[1885 11 23 Vilniuje – 1962 11 13 Kelmėje; 1999 08 27 perlaidotas Ilguvos kapinėse (Šakių r.)], teisininkas, visuomenės veikėjas, literatas.

1919–1941 m. gyveno Kaune.

1919 01 02 Lietuvos Vyriausybei persikėlus iš Vilniaus į Kauną, su šeima įsikūrė laikinojoje sostinėje. 1919–1920 m. ėjo Lietuvos Valstybės tarybos pirmininko pareigas. 1920–1926 m. dirbo advokatu. 1922–1926 m. – I ir II Seimo Lietuvos ūkininkų sąjungos atstovas, 1926–1928 m. ir 1934–1938 m. – Teisingumo ministras, 1928–1938 m. – Lietuvos Respublikos Valstybės tarybos pirmininkas. Jo iniciatyva parengti Teismų santvarkos, Tautai ir valstybei saugoti, Spaudos ir kiti įstatymai. Laikomas vienu pagrindinių 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos parengėjų.
Visada domėjosi ir rūpinosi Lietuvos kultūra, menu, jų paveldu. Nuo 1920 m. Kaune rengė meno parodas. Pats buvo sukaupęs daugiau kaip 100 dailės kūrinių. 1920 m. – vienas pagrindinių Lietuvos meno kūrėjų draugijos iniciatorių ir organizatorių, žurnalo „Menas“ redakcinės komisijos narys. Draugija inicijavo Operos ir Dramos vaidyklų, M. K. Čiurlionio meno galerijos, Meno mokyklos steigimą. Organizavo dailės parodas, rinko tautodailės dirbinius ir t.t. Buvo išrinktas Meno rūmų komisijos nariu. 1921 m. kartu su kanauninku Juozu Tumu-Vaižgantu ir kitais įsteigė Lietuvai pagražinti draugiją.
1922 m. tapo Lietuvos Šaulių sąjungos nariu, vėliau išrinktas jos valdybos vicepirmininku ir pirmininku. 1925 m. kartu su Mykolu Biržiška, Antanu Žmuidzinavičiumi ir kt. Kaune įsteigė Vilniui vaduoti sąjungą. 1927 m. buvo Lietuvių-estų draugijos steigėjas, valdybos narys, kurį laiką – pirmininkas.
1930 m. aktyviai dalyvavo Vytauto Didžiojo jubiliejaus komitete ir renginiuose. 1933 m. kartu su Vincu Krėve, Baliu Sruoga, Mstislavu Dobužinskiu ir kitais įsteigė Lietuvos teatro draugiją. 1935 m. Vytauto Didžiojo universitete skaitė valstybės teisės paskaitas. Dėl savo iškalbos buvo vadinamas „šiaurės Ciceronu“. 1938 m. iš valstybės tarnybos pasitraukė.
Savaitgaliais ir vasarą su žmona ir devyniomis dukromis apsistodavo 1925 m. pirktame Ilguvos dvaro Misiūnų palivarke (Šakių apskr.).
Rusams okupavus Lietuvą, 1941 06 14 su žmona Emilija ir dukra Raminta iš Misiūnų ištremtas į Krasnojarsko krašto lagerius. 1954 m. vasarą grįžo į Kauną, bet praėjus vos trims savaitėms buvo suimtas ir ištremtas į Žitomiro srities (Ukraina) psichiškai nesveikų invalidų namus. Į Lietuvą grįžo 1961 m., tačiau nepraėjus nei metams mirė ir buvo palaidotas Kelmėje, bet vykdant paskutinę jo valią, 1999 m. drauge su iš Sibiro pargabentais žmonos ir dukros palaikais perlaidotas Ilguvos kapinėse.
Už nuopelnus lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei 1931 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ir Šaulių žvaigždės ordinais, 1938 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu ir Italijos Karūnos ordino Didžiuoju Riterio Kryžiumi, 1939 m. – Šaulių žvaigždės ordino medaliu.
1922 m. „De jure“ laidoje išleistas pašto ženklas su Lietuvos Tarybos prezidiumo narių – J. Staugaičio, A. Smetonos ir S. Šilingo atvaizdais (dailininkas Adomas Varnas); sukurtas teisininko reljefinis portretas (skulptorius Juozas Zikaras). Minint 120-ąsias gimimo metines, išleistas dailininko Jono Jermalavičiaus kolekcinis vokas. 2017 m. sukurtas dokumentinis vaidybinis filmas „Žmonės, kurie sukūrė Lietuvą: Stasys Šilingas“.
1999 m. išėjo S. Šilingo „Tautos dainų genezė“ (Vilnius), Albino Vaičiūno knygelė „Stasio Šilingo gyvenimo kelias“ (Vilnius, 2005), 2010 m. – Ramunės Dranseikaitės „Stasio Šilingo politinė ir visuomeninė veikla (1885–1962)“ (Vilnius) ir Vyto Urbono monografija „Stasys Šilingas. Gyvenimas tautai ir valstybei“ (Vilnius).

