[1883 07 20 Baubliškiuose (Rokiškio r.) – 1945 12 08 Prostornenske (Kazachija); 1994 05 08 Petrašiūnų kapinėse jo atminimui pastatyto ąžuolinio stogastulpio skulptorius Ipolitas Užkurnys], spaudos darbuotojas, Lietuvos kariuomenės savanoris, atsargos majoras.

1919–1940 m. gyveno Kaune.

1918 m. iš vokiečių nelaisvės grįžo į tėvynę ir savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. Krašto apsaugos ministerijoje įkūrė literatūros skyrių, kuriam pats vadovavo. Rašė atsišaukimus, rengė pirmuosius statutus, rūpinosi karių periodikos reikalais. 1919 05 22 išleido pirmąjį „Kariškių žodžio“ numerį. 1920–1922 m. Steigiamajame seime atstovavo Valstiečių sąjungai.
1924 m. kreipėsi į buvusius knygnešius ir jų palikuonis prašydamas atsiųsti atsiminimus jo sumanytai knygai ir sulaukė didelio visuomenės pritarimo. 1922–1925 m. redagavo žurnalą „Karys“, rašė šaulių žurnalui „Trimitas“. 1926 m. tapo Šaulių sąjungos centro valdybos nariu.
1925 m. išėjęs į atsargą, dirbo valstiečių liaudininkų organizacijose, buvo Lietuvių-latvių vienybės draugijos narys, draugijos užsienio lietuviams remti sekretorius. Rašė, redagavo ir išleido keletą memuarinių rinkinių: „Žemaitė“ (1922), „Knygnešys“ (2 t. 1926–1928, 1992), „Baudžiava“ (1936), „Savanorių žygiai“ (1937), „Lietuva Didžiajame kare“ (1939) ir daugelį kitų. Leido Kauno ir Lietuvos atvirukų serijas. 1933 m. buvo Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, socialinės apsaugos skyriaus vedėjas. 1937 m. jam paskirta valstybės visuomenės veikėjo pensija. 1939 m. pradėjo leisti savaitraštį „Spinduliai“, aktyviai dalyvavo „Knygnešių sienelės“ pastatyme.
1940 m. persikėlė į Vilnių. 1943 m. pasakė viešą kalbą, ragindamas kovoti su bolševikais. Raudonajai armijai užėmus sostinę, buvo suimtas ir 1945 04 18 nuteistas 10 metų kalėti. Tų pačių metų pabaigoje mirė viename iš Džezkazgano lagerių ir buvo palaidotas bendrame kape.
Lietuvos istorijos institutas išleido Vytauto Merkio sudarytą trečiąjį „Knygnešio“ tomą, skirtą Petro Rusecko atminimui (Vilnius, 1997), į kurį įtraukta ir J. Petronio sudaryta P. Rusecko bibliografija (1903–1944).

• 1994 05 08 miesto centre, ant namo K. Donelaičio g. 5 atidengta medinė memorialinė lenta: „Šiame name 1940 m. gyveno ir dirbo Lietuvos kariuomenės savanoris, Steigiamojo seimo narys, žurnalistas, kultūros darbuotojas Petras Ruseckas. Žuvo 1945 m. Karagandos lageryje“.
• 2004 m. viena naujųjų Linkuvos gatvių pavadinta P. Rusecko vardu.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Kauno miesto mero 1994 04 13 potvarkis Nr. 261.
2. Kauno miesto mero potvarkis Nr. 261 // Kauno diena. – 1994, bal. 20, p. 4.
3. O šventas lietuviškas žodi: Spaudos atgavimo 90-mečiui / Kazys Blaževičius // Kauno diena. – 1994, geg. 7, p. 11.
4. Lietuvos istorijos metraštininkui – 120 / Stanislovas Ignatavičius // Trimitas. – 2003, Nr. 7, p. 41.
5. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 11 25 sprendimas Nr. T-630.
6. Ruseckas Petras : (1920 05 15–1922 11 13) / Danutė Stakeliūnaitė. – Portr. – Bibliogr. str. gale // Lietuvos steigiamojo seimo (1920–1922 metų) narių biografinis žodynas / Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija, Vilniaus pedagoginis universitetas. – Vilnius : Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2006. – P. 323–327.
7. Atmintis atgijusi paminkluose : Lietuvos partizaninės kovos, tremties, tautinio atgimimo paminklų fotoalbumas. – Kaunas, 2011. – P. 126.
8. Ruseckas Petras : atsargos majoras : [Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, biografija] / Vilius Kavaliauskas. – Portr., iliustr. – Bibliogr.: 19 pavad. // Lietuvos karžygiai / Vilius Kavaliauskas. – T. 5, Pr – Šim. – 2012, p. 301–303.
9. Apginti istorinį pastatą jėga – ne nuodėmė / Vygandas Trainys. – Iliustr. // Lietuvos rytas. – 2022, rugpj. 6, p. 5.
10. Nuotrauka. Petras Ruseckas. – Prieiga per internetą: https://www.limis.lt/valuables/e/805354/130000003901237 [2023 05 03]
11. Perkūno al. 11. – Prieiga per internetą: http://www.archimede.lt/kaunas/pastatas/146 [2023 08 16]