbos ir literatūros. 1939–1971 m. mokytojavo Kauno ir kitų miestų mokyklose, dėstė finansiniame technikume, mokytojų seminarijoje ir kt. Nuo 1944 m. dirbo leidyklose.
V. Šiugždinis buvo poliglotas. Vertė iš prancūzų, ispanų, lenkų, rusų, lotynų, graikų kalbų poezijos ir prozos kūrinius, dramos veikalus. Išskirtinę vietą vertėjo palikime užėmė poeto Oskaro Milašiaus kūryba, kurios vertimams jis paskyrė paskutinius dešimt gyvenimo metų.
1936 m. išleistas pirmasis V. Šiugždinio poezijos rinkinys „Amžini stabai“ (Kaunas). 1998 m. pasirodė antroji poezijos knyga „Stabai sudužo“ (Kaunas).

nuotrauka 2009 m. ant namo Žaliakalnyje (Tulpių g. 10) dukros Dalios Loretos Šiugždinytės iniciatyva atidengta atminimo lenta: „Čia gyveno / Šiugždiniai / Vaclovas nuo 1980–1988 m. / mokytojas, poetas, vertėjas / Vanda nuo 1980–2009 m. / mokytoja, vertėja“.

2013 02 07 vienai iš Kauno gatvių Šilainių mikrorajone suteiktas Vaclovo Šiugždinio vardas (Kauno m. sav. tarybos 2013 02 07 sprend. Nr. T-43).

nuotrauka 2014 02 17 ant namo Laisvės al. 101 atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1942–1980 m. gyveno poetas, vertėjas, mokytojas Vaclovas Šiugždinis“ (skulpt. Danielius Sodeika; Kauno m. sav. administracijos direktoriaus 2013 10 28 įsak. Nr. A-2908).
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?795839889  [žiūrėta 2015 04 09],  http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2014/02/28/atmi_04.html  [žiūrėta 2015 01 21]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atminimo lenta poetui, vertėjui, mokytojui Vaclovui Šiugždiniui // XXI amžius. – 2014, vas. 14, p. 16.
2. Navakas, Kęstutis. Chrestomatiniai Kauno žmonės. – Portr. – Rubrika: Kitoks žvilgsnis // Kauno diena. – 2011, spal. 15, p. 6.
3. Šiugždienė, Livija. Atminimo lenta poetui – pagarba atsparumo misijai. – Iliustr. // XXI amžius. – 2014, vas. 28, p. 16.


ŠKĖMA ANTANAS [1910 11 29 Lodzėje (Lenkija) – 1961 08 11 Yst Kokalike (JAV)], išeivijos rašytojas-modernistas, dramaturgas, aktorius ir režisierius.

1925–1940 m. gyveno Kaune.

1925–1929 m. mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, kurią baigęs įstojo į LU Medicinos fakultetą. 1931 m. perėjo į VDU Teisių fakultetą.
1929 m. dienraštyje „Lietuvos aidas“ išspausdino savo pirmąją novelę „Baimė“. 1935 m. įstojo į Vlado Sipavičiaus dramos studiją. 1936–1940 m. buvo Vaidilos ir Valstybės teatrų aktorius ir režisierius, vaidino beveik visuose tuo metu statytuose spektakliuose. Dalyvavo 1941 m. birželio sukilime.
1940 m. su režisieriaus R. Juknevičiaus grupe persikėlė į Vilnių. 1941–1944 m. rašė tekstus radijo vaidinimams valstybiniame radiofone. 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1947 m. išleido novelių rinkinį „Nuodėguliai ir kibirkštys“. 1949 m. emigravo į JAV. Žuvo autokatastrofoje.
Amerikoje išleido novelių rinkinius „Šventoji Inga“ (1952) bei „Čelesta“ (1960), romaną „Balta drobulė“ (1958), kuris įtrauktas į Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklų programas. Kūriniai autobiografiški, juose dažnai minimas Kaunas. Išleisti trys A. Škėmos „Raštų“ tomai (Chicago, 1985). Lietuvoje išleistas „Rinktinių raštų“ dvitomis.
Leidykla „Baltos lankos“ išleido Loretos Mačianskaitės parengtą studiją „Antanas Škėma“ (Vilnius, 2003).

