[1888 01 31 Randiškėje (Lazdijų r.) – 1960 01 25 Ilguvoje (Šakių r.); palaidotas Kaune, Aukštosios Panemunės kapinėse], Lietuvos kariuomenės generolas.

1919–1939 m. gyveno Kaune (išskyrus 1922–1926 m., kai mokėsi Prancūzijoje).

Iš Vilniaus atvykus į Kauną, 1919 02 01 pašauktas į kariuomenę, paskirtas vyresniuoju karininku į Artilerijos pulko 1-ąjį batalioną, dislokuotą Aukštojoje Panemunėje. Netrukus perkeltas į Alytų. Vadovaudamas 4-ajai artilerijos baterijai ir gindamas Lietuvos nepriklausomybę nuėjo visą kariuomenės kovų kelią. Pasižymėjo kaip vienas taikliausių artilerininkų, vadintas „Perkūno dieduku“. 1921 m. baterija grįžo į Kauną ir M. Pečiulionis buvo paskirtas 3-ojo artilerijos pulko vadu.
1924 m. baigęs mokslus Prancūzijoje, pakeltas į pulkininkus leitenantus. 1925 m. antrą kartą pasiųstas į Prancūziją tobulintis. 1926 m. grįžęs iš Paryžiaus, paskirtas Artilerijos tiekimo viršininku pradėjo modernizuoti Ginklų dirbtuves Aukštuosiuose Šančiuose. 1929 m. suteiktas artilerijos pulkininko laipsnis. 1930 06 01 paskirtas Generalinio štabo Ginklavimo valdybos viršininku. Inicijavo modernios ginklų tyrimo laboratorijos Žaliakalnyje ir ginklų dirbtuvės įkūrimą Linkaičiuose (Radviliškio r.), kur gaminti šaudmenys kainavo dvigubai pigiau nei pirkti užsienyje. 1935 03 01 suteiktas generolo leitenanto laipsnis.
1936 m. išėjęs į atsargą, gyveno Kaune, dirbo „Lietuvos žiniose“ ir Amerikos lietuvių prekybos bendrovėje automobilių skyriaus viršininku.
1940 m. persikėlė į Vilnių. 1943 m. su bendraminčiais įkūrė Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK) ir buvo paskirtas Vilniaus karinės apygardos vadu. 1944 m. savo šeimą išlydėjo į Vakarus, o pats įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA), vadovaujamą K. Veverskio ir su kitais sudarė Lietuvos gynimo komitetą (LGK). 1945 11 30 suimtas Lekėčių valsčiuje, žiauriai tardytas ir kalintas įvairiuose kalėjimuose. 1948 m. nuteistas 10-čiai metų tremties. 1956 m. grįžo į tėvynę. Praradęs sveikatą negalėjo dirbti, negavo pensijos. Nenorėdamas apsunkinti giminių, apsigyveno Ilguvos invalidų prieglaudoje, kur 1960 m. mirė. Nepabūgę persekiojimų jo artimieji palaikus pervežė ir palaidojo Kaune.
Apdovanotas 4-ojo ir 5-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus, 3-ojo laipsnio Vytauto Didžiojo bei DLK 3-ojo laipsnio Gedimino ordinais, Šaulių žvaigžde, Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybės medaliais, Belgijos Leopoldo II ordinu. Po mirties (1998 m.) apdovanotas 2-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. Vienintelis Lietuvoje buvo apdovanotas trimis Vyčio kryžiaus ordinais.

• 1995 m. Kazliškiuose jo vardu pavadinta gatvė.
• 2008 12 19, minint 120-ąsias gimimo metines, Kauno centre, prie namo K. Donelaičio g. 75 atidengta memorialinė lenta (skulptorius Juozas Šlivinskas, architektas Kęstutis Linkus): „Šiame name 1935–1940 m. gyveno Lietuvos nepriklausomybės kovų, antisovietinės ir antinacinės rezistencijos dalyvis, Sibiro lagerių tremtinys, brigados generolas Motiejus Pečiulionis“.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Kauno rajono tarybos 1995 12 20 sprendimas Nr. 83.
2. Motiejus Pečiulionis. – Iliustr. // Novužės krašto vaikai / Bernardas Aleknavičius, Vincentas Aleknavičius. – Marijampolė, 1999. – D. 2, p. 118–119.
3. Gen. Pečiulionio g. – Portr. // Kaunas: gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 121–122.
4. Kauno miesto tarybos 2003 03 21 sprendimas T-99.
5. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 01 17 sprendimas Nr. T-7.
6. Atminimo lenta generolui M. Pečiulioniui / Kazimieras Dobkevičius. – Iliustr. // XXI amžius. – 2008, gruod. 31, p. 6.
7. Kaune atidengta atminimo lenta brg. gen. Motiejui Pečiulioniui / Aušra Jurevičiūtė. – Portr., iliustr. // Krašto apsauga. – 2009, Nr. 1 (saus. 14 – saus. 28), p. 20.
8. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 127.
9. Nuotrauka. Gen. ltn. Motiejaus Pečiulionis. – Prieiga per internetą: https://www.limis.lt/valuables/e/805446/190000023857591 [2023 04 21]