[1907 05 04 Vildūnuose (Pasvalio r.) – 2001 11 09 Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse], inžinierius mechanikas, dimisijos kapitonas.

1927–2001 m. gyveno Kaune.

1927 m. iš Panevėžio atvykęs į Kauną, paskatintas buvusio mokytojo Juozo Zikaro, rengėsi stoti į Kauno meno mokyklą, bet įstojo į Lietuvos universitetą. 1930 m. dėl lėšų trūkumo nutraukęs mokslą, dirbo Hidrometriniame biure. Matavo Nemuno ir Neries debitą ištisus metus ir per potvynius. Atlikus Kaune karo prievolę, jam suteiktas leitenanto laipsnis. Aktyviai dalyvavo Karininkų ramovės korporacijos veikloje. 1935 m. vėl įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultetą, kurį baigė 1939 m., įgydamas inžinieriaus mechaniko specialybę.
Buvo Akademinio jaunimo vandens sporto sąjungos vadovas. 1939 m. vykusioje tautinėje olimpiadoje akademinio irklavimo varžybose iškovojo aukso medalį. Organizavo Šiaurės šalių slidinėjimo olimpiadą, vandens žygius, įsimintiną žygį keturviete valtimi iš Kauno į Rygą.
1939 m. apdovanotas Šaulių žvaigždės medaliu.
1939–1940 m. – Karo technikos valdybos inžinierius. Nuo 1941 m. dėstytojavo Kauno universiteto Statybinės mechanikos katedroje.
1944 m. nepavykus pasitraukti į Vakarus, nuolat jausdamas tremties pavojų, dėstė medžiagų atsparumą ir vadovavo laboratorijai. Skaudžiai išgyveno fakulteto susprogdinimą Aleksote, turėjo iš nieko atkurti Medžiagų atsparumo laboratoriją.
Nuo 1951 m. dėstė Kauno politechnikos institute (KPI). 1952 m. pirmasis iš katedros dėstytojų apgynė daktaro disertaciją, 1957 m. tapo docentu. 1962–1968 m. buvo Medžiagų atsparumo katedros ir naujai įkurtos laboratorijos vedėjas, vadovėlio „Medžiagų atsparumas“ (1959, 1969) bendraautorius. Paskelbė daugiau nei 90 mokslinių straipsnių, padarė 4 išradimus. Išleido „Medžiagų atsparumo laboratorinių darbų žurnalą“ (1954), „Mechaninius medžiagų bandymus“ (1963), su V. Vasausku – „Kontaktinį stiprumą ir kietumą“ (1975) ir kt.
1967 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas.
1991 m. išėjęs į pensiją, prisiminė jaunystės potraukį skulptūrai. Sukūrė savo mokytojų S. Kolupailos, profesorių L. Kumpiko, K. Vasiliausko ir kitų bareljefus.
Sūnus Vytautas parengė leidinius „Docentui Stasiui Vasauskui 90 metų“ (Kaunas, 1997) ir „Stasiui Vasauskui 100“ (Kaunas, 2007).

• 2003 06 12 Žaliakalnyje, ant jo namo J. Mateikos g. 1 atidengta memorialinė lenta (skulptorius Evaldas Pauza): „Šiame name 1946–2001 m. gyveno Lietuvos nusipelnęs inžinierius, technikos mokslų daktaras, dimisijos kapitonas Stasys Vasauskas“.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Stiprumo mokslo Mokytojui – devyniasdešimt / Antanas Žiliukas. – Portr. // Kauno diena. – 1997, geg. 5, p. 17.
2. Stasys Vasauskas (1907–2001) : [Kauno technologijos universiteto docento S. Vasausko atminimui] / A. Žiliukas // Mechanika. – 2001, Nr. 6, p. 68.
3. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 03 31 įsakymas Nr. A-228.
4. Prisimintas mokslininkas ir kariškis / parengė Vilius Misevičius // Mokslas ir technika. – 2003, Nr. 7–8, p. 39.
5. Minime Stasio Vasausko jubiliejų / Antanas Žiliukas. – Portr. // Studijų aidai. – 2007, bal. 26, p. 2.
6. Vasauskas Stasys. – Portr. – Bibliogr. išnašose // Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918–1953. – T. 8. – 2008, p. 190–191.