[1906 06 26 Eiciūnuose (Šakių r.) – 1942 05 16 Archangelske (Rusija); 1992 m. sauja žemės iš bendro kapo atvežta ir palaidota Petrašiūnų kapinėse], brandmajoras.

1922–1941 m. gyveno Kaune (išskyrus metus, kai buvo grįžęs į tėviškę, ir savanoriu atliko karinę prievolę Marijampolėje).

Pradžios mokyklą, aplinkinių vadinamą „Dumčiaus akademija“, baigė savo tėvo namuose. 1922–1927 m. mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje. Buvo išrinktas Kauno moksleivių garbės nariu.
1931–1933 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakultete. Kad užsidirbtų pragyvenimui, įstojo į Kauno savivaldybės savanorių ugniagesių komandą. 1933–1940 m. dirbo Kauno savivaldybės ugniagesių viršininko pavaduotoju, vyriausiuoju brandmeisteriu, vėliau – brandmajoru. Tuo pačiu metu vadovavo ir sukarintai Kauno savivaldybės ugniagesių-šaulių I rinktinės „Pilies“ kuopai. Jo iniciatyva kuopa buvo aprūpinta naujausia technika. Ugniagesybos reikalais lankėsi Latvijoje, Estijoje, Čekoslovakijoje, palaikė ryšius su šių šalių ugniagesiais ir draugijomis.
Nuolat dalyvavo visuomeninėje ir politinėje veikloje: buvo skautų, „Geležinio vilko“ organizacijų, VDU Neolituanų korporacijos, „Humanitas“ ir kt. bendrijų narys, „Jaunosios Lietuvos“ Kauno centro valdybos pirmininkas. Skaitė paskaitas ugniagesybos ir karybos klausimais, platino laikraštį „Ugniagesys“. 1938 m. inicijavo ir administravo Kauno miesto skautų sanitarijos ir priešcheminės apsaugos kursus. Įkūrė laboratoriją gaisrų priežastims tirti. Už aktyvų darbą ugniagesyboje ir Šaulių sąjungoje buvo apdovanotas pasižymėjimo ženklais ir medaliais – ugniagesių kryžiumi „Artimui pagalbon“, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 1925 11 30 – Latvijos III laipsnio ugniagesių sąjungos garbės ženklu „Par nopelnam“ („Už nuopelnus“).
Atleistas iš tarnybos dirbo cukraus akcinėje bendrovėje, vėliau dėstė Kauno technikume.
1941 06 14 suimtas ir su šeima ištremtas į Sibirą. Mirė išsekintas tardymų, bado ir sunkaus darbo. Palaidotas bendrame Archangelsko srities Plesecko r., Puksaozero lagerio, 10-osios zonos žuvusiųjų kape.
Brandmajoro atminimas įamžintas Kauno Ugniagesybos muziejuje (I. Kanto g. 1).
Išleista Vito Rimkaus knyga „Lietuvos ugniagesybos organizatorius, švietėjas, Kauno savivaldybės brandmajoras Stasys Dumčius, 1906–1942“ (Vilnius, 2011), Arimanto Dumčiaus – „Dumčiai : kilmė, giminystės ryšiai, veikla“ (Kaunas, 2019).

• 2011 05 04, Šv. Florijono, Ugniagesių gelbėtojų dieną, ant Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pastato (Nemuno g. 2) atidengta memorialinė lenta su bareljefu (architektas Jonas Lukšė ir skulptorius Erikas Daugulis): „Šiuose rūmuose 1931–1940 m. gyveno ir dirbo vienas iš Lietuvos ugniagesybos organizatorių, Kauno savivaldybės brandmajoras, Šaulių sąjungos Pilies būrio vadas Stasys Dumčius (1906–1942). Mirė lageryje Archangelsko srityje“.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 09 28 įsakymas Nr. A-3159.
2. Perėjęs karščiausią ugnį. – Portr., iliustr. – Rubrika: Projektas „Iškiliausi tarpukario kauniečiai“ // Kauno diena. – 2011, bal. 30, p. 30.
3. Dumčiai / Arimantas Dumčius. – Kaunas : V. Staniulio knygynas, 2019. – P. 66–67.