1993 m. Aleksoto mikrorajone buvusi Vairo gatvė pavadinta jo vardu (Kauno m. mero 1993 06 18 potv. Nr. 615).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Kauno gatvių sąrašas.
2. Škėmos g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 155–156.


ŠMULKŠTYS (PAPARONIS) ANTANAS [1886 02 16 Gudiškiuose (Marijampolės r.) – 1951 02 27 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], kunigas, politikas, rašytojas.

1920–1927 m., 1931–1951 m. gyveno Kaune.

1920 m. krikščionių demokratų partijos išrinktas į Steigiamąjį, I, II ir III seimus. Dirbo Švietimo ir Krašto atstatymo komisijose, vadovavo Lietuvos gynimo komiteto propagandos skyriui. Buvo aktyvus Lietuvos meno kūrėjų draugijos narys. Nuo 1904 m. bendradarbiavo leidiniuose: „Draugija“, „Šaltinis“, „Tėvynės sargas“, „Viltis“ ir kt. Paparonio slapyvardžiu rašė dramas, eilėraščius ir kitus kūrinėlius jaunimui. 1923 m. redagavo dienraštį „Laisvė“. 1925–1927 m. vadovavo „Minties“ bendrovei, leidusiai dienraštį „Rytas“. 1927–1931 m. gyveno JAV.
Po karo vertė iš lotynų, anglų ir rusų kalbų. Vokiečių okupacijos metais bendradarbiavo antinacinėje spaudoje. Neturėdamas kitų pragyvenimo šaltinių, A. Šmulkštys laikė pamaldas Kristaus Prisikėlimo ir Įgulos bažnyčiose. 1946 m. saugumas siekė juo pasinaudoti, kuriant nuo Vatikano atskilusią „tautinę“ bažnyčią. 1949 m. už anktesniųjų metų politinę veiklą saugumo buvo siunčiamas į Rusnę, tačiau jam pavyko apsigyventi Birštone. Pablogėjus sveikatai, savavališkai grįžo į Kauną, kur ir mirė.
Parašė kūrinius: „Kas yra atlaidai ir kaip jais naudotis?“, (1909), „Tikėk“ (1910). „Nevystantis vainikas“ (1907), „Lietuvos istorija“ (1910). Išleido knygas „Kaip praamžis lėmė“ (1920), „Eilių rinkinys“ (1921). XX a. penktajame dešimtmetyje parašė lietuvišką epą „Pasakų atošvaistos“, primenantį estų „Kalevalą“ ar latvių „Lačplėsį“.
1997 m. ab spaustuvė (Domeikava, Kauno r.) išleido A. Šmulkščio-Paparonio „Rinktinius raštus“.

nuotrauka 1999 07 02 Žaliakalnyje ant jo namo (Vaižganto g. 10) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1928–1951 m. gyveno ir kūrė rašytojas, kunigas, Nepriklausomos Lietuvos Seimų narys Antanas Šmulkštys-Paparonis /1886–1951/“ (Kauno m. mero 1998 03 05 potv. Nr. 83; archit. Jonas Lukšė).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Akstinas, Domas. Lietuvai pasidarbavusius dažnai prisiminsime // Kauno tiesa. – 1991, geg. 14, p. 5.
2. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 128.
3. Baltušnikaitė Živilė. Kadaise Lietuvą švietęs. – Iliustr. // Kauno diena. – 1999, liep. 3, p. 11.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Laukaitytė, Regina. Šmulkštys Antanas. – Portr. // Steigiamojo seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas. – Vilnius, 2006. – P. 381–383.


ŠOPAUSKAS JONAS [1900 06 19 Žemaičių Kalvarijoje (Plungės r.) – 1968 11 26 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse; antkapinio paminklo skulpt. Vladas Vildžiūnas, archit. Vytautas Brėdikis], fiziologas, higienistas, nusipelnęs gydytojas, profesorius.

[1922]–1968 m. gyveno Kaune, išskyrus 1934–1935 m.

