NĖRIS SALOMĖJA (tikroji pavardė Bačinskaitė-Bučienė) [1904 11 17 Kiršuose (Vilkaviškio r.) – 1945 07 07 Maskvoje; palaidota Kaune, Karo muziejaus sodelyje; ant jos kapo 1955 m. pastatytas paminklas (skulpt. Bernardas Bučas); 1992 03 12 palaikai ir antkapinis paminklas perkelti į Petrašiūnų kapines], poetė, mokytoja.

1924–1928 m., 1931–1934 m., 1937–1941 m., 1944 09 30–1945 06 26 gyveno Kaune.

Baigusi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją, 1924–1928 m. LU Teologijos ir filosofijos fakultete studijavo lietuvių bei vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką-psichologiją. Dalyvavo ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ veikloje. Eilėraščius pradėjo spausdinti nuo 1923 m. Studijuodama išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“ (1927) ir iš karto buvo pripažinta. Nuo 1928 m. mokytojavo Lazdijuose, atostogų metu keliavo po Vakarų Europą. 1931 m. persikėlė į Kauną, vertėsi privačiomis pamokomis, atsitiktiniais literatūriniais darbais, vertimais. 1934 m. mokytojavo Panevėžyje. Čia susipažino ir 1936 m. Paryžiuje susituokė su skulptoriumi B. Buču. Šeima Palemone įsigijo žemės, užveisė sodą, pasistatė namą ir nuo 1937 m. jame apsigyveno. Priemiestiniu traukiniu važinėjo į darbą Kauno 3-iojoje valstybinėje gimnazijoje.
1935 m. S. Nėris priimama į Lietuvių rašytojų draugiją. Išleisti jos poezijos rinkiniai „Pėdos smėly“ (1931), „Per lūžtantį ledą“ (1935), „Diemedžiu žydėsiu“ (1938), tautosakinės poemos „Eglė – žalčių karalienė“, „Našlaitė“ (1940). 1938 m. už eilėraščių rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ buvo apdovanota Lietuvos valstybine premija.
1930–1932 m. suartėjo su prosovietinių žurnalų „Trečiasis frontas“, „Priekalas“, „Aurora“ bendradarbiais, kurių paveikta pasirašė atsisakymą nuo ankstesniųjų pažiūrų. 1940 m. buvo išrinkta Liaudies seimo deputate bei priimta į SSRS rašytojų sąjungą, o 1941 m. tapo SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputate. Dalyvavo delegacijoje, vykusioje į Maskvą, kūrė užsakomuosius kūrinius. 1941 m. su sūneliu pasitraukė į Rusiją. Savo kūrybą skaitė per radiją, dalyvavo literatūriniuose vakaruose su L. Gira, A. Venclova, K. Korsaku ir kitais, rašė herojiškai-lyrišką karo meto poeziją, sudėtą į rinkinius „Dainuok, širdie, gyvenimą“ (1943) bei „Lakštingala negali nečiulbėti“ (1945). Perrašytą jos eilėraštį „Grįšiu“ kariai iš fronto dažnai siųsdavo namiškiams vietoj laiško, daugelis dainuodavo pagal pritaikytą melodiją. Be pataisymų pirmąkart tik 1994 m. buvo išleistas jos karo meto poezijos rinkinys „Prie didelio kelio“.
1944 m. sirgdama grįžo į Kauną. Iš pradžių apsigyveno Maironio, vėliau – Dainavos gatvėje. 1945 m. buvo paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę, vėliau pervežta į Maskvą, kur mirė nuo kepenų vėžio.
Už poezijos rinkinį „Diemedžiu žydėsiu“ 1939 m. S. Nėris buvo apdovanota Lietuvos, o 1947 m. už rinkinį „Mano kraštas“ (rusų k.) – SSRS valstybinėmis premijomis. Jos kūryba vertinama prieštaringai: poetė vadovavosi emocijomis ir blogai susivokė tikrovėje. Nežiūrint to, daugelį menininkų įkvėpė naujiems kūriniams.
1950 m. sukurta dekoratyvinė skulptūra, vaizduojanti stovinčią S. Nėrį su knyga rankoje (jos mokinės skulpt. Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės diplominis darbas). 1954 m. buvo išleistas jai skirtas pašto ženklas (dail. Kostas Dockus), Kauno lėlių teatre aktorė Dalia Jankauskaitė suvaidino monospektaklį „Salomėja“ (1997), o kaunietė Birutė Marcinkevičiūtė sukūrė ir suvaidino monospektaklį „Poetė“ (2004). Pagal jos poemą pastatytas televizijos filmas „Eglė“ (1981). 2004 m. išleistas jai skirtas vokas (dail. Antanas R. Šakalys).
Karolis Vairas-Račkauskas parengė fotodokumentinę knygą „Salomėja Nėris: 1904–1945“ (Vilnius, 1955), Vytautas Kubilius išleido monografiją „Salomėjos Nėries lyrika“ (Vilnius, 1989). Viktoras Alekna parašė dvitomį „Salomėjos Nėries gyvenimo ir kūrybos metraštis“ (Vilnius, 1995–1997), o Viktorija Daujotytė-Pakerienė – „Salomėjos Nėries ruduo: esė, tekstų skaitymai“ (Vilnius, 1995) bei „Salomėja Nėris: fragmento poetika“ (Vilnius, 2004). Arvydas Juozaitis parašė dramą „Salomėja – sunkiausi metai“ (Vilnius, 1999). Maironio lietuvių literatūros istorijos muziejaus darbuotojos parengė lankstinuką „Salomėjos Nėries memorialinis muziejus“ (Kaunas, 1998) bei „Salomėja Nėris. Archyvai“ (Kaunas, 2004) ir kt. 2019 m. išleista A. Ruseckaitės knyga „Padai pilni vinių : romanas apie Salomėją Nėrį“ (Vilnius).

