[1900 11 17 Žeberiuose (Telšių apskr.) – 1942 11 27 Suchobezvodnoje (dab. Žemutinio Naugardo sritis, Rusija); Petrašiūnų kapinėse esančiame kenotafe, greta žmonos Barboros Lesauskienės, įrašytas ir P. Lesauskis], pulkininkas, matematikas, mokslinės vadybos specialistas.

1920–1927 m., 1931–1941 m. gyveno Kaune.

1920 m. rudenį savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1921 m. baigė Karo mokyklą, 1922 m. eksternu – Kauno 1-ąją gimnaziją 1927 m. – Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakulteto Matematikos-fizikos skyrių. 1930 m. apsigynęs daktaro disertaciją, 1931 m. baigė Aukštąją artilerijos technikos mokyklą Turine (Italija) ir įgijo Karališkojo Romos universiteto matematikos daktaro diplomą.
Vedė Italijoje, Lietuvos pasiuntinybėje, dirbusią kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto dukterėčią Barborą Mėginaitę, signataro Petro Klimo svainę. Susilaukė sūnaus Vytauto, kurio krikšto tėvais tapo kanauninkas Vaižgantas ir Lietuvos pasiuntinio Valdemaro Vytauto Čarneckio žmona Eleonora Čarneckienė.
1931 m. pavasarį su šeima grįžo į Kauną. Kelerius metus pagyvenę Klimų viloje (dab. Vaižganto g. 25), kitoje Vaižganto gatvės pusėje pasistatė savo namus (architektas Stasys Kudokas).
Paskirtas Ginklavimo valdybos balistikos kabineto vedėju, vėliau – Studijų ir technikos skyriaus viršininku. Tarnybos reikalais buvo komandiruojamas į Europos ir JAV ginklų gamyklas išbandyti ir priimti Lietuvos kariuomenei užsakytų ginklų. 1936–1940 m. – Krašto apsaugos ministerijos Ginklavimo valdybos viršininkas. Organizavo artilerijos dalių perginklavimą, moderniausios Europoje Tyrimų laboratorijos įrengimą Kaune (dab. Radvilėnų pl. 19) ir Linkaičių (Radviliškio r.) ginklų dirbtuvių statybą. 1937 12 31 pakeltas į pulkininkus.
Aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime – buvo renkamas Karininkų ramovės statybos komisijos nariu, valdybos sekretoriumi, turto valdytoju, Karo muziejaus kolegijos nariu, karo mokslų žurnalo „Mūsų žinynas“ redakcinės kolegijos nariu, priklausė Lietuvos gamtininkų ir Ekonominių studijų draugijoms. Dalyvavo „Naujosios Romuvos“ intelektualų klubo veikloje. 1937 m. tapo Lietuvos katalikų mokslo akademijos nariu. 1938 m. Kaune su kitais įkūrė Mokslinės vadybos draugiją, tapo jos viršininku. Skaitė paskaitas Aukštuosiuose karininkų kursuose. 1940 m. dėstė Politinių ir socialinių mokslų institute.
Buvo poliglotas, mokėjo keliolika užsienio kalbų. Naują kalbą išmokdavęs per tris mėnesius.
Parašė daug mokslinių straipsnių karybos, balistikos, matematikos klausimais, vadovėlius „Balistikos lentelės“ (1931), „Balistikos konspektas“ (1933), „Išorinės balistikos įvadas“ (1935), reikšmingų darbų vadybos tema „Integravimo metodas vadyboje“, „Vado reikšmė organizacijoje“ ir kt.
Apdovanojimai: Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas (1932), Savanorių ir Lietuvos nepriklausomybės medaliai (1936), Švedijos Kalavijo 3-iojo laipsnio ordinas (1937), Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordinas (1938) ir Suomijos Baltosios rožės 3-iojo laipsnio ordinas (1939).
1940 m. panaikinus Lietuvos kariuomenę ir jos įstaigas, pradėjo dėstyti Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakulteto Matematikos katedroje.
1941 01 04 paskirtas profesoriumi, tačiau to nesužinojo, nes išvakarėse buvo suimtas NKVD. Nuteistas, kalintas Gorkio srities Suchobezvodnoje lageryje, kur ir mirė. Palaikų palaidojimo vieta nežinoma. 1958 m. reabilituotas.

• 2010 m., minint 110-ąsias gimimo metines, ant namo Vaižganto g. 26, anūkių Vitos ir Vaivos Lesauskaičių iniciatyva, atidengta atminimo lenta: „Šiame name 1937–1940 metais gyveno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, vadybos ir ginklavimosi teoretikas, pulkininkas Pranas Lesauskis 1900–1942. Žuvo Gorkio srities lageryje“.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Ką mena miesto gatvės / Dalia Mackevičienė. – Iliustr. // Diena. – 1995, rugs. 16, Nr. 210 (339), p. 16.
2. Kauno miesto mero 2000 m. lapkričio 16 d. potvarkis Nr. 291 „Dėl Prano Lesauskio atminimo įamžinimo“.
3. Nuo artilerijos iki vadybos / Jonas Rudokas. – Iliustr. // Prarastieji Lietuvos talentai / Jonas Rudokas. – Vilnius : Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2001. – P. 178–221.
4. Lesauskis Pranas : [1900 11 17–1942 11 27]. – Iliustr., portr. // Lietuvos kariuomenės karininkai, 1918–1953. – T. 5. – 2005, p. 52.
5. Ginklavimosi valdybos viršininko Prano Lesauskio vila : Vaižganto g. 26 / Jolita Kančienė. – Iliustr. // Kaunas, 1918–2015 / [sudarytoja Julija Reklaitė]. – Vilnius : Lapas [i.e. Actus musicus], 2015. – P. 132.
6. Progreso meteoras : modernizacija ir pramonės architektūra Lietuvoje 1918–1940 m. / Marija Drėmaitė. – Vilnius : Lapas, [2016]. – P. 74, 189–190.
7. Tarpukariu sukurtų architektūros perlų puošyba ir istorijos stebina iki šių dienų / Vėjūnė Inytė ; M. Patašiaus nuotr. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2018, spal. 6, Nr. 40, p. 6–7.
8. Sovietų genocido aukų atminimo ženklai Kaune : piešiniai / Jonas Lukšė. – Kaunas : Naujasis lankas, 2019. – P. 99.
9. Net nuobodžios atminimo lentos atskleidžia nepaprastas praeities ir dabarties istorijas / Vėjūnė Inytė ; M. Patašiaus nuotr. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2020, birž. 6, p. 6–7.
10. Nuo artilerijos iki vadybos: plk. dr. Pranui Lesauskiui – 120. – Prieiga per internetą: https://muziejus.ktu.edu/muziejaus_virtualios_parodos/plk-pranui-lesauskiui-120/ [2023 07 25]
11. Buvęs Barboros ir Prano Lesauskių namas. – Prieiga per internetą: https://autc.lt/architekturos-objektas/?id=2003 [2023 07 25]
12. Prof. hab. dr. Vitos Lesauskaitės (Prano Lesauskio anūkės) informacija [2023 07 31, 2024 03 08].