1924–1929 m. studijavo LU Medicinos fakultete, kurį baigęs dirbo V. Lašo vadovaujamoje Fiziologijos katedroje laborantu bei asistentu. Nuo 1934 m. dėstė ir tobulinosi Vakarų Europoje. 1936 m. apgynęs daktaro disertaciją „Nervo jaudrumo parametrų kitimai nuo sužalojimo“, tapo medicinos daktaru, docentu, Higienos katedros vedėju, nuo 1941 m. – profesoriumi.
34 metus vadovavo KMI Higienos katedrai; 1941–1960 m. lygiagrečiai vadovavo ir VU Fiziologijos katedrai. Profesorius domėjosi aplinkos poveikiu organizmui, urbanizacijos įtaka sveikatai. Tyrinėjo senovės lietuvių sanitarinę kultūrą bei mitybą, Nemuno ir Nėries upių bei Kauno oro užterštumą, želdinių reikšmę miestui.
1940–1941 m. ir 1953–1955 m. buvo KMI Gydomosios medicinos fakulteto dekanas, įvairių mokslinių tarybų narys KMI bei kituose institutuose, Sveikatos ministerijoje, Vilniaus universitete, Lietuvos MA. 1963–1965 m. buvo KMI mokymo reikalų prorektorius, 1966–1968 m. – Lietuvos fiziologų draugijos pirmininkas.
Parašė apie 80 mokslinių straipsnių. Vadovavo, konsultavo ir oponavo daugiau kaip 50 disertacijų. Su prof. V. Lašu parašė vadovėlius „Fiziologijos praktikos darbai“ (1931), su kitais – „Higiena“ (1966) bei „Fiziologijos pratybas“ (1954, 1967).

nuotrauka 1986 m. Žaliakalnyje (E. Fryko g. 1/34A) atidengta pirmoji atminimo lenta: „Šiame name 1955–1968 m. gyveno profesorius medicinos daktaras Jonas Šopauskas“ (Kauno m. LDT VK 1985 01 31 potv. Nr. 33 p.) 1996 m. prikabinta nauja memorialinė lenta iš granito.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Jonas Šopauskas. – Iliustr. – Bibliogr.: 2 pavad. // Atminties ženklai gydytojams. – Vilnius, 2012. – P. 145.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Obelenis, Vytautas. Profesoriui Jonui Šopauskui – 100 metų // Medicina. – [Nr.] 36 (2000), t. 6, p. 529–533.


ŠVEDAS JONAS [1908 10 09 Liepojoje (Latvija) – 1971 10 15 Vilniuje], kompozitorius, dirigentas, pedagogas, profesorius.

1930–1940 m., 1943–1944 m. gyveno Kaune.

1930 m. uždarius muzikos mokyklą Klaipėdoje, persikėlė į Kauną. Grojo trombonu Kauno radiofono ir Valstybės teatro simfoniniuose orkestruose. Rašė metodinius straipsnius, Radiofone skaitė muzikos populiarinimo paskaitas. 1933 m. subūrė jaunimo pučiamųjų orkestrą. Nuo 1935 m. „Aušros“ gimnazijos berniukus mokė dainavimo ir muzikos. 1936 m. Kauno konservatorijoje dėstė trombono ir tūbos specialybę bei metodikos disciplinas. Lygiagrečiai vadovavo berniukų chorui, redagavo jaunalietuvių leidžiamą muzikinių pjesių ir maršų rinkinį. Organizavo skudutininkų būrelius, pritaikydavo jiems kūrinius. Dalyvavo Lietuvos muzikų draugijos veikloje.
1939 m. vadovavo Kauno konservatorijos trombono klasei. Savo lėšomis išleido vadovėlį „Skudučiuok“ (1936). Su J. Banaičiu parengė 5 dalių vadovėlį vidurinėms mokykloms „Muzika“ (1938–1940). 1940 m. prie Vilniaus filharmonijos organizavo legendinį liaudies dainų ir šokių ansamblį „Lietuva“ ir jam vadovavo. 1943 m. J. Švedas dirbo trombonininku ir Kauno jaunojo žiūrovo teatro muzikinės dalies vedėju, parašė muziką spektakliams „Kaimynai“ ir „Eglė – žalčių karalienė“. Gyvendamas Kaune subrendo kaip atlikėjas, pedagogas, meno vadovas ir kompozitorius. 1944 m. su šeima išvyko į Šakius. Nuo 1945 m. gyveno Vilniuje.
Harmonizavo apie 200 lietuvių liaudies melodijų, parašė daugiau nei 100 originalių dainų chorams bei ansambliams, įvairių muzikinių pjesių, koncertą trombonui su fortepijonu. Buvo respublikinių Dainų švenčių vyr. dirigentas, žiuri pirmininkas, meninių komisijų narys ir konsultantas, Kompozitorių sąjungos narys.
Apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos (1954) ir Garbės ženklo (1957) ordinais, garbės raštais ir medaliais. Didelė dalis jo kūrinių įrašyta plokštelėse. Rengiami respublikiniai ir tarptautiniai Jono Švedo tautinių instrumentų atlikėjų konkursai. Apie jį sukurtas TV filmas.
Algirdas Vyžintas parengė leidinius „Jonas Švedas: teoriniai-metodiniai darbai, straipsniai, laiškai, amžininkų atsiminimai“ (Vilnius, 1978) bei „Ateities kartoms: naujas žvilgsnis į Jono Švedo gyvenimą ir veiklą“ (Vilnius, 2008). 2012 m. išleista knyga „Jonas Švedas – egzodo kompozitorius“ (Vilnius).

