[1904 02 18 Vynupėje (Panevėžio r.) – 1986 02 18 Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse], statybos inžinierius, architektas.

[1927]–1986 m. gyveno Kaune.

Studijuodamas Kauno universitete, dirbo techniku su žymiausiais to meto architektais – Mykolu Songaila ir Vladimiru Dubeneckiu. 1929, 1932–1935 m. lankė profesoriaus Mstislavo Dobužinskio meno studiją. 1932 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Technikos fakultetą ir dirbo Statybos inspekcijoje. 1938–1940 m. – Kauno miesto savivaldybės architektas ir projektavimo dalies vedėjas. Buvo nepralenkiamas mokyklų projektuotojas. Iki 1940 m. suprojektavo apie 20 mokyklų. Geriausiu savo kūriniu laikė Kėdainių gimnaziją (susprogdinta 1944 m.).
1941–1944 m. buvo Vyriausiosios statybos valdybos Projektavimo skyriaus viršininkas ir Technikos mokyklos dėstytojas. 1948 m. jam suteiktas mokslinis docento laipsnis.
1944–1948 m. F. Bielinskis – Kauno miesto vyriausiasis architektas. Tuo pačiu metu dėstė Kauno universitete, 1951–1963 m. – Kauno politechnikos institute (KPI), buvo Architektūros fakulteto dekanas. Be dėstytojavimo, 1951–1956 m. dirbo Technikos, 1963–1980 m. – Statybos ir architektūros institutuose (pastarąjį pats ir įkūrė).
1954 m. apgynė disertaciją iš lietuvių liaudies architektūros ir gavo menotyros mokslų kandidato vardą.
Buvo vienas Lietuvos architektų sąjungos steigėjų. 1974 m. suteiktas nusipelniusio architekto vardas. Dalyvavo 12-oje konkursų, kur 7 projektai buvo įvertinti pirmosiomis premijomis.
Pagal jo projektus Kaune pastatyta: S. Nėries vidurinė mokykla, J. Gruodžio konservatorija, įmonės „Kauno vandenys“ pastatai, Raudonojo Kryžiaus ligoninė, stadionas prie Lietuvos kūno kultūros akademijos (LKKA), modernūs gyvenamieji namai.
Jau prieš kelis dešimtmečius F. Bielinskis brandino idėją sujungti du didžiuosius Lietuvos miestus į vieną ir pavadinti jį Vilniakauniu. Tai užfiksuota rankraščiuose, esančiuose Architektūros muziejuje.
Rusų kalba išleido knygą „Lietuvių liaudies architektūra“ (1960). Kartu su kitais parengė albumus: „Lietuvių liaudies menas: Architektūra“ (2 kn., 1957–1965) ir „Lietuvių liaudies menas: Mažoji architektūra“ (1970), paskelbė nemažai straipsnių architektūros klausimais.
1968 m. apdovanotas Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (LTSR) respublikine premija.

• 2004 12 16 prie namo Vaižganto g. 37 atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1964–1986 m. gyveno ir kūrė architektas Feliksas Bielinskis (1904–1986)“.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Lietuvos statybos ir architektūros meistrai: Feliksas Bielinskis / Jolita Kančienė. – Portr. // Statyba ir architektūra. – 1989, Nr. 6, p. 26.
2. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 12 02 įsakymas Nr. A-3268.
3. Kauno paminklotvarkos tarnybos archyvo (KPTA) atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
4. Paminėtas žymaus architekto 100 metų jubiliejus / Inga Dubovijienė. – Portr. // Studijų aidai. – 2004, kovo 4, p. 4.
5. Nepralenktas mokyklų virtuozas : architektas Feliksas Bielinskis – penki dešimtmečiai Lietuvos architektūrai / Jolita Kančienė. – Iliustr. // Statybų pilotas. – 2004, vas. 23, p. 8.
6. Bielinskis Feliksas. – Portr. // Lietuvos architektai / Lietuvos architektų rūmai, Lietuvos architektų sąjunga. – Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2016. – P. 226.