• 1999 10 14 įsteigta Stasio Šilingo draugija, kurios tikslas – plačiau supažindinti su šia asmenybe, jos politine, visuomenine ir kultūrine veikla, rūpintis S. Šilingo atminimo įamžinimu.
• 2010 m. vienai gatvei Rokuose suteiktas S. Šilingo vardas.
• 2012 02 15 ant pastato T. Daugirdo g. 4 atidengta memorialinė lenta su bareljefu (skulptorius Vytautas Narutis): „Šiame name 1919–1941 m. gyveno Valstybės Tarybos pirmininkas, Seimo narys, teisingumo ministras, Sibiro kankinys Stasys Šilingas (1885–1962)“.

Literatūra ir šaltiniai:

1. Petras Kalpokas : [albumas] / Nijolė Tumėnienė. – Vilnius, 1983. – P. 138.
2. Namas T. Daugirdo g. 4 / M. Rupeikienė. – Plan. – Autorius nurodytas turinyje // Kauno architektūra / Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas. – Vilnius : Mokslas, 1991. – P. 79–80.
3. Lietuvos pašto ženklai : pašto ženklų katalogas : Nepriklausoma Respublika (1918–1940). – Vilnius, 1991. – P. 65–67.
4. Kolekcionierių kampelis : Stasys Šilingas (1885 11 11–1962 11 13) : [kolekcinis vokas]. – Iliustr. // Lietuvos aidas. – 2005, lapkr. 12, p. 3.
5. Stasys Šilingas (1885–1962) / Albinas Vaičiūnas. – Portr. // Lietuvos valstybės kūrėjai. – Vilnius, 2006. – T. 2, p. 95–96.
6. Juozas Zikaras. – Kaunas, 2009. – P. 145.
7. Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 05 20 sprendimas Nr. T-242.
8. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimai // Laikinoji sostinė. – 2010, geg. 29, p. 9.
9. Sukanka 125 metai, kai gimė teisininkas, valstybės ir visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, kritikas Stasys Šilingas(1885–1962) : [bibliografija] // Tarp knygų. – 2010, Nr. 9, p. 38–40.
10. Stasys Šilingas. Gyvenimas tautai ir valstybei : monografija / Vytas Urbonas. – Vilnius, [2010]. – P. 227.
11. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 11 04 įsakymas Nr. A-4136.
12. Pagerbti iškilūs šauliai / Valdas Kilpys. – Iliustr. // Trimitas. – 2012, Nr. 1, p. 21.
13. Lietuvos valstybininkui Stasiui Šilingui atminti / Rasa Duobaitė-Bumbulienė. – Iliustr. // Tremtinys. – 2012, vas. 24, p. 4.
14. Stasys Šilingas – tarsi iš ilgos nebūties būtų sugrįžęs (1) / Gediminas Zemlickas. – Iliustr. – B. d. // Mokslo Lietuva. – 2012, kovo 8, p. 1, 6–7.
15. Nepriklausomos Lietuvos Respublikos teisinės sistemos pamatų kūrėjas Stasys Šilingas. – Portr. // Lietuvos Respublikos šimtmečio didieji (1918–2018) / Ona Voverienė. – Vilnius : Trys žvaigždutės, 2018. – P. 65–71.
16. Šilingas Stasys : [1884 11 23–1962 11 13, teisininkas, Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas] // Valstybės atkūrimo istorijos / Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata. – Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2020. – P. 530–532.
17. Fotonuotrauka. – Prieiga per internetą: https://www.limis.lt/valuables/e/805412/307896961 [2023 05 24]