nuotrauka 1988 10 07 kompozitoriaus 90-mečio proga Senamiestyje (L. Zamenhofo g. 12), P. Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejaus kiemelyje pastatytas paminklinis biustas (skulpt. Virginija Venckūnienė; archit. Virginijus Juozaitis).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Išlikęs muzikoje. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1988, spal. 12, p. 1.
2. Jonas Švedas. – Iliustr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 52–53.
3. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Švedas Jonas // Lietuvių kompozitoriai: enciklopedinis žinynas / Boleslovas Zubrickas. – Vilnius, 2004. – P. 368–372.


ŽILINSKAS MYKOLAS [1904 09 29 Smalininkuose (Marijampolės r.) – 1992 02 09 Vilniuje, palaidotas Petrašiūnų kapinėse; antkapinis paminklas skulpt. Vytauto Naručio], verslininkas, kolekcininkas, meno mecenatas.

[1922]–1940, 1989–1990 m. gyveno Kaune.

1925 m. baigęs Kauno Aušros gimnaziją mokėsi LU Humanitariniame fakultete. 1929 m. baigė Istorijos skyrių. 1927 m. buvo pakviestas dirbti Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Saugumo departamente. 1932 m. baigė VDU Teisių fakultetą. Nuo 1933 m. ėjo Saugumo departamento spaudos skyriaus viršininko pareigas. Dalyvavo Šaulių ir „Vilniaus išlaisvinimo“ sąjungų veikloje. Nuo 1936 m. buvo LR ministrų kabineto kanceliarijos viršininkas ir kuravo ryšius su rusų pasiuntinybe. Nuo 1925 m. rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuvos aidas“ „Trimitas“, „Ūkininko patarėjas“ ir kt. Redagavo „Vyriausybės žinias“ ir „Kriminalistikos žinyną“. Buvo gabus verslininkas; praturtėjęs nusipirko namą Senamiestyje ir dvarą Abromiškėse (Elektrėnų sav. t.).
Apdovanotas Vytauto Didžiojo 5-ojo laipsnio ordinu ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 1940 06 30 pasitraukė į Vokietiją. Ten sukaupė vertingą meno kūrinių kolekciją, kurią padovanojo Kaunui. Nuo 1971 m. paveikslai pradėjo keliauti į M. K. Čiurlionio dailės muziejų. 1979 m. jo lėšomis pastatyta pirmoji galerija (dabar – Parodų rūmai); 1989 m. – dabartinė Mykolo Žilinsko paveikslų galerija, kurioje eksponuojama neįkainojama kolekcija. Apie ją rašyti buvo draudžiama, bet M. Žilinsko gyvenimo tikslas – įrodyti, ką gali vienas lietuvis. Tais pačiais metais ištikus insultui, prašėsi būti gydomas Kauno klinikose, vėliau pervežtas į Vilnių.
Apdovanotas Tautų draugystės ordinu. Dailininkai V. Karatajus ir V. Ciplijauskas nutapė mecenato portretus, J. Varnas sukūrė medalį, rež. B. Morkevičius – dokumentinį filmą, o žurnalistė Gražina Sviderskytė – filmą apie kolekcijos gabenimą iš Berlyno į Lietuvą. Išleista Vytauto Jakelaičio knygelė „Mykolas Žilinskas: jis apie save, mes apie jį“ (Vilnius, 1994) bei iliustruotas inventorinis katalogas „Mykolo Žilinsko dailės kolekcija“ (Kaunas, 2006).

