[1882 12 14 Sankt Peterburge (Rusija) – 1952 07 20 Abezės lageryje (Komijos ASSR)], istorikas, religijos filosofas, profesorius.

1928–1940 m. gyveno Kaune.

1927 m. atsisakęs vykti į Oksfordą, priėmė bendramokslio A. Voldemaro pasiūlymą dėstyti visuotinės istorijos kursą Lietuvoje. 1928 m. iš Paryžiaus atvyko į Kauną, kur Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete buvo išrinktas Visuotinės istorijos katedros vedėju, ordinariniu profesoriumi. Skaitė paskaitas ir vedė seminarus rusų kalba ir intensyviai mokėsi lietuvių kalbos. Po metų jau dėstė lietuviškai.
Aktyviai dalyvavo Lietuvos filosofų sąjungos veikloje.
1935–1938 m. redagavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslo žurnalą „Senovė“. Gyvendamas Kaune parašė ir išleido knygas: „Apie asmenybę“ (rusų k., 1929), „Istorijos teorija“ (lietuvių k., 1929), penkiatomį „Europos kultūros istorija“ (lietuvių k., 1931–1939). 1933 m. pradėtai leisti „Lietuvių enciklopedijai“ ir žurnalams parašė apie 70 straipsnių. 1938 m. VDU dėstė filosofijos istorijos kursą, pradėjo rašyti „Įvadą į visuotinę literatūrą“, rašė „Europos kultūros istorijos“ VI tomą.
1940 m. persikėlė į Vilnių. 1949 m. už savo pažiūras buvo suimtas ir nuteistas 10 metų kalėti.
1947 m. skulptorius Petras Aleksandravičius sukūrė L. Karsavino portretinį biustą.
2000 m. filosofas įrašytas į Bažnyčios martirologą (naujųjų kankinių sąrašą).
Apie jį išleista: „Tai tu mane kvietei“, „L. Karsavino archyvas“ (abi Vilnius, 2001), Povilo Lasinsko „Levo Karsavino fenomenas“ (Vilnius, 2009).

• 1992 12 14, minint 110-ąsias gimimo metines, Kauno centre, ant namo Krėvos g. 7 atidengta memorialinė lenta su bareljefu (skulptorius Vladas Žuklys, architektas Jonas Lukšė): „Šiame name 1935–1940 m. gyveno istorikas, religijos filosofas, profesorius Levas Karsavinas. Mirė 1952 m. Abezės lageryje“.
• 1994 11 03, sujungus 11-ąją ir 19-ąją vidurines mokyklas, naujoji mokykla (Širvintų g. 15) iki 2008 06 27 vadinosi Levo Karsavino vardu (dab. Kauno Žaliakalnio progimnazija).
• 2006 02 03 ant taip vadinamo „profesorių namo“ Žemuogių g. 6 atidengta kolektyvinė atminimo lenta (architektas Jonas Lukšė): „Šiame name gyveno žymūs Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojai: 1926–1929 m. prof. Kazys Pakštas, 1927–1938 m. prof. Balys Sruoga, 1927–1929 m. prof. Vladimiras Šilkarskis, 1928–1929 m. prof. Levas Karsavinas, 1930–1933 m. Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, 1935–1940 m. Gottlieb Studerus“.
• 2008 m. Romainiuose projektuojamai gatvei suteiktas L. Karsavino pavadinimas.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Kauno miesto mero 1992 12 10 potvarkis Nr. 2164.
2. „Žmogus pergyvena savo Mirtį…“ / Ramutė Vaitiekūnaitė. – Iliustr. // Kauno diena. – 1992, gruod. 15, p. 1.
3. Levas Karsavinas : [biobibliografija] / Paulina Dabulevičienė. – Iliustr. // Tarp knygų. – 2002, Nr. 12 (gruodis), p. 28–33.
4. Prof. Levo Karsavino mįslės, arba dabartis suteikia istorijai prasmę / Arvydas Genys. – Iliustr. // Mokslo Lietuva. – 2003, geg. 15, p. 14, 15.
5. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 12 09 27 įsakymas Nr. 4682.
6. Šviesios dvasios namas Žemuogių gatvėje / Rūta Kanopkaitė. – Iliustr. // Kauno diena. – 2006, vas. 4, p. 13.
7. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2008 10 02 sprendimas Nr. T-441.
8. Laikinoji sostinė. – 2008, spal. 10, p. 10.
9. Levo Karsavino fenomenas : [monografija] / Povilas Lasinskas. – Vilnius : Vaga, 2009. – 215, [1] p., [4] iliustr. lap.
10. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 126.
11. Kauno paminklotvarkos tarnybos archyvo (KPTA) atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
12. Levas Karsavinas: Lietuvos ir Rusijos filosofas, istorikas, poetas / Karolina Baltmiškė. – Iliustr., portr. // Tautinių bendrijų naujienos. – 2021, Nr. 3, p. 13–16.
13. Žemuogių g. 6 : arba profesorių namas / Deimantė Kondrotaitė. – Iliustr. – Bibliografija išnašose // Žemuogių g. / [Gabrielė Gudaitytė]. – Kaunas : G. Gudaitytė, 2023. – P. 24–30.