1945 m. V. Putvinskio gatvė pavadinta S. Nėries vardu (1945 07 13 Kauno m. VK nut. Nr. 216). 1990 m. grąžintas ankstesnysis pavadinimas (Kauno m. mero 1990 10 24 potv. Nr. 530).
1990 m. poetės vardu pavadinta buvusi Vilnelės gatvė Palemone, kurioje yra jos namas-muziejus (Kauno m. mero 1990 10 24 potv. Nr. 530). Domeikavoje, Ežerėlyje, Kulautuvoje, Raudondvaryje ir kt. Kauno r. miesteliuose taip yra jos vardu pavadintos gatvės.

1954 m. 3-čiajai Kauno vidurinei mokyklai (Aukštaičių g. 78) buvo suteiktas S. Nėries vardas. 1965 m. mokytoja A. Paršeliūnienė įkūrė muziejų su poetei skirta ekspozicija. Čia saugoma Bernardo Bučo gipsinė S. Nėries galvutė; vestibiulį puošė autoriaus dovanota natūralaus dydžio poetės skulptūra. Su kitomis jos vardo mokyklomis rengti iškilmingi S. Nėries metinių minėjimai, moksleivių rašinių, piešinių, bei raiškiojo skaitymo konkursai. 2010 m. mokyklos pavadinimas pakeistas į Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo vidurinę mokyklą, 2015 m. reorganizuota į gimnaziją.

nuotrauka 1962 m. Palemone (Vilnelės g. 7, dab. S. Nėries g.) įkurtas S. Nėries memorialinis muziejus. Tarp daugelio kitų įamžinimo objektų čia saugoma vienas geriausių B. Bučo sukurtas žmonos biustas (1965 m.); skulpt. Vlado Žuklio bareljefas „Salomėja Nėris“ (1970 m.); skulpt. Elvyros Radauskaitės sukurta marmurinė statula „Salomėja Nėris“ (1957 m.), skulpt. Antano Aleksandravičiaus nuimta jos pomirtinė kaukė ir kt. 1965 m. ant namo pakabinta atminimo lenta: „Šiame name 1937–1941 metais gyveno lietuvių liaudies poetė Salomėja Nėris“. Lenta nuimta. 2005 m. atidengta originali memorialinė lenta su nuotrauka (daryta 1939 m.) ir užrašu: „Salomėjos Nėries memorialinis muziejus. Šį namą poetė Salomėja Bučienė-Nėris ir jos vyras skulptorius Bernardas Bučas pasistatė 1937 m. Čia gyveno iki 1941 m.“

nuotrauka 1964 m. Žaliakalnyje, ant namo (Dainavos g. 6), kuriame poetė gyveno prieš mirtį, buvo pakabinta memorialinė lenta: „Šiuose namuose gyveno 1944 XI – 1945 V Salomėja Nėris“ (Kauno m. LDT 1954 11 13 sprend. Nr. 676).

nuotrauka 1974 m. ant namo miesto centre (Kęstučio g. 19) buvo atidengta memorialinė lenta ir bareljefas: „Šiame pastate buvusioje Kauno III gimnazijoje 1937–1940 metais mokytojavo poetė Salomėja Nėris“ (skulpt. Vladas Žuklys).

Šaltiniai ir literatūra apie atminimo įamžinimą:

1. Atidengtas paminklas didžiajai lietuvių tautos poetei Salomėjai Nėriai. – Iliustr. // Kauno tiesa. – 1955, rugpj. 2, p. 1.
2. Čižinauskaitė, Greta. Raudonosios dėmės Kauno žemėlapyje. – Vilmanto Raupelio nuotr. // Kauno diena. – 2017, gruod. 19, p. 1–3.
3. KAA, f. 292, ap. 1, b. 71, lap. 370.
4.Kauno Salomėjos Nėries vidurinė mokykla / Parengė Marijonas Binkis. – Kaunas, 1989. – 7 p. : iliustr.
5. KPTA atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
6. Kučinskaitė, Kristina. S. Nėries namai virto moderniausiu muziejumi. – Iliustr. // Respublika. – 2005, saus. 4, priedas „Gyvenimas“, p. 18.
7. Pranckūnas, Edvardas. Poveikio galia. – Iliustr. // Literatūra ir menas. – 1974, lapkr. 16, p. 10.
8. S. Nėries g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 118–119.
9. Salomėjos Nėries paminklo atidengimas // Tiesa. – 1955, rugpj. 3.
10. Vaitiekūnaitė, Ramutė. Autentiški dviejų menininkų namai: Poetės Salomėjos Nėries ir skulptoriaus Bernardo Bučo namai Palemone įdomūs ne tik sukakčių dienomis. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, lapkr. 4, p. 11–13.




© 2004, Kauno apskrities viešoji biblioteka