1979 01 09 Naujamiestyje (K. Donelaičio g. 16) mecenato lėšomis pastatytas ir atidarytas M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas, kuriame buvo eksponuojama verslininko iš Vokietijos Mykolo Žilinsko kolekcija (dab. Kauno paveikslų galerija). 1981 m. apie ją sukurtas TV filmas (rež. Vytautas Dabašinskas).

nuotrauka 1989 06 30 miesto centre (Nepriklausomybės a. 12) atidaryta nauja M. Žilinsko vardu pavadinta paveikslų galerija, pastatyta jo lėšomis pagal su fundatoriumi suderintą projektą; atidengta memorialinė lenta lietuvių ir anglų k. (skulpt. Stasys Žirgulis). Vestibiulyje pastatytas bronzinis kolekcininko biustas 2004 09 29 galerijos laiptų aikštelėje pastatytas M. Žilinsko paminklinis biustas (skulpt. Stasys Žirgulis).
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/kaunas/MZilinsk_galerija.htm  [žiūrėta 2010 08 20]

1991 09 26 kolekcininkui ir mecenatui M. Žilinskui, padovanojusiam jaunystės miestui visą gyvenimą kauptus vertingus paveikslus ir savo lėšomis pastačiusiam galeriją, suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.
Prieiga per internetą: http://www.kaunas.lt/index.php?4096335332  [žiūrėta 2010 08 18]

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Gečiauskienė, Vėjūnė. Iškilmių organizatoriams teko pasinervinti. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2004, rugs. 30, p. 1.
2. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
3. Mykolo Žilinsko dailės galerija. – Iliustr. // Kaunas – muziejų sostinė. – [Kauno regiono TIC, 2005]. – P. 4.
4. Pažintis su Kauno paveikslų galerija // Kalba Vilnius. – 1982, saus. 1, p. 13.


ŽLABYS-ŽENGĖ JUOZAS [1899 05 02 Gimbūčiuose (Joniškio r.) – 1992 09 09 Kaune], Lietuvos kariuomenės savanoris, poetas avangardistas.

1919–1945, 1958–1992 m. gyveno Kaune.

