[1892 01 21 Šalnynėje (Šakių r.) – 1968 04 05 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], režisierius.

[1906]–1913, 1918–1968 m. su pertraukomis gyveno Kaune.

Vaidino dar besimokydamas Kauno gimnazijoje, iš kurios pašalintas už dalyvavimą moksleivių judėjime. Mokslą tęsė Marijampolėje, bet netrukus grįžo į Kauną. Būdamas septyniolikos, dalyvavo „Dainos“ draugijos spektakliuose. Skatinamas V. Pietario ir J. Baltrušaičio, 1913–1918 m. aktoriaus meistriškumą tobulino Maskvos F. Komisarževskio dramos studijoje.
1918 m. grįžęs į Lietuvą, vadovavo „Dainos“ draugijos aktoriams. Įstojo į Meno kūrėjų draugiją, buvo jos vicepirmininkas. 1919 m. įkūrė Tautos teatrą, tačiau nutraukus finansavimą, rudenį jo veikla baigėsi. 1919 m. pabaigoje su bendraminčiais įkūrė satyros teatrą „Vilkolakis“ ir jam vadovavo. 1920 m. įsteigė Vaidybos mokyklą. Nuo 1925 m. vadovavo vaidybos studijai, įsikūrusiai Kauno žydų Habimos teatre. Dėstė vaidybos teoriją ir improvizaciją. Išugdė daug garsių aktorių: K. Juršį, J. Oškinaitę, J. Siparį, P. Pinkauskaitę, A. Žalinkevičaitę ir kt.
1926–1928 m. buvo Valstybės teatro direktorius, 1934–1944 m. – režisierius. Pastatė operas: M. Petrausko „Birutė“, A. Rubinšteino „Demonas“ ir kt., taip pat dramas: J. Žemaitės ir G. Petkevičaitės-Bitės „Litvomanai“ (1919), V. Krėvės-Mickevičiaus „Šarūnas“ (1924), K. Inčiūros „Vincas Kudirka“ (1934), F. Šilerio „Vilis Telis“ (1935) ir daug kitų.
Nuo Kauno radiofono įsteigimo, klausytojai pamėgo radijo vaidinimus, todėl 1929 m. jo vadovu nutarta paskirti teatralą. Pradėjęs vadovauti, A. Sutkus pasiūlė naujovių ne tik radijo programoms paįvairinti, bet sprendė ir krašto radiofikavimo plėtros ir kitus klausimus.
1930 m. apdovanotas DLK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu.
Vokiečių okupacijos metus praleido kaime. 1945–1947 m. aktyviai darbavosi atkuriant Kauno dramos teatrą: buvo meno vadovas ir režisierius, šio teatro Vaidybos studijos vadovas, reiškėsi kaip teatro kritikas ir teoretikas. Su A. Mackevičium pastatė A. Vienuolio „Tvirtovę“, A. Utevskio „Atmintinus susitikimus“ (abu 1946), M. Gorkio „Saulės vaikus“ (1947). 1948 m. išėjo į pensiją. Ilgą laiką vadovavo Teatro draugijos veteranų sekcijai, padėjo kurti Lietuvos teatro ir muzikos muziejų, kuriame ir dabar saugomas režisieriaus archyvas.
Parašė atsiminimų knygą „Vilkolakio teatras“ (Vilnius, 1969).

• 1988 01 12 centre, ant 1900 m. statyto namo S. Daukanto g. 13, atidengta memorialinė lenta. 2006 m. ji nuplėšta. 2018 12 14 atidengta nauja atminimo lenta: „Šiame name 1958–1968 m. gyveno vienas iš lietuvių profesionaliojo teatro kūrėjų, režisierius, aktorius Antanas Sutkus“.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Kauno paminklotvarkos tarnybos archyvo (KPTA) atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
2. Antanas Sutkus. – Portr. // Kūrėjai ir jų memorialinės vietos / Stasė Ramanauskienė. – Vilnius, 1984. – P. 200–201.
3. Kauno miesto LDT VK 1985 01 31 potvarkis Nr. 33.
4. Lietuvos respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas (1978–1990). – D. 1. – Vilnius, 1993. – P. 147.
5. A. Sutkaus kūrybinės asmenybės portretas / Jurgita Staniškytė // Lietuvos teatro žygis / Klaipėdos universitetas, Lietuvos klojimo teatro draugija, Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugija. – Klaipėda : [Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugija], 1999. – P. 49–53.
6. Kaune nyksta atminties ženklai garsiems teatralams / Vaida Milkova. – Vilmanto Raupelio, Lietuvos teatro ir kino muziejaus archyvo nuotr. // Kauno diena. – 2018, saus. 6, p. 1, 8–9.
7. Kaune iškilmingai įamžintos nusipelniusių kauniečių ir teatro atmintys. – Prieiga per internetą: https://kaunas.kasvyksta.lt/2018/12/14/kultura/kaune-iskilmingai-iamzintos-nusipelniusiu-kaunieciu-i [2018 12 21]