[1883 04 19 Petrošiškių vienkiemyje (Kaišiadorių r.) – 1934 10 25 Kaune, palaidotas Senųjų miesto kapinių evangelikų sektoriuje, kurias panaikinus, kapo neliko], diplomatas, valstybės veikėjas, žurnalistas.

1898–1902 m., 1904–1912 m., 1920–1934 m. gyveno Kaune.

Mokėsi Stakliškių parapinėje mokykloje. 1892–1895 m. lankė Jiezno rusišką parapinę pradžios mokyklą. Dėl lėšų trūkumo negalėdamas mokytis, trejus metus dirbo tėvo ūkyje.
1898 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Besimokydamas, aktyviai reiškėsi užgimstančioje lietuviškoje spaudoje, ypač A. Jakšto redaguotame žurnale „Draugija“. Mokslus tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje, kurią 1912 m. baigė aukso medaliu ir gavo paskyrimą į Kauno kunigų seminariją.
Domėjosi istorija ir literatūra, rinko medžiagą daktaro disertacijai. Išgalvota Koributo pavarde nuo 1913 m. tęsė studijas Šveicarijoje, kur 1915 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją „Protestantizmo Lietuvoje žlugimo priežastys“. Prasidėjus karui, nebegalėjo grįžti.
1918 m. rudenį, lietuviams sudarius savo vyriausybę, buvo Lietuvos atstovo Berlyne pavaduotojas, 1919–1920 m. – oficialus atstovas Vokietijoje. 1920 m. Lietuvos krikščionių demokratų partija jį išrinko savo atstovu į Steigiamąjį seimą. Dirbo Finansų ir biudžeto, Užsienio reikalų komisijose. 1921 m. paskirtas Užsienio reikalų ministru. Netekus Vilniaus, apvažinėjo Europą įrodinėdamas Lietuvos teises į senąją sostinę. Pirmasis iškėlė Baltijos šalių susijungimo idėją.
Nuo 1923 m. rašė straipsnius periodiniams leidiniams „Lietuva“ (1925–1926 m. redagavo), „Tautos ūkis“, „Trimitas“, „Lietuvos aidas“, „Mūsų rytojus“, kai kuriems Prancūzijos ir Vokietijos leidiniams. Dažnai pasirašinėjo Vygando slapyvardžiu. 1925 m. buvo rašytojų ir žurnalistų, nuo 1929 m. – tik žurnalistų sąjungos pirmininkas. Aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungos, Ekonominių studijų, Lietuvių-ukrainiečių ir kitų draugijų veikloje. 1926 m. buvo Užsienio reikalų ministerijos Ekonominio skyriaus, 1927 m. – Teisės administracinio skyriaus direktorius.
Parašė etnografinę studiją apie Gardiną, veikalus „Beletristikos rolė žmonijos auklėjime“ (1914), „Žurnalisto profesija“ (1933).
1927 m. iš politinės veiklos pasitraukė. 1929 m. pašalintas iš kunigų luomo, šliejosi prie tautininkų. 1933 m. organizavo spaudos akcinę bendrovę „Rytojus“.
Mirė nuo infarkto, sulaukęs 51-erių.
Aldona Gaigalaitė ir Jūratė Žeimantienė parengė monografiją „Juozas Purickis-Vygandas“ (Vilnius, 2004).

• 2008 05 10, pažymint 125-ąsias gimimo metines, Žaliakalnyje, ant jo statyto namo Vaižganto g. 14 atidengta memorialinė lenta (skulptorius Jonas Lukšė): „Šiame name 1932–1934 m. gyveno Lietuvos valstybės veikėjas, Steigiamojo seimo narys, publicistas, dr. Juozas Purickis / 1883–1934 /“.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Dr. Juozo Purickio veikla siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo (1920 06 19–1922 01 01). – Iliustr. // Lietuvos užsienio reikalų ministrai (1918–1940). – Kaunas, 1999. – P. 39–69.
2. Lietuvos Pasiuntinys Vokietijoje Dr. J. Purickis : [b.m./apie 1919]. – Portr. // Sugrįžimai / Aldona Zimnachaitė. – Kaunas : Atmintis, 2001. – P. 84.
3. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 03 28 įsakymas Nr. A-1067.
4. Kauno paminklotvarkos tarnybos archyvo atminimo įamžinimo objektų sąrašas.
5. Dr. Juozo Purickio veikla siekiant Lietuvos tarptautinio pripažinimo (1920 06 19–1922 01 01) / Aldona Gaigalaitė. – Santr. angl. – Bibliogr.: 90 pavad. // Lietuvos užsienio reikalų ministrai, 1918–1940 / [Aldona Gaigalaitė, Juozas Skirius, Algimantas Kasparavičius, Audronė Veilentienė]. – Kaunas : Šviesa, 1999. – P. 39–70.
6. Purickis Juozas : [1883 04 19–1934 10 25, kunigas (iki 1929 m.), diplomatas, Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas, žurnalistas] // Valstybės atkūrimo istorijos / Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata. – Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2020. – P. 509–511.
7. Lietuvos diplomatas Juozas Purickis. – Prieiga per internetą: https://www.epaveldas.lt/preview?id=VDUB1172915941 [2023 04 25]