1919 06 19 iš Žagarės atvykusiam savanoriui J. Žlabiui Kauno raitelių pulko kareivinės Žaliakalnyje tapo namais. Ten įgijo raštininko specialybę, dirbo karininkų bibliotekoje, atstovavo kariams spaudoje. Dar Žagarėje sukurtus eilėraščius pasirašė Žengės slapyvardžiu ir nusiuntė savaitraščiui „Lietuva“. F. Kirša juos išspausdino ir paprašė naujų eilėraščių almanachui „Šaka“. Taip jaunasis karininkas susipažino su „keturvėjininkais“, pamėgo bohemos gyvenimą. Rašė korespondencijas bei literatūrinius tekstus: poeziją, feljetonus, recenzijas ir kt. Jo kūrinius spausdino „Karys“, „Mūsų žinynas“, „Kardas“, „Sekmoji diena“, taip pat „Krivūlė“ ir „Naujasis žodis“. J. Žlabys gyveno Žaliakalnyje, dalyvavo literatūriniame ir visuomeniniame gyvenime: padėjo organizuoti lietuviškus vakarus bei biblioteką, grojo dūdų orkestre.
1920–1921 m. mokėsi Karo mokykloje, kurią baigė leitenanto laipsniu ir buvo paskirtas į 3-ąjį kavalerijos pulką. Baigęs Aukštuosius DLK Vytauto kursus, 1927 m. buvo paskirtas vyresniuoju pulko leitenantu. 1926 m. dalyvavo nuverčiant prezidentą K. Grinių. 1929 10 23 tapo I husarų pulko kapitonu. Įstojo į LU (tiksli data nežinoma), tačiau studijų nebaigė.
1931 m. patvirtintas pulko žemesniųjų karininkų garbės teismo nariu. Už dalyvavimą „Voldemarininkų puče“ atleistas iš pulko komendanto pareigų turėjo palikti Kauną, tačiau nepakluso ir pasiliko mieste. Nesulaukęs jokių sankcijų, darbavosi „Lietuvos aido“ redakcijoje. Nuo 1934 m. gyveno M. Jankaus g. 10, įstojo į Žurnalistų sąjungą, dalyvavo Baltijos žurnalistų suvažiavime.
Apdovanotas DLK Vytauto 5-ojo laipsnio ordinu, Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu.
1940 m. išleido apsakymų rinkinį „Gyvenimo novelės“. Prasidėjus II pasauliniam karui, dirbo dienraštyje „Į laisvę“ (nuo 1943 m. – „Ateitis“). 1945 m. sausio 1 d. įsidarbino Karo muziejaus paminklų apsaugos archyvų skyriaus vedėju. Gegužės mėn. iš pareigų buvo atleistas, suimtas ir ištremtas į Vorkutos lagerį. 1958 m. grįžo į Kauną. Dirbo neoficialiai, kartais rašė mokslinius straipsnius prisidurdamas prie 25 rublių pensijos. Kūrė eiles, bendradarbiavo Mažosios lietuvių tarybinės enciklopedijos redakcijoje, rašė atsiminimus apie „keturvėjininkų“ literatūrinį sąjūdį. 1972 m. vedė savo ilgametę bičiulę N. Preikšaitę ir apsigyveno K. Būgos g. 27.
Prasidėjus Atgimimui sulaukė dėmesio, 1990 m. vėl tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu, gavo personalinę pensiją. 1992 m. jam suteiktas Lietuvos kariuomenės dimisijos pulkininko leitenanto laipsnis.
Išleista jo poezijos rinktinė „Pavasarių gramatikos“ (Vilnius, 1992).

nuotrauka 1994 04 20 Naujamiestyje (K. Būgos g. 27) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1972–1992 m. gyveno rašytojas, Lietuvos kariuomenės savanoris, politinis kalinys ir tremtinys, dimisijos pulkininkas leitenantas Juozas Žlabys-Žengė“ (Kauno m. mero 1993 08 13 potv. Nr. 767).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. „Ar pameni dar tu, Pavasario gramatika, Kad buvo toks daiktavardis, Kaip va: poetas!“ // Kauno diena. – 1994, bal. 21, p. 1.
2. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 128.
3. Bernotaitė, Jurgita. Maištautojo dalia: Juozo Žlabio-Žengės pėdomis. – Iliustr. // Darbai ir dienos. – [Nr.] 35 (2003), p. 181–209.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.


ŽMUIDZINAVIČIUS ANTANAS [1876 10 31 Seirijuose – 1966 09 09 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse, 1969 m. pastatytas antkapinis paminklas (skulpt. Vladas Žuklys)], dailininkas, kolekcininkas, profesorius.

1919–1921, 1924–1966 m. gyveno Kaune.

