[1860 12 31 Dovainiškyje (Pakruojo r.) – 1937 11 26 Davalgonyse (dab. Ramučiai, Kauno r.); palaidotas Kauno senųjų kapinių liuteronų sektoriuje, naikinant kapines kapo neliko], generolas, vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas.

1890–1901, 1918–1937 m. gyveno Kaune.

1881 m. karo tarnybą pradėjo rusų kariuomenėje. 1890 m. 109-ąjį Volgos pėstininkų pulką perkėlus į Kauną, tarnavo eiliniu ir gyveno Šančių kareivinėse. 1891 m. pakeltas poručiku. 1894 10 30 Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje susituokė su vokiečių kilmės dvarininko dukterimi Žozefina Hasfordaite. 1901 m. suteikus kapitono laipsnį, buvo perkeltas į Kijevo karo apygardą.
1915 m. paskirtas Kauno tvirtovės komendanto žinion, dalyvavo kautynėse prie Dubysos, ties Kėdainiais ir Ariogala.
Apdovanotas Šv. Georgijaus ordino kardu su paauksuota rankena. Po I pasaulinio karo Kijeve susitikęs su lietuvių pabėgėliais, generolas išreiškė norą kurti Lietuvos kariuomenę ir tarnauti, anot jo – „nors ir paprastu kareiviu“.
1918 m. gruodžio mėnesį grįžęs į Lietuvą, paskirtas Krašto apsaugos ministru. Susirgęs šiltine, šių pareigų atsisakė ir gydėsi Lenkijoje. Generolo M. Velykio prikalbintas, grįžo į Lietuvą ir 1919 m. paskirtas generalinio štabo viršininku, nuo gegužės 7 d. būdamas vyriausiuoju vadu, telkė Lietuvos kariuomenę kovai su bolševikais. Spalio mėnesį dalyvavo misijoje, stebėjusioje bermontininkų pasitraukimą. 1920 m. tapęs vyriausiuoju armijos vadu, vizitavo kariuomenės dalis, rūpinosi jos pertvarkymu. 1926 m. paskirtas Vyčio kryžiaus ordino tarybos viršininku, pasižymėjusiems kariams įsteigė ordiną „Už Tėvynę“, kuris nuo 1930 09 01 pavadintas Vyčio kryžiumi.
Apdovanotas visų laipsnių Vyčio kryžiaus ordinais, garbingais užsienio šalių apdovanojimais, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu (1928). JAV lietuvių „Vyčiai“ apdovanojo aukso kardu, kurį jis atidavė Karo muziejui. Už nuopelnus Lietuvos vyriausybė generolui 1927 m. padovanojo dvarą Davalgonyse (dab. Ramučiai).
Įrašytas į 2-ąjį ulonų pulką, iki mirties liko tikrosios karo tarnybos eilėse, turėdamas teisę nešioti uniformą.
Jonas Aničas išleido biografinę apybraižą „Generolas Silvestras Žukauskas (1861–1937) : biografinė apybraiža“ (Vilnius, 2006).
2018 m. pristatytas dokumentinis vaidybinis filmas „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą. Silvestras Žukauskas“ (režisierius Alvydas Šlepikas, Laura Paukštė).

• 1938 11 23 Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje (K. Donelaičio g. 64) pastatytas paminklinis biustas (skulptorius Bernardas Bučas) su užrašu: „Silvestras Žukauskas, 1860–1937, atgimusios Lietuvos pirmasis kariuomenės vadas“. Sovietmečiu paminklas sunaikintas, 1990 02 16 – atstatytas.
• 1990 m. Dainavos mikrorajone buvusi P. Eidukevičiaus gatvė pavadinta jo vardu.
• 2006 02 02 Kauno rajono savivaldybės tarybos sprendimu Karmėlavos seniūnijos Ramučių gyvenvietės viena iš gatvių pavadinta S. Žukausko vardu.  2010 m. Ramučiuose (Centrinė g. 26C) S. Žukauskui atminti buvo pastatytas ąžuolinis koplytstulpis (skulptorius Eugenijus Banys) su užrašu: „Pirmasis nepriklausomos Lietuvos kariuomenės vadas generolas Silvestras Žukauskas 1860–1937“.
• 2016 02 15 ant pastato Gedimino g. 2 atidengta memorialinė lenta (skulptorius Balys Gudas): „Šiame name 1920–1937 m. gyveno pirmasis vyriausiasis Lietuvos kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas, 1919–1924 m. – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Ernestas Galvanauskas, 1924–1925 m. – užsienio reikalų ministras Valdemaras Čarneckis“.

Literatūra ir šaltiniai:

1. L. K. Ramovės pirmininko brig. gen. Vitkausko ir šaulių Sąjungos vado plk. Saladžiaus kalbos : atidengiant dviejų tautos vyrų paminklus. – Iliustr. // Trimitas. – 1938, gruod. 1 (Nr. 48), p. 1150–1151.
2. Naujai atidengtieji paminklai V.D. Karo Muziejaus sodelyje: gen. Silvestro Žukausko ir Vlado Putvinskio. / Izidorius Girčys. – Iliustr. // Karys. – 1938, Nr. 48, p. 1376.
3. Kauno miesto mero 1990 11 23 potvarkis Nr. 690.
4. Kauno paminklotvarkos tarnybos archyvo (KPTA) atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Silvestro Žukausko paminklas. – Iliustr. // Nukentėję paminklai. – Vilnius, 1994. – P. 58.
6. S. Žukausko g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 182–183.
7. „Kol gyvas būsiu, mano siela ir širdis bus su kariuomene“ / Kazimieras Dobkevičius. – Portr. // XXI amžius. – 2002, lapkr. 20, p. 7, 16.
8. Generolas Silvestras Žukauskas / Gintautas Surgailis. – Iliustr. – Bibliogr. išnašose // Lietuvos krašto apsaugos ministrai ir kariuomenės vadai / Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, Vytauto Didžiojo karo muziejus. – Vilnius : Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija, 2008. – P. 317–328.
9. Kelias į generolo gimtinę / Alfonsas Užiūnas. – Iliustr. – Mūsų kariuomenės istorija // Naujos tėviškės žinios. – 2010, lapkr. 24, p. 3.
10. Įamžintas generolo atminimas / KRS inf. – Iliustr. – Mūsų krašte // Naujos tėviškės žinios. – 2010, gruod. 2, p. 4.
11. Ramučiuose – ąžuolo paminklas generolui Silvestrui Žukauskui / Alfonsas Užiūnas // Auksinė varpa. – 2011, vas. 2, p. 2.
12. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 12 17 įsakymas Nr. A-3635.
13. Generolas Silvestras Žukauskas pagerbtas atminimo lenta Kaune. – Iliustr. // XXI amžius. – 2016, vas. 19, p. 6.
14. Generolas Silvestras Žukauskas. – Prieiga per internetą: https://www.epaveldas.lt/preview?id=VDUB35046632 [2023 06 14]