MATUSAS JONAS [1899 10 26 Vaiguviškiuose (Šakių r.) – 1962 06 29 Niujorke (JAV)], kunigas, istorikas.

1924–1944 m. gyveno Kaune.

1924–1930 m. studijavo LU Teologijos-filosofijos fakultete. 1931–1933 m. dirbo tikybos ir lotynų kalbos mokytoju Kauno Šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnazijoje (dab. Kauno „Saulės“ gimnazija). 1933–1934 m. buvo Lietuvių katalikų blaivybės draugijos pirmininku. Priklausė ateitininkams. 1936 m. – istorijos daktaras, nuo 1940 m. – docentas. 1936–1940 m. dėstė VDU.
1944 m. pasitraukė į Vokietiją, nuo 1948 m. gyveno JAV.
Žymiausi J. Matuso istorijos darbai: „Lietuvių rusinimas per pradžios mokyklas“ (1937), „Švitrigaila, Lietuvos didysis kunigaikštis“ (1938), „Lietuvių kultūra senais laikais“ (1939), „Senovės prūsų žemės nukariavimas“ (1940). Parašė knygas „Šaulių Sąjungos istorija“ (1939, 1966), „Vidurinių amžių istorija“ (1946), straipsnių lietuvių kultūros istorijos, etnografijos, blaivybės ir kt. temomis.
Vilniaus universiteto biblioteka publikavo leidinį „Jonas Matusas : [istorikas ir kunigas] : literatūros rodyklė, 1921–1998 (Marijampolė, 1999).

2011 m. vienai iš gatvių Šilainių mikrorajone suteiktas J. Matuso vardas [KMS tarybos 2011 04 07 sprend. Nr. T-239].

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Naujausi Kauno miesto tarybos sprendimai // Kauno diena. – 2011, bal. 19, p. 20.




© 2004, Kauno apskrities viešoji biblioteka