Studijavo tapybą Vakarų Europoje. 1907 m. su kitais surengė pirmąją lietuvių dailės parodą. 1918 m. dalyvavo parenkant Lietuvos vėliavos spalvas. 1919 m. lenkams okupavus Vilnių, persikėlė į Kauną. Buvo 1920 m. atgaivintos Lietuvių dailės draugijos narys. Su kitais rūpinosi Maskvoje buvusių M. K. Čiurlionio paveikslų grąžinimu, galerijos bei meno mokyklos steigimu, parodų organizavimu. Vėliau keliavo po pasaulį.
1924 m. grįžęs iš JAV pasinėrė į visuomeninę veiklą. Bandė atgaivinti sunykusią Dailės draugiją. 1928 m. ir 1933 m. surengė jos paskutines parodas (1935 m. įkūrus Lietuvos dailininkų sąjungą, Dailės draugija likviduota).1929–1934 m. buvo Šaulių sąjungos centro valdybos pirmininkas, redagavo žurnalą „Trimitas“. 1936 m. minint dailininko 60-metį, surengta jubiliejinė jo kūrybos paroda Kaune, Klaipėdoje ir Alytuje.
1926–1940 m. A. Žmuidzinavičius dėstė piešimą Kauno meno mokykloje, 1941–1951 m. – Kauno taikomosios dailės institute. Rinko liaudies meno kūrinius (apie 20 kolekcijų). Tapė peizažus, portretus, temines kompozicijas, plakatus, iliustravo knygas (sukūrė apie 2000 darbų). 1961 m. savo rinkinius, kūrinius ir archyvą dovanojo Lietuvai.
1947 m. skulpt. Robertas Antinis (tėvas) nulipdė dailininko biustą. 1957 m. A. Žmuidzinavičiui buvo suteiktas liaudies dailininko garbės vardas. Išleido A. Žemaičio slapyvardžiu pasirašytą eilėraščių rinktinę „Gyvenimo takais“ (1930), vaizdelių rinkinius „Lietuvos keliais“ (1921) bei „Priešui ir tėvynei“ (1931), autobiografinę knygą „Paletė ir gyvenimas“ (1961). 1996 m. serijoje „Žymūs Lietuvos žmonės“ išleistas jam skirtas 1 Lt vertės pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė).
Apie jį išleista: „Antanas Žmuidzinavičius, TSRS liaudies dailininkas“ (Vilnius, 1957), jo parodų katalogai (1956, 1963), 24 reprodukcijų rinkinys (1966, 1977), „Velniai: dailininko A. Žmuidzinavičiaus kolekcija“ (1967, 1973); 1987 m. – ekslibrisų knygelė iš dailininko kūrinių ir rinkinių muziejaus fondų, Broniaus Jauniškio atsiminimai „Viešnagė pas velnius“ (Kaunas, 2000). Minint 125-ąsias gimimo metines, sudaryta bibliografijos rodyklė „Antanas Žmuidzinavičius: 1906–2001“ (Alytus, 2001). 2016 m. išleistas albumas „Antanas Žmuidzinavičius“ (Kaunas).

nuotrauka 1965 m. dailininko kolekcijos pagrindu Kaune (V. Putvinskio g. 64) įkurtas M. K. Čiurlionio dailės muziejaus padalinys – Velnių muziejus – vienintelis pasaulyje. 1966 m. dailininko name, pastatytame 1928 m. pagal V. Landsbergio-Žemkalnio projektą, įkurtas A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus. 1967 m. atidarytas jo memorialinis butas ir dirbtuvė.
1982 m. pastatytas priestatas, į kurį perkeltas Velnių muziejus.
Prieiga per internetą: http://www.muziejai.lt/kaunas/zmuidz_muziejus.htm  [žiūrėta 2010 08 20]

1977 m. ant dailininko namo prikabinta pirmoji atminimo lenta, kuri 1992 m. dingo. 2006 m. atidengta nauja memorialinė lenta: „Šiame name 1929–1966 m. gyveno dailininkas Antanas Žmuidzinavičius“ (skulpt. Vladas Žuklys; Kauno m. sav. 2006 08 04 administracijos direktoriaus įsak. A-3031).

2006 m. Romainiuose A. Žmuidzinavičiaus vardu pavadinta nauja gatvė (Kauno m. sav. tarybos 2006 01 26 sprend. Nr. T-18).

2011 04 29 Lietuvos tautodailininkų sąjungos konferencijos sprendimu (Protokolo Nr. 11-02) įsteigta Antano Žmuidzinavičiaus vardo respublikinės konkursinės peizažo parodos premija, skiriama kas dveji metai.

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Antanas Žmuidzinavičius. – Iliustr. // Stasė Ramanauskienė. Kūrėjai ir jų memorialinės vietos. – Vilnius, 1984. – P. 140–144.
2. Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejus („Velnių“ kolekcija). – Iliustr. // Kaunas muziejų sostinė. – [Kauno regiono TIC, 2005]. – P. 4.
3. Kauno m. gatvių sąrašas.
4. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Servienė, Aurelija. Peizažų meistrui – parodos laureato diplomas. – Iliustr. // Vakarų Lietuva. – 2011, spal. 18–24 (Nr. 42), p. 3.




© 2004, Kauno apskrities viešoji biblioteka