Šeinius Ignas, tikr. Jurkūnas

 

[1889 04 03 Šeiniūnuose (Širvintų r.) – 1959 01 15 Stokholme (Švedija)], lietuvių ir švedų rašytojas modernistas, publicistas ir diplomatas.

1907–1908 m., 1933–1935 m. gyveno Kaune.

1907–1908 m. mokėsi „Saulės“ mokytojų kursuose Kaune. 1911–1915 m. studijavo Maskvoje, 1916–1919 m. buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti centrinio komiteto įgaliotinis Stokholme.
Kaune lankydavosi epizodiškai.
Susikūrus nepriklausomai Lietuvai, 1923–1927 m. buvo Lietuvos ministras Skandinavijos šalims. 1927 m. panaikinus Lietuvos pasiuntinybę Stokholme, švedė žmona Gerdruda Sydoff nesutiko važiuoti į Lietuvą, todėl I. Šeinius liko gyventi Švedijoje.
Grįžęs į Kauną, 1933–1935 m. redagavo dienraštį „Lietuvos aidas“, dirbo teatro direktoriumi, atstovavo švedų įmonėms, gaminusioms degtukus, asfaltą, laivus. Nuo 1936 m. dirbo patarėju Klaipėdos krašto spaudos reikalams. Atgavus Vilnių, buvo Lietuvos „Raudonojo kryžiaus“ įgaliotinis.
Prasidėjus sovietizacijai, kelis mėnesius stebėjo įvykius Lietuvoje, 1940 08 10 pasitraukė į Švediją, kur su šeima gyveno iki gyvenimo pabaigos. Tą laikotarpį pavaizdavo romane „Raudonasis tvanas“ (1940).
Švedų kalba parašė apybraižą „Lietuvių kultūra“ (1917) ir novelių knygas „Vasaros vaišės“, „Bangos siaučia“, „Nakties žiburiai“ (visos 1914), rinkinį „Naktis ir saulė“ (1918). Kaune išleisti jo kūriniai „Aš dar kartą grįžtu“ (1937) ir komedija „Diplomatai“ (1937).
1938 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo 3-ojo laipsnio ordinu.
I. Šeiniaus romanas „Kuprelis“ (1913, 1932) įtrauktas į bendrojo lavinimo mokymo programas. Išleistas jo „Raštų“ tritomis (Vilnius, 2001).
Minint Lietuvos ir Švedijos diplomatinių santykių atkūrimo dvidešimtmetį, Lietuvai perduota dalis diplomato archyvo. Dalyvaujant vaikaičiui Ignui Šeiniui, Lietuvos užsienio reikalų ministerijos parengta dokumentų paroda „Ignas Šeinius tarp Lietuvos ir Švedijos“.
Janina Žėkaitė parengė monografiją „Ignas Šeinius“ (Vilnius, 1999). Atskira knyga išleista mokslinės konferencijos medžiaga „Ignas Šeinius: prozininkas, dramaturgas, politikas“ (Vilnius, 2001). Sigutė Radzevičienė apie jį parengė metodinę medžiagą studentams (Vilnius, 2006), išleido monografiją „Neatrastasis Ignas Šeinius : gyvenimas ir kūryba Švedijoje“ (Vilnius, 2011).

  • 1993 m. jo vardu pavadinta nauja gatvė Birutėje.
Literatūra ir šaltiniai:
  1. Kauno miesto mero 1993 06 18 potvarkis Nr. 615.
  2. Lietuvis, literatūroje bylojęs švediškai (Igno Šeiniaus švediškosios kūrybos bruožai) / S. Radzevičienė. – Santr. angl. – Bibliogr.: 10 pavad. // Žmogus ir žodis. –T. 1, Nr. 2 (1999), Literatūrologija = Literary criticism. – 1999, p. 25–32.
  3. Šeiniaus g. – Portr. // Kaunas, gatvės ir žmonės. – Kaunas, 2001. – P. 153–154.
  4. Tarpkultūrinis (ne)susikalbėjimas : Igno Šeiniaus pasiuntinystė Švedijoje 1916–1919 metais / Saulius Pivoras. – Santr. angl. – Bibliogr.: 24 pavad. // Darbai ir dienos. – [T.] 30 (2002), Lietuva diplomatijos kuluaruose. – 2002, p. 17–24.
  5. Ignas Šeinius ir Suomijos kontekstai / Sigutė Radzevičienė. – Iliustr. // Istorija. – [T.] 51 (2002). – [2002], p. 64–66.
  6. Ignas Šeinius : [biobibliografija] / Paulina Dabulevičienė. – Portr. // Tarp knygų. – 2004, Nr. 3 (kovas), p. 24–32.
  7. Sutvarkytas Lietuvos diplomato Igno Šeiniaus fondas / Centrinio valstybės archyvo informacija. – Iliustr. // Bernardinai.lt [Elektroninis išteklius]. – 2012, geg. 24. – Prieiga per internetą: 
    http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-05-24-sutvarkytas-lietuvos-diplomato-igno-seiniaus-fondas/82757 [2022 11 18]
  8. Ignas Šeinius – (ir) aistringas fotografas / Mindaugas Kavaliauskas. – Iliustr. // Tarp knygų. – 2019, Nr. 5 (gegužė), p. 24–28.
  9. Nuotrauka. Ignas Šeinius. – Prieiga per internetą: https://www.limis.lt/valuables/e/805354/130000003591764 